t
hinc itur ad astra
Į
Rugsėjo
universrtas
vilnensis
Vilniaus
Universiteto
13 Penktadienis 1991 m.
Kaina 10 kap.
savaitraštis Nr.7 (1511)
LEIDŽIAMAS NUO 1950 M. BALANDŽIO 15 D.
Su Naujaisiais mokslo metais! v
Laisvos Lietuvos žemėje augs Rektorių ąžuolai f
5
*
j
Į
5 i i
j
j
Saulėta rugsėjo antroji ir pir mą kartą peržengusiam Almae Matris slenkstį irjos senbu viams buvo kitokia - ir vieni, ir kiti pajutome - čia mūsų na mai. Nereikėjo didelių Sporto rūmų - susirinkome visi į Uni versiteto Didįjį kiemą, išsibarstėme po kitus kiemelius. Ir žodžiai, ir dainos tarp savų sie nų skambėjo mieliau. Ir Kons tantino Sirvydo kieme ne vienas jau oš Simono Daukan to Ąžuolas, pasodintas Univer siteto 400 metų jubiliejaus garbei - jam pritars du jauni ąžuoliukai, kuriuos rugsėjo antrąją pasodino 32 metus bu vęs Universiteto Rektoriumi profJ.Kubilius irjo įpėdinis - s prof. R.Pavilionis. Daug audrų laužė pirmąjį Universiteto ąžuolą, betjis vistiek išsaugojo I! ir subrandino save. Teklestijis i ir abu jauni,- pasakė J.Kubi lius, o tvirtybės ir orumo jiems palinkėjo R.Pavilionis.
■
i Rektoriai sodina ąžuoliukus Rektoriui j. Kubiliui talkina mažasis Jonas Kubilius
5
Į j
\
t į
V.Naujiko nuotraukos
Brangūs kolegos, mieli stu dentai, aukštieji svečiai! Šiandien - mūsų Pradžios šventė. Initium
ad aeternitatem. Dar viena pradžia amžinybė je. Šiandien pradedame naujus 413-uosius mūsų senosios Almae Matris metus. Sveikinu Jus, visus mūsų tauriosios bendrijos narius, šių metų sulaukusius ir toliau pasiryžusius tar nauti liesai ir išminčiai.
Sveikinu mūsų profesorius, tikinčius atsi naujinimo galimybe, nusiteikusius kūrybai ir jaunųjų protų ugdymui. Sveikinu mūsų studentus, tikruosius mū sų akademinių permainų dalyvius ir vykdyto jus, visos mūsų veiklos įprasmintojus.
Sveikinu mūsų Akademijos tarnautojus, užtikrinančius visos mūsų veiklos darną ir tvarką. Sveikinu aukštuosius mūsų svečius miesto ir valstybės vyrus, Europos ir užjūrio pasiuntinius, pasauliečius ir dvasiškius, visus negailinčius mums dėmesio, paramos ir sup ratimo.
keiu grupė
Ir ypatingai sveikinu tik peržengusius į mūsų Akademiją, jauniausiuosius jos bend ruomenės narius, šiandien įšventinamus. Mū sų pirmakursius, tą tikrąjį initium ad aeternitatem, šiandien ne tik įžengiančius į vieną seniausių Europos Universitetų, liudi jančių tautos ir Valstybės istoriją, garbę, oru mą ir šlovę, bet ir tam pančius tos is torijos dalimi.
tė, per kurią Lietuva ėjo į pasaulį, o pasaulis atėjo į Lietuvą, kad ji nužymėta pėdsakais tos pačios Vilniaus Universiteto bendruomenės narių, taip pat kaip ir mes šiandien žvelgusių į aukštus jo mūrus ir virš jų suskliaustą Dangų ir mėginusius įspėti Būties ir Amžinybės pas laptį. Mūsų buvimo pasaulyje paslaptį.
Initium ad aeternita tem - nuola tinio ėjimo į Amžinybę, prisilietimo prie jos bū seną nuo amžių išgy veno kiek vienas tikras Universiteto bendruomenės na rys - ir tik imatrikuliuotas studentas, ir žilagal vis profesorius. Ir ateinantis, ir išeinantis. Nes kartą tikrai atėjus į Universitetą, iš jo jau nei šeinama. Ateidami ir išeidami mes tik tęsiant tai, ką pradėjo kiti, ir kiekvienąkart pradedam patys. Pradedam ten, kur nėra nei pradžios, nei pabaigos, nes tai ir yra Amžinybė. Nes tai
Rektoriaus prof. R.Pavilionio kalba, pasakyta iškilmingame mokslo metų atidaryme
Šioje aikštėje, Did ž iajame Universiteto kieme, šian dien, kaip ir kitados, ne mes iš savo aukštumų žiūrime į Istoriją, o Istorija iš savo Aukštumos žiūri į mus. Žiūri ir klausia:
Kas jūs - Petro Skargos, Žygimanto Liauksmino, Martyno Počobuto, Jono Basa navičiaus, Zigmo Žemaičio, Mykolo Biržiš kos, - palikuonys? Kur einate ir kur vedate? Ar suvokiate, kad aikštė, kurioje stovite, tai aikš
J
1
1
ir tik tai daro mūsų buvimą reikšmingą. Atei dami, bet nepalikdami pėdsako, savo žymės, mes gi nutraukiame tąsą, pasidarome svetim kūniai toje amžių sudėliotoje Aplinkoje, kuri ir yra Universitetas. Nes amžių išbandymą iš laiko tik tikros vertybės, ir tikrųjų vertybių tąsą Universitete esame įpareigoti išsaugoti. Kol gyva laisva mintis, kol toleruojama ir skatina ma pažiūrų ir ieškojimų įvairovė, kol mūsų santykius šildo pagarba, meilė ir supratimas, tol gyvas Universitetas, tol jis yra tautos ir valstybės židinys, jos tąsos ir nuolatinio atsi naujinimo versmė. Ši 413-oji mūsų akademi nio gyvenimo pradžia sutampa su dar viena mūsų laisvėjimo pakopa - mūsų tautos oru mo, jos ryžto gyvent laisvai ir nepriklausomai plačiausiu tarptautiniu pripažinimu. Nėra abejonės, kad tas pripažinimas neatsiejamas ir nuo mūsų senosios Akademijos vaidmens ir jos pripažinimo plačiajame pasaulyje. Tauta, 400 metų turėjusi vieną autoritetingiausių Europoje Universitetų, negali būti nepripa žinta. Ištrinta iš konjunktūrinės politikos že-
Nukelta Į 2 puslapį
*
t