visų
Salių
proletaral viENYKrrEsi
Hl UiNIiVBIDIS scuoencas VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS
TEGU
NUO PENKTADIENIO • • • O Šeštadienį Švenčionių rajoniniuose Kultūros na muose šiltai buvo sutiktas Akademinis choras, kuris vietos klausytojams paro dė dviejų dalių koncertą. Akademinė daina skam bėjo apie Leniną, partiją, jaunystę. Pirmą kartą cho ras atliko lietuvių liaudies dainą „Už jūrių marių", ir „Po aukštus kalnus vaikščiojau" (harm. J. Tallat-Kelpšos) bei chorą iš Hendelio operos „Rlnaldo". Dėkodami už koncertą ten vykusios liaudies me no meistrų darbų parodos dalyviai, užrišę choro va dovui P. Sližiui tautinę juostą, kalbėjo: „Neuž mirškite Švenčionių. At važiuokite dažniau". O Už ilgametį mokslinįpedagoginį darbą bei ak tyvią visuomeninę veiklą, ryšium su šešiasdešimto siomis gimimo metinėmis, universiteto Filosofijos ka tedros vedėjas, filosofijos m. kandidatas LTSR nusi pelnęs kultūros veikėjas doc. E. Meškauskas apdo vanotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Garbės raštu. O Sekmadienį Aktų sa lėje jvyko susitikimas su aktoriumi V. Kybartu. O Universiteto kavinėje įvyko antro kurso lituanis tų vakaras. Vyrai pasvei kino savo merginas su ar tėjančia Kovo 8-tąja, pa dainavo, pašoko. O Sekmadienį vakare Statybos technikume rin kėjams koncertavo mūsų agitmeninė brigada „Fak tas".
O Sudarėme kurso dar bo planą antram semest rui. Pavasarį susitiksime
KOVO
7 <1 Nr. 7(667]
KOMITETŲ
PASAULIO
LAIKRAŠTIS
MOTERYS,
MOTINOS. SESERYS SAVO ŠVELNIA
su režisieriumi R. Verba, aptarsime jo filmą „Ciutyta rūta". Aplankysime gar sųjį dramos teatrą. Susi pažinsime su Leningradu. Žinoma, čia išvardinti toli gražu ne visi mūsų sumanymai, o tik patys svarbiausi. Juk faktai tvir tina, kad mes, pirmo kur so žurnalistai, žmonės su galvomis. O tai — svar biausia.
Šypsena
susiloo net patį šal
CIAUSIĄ AKMENĮ. Medicinos fak. gydomo sios spec. II k. I gr. stu dentė G. Astachova žie mos egzaminų sesiją išlai kė vienais penketais. Da bar mokslo pirmūnė sėk mingai atlieka gamybinę praktiką Vilniaus respub likinėje klinikinėje „Raudojono Kryžiaus“ ligoni nėje. Kuo jai atsilygins už rūpestį ligoniai, kokius gražiausius padėkos žo džius sugalvos? Kur rasti pačią gražiau
C Praėjusią savaitę Kauno Bendramoksliniame fakultete 36 pradinio mo kymo pedagogikos ir me todikos specialybės stu dentai gavo aukštojo išsi lavinimo diplomus.
O Kauno Bendramoks linio fakulteto prodekanas J. Vilutis apgynė filologi jos mokslų kandidato di sertaciją. Tai antras germanistas universitete, tapęs mokslų kandidatu.
sią gėlę, kurią Kovo aš tuntosios rytą padovanosi me savo gerosioms ma moms, gerbiamoms dėsty tojoms? Ar įtiksime bend rakursėms, toms, kurios kartu su mumis iki išnak tų sėdi komitetų posė džiuose, stato didelius na mus, dreba per sesijas, kurios dovanoja mums dainas ir didelę meilę? M. KURAIČIO, I. DAGIO, I. VOROBIEJAUS, A. BRAZAIČIO nuotr.
O Antradienį Teisės fa kultete įvyko mokslinės tarybos ir partinės organi zacijos susirinkimas. Pra nešimą tema „TF uždavi niai mokslinio tiriamojo ir mokomojo darbo srityje šiuolaikinės ideologinės kovos sąlygomis" padarė fakulteto dekanas doc. P. Kūris.
C Pirmąjį valstybinį akušerijos - ginekologijos egzaminą laikė praėjusį šeštadienį ir sekmadienį Medicinos fakulteto VI k. V ir VI grupės studentai. Dauguma studentų gerai pasiruošė egzaminui ir iš laikė gerais ir labai gerais pažymiais. Komisija pen ketu įvertino universiteto SMD pirmininko A. Ado maičio, Lenino vardo stipendiatės L. Liepaitės ži nias.
AIP JAU rašėme, pra ėjusi trečiadienį Aktų salėje įvyko susitikimas su LKP CK sekretoriumi drg. A. Barkausku. Kalbėta apie kai kurias ideologinio darbo proble mas. Savo kalboje ir atsaky muose j klausytojų klausimus drg. A. Barkauskas iškėlė eilę šiandieninio ideologinio darbo savitumų. Tai kultūri nio darbo mokslo ir techni kos amžiuje, ideologinio dar bo mūsų šalyje ryšium su tarptautine padėtimi ir dauge lis kitų problemų, kurios do mino mūsų dėstytojus ir stu dentus. Drg. A. Barkauskas pažy
K
O Šeštadienį daugiau kaip penki šimtai mūsų studen tų Aktų salėje klausėsi Rygos politechnikos instituto estradinio ansamblio koncerto. M. KURAIČIO nuotraukoje — koncerto metu. Informacinį rinkinį paruošė I k. žurnalistės G. JANU ŠONYTE ir N. MACKEVIČIŪTE, V k. medikas R. MATUZAS IR ,,TS" korespondentai.
• •• ______
VISO
1969 m.
IKI PENKTADIENIO
Susitikimas su sekretoriumi mėjo, kad daugelį šiandien jaudina nacijų susiliejimo klausimas. Bet iš esmės tai nepagrįstas nerimas. Nacijų susiliejimas — tai labai ir net labai tolima ateitis. Buvo paliesta ir literatūros, meno bei kultūros vaidmuo ideologijoje ir mūsų kasdie niniame gyvenime. Dar ir šiandien kai kas mano, kad mene partija kovoja vien už idėjinį vieno ar kito kūrinio lygį. Tai labai siaura pažiū ra. Partiją jaudina ne tik tai,
bet ir pačios literatūros, dai lės, muzikos kūrinių meninis lygis, respublikos gyvenimo kultūra. LKP CK sekretorius A. Barkauskas palietė ir kalbos klausimą. Jis pažymėjo, kad rusų kalba yra įvairių Sąjun gos nacijų bendravimo kal ba. Kiekviena gi respublika turi savo kalbą, kuria, be abe jonės, turi rūpintis inteligen tai.
Bereikalingai manoma, kad rusų kalba gali nukonkuruo ti lietuvių ar kitą kalbą. Kiekvienas mūsų turi teisę kalbėti tokia kalba, kuri mums patinka. Susitikimas su LKP CK sek retoriumi A. Barkausku buvo labai įdomus, ir visai nekeis ta, kad tiek daug klausytojų susirinko praėjusį trečiadienį į Aktų salę. Mūsų inf.
2 psl.
TARYBINES STUDENTAS
RANGIAUSIAS ŽMOGUS V. LENINO LAIŠKAI MOTINAI
Nežinau, gal būt, kam nors pasirodys retorinis klausimas: ką galima vadinti viena iš didžiausių motinų žemėje? Manau, kad net abejojantis sutiks su manimi, jeigu aš to kia motina pavadinsiu Mariją Uljanovą, davusią pasauliui nemirtingąjį Leniną. Švelnią meilę motinai Vla dimiras Iljičius išsaugojo vi są gyvenimą, ištremtyje ir emigracijoje ta meilė palaike jį. Ir, kuo tik galėdamas, Le ninas stengėsi padėti mylimai motinai, giminėms ir artimie siems. 1895 metų pabaigoje V. Leninas ir kiti Peterburgo „Kovos sąjungos darbininkų klasei išvaduoti" nariai buvo suimti. Caro vyriausybės po tvarkiu jis buvo išsiųstas į
Rytų Sibirą viešai policijos priežiūrai. Rūstus Krasnojarsko kraš tas, nelengva įsikurti Šušensko kaime! Tačiau perskaity kite V. Lenino laiškus arti miesiems, surinktus trisdešimt septintame jo Raštų tome, — koks optimizmas ir koks rūpi nimasis brangiais žmonėmis! Nė žodžio apie sunkumus ir nepriteklius, tartum žmogus atvyko ne į ištremtį, bet il sėtis. Kiekvienas laiškas Marijai Uljanovai prasideda kreipimu si: „Brangioji mamyte!" Vi suose laiškuose jaučiamas sūnaus rūpinimasis motinos sveikata. Grįžęs iš ištrėmimo ir būdamas emigracijoje, V. Leninas dažnai rašo artimie siems, nepamiršta pasiteirauti
;ų apie gyvenimo sąlygas, apie motinos ir seserų svei katą. Štai laiškas, rašytas 1909 metais: „Brangioji mamyte!. . Man kelia nerimą tai, kad jū sų butas šaltas: kaipgi bus žiemą, jei dabar ne daugiau kaip 12 laipsnių? Kad tik tu nepersišaldytum. .. Ar nega lima imtis kokių nors prie monių, gal būt, pastatyti ma žą geležinę krosnelę? Čia dažnai taip daroma (mums nereikia, pas mus garinis šil dymas ir labai šilta) Ir Sibire mes taip darydavome". Sibiro ištremtis daug ko iš mokė Leniną. Kai RSDDP Maskvos organizacijos byloje suimami jo sesuo M. Uljanova ir M. Jelizarovas, Vladi miras Iljičius visų pirma ra mina motiną. „Stipriai, stipriai apkabinu tave, mano brangio ji, ir linkiu būti žvaliai ir sveikai. Prisimeni, kai mane laikė, tu taip pat įsivaizda vai bylą esant kur kas rim tesnę ir pavojingesnę, negu iš tikrųjų buvo, o juk Ma
niakų ir Marko bylos negali ma nė lyginti su mano by la!" O kaip Vladimiras Leninas jaudinamai rūpinasi, kai su serga motina. Iš tolimos emig racijos jis duoda patarimus, pas kokius gydytojus geriau kreiptis, šiltai rūpinasi ligone. Ir nėra jo džiaugsmui ribų, kai motina išgyja. „Vakar vakare gavome tavo laišką su brangiosios mamytės prie rašu — rašo jis seseriai A. Uljanovai-Jelizarovai. — Maniaša ir mes visi baisiai bu vome nudžiuginti.., Pabu čiuok nuo manęs ir nuo mūsų visų kuo stipriau mamą, — tvirtai tikimės, kad ji dabar pradės taisytis be pertrau kų". Literatūrinį honorarą už sa vo straipsnius ir knygas Le ninas atiduoda šeimai, pasilik damas sau tik pragyvenimo minimumą, taupydamas tie siog viskam — valgiui, tram vajui, teatro lankymui. Tačiau kiek daug Vladimiras Iljičius bedirbtų, kiek beapribotų sa
vo asmeninį biudžetą, pasitai ko piniginių sunkumų. Apie vieną tokį sutrikimą sužino Marija Aleksandrovna, ir ta aplinkybė jį labiausiai jaudi na. Štai laiškas, rašytas 1911 metais iš Paryžiaus, kur Le ninas su žmona gyvena emi gracijoje. „Brangioji mamyte! Ką tik gavome tavo laišką. Nadia labai dėkoja ir siunčia labų dienų. Kai dėl manęs, tai aš skubu atitaisyti nesusiprati mą, kurį, pasirodo, netyčia sukėliau. Prašau, nesiųsk man pinigų. Dabar man jų nerei kia. Aš rašiau, kad nepriima nei knygos, ne! straipsnio — viename iš paskutinių laiš kų. Bet paskutiniame laiške aš jau rašiau, kad straipsnį, sako, priima. Dėl knygos aš parašiau Gorkiui ir tikiuosi palankaus atsakymo. Šiaip ar taip, dabar mano padėtis nė ra blogesnė: dabar pinigų ne trūksta. Ir aš labai prašau ta ve, mano brangioji, nieko ne siųsti ir iš pensijos netaupy ti. Jei bus blogai, aš para
šysiu atvirai, bet dabar taip nėra". „Vladimiras Iljičius nepa prastai mylėjo motiną, — rašė savo atsiminimuose N. Krups kaja. — Savo valios jėgą Vladimiras Iljičius paveldėjo iš motinos, taip pat paveldė jo ir jos jautrumą, dėmesį žmonėms". Labai skaudu, kad Marija Uljanova, kuri buvo ne tik išsilavinęs, pažangus to me to žmogus, bet ir idėjinis sa vo vaikų draugas, jų padėjė jas revoliucinėje kovoje, kuri rūpinosi sūnumis ir dukro mis, kai tie patekdavo į ka lėjimą, kuri ėjo paskui juos į ištrėmimą, visiškai nedaug nesulaukė iki jų gyvenimo reikalo pergalės (ji mirė 191b metais, netrukus prieš Didžią ją Spalio revoliuciją). Marija Uljanova žinojo, kad jos di dis sūnus yra pogrindinės bolševikų partijos vadas, ta čiau jau nebematė jo pirmo sios pasaulyje darbo žmonių valstybės vadovu. ■BBKnsaEMSHV
UDITORIJA. Čia šute plaukia įvairiausi žmo-* nės, įvairiausi charakte-‘ riai ir likimai. Ir kaip, kokiu žodžiu prabilti į juos, kad taptum visiems suprantamas tu ir aiškiu jo išdėstymu. At ir artimas? Reikia žmogui tu rodo, kad ta nedidukė, tam rėti didelę širdį, kad nors da siaplaukė, trapi moteris ne lelė jos tektų kitam. Ne vel paskaitą skaito, o pasakoja tui mus sudomino doc. M. apie jos sutiktus žmones, kal Mitropolskajos vadovaujama ba todėl, kad negali nekalbė Rusų literatūros katedra, apie ti, kad negali neatskleisti kurios dėstytojus studentai vi mums to pasaulio, kuris slypi suomet kalba su meile ir pa rusų rašytojų kūryboje. garba. j— Marija Cvetajeva į pro Eilinė darbo diena čia pa gramą neįeina. Bet aš pasi prasta. Ji prasideda tada, kai stengsiu jai vieną paskaitą ryto tylą auditorijose suardo surasti. Aš manau, kad jums jauni balsai ir baigiasi pasku bus įdomu. tinio elektros jungtuko sprag Studentai pritariamai šyp telėjimu ir nutolstančių žings sosi. Aišku be žodžių — jie nių aidu laiptuose. Tačiau ta pasistengs perskaityti eiles ir paprasta diena atneša dešim būtinai ateis į paskaitą. Ne tims, gal šimtams kažką nau veltui trečiakursiai, beveik ja, nežinota, nepaprasta. Stu kaip anekdotą, pasakoja vie dentai susižavėję klausosi, ną atsitikimą. Iš auditorijos net pamiršę prieš save atvers po paskaitos išsiveržia didžiu tus užrašus. Vyksta docentės lis būrys antrakursių. E. Safronovos paskaita. Tai — Pažiūrėkit, kokie oberdėstytoja, kurią studentai va fuksai stropūs. Netgi visi į dina nuostabia. Ji sugeba paskaitas ateina, — nusišaipė užburti meile dalykui, papras „senjoras".
SVEČIAI — MOKSLEIVIAI
Mes ir musų dėstytojos
TU, TAVO DRAUGAI
IR UNIVERSITETAS Pirmakursių adaptacija universitete — labai svarbi ir daugiapusė problema. Kaip sako patys studentai, dauge lis jų sunkiai pergyvena si tuacijos pasikeitimą. „Viskas atrodė kažkaip keistai. Uni versiteto tvarka buvo sveti ma. Kažko trūko. Niekas ne bevaikščiojo paskui mus, kaip mokykloje, nebuvo kam pa tarti, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju", — šie pirmakur sio žodžiai, matyti, išreiškia daugumos jų nuotaikas. Studijų pradžia — didelis posūkis jauno žmogaus gy venime, kurį apibūdina šie momentai: pasikeičia buitinis gyvenimas, daugelis atsiskiria nuo šeimos, atsiduria „didelia me" mieste, naujų, nepažįsta mų draugų būryje, pasikeičia santykiai su dėstytojais, nepa žįstamas aukštosios mokyklos darbo stilius ir sąlygos, tur tingas, įvairus sostinės kul tūrinis gyvenimas. Naujos sąlygos sukelia daug nepatirtų įspūdžių, o pastarieji — sudėtingus jaus mus. Pirmakursio aklimatizavimasis nėra toks paprastas da lykas, kaip gali atrodyti. Jis priklauso nuo daugelio ap linkybių, o ypač nuo to, kaip vidurinėje mokykloje, šeimo je jaunuolis pasiruošė sava rankiškam gyvenimui, kokios jo individualios savybės, cha rakterio bruožai, o svarbiausia — kokias sąlygas sudaro aukštoji mokykla. Universitete ir mūsų fakul-
— Buvo rusų literatūros paskaita, — rimtai paaiškino pirmieji. Ir visi suprato.. . Suprato, kad negalima neateiti į pa skaitas, kurias skaito doc. E. Safronova, doc. E. Cervinskienė, vyr. dėst. L. Dlugovskaja ir kitos. Netenka studentui per šias paskaitas žiovauti, snausti arba klaidžioti min timis baltose debesų platybė se, o dėstytojai įrodinėti, kad paskaitas lankyti naudin ga ir būtina. Su užsidegimu pasakoja III kurso rusistės apie doc. E. Cervinskienės paskaitas-pokalbius, kai ji, atsistojusi ša lia katedros, gyvai ir įdomiai veda pokalbį apie didžiuo sius 19 a- rusų rašytojus, ati džiai ir iki galo išklauso kiekvieno nuomonę, jautriai nurodo klaidas. —■ Ji griežta, bet gera ir nuoširdi, labai objektyvi, —
sako apie savo dėstytoją stu dentės. Kaip galima nesiklau syti ir nemylėti dėstytojos, kuriai, pasakojant apie hero jaus tragediją, veidu rieda ašara, kuri sugeba suprasti kiekvieną studentą, rasti ke lią į jo širdį. Nė vieno žmogaus neįsprausi į rėmus, nes kiekvie nas žmogus — atskiras gyve nimas, atskiras pasaulis. Pa saulis, kuriame būna ir aud rų, ir tyro pavasarinio džiaugsmo. Mes nematome, kaip mūsų dėstytojos vakare grįžta namo, išsekusios ir pa vargusios, ir sėda prie knygų, ruoštis rytdienai, kad vėl ateitų pas mus ir prikeltų praeitį, jos herojus, su kuriais mes ir šiandien .kartu liūdi me, ginčijamės, džiaugiamės.
A. BAGDONAITE, Z. SASNAUSKAITE II k. žurnalistės
Pirmakursio vargai tete darbas vyksta dviem pa grindinėmis kryptimis: pirma kursių įsijungimas į naują kolektyvą, jų supažindinimas su aukštosios mokyklos dar bu. Pirmakursiai šiltai atsiliepia apie tradicinį jų sutikimą Sar bievijaus kieme, iškilmingą bendrauniversitetinį mokslo metų atidarymą, „krikštynas" ir t. t. Kai kas padaryta supažindi nant studentus su aukštosios mokyklos darbo metodika. Tuo tikslu buvo skaitomas specialus kursas, kuris atei tyje bus dar plečiamas, gru pėse vyksta pasikalbėjimai apie savarankiško darbo or ganizavimą, vidaus tvarką universitete ir t. t. Gerą iniciatyvą parodė Bibliotekininkystės ir moksli nės informacijos katedra, kuri pirmo kurso vadovą paskyrė dar prieš vasaros atostogas. Dėst. Urbonas susipažino su stojančiųjų bylomis, dalyva vo priėmimo komisijos darbe ir, paskelbus sąrašus priim tųjų į bibliotekininkystės spec. I k., tuojau pat aptarė su jais artimiausius uždavi nius. Bet yra nemaža neišspręstų klausimų, objektyvių ir sub jektyvių aplinkybių. Mes ne turime aiškaus vaizdo apie visus studentus, o tuo pačiu ir pirmakursių laiko biudže tą, negalima pasakyti, kokį laiko minimumą jie gali ir privalo skirti kiekvieną dieną savarankiškam darbui.
Dėstytojui, ypač tam, ku ris skaito teorinį kursą, labai svarbu išaiškinti, kaip jo klausytojai dalykiškai pasi ruošę, kaip jie sugeba įsisa vinti dėstomą dalyką. Papras tai darbas vyksta su studentų grupe, mažai tepažįstami at skiri klausytojai, jiems kylan tieji sunkumai. Dažniausiai pasitenkinama tik bendrais nurodymais, kurių ne kiekvie nam užtenka. Tuo tarpu pir mo kurso studentai, prisimin dami vidurinę mokyklą, labai pasigenda artimesnių kontak tų su dėstytojais. Labai daug pergyvenimų studentams sukelia koliokviu mai, įskaitos, egzaminai. Dės tytojai retai tepaaiškina, kas yra koliokviumas, ir spėlioja pirmakursis, ką ten darys. Studentai nežino, kuo skiriasi žinių patikrinimas aukštojoje mokykloje ir vidurinėje mo kykloje, kokie bus keliami jiems reikalavimai. Pirmakur siai ieško informacijos pas vyresniųjų kursų draugus, klausinėja, kuris dėstytojas labiau „griebia" ir pan. Jei gu dėstytojai supažindintų su keliamais reikalavimais prieš įskaitas ir egzaminus, mažiau būtų nereikalingo jaudinimo si, baimės, kryptingesnis bū tų ir studentų darbas. Iš pirmakursių pasisakymų matyti, kad baimės jausmas laikant įskaitas bei egzami nus labai didelis. Ne vienas nusiskundžia, kad dėl susijau dinimo nepavyko gerai išlai kyti egzamino. Ne visada dės
tytojai egzaminuodami būna pakankamai atidūs, kai kurie net pagąsdinti mėgsta, sudaro pernelyg įtemptą atmosferą, o paskui stebisi, kad studen tas nesugeba galvoti. Galima būtų suminėti ir daugiau pirmakursio vargų. Bet ir dabar matyti, kad mums reikia nagrinėti daug svarbių dalykų: koks pirmojo kurso studentų laiko biudžetas, kaip vadovauti jų savarankiš kam darbui, kokie turi būti reikalavimai studentų žinioms, kokia egzaminų organizacija bei metodika, kaip formuoti teisingą pažiūrą į pasirinktą specialybę ir kt. Mūsų fakulteto katedros bei visuomeninės organizaci jos nepakankamai gilinasi į šiuos ir panašius klausimus, o kai kuriuos laiko savaime su prantamais. Bet kaip matė me iš studentų pasisakymų, tokios problemos egzistuoja. Mūsų uždavinys jiems padė ti, sudaryti rimtą darbo nuo taiką, kurios dabar pasigenda pirmo kurso studentas. Dau gelis jų nurodo, kad nepa kankamai dirbo per pirmąjį semestrą, nemokėjo organi zuoti darbo ir daro išvadą, kad antrąjį semestą dirbs daugiau. Tačiau geri norai priklausys ne tik nuo jų pa čių, bet ir nuo dėstytojų bei visuomeninių organizacijų pastangų.
K. SIMASKA Istorijos fak. dekanas
Daugybė turistų įvairiais Balkevičius ir senų spaudinių vedėjas N. Feigeltikslais aplanko senąją moks skyriaus lo šventovę — musų univer manas. Moksleiviai pabuvojo sitetą. Praeitą savaitę svečia retų spaudinių skyriuje, Lele skai vosi Vilniaus XXIII vidurinės velio salėje, bendroje mokyklos moksleiviai, norin tykloje, vaikštinėjo universi tieji studijuoti istorijos ir teto kiemais. Baigiantis vieš Filologijos fakultetuose. Įdo nagei J. Balkevičius studentų mu žinoti, kokie mokslai, rei kavinėje moksleivius ■pavaiši kalavimai laukia, kokia tvar no kava, papasakojo apie spe sąlygas. ka. Nė vienas abiturientas ne cialybes ir stojimo nori šokti stačia galva bet Svečiai buvo labai patenkin kur. Svečius lydėjo ir pasa ti ir jteikė J. Balkevičiui gė kojo apie universitetą Filolo lių. V. DARGUŽIS gijos fakulteto prodekanas J.
1. Jūs laimingas, kad pavyko įstoti į universi tetą? Ar patinka pasirink toji specialybė? 2. Papasakokite, kaip atrodė jums universitetas pirmaisiais studijų mėne siais. Ar sunku buvo pri tapti prie draugų, sąlygų, reikalavimų ir panašiai? 3. Kokios priemonės ir renginiai (kurse, fakulte te, universitete) suartina jus su Alma Mater, kole gomis, atskleidžia jums studentiško gyvenimo gro žį, pasirinktosios specia lybės patrauklumą? 4. Jeigu jus dalyvauja te visuomeninėje veikloje, tai ar šis krūvis jums yra kuo nors naudingas? Jei gu taip, tai kuo?
1. Taip, laiminga. Aš svajo jau mokytis universitete. Specialybė patinka todėl, kad ji apima daug sričių. Mes gaunam žinių ir iš fizikos, ir iš medicinos, ir iš matemati kos, ir savaime aišku, iš bio logijos. 2. Pirmaisiais studijų metais universitetas truputį gąsdino. Prie naujų sąlygų ir rei kalavimų jau po pirmos sesi jos jaučiausi pripratusi. Su draugais buvo sunkiau. Gal būt, dėl to, kad grupėje pirmaisiais metais visi sten gėsi išlaikyti kažkokį atstumą. Bet. . . jau nuo pirmo kurso prasidėjo kasmetinė vasaros praktika, kuri mus visus su artino. 3. Patinka išvykos su gru pe. Ir, apskritai, patinka po kalbiai, ginčai grupėje. Patinka studentiškos šven tės, jeigu jos gerai organizuo jamos. 4. Visuomeninėje veikloje dalyvauti teko. Nieko ypa tingo nenuveikiau ir naudos jokios nejaučiau. IV k. biofizlkė
MES — UNIVERSITETIEČIAI
NEIŠSENKANTI ENERGIJA
Trečius metus Vida Spūdytė studijuoja geo grafijos mokslus Gamtos fakultete. Ne tik labai ge rai studijuoja. Pirmajame — antrajame kursuose bu vo fakulteto profbiuro na rė, nuoširdžiai atliko jai pavestas pareigas sunkia me organizaciniame sek toriuje. Praėjusį rudenį fi zinės geografijos būrelio nariai Vidą išrinko savo būrelio pirmininke. Mat, Vida ir SMD darbe daly vauja nuo pirmojo kurso. Jau 2 pranešimus paruošė. Jos linksmas juokas ir skardus balsas labai tinka studentiškame būrelyje. K. TURONIS
TARYBINIS STUDENTAS
|3 psL
1
IRENA MACKEVIČIŪTĖ
„IR KO TAS ŽMOGUS GYVENDAMAS NEPRASIMANO...'' UŽ RAŠYTOJOS Dar Selingas rašė, kad filologu gimti taip pat bū tina kaip ir poetu. Lituanistas-rašytojas, rašytojaslituanistas. Daugybė atve jų, kai tos sąvokos neat skiriamos. Teiginį, toli neidami, galime pailiust ruoti kad ir studentų li tuanistų (dėl viso pikto dar pridursime „ir žurna listų") pavyzdžiu. Litera tūriniai konkursai, „TS" puslapiai, sienlaikraš čiai. .. Liūto dalis čia ten ka lituanistams. Matyt, gimtosios kalbos žinoji mas, literatūros pažinimas ir kūryba tvirtai surišti. Retesnis atvejis, jei ei sime toliau, kad draugiš kai sugyventų mokslinin kas ir rašytojas. Tačiau mūsų Lietuvių literatūros katedroje tokių žmonių yra, nors jaunesnis ar mažiau smalsesnis to gal dar ir nespėjo sužinoti. Viena iš tokių — docentė P ČESNULEVIČIŪTE. Mūsų korespondentė M. Vaitiekūnaitė kreipėsi į ją su keletu klausimų, į kuriuos dėstytoja sutiko atsakyti: — Ar būdama studente Jūs jau rašėte? Jeigu taip, ar likote ištikima tam pa čiam žanrui? — Taip. Seminarinius ir kursinius darbus. Ir likau ištikima šiam žanrui — jau 16 metų juos atidžiai skaitau, tiesa, kitų para šytus. — Kaip derinasi tarpu savyje Jūsų mokslinė-pedagoginė veikla ir kūry ba?
DARBO
STALO
—■ Šiaip taip. Kai reikia dirbti — dirbu, kai gali ma trupučiuką atsikvėpti — „kuriu" (dabar jau — tik sau, kad būdama pen sininkė galėčiau pasakyti: „Ir ko tas žmogus gyven damas neprasimano...“). — Kaip Jums atrodo, kodėl daug lituanistų, tu rinčių kūrybinių sugebė jimų, nebaigia universite to? — Negaliu pasakyti. Gal dėl to, kad tuo metu jiems didžiausi autoritetai — tai jie patys ir jų drau gai, kurie juos supranta. — Jūsų kūrybiniai pla nai? Ką norėtumėt pasa kyti lituanistams — pra dedantiems rašytojams ir poetams? — Norėčiau priminti tik viena: ateiti į literatū rą — nesunku, išsilaikyti joje — ne taip lengva. O didžiausi mano kūrybiniai planai — kasmet įkvėpti bent vienam lituanistui pa stovią meilę dramaturgijai ir teatrui. Dėstytoja - dramaturge daug ką nutylėjo. Jeigu prisimintume visas jos pjeses, matytas saviveikli ninkų scenoje ar girdėtas per radiją, ta! galėtume suabejoti, ar iš tikrųjų ji tik „kursinius ir seminari nius darbus" rašė. Faktai — atkaklus dalykas, ir jų nutylėti neįmanoma. Štai keli pavadinimai pjesių, kurių autorius — doc. P. Česnulevičiūtė: „Kaltinin kai" (1959), „Jų pirmoji diena" (1961), „O debesys plaukia ir plaukia..." (1964) ir kt.
Kovo 4 d. minėjome Artūro elgėsi kaip sąmoningas ir Reųračio (Kazio šlaito) 75-sias valdžiai gimimo metines. Jis buvo ir partijai, ir Tarybų draugas. Pasiliko revoliucijos poetas, ir revo ištikimas liucijos karys, kovojęs už nepartinis, kaip jis man sa Tarybas Lietuvoje. Su keliais draugais 1921 m. įsteigė Lie kė, tik todėl, „kad dėl savo tuvių proletarinių rašytojų ir sveikatos būklės daug dirbti poetų J. Janonio v. sąjungą. negaliu, o nedirbti ir būti tik Gyveno poetas neilgai, tik balastu partijoje nenoriu". trisdešimt metų, bet paliko ryškų pėdsaką kovos už so Sąjungoje (Lietuvių proletari cialistinę ateitį ir lietuvių re nių rašytojų ir poetų J. Ja voliucinės poezijos istorijoje. nonio v. sąjungoje) buvo ga Ir sunkiai sirgdamas, jis ne paleido plunksnos iš rankų. na drausmingas ir visada sa Iki paskutinio atodūsio sen varankiškas. Tada visą savo kančias savo jėgas atidavė laiką praleisdavo, rašydamas tarybinio gyvenimo kūrimui. ir skaitydamas Mirė 1924 m. spalio 7 d. eilėraščius knygas. Maskvoje. Jo gimimo sukakties proga spausdiname J. MISEVIČIAUS (Iš LKP CK Partinio archy paruoštą medžiagą iš archy vo. Autorius kol kas neišaiš vo ir Vakarų tautinių mažu kintas). mų komunistinio universiteto (VTMKUJ dudentų žurnalo Teko man daugiausia su „Kolektyvas“ bei F. VAIŠNO juo (A. Regračiu) susitikti, RO“ prisiminimus.
Su juo (A. Regračiu) susi pažinau 1921 m. Tų pačių me tų žiemą drg. Giedrys mane įtaisė pas jį gyventi. Jis tuo met buvo ką tik grįžęs iš Raudonosios Armijos. Dirbo Tautybių reikalų liaudies ko misariate sekretoriumi. Nuo pirmųjų dienų, nepaisant to, kad buvo nepartinis, visada
Į KETVIRTO KURSO LITUANISTĖ ... O upėse Daužysis žuvys į ledą. Nuo žolės lig žolės, Nuo žmogaus lig žmogaus, Nuo aušros ligi vakaro — Tyli eglės, sustingę keistai. Keliais. Tyli žolės, Skauda — neskauda. Ir vandenys tyli. Atradai — netekai. ... O blyški šypsena Po vidudieniu saule Nebylūs Tik vienintelį rytą. Vaikšto žmonės Ir akimirkai menkai Bedugnių kraštais. Užsimerkti baisu.. . Duokit gėlo vandens Į save — nuo baisios Iš molinio ąsočio! tylumos, Į save — nuo išauštančio ryto. . . Balandy sulos atsigėrėm, O gal paukštės mane Rugsėjy lapus sušluosim. susapnuos Per vasarą — žmonės ir Liepų saulės lašais žvėrys — apkritusią? Gyvenam po šlamančiais uosiais.
jau jam gulint Džiovininkų instituto ligoninėj ir sanato rijoj, kai nuvažiuodavau jo aplankyti. Prašydavo visados atsivežti savo eilėraščių, ku riuos jam skaitydavau. Regratis buvo labai akylus ir uvėrus kritikas. Vienu aštriu žodeliu kartais apibūdindavo viso kūrinio esmę ir vertę.
Virš uosių — ramybė supas. Ko tikimės? Žemei ką žadam? Sulauksim žiemos.
NESIBAIGIANTI KELIONE Irena auga, jos poetinis žo dis darosi vis tvirtesnis ir Įvairesnis. Daugiaprasmiai daiktai, anksčiau buvę neby lūs ar nesuprantami, dabar klusniai atsiveria — iš jų, kaip iš senų šulinių, semiama poezija. Po išoriniu sluoks niu, po dienų dulkėm ir nu kritusiais lapais vis aiškesnė darosi žemė — amžinai gyva ir kasdien kitaip poetiška. Ry šys su žeme, ryšys su me džiais, su žuvimis, besipla kančiomis po ledu, su ištiki mais savo lizdui paukščiais — visa tai eilėraščiuose virsta amžina gyvybe, natūraliu, šil tu jausmu. Eilėraščiai be galo moteriški, net trapūs, bet kartu ir pilni savotiškos pa slėptos jėgos — kuklumas ir baimė būti per grubiai tarsi pritildo poetės balsą. Irenos poezija — tai visa,
kas mus supa, kas gyvena kartu su mumis. Tikrovė lyg ir netransformuojama — ji sudvasinama, pagilinama — „vaikšto žmonės bedugnių kraštais", ieškodami ryšio su kitais, bet dažnai taip ir ne rasdami jo. Tas nepaliauja mas ieškojimas, ėjimas su teikia eilėraščiams daug ju desio — ne tiek išorinio, kiek vidinio, skausmingai be siilginčios sielos judesio. La bai dažnai kelias ir širdis ap gauna — kur tada „su liūde siu tyliu eiti?" Ir norisi, be galo norisi tokiom akimirkom „į save — nuo baisios tylulumos, į save — nuo išauš tančio ryto. .Kiek reikia jėgos, kad vėl paliktum save ir dar kartą eitum į kitus — taip dažnai piktus ir nepatik lius. Ta sunki kelionė nieka da nesibaigia:
Revoliucijos poetas ir karys Sakydavo savo nuomonę sta čiai, nepataikaudamas ir nesu švelnindamas. Lygiai taip ašt rus ir negailestingas būdavo ir savo kūrinių atžvilgiu, mėgdamas ironizuoti juos, bet kartu ir mylėdamas. Apie savo nepagydomą ligą visados kalbėdavo šypsoda masis, niekados nedejuoda mas. Per tai ir aplankymai jo, net kai jau visiškai nebu vo vilties jam išgyti, praeida vo neprislėgtai, gyvai, Jis stengdavosi neparodyti savo sunkių kūno ir dvasios kan čių(. ..). Visados gyvai domėdavosi gyvenimu už ligoninės sienų, literatūros dalykais, uoliai sekdavo laikraščius ir t. t. Visados gyvai kalbėdavo bėgamosios politi kos klausimais. (Laišku Regratis) praneša man, prisiųsdamas iškarpą iš „Vilnies", kad Amerikos draugai surinkę mudviem ke
A. REGRACIO
75-OSIOS GIMIMO METINĖS
liolika dolerių atlyginimui už mūsų raštus. Klausia mano nuomonės, ar aš manąs juos priimti. Jis, nors labai stokodamas, linkęs buvo atsisa kyti tų pinigų, manydamas, kad poezijos darbas darbi ninkų spaudoj yra grynai vi suomeninis darbas, kuris turįs būti be jokio atlyginimo. Tie pinigai, kaip ir kita draugų amerikiečių parama, buvo su naudoti tik vėliau, Regračiui atgulus į ligoninę, jo gydymui. (V. Žalionis. Arturas Regratis. — „Kolektyvas“, 1929 — 30. Nr. 35, p. 18 — 19).
Tik 1923 metų rudenį, kai prasidėjo nauji mokslo metai VTMKU Lietuvių sektoriuje, aš susitikau Lietpropoetų Są jungos pirmininką Zigmą Va laitį, perdaviau jam pareiški
Gražiųjų knygų autorius Juozas Paukštelis — jubi liatas. Kovo 3-čiąją jam, ryškiam tarybinės lietuvių li teratūros atstovui, sukako septyniasdešimt. O mes, 1935 metais Kėdainių gimna ziją baigusieji jo auklėtiniai, irgi persiritome per penktąją dešimt). .. .Laikas bėga, bet mūsų atmintyje tebėra gyvas mūsų mokyklos literatūros mokytojo paveikslas. 1932—1933 metais mums, besipūkuojantiems jaunuo liams, didžiausia įspūdį darė J. Paukštelis — romantikas, didžiulis grožio gyvenime ir mene mylėtojas, karštas
RAŠYTOJO JUOZO P AUKSTELIO 70-ClUI
Russo, Šilerio, Gėtės, A. Mic kevičiaus gerbėjas. Skaitėme ką begaudami iš mokytojo rekomenduotų autorių, vaikštinėjome Smilgos pakrantė se, vadinamojoje Kėdainių Šveicarijoje, dūsavome, šir džiai lengvumo „laukinėje" gamtoje ieškojome. Nebuvo me atsisveikinę su krikščio niškomis iliuzijomis, Jas ypač sėjo kapelionas Sirūnas, dešinioji spauda. Baigęs Teo logijos-Filosofijos fakultetą, praeityje susijęs su klerikali nių organizacijų veikla, besispausdinąs katalikiškuose lei
Be ilgo ir dulkino kelio Nieko daugiau nėra. .. Varva sakai nuo eglių Ties kirvarpuotais vartais, Ir šunys piktai aploja Mano šešėlį pilką. Praeisiu, praeisiu, praeisiu, Nes pakeles lapai apklojo, O sniegas kažkur —• Nuo žolės lig žolės, Toks baltas. . . Nuo žmogaus lig Pamiršite mano akis, žmogaus, Kuriose — tik dulkinas kelias Nuo aušros ligi vakaro — Ir būsimas baltas sniegas. .. Keliais... Einama ne tuščiomis — ne ŠAUKSMAS šamas geras ir protingas žo Sušuksi — dis. Skausmas sunkus kaip Aidų aidais akmuo, kiekvienas iš mūsų Atsiliepia miškų ežerai. Nė vilko pėdos. turi pasiimti savo dalį, kad Tik niekur — kitiems būtų lengviau: Rasos nubrauktos. Sugrįžta atgal aidai, Vakarais pasidalykim, Keisti ir beprasmiškai sunkūs žmonės! Ištįsta, artėja šešėliai.. . Tik niekur nebėgsi, Taip ilgai jie trunka, Niekur. Taip ilgai. . . Nors žemė — erdvi ir Ačiū tau, Irena, už šituos didžiulė. žodžius. Ir sėkmės. Tegu visi Apeisi ją keliais. tavo eilėraščiai būna tokie —■ Apvalią, Sugrįši prie tų ežerų neskambūs, bet tikri. Ir vėlei sušuksi — O. BALIUKONYTE Į erdvę.
diniuose J. Paukštelis mums atrodė savas. Tad buvome nustebinti, kai jis neįsijungė j oficialiai uždraustos ateiti ninkų organizacijos veiklą ir nedviprasmiškai davė supras ti, kad nori būti toliau ir nuo tautininkiškos „pozicijos" ir nuo krikdeminės „opozici jos". Karštai jis parėmė vien sumanymą steigti gimnazijo je viešą literatūros būrelį. Grožio J. Paukštelis visad ieškojo ne antgamtiniame pa saulyje, o gyvoje realybėje: mūsų krašto gamtoje, jo dar bo liaudyje. „Gyventi, gyven
ti amžinai /.. ./ Kas nejun ta gamtos grožio, tas tegul negyvena /.../ Gyventi žmo gumi ir mylėti, žydėti su šimtažiedėmis alyvomis", — rašė jis 1928 m. „Vidurnak čių baladėje"... Pasaka jo kūryboje suaugusi su tikro ve. Mus į literatūros švento vę įvesdinėjo Levukas iš „Našlės sūnaus" (1932), kuris ir didžiausiame varge nesilio vė svajojęs: „.. .Mokysiuos, būtinai mokysiuos. Kad galė čiau būti tokiu žmogumi, ku rie visokias knygas, gražiau sias dainas rašo. Jie, tur būt, karališkose karietose važinė
mą dėl įstojimo į Sąjungą, o taip pat daugiau kaip dešimtį naujų eilėraščių, su kuriais prašiau supažindinti Artūrą Regratį. Po kiek laiko aplan kiau patį Regratį. Čia man daug padėjo A. Merkytė (Lavenos Liuda). Ji mane tiesiog nusitempė pas A. Regratį. Įspūdis buvo visai neblogas. Regratį radome savo kamba ryje. Nors jis sirgo plaučių tuberkulioze, bet šį kartą buvo apsirengęs juodu fren čių ir laikėsi gana santūriai. Jis mus sutiko labai manda giai, šypsojosi, nors ligonio išvaizda sunkiai buvo pasle piama. Pirmiausia ėjo kalba apie mano jam perduotus susipa žinti eilėraščius. Daugumą ei lėraščių jis įvertino teigia mai, kitus smarkiai, bet man dagiai kritikavo. Patarė dau
ja, žmonės jiems, kaip vysku pui lenkiasi"... Mūsų mokytojas neatskiria mai suaugęs su gimtąja žeme ir realistine lietuvių literatū ra. Jau tais laikais jis nuo lat kreipdavosi į Donelaitį, Žemaitę, Biliūną, žavėjosi Vaižganto „Dėdėmis ir dėdie nėmis". Gal dėl to jo „Kai mynuose" (1939) Jonuko ir Saliamutės meilė daug kuo primena Vaižganto Mykoliuko ir Severiūtės tragediją... Rašytojas mėgo rusų ir V. Europos realistinę klasiką. . . Koks švarinantis ir tyras at rodė jo pamokose Gogolio juokas... Kaip reikšmingai skambėjo Dostojevskio hero jų kančios! .. Mūsų mokyto jas mylėjo realų gyvenimą, realią istoriją ir pagrindinį jos didvyrį — darbo žmogų.
giau skaityti rusų poetus ir mokytis iš jų. Žinoma, jis daugiausia rekomendavo Proletkulto ir „Kuznicos" poetus, tačiau patarė skaityti ir A. Bloką, o taip pat S. Jeseni ną, bet per daug nesusižavėti jais. Po to dar keletą kartų teko susitikti su A. Regračiu. Nors jį dažniausiai rasdavome gu lintį lovoje, bet jis visuomet atrodė linksmas ir žvalus. Gu lėdamas arba pusiau sėdėda mas lovoje, jis nesiliovė dir bęs. Bent kiek sveikatos būk lei pagerėjus, jis be paliovos rašė. Salia lovos stovėjęs ne didelis staliukas buvo užvers tas išrašyto popieriaus gaba lais. Pas jį apsilankiusius draugus jis kviesdavo dar ir dar kartą apsilankyti ir pasi kalbėti apie paskutines nau jienas proletarinės poezijos srityje (F. Vaišnoras). Jis ryžtingai smerkė baudžia vą ir Lietuvos bajorų atitrūki mą nuo liaudies. Daug kuo nepriimtina jam atrodė ir buržuazinė tikrovė. Mėgia miausias jo eilėraštis buvo V. Kudirkos „Labora". „Tas ne žmogus, kas parduoda savo įsitikinimus už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą", — nuolat tvirtino jis. Iš J. Paukštelio lūpų dažnai esame girdėję žodžius apie „supelyjusius" nuo apatijos tinginius, kurie eina į kapą „be likusio ženklo, kad žmogumi buvę”. Šitokius žmones jis pavaizda vo savo „Pirmuosiuose me tuose" (1936). Didžioji knygos autoriaus ir mūsų, jo mokinių, klaida buvo ta, kad mes, reakcinės ideologijos poveikyje, suta(Nukelta į 4 psl.)
Fuksologija
Gražiųjų knygų autorius (Atkelta iš 3 psl.) patindavome supuvusią bur žuazinę moralę su gyva ma terializmo filosofija, o „išga nymo" ieškodavome religijos atnaujinime. Gyvenimas vie niems anksčiau, kitiems vė liau padėjo atrasti tikrą kelią. Apgraibomis rašytojas neretai ir anksčiau jį užčiuopdavo. Ne veltui sunkiausiais kaize rinės okupacijos metais jo Levukas žavėjosi „ciciliko" dovana. Nors reakcionierių kalbos apie materializmą ir komunizmą baugino mus, so cializmo idėjomis gyvenan čio žmogaus grožio negalėjo me nepastebėti. Per sunkias kančias, vidi nes kovas atėjo J. Paukštelio ir mūsų, jo mokinių, išsivada vimas. Literatūroje tai ryš kiai atspindi paskutinieji ra šytojo romanai: „Jaunystė" (1959) ir „Netekėk, saulele!" (1963). Abiejų knygų Valen tas turi daug J. Paukštelio bruožų. Rašytojas netapo re voliucionieriumi buržuazijos valdymo metais. Bet jis nie kada nepamiršo savo liaudiš kos kilmės, kaizerinės okupa cijos žiaurumų ir žąsis ga niusio našlaičio vargo. „Tos žąsys, — prisimena jis, — buvo man taip įkyrėjusios, kad paskui ir užaugęs, jau studentu būdamas, kone kas nakt jas sapnuodavau". Jaunyste pasėjo kūrėjo sie lon grūdą, kurio vaisiai veš liai subujojo Tarybų valdžios metais. Tai nuolat pabrėžia pats autorius. „Dažnai man atrodo, — sako jis, — kad vaikystė — jaunystė davė man viską, kad tik jos su
krautas dovanas, vėliau pamažėli, po kruopelę kitiems aš dalinau ir tebedalinu". Per pamokas J. Paukštelis yra pasakojęs mums apie sa vo kūrybinių lobių šaltinius. Vienas iš jų yra karo metais rašyto dienoraščio puslapiai. Kitas papildomas tikrovės pa žinimas iš pasakojimų ir kny gų. Tik laikotarpio žmonitj gyvenimo giliu studijavimu įgaunama ta aiškiaregystė, be kurios ir didžiausias talentas nesukurs ilgaamžio veikalo. Mūsų mokytojas ragino mus, plunksną smailinusius Kėdai nių moksleivius, kaupti savo ir kitų gyvenimišką patyrimą užrašuose, bloknotuose ir dienoraščiuose. Šis jo patari mas būtų naudingas ir dabar ties jaunimui, mėginančiam savo jėgas grožinėje kūrybo je. Norint giliai pavaizduoti žmogų, reikia jį gerai pažinti. Gyvenimas nėra „tik links mos vaikštynės, tik smagi puota prie apkrauto stalo". Tai kiekviena proga pabrė žia J. Paukštelis. „Gyvenimas — porina jis, — sunkaus dar bo, didelių pastangų, kovų, ištvermės ir kantrybės kelias". „Jaunvstės" autorius linki mums ugnelės moksle ir dar be, kovose dėl galutinės ko munizmo pergalės. Atsilygin sime jam tuo pačiu. Tikėsi mės, jis, kaip ir iki šiolei, jaunatviškai neš gyvenimo metų naštą ir pradžiugins mus dar ne vienu įžymiu kū rybiniu laimėjimu. Doc. J. ZINKUS
TADO PETUSEVSKIO NUOTYKIAI 1579 m.
5. Per aspera ad astrai O tos žvaigždelės kur kas aukščiau, negu Zodiako ženklai ant Alma Mater observatorijos! Bet aplin kui tiek draugų ir pagun dų — nuo mokslų gerklė perdžiūsta. Ir liejasi rau donas reinvynis iš vienuo lyno rūsio...
7. Tadas nepalūžo. Per aspera ad astra! — karto jo jis. Sykį Jono bažny čioje jis surėmė išminties špagas su kolega Ųzbonu. Jėzuitams Ir studentams ūžiant, Įsiliepsnojo ginčas — reikalingi sociologiniai tyrimai ar ne? Disputas baigėsi peštynėmis — Petuševskio oponentas užsi dirbo viena mėlyne dau giau ir pasidavė...
6 Ilganosiai jėzuitai apuostė tuščius butelius, ir rektoriaus įsakymu bičiu liai apleido stuokynę. Prieš „kelionę" jie, vyk dant jėzuito Madžo in strukciją, buvo sugėdinti kurso susirinkime ir sai kingai išplakti rykštėmis.
8. Vieną gražią dieną Tadas gavo laišką. „Ta deušai", rašė senasis Petuševskis, „mūsų kaimy nas buvo jomarke Vilniuj ir matė tave įkaušusį, vi sokius niekus blevyzgojantį. Gėda. Gyvenk kaip išmanai, niekdary!"
H caiiVBIDIS SCČID6I X<V.>
„Linksmoji auditorija“ visa susirinko? Puiku. Tikrint ne tikrinsiu, bet sąrašiuką vis dėlto padarykite... Oberfuksas — galva! Oberfuksas tik metais pa senęs fuksas. Šį epigrafą pasirinkau ne todėl, kad noriu išpopuliarin ti savo draugo, jautrios šir dies poeto, mažai težinomo, bet aktyviai besispausdinančio ant universiteto suolų ir sienų, kūrybą. Ne. Šis ketur eilis pilnai apibūdina mano mokslini darbą. Užbėgdamas įvykiams į priekį įspėju, kad tai visai nauja mokslo šaka. Mes... Tiesą pasakius, visus darbus atlikau aš vienas, bet dėl sa vo įgimto kuklumo... Taigi aš. .. Tai yra, mes ją linkę
pavadinti fuksologija. Pradėsim viską nuo pra džios. Niutoną privertė gal voti obuolys, Archimedą — vonia. Mane — „Ponios ir ponai". Arba, tiksliau pasa kius, — eilutėje prie kino teatro vienas šalia kito sto vintys fuksas ir oberfuksas. Tai tikriausiai vienintelė vie ta, kur šių dviejų visuomeni nių formacijų atstovai sutin kami kartu. Juos sugretinus, kilo idėja. Kuo skiriasi tarpu savyje fukso ir oberfukso gal vos? Gal tarp jų yra koks nors mokslo dar neištirtas ryšys? Pradėjau tyrimus... Mokslinis darbas būtų už baigtas jau seniai, jei ne oberfuksų nesuprantamas el gesys. Jei fuksai tiesiog gru pėmis leidosi išmatuojami, džiaugdamiesi, kad bent savo tuščių galvų matmenimis gali pasitarnauti mokslui, tai oberfuksai kategoriškai atsi sakė. Ką gi. Teko pristabdyti
mokslinius tyrimus iki arti miausios stipendijos. Stipendijų mokėjimo dieną, vakarėjant, atsirado visa eilė studentų, kurie ardami nosi mi žemę, slinko Čiurlionio gatvės link. Dabar jie leidosi matuojami kiek tik širdis geidžia. Matau, daugelis skeptiškai šypsosi. Sakote, kad ten buvo ne vien tik oberfuksai. Aišku, kiekvienas išgėręs fuksas — „oberfuksas". Teko naudoti moksliškai pagrįstą atranką pagal principą „fuksas konja ku nekvepia". Šiuo teiginiu remdamasis galiu drąsiai tvir tinti, kad išmatuotos galvos priklausė tikrai oberfuksams. 'Moksliškai apdorojęs visą gautą medžiagą, aš... Tai yra, mes gavome stulbinantį rezultatą. Ryšys tarp fukso ir oberfukso yra, tik koks — neaišku! V. ŽEIMANTAS EF II k. sutdentas
PABŪKIME VIENOS 1. Gera gaspadinė iš nieko valgyt padaro. 2. Šventa Ona — gera žmo na: duoda duonos su Smeto na. 3. Mergina su kanape už auga, su šunim pasensta. 4. Gramdo merga puodą — gaus bernelį juodą.
5. Mandravoja kaip karvė ant ledo. 6. Gyvenimas be vyro kar tesnis už pipirą. 7. Gvoltu bučiuojant, dva sia dvokia. 8. Aš už našlio — kaip už baslio. 9. Geriau po seno barzda, nekaip po jauno lazda.
10. Bloga pati ir gerą vyrą pagadina. 11. Iš veido sviesto nesuk si. 12. Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią. 13. Kai dukrelė suskato, ir močiutė suprato. (Parinkta iš knygos „Patarlės ir priežodžiai")
„Gerbiama Redakcija! At leiskit, kad trukdau Jus tokiu keistu klausimu. Aš dažnai skaitau „Tarybinį studentą" ir matau įvairių organizacijų skelbimus. Gal kartais galė tumėte patalpinti ir mano? Kreipiuosi į jaunas mergi nas, norinčias sukurti šeimą, bet kažkodėl negalinčias su rasti sau partnerio. Man 26 metai. Studijuoju
Noriu vesti!
Carno 15—56, M. K. Laukiu laiškų". REDAKCIJOS PRIERA ŠAS: Kol „Švyturys" svarsto, ar reikalingi kam bariai, kuriuose galėtų su sitikti vyrai ir moterys, norintieji susituokti, mes bandysime jauniesiems pa dėti kur kas kukliau. Gal ir skelbimas suieškos gy venimo palydovą?
ketvirtame kurse, tiksliuosius mokslus. Esu šiek tiek liek nas, romus, mėgstu nešioti gitarą ir plauti grindis. Jeigu kas iš merginų, tu rinčių rimtus ketinimus su kurti jauną tarybinę šeimą, norėtų susipažinti su manimi, prašau rašyti adresu: Vilnius,
Y Nepamiršk, kad yra pa skelbtas konkursas fakultetų turistiškiausioms akademi nėms grupėms išaiškinti (tai syklės š. m. „T. studento" sausio 17 d. numeryje). Nu galėtojų kiekvieno semestro Kovo 9 d. 19 vai. Teisės pabaigoje laukia premijos. fakulteto vakaras. Y Kovo 14 d. įvyks steigiaĮ vakarus įledižiama tik su studentų pažymėjimais. Kultūros klubas
„Krokodilas" primena: kas dalyvauja jo „Sąmojingųjų olimpiadoj", turi kuo greičiau išsiųsti atsakymus į pirmojo turo klausimus. Greitai mūsų laikraštyje bus išspausdinti antrojo turo Y Žiema gyvena paskuti klausimai. nes dieneles. Tad skubėk ją palydėti ir sutikti pavasarį. Primename, kad „Tarybinis Tai geriausia padaryti turisti studentas" išduodamas prenu niame žygyje. Š. m. kovo 8—■ meratoriams penktadieniais ir 9 dienomis organizuojamos šeštadieniais. Laikraštį atsi dviejų dienų kelionės: imti būtina tomis dienomis. Raigardas (vieta, susijusi M. K. Čiurlionio gyveni VI ir „Tauro" bendrabu su mu bei kūryba) — Baltosios čiuose valgyklos dirbs taip: Ančios pakrantės. Kovo 7 d. 8—10 vai. ir 12 Daniliškių piliakalnis — —16 vai. Kovo 8 ir 9 d. 12—16 vai. Lojaus miškas — Bagdanonys Centrinių rūmų valgykla — (tur būt, slidėmis). Y Kovo 22—23 d. d. Lat 8 ir 9 d. d. nedirbs. Studentų profkomitetas vijos Valstybinio universite to studentai mus kviečia į savo turistinį sąskrydį, kur AKTŲ SALĖJE Kovo 7 d. 18 vai. Konser įvyks draugystės vakaras, vatorijos studentų klasikinio kliūčių ruožo, sąmojingumo ir kt. konkursai. džazo sekcijos koncertas. Y Neseniai prasidėjo turis Dalyvauja trys džazo ko lektyvai. Lektorius Vizgirda. tų kvalifikacijos kėlimo kur sai — ruošiami turizmo in Poilsio vakaras. struktoriai. Čia išmoksi žygių Kovo 9 d. 15 vai. Rinkėjų organizavimo, kaip įveikti kaip susitikimas su deputatais. sraunias kalnų upes, Radijo ir televizijos komiteto žygio metu prisidėti prie gam estradinio orkestro koncertas. tos apsaugos ir kraštotyrinio Vadovas J. Vadauskas. Daly darbo. Paskaitas skaito paty vauja: solistai J. Mašanaus- rę turistai (sporto meistrai), kas, O. Valiukevičiūtė, mote universiteto dėstytojai. Dar nevėlu — ateik! rų oktetas.
SPORTAS
tarpfakultetinės Dvi dienas vyko uni versiteto slidinėjimo pirmenybės. Šiose var žybose dalyvavo visi stipriausi universiteto slidininkai. Pirmąją die ną moterys įveikė 5 km nuotolį, o vyrai — 10 km. Moterų tarpe čem pione tapo Gamtos fa kulteto IV kurso stu dentė A. Sešetaitė. Ji 5 km įveikė per 22 min. 25 sek. Tik 13 sek. jai pralaimėjo ekonomistė J. Krivaitė. Trečią vie tą užėmė gamtininkė O. Bartkaitė. Vyrų tarpe nepralenkiamas buvo III kurso gamtininkas V. Mikulionis. Jo lai kas — 41 min. 35 sek. Antruoju buvo VI kur so medikas J. Laurina vičius, o trečiuoju — chemikas K. Sasnaus kas. Antrąją dieną vyko estafetės: 4X3 km mo terims ir 4X5 km vy rams. Moterų tarpe pajėgiausios buvo eko nomistės Raudoniūtė, Bardzilauskaitė, Dauginytė ir Krivaitė, vyrų tarpe — medikai Mor kūnas, Misiūnas, Saka linskas ir Laurinavi čius. Kovo 13—14 dieno mis Vilniuje įvyks tra dicinis mačas su Rygos universiteto slidinin kais.
A. KUPČINSKAS
masis vandens turizmo sek cijos susirinkimas. Jei turi žąsino savybių — laukiam! Susiviliojęs bent vienu kvietimu, užeik į VVU Turis tų klubą (Sporto katedra) kiekvieną antradienį bei penktadienį 20 vai. UTK
PADĖ KA Filologijos ir Istorijos fa kultetų studentai dar puikiai prisimena tradicinį mūsų me diumą, įvykusį vasario 22 d. prie tradicinio berželio. Sun ku būtų mums vieniems iš saugoti geras tradicijas. Mes labai dėkingi tiems, kurie mums padeda patarimu, sma giu maršu, visokeriopai remia mus. Norėtume padėkoti pu čiamųjų orkestro vadovui drg. Jasenkai ir visiems dūdoliams, nepabūgusiems žiemos šalčių. Nuoširdus ačiū „šau niam berneliui ant balto žir go" (taip pavadino mūsų spauda Medicinos fakulteto
ATITAISYMAS Praėjusiame mūsų laikraš čio numeryje (Nr. 6) informa cinėje medžiagoje „Būkime šeimininkais“ Įsivėlė dvi ko rektūros klaidos. Sakinį „Is torikai, matematikai mėgsta tokius dalykus“, reikia skai tyti taip: „Istorikai, chemikai mėgsta tokius dalykus“. Eilutę „Prorektorius prita rė tam“ reikia skaityti: „Pro rektorius nepritarė tam“.
III kurso studentą G. Griške vičių.), muzikologui drg. Gu čui, kurio dėka pirmą kartą mediumų istorijoje skambėjo Bokšto varpai trečiakursių garbei. Dėkojame karininkui Sapožnikovui už Įspūdingą saliutą Gedimino pilyje, ūkio ir tiekimo skyriams, aprūpi nusiems mūsų šventę visais materialiniais ištekliais — fa kelais, automašinomis, karš tais vėdarais, alučiu... Nuoširdžiausiai dėkojame mūsų šventės vyriausiam ku ratoriui prorektoriui doc. B. Sudavičiui, rėmusiam mūsų pastangas suruošti mediumą nuo organizacinio darbo pra džios iki pat saliuto Gedimi no kalne. Filologijos ir Istorijos fak. komjaunimo komitetai TSKP istorijos katedros kolektyvas nuoširdžiai už jaučia docentę S. ČEPU LIENE, jos mamytei mi rus.
IŠEINA PENKTADIENIAIS
LAIKRAŠTIS ĮSTEIGTAS 19 50 M. • REDAKTORIUS ALGIS KUSTA ® REDAKCIJOS ADRESAS: VILNIUS MTP-3, UNIVERSITETO G-VE Nr. 3, „TARYBINIS STUDENTAS". TELEFONAS 2-58-84 • TELEFONAS SPAUSTUVĖJE 2-5343 ® RINKO IR SPAUSDINO LKP CK LAIKRAŠČIŲ IR ŽURNALŲ LEIDYKLOS SPAUSTUVE VILNIUJE ©
KA’NVi 2 KAP.
LV 09706
Užs. Nr. 964