hinc iturad astra
... . .. . .................. y
w
Balandžio
Trečiadienis 1992 m. Kaina 10 kap.
Vilniaus Universiteto savaitraštis LEIDŽIAMAS NUO 1950 M. BALANDŽIO 15 D.
Tariame AČIŪ ir * linkime SĖKMĖS
Kovo pabaigoje Į kitą darbą išėjo Finansų di rektorius Jurgis AKROMAS. Jis sutiko atsakyti J keletą „U. V." klausimų. — Kas labiausiai Jslminė per darbo Universi tete metus? — Universitete išdirbau 24 metus ir 6 mėne sius. Tai pirmoji mano darbovietė, todėl atsisveikinti labai sunku. Pripratau, viskas sava. Rekto ratas niekuomet netrukdė dirbti, nereikalavo ne įmanomo. Kažin, ar kur kitur tokią valdžią berasiu. Didžiausią įspūdį paliko, žinoma, Universiteto jubiliejus, žmonių susitelkimas, respublikos gy
Nr. 5 (1521)
ventojų meilė Universitetui. Išeidamas išsinešu pačius gražiausius įspūdžius apie Universitetą ir jo kolektyvą. — Kuo ypatinga VU finansinė padėtis? — Kaip ir visos respublikos aukštosios mokyk, los, mes taip pat kenčiam, negaunam lėšų atnau jinti materialinei bazei. 56 proc. visų mūsų įren gimų yra jau nusidėvėję. Reikia suktis, kad bū tų galima nusipirkti kokį nors prietaisiuką. O kaip paruošti specialistus, jei studentai gali nau dotis tik senais prietaisais? Tai visų aukštųjų mo kyklų problema. Būna Ir dar gražiau — prisiėmėme savo žinion Vadybos akademiją, ir gavom oficialų raštą, kad lėšų jos išlaikymui negau sint. Teks ieškoti iš šalies, bet tie reikalingi 3 milijonai rublių nesimėto. . . — Klek universitetui reikia pinigų vienai die nai? — Milijono! Jau dabar mės per metus išlei džiant 270 milijonų rublių. — Tai kokios prognozės? Kurlink krypsta Uni versiteto finansinė būklė? — Į rinkos ekonomiką, kur benukrypsi dau giau. .. Man atrodo, kad sumažės studentų skai čius. Atsiras naujos specialybės, reikalingos Lie tuvai. Mokslų akademija turėtų susilieti su Uni versitetu. Medicina jau žengė pirmuosius žings nius, tuberkuliozės institutas jungiasi prie mūsų. Onkologinis irgi pareiškė norą. — Kas dabar dirbs vietoje Jūsų? — Dirbs buvęs mano pavaduotojas A. Skripėta. Jis septynis metus dirbęs Universitete. Aš pats, kiek mane dar laikys, stengsiuosi padėti, konsultuoti. Sunku išeiti. Ir gaila. — Ačiū už pokalbį. Sėkmės Jums. .
Kalbėjosi Linas MICKEVIČIUS Autoriaus nuotr.
STUDENTŲ DRAUGIJOSE
Angliškos tradicijos Anglų klube Sunku dabar atsekti, kas pirmas sugalvojo įkurti klubą, vienijantį Universiteto studentus, mėgstančius anglų kalbą ir linksmai leisti laiką. Taip buvo rašoma skelbime, kvietusiame balan džio 2 d. rinktis prie paminklo K. Donelaičiui. „Englich club" galima versti dvejopai: anglų klubas arba anglų kalbos klubas. Ir viena, ir kita reikšmė tinka nusakyti jo veiklos pobūdį. Mat bendraujama tarpusavy angliškai, o bendra vimo tradicijas klubo nariai bandys perimti iš Rangių ar amerikiečių kolegų. Paskaitoms arba pokalbiams bus kviečiami įvairių ambasadų darbuotojai, atvykę užsienio dėstytojai bei stu dentai. Klubas bandys rengti įvairias šventes, tokias, kaip šv. Valentino diena, šv. Patriko diena, cepelinų šventė — konkursas ir pan. Kad viskas vyktų sklandžiau, klubas padalin tas į komitetu: lavinimo, konstitucijos kūrimo bei švenčių organizavimo. Kaip geroje organi zacijoje. ' Tačiau, kai tik įvyks pirmoji šventė, bus pri imta konstitucija ir išrinktas klubo prezidentas, bus galima laikyti „English club" tikrai egzis tuojančiu. O kol kas tai dar tik daigelis, kuris galbūt išaugs į didelį medį, augsiantį, kaip pasa kė klubo teisinių pagrindų kūrėjų vadovas Klifas Dentas, ir po kelių šimtų m etų.
Rytis SABAS
DAR VIENAS „NAUJAGIMIS“ Balandžio 9 d. Vilniaus Universitete įkurta dar viena organizacija — Studentų filosofų drau gija. Apie ją papasakoja Filosofijos fakulteto trečiojo kurso studentas Žygimantas PAVILIO NIS: — Pokalbiuose, diskusijose su bendramoksliais gimė mintis, jog reiktų įkurti draugiją, suarti nančią visų kursų studentus. Filosofija, matyt, -tokia specialybė, kur dauguma studijuojančių — individualistai, uždaro būdo žmonės, mieliau bendraujantys su knygomis. Draugijos tikslai dvejopi: akademiniai ir socialiniai. Norėtume rengti simpoziumus, tematines konferencijas, jaukioje studentiškoje aplinkoje aptarinėti ben dramokslių kursinius darbus. Ateity gal pavyks išleisti leidinį, kuriame būtų skelbiami studentų moksliniai darbai — tai padėtų būsimiems filoso fams išmokti rašyti straipsnius. Norime užmegzti ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais filo sofais, šiuo mokslu besidominčiais žmonėmis. Ir ne tik lietuviais. Praktiškesni tikslai —■ paban dyti taip koreguoti studijų planus, kad mažiau kiltų konfliktų. Dabar yra ir, ko gero, nereika lingų disciplinų — matematika, informatika.. . Šias paskaitas studentai lanko nenoriai. Norime užmegzti ryšius su tarptautine Filosofų organizacija, pabandyti gauti daugiau literatū ros. Gal pasiseks padaryti taip, kad draugija tie siogiai galėtų bendrauti su kitų šalių universi tetų studentais, siųsti žmones į užsienį. Draugijos nariais galės tapti tik Filosofijos
Nukelta J 2 psl.
Prorektorius Benediktas JUODKA išrinktas MA prezidentu Balandžio 15 dieną Mokslų akademijoje įvykusiame Visuoti niame MA narių susirinkime VU prorektorius mokslo reikalams chemijos mokslų daktaras, aka demikas Benediktas Juodka iš rinktas Mokslų akademijos pre zidentu. Naująjį prezidentą ke turių metų kadencijai rinko 108 MA nariai. MA viceprezidentu tapo akademikas E. Vilkas.
UNIVERSITETO BIBLIOTEKA PRANEŠA SKAITYTOJAMS: BAUDOS DIDELĖS,
LAIKU GRĄŽINKITE KNYGAS Biblioteka praneša, kad nuo š. m. gegužės 15 dienos bus pra dėtas imti baudos mokestis už vėlavimą grąžinti knygas pagal nustatytą terminą. Už kiekvieną pavėluotą dieną ir knygą skai tytojas mokės bibliotekai po 1 rublį! Dar yra laiko, todėl atidžiai peržiūrėkite savo knygų spintas ir lentynas ir paskubėkite atsi skaityti su biblioteka. Liūdniau bus tiems mūsų skaitytojams, kurie, pasiskolinę iš bibliotekos knygas, nesugebėjo jų išsaugoti. Nuo šiol už suga dintas ar prarastas knygas skai tytojas mokės dešimteriopą jos kainą, o knygų, išleistų iki 1990 metų, kaina dar bus indeksuoja ma dvidešimt kartų! Tikimės, kad ir ^bibliotekos
skaitytojo pažymėjimą mūsų skai tytojai labiau gerbs ir saugos, nes už šio pažymėjimo dublikato išrašymą bus imamas 25 rublių mokestis. Tarpbibliotekinio abonemento skaitytojai turės apmokėti pašto išlaidas. Teminių bibliografinių sąrašų sudarymas taip pat bus moka mas: I aprašas kainuos 5 rub lius. Keičiasi ir knygų, rankraščių kopijavimo kainos: viena kopi ja — 2 rubliai. Vieno mikrofil mo kadras kainuos 0,5 rub. Gautos lėšos už visas šias pa slaugas ir baudos bus naudoja mos bibliotekos fondų komplek tavimui. B. BUTKEVIČIENE VU bibliotekos direktorė
STOJAMIEJI—NE UŽ KALNŲ Gegužės 2 d. stojantieji į Vilniaus Universitetą laikys pirmuosius bendruosius stojamuo sius egzaminus. Specialieji egzaminai prasidės birželio 20 d. Balandžio 13 dieno? duomeni mis norinčiųjų studijuoti VU bu vo 3200. Pareiškimų priėmimo komisija balandžio J4 d. redak cijai pateikė šiuos duomenis: Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą raštu ruošiasi laikyti
2982, žodžiu — 335 stojantieji. Specialiuosius egzaminus — ang lų k. — 243, vokiečių — 125. prancūzų — 75, rusų k. ir litera tūrą raštu — 321, žodžiu — 22. Istoriją raštu — 1079, kūrybinį konkursą žada laikyti 121. Ma tematikos egzaminą raštu — 1342, žodžiu — 253. Chemiją raštu — 416, žodžiu — 72, fizi ką 74, biologiją — 416 stojan čiųjų. „U. V." tat.
VYRIAUSYBĖJE
tlnl0 Ir vietinio susisiekimo trau kiniais numatyta 50 proc. bilieto vertės nuolaida. Parama studen tams -— nuostoliai transportinin. kams. Vyriausybės aparato infor macijos, mokslo ir studijų sky rius nustatys nuostolių už važia vimą tarpmiestinio susisiekimo autobusais kompensavimo tvarką. (Iš „Lietuvos aklo" Nr. 75, bav landžlo 17 d.).
Balandžio 15 d. Vyriausybės posėdyje nutarta, kad „dieninių skyrių studentai už važiavimą miesto transportu gali naudotis 80 proc. pigesniais mėnesiniais vardiniais bilietais. Už važiavimą nuo rugsėjo 1 Iki liepos 1 prie miestiniais autobusais, prlemies-
2
Universitas Vilnensis
1992. 04. 22
MES-ne už raudonuosius, ne už baltuosius. MES—už SAVE!
Balandžio 8 d. prie Vyriausy bės rūmų įvyko studentų mitin gas. Šis mitingas nebuvo netikė tas nei studentams, nei Vyriau sybei. Jis turėjo ir savo prieš istorę. PRADŽIA
Viskas prasidėjo nuo lengvatų transportui panaikinimo. Sausio 16 d. LSS išsiuntė pirmąjį raštą Vyriausybei, kur bandė įrodyti, jog studentams lengvatos trans portui yra reikalingos. Po to se kė dar 4—5 raštai įvairiais stu dentijos klausimais: mokesčiai, socialinės stipendijos, draudimas, LSS finansavimas. J juos gauta gausybė atsakymų, tačiau nė vieno konkretaus: „deriname, tvarkome, žiūrime, bandome. .." Kai LSS rašytų pareiškimų ir kreipimųsi susikaupė nemaža krūvelė, buvo pagaliau nuspręs ta, kad Vyriausybėje studentų reikalus kuruos Informatikos, mokslo ir studijų skyrius. Susirašinėjamas, prasidėjęs sau sio mėnesį, tęsėsi iki pat kovo. O kovo 31 d. įvyko pirmasis LSS atstovų susitikimas su Vyriausy bės nariais — Informatikos, mo kslo ir studijų skyriaus vedėju A. Gončiu ir A. Bagdanavičiumi. Iš studentų pusės dalyvavo VTU, KTU, ŽŪA, VPI, VU atstovai. Kaip papasakojo LSS prezi dentas Dainius Juzakėnas, susi tikimas buvo konstruktyvus ir
naudingas abiems pusėms. Ap tarti transporto nuolaidų, sava laikio stipendijų mokėjimo, pa skolų, mokesčių, draudimo klau simai. (Apie visus šiuos LSS reikalavimus „U. V.“ rašė kovo 19 d. numeryje — J. S.) Taip pat susitikime buvo bandyta apibrėžti studento statusą: kas jis — ar tėvų išlaikomas, ar sa varankiškas žmogus. Šio susitikimo, metu buvo susi tarta — jeigu per dvi dienas Vyriausybė patvirtins lengvatas transportui, mitingas neįvyks. Deja, sutartu laiku, atsakymas nebuvo gautas. Mitingas įvyko.
MITINGAS Savivaldybės aikštė, pripratusi prie kasdieninės saujelės pike tuotojų, balandžio 8 d. vos tal pino kelis tūkstančius studentų. Pagrindinis susirinkusiųjų reika lavimas — „Pas mamą —» už pusę kainos!“ Po paskutinio kai nų pakilimo, pavyzdžiui, studen tai iš Klaipėdos, norėdami kartą per mėnesį aplankyti tėvus, turi beveik trečdalį stipendijos iš leisti kelionei. Kita studentus jaudinanti pro blema — jie socialiai neapdraus ti. Studentai yra vienintelis so
KONFERENCIJAI PASIBAIGUS
cialinis sluoksnis, neegzistuojan tis soc. draudimo įstatyme. Skaudus klausimas ir netaiku išmokamos stipendijos. Dauguma studentų gyvena nuo stipendijos iki stipendijos, neturi jokių san taupų, todėl negali laukti neri botą laiką sekančios stipendijos. Juolabiau, kad kainos auga kaip ant mielių. Štai, Vyriausybei atsisakius dotuoti bendrabučius, pagal LSS paskaičiavimus nuo rugsėjo 1 d. už juos mokėsime 600 rub per mėnesį. Ką daryti tiems, kurie negauna stipendi jos? Todėl vienas iš mitinguo jančiųjų reikalavimų, kad Vy riausybė sudarytų studentams galimybę gauti valstybinę biu džetinę paskolą. Mitinge taip pat kalbėta apie dirbančių studentų ir studentiškų firmų atleidimą nuo kai kurių mokesčių. Tai suaktyvintų studentų darbinę veiklą, leistų patiems užsidirbti pinigų pragyvenimui. Pasišnekėti su studentais iš Vyriausybės atėjo ministras be portfelio A. Abišala: — Panelės ir ponai! Džiau giuosi, kad studentija, ketverius metus politiškai miegojusi, galų gale prabudo. Bet prabudo, ir išlipo iš lovos kaire koja.
Iš tiesų, Vyriausybėje buvo susitikimas su studentijos atsto vais. Ir pirmą kartą ne rėkavi mais spaudoj ar televizijoj, o tiesiogiai į rankas įteikti jūsų prašymai. Tačiau noriu pasakyti, kad Vyriausybėje nutarimai nepriiminėjami per vieną akimirką. Per tą laiką, nuo susitikimo iki mitingo, mes ir ieškojome lėšų transportui. Pinigai surasti. Liko formalumai. Ir esu tikras, kas ne vėliau kaip po 10 dienų galėsit važinėti už pusę kainos. Paskui ministras pasiūlė stu dentams paskaičiuoti: „Jei 40 (stipendija prieš du metus) pa daugintume iš 13 (kainų indek sas), tai gautume 720 (rublių). O tai ne 1100 (dabartinė studen tų stipendija) ir ne 800, kaip čia sakyta". Beje, nuo kitų mokslo metų, kaip pasakė ministras, bus kei čiama pinigų davimo studentams sistema. Tai turi būti kreditų sistema. Kreditus, sėkmingai bai gę aukštąjį mokslą, studentai negrąžins, nesėkmingai — grą žins. IMS skyriaus vedėjui V. Gon čiui pirmojo susitikimo su stu dentais metu studentai „pasirodė
Konferencija vyko lietuvių kal ba, o vertėjos (beje, irgi studen tės) vertė į anglų kalbą. Apie Lietuvos Nepriklausomybės ke lią papasakojo istorijos profeso rius A. Jakubčionis, apie Lietu vos Konstituciją prorektorius Z. Namavičius, apie Lietuves politi nes partijas — IJ.S pirmininkas A. Radžvilas ir kt. Tačiau la biausiai užsieniečiams patiko (kaip jie vėliau patys pasakė) L. Abariaus paskaita apie Lietu vos kultūrą. Diskusijų metu da lyviai galėjo išsiaiškinti jiems iškilusius klausimus. Gaila, jog neatvyko gerb. Rektorius. Nors laisvo laiko nebuvo daug, dalyviai daug kur pabu vojo: Operos ir baleto teatre,
Vilniaus senamiestyje, Katedros požemiuose. Labai jiems patiko televizijos bokšte ir Trakų pily je. Išvaikščioję Trakus skersai z ir išilgai visi taip pavargo, jog nebenorėjo važiuoti į Verkius. Kaip ir kiekviename renginy je, buvo šiokių tokių netikėtu mų. Štai vienas švedas, vykda mas iš Estijos į Vilnių, faksu perdavė, jog atskris lėktuvu, ku rio reiso, kaip vėliau paaiškėjo, tą dieną nebuvo. Bet jis atvažia vo autobusu ir nesunkiai rado kelią, nes anksčiau jau lankėsi Lietuvoje. O vokiečiai iš Suval kų į Vilnių atvažiavo taksi, mat kely irgi buvo nesusipratimų. Ką gi, kai labai nori — viską gali. Ir dar užsieniečiams labai
visai protingi". — O šiandien aš pamačiau, kad jų yra daugiau, — pasakė jis. — Ir mes padarysim viską, kad studentai turėtų valgyti. Vedėjas garbingai prieš susi rinkusius studentus pasižadėjo visus Vyriausybės nutarimus, ku rie liečia studentijos reikalus, skelbti spaudoje. — Tik jūs galvokite. Atsirin kite, kas už ką yra atsakingas. Valgyti Vyriausybė duos. NEPABAIGA
Viskas dar tik prasideda, LSS gavo antrą Vyriausybės kvietimą susitikti. Priimtas Vyriausybės nutarimas dėl aukštųjų mokyklų studentų sanatorinio gydymo: (. . .) sanatorijų-profilaktoriumų išlaikymo išlaidos 1992 m. den giamos iš aukštosioms mokyk loms išlaikyti skirtų bendrųjų asignavimų". Be to, dabar stu dento stipendiją turi sudaryti nemažiau 85 proc. pragyvenimo minimumo sumos, patvirtintas ir naujas stipendijų sudarymo fon das. Kokie kiti žingsniai? — Viskas Vyriausybės ranko se. Jei ji neištęsės savo pažadų, teks imtis aktyvesnių veiklos formų, — sako D. Juzakėnas. Bet, žinoma, būtų geriau iškilu sias problemas išspręsti taikiu keliu. Jūratė SKCRYTfi
L. MICKEVIČIAUS nuotr. Pi keto akimirkos
patiko balandžio 8 d. studentų suorganizuotas mitingas Savi valdybės aikštėje. Ir... leisti va liutą: už kelias kronas ar mar kes galėjo sočiai pavalgyti. Tuo tarpu jiems nerūpėjo, jog šiai konferencijai išleista apie 50 tūkstančių rublių iš Studentų atstovybės sąskaitos. O dalyvių atvyko labai mažai. Skaudu. Lie tuva pasakė užmiršusiam ją pa sauliui, jog ji dar yra. Ir mums patiems reikia stengtis, kad j»< būtų. Ir niekas čia nepadės — nei konferencijos, nei užsienie čiai. Viktorija JAKUBAUSKAITĖ
L. MICKEVIČIAUS nuotr. Kon ferencijoje.
DAR VIENAS „NAUJAGIMIS“ Balandžio 7—13 d. Filosofi jos fakultete vyko Studentų atstovybės suorganizuota konferen cija „Ilgas kelias j Lietuvos Ne priklausomybę". Pakalbinau vie ną jos dalyvį, studentą 'Evaldą JANKAUSKĄ. — Si konferencija sumanyta dar pernai, apsilankius Vokieti joje. Buvo pakviestos delegaci jos iš daugelio užsienio šalių.
Deja, pirmą dieną atvyko tik iš Vokietijos ir Švedijos. Be to, manyta, jog ir Lietuvos studen tai neapvils, bet, atėjo vos keli. Siek tiek vėliau atvyko dar iš Kaliningrado, Maskvos, Kauno. Bendras dalyvavusiųjų skaičius nebuvo didelis. Todėl teko pa keisti programą: mažinti lektorių, seminarų skaičių, o dalyviai išsi skirstė dviem dienom anksčiau.
Atkelta iš 1 psl. fakulteto studentai. Dabar yra 30 narių, dau giausia — II ir III kursų studentai. Pirmakur siai dar nelabai aktyvūs. Išrinkta taryba ir pre zidentas, priimti įstatai. Gal vėliau ši organiza cija taps kiek atviresnė. Bet pirmiausia reikia patiems sutvirtėti. Mums daug padeda ir pataria doc. K. Stoškus, J. Karosas, prof. A. Šliogeris, Mes dar turime nemažai problemų. Reikia gauti ir patalpas, kur galėtume rinktis ir pri
iminėti svečius, įrengti biblioteką. Nuo kovo 20 dienos, kai įkūrėme VUSFD, iki balandžio 9 d., kai dekanatas įteisino mūsų draugiją, j oš įstatus, buvo formavimosi laikotarpis. O dabar netrukus surengsime steigiamąją konferenciją ir... Kaip apsisaugosime nuo apatijos? Reikia dar bais įrodyti, ko esame verti. Ir jei pavyks, tai gal ir narių padaugės.
Užrašė Gabija STEPONĖNAITĖ
Sako man — seniau daugiau rašei? Kodėl tyli? Netyliu, net negaliu sutramdyti savęs. Tik dažnai, kai ką pasakau, pasi ginčiju — tas išeina piktai. Kažkokie pamokslai. Pamėgini juos pakreipti į save, ir, žiūrėk — save nutildai. Ir matai: ne kas ir tu, brolau, ne kas. .. Ne kas mes... Kalbėsiu „gerbdamas" save. Taigi — mes. Man patinka vadinimas buvu. siu. Tai nebaisu. Gal todėl, kad nejaučiu, kad ką būčiau prara dęs. Tik nuėjimas reikalingas, įsivaizduoji — tavęs nėra, o tu ir esi. Net laukiu tos progos — išeiti į tylą, vienatvę... Atrodo atgaučiau du dalykus: nebūtų tarp manęs ir mano siekių, tarp svarbiausių idealų tarpininko. O dabar jaučiu, kad yra tarpinin kas. O kai taip yra, tai nėra laisvės. Taigi — išėjimas iš da bartinės būklės... Koks laimin gas buvau, kai vaikščiojau vie nas, bendravau su savo negyvė liais kalneliais. Su jais lengviau nei su žmonėmis. Taip tvirta, pastovu. Neaišku, daug paslap ties... Ir bent aišku, kad taip, o ne kitaip. O gal ir visiems atei na proga grįžt į save, į tą, kuo esi. Nelaimė, kai tave įsuka ne į savo sūkurį. Juk suprantu, kas atsitiko. Ne su vienu manimi...
Neįprastas dabar gyvenimas. Daug kas aplink mus kitaip, o mes ne savose, lyg laikinose vietose. Tarsi kokiame „pake liui"... Rodos kiekvienam svar bu kažkur nepavėluoti. Bet ti kėkime — ateina jau nuovargis, tylos pasiilgimas... Mes lyg sro vės pakeltos smiltys... Tos pa klūsta didžiajam „traukos dės niui", ima nugulti, darniai sluoksniuotis, randa savo vietą. Pa našiai ir žmonės. Atsiranda juk darbo pasiilgimas — mūsų didis „traukos dėsnis". Laisvo doro darbo, kai kiekvienas duoną pelno sau ir gera kuria savie siems, bendralaikiams gentai niams. Betgi kaip visa tai toli praeityje, kai daugelio mūsų gyvenime dar nebuvo... Ir atei tyje, kai čia jau kiti bus... Ne, nenusiminkime. Bus ateityje taip mūsų vaikams. Argi to negana? Tik reikia tikėti ir žinoti (I), jog tu tikrai link ten (1), tai (!) darai. Deja, ne visada... Alba nesuvoki, nesusigaudai pats, ar ba kitų tos pačios klaidos gai šinamas esi. Kiek mūsų, kurie gadiname, toliname tą svarbiau sią Lietuvos tikslą, giliname ir platiname griovį tarp paliekamo ir siekiamo... Dabar sunkiausias metas, kai reikia pagaliau pereiti tą nesąryšio plyšį. O jis toks neaiškus — kad bent jo gylį nujaustumei... Gal praraja?.. Mes kelyje, rodos nuo amžių mums žinomame, o visgi klydinėjame, net susipainiojame. Pa prastai kelyje — visokių pavo jų atsiranda. Bet blogiausia, kai abejoji, paklysti. O dar — ima pasibaigia duona... Kas gi mūsų ūkinio gyveni mo nūdienų svarbiausia: skelbt, ar daryti? Po didžių tiesos sa kymų ir atgavimų seniai laikas dirbti. Kam neaišku, jog svar biausia — duonos ūkis. Mūsų tradiciniame likime — gamtos ūkis (žemės, miško, vandens). Kitos, išganingesnės veiklos juk nėra... Tuo tarpu vien duona negyvensi. O be „energijos duo nos" irgi nė iš vietos. Tad reikia bent ko daugiau pagaminti, prekiauti. Čia mūsų laukia di deli sunkumai ir net sukrėti mai, kuriems, deja, nesiruošia ma. O jie čia pat. Bijau, kad nepradėčiau mo kyti ir kaltinti. Dabar tas taip lengva — net nejunti tai darąs. Bet kaip čia nepasakyti didžiau sio nerimo. Tai turto praradi mai. Juk Lietuvą, iškrintančią iš buvusios mums nesavos valsty bės paveldėjome ne nuogą, ne paliegusią, o turtingą. Žinau, ne visiems patiks, be*, aš taip ma tau (pamatys beje ir kiti). Šito nė nereikia slėpti — tai žmonių užgyventa. Tad kodėl ■ dabar ma tome tokį neatsakingą visų mū sų užgyvento gero savinimąsi? Ir buvusiųjų, ir busimųjų. Juk tai paveldėtas nacionalinis tur tas. Juk taip?
3
Universitas Vilnensis
1992. 04. 22 Na, kaip gi čia yra, paaiškin kit. Paprasti žmonės, kurie už gyveno tą didžiulį turtą — jo negauna. Atgauna vaikaičiai sa vo genčių herbus ir žemes (že mė išties amžinas turtas?), o tas kumetis, grytelninkas, anot D. Poškos, pastatęs „baltas mūrinyčias“, tas fermas, rūmus ir ke lius nutiesęs, savo tuščioje ki šenėje pavargusią ranką teturi. „Še tau investicija"... Sodybinis ūkininkas, laisvas valstietis — mūsų ateitis. Deja, ateitis. Ir neaišku, nes tas ūki ninkas daug ko, net duonos pirktis į rajono centrą tebevažinėja. Paramos iš valstybės be veik negauna. Technikos, staty binių medžiagų. Gal be reikalo priekaištauju. Ir visgi, negi ar timos Baltoskandijos šalys, to kio panašaus gamtinio (gal ir ūkinio) kraštovaizdžio valstybės nesuteiktų konkrečios paskolos besikuriantiems ūkiams atitin kama technika. Gal kas pastaty tų kokią remonto įmonę tai technikai? Atiduotume vėliau skolas. Dabar gi mūsų naujaku rys tokioje pačioje nedalioje, kaip Juras Tarutis iš Cvirkos romano. Nesistebiu, kad kai kur tų ūkininkų jau mažėja. Rašau tiesiog taip nujausdamas, todėl prašau neužsigauti. Taigi, grįšiu kiek atgal — ką daryti? Ko laukti tiems, kurie neturi savo giminės herbo, palikiminės nuosavybės. Gyveni mą atidavė pusvelčiui, nieks jiems, o ir mums panašiems ne sumokėjo nei tada, nei... da bar... Sugrįžti reikia į— senat vę. Gerai jei turi vaikus ir na mus. O jei ne? Atrodo be sukrėtimų mums šių laikų nepavyks išgyventi. Eikvojimo, dalinimo ir dalinimo, si „medaus metas” pasibaigs juk. Kaip bus, kai skelbta nau ja dar bus nesukurta, o sena jau, deja, sugriauta? Kodėl ka same sau duobes savo kelyje? Žinome tik mokesčius ir kainas. Lyg dvi svarstyklių lėkštės ir sūrio dalinimas (iš pasakėčios). Ir taip pakaitomis. O pasek,mės? Akivaizdus sugebančiųjų turtėjimas, galinčiųjų nesaikus švaistymas, dalinimas. Parti joms, kelionėms, atrodymui. Pa žiūrėkime, kiek švenčių, iškil mių, išlaidavimo ir gaišinimosi. Rodos tai ir būtų svarbiausia. Gruodyje vos pusę dienų tedir bome. O tų progų?.. Ana, vie nas miestelis iškilmingai šven čia savo bažnyčios varpo 100metį. Visi laimingi... O tuo tarpu ten, iš kur duo na eina — ištekliai mažėja, ma žėja... Pradžioje geriausi gaba lai — gera patogi technika, gy vuliai. Netrukus prasidės ne šiojimas po plytą, po šiferio la pą, kas į savo pusę. O likusį... sudaužysim. Šitą juk sugebame. Atrodo „pasaulį seną sudaužy sim" dar naujo toli nė neįpusėjus kurti. Ekologija. Iš madingo žodžio turi virsti esmės, likimo sąvoka. Yra sunkumų, kurių per gyve nimo šventiškumą nematome. Pavieniui, tyliose kančiose galinėjasi Černobylio aukos. Nau ji černobyliai, beje, gal daug didesni ir fatališkesni mūsų vi sų rankomis kasdieną kuriami. Pasaulis ir mes beveik neturi laiko susikaupti šių grėsmių su pratimui ir jų mažinimui. Juk apslšvietuslo, raštingo žmogaus (!) pažiūra nei kiek nesigręžia į tą pusę. Argi nematome, kad ir toliau gamtos ištekliai eikvo jami, o pati gamta naujojo verslovininko suvokiama kaip... vienakartinlo panaudojimo daly kai (I). Kaip ten bebūtų ateityj e su mūsų ūkiu — gamta vie nintelė ir paskutinė priebėga. Reikia greičiau suprasti dekora tyvinės ir deklaratyvinės gam tosaugos pražūtingą pavojų, ku ris slypi etatizme ir sumany muose. Ekologinė sąmonė turi būti kiekvienos profesijos vidi niu poreikiu, veiklos norma. Dar kartą: ekologizuoti būtina kiekvieną profesiją: žemdirbio (pirmų pirmiausia!), atominin ko, kelininko, mokytojo, valsty bės veikėjo, kunigo — visų! Vi si turime ekologiškai a p si krikštyti. Joks universalus „ekospecialistas", joks gamybos
Česlovas KUDABA
NERIMAS KELYJE SU PAMOKYMAIS PAČIAM SAU šakos etatas (30, 50 etatų!) nie ko neišgelbės. Išsaugosime savo gimtinę, profesinę aplinką, savo sveikatą ir rūšį kiekvienas savo veikloje ir aplinkoje. Žemdir bystėje tas, kuris ekologiškai tinkajnai sėja, tręšia, augina; atominėje elektrinėje — tas, ku ris esmingiausiai čia savo darbą supranta, keliuose, kuris juos tiesia, kuris automobilį gamina, kuris važiuoja. Visi — kas gy vena, veikia, keliauja. Pabaigai dar palyginkime tą visą esmę su keliu ir važiavi mu. Mes gi išties visi kelyje! Eismas tada darnus ir nepavo jingas, kai taisykles gerai iš mano ir jų šventai laikosi ne tik reguliuotojas, o kai ir visi kas važiuoja. Ir, kas svarbiau sia (!), laikydamiesi tų taisyklių, o ne važiuodami kaip kas išma no, kad tik greičiau. „Ekologi nio eismo" taisyklės — visiems savo precesijose. Visų pirma, nes pavojų nesumažėjo, o pa didėjo. Prieš tai mus j priekį skubino planas, o dabar (bepro tiškai!) pelnas. Ar ką nauja, esmingai daro me? Užeina — patriukšmauja me (dėl valymo, dėl pajūrio). Vėl atidedame nepadarę iki ga lo, iki koks poreikis sudirgins. Kad jr naftos’ uosto statyba — juk reikia. Tada įsitikinkime kuria nors galimybe, apsaugos būtinybėmis, apsispręskime ir statykime. Negi reikia laukti dienos, kai uosto jau reikės.
Dabar svarbu ne vien fizinės aplinkos, bet ir „dvasios ekolo gija“. Tuo tarpu ta dvasia ap sėsta politinio pykčio ligų. Žmo nės kažin ar nepajuto, kada jie persiskyrė į dvi puses — deši nę ir kairę. Kada taip pasidarė? Dabar viena pusė aiškina kitai, jog dalis mūsų... netikri mes. Gal net ne mes, o jie. Kai pa galvoji, save ir panašius „peršvieti" dabartinėmis akimis — išties, anais laikais galvota vi saip. Prisipažinkime sau — ar daug kas numanė tai, kas įvy ko? Nemanau. Bent mes, nuoša lesnės profesinės krypties (gam ta) žmonės nelabai galėjom įsi vaizduoti — kada bus kas? Ka da nors... — tardavome. Vieni palūžo, kiti nešiojosi užanty Tėvynės brangumą. Ypač gam toje gimtojoje... Tai buvo ir patogu: gini gamtą, o juk ir konkretų kraštą (kas kad Tėvy nę vadinti tik Gimtine leidžia). Ir guodiesi — juk vis kažkas... Ir buvo šitaip daug metų... Dabar girdžiu — blogai. Vie nas bendramokslis net gamti ninkas ir priekaištauja: „Tai... saugojai, gynei tu, Lietuvos me džius... Juk sovietiniam reika lui nuo to geriau buvo. Nauda tai santvarkai..." Kitas dar: „Visi! Nuo suau gusių iki vaikų parsidavė... Vai kas skiemenavo: „Le-ni-nas“. .." Išties... Reikėjo Nieko nedary ti, nesaugoti, nepriimti. Net raš to. Tai šiandien pasauliui būtų įdomu pamatyti fenomeną... Dabar daug kas blogai. Vis kas, kas daryta ir dorų partie čių (įsirašiusių į partiją tikint ką nors padaryti, išsaugoti) — amoralu. Tarkime visi būtų da rę priešingai, moraliai. Kas šian dien savo kraštovaizdyje Lietu va būtų? Gal būtume toliau už totorius į rytus nunešti, gal ki taip... Reikėjo visaip pagalvoti. Arba bent dabar (?) pasakyti — kaip reikėjo gyventi Lietuvai. Vistiek, atgailaukite! Kas tas teisuolis, prieš kurį būsi klup domas. Dažnai tie „teisuoliai" iš anų laikų, kurie tada... irgi gy veno. Vieni tyliai, kiti net nie kingai... Bet tyliai. Dabar sako — kentėjo. Kentėjo tai daug kas. Tie dažnai ir dabar kenčia.
Neretai ir už mus kenčia. O kas buvo — tas buvo. Dauge lis buvome perpus žmonės. Juk kam, kur neteko viena sakyti (gal tylėti), o kita daryti, bent jau panašiai atrodyti? Juk retas nedraudė vaikų nuo juokavimų apie Leniną, Leonidą, Slavą Kapėsėsą. Reikia suprasti tą nelai mę. Nes jeigu to nėra, tai yra priešprieša... Tada vieno Ir kito užančiuose po akmenį. Broliai, supraskime tą nelaimę... Šitiek slapyvardžių, dvivardžių. Dides ne ar mažesne raide mes visi dvivardžiai. Supraskime. Juk nelaimė. Supilkime žemės kal nelį visi, užritinkime akmenį, ir tyliai nueikime nauja kryptimi. Patikėkit, ne dėl savęs kalbu, o dėl mūsų.
Dar vienas nerimas. Netikros didybės, netikros vienybės ir netikros meilės įtvirtinimas. Pa sitikim kaip Vaižganto pieva per šventą Joną (jis ja džiaugė si Pragiedrulių krašto paantval niuose) — kiekvienas panašus j save. Tuo tarpu akivaizdu sie kimas būti... ne savimi. Su tuo susitaikoma, pasigirsta ragini mai, o ir priekaištai, įtarimai, jog ne viską, kas Lietuvos var du skelbiama, mylime, nesidžiau giame... Nemylime vyriausybės, vadovų. Jau ir šitą mums pri mena. Neduok Die... Vadovai patys turi žinoti, kad jie visada valstybėje tik įtariami. To iš ties reikia, tai nepavojinga. Kur, kada meilė vadams padarė žmo nes laimingus, jų neapgavo? Ten, kur pagrindas meilė va dams, nereikalinga Konstitucija. Juk žmones, jei jie ir gražūs, verti pagarbos ir net meilės, po litikoje juos vertinti reikia ne tik už tą, ką padarė, bet ką da ro, ir... gali padaryti (?). Ar mes taip greitai pamiršome „gyve nimą vadų meilėje". Turime vieni kitiems (visuomenė, vadai) tarnauti, išpažindami teisumą, pasitikėjimą, po kiekvieno žo džio, veiksmo jį pasveriant. Gy venti reikia, o ne mylėtis. Kaip bekalbėtume (pykdamie si ar ne) dirbti reikia. Teks dirbti konkurencijos sąlygomis. Beje, ir mokslo, ir kūrybos žmo nėms negalima vien verkti. Ne lengva bus priprasti, ką daryti. Nes ilgai dar nebus tikros kon kurencijos. Imponuos herbai, orogancija, prievarta, net nepa dorumas ir apgavystės. Juk aki vaizdu. Todėl noriu paremti sa vo šio skirsnio pradžią. Pasiimkime iš senų nelengvų laikų kantrumą, paprastumą, meilę ir brolystę. Ten jos buvo. Bent ne mažiau. Juk buvome broliškes ni. Tai ir padėjo ištverti, su laukti. Jei elgsimės kitaip — bus nuostolių. Lietuva tokia ne didelė. Išgelbėti, išsaugoti gali tik brolystė, visų čia gyvenan čių. O mes ir dabar, ne visada padorūs savo kitataučių brolių čia, Lietuvoje, gyvenančių at žvilgiu. Rodos taip neseniai bu vome jų vietoje. Juk didžiausia tamsuma ir nelaimė tikėti tau. tiniu sterilumu. Argi tai idea las? Ar nesama mūsų dabartyje kokių paslapčių? Gal ta pati kaip ir daug kur — žmogaus paslaptis. Visaip apie tai gali ma klausti, atsakyti apie tą žmogiškumo paslaptį. Kad kas paaiškintų žmogaus silpnybės paslaptį?.. Silpnas, kad klysta, silpnas, kad negali. Kas padės dvasioje silpnam, sveikatoje silpstančiam, senstančiam, nyks tančiam... Kokių liūdnų, liūdnų mūsų krašte šalia mūsų žmonių gyvena!.. Tyli, nesiskundžia kentėdami. Galėtumėm gal daž niau juos atsiminti, gal padėti?.. Anais metais, kaip tik blokados
mėnesiais, parašė pažįstamas iš Jungtinių Valstijų Leonas Saba liūnas laišką, kuriame klausė, ar negalėtume atsiųsti vargstančių žmonių adresų. Kartu su K. Sa ja surašėme kelias dešimtis. O tas žmogus ten vėl rašė, sa viem, siuntė. po Siaurės ir Pie tų Amerikas, kitur. Tie pagal tuos adresus siuntė siuntinėlius šventėms. E. Rastenienė iš Niu jorko, D. Rosales-Statkutė at siuntė pinigų, kuriuos dalinome. Dar jie gražiai mums priminė, jog ne visad dorai sugebame su gyventi su Lietuvos kitataučiais. Važinėjant po tų liūdnų tylių žmonių kiemus girdėjau, jog iš JAV juos šelpė L. Sabaliūno pa raginti Dr. Linas Sidrys, Elena Rožėnienė, Antanas Pumputis, Judita 2ilius-Clow, Erika ir Gra žina Jasiukaitis, Jonas Soliūnas, Gražina Slavėnienė, Bronė Selenienė, Ona Rutkauskienė, Aldo na ir Vytautas Čepėnai, E. B. Masiokai, A. Grigaitis ir dar ne vienas. Ir (geriau būtum nežino jęs!), kai kurie siuntinėliai, skir. ti tiems žmonėms (!), mūsų mui tinėje patuštinti. Pikti (o gal al kani?) liežuviai klausia: priva čiuose prekystaliuose daiktai ir daikteliai iš kur?.. Neimk, kas ne tavo ir nekal bėk kitaip nei tu matai ar ži nai; padėti silpnesniems, nega lios kankinamiems. Daugiau nė ra kaip gydyti tą baisiąją stip raus žmogaus silpnybės paslap tį. Ir savąją, kad apie tai viešai, ne be pykčio kalbu. Lietuvos kaime (o mes nesigėdykim mūsų kaimietiškumo) nuo seno brangi buvo teisybė, ištikimybė. Argi kas kada kėsi nosi imti ne savo, net atimti (!). Visuotinis pasmerkimas, nusi gręžimas buvo baisiau už viską: „Ką žmonės pasakys! .." Šian dieną turime pateisintą vogimą, kurį ir vadiname... komercija (negi galvojate, kad taip apie visą komerciją sakoma). Idealus — kišenės pildymas. Kur, už ko turi laikytis valstybės idėja?
Tad ir jaučiamės... nelaisvi. Sį kartą nuo savo gerokai poli tizuoto, apmeluoto gyvenimo. Iki gašlumo tuo atveju supurvina mas tautiškumas. Ir šioje šven toje priedermėje ne vieną impo nuoja galėjimo proga ar net prievarta. Ar tautiškumo idealas ištvers... net mumyse.
Kas turėtų būti man, mums di džiausias rūpestis, pareiga? Vai kai, anūkai. Tai skola. Anūkai mano skola. Aš (mes) gi kiek mažai apie juos galvojame, da rome. Tad ar išties kuriame Lie tuvos ateitį. Baisi yra žmogaus (mano ir mūsų) silpnybės paslaptis. Praeis dar kiek laiko, ir mes, ir vieni ir kiti, ir iš kairės ir iš dešinės, lyg iš didelio ilgo mi tingo sugrįšime... namo. Visada juk sugrįžtame Į savo vietą, tik ra gyvenimo būvį. Sugrįšime nei vieni geresni, nei kiti blo gesni. Kad tik visi sugrįžtume. .. Nelengva bus palinkti prie pa liktų vagų ar rankraščių — ne labai aišku nuo ko pradėti. Juo vėliau, juo bus sunkiau. Jau (!) reikalas verčia dabar, dar tą pa tį šį vakarą, ryto nelaukus, grįž ti ir dirbti. Nesgi niekas niekam nieko veltui neduos... Gal tai ir bus tikrasis sukrėtimas. Atrodo be šito (!) poreikio dirbti žmogus nesupranta... Ką padarysi... Taip yra gam. toje. Visuomenėje socialistinėje mums aiškino kitaip. Deja, dės nis, atrodo, universalus — nie kas iš nieko neatsiranda. .. Atei tis čia, Lietuvoje, bus sukurta darbu.
4
Universitas Vilnensis
1992. 04. 22
NEIŠEIK, DINA!, IŠ UNIVERSITETO, netgi jei to panorėtų Aukščiausioji Taryba
L. MICKEVIČIAUS nuotr. Kas yra bendra tarp karvės ir dinozauro? Ogi kai pavasarėjant Fizikos fakultete pasirodo kon strukcija, primenanti taip gerai daugelio pažįstamą naminį gyvu lį, visi žino — greit bus FIDI, legendomis ir mitais apaugusi Universiteto šventė, priverčianti smarkiau plakti ne tik fizikų širdis. Ir neapsiplunksnavęs fuksas ir karšinčius penktokas gali pasakyti, kad FIDI — tai ne tik fizika bei rimtos šnekos, bet ir gera muzika, staigmenos ir nos talgiški prisiminimai. Šiemetinė, 24-oji FIDI — ypa tinga. Pirmą kartą fizikai buvo išvaryti iš savų gimtųjų namų ir turėjo pasiprašyti prieglobsčio svetur: Sporto rūmuose. Ne iš pasipūtimo ar gigantomanijos "Dinas pakvietė svečius į naują, didelį, bet vis dėlto svetimą būstą. Dinozauro įsileisti į Uni
Valkai palydi Savanori versitetą nepanorėjo gerb. ūkio direktorius A. Kundrotas. Gal jo karštoko būdo pabijojo, o gal šautuvo, per uodegą permesto, išsigando?.. Juk dabar turbūt jau niekam nebe paslaptis, kad Dinas Zauras — Lietuvos sava noris. (Kaip tau ten, Dinuti, se kasi? . .) Tad kuo gi ypatingos buvo savanorio išleistuvės? Kaip jau sakiau, Dinas su draugais vaka rojo Sporto rūmuose, o iš ryto, nulenkęs galvą gimtiesiems na mams, mašinų kortežo lydimas patraukė į Centrinius Universi teto rūmus. Kad nebūtų baisu „visagalio centro“, fizikai Dinui surado draugą — mažą balionė lį dinozauriuką. Tačiau likimo ironija — vėjo gūsių puolamas mažasis Dino kolega buvo ra mus tik iki Nemenčinės plento. Prie posūkio mašinoje jam pasi
CHEMIKŲ ŠVENTŲ TEKO PALAIDOTI
darė ankšta ir jis, nutrūkęs nuo fizikų suręsto krėslo, nuskrido, palikdamas ašarojantį Diną ir sužlugdytą šventės scenarijų. O juk norėta surengti mažiesiems vilniečiams balionėlių ir aitvarų šventę Lukiškių aikštėje. . . Susinervinęs Dinas ir jo paly da tik akies krašteliu žvilgtelėję j „nemylimą centrą", greitai su grįžo į Fizlendą. Deja, ir čia jis nenusiramino. Ir kaip nesinervinsi, jei atrakcionai, ankstes niais metais okupuodavę visą aikštę, dabar teužėmė vos jos trečdalį... Pasak pačių FIDI or ganizatorių, šiemetinis Fizlendas — žemiau kritikos. Pagrindi nė nesėkmės priežastis — abso liuti nežinomybė. Juk iki pat paskutinės dienos nebuvo žino ma, ar šventė apskritai įvyks. Naujų patalpų pradėta ieškoti, likus tik savaitei iki FIDI! Apie pačią šventę (ir ypač vakarinę jos dalį) teko išgirsti nemažai atsiliepimų, daugelis jų — ne patys geriausi. Pasak tų pačių organizatorių, vakarinė FIDI da lis ir negalėjo būti geriau orga nizuota, nes Sporto rūmai nepri taikyti išradingajai fizikų fanta zijai. It kortų namelis žlugęs scenarijus, per didelė erdvė rei kalavo didelės organizatorių iš monės, ir jie visaip stengėsi ką nors pakeisti... Deja, deja, čia koją pakišo sustabarėjęs, biurokratinis mąstymas. Sukau pus paskutines jėgas, rūmai visgi buvo papuošti šventei, tačiau lyg iš po žemių išdygęs prieš gaisrinės apsaugos atstovas už budėjimą pareikalavo 3000 rub lių, o fizikams atsisakius tokių paslaugų, paprasčiausiai nuplėšė 2/3 dekoracijų, plakatų. Neleido suvaidinti MAO teatrui. Nepai sant to, organizatoriai stengėsi panaudoti kiekvieną rūmų pėdą. Nepanaudoti liko tik... tualetai. I aukšte buvo įsikūrusi „Bičiu lių" diskoteka, liaudies muzikos gerbėjų klubas ir pučiamųjų in strumentų orkestrėlis. II aukšto fojė ir pagrindinėje salės scenoje save demonstravo įvairiausių stilių ir pakraipų muzikantai. Čia galėjai išgirsti ir gerą seną ro kenrolą, ir nostalgišką džiazo melodiją, ir trankų, kietą hardo ritmą. Kam nepatiko muzika,
Chemikams, kaip ir fizikams, Universiteto vadovybė atsisakė duoti mokomąsias patalpas švęsti Chemikų dienai. Balandžio 4 dieną nuo Chemijos fakulteto link VU Centrinių rūmų patrau kė gedulinga procesija. Karste — paskutinė chemikų viltis ir džiaugsmas. Fizikai, iš visos šir dies užjaučiantys chemikus, tą sunkią jiems valandą buvo kar tu — Dinas Zauras nasruose at nešė gėlių. . . Lino MICKEVIČIAUS nuotr.
Profesorius: — Ar Jūs galėtumėt užmigti mano paskaitose? — Taip, jeigu Jūs tyliau kal bėtumėt.
XXX Studentas rašo namo laišką: „Tėve, aš kasdien bėgu paskui autobusą ir sutaupau 16 kapei kų“. Tėvas atsako: „Kvaily, bėg paskui taksi, daugiau sutaupy si".
Mūsų adresas: Vilnius, Universiteto 3. Telefonas: 61-00-18. Tiražas 4500 egz. 1 spaudos lankas. SL. 321 Užs. Nr. 594 Spausdino Lietuvos leidybos įmonė „Spauda“. Redaktorė Liana BINKAUSKIENĖ
XXX — Argi galima šitaip nieko nežinoti? — Atleiskite, profesoriau, gal vojau, kad egzaminas bus rytoj.
1000! visą savo sielą ir pinigus galėjo atiduoti paslaugiosioms Sporto rūmų kavinės barmenėms. Pasak vienos ir jų, tokio lankytojų antplūdžio jau senokai nebuvo mačiusi. Bet, kaip sakoma, vien muzika ir alkoholiu gyvas nebū si. Tai suprasdami, fizikai bandė paįvairinti programą mini spek takliukais ir grandioziniu alaus gėrimo šou, kurio metu buvo bandyta pasiekti Gineso rekordą. Nežinau, ar įnoringi ponai iš Vakarų užregistruos šį rekordą, tačiau į FIDI ir Lietuvos pramo gų istoriją šis faktas turėtų pa tekti. Juk nėkasdien 1000 vyrų petys j petį geria alų, o išgėrę... klaupiasi. Būtent klaupiasi, nes rekordo laikas buvo fiksuojamas nuo startinio pistoleto šūvio iki momento, kai paskutiniojo alaus mėgėjo kelis palies žemę. Teisė jų chronometrai buvo sustabdy ti po 1,43 min. Per tiek laiko 961 Lietuvos pilietis „sudorojo“ 961 alaus butelį. Keista, o juk firma „Vėžlys" varžyboms pasiū lė 1020 butelių. Kur dingo dar 59 „Utenos" alaus buteliai, nesu žinojo net 5 specialiojo policijos dalinio „Aras" vyrai, beje, už savo paslaugas paprašę 2000 rublių. Jų 10 kolegų iš Žirmūnų policijos nuovados buvo kukles ni. Ką jau bekalbėti apie 30 fi zikų — savanorių kurių užmo kestis buvo tik pakvietimas į vakarinę dalį. . . Jei jau prakal
bau apie rekordus, reikėtų pa sakyti, kad šiemet sumuštas dar vienas — FIDI žiūrovų rekordas. Pasirodo, jų buvo apie 4000. Linksmintasi 5 valandas, nors norėta ir ilgiau. Bet svečiuo se — tai ne namie. O juk fizi kai buvo paruošę fejerverką, vakaronę prie laužų, lazerinės muzikos koncertą ir netgi kino teatrą ant medžių. Deja, prie Sporto rūmų tokio reginio ne padarysi. .. Šiemet fizikams pinigų užteko. Nesvarbu, kad 24-oji FIDI kai navo apie 100 000 medinių rub lių. Juk šventę rėmė firmos, gaunančios pelną ne vien tokia „valiuta". Daugiausia padėjo sponsoriai iš „Baltic Travel Service", parduotuvės „Astra". Rė mėjų sąraše — ir firmos „OktoPiligrimas", „Eurovil", „Rotus", „Fidus", „Minolta“, UAB „Ei 1", VU finansų direkcija. Fizikai vi siems nuoširdžiai dėkoja. . . .Prabėgo dar viena FIDI. Šventės pabaigoje sudeginta karvė. Kitąmet ją vėl lipdys fuksai — tokia tradicija. Laikas daug ką pakeis, ir neišsipildys grupės „Bovy" solisto Marijaus linkėjimai, kad kita FIDI įvyktų Aukščiausiosios Tarybos rūmuo se. Vieta ten gal ir nebloga, bet, manau, visiems vertėtų pri siminti, kad „visur gerai, bet namuose geriausia"... . Remigijus BIELINSKAS
NORITE UŽSIDIRBTI
PINIGŲ?
Jei taip— kreipkitės į privačią buitinių paslaugų įmonę „Ruoša". Ji laukia studentų, norinčių laisva laikiu dirbti nepilną darbo dieną. Kreipkitės tel. 73 50 77, 46 68 80 nuo 18 vai.
Dingusius studentų asmens liudijimus Nr. 9011140, išduotą KomF studentui Remigijui BlEUNSKUI, Nr. 9011185, išduotą FilosF studentui Audriui ZAKA RAUSKUI, Nr. 9021266, išduotą EF studentui Dariui PLIKONIUI, Nr. 9010428, išduotą EF studen tui Remigijui PETRUŠEVIČIUI,
Nr. 8621000, išduotą EF studentui Vytautui PETRlSlūNUI, Nr. 9010159, išduotą EF studentei Jolantai VAITKEVIC, Nr. 8911586, išduotą KomF studen tei Rusnei MARČĖNAITEI, Nr. 8910045, išduotą. FF studentui Gediminui LAPINSKUI, Nr. 8911090, išduotą FilF studentui Artūrui LAURINAVIČIUI, Nr. 9110711, išduotą TF studentei Gulnaral BARAS, laikyti negalio. jančiais.
Studijų skyriaus darbuoto jai nuoširdžiai užjaučia Fizi kos fakulteto docentą Bronių ALEKSIEJŪNĄ dėl motinos mirties.
Bendradarbiai nuoširdžiai užjaučia Universiteto archyvo vedėją Jūratę BEKERlENĘ dėl tėvelio mirties.
PAMESTI PAŽYMĖJIMAI
V