♦
S.
;
i
|wJ|
PRADEDAME DISKUSIJĄ DĖL DRG. L. VAIŠNORO STRAIPSNIO „DRAUGE, TU TIKI?"
Istorijos ir filologijos docentui drg. L. Valkūnui šį mėnesį sukanka 50 metų. Jubiliatas gimė 1914 m. vasario 10 d. Beiniūnų vien kiemyje, Naujamiesčio valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Baigęs Panevėžio vyrų gimnaziją, 1933 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą studijuoti klasikinės filologijos. Sėkmingai užbaigęs universitetą, 1938 m. buvo paimtas į kariuomenę, o 1939 metais paskirtas lotynų kalbos mo kytoju Plungės gimnazijoje. Atkūrus Tarybų valdžią, drg. Valkūnas buvo pakviestas į Vilnių ir paskirtas Aukštųjų Mokyklų Valdybos inspektoriumi Švietimo Ko misariate. Vokiečių okupantų valdžios atleistas iš tų pa reigų, drg. Valkūnas vėl grįžo į Plungę ir ten moky tojavo per visą okupacijos laikotarpį. Išvijus okupantus, drg. Valkūnas vėl 1945 m. buvo pakviestas į Vilnių — šį kartą į Švietimo Ministeriją Aukštųjų Mokyklų Val dybos viršininko pavaduotoju (nuo 1946 m. Aukštųjų Mokyklų Valdybos viršininku) ir vyr. dėstytoju į Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedrą. Išėjęs iš Mi nisterijos, 1948 m. drg. Valkūnas buvo paskirtas 1FF prodekanu (juo išbuvo iki 1956 m. gruodžio mėn.). 1958 metais jubiliatas sėkmingai apgynė kandidatinę di sertaciją, o nuo 1960 metų buvo išrinktas klasikinės filologijos katedros vedėju. Kiek vėliau, gavęs mokslinį docento vardą, jis paskiriamas 1FF Mokslinės Tarybos sekretoriumi. Drg. Valkūnas moksliniuose darbuose daugiau sia nagrinėja graikų literatūros vėlyvąjį laikotarpį (grai kų romanas) ir lotyniškąją lietuvių literatūrą. Jis yra išvertęs į lietuvių kalbą ir išleidęs visą eilę antikinės literatūros veikalų, daugybę Lietuvą liečiančių lotyniškų dokumentų iš Viduramžio ir Renesanso laikų (jie iš spausdinti istorinių šaltinių rinkiniuose arba paskirų mokslininkų pvz., prof. Pakarklio veikaluose), yra redagavęs įvairius antikos mokslo veikalus, sudaręs dvi antikinės literatūros chrestomatijas, išleidęs eilę straipsnių iš antikinių tyrinėjimų ir kt. Už puikią .mokslinę, pedagoginę, visuomeninę ir admi nistracinę veiklą drg. Valkūnas įvairiomis progomis bu vo atžymėtas garbės raštais, jų tarpe ir LTSR Aukš čiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštu. 50 metų sukaktuvių proga linkime jubiliatui ir toliau dirbti mokslinį, pedagoginį, visuomeninį ir administracinį darbą — taip pat darbščiai, principingai, reikliai, kaip ir iki šiol. Klasikinės filologijos katedros kolektyvas
AR TAI TEISINGA? Neseniai „Tarybinio studen to“ 36 numeryje perskaičiau straipsnį „Drauge, tu tiki?“ Straipsnyje keliama aktuali problema, kuria nagrinėjo ir te tema rašė ne tik mūsų laik raštis, bet ir sąjunginė bei respublikinė spauda. Aš norė čiau pasidalinti kai kuriomis mintimis apie minėtąjį draugo L. Vaišnoro straipsnį. Ne paslaptis, kad dar yra žmonių, neatsikračiusių reli gijos prietarų. Išimties šiuo at veju nesudaro Ir studentai, nors Jų — tik vienetai. Ret karčiais sutinki kokį draugą studentą, pasikalbi, padisku tuoji religiniais bei ateisti niais klausimais ir, reikia pa sakyti, kad pasitaiko draugų, kurie savo nuomonės tuo klau simu nepasako aiškiai. Vadina si, žmogus abejoja, jis pripa žįsta mūsų ateistų pareigą pa dėti draugui Ir tiki religinėm dogmom. Reikia pasakyti, kad Universiteto ateistai nuveikė didelį darbą, aiškindami religi
Živilė Dimindavičiūtė praeitais metais baigė IZTSR Valstybinę tw>nservatoriją ir išvyko dirbti Į Pa nevėžio muzikos technikumą. Daug sunkumų ir kliū čių jaunosios dės tytojos kelyje. Su užsidegimu ji ki bo į darbą. Tačiau vien gerų norų maža. Vos pradė jusi dirbti, Živilė pamatė, jog trūks ta muzikos instru mentų, turimi mu zikos instrumentai blogos kokybės. Ir prasidėjo žygiai: Į kultūros skyrių, i švietimą, į Vil nių... Ji pajuto, kad trūksta ne tik instrumentų, kad reikia praverti dar vienos aukštosios mokyklos duris. Neatsitraukda m a nuo darbo. Živile Dimindavič i ū t ė studijuoja Vilniaus ^Valst. Universite te. Ji jau antro kurso žurnalistė — neaki vaizdi mnkė. O prieš kelias dienas ji sėkmin gai išlaikė pasku tinį egzaminą. J. LEVICKO nuotrauka ir tekstas
jos žalą, bet tai dar ne riba Tikinčiajam reikia įrodyti, fak tais, argumentais, nenuginčija ma moksline medžiaga religi nių prietarų kilmę, jų žalą ir pan. Minėto straipsnio auto rius siūlo aukštosios mokyklos studentui: .... paskaityk savo senelių ir prosenelių pasakas ir pamatysi tikrąjį dvasiškijos veidą“. Aš manau, kad nė vie nas tikintysis nepradės netikė ti, pasiskaitęs atitinkamų pa sakų. Tai būtų, švelniai ta riant — juokinga. Aš ne prieš liaudies kūrybą, ne! Iš liaudies kūrybos mo kėsi ir meistriškumo siekė di dieji pasaulinės literatūros klasikai. Liaudis — didžiau sias vertintojas ir kritikas, ir jos nuomonė lemiama. Mes jos prisilaikome ir šiuo atveju, bet pasakos lieka pasakomis, o tikrame ateistiniame darbe reikia faktų, kuriais galima demaskuoti dvasininkus bei jų darbelius. Gyvenimas didelis ir įvairus, ir faktų taip pat
daug ir įvairių. Kruvini isto rijos puslapiai, kuriuose įra šyti vardai tų, kurie Kristaus vardu laimino tūkstančių, mi lijonų nekaltų žmonių žudy nes, puikiai byloja apie dva sininkus, apie jų dievą. Aš ne minėsiu dokumentinės literatū ros, demaskuojančios dvasi ninkus — ji girdėta ir žinoma daugumai. Aš noriu pabrėžti tik vieną, kad dirbant ateistinį darbą, reikia parinkti ateistinę medžiagą taip, kad ji atitiktų auditorijos akiračio ir intelek to lygį. Mūsų tarybinis stu dentas pakankamai išprusęs, todėl ateistinė medžiaga vien pasakomis negali atsiriboti. Ateistinis darbas yra sunkus, todėl jame daug nulemia ati tinkamos medžiagos parinki mas, jos pateikimas visuome nei ir daugelis kitų, atrodo, ir nežymių faktų. A. KATKUS Teisės fakulteto II kurso studentas
Vinį šalių proletarai, vienykitės l
KAPSUKO VARDO UNTVR RSrTETO REKTORATO, PROFSĄJUNGOS, PARTINIO IR KOMJAUNIMO KOMITETŲ ORGANAS
VILNIAUS VAISTVBFN1O V
Nr. 4 (413) 1964 m. vasario 20 d.
Kiną ano 1950 metų
Kaina 2 kap.
ATSISKAITO FILOLOGAI Istorijos ir filologijos fakulteto studen tų mokslo pažangumas, kaip rodo 1963/64 m. m. žiemos egzaminų sesijos rezultatai, yra kiek pakilęs. Iš 817 stacionarinio (dieninio) skyriaus studentų, išlaikiusių vi sus mokymo planuose numatytus žiemos sesijos egzaminus, vien tik labai gerais pažymiais išlaikė 98 studentai, arba 12 proc. bendro skaičiaus, gerais ir labai ge rais pažymiais išlaikė 355 studentai, arba 43.3 proc., akademinių Įsiskolinimų ga vo 40 studentų, arba 4,9 proc. (pereitais metais — 5,4 proc.). Iš 98 studentų, išlaikiusių visus egza minus vien tik labai gerais pažymiais, ypač pažymėtini: IV k. lituanistas Bražė nas P., III k. lituanistas Jesiškis A., III k. germanistė Žilaitytė L., I k. rusistė Vaišnls, III k. rusistal Raštikytė, Meškauskas, V k. lituanistas Rybelis ir kt. Rusų lite ratūros katedra, pasiremdama žiemos eg zaminų sesijos ir viso semestro mokymosi rezultatais, siūlo Vaišnis, Raštikytei, Meš kauskui, Cėsnai ir Ustinovič mokytis pa gal individualinius darbo planus. Iš atskirų kursų geriausiai pasirodė, kaip ir galima buvo tikėtis, V kurso stu dentai. Išlaikiusieji egzaminus vien tik la bai gerais pažymiais čia sudaro 16,4 proc., gerais ir labai gerais pažymiais — 54.3 proc., egzamino neišlaikė tik vienas studentas (anglistė Pukelytė neišlaikė anglų kalbos), kas sudaro vos 0,9 proc. viso penkto kurso studentų skaičiaus. Ypač gerai pasiruošę egzaminams bu vo V k. vokiečių k. specialybės studentai (prltvirt. dėst. drg. Meiksinaitė), kurie ke turis žiemos sesijos egzaminus išlaikė vien tik gerais ir labai gerais pažymiais. Visus egzaminus labai gerais pažymiais išlaikė šeši studentai, iš kurių ypatingo atžymėjimo verti drg. drg. Plaušinaitis, Gabrytė ir Ledaitė. Taip pat gerai pasirodė, ypač per spe cialybės egzaminus, V k. anglistai ir ro manistai. Nepriekaištingai laikė Partinės ir tary binės spaudos teorijos diferencijuotą įskai tą (v. d. Karosas) ir Užsienio spaudos istorijos egzaminą (v. d. Raguotis) V k žurnalistai. Daugelio studentų, kaip antai: Nekrošiaus, Strumskio, Sidaro ir Palec kio atsakymai buvo rimti ir kūrybiš ki, rodantys, kad jų plačiai pasinaudota ne vien privalomąja, bet ir papildoma li teratūra. Be abejo, teigiamos reikšmės jiems turėjo ir gamybinė praktika, nuola tinis bendradarbiavimas spaudoje. Kaip darbštus ir sąmoningas kolektyvas pasirodė egzaminų sesijoje ir IV vokiečių k. spec. kursas (pritvirt. dėst. drg. Toper), išlaikęs daugelį egzaminų gerais ir labai gerais pažymiais. Klasikinės filologijos spec. III k. stu dentai graikų kalbos istorinę gramatiką (doc. Dumčius) išlaikė visi labai gerais ir gerais pažymiais. Tvirtas lietuvių literatūros istorijos (prof. Pranskus) žinias parodė III k. lietu vių k. ir literat. spec. studentai, kurie atė jo į egzaminą ne tik perskaitę visus prog ramoje nurodytus kūrinius, bet ir gausią kritinę literatūrą. Daugelis šio kurso stu dentų, ypač literatų, jau sugeba literatūri nius reiškinius sieti su visuomeninio gy venimo reiškiniais, analizuoti kūrinį tiek turinio, tiek ir formos atžvilgiu. Vis dėlto, nežiūrint kai kurio mokslo pažangumo pakilimo, fakultete dar yra akademinių grupių, kurios egzaminus lai kė tik vidutiniškai arba net silpnai. Atski ros atsiliekančios grupės padidina ir bend rą fakulteto skolininkų skaičių, tam tikru mastu sumažindamos bendrą fakulteto mokslo pažangumo vidurkį, kuris 1963/64 m. m. žiemos sesijos egzaminų duomenimis
yra 3,6 (aukščiausias penkto kurso — 3,9, žemiausias trečiojo kurso — 3,4). Menkesni egzaminų rezultatai žemes niuose kursuose. Iš silpnesnių vyresniųjų kursų pažymėtinas lietuvių k. ir liter. spec. IV kursas, tik vidutiniškai išlaikęs lietuvių k. istorinės gramatikos (dėst. Gir denis) egzaminą. Iš 34 studentų 11 stu dentų į egzaminą visai neatėjo, o egzami ną laikiusieji pasirodė esą labai riboto lingvistinio išsilavinimo, nesugebą ope ruoti ne tik graikų ar indų, bet ir latvių bei lotynų kalbų pavyzdžiais. Stropesnieji studentai egzamino medžiagą „iškalė“, tačiau ir jie iškaltų faktų praktiškai pritai kyti nesugebėjo. Labai silpnais pažymiais laikė tautosa kos egzaminą (v. d. Sauka) I k. klasikai, daugeliu atvejų nesugebėję išdėstyti net tos medžiagos, kuri yra vadovėlyje; litera tūros mokslo pagrindų egzaminą (d. Mika lauskas) silpnai laikė I k. bibliotekininkai, literatūros mokslo Įvado egzaminą (d. Mi kalauskas) — II k. lltuanistai-bibliotekinlnkai. Pastarieji parodė menką kalbinį išsi lavinimą ir per akcentologijos egzaminą (doc. Laigonaitė-Žukienė), ir dėl to n°t 11 studentų to egzamino neišlaikė. Dalis ne išlaikiusių semestro bėgyje praleidinėjo paskaitas, o kita dalis egzamino neišlaikė dėl menko pasiruošimo vidurinėje mo kykloje. II k. užsienio kalbų spec. studentų men kas filologinis ir bendras išsilavinimas iš ryškėjo per spec. filologijos egzaminą (doc. Laučka ir v. d. Čebelis). Jų žinios pasirodė esančios paviršutiniškos, padri kos. Šio kurso studentai dar nemoka dirb ti savarankiškai su lingvistine literatūra. II k. romantistams trūksta bendrojo išsila vinimo geografinių bei istorinių žinių. Jie germanus painiojo su baltais, etruskus su indoeuropiečiais, teigė, kad Karolis Didy sis gyvenęs prieš m. e. ir pan. III k. romanistai, ruošdamiesi atsakin gam prancūzų kalbos egzaminui, parodė gana daug darbštumo, bandė atsakinėti prancūziškai, tačiau kalbos įgūdžiai dar silpni, silpnesni, negu turėtų būti pagal programą. Dėl to galima iš dalies kaltinti ir jų praeitų metų leksikos dėstytoją (drg. Mirskytė). 8 Žiemos egzaminų sesijos metu keletas įvairių kursų studentų atsakinėjo taip silp nai, kad katedros turės rimtai apsvarstyti jų tolimesnį likimą universitete. Tokia yra I k. romaniste Leišytė, I k. rusistės Eidukaltytė, Millukaitė ir Gudonytė( ypač Gir denytė, kuri tinginiavo visą semestrą, ne siruošė seminarams, be to, ir elgėsi ne vi sada taip, kaip pridera merginai), II kur so lituanistas Gražys, nepajėgęs per visą semestrą išmokti nors tiek, kad skirtų priegaidės žodžiuose laukti ir laukas. II kurso germanistė Vizgirdaitė, blogai lan kiusi užsiėmimus per visa semestrą, III k. istorikas Vaškevičius, kurio dėl menko pa siruošimo net prie specialybės egzamino (Naujųjų amžių istorijos I d.) neprileido; sistemingai turinčios akademinių skolų III k. rusistės Svirbutovič ir Sidorkevič ir dar vienas kitas. Kai kuriuose žiemos sesijos egzaminuo se buvo atsisakyta „tradicinių“ bilietų (IIIV k. anglistų leksikos egzamine, V k. ra sistų užsienio literatūros egzamine). Tokia egzamino forma, pagrįsta laisvu pokalbiu be išankstinio pasiruošimo, save pateisi no: pilniau išryškėjo studentų apsiskaity mas, bendras filologinis išsilavinimas, jų sugebėjimas laisvai operuoti per semestrą Įgytomis mokslo žiniomis. Vertas dėmesio ir vyr. dėstytojo H. Zabulio egzaminų būdas. Drg. Zabulis (antik. literatūra) leisdavo studentams pirma klau simą pasirinkti patiems, o antrą užduoda vo pats. Doc. Laučkos studentai germanų filologijos įvado egzaminui turėjo sava rankiškai paruošti bet kurį pasirinktą klau simą pagal kurso programą skaitytos lite ratūros pagrindu. Apie tai jie buvo įspėti jau semestro pradžioje. Šios naujovės re zultatai teigiami. Iškeltieji faktai rodo, kad fakulteto dės tytojai kūrybiškai ieško naujų būdų mo kymo procesui pagerinti, stengiasi moky mą priartinti prie tų praktinių uždavinių, kuriuos kelia nūdienis gyvenimas. J. BALKEVIČIUS Istorijos ir filologijos fakulteto prodekaaas
K A L 15 © $
M $ l O I S
UnmilUIIIIIIIlUnillllllllUlllulllllllllllllllllllUlIHilIlIllIllIlIlIllIlllIUlIllIlIlIlIlIlIlIlUhuilIlIlUlIllIllIUIlIlIllIlHlllllllllIUIHIIIIIIIIIIIIIlllUllllllimillim^
okslinis lietuvių kal bos būrelis pradeda spausdinti „Tarybiniame studente“ seriją straipsnelių, kurie, tikimės, pravers kiek vienam, kas turės noro pasi mokyti taisyklingiau kalbėti ir rašyti. Tai daryti mus verčia esama kalbos padėtis Univer sitete, kuri, deja, dar vis nėra tokia, kad ,ja galėtume pasi džiaugti. Tai, tarp kitko, buvo pažymėta ir Universiteto Ta rybos 1961 m. spalio 31 d. nutarime. Nebeatsimenu, kur ir kada esu skaitęs, jog žmogaus kalbą galima palyginti su pasėliu: jeigu jis neprižiūrimas, priže11a piktžolių, kurios ilgainiui gal visai užgožti pati pasėli. Štai, pvz., žmogus kalba: „Aš skaitau, kad pats didžiau sias, bendrai, vadovas yra,
M
Na, ir, žinoma: pasiekia (pa siekia). paskelbtas (paskelb tas), Išsprendžia (išsprendžia), atsižvelgia (atsižvelgia), sutel kia (suteikia), nepaprastai (ne paprastai), nuostabiai (nuosta biai), absoliučiai (absoliučiai), privačiai (privačiai), normaliai (normaliai), įdomus (įdomus), asmeninis (asmeninis) ir t. t„ ir t. t. Paklaustas, kur dirbi, studijuoji, ilsiesi, dažnas mes atsakome: universitete (univer sitete), fakultete (fakultete), dekanate (dekanate); palai kau ryšį su universitetu (uni versitetu), fakultetu (fakulte tu). Ir kartais netgi mokykla, skaitykla, valgykla, Lietuvo je. Klaipėdoje, Palangoje, ra jone, komitete, bute ir t. t. Ar ne gėda turėtų būti ne mokėti taisyklingai sukirčiuo ti netgi savo šalies pavadini
ha plote“. Kaip reikėtų su prasti tokį sakinį? Kad skly pas yra 2 ha ploto dalis ir kad jis atrinktas iš kitų skly pų. Kas kita: „Paskirtas 2 ha (ploto) bandomasis sklypas“. Įsileidęs į kalbą apie mūsų, dėstytojų, žodžio trūkumus, galiu jų nurodyti ir daugiau. Kartais mes visai be reikalo krypstame į frazės pūstumą, tariamą moksliškumą, profesi nį žargoną, minties aptemdymą bei supainiojimą. Ir užuot pasakę tiesiog: „Buvo išpra kaitavę padai, delnai, pažas tys“ ir t. t., sugudraujame pa sakyti: „Prakaitavimas buvo Išreikštas padų, delnų, pažas tų, ir krūtinės srityje“. Arba: „Kovoje su skrandžio suslrgl mais, ypač su opine liga, di delę reikšmę turi patys ligo niai Ir gydytojai“. Galima bū
— tai mėnulio šviesa, kuri nešildo. . .“ Šių ydų bei blogų polinkių mūsų kalboje, deja, netrūksta. Kol kas pasitenkinsime tais keliais iškeltais pavyzdžiais, nes, kaip jau sakėme, tai ir bus nagrinėjama kituose „Ta rybinio studento“ numeriuo se. O kad mūsų darbas bū tų sėkmingesnis ir atneštų naudos, reikia, kad į jį įsi trauktų kuo didesnis dėstyto jų, studentų bei administraci jos darbuotojų būrys. Todėl norėtume kreiptis į visus uni versiteto darbuotojus, studen tus, ypač mokslinių būre] ų narius, prašydami pasidomėti kalbos reikalais savo fakulte te, savo katedroje, būrelyje IT t. t. Studentei Tu pastebėjai per susirinkimus, pasitarimus ar kitur įkyriai kartojamą tar
TAI TURI RŪPĖTI KIEKVIENAM reiškia, pirmininkas“. Jis, be abejo, užmiršta, kad kalbos, švarumu reikia rūpintis ne ma žiau, kaip rūpinamės kūno, kambario švara ir apskritai švara buityje. Ne veltui sa koma: „Spręsk apie žmogų ne iš nosies, o iš žodžio“. Arba: „Arklį pažįsta iš dantų, o žmogų iš žodžio“. Prisiminkime V. I. Lenino šaukimą branginti kalbą. Paprasčiausias kalbos kul tūros reikalavimas — žodžio bei sakinio taisyklingumas. Tai labai elementarus reikala vimas. Bet ar visuomet jo lai komės? Štai, užuot sakęs per metus, iš esmės, iš principo, iš pagrindų ir t. t„ tūlas pasa kys metų bėgyje, esmėje, es miniai, principe, principiniai, pagrinde, pagrindinai, to pa sėkoje, rezultate, reikalas ta me, gaunasi (didelės sumos) jaučiasi (trūkumas), randasi (komandiruotėje), (dirba) sa vistoviai, (paskirstyti) sekan čiai,. . . kad pasiekti užsibrėž tą tikslą ir t. t. Jeigu jis yra tam tikros tarmės atstovas, bū tinai pasakys perskaityti, per kelti, pertraukti ir pan. O juk čia užtektų atsiminti papras čiausią taisyklę, kad iš būd vardžių su priesaga — inis prieveiksmiai nedaromi, kad priešdėlis per — visuomet ati traukia kirtį į save, kad tikslo aplinkybės šalutinis sakinys nereiškiamas konstrukcija kad '+ bendratis ir t. t. Jis išplės akis, kai priminsi, kad klausi mą, reikalavimus reikia kelti, o ne statyti (ir ne prieš save, o sau), planą sudaryti, ne su statyti, kad sunkumus žmogus ne perneša, o pakelia, kad minėjimas ne kam nors pa švęstas, o skirtas, kad bacilos ligą sukelia, o ne iššaukia ir t, t. Kam iki gyvo kaulo nėra įgrisę pasakymai: „PAS MA NE laiko mažai liko“. „Sun kesnė nadėtis PAS DRAUGĄ K“. Kreiokitės PAS bendra bučio KOMENDANTĄ“. Ko dėl ne: „MAN liko mažai lai ko“.. „Sunkesnė DRAUGO K. padėtis“. „Kreipkitės į BEN DRABUČIO komendantą?“ O kur dar visokie „užmetimai“, „išstojimai“, „gerbūviai“, „nu tarimų išnešimai“ ir t. t.? Kada gi pagaliau išmoksime žmoniškai sukirčiuoti bent tuos žodžius, kurie išreiškia sąvokas, kuo glaudžiausiai su sijusias su mūsų darbu, profe sija? Ar ir toliau tebesakysi me: studentus (studentus), spe cialistus (specialistus), litua nistus (lituanistus), kalbinin kus (kalbininkus), literatus (li teratus), korrijaunuolius (kom jaunuolius), vadovėlius (vado vėlius), programa, (programa), pastaba (pastaba), literatūra (literatūra), aspirantūra (aspi rantūra), tema (tema), praneši me (pranešime), referate (re ferate)? Ar vis' tebesakysime: biblioteka (biblioteka), kabine tas (kabinetas), komitetas (ko mitetas), procesas (procesas), efektas (efektas), projektas (projektas), ob'ektas (objek tas), rūšis (rūšis), lėšų (lėšų), ryšis, ryšiai (ryšys, ryšiai!, ko munizmu (komunizmu), socia lizmu (socializmu), rezultatus (rezultatus), duris (duris), pro tokolus (protokolus), perspek tyvas (perspektyvas) ir t. t.?
mo: Tarybų Sąjunga, Tarybų Sąjungos? Ne: Tarybų Sąjun ga, -os? Arba taip dažnai kar tojamo žodžio mašina (ne ma šina) ir kt.l Ir netgi savo pa ties vardo: Aldona, Regina, Irena, Vida, nes vardininkas turėtų būti: Aldona, Regina, Irena, Vida! O kaip mes sakome datą: gruodžio septyniolikto, dvide šimt pirmo ir t. t.? Kaip tokį pasakymą paaiškinti? Diena juk moteriškos giminės daikta vardis! Be to, iš kur čia kil mininkas? Tad kodėl gi ne: gruodžio septyniolikta, septy nioliktoji, dvidešimt pirma, pirmoji? Ir taip kas antras žodis — tai gramatinė klaida! Ir taip kalbame Universite te — svarbiausioje respubli kos mokslo įstaigoje! Bet ar vien kalbos taisyk lingumas mums turi rūpėti? Žinoma, ne! Taisyklinga kalba — tai dar ne visuomet gera kalba. Ji gali būti kitaip labai ydinga. Čia ypač norėtume kreiptis į dėstytojus. Iš mūsų paskaitų studentas turi semtis ne tik paties mokslo, bet ir pratintis gražiai reikšti min tis, ypač susijusias su ta ar kita specialybe. Ar pakanka mai atsižvelgiame į tai, reng dami paskaitas ar jas svarsty dami katedrose? Pavyzdžiui, ar daug galės studentas pasU mokyti išraiškos „meno“ iš dėstytojo, kuris kalbės: „Aiš ku, kad čia jokios prasmės ne būtų, nes 1961 m. pabaigoje, buvę traktoriai, išskyrus 1962 m. išimtus iš eksploatacijos, vėl įskaičiuojami į traktorių skaičių 1962 m. pabaigoje“? Arba: „Vietoj to, kad laiką skaičiuoti nuo eilutės pradžios, mes laiką galime skaičiuoti ir nuo kito kurio nors momen to“? Dažnai toks dėstytojas va dovaujasi principu: „Aš ne li tuanistas ir kaip pavadinsiu, taip nepagadinsiu“. Arba: „Man rūpi tik turinys, ir netu riu aš laiko „terliotis“ su vi sokiomis priesagomis ir prieš dėliais“. O dėl to būna juokin gų ir drauge graudžių dalykų, o kartais ir tikrų kiaulysčių. Bet galėtume tokį žmogų pa klausti: „O iš kur sveikas ėmei laiko minėtajai „gudry bei“ sugalvoti?" Juk tas pats sakinys, pasakytas taisyklin gai, bus daug trumpesnis! Ir kiek žalos padaro vienas iš dėstytojo tribūnos paleistas netaisyklingai sudarytas ar iš tartas žodis, frazė! Nuostolių čia neįmanoma įkainoti. Mes ne tik gadiname savo klausyto jų, studentų, kalbą, bet ir dės tomą dalyką perteikiame ne taip, kaip reikėtų. Juk kalbėti bet kaip — tai ir mąstyti bet kaip: netaisyklingai, neaiškiai, apytikriai. Žinomas prancūzų mokslininkas Lavuazjė savo chemijos vadovėlyje rašė: „Negalima tobulinti kalbos be mokslo tobulinimo, nei mokslo be tobulinimo kalbos. Kad ir kokie patikimi būtų faktai, kad ir kokie teisingi būtų vaizdiniai, jų sukelti, Jie iš reikš tik klaidingus Įspūdžius, jeigu mes neturėsime tikslios išraiškos jiems perteikti“. Vi sai paprastas pavyzdys: „Iš skirtas bandomasis sklypas 2
tų pasakyti: „Nuo to pašaro gyvuliai gerai tunka", bet sa kome: „Tie pašarai gerai vei kia į riebalus“. Arba ir vėl: „Tai apsprendžia gyvojo darbo ekonomijos rodiklio, kaip dar bo našumo kilimo savarankiš ko rodiklio reikšmę“. Arba: „Kibernetika pirmą kartą už akcentavo didžiulę reikšmę automatų veikimo tiek iš ap linkos, tiek iš vidinių šalti nių“. Skaitydamas tokią frazę, įsi tikini, kad visai ne aforizmas Taleirano posakis: žmogui kal ba duota tam, kad jis paslėptų savo mintis. Negalima pavydė ti studentui, kuriam mokymo programose tenka skaityti: „Pagrindinių priemonių fakti nio likučio ir saugumo, jų ga vimo, perkėlimo, perdavimo ar nurašymo teisingumo patik rinimas“. Arba: „Nekokybiš kų ir nestandartinių gaminių prirašymo produkcijos išleidi mo apyskaitose tikrinimo me todai“. O štai kitas pavyzdys: „Raštiškų paaiškinimų gavi mas iš atitinkamų pareigūnų tikslu nustatyti pažeidimų ir vertybių trūkumų bei gedjmų priežastis ir pobūdį, techninės ar kitos specialios ekspertizės, o taip pat laboratorinių anali zių atlikimo tikslu nustatyti medžiagų kokybę.. .“ O juk dar Gercenas pasa kė, kad nėra sunkių mokslų, o yra tik sunkių Išdėstymų. „Nėra nieko tokio, ko negali ma būtų išreikšti paprastais, aiškiais žodžiais. — sako M. Gorkis. — V. I. Leninas ne paneigiamai tai įrodė“. Ar ne per daug jau kartais mūsų kalba įklimpsta į kan celiarinį formalizmą, į tam tikrą biurokratizmą, priminda ma veikiau ataskaitą, nei kal bančias lūpas: „Kurapkų kiau šinių dėjimas vyksta gegužės ir birželio mėnesiais“. „Ler vų išsiritimas vyksta gegužės mėnesį“., „Pažeisdami vertin giausias žaliažieves drebules, briedžiai vykdo neigiamą jų selekciją?“ Ar ne per dažnai ją mes kryžiuojame ant šab lonų bei štampų kryžiaus? Neiškenčiu čia nepacitavęs, ką tuo reikalu pasakė M. I. Kalininas. Kreipdamasis į mokytojus-pirmūnus, jis taip kal bėjo. „Kodėl jūs, kai pa sakojate, tai stengiatės kalbėti gatavomis formulėmis: ... O žinote, ką reiškia kalbėti gata va fraze? Tai reiškia. Jog jūsų mintis nedirba, o dirba z tik liežuvis. Gatava fraze jūs įspū džio žmonėms nepadarysite. Nepadarysite dėl to, kad ją ir be jūsų žino!“ Už tą pat M. I. Kalininas bara ir vyres niųjų klasių mokinius: „Iš šios tribūnos šiandien kalbėjo mokslo pirmūnai. Aš turiu pa sakyti Jums, draugai pirmū nai, kad Jūs kalbate gerai, gražiai, bet — atleiskite už atvirumą — visai neorigina liai. .. Kol kas jūs stengiatės kalbėti ne savo, o svetimomis, jau gatavomis frazėmis. Jūsų pasisakymuose neprasiveržia sava, gyva mintis. Jūsų kalba
ties, kirčio klaidą, griozdiškai sukreigllotą naujadarą ar sin taksinę konstrukciją. Tau ausį rėžia nevykęs vertinys iš ki tos kalbos. Pastebėjai dar ki tą kalbos negerovę, kuri pra šyte prašosi pataisoma. Nenu mok į tai ranka ir nepalaikyk menkniekiu — parašyk mums! Tempk į dienos šviesą kalbos nevalyvumo reiškinius bei jų kaltininkus. Su tokiu pat pra šymu kreipiamės į dėstytojus bei administracijos darbuoto jus. Nedidelė bėda, jeigu tu pats negali pavyzdžio patai syti — mums pravers ir „ža lia" medžiaga. Štai, pavyz džiui, skyreliui, kurį numato me pavadinti „Kas atsitinka, kai kalbame taip, kaip nepri tinka“, tiks sakiniai: „Milicija sąžiningai užsiėmė vagyste. Tačiau vagies susekti nepavy ko“. Arba: „Atsargiai dujos! Ugniai pavojinga!“ Papras tam mirtingajam „neįkanda mus“ posakius tipo: „Šarūno audra yra ne kas kita, kaip nepasitenkinimo sukurtame ne randanti žmogaus esmės pusė“ ir jų autorius patrauksime per dantį skyrelyje: „Suprask, Jei gali“. Tas, kas nesiskaito su žodžio reikšme, taps „at žymėtas" skiltelėje „Kaip pa vadinsi, taip nepagadinsi“ arba „Žodis suteikiamas drg. N.“. Ir t. t. Tikėsimės, kad mūsų kreipimasis nebus balsas ty ruose. Juk kalbos reikalai turi rūpėti visiems — kalbėti tai syklingai privalome kiekvie nas.
Doc. J. PIKCILINGIS Lietuvių kalbos katedros vedėjas
Kaip pasakyti taisyklingai Tiek rašydami, tiek ir kalbėdami šiandien negalime iš siversti be vertinių. Daugelis jų geri, atitinka lietuvių kal bos dėsnius. Bet vis dėlto dažnai išgirstame talsytinių pasa kymų — kalkių. Pavyzdžiui: PRIVESIU keletą pavyzdžių ( = PATEIKSIU, ĮSKELSIU keletą pavyzdžių); buvo ATMAI NYTI mokesčiai ( = buvo PANAIKINTI mokesčiai); reikia rimtai ATSINESTI į eskursijos pasiruošimą ( = reikia rimtai PASIRUOŠTI ekskursijai); vaidina VEDANTĮ vaidmenį (=valdina, atlieka SVARBIAUSIĄ, PAGRINDINĮ vaidme nį); silpnai buvo PASTATYTAS ir paskaltinis darbas (=silpnal buvo DIRBAMAS ir paskaltinis darbas); STATAU klausimą balsavimui (=SIULAU, TEIKIU balsuoti). Sudarant tokius kalkinius pasakymus, pamirštama, kad rusų kalbos žoc žlai npHBecTH, OTMeHHTb, othochtbch, BeAyinHH, cTaBHTb savo reikšmėmis ne visiškai sutampa su lietuviškais žodžiais privesti, atsinešti, atmainyti, statyti. Vadinasi, negalimas pažodinis junginių su minėtais rA siškals žodžiais vertimas į lietuvių kalbą. Ypač netaisyklin gai vartojami Junginiai su „nuimti“, kaip sakysime: NU IMTI nuo įskaitos, NUIMTI bausmę, NUIMTI nuo pareigų (plg. su atitinkamais rusiškais pasakymais: CHBTb C yųeTa, ICHBTb B3blCKaHMe, iClHHTb C 06n3aHH0CTCH
ir kt. pan.). Sis žodis čia nesisieja nė su viena savo įprastinių reikšmių, todėl tokie pasakymai taisytini: išbraukti iš įskaitos, panaikinti bausmę, atleisti iš pareigų. Panašių kalbas blogybių būtų daug mažiau, jeigu dėstytojai ir studentai labiau« domėtųsi savo kalbos ku.tūira. J. ABARAVIČIUS
Senos vietininko bėdos Labiausiai iš visų linksnių dėl savo kalbinio nemokšišku mo mes skriaudžiame vietinin ką. Kad ir kaip būtų keista, bet iki šiol mūsų spaudoje dar pasitaiko tokių pasakymų: Sunaudotos lėšos bus apmokė tos maždaug dviejų metų bėgy je (=PER DVEJUS METUS). Jis grįždavo namo neblaiviame stovyje (= NEBLAIVUS). Pa skaita AUKŠTAME MOKSLINIAME-IDEOLOGINIAME ly gyje (= AUKŠTO MOKSLI NIO IDEOLOGINIO LYGIO). Pranešėjų skaičiuje (= 1S PRANEŠĖJŲ) aktyviausi SMD nariai. Yra studentų, ku rie stovi nuošalyje visuomeni nio darbo (=SALINASI visuo meninio darbo). Skaičiau ro maną vokiečių kalboje (= vo kiečių KALBA). Gavau pasko lą dviejų šimtų rublių sumoje (= DVIEJŲ ŠIMTŲ RUBLIŲ paskolą). Mūsų pareiga —
auklėti jaunąją kartą proleta rinio internacionalizmo DVA SIOJE (= DVASIA). Dar J. Jablonskis panašiai vartoja mus vietininkus vadino „klai dų vietininkais" ir reikalavo juos taisyti. Be minėtųjų pa vyzdžių, taisytini pasakymai ir su žodžiais „daugumoje“ bei „visumoje". Tas nelietuviškas vietininko formas galima pa keisti atitinkamais prieveiks miais arba dar kitais žodžiais; Iki šiol statistika buvo dau gumoje (= DAUGIAUSIA) re gistruojančio pobūdžio. Mūsų grupėje, kaip ir DAUGUMO JE (= kaip ir DAUGELYJE kitų), politinformacijos būda vo labai neįdomios. VISUMO JE (= APSKRITAI, IS VISO) namų gyventojai statybininkų darbu patenkinti. A. RYBELIS
■X*X*X*X*X*X»X«X*X*XB
DĖL VIENOS PRIELINKSNTNES KONSTRUKCIJOS
Prielinksnis į vartojamas labai įvairiomis reikšmė mis. Neretai jis pasitaiko prie daiktavardžių, reiškiančių amžių ir metų ar paros laiką, pvz.: E, dėde, Į SENATVĘ skiltuvas atšipo ar titnagas ištrupėjo? Į RUDENĮ vėl ėmė lyti. Į VAKARĄ man visada blogiau, negu Į RYTĄ. Visi šie sakiniai yra taisyklingi ir gyvi. Šnekamojoje (kartais ir rašomojoje) kalboje panašia prielinksnio į konstrukcija nusakomas laikas, per kurį kar tojamas koks nors veiksmas, pvz.: Mes laikome egzaminus du kartus Į METUS. Kiek kartų į DIENĄ tu valgai? Du kartus Į SAVAITĘ jis eidavo į kiną ir t. t. Visuose šiuose sakiniuose prielinksnis į yra pavartotas netaisyklingai, neliteratūrlškai — jis čia atsidūrė kitų kalbų analogiškų kc,Sstrukcljų pavyzdžiu. Vietoj į šiuo atveju vartotinas prie linksnis per. Vadinas, minėtus sakinius reikėtų taisyti taip: Mes laikome egzaminus du kartus PER METUS. Kiek kartų PER DIENĄ tu valgai? Du kartus PER SAVAITĘ jis ei davo l kiną. * T. ŠARKAITE
Ryga. Poeto J. Rainio kapas.
Alf. BUCKAUS nuotr.
t?
7--- *-
>
k Vidas MARCINKEVIČIUS
NAUJI EILERASCIAI
GYVENIMAS Ir ne žaidimas tas gyvenimas — Iš protėvių paveldėta sena tiesa. Jis — darbas, poilsis ir menas, Ir nerastų kelių šviesa.
O neša jis tave kaip menas Dešimtmečiams ir amžiams būsimiems.
Kuo kankinalsi, ką patyrei Ir kuo džiaugeis — žmonių širdims. Ir pareiga — už tuos, kur mirė, Ir tuos, kurie dar gims.
Būkime tyri kaip vandens ir santūrūs Kaip artojai. Eikim, pagyrimų neieškodami ir dėmesio. Būkime geri kaip durys, Lygiai pasitinkančios pavasarį ir žiemą.
Atėjęs žemėje ne tam, kad sugraudintum Jausmingą sielą kažkieno, O dirbt. Ir tikslą turi mintys, Ir galia prarastos dienos.
Reikia juoktis ir mylėt, ir džiaugtis. Ir svarbiausia — nesuklupti prieš pavojų, Kad gyvenimo pašėlęs jautis Parsigriovęs nesutryptų kojom!
Gal nesupras ir neįvertins Gyvenimo, kuriuo tū gyveni. O reikia jausti tikrą savo vertę Ir neapykantoje, ir šypsny.
TAIP
Dar ir šiandien kai kurie studentai, žiūrėdami pro metų uždangą į praeitį, idealizuoja bohemii.į buržuazinės Lietuvos studentų gyvenimą. Praskleiskime truputį užuangą ir leis kime pasisakyti tiems, kuriuos jokiu būdu negalima įtarti simpatijomis Lietuvos liau džiai ar noru sukritikuoti sme toninę kompaniją. Tai fašisti nės korporacijos „Neo-Lithuania“ leidžiamas žurnalas „Aka demikas“ ir ateitininkų — „Studentų dienos“. Nenudžiugtų mūsų studen tai, šiandien paskaitę tokio tu rinio žinutę: „Jau parengtas naujas stipendijų grąžii.Tmo projektas, kuris greitu laiku bus atiduotas Seimui svarsty ti. Nustatyta, kad stipendinin kai turės grąžinti 30% gau tosios sumos, o už likusią da lį turės atitarnauti valstybės tarnyboje“ („Studentų die nos“, 1938 m., Nr. 11...) Kiek tų stipendijų buvo skiriama ir kas jas gaudavo spręsk, skaitytojau, iš tokios žinutės: „Humanitarijos moks lų fakultete šį semestrą stipen dijos paskirtos 22 studentams. Praėjusį semestrą stipendijų fakulteto žinioje Švietimo mi nisterija bus palikusi tik 800 lt.“ („Studentų dienos“, 1937
stoka! O kaip buvo su studentų bendrabučiais buržuazijos val dymo metais? Apie tai vėl leisime pasisakyti „Studentų dienoms“. „Šiais metais minime Lie tuvos Nepriklausomybės su kaktį. Ją atžymėsime klek pa jėgdami. O kiek liečia studen-
nejau pamiršau aš mirusius? Žeme, nejau aš neatmenu Tave sudrėkinusio kraujo, Nejau pamiršau užspaustas akis, Ir aimanas tų, kuriuos užkasė gyvus? Žeme, nejau ir mane Žmonės pamirš!?
*** Kur esu, ir kur ėjau — Laikas, amžinas ir begalinis, gaubiantis mane. Aš jame kaip kibirkštis, Užsidegusi akimirkai ir gęstanti tuojau.
dentijos delegatas pas Muso linį. Delegatams išėjus iš Mu solinio kabineto, Lietuvos at stovas Z. Blynas kreipėsi į Musolinį šiais žodžiais: „Eks celencija, nacionalistinės Lie tuvos studentijos vardu aš tu riu garbės pareikšti visą mū sų admiraclją Didžiam Dučei, Kūrėjui ir Fašizmo Realizuo to jui. Tuo pat metu aš turiu garbės prašyt Tamstos norėti priimti šį mūsų žurnalo meti nį komplektą, kuriame tilpo lietuviškasis vertimas Tamstos genialios „Fašizmo Doktrinos“
Ir diena, kada manęs nebus, ateis, ir ne sapne. Ir paims mane ji visą, kūną ir mintis.
„Meskime žvilgsnį Į Dotnu- a vos apylinkių žemėlapį. Kokį 3 vaizdą sudaro jame mūsų | Akademija? Atrodo, kad tai | yra importuotų iš visos Lietu- S vos inteligentų sandėlis, kurio | durys atvertos tik nedidelei j Lietuvos žmonių daliai: Dot- 3 nuva išgarsėjo savo grandio-1 ziškals baliais, kokių iki šio- | lei niekur daugiau neįstengia- S ma iškelti. Garsino ją ilgą lai-1 ką veikęs prie Akademijos vy- J no sandėlis. Atrodo, lyg ir S profesūra ir studentai vengia I llaudles, tolsta nuo los.
Kaip žvaigždė tylioj nakty nukrinta, Nepastebimai nukrisiu vieną kartą aš. Gyvenu — ir daug nerimto, Tuščio ir nereikalingo siela neš. Ir išvengti, ko galėjau, neišvengiau, Bet, gal būt, kažkuo praturtinau save. Ateitie, Viršum galvos kokį tu duosi dangų, Ir po kojomis kokias gatves?
Laikas nesustoti vietoj mokė, O nelemta nugalėti motų atstumus. Neateisiu aš Į puikų pokylį, Marsuose statytuose namuos. . . Gyvenu — ir daug ką paaukoju, Kad kažkam mūs žemė šviestų virš galvos. Ir gyvenimas — ieškojimas Amžiaus bruožuos — ateities spalvos.
*** tiia. tebūna ši šventė alkaniems ir pusbadžiams akaaemikams pragyvenimo minimu mo suteikimo simboliu. To bus pasiekta, jei šiais metais pa statysime studentams bendra butį, padidinsime stipendijų skaičių bent iki 300—500“ („Studentų dienos“, 1938 m., Nr. 2). Deja, „nepriklausomoji“ Lietuva, valdoma fašistų, nei vieno, nei antro studentams nedavė. Apie studentų organizacijų „politinį " veidą1“ randame „Akademiko“ N; . 9, 219 psl. Ten skaitome: .Lietuvos stu-
kad Humanitarijos moksių fa- II kultetas buvo vienas iš d«-ll
vistams. . . Aplamai, pagal " Kauno universiteto „1937 m. rudens semestro kalendorių“, 2 625 studentams teko 123 stipendijos, be to, 4 žmonės buvo pasiųsti į užsienį su per sonalinėmis stipendijomis. Studentų spauda nepajėgė nuslėpti ir kitų nelabai gražių & dalykų Kauno universitete. Tai — patalpų auditorijoms klau simas. „Teisių fakultetas, ku rio lankytojai sudaro trečdalį (33%) visų studentų, patalpų atžvilgiu yra, rodos, šiek tiek pamirštas, — rašo studentas V. S. (kažkodėl nepasirašyda mas pilną pavardę). Trečdalį studentų sutalpinti maždaug >/12 visų universiteto patalpų, gaunama atitinkami padari niai. Paskaitose reikia sėdėti po 5—7 viename suole, ir tai norint kai kuriose paskaitose sėdėti, reikia prieš valandą užimti vietą, o antraip — rei kės stovėti. Prie tokio susi kimšimo, savaime aišku, oras nepakenčiamas, paskaitų užsi-1 rašinėti beveik negalima, o ir nuodugnus jų sekimas labai sunkus“ („Akademikas“, 1933 m., Nr. 1, 18 psl.). Ankšta buvo, p; metu ir medikams, „originaliai“ aprašė padėtį šiame fakultete „Lietuvos stu dentas“ 1933 m. Nr. 7. „Kad pagrindinių Medicinos fakulte ♦ to klinikų patalpos per ankš tos, mūsų jau buvo ne kartą rašyta. Kadangi prie dabarti nių sąlygų tinkamas ir pro duktyvus darbas neįmano mas, tad studentai medikai, iš eidami iš šių sumetimų, nuta rė kreiptis į dekanatą ir pra šyti. kad į Medicinos fakulte tą priimamųjų skaičius būtų sumažintas!“ Iš tikrųjų, origi nalus būdas kovoti su patalpų ))
.1
Žeme,
Ir nesidrovėkim ašarų Sunkioje tiesos ieškojimo kelionėj... Amžiaus dvidešimtojo nelaisvėj — būkim drąsūs, Ne žmogiūkščiai būkime, o žmonės!
Ir ne žaidimas tas gyvenimas — Sunki kelionė ir drąsiems.
*
***
___
bei kiti straipsniai apie Itali ją“. Iš tolesnio aprašymo aiškė ja, kad dučė .dovaną“ — me tinį „Akademiko“ komplektą priėmė, i Blynas, atsisveikin damas, iškėlė Romos saliutu ranką ir sušuko: „Tegyvuoja Dučė, be to dar kartą sublio vė šį atsisveikinimą išeidamas atbulas pro duris, lydimas sar gybinių. . . Apie kitų buržuazinės Lie tuvos aukštųjų mokyklų gyve nimą studentų spauda rašė nenoromis. Tiesa, kartais pa minėdavo ir per neapsižiūrėj’imą kai ką išplepėdavo. Štai vienas pavyzdėlis:
per aštuonerius gyvavimo tus tarp Dotnuvos apylinkių visuomenės ir liaudies neužmegzti joki glaudesni santy kiai. Juk čia pat — už Aka demijos sienų esantis žemės ūkis nedaro žymesnio progre so už Biržų, Kretingos ir Tra kų apskritis“. („Akademikas“, 1933 m., Nr. 3, 56 psl.). Kaip sparčiai buvo ruošia- * mi kadrai šioje mokslo įstai- 1 goję, galima spręsti kad ir iš I to, jog iki 1937 m. rudenio * akademija buvo išleidusi iš vi- g so 91 agronomą ir prašė su-1 mažinti priimamų studentų | skaičių. J » J. BALČIŪNAS |
...............
I I I I I I
IS „VASAROS ESKIZŲ“ Ir ne pasakoje pasinėriau — vasaroj. Saulės ji pilna, kaip žemė žalumos. Vasara. Vakaro ilga tyla ir aštrios ryto rasos. Ir pusiausvyra nesudrumstuos jausmuos.
Dieną prakaitas veidais tekės. Žemė lig skambėjimo išdžius. Vasara. Ir kas dirbo, naktį pro miegus šnekės Apie lietų ir rugius brandžius. Ir piovėjų dainos. . . Virpa dangus, Kai prabyla dalgiai. Ir tylės Užmiršti tušti namai. Ir gera rankom, Tom įdegusiom, vanduo paliest!
___
MUSŲ FOTOKONKURSUI
*
*v
’
cg
r <•
ŽIEMOS FANTAZIJA.
Juozo Girdvainio nuotr.
EPTYNIOS DIENOS . REVOLIUCIJOS LOPŠY k;
K
UZ AIŠKUMĄ
:.Šį
patogiausias. Jaudinomės, kad, esant tokiai šlapdribai, liksime Ech, kelionė. Tai bent ke neišskridę, bet veltui — juk lionė! Tuo labiau, kai į Leni žinojom, kad akademiko Tupono miestą — pirmąjį kartą. O levo sukonstruotas laineris ne ir transDortas — tikrai paiso jokių oro sąlygų ir skrenda bet kuriuo paros lai ku. Mes jau kopiame laipteliais į lainerį. Atsisveikiname su Vilniumi (Tiesa, aerouosto sto tyje kai kurios merginos nepa miršo nuryti po aerono table tę, o kitoms — neužteko...) Už imame vietas. Laineris pajuda iš vietos. Palengva ropoja į nakties tamsą tarp blizgančių elektros akučių. Paskui suburzgęs įsibėgėja. .. Lėktuvas suka paskutinę kil pą, ir už hermetinių sienų lan gelių, apačioje, išvystame Le nino prospekto šviesas, Gedi mino pilies kontūrus. Sudiev, Vilniau — studentų mieste! Mūsų vienuolikė Jautėsi kuo puikiausiai. Visų tokie besi šypsantys veidai ir lyg sune rimę. Bet dar viena kita minu tė, ir vėl visi susikaupę. Čia, keleivių salėse, pa togu. Atverčiamos kėdės, kiek vienam ketvertukui — stalas, ir dargi nešūkaudaml ga lime susikalbėti, nesigirdi reaktyvinių variklių triukš mo... Rodos, visi buvo užimti. Nerutė ir Zita skubėjo pirmais laiško žodžiais pasveikinti na miškius, draugus. Juk žodžiai rašyti 10 kilometrų aukštyje ir skrendant 900 kilometrų greičiu. Nepaprastas laiškas! Tarp užuolaidų pasirodo ma loni stiuardesė Karlaitė (jos pavardę sužinojom iš pranešė jo žodžių). Simpatiška. Ji net tris kartus vaišino visus kelei vius irisais ir girdė raudonu gėralu. Pranešėjas radijo taš ke kalba: laineryje 18° šilu mos, o už borto minus 48°. Aušra taip ir nespėjo už baigti laiško, o Visvaldas su Danguole persimetė tik keliais žodžiais. Nespėjo. Lainerio sa lėse išjungiama šviesa, prane šėjas kviečia keleivius žvilgte rėti pro langelį. Mes grožėjomės miestu-didvyriu. Kokie nuostabūs regi niai, kaip plačiai išsidėstęs miestas ant Nevos krantų, koks gražus lempų šviesų atspindys. Nustebom, net nudžiugom, kad čia Leningrade šilčiau, ne gu mūsų Vilniuje. Net nepa šalę! 1. LAINERIU TU-124
w>
2. BCK PASVEIKINTAS, MIESTE-DIDVYRI! Tą vakarą mus šiltai sutiko Leningrado valstybinio univer siteto studentai. Apgyvendino mus erdviuose bendrabučio kambariuose. Už simezgė nuoširdi studentiška draugystė. Mieste-didvyri! Tave įkūrė Petras I. Nuo 1703 metų tu tapai langu Rusijai į Baltijos jūrą. Tu daugiau negu dviejų su puse amžių rusų istorijos ir kultūros kūrinys. Tu pasipuo šęs nuostabia architektūra, prospektais ir aikštėmis, mu ziejais ir paminklais. Tu di džiuojies žmonėmis. Įvykiai pakeitė žmonių likimus. Bet jų vardai neišblės. Tu — trijų revoliucijų miestas. Pirmąją naktį negalėjome užmigti. Vartėmės lovose. Ir, tikriausiai, visi galvojome: ką gero duos mums rytojaus die na?! (tęsinys sekančiame numeryje).
Paskaltykime šiame lai kraštyje atspausdintus eilė raščius ir pamėginkime pa reikšti savo nuomonę, Čia autoriai nesišvaisto bereikalingais žodžiais, žlno. ką rašyti, jų mintys dažnai naujos, originados, įdomios (R. Gražio, J. Le vicko, V. Marcinkevičiaus), tačiau visa tai kartais pa sakoma taip neaiškiai, kad eiles tenka ne skaityti, o spręsti galvosūkį, spėliot, ką norėjo pasakyti auto rius. Mintis Jaučiama, bet ją Išryškinti iš bendro „chaoso“ labai sunku. For ma paslepia turinį, net ją iškreipia, suteikia daugiaprasmiškumo, neaiškumo. Jau pernai J. Nekrošius straipsnyje „Kad žmonės taptų geresni“ kvietė kovo ti prieš miglotumą, neryš kumą kūryboje. Ir štai vėl tenka aiškinti, kad kūrinys turi priversti mąstyti savo keliamom idėjom. Jei eilės būtų surašytos ne stulpe liu, o ištisai, vargu ar pa galvotum, kad tai eilėraš tis. Mums reikia mąstan čių eilių, lyginančių, verti nančių, tačiau kartu ir
nuoširdžių, mąstančių ne šaltai ir bejausmiai. Ir kas svarbiausia, net tas svarsty mas kariais tampa „neblai vus“, netenka logikos. Štai, pvz., R. Gražio eilėraštis „Moteriai, panašiai į moti ną“. Į ką jis kreipiasi? Ma no paskutine nuomone (ką patvirtino ir pats R. Gra žys), — į moterį, kuri pa naši į jo žuvusią motiną. Anksčiau galvojau — į pa mestą moterį, dar prieš tai — j merginą, besiruošian čią tapti molina. Skaitom, kolektyviai svarstom. Ir kiekvienas turėjo savo nuo monę, kurią gynė, pateisino, Na ir kam reikalingos to kios eilės, tokie apsakymai, kuriuos pavartai, pasukinėji ir gali pritaikyt, kaip tau patinka. O ką autorius norėjo pasakyt? Vieną iš šių nuomonių? Kurią? Štai mes kartu su auto riumi apsvarstę jo eilėraštį „Mašinų lekiančių. . .“, nu tarėme, jog jame jaučiasi simbolika. Susiviliojau daugiau pa-
liesti tą kvailą „simboliką“ ir greitomis „sukūriau“ ultratrumpą „apsakymą“. Štai jis„Diena žadėjo kažką ne laukto. Saulė, lyg keptas obuolys išlindo iš po suplyšusios debesų paklodės. Ji įkrito į tuščius kibirus, kuriuos nešėjo sutikta mo teriškė. Jis susvyravo. Liū desys užgožė sielą. Lem tis. . . O darbas? O palydo vai? Jis nesilenks prieš lemties eigą! Kam atsikėlė taip anksti?“ Štai ir parašytas „apsa kymas“. Kvailas „apsaky mas“. Bet „simboliškas“! tušti kibirai ir moteris, pri siminimai apie sodą, mirtį, stebėjimą pirmojo dirbti nio palydovo, pirmoji mei lė... Sakote nėra to? O juk saulė — lyg keptas obuolys! O mano bobutės dedu kas taip mėgo keptus obuoliūs! Jis ir mirė jų persivalgęs. O bobutė. . . Štai panašiai, kaip R. Gražys, tik mažesniu mas tu ir protingiau elgiasi kai kur ir J. Levickas. Žino ma, gal kiek perdedu šiuo savo „apsakymu“ ir išva dom, bet tai, be abejo, nekenks S. KANISAUSKAS
Tai labai svarbu44 TSKP programoje daug dėmesio skiriama naujo žmogaus auklėjimui, jo fi zinių, dvasinių savybių ug dymui. Fizinio lavinimo vaid muo aukštosiose mokyklose paskutiniu metu ypač auga. Ryšium su techniniu pro gresu ir veržliu mokslo vystymusi žymiai išaugo reikalavimai specialistams, baigiantiems aukštąsias mokslo įstaigas, būsimiems gamybos vadovams. Tokio mis sąlygomis sistemingas darbas yra labai svarbi priemonė sveikatai stip rinti ir darbingumui pa kelti. Viena iš fizinio lavi nimo formų yra rytinė mankšta atvirame ore, miš ke ar aikštelėse. Ypač svar bu ir būtina užsiiminėti protinio darbo žmonėms. Tiesa, rytais daryti mankš tą ne taip lengva. Tam rei kia valios, atkaklumo ir daugiau dėmesio sau. Bet atsimink, kad
jaunas ir privalai rūpintis savo organizmu, jei nori tapti stipriu ir gražiu. Žmogaus sveikata ir grožis žymiai priklauso nuo jo pa ties. Kiekvienas gali ir pri valo būti savo sveikatos kalviu, kiekvienas turi at •f siminti, kad rytinė mankš ta ne tik stiprių ių drau gas, bet ir silpnesniųjų sveikatos šaltinis. Ir taip, kaip taisyklė, kiekvieną dieną 15—20 min. paskirk rytinei mankštai. Praeis ~ įvairūs negalavimai, ir įsi gysi daug vertingų savy bių. Tu būsi sveikas ir gra žus. Noriu priminti V. I. Lenino žodžius; „Svarbiau sia nepamiršk kasdieninės būtinos mankštos, priversk save atlikti keletą dešimčių įvairių judesių! Tai labai svarbu.“ Fizinio auklėjimo katedros vyr. dėstytojas I. ALIOSKINAS
Vėl sesija, vėl nemiga, vargai. Visi daiktai netenka savo vietos. Ir knygų tiek prisineša draugai, Jog nesimokai, o imi stebėtis. Ir nerimą norėdamas nuvyt, Eini pas draugą pažiūrėt, kaip mokos, O velniava, egzaminas tik ryt, O kortomis sužaist visai nebloga!..
Irgi iš meilės
žvaigždes jie skaitė Ir... apako. Mat, žvaigždės buvo Ant. . . konjako!
Paskui, lyg kreiseriai anų laikų, Sukritę lovose, iš lėto traukia dūmą. Genialios mintys plauko prie lubų, Bet nuo galvos lig jų — baisus atstumas.
a Mėgiamiausias dalykas
Moksleivio mokytojas klausia: — Kuo tu norėtum būti? — Aš sargu noriu būti labiausiai, Nes mėgstu tik skambutį.
Ir gera ginčytis, triukšmauti su draugais, Ir kambarys lyg melsvas jūros dugnas, Ir siluetai vaikšto, ir ilgai Skambėti nenutyla balso būgnai. . . O rytą išslenkame tyliai pro duris, Linkėjimų išvengę, panarinę galvas. Paskui sugrįžtame, pasakom lyg ir keturi Ir vėl bus sesija, vėl nemiga, vėl liūdnos spalvos. ..
nerašomo dienoraščio
Žiemos kelias. G. Grincevičiaus nuotr.
Pokalbis po egzamino — — — —
REDAKCINE KOLEGIJA
Tai nieko nežinodamas ir išlaikei? Suvaidinau žinantį. Ir pasisekė? Kur nepasiseks, jei aš lankau teatrinę studiją.
STUDENTE! Užsiprenumeruok
Dėstytojas neakivaizdininkui: — Kokiais šaltiniais savo irodyme jūs remiatės? Neakivaizdininkas: — Stacionaro užrašais. Iš pamėgimo... Visuomet jis sėdėdavo pirmame suole: ir per paskaitų metu, ir— teisme!
pamokas,
ir
Matematikas Tik apsivedęs Jis įsitikino, kad vienas plius vienas jau ne du... .nepatenkinamai“, dėstytojas pridūrė: Parašęs „nepatenkinamai — Jums reikėtų rimčiau padirbėti. Imkite pavyzdžius iš vyreSDaig' dirba tik tas, kuris neturi talento, - nenusileido studentas.
SKIRSTYMO KOMISIJOJE
Studentė: . . — Aš pageidauju pasilikti Vilniuje. Komisijos narys: — Kuo jūs tai motyvuojate? — Savo vyru.
LV 06127
Užs. Nr. 1231
„TARYBINĮ STUDENTĄ“ iki mokslo metų pabaigos PRENUMERATĄ PRIIMA GRUPIŲ PROFORGAI IR INFORMUOJA APIE PLATINIMO EIGĄ REDAKCIJĄ. PINIGAI UZ PRENUMERATĄ PRISTATOMI TIK Į STUDENTŲ PROFKOMITETĄ. RED AKCIJA
ATITAISYMAS Dėl redakcijos kaltės nuo 1964 m. pradžios buvo blogai numeruojamas „Tarybinis Studentas“: Nr. Nr. 35; 36: 37; (Nr. Nr. 1; 2; 3;).
t Nuoširdžiai užjaučiame Eko nomikos fakulteto prekių mokslo specialybės IV kurso studentę Sigitą JASELIONYTĘ, jos mylimam tėveliui mirus. Grupės draugai
Užjaučiame Ekonomikos fa kulteto studentę S gitą JASELIONYTĘ, mirus jos tėveliui. Buvę klasės draugai
f
III k. istorikai užjaučia kurso draugą KAZLAUSKĄ, jo mylimam tėveliui mirus.
Redakcijos adresas: Vilnius. Universiteto 3. Telef. 7-79-27. . Spausdina LKP CK Laikraščių ir žurnalų leidyklos spaustuvė. «CoBeTCKHH CTyfleHT» oprati BiuibHioccKoro rocyflapcTBeHHoro yHHBepcnTeTa
7.