VISŲ SALIŲ PROLETARAI. V1ENYKITES1
TO,
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS 1964 m. gruodžio 31 d, KETVIRTADIENIS
Kaina 4 kap
Dar geresnių metų! Dar vienerius metus atidavėm istorijai, tuo pačiu perleisdami jai ir tam tkrą dalį savęs, savo darbo, savo rezultatų. O metai, kaip ir paprastai pastaruoju metu, buvo geri. Uni versiteto kolektyvas dirbo kruopščiai ir viso se srityse pasiekė reikšmingos pažangos. To liau gausėjo mokslų daktarų ir kandidatų — tai rodo mūsų tiriamojo darbo laimėjimai, gerėjo studijos — vadinasi, tobulėjo mokymo organizacija, našesnis buvo studentų dar bas. Ta oatĮ galima pasakyti ir apie visuome nini dėstytojų ir studentų aktyvumą, apie vi suomeninių organizacijų veiklą, saviveiklinin kų ir sportininkų meistriškumo augimą, apie visų Universiteto barų gyvenimą. Turėjome, aišku, ir trūkumų, kai kada rimtų ir skau džių, bet metų gale, sumuojant viską — ir gera, Ir bloga, j aki« krenta anaiptol ne jie. Tai, tur būt, ir yra didžiausias laimėjimas. 1964-ieji, būdami jubiliejiniai, dvidešim tieji metai nuo Universiteto atkūrimo po vo kiečių okupacijos, Įrašė Universiteto statistikon du reikšmingus tokio pat dydžio skai čius: ir Universiteto absolventų, ir studentų
skaičius viršijo 10 000. Per visą savo beveik 400 metų istoriją Universitetas niekada nėra turėjęs tokios daugybės studentų. 1965-ieji, be kita ko, yra ir paskutinieji septynmečio metai, ir visa tarybinė liaudis pasiaukojamai sieks, kad jie būtų apvaini kuoti didžios reikšmės rezultatais. Nuo šalies ritmo negali atsilikti ir mūsų Universitetas. Kolektyvas, susidedąs iš talentingų mokslinių kadrų, gabių ir energingų studentų, patyru sio administracijos personalo, gali ir turi būti priešakinės aukštosios mokyklos pavyz džiu, gali ir turi Įvykdyti visus partijos ir vyriausybės uždavinius. Rektoratas ir Universiteto partijos komite tas sveikina Naujųjų Metų proga mokslo personalą, studentus ir administracijos dar buotojus, linki jiems daug laimės ir pasiseki mo, tikisi, kad jų gabumų ir ryžto dėka 1965-ieji bus paversti dar didesnio Universi teto progreso metais.
Universiteto rektorius Prof. dr. J. KUBILIUS Partijos komiteto sekretorius C. LADUKAS
EPOCHOS ŽINGSNIU Kai metai praeina ne vel tui — smagu su jais atsisveikin ti. O mūsų Universiteto kom jaunimo organizacijai įeitas de šimt ketvirtieji buvo turiningi ir brandūs. Per juos mes paūgėjojom, įsigijome daugiau žinių, sutvirtėjome. Trijų tūkstančių Universiteto komjaunuolių būrys šešiasdešimt ketvirtaisiais atsi stojo ant aukštesnės ir tvirtos pakopos tolimesniam mūsų šauniosios epochos žingsniui. Tas žingsnis metai iš metų vis platėja, reikalaudamas iš mūsų didesnio pasiruošimo, gilesnių žinų ir ryžto. Todėl labai svar bu — dirbti, studijuoti kantriai ir užsispyrusiai. Labai svarbu, kad visi mūsų komjaunuoliai ne maišytų kojos bendroje gretoje. Mūsų žygio tikslas — kilnus epochos idealas. Tad būkime verti to kilnaus tikslo, būkim darbštūs, valingi, kupini entuziazmo bei energijos! VVU Komjaunimo komitetas
NAUJAMETINIS pyragas
J. GIRDVAINIO nuotr.
100 M6TK. 2VtlRT*TEA SUKAKTI jniNiNT
Istorija lyg pasijuokė Iš Jo tau tinių idealų. Po feodalizmo tega li ateiti buržuazijos klasinio viešpatavimo epocha, o ne vals tietiškos laisvės bei laimės kara lija. Taip vadinamoje nepriklau somoje Lietuvoje „lietuviškumo* būti laikomas savotišku lietu* bei liaudies laisvės idealas buvo vlškuoju Lomonosovui realizuotas ne lietuvių liaudžiai, S. Daukanto gyvenimo bei - kaip svajojo ir ko troško S. veiklos laikotarpis sutapo su so Daukantas, bet lietuviškajai bur cialinio lūžio epocha lietuvių žuazijai, naujiems turtuoliams, tautos istorijoje. Tai buvo feo kurių taip neapkentė S. Dau dalizmo irimo bei kapitalistinių kantas'. santykių ir lietuvių buržuazinės Tačiau S. Daukanto nuopelną nacijos formavimosi epocha, ši ne sudėtinga epocha ir kova už ir istorinį vaidmenį sudaro tai, ko jis nepadarė, negalėjo socialinį bei nacionalinį lietuvių tautos Išvadavimą labai skirtin padaryti arba nesuprato, o tai, kam gai Ir prieštaringai atsispindėjo ko Jis sąmoningai siekė, įvairių to meto Lietuvos visuo jis paskyrė visą savo gyvenimą nuopelną menės klasių bei socialinių gru Ir darbus. Jo istorinį kad jis pasmerkė pių ideologijoje ir psichologijo sudaro tai, je, S. Daukantas buvo šios prieš baudžiavą, katalikų bažnyčią bei taringos epochos ir visuomenės kitus atgyvenusios feodalinės vi są sūnus, šis prieštaringumas bei suomenės institutus ir kad gynė baudžiavinių nenuoseklumas gana ryškiai at moningai metu, sispindėjo jo raštų idėjoje ir vi valstiečių interesus tuo laikomi suomeninėje kultūrinėje veiklo kai Jie iš viso nebuvo pilnaverčiais žmonėmis. Jeigu jeS. Daukanto, kaip asmenybės Ir Iš vienos pusės, jis aistringai veikėjo, reikšmingumą sudaro smerkė feodallnį-baudžiavinį feodalizmo krizės valstiečių Jungą Ir nacionalinę tai, kad Jis iškėlė pažangius so lietuvių tautos priespaudą, bet epochoje laisvės bei humaniškumo kaip švietėjiškos idealistinės me cialinės idealus, tai Jo veiklos tragišku todologijos atstovas Jis apeliavo mą sudaro tai, Jog. būdamas už- į ..vargšų“ lietuvių protą bei sidaręs grynai kultūrinio darbo jausmus ir skatinę semtis Jėgų Iš liaudies praeities didvyriškų rėmuose ir atitrūkęs nuo kovo kovų su kryžiuočiais, visai ne- jančios liaudies, ~s nerado kelio kviesdamas liaudies į revoliucinę savo IdealaTns realizuoti. kovą. Iš vienos pusės, jis smer Šiandien lietuvių liaudis savo kė katalikų bažnyčią Ir kunigų istorinės kovos Ir kūrybinės sudarkytą religiją, naudojamą veiklos pastangų dėka Jau pa kaip priemonę liaudžiai laikyti laidojo ne tik feodalizmą, bet ir paklusnume, bet. Iš kitos pusės, kapitalizmą ir kuria_ naują ko jis tiki, kad geras Ir nesugadin munistinę visuomenę. Tik komu tas Kristaus mokslas galėtų būti nizmo statyba, pagrįsta objekty naudingas visuomenėje taikai ir vių visuomenės dėsnių žinojimu, brolybei palaikyti. Pasisakyda leidžia realizuoti teisingai moks mas prieš nacionalinę lietuvių liškai suprastus ir tuos huma liaudies priespaudą, jis kreipėsi nizmo idealus, kuriuos kėlė Ir į lietuvius aplamai, Idealizuoda kuriems aukojo savo gyvenimą mas feodalinės Lietuvos praeiti, pažangūs praeities veikėjai. Vie kas leido lietuvių buržuazi nas iš tokių praeities veikėjų Ir niams nacionalistams padaryti jį buvo mūsų senojo Vilniaus uni savo Ideologiniu „pirmtaku“, žl versiteto moralinių ir politinių noma, atmetant jo pasaulėžiūros mokslų skyriaus auklėtinis Si antifeodalinį-soclalinį turinį. monas Daukantas. Kadangi S. Daukanto pasaulė žiūroje buvo nemaža švletėjiškuJ. REPSYS, mo bei savotiško valstietiško Filosofijos mokslų kandidatas utopizmo elementų, tai vėlesnė
Daukantas ir jo epocha
m. gruodžio mėn. 6 d. su kako šimtas metų nuo tos die nos. kai Papilėje mirė vienas žy miausių XIX a. pirmosios pusės lietuvių tautos kultūrinio gyve nimo atstovų, senojo Vilniaus universiteto auklėtinis S. Dau kantas. Sis asketiškai kuklus Ir baiužsispyręs žemaitis, kuris, gęs Kalvarijos keturklasę morubkyklą, 1814 m. su keliais lials kišenėje, kaip pasakojama, pėsčias atkeliavo Į Vilnių tęsti mokslo gimnazijoje ir universi tete, savo visuomenine bei kul tūrine veikla (nešė nemažą Indė lį į lietuvių nacionalinės kultū ros Istoriją. Nei literatai ir isto rikai, nei tautosakininkai, kalbi ninkai ar f ilosofinės-visuomeninės minties istorikai, tyrinėdami XIX a. pirmosios pusės epochą, šiandieną negali apeiti S. Dau kanto asmenybės. Savo kultūri ne veikla ir užmojais jis galėtų
v •
Istorinės rašytojo pažiūros S. Daukantas — vienas žymlausių XIX a. pirmos pusės visuomeninės minties atstovų. S. Daukanto kūrybinę veiklą galitna laikyti gana vaisinga' - be eilės kitų darbų jo plunksnai priklauso ir keturi istorijos vei. kalal: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822) „Istorija žemai tiška“ (1838). žinoma „Lietuvos istorijos“ pavadinimu: „Būdas se novės lietuvių, kalnėnų ir žemai, čių“ (1845) ir „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėle“ (1850). Iš Jų tik vienas „Būdas“ tebuvo išspausdintas S. Daukantui gyvam esant. Llkusle. ji darbai buvo paskelbti Jau au. toriui mirus. S. Daukantas gyveno Ir kūrė XVIII a. pabaigoje, ir XIX a. plr moję pusėje. Ttū> metu, vykstant nacionaliniams Sąjūdžiams, isto rijoje ir literatūroje įsigalėjo ro. mantlzmas. Romantikai, kaip ir S Daukantas, kreipė poetini žvilgsni Į istoriją, idealizuojamo je praeityje ieškojo tautos sava rankiškumo pavyzdžių. specifi. nių etnlnių-kultūrinlų bruožų. Istorijai buvo Iškeltas tiesioginis uždavinys — pagristi nacijos teisę l politini savarankiškumą. Nepaprastas domėjimasis istorija laikėsi visą šimtmeti. Taip. XIX a. pabaigoje pradėjęs elŲ libera liosios buržuazijos 'organas „Aušra" savo motto pasirinko žinomą lotyniškąjį posaki „Homi. nūs hlstorlarum ignart semper sunt puerl". S. Daukantas buvo įsisąmo ninęs savo meto istorikui kelia mus reikalavimus. Jis rinko me. džiagą Karaliaučiaus ir Rygos archyvuose, surado naujų doku mentų Lietuviškoje metrikoje, tyrinėjo lietuviškuosius metraš čius Ir statutą.‘XIX a. pradžioje istorijos mokslas dar buvo jau nas. daugelio šaltinių isorlkal nežinojo, todėl S. Daukantas rūęinosl Jų publikavimu. Laiške . Narbutui jis ragino pastarąjį sparčiau skelbti dokumentinę medžiagą, nes „tie aktai bus mūsų tautos istorijos kertiniu akmeniu". Sis S. Daukanto pa sisakymas Įtikinamai rodo, kad patikimai faktinei medžiagai jis
skyrė pirmaeilę reikšmę. Prasidėjus XIX a. pradžioje istorinių „pe'rkainavimui". S. vertybių ..perkamavimui“. Daukantas kritiškai peržiūrėjo " ' ----M Strijkovskio. V. Kojalavičiaus. savo amžininko T. Narbuto ir kitų Istorikų darbus, atsisakė abejotinos lietuvių kilmės iš romėnų teorijos. Jis domėjosi besikuriančiomis archeologija ir etnografija. numizmatika ir ypač tautosaka, skatino rūpintis kultūriniu palikimu ir Jo iš saugojimu. Svarbius ■ istorijos klausimus S. Daukantas nušvie. tė vadovaudamasis priešakinė mis to meto teorijomis — pri gimties teise (socialinės nelygy. ____________ bės, ___ religijos kilmė), _______ žmonių. -su sltarimu “(valstybės kilmė) ir t., t. Visa tai. rodo, kad S. Daukan tas buvo plataus akiračio ir didelės erudicijos istorikas.
Vykstąs nacijos konsolidacijos procesas, vertė Lietuvos rašyto, jus vaizduoti tikrovę ir praeiti liaudies požiūriu. Valstietiška orientacija buvo Jaučiama tiek kūrinių turinyje, tiek ir išraiš kos priemonėse. S. Daukantas jau pirmame savo veikale pa brėžė- „Aš ne dėl mokytų ir galvočių, bet dėl tų motinų ra šiau. kurios geba savo valkams darbus Jų bočių prabočių pasa koti“. Jis pabrėžė, kad rašys lietuvių Kalba, kuri prilygsta bet kuriai kitai „Išdailintai kal bai". S. Daukantas yra pirmas ir XIX a. pirmoje pusėje vienin telis istorikas, rašęs lietuviškai. Rašę liaudžiai romantinių pa žiūrų istorikai. Jų tarpe Ir S. Daukantas nesirūpino skirti legendų nuo istorinių faktų. Jie dėmesį 'koncentravo ______ ' •• • ■ Ideologij poveikiui, niam-auklėjamajam nuošalyje mokslini palikdami S. savo momentą. _ Daukantas nacionalini darbais siekė kelti savigarbą. sąmoningumą ir _________ Įteigti liaudžiai, kad socialinė ir politinė laisvė yra kiekvieno žmogaus teisė, todėl kovoti už ją — visų pareiga. Toki pragmatlstlnĮ požiūri į istoriją nulė mė bekylančios buržuazijos ko va prieš feodalinę santvarką. Netgi XIX a. pabaigoje V. Ku dirka, pasisakydamas apie S.
AR PAGRISTA NAUJOJI VERSIJA APIE BAJORIŠKĄ S. DAUKANTO KILNI??
i
Daukanto istorijos išleidimą, ra šė: „Išleidimas Daukanto istorijos — tai, galima sakyti, yra epo cha naujosios Lietuvos Istorijos, nes toji istorija be abejojimo milžiniškai pakels lietuvių dva sią“. S. Daukantas, pats kilęs iš valstiečių, visas savo simpatijas skyrė nacionaliniu Ir socialiniu atžvilgiu pavergtai liaudžiai. Nors Jis plinal Ir nesuprato liaudies masių vaidmens istori joje, tačiau teigė, kad liaudis yra valstybės ir tautos egzista vimo pagrindas. Jis tikėjo liau dies masių kūrybinėm jėgom ir “i ’ lietuvių galvojo, kad engiama ir atgimime tauta gali atgimti teikė valstielemiamą reikšmę tijai. padėtis XIX Sunkl valstiečių skatino S. a. pirmoje pusėje _________ , kalbėti ______ apie sociali, Daukantą nlus santykius senovėje. S. Dau kantas priešpastato liaudį Išnau dotojams. Diduomenė ir bajorai — smerkiami, vaizduojami ego. Istais. valstiečių žemių grobi kais, asmeninės naudos besivai kančiais kosmopolitais, o vals. tleįiai — rodomi atkakliais savo nacionalinės Ir politinės laisvės gynėjais Turtiniai kontrastai valstietijos tarpe XIX. a. pirmoje pusėje buvo vos beslvystą. to. dėl S. Daukantas laikė lietuvių tautą ir praeityje vieninga Pa grindine socialinių Ir politinių blogybių priežastimi, jo nuomo. ne. buvo socialinis paverglmasbaudžiavos ir lažai, kurie atsi radę nesilaikant įgimtos lais vės (..pagal žmogaus būdą visi žmonės liuosi turėjo gyventi"). Tai rodė S Daukanto griežtas antibaudžiavlnes nuotaikas. Remdamasis surinkta faktine medžiaga. S. Daukantas demas kavo Vakarų Europos feodalų agresiją prieš lietuvių tautą. Jis pažymi, kad Romos popie žiai buvo katalikiškosios Euro pos puolimų prieš Pabaltijį or ganizatoriai ir aplamai pabrėžia katalikų dvasininkų reakcini veklmą. Šie S. Daukanto teigi niai prieštaravo feodalinei Isto riografijai, kuri aukštino bajo rus ir monarchus bet garbino popiežius Ir katalikų bažnyčią.
s
Prieš tris savaites D. Butėnas paskelbė kai kuriuoe duomenis iš Centriniame valstybiniame istoriniame archy ve naujai surasto dokumento, pagal kurį išeitų, kad S. Daukantas yra ne tik bajoriškos, bet dar ir dvarininkiškos kilmės (Literatūra ir menas, 1964.XII.4. Nr. 49). Dar šiek tiek duomenų iš to dokumento pateikė K. Grigas (ten pat), neabejodamas, kad Jie liečia S. Daukantą ir iš esmės pritardamas naujajai versijai, bet stengdamasis ją .kiek sušvelninti. Reikia apgailestauti, kad, paleidžiant tokią svarbią Ši mą, griaunančią visuotinį ligšiolini įsitikinimą valstietiška S. Daukanto kilme, nebuvo nei ištisai paskelbtas pats dokumentas, nei išanalizuoti jo duomenys. Pasitenkinta užuomina, kad tie duomenys daugiau ar mažiau sutampą su žinomais rašytojo gyvenimo faktais. Daugeliui skaity tojų kilo abejonė, ar surastame dokumente iš tikrųjų kal bama apie rašytoją S. Daukantą, ar apie kitą asmenį. No rint klausimą išspręsti, reiktų ištirti patį dokumentą. Deja, Jis šiuo metu neprieinamas. Turim pasitenkinti paskelbtais duomenimis ir Juos paanalizuoti. Pirmiausia pallestini du vietovaizdžiai. D. Butėno žo džiais, dvarininkų Daukantu šeima dokumento surašymo metu (1816.VI11.1 j gyveno „Telšių apskrities Luknikų (ru siškai Luknickoj — Lenkimų? — D. B.) parapijos Duseikių dvare". Kaip matyti iš citatos, D. Butėnui buvo neaišku, ką reiškia L u k n i k a i, ir Jis mėgino juos sieti su Lenki mais. L u k n i k I iš tikrųjų reiškia Luokę, esančią daugiau kaip 80 kilometrų nuo Lenkimų (oro linija). Tuo kiekvienas lengvai gali Įsitikinti iš I. Sprogio „Geografičet. kij slovar drevnej žomojtskoj zemli XVI stoleii a“ (1888, p. 174) Ir „Sloų-nik geograficzny krolest^a polskiego“) t. V, 1884, p. 817), taip pat iš kitų leidinių Ir daugelio do kumentų, saugomų respublikos archyvuose Ir rankrašty nuose. Lenkimai rusiškai ir*' lenkiškai rašomi panašiai — L e n k i m y. Tad apie Luokės ir Lenkimų tapatinimą negali būti Ir kalbos. Antroji vietovė — Duseikių dvaras — tai, tur būt, dabartinis Duseikių kaimas (Ir geležinke lio stotis) Ubiškės apylinkėje, maždaug 11 kilometrų nuo Luokės. Ar šios vietovės turi kokio ryšio su rašytojo biografija? Atrodo, kad ne. Pagal A. Janulaičio paskelbtus metrikų . . S. - Daukanto . ... . Jokūbo sūnus. knygų duomenis tėvas Jurgis, _ ___ __ gimė Kalvių sodžiuje (Lenkimų parapijoje), ten pat Ir būslmasls istorikas. M. Davainio-Silvestraičio surinkta ii rašytojo giminių medžiaga, taip pat ir kiti Šaltiniai rodo, kad tėvai niekur toliau nebuvo išsikėlę. S. Daukanto motina ir palaidota Lenkimuose. Vertas dėmesio šiuo atžvilgiu ir tariamasis Išrašas (falsifikatas) Iš bajorystės knygų (1820.VIII.24), S. Dau kanto patelktas kaip bajorystės įrodymas. Jeigu rašytojo tėvas būtų buvęs dvarininkas Ir turėjęs Duseikių dvarą, kilmės išvedime tai būtų neabejotinai pažymėta. Bet Duseiklai ten visai neminimi. Apie tėvo turtą irgi lieko ne pasakyta. Tik prosenelis Stanislovas Daukantas paveldėjęs giminei priklausančią salą (wyspa) S e w e n mė r g Kurše. Bet švedų karo metu jos nustojęs, Ir visi su tos salos nuo savybe susiję dokumentai žuvę! Iš to išvada, atrodo, tega li būti viena, kad nėra ko identifikuoti Duseikių S. Dau kanto sp rašytoju S. Daukantu. Y““- Be to, kaip pažymi pats D. Butėnas, neatitinka Ir am žius. Duseikių S. Daukantas gimęs 1797 m., o rašytojas — 1793 m. Mokymosi vieta Ir laikas irgi ne visai atitinka. Apie Duseikių S. Daukantą pasakyta: „Nuo 1809 iki 1812 metų Kretingoje lankė mokyklą, vėliau iki šiam laikui (t. y. 1816 m.) sėmėsi mokslo Vilniaus mokyklose". Ra šytojas, kaip žinoma, mokėsi pirmiausia Kretingoje (1807 — 1808 m. pasižymėjo II klasėje), paskui Žemaičių Kalva rijoje, kurioje 1814 m. baigė IV pirmametę klasę, h- tik tada išsikėlė į Vilnių. Tai irgi neleidžia,abiejų Daukantų tapatinti. Tik vienas dalykas, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, galėtų tvirčiau paremti naująją versiją — abiejų (Du seikių S. Daukanto Ir rašytoja) tėvo ir brolio vardų suta pimas. Bet vien tuo tenkintis nederėtų. Duseikių dvare gy veno Daukantų šeima, ir dokumente surašyti „trijų Dau kantų: Jono. Stepono ir Jurgio sūnūs". Išeitų, kad rašy tojo dėdės buvo Jonas Ir Steponas. O minėtame išraše iš bajorystės knygų išskaičiuoti šie S. Daukanto tėvo Jurgio broliai: Izidorius, Petras, Tadas. Vadinasi, dėdės neatitin ka. Tad tėvo Ir brolio vardų atitikimą, tur būt, reiktų laikyti atsitiktinumu. Tuo būdu naujoji S. Daukanto kilmės versija, kaip ne pagrįsta, yra atmestina. Gal būt, nuodugniai ištyrus su rastąjį dokumentą, atsiras naujų, tvirtesnių argumentų Jai paremti. kalbėti apie aremti. Bet kol tai bus padaryta, nėra ko kame ajorlšką, tuo labiau dvarinlnkišką rašytojo kilmę. Dviejų Simonų Daukantų buvimas tuo pačiu metu ne turėtų stebinti. Tai Joks išimtinis atvejis. £rleš keliolika metų paaiškėjo, kad buvo du Simonai Stanevičiai, kurie tuo pačiu metu studijavo Vilniaus universitete. V. Vana gas neseniai Išaiškino, kad, be rašytojo Antano Strazdo, buvo dar ir kitas Antanas Strazdas, kilęs iš tos pa£lo« apylinkės ir gyvenęs tuo pačiu laiku (jų amžius skyrėsi ma Relk?ų ‘apdafrlau**?- \tsarglau skelbti archyvinę me
C
džiagą, nesivaikyti sensacijų, neklald ntl visuomenės. Apaallestautina, kad reikšmingai jubiliejinei datai nebuvo parengta mokslinė plati S. Daukanto biografija, kurios seniai pasigendama. j LEBEDYS
-r-------- meS. Daukanto koncepcijas, metodus tęsė džlagos dėstymo metodi istorikai, a. vėlyvesnioji XIX m. ..Varpe" buvo rašoma, 1893 ----------lietuviškoji inteligentija kad ..eina Daukanto pramintu taku, vienok per kelias dešimtis kuris nelankomas diktal metų niekieno ________ ____ suspėjo žolėmis apželti“. S. Daukanto veikalai parašyti remiantis idealistine pažiūra | Istoriją Tarybinė istoriografija atmeia romantizmo pagimdytą S Daukanto praeities idealiza vimą, propaguotą tautos vieny bę ir kitus neteisingus teiginius. Tačiau S. Daukanto istorinės pa-
žiūros tuometinio gyvenimo są lygomis turėjo pažangią reikš mę. Jis suprato Istoriją kaip pa žangų procesą, pastebėjo visuo menėje vykusią evoliuciją, pa gal J|. priklausomą ntlb liaudies kūrybinės veiklos, smerkė feo dalinę visuomenę ir Iškėlė ka talikybės priešiškumą lietuvių tautai Yrant feodalinei san tvarkai, S. Daukanto pažiūros buvo progresyvios. nea Jos griovė tuo metu vyravusią feo dalinę Istoriografiją. prisidėję prie visuomeninės minties, isto riografijos progreso. vyr.
dėst.
A. KAZLAUSKAS
ZITA MACĮ ONYTE - „Ta rybinio gamtininko" redaktorė.
MARYTE KR1UKA1TE (MF V k.) — aktyvi komjaunuolė ir ansamblio kanklininkė.
GRAŽINA BOBELYTE (GF III k.) — aktyvi įdkulteto visuomenininkė ir mokslo pirmūnė.
Studentė VANDA BERENYTE TSRS sporto meistras.
ANTANAS GLE1ZNYS — Chemija, fakulteto profkomiteto „lyderis“.
JONAS SADAUSKAS Medicinos fakulteto diplomantas.
BIRUTĖ ADOMAITYTE k.) — veikli grupės sekretorė.
Neskubant
ygim i ir
rJ J ir
lin. kė.kim laimės šiandianUtenski. tam
Muzika B. GORBULSKIO žodžiai Vyt BLOŽES
JįJ J M jĮZ-J Kiekvie.na
ui. si atrandam mūs kraite gim. tam
mūsdie.na
Chemikė STASE KALESNIKAITE St. BU B ULYTE (FMF IV k.) TSRS sporto meistras (irklavimas)
Tu kaip reik
JUZEFĄ ZURAUSKAITE (EF II k.) TSRS sparto meistras, 1964 metų LTSR čempionas (gimnastika)
GRAŽINA LOPATAITE (GF III k.) dirba mokslinį-tiriamąjį darbe) ir yra / atskyrio krepšininkė.
pa.si. tik
B. riAXOMOB,
III
Kyp.
CKA3KA Bce noA ropy H3AaJieKa, HiAa.ieKa, TeneT, cepeopncian peną /KeM'iyr k HoraM tbohm HeceT. OrjiBHeuibca — boaoio yHeceT... 3to nacTHųa coaHbiuiKa CBajiHJiacb. CBa.in.iacb, BApe6e3rn pa36u«iacb, Bce hoa ropy H3Aa.ieKa, H3Aaaexa TeneT, cepeopuTCH pexa. OrABHeiubcfl — boaoio yHeceT. Mhboh xpycrajib k HoraM HeceT. 3to ’iacTMua coAHbtuiKa paiGtijiaCb. Pa36HJiacb, xpycTaJieM pa3JiHJiacb.
*
BecKoe AOKa3aTejibCTBo r.-iajaMu 3ae3d e okho MHe 3aeAfiHy.ta , BeHHOCTb. H b TUKūHbe hūcob n nyAbc ee ysHūA. H nOHAA, HTO ųaCOB Kpyzu COHKA 6ecneHH<> — KaK oOpyVU MaAbHUtUKOK) eOHJIA.
OcnopeH n HaxoA'iHBO h CMeno: CKa3a.ia TOJibKo — nona yMeeuib ntniib MeHTaTb. Hto6 A0Ka3aTb oSpamoe, npHMycb 3a AeJio PeiUHA BCe 3Be3AbI COCHHTaTb.
B. KOHOBAJIOB, V K.
H. IlIAyC, 11 Kypc
CoAHye Aec npocrpeAUAo, II npoAezAu, ede moiau Mexdy eeron
TyttaHHbie no.tocbi — npoceeTbc .
H. JIAKHC, III Kypc
---------------------- *
3 U.APEBA, III
***
— H
CKBO3H111HH BeTep AyCT,
oh
Jiecy 3auieBeAHTCH,
b
Ho MHe CTOHTb
rae CHer
npOKHClllHM MOaOKOM
He XOAOAHO OAHOH.
H
A jieA njibiBeT,
b
He6o
3BOHKOe H XOXOTHOe, JlHuib b noAAeHb KaiiiJiHHeT pynėti, Co CBoero naauaapMa kpoxothoto noae3eT uiypacb ot jtynefi. H HaA npoTaAHnaMH chhhmh BAPyr B03HeceTCn
y CeperoB CyHTyeT, LUHnH, BApyr Hcne3aeT
noA boaoh. H Bce BOKpyr
rojiyCoA
•10B.1IO H SbICTpbIM B3TAHAOM —
H CBOii npHropoK, HTO eCTb CHJ1M, rioTHHeT k coJiHtiy 3a cokoli!
Kax Ha JiaAOHH
ropoA MOH pOAHOH... Mne 6 c penKOH n.iUTb 6e3 OCT3HOBOK
H3AO
B. FIJIOTKHH, H4>O 1 K.
H 6paTb, hto cepAUy Aoporo
C T H X M
c co6oii. aomob
HaBCTpeny
CTHXH... Ohh OhbHHHlOT, Cthxh c to6oh rOBOpHT, Ohh >KH3Hb TBOK) AOnOJIHHIOr, nTHneii BnepeA jictht. /Ie.iasi .lynine Te6n, He AaAyT ohh onycTHTbca, riHcaTb 6bi cthxh BcerAa IlHcaTb? BepHee, yHHTbca. y'IHTbCH Ha CBeTe >KHTb, yHHTbCH JlIOČHTb H MeHTaTb, Zlpy3efi ot 6eAbi jieHHTb, yHHTbCsi sparoB nopoiKaTb.
MHe cBeT.ie»T.
rpOMaAbi 3AaHHii BUCHTCH KpyrOM.
A AeA n.TMBeTf h
Ha ayuie TenjieeT,
HTO OH CKOBATb
we
b
cH.iax peiny chom.
T
B. TBO3AEHKO
j
A. flblCOB,
I Kypc
3Aecb nyTb yAapHT c Hepennubi Kane.ib otGohhhm mojiotkom
3Aecb y peKH
r.iaaa
•----------------------
riO4CHe>KHHK
k.
- npiiBeT cpH.io.Toryl — Ca.iKtTl — Tbi npnaeuib k iiam? — Bo CKonbKo? — Oro! 't>H.To.ior. h ne.nobck Ae.ial — A Tbi flyMaii? Mbi, jiHpnKH, HHHeM ne ycTynaeM <į>n 3HKaM. — He toboph! Tome Mtte, (ĮiHJionor. KeM Tbi OyAeuib? y'iHTejieMl Xa-xa-xa... — A Tbi? — H? Hy. n... — Cnymaft. xBaTHT. Mbi ne ceM nioaHM cBeT 3naHnii. Mbl HX flyXOBHO BOCIlHTblBaeM. Mbi nx y>iHM nHcaTb. A hto Bbi? He Gbi.io fibi nac, ryMaHMTapoB, Bbi 6bi name cboh ipopMyjibi He aiia.iH, nan nanncaTb. HaiKe? — Tait BO CKOJlbKO? • B 9 nacoB Benepa. — y TeOn? — HeT, y Mhuikm. — Kto Tam 6ypeT? — Bce CBOH. H <pH3HKH. M ■mpHKM. H <|>H3HHKM. H .THPH'ikh. TaM OyfleT n... ona... — Enje nero ne XBaTa.no! — Hy. ny. hto Tbi... — A-a-a! Jlaano. npiiAy... ...npoui.io iiaTb Aneft. Bce cAaBa.TH 3aneTU. Cna
BajiH xopouio. Hhwx h rnajiH uieio. Tex, kto HoBbift toji BCTpeuaJi ne to, hto c po>kjĮecTBa, a c HOfl6pbCKHX npa3£HHKOB. Bce cHflejiH h 3y6pHJiH. A rforjia npHXOflHJTH na 3aneT, mhtom 'aačbiBajiH Bce na CBeTe. JIhphkh 6opMOTa.iH nofl hoc: <rpa4>HKoft pyccKoro B3biKa... 3-a... na3biBaeTCH... Hy, KaK ee TaM, BoočmeM, 3to — opcj?orpa4>HH...», — H yAHBJIBJIHCb, KorjĮa npenojjaBaTejib rosoPHJl: «Hahtc! Bbi onHTb hhnero hc 3HaeTe. CMOTpuTe b KHHry, a bhahtc 4>nry...» «Ho h >Ke 3Haio! Buepa bcjo HOUb HHTaJI*. ...0H3HKH nOKpblBa.TH JĮOCKH B ayAHTOPHHX CJTOHCHblMH BblHHCJieHHMMH. Ohh nyTajihcb: bmccto x nucajiH y! Ilpocpeccop Tonaji HoraMH h KpHHaji: <3fi, Tbi, jĮHcpcpepeHHHajil? rioneMy Bjipyr CTan HHTerpaJTOM?* — H BbirdHHJI BOH. 4>H3HKH H JlHpHKH CflaBajIH 3ax<eTbi. ... ft3HHb, £3HHb! — pa3fla,1OCb B KBapTHpe. MHHJKa HCTepHHecKH 3axoxoTan, 3axjionnyn yneCHHK h no6e?«a.T OTKpbIBaTb. — 4>H3Ky.nbTnpHBeT 4)H3HKaMl - ???... b
C
T
— Bpeillb, 3T0 H JIHpHKl Oh xjiona;i cbohmh 6jih30pyKHMH rna3aMH ot ne^oyMeHHfl. BbIJIO TBK KOMHHHO. HTO JlHpHKH HC BbiflepjKajiH: paajĮajiocb nyTb cflep>KHBaeMoe pataline.
— rOBOPHT MoCKBa! IOBOPHT MoCKBa!.. 4>H3HKH h JlHpHKH BCTajIH. B pywax APOHcajui SoKajibi HCKpucToro «UIaMnancKoro». — C Hoblim roflOMl -C hoBbIM CHa^TbeMl Bce Bbinnjin...» A na cjieflyioiHHtt aenb MHiiiKy Halinio «c’iacTbe»: jibicbift HHTerpaji Bbirna.i juoOhmoto AHcjxpepeHųHajia c 3K3aMena. JĮncpcpepenųHaji MHxan;i H0Ka3biBaji npotpeccopy, hto rpatpHKofi ua3biBaeTCH op0orpact)HH. a *TIhthTOROBbl UlTaHbl» — 3TO TpanCKPMnmiH MaTeMBTHKH.. A npotpeccop jĮOdaBHJi, nacMeuuiHBo ckphbhb ryčbi: «MoJIOJIOft HėJIOBeK, Bb! COBceM 3a6buiH, hto 1-ro hhBapa no BceM KajieH^apaM čyneT To/ibKo 3&BTpa», BenepoM pa3jĮajioci> b KBapTHpe'. rtBHHb, JĮ3HHbt <t>H3HKH H .THPHKH BCTpCHaHH HoBbiit roal
nEPBbiii topoa Mo>«eT CblTb, OMCHb CKOpO, SbicTpoii BeceHHeii nopoii, H nocTpoio ropoji, Aawe nycKaii He6ojibiuoH. Mo>KeT, b rjiyuiH TaejKHoft, Moa<eT Ha ue.iihHe, M y peųyiUKH moikho, H To JKypiHT B THlHHHe. 4to6 y ero OKpaHH Jlec 3eJieHbiii my.Me.ii, A b ropone htom MajieHbKOM Mhoto 6oJibuinx ne Ji! PanocTefi 6y.neT MHOJKeCTBO — TpynHOCTeii ne cocHHTaTb MmA BOpAOe MOJIOAOCTb 6bi xoTea eMy naTb. ByneT, oh, Gynei-, AeHCTBHTejIbHO, ZlaiKe nycKaii He cpa3y
B
nepnue >k ureni. riapHH rojiy6orjia3bie. fleByuiKH b njiaTb$ix CHTlieBblX, K)Hbie h KpacHBbie. He6o Bcer&a Han hhmh By.neT CHHee-CHHee. XHTb 6y.neT oHeHb npocro H xopouio, HaBepHoe, B ropone MojionoropcKe Bce Bcerna 6yneT nepBbiM. riepBbie TyHKH cepbie, KpbIUlH yMOlOT HOlKflHMH: Bynyr CBHnaHbM nepBbie, flepBbie oacHHaHHM BynyT T3M nepBbie i'iyiKH jlpy3b» h noHpyru BepHbic CTOJIOBKH — nHTHMHHyTKH., MHoroTHpaiKKH nepaiae. ByHyr
T H M
Hbto-Ropn b peK/iaMHOM Kan ųBeTHoe MeHio. BblUJ/lM AMepMKM fleTM Ha MaflHcoH-ABeHK).
esere
b hcm
M
Ohm 0TKa3a/iMCb ot opoLD/ioro AMepMKM MHOrO3Ta>KHOH, Ot HacTORLųero To»<et Ot Sygyiųero A3>«e«
KpHBbie c cMrapoH ynbiGKM B npa3AHOM OČblKHOBeHbH. Hx H33blBa>OT CmTHHKK — BHToe noKoneHHe.
HmyT, Bce BpeMR MiųyT, CMbic/ia, ųenn, magh... He b peK/iaMHbix acpMLLiax, He b cMRHbM fleHer.
«CHacTbe flocTynHo m 6ah3MO — 3to flonnap b KapMaHe, 3to SyTbinKa bhckm B nbRHeHbKOM pecTopaHe*.
Cnosa roBpoBT HeHyHCHbie, 3aHeM —He 3Ha»OT caMH, Bopb6e HyMHo toji b ko MymecTBo, npoTecTy — HeroflOBaHMe.
A MM OTųbl He OCTaBH/IH HeKOB M MMAHMOHOB, WH3Hb hx cawa 3acTaBMna BbITb pa3OHapOBaHHblMM.
3aMKM BO3flyLUHbie CTpORTCfl, H He HOCTpOM BUJHCb Ba/IRTCR... K)Hbie ČecnoKoftHbie CTpaflajibųbi h CTpaAajinųbi.
Bepa y hhx b 6e3BepbM — ECTeCTBeHHOCTb B HeeCTeCTBeHHOCTM, BMTOMy HOKOneHMIO TpyflHo HtMTb m HeBeceno.
rfycTb HeSocKpeSbi cbiTbie Ot co/iHųa KM^aiOT TeHM... BHToe, ho He yGMTpe Bhthmkob noK/ieHbe.
Okph ųeeTHbie nnnTKH, CBeT flOMOB HenpMBemMBbiA: 3flecb o6MTa»OT Gmthmkm — riapHH ABaAnaTH/ieTHMC.
t
M<H3Hb 6e3 npaBHJi h nnaMeHM., Be3 COMHeHMM H Bepbl. H<M3Hb HeHaBHAeTb 3aCTaBHJia, >KM3Hb 3aCTaBMT HOBepHTb.
CHEJK MHK A CHeHHHKa b r ji a 3 nonana, 3HaMHT, npHLuna 3HMa. MeAneHHO m ycTano CHeroM nerna na aomx
Okhj pa3pHCOBana, AbILUHT CHetKHOH KpynOH... CHeMHHKa b rnaa nonana,. A BMTeHiia czieioH...
-t
Pažinti, kokios bangos sielą supa. Kokie nepažinti balsai joje.
Ir nemiga — ne priešas Ir ne draugas. — Ji bundančius naujus Jausmus lydės. Ir skverbiasi minčių šviesa kaip augalas t paslaptį pasaulio ir mirties. Vasara nebešlama srovė fontanų Vėsoje rudens rytų ir parkų. Puola lapai, ieško kojų mano, Ir spalva geltona žemę tvarko.
'
Ką gi, nelakstai jau karštu smėliu Ir negąsdini vandens gyvūnų. Vėjai, saulė dingstanti, šešėliai, Ir tykus paviršiuj džiaugsmas tūno. Moja klevo sparnas rausvas Paukščiams vasaros. Ir skamba lietūs. Ir nauji garsai prie kūno glaustos. Kaip mėnulis pj"ie aukštųjų liepų.
Vaikščioji ramus ir lyg laimingas Bėgančiam dienom ir savo darbu. O ruduo — fontanų šeimininkas. Apie rudenį užmigdami jie . kalba. Ateina tokios naktys, žvaigždės akina. Lyg nuostabumas pirmo sniego. Ir mintyse — išskridę paukščiai lekia, į vasaros nakties ramybę stebuklingą sėda.
Vidas MARCINKEVIČIUS
NEM1GA Sustingsta keistas džiaugsmas veido bruožuos. Ir kaip diena atrodanti — naktis. Siaurinio vėjo toks laukinis grožis. Ir skamba žingsniai kažkieno greiti.
O žemė pasirinko miegą gilų, Ir poilsyje skęsta žmonės ir takai, žemai geltonas mėnuo. — Saugo tylą. Bet gims garsai joj vis tiktai. šnabždės per visą naktį žolės. Ir šauks žiogai, ir eis kažkas toli. Neįprastai skambės kaip naujas žodis į kojas akmenys tuščiam kely.
Džiaugiuosi, kad kažkas per tamsą skuba, Džiaugiuosi, kad einu aš savyje,
Per tas naktis iškrinta sniegas keistas. Bet nesulaukia ryto. Sapne plasnos kažkam Jo vaizdas, Anksti pakilę, kiemsargiai Jį trypia. Tos naktys rudenio, sustingę, skaidrios, * Ateina, skambančios tyla, žvaigždynais, Ir švelnios baltos liūtys sklaidos, Bejėgę žemę mina. ♦ ■* * Man ta diena tarsi iš pasakos. — Pro kalnus bėgo baltas kelias, dažnai - Pakiiūdamas į miško spąstus, Kur buvo ąžuolai pikti, linksmi —• beržai.
Susitikimais būsimais kvepėjo snieqas, A.sviedžiamas kanopomis žirgų. Ir lesė pakelės raudonos sniegenos. Ir tolumas po roqėm privertėme atsiqult. Tarp sniego ir beržų tavasis veidas. Ir sumišimas akyse, kad mes vieni. O juoko gniūžtes tau atgal grąžino aidas, Ir juokėsi giria, aukšta ir nuo sniegų švelni. Paskui, žirgams pailsus, vakaras miglotas Įsižiebė, prinašdamas ^rčiau namus. Apsvaigo galvos nugalėtais nuotoliais, Ir lyg žirgai stovėjo, o kaimelis \stūmėsi į mus.
Kaip džiaugsmas veidą snaigės valė Nuo nedrąsos. Gerai aš neprisimenu tiktai, Ar bučiavau, ar ne, tave, nutilusią, sušalusią, O pažvelgei laimingai ir piktai.
nurimo. Ji dar stovėjo, kažko laukė. — — Tau sunku... nešioti laiš kus? — patylėjęs paklausiau. — Man? Man... sunku.. . Aš lydėjau -ą akimis, besileidžiančią laiptais. — Atsargai. .. ten vienas laiptas įlūžęs... Ji sustojo ir lėtai pasisuko į mane. — Eik. .. nieko... eik... Tik laiptas įlūžęs. ..
39 (508) ir 40 (509).
Šaligatvis baigėsi, prasidėjo smėlis, mes ėmėm eiti vienas paskui kitą pakraščiu, kur buvo kiečiau, — ji pirma, paskui ma no draugas, ir aš — paskutinis. — Ten tėvas, — pasakiau. — Kur? Kieno? Mano? — pa klausė gręždamasis draugas. — Ne. ne tavo. Smėlis vis dar nesibaigė. — Aš su Juo kalbėjau. Kojos klimpo į smėlį, mano draugas ėjo prieky, ir aš nega lėjau Jos prisivyti. — Jis daug kalbėjo... — Na, ir kas? — pasakė ji, — nori, tai ir kalba. — Aš gėriau su Juo alinėje.. . — Na, ir kas? .. . — Nieko. . . —Va, tėvas, — pasakė mano draugas Ir parode į mažą ber niuką, abiem rankomis prie pil vo prisispaudusi klykiantį kūdi kį. Ji juokdamasi pažiūrėjo į mano draugą. „širdis be mėnuolio“, — ėmiau tyliai niuniuoti, — „O tas smėlis
'
T
Gražioji laiškanešė kopė laip tais. Aš girdėjau Jos tylius žingsnius koridoriuje, jie nutilo prie mano kambario. Atidariau duris. Ji skubiai ėmė knistis krepšyje. — Ten laiškas.. . — Ne, man nieks nerašo laiš kų. ir aš niekam nera’au. — Rašo... matyt, rašo... tik tu... Nereikia, — pasakiau, — ne ieškok. Jos rankos, įkištos į krepšį,
sakai... Ne, šito aš nežinau. .. šeštadienį mes ėjom į šokius. Mano draugas atvažiavo mašina Ir pastatė ją kieme. — Tu turėjai važiuoti į reisą, — pasakiau jam. — Norėtum? — nusijuokė Jis, — Nieko, spėsiu vėliau. Jo kaklas, jam Juokiantis, bu vo Ilgas ir liesas. Kai ėjome pro lauko duris, jis turėjo stumtelėti Jas pečiu. Aš nusijuokiau: — Tu. pasirodo, visai silpnas...
Jis nupirko bilietus, Ji atėjo. Ir aš nuėjau. Man nė trupučio ne Mano draugas laukė eilutėje buvo linksma, ir filmas nebuvo linksmas — apie karą. Salėje prie kasos. Mes stovėjome lau į»uvo tvanku, pusiau tamsu, riau ke. Ji nieko nekalbėjo, ir atrodė, mojo padangėje lėktuvai, lieps kad ji manęs net nemato. — Kodėl tu taip? — pasakiau. nojo ir griuvo namai, klykė moti Ji abejingai truktelėjo pečiais, nos, kurių vaikai's važiavo tan kai. Keras, visur buvo karas. net nežvilgterėjo į mane, ir žvė Į kiekvieną iš mūsų nutaikyti šū. riškas skausmas sudrumstė man viai, į kiekvieną iš mūsų žvangė akis. — Jeigu dykumoj mes mirtudami rieda tankai, kaukdami le paskutinį kia lėktuvai, ir atominiai grybai mėme nuo troškulio, Iškyla į dangų ir da rosi musų, gurkšnį vandens atiduočiau tau... Duryse su bilietais mo'n mu-^s ir tu n:ekur neoas*s1ė"si, nors ir suspausi galvą rankomis i mano draugas. Ji linktelėjo jam, atsisuko į mane ir kietai pasa klyksi' „Nenoriu, nei“. Ji žiūrėjo ten, kur buvo karas, kė: aš mačiau jos švelnų profilį fr — Tu vis ieškai dykumų ir puikius plaukus. nešiosies tą savo vandenį, ir „Ne, mes vis tiek būtumėm gy. niekada nematysi, kad čia pat vi...“ Aš paėmiau jos ranka, Ji žmonės kankina troškulys. silpnai trūktelėjo, Ir suspaudžiau Iš pradžių mane apėmė balsi Jągėda, lyg visas pasaulis būtų „Mes būtinai būtumėme gyvi, rodęs pirštais į mane ir kvatojękad ir toje baisioje dykumoje, sis. Paskui raudonis išnyko nuo gyvi toje žemėje. išauginusioje skruostų, ir širdį užplūdo liū atominius grybus“. desys Ir skausmas. „Mes negyventumėme .. . Greitai temo, ir salėje darėsi Jos ranka buvo bejėgiška, tik kaskart vis tirščiau. Aš vis tiek vos luntamai virpčiojo. pamėginau šokti su Ja, bet Ji, „Ne, tai ne ta geltonu dykuma, lyg būtumėm visai nepažįstami, apie kurią tu-kalbėlai. , . tai ki. abejingai žiūrėjo į šoną. Nulintokia dykuma... Tai kokiu van dau į kampą ir kiurksojau ten deniu tu pagirdytum mane?“ visą laiką. Mano draugas šoko Aš Jutau tekantį kraują Jos su Ja beveik kiekvieną šokį, jie rankoje, Ir man pasirodė, ar kalbėjo kažką, jie net retkarčiais nervais pajutau, kad ji tyliai ver šypsojosi, ir manyje ėmė kauptis kia. Atsisukau ir staiga pirmiau pyktis, bais) neviltis ir pagieža. sia pamačiau jos ranką. kitą Jau visai sutemus, atėjo gra ranką, gulinčią mano draugo žioji laiškanešė. Ji matė mane, rankoje ir tą pačią akimirką jis bet šoko prisiglaudusi prie kaž paleido Ją. Atsistojau ir nuėjau, kokio gauruočio, tyčia springo daužydamasts į žiūrovų kelius, juoku, ir tai dar labiau erzino iš kino. mane, ir aš stengiausi prisiminti, Po kelių minučių Įšėlo ir Jie. kur galėjau matyti tą apžėlusį — Aš niekada nemėgau to- tipą. Mano neviltis ir pyktis per kių filmų, — pasakė Ji. augo j kažkokį pasiutimą, aš — Turėjo bū’.l komedija, žiūrėjau į baltus besijuokiančios pasakė mano draugas. laišaknešės dantis ir į gauruo Kai ji atsiskyrė nuo mūsų, jis čio sprandą. Šokis pasibaigė, jis pasakė: atsainiai užstrūkė, ir aš staiga — Viso gero, vadinasi... Tu pamačiau mėlyną pašto dėžutę, nežinai, kur mūsų mergyčiukė tirštus lyg iš garlaivio dūmus, Ir galėtų gyventi? man atrodė, kad suplūdęs į gal Aš tik žiūrėjau į Jį ir alsavau vą kraujas sunkiasi pro ’ odą. pravira burna: -------Prisibroviau prie Jo, laiškanešė Mūsų... taip... tu sakai... mėgino nust) ikti, bet staiga
užsičiaupė, ir Jis tingiai atsisu ko į mane: — Ko žiūri? Nepažįstamas? Susipažinkim.. . Jis Ištiesė į mane ranką su rūkstančiu tarp pirštų popirosu — Ir aš trenkiau per ją. Papiro sas Iškrito, gražioji laiškanešė prikando lūpą, o aš jau ėjau į duris, ir jis sekė iš paskos, valy damasis papiroso pelenais nu bertas kelnes. Eidamas dar spė jau pamatyti Ją, Triūsų mergaitę. Ji žiūrėjo visai Į kitą šoną, aki mis susidūriau su mano draugu, bet jis, lyg nieko nesupratęs, nusisuko: „Kur aš einu? kam to reikia?“ — spėjau paklausti, dar būdamas vestibiulyje. „Ė, viskas velniop“, — pasakiau ir nėriau į tamsą. Ėjom ilgokai, kol atsiliko visi žiopliai, aš mačiau tamsoje kaip žvėris, paskui užlindom už kaž kokių sandėlių, ir vienu metu lyg susitarę sustojom. — Vadinasi, č'a. . . — nervin gai pasakė Jis, vis tiek kišdamas į dantis papirosą. Aš įsiręžiau, nugara Jausda mas šiurkščias sandėlio lentas. Jis pajuto tą, spiovė papirosą, ir mes, sustenėję nuo Įtempimo, šo kom tamsoje viens ant kito, že mė buvo kieta, primėtyta gelžga lių, sudužusių butelių. Mes švokštėme, aš jutau savo ranko se jo kūną ir daužiau, draskiau JĮ. Smūgiai trenkdavo nematjmi ir aš gargaliavau, spiaudydamas kraują: — Tu gyvate... tu viską... tu. .. Jis buvo galva aukštesnis, stambesnis, aš dusau po jo svoriu. Mes išsiskyrėm, jis tikrai įnir šo. Jis artinosi prie manęs, aš atsispyriau sienos ir rėžiau koja į tamsą. Jis norėjo atšokti, bet nespėjo ir susirietęs suvaitojo. Visas įniršis dingo, ir dabar pajutau aštrų skausmą galvoje, kojoj, visam kūne ir, tematyda mas viena akim, nusvyrinėjau tamsia gatve prie ežero. Ežeras nejudėjo, buvo Juodas kaip naktis, tik truputį blizgė jo. Virtau knlūpščias ant kranto Ir ilgai laikiau galvą vandeny. Kai kilstelėjau Ją, pamačiau ant akmens sėdinčią gražiąją laiš kanešę. — Ko tau čia reikia? Eik pas tą savo galviją apžėlusį... dryb so prie sandėlių... — Aš nežinojau, kad tu... — pasakė Ji, pakildama nuo ak mens, — kad flJI.. aš jį nuve džiau... Ir atėjau pas tave... jis anoj ežero pusėj. .. Aš nežino jau. .. Atsikėliau ir purvinas, žliaukiančiu vandeniu nuo galvos, priėjau prie Jos. — Ko tu nežinojai? Ji buvo liūdna ir kalbėjo pro ašaras: — Aš nežinojau, kad tu ... aš jo nemyliu... negalvok... visai... aš tik taip... Ir man sunku.. . Aš triukšmingai atsidusau ir pažiūrėjau į kitą ežero pusę. Ten buvo juoda ir tylu . — Tu negalvok... aš nespėjau sulaikyti jo... aš tikrai... tikrai jo nemyliu... — A, myliu, nemyliu... — man diege koją, atsisėdau ant žemės ir ėmiau autis batą, — tu jo nemyli, aš jo nemyliu, mes, jūs, jie, jos nemyli... Skauda, draugai brangūs. Ir tiek. . . Ne myliu, kai skauda.. . Pažiūrėk, drauge brangi, ar didelė skylė pakaušy. ,. Aš jaučiausi kaip girtas, no rėjosi kalbėti, šūkauti, juoktis. Ji klusniai atsiklaupė šalia, pri glaudė mano šlapią,'! suaaužytą galvą prie savęs ir ėmė švelniai liesti pirštais: — Čia? — Kaip tik čia. .. galvos cent ras. .. Paskui Ji atsargiai šluostė ma no veidą, mane apėmė malonus tingumas, aš visai nustojau balbatuoti, ir mintys plaukė galvoje lengvai, be sąryšio, neužkliudydamos manęs. „Šluosto. .. ir mė sininką šluostė.. . ir kam muš tis. . . dykumos didelės... bet ne sirūpink, ežeras didelis... ir tas galvijas anoj pusėj laka Ir nie kaip neišlaka. ., miegas ima... namo.. .“ Pažiūrėjau į laikrodį: stiklas buvo išdaužtas ir nesigirdėjo tiksėjimo. „Kai žmogus numirš ta, laikrodis sustoja“, — pagal vojau ir, apkabinęs per pečius gražiąją laiškanešę, nuėjau na mo, nors būčiau galėjęs eiti ir vienas. — Aš.. . tu supranti.. . — Aš viską suprantu, — nu raminau Ją, Ir vėl ėjau nieko ne galvodamas, atpalaidavęs sme genis. Prie namų pasakiau ačiū, nukėliau nuo jos pečių ranką ir norėjau eiti, bet supratau, kad reikia dar ką nors pasakyti. — Tu nežinai, kaip aš tave... — užgirdau kūkčiojimą. Kilstelėjau ranką, ji staiga slinktelėjo į mane, aš apkabinau ją ir pabučiavau.
Nedegiau šviesos. Kambary buvo dar tamsiau negu lauke. Sėdėjau ant stalo ir klausiaus), kaip plaka širdis. Ir kuo dau giau klausiausi, tuo kaskar* širdis tvinkčiojo smarkiau, tarsi daužėsi kūjis, užpildydamas vi są kambarį, Ir mane vėl užplū do skausmas, ir vėl aš pergy venau viską, galutinai netekda mas jėgų. Prieš aušrą išgirdau mano draugo žingsnius. Jis švilpavo, prie namų nutilo, žvilgterėjo į mano langą, sėdo į mašiną ir iš dūmė visu greičiu.
Kaitra kasdien didėjo, pievo se ėmė ruduoti žolė, žmonės at lapotais baltais marškiniais slampinėjo po kiemus, trynė tarp pirštų džiūstančius lapus ir su siraukę žiūrėjo į saulę. Ore ėmė kauptis kažkas grėsmingas, žio gai čirškė iš paskutiniųjų, šu nys gulėjo kaip kailiniai maišai, gaudė orą. Aš jaučiau tą balsų, ore tvy rantį įtefnpimą, ir, vaikščioda mas su jais, kvatojau visa gerk le, ir jie baimingai' žiūrėjo į ma no veidą, suraižytą stiklu, pa puoštą pajuodusiomis mėlynė mis. Aš klausiausi, kaip viduje tempiasi į vieną gniaužtą visos mano stygos ir lautyfau audros. Ir prasidėjo audra. Dangus aptemo, karktelėjo tolimas griaustinis, kartą, kitą, užsikosė jo ir trūko. — dangus dundėda mas su balsiausiu trenksmu griuvo ant miesto. Jie bijojo aud ros ir bėgo kaip triušiai. Prie šaky žaibas skėlė į anteną, aš nusikvatojau, ir tame pragare mes pribėgome bažnyčią ir smu kome pro apkaustytas duris į vidų. |š pradžių tegirdėjau tik savo afsavimą, paskui užgirdau vargonus. Bažnyčia, buvo tuščia, vargoninkas, matyt, grojo sau Ir tai buvo pulki muzika. Anks čiau aš nekenčiau bažnyčios Ir visko, kas buvo joje. Ir vargonai man buvo mirties muzika. Tren kė žaibas, labai artimas. Ir su gaudė vargonai Ir visu lįalsu, ir užpylė viską audringi, nesulai komi potvyniai, Ir aš' panorau bėgti tuščiais laukais, užlaužęs galvą į šėlstantį dangų. Vargo nai griaudėjo, ir visas gyveni mas buvo juose, dykumos buvo, baisus troškulys buvo. Ir buvau aš, jaunas ir laimingas, ir sakiau aš: „Tu neišlaikysi, širdie, sprokl“ Ir sprogo širdis. Audra nudundėjo nuo miesto, vargonai sugaudė ir nutilo. Pas kui užgirdau kaukšėjimą, lei džiantis laiptukais. Mažas, dy gus žmogutis pervėrė mus aki mis ir staigiai dingo už durų. — Jis konservatorijoje galė tų. .. bet klebonas... — sušnabž dėjo mano draugas, bet aš nesi klausiau. „Klebonai, konservatorijos. . . — kam man visa tai.“ Lauke medžiai purtėsi lietų, ir gargaliuodamas gėrėsi žemėn paskutinis vanduo. — Jis neblogai grojo, — paša kė mano draugas. — Oi, aš visa šlapia, kaip iš prausta, — pasakė mūsų mer gaitė. — Visi išsiprausė, — pasa kiau, ir vėl ausyse sugriaudėjo vargonai, ir aš panorau bėgti — Ir nieks nebūtų gilėjęs sulai kyti manęs. Ir nubėgau, kaip žir gas ištrūkęs. Jie šaukė kažką, bet man buvo svarbu tik bėgi mas. „Neverk, neverk,'— sakiau, manęs laukia didelis bėgimas. Ir aš bėgu ieškoti dar didesnės meilės... Neverk, neverki“ Jau baigėsi namai, jau baigėsi dįena, o aš vis bėgau, lengvai siūbuodamas liemeniu, rasotais laukais, paskui atsiguliau ant žemės po dideliu medžiu, ir lijo saulėti lietūs, Ir garavo žemė, ir tyvuliavo žolėti pirmapradžiai ežerai. Aš 'jaučiau ajerų ir dumblo kvapą.'ir aš girdėjau, kaip giliai žemėje dygsta sėkla ir braškėdami auga medžiai. Aš nuogas gulėjau ant žemės, ir nuo ežerų kilo rūkas, ir prunkš*vėrXs. subridę į vandenį ger ti. Aš nieko nebijojau, aš neturė jau priešų ir niekas negalėjo užmušti manęs. Patekėjo mėnuis, ilgai žiūrėjau į lo tamsius kalnus, ir man į širdį įsismelkė ilgesys. Aš sukaukiau kaip viikas ir ėmiau bėgti mėnulio nužertais žvėrių takais. Nesupran tamas ilgesys virpino gerklę, ir aš kaukiau kaip vilkas.
^UDENTAS 1964 m. gruodžio mėn 31 d.
i' k
sča.vir/
AKTŲ SALĖ. Drauge su gausiai susirinkusiais Tarybų Lietuvos sostinės visuomenes atstovais čia atvyko svečiai iš Maskvos, Leningrado, Kaliningrado, Nesterovo rajono. Iškilmingame vakare taip pat dalyvavo Lie tuvos KP Centro Komiteto ii respublikos Minitsrų Tarybos atsakingi darbuotojai, kultūros ir mokslo veikėjai.
Pirmos gėlės didžiajam poetui.
■ »
Nuo šiol Donelaitis su atskleista knyga ant keliu tartum budės dienų naktį ties šia aikš te, kuria kasdien praeina šimtai studijuojančių jaunuolių, kviesdamas juos karšiai mylėti savo krašto liaudį, gimtųjų literatūrų, mokslą ir pažangų, reikliai ruoštis naujo, komu nistinio gy venimo veržliai statybai, — kalbėjo akademikas K. KORSAKAS.
— Nemaža darbo laukia gimtoji šalis iš mūsų senojo Universiteto auklėtinių. — studentų vardu kalbėjo Istori jos ir filologijos fakulteto diplomantas P. BRAŽĖNAS. — Mes ištvermės ir meilės darbui mokomės įr mokysimės iš didžiojo poeto Donelaičio.
BENDRAS IŠKILMIŲ VAIZDAS. Prorektorius B Sudavlčius Universiteto Rektorato , visuomeninių organizacijų ir viso kolektyvo vardu dėkoja respublikiniam Donelaičio jubiliejiniam komitetui, respublikos Kultūros ministerijai, skulptoriui Bogdanui už didžiojo poeto įamžinimą. J. GIRDVAINIO fotoreportažas.
Studentiškas žodynėlis
LITERATŪROS ATSPINDYS STUDENTO GYVENIME
1. ATSAKYMAS (teisingas!) — Staigmena, kurios dėsytojas mažiausiai tikisi. 2. B A U B AS — dekanas stipendijos svarstymo metu. 3. CERBERIS — studentas, budintis nakties metu prie telefono. 4. CEMENTAVIMAS — grupės kolektyvo formavimas, kuriame rišamąja me džiaga sėkmingai naudojama „spiritus vini“. 5. ČEMODANAS — giminystės ry šių palaikymo pagrindas. 6. D Z A Z A S — muzikinis kolektyvas, kurio grojimą lengvai imituoja alkani vilkai. 7. DIPLOMINIS DARBAS — mokslinis darbas, kurį studentas padeda at likti dėstytojui. 8. EGZAMINAS — situacija, kada masalą ant kabliuko užsideda pati auka. 9. FLENSIUKAS — pirmakursė. 10. GAMTA — dalykas, kurį studijuoja ir pasimatymų metu. 11. ĮSKAITA — dėstytojo parašu pa tvirtintas absoliutaus nežinojimo neparodymas. 12. KNYGNEŠYS — studentas, tur tinantis savo biblioteką bendrosios skaityklos fondų sąskaita. 13. L A I S K A S (Į namus) — mandagi pinigų prašymo forma. 14. MADA rekordas, lengviausiai
pasiekiamas tuščiomis galvomis. 15. NUOSĖDOS — studentai, paliH kartoti to paties kurso. 16. OPTIMISTAS — studentas-n akivaizdininkas, pasinaudodamas stacional užrašais, pasiryžęs per vieną naktį išmoiį kinų kalbą. , 17. PRAKTIKA (Ilgalaikė) — daJ kartinis to paties egzamino laikymas. 18. ROBINZONAS — studentas J liekantis pusės metų praktiką Sedos rajon 19. STIPENDIJA — pinigų sund atvirkščiai proporcinga skoloms. 20. SAVIVEIKLA — kolektyvui namų darbų atlikimas pagal pirmūno sąsij vinį. 21 ŠOKIAI — neišsenkami batų rį monto Imamų pajamų rezervai. 22. TALENTAS — savybė, kuri nestinga pirmakursiui. 23. UNDINĖ — mergina, chemijos pi galba kaitaliojanti išvaizdą. 24. VANDUO — pasisakymų pavida1 skystis, gaunamas seminarų metu. 25. ZUIKIS — papildomas bendrabi čio gyventojas. 26. ŽAIBAS — sienlaikraščio pavid; lo visuomeninis reiškinys, kuris nuolat ža buoja ir niekada nenutrenkia. J. LEVICKAS
LAKONIŠKAS ATSAKYMAS j □ žymus prancūzų i-ašyto-M gjas Viktoras Hugo parašė ii □ naują romaną. Kai knyga* □ buvo išspausdinta, Hugo pa-1 □ noro sužinoti, ar ji oerkama.į □ Jis nusiuntė į leidyklą atviru-3 □ ką, kur buvo vien tik didelis 9 □ klaustukas (?). Leidėjas gerai d □pažinojo Hugo ir iškart su-9 □ prato, kas domino rašytoją. q g Už poros dienų Hugo gavo 9 □ atsakymą: ant atviruko buvo d g didelis šauktukas (t). □ ’ d O Cj □ Sykj Bernardas So buvo n g pakviestas j vienos buržua įl □ šeimos vakarą. Nesnėio įlsS □ įeiti Į kambarĮ, kai šeiminin-c □ ko duktė sėdo prie fortepijo-f 2 no Ir ėmė skambinti kažko-□ □ kią saloninę pjesę. 5 — Jūs, rodos, mėgstate c □ muziką? — paklausė šeiml-g g ninkas. g — Taip, — atsakė So, —E Stačiau tegul tai netrukdo pa-r□ nelei muzikuoti.
„Visuomenininkas .. .
* • *
□ Kartą Volteras sėdėjo lab-u gdaringame koncerte. Ilgai □ □ Jis neišlaikė Ir garsiai pa-& g stebėjo: o — Tarp kita ko, dalninin-g g kas baisiai raišuoja. □ — Tai ne jo kaltė, — at-g gsiliepė kaimynas, — Jis vie-č □ na ausim neprigirdi. g — Tada gal pasakyti Jam,o □ kad arija Jau pasibaigė? D 2
X100DODOnOQOODQOOnOOOOOOflQOODDt
Stengiasi...
Spaudos platinimo rezultatai
GF 372 107,5 MF 672 102,4 EF 627 101,9 IFF 832 102,1 100,6 FMF 728 TF 102 83.3 40,6 CHF 345
Stude skaiči
N bO o
Tame čiuje binlo dento
I II III IV V VI VII
GS
Gb c$ ,L H2
h Užpre meruc
Fakul teta;
„Tarybinio studento“ 37 (506) numeryje buvo išspausdin tos („Teleskopo“ skyrelyje) kritinės pastabos apie mokslo darbuotojų skaityklą. Mokslinės bibliotekos direktorius S. Valdinauskaitė atsa kė, kad nusiskundimai esą pagrįsti. Skaitykloje trūksta sta linių lempų, nors jau treti metai jų reikalaujama iš ūkio da lies. Toliau laiško autorė rašo: „Turime vilčių padėtį ištai syti tuojau po Naujųjų Metų, o ateityje (po 3—4 metų) biblioteka planuoja sudaryti geresnes darbo sąlygas dir bantiems mokslinį darbą. .. Tur būt vieno reido buvo permaža.'
Vieta
1965 M. SAUSIO MĖN. 1 DIENAI Spaudos platintojas
400 200 G. Viliušytė 688 281 J. Švabauskaitė 639 100 T. VasllkeviČiūtė 850 327 N. Arimavičiūtė 733 293 G. Rodžianskaitė 85 17 Z. Manlušytė 140 136 D. Namajūnaitė
STUDENTE, Visus, kurie mėgsta juoką, ką žavi muzika Ir gražus ša kis, kas nori padainuoti Ir pasilinksminti, — kviečiame | NAUJŲJŲ 1965 METŲ sutikimą, kuris įvyks šian dien vakare Aktų salėje. Pradžia — 21 vai. Nuoširdžiai užjaučiame kurso draugę Janiną P1SAREVICIOTĘ, jos mylimam tėve liui mirus. III kurso bibliotekininkai
Už redaktorių J. GIRDVAINIS Mūsų adresas: Vilnius, Universiteto 3. Tele fonas: 7-79-17.
Rinko ir spaudė LKP CK spaustuvė. L V 12712 Užs; Nr. 7608 Tiražas 2500 egi.