SPAUDA — MUSŲ GYVENIMO VEIDRODIS! ★
visu Saliu proletarai, vienykitės t
★
V'
Štai jie — pirmieji
Nr. 7(318) 1959 m. vasario 28 d., šeštadienis Kaina 20 kap. PARTINIO BIURO. KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
metų rudenį suka ks 10 metų nuo žur ŠIŲnalistikos specialybės
I studentų-žurnalistų laida po paskutinio valstybinio egzamino. Iš kairės: S. Vaintraubas, B. Raguotis, B. Kazlauskaitė, H. Zienavičius, A. Rukšėnaltė, A. Kar mazinas, L. Litvaitytė, R. Budrys, vyr. dėst. J. Karo sas, M. Juodka, E. Krušinskaitė, vyr. dės. J. Bulota, G. Bračlenė, H. Paluševičius, S. Makauskas ir M. Liubeckis.
įsteigimo musų Universitete. Per šį laiko tarpą jau dau gumas Vilniaus respublikinių laikraščių informacinės tarny bos, radijo ir televizijos dar buotojų yra įgiję žurnalistų diplomus ir sėkmingai dirba jiems- patikėtame darbe, vis daugiau ir daugiau galima sutikti ir miestų bei rajonų laikraščių redakcijose mūsų katedros auklėtinių. Nebetoli jau tas laikas, kai visi res publikos spaudos darbuotojai turės aukštąjį mokslą. Tuo tarpu buržuazijai val dant Lietuvą, laikraštininkai neturėjo jokių galimybių kei ti savo kvalifikacijas gimta jame krašte, tik retas kuris, kūnu ir dvasia visiškai parsi davęs fašistiniam režimui, ga lėjo išvykti į užsienį studijuo ti savo specialybės.
Interviu su pačiu savim
1951 m. III k. studentų žurnalistų grupė ekskursi jos į ,,Spindulio’’ spaustuvę metu. H. Paluševlčlaus nuotr.
Laukiame dar geriau paruoštų darbuotoj ų
Neilgai tegyg. Zimanas straipsnius. Šie vuoja Vilniaus „Tiesos” vyr. redaktorius draugai sėkmin Valstybinio uni gai dirba, aug versiteto žurnalistikos katedra, dami kaip žurnalistai. bet ji nuveikė jau nemaža auklė „Tiesos“ redakcija linki Vil jant lietuviškus tarybinius žur niaus Valstybinio universiteto nalistinius kairus. Respubli žurnalistikos katedrai vis labiau kiniuose laikraščiuose ir leidyk tobulinti savo darbą, išleisti vis lose, rajoninėje spaudoje ir radi daugiau ir geriau parengti savo jo bei televizijos redakcijose, — auklėtinius garbingam tarybinio visur galima rasti darbuotojų, iš žurnalisto darbui. Mums, praktiniams darbuoto augintų žurnalistikos katedroje. Jau nemaža yra leidinių, ku jams, atrodo, kad katedrai reikia rių redakcijose Vilniaus Valsty ypač kreipti dėmesį į praktiką, binio universiteto auklėtiniai su kad katedros auklėtiniai, atėję į daro pagrindinį branduolį, o dau redakcijas, iš karto galėtų įsi gelis jų vadovauja redakcijoms. jungti į darbą kaip pilnaverčiai „Tiesoje“ dirba didelis būrys darbuotojai. Ar nevertėtų taip pat kated žurnalistų, įgijusių žurnalisto rai apsvarstyti klausimą, kad stu specialybę Vilniaus Valstybinia dentai žurnalistai, dar besimoky me universitete. Jų tarpe yra dami, įsigytų tam tikrus pagrin įvairių darbuotojų, bet iš viso dus savo būsimai siauresnei spe „Tiesos“ redakcija yra dėkinga cialybei. Juk baigę jie dirbs ne katedrai, nes kaip tik katedra kaip šiaip sau žurnalistai, o vie padėjo redakcijai sukomplektuoti ni daugiau domėsis žemės ūkiu, kadrus. kiti pramone, treti meno ir lite Tokie katedros auklėtiniai, ratūros klausimais. Ar nebūtų kaip drg. drg. Balsys, Akstinas, tikslinga jau Universitete studen Raguotis, Mikuckas, Keršys, Jan tams šiek tiek giliau pasirengti kauskas, Kėzys, Kadžiulis, savo darbo profiliui ateityje? Šarpis, Barysas, Šinkūnaitė ir Mūsų respublikos laikraščiai kiti draugai dirba didelį darbą ir žurnalai, kurių skaičius vis la „Tiesos“ redakcijoje. Daugelio biau auga, laukia iš katedros vis jų vardai jau gerai žinomi ir daugiau ir dar geriau paruoštų Skaitytojui, kuris vertina jų darbuotojų,
Tokia jau mūsų, žurnalis tų, dalia. Važinėjam po Lie tuvą skersai ir išilgai, lanko mės Įmonėse, kolūkiuose, su tinkam ten šimtus puikių, įdomių žmonių, rašom apie juos, jų darbą, laimėjimus. O štai apie save rašyti niekad netenka (neskaitant priedų prie pareiškimo-autobiograf ijos, ir kadrų įskaitos lapo). Taigi, draugai, tur būt, atlei site, jei šiame „kūrinyje” ne rasite nieko įdomaus ir nau jo. Neturiu patyrimo autobio grafiniame žanre, o. be to, ir rašyti dar beveik nėra ko — praėjo vos dveji metai, kai atsisveikinau su Jūsų au ditorijomis. Ką dirbu? Tą patį, ką ir visi mano „plunksnos bro liai” Rašau, organizuoju me džiagą, redaguoju, fotogra fuoju. Kaip sekasi? Įvairiai. Vie ną kartą medžiaga išeina geresnė, kitą — prastesnė. Tačiau visada, sėsdamas ra šyti apybraižėlę, reportažą, vaizdelį, laužau galvą, ieško damas naujo priėjimo, ne skaityto pas ką kitą ir ne rašyto paties. Ir visuomet galvoju, kad štai šita medžia ga tai tikrai bus geriausia iŠ visų, kurias parašiau anks čiau. Draugai, o ir redakto riai sako, kad kol sieksiu to, tol kaip žurnalistas auksiu ir nesensiu. O aptingti ir apker pėti — žurnalistui baisiausia liga. Stengiuos Ja nesusirgti. Ką man davė Universite tas? Studijuodami mes dažnai piktindavomės, jog esame ap krauti daugybe nereikalingų, nieko bendro su specialybe neturinčių disciplinų. Tačiau dabar įsitikinau, kad žurna listui nereikalingų disciplinų nėra. Jis kasdien savo darbe susiduria su daugybe klausi mų. O kaip gėda kur nors komandiruotėje sutikti žmo gų, kuris besikalbėdamas įsi tikina, jog tu nežinai Jį do minančio klausimo. Taigi, mes dėkingi Univer sitetui už visapusiškas ži nias. Tačiau už kai ką mes ir pykstame ant jo. Kiekvienas mūsų dienų žurnalistas (tu riu galvoje rašantį žurnalis tą, o ne tuos, kurie Jais va dinasi tik dėl to, Jog taip užvardinti diplome) privalo ne tik gera! rašyti, bet ly giai taip pat gerai mokėti fotografuoti, rašyti mašinėle ir net pats vairuoti mašiną ar motociklą. Gaila, bet Uni versitete to neišmokome. Ką gi, tenka išmokti dabar. Štai, draugai, Jums drau giškas buvusio studento pa tarimas: reikalaukite iš Uni versiteto to, ko nedavė mums. Svarbiausias patari mas: mokykitės ne tik audi torijose, ne tik iš knygų, bet ir iš gyvenimo ir kasdien. Jei jau kartą pasirinkote šią ne lengvą specialybę, tai nuolat atsiminkite, kad jūs esate žurnalistai jau dabar.
Z. SERAPINAS ELTOS korespondentas
t. y. per 41 metus. Didelį šuolį pirmyn numatyta pasiek ti žemės ūkyje, keliant kul tūrą Ir liaudies gerovę. Ir Sudarytos palankios sąly nepaisant tokių gigantiškų gos žurnalistikos specialybei darbų, tokių negirdėtų žmoni septynmečio įsigyti dar nereiškia, kad jos Istorijoje kiekvienas, baigęs ją jau plane nužymėtų tempų, tary taps tikru laikraštininku, nes biniai žmonės jau dabar ryž tik galima pamokyti, bet ne tasi įvykdyti šį planą pirma išmokyti žmogų kūrybiškai laiko, per penkerius metus. dirbti, rašyti, būti geru re Kitaip ir būti negali. Kosmo so užvaldymo gadynėje ne porteriu, apybraižininku, fel galima pasikliauti ikišiolinlais jetonistu ar fotokoresponden tempais. Šioje didžioje kovo tu. Studentul-žurnalistul pri je už laiką būti priešakinėse valu turėti, kaip įprastai sa tarybinės visuomenės pozici koma, „gyslelę” laikraštiniam jose yra nepaprastai garbin darbui. Be tos „gyslelės” nuo ga ir kilni pareiga. Komunis lat kunkuliuojantis spaudos tų partija patikėjo spaudos sūkurys ne šiandien, tai ry darbuotojams savo Išmėgintą, toj nugramzdins Į dugną. toliausiai šaudantį ginklą — Besiruo Tai, pagaliau, aiškiausiai pa laikraščius, radiją. tvirtina ir mūsų gyvenimo šiantis savarankiškam darbui, studentas-žurnalistas niekuo praktika. Mes turime jau nemaža met negali užmiršti, jog jam Universiteto auklėtinių žurna teks dirbti atsakingame vi listų, kurių vardai plačiai ži suomeninio darbo bare, kuris nomi mūsų skaitytojams iš reikalauja, visų pirma, tvirto „Tiesos”, „Komjaunimo tie apsišarvavimo marksizmo-le sos”, „Valstiečių laikraščio", ninizmo mokslu, plačios eru miestų ir rajonų laikraščių, dicijos, gilaus gyvenimo paži iš daugelio mūsų žurnalų pus nimo. Publicistinė aistra, žur lapių bei skilčių. O kiti, kaip nalistinis meistriškumas tary tas mūsų Nemunėlis, tykiai, binėje spaudoje nėra įmano mi be partinio požiūrio į gy tykiai plaukia. -yURNALISTO vieta — venimą ir jo reiškinius, be / Ųai priešakinės tarybi kovos prieš praeities atgyve nės visuomenės pozici nas, trukdančias žengti komujos. O būti jose nėra lengva, nistinėn visuomenėm Iš kitos nes mūsų visuomenė milžino pusės, ir visa žurnalisto elg žingsniais žengia į priekį. sena, jo buitis negali skirtis Per septynmeti, kaip nu nuo aukšto tarybinės spaudos skambėjo partijos XXI suva pašaukimo, kurį suteikė jai žiavimo tribūnoje, bus paga Komunistų partija. minta tiek pramoninės pro Didysis Leninas, užpildydadukcijos, kiek jos buvo pa mas anketas, visuomet į gaminta per visą Tarybų ša klausimą — „Užsiėmimas”, lies gyvavimo laiko tarpą, parašydavo: „žurnalistas”. J. Karosas žurnalistikos katedros vedėjas
Žurnalistai keliauja per pasaulį
Cheopso piramidė
D. SNIUKO nuotr.
UNIVERSITETAS NURODO KELIĄ, 0 VAIKŠČIOTI PATYS MOKYKIMĖS
Žurnalisto vieta— priešakinėse pozicijose
PAMOKYMAI
JAUNESNIESIEMS &
Garbinga
S. Vaintraubas šnabžda žurnalistines
paslaptis
Bangai
profesija kitą paskaitą, bandydavau save pateisinti, surasdamas daugybę priežasčių. Tos priežastys tada man atrodė įtikinamos, svarbios. O šiandien man dėl jų širdyje gėda. Ir gėda, ir skaudu. Skaudu todėl, kad dėl savo jaunatviško nerūpestingumo aš ne viską įsisavinau, ką man teikė Universitetas. Liko daug spragų, kurias užpildyti tenka dabar. Tai pirmas dalykas, apie kurį norėjau pasakyti žurnalistikos specialybės studentams, — tai žinios. O antras — sąžiningumas, partinis principiškumas. Jeigu pameluoja namų šeimininkė, — ji suklaidina tik savo kaimynę, Gi žurnalistas sumeluodamas gali suklaidinti šimtus ir tūkstančius žmonių. Tarybinė spauda — pati teisingiausia spauda pasaulyje. O tarybinis žurnalistas — pats teisingiausias žmogus. Komunistų partijos, tarybinės liaudies Inte-
Man paskambino iš „Tarybinio studento” ir pasakė: — Parašykite keletą žodžių į mūsų laikrašti žurnalistikos skyriaus įkūrimo dešimtmečio proga. Atsisakyti buvo nepatogu, Juk aš taip pat buvau šio skyriaus studentas. Penkis metus klausiausi paskaitų, laikiau lankiau seminarus, egzaminus. Nors nuo Universlteto baigimo praėjo beveik ketveri metai, tačiau ir šiandien mano atmintyje gyvi studijavimo dienų vaizdai. Ir jie niekada neišblės, nes Universitete praleistos dienos buvo bene puikiausios dienos mano gyvenime. Šių dienų negalėsiu užmiršti dar dėl vieno dalyko. Jos man visada primins kartais be tikslo praleistas valandas. Nepasakysiu, kad aš buvau labai blogas studentas. Mūjjų grupėje iš viso nebuvo labai blogų studentų. Tačiau pasitaikydavo, kad neateidavau į vieną ar
Vaitkų naitei.
Progai pasitaikius Praėjo ketvertas metų. Ir štai vėl yra proga susitikti mielo Universiteto auditorijose su jau nesniais kolegomis, brangiais dėstytojais, pabendradarbiauti studentiškame laikraštyje. Pasi taikius tokiai progai, visų pirma norisi „Tarybinio studento” pus lapiuose išreikšti nuoširdžiausią padėką tiems, kurių vedami mes išėjome j savarankišką platų ir jdomų žurnalistinio darbo ke lią, padėkoti mūsų susitikimo organizatoriams, na, žinoma, pasidalint ir kai kuriomis kito mis mintimis. Ketveri metai dar neduoda teisės vadintis prityrusiu žurna listu, tačiau tam tikras bagažas jau susikaupė ir, kaip mes sa kome, teko ne vieną šaukštą žurnalistinės košės nuryti Todėl ir norisi pakalbėti apie šios ko šės skonį, juo labiau, kad šį patiekalą pradėjau valgyti dar studijuodamas pirmame kurse.
mosi Šakas. Sakysim, tas ir tas numatomas paskirti į ,,Valstiečių laikraštį”. Vadinasi, jis jau bent nuo trečio kurso turi daugiau domėtis žemės ūkio klausimais. Tuo tarpu iki šiol katedra išlei džia žurnalistus ,,aplamai”. Ne atsitiktinai žurnalistas diploman tas, atsisveikinęs su auditorija, su tam tikru kartėliu sako: „Vis ko uosčiau po truputį, bet nieko gerai neperkandau”. Arba štai dar klausimas. Dau gelis baigusių žurnalistiką stu dentų eina dirbti į radiją. Ten teko dirbti ir man. Tačiau stu dijos nieko nedavė apie radijo žanrus. O juk reikėtų. Taip pat nestudijuojama iki šiol ir nauja žurnalistikos darbo sritis — te levizijos laidų scenarijai. Neran da iki šiol vietos studijose doku mentinių kino žurnalų scenarijai ir pan. Mano supratimu šie trūkumai katedros darbe jau pakankamai pribrendo. Juos reikia spręsti glaudžiau bendraujant su redak cijomis. Tam daug gali padėti ir žurnalistų ssąjunga. Vyresnieji
Pirmiausia norisi paliesti kai kurias studijų klausimo puses. Nėra reikalo diskutuoti, kad Uni versitetas daug davė. Tačiau, mano manymu, studijų metu, žurnalistikos specialybės studen tams reikėtų daugiau dėmesio skirti praktiniam darbui, kuris jo laukia gavus diplomą. Manau, jog nesuklysiu, kad tiek man tiek ir kitiems mano laidos ko legoms pirmosiomis savarankiško darbo dienomis buvo nelengva rašomai temai surinkti medžia gą. Nelengva todėl, kad stu dijų metu mes per mažai nagri nėjome šaltinius, iš kurių reikia imti faktinę medžiagą. Pavyz džiui, paveda redakcija parašyti straipsnį arba korespondenciją. Nueini į įmonę ir pradedi gal voti, nuo ko pradėti, į ką kreip tis. Orientacinių gairių šiuo at žvilgiu Universitetas davė nepa kankamai. Galvoju, kad būtų tikslinga šalia viso kito, studijo se rasti laiko ir įmonių organi zacinei bei gamybinei struktūrai nagrinėti. Pagaliau ir pati praktika. Mū sų laidoje ji praėjo, sakyčiau, per daug paviršutiniškai. Nepa kankamai mes nagrinėjome savo medžiagą. O ji dažniausia bū davo bereikalingai ištęsta. Many dami, kad toks medžiagos pa ruošimas geras, daugelis mūsų ir baigę fakultetą rašėme „marš kas”. Už tai neretai tekdavo iš redaktorių išgirsti: „Pradėjai nuo Adomo. ir Ievos”. Pastebiu, kad ir pastaruoju metu studijuo jantieji žurnalistai, kurių keletas dirba kartu su manimi, taip pat serga tokia „liga”. Vertėtų stu dijų metu daugiau dėmesio sk'rti mokant studentą iš gausybės faktų atrinkti būdingiausius ir reikalingiausius, kad medžiagoje liktų tik viena tema, bet ne ke lios, kaip dažnai pasitaiko. Dažnai galvoju ir apie tai, ar tikslinga katedrai ruošti žurna listus „aplamai”. Man atrodo, jei katedra žino žurnalistų parei kalavimą ateičiai, o tai ji privalo žinoti, tai jau nuo trečio kurso galima paskirstyti specializavi-
draugai
patenkinti.
A. KARMAZINAS „Statybos” ats. sekretorius
daugelį kitų su šeima ir mo ters gyvenimu susijusių daly tai, be abejo, leng viau pažinti moterims. Todėl mūsų redakcijoje ir dirba be veik vienos moterys. Iškelti moterį-gamybininkę, visuomenininkę, palengvinti jos dar bą namuose, padėti jai auklėti vaikus ir šviestis bei augti pa čiai — svarbiausias mūsų žur nalo uždavinys.
Svarbiausia išradingumas kų. Visa Apie jį mums neskaitė pa skaitų Universitete, ta tema nebuvo pravedami seminarai. Tačiau kam teko dirbti spau doje, juo labiau žurnale, tas žino, ką reiškia žurnalisto dar be išradingumas. Aktualiausia tema, geriausi faktai nublun ka, jeigu bus pateikti sausa, neįdomia forma. Kiekviena
apybraiža, reportažas, kores pondencija turi būti parašyti gyvai, įdomiai ir kartu gyve nimiškai. Jeigu medžiaga ne patraukė skaitytojo, neužde gė jo, vadinasi, žurnalistas ne pasiekė savo tikslo. Todėl kiekvienas žurnalistas, be dau gelio kitų privalumų, turi būti ir išradingas, privalo mokėti
Profesinis patarimėlis Būslmasai žurnaliste! Vietoj „solidaus straipsnio”, kurį buvau ketinęs parašyti „Tarybiniam studentui”, teno riu Tau duoti šį profesinį pa tarimą. Jei nori tapti tikru žurna listu, gailėk bent trijų da lykų: a) rašalo, b) popieriaus ir c) skaitytojo (nors paskutinė je eilėje). Mintis apie gailesčio būtinu mą šių objektų atžvilgiu man atėjo į galvą. Londone, „Spaudos lordų” citadelėje Flyt-strite, stebint, kaip vietos laikraštininkai, ginantieji įvai rių buržuazinių partijų ir stambių verteivų interesus, visokeriopai stengiasi apstul binti skaitytoją: ir nepapras tai gausiu laikraščio puslapių skaičiumi, ir įmantriomis nuo-
raukomis, ir supersensacijomis. Tą mintį dar labiau sutvir tino apsilankymas „Deili Uorker” redakcijoje, kur gabūs, talentingi, darbo klasei ir savo partijai pasišventę žurnalistai, nepaisydami medžiaginių sun kumų (ir asmeniškų, ir lei džiant laikraštį) ir politinių persekiojimų, atkakliai ir tuo pat metu kūrybiškai dirba, trumpai-drūtai išreikšdami sa vo nuomonę vienu ar kitu gy vybingai svarbiu dienos klau simu. Taigi, gailėkime rašalo, popieriaus ir skaitytojo, ta čiau svarbiausia: gerbkime skaitytoją! Beje, jis ne toks jau kvai las, kaip apie jį kai kurie „įgudę” žurnalistai galvoja... M. LIUBECKIS, ,,Czerwony sztandar” skyriaus vedėjas
kurti, rasti kelią į skaitytojo širdį. Tą turėtų žinoti kiek vienas studijuojantis arba no rintis studijuoti žurnalistiką. Nuo to, kaip jis mokės stebė ti gyvenimą ir jame vykstan čius įvykius, kaip jis suge bės būti tų įvykių šaukliu — aprašyti juos, ir patraukti skaitytoją, priklausys jo dar bo sėkmė. „Tarybinės mo ters” redakcijoje, apart išra dingumo, reikia dar gerai pa žinti moters buitį, jos padėtį šeimoje, visuomenėje . ir
Busimieji žurnalistai susipažįs
L. LITVAITYTĖALEKNAVICIENĖ „Tarybinės moters” žurnalo literatūrinis darbuotojas
resai jam aukščiau visko. Ko vai už partijos, liaudies sie kių įgyvendinimą jis atiduo da visą savo energiją, visus savo kūrybinius sugebėjimus. Mes, kurie anksčiau baigė me žurnalistikos skyrių ir da bar dirbame spaudoje, di džiuojamės savo profesija. Tai išties garbinga profesija! M. Marcalis ,, Lietu vos pionieriaus” redaktorius v
Čia žengti pir mieji žingsniai
Kai dabar skaitai „Tarybi nį studentą” ir prisimeni tuos laikus, kada pačiam prieš penkeris metus teko dirbti jo redakcijoje, tai pamatai di džiulį skirtumą: jis dabar žy miai įdomesnis, skoninglau apiformintas. Yra jame dabar kas paskaityti! Ir labai džiuguąišku, kad jo redakcijoje, da bar dirba, kaip sakoma, „gramatnesni", turintys dides nį darbo patyrimą žmonės. „Tarybinio studento” re dakcija — didelė mokykla daugeliui draugų. Čia, šioje virtuvėje, mes — J. Baužy tė ir D. Sniukas (dabar „Komjaunimo tiesos” darbuo tojai), A. Anskaitls („Valstie čių laikraščio” darbuotojas), — III laidos studentai-zurnalistai — pradėjome ženg ti pirmuosius savo darbo žingsnius. Labai, labai daug kas tada mums buvo neaiš ku, nežinoma, nesuprantama. Na, ir sunkumų todėl daug turėjome. Patys ir numerį laužydavome, ir čia pat ant preso už „aktyvą” rašydavo me. O sekančią dieną, išėjus numeriui, gindavome savo kritikinės medžiagos faktų tikrumą, ginčydamiesi, ieško dami naujų temų. . . Gal būt ir praėjus dar daugeliui me tų, pirmuosius žingsnius „Ta rybinio studento” redakcijoje ir su jais susijusius brangius prisiminimus, vargu, ar teks pamiršti. Mes turėjome didelę tra gediją: mūsų niekas nemokė — viską patys ir galvojome, ir darėme, o tamprių ryšių su vyresniaisiais draugais, dirbančiais respublikinių laik raščių redakcijose, nebuvo. Todėl ir klaidų daug darėme. Tai, kas žinančiam, gal būt, paprasta, mums būdavo pro blema. O pasimokyti — visuomet pravartu. Ir todėl kiekvieną, savo laiku dirbusį „Tarybinio studento” redakcijoje turėtų, tikriausiai, jaudinti čia esan čių jaunesniųjų, gal būt, da bar kol kas ir nepažįstamų, draugų likimas. Būtų labai labai gera, kad tarp „Tarybi nio studento” ir, pavyzdžiui, „Vakarinių naujienų” redak cijų artimiausiu metu užsimegstų tamprūs ryšiai. Mūsų virtuvėje, gal būt, daugiau, negu bet kurioje kitoje redak cijoje, yra žiūrėtinų ir, tik riausiai, jus gan dominančių dalykų.
V. Petkevičius „Vakarinių naujienų” ats. sekretorius
ta su plokščiąja spauda.
Kaip negimė apybraiža Visi mes išeiname į gyve Pagaliau tolumoje spygte- • — Mums nesvarbu, su kuo nimą kupini romantikos, pasi rėjo nedidelis šviesos taške jūs. Vietų nėra, — įsijungė ruošę atlikti labai daug, ra lis ir pamažu ėmė artintis. konduktorė. šyti apie žmonių darbus, rū Visi išbėgome į plentą, šoki — Ko jūs jaudin-nat-ės, pesčius, džiaugsmus. Su tokio nėdami, kad sušildytumėm su bendrakeleive, — suūkčiojo mis mintimis pradėjau dirjjti šalusias ir užtirpusias kojas. vienas iš kompanijonų. — Nuir aš. Nežinau, gal tai buvo Jau dabar aiškiai buvo maty važiuoslt su „poputna”. tik atsitiktinumas, stačiau pir ti, Jog artinasi autobusas. Tuo laiku šoferis atplėšė moji komandiruotė davė smū Autobuso langai šviesiais gį pėrdaug romantiškai mano kvadratėliais aiškiai išsiskyrė mano ranką nuo nikelinio tu pasaulėžiūrai, parodė, jog ne tolumoje. Keleivių veidai rėklo, išstūmė mane lauk ir į viską galima žiūrėti tik pro tarsi prašvito. Ir aš pati užtrenkė duris. Mašina su šo ružavus akinius. galvojau, kaip bus gera pa feriu A. ir konduktore B. nu Taigi, redakcijoje man pa tekti į šiltą autobusą, pasislėp dūmė tolyn. sakė: ti nuo įkyraus vėjo ir lietaus. Nežinau, kokie jausmai ta — Parašykit apybraižą Dabar jau girdėjosi, jog au da buvo apėmę mane. Tai bu apie mūsų kelionės palydovus, tobuse dainuoja. Ir vėjo gū vo ne tik pyktis ir apmaudas, šoferį Ir konduktorę. siais dainos aidai pasiekdavo bet kažkoks nusivylimas žmo Išvažiavau. Jau traukinyje mūsų ausis. „Kaip gerai bus gum, puoselėtų minčių suduži sugalvojau du apybraižos pa galima pradėti apybraižą” — mas. Ir pasilikome mes stovė vadinimus: „Gyvenimas ant vos spėjau pagalvoti aš, ir dai ti beveik permirkę šaltoj ru ratų”, ir „Mes su jumis bend nuojantis autobusas, pračiuo- denio darganoj. „Poputnos” rakeleiviai”. Nuvažiavau į žęs pro mus, sustojo. Puolė nevažiavo. Kartu su pora ke Klaipėdą. Tenai man reko me prie durų. Joms atsidarius, leivių. per gilų purvą nubrido mendavo autobuso, kursuojan išlipo vienas keleivis. me į geležinkelio stotį, esan čio ruožu Klaipėda — Šilutė šo — Nieko nelmsim. Vietų čią už šešių kilometrų. Ten iš ferį A. ir konduktorę B. nėra! — sušuko šoferis ir sėdėjome kelias valandas dre — Jie gerai vykdo planą, įjungė motorą. bėdami, parletę kojas po sa o, svarbiausia, — kondukto Bet aš jau stovėjau ant au vimi šaltoje ir nykioje prekių rė B. nesukčiauja, — pa tobuso laiptelių. stotelėje. Pagaliau antrą valan brėždamas paskutinius žo Visos sėdimos vietos buvo dą nakties traukinys mus iš džius, pareiškė autobusų sto užimtos kažkokios įsismaginu vežė. ties viršininkas. sios kompanijos, tačiau vidu Apybraiža taip ir negi Reikia pradėti nuo šito: ry dar galėjo tilpti visa de mė. Vietoj jos parašiau saty „Pakeliui į mašiną įlipo se šimtis. rinį vaizdelį apie šoferį A. nutė. . . Ne, — jaunuolis, ne, — Priimkit, mes sušalom. ir konduktorę B. Tačiau ir jis — motina , su valku”, — Juk vietos užteks, — suveb nebuvo išspausdintas. Jį išme samprotavau aš. Kad tai būtų lenau, išgirdusi šoferio žo tė iš sulaužyto puslapio, nes tikroviškiau, nutariau pava džius. reikėjo įdėti straipsnelį apie žiuoti kur nors į pusiaukelę — Sakau, lipkit lauk — su lauke rūdyjančlus padargus. ir laukti man reikalingos maši šuko šoferis, stumdamas už Tai, vieno solidaus laikraš nos. pečių mane pro duris. čio redaktoriaus nuomone, bu — Bet aš su komandiruo vo daug svarbiau. Tada buvo ruduo. Jis kaip — pagaliau pateikiau ir visada permainingas. Iš ry te, J. BAUŽYTĖ to švietė saulė, o vėliau apsi paskutinį argumentą. niaukė. Kai išlipau stotelėje P., staiga pradėjo lyti. Vėjas vis daugiau kilo, tėkšdamas į veidą šaltus vandens lašus. Pasislėpti nebuvo kur. Drauge su kitais mašinos belaukian čiais, palindau po eglėmis, ku riomis b u yb apaugęs šalia kelio stovinčios mokyklos kie Tai buvo maždaug prieš tas — parašysiu tokią koresmas. porą metų. Tuomet jau dir- pondenciją, kokias rašyti mus Jau pradėjo temti. Lietus, bau „Tarybinio mokytojo” mokė dėstytojas Oguzas. Grįžęs kelias dienas praatrodė, dar padažnėjo ir tan redakcijoje. Nuvažiavau į plrmąją komandiruotę. Reikėjo kaltavau prie korespondencikios eglių šakos jau nebegynė parašyti apie pasiruošimą jos. Bandžiau ir šiaip, ir taip mūsų nuo šaltų vandens lašų. naujiems mokslo metams, rašyti — nesiseka. O redakApavas permirko, nemalonią Prabuvau rajone tris dienas, cijos sekretorius vis ragina: — Paskubėk, paskubėk, drėgmę jaučiau ir ant savo važinėjau po mokyklas, prisirašiau net du bloknotus — Galvoji, kad vietoj koresponnugaros. O mašina vis dar ne skaičiai, pavardės, vietovių dencijos tavo fotografiją dėsirodė, nors prieš valandą tu pavadinimai mirgėte mirgėjo, siu. Į redakciją grįžau patenkinSitų nesiliaujančių raginirėjo būti čia.
Tai labai sunki, bet puiki . specialybė
Žurnalistai keliauja per pasaulį
mų skatinamas, užguliau ant korespondencijos. Kai pele ninėje jau nebetilpo papirosų nuorūkos, korespondencija buvo baigta, mašininkės šva riai perrašyta. Nunešiau ją skyriaus vedėjui. O šis, tik pradėjęs skaityti, kviečia ma ne: — Ateik, paskaitysime kartu. Štai čia, brolyti reikia braukti, čia šitą mintį reikia kitaip nusakyti, čia. . . čia. . . Bendrai, teks perrašyti. Vėl sėdėjau, galvojau, per dirbinėjau, o skaudančioj gal voj tupėjo įkyri mintis ir čerškėjo: „Nebus iš tavęs žurnalisto. Perrašęs savo kūrinį, vėl nunešiau skyriaus vedėjui: jis perskaitė, kažkaip keistai pa žiūrėjo į mane ir pasirašė po korespondencija. Paryžius. Senos vandenyse — Pažiūrėsim ką redakto rius pasakys. Teko ir su redaktorium pa sikalbėti. Ilgai kalbėjome. Daug naudingų patarimų ir pastabų ne vien dėl šios ko respondencijos, bet, aplamai, Žurnalistų, baigusių Vil Jaunesnieji mūsų draugai apie mokyklas, mokytojus niaus Valstybinį universitetą ir busimieji bendradarbiai, man davė redaktorius. Su (aišku, žurnalistikos skyrių), be abejo, mokosi skirtingomis, pratau, kad nepakanka vien susitikimai yra graži tradici geresnėmis sąlygomis. Bet iš konstatuoti faktą, bet reikia ja. Kiekvieną tokių susitiki savo patyrimo norisi pasakyti, jį nušviesti iš savo, kaip au mų galima pavadinti pažįsta kad reikia mokytis suprasti toriaus, pozicijų. mų ir nepažįstamų susitiki spaudą ir pradėti rašyti spau O kai laikraštyje pamačiau mu. Juk kasmet žurnalisto dai nuo pat pirmo kurso. Pra savo korespondenciją, po ku diplomą gauna vis naujas bū dėti šį darbą tik baigus Uni ria juodu šriftu didžiausio rys draugų, kurių ^anksčiau versitetą. vargu ar gerai. mis raidėmis buvo mano pa baigusieji nepažįsta ir neži Bent mano tokia nuomonė. vardė, aš negalėjau atsigėrė no. ii Antra mintis: vienas iš svar ti. ... Esu iš būrio tų „negerų” biausių studijuojamų dalykų Tai buvo pirmieji žings studentų-žurnalistų, kurie nuo žurnalistams turėtų būti ge niai, nelengvi, tačiau draugiš latos buvo linksniuojami kaip ras, kruopštus gimtosios kal ka redakcijos darbuotojų kri blogi paskaitų lankytojai, ne bos mokymasis. Nežinau, kaip tika, patarimai padėjo ilgai drausmingi studentai. Baigiau yra dabar, bet šitai, mums niui įeiti, kaip sakoma, į vė Universitetą su antrąja žurna studijuojant, reikia pripažin žes. Bedirbdamas ne kartą listų laida, ir jau, Jeigu tei įsitikinau, kad gyvenimas, singai skaičiuoju, ketvirti me ti, buvo gana apleista. Mes laiko Universitete skypraktinė veikla yra didelė, tai nebe vaikštau į paskaitas. daug meistriškumo mokykla, kad Didžioji dauguma mūsų pra rėm tiems dalykams, be ku rių egzaminų laikymo galima dar besimokydamas turėjau dėjo dirbti spaudoje studijuo buvo apsieiti ir lengva buvo daugiau dėmesio kreipti į dami, o tai, suprantama, turė susipažinti su jais savarankiš praktiką, kurią daugiausia at jo savo pasėkmes. . . Jau pir kai, o lietuvių kalbos beveik kurso pabaigoje pradėjau nesimokėme. Tai buvo dide likinėjau rajonų laikraščiuose. mo dirbti redakcijoje. Lankiau lis nuostolis daugeliui mūsų, Mūsų laikraštis yra žinybi su praleidinėjimais paskaitas, ir šitai jaučiame šiandien sa nis, skirtas mokytojams. Dir laikiau egzaminą po egzami vo darbe. bant jame reikia visų pirma no ir įskaitą po įskaitos (apie Jau aštunti metai dirbu gerai pažinti mokytoją, jo keturiasdešimt egzaminų ir žurnalistinį darbą. Dirbau daugiau kaip šešiasdešimt darbą, džiaugsmus ir rūpes įskaitų!) ir dirbau. Žiūrint iš „Tiesoje” — laiškų, tarybi nės statybos, vietinės spau čius. O mokytojo darbas la istorinės laiko perspektyvos, dos, korespondentų tinklo, li bai sudėtingas; įvairiapusis, dabar galima giliau atsakyti teratūros ir meno, kultūrosį klausimą: gerai tai, ar ne? reikalaujantis kūrybingumo, mokyklų skyriuose (daug Baigėme Universitetą ir „profilių”, ar ne tiesa?). Da ieškojimų. Mūsų laikraštis daugelis iš mūsų laidos drau kaip tik ir stengiasi atspindė gų, tur būt, gali pasakyti: o bar jau kelinti metai dirbu sporto žurnalistu, nors ir kai ti tą didelį mokytojo darbą, studentais kaip ir nebuvome, kurios ankstesnio darbo sritys studentiško gyvenimo „sko duoti jam patarimų visuomet yra nemažiau mielos, kaip laiku ateiti į pagalbą, o jei nio” nepažinome. Ir kartais sporto žurnalistika... gaila šito būna. Nė kiek ne Tiems, kurie ruošiasi tapti gu reikia, tai ir kritinį žodį abejoju, ir, kiek žinau, tokios žurnalistais, baigdamas noriu taria. nuomonės laikosi ir kiti ma Baigdamas norėčiau pasa no bendrakursiai, jog būtų pasakyti, kad mūsų darbas labai sunkus, sveikatą, ir kyti, kad mes, žurnalistai, buvę maloniau būti tik stu yra ypač nervus gadinantis dar kokiame laikraštyje bedirbtu dentais. . . Bet taip aplinky bas ((todėl patartina. .. siste me, visuomet turime tiesiai bės susiklostė, kai reikėjo mingai sportuoti). Bet drauge žiūrėti į gyvenimą, propaguo dirbti. Ką gi, kad ir dirbom, senokai įsitikinau, kad tai la bet daugelis, kaip matyti iš bai puikus, reikalingas ir ti tai, kas naujo, nesitaikstyti studijų knygelių, ir mokėmės su trūkumais, ugdyti naują, neblogai, nors egzaminų, mū įdomus darbas, dėl kurio pa komunistinės visuomenės sų manymu, per daug reikėjo sirinkimo niekad nesigailiu. laikyti. . . O darbas redakcijo O šitai yra svarbiausia! žmogų. se specialybės įsisavinimui nė V. Kazakevičius kiek nekenkė, bet priešingai A. Jaruševičius „Sporto” redaktoriaus „Tarybinio mokytojo” — daug padėjo. Ir vis tik literatūrinis darbuotojas buvo nenormalu. pavaduotojas
Pradžia buvo sunkoka
Reikia viską giliai žinoti Išpuolė man laimė dirbti reikia sukimšti į galvą kuo kitokius vadovėlius, knygas. Valstiečių laikraštyje”. Kaip daugiau žinių, o dirbant taip Todėl ir medžiagas pavyksta negalima palikti knygos parašyti žymiai geresnes, da tada draugai juokėsi, atseit, pat nuošalyje — reikia moky lykiškas. O tai pasiekiu tik savo klasės neapvyliau — tis. Geras spaudos dar nuolatos mokydamasis, stebė valstietis valstiečiams ir tar buotojas turi žengti visų damas gyvenimą, Įsisavinda nauti nuėjau. O pats paten priešakyje, ne tik gerai justi mas vyresnių draugų patyri einamąjį momentą, bet turi mą. Todėl šia proga norisi kintas galvojau: „Ką gi, nu mokėti žurnalis dalykiškai žvelgti ir į patarti būsimiems važiuosiu į kolūkius, pavaikš- ateitį. tams — nepraleiskite veltui tinėsiu po laukus, aplankysiu Štai jau prabėgo ketveri nė vienos valandėlės Univer fermas — brūkšt, ir yra me metai, kai palikau Universite siteto auditorijose. Mokykitės rūpestingai ir giliai kiekvieną džiaga”. Bet gyvenime pasi to auditorijas. Dabar važiuoju dalyką, nes ką žinosite — į komandiruotes jau labiau rodė visai kas kita. Ne taip pakaustytas, geriau žinąs da viskas pravers ir tiks išėjus jau lengva brūkštelti geresnę lyką negu pirmaisiais darbo į gyvenimą, pradėjus savisto medžlagėlę iš kolūkinės ga metais, nes per tą laiką daug viai dirbti. Pr. Palikevičius mybos. Prisimenu su labai teko mokytis savistoviai, ati„Valstiečių laikraščio” paskaityti ne vieną žepakilia nuotaika važiavau į džiai lit. darbuotojas mės ūkio, gyvulininkystės ir pirmąją komandiruotę. Vaikš tinėjau ir po laukus, ir po fer mas. Rašiau į bloknotą ką reikia ir ką nereikia. Reikė Pavyzdžiui, Sakoma: pernai čiau, kuomet po mų. jo man tada parašyti kritinę pilietis, supirmojo rašinio išvienas : — šiežąsį valgė korespondenciją. Bet trūku met pilve girgsi. spausdinimo, aš su- šilęs ir susijaudinęs A. SUTKAUS fotoetiudas mų kolūkyje niekaip negalė Taip ir aši dabar, žinojau, kad padė- įlėkė į redakciją ir Apšerkšnijusi elektra... J? ' neuž- jau dviems jaunuo- Išpylė: jau rasti — viskas man atro Niekuomet — Kurioje parpraė juslų liams, neteisėtai pai dė gerai. Užduodu vieną kitą miršiu galima pavasario die šalintiems iš darbo, duotuvėje klausimą pirmininkui, fermų metų nų, kai pirmą kar Sis moralinis pasi- nusipirkti raugintų pasiknisti tą išvažiavau į ko tenkinimas ir buvo kopūstų?! .. vedėjui, o giliai rais, bet tuo pačiu metu jie jau ...Stadionas bangavo. Jau se-aprašomų pergalių mums dar ta įvairūs niai Tarybų Lietuvos sporto mė-li, tačiau sunkiausias, kaip žino- neblogai valdo špagas, rapyras, taip ir negaliu, nes pats gerai mandiruotę. didžiausias ir malo Žodžiu, gėjai nebuvo pergyvenę tokių me, yra pirmasis ... . — espadronus. Tai — sporto meist žingsnis. Ta įvai emocijų. Dvi krepšininkų koman čiau žurnalistų-sportininkų svajo ras V. Mundrys, antraatskyrininŠokinėdamas iš niausias darbo įver interesantai, nežinojau, ko man ieškoti, rūs ir klausimai. kės L. Jakutytė ir R. Baltušytė, dos: viena su žaliais marškinė nė išsipildė. kur rasti, kaip sakoma, siūlo daužytu keliu, auto tinimas. Redakcijoje lite liais, kita — mėlynais, jau be Jau nuo pat pirmosios laidos, pirmaatskyrininkiai J. Lukoševi busas bildėjo į Pa re- ratūriniu veik trisdešimt minučių kovojo kiekvienais galą. GrĮžau iš komandiruotės kruojį. Ir štai at Kasdieninis metais žurnalistų čius, B. Opulskis, J. Oleka. Tai darbuoto dakcijos darbas ir ju dirba ir spaudoje taškas i tašką. Po kiekvieno „ža grupėse atsirasdavo ir nemaža vis papildymas naujajam „žurna lyg aplamdytas. Tiesa, para važiavau. Naktis. įdomus, ” sporto klubui, kuriame ir įvairus. plačiau pasireiškęs liųjų” metimo tribūnos pratrūk sportininkų, ne kartą gynusių listo davo nesulaikomu „valio!” Ir vos mūsų respublikos garbę net jau dabar yra du sporto meist šiau korespondenciją ir dar Klaidžioju nepažįs Redakcija gauna feljetonistas K. informatorius suspėdavo paskelb tarprespublikinėse ir visasąjungi rai, keliolika pirmaatskyrininkių gana ilgą, bet dienos šviesą tamo miestelio tam daug darbo žmonių Kaukas, taip pat ti rezultatą, kai tuoj pat toks nėse varžybose. Daugeliui yra ir keliasdešimt antro ir trečio siomis gatvėmis. laiškų. Kiekvienas pat „valio!” nuskambėdavo už žinoma žurnalisto S. Vaintraubo atskyrio sportininkų. ji išvydo tokia susitraukusi, Įstrigęs medžių ša mūsų Universiteto stadiono Argi viso to nepakanka, kad vartų, kur stovėjo ke- pavardė, kuris, ilgą laiką pats žmogus kuo nors auklėtinis. Universi liatūkstantinė kad vos keliasdešimt eilučių kose, šypsosi mė skundžiasi, nelaimingų žaidęs stalo tenisą, dabar yra mes neturėtumėm vilties jau ne kuo teto daugiatiražinio jų, negavusių minia užilgo išvysti didžiąją sportinę bilietų į stadiono respublikinės stalo teniso sek nulis. Po kojomis nors nepatenkintas teužėmė. cijos pirmininkas. Visos Tarybų areną, o ten, aišku, isigysime, laikraščio „Tarybi tribūnas. štai pagaliau finalinis teisė Lietuvos sporto mėgėjams yra sporto mėgėjų simpatijas ir, gal Nuo tada aš ir pradėjau la kažkas traška, tra ir prašosi pagalbos. nis studentas” bu jų Iršvilpukas. ta. Ėjau, ėjau — Man daug tenka Demonstraciniuose gerai pažįstami ir tinklininkė būt, iškovosime ne vieną stambią bai gailėtis studijų metų ir staiga iki kelių ............................ Juk tai taip pat vęs redaktorius. skyduose — rezultatas 93:90. V. Žilinskaitė, ne kartą žaidusi sportinę pergalę. dirbti su laiškais. kaip parašyti gerą reUniversitete. Ne, nepagalvo įsmukau į vande Žurnalo Taigi, Universi Sunku pasakyti, kas dabar darė respublikos rinktinės sudėtyje, malonu, specifika tetas si sporto arenoje. Į padanges krepšininkas A. Vaineikis, kelis portažą, apybraižą, o tikrų tlk„Šluotoje” at lėkė skrybėlės, saulės lietsar metus žaidęs Vilniaus rinktinėje riausiai — feljetoną, kurių pas kite, kad ilgėjausi linksmų ni. Patamsyje net reikalauja spaudai mus kol kas taip pat mažai, kaip stovaujamas, kaip giai, portfeliai — visa tai, kas ir daugelis kitų. draugų būrio, žavingų vaka nepastebėjau, kad ruošiant laiškus ne sakoma, rr mūsų pergalių. . Bet juk mūsų tik buvo rankose. O keli šimtai dviem vie ėjau plono ledo pa Nemažas sportininkų būrys laukia ateitis! pirmutinėse eilėse sėdėjusių jau rų Čiurlionio salėje, ilgų pa dengtu grioviu, iš tik tikrinti nurody netais. . . dar tik ruošiasi tapti aukštai nuolių jbėgo į aikštyną ir, iškėlę sivaikštinėjimų naktų mėne kastu prie pat gat tus faktus, tačiau ir plunksnos meistmes abu ant S. ADIONAS pečių spindinčius iš džiaugs kvalifikuotais ieškoti naujų, pa su Dažnai nuoširdžiausiu mo „žaliuosius”, nešė juos bė sienoje. Ne, man pasidarė vės. Tai buvo pir trauklių, įdomių dėkingumu ir meile gimo taku. Likusieji sutartinai (tiesiogine medžiagos pateiki gaila daug kartais veltui pra masis Uni skandavo: prasme!) krikštas, mo formų, kurios prisimename — Tegyvuoja „žurnalistas”! leistų valandų, kurias galėjau taip gerbia Tegyvuoja sakant, „pa dar labiau patrauk versitetą, „žurnalistas”! v panaudoti mokslui, giliau Įsi šventinimas” į žur mus dėstytojus, ku tų ir sudomintų * rie supažindino su savinti kiekvieną dalyką. Jei nalistus. skaitytoją. Jūs jau, tikriausiai, atspėjote, •žurnalistinio darbo kad Nepriimta ir ne ši pergalė dar nėra užfik gu nori būti geras žurnalistas Ne vien tik laiš principais. kuklu girtis tuo, su suota jokioje sporto istorijoje, — pirmiausia turi daug ži kuo surištas tavo kais žmonės krei Taip ir gyvenam nes ji Įvyko 19... Atvirai pasa PATARLĖS IS CIKLO „LIAUDIES IŠMINTIS — noti, visose gyvenimo srity darbas. Tačiau atvi piasi į redakciją. abu „Šluotos” pa kius, ji dar tik įvyks. Be reikalo abejojate: ji tikrai įvyks, nes I PAGALBĄ JAUNAM ŽURNALISTUI” se reikia neblogai nusimany rai sakau, kad aš Kasdien užeina pi unksmėje. pradžia jau padaryta. Šių metų sausio mėnesį įvyko liečiai su įvairiau patenkintas labai ti. žodžiu, dar besimokant „Sporto” redakcijos iniciatyva 1. Pats skysčiausias rašalas geresnis už geriausią atR. Tilvytis pretenzijo darbu „Šluotoje”. siomis kuriamo naujo sporto klubo, pa Kokį didelį ir ne mis ir klausimais. „Šluotos” žurnalo sivadinusio mintį (kiniečių patarlė) tinka tiems, kurie, perdaug pasi skambiu vardu „žur literatūrinis apsakomą moralinį Kartais būna ir nalistas”, steigiamasis susirinki kliaudami savo atmintimi, giriasi: „Mano galva — geriau mas. Aišku, kol kas Iki aukščiau klausidarbuotojas pasitenkinimą jau- įdomesnių sia užrašų knygutė”, ir niekada neišvengia stambių klaidų. 2. Iš tūkstančio mylių kelias prasideda vienu žingsniu (japonų patarlė). 3. Kas gi stato namą nuo stogo? (prancūzų patarlė). 4. Veršiu nebllovęs, jaučiu nebaubsi (lietuvių patarlė). 1 Išleido mane iš katedros ten reproduktoriaus būta (taip užmiršęs visus savo įsipareiŠios trys patarlės taikytinos tiems, kurie, neišbandę savo pavasarį gerbiamieji dėstyto dabar bulių moksliškai vadi gojimus. jėgų „smulkiuose” žurnalistikos žanruose, griebiasi stam — Labas, — sakau, — jai ir įsakė: na). biųjų, užmiršdami, kad tas, kuris nemoka parašyti įdomios — Šiukštu, negrįžk rudeni, ... Atgynė mane tokia mo merginos! Aš iš redakcijos, neįvykdęs planinės programos. terėlė. Susirinkau išbarstytus Laikraštin jus įdėsiu — kuri informacijos, nesugebės rašyti gerų apybraižų, feljetonų, reportažų. Ėmiau tą programą ir ne bloknotus, paišelius ir, prisi čia pirmūnė? Staiga kad prišoks prie ma pagalvojęs įgrūdau kišenėn. minęs įpareigojimus, klausiu: 5. Liežuvis visada drąsesnis už plunksną (indų patarlė), — Ar ne melžėja-pirmūnė nęs tokia raudonskruostė, kad Nuvažiavau į redakciją. Pri tvos šlapiu rankšluosčiu per kurios nevertėtų pamiršti tiems, kurie mėgsta pakalbėti apie ėmė mane svetingai, davė dar būsi? gi pusę šlavėjos etato. Būtų — Kaip pieno išmilžis, galvą, žurnalistinių mokslų iš drąsias, aštrias medžiagas, o patys rašo sausas ir bespalves. ir motociklą davę, bet redak kaip darbo rodikliai? Ar dideli vargintą. 6. Niekados netenka gailėtis, kad nesumelavai (pran — Ar tai tu, — sako, — torius neseniai turėjo avariją įsipareigojimai? cūzų patarlė, nereikalinga komentarų). — suėjo į sąlytį su rajoninio O, mano herojė palingavo aną kartą mane aprašei? Ir vardą, ir pavardę supainiojai, skvero tvora. Taigi, liepė ne galvą ir sako: Parinko V. Petrauskas laukti ir keliauti į> „Gausumo” — Kokia aš tau, vaikeli, sena, atsilikusių pažiūrų mel žėja išvadinai? Dabar per kolūkį su uždaviniu aprašyti pirmūnė! Va, su skarike veidą — Ko toks linksmas? tenykščias melžėjas. nusišluostyk, išmuzojo Jautis. kolūkį pereit vaikinai neduo — ' O ko gi man nesidžiaugti?! Paskyrė i Plungę, o aš — Apybraižą parašyk. O Einu vandens parnešti — da, žila sene pravardžiuoja.. . ėmiau ir įsitaisiau Vilniuje į vienkartinį biuletenį „Miesto Nežinau, nei kiek bėgau, jei ne — gal reportažėlis iš pietus reikia virti. Tu gi, val apželdinimas”. eis. Neblogai, jei būtų išplės keli, eik, ana, prie giraitės, nei kur bėgau. Tik kolūkio raštinėje atpažinau pirminin * ta korespondencija su kritikos ten ir rasi melžėjas. elementais. Reikia, žinoma, ir Nusiminiau, žinoma. Tokie ką, kai išgėriau stiklą van informacijos, c— išlydėjo ma tipiški ragai, tokia tipiška dens. Iš darbo rodiklių lentos — Girdėjau, redakcijoje laisvas etatas atsirado? ne nauji bendradarbiai — vy melžėja, o čia — o čia jau susirinkau duomenis apie mel— žinau. Mane pati 15 ten išgrūdo.. . Dabar vėl gausiu žėjų-pirmūnių darbo patyrimą. resnieji plunksnos broliai. tis ir vandeną*kibiras... Nu. . .Už dviejų savaičių įtei stipendiją.. . Nuvykau į objektą. Einu šlubavau per dobilieną. Žiū per dobilieną ir galvoju —' už riu — karvės ganosi, mergi kiau redaktoriui 18 puslapių ★ ★ * ko griebtis? Vienas dėstytojas nos aplink švaistosi, kibirai apybraižą. — Gerai rašai, — sako, — sakė, kad temą reikia griebti skamba, bidonai žybčioja. Pri — Kaip pavyko sesija? tiesiog už ragų. Pakeliu gal ėjau arčiau — ogi merginos visai tinkamas reportažėlis iš — Neblogai. Liko tik penki įsiskolinimai. vą — ogi priešais — ragai! kaip iš pieno plaukusios. Už eis. Tik sutrumpink taip ko Nieko nelaukęs, čiupau jį. O sižiopsojau aš į jas truputį, kią 15 puslapių. — Tai ką gi tu darysi? Sutrumpinau. Redaktoriaus — Ką ir visada: 2,5 karto nueisiu į katedrą ir 2,5 — nebuvo. Peržiūrėjo pavaduo i dekanatą. tojas: — Betgi tu — šaunus vy ★ ras! Iš tavęs bus žurnalistas. Čia juk puiki korespondencija. KAROSUI B RAGUOČIUI — Nuo kurio laiko tu pradėjai aktyviai bendradarTik sutrumpink taip dar kokį blauti spaudoje? Laikas bėga, ir studentai keičiasi, žanrų nors spaudos nemaža, Fuksai spėja . .... ,peraugti _____ , . ,_____ Ai, draugai, už reportažąl į ___ senjorus, 2,5 puslapio. Tik vedėjas visada, kaip buvęs — Nuo tada, kai perskaičiau „Tarybiniame studente” Sutrumpinau, ką gi darysi?! S. MAKAUSKUI laikosi, Po to skyriaus vedėjas pa feljetoną apie save. Valdo katedrą vienodas ir žvalus. Dėstytoju būt gerai, Redaguoti dar geriau, dirbėjo prie mano kūrinio ir J. BULOTAI Kai tik pensiją paskirs, patelkė į numerį Informaciją. Pažadėsi — patiešysi, Liksiu vien redaktorlaut. „Trumpai. „Gausos” kol Netesėsi — negriešysi. J. OGUZUI V. ZINKEVIČIUI — Kur tu važiuosi šiemet atlikti praktiką? ūkio melžėjos įsipareigojo tal Trečiakursių mielas „tėtė”, Teorija gerai. Bet ją reikėtų — Kaip ir visada — l Valakumplus. kininkauti siloso gaminto Reik kiečiau juos prižiūrėti. Su praktika glaudžiau susieti, Nuotraukoje: M. Liubeckis jams”. A. JONYNUI Indijoje, Benareso mieste. H. PALUSEVIČIUI Išsitraukiau tada iš kišenės Su parkeriu išaręs, „Geriau dvi gyvatės šitaip, ant Parkeriu pasėja, Visą fotoagentūrą katedros duotą planą, perskai Savo nuožiūroje turi kaklo, negu viena užanty...” čiau ir gailiai, gailiai apsiver Su parkeriu ne vieną Ir dažniausiai į pasauli Redaktorlus S. MAKAUSKAS J. Grikienio nuotr. Kaip reikiant paakėja. Optikos pabūklais žiūri. kiau. 1 Praktikantas
„Šluotos“ paunksmėje
Tokia bus mūšy ateitis
Žurnalistų jumoras
Žurnalistai keliauja per pasaulį
I
praktika
Musų dėstytojai
LV 06063
Redakcijos adresas:
Universiteto 3. Telefonas — 7-79-17. Spausdino Laikraščiu ir žurnalu leidyklos spaustuvė.
Užs. Nr. 302