VISŲ SALIŲ PROLETARAI,
VIENYKITESi iŠ
1969 m.
U
VASARIO
u
J
21 d.
U
BS n
Nr. 5(665)
| H
K
■■llllllllllffl
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS
NUO PENKTADIENIO... V Vasario 16 d. univer siteto Teatrinės studijos skaitovai koncertavo Vil niaus Statybos techniku me agitpunkto Nr. 40 rin kėjams. Studijos skaitovai M. Cicėnaitė, V. Juknaitė, I Tumavičiūtė, A. Gailius deklamavo Maironio, V. Mykolaičio-Putino, Kį Binkio, VI. Mozūriūno, J. Degutytės eiles. Šio lite ratūrinio koncerto režisie rius — Teatrinės studijos diplomantas J. Pocius. Šiuo metu universiteto Teatrinės studijos viena jaunųjų aktorių trupė su nauja literatūrine — kon certine dviejų dalių pro grama „Amžiaus lyra“ ruošiasi aplankyti eilę respublikos mokyklų, su sitikti su moksleiviais. V Antradienį universi tete apsilankė LLKJS Centro Komiteto darbuo tojai. Svečiai susipažino su mūsų Alma Mater, au ditorijomis, biblioteka. Vėliau universiteto ka vinėje tarp LLKJS CK darbuotojų ir rektorato bei visuomeninių organi zacijų atstovų įvyko nuo širdus pokalbis apie stu dentiško gyvenimo prob lemas. V Rytoj į savo didelę šventę — mediumą renka si Istorijos ir Filologijos fakultetų trečiakursiai. Sarbievijaus kieme degs didelis laužas, kuriame studentai degins savo nuodėmes, o vėliau vi siems jiems bus (teikti pusdiplomiai, kurie reiš kia, kad ligi diplomo liko visai „nedaug" — du su puse metų. "V Ketvirtakursės litua nistės I. Sabaliauskaitė, B. Dirskiūtė ir kitos, atlie kančios pedagoginę prak tiką Vilniaus miesto vidu rinėse mokyklose, šią sa vaitę jau turėjo pirmąsias pamokas. Kelios dešimtys
mokinių į mūsų studentes kreipėsi „tamsta mokyto ja". IT LTSR Žurnalistų są jungos fotografijos sekci ja ruošia antrąjį „Lietu vos fotografijos" leidinį. Savo darbus, pasakojan čius ir apie studentišką gyvenimą, pateikė šią sa vaitę ir mūsų universiteto Teisės fakulteto trečiakur sis Imantas Dagys. O Trečiadienį interklubo nariams jspūdžlus Iš kelionės po Jordaniją, Si riją ir Libaną pasakojo universiteto ’ komjaunimo komiteto sekretorius A. Skrupskelis. ir Pirmadienį Centri niuose universiteto rū muose ir Didžiojoje mate matikų auditorijoje įvyko universiteto jaunųjų dės tytojų metodinis semina ras. Su jaunaisiais kolego mis mintimis apie tai, kaip vadovauti studentų kursiniams darbams, dali josi profesoriai J. Lebe dys, J. Dagys ir kiti paty rę dėstytojai. V Šeštadienį Matemati kos ir mechanikos fakul tete įvyks kursų saviveik linių vakarų rezultatų su vedimas. ~S Mūsų teatrinės studi jos artistai ruošia dar penkis spektaklius. Šią savaitę įvyko G. Hauptmano pjesės „Paskendęs varpas", kurią režisuoja L. Ciunis, repeticija. "V Antradienį įvyko studentų profsąjungos ko miteto posėdis, kuriame buvo svarstomas pirmojo ir šeštojo bendrabučių ta rybų darbas. Y Per visą sausio mė nesį mūsų Mokslinės bib liotekos abonementas pa sipildė 4 tūkst. 200 kny gų. O per 1968 metus biblioteka gavo 89 tūkst. egz. knygų ir leidinių.
...IKI PENKTADIENIO ALMA
MATER
KOMITETŲ
LAIKRAŠTIS
Kada prasideda sesija? MINTIMIS APIE SESIJĄ DALIJASI PRO REKTORIUS MOKYMO REIKALAMS DOC. B. SUDAVICIUS. — Draugas Prorektoriau, mūsų laikraš tyje buvo spausdinamos savotiškos fakul tetų dekanatų ataskaitos. Nagrinėdami paskutinės sesijos rezultatus, fakultetų de kanai Ir prodekanal stengėsi išsiaiškinti pagrindines studentų nepažangumo prie žastis. Be to, šiandien jau įsitikinta, kad dide lę reikšmę studentų mokymuisi turi dės tytojų darbo su akademiniu jaunimu me todai. Ypač pabrėžiama probleminio dėsty mo reikšmė, siekimas įpratinti studentą galvoti moksliškai. Ir patys studentai dažnai reikalauja lais vo paskaitų lankymo, teisės daugiau dirb ti savarankiškai ir kad sesija vyktų ne griežtai nustatytu laiku. Yra nuomonė, kad tokia egzaminų sistema leistų studentams ne tik geriau pasiruošti vienam ar kitam egzaminui, bet, tuo pačiu, ir žinios taptų gilesnės. Palyginus šių metų žiemos sesijos rezultatus su praėjusių metų, atrodytų, kad šįmet padėtis šiek tiek pasitaisė. Tačiau neskubėkim džiaugtis, Kaip ir pernai, daugiausia rūpesčių kelia pirmas kursas. Visame universitete 218 pir makursių gavo po vieną arba net po kelis dvejetus. Jau pašalinti dėl nepažangumo iš universiteto 6 rusistai, 8 ma tematikai, ekonomistai J. Laurynas, A. Cyžius ir kt. Iš braukta iš studentų sąrašų ir pirmakursė ekonomistė L. Šostak, kuri pernai mokėsi Valstybiniame Pedagoginiame institute, vėliau metė ir pa bandė paieškoti laimės pas mus. dekanatai Reikia, kad griežčiau reikalautų iš tokių studentų — keliauninkų. Man patiko Ekonomikos fakulteto prodekanės E. Vaištarienės mintis, iškelta septintame „Ta rybinio studento" numeryje, kad, priimant į pirmą kursą, konkursinėje komisijoje rei kėtų atkreipti didesnį dėmesį į studentus, atėjusius iš kitų aukštųjų mokyklų. .Šioje sesijoje net 299 ant rakursiai neišlaikė egzaminų. Tai dar labiau patvirtina tą mintį, kad studentas jau pir mame kurse turėtų būti pri pratintas prie griežtų aukšto
sios mokyklos reikalavimų. Pokalbyje apie sesiją fa kultetų dekanai iškėlė daug vertingų minčių. Aišku, kad nepažangumo priežasčių rei kia ieškoti ir mokymo orga nizacijoje, t. y., katedrų ir dėstytojų darbe. Be abejo, tam tikrą reikšmę turi ir li teratūros bei mokymo prie monių stoka. Bet, iš kitos pu sės, egzaminų rezultatai, ma tyt, susiję visų pirma su pa čių studentų darbu. Egzami nai, vis dėlto, yra savarankiš ko darbo patikrinimas. Dėsty tojai tik padeda (ir turi taip būti!), nurodo, kuria krypti mi reikia dirbti. Tačiau reikia sutikti, kad neretai studentas yra pripratintas praryti jau sugrumuliuotą medžiagą. Aš nemanau, kad ateityje, jau ne studentas, o kurios nors liaudies ūkio šakos specialis tas bus patenkintas tokiu sa vo buvusio dėstytojo studi juojamos medžiagos pateiki mu. Yra vertas dėmesio Isto rijos fakulteto pavyzdys, kur jau šiais akademiniais metais buvo pradėta skaityti pirmo kurso studentams paskaitos mokslinio darbo organizavi mo klausimais. Daug padaryta per praėjusį rudens semestrą, organizuo jant savarankišką studentų darbą, — ir ypač jį kontro
dėstytojų tarpe taip pat yra panašios nuomonės. O tai juk bereikalingos kalbos, ir, rodos, kad ir „Tarybinis stu dentas" neturėtų kelti pana šių problemų, kaip buvo pa daryta pokalbyje su prof. J. Dagiu. Profesorius interviu korespondentui pasakė, kad reikėtų leisti patiems studen tams spręsti, kada laikyti eg zaminus. Tačiau prof. J. Da giui, kaip katedros vedėjui, yra žinoma, kad laikyti eg zaminus studentui leidžiama pasirinkti tam tikrose ribose, t. y., dirbant pagal individua lų planą, kurį turi patvirtinti katedra ir fakulteto mokslinė taryba. Toks studentas gali būti atleistas nuo dalies arba visų paskaitų. O katedra nu mato jam egzaminų grafiką. Ir reikėtų neužmiršti, kad savarankiškas studentų dar liuojant. Universitete štai ku bas (kuris labai sveikintinas!) ris laikas yra įdiegta koliok yra kaip tik katedrų kompenviumų sistema. Teisingai ją tencijoje. Deja, dabar, dir įvertino savo straipsnyje ir bančių pagal individualų pla Filoolgijos fakulteto prodeka- ną, visame universitete iš še nas J. Balkevičius. Tačiau šių tūkstančių studentų, yra mūsuose, organizuojant ko vos-ne-vos apie penkiolika. Tiesa, yra daug studentų, liokviumus, yra daug neaiš kių klausimų. Nenustatyta, kurie prašosi leisti jiems pavyzdžiui, iš kokių discipli dirbti pagal individualų pla nų reikia studentams laikyti ną. Bet argumentuojama ne koliokviumus, kiek koliok noru savarankiškai mokytis, viumų turi per semestą išlai o todėl, kad norima įsidar kyti studentas ir pan. Šios ir binti. Ir kaip taisyklė, tat nė panašios problemos artimiau ra pajėgūs individualiniam siu metu bus išspręstos. Yra darbui studentai. Kažkodėl tarpe sudaryta komisija koliokviu akademinio jaunimo vis dar bujoja nuomonė, kad mų nuostatams paruošti. Reikia pasakyti, kad mes- mokymasis pagal individualų dar dažnai esame liberalūs darbo planą — poilsis. Tai studentų atžvilgiu. O juk stu neteisinga. Dirbti pagal in dentas, pašalintas iš universi dividualų planą nėra lengva. Ateityje taip pat numato teto dėl nepažangumo, į tą patį kursą po Kiek laiko ne ma, pasinaudojus Filologijos būti priimtas, o turi lai fakulteto patirtimi, jau visa sto j amuosius egzaminus me universitete panaudoti bendrais pagrindais. Tai ne „sessio pigrorum", tai yra, reikėtų užmiršti tiems, kurie iškviesti skolininkus laikyti dar po šios sesijos nesugebė egzaminus dar nesibaigus atostogoms. jo likviduoti skolų. Norėtųsi, kad šis pokalbis Dažnai studentų pažangu mas siejamas su laisvu pa apie sesiją, pradėtas „Tarybi skaitų lankymo ir egzaminų niame studente", neužgęstų. sesijos klausimais. Tačiau, Norėtųsi, kad į jį įsijungtų kaip rodo praktika, šios dvi ne tik dėstytojai, bet ir stu problemos yra mažai susiju dentai, galintieji papasakoti, sios. Studentai, tiesa, mėgsta kaip jie mokosi, kaip pla padiskutuoti. Ir ne tik stu nuoja savo darbo savaitę ir dentai. Reikia pasakyti, kad pan.
390-ČIUI ARTĖJANT
PROFESORIAI IR STUDENTAI Akademijos rektorių skyrė jėzuitų ordino generolas, gy venęs toli nuo Lietuvos. Rek toriaus pagalbininku buvo kancleris, turėjęs sekti, kad butu reikiamai organizuotos studijos, disputai, viešieji ak tai, kad teisingai būtų sutei kiami mokslo laipsniai. Pir muoju akademijos rektoriumi buvo jėzuitas Petras Skarga (1536—1612). Pirmieji Vilniaus akademi jos profesoriai buvo daugiau sia Romos jėzuitų kolegiją baigę užsieniečiai: italai, is panai, anglai, škotai, airiai. Lenkų ir lietuvių profesorių
ėmė atsirasti tik XVI a. pa baigoje ir XVII a. pradžioje. Profesoriai dažnai keitėsi. Vienus jėzuitų ordino genero las atšaukdavo, siųsdavo į ki tus miestus ir skirdavo nau jus. Dažnai tokio kaitaliojimo priežastis būdavo pažiūrų skirtumas ir profesorių kelia vimo tradicija. Jėzuitai rūpinosi studentų skaičiumi ir savo įtaka visuo menėje. Į akademiją buvo priimami bajorų ir miestiečių vaikai iš visos Lietuvos Di džiosios Kunigaikštystės ir iš užsienio valstybių. XVI a. Vilniuje, be lietuvių ir len
kų, mokėsi rusų, totorių, šve dų, vengrų, vokiečių ir kitų tautybių studentai. Neturtingiems studentams buvo įsteigtas bendrabutis. Vyskupas V. Protasevičius 1579 m. nupirko mūrinį namą Bernardinų gatvėje ir įkurdi no jame bendrabutį, gavusį Valerijono (vyskupo vardo) bursos pavadinimą. Bendrabu čių vadinimas bursomis kilo iš lotyniško žodžio bursa — „kišenė", „piniginė", mokyk lų atveju — „bendra pragy venimo kasa". Vyskupas bu vo Valerijono bendrabučio rėmėįas-mecenatas, nes lėšas
davė iš vyskupystės dvarų. { XVI a. pabaigą bursa jau tu rėjo trejus namus: vienuose gyveno studentai, kiti buvo išnomuojami jėzuitams. Paja mos už nuomą buvo skiriamos bendrabutyje gyvenantiems studentams. I bursą buvo pri imami tik tie studentai, ku rie mokslą jau buvo pradėję arba įpusėję ir negalėjo jo baigti dėl materialinių sunku mų. Bursos studentai vysku pui už malonę turėjo atsiteis ti — patarnauti, giedoti per mišias Vilniaus katedroje. Dėl to tarp vyskupo ir akademi jos rektoriaus buvo kilęs net
konfliktas. Profesoriai skundė si, kad studentai kasdien per ilgai esą užlaikomi katedroje ir todėl nukenčiąs jų moks las. Ginčas baigėsi vyskupo ir rektoriaus susitarimu. Vysku pas sutiko patarnavimų laiką sutrumpinti, bet už tai grasi no lėšas, gaunamas iš nuo mos, panaudoti katedros baž nyčiai. Ginčo metu bursininkai buvo apkaltinti, kad jie nukrypę nuo jėzuitų rodomo kelio ir pasidarę beveik pa daužomis". Valerijono bursa nepasiten kindami, jėzuitai prašė savo generolą leisti jiems Vilniuje įsteigti didelį studentų bendrabutį-konviktą. Praėjo nema ža laiko, kol toks konviktas buvo įsteigtas. Tuo tarpu jė zuitai kreipėsi į miestiečius,
ragindami juos padėti elge taujantiems studentams. 1586 m. akademijoje mokė si apie 700 studentų, iš kurių tik kelios dešimtys studijavo teologiją, Į akademiją buvo priimami ne tik katalikai, bet ir protestantai bei pravosla vai. Jie galėjo mokytis tik filosofijos skyriuje; norėdami stoti į teologijos skyrių, turė jo pereiti į katalikų tikėjimą. Jėzuitams rūpesčio kėlė ir tautiniai studentų santykiai, jų ginčai dėl kilmės ir t. t. Kaip už akademijos sienų, taip ir pačioje akademijoje vyko ginčas, ar lenkas bajo ras pranašesnis už lietuvį ba jorą, ar jie lygūs. Provinciolas Konfanoralis 1597 m. rašė
(Nukelta į 4 psl.)
2 psl.
TARYBINIS STUDENTAS
Ko mes bijome Jau madinga tapo mūsuose — ginčytis apie studentą. Kas iš jo išeis: inteligentas, tik geras savo dalyko žinovas, vieno iš sostinės restoranų padavėjas ar „vyro su „Vol ga" žmona? Panašią mintį straipsnyje „Kur gimsta inte ligentas?" („Taryb. stud". Nr. 25, 1968 m.) kėlė J. Kun činas, radijo Jaunimo ban ga, kažką panašaus stengėsi išsiaiškinti ir V. Bagdonavi čius straipsnyje „Apie asme nybę ir baltus dantis". Be abejo, jauno žmogaus dvasi nis formavimasis, jo preten zijos būti inteligentu yra ir liks dar daugelio ginčų prie žastimi. Bet norėtųsi kiek ilgėliau apsistoti prie V. Bagdonavi čiaus straipsnio. Iš tikrųjų, tai nėra sunku išmokti ,,.. . kur reikia, pakalbėti il gokai, kur maža žinom, mes telėti svarių frazių, kur nieko nežinom, išmintingai palin guoti galva". Užsuk į bet ku rią Vilniaus kavinę ir retai nepamatysi mūsų universiteto studenčių, jau spėjusių gau ti „kavinių mergelių" pravar des, paskendusias cigarečių dūmuose ir alkoholio kvape. Prisiklausę įvairių pokalbių apie meną ir literatūrą, jos kalbės apie siurrelistinį me ną, sąmonės srautą, apie ku
rį, beje, daugelis neturi net žalio supratimo, ir pretenduos ne tik į inteligento, bet jau į intelektualo vardą. Panašaus tipo „inteligentai" ar „inte lektualai" — nesvarbu, kaip juos pavadinsi — sukelia tik pasišlykštėjimą, bet, man ro dos, nėra verti būti didelio ginčo objektu. Būtų naivu, mano manymu, tikėtis, kad visi baigusieji aukštąją mokyklą, taptų inte ligentu, pilna to žodžio pras me. Tam tikras skaičius bus tik gerais specialistais, ku riems darbas — džiaugsmas, kita dalis — vidutiniokais ir t. t. Inteligentas — sąvoka la bai plati. Tai visai nereiškia, kad inžinierius, nežinodamas to, kuo laisvai operuoja savo kalboje humanitaras, gali bū ti dvasios skurdžiumi ir blo gas žmogus. Savo žmogiško siomis savybėmis, pagaliau, savo srities žiniomis jis bus turtingesnis už kokį nors fi lologijos mokslų kandidatą, kuris šį laipsnį apgynė ne dėl to, kad mėgsta dirbti mokslinį darbą, bet dėl to, kad gautų didesnę algą. Ir todėl negalima sutikti su V. Bagdonavičium, teigiančiu, kad „... gerai atliekamas mūsų tiesioginis darbas (to gero specialisto ar įžymaus mokslininko. — A. R.) bus tik
abstrakcija ir nežinia, kiek tikro gėrio žmonėms jis neš". Toliau straipsnio autorius sako, kad tiesioginiai žmonių santykiai, t. y. tiesioginis žmogaus su žmogumi bendra vimas, (Bet tik ne darbe! — A. R.) „yra bene lemtingiausi dvasiniame žmonių gyveni me. .Bet juk, kurdamas materialines gėrybes, žmogus kaip tik tiesiogiai ir bendrau ja su kitais žmonėmis. Sukur tos materialinės gėrybės ne lieka „daiktais savyje", jos yra ir viena iš tų priežasčių, nulemiančių, pagaliau, ir dva sinį žmonių bendravimo po būdį. Autorius toliau nusigąsta, kad, atseit, šiandien nyksta liaudies kūryba. Vargu, ar šiuo atveju reikėtų būti taip kategorišku. Kad tai įrody ti, reikia labai didelio laiko tarpo, didelės asmeniškos pa tirties ir stebėjimų. Papras čiausiai, kaip ir pats autorius rašo, su žinojimu, daugeliu gamtos reiškinių išaiškinimu, pasigedome mūsų tautosakos atributų: velnių, raganų, lau mių ir t. t. Ir, matyt, esmė ta me, kad pasikeitė liaudies kūrybos objekto pobūdis, pa sikeitė liaudies gyvenimo są lygos. Bet grįškime prie- pokalbio apie asmenybę. Reikia sutikti
APIE IŠRADĖJUS IR Perskaičiau mūsų laikrašty je „Apie asmenybę ir baltus dantis". Rašydamas dabar ke lias savo pastabas’ link to straipsnio, neturiu jokių kės lų užgauti ar išgirti jo autotorių. Nerodysiu ir dantų (nors aš nieko prieš, jeigu žmogus turi sveikus dantis ir gražiai šypsosi. Mano many mu, šių dviejų daiktų reikia, ir jie nesipykdami gali sugy venti su inteligentais). Aš tik pasinaudosiu V. Bagdona vičiaus siūloma nuoširdumo indulgencija, ir mano pakly dimai bus man atleisti... Prisipažinsiu, žaviuosi dar bo pirmūnais ir įžymiais mokslininkais. Kartais velniš kai gera būna paplepėti ir su šoferiu, palieti prakaitą sta tybos aikštelėje. Žmonių dar
bo nelaikau abstrakcija (nes mėgstu miegoti lovoje, gy venti po stogu ir vaikščioti apsiavęs, o ne basas). Kai dir bau betonuotoju ir mainais už duoną „daviau visuomenei savo gamybinio darbo vai sius" (kiek pastebėjau, ar tie vaisiai nesukirmiję, stropiau siai tikrino inteligentai), tie metai manęs nepadarė egocentriku ar atstūmė nuo žmo nių. Drįstu tvirtinti atvirkš čiai ir niekada nesutiksiu, kad darbas gadina žmones. Pafilosofuoti galima įvairiai, ypač dabar, kai eina daugy bė laikraščių. Ačiū dievui tik, kad darbininkai ir vals tiečiai yra toli nuo kultūri nių vertybių ir neskaito pe_riodikos... Taip, civilizacija daug ką
„Tarybiniame studente" jau anksčiau buvo keletas straipsnių, nagrinėjančių inteligento formavimosi problemas. O praėjusiame numeryje atspausdinome dar ir drg. V. Bagdonavi
čiaus straipsnį „Apie as menybę ir baltus dantis", į kurį jau gavome keletą atsiliepimų. Šiandien du iš jų ir spausdiname.
su V. Bagdonavičiumi, kad labai paviršutiniškas daugelio dalykų žinojimas, tie savotiš ki „balti dantys" yra ne tik būsimo inteligento, bet ir ap lamai asmenybės gėda. Ta čiau, tur būt, ne vien dėl to rūko mūsų merginos ir lygiai su vyrais geria tą „taurų“ gė rimėlį, kad mes mažai domi mės tautosaka, senaisiais lite ratūros klasikais, vienu žo džiu, kad mes, kažkokiu tai atveju, atsižadėjome viso to, kas praeityje buvo „negražu" ir t. t. Priežasčių reikia ieško ti pačiuose žmonėse, jų noruo se kažkuo išsiskirti iš kitų, t. y. tapti individu, nesuvo kiant savo elgesio ir sąlygų, kuriose atsiduria žmogus, esmės. Inteligentas (jeigu ga lima būtų suformuluoti jo apibrėžimą) — asmenybės žmogiškosios savybės ir gilios
ĖDANČIUS
atneša ir daug ką numarina. Bet ne čia esmė. Svarbiau — kam ji tarnauja. Skirtumų pasaulyje yra ir jų nematyti galima tik užsimerkus arba prisiskaičius kai kurių filoso fų. . . Galima postringauti apie vakarienę po žaliais medžiais (kuriuos pikta ranka nukirto ar jie iš tikrųjų kliuvo) ružavo saulėtekio nutviekstam kaime, o galima paimti kas tuvą ir pasodinti prie bloki nio namo („Juose vienodi bu tai. ..") beržą. Galima, ar ne tiesa? Gal ir nebūtina, kad pir mas sutiktasis rodytų dantis, bet juos turėti — žmogiška. Ir kad jie iškrenta, tai nie ko baisaus, jeigu gydytojas (tų dantų savininko noru)
Reikia elektrinės!
įdeda protezą. Ar tas prote zas pakeis žmogų, protingą prilygins kvailam, kuris irgi nešioja tokį pat protezą? Kas ką kramto su tais dantimis, čia jau kitas dalykas. Tik ar visiems reikia siūlyti riešu tus? Ne visos ir voverės inte ligentės. .. Kur gimsta ir koks turėtų būti inteligentas, „Tarybinia me studente" spėliojo jau keli autoriai. I akis krinta viena ypatybė: jie visi bandė duoti (gal pagal save) inteli gento (ar pseudointeligento) modelį. Modelį gal ir nepersunkiausia nukrėsti (ypač kai turi gerą parkerį ir neblogės-’ nę ranką), bet ar vertėtų įvairių specialybių studentus bandyti kišti į tą modelį. Ta proga noriu priminti vieną
žinios, ne būtinai apie viską. Inteligentas, be abejo, turi žinoti savo tautos praeitį, turi paimti iš jos visa tai, kas gera, bet ją dievin ti, bandyti pagal tuometinių žmonių etines normas lyginti šiandieninį jaunuolį, neįma noma. Naujos visuomeninės sąlygos diktuoja ir naujus santykius tarp žmonių, nau jas etines normas. Šiandien mes stengiamės žinoti daug ir apie viską. O nuo to tik patys nukenčiam, pasimetam ir tepajėgiam rodyti „baltus dantis", nepaisom jokių eti nių normų. Mums rodos, kad viskas šiandien leista, viskas įmanoma. Ne, taip nėra. Žmo gus visada kovoja už patį save. Ir nėra lengva jam ko voti. A. RUTKAUSKAS antikinį atsitikimą. VI a. pr. m. e. Atėnų varkalys Perilas padirbo Sicilijos tironui Falaridui varinį jautį. Tą jautį įkaitindavo ir mesdavo jo vi dun baudžiamąjį, kuris rėk davo ne savo balsu. Falaridas, norėdamas išbandyti įtaisą, pirmiausia įkišo ten patį išradėją... Pykti reikia ne ant taurių gėrimų, tabako dūmų ar ka vinių. Jeigu visa tai uždraus tume, vargu ar pasaulis iš karto pasipildytų milijardu išminčių. Pagaliau, labai pa prasta būtų pakeisti- pasaulį einant moralistų siūlomu ke liu: kiekvieną žmogų aprū pinti Prusto, Kafkos, Vydūno ir Šliupo raštais. Ir, svarstant inteligencijos problemas, pir miausia reikėtų galvoti apie tikrąjį mūsų epochos inteli gentą — žmogų su komunis tiniais idealais. V. DARGUŽIS
Tarybinės Armijos ir Karinio jūrų laivyno 51osioms metinėms.
MINTYS PRIEŠ ŠVENTĘ
KATEDRA, RIKIUOK! Sustingsta rikiuotė. Prieš kelias minutes mes buvom studentai, o dabar jau karei viai. Visai dienai. Iš pradžių buvo nelengva priprasti. O dabar nieko, — viskas taip atidirbta, kad sa vaime kyla ranka, automatiš kai stojasi, įėjus karininkui į auditoriją. Ir taip nuo ankstyvo ryto
iki pat vakaro. Sunkiausia mūsų diena savaitėje. Bet juk tikri kareiviai sa ko: — Sunku mokytis, lengva mūšyje. Ir mes puikiai suprantame šitai. Ginklą valdome taip pat puikiai, kaip tikri karei viai. .. Daug ko išmokom. Kažkas gilioje senovėje
yra pasakęs, kad vyras vos gimęs jau užrašomas į karei vių sąrašus. Gal tai ir tiesa, tik mes mokomės tam, kad būtų daug mokančių ne tik gintis, bet ir pulti, jeigu tik priešas pakels prieš mus savo kruviną ranką. M. KURAIČIO nuotrauko je: karininkas Sapožnikovas su studentais.
Mūsų LDAALR organi zacijoje yra daugiau kaip trys tūkstančiai narių. Tai ne tik studentai, bet ir dėstytojai, ir universiteto tarnautojai. Šio, palyginti, nemažo kolektyvo pastan gomis ruošiami vairuoto jai, radiospecialistai, pa rašiutininkai ir t. t. Vienu žodžiu, jaunimas apmoko mas visų tų specialybių, kurios reikalingos tėvy nės gynybai. Tiktai per nai buvo paruošta 100 motociklų ir automobilių vairuotojų, 30 radiospecialistų, daugiau kaip 100 akvalangistų, 20 parašiu tininkų ir sklandytojų. Taip pat 1968 metais 1000 žmonių dalyvavo šaudy mo varžybose, daugiau kaip 250 jaunuolių ir mer ginų keliavo tėvų kovos ir šlovės keliais. Visa tai neįmanoma bū tų buvę padaryti be kon krečios ir mums taip rei kalingos universiteto komjaunimo komiteto, fa
Sesijos metu pasiryžomerimtai griebtis mokslų. Jau iš vakaro guodėme save min timi, kad rytoj visą dieną sė dėsime skaitykloje. Kitą ry tą, kupinos ryžto nudrožėme prie Alma Mater bendrosios skaityklos. Vos pravėrę duris, persigandome — minios išba lusių ir sunykusių studentų, apgulusių stalus. Atatupstos išslinkom iš skaityklos, nete kę vilties susirasti sau viete lę. Ir čia mums dingtelėjo puiki mintis: rasime laisvą auditoriją ir galėsime ramiai pastudijuoti. Auditoriją — tai ne skaitykla. Čia ir kojas ant suolo gali užsikelti, ir nu snausti valandėlę. Neišeida mas iš auditorijos, gali pasa kyti, kurio kurso, kokios spe cialybės studentai kada ir kur laiko tokį ir tokį egzami ną. Gali susipažinti su visa „kirvių" kolekcija, kurią pa gyvina gausūs parašai. Gali ištirti studentų skonį, požiūrį į madas, pasigrožėti naujau siais modeliais. Kur-ne-kur pamatai vieno kokio pasipik tinusio studento įrašą: „Liau kitės braižę ant suolų". Deja, užuot sulaukęs pritarimo, jis tampa visuotinės paniekos objektu ir užsitarnauja srau tą komplimentų su užuomino mis apie jo neabejotinai gy vulišką kilmę. Pradėjome vars tyti kitų auditorijų duris. Bet kas tai? Pasijutome pateku sios lyg į vienuolyną su gau siomis celėmis, kuriose kan kinosi atsiskyrėliai. Kiekvie noje auditorijoje sėdėjo tai po vieną, tai po du studen tus. Už lango jau linksmai švietė saulutė, tačiau visur degė elektros lemputės. Ma tyt, studentai yra tos nuomo nės, kad būtent šios lempu tės įneša šviesą į jų galvų tamsos karalystę. Nejučiomis pradėjome skai čiuoti, kiek kainuoja univer sitetui šitokių privačių skai tyklų išlaikymas. Apskaičia vome, kad, tokiu tempu au gant studentų skaičiui ir skai tyklų pareikalavimui, arti miausiu metu reikės pastatyti specialią elektrinę universite to apšvietimui. A. BALTRŪNAITĖ, B. SAVICKAITĖ
KVIEČIAME Į ORATORIŲ MOKYKLĄ
GeriausieĮl lektoriai skai tys mokyklos klausytojams paskaitas retorikos, paskaitinio darbo metodikos bei lek toriaus kalbos kultūros klau simais. Supažindins su įžymiau siais praeities bei šių metų, oratoriais. Užsiėmimai vyks 2 kartus per mėnesį dviejų semestrų laikotarpiu. Jūsų pasirinkimui šios sek cijos: 1. Chemijos (vadovas — chemijos mokslų kandidatas, prof. K. Daukšas). 2. Fizikos (vadovas — fi zikos mokslų kand. doc. H. Horodničius). 3. Gamtos (vadovai — gamtos mokslų dakt. doc. P. Bluzmanas, gamtos mokslų kand. doc. C. Kudaba). 4. Literatūros ir meno (va dovė — filologijos mokslų kand. E. Jakaitienė). 5. Tarptautinių santykių (vadovas — teisės mokslų kand. doc. P. Kūris). Visos mokyklos darbui va dovaus Medicinos mokslų dakt. doc. J. Markulis. Laukiame Jūsų apsilankant B. BLAŽYS savo fakulteto arba universi Universiteto LDAALR teto komjaunimo komitete organizacijos pirmininkas iki š. m. vasario 27 d.
kultetų ir katedrų pagal bos. Mes geru žodžiu mi nime prorektorių B. Sudavičių, Gamtos fakulteto dekaną S. Jankauską ir prodekanę I. Šarkinienę, ir daugelį kitų. Tai mums ypač malonu prisiminti šiandien, Tary binės Armijos 51-ųjų me tinių išvakarėse. Tačiau reikia neužmiršti, kad mū sų darbas būtų kur kas prasmingesnis, jeigu jame dalyvautų daugiau jauni mo ir ypač komjaunuolių, kad suaktyvėtų mūsų or ganizacijos sekcijų veik la. Norėtųsi konkretesnės pagalbos iš fakultetų komjaunimo komitetų ir profbiurų, dekanatų. , Universiteto LDAALR savo paskutinėje, 18-oje konferencijoje prisiėmė padidintus socialistinius įsipareigojimus. Stengsi mės juos įvykdyti.
TU, TAVO DRAUGAI IR UNIVERSITETAS 1. Prieš kelis metus buvau labai laimingas, o dabar. . . dabar net nežinau. Tiesiog pripratau prie jo, mokausi ir tiek. Bet kiekvieną vasarą nekantriai laukiu rugsėjo pir mosios. Universitetas — pir miausia, matyt, draugai, su kuriais susitinki fakultete, au ditorijose, kartu mokaisi.
POKALBIS SU TSRS ISTORIJOS KATEDROS VYR. DĖSTYTOJU K. STRUMSKIU — Ar aukštoji mokykla su daro sąlygas pirmakursio aklimatizavimuisi? Kas aukšto siose mokyklose ir, apskritai, universitete trukdo pirma kursiui suprasti ir priimti aukštosios mokyklos reikala vimus? — Atėję į aukštąją mo kyklą, daugumas atsineša ir tam tikrus įpročius, ateina su tam tikrais poreikiais, intere sų ratu. Bet aukštojoje mo kykloje jis susiduria su kito kiu gyvenimu, kitokiu ritmu, kitais reikalavimais. Jis kurį laiką stebi, stengiasi susigau dyti tame gyvenime. Ir štai šiuo svarbiu jo gyvenimo aukštojoje mokykloje mo mentu mes, vyresni draugai, ne visada laiku ateiname į pagalbą. Vietoje to, kad pa dėtume šiam naujam žmonių būriui susigaudyti universite to gyvenime, patartume, nu kreiptume, mes ne tik nežino me tų naujų žmonių poveikių, potraukių, interesų rato, bet ir nesistengiame jų sužinoti. Geriausiu atveju — atskiri skelbimai rodo kelią į vieną kitą meninės saviveiklos ar sportinį kolektyvą, bet ne kiekvienas į juos pateks. Yra ir moksliniai rateliai. Bet juk žinom, kad ne visų jų darbas įdomus, kai kurie net nežino savo narių skaičiaus, o jų veikla niekuo nematuojama. Žodžiu, kol kas mes tik daug kalbame apie tas sąlygas, vietoje to, kad jas paverstume iš tikrųjų efektyviomis. Na, o kas liečia aukštosios mokyklos reikalavimus, tai jie nėra kažkokie ypatingi, kad jų nesuprastų vakarykš tis abiturientas. Mūsų univer siteto dėstytojams, mano nuo mone, būtų galima paprie kaištauti dėl to, kad vietoje studentų savarankiškumo ug dymo, stengiamasi priartėti prie vidurinės mokyklos dar bo stiliaus. O šiaip jeigu vie nas kitas studentas neprisitai ko prie iiniversiteto reikala vimų, tai čia, matyt, asmeni nių ydų išdava. — Kodėl daug pirmo kurso studentų atkrenta (palieka universitetą, pereina Į neaki vaizdinį skyrių, pašalinami)?
Kodėl žymi dalis nukrypimų nuo studentiško elgesio nor.mų pastebima pirmakursių tarpe? — Tam tikra dalis, žinoma, atkrenta, ir priežastys čia ga li būti ir yra įvairios. Dalis palieka universitetą, nes apsi riko, rinkdamiesi specialybę. Tokiu atveju geriau, kai ši klaida pastebima iš karto, ne gu vėliau, praėjus dviemstrims metams. O dar blogiau, kai toks studentas baigia uni versitetą ir visą gyvenimą jaučia nepasitenkinimą arba dirba ne pagal specialybę. Tai tik rodo, kad ir viduri nėms mokykloms, ir, apskri tai, atitinkamoms įstaigoms reikėtų susirūpinti, ne viena me kitame rajone, o visoje respublikoje įkurti tam tikrus institutus, kurie padėtų abitu rientams išsiaiškinti savo po traukį, pasirinkti specialybę. O išbraukiama iš studentų sąrašų pirmaisiais studijų me tais, tur būt, ne tiek daug. Istorikų, pavyzdžiui, iš pirmo kurso praktiškai nepašalina ma. Priešingai, pirmakursiai egzaminus dažniausiai išlaiko gerai. Tai paaiškinama, pir miausia tuo, kad pirmosios sesijos nėra sunkios. Panaši padėtis, tur būt, ir kitur. Na, o jeigu vis dėlto pašalinimų už nepažangumą ir pasitaiko, tai čia, mano nuomone, kal tas pats studentas. Kur kas svarbesnė, mano supratimu, kita klausimo pu sė, — kodėl žymi studentų da lis nukrypsta nuo elgesio nor mų? Tai liečia ne tiek pir mo, o antro ir trečio kursų studentus. Pirmame kurse kol kas tik dairomasi, „mo komasi studentiško gyveni mo". Ir todėl, kad tame gy venime yra ir balto, ir juo do, ir todėl, kad mes nesu gebame sužinoti visų pirmo kurso studentų poreikių, su dominti juos, surasti jiems įdomios veiklos dirvą, kuri leistų ir patenkinti žinių troškimą, ir išnaudoti jaunys tės energiją; per pirmuosius studijų metus dažnas labiau susivilioja išgertuvėmis, įpranta „studentauti", o ne rimtai studijuoti. Tai, mano
supratimu, „augimo" liga. Jei gu pirmame kurse tik dairo masi, mokomasi ir dažniausiai ne iš pačių geriausių pavyz džių, jeigu dar ir gimsta noras būti savarankiškais — ir sa varankiškais ne tiek studijo se, kiek už studijų, —- tai antrame kurse dalis pasijunta pernelyg dideliais „seniais", žmonėmis ir su padėtimi, ir su patirtimi. Trečiame kurse pamažu tai pradeda nykti. O diplomantai, atsistoję ant savarankiško gyvenimo slenksčio, kitomis akimis pradeda žiūrėti į studijas, draugus, dėstytojus, visą uni versitetą. Daug kas perverti nama, daug ko gailimasi. Deja, laiko nebesugrąžinsi. Gaila, kad mes neturime statistinių žinių, — o gal tik aš jų nežinau, — bet man atrodo, kad antram ir trečiam kursams tenka didžiausia stu dentų elgesio normų pažeidi mų dalis. Šito negalima pa aiškinti viena kuria nors prie žastimi. Bet viena jų neabe jotinai yra ta, kad dar pir mame kurse nesugebama su rasti taip vadinamą „savąją" vietą. Ir dar. Nenorėčiau, kad mintis apie pirmakursių po reikių, interesų rato tyrimus ir jų nukreipimą į vieną ar kitą veiklos sritį būtų supras ta primityviai. Atsiranda au toritetingų draugų, kurie, švelniai tariant, nerimtai iš tribūnų pradeda įrodinėti apie kažkokį neva pataika vimą studentų norams, vie toje tvirto idėjinio auklėjimo komunistinės pasaulėžiūros
| MOŠŲ ANKETOS KLAUSIMUS, ATSPAUSDIN TUS PRAĖJUSIAME NUMERYJE, VĖL ATSAKO STUDENTAI. PANAŠIOS PROBLEMOS DOMINA IR DĖSTYTOJUS. SPAUSDINAME INTERVIU SU DRG. K. STRUMSKIU.
Taip, specialybė patinka. Jos grožis, man atrodo, prak tiniame darbe, todėl dažnai rodos, jog ir mokytis labai Įgriso. Aš — būsimas, žurna listas, gal rajoninio, gal res publikinio laikraščio. Kol kas tai ne taip svarbu, bet nekeis čiau jos į nieką kita. Mums, gal būt, mažiau už kitus rei kia mokytis universitete, bet daugiau už kitus reikia moky tis savarankiškai, tai yra, pa žinti žmones, domėtis ne tik žurnalistika ir literatūra. Tiks liau, žurnalistas — studentas šalia tiesioginio auditorinio mokymosi turi domėtis dar kažkuo kitu.
2. Universitetas gražus ir įspūdingas visada: ir tada — pirmomis studijų dienomis, ir dabar — praėjus keliems metams. Dabar mes jau pri pratom prie jo, jis mums lyg ir namai, o tada buvom savo tiški „kolumbai" — mes vis ką tik atrasdavom. Ir tomis dienomis priprasti prie drau gų labai lengva, nes mes visi vienodi, išskyrus, žinoma, keletą „genijų", jau spėjusių įgrįsti redakcijoms savo eilė raščiais ir apsakymais. Na, o studijos, reikalavimai pirmomis savaitėmis — kita kalba. Pirmakursis, įstojęs į universitetą, dažniausiai jau čiasi lyg sportininkas, peršo kęs gana nelengvai įveikiamą barjerą, po kurio taip no risi atsipūsti. Bet sustoti, pasi rodo, negalima. Priešakyje dar nauji „barjerai" ir pri prasti prie nuolatinės studijų įtampos nėra lengva. 3. Labai jau nuvalkioti tie žodžiai „priemonės", „rengi-
dvasia. Dėl to niekas nesigin čija. Eina kalba ne apie kaž kokį naują auklėjamojo dar bo turinį, o apie tai, kaip tas darbas dirbamas. Kitais žo džiais sakant, gyvenimas gimdo naujus poreikius; no rint gauti gerus auklėjomojo darbo rezultatus, negalima dirbti senais metodais. — Ar pasikeičia studentai į gerąją pusę (studijų, vi suomeninio darbo, pirminio kolektyvo atžvilgiu) vėles niais studijų metais? Kokios visuomeninių organizacijų priemonės galėtų būti taiko mos, siekiant suintensyvinti šitokį pasikeitimo procesą? — Truputį anksčiau esu kalbėjęs, kad į studijų pabai gą studentai neabejotinai pa sikeičia. Antra vertus, kar tais žiūri į diplomantų gru pes ir liūdna darosi: dažniau sia buvę „sunkūs studentai" dėl įvairių priežasčių arba nepasiekia diplomantų kėdės, arba baigia universitetą ne akivaizdiniu būdu. Tame „pa sikeitimo procese" visuome ninės organizacijos turi ne abejotinai didelę reikšmę. Tačiau toli gražu ne visos visuomeninių organizacijų priemonės duoda norimą efektą. Manau, ir daugeliui teko stebėti nemaža priemo nių, kurios, išskyrus gerus rengėjų norus, nieko daugiau neturėjo. Čia, žinoma, nėra vietos plačiau apie tai pakal bėti, bet tokių priemonių or ganizatoriai turėtų įsisąmo ninti viena: kiekviena prie monė, neduodanti naudos, neša žalą. Šiuos organizato-
rius — tiek jaunesnius, tiek ir vyresnius draugus — dažnai stebina, kad jaunimas nesusi renka į kai kuriuos vakarus. Netgi piktinamasi. O ko pyktintis?! Kad jaunimas bėga nuo nuobodžių susirinkimų, vakarų ir pan.? Tai juk na tūralu. Ne piktintis reikia, reikia tirti ir svarstyti šių priemonių efektingumų, mo kytis iš klaidų, tobulinti, kas teigiama ir t. t. — Kaip Jums atrodo, ar keičiasi šiuo metu komjauni mo vaidmuo, auklėjant aka deminį jaunimą, palyginus su ankstesniu laikotarpiu? Kas dabartiniame laikotarpyje yra gero? — Ir keičiasi, ir turi keis tis. Nes ir pats akademinis jaunimas keičiasi. Tik norė tųsi, kad universiteto kom jaunimo organizacija, jos va dovaujantys organai būtų jautresniu barometru, tikru jaunimo gyvenimo centru, žinančiu ir poreikius, ir nuo taikas, ir mokančiu operaty viai reaguoti į jas. Inertišku mas, sustingimas, mano su pratimu, svarbiausias pavojus jų darbe. Sunku išvardinti viską, kas yra gero dabartinio laikotar pio komjaunimo organizaci jos veikloje. Jau vien tai, kad komjaunimo organizacija supranta prieš ją stovinčias jaunimo auklėjimo proble mas, ieško naujų kelių juos spręsdama ir suranda gana efektyvių priemonių, yra svarbus šio laikotarpio kom jaunimo organizacijos bruo žas.
niai". Žmonės suartėja, pažin dami vienas kitą. O šventė ir lieka švente, susipažįsta žmo nės, sveikinasi, ir tiek. Suartėjama, tur būt, tada, kada pergyvenam kas nors neleng vo; tai gali būti koks nors žy gis, kelionė, pagaliau, ir sunki sesija. Abejoju, ar yra toks žmo gus, kuris baigęs universi tetą, ir gyvendamas kažkur periferijoje, atsitiktinai pa puolęs į Vilnių, neužsuktų į savo fakultetą. Kas kas, o stu dijų metai niekada neužsi miršta. Pažįstu daug žmonių, kurie užeina į Filologijos ir Istorijos fakultetų kiemą tik pasėdėti prie fontano, o jei gyvena Vilniuje, nepraleidžia nė vienos rugsėjo pirmosios, diplomantų palydų, mediumo. 4. Visuomeninėje veikloje nedalyvavau. Dažnai gąsdina dar retkarčiais pasitaikantis visuomenininkų „diktatoriškumas" ir per prievartą tapu sių visuomenininkų bejėgiš kumas. Nėra ko abejoti vi suomeninės veiklos nauda sau ir kitiems. Gerai dar, kad dauguma studentų, dirbą kom jaunimo ar profsąjungos dar bą, yra nuoširdžiai tam pasi šventę. Žurnalistas 1. Esu laimingas, kad mo kausi universitete. Specialybe taip pat patenkintas, nors mo kykloje svajojau apie kitą, į kurią įstoti negalėjau, nesant darbo stažo. Nežavi manęs tiktai busimoji pedagogo pro fesija. 2. Universitetą įsivaizdavau šiek tiek kitokį. Per daug tai komi mokykliniai metodai, tai yra, per daug taikomos admi nistracinės priemonės, nepa tinka privalomas paskaitų lankymas, mūsų draugovinin kai dažnai turi, daugiau ne gu reikėtų, teisių. Apie pritapimą prie visų sąlygų ir reikalavimų galiu tik pasakyti, kad ir šuo ka riamas pripranta. 3. Kas dėl renginių, — tai mūsų fakulteto mediumai, krikštynos, rugsėjo pirmųjų minėjimai išliks atmintyje, kaip vieno nuostabiausių ma no studentiško gyvenimo mi nučių. O kai dėl tų priemo nių, kurios organizuojamos kurse pagal vos vos sudarytą planą, tai dauguma jų arba neįdomios, arba visai ne įvyksta. 4. Gana mielai dalyvauju visuomeninėje veikloje, nors ne visuomet ji būna naudin ga tiek kitiems, tiek man pa čiam. III k. romanistas
Mes-universitetiečiai
Kas yra svarbiausia?
Atsimenu, rudenį niekaip negalėjome sugalvoti, ką rinkti literatų būrelio pirmi ninku. Siūlėme ir vieną, Ir ki tą ir vis abejojome, kol stai ga kažkas prisiminė JĮ, Stasį Kavaliauską, II k. lituanistą. Tada visų veidai prašviesėjo,
nors žinojome, kad Stasys ir taip daug darbo turi (tada jis buvo kurso komjaunimo gru pės sekretorius). Vėliau, kai kūrėsi etnogra finis ansamblis, Stasys bene aktyviausiai sukosi kurse, — einam, atseit, ir tiek, bus Įdo mu. O šiandien, kada ansamb lis pažįstamas ne tik vilnie čiams, bet ir visoje respubli koje, aš atsimenu, kaip mes važiavome J tautosakinę eks pediciją. Mažam autobusiukui kratantis miškų keliukais, kažkur tarp Raseinių ir Jur barko, jis kalbėjo: „O reikia kažko, kad būtų paprasčiau ir nuoširdžiau gyventi, kad
nesupilkėtų studijų metai". Kas tas „kažkas", — mes abu dar nežinojome. Aš šias smulkmenas pasa koju visai ne tam, kad jos išryškintų tas ar kitas Stasio savybes. Suprantama, galėjau sakyti, jog Stasys — puikus organizatorius, aktyvus vi suomenininkas, sugeba vado vauti kolektyvui, geras stu dentas, — visa tai tiesa. Bet už tai kalba faktai — literatų būrelio susirinkimai, ansamb lio koncertai, klausimai kurse „kur Stasys?", įrašai studijų knygutėje „lab. gerai", paga liau — Ministro įsakymas dėl Lenino stipendijos paskyri
mo. Mes įpratome per pus antrų metų matyti Stasį pir mininkaujant), skubantį, ieš kantį. Tačiau labai norėčiau, kad ilgam išliktų atmintyje jo žodžiai, pasakyti dulkiname autobuse kažkur tarp Rasei nių ir Jurbarko, kad, užtrau kę dainą, galėtume atsiremti į vedantį jo balsą ir kad su sirinkimai mūsų kurse prasi dėtų įprastu jo: „Šiandien mums reikia..." „Reikia..." — tai svarbiau sia.
P. SKIRMANTAS II k. lituanistas
PROFESORIAI IR STUDENTAI
ŠIAURĖJE Grupė studentų žiemos atostogų metu keliavo po Komi ATSR, grožėjosi Uralo kalnais ir lankėsi Vorkutos akmens anglies šachtose. Tu ristinės kelionės dalyvis Kęstutis TURONIS mums pa rodė grupės kelionės dieno raštį, kurį jis rašė. SAUSIS 22 d. Trečiadienis. Visa para, kai bildame trau kiniu Vorkutos link. Kotlase su Tautvydu išlipame iš va gono ir išmetame mūsų ko respondenciją į Lietuvą. Pa klausiau vieną senuką, kiek laipsnių šalčio. — 42°C, — ramiai atsakė. Rekordas! Tokiu šaltu oru kvėpuojame pirmą kartą. Bet antai jaunuolis be kepurės eina. Tai entuziastas! Kaminų dūmai kyla tiesiai į dangų. 23 d. Ketvirtadienis. Mes Pečioros stoty. Temperatūra —41°C. Vadas (taip vadinam Rimą) su finansininku (Tautvydu) sugrįžo iš aerouosto. Į Priuralską šiandien lėktuvai ne skrenda. Sinoptikai neleidžia. Rūkas. Lauksime rytdienos. Nak vojome 3-oje vid. mokyklo je. Mūsų grupės medikė Al dona gausiai maitina vitami nais ir visokiom piliulėm, aprišinėja dar nenutrintas ko jas. 24 d. Penktadienis. Susirgo Rimas. Priuralskas. Nedidelis Ko mių kaimelis. Atskridam ge rai, dviem lėktuvais. 25 d. Šeštadienis. Pirmoji „arimo" diena. Su sunkiomis kuprinėmis perkirtom Pečio ros upę ir — į mišką. Oras at Uralo Alpėmis. Paspartinom šalęs iki —39°C. Bet miške žingsnį. Greičiau prie kalnų! nėra vėjo, net per šilta. Mišrus eglės su kėniu miš 28 d. Antradienis. Atsibo kas nuo mūsų beveik visai do tas pats taigos vaizdas, dienai paslepia naują grožį. eglynas ir snieko karalija. Pagaliau išlendame iš miško Sniego — visas metras. Lai Uralo papėdėje. mė, kad nelabai klimpsta. Pa 31 d. Penktadienis. Aštun matėm kurapką ir kurtinį. Bet svarbiausia — mums ne tą ryto —24°C. Į kalnus! Eg matytą gamtos reiškinį. Pa lyną su kėniu keičia retos žvelgėm į saulę, o alache, dvi maumedynų giraitės. Nuosta plikų kalnų apšviestų ry saulės. Nuo tikrosios apie bi dvidešimt laipsnių į kairę to saulės panorama. Paliekam pakilimo. švietė antras ne toks stiprus slides ant pirmo diskas. Reikės su astrono Link Sablios, nuostabios vir mais išsiaiškinti, kas tai per šūnės! Sako, kad žiemą į ją ir alpinistai sunkiai įlipa. O reiškinys. mes? 30 d. Ketvirtadienis. Iš Palengva stumiamės aukš ankstyvo ryto buvo —29°C. Degintis Tik išėję iš stovyklos pama tyn. Kokia saulė! tėm baltus baltus su stačiom galima (tik pagalvokit — viršūnėm kalnus. Nuostabu! šiaurėje!). Ne veltui ši dalis vadinama Pagaliau. Viršūnė atrodo
JUMORESKA
Naktis jau buvo įpusėjusi, kai mano kambario durys at laikė pirmąjį spyrį. — Matyt, koks įkaušęs futbolininkas, — konstatavau ir apsiverčiau ant kito šono. Spyriai nesiliovė. — Ei tu, nenaudėli, — ba somis nušlepsėjęs prie dre bančių durų, suriaumojau al kano liūto balsu. — Liaukis mušti baudinius, kitaip! .. — Ką — kitaip? .. — nie ko gero nežadančiu šnabžde siu atsiliepė iš anapus. Spy ris I — Ė-ė... pakviesiu milici-
čia pat, bet koks karnyzas... Net galva svaigsta. Rizikuoti neverta. Susėdame ant luistų. Čerš ka kamera, spragsi aparatai, dainuojame. Rimas atsidengia užrašų knygutę. — Pasakykite, ko dabar norite. Silvija: noriu vynuogių. Juozukas: noriu į Vidurinę Aziją, — tikriausiai, vynuo gių. Kęstutis K.: gazuoto van dens už vieną kapeiką. Aš: noriu būti dar aukš čiau ir iš karto matyti Azi ją ir Europą. Tautvydas: noriu atsidurti ant Sablios viršūnės. Rimas: būti apačioje (kal no papėdėje).
PRIEŠ EGZAMINĄ
ją! — stengiausi įbauginti kai ir, norėdamas pasirodyti, jog taip pat nuraukiu toje sri atakuojantį chuliganą. — Ho-ho-ho!.. — arkliškai tyje, skubiai pasitelkiau į pa nusižvengė už durų — net galbą baudžiamąjį kodeksą. — Šiurkštus viešosios tvar mano baigią slinkti plaukai kos pažeidimas, rodantis aiš pasišiaušė. Smūgis! Dar kartą smūgis! kų visuomenės negerbimą, — — Po šimts pypkių! — nu citavau B. K. tekstą, — bau sikeikiau ir nusispioviau ant džiamas laisvės atėmimu iki valdiškų grindų. — Nešdinkis vienerių metų arba pataisos velniop, nes... ‘— ieškojau, darbais tam pačiam laikui, kuo čia jį pagąsdinus, — nes arba bauda iki 50 rublių! . .. hm-hm. . . apspiausiu pro ' — BravoJ —- sukliko kori doriuje ir savo entuziazmą rakto skylutę. — O už chuliganiškas pas išliejo kaustytu batu į užrak katas penkiolikos parų nori! to skylutę, — net atšokau. — Ei tu, šunlupy! — su — atsiliepė iš anapus. — Teisininkas - futbolinin kriokiau, netekęs kantrybės. kas! — smilktelėjo kažkur — Tuojau atidarysiu duris paausy. — Kur mano protas ir. .. negarantuoju, kad tavo jį tokiu mažmožiu gąsdinti. žandikauliai liks savo vie Ne, reikia kitaip... — Klau toje. sykite! — sušukau akiplėšiš- — Tyčinis ar apysunkis kū-
H caovBini:
SCLID€QCČY
VASARIS. 1 d. Šeštadienis. Ėjom link Araneco. perėjos. Pririnkom akmenų. Pasitaikė puikių kvarcito gabalų. Tik Tautvydas (jis — fizikas) skeptiškai į tai pažiūrėjo. Pamatėm ir ribą tarp Euro pos ir Azijos. Gaila, bet at sistoti ant jos nepavyko. Temstant prasidėjo pūga. Palapinėje karšta, o ir lau ke tik — 13°C. 5 d. Trečiadienis. Vorkuto je. Pakliuvome į šachtą. Pravaikščiojom požeminiais tu neliais daugiau kaip 6 km. Pasiekėm naują rekordą. Virš mūsų galvos buvo 320-ies metrų žemės sluoksnis. Ir vėl į traukinį. Tik po trijų dienų kvėpavome švel niu Lietuvos oru, vaikščiojo me Vilniaus gatvėmis.
(Atkelta iš 1 psl.) generolui G. Akvavivai, kad lenkai bajorai didžiuodamiesi kildina save iš nobilių ir stengiasi savo kolegas lietu vius pažeminti, vadindami juos kaimiečiais (villani). Jė zuitų mokyklų vizitatorius ir gi pastebėjęs tokį negeistiną reiškinį. Magistras Laurynas Minikozojus iš Kauno kaltino profesorius, kad jie materia liai neparemią gabių lietuvių ir nesudarą j ems sąlygų pa sireikšti moksle. Tokia poli tika esanti žalinga bažnyčiai. Jis prašė generolą paveikti Vilniaus jėzuitus. Visi profesoriai buvo jėzui tai, tačiau, būdami to paties ordino nariai, ne visi vieno dai galvojo ir savaip aiškino studentams atskirus dalykus. Humanistai aukštino antikinį meną ir mokslą, kurio žymus korifėjus buvo Aristotelis ir be kurio išsiversti negalėjo krikščioniškasis viduramžių mokslas. Dėstant filosofiją, jėzuitų profesoriams reikėjo derinti Aristotelį su Tomu Akviniečiu, remiantis gausy be komentarų, kurie, užuot ką nors išaiškinę, tik temdė da lyką. Humanistai nepripažino tų komentarų, stengdamiesi suprasti Aristotelio mokslą to kį, koks jis buvo. Kolegijos veikimo pradžioje Aristotelio logiką, fiziką ir veikalą apie sielą dėstė Jonas Hėjus (Hay). Jis buvo laikomas geriausiu filosofijos katedros profeso riumi. Tačiau po trejų metų paaiškėjo, kad jis dėsto ir tas Aristotelio mokslo vietas, ku rios nesuderinamos su krikš čionybės dvasia ir teologų ne komentuojamos. Prieš jį griežčiausiai stojo moralinės ir poleminės teolo gijos profesorius ispanas Pet ras Vijana. Vijana buvo to mistas, klusnus Tomo Akvi niečio sekėjas. Dviejų jėzuitų profesorių konfliktą sprendė ordino generolas. Sprendimas buvo toks, kad Hėjus turėjo iš Vilniaus išvykti. Jo vietą filosofijos katedroje užėmė Vijana. Po to akademijos va dovybė rašė į Romą, kad ko legija grįžusi prie ramaus ir normalaus darbo. Tariamoji ramybė truko neilgai. Petras Vijana užsiėmė ne tik teolo gija, bet ir politika. Apkaltin tas priešiškumu karaliui Ste ponui Batorui, Vijana buvo iššauktas i Romą ir atgal į Vilnių nebegrįžo.
no sužalojimas staiga didžiai susijaudinus dėl nukentėjusio jo pavartoto priešingo įstaty mams smurto ar sunkaus įžei dimo, — rietė mane į ožio ragą nematomas priešininkas, baudžiamas laisvės atėmimu iki dviejų metų arba patai sos darbais iki vienerių metų. — Kche... — kostelėjau į sugniaužtą kumštį, — tai... teisingai. Bravisimo! — Vincai, baik kvailioti! Atidaryk duris, — kreipėsi į mane nežinomasis. Net nustė rau iš nuostabos. — Kas ten? — netikėdamas savo ausimis, paklausiau. •— Stasys. Negi nepažinai? Pravėriau duris ir iškošiau: — Ach tu, latre, tuoj aš tave išsiųsiu pas Abraomą. — Grasinimas nužudyti, —
nepasidavė Stasys, žengda mas per slenkstį, — baudžia mas laisvės atėmimu iki dve jų metų arba ištrėmimu tam pačiam laikui. — Rupūs miltai! — nusikei kiau ir dar kartą čirkštelėjau pro dantis. — Neblogai iška lęs dalykėlį. — Atėjau tavęs pakonsul tuoti, — nusišnypštė kurso draugas. — Atrodo, pats irgi neblogai pasiruošęs egzami nui. Ką gi. . . — Stasys iš ge rokai išsipūtusios kišenės išsi traukė butelį. Paskui aš sugriebiau palo vėje dar vieną, ir egzaminą pramiegojom abu. A. TAMALIŪNAS Žurnalistikos spec. IV k. stud. — neak.
Dar daugiau rūpesčių jėzu itams sukėlė matematikos profesorius Jokūbas Bosgra vė, anglas, mokslus baigęs Romos kolegijoje, pagarsėjęs kaip geras didaktikas. Jis tu rėjo lydėti į Švediją popie žiaus pasiuntinį Poseviną ir dėl diplomatinių dalykų bu vo susikivirčijęs su jėzuitų ordino generolu. J. Bosgravė slaptai išvyko į Angliją, kur jo brolis ir kai kurie gi minės karalienės Alžbietos įsakymu buvo suimti už vei kimą popiežiaus naudai. Tik išlipęs į krantą, J. Bosgra vė taip pat buvo suimtas. Pas jį buvo rastas vyskupo Roždraževičiaus laiškas, kuriame buvo rašoma, kad J. Bosgra vė vykstąs į Angliją labai svarbiais reikalais. Visa tai buvo išaiškinta kaip politinė akcija, nukreipta prieš kara lienę. Tardomas J. Bosgravė buvo kankinamas ir po to pa smerktas mirti, sukapojant į 4 dalis. Lenkijoje ir Lietuvoje kilo sąjūdis už jo išvadavimą. Posevino įkalbėtas, Steponas Batoras parašė laišką karalie nei Elžbietai ir aiškino priva čias J. Bosgravės išvažiavimo priežastis. Jėzuitai kreipėsi su prašymais J Anglijos pa siuntinį. Kaip Anglijos kara lienė pasielgs su kaliniu, il gai nebuvo aišku. Todėl pir masis Vilniaus akademijos rektorius Petras Skarga pa skelbė Jokūbą Bosgravę krikščionybės kankiniu ir įra šė į šventuosius. Tuo tarpu Anglijos karalienė jo ne tik nenužudė, bet ir iš kalėjimo paleido su teise grįžti atgal į Lietuvą. Šis įvykis, kaip ir kiti to kie, rodo, kad Vilniaus aka demijos veikimas buvo glau džiai susijęs su bendrais ano meto vidaus ir užsienio poli tikos klausimais. (Tęsinys sek. numeryje)
STUDENTŲ DĖMESIUI1
Komplektuojamas studentų-statybininkų būrys j Kal nuotąjį Altajų. Darbas liepos —rugpiūčio mėnesiais. Norintieji vykti (vyrai ir merginos) paduoda pareiški mus j VVŪ Komjaunimo ko mitetą. Smulkesnė informacija tel. 2-79-27.
AKTŲ SALĖJE
S. m. vasario 22 d. 19.00 vai. meninės agit. brigados „Faktas" koncertas. Po to — šokiai. Vasario 23 d. 18.00 vai. Ta rybinės Armijos dienos mi nėjimas. Pranešėjas garnizo no viršininkas Bondareaka. Karių saviveikla. Šokiai. Įėjimas j minėjimą punk tualus ir laisvas. Į Aktų salę studentai Įlei džiami tik su stud. pažymėji mais. Kultūros klubas M F I kurso VIII grupės studentai reiškia giltą užuojauta N. GUOBYTEI, Jos mylimam tėveliui mi rus.
IŠEINA PENKTADIENIAIS
LAIKRAŠTIS ĮSTEIGTAS 1950 M. • L. E. REDAKTORIAUS P. ALF. BUCKUS • REDAKCIJOS ADRESAS: VILNIUS MTP-3, UNIVERSITETO G-VĖ Nr. 3, „TARYBINIS STUDENTAS". TELEFONAS 2-58-84 • TELEFONAS SPAUSTUVĖ JE 2-53-43 • RINKO IR SPAUSDINO LKP CK LAIKRAŠČIŲ IR ŽURNALŲ LEIDYKLOS SPAUSTUVĖ VILNIUJE •
KAINA 2 KAP.
LV 08509
Užs. Nr. 606