Susumuoti rezultatai Pasibaigė mūsų mokslinio darbo metai, kuriuos apvai nikavo XVII SMD konferencija bei Respublikinė apžiūra. Ataskaitinėje konferencijoje buvo susumuoti kruopštaus dar bo rezultatai. O jie gana džiugūs. Fizikos ir matematikos fakulteto studentai pasiekė nemažų laimėjimų. Šioje konfe rencijoje perskaityta daugiau pranešimų negu ankstyves nėse, į Respublikinę apžiūrą pateko 28 darbai. R. ■ Bart kaus, S. Jonkaus, R. Gylio, S. Maziliauskaltės, G. Juškos ir S. Karpinsko darbai pateikti Visasąjunginiam konkur sui. Žiūri komisijos sprendimu, 12-kos fakulteto studentų darbai buvo apdovanoti Aukštojo ir viduriniojo spec. moks lo komiteto diplomais. Ruošiant pranešimus, studentams daug padėjo katedros bei visuomeninės organizacijos. Ypač didelę pagalbą suteikė SMD taryba. Negalima nepaminėti, kad SMD taryba labai išaugo. Ir jeigu praėjusiais metais ji apsiribojo tik parašytų mokslinių darbų tvarkymu, tezių spausdinimu, konferencijos organizavimu, darbų paruošimu respublikinei bei visasąjunginei apžiūrai, išvažiavimo i kitus respublikos tvarkymu ir pan., tai šiemet ji padeda katedroms (traukti žemesniųjų kursų studentus į mokslini darbą, organizuoti bei tikrinti būrelių veiklą. Neseniai par tinės organizacijos biuro posėdyje buvo apsvarstytas fa kulteto studentų mokslinis darbas, priimtos konkrečios priemonės Jam pagerinti. Nutarimuose pabrėžta, kad ne tik SMD, bet ir kitos organizacijos turi daugiau dėmesio skirti studentų moksliniam darbui. Aktyviausiems SMD nariams numatoma prie diplomo pridėti pažymėjimą, suteikianti tei sę ( aspirantūrą arba pasirinkti paskyrimą, (galinanti toliau tęsti mokslinę veiklą. Reikia tikėtis, kad priimtų nutarimų (gyvendinimas bus didelis paskatinimas moksliniam darbui. J. KAULAKYS, buvęs SMD tarybos pirmininkas ---------------------- ----------------- ---------------
MEDIKŲ KRAITIS Gruodžio mėn. pradžioje Medicinos fakulteto Studentų mokslinės draugijos nariai aptarė praėjusių metų darbą ir Išrinko naują tarybą. 1963/64 m. m. veikė 10 mokslinių būrelių, kurie jungė 182 narius. Paruošti 67 moksliniai darbai, iš kurių 36 buvo perskaityti Universiteto SMD konferencijoje. 14 mūsų studentų buvo išvykę į Tartu, kur (vyko VI Pabaltijo ir BTSR studentų-medlkų mokslinė konferencija. Geriausius 19 darbų pateikėme Respublikinei apžiūrai, 9 iš jų apdo vanoti diplomais. Studenčių J. Leonytės ir L. Kavaliaus kaitės (VI k.) darbas „Ovuliacijos diagnostikos klausimu“ rekomenduotas Visasąjunginei apžiūrai. Geriausiai padirbėjo oftalmologų (pirmininkas V. Maželytė, VI k.), terapeutų (pirmininkas G. Gineitytė, V k.), akušerijos-ginekologijos (pirm. L. Indrijaitytė, V k.) bū reliai. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su Tartu, Kauno, Ry gos, Gardino, Riazanės ir kt. aukštųjų mokyklų studen tais. XVII Universiteto SMD konferencijoje dalyvavo 37 mūsų draugai. 18 mūsų fakulteto studentų buvo išvykę į svečius. Mes būsimi gydytojal-praktikai, bet tai nereiškia, kad užmiršim mokslinį darbą. O kaip suderinti šiuos daly kus, aiškiai parodo vyresniųjų draugų — gydytojų, bai gusių mūsų fakultetą, patirtis. Kai kurie gydytojai yra mūsų draugijos nariai. Studentų moksliniam darbui vado vauja ne tik dėstytojai, bet ir MA Medicinos tiriamojo Instituto reumatologinio skyriaus bei Respublikinės Sanepidemiologinės stoties darbuotojai. Mūsų SMD nariai suorganizavo konferenciją ateisti niais klausimais. Sąlygos dirbti mokslinį darbą yra puikios, reikia tik studentiškos energijos ir noro. Z. GERDAITYTE, MF SMD pirmininkas
Kodėl aš nustojau tikėti? Vėlyvą antradienio vakarą mūsų fakulteto pirmo kurso fizikai rinkosi į ketvirtą auditoriją, kur turėjo įvykti bend ras abiejų grupių pokalbis apie religiją, ap.e jos dabarti nį veidą. Studentė N. Žilinskaitė papasakojo, kaip ji nusto jo tikėjusi. Aišku, mergina nepadarė kosminio šuolio iš ti kėjimo į netikėjimą, jos pažiūros keitėsi palaipsniui. Vienoje Pasvalio rajono bažnyčioje, pasakojo N. Žilins kaitė, vargonininku dirbo tūlas Kėkštas. Kartą žmonės ra do nužudytą mergaitę, pavarde Ramanauskaitė. Kitą dieną kažkas pastebėjo ant vargonų kraujo dėmes. Kaip vėliau pa aiškėjo, tai buvo vargonininko darbas. Jis kruvinais pirštais grojo mišioms. Kai mergaitę laidojo, vargonininkas važia vo greta sunkvežimyje ir stebėjo savo auką. Nieko sau baž nyčios tarnas! Nori nenori, bet sužinojus tokį baisų faktą, koktu darosi, vien pagalvojus apie bažnyčią. Net patys už kietėję tikintieji pradeda abejoti. Kalbėtojai keitėsi, pasakojo savo (spūdžius, patirtus su sitikimuose su dvasininkijos atstovais, dalijosi nuomonėmis. Daug studentų kalbėjo tą vakarą — ir pirmos grupės L. Sadauskas, ir antros grupės B. Cicėnas, J. Bavėjan. .. Ir visi papasakojo, kaip jie nutraukė ryšius su religija. Stu dentai nutarė tokius pokalbius ruošti dažniau. Juk tiek daug sielų dar nuodija religinis tvaikas!
A. SMERAUSKAS, FMF I k.
VISŲ SALIŲ PROLETARAI. VIENYKITE®
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA TO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Nr. 40 (509)
Eina nuo 1950 m.
1964 m. gruodžio 24 d. KETVIRTADIENIS
Kaina 4 kap.
Brandaus derliaus metai Neseniai mūsų Universitete ir Kauno Poli technikos institute pasibaigė Respublikinė studentų mokslo darbų apžiūra, kurioje da lyvavo beveik visos respublikos aukštosios mokyklos. Mūsų Universiteto studentai patel kė apžiūrai 100 su viršum darbų, iš kurių 13 buvo pažymėti pirmojo, 46 — antrojo ir tre čiojo laipsnio diplomais. Rezultatai rodo, kad SMD gali spręsti įvairius klausimus, tu rinčius tiek teorinę, tiek praktinę reikšmę, kad vis daugiau studentų ima domėtis moks liniu darbu. Kai kurie studentų pranešimai bus spausdinami mokslo darbuose, rekomen duoti Pabaltijo ir Baltarusijos jaunųjų moks lininkų konferencijai, pasiųsti į Visasąjungi nę apžiūrą. Štai keletas pavyzdžių. Fizikos ir matema tikos fak. VI k. stud. R. Karazija, vadovau jamas prof. dr. A. Jucio, pateikė darbą „Elektroninės skaičiavimo mašinos BESM2M panaudojimas neredukuotinių tenzorinių operatorių matricinių elementų skaičiavimui/*. Jaunasis mokslininkas pasiūlė naują būdą (vairių fizikinių dydžių matriciniams elemen tams skaičiuoti, panaudojant elektroninę ma šiną. Jis parengė metodą, kurio pagalba ga lima sudaryti bet kokią programą kampi niams integralams išreikšti tiksliais skaičiais. Tai gana rimtas mokslinis darbas. Pirmojo laipsnio diplomu taip pat (vertin tas Gamtos fak. IV k. studenčių L. Valančiū tės ir V. Balčiūnaitės darbas „Kupiškio ra jono „Ateities“ kolūkio dirvožemiai“. 1964 metu vasarą jos surinko medžiagą ir, labora torijoje ją apdorojusios, nustatė ryšį tarp dir vožemių ir vietos reljefo bei tarp dirvožemio rūgštingumo ir karbonatų išplovimo gylio.
Tenka pažymėti, kad tokio pobūdžio komp leksiškas darbas respublikoje buvo atliktas pirmą kartą. Žiūri komisija teigiamai atsiliepė apie Ekonomikos fak. absolvento A. Šileikos, Chemijos fak. V k. stud. V. Buroko, Teisės fak. V k. stud. V. Juškio ir kt. darbus. Džiugu pažymėti, kad Vilniaus Valstybinio Pedagoginio instituto studentų moksliniai darbai susilaukė gero įvertinimo. O kai ku riose sekcijose (pvz., istorijos) jie net buvo ge resni už mūsiškių. Tai, žinoma, mūsų istori kams garbės nedaro. Pasigendame taip pat pedagogikos, psichologijos ir ateistine tema tika parašytų darbų. Apžiūra pasibaigė. įteikti diplomai. Ge riausių darbų autoriai išvyko ( Maskvą ir Leningradą. Tai atpildas už jų triūsą. Labai gerai, kad šį kartą nebuvo užmiršti ir moks liniai vadovai. Dėstytojai, kurių vadovaujami studentai užėmė pirmąsias vietas, apdovano ti Valstybinio aukštojo ir specialiojo viduri nio mokslo komiteto Pagyrimo raštais. Neseniai įvykusi SMD ataskaitinė konfe rencija priėmė konkretų nutarimą. Jis visiems žinomas. Tik reikia j( (gyvendinti. Artėja Tarybų Lietuvos dvidešimt penkto sios metinės. Jas mūsų Universiteto studentai pasitinka su dar 'džiugesniais laimėjimais moksle bei visuomeniniame darbe. STUDENTE, IKI EGZAMINŲ SESIJOS
LIKO 8 DIENOS! AR TU RUOŠIES, MIELAS DRAUGE?
GAMTININKŲ VAKARAS šeštadienio vakarą daugelis mūsų GF studentų patraukė į Pedagoginio Instituto rūmus, kur vyko gamtininkų susitikimas. Instituto Gamtos ir geografijos fakulteto profbiuro pirmininkas drg. Z. Grušaitė papasakojo apie fakulteto komjaunuolių darbą. Ji pažymėjo, kad fakultete iš 520 studentų — 519 komjaunuolių. Tai tikrai gražus pedagogų pasiekimas. Komjaunuo liai vadovaujasi šūkiu: „Dve|etas — nusi kaltimas, trejetas — nepažymys“. Mums vertėtų pasekti instituto gamtininkų pa vyzdžiu.
Savo prisiminimus papasakojo fakulteto pirmasis komjaunuolis, dabar dėstytojas, drg. Galinis. Jis papasakojo, kokiomis ap linkybėmis teko mokytis pirmaisiais po kario metais ir apie tai, kiek triūso įdėjo, dėstytojai ir VVP studentai, kol buvo pa siekti dabartiniai rezultatai. 1946 m. įkurtos komjaunimo organizaci jos istoriją nušvietė buvęs pirmasis Insti tuto komjaunuolis ir pirminės organizaci jos sekretorius drg. Bucevičius. 1946 m. pavasarį institute buvo tik 4 komjaunuoliai, o šiandien — komjaunimas Jungia 2129 narius. Vakaro metu į kom jaunimą buvo priimti dar aštuoni jaunuo liai. Malonią staigmeną vakaro dalyviams padarė S. Nėries vardo vidurinės m-los pionieriai, atėję pasveikinti savo vyresnių draugų. Pionieriai Įnešė į vakarą daug šilumos ir džiaugsmo. Universiteto atstovų vardu kalbėjo Gam tos ir geografijos fakulteto dekanas drg. C. Kudaba. Apie fakulteto komjaunuolių ir kitų visuomeninių organizacijų darbą papasakojo komjaunimo organizacijos sekretorė drg. Valiukaitė. Draugystės šak nys jau giliai įaugo ir į mokslo dirvą. Buvo suvesta sportinių varžybų rezul tatai ir apdovanoti nugalėtojai. Doc. Čepulis, Instituto Gamtos ir geografijos fakulteto dekanas, pasiūlė tęsti draugystę moksliniuose būreliuose, posėdžiuose, kon ferencijose. V K. ŠVEDAS, I k. geografas
Kai vyrai virėjais tampa. .. J- GIRDVAINIO nuotr.
Apie internacionalinį studentijos auklėjimą Tikru internacionalistu galima tapti tik tada, jei turi su pratimą apie pasaulį ir apie jame gyvenančias tautas. Abstrak tus, išsvajotas internacionalizmas yra tuščias Ir labai netvir tas. Negalima turėti draugiškų jausmų tam, kurio visai nepa žįsti. Reikia pažinti tautas, pažinti jų kultūras, jų gerąsias ypa tybes ir jų silpnybes. O norint pažinti tautą, reikia pažinti jos kalbą. Mokėdamas kalbą, galėsi įsigilinti į tautos psichiką, gal voseną, galėsi geriau suprasti tautos sielą, žmogus, kuris ne mėgsta kurios nors tautos, kaip taisyklė, su dideliu nenoru var toja tos tautos kalbą, nenori jos mokytis. Jo antipatija, jei ne visai dingsta, tai bent gerokai sumažėja, jei jis yra apiinky priverstas išmokti nemėgiamos tautos kalbą ir pažinti jos kul tūrą. Taigi aiškus yra reikalas mūsų studentijai mokytis kalbų. Būtų gera bent sostinėse esančiuose tarybiniuose universite tuose įsteigti visų sąjunginių respublikų kalbų lektūras. Jau nuolių, norinčių pramokti uzbekų, armėnų ar moldavų kalbos ir pas mus visados atsiras, o lektoriai drauge galėtų propa guoti pagrindines žinias ir apie atitinkamų tautų kultūras. Ta da būtų gyvas pasikeitimas dėstytojais; pavyzdžiui, į Vilnių at vyktų dėstytojai iš 13 įvairių respublikų, o 14 lituanistų išvyk tų į kitų respublikų universitetus (įskaitant Maskvos universi tetą). Ir tarybinės tautos arčiau viena kitą pažintų! Būtų labai gera, jei musų universiteto lektoriumas reguliariai rengtų vie šas paskaitas apie atskiras tarybines respublikas: Baltarusijos TSR, Kazachijos TSR, Azerbaidžano TSR etc., papildydamas pa skaitas meninės saviveiklos pasirodymais. žinoma, reikia visų pirma iš visų studentų rimtai pareika lauti gero rusų kalbos mokėjimo ir pažangiosios rusų kultūros pažinimo, o iš Vilniaus universiteto studentų-nehetuvių — gero lietuvių kalbos mokėjimo. Visiems filologijos specialybių studentams yra dėstomas kal botyros įvado kursas, žymią Šio kurso dalį turėtų sudaryti pa saulio kalbų apžvalga, kuri turėtų būti detalesnė, drauge bend rais bruožais paliečianti ir atitinkamų tautų kultūros bei lite ratūros istoriją. Tam reikėtų išskirti ne mažiau 16 valandų iš- bendro kalbotyros įvadui skiriamo valandų skaičiaus. Gal be reikalo buvo panaikintos kalbotyros įvado pratybų valan dos. Jas reikėtų grąžinti ir iš dalies panaudoti studentų sava rankiškiems referatams apie atskiras pasaulio kaibas bei jų kultūras. Visiems lituanistams ir rusistams reikia padaryti privalomą lyginamosios indoeuropiečių kalbų gramatikos kursą, kuriame rimtą dėmesį kreipti į lietuvių ir rusų kalbų faktų sugretini mą. Reikėtų įsteigti universitete tokius naujus studentų moksli nius ar pusiau mokslinius būrelius: 1) Kinijos tautų kultūrai pažinti, 2) Indijos tautų kultūrai pažinti, 3) Arabiškųjų šalių kultūrai pažinti, 4) Afrikos tautų kultūrai pažinti. ,,Afrikos bičiulių būrelis*, įkurtas studentų romanjstų ini ciatyva, jau pradeda savo veiklą. Tačiau tokiuose būreliuose galėtų dalyvauti ne vien filologai, bet ir istorikai, ir, žinoma, geografai. Studentai užmegztų ryšius su atitinkamomis šali mis, rengtų pranešimus, mokslinius referatus, minėjimus, savi veiklos pasirodymus. Šiemet mūsų universitete vėl buvo paminė ta Afrikos diena. Tradicija turėtų tapti Kinijos ir Indijos nacio nalinių švenčių minėjimas universitete. Lituanistams, rusistams, istorikams ir bibliotekininkams būti nai reikia dėstyti privalomą lenkų kalbos kursą, skiepijant tuo pačiu draugiškus jausmus lenkų tautai ir pažangiai lenkų tau tos kultūrai. Būtų labai gera, jei Vilniaus universitete būtų atgaivinta lenkų kalbos ir literatūros specialybė. Lenkų jauni mas tada nebūtų tiek izoliuotas, kaip dabar, o gyvai bendrautų su lietuvių ir rusų jaunimu. Literatams reikia dėstyti tikrą TSRS tautų literatūros kur są, nustatytą mokymo plane, lituanistus reikia supažindinti su klasikine lenkų literatūra. Lietuvių kalbos paskaitose reikia stengtis užkirsti kelią dar pasitaikantiems kalbinio purizmo recidyvams. Kai kurie dėsty tojai ir ypač studentai, mokęsi rajonų mokyklose, dar tebesvajoja apie „gryną" lietuvių kalbą, kurioje visai nebūtų žooz paskolintų is kitų kalbų, ypač iš rusų kalbos. Kai kurie lietu viški žodžiai ir posakiai yra smerkiami vien dėl to, kad Jie ęrimena rusų kalbos žodžius ir posakius (pvz., AUKŠTAI VtRINTI, GILIAI PAŽINTI, PILNAI ATITIKTI). Reikia atskleisti reak cinį purizmo pobūdį, parodyti, kad kalbinis purizmas dažnai gali nuvesti į tautinį užsidarymą, į tautinį egoizmą, tautinę neapykantą, į rasizmą. Reikia parodyti, kad kalbinis purizmas nieko bendra neturi su tikrąja kalbos kultūra. Doc. R. MIRONAS
GINUClĮJ LANDŠAFTINIO DRAUSTINIO ATEITIS Kiekvienas, pabuvojęs Glnučių draustinyje, išsiveža daugybę įspūdžių. Viskas čia gražu: ir žydraakiai ežerai, ir miškai, ku rluose sutinkamas retas žvėris — lūšis, Ir seni kaimai, kaip Pabaluošė, Vaišniūnai. Čia iš girsime daugybę dainų, legendų, pamatysime nuostabių liaudies, dirbinių: audinių, statulėlių. Čia teliūskuoja giliausias škarvų ežeras (40 m.), tviska ežerėlis Baluošo ežero saloje, Čia soduo se skęsta Puriniškio kaimas, ku ri taip mėgsta piešti dailininkai. Buvoti Ginučiuose ir neaplanky ti Ledakalnių ir Ginučių pilia kalnių, Trainiškių ąžuolo, kirviu suręstos Palūšės bažnytėlės, ne galima. Sprendžiant Klausimą dėl šio draustinio pavertimo Lie tuvos Nacionaliniu parku, mums, kraštotyrininkams, gamtos ap saugos darbuotojams ir visiems, kuriems rūpi draustinio rytdie na iškilo eilė naujų uždavinių. Todėl 1964 metų vasarą Vilniaus miesto kraštotyrininkai, vado vaujami Gamtos fakulteto deka no geogr mokslų kandidato C. Kudabos (jis ir miesto kraštoty ros tarybos pirmininkas) suren-
1964 m. gruodžio mėn. 24 d.
gė visuomeniniais pagrindais ekskursiją 1 draustinio 'teritori ją. Dalyvavo apie 40 žmonių iš Universiteto, Pedagoginio Institu to. Istorijos Instituto ir kt. Su rinkta gaust medžiaga. Ji apdo rota. Padaryta daugybė nuotraukų, audinių piešinių, žemėlapių, užrašytos dainos, Labanoro dū dos įgrojintal, tarmės, surinkti senoviniai daiktai ir t. t. Visa tai mes pamatėme ir išgirdome Vil niaus m. Kraštotyros draugijos konferencijoje. Ji tęsėsi 3 dienas. Pranešimus skaitė ir mūsų Gamtos fakulteto at stovai: C. Kudaba. P. Vaitiekū nas, N. Ščemeliovas, doc. Iva nauskienė, R. Kazlauskas, A. Le vickas. Išnagrinėta draustinio geografinė padėtis, geologinė raida, geomorfologiniai ir geobotaniniai bruožai, fauna, gamtos apsauga ir turizmo problemos. Daug pranešimų skaitė Pedago ginio Instituto ir Istorijos insti tuto bendradarbiai. Nemaža ginčų sukėlė gamtos apsaugos ir turizmo problemos. Turistai kai kurias vietoves ..nusiaubė“, miškininkai ne vi sur sąžiningai atlieka pareigas, ne vietoj* tiesiami keliai, neršto metu gaudomos žuvys, nesaugo mi seni pastatai ir t. t. Siūloma įsteigti Palūšės istorinį muzie jų, labiau prižiūrėti pavienius turistus, suorganizuoti kraštoty rininkų konferenciją Ignalinoje, populiarinti draustinį spaudoje ir brošiūrose, toliau tirti jį, pateik ti konkrečius pasiūlymus dėl Jo ateities. Darbo daug. Kviečiame daugiau talkininkų. Vieną kartą pabuvojus, norisi dar kartą čia atvykti. asp. A. LEVICKAS. Gamtos fak. ekskursijos dalyvis
Teisininkas-eruditas
— Prie ko čia jūsų dėdė! — pyksta teisėjas. — Blyną prisvlinai pati, tai ir atsakyk. „Jasna?“ Moteris pirštu suka skarelės kampą. Iš susijaudinimo vir pa rankos, ji negali kalbėti. —- Ko tylite? — „kietai“ klausia teisėjas. — Na? Ne beišlaikiusi moteris praplium pa raudomis. Visiems pasidaro nejauku.
O mums, praktikantams, iš kaista veidai — teisėjo kėdėje sėdi mūsų kolega, prieš pora metų baigęs Teisės fakultetą. Teisia jis, žinoma, „pagal Įs tatymą“. Aišku, galima žmogų nuteisti ir įžeisti, bet galima nuteisti — ir neįžeisti. Tai kodėl pravirko moteris? Šiaip ar taip ne paskutinę vie tą čia užėmė ir teisėjo grubu mas, o gal abejingumas žmo gui. Teismas sprendė tos mo ters sūnaus likimą, o teisėjas vos nežiovavo — jam iš anks to buvo žinomi bylos rezulta tai! Gal todėl? Sunku pasakyti: psichologi ja Teisės fakultete nedėstoma. Jaučiamas ir logikos mokslo žinių trūkumas. O ką ir kalbė ti apie teisininko kalbos kul tūrą. Ir nieko nuostabaus, jei apie kalbos etiką studentai teisininkai tėra girdėję tik iš Konni raštų. Pagaliau, atvirai kalbant, ir kai kurios specia lybių paskaitos mažai teprisideda prie studentų kalbos kul tūros ugdymo. „Girdi, kam reikia sunkių moksliškų pa
skaitų, aš jums, stuuentėliai, paprastai, draugiškai, kad su prastumėte...“ O kam mums tas paprastumas, taip dažnai virstantis „pasaldytu banalu mu“. Niekas ir meužginčys, kad Teisės fakultete ruošiami geri, netgi puikūs specialis tai. Studentai žino jstatymus, teisinę teoriją, moka teoriją sieti su praktika ir t. t. Žino ti įstatymus — viena, o būti teisininku — eruditu — kita. Juk teisininkui, kuris nežino psichologijos, logikos, muzi kos, dailės, nesidomi meno bei filosofijos klausimais, daug sunkiau dirbti su žmo nėmis. O bukumas, nelšprusimas ypač pasireiškia teismo proceso metu. Todėl mes pri tariame filologams — Teisės fakultete taip pat reikia dėsty ti meno pažinimo kursą, teisi nę etiką, logiką ir psicholo gijąŠiaip ar taip, tai juk patys „gyvieji mokslai“. Svarbiau sia, jie moko galvoti. V S. KINDURYS
Jei mes kovojame už intelektualią visuomenę Skaitanat „Tarybiniame stu dente" stralpsnj „Dideliam tikslui — efektyvios priemo nes“ bei diskusinius pasisaky mus, iškilo keletas minčių, nors kai kurios iš jų, gal būt, yra už mūsų keliamų proble mų ribos. Traktuojant pažinimą, kaip vlsuomeninį-istorinį procesą, prisimenant, kiek daug žinių mums sukaupė praeities kar tos, suprantama, jog visų gy venimo sričių šiandieninis žmogus įsisavinti negali. Praėjo Leonardo da Vinči, Lomonosovo, „didžiųjų enciklopedlstų“, laikai. Smulkiai išsldiferencljavus mokslams iki mūsų laikų, sunku žinoti net savo siaurą specialybę. Kyla logiškas klausimas: kas yra būtinai žinotina šios dienos žmogui? Tokia proble ma turėtų būti keliama mūsų visuomenėje. Nuo jos išspren dimo turėtų priklausyti mūsų mokslo įstaigų programos. Aiškiai jaučiama tendencija į techniką. Tai suprantama: žmogaus pažinimas skverbiasi į pasaulio pagrindą — mate riją, kuo kaip tik ir operuoja tikslieji mokslai. Visos mūsų politinės, esteti nės idėjos yra tik šios materia lios bazės antstatas. Taip ir kartojasi dar šio amžiaus pra džioje kilusi diskusija: ar mokslas, kuris remiasi ekspe
LOSIU EŽERAS
rimentu, ar šis antstatas (pa vyzdžiui, koks nors jo elemen tas — menas). Nedėsime tarp šių sąvokų nei lygybės, nei nelygybės ženklų, argumen tuodami tuo, kad žmogus ne gali gyventi tik duona be idė jų arba Idėjomis be duonos. Jei užakcentuosime vien šios problemos iškėlimą, tai sugre tinsime meną su mokslu. Pa grindai reikalingi kaip ir mokslo pagrindai, kuriuos jis gauna jau vidurinėje mokyk loje. Gaila, kad pas mus nėra susistemintos meno teorijos, kuri būtų labai reikalinga. Be abejo, ir tiksliųjų moks lų atstovų tarpe neatsiras me no nihilistų. Todėl reikėtų to kius pagrindus duoti jau vidu rinėje mokykloje. O dabarti nėje bendro lavinimo viduri nėje mokykloje, esant sustip rintam politechniniam auklėji mui, humanitarinių mokslų programos siaurinamos. Taigi, ar tai tikslinga, jei žmogus vis tiek tas žinias turės įgyti, kad nenukentėtų intelektas. Todėl mūsų Aktų salė būna pustuštė, koncertuojant Fil harmonijos styginiam kvarte tui, todėl plojama (!) po pir mosios Mocarto G-dur dalies. Bet tai analogiška paradoksui, kad galima skaityti ir mėgti Turgenevą, nežinant abėcėlės. Tai viena. Bet harmonin gam asmenybės išsivystymui
to nepakanka. Tarybinis žmogus turi atsto vauti savo gimtąjį kraštą. Ką mes galime papasakoti sve čiui iš broliškų respublikų ar ba užsieniečiui apie Lietuvą, jos meno istoriją (J. Jurginioapybraiža vis dėlto jos nelšse- . mia), architektūrinius pamink lus, muziką, dailę? Keletą bendru frazių. Sakysite, kad tai kiekvieno išprususio žmo gaus privatus reikalas. O juk mes kovojame už intelektualią visuomenę, tad tokie reiški niai negali likti privatūs. Taigi, pirmo kurso studen tams reikalingi „Estetikos pagrindai“, kuriuos sudarytų: 1. Visuotinio meno, muzi kos teorija, 2. Lietuvos istorinė-kultūrinė apžvalga.
A. VOSYLIŪTE, FMF III k matematikė REDAKCIJOS PRIERASAS. Jau gauta septyniolika laiškų. Studentai vieningai pritaria atviram laiškui, kuris buvo atspausdintas „Tarybi nio studento“ 33 (502) nume ryje. Tai tik studentų laiškai. O kaip galvoja katedrų dėsty tojai? Kažkodėl iki šiol nutyli ir Estetikos bei meninio lavi nimo katedra? Parašykite mums, laukiame!
A. LEVICKO nuotr.
.i
Remigijaus eilėraščiai patrauklūs Jausmo betarpisKUmu Ir natūralumu, ta būtina kiekvienam meno kūriniui vidine tiesa, subtiliu pasaulio grožio pajautimu, suge bėjimu kurti nuotaiką. Minties ar Jausmo apibendrinimas jauno poeto eilėraščiuose labai natūraliai Išplaukia iš viso poetinio audinio. Šių eilėraščių atmosfera skaidri, be didelių sukrėtimų, be Juodų šešėlių. Ji tarsi išlaikytas pastelinių spalvų gamoje. — bet tai turtingas, pllnavertls pasaulis. Ji nušviečia laukimo, ateities motyvas, (as Jausmas, kad kažkas arti". Remigijus subtiliai pastebi poetiškas, tapybiškas detales, suranda labai netikėtų ir tikslių palyginimų- ..upės, tarsi gyvsidabrio sunkios juos tos“, „gaidžiai raudoni lyg saulėtekis dega už kiekvieno kampo“, „miško žvėrys kvepia vėju“ ir pan. Visa tai — teigiamosios Remigijaus Gražio kūrybos pusės. 0 trūkumai? Kaip Ir apie kiekvieną pradedanųjį galima pasakyti, jog eilėraščiams trūksta brandumo. I šią sąvoką telpa viskas -- ir turinys, ir techninė eilia vimo pusė. Bet mąstantis ir rimtai dirbantis poetas grei tai atsikratys šio šešėlio, lydinčio Ji teisingo kelio pra džioje.
G. MARECKAITĖ
REMIGIJUS GRAŽYS
SNINGA Bendrabučio senos durys girgžda, Dangaus užuolaidas nuleido žemėn snaigės. O akyse mažytis kiemas liko, Ir, rodos, čia visa tikrovė baigias. Ir bokštai tarsi vandeny neryškūs, Nugrimzdę, rodosi, 1 melsvą dugną. Mašinos lyg vėžliai su degančiom žarijom Rėplioja. Laikrodžio varpai — lyg būgnas.
Ir užmiršti vėl rūpesčius, pavydą, Džiaugies kaip klevas, kur prie lango stovi. Bet šauksmas. .. Figūra girta nusvirduliuoja. . . Išbėgi, ramini ir keikies. . . Supranti tikrovę.
ŠYPSENA Lietus atėjo gatvėn per laukus. Pilkais kamienais medžių teka Lyg gyvsidabris baltas ir sunkus... Diena lyg pilnos ašarų laimingos akys. Ir lyja lyg nebūtų nieko atsitikę. Tiktai subėgo žmonės Į namus. Ilgai Jauniems teks būti mums. Mylėti, rausti ir namus statyti. Ir lis, kaip lijo gal prieš milijoną metų. Kažkas tą lietų pirmąkart matys. Diena lyg pilnos ašarų laimingos akys... Tokia niekinga rodosi mirtis.
Kelias baigiasi, Kelias prasideda. Kelias mano ir tavo kartu. Ir akim nustebusiom žiūrim | rytdieną. Lyg netyčia būtum pašauktas vardu.
T
Vakarais žmonės vaikšto po miestą, O reklamos lyg atšvalstas kalvėj senoj. Miestas Įžiebė langus. Ir skamba dainoj. Ką ir pats norėtum šaukti ir kviesti. Ar abu kartais eisim l kiną, Ar akys nuo skausmo skaisčiai spindės, — Dienos, pašėlusiai sielą kankinę, Nubluks prieš darbus, džiaugsmus ateities.
Kalbame mes apie meilę ir duoną, Apspiaudytus ir brangintus visų. Ilgai dar ilgai man kuždės telefonai Tolimos Aelitos balsu.
„O jos plaukai tikrai gražūs, — pagalvojau, — ką ji, Įdomu, sakytų, Jeigu Juos paliesčiau?“ Prieš tuos keliolika metų Jis at ėjo Į mokyklą, išvargęs ir suse nęs, su puikiu senoviškų skam bučiu. Ir priėmė JĮ sargu, dau giausia dėl to skambučio ir da vė kambarį pusrūsy, šalia kati linės. Atplaudami koją, žmonės atpiovė jam kažką daugiau, bet Jis užsisklendė savy, tapo atšiau rus, ir nieks per tuos ilgus me tus nežinojo, kas jo širdy. Jis Įprato niekint ir nekęst visa to, ką Jam duodavo žmonės, ir jam atrodė, kad priimdami JĮ į mo kyklą, žmonės duoda jam išmal dą, nors Jis iš tikrųjų buvo stip rus ir geras geras darbininkas. Jis niekada nebuvo matęs ju ros, bet Ji užgriuvo JĮ, šviesi, sklidina laimės, o ne vandens, kai Jis ruošėsi tapti Jūrininku, kažkokia karti, deginanti kaip nuoskauda, bet vis tiek geidžia ma, kai jam nupiovė koją, ir Įtraukė JĮ Į savo gelmes. Jis gu lėdavo savo kambarėly prie ka tilinės, ir naktimis kankindavo JĮ jūra, spėjusi pavirsti kažkuo gyvu. Ir jis geisdavo jos, kaip geidžiama moters. Ir kai retkar čiais kas nors, prisiminęs jį, pa siūlydavo važiuoti kartu su eks kursija prie Juros, jis blykšdavo ir, kietai sučiaupęs lūpas, stal giai nusisukdavo. Jis nejuto ir nežinojo, kad nejučiomis mokyk la Jam tapo laivu, kuriuo Jis vagojo jūrą — laiko jūrą. Ir Jis kūrendavo ne mokyklos katili nę, o laivo mašinas ir, iškelda mas vėliavas, vaikščiodavo ne mokyklos stogu, o laivo deniu ir jis Jau būdavo ne sargas, skambinantis pamokoms, ren kantis šiukšles ir kūrenantis ne tikusia anglimi katilinę, o vairi ninkas, atsakingas už savo lai vą, tegu ir eilinis vairininkas. Jis neaiškiai pajuto tai tik ta da, kai sukapojo, skambuti ir visam laikui išėjo iš mokyklos. Jis, o ne kas kitas turėjo skam binti paskutinĮ kartą tiems, ku rie paliko mokyklą, jis, o ne kas kitas matė, kaip vaikai virto vyrais, ir kai jam neleido šito ir net Jėga norėjo paimti skambu ti. Jis suspaudė JĮ ir pasakė: — Aš atsinešiau, aš išsinešiu, — ir, kietai sučiaupęs lupas, vi sų akivaizdoj užsimojo kirviu. Saulė pasisuko ir plieskė mums Į veidą. Ji rovė smilgas ir su įniršiu traukė Jas. — O tai kodėl Jis nei iš šio, nei Iš to sukapojo ir išėjo? Ne suprantu. .. — Tavo plaukai gražūs... Jam neleido per paskutinį skambu tį... Gal būt, todė>... Galima juos paliesti? . . — Baik... Tu visada toks?.. Nei iš šio, nei iš to... Aš gūžtelėjau pečiais. — O tavo plaukai vis tiek gra žūs. Ji piktai subraukė plaukus. Ilgai tylėjome, man pasibarė net įdomu, ką ji pasakys, kai tylėti pasidarys visai nepakenčiama. Ji ėmė pešioti žolę, ilgai valėsi nesuteptas rankas, paskui liūd nai ir ilgai žiūrėjo į mane. Aš kažkodėl susijuokiau. Ji nuleido galvą. — Tau karšta... saulė neke pina? — paklausiau. — Kepina, — tyliai pasakė JI. Mes pakilom ir pasukome iš Didelių pievų. Kepina... |r ten prie Jūros saulė jį kepino. — Aš irgi buvau prie tos Jū ros, — tepasakė man Jis, bet aš mačiau jį, brendantį per pajūrio smėlį. Kai Jis Išėjo iš mokyklos, ilgai bastėsi be vietos, ir dienos Jam tapo irzlios. Jis pasiėmė su savi mi viską, net sukapotą skambu tį, nenorėdamas mokyklai nieko palikti, ir nežinojo, kad palieka viską. Jis dabar turėjo daug lai ko, ir Jūra, kaip niekada Jį kankino, ir jis neištvėrė. Auto busas vežė Jį visą dieną, o jis sėdėjo sustingęs kaip lavonas, nenusivilkdamas net savo storo švarko. Paskui Jis brido per pa jūrio kopas, nuvargo, ir Jam at rodė, kad nėra jokios jūros — žmonės išsigalvojo Ją, kad kan kintų Jį. Bet pagaliau jis pamatė Jūrą. Ji buvo rami, kaip didelis eže ras, saulė kepino, Ir visas pa plūdimys buvo nugultas žmonių, Tai, vadinasi, jūra. Jis ėjo pačia pakrante, vienintelis juodas ir nerangus tarp nuogų, įdegusių žmonių, palikdamas gilias pėdas. Bangelės, tarsi meilūs šunyčiai, stengėsi lyžtelėti Jo batus, bet Jis, atrodo, nematė jų, ėjo įsmei gęs žvilgsnį kažkur prieš save, Ir raukšlės, einančios nuo lūpų, buvo lyg kirviu iškapotos. — Kur Jūra?.. — sumurmėjo Jis, į nieką nesikreipdamas, bet Jį išgirdo tie nuogi, besivoliojantys smėly žmonės, kažkas nusi kvatojo: — čia Jūra... — Kur? — pakartojo Jis. — čia, seni, čia... — Man laikas namo, — tyliai pasakė JI. — Tu nepyk... negalvok... — Aš visai nepykstu...
— — — čiom tam — mes ne?
Ateisi kitą kartą? Kam to reikia? Ne, tu ateik... Mes neju susitikom..., mes nepažįs vienas kito... O kam mums pažinti,.. Juk nejučiomis susitikome... ar
4-^4Mėsininkas sėdėjo ant laiptelio ir Jau visą valandą skutė bul ves. Aš žiūrėjau Į jo plačią nu garą ir norėjau pasakyti ką nors gero. Uždėjau ranką Jam ant peties. Jis sudrebėjo visu kūnu ir tepasakė: „O.. .Oo“ ir vėl ėmė nemokšiškai piaustyti bulves. Grįžau į kambarį, atsi nešiau peilį Ir atsisėdau šalia Jo. — Jūs geri, berniukai... ‘bet nereikia šaukti ant storulio mėsininko... sakyti „nemyli“ nereikia. .. Mėsininkas kalbėjo tyliai, bet visai ramiai: — Negalima taip iš karto. . .
Tęsinys. Pradžia Nr. Nr. 31 (500). 33 (502), 35— 36 (504-505), 39 (508).
kaip tavo draugas... „nemyli“. Aš storas, negražus, niekam nie kada neskelbdavau sau meilių, kaip dabar daro.., vaikštinėja apsikabinę ir visur... ir išvietėj gali prisipažinti savo meilę. . . Taigi. Atpigo ta meilė, kaip sku duras. . . Aš paėmiau iš puodo blogai nuskustą bulvę, mėsininkas abe jingai mostelėjo ranka: — A, gerai ir tokios... taigi... atpigo... Tu Jaunas, ir tos mei lės: - Nebuvo pas mus tokios mados... Miršta Jinai, vargšelė, ir nežinos. .. niekada, kad aš mylėjau. Jaunas smarkus bu vau. .. Ji, vargšelė, ir tada to kia smulkutė... smarkus buvau Ir įlindau pas Ją... naktį. O Jos tėveliai... O, irgi smarkūs bu vo. .. sudaužė, kaip obuolį ir dar pro langą išmetė.. . Nuropo jau į daržinę, guliu kaip pripliektas šuo ir laižausi... Ir žiū riu gi ateina! Ir žinai kas? Ji!.. Vargšelė, smulkutė... kiša man prie lūpų puodelį su šaltu van deniu. . . Ir žinai, atitrūko man viduj kažkas, ašaros ištryško. .. Taigi... ir apsivedėm, dirbom... Tas prakeiktas mano pilvas su rydavo viską... Jis piktai tėškė bulvę | puodą Ir pasakė: Užteks... O tu geras... Sunku man dabar.. . Ir nežinos, kad mylėjau...
***
Kai aš ruošiausi į paslmatymą, atėjo mano araugas. — Olialia, žiūrėk tu man... O kas Ji per viena? — paklausė Jis. — Nežinau... Ką tu dabar velki? Jis tik mostelėjo ranka". — Aš palydėsiu tave... Negalių suprasti__ Kaip ten tau išėjo? .. Į. pasimatymą. .. . . ____ Kaip mergyčiukė? O tu rimtai ar tik šiaipsau? Graži? .. — Nežinau... Tikriausiai... *** Draugas užlaikė mane, ir kai nuėjome, Ją radom laukiančią. Pasisveikinome ir ilgai, nelaukiai ................ * Jis tylėjome. Aš laukiau, " kada pradings, o jis stovėjo jos :šone ir apžiūrinėjo Ją nuo kojų iki galvos. — Olai — pasakė Jis ir plačia! nusišypsojo, — mes abu draugai. Jos žvilgsnis nuslydo slydo nuo Jo ant manęs, aš nurijJau gurkšni . ' “ Ir pasakiau: — Taip.., mes draugai. — Man rodos, aš jus kažkur mačiau, — mano draugas nuo širdžiai šypsojosi, paskui prisi merkė, — baisai matyta, .. lyg būtumėte gyvenę. . . kartu... — Ne, — pasakiau. — tu ne gyvenai su Ja. Ji nusijuokė: — Aš žinau, jūs dažnai gro davote. .. ir kai laidojo iš sene lių namų. Jūs puikiai grojote. Jis šypsodamasis gūžtelėjo čials: — UJdU, .. .. —- Vii Grojau. — Nestovėkite gatvėjė, — pa sakiau, — suvažinės, tada jau laidos be muzikos. Jis garsiai nusikvatojo, JI šyp telėjo, ir mes pajudėjome. Jis
šnekėjo, žavingai šypsojosi, o aš ėjau šaligatvio pakraščiu, ir pra silenkdami žmonės nustumdavo mane į gatvę. Jie kalbėjosi lyg manęs nebūtų, aš, nieko nesa kydamas, sustojau ir atsišliejau į basliu parištą medelį. Jie paė jo kelis žingsnius ir užsikirto. — Man nusibodo... — Galim eiti Į kiną, — pasa kė mano draugas. — šiandien mes neisim, — pasakiau, — Kas nori, gali eiti. .. Mes kitą dieną eisime. — Tvarkoje, aš galėsiu nu pirkti bilietus. — Geriau dabar nupirk,.. ci garečių. .. rūkyti užsinorėjau. — Tu neturi pinigų? Aš tik Išskėčiau rankas. Jis valandėlę svarstė, paskui perbė go gatvę, mostelėjo ranka man, nusišypsojo jai ir nužygiavo j artimiausią krautuvę. — Gal eisime? — paklausiau. — O cigaretės? — Jau nebenoriu,.. — Aš pavargau, — pasakė Ji, paėjo ir atsisėdo ant suoliuko. Ir Atsistojau Jai už nugaros ėmiau žiūrėti Į Jos plaukus, Ji neiškentė, sujudėjo Ir Irzliai pa sakė: — Tu kaip visados tyli. — Tu visados daug kalbi. JI trūktelėjo nugara ir atsilo šė. Aš paliečiau jos plaukus, JI pašoko. — Tu pasidarei nervinga. Iš už gatvės kampo pasirodė mano draugas. Jis smarkiai bėgo, bet, pamatęs mus, ėmė ra miai žingsniuoti. — Šlamštas. Ne tokias nupir kai, — pasakiau Jam ir paklau siau ją: — Eisim į kiną — jis nupirks bilietus? Ji metė žvilgsnį į mane, pa sitaisė plaukus ir pasakė: — Pažiūrėsiu.. . Jeigu Įdo mus. <. Aš užsirūkiau. Cigaretės buvo kažkokios karčios, suplėkusios, kelis kartus kostelėjau. — Netrauk taip giliai, —• pa sakė mano draugas, — paskui, aišku, priprasi... Ji šyptelėjo. — Nieko, — pasakiau, — pri prasiu ir taip. Mes vaikščiojom ilgai, aš neži nojau, kiek laiko galėjo praeiti. Grįžtant atgal, kitoje gatvės pu sėje pamačiau žmogų, kuris ali nėj dainavo apie meilę ir kalbė jo apie kasdienybę. Jis nemirk sėdamas, truputį prasižiojęs, se kė mus. Linktelėjau Jam, jis su sigriebė ir kilstelėjo nušiurusią skrybėlę. Kai vėl atsisukau, Jis pakėlė ranką, matyt, norėdamas kažką sakyti, bet pasigailėtinai nusišypsojo ir dar kartą kilste lėjo skrybėlę. Aš palikau juos Ir perėjau Į kitą gatvės pusę. — Laba diena, — pasakė Jos tėvas, — laba diena... atleis kit... visi skuba, o aš... — Ne, aš niekur neskubu. — Jūs, Jau atleiskit... — Jis visą laiką trynė rankas, lyg Jos būtų sugrubusios nuo šalčio, — supraskit, man nepatogu... Pa mačiau jus vaikštant.., mes tik kartą alinėj... Ji duktė, supras kit... nepykit... Ji, aišku, su augusi... Jūs suprantat mane? — Ne, pasakiau, — trupučiu ką. — Jūs negeriat, tiesa?... At leiskit, prašau... — Negeriu, tik kartais. — Negerkit... Aš irgi, žinot, laikausi, laikausi, bet ir para gauju ir negaliu... ir tada nebe žmogus... anksčiau daužydavausi... ir žmoną sumušiau kartą... ir... atleiskit, kad taip... Ir Jai, mano dukrai, šėriau... Ir Ji..., žvėris! _... pasakė... Jūs atleiskitę... ~ Baisu ' labai .. .dienos eina, eina... — O kokia ten buvo daina? — paklausiau. Jis tankiai sumirksėjo: — Ką Jūs sakote? _______ _ _________._. Nežinau. atleiskite... aš viską Jai, mano dukrai, iki paskutinės kapei kos... paima pinigus ir nieko... nieko nesako... Jūs, prašau... ji nekalba su manim. . . Ji, mat. tokia... švelniai reikia. .. Jūs su prantat mane? — Nežinau... taip... prisimi niau... Širdis be mėnulio... Taip? . ."T. Ne> — mandagiai pertrau kė Jis, — naktis be mėnulio. Aš linktelėjau Jam ir nuėjau niūniuodamas: Naktis be mėnulio, Tai širdis be meilės. . . — Viso gero, — pasakiau, pa matęs, kad Jis dar stovi, Ir nu bėgau. (B. d.)
3MI 1964 m. gruodžio mėn. 24 d.
Lituanistų vakaras
*'<■'**,
Negirdėta neregėta daina „Dūmkai".
Vaizdinė agitacija pirmakursiui „Kaip laikyti egzaminus?"
Radijo valandėlė „Studentiški apmąstymai prie senųjų
— Na tai ką, ar kulniuojant j vakarą? — klausiu savo jau nesniojo draugo. — Ką tu, aš bijau — neisiu, — pasiteisina pirmokas. — Kodėl gi? — Bijau krikštol Ilgai teko dar {kalbinėti Leo nidą, kol jis pagaliau sutiko. Ir štai mes jau prie kavinės durų. Kartu su kitais pirmakur siais sugužame j vidų. „Rimti“ šūkiai, sutraukti ei lėmis stalai Ir viduryje didžiu lis būgnas — iš karto nuteikė visus iškil ningai. Vakaras prasidėjo tradiciniu studentų himnu „Gaudeamus“. Jj pakeitė dainos „Išėjo tėvelis į mišką“ sudentiškas variantas. Nuotaika kuo puikiausia. Kai vakaro dalyviai sriūbčiojo ga ruojančią kavutę, lyg perkūnas iš giedro dangaus per visą salę nuaidėjo Dionizo Poškos žodžiai: „Lietuviai ir žemaičiai, ar gal vijai esme? Argi tėviškos kalbos niekad nebmokėsme?“ Tai išgirdę pirmakursiai bai siai „užsirūstino“. Iš užstalės prabilo Alma Kurpaltytė: — Mes jau trys mėnesiai kas dien varstome auditorijų duris Ir atvykome ne studentauti, o sč"dijuotl savo gimtosios kalbos. Mūsų neatbaidė nei mažos audi torijos, nei griežti dėstytojai. Leiskite man, visų pirmakursių vardu, tarti tvirtą studentišką žod(: n-es neapvllsime jūsų, vy resnieji draugai, mes tapsime gerais lituanistais, te artėjanti egzaminų sesija parodys, ko mes verti, Todėl prašome, pri imkit mus -4 savo studentišką šeimą. Kaipgi nepriimti, Jei tokie kilnūs norail žinoma, prilmtil Pirmakursiai skaitė savo kū rybos eilėraščius. Diplomantas J. Trinkūnas palinkėjo jaunesnie siems draugams neprarasti karš tos kūrybinės ugnelės. Lai Ji būna gyva ne tik pirmaisiais studijų metais, bet Ir vėliau. O kaip dirbo ir mokėsi studen tai, kurie atėjo l Universitetą tuo metu, kai karo nuniokota gimtoji žemė iš sumindžioto pur vyno dar tik kėlė želmenj, kai trūko artojų kaime, o studentų Ir dėstytojų — Universitete? Eiti mokslą — dar ir rublis per trumpas buvo.
lietuviškų raštų ,
Kapeika po kapeikos... Pirmosios pokario laidos litua nistas doc. Z. Zinkevičius pa pasakojo vakaro dalyviams apie aplūžusias, nekūrenamas auditorijas, apie vienintelį tada Tauro bendrabutį... Ir vis tiktai skolininkų nebuvo... žmonės mokėsi, dirbo, Ieškojo... Aplodismentų gaudesį nustelbė „Augo girioj ąžuolėlis“. Daina sekė viena po kitos. Karštų plo jimų susilaukė vyrų ansamblio atlikta negirdėta neregėta daina „Dumkai“. Kalbėjo diplomantai: J. Trin kūnas, B. Kukauskaitė, Ant. Gu delis, A. Dulkinas. Rima Gudonytė skaitė ištraukas iš pirmakur sių knygos. Dėst. A. Girdenis perskaitė keletą puslapių iš tų metų dienoraščio, kurie parašy ti tikrai Iš širdies. Ketvirtakursls J. Abaravičius priminė Dionizą Pošką, kuris tuo metu yra pasakęs: „Garbink tėvišką kalbą ir anos kalbrėdą. Nes prigimto liežuvio nemokė ti gėda“. Šios eilutės pirmakursiams nu skambėjo lyg vyresniųjų draugų priesakas.
Vakaro programą paįvairino vyresniųjų kursų studentų atlik tos intermedijos, senovinės lietu vių liaudies dainos. Ant. Gudelis skaitė Donelaitį, diplomantai di daktinius pamokslus pirmokams „poškino“.
Susirinkusieji sprendė klausi mą, kaip pašalinti kliūtis, kurių dar gausu, kaip išvengti įsiskoli nimų ir kt. Kalbėjo ir apie tra dicijas, kurios turėtų įsivyrauti Universiteto atžalyne, kad kas met būtų organizuojami specia lybės vakarai studentų kavinėje. Kalbėta Ir apie tai, kad litua nistas, baigęs Universitetą, gyve nime grynu lietuvišku žodžiu prakalbėtų.
Dar ilgai netilo dainos ir šo kių muzika. Geso šviesa studen tų kavinėje, bet išsiskirti buvo sunku.
Jaukioje lituanistų šeimoje pradėtus ginčus buvo nutarta pratęsti sekančiuose susitikimuo se.
J. GIRDVAINIS (Autoriaus nuotraukos)
Reportažas iš K. Būgos tėviškės Žibintas, kurį reikia uždegti Pirmieji žingsniai visada būna sunkūs: ir tada, kai juos žen gi dar netvirtomis vaiko kojytėmis, kai pirmą kartą sėdiesi į mokyklos suolą, arba kai po vienuolikos metų jį palieki ir žen gi atsakingiausius žingsnius savo gyvenime. 70 tvirtai apsis prendusių „sielų“ papildė šiemet gausią chemijos fakulteto studentų /-šeimą. Nuo pirmųjų mokslo metų dienų praslinko Jau pusketvirto mėnesio, praėjo ir tos nejaukios ir kartu links mos minutės, kai klaidžiodavome po fakultetą, ieškodami audito rijų, kai nežinojome visų „chemiško“ gyvenimo taisyklių ir dės nių. O šiandien pirmakursį sutiksi ir laboratorijoje, ir skaityklo je, tvirtai įaugusį į studentiško gyvenimo vėžes. Gal būt, kas nors ir iškryps iš šių vėžių, bet labai norėtųsi, kad mes visi per studijų metus išsaugotume tą ugnelę, kuri dega pirmakursio širdyje pirmaisiais mokslo mėnesiais, norą mokytis, ieškoti, nenurimti. Prisimenu mūsų Universiteto Rektoriaus žodžius: „Studentas — ne puodas, kurį reikia pripildyti, bet žibintas, kurį reikia už degti“. Artėja egzaminų sesija. Mūsų pirmakursiai įrodys, kad jie iš tikrųjų ne puodai, bet žmonės, pasiruošę ir norį tapti gerais specialistais. J. PIKŠILINGYTĖ, I k. chemikė
Tą vakarą erdvi Dusetų vi durinės mokyklos salė buvo pil nutėlė. Pažymėti įžymiojo lie tuvių kalbininko sukaktį atvykoo ir mūsų universiteto lietuvių kalbos būrelio nariai. Tamsiai mėlyname scenos audekle — K. Būgos bareljefas ir skaičiai: 1879—1924. Tribūnoje Istorijos ir filolo gijos fakulteto prodekanas doc. Z. Zinkevičius. — Prieš 40 metų mirė žy miausias lietuvių kalbos tyri nėtojas, didžiausias jos istorijos žinovas profesorius Kazimieras Būga. Mirė turėdamas tik 45 metus amžiaus, taigi, pačiame jėgų žydėjime. Mus šiandieną stebina jo darbštumas, neužge
Kalba doc. Z. Zinkevičius.
■X*X<>b<X>X<X<X<X*X<XB
UNIVERSITETO TEATRINĖJE STUDIJOJE Aktorius yra tribūnas, kuris iš scenos diskutuoja su jį su pančia aplinka: su studentais-aktoriais, su režisieriumi, su dra maturgu ir, svarbiausia, su žiūrovu — toks devizas teatrinės studijos, kuriai vadovauja dėstytojas — režisierius VI. Limantas. Teatrinės studijos lankytojas pirmiausia kreipia dėmesį į sa ve, stebėdamas trūkumus ir gerąsias puses. Jis turi aktyviai su prasti vaizduojamojo asmens gyvenimą. Jis praeina paruošiamą jį etapą nuo paprasčiausių fizinių veiksmų iki psichologinio iš gyvenimo. Universiteto teatrinė studija žengė tvirtus pirmuosius žings nius. Vįsi mes gerai prisimename pirmojo mokomojo teatro pasirodymą Aktų salėje. G. Priedės „Normundo merginos prem jera žiūrovų buvo šiltai sutikta. Tai kruopštaus dar bo pirmasis vaisius. Gerai išpildė savo vaidmenis studentai: J. Steponavičius, A. Gudelis, V. Vaučeskaitė, A. Simutytė, I. Zaborskaitė, M. Sukackas, I. Butnoriūtė ir A. Berželionis. Baigęs teatrinę studiją, studentas gauna meno saviveiklos va dovo diplomą. šių mokslo metų pradžioje dėstytojo-režisieriaus VI. Limanto sumanymai buvo dar didesni. Konkurso žiūri komisija at rinko 40 gabiausių scenai Universiteto jaunuolių ir merginų. Sunkumų buvo nemaža. Jau vien ir tas faktas rodo, kad semest ro gale liko tik 19 studentų. Vakarais studentai klausė aktoriaus meistriškumo bei sceninės kalbos paskaitų Teatrinėje studijoje buvo pradėta dirbti naujais metodais, įvedant kaip sceninio veiksmo pagrindą — improvizaciją. Stu dentai dirbo ne pagal sumanytą temą, o čia pat ir nugalėdami kliūtis, ir įeidami į naujas aplinkybes, pradėdavo gyventi, su kurdami naujus santykius ir siužetus. Svarbu buvo jaunąjį sce nos mylėtoją priversti tikėti, kad jis tą veiksmą turi atlikti ne dirbtinai ir schematiškai, bet kad tiesiog įsijaustų į naujai ku riamas aplinkybes. Kokie gi rezultatai? Prieš keletą dienų teatrinės studijos I kurso studentai laikė egzaminą. Egzamino rezultatai džiugūs. Jie sekantį semestrą toliau studijuos pamėgtąjį scenos meną. O praėjusį sekmadienį Kolonų salėje teatrinės studijos II kur so studentams buvo sunkesnis egzaminas. Kovo mėnesį žiūrovai pamatys trijų dalių spektaklį antireligine tematika. Tai L. Merime ,.Dangus ir pragaras“. cihaitic
i
Dėstytojo-režisieriaus VI. Limanto pastabos prieš egza miną.
Etiudą atlieka teatrinės studijos I k. studentai.
TRUMPAI Neseniai mūsų tinklininkal buvo nuvykę į Minską, kur sužaidė draugiškas rungtynes su vietos Universiteto koman domis.
TSRS Konstitucijos šventės proga mūsų tinklininkai pa kvietė minskiečius atsakoma jam susitikimui. Džiugu pažymėti, kad mūsų Universiteto tinklininkai lai mėjo visas rungtynes. A. LUKOŠEVIČIUS sporto klubo ,,Mokslas" pirmininkas
Mokytoja S. Kizevičienė pasakoja studentams savo atsiminimus apie K. Būgą. sinama energija, mokslo entu ziazmas. Turėdami prieš akis gausius veikalus, žodyno, karto tekas ir per šimtą po mirties paliktų nebaigtų rankraščių ar medžiagos rinkinių — tą žalią, niekuomet nebeatgysiančią, me džiagą — 'privalome su pagar ba pripažinti, jog prieš 40 me tų netekome darbo milžino, ku ris iš tikrųjų dar tik ką buvo pradėjęs dirbti. Jo šviesus atmi nimas mus įpareigoja su dvigu ba energija tęsti pradėtą didįjį lietuvių kalbos mokslo darbą. Apie K. Būgos nuopelnus lie tuvių kalbos ir istorijos moks lui, ypač apie jo atliktus Duse tų krašto praeities tyrinėjimus, kalba Lietuvių kalbos katedros doc. V. Mažiulis. — Mes stebėjomės jo darbš tumu, kruopštumu, žavėjomės jo žmogiškumu, — prisimena Dusetų vid. mokyklos mokytoja S. Kizevičienė, asmeniškai pa žinusi K. Būgą. Ji kalba trum pai, bet ir iš lakoniškų moky tojos S. Kizevičienės prisimini mų prieš mus iškyla ryškus įžy maus ir kartu paprasto žmo gaus paveikslas. K. Būgos atminimas gyvas dusetiškių širdyse. Jo vardu pa vadinta vid. mokykla. K. Bū gos sukaktį čia minima kasmet.
Tai kartu ir didžiausia mokyk los šventė. Pasibaigus iškilmingam minė jimui, moksleiviai įteikia atmi nimo dovanas svečiams — mū sų universiteto kalbos būrelio nariams. — Apsilankykite dažniau — atsisveikindami kviečia jie. Ir vėl kelias kopia į kalną, bėga per snaudžiantį pušynėlį, pasirėdžiusį pirmuoju sniegu, priartėja prie ežero... Kažkas iš sėdinčių autobuse pastebi, kad čia kiekvienas turėtų gimti poetu... Minutėlei sugrįžkime minti mis į Pažiegę — nedidelį kai melį netoli Dusetų. Sena sody ba. .. Senos obelys. Sena, iš lauko pusės lentomis apkalta gryčia šiaudiniu stogu. — Čia bus įrengtas muzie jus, — parodžiusi mums kam barius, kuriuose gyveno K. Bū ga, pasakė Dusetų vidurinės mokyklos mokytoja L. Ruseckienė. Bus įrengtas — mes tuo ne abejojame. Tačiau šiuo metu to padaryti negalima. Nėra lėšų? Ne. Lietuvos TSR Kultūros mi nisterija lėšas išskyrė. Namo remontu rūpinosi Zarasų rajo no vykdomasis komitetas. Ir rajono vykdomojo komiteto va dovai, ir statybininkai, matyt,
nusprendė, kad nėra nieko pa prastesnio už namo remontą. Atremontavo. — Jei man čia tektų gyventi — statybininkams ačiū pasaky čiau. Neblogai atremontavo, — pastebi S. Kizevičienė. — Ta čiau. .. O apie šitą „tačiau" ir nebu vo pagalvota. Po remonto K. Būgos gyvenamosios epochos dvasią galima pajusti tik iš šiaudinio stogo. O visa kita? K. Būgos daiktai — sena lova, vidutinio dydžio skrynia ir kiti — reikalauja ne tokio remonto. VVU studentai kalbininkai ti ki, jog bus padaryta viskas, kad ir namo aplinka, ir namomuziejaus vidus tikrai bylotų apie įžymųjį kalbininką, nors kol kas prie namo nėra netgi memorialinės lentos. ALB. POLIS .
REDAKCIJOS PRIERAŠAS: Kažin, ar Zarasų statybinin kai be specialistų (etnografų, kalbininkų ir kt.) pagalbos galėtų vieni patys įrengti na me K- Būgos memorialinį muziejų. Ar nevertėtų pagal voti apie šio klausimo spren dimą mūsų universiteto kalbi ninkams, bendradarbiaujant su Dusetų mokytojais ir Za rasų statybininkais?
IV kurso teisinin kas A. Bandžiukas mėqsta dažnai gerti.
Pirmakursis A. Cyžius (GF), būdamas neblaivus, primušė senyvo amžiaus televizijos darbuotoją. Muštynės įvy ko dėl merginos. (FAKTAS) PATENTUOTAS LAIKRODIS
k. anglistė V. Bobrevičiūtė kasdien vėluoja į paskaitas, pa siteisindama dėstytojui: „Mano laikrodis rodo dar be penkių“.
Gaižutytė (FMF Ii. k.) budėdama prie telefono mėgsta surink ti bet kokį numerį Ir pusė valandos šnektelt.
Žiemos rūpesčiai
Ch F pirmakursiai B. BičKaitė ir Br. Jakubonis vidur naktyje repetuoja tvistą. „KOMJAUNIMO PROZEKTORIAUS“ PĖDSAKAIS Į „Taryb. studento“ Nr. 38 (507) atspausdintą „Komjaunimo prožektoriaus“ medžiagą atsaky ta sekančiai: 1. EF II kurso buhalterinės apskaitos specialybės studentas E. Eiva už girtuokliavimą rekto riaus įsakymu pašalintas iš bendrabučio. 2. TF I kurso studentas Keredžius prisistudentavęs metė Uni versitetą. 3. IV kurso teisininkas V. Vilutis už girtuokliavimą buvo ap svarstytas Jungtiniame fakulte to komjaunimo ir profsąjungos posėdyje. Pašalintas iš bendra bučio. Komjaunimo biuras pa reiškė papeikimą. 4. IV kurso geologas Skierys už vagystes pateko į kalėjimą. 5. GF l| geografų kurse rim tai susirūpinta spaudos prenu meravimu.
(DONELAITIS MUSŲ DIENŲ AKTUALIJOMIS) Jau sesija vėl atkopdama budino svietą Ir visus studentus, skaityklon suvydama, juokės. Šokių salės, teatrai ir kinai tuštėti pagavo, O visi susivėlę, murzini, akiniuoti prie knygų palinko. Tuo baimingu žvilgsniu visi dėstytojus glostė Ir užrašų pasiskolint tarsi iš numirusių šaukė. „Tauras“ ir „Stuokynė“ kaip mat išsibudino keltis Ir Čiurlionio gatvė taipogi numetė skrandas. Vislab, kas per metus prie knygų skaitykloj riogsojo, Vislab, kas zigzagais po kinus ir šokius bėgiojo, O potam po savo keru užsirakinę miegojo, Vislab tuo pulkais išlindo įskaitų gauti. „Rods“, tarė diplomantas. „Vėl bent syk su padėjimu dievo Išmiegot ir sąnarius atgaivint galėjau. Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdams, Ištisas ir užklotas, krankiau pas kakalį šiltą. Ak, kad, gi ilgiau ta sesija dar neateitų Ir kad vis miegot mums sviete būtų paskirta. O gi dabar, želėk dieve, jau įskaitos randas, Knygų vėl naštos nusitverti ragina rengtis“. O dėstytojai sėdėdami sąrašus audė Irgi medžiot tinklus, tyloms kopinėdami, mezgė, Į studentus vargšus žiūrėdami džiaugės Ir sukirsti ką tylomis iš katedrų traukės. Ir ne dyval, kad iš mūsų didelio pulko Verkdams ir dūsaudams ne viens ne kartą sugrįžo Kas gal per įskaitas mūsų bėdas surokuoti! Jau tada kas tik nor tą studentišką nabagėlį Stumdo šen ir ten, nei kokį šunį nevertą. Kas jums rūp, jūs dėstytojai maloningi, Kad studentas koks įskaitą gaut užsigeidžia, O jūs jam, bėdžiui, parašėlio mažo pavydit. Juk jūs, ponai, mus, „būrus“ jau taip nustekenot, Kad ko gero reiks mokytis sėsti prie knygų! Ak, kur dingot barzdotos mūsų gadynės, Kada lietuvninks dar lotyniškai kalbėt nemokėjo Ir įskaitų bei egzaminų dar nepažino?!
A. GUDELIS
■■■■■■■■■■■■■■V STUDENTE! Sekančią savaitę sostinės kino teatrų ekranuose žiūrėk šiuos naujus filmus: „Rusų miškas“, „Kielės armija“, „Kur generolas?“ NEPAMIRŠK NUEITI! IFF Istorinės katedros nuo širdžiai užjaučia vyr. labo rantę Stasę OVERAITĘ, jos mylimai mamytei mirus.
A. Užuotas (MF II k.) — choro valdybos vicepirmininkas lanko repeticijų. Jam asmeniniai reikalai esą neatidėliotini svarbesni už visuomeninius.
Numerio redaktorius J. GIRDVAINIS ^Wo^niSo^kOT^kS?skai
AR ZINAI, KAD .. .Ekonomikos fakultete pagal praleistų paskaitų skai čių tvirtai pirmauja IV kurso pramonininkai. Rekordas — 745 vai. Slo kurso „lyderiai“: M. Skuodytė — 185 vai., Z. Rauba — 146 vai., A. Alešiūnas — 95 vai., V. Balčikonytė — 91 vai. ... IV kurso prekybininkai stengiasi neatsilikti nuo pramonininkų, jau praleista 480 vai. paskaitų. Jų kurse „lyderiu“ tapo Alf. Mauragis — 146 vai.
tė M. Montrimaitė ir D. Juk naitė. Mūsų adresas: Vilnius, Universiteto 3. Tele fonas: 7-79-17.
„SUVEDĖ SĄSKAITAS“ EF IV kurso pramonininkas A. Šaulys, išeidamas į ka riuomenę, b»ndė „suvesti sąskaitas“. Z. Rauba ir V. Čeponis buvo jo geriausi pagalbininkai.
Rinko Ir spaudė LKP CK spaustuvė. L V 11287 Užs Tiražas 2400 eq
f’z