visų
Salių proletarai, vienykjtes'
caos/Binis suuDencas VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ LAIKRAŠTIS
llNA NUO 1950 METŲ
1980 m. kovo 7 d.
Nr. 8 (1111)
Kaina 2 kap.
Siame NUMERYJE: su Šventėmis, mielos
DRAUGES!
* AKIRATIS
TURISTE! KLUBE
edicinos fakulte to garbės lentoje rimti, susikaupę ir besišypsantys veidai. Čia pirmąkart pamačiau ir Li ną Tauškutę. ,,Labas, Lina Vakar ieškojau tavęs visą dieną nesėkmingai. Bežiūrint į nuotrauką man pasirodė, kad esi labai paprasta, nuoširdi, bet ne iš šne kiųjų. Dar man atrodo, kad kuklumas bene ryš kiausias tavo charakterio bruožas, kad nemėgsti reklamos ir giriama jau tiesi nejaukiai. Bet tai tik spėlionės ir mums bū tinai reikia susitikti". . . .Nelengva rinktis spe cialybę, nes ii ne, vieną dieną, ne metus, o visą gyvenimą turės būti greta tavęs, nes jai turėsi ati duoti save ir joje ieškoti gyvenimo prasmės. Nors vidurinę Lina baigė aukso medaliu ir apie mediciną galvojo jau seniai, bet ga lutinai apsispręsti vis ne-
M
Motinos rankos flierasiu aš plačiam pasauly Tokių kaip tavo rankų — Mamytės rankos neša saule Be r mano žydrą dangų. Berasiu tūkstančiuos pakalnių Tokios švelnios žibutės — ■aip tavo rankos, rankos švelnios Ant kūdikio galvutės.
Žieduos pilka bitutė lankos, Atskridus ilgą kelią... Mamytės rankos — darbščios rankos, darbštesnės už bitelę.
„JEIGU ŠITA ŽEMĖ KAM PRIKLAUSO, TAI PIRMIAUSIA, ŽINOMA, VAIKAMS
Kglosto jos rožes raudonas. Ir žiedas atsivožia... Mainytės rankos — milijonas Pučių skaisčiausių rožių. Nerasiu aš plačiam pasauly Tokiu kaip tavo rankų! O nešk, mamyte, laimės saule Ffcr žydrą, taikų dangų! A. MATUTIS
gusiais — sunkiau, — sa ko Lina. — Pastarieji daž nai ieško ligų, prisigalvo ja sau sikausmų, neretai dedasi daugiau žiną už gydytojus. Jie kartais bū na įkyrūs, priekabūs. Klinikinėje ligoninėje vaikų ligų skyriuje prie baltų lovučių palinkę Me dicinos fakulteto studen tai praktikantai Vaiku čiai žiūri į jvos išplėtę akutes, vienas kitas ir lū pą tampyti pradeda: la bai daug jau su baltais chalatais prisirinko. Žiū riu į studentus ir imu įsi tikinti, kad ir su vaikais dirbti nelengva. Ir ne vien todėl, kad vaiko or ganizmas labai jautrus, kad nustatant ligą ir pa skiriant vaistus negali bū ti net menkiausių suklydi mų. Dar reikia mokėti prie vaiko prieiti, ii pra kalbinti, jam patikti. Li nai specialiai šito moky tis nereikia. O mažieji tu ri gerą nuojautą: skiria . Jeigu šita žemė kam priklauso, šypseną — dirbtinė ji ar Tai pirmiausia, žinoma, vaikams"
siryžo. Bet pagaliau ji nu tarė: taps gydytoja, tik vaikų. Būtinai vaikų. ,. .Pirmas kursas. Bet laikas bėga neįtikėtinai greitai. Gal todėl, kad laisvas nuo vadovėlių mi nutes ant pirštų suskai čiuosi. Įsijungusi į SMD veikla, tapusi fakulteto komjaunimo biuro nare, Lina neskaičiavo kiek iki mokslo pabaigos liko. Stu dentiškos šventės, vaka rai, išvykos... Bet pir miausia — paskaitos. Pui kiu mokymusi Lina pelno Vinco Kapsuko vardo sti pendiją. Laisvalaikiu Lina mėgs ta lankyti spektaklius, skaityti knygas. — Knygos... Jos dau giausia gali duoti. Mėgs tamiausias mano rašytojas — Justinas Marcinkevi čius. — sako Lina. Ar ne nuostabios kad ir šios jo eilės?
Bet dar noriau Lina kal ba apie būsima savo dar bą. — Man malonu su vai kais bendrauti. Su suau
nuoš rdi, ir apsimestu ge rumu m nepapirksi. — Mažiukas visada pa jus, ar žiūri j jį kaip į beveidi ligonį, ar kaip į žmogelį — asmenybę, — sako Lina. — Ir vien švel numu Be visada laimėsi. Man atrodo, kad ne ma žiau reikalingas ir griež tesnis žodis. Vaikas turė tų klausyti gydvtojo. Praktikų metu Lina įsi tikino, kad mokėti elgtis su ligoniu ne mažiau svarbu, kaip ir teisingai nustatyti susirgimą, pa skirti gydymą. — Man dar mokytis ir mokytis, sako Lina Tauškutė. — Tik pabuvęs tikrame gydytojo kailyje, pamatai, kad iš knygų la bai mažai išmokai, kad svarbiausia — praktiniai įgūdžiai. — Kas, Lina, tavo nuo mone, svarbiausia gydy tojui? — Mylėti savo darbą ir žmones, kuriuos gvdai. Atiduoti jiems save visą.
Baigusi ketvirtą kursą at likau praktiką Šilutės li goninėje. Niekada nepa miršiu vyr. gydytojo pa vaduotojo J. Markausko, ir kaip specialisto, ir kaip žmogaus. Iš jo labai daug pasimokiau, sužinojau. Nemačiau jo susiraukusio, pikto. Visada malonus, linksmas jis gerai nutei kia ir ligonį ir pavargu sį kolegą, ir suglumusi praktikantą. Gydydamas vaiką, jis turi žinoti ir jo mamos ligas, netgi tėvo, močiutės. Ir tam jis negai li laiko. Visada pavyzdžiu liks Vaikų ligų katedros dėstytojai gydytojai, visų pirma, mūsų kuratorė do centė M. Jablonskytė. .. .Gurgžda, dar vis gurgžda po kojomis snie gas. O širdis išsiilgo pa vasario. Bet Linai univer sitete jis bus paskutinis. Nelinksma, kad reikės skirtis su draugais, o ypač su Aldona ir Vilija. Juk visos trys nuo pat pirmo kurso ' viename kambaryje gyveno, iš vieno kepalo duona rie kė. Nieko atskira neturė jo, ir nesėkmės, ir džiaug smai buvo bendri. Bet švelnių Linos rankų jau laukia mažyliai.
Virginija RAUDECKAITĖ