VISŲ SALIŲ PROLETARAŲ VIENYKITĖS'
CACž/Binis
1969 m. VASARIO
28 d. Nr. 6(666)
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS
NUO PENKTADIENIO Trečiadienį Aktų saĮėję įvyko susitikimas su LKP CK sekretoriumi drg. A. Barkausku. Plačiau apie jį rašysime sekančiame numeryje. Mūsų inf. V Rusų literatūros ka tedros dėstytoja L. Dlugovskaja apgynė filologi jos mokslų kandidato di sertaciją. Savo darbe dėstytoja nagrinėjo Saltykovo-Ščedrino satyros psichologizmą. R. BERŽAITIS
an Pirmadienį Medicinos fakultete Įvyko iškilmin gas diplomų įteikimas IV pediatrų laidos absolven tams. Šešis su puse metų jiems teko kopti sunkiais medicinos mokslų laiptais. Nelengvas kelias: susirin kę 1962 m. j pirmą kursą (visi jau prieš tai buvo ra gavę mediko duonos — dirbę ar tai felčeriu, ar se sele), tris metus mokėsi vakarais, o po to staciona re. Ir štai viskas praeity: prorektorius doc. J. Grigo nis ir fakulteto dekanas doc. S. Pavilonis įteikia diplomus. Buvusius studen tus, dabar jau gydytojus, sveikina giminės, draugai, daugumą sūnūs ar duk ros. R. MATUZAS ”■ Šeštadienį Aktų sa lėje „Faktas" spektakliu „Mikaldos pranašavimai" vėl linksmino studentus. Salė buvo pilnutėlė, žiūro vai liko patenkinti. MŪSŲ INF. “■ Vasario pabaigoje Chemijos fakulteto kom jaunimo biuro nariai su sirinko į eilinį posėdį. Tai buvo pirmas posėdis po žiemos atostogų, Daug klausimų, daug naujų dar bų atsirado. Ką užsiplanavom nuveikti pirmojo se mestro metu, įvykdėme. Artėjantis pavasaris vėl kviečia mus šiek tiek įdo miau pagyventi. Todėl ir naujuose planuose, apie kuriuos daug kalbėjom po sėdyje, turi tai atsispindė ti. Rūpestį kelia artėjanti tarpfakultetinė saviveik los apžiūra. O svarbiausia — tai mokytis. Kalbėjom ir apie budė jimą komitete. O kad kal bos neliktų vien tuščiais žodžiais, j darbą įsijungsi me tuoj pat. L. PIMKŪNAITE Chemijos fak. I k.
"n Šventiškai pasipuošę, su džiugia nuotaika vasa rio 19 dieną rinkosi teisi ninkai j universiteto kavi nę, kur įvyko tradicinis
eta
fakulteto vakaras. Pakal bėti apie ką tik neseniai praėjusią žiemos sesiją, apie pasiektus laimėjimus ir padarytas klaidas čia atėjo ir vyresnieji studen tų draugai — dėstytojai. Vakaro pabaigoje kon certavo teisininkų estradi nis ansamblis. E. VARPIOTAITĖ ■« Dar nesibaigė žiema, o komjaunimo komitete jau planuoja vasarą. Kur dirbs, ilsėsis, keliaus studentai? Jūsų dėmesiui kelėtas skaičių, datų. Kaip ir pernai, darbo ir poilsio stovyklos bus Lietuvoj, už respublikos ribų, užsieny. Numatoma (kol kas!) 20 stovyklų. Matematikai vėl dirbs Kapsuko raj. S. Nė ries kolūkyje, fizikai, che mikai — Kėdainių raj. „Rytų aušros”, „Draugys tės" kolūkyje Bus stovyk los Zarasų raj., prie uni versiteto bibliotekos staty bos (tikimasi, jei ne pa statyti ką nors, tai bent pradėti). Ekonomistai be Palangos ir Pasvalio ra j. sudarinėja sutartis sąjun ginėse respublikose (Orio lo sr., Ukraina, Moldavi ja). Interklubas planuoja praleisti vasarą prie Juodosios jūros, o teisininkai su filologais — Druskininkuose — tarptautinėj sto vykloj. 30 žmonių važiuos Į Vokietiją, 10 — Į Len kiją. Šiemet manom tik rai turėsią stovyklą žvejy biniame laive (30 žmonių). Taigi, viso maždaug 1460 studentų daij vasaros dirbs ir poilsiaus su draugais. Mūsų inf.
"■ Rytoj j Kelmės ra jono Šaukėnų vidurinę mokyklą išvyksta mūsų Teatrinės studijos artistų grupė. Moksleiviams jie ne tik parodys naują eks perimentinį spektaklį „Amžiaus balsas", bet ir papasakos apie mūsų stu dentų gyvenimą, Alma Mater tradicijas. J. NARCIUS "s Sekmadienį įvyko minė j imas, skirtas Tarybinės Armijos ir Karinio jūrų laivyno 51-osioms metlnėms. Pranešimą skaitė Vilniaus įgulos viršininkas Bondarenka. Po to studen tams koncertavo Tarybinės Armijos kariai. MŪSŲ INF.
"• Universiteto komjau nimo komitetas gavo laiš ką iš Leningrado Lenino ordino Elektrotechnikos instituto komjaunimo ko miteto sekretoriaus, kuris kviečia mūsiškius atvykti į jų organizacijos ataskaitinį-rinkiminį susirinkimą.
...IKI PENKTADIENIO
KOMITETŲ
LAIKRAŠTIS
Kosmonautas G Beregovojus musų svečias
Šeštadienį vyko paskaitos, kada visi sužinojo, kad netru kus atvyks dukart Tarybų Są jungos Didvyris, TSRS lakūnas-kosmonautas G. T. Bere govojus. Bet nežiūrint to, kad daugelis sužinojo apie tai tik paskutinę minutę, visi gausiai susirinko į šį susitikimą. Pilnutėlė Aktų salė su ne kantrumu laukia: tuojau turi ateiti žmogus, kuris pabuvojo kosmose, kuris stebėjo Žemę iš kelių šimtų kilometrų. Štai jis. Šviečia geltoni ge nerolo antpečiai ir raudoni lampasai. Jis — paprastas ir nuoširdus, jam nesvetimas ju moro jausmas. Audringi plojimai ilgai ne nutyla salėje. Pagal senąją universiteto tradiciją, studen tai įteikia kosmonautui tauti nę juostą, studentišką kepu raitę ir gyvų gėlių puokštę. Gėlės įteikiamos ir į susitiki mą atvykusiems LKP CK sekretoriui A. Burkauskui, LKP CK skyriaus vedėjui A. Kaireliui ir daugeliui kitų svečių. Tribūnoje G. T. Beregovo jus. Jis ilgai ir įdomiai pasa koja apie savo žygdarbį, apie kosmonautų paruošimą. Jis pasakė, kad Žemė iš kosmo so yra nepaprastai graži. Nu pasakoti jos spalvas yra ne įmanoma, nes tokių spalvų dar nėra... Įdomiai kosmo nautas pasisakė ir apie žmo gaus vietą gyvenime: — Surasti save yra didžiau sias žmogaus tikslas, reikia siekti savo tikslo. Po įdomaus kosmonauto pasakojimo pasipylė gausūs
studentų klausimai. Jie įvairūs, įdomūs. Į klausimą, kaip kosmonautas žiūri į meilę, jis atsakė: — Aš ją suprantu kaip ir visi žmonės, nes be meilės, kaip be duonos ir be vandens. Moteris — tai gyvenimas. Daugumas studentų domė josi V. Tereškovos-Nikolajevos dukrelės sveikata. — Ji sveikutėlė. Ir, kaip kiekvienas vaikas, bėgioja, žaidžia. Vienu žodžiu, gyve na nerūpestingą vaiko gyve nimą, — atsakė kosmonautas. Tribūnoje universiteto pro rektorius B. Sudavičius. Jis visų studentų, dėstytojų var du dėkoja už turiningą pasa kojimą ir įteikia knygą „Vil niaus universitetas". •— Ne visa tai istorija. Joje nėra dar parašyta apie kosmonauto Beregovojaus atsilankymą. Bet sekantį kartą tai jau bus, •— pasakė prorektorius. Salėje ilgai nenutyla plojimai. Susitikimas baigėsi. Kos monautas vos prasiveržia pro studentus, o ant laiptų jį apspinta autografų „medžio tojai". Įdomus susitikimas baigėsi, bet jis ilgai išliks studentų atmintyje. L. KUPČIŪNAS III k. žurnalistas
M. BARANAUSKO nuotraukoje kosmonautas G. Be regovojus prie dukart Tarybų Sąjungos Didvyrio J. Smuškevičiaus biusto Rokiškyje.
BUKIME SEIMININKAIS Vasario 24 d. 19 vai. į uni versiteto centrinių rūmų Aktų salę rinkosi fakultetų komjau nimo komitetų sekretoriai, gruporgai, proforgai. Vyko komjaunimo aktyvo pasitari mas švaros bei tvarkos uni versiteto teritorijoje ir studen tų bendrabučiuose klausimais. Įžanginį žodį tarė universi teto komjaunimo komiteto sekretorius A. Skupskelis. Jis pažymėjo, kad auditorijose po paskaitų galima rasti vis ko: popierių, „špargalkų", sal dainių popieriukų, net riešutų ir obuolių. Išeidami iš audito rijos, paprastai, neužgesinam elektros, paliekam išstumdytus suolus. Fizikos ~............... bei Matematikos ir mechanikos fak. ištraukomi iš suolų varžtai, Jau įgrįso kalbos apie pribraižytus suolus — tepliojama toliau. Tokį suolą nuplovus, jį visai sugadini. Tokiu būdu, kasdien padaroma žalos už 1000 rb. Brangiai kainuoja universitettui mūsų teplionės! Ir nieko neįmanoma padary ti. Nejaugi nieko? Bendrabučiuose, fakulteto teritorijoje ne geresnė tvar ka. Studentai, gyvenantys
bendrabučiuose, palieka rak tus pašalintiems studentams. Jei kas mėtosi kieme prie įėjimo į fakultetą, niekas ne pakels. Studentai priprato gyventi šiukšlyne ir jo tiesiog nepastebi. Sekretorius siūlo kiekvie nam fakultete įsteigti pasto viai veikiančias komisijas, kurios būtų atsakingos už švarą ir tvarką fakultete ir to fakulteto bendrabutyje. Gerai būtų, jei į šį reidą įsijungtų studentų bei dėstytojų prof sąjungų bei komjaunimo ko mitetų atstovai. O kasdien au ditorijose, koridoriuose tvarkytųsi studentai-budėtojai. Siūloma organizuoti švaros savaites ir dienas, kuriomis sanitarinės komisijos tikrintų universiteto teritoriją ir mo komąsias patalpas. Filologijos fak. komjaunimo komiteto sekretorius S. Renčys, kalbėdamas apie bendra bučius, siūlė apgyvendinti kiekviename kambaryje bent po vieną mediką. Ir apskritai, apgyvendinti kuo mišriau, įvairiausiomis specialybėmis. Toks bendravimas atneštų
daug naudos tiek kultūros, tiek drausmės atžvilgiu. Teisės fak. atstovas V. Papirkis papasakojo, ką nuveikė šiame bare jų fakultetas. Bendrabučius dažnai tikrina švaros komisijos, Balų siste ma nustatomas geriausias kambarys bendrabutyje. Pa sirodo, Teisės fakultete jau se niai skiriami budėtojai. To dėl ten padėtis žymiai geres nė. Palaikyti švarą auditorijo se labai apsunkina vakarinių kursų studentai, kurie nejau čia jokios atsakomybės už au ditoriją. Ekonomikos fak. vargus ir džiaugsmus dėstė stud. V. Kleiva. Ten jau įsteigtas pos tas, kontroliuojantis tvarką, — jis užgesina šviesą, sudrau džia šiukšlintojus. Tačiau su rūkoriais ekono mistams vargas. Rūkymo aikš telių įrengti negalima — me dinės grindys. Kol kas, padėtis be išeities. V. Kleivos nuomone, būtų įmanoma kontroliuoti švarą auditorijose, jei grupė turėtų paskaitas visą laiką toje pačioje auditorijo je. V. Kleiva siūlė suaktyvin ti Raudonojo Kryžiaus darbą.
Kaip ir visuomeninės organizacijos, jis galėtų turė ti pastovią veiklos sritį. Pasisakymus apibendrino prorektorius mokymo reikalams B. Sudavičius. Jis pažymėjo, kad poilsio vakarai Aktų salėje dažnai virsta miesto paauglių pasilinksminimu. Draugovininkai turėtų būti akylesni ir su drausti triukšmautojus. Nege ri dalykai bendrabučiuose. Pasitaiko, jog susirenka į kambarį, skirtą keturiems, aš tuoniolika žmonių ir geria. Istorikai, matematikai mėgsta tokius dalykus. Už tai yra ir šalinama iš bendrabučio. Prorektorius pritarė tam, kad kambariuose būtų apgy vendinta įvairių . specialybių studentai. Bendrabutyje įkurti fakultetų tarybas. Jei fakulteto studentas pašalina mas iš bendrabučio, tai jis tą vietą praranda. Ji atiduodama kitam fakultetui. Rodos, tik neseniai fizikai ir matemati kai gavo naujus rūmus dabar jų bendrabučiai, moky mosi rūmai vieni blogiausių universitete. Studentai turėtų jaustis šei mininkais auditorijose, uni versitete. Štai tos šeiminin kiškos pažiūros į universite tą mums dar labai trūksta. Mūsų inf.
2 psl.
TARYBINIS STUDENTAS
Mokytojas
sviesus paveikslas N. KRUPSKAJOS ĮOO-SIOMS
Pirmą kartą N. Krupskają iš arti — veidu j veidą — pamačiau prie M. Gorkio kars to 1936 metų vasarą. Tais pačiais metais gruo džio mėnesį įvyko Maskvos aukštųjų mokyklų vadovų ir profesūros bei studentijos vi suomeninių organizacijų at stovų susirinkimas. Dieno tvarkėje: pasiruošimas žie mos egzaminų sesijai. Šiame sostinės aukštųjų mokyklų vadovų forume pranešimą padarė Nadiežda Krupskaja. Šį kartą Krupskaja buvo pagrindinis kalbėtojas, prane šėjas. Ji vedė platų, dalykiš ką, labai svarbų ir atsakingą pašnekesį su mokslo žmonė mis. Bet ir čia, kur vyravo profesūra, ji buvo tokia pat paprasta, kaip ir visur kitur, tik gal energingesnė. Savo pranešime ji vengė mokytų žmonių pamokymų, bet tuo pat metu atkakliai nurodinė jo ir patarinėjo, kaip reikia mokyti ir auklėti tarybinius kadrus, kaip ruoštis tarybi nėje aukštojoje mokykloje egzaminų sesijai, kaip padėti studentams pasiruošti labai atsakingam jų mokymosi darbo momentui, kokie turėtų būti santykiai tarp dėstytojo ir studento studijų metu ir per egzaminus. Šiame prane šime ji sukaupė visa, kas bu vo svarbiausio išdėstyta jos daugybėje straipsnių pedago gikos klausimais, kurie suda ro dešimtį jos raštų tomų. Visa eilė jos iškeltų tame su sirinkime ir straipsniuose minčių bei teiginių ir šian dien turi pirmaeilės reikšmės pedagogikos mokslui. Iš kiek vieno žodžio jautėsi: N. Krupskaja — tai ne kukli, paprasta moterėlė, kuri, susi tikus su mokslo žmonėmis, bevelija pasiklausyti; savo
FILOSOFIJOS KATEDROS VEDĖJUI DOC. E. MEŠKAUSKUI — 60 METŲ
GIMIMO MĖTINĖMS
išsilavinimu, žinių, proto ir mokslo bagažu ji tvirtai sto vėjo reikiamoje epochos aukštumoje. Į šį reikšmingą susirinkimą aš patekau kaip M. Gorkio Literatūros instituto visuome ninių organizacijų atstovas. Sekiau ir užsirašiau kiekvieną jos žodį. Rytdieną man teko kalbėti gamybiniame instituto studentų ir dėstytojų susirin kime ir išdėstyti N. Krupskajos mintis. — Studentas — žmogus, ta rybinis pilietis. Daugumai stu dentų — dvidešimt ir daugiau metų, — kalbėjo N. Krups kaja. — Negalima žiūrėti į juos, kaip į nepilnamečius ir nepilnaverčius žmones. Nega lima egzaminų paversti egze kucija. Tuo labiau, tyčiotis iš silpnesnių. Studentų yra viso kių: vieni — iš inteligentų šeimų, baigę vidurinę mokyk lą Maskvoje ar kitame dide liame mieste, kur geros mo kyklos ir patyrę mokytojai. Bet nemažas skaičius ir tokių, kurie pateko į aukštąją mo kyklą iš kaimo, iš neraštingos šeimos. Kiti gi vaikai ir be tė vų augo. Aišku, jiems sunkiau mokytis. Reiks dar nemaža padirbėti, kol šitą skirtumą išlyginsim. Tai bendras reika las. — Ypatingai reikia kreipti dėmesį, kad galėtų įsigyti išsi lavinimą atėję iš darbininkų ir valstiečių šeimų vaikai, — tęsė savo mintis pranešėja. Jei tuos, kurie geriau pasi ruošę atėjo j aukštąją mokyk lą, vienus glostysim per egza minus, o į kitus, kurie blo giau pasiruošę ir kuriems sunkiau sekasi mokytis, numosim ranka, mes šito užda vinio neišspręsim. — Suprantama, egzaminų metu kiekvienas studentas
gauna tai, ko nusipelnė. Ne apsieisi ir be blogo pažymio. Bet tokiais atvejais profeso rius ar dėstytojas privalo pa aiškinti, kur egzaminuojama sis klydo. Ir jau visai negali ma vartoti žodžio „oluch" (kvaišas) ar panašiai. O juk ir tokių dėstytojų pasitaiko. Kaip Pomialovskio laikais. Auklėti kitus gali tik tas, kuris pats išsiauklėjęs. Su nešvariom rankom gydytojas prie ligonio neina. — Jūsų kurse ar grupėj pa sirodė blogi požymiai — gė da ne tik tam studentui, ku ris pavedė grupę ar kursą. O kur kurso, grupės draugų akys, ką veikė mokslo metais komjaunimo organizacija? Jei tinginys ar apsileidėlis gėdą padarė, — kodėl jūs anksčiau
TURI BŪTI TVARKA! Praėjusį sekmadienį buvo nutrauktas poilsio vakaras Aktų salėje. Kai kas vėl gali priekaištauti, kad administ ruojama, auklėjama ne tais metodais. Tačiau dėl ko, vis dėl to, kyla netvarka vakarų metu? Viskas būtų gerai, jei mū sų studentai elgtųsi kultūrin gai ir, neturėdami pakvietimo arba bilieto, žinotų, kad įeiti į salę negalima, o be studen to pažymėjimo — taip pat. Jeigu pavėlavai ir tau pasa
Vilniaus akademija
1579-1773 metais Tęsinys. Pradžia Nr. 5. Vilniaus akademijos kolegi joje humanitarinius dalykus dėstė klierikai, patys nebaigę aukštojo mokslo. Kad grei čiau būtų parengti dėstytojai kolegijai ir universitetui, mokslas filosofijos fakultete buvo sutrumpintas nuo trejų iki dvejų metų. Moksle tuo met vyravo scholastika ir me tafizika. Scholastika tuo metu
kė, kad salė perpildyta — ne siginčyk, keliauk namo arba pasiieškok kitos poilsio vie tos. Juk nesiveržiame jėga į kinoteatrą, teatrą, koncertų salę, jei laiku nenusipirkome bilieto. Tačiau daugumai mūsų stu dentų negalioja jokios tai syklės. Prie durų susigrūda tiesiog minios, net išeiti iš salės nebeįmanoma. Kartu su studentais prasiveržia į salę paaugliai iš miesto. Buvo atsitikimų, kad net merginos
nebuvo vien tik operavimas formaliosios logikos argu mentais, nebuvo grynas for malizmas ir abstraktiškumas, paremtas tuščiažodžiavimu. Tai buvo ištisa mokymo siste ma, kurios turinį sudarė ano meto pasaulietiško mokslo dalykai, apėmę „septynis lais vuosius menus". Mokymas daugeliu atvejų rėmėsi gatavų klausimų ir atsakymų, netu rinčių gyvenimiško uždavinio, kalimu. Nepaisant to, pripa žindami reikalingumą aiškinti pasaulį protu, scholastai ska tino svarstyti, mokėti api brėžti, ugdyti proto žvalumą. Dialektišką galvojimą ska tino ir savotiška universiteto santvarka bei dėstymo bū das. Kursą skaitydamas, pro fesorius dažniausiai pats mo kėsi ir sistemino savo pažiū ras. Auditorijoje jis skaitė ir komentavo vieną kurį pa grindinį arba kelis klausi mus Studentai kelias dienas rinko argumentus už ir prieš ir po to viešai juos dėstė. Profesorius sistemino jų ar gumentus ir sprendė klausimą, stengdamasis suformuluoti kiek galima tikslesnį atsaky-
patekdavo j salę pro antro aukšto langus. Suprantama, kad grupė draugovininkų su tokia „energija" negali susi tvarkyti. O mūsų studentai ir salėje elgiasi taip, lyg čia „ne mano daržas, ne mano pupos". Draugovininkai nebesugeba palaikyti tvarkos ir daugiau sia todėl, kad jiems tenka „plūktis" su savais studen tais. O ką daryti su paaug liais iš miesto, kurie elgiasi salėje kaip tik jiems patinka?
šito pavojaus nepastebėjote ir tylėjote? Blogas egzaminų rezultatas — liga, o ligą rei kia laiku gydyti. Ir jei tam draugui, kuris gavo blogą pa žymį, sunkiai sekasi mokytis, — kodėl laiku neatėjot į pa galbą? Mokytis labai gerai — garbė. To privalo siekti kiek vienas studentas. Bet pasitai ko penketukininkų, kurie no sis užrietę vaikšto ir dar su pašaipa žiūri į tuos, kurie blogiau mokosi. Tokiems iš puikėliams nerūpi draugai, jiems nusispiaut į kurso ar grupės garbę. Aš atsiprašau, bet tokie išpuikėliai man pri mena išpaikintus ponaičiukus. Tai egoistai, Ir įsigiję aukštą jį mokslą jie pasiliks tokiais. Doc. P. UŽKALNIS
Savo elgesiu studentai organi zatorių gražias pastangas pa verčia į nieką. Kartas nuo karto vakarai Aktų salėje vis blogesni ir blogesni. O studentas juk tu rėtų gerbti savo universitetą. Ir todėl ateityje draugovinin kams poilsio vakaruose bus suteiktos didesnės teisės negu dabar. _Matyt, dar kol kas ne galėsimo ’čvengti panašaus „administravimo", jeigu patys studentai nesilaikys būtinų elgesio normų. A. SKRUPSKELIS Komjaunimo komiteto sekretorius
Mes gerbiame šį žmogų... Sakydami, kad viskuo gy venime galima abejoti, mes, vienok, labai daug kuo neabe jojame. Dėl to ir gyvenimt tikime. Ir žmonėmis. Ir nesi graužiame, kad šis mūsų ti kėjimas grindžiamas šiek tiek skirtingais dalykais. Juk ir mes patys skirtingi. Ta čiau, matyt, iš to ir kyla bū tinumas abejoti. Abejojame, norėdami surasti tiesą (ir ne vien sau!), norėdami išmokti smerkti (ir ne vien kitus!), abejojame, norėdami patirti nemeluotą džiaugsmą... Ga lima abejoti! Ir vis tik būtų be galo ge ra, kad kažkuo galėtume vi sada tikėti atvira širdimi... Pagarba žmogui, jos tikru mu. .. Būtų gera, kad žmogiš kosios vertybės niekada ne būtų suprantamos kaip gata vos normos, turinčios tam tik rus lengvai įsisavinamus atri butus ir tam tikrus, dar leng viau nustatomus jų parodymo atvejus. O pasitaiko... Ne vienus ir neretai. Skaudu tada būna, nes žinai, kad pagarba žmogui — tai nuolatinis pasi tikėjimas juo, tai — suprati mas, kad jo gyvenimas tave praturtina, o patarimas — pa drąsina, kad pagarba, paga liau, yra tai, kuo ' gyvename šiokiadieniais ir ko iš tikrųjų neįmanoma imti ir „parody ti". .. Dėl to ir džiaugiesi, žino damas, kad yra žmonių, ku riems jaučiame būtent tokią pagarbą. Iš jo mes mokomės... Sakoma, kad kalbėdamas apie žmogų, kurį gerbi, neju čiomis imi jį idealizuoti. Ma tyt, tai tiesa. Nors ir ne nuo dėmė, žinoma. Ir vis tik nie kada nepradėsi idealizuoti net ir labiausiai gerbiamo žmo gaus, žinodamas, kad jam tai bus pats tikrasis įžeidimas. Tu būsi neteisus, laikydamas jį pavyzdžiu kitiems, raginda mas juos gyventi ir dirbti taip, kaip gyvena ir dirba ji sai. Mat, tu būsi pamiršęs, kad siūlomi idealai gali už gožti žmogų, kuriam tu juos siūlai. Tu būsi užmiršęs, kad žmogus privalo išlikti pačiu savimi ir kartu surasti savo gyvenime tokias vertybes, ku riomis galėtų pasikliauti. Tas pačias, kuriomis niekada ne abejojama. Tada ir vietą gy venime surandame. Ir kuo nors sekti darosi nereikalinga. Ir niekada nesiskundžiama. Tada dirbama ir siekiama. Ir sustoti nebesinori, ir poilsio
prašyti. Ir į šalis nesidairoma, ir pagyrimų nelaukiama, nes dirbama savo sąžinei. Šito mes mokomės. O mokinių jau labai daug... Būti mokslininku — reiškia grumtiš iš karto su dviem priešais — su nežinomybe ir su nežinojimu. Sunkios tai grumtynės, bet užtat tik jos ir įprasmina mokslininko gyve nimą. Ir žmonių meilės nusi pelno. Visų tų, kurie siekia tiesos. Tada ir tampama va dovais. O tikraisiais, autorite tingais vadovais tampa tie, kurie niekada nepretenduoja į vadovavimą, bet papras čiausiai dalinasi savo kasdie ninio darbo vaisiais ir kurie į savo darbo draugus žiūri kaip į nuoširdžius pagalbininkus... Ir tikraisiais filosofais tampa tik tie, kurie niekada nefilo sofuoja, bet kantriai ir nuošir džiai dirba, pažįsta, anali zuoja, sprendžia. Ir jaunimo draugais... Juo negali nebūti, jei esi ištikimas savo paties jaunystės idealams ir jei žinai, kad jaunimas visada nepa prastai godžiai laukia tiesos žodžio ir neapkenčia falšo. Iš tavęs laukia, nes tu gyvenime esi daugiau matęs ir patyręs. Ir tada darosi nepaprastai aišku, kad jaunimo draugas_ ne tas, kuris moka būti infan tilišku, bet tas, kuris nuošir džiai parodo, visa tai, kuo jis pats yra. Savo žinias, savo pastebėjimus, savas išvadas... Tik ne pamokymas, tik ne mėgavimąsi tuo, ko dar jau nimas nežino, ne savo auto riteto svarumą... Žmonių meilės nusipelno tiktai tas, kuris niekada nesiekia būti pranašesniu. Ir nuveikta jau labai daug... Visi mes dirbame, visi kaž ko siekiame. Bet daug nuvei kia tas žmogus, iš kurio kiti išmoksta suprasti tai, ką sun ku suprasti iš knygų, iš auto ritetų, ką pagaliau pačiame gyvenime suprasti nelengva. Taip, mes gyvename ir sau, ir kitiems, nes tai, ko mes sie kiame — visada ateityje. Dėl to ir ateitis kasdien vis kito kia. Dėl to ir visi mūsų gyve nimo ir mūsų darbų pavasa riai — visada ateityje... Tie sa, metai irgi skaičiuoja, bet pavasariai niekada juk nepa sibaigia. Taip, kaip darbas, kaip ištikimybė tiesai, kaip nepasibaigia pagarba tauriam gyvenimui, kurį gyvena mūsų universiteto filosofijos kated ros vedėjas doc. E. MeškausSt. VENSKEVICIUS
Mokymas ir auklėjimas mą. Tokie klausimų svarsty mai buvo rengiami du kartus per mėnesį arba net kas sa vaitė. Be jų dar buvo rengia mi kartą arba du kartus per metus iškilmingi disputai, lo tyniškai vadinami ųuestiones ųuodlibetales. Nors paskaitos akademijoje buvo skaitomos studentų gru pėms, tačiau mokymas buvo beveik individualus. Dalykai buvo dėstomi ne lygiagrečiai keli iš karto, o vienas po ki to. Nuo to priklausė studentų ir profesorių titulai. Pirma metis studentas buvo vadina mas scholasticus primi anni. Profesoriai buvo vadinami professor physicus, professor metaphysicus ir t. t. Analo giškai keitėsi ir studentų pa vadinimai. Gana dažnai pro fesorius savo studentams dės tė kelis dalykus, pavyzdžiui, baigęs dėstyti trejų metų filo sofijos kursą, imdavo skaityti teologiją, arba būdavo perkeliamas į kitą mokyklą.
Retai kada profesorius kursą kartodavo. Perkelti profeso rius iš vienos mokyklos į ki tą būdavo nesunku, nes jie buvo vienuoliai. Apgyvendin davo juos vienuolynuose, ar ba specialiuose dėstytojų na muose. Profesoriai turėdavo savo studentų. Jiems keliantis į kitą vietą, ten stengdavosi persikelti ir jų studentai. Baigęs klausyti kurį nors da lyką, studentas turėjo paro dyti, ką išmokęs; laikyti eg zaminus ir apginti tezes. Per egzaminus buvo atsakinėjama į klausimus, o per tezių gy nimą rodomas sugebėjimas daryti mokslines išvadas, įro dinėti. Tezių gynimas panašus į dabartinį diplominio darbo gynimą. 1606 m. birželio 11 d. filosofijos stude ntas Jonas Kraikovskis gynė tezes iš Aristotelio kategorijų. Tų pa čių metų rugsėjo 10 d. tezes iš bendrosios logikos gynė Petras Ramulevičius. Daugu-
ma tezių buvo spausdinama 20—30 puslapių sąsiuviniais, Su jomis būdavo iš anksto susipažįstama ir pasirengiama ginčui. Iš egzaminų ir tezių gynimo buvo sprendžiama apie mokslinį studento absol vento pasirengimą. ' Jėzuitų ordino generolas siuntė į Vilnių vizitatorius patikrinti, kaip akademijoje mokoma ir auklėjama. 1592 m. akademiją vizitavo Liudvi kas Maselis. Jis reikalavo lai kytis mokymo ir auklėjimo plano, pavadinto „Ratio studiorum", kuris buvo pareng tas Romos kolegijoje, kaip pavyzdinėje jėzuitų aukštojo je mokykloje. L. Maselis kri tikavo Vilniaus akademiją, kad joje per daug dėmesio esą skiriama pasirodymams ir per daug žavimasi deklama cijomis. Be to, esą dėstoma daugiau dalykų, negu reikią. Jis kritikavo studentų sekimo sistemą. Kolegų sekimas ir slapti pranešinėjimai jėzui-
tams atneša daugiau žalos, negu naudos. Nereikia, jo nuomone, skirti tiek daug studentų prižiūrėtojų šventadieniais, poilsio ir žaidimų metu, Tokiai priežiūrai užtektų vie — ................... no profesoriaus; kiti tuo me tu galėtų geriau pasirengti paskaitoms. •* Didelę reikšmę jėzuitai sky rė iškilmėms, kurios buvo rengiamos per didžiąsias reli gines šventes, semestro pra džioje, vadintoje renovitio studiorium, šv. Kotrynos mokslo globėjos dieną, vys kupo arba vaivados atvykimo ir kitomis progomis, nekal bant jau apie karaliaus atvy kimą į Vilnių, Per iškilmes buvo rengiami vaidinimai, dainos, deklamacijos, muzikinių kapelų arba orkestrų koncertai. Studentai buvo skatinami dovanomis, kurias skirdavo rektorius, vyskupas arba atskiri asmenys, daugiausia di dikai. Jas įteikdavo iškilmių
STUDENTAS
3 psL A
1. Taip, kad įstojau į uni versitetą, džiaugiuos. Kas ki ta, mano nuomone, žodis „laimingas". Todėl vietoj „laimingas", sąmoningai ra šau „džiaugiuos". Teisininko specialybe nesu labai susiža vėjęs. Man labiau patinka pats teisės mokslas, kaipo toks bei kitos fakultetuose dėstomos disciplinos, kaip lo gika, filosofija, politinė eko nomija. Nuo pat vaikystės mane domina žmonės, jų el gesys, charakteriai. Studijuo damas teisės mosklus, aš randu kai kuriuos atsakymus mane dominančiais klausi mais. 2. Universitetas tiek anks čiau, tiek ir dabar, atšventus mediumą, buvo, yra ir liks mokslo šventove. Nei moky masis vidurinėje, nei studi juodamas universitete, neap siriboju tomis žiniomis, kurias suteikia dėstytojai, privaloma spec. literatūra. Universitetui dėkingas už tai, kad čia yra visos sąlygos pačiam savaran kiškai mokytis, studijuoti, kaupti žinias. Prie daugumos draugų pri tapti buvo nesunku, o kai ku rių dar ir šiandien negaliu
TU, TAVO DRAUGAI IR UNIVERSITETAS suprasti, o tuo pačiu ir su artėti su jais. 3. Jokie renginiai, kokio mąsto jie bebūtų, nesuartins manęs su žmonėmis, kurių aš negerbiu. Su nuoširdžiais, gerais studentais suartėjau pirmaisiais studijų mėnesiais. Be jokių renginių pagalbos. Br. SLAMAS TF III k.
1. Taip. Specialybe paten kintas. Nenorėčiau būti bu halteriu: sėdėti tarp keturių sienų ir skaičiuoti svetimus pinigus. Gerai, jei toks žmo gus ką nors išmano apie me ną, tai bent po darbo galima kurti. 2. Universitetą įsivaizda vau kaip mokslo šventovę, kurioje oriai vaikšto dėstyto jai ir studentai su storais portfeliais, dauguma akiniuo ti. Įstojęs pamačiau, kad stu
Nauji eilėraščiai Ramutė TREMNERYTE II k. lituanistė LIETUVA x Lietuva. Mano protėvių žemė. Mano molis ir juodžemis mano. Mano juodžemy liepos, kaip mamos — Tiktai paukščiais, lizdais tegyvena. Mano juodžemy — alksniai ir gluosniai. O po medžiais į šulinius — delčios. Kepa duoną lietuvišką krosny Ir nelauktos, ir peiktos marčios.
O ant stalo — eglinio ir naujo Tėvo didelės rankos apsunko... Kepkit, marčios, duonelę iš naujo, Kubile baltame išminkę, Kad užtektų gryčioj po riekę Tiems, po metų — kitų kas pareis čia Ir po medžiais, lizdams bemiegant, Panorės pasisemti delčią.
Per tirštą rūką brisiu, Pro kupetas kvapnias. Surinksiu, išbarstytas Po šieną ramunes.
,
Klausysiu, kaip į žolę Saulėlydžiai varvės, Kaip gers rasotos stirnos Iš skambančios srovės.
Ir lauksiu, kol j delnus Atbėgs nuoga visa Per tirštą pievų rūką Saulėtekio šviesa.
progomis. Įprastinė dovana buvo gražiai Įrišta knyga. Nuo 1576 d. dovanos įteiki mas buvo palydimas fanfarų muzika ir deklamacijomis se novės graikų kalba. 1579 m. buvo įteikta 20 dovanų. Madžas nurodė ir kaip nu sikaltusius arba nepaklusnius studentus bausti. Jis siūlė ne skubėti grasinti išmetimu iš mokyklos, nes išmesti kitą kartą esą lengviau, nekaip at vesti. Jo instrukcijoje rašo ma: „Negalima drausminti kumščiais, mušti per veidą ar ba per galvą, sukti ausis. Vie toj to galima saikingai išplak ti rykštėmis, jeigu kas to nu sipelno. Svarbesniais atvejais kreiptis į prefektą. Nors rykštės, kaip auklėjimo prie monė, buvo naudojamos be veik visose to meto mokyk lose, tačiau Vilniaus akademi joje XVI a. pabaigoje jos jau išnyko. Mat, galutinai susifor mavus privilegijuotam bajo rų luomui ir pradėjus teismų praktikoje vadovautis III Lie tuvos Statutu, bajorams nega lėjo būti taikomos kūno baus mės. Plakti rykštėmis galima buvo tik paprastą, neprivilegi juotą žmogų. Nors akademi
jos studentai ne visi buvo ba jorai, tačiau bausmių atžvil giu į juos buvo žiūrima kaip į bajorus. Akademijos stu dentai buvo baudžiami karce riu, arba piniginėmis baudo mis. Studentai, kaip ir dėsty tojai, nepriklausė nuo valsty bės valdžios ir teismo. Stu dentas, nusikaltęs akademijo je arba ir mieste, galėjo būti suimtas tik rektoriaus įsaky mu. Akademijoje, kaip ir kitose jėzuitų mokyklose, kaip auk lėjimo priemonė įsigalėjo pa peikimų ir pagyrimų sistema. Grupė studentų turėjo savo vyresnįjį, vadinamą direkto riumi. Pagal pažangumą moksle, pamaldumą ir paklus numą studentai buvo skirsto mi į diktatorius, cenzorius ir ilgaausius, atseit, asilus. Ši toks skirstymas vienus turėjo išaukštinti, o kitus pažeminti. Paskaitas studentai užsirašinėjo ir mokytis turėjo iš už rašų, garsiai kartodami, ką girdėjęs. Pakartojimai būdavo kasdieniniai, savaitiniai ir mėnesiniai. „Ratio studiorum" reikalavo, kad studentas, pa kartodamas tai, ką girdėjo iš profesoriaus, stengtųsi sava
dentai tokie patys neklauža dos, kaip ir mokykloje, tik jau su charakteriais, kurie dažnai „susikerta" ir dėl to sunku sucementuoti kolekty vą. Nežinojau, kad bus to kie dideli reikalavimai. Man atrodo, kad kai kurias discip linas per siaurai praeinam, kai kurių visai nereikėtų, ar ba tik pagrindų. Kam moky tis tokių dalykų, kurių nie kados neprireiks? 3. Rugsėjo 1-oji, mediu mas, fuksų krikštynos — nuostabiausios šventės, bet gaila, kad studentai į jas nu moja ranka. 4. Visuomeninėj veikloj dalyvauju. Patinka. Bet ne verta per daug. Kas visur — tas niekur. Geriausias daly kas — tvirta jaunimo orga nizacija, sudaryta griežtos atrankos būdu. Už menkiau sią įstatų laužymą — vyti lauk. Organizacijos vardu
galėtų veikti klubai. Masiški renginiai ne visada save pa teisina. Pvz., kiekvieną pa vasarį organizuojami krosai. Visų studentų dalyvavimas būtinas. Jeigu žmogus pasto viai nesportuoja ar, papras čiausiai, jam įdomiau piešti, tai tas krosas tik laiko gai šinimas. Jei žmogus norės sportuoti, jis nueis į sporto klubą. Kurse komjaunimo veikla vargu, ar reikalinga, juk daugeliui po paskaitų dar rei kia ir trūkstamą rublį užsi dirbti, o j muziejų studentas, radęs minutėlę laiko, nueis ir be gruporgo pagalbos. Žo džiu, griežti įstatai, jų vykdy mas ir liktų tik „norintieji". Tada niekados „nedegtų" komjaunimo organizacijos planai. Žurnalistas
Susitikimas Aš labai laukiau susitikimo su poete Janina Degutyte, o išlipusi iš troleibuso — pa miršau skubėti. Blyškioje va sario saulėje vienodai gražiai atrodė ir ryškiai baltas nau jos ligoninės pastatas, prie kurio poetė gyvena, ir tam siai žalios pušys. Kambaryje ant vienos pa langės — ryškūs ciklomenų žiedai, ant kitos — daug daug kaktusų. Pro langus šviečia nežiemiško saulė. „Greit kovas", — pasakė, rodos, paprastai, o man šis žodis suskamba kaip kažkas negirdėto, labai svar baus ir reikalingo. Kaip ge ra, kad žmonės moka šitaip kalbėti, kad jiems būtina kal bėti, kad jie negali pasilikti vieni su savo begaliniu ge rumu. Neprisimenu, kada su pratau, kad poetai mažiausi egoistai. Saulė ir žemė, ru dens lietus ir pavasarinis vė jas pasišaukia juos ir kalba tik jiems, tik su jais, nepyks ta už godumą ir smalsumą, lyg žinodami, kad saulės do vanos bus išdalintos kitiems. Bus pastatyti „namai iš eilė raščių", kuriuose gyvens visi visi, kas tik nori ir gali, kas moka gražiai pavydėti „džiaugsmo, išvydus pirmą žolę ir sniegą".
Poetės J. Degutytės kam baryje, kur daug gėlių ir kny gų, kur ant sienų kabo poetės draugės dailininkės B. Jacevi čiūtės paveikslai, negalima būti smalsiam ir pavydžlam. Yra tik vienas noras — klau sytis linksmo, šviesaus balso, jausti nuoširdų žvilgsnį. Vartau poetės rankraščius. O jų jau nemažas pluoštas — busimasis eilėraščių rinkinys. Skaitau eilėraščius, parašytus dar praeitą rudenį „rašytojiška", tačiau Įskaitoma rašyse na. Man labai patinka naujas ciklas „Olimpiada", kurį su daro keturi eilėraščiai, bet ne apie sportą, „sportiški" gal tik patys pavadinimai. Pati poetė skaito priešpaskutinį eilėraštį „Kasandra". Aš klau sausi ir pirmą kartą taip tvir tai patikiu, kad poetai yra patys geriausi savo eilių skai tovai. Aplankas su posmais vėl padėtas į talpią lentyną. Man pasilieka dovanotas eilėraščio „Sapnas" rankraštis ir „Tary biniam studentui" — eilėraš tis „Bandymas nupiešti fior dą", Tą dieną tai buvo pasku tinis eilėraštis, parašytas 11.12, ir kol kas vienintelis apie Norvegiją. Taigi, mes būsime vieni pirmųjų jo skaitytojų. Eilėraštis parašytas šaltą va
rankiškai ginti tezę, parinkda mas naujus argumentus. Dėstymo metodika nebuvo vienoda. Iš pradžių profesoriai stengėsi formuluoti klausimą ir, remdamiesi faktais, pavyz džiais, samprotavimais, ieško ti atsakymo. Studentai užsirašinėjo tai, ką rado įsidėmėti nu ir reikalingu. Taigi, pa skaitose teikiamos medžiagos įsisąmoninimas buvo daugiau individualus. Ką vienas stu dentas pastebėdavo ir akcen tuodavo, kitas galėdavo pra leisti. Dėl to dažnai kildavo nesusipratimų, aiškinantis, kas profesoriaus buvo kalbė ta, ar nepasitaikė nukrypimų nuo „šventosios teologijos" dogmų. Profesoriai, bijodami, kad jų neapkaltintų erezija, ėmė paskaitas diktuoti. Dikta vimo metodas atėjo iš Ispani jos. Diktuojama buvo ne išti sai, o tik svarbiausieji su dės tomu klausimu susiję dalykai. Ketvirtis paskaitai skirto lai ko būdavo paliekama padik tuotam tekstui paaiškinti. Įsigalint diktavimo meto dui, kilo tarp dėstytojų gin čas, kuris tų dviejų dėstymo metodų geresnis. Diktavimas buvo peikiamas dėl akivaiz
džių trūkumų: 1) jis nedaro gyvo, emocionalaus poveikio klausytojams, 2) atima daug daugiau laiko, 3) klausytojo dėmesį nukreipia į mechaniš ką sakinių užrašymą, nese kant minties. Diktavimas iš vargina klausytojus ir dėsty tojus ir daro dalyką nuobo dų. ;Nors dėstymo programos pavyzdžiu buvo laikoma Ro mos kolegija, tačiau profeso rius, pradėdamas dalyką dės tyti, skelbė programą, kurioje būdavo pabrėžiama tai, ko dėstytojas siekia studentus išmokyti. Mokslas pradeda mas suprasti ne vien kaip pa kartojimas to, kas jau kitų pasakyta arba parašyta, bet ir kaip naujo įnešimas, arba mo kymo metodų panaudojimas. Dėstytojų parinkimą iš visos Europos lengvino tai, kad ir kitų kraštų aukštosiose mo kyklose dėstomoji kalba bu vo lotynų. Ta kalba buvo skelbiami ir visi mokslo vei kalai bei programos. Iš prog ramų aiškėjo dėstytojų išsila vinimas, jų pažiūros ir dėsty mo priemonės — paskaitos, paskaitų pakartojimas ir dis putai. Per akademinius dis-
4 "b-.?
! / J ”
7
Labas rytas, mokytoja! jų, kokie šaunūs mano mokiniai! O šalia susijaudinusi vaikš to Angelė Žalalytė. Po penkių minučių jos pirmoji pamoka. Gerai, kad kartu eina ir draugės. Ramiau bus. Jos pamokos tema — rašytojas Vincas Krėvė. Bet kaip jiems pasakoti, tiems mokiniams, kaip klausinėti? —- Oi, mergaitės! Jau ei nam, laikas, — Angelė bijo pavėluoti. Bijo ir eiti. Paga liau ryžtasi. Ji labai jaudina si. Bijo —- ne tas žodis. Bu vo ir gera, kad mokiniai taip ramiai klausosi, bet ir baisu, kad pamoką stebi šios mo kyklos mokytojas J. Stepona vičius ir mūsų universiteto dėstytoja Katinienė. Dešimtokams tai buvo eili nė pamoka. Dar prieš pamoką Angelės draugė Rasa pasakojo, kad vaikai labai susidomėję klau sosi rašytojų biografijų, kad per tai ir galima privesti juos prie to dalyko, kurį tu nori papasakoti. Dar netvirti mūsų lituanis čių — mokytojų ižngsniai. O juk visada pirmą kartą sun ku, mokytoja? M. VAITIEKŪNAITE sario naktį, tokią naktį ir Norvegijoje, tur būt, siautė pūga. Fiordų ir žydro dangaus šalis, poetės matyta rugsėjo mėnesį, vėl „tapo pasiekiama TADO ranka". Kelionė j Norvegiją buvo PETUŠEVSKIO neatsitiktinė. Tai ne akimir kos noras — tai dalelės senos NUOTYKIAI svajonės išsipildymas. J. De gutytė pasakoja labai spalvin Piešė J. KUNCA gai ir apgailestauja, kad ke lionė buvo tokia neilga. „Taure", mano 211 kamba ryje, ant palangės tik du kak tusai, tyla ir pribraukyti la pai. Įsiklausau. 111 kambaryje taip pat tylu, lyg prieš 15 ar 14 metų, kada ten gyveno studentė J. Degutytė, būsimoji dovanų nešėja. N. BLAZEViCiŪTE
Eini koridoriumi ir savo žingsnių bijai. O jie tokie ne tvirti. Na, valdykis, valdykis! Juk tu — mokytoja. Tai kas, kad tu dar tik praktikantė, bet mokiniai tavęs klauso, ir net pažymį parašyti gali. Bet kokį. Net ir dvejetą. Tu — mokytoja. Man rodos, taip galvojo ketvirtakursės lituanistės, at liekančios A. Vienuolio vi durinėje mokykloje pedago ginę praktiką, kada jos pirmą kartą pravėrė klasės duris jau ne kaip stebėtojos, o kaip mokytojos. Rasa Siškevičiūtė jau buvo iki tos dienos pravedusi vi sas tris bandomąsias pamokas. Ir tokia laiminga pasakojo įspūdžius, jog rodėsi, laimin gesnės už ją tikrai negali bū ti. — Įsivaizduojnt, jie pa mokos metu valgo saldainius, aš baruosi, o jie sako, kad trūksta laiko. Taip ir nežino jau, ką daryti. O vėliau mano auklėjamieji devintokai pasi važinėti slidėmis kvietė. O aš gi nemoku! Išmokysim, sako jie! Kokie šaunūs, iš tikrų-
J. DEGUTYTE BANDYMAS NUPIEŠTI FIORDĄ Prie kranto didžiulės raudonos medūzos. Geltoni laivai ir gyvas žuvų sidabras. Gėlių turgavietė. Po skėčiais spalvotais Ąsočiai jurginų ir astrų. Ir oras toks grynas — krioklio vanduo, iš paties dangaus tekantis. Ta rugsėjo diena tarp dviejų naktų — maža ir kreiva saulėta gatvė tarp aukštų akmeninio gotiko sienų.
putus buvo reiškiamos ir priešingos katalikybei pažiū ros. Studentas, ruošdamasis disputui ir norėdamas dispute tinkamai atstovauti pažiūrai, kuri priešinga katalikybei, turėjo pažinti pažiūros esmę, giliai apsvarstyti visus ar gumentus, lengvai nepasiduo ti, nors iš anksto žinojo, kad turės prisipažinti esąs įtikintas savo „priešininko", gynusio katalikybę. Nors disputai bu vo panašūs į vaidinimus, bet tai nebuvo vaidinimai. Tie, kurie sekė disputą, sprendė apie jo dalyvių intelektą, jų logiką ir retoriką. Studentai, ruošdamiesi inte lektualinei kovai su „kitų pa žiūrų" atstovais — arijonais, evangelikais, reformatais ar pravoslavais, turėjo gerai pa žinti savo priešininkų pažiū ras ir mokėti atremti jų argu mentus bei paneigti priekaiš tus, daromus katalikų bažny čiai, vyskupams ir kunigams. Pažiūrų kova lavino studentų protą, skatino kritišką mintį. Ir todėl jėzuitų akademijos profesorių ir studentų tarpe atsirasdavo eretikų, oficialio sios pasaulėžiūros priešinin kų.
1. Wszyskego najlepszego! Peržegnojo sūnų Tadu ką nusigyvenęs Siesikų bajorėlis Petuševskis. Va žiuok, panitego, į tą Vil nių, kad namuose nenu-
2. E, čia tau, Tadeli, ne baudžiauninkų mergas ku tenti! Čia, Universitete Vilneuies, nekrikšte! Užsigrūdinsi! — kvatojo bernai kaišiodami Taduką iš karšto j šaltą vandenį.
3. Čia jau ne tas Tadu kas! Jis jau moka pasakyti „bonžur", „silvūple", o ir naujas frakas ne ką men kesnis už Paryžiaus dabitų.
4. Mokslo šaknys kar čios, o vaisiai saldūs, kar tojo sau Tadukas. Visus seminarus iškaldavo! Į SMD ir blaivininkų drau gijas įsirašė!
ŠVENTĖ PUSIAUKELĖJE FILOLOGIJOS IR ISTORIJOS FAKULTETŲ TREČIAKURSIŲ MEDIUMAS
Vėl Sarbievijaus kiemas pasipuošė vėliavomis. Keli šimtai žiūrovų laukė pasiro dant šios šventės kaltininkų — abiejų fakultetų trečiųjų kursų studentų. O šie jau žy giavo Gorkio gatve, savo ne įprastomis specialybių vėlia vomis stebindami praeivius.
Trečiakursių eiseną Sarbievi jaus kieme pasitinka trankus maršas, greit uždegamas lau žas, ir savo nuodėmes visų akivaizdoje išsako kiekvienos specialybės atstovai. Kaip ir kiekvienoje filologų ir istori kų šventėje, visus linksmino Storasis ir Plonasis. Kursų
seniūnams įteikiami pusdiplomiai. Ir pabaigoje skamba ne marusis „Gaudeamuš". Tokia būtų nepilna šios šventės stenograma. Geriau siai apie ją papasakos nuot raukos. Kairėje: dar prieš mediumą trečiakursių atstovai buvo nu
vykę j Karių kapines, kur pa dėjo vainikus. Dešinėje: taip j mediumą atėjo prancūzų kalbos ir literatūros specialy bės trečio kurso studentai. Apačioje: studentus sveikina Istorijos fakulteto dekanas K. Simaška. Kairėje: tuoj suliepsnos laužas, kuriame sudegs visų trečiakursių nuodėmės, o apačioje, kairėje matote tre čio kurso J 'tuanistus bevelkančius savo nuodėmių kry žių i šį laužą. Kairėje: štai šis raitelis vedė visus trečia kursius į Gedimino kalną, kur iš Gedimino pilies karštai pasveikino studentus Filolo gijos fakulteto prodekanas J. Balkevičius. Tarp kitko,
Linksmoji auditorija
pirmą kartą tada iš visų filo logų ir istorikų švenčių iš Katedros skambėjo varpai. Ir vėl tų, kurie jau praėjo pusę studijų kelio, garbei. Apačioje: studentai eina į Ge dimino kalną. Dešinėje: trečio kurso istorikai ir šventėje neužmiršta Karinės katedros. Matote, sveikina ją, tikisi su minkštinti kariškių širdis... Pasibaigė dar viena didelė šventė, graži ir įdomi kaip visada. O gaila, kad tik filologai ir istorikai garsėja jomis visame universitete...
Apie šventę pasakojo antro kurso žurnalistas Mindaugas KURAITIS.
KNYGŲ PAVADINIMAI — STUDENTIŠKAI „Karas ir taika" — studento gyvenimas. „Dienos ir naktys" — egza minų laikotarpis. „Raitelis be galvos" stu dentas be špargalkos. „Paslaptingoji sala" — pasku tinis suolas. „Žmogus iš niekur" — abitu rientas. „Audrų pagimdyti" — pirma kursiai. „Vargas dėl proto" — antra kursiai. „Stipresnės dvasios" — tre čiakursiai. „Nepasiduodantys" — ketvirtakursiai. „Kaip jus dabar vadinti?" — penktakursiai. „Dingęs be žinios" —, išėjęs kreidos studentas. „Priverstinis sustojimas" — „pavijimas" iš egzamino. iinnmunnnnnniniiiiiiiiiiiinrniiiniiii TURISTŲ DĖMESIUI! Visi žiemos žygių mėgėjai ši šeštadienį — sekmadienį kviečiami nukreipti sĮides į vieną (atkampiausių) gūdžiau sių Lietuvos girių — Ažvinčių botanikos-zoologijos draustinį, šeštadieni vakare rinksimės šeimaties aštuon metėje mokykloje, kur girdė sime naujausius įspūdžius iš žiemos atostogų kelionių. O sekmadieni skriesim nuo aukščiausio Lietuvos pilia kalnio — Taurapilio, aplankysim akmenų karalių — Moka, garsiuosius Varniškių ąžuolus. Visi, norintieji keliauti, bus aprūpinti slidėmis, o taip pat kitu keleiviniu transportu. Susitikimo dalyvių reaistraciįa 11.28 d. 20 vai. VVU Tu ristų klube (Sporto katedra).
UTK VVU EF IV kurso darbo ekonomikos spec. studen tai nuoširdžiai užjaučia docentą J. Ragelevičių. jo motinai mirus.
Chemijos fakulteto II kurso studentai nuošir džiai užiaučia doc. E. JA SINSKIENE, jos mylimai mamytei mirus.
SCCIDeDCcV,
IŠEINA PENKTADIENIAIS
LAIKRAŠTIS ĮSTEIGTAS 1950 M. © L. E. REDAKTORIAUS P. ALF. BUCKUS • REDAKCIJOS ADRESAS: VILNIUS MTP-3 UNIVERSITETO G-VE Nr. 3, „TARYBINIS STUDENTAS". TELEFONAS 2-58-84 • TELEFONAS SPAUSTUVĖ JE 2-53-43 • RINKO IR SPAUSDINO LKP CK LAIKRAŠČIŲ IR ŽURNALŲ LEIDYKLOS SPAUSTUVE VILNIUJE »
KAINA 2 KAP.
LV 07693
Užs- Nr- 878