visų
Salių proletarai, vienykjtes'
caos/Binis suuDencas VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ LAIKRAŠTIS
llNA NUO 1950 METŲ
1980 m. kovo 7 d.
Nr. 8 (1111)
Kaina 2 kap.
Siame NUMERYJE: su Šventėmis, mielos
DRAUGES!
* AKIRATIS
TURISTE! KLUBE
edicinos fakulte to garbės lentoje rimti, susikaupę ir besišypsantys veidai. Čia pirmąkart pamačiau ir Li ną Tauškutę. ,,Labas, Lina Vakar ieškojau tavęs visą dieną nesėkmingai. Bežiūrint į nuotrauką man pasirodė, kad esi labai paprasta, nuoširdi, bet ne iš šne kiųjų. Dar man atrodo, kad kuklumas bene ryš kiausias tavo charakterio bruožas, kad nemėgsti reklamos ir giriama jau tiesi nejaukiai. Bet tai tik spėlionės ir mums bū tinai reikia susitikti". . . .Nelengva rinktis spe cialybę, nes ii ne, vieną dieną, ne metus, o visą gyvenimą turės būti greta tavęs, nes jai turėsi ati duoti save ir joje ieškoti gyvenimo prasmės. Nors vidurinę Lina baigė aukso medaliu ir apie mediciną galvojo jau seniai, bet ga lutinai apsispręsti vis ne-
M
Motinos rankos flierasiu aš plačiam pasauly Tokių kaip tavo rankų — Mamytės rankos neša saule Be r mano žydrą dangų. Berasiu tūkstančiuos pakalnių Tokios švelnios žibutės — ■aip tavo rankos, rankos švelnios Ant kūdikio galvutės.
Žieduos pilka bitutė lankos, Atskridus ilgą kelią... Mamytės rankos — darbščios rankos, darbštesnės už bitelę.
„JEIGU ŠITA ŽEMĖ KAM PRIKLAUSO, TAI PIRMIAUSIA, ŽINOMA, VAIKAMS
Kglosto jos rožes raudonas. Ir žiedas atsivožia... Mainytės rankos — milijonas Pučių skaisčiausių rožių. Nerasiu aš plačiam pasauly Tokiu kaip tavo rankų! O nešk, mamyte, laimės saule Ffcr žydrą, taikų dangų! A. MATUTIS
gusiais — sunkiau, — sa ko Lina. — Pastarieji daž nai ieško ligų, prisigalvo ja sau sikausmų, neretai dedasi daugiau žiną už gydytojus. Jie kartais bū na įkyrūs, priekabūs. Klinikinėje ligoninėje vaikų ligų skyriuje prie baltų lovučių palinkę Me dicinos fakulteto studen tai praktikantai Vaiku čiai žiūri į jvos išplėtę akutes, vienas kitas ir lū pą tampyti pradeda: la bai daug jau su baltais chalatais prisirinko. Žiū riu į studentus ir imu įsi tikinti, kad ir su vaikais dirbti nelengva. Ir ne vien todėl, kad vaiko or ganizmas labai jautrus, kad nustatant ligą ir pa skiriant vaistus negali bū ti net menkiausių suklydi mų. Dar reikia mokėti prie vaiko prieiti, ii pra kalbinti, jam patikti. Li nai specialiai šito moky tis nereikia. O mažieji tu ri gerą nuojautą: skiria . Jeigu šita žemė kam priklauso, šypseną — dirbtinė ji ar Tai pirmiausia, žinoma, vaikams"
siryžo. Bet pagaliau ji nu tarė: taps gydytoja, tik vaikų. Būtinai vaikų. ,. .Pirmas kursas. Bet laikas bėga neįtikėtinai greitai. Gal todėl, kad laisvas nuo vadovėlių mi nutes ant pirštų suskai čiuosi. Įsijungusi į SMD veikla, tapusi fakulteto komjaunimo biuro nare, Lina neskaičiavo kiek iki mokslo pabaigos liko. Stu dentiškos šventės, vaka rai, išvykos... Bet pir miausia — paskaitos. Pui kiu mokymusi Lina pelno Vinco Kapsuko vardo sti pendiją. Laisvalaikiu Lina mėgs ta lankyti spektaklius, skaityti knygas. — Knygos... Jos dau giausia gali duoti. Mėgs tamiausias mano rašytojas — Justinas Marcinkevi čius. — sako Lina. Ar ne nuostabios kad ir šios jo eilės?
Bet dar noriau Lina kal ba apie būsima savo dar bą. — Man malonu su vai kais bendrauti. Su suau
nuoš rdi, ir apsimestu ge rumu m nepapirksi. — Mažiukas visada pa jus, ar žiūri j jį kaip į beveidi ligonį, ar kaip į žmogelį — asmenybę, — sako Lina. — Ir vien švel numu Be visada laimėsi. Man atrodo, kad ne ma žiau reikalingas ir griež tesnis žodis. Vaikas turė tų klausyti gydvtojo. Praktikų metu Lina įsi tikino, kad mokėti elgtis su ligoniu ne mažiau svarbu, kaip ir teisingai nustatyti susirgimą, pa skirti gydymą. — Man dar mokytis ir mokytis, sako Lina Tauškutė. — Tik pabuvęs tikrame gydytojo kailyje, pamatai, kad iš knygų la bai mažai išmokai, kad svarbiausia — praktiniai įgūdžiai. — Kas, Lina, tavo nuo mone, svarbiausia gydy tojui? — Mylėti savo darbą ir žmones, kuriuos gvdai. Atiduoti jiems save visą.
Baigusi ketvirtą kursą at likau praktiką Šilutės li goninėje. Niekada nepa miršiu vyr. gydytojo pa vaduotojo J. Markausko, ir kaip specialisto, ir kaip žmogaus. Iš jo labai daug pasimokiau, sužinojau. Nemačiau jo susiraukusio, pikto. Visada malonus, linksmas jis gerai nutei kia ir ligonį ir pavargu sį kolegą, ir suglumusi praktikantą. Gydydamas vaiką, jis turi žinoti ir jo mamos ligas, netgi tėvo, močiutės. Ir tam jis negai li laiko. Visada pavyzdžiu liks Vaikų ligų katedros dėstytojai gydytojai, visų pirma, mūsų kuratorė do centė M. Jablonskytė. .. .Gurgžda, dar vis gurgžda po kojomis snie gas. O širdis išsiilgo pa vasario. Bet Linai univer sitete jis bus paskutinis. Nelinksma, kad reikės skirtis su draugais, o ypač su Aldona ir Vilija. Juk visos trys nuo pat pirmo kurso ' viename kambaryje gyveno, iš vieno kepalo duona rie kė. Nieko atskira neturė jo, ir nesėkmės, ir džiaug smai buvo bendri. Bet švelnių Linos rankų jau laukia mažyliai.
Virginija RAUDECKAITĖ
Būti ten, kur sunkiausia Jau antri metai Natali ja Mozuraitytė vadovauja vienai didžiausių Univer sitete filologijos fakulte to studentų profsąjungos organizacijai. Jos žinioje daugiau kaip 1 200 stu dentų. Tai per tūkstantį vienas i kitą nepanašių charakterių ir likimų, in teresų ir poreikių. Todėl ir elgtis su kiekvienu rei kia vis kitaip, juk žmo nės — kaip medžių lapai: visi skirtingi. O kreipiasi į ij.į’ studentai labai įvai riais klausimais: vienam reikia bendrabučio, ant ram — kelialapio į s tu dentų profilaktoriumą, tre čiam — materialinės pa galbos. .. Natalija pasi ruošusi kiekvienam padė ti, už kiekvieną kovoti, negailėdama savo bran gaus laiko. O jo ne tiek daug. Juk studijuoti ang lų kalbą ir būti tarp pir maujančių nėra lengva. Dvigubai sunkiau, kai ta ve slegia vadovo našta, kai turi būti pavyzdžiu aplinkiniams. Todėl j savo jaukų kambariuką Saulė tekio alėjoje Natalija ne retai grįžta tada, kai pra deda gesti šviesos bend rabučio languose. Sunku, tačiau gyvenimo be vi suomeninės veiklos N. Mozuraitytė neįsivaizduo ja. Dar besimokydama vi
durinėje mokykloje, j t dirbo su pionieriais, teko vadovauti iš pradžių klasės, o vėliau ir mokyklos komjaunimo organizacijoms. Pradingdavo iš namų iki vėlyvo vakaro, Net mama nejuokais pyk-
ro nare, o antrame kurse — fakulteto studentų profsąjungos pirmininke, Nelengvi buvo pirmieji žingsniai naujose pareigose, tačiau nuolatine la biau prityrusių draugų parama, vaikystėje išug-
J. Okmano nuotraukoje: Natalija Mozuraitytė.
telėjo: negi jos dukrai daugiausiai reikia? .. Ir Universitete nuo pat pirmųjų studijų dienų dirbo kurso proforge. Danbšt i, neveng ianti j uo do darbo, Natalija netru kus išrenkama fakulteto studentų profsąjungos biu-
dytas atkaklumas padėjo įveikti visus sunkumus. Dabar N. Mozuraitytė vie na geriausių profsąjungos pirmininkių. — Nataliją iš kitų tar po .išskiria jos darbštu mas ir nepaprastai didelė meilė žmogui, — sako
studentų Universiteto profsąjungos komiteto pirmininkas Algirdas Kumža. — Kaip tik didelis noras padėti tiems, kam ta pagalba reikalin giausia, verčia ją aukoti tokį brangų savo laisva laikį. Be to, Natalija nie kada nesislepia už draugų nugaros, visada bus ten, kur sunkiausia... Apie save N. Mozuraitytė kalba nenoriai, žo džius tenka traukte trauk ti, tačiau kai pradėjau kalbi apie vadovo charak terio savybes, iš karto pagyvėjo: — Vadovas, koks jis bebūtų, visada turi būti reiklus sau ir kitiems, at kaklus ir principingas. Bet kartu jis turi išlikti pačiu savimi, kas turbūt visų sunkiausia. Nelengva susivaldyti, kai matai abe jingus veidus, kai atmes tinai atliekamas pavestas darbas. Tokiais atvejais pasinaudoju vadovaujan čio teise, nors nereikė tų. .. Matau, kad pašnekovė nekantrauja, vis dažniau žvilgčioja j didėjantį stu dentų būreli, kantriai lau kiančių mūsų pokalbio (Pabaigos. Ką gi, darbų filologų profsąjungos pir mininkei -iš tiesų netrūks ta. ..
Rolandas BARYSAS
I kurso žurnalistas
Kindziulis tebevaikšto — Ar ilgai gaili moteris išsaugoti paslaptį? Čia -priėjo Kindziulis ir tarė: — Kol ko nors nesutinka.
Klausyk, Meri, ne leisk šitam jaunuoliui pas tave lankytis. Juk tu ži nai, kaip tai mane jaudi na. — Gerai, mama, šian dien aš pas jį nueisiu. Te gul dabar jaudinasi jo mama.
Kai
kalbasi du vyrai,
¥
¥
moteriškę, ką tik išėjusią j
Moteriškė giria kitą kirpyklos: — Kaip tu šiandien taip gražiai susidėjai. Čia priėjo Kindziulis — Jinai ne susidėjo,
puikiai atrodai. .. Ir plaukas
ir tairė: o užsidėjo...
♦
¥
♦
— Po penkerių vedybinių metų žmona pasakė, kad aš jai brangiausias iš visų! Čia priėjo Kindziulis ir tarė: — Vadinasi, jau turi su kuo palyginti! ¥
¥
¥
Būrelis moterų šnekučiuojasi vedybų temomis. Staiga viena klausia: — Pasakyk, kodėl našlės greičiau išteka, negu merginos? Čia priėjo Kindziulis ir tarė: — Todėl, kad mirę vyrai nekalba. ¥
¥
¥
— Moteriai, kurią gerai pažįsti, gali drąsiai pa tikėti didžiausią paslaptį. Čia priėjo Kindziulis ir tarė: — Bet kas gi moteris pažįsta?! ¥
¥
¥
— Ar girdėjai, Albertas už Elenos pabučiavimų gavo tris paras. Čia priėjo Kindziulis ir tarė: — Tai menka bausmė. Aš už tokį pat dalyką ga vau žmoną iki gyvos galvos. ¥
¥
¥
Vyriškis skundžiasi draugui: — Kai persikėliau pas žmonos tėvus, tai neturiu nei sprendžiamojo, nei pritariamojo balso! Čia priėjo Kindziulis ir tarė: — Betgi liko pritariamasis... ¥
¥
Kartį viena mergina gyrėsi: — Pernai aš pozavau dailininkui, kuris piešė pa — Geriu, daktare, bet Vyras: veikslą. „Kleopatra ir gyvatė". reguliariai. — Galiu pasakyti visiš Čia priėjo Kindziulis ir paklausė: kai tiksliai. Bus madingos — O kas pozavo Kleopatrą? ¥ ¥ ¥ dviejų tipų suknelės: tos, kurios tau nepatiks, ir 1897 metų vasaros pa — Ko tu visą laiką tokia surūgusi? — paklausė kieKvienas kalba apie sa tos, kurioms man neuž baigoje Londono Haid motina dukros. ve. Kai kalbasi dvi mo teks pinigų. parke įvyko moterų dvi — Galvą skauda... Ir nežinau, ką daryti... terys, jos kalba apie tre ratininkių demonstracija. Čia priėjo Kindziulis ir tarė: čiąją. I**«i Demanstrantės turėjo tiks — Ištekėk. Tuomet galvą skaudės tavo vyrui.. ¥ ¥ ¥ lą įtvirtinti teisę važinėti Motina sako dukrai: dviračiu, apsimovus kel Pliaže pagyvenęs vyriškis prieina prie jaunos — Prašau iš pasimaty nėmis. Kiekvienas praei merginos, apsirengusios pernelyg jau simbolišku — Tu vedęs penkeri mo grįžti ne vėliau kaip vis Londone, sutikęs dvi maudymosi kostiumėliu, ir klausia: metai, ir nė karto nesusi — Ką jums pasakytų mama, jei pamatytų šitaip barei? Kuo tai paaiškinti? dešimtą valandą vakaro račiu važiuojančią moterį — Bet, mama, aš jau plačiomis kelnėmis, laiky pasipuošusią? — Na, matai, nuo pat davo savo pareiga išreikš Čia priėjo Kindziulis ir tarė: pirmosios vedybų dienos nebe vaikas. ti jai savo pasipiktinimą, — Todėl ir liepiu.. . — Supyktų. Juk tai jos kostiumėlis. mes su žmona susitarė ¥ ¥ ¥ net jeigu dviratininkė bū me: vieną dieną ji daro davo jauna ir graži. To Merginos kalbasi apie rankų grožį. viską, ką ji tik nori. dėl tokiu kostiumu nedau — Kį reikia daryti, kad visada būtų baltos ran — O kitą dieną? išva kos? — Aš labai susirūpinu gelis rizikuodavo — Kitą dieną aš darau si. Jau vėlu, o mano vy žiuoti. Čia priėjo Kindziulis ir tarė: viską, ko ji nori ras dar negrįžo iš darbo. Suprantamas buvo Lon — Nieko. ¥ ¥ ¥ Ar jis tik neturi meilužės? dono gyventojų pasipikti — Nereikia iš karto ti nimas, kai jie sužinojo, Moterų pliaže Palangoje dvi moterys apkalba k: j ALĖ: — Taigi, Jonai kėtis blogiausio. Galbūt jį jog 56 ponios ir panelės tas: dviratininkės, vieno klubo — Pažiūrėk, šitoji.. . septintą valandą toje pa suvažinėjo automobilis! narės, nutarė pervažiuo Deja, čia Kindziulis negali prieiti... čioje vietoje. Ir jei kuris ti Haid Pasku kelnė iš mūsų pavėluos... tos. Valandą prieš nusta JONAS: — lai aš pa tyta laiką demonstracijos lauksiu. —‘- Koks aš buvau kvai vietoje susirinko didžiulė lys, kai vedžiau tave! — minia. Pirmoji kelnėta pasakė vyras ,po šeimyni dviratininkė buvo sutikta nio ginčo savo žmonai. patyčiomis, paskui ją nu Žmona negali užmigti — Aš tai žinojau, bet dūmė koks šimtas vaikų. dėl dantų skausmo ir ža tikėjausi, kad pasidarysi Publikos uodega paskui dina vyrą. protingesnis, — atsakė kitas damas dar išaugo. — Kaip tu gali miegoti, žmona. Drąsiosios moterys nebūtų kai aš dejuoju? išvengusios bėdos, jei — Gerai, — sumurmėjo nebūtų įsikišusi policija. vyras, — dabar tu mie Ji atskyrė jas nuo niršgok, o aš dejuosiu. Senovėje labai pilna tančios publikos, kurią moteris kreipėsi i išmin įkalbėjo greičiau apleisti čių klausdama. „O išmin- aikštę. Ir duotai priesaikai tingiausiasis, pasakyk, ar ištikimos dviratininkės Knygyne jaunuolis man menkti, ar toliau pil nuvažiavo iki galo visą klausia pardavėją: nėti?" numatytą kelią. — Ar turite knygą Išminčius atsakė: „O „Vyras — moters valdo storiausioji! Ko gero žmo vas?" — Fantastika — prie gaus daugiau, tuo geriau, ir atvirkščiai. Taigi spręsk — Na ir kaip nesibarsi šais esančiame skyriuje. pati". su žmona, jeigu ji priešta rauja kiekviename žings nyje! — Pavyzdžiui, kur? PAS GYDYTOJĄ. — Kai aš grįžtu namo Žmona: — Jūsų širdis neregu ir sakau jai: „Labas vaka — Kaip tu manai, Džo nai, kokios bus sekančio liariai plaka. Ar jūs ge ras", ji kaskart atsako: „Labas rytas". riate? sezono mados?
sypsenos
Pats geriausias papuo šalas — tai geras moters skonis.
¥
¥
¥
Mažasis Paulius rašo savo pirmąjį darbą. Tema „Mūsų tėvai": „Kai pas mus atsiranda tėvai, tai jie būna labai seni. Dėl to mums, vai kams, be abejo, sunku pa keisti jų įpročius, nes tie įpročiai labai tvirti".
¥
*
Troleibuse triukšmingai kalbasi grupė studenčių. Čia priėjo Kindziulis ir tarė: — Tyliau! Čia jums ne paskaita.
GYVYBES EVOLIUCIJOS IDĖJOS Gyvybės atsiradimo ir evocljos Žemėje klausimai rūįo žmonėms visais laikais'. Idealistų ir materialistų pa iros gyvybės atsiradimo ir štymosl klausimu iš esmės iriasi, nes materialistai, ndamiesi moksliniais tyri us, išaiškino gyvybę atsi dus vystymosi, arba EVO LIOJOS keliu, palaipsniui negyvosios gamtos, nedalyuį ant Jokiai pašalinei antmtinel Jėgai, kad vystymo__ raati turi maforlia. savybę pati materija, idealistai, visokių religijų oval nuo seno tvirtina organizmus Žemėje at arus STAIGA iš žemės ir tai esąs įrodymas egzisklmo antgamtinių jėgų — vo ar dievų. I Labai vaizdžiai pagal ideatų pažiūras staigų gyvūnų tvėrimą aprašo 17 a. anglų tas Mlltonas poemoje prarastasis ir sugrąžintasis jus". „Išėjo iš žemės, lyg savo urvo plėšrieji žvės. Laukuose ir žaliose pie se pakilo galvijai, čia paeniul, čia po keletą porų, didelėmis bandomis ir čtuojau pradėjo ganytis; i iškyla iki pusės liūtas, gals draskydamas žemę, Išlaisvintų antrąją kūno .. Pakyla avinai, leordal ir Ugrai, lyg kurmiai lvomls išrausdami aplink ve žemę. Greitasis elnias iša iš po žemės šakotus ragus; begemotas sunkiai keiš savo didžiulį kūną ampaus molio". .. Nuo Aristotelio laikų, iki it 19 amžiaus vidurio egIstavo nuomonė net tarp ■oksllnlnkų, kad įvairūs orfanizmai: smulkūs vabzdžiai, itirmėlės, pelės Ir kiti gyvu|ai gali atsirasti ne vien {imdami iš tėvų, bet ir stai ga iš pūvančių medžiagų. Pvz., Aristotelis tvirtino, kad įrokodllai atsirandą iš Nilo ipės dumblo, o 17 amžiaus lirmoje pusėje olandų gyĮytojas ir gamtininkas Van BELMONTAS rimtai siūlė [ūdą, kaip patiems išsiauĮinU peles iš kviečių. Tam įsą reikalinga molinį puodą įrikimšti padėvėtų neskalbtų Baltinių, o ant jų viršaus [riberti kviečių grūdų. Puo lą pastatyti šiltoje vietoje ir | savaites Į jį NEŽIŪRĖTI. Per tą laiką žmogaus prakal to kvapas garuodamas per
kviečlų grūdus juos paversiąs pelėmis. Tuo esą galima įsi tikinti: po 3 savaičių puode vietoj grūdų rasime pelių, ar ba aiškius pėdsakus, kad jų ten buvo Ir išsilakstė. Panašiai buvo galvojama, kad atvirai paliktoje pūvan čioje mėsoje savaime atsi randa kirmėlaitės. 17 a. ant roje pusėje italų gydytojas Redls įrodė, kad kirmėlės atsiranda ne iš mėsos, o Iš musių kiaušinėlių, kad tol musių lervos. Jei mėsą taip padėsime, kad prie jos neprieitų musės — jokių klrmėlalčių joje neatsiras. Tačiau įsigalėjusi nuo Aristoteiio laikų pažiūra taip greit neišnyko. Ji laikėsi iki pat 19 a. vidurio, 1860 metų. Tais metais Prancūzų mokslų akademija paskelbė konkursą ir paskyrė premiją tam, kas įrodys, gali ar negali orga nizmai savaime atsirasti iš pūvančių medžiagų. Įžymus chemikas ir mikrobiologas L. Pasteras tiksliais bandymais Įrodė, kad net ir mažiausieji gyvi organizmai — bakteri jos, savaime pūvančioje me džiagoje neatsiranda, o išau ga iš patekusių ten iš aplin kos bakterijų. Vadinasi, gyvybė, kad ir paprasčiausių organizmų pa vidalu mūsų Žemėje išsivys tė evoliucijos keliu palaips niui per ilgus milijonus metų (manoma, kad mūsų planetą egzistuoja apie 5 milijardus metų, o pirmieji gyvi orga nizmai susidarę prieš 3 mili jardus metų). Vilniaus aukštosios mokyk los, (steigtos 16 a. II pusėje gamtininkai negalėjo likti nuošalyje, nepaliesdami gyatsiradimo Žemėje vybės problemos, Nors joje vyravo klerikalai, tačiau dauguma biologijos mokslus dėsčiusių profesorių teisingai, moksliškai nušviesdavo gyvųjų or ganizmų evoliuciją ir todėl turėdavo net konfliktų su jėzuitais. Pvz., pirmasis Senojo Vil niaus universiteto gamtos mokslų profesorius Žanas ŽILIBERAS užsitraukė nema lonę iš to meto dvasiškių už tai, kad aprašydamas auga lus nurodė, kad jie yra vy riškos ir moteriškos lyties, kad turi specialius lytinius organus. Kitas botanikos ir zoologi jos profesorius Stanislovas
| Ne vasariška šiemet liepa Žemaitijoj. Vos ne kas dieną lietus kaip iš kibiro žliaugia. Šiandien profesorė kaip nie kad susirūpinusi. Deglių kal ine, Karolio Martyno sodybo je daugybė senų, dulkančių, benaudojamų knygų... Kaip jas tšgelbėti? Sako, šeiminin kė nė iš tolo j kalbas nesi leidžianti. I — Eisiu, ieškosiu, prašysiu, ■ >et knygas išgelbėsiu, — ne1 įurimsta profesorė, — lipkit 1 autobusą, važiuojam Į Pė1 iaičius. Cta mūsų laukė Klaipėdos 1 ajono, Pėžaičių mechaninių I iirbtuvtų vedėjas Juozas I Ubys. Dabar J Deglių kaimą j mes važiavome su šiuo nuo■ >tablu žmogumi. Labai įsiminė I lo žodžiai: — Kam ne kam, o mūsų I Universitetui — bet ką meI >iu, o neatsisakysiu, viską auj <osiu ir padėsiu. Taip profesorės P. Dundu li lienės rūpinimusi Universiteto Kiblioteka praturtėjo dar keom dešimtim knygų.
glausiu kūrybos metų. Nema žai dėmesio profesorė skiria ir ateizmo klausimams. Ta proga paprašėme ger biamų profesorę atsakyti į keletą klausimų. Gerbiama profesore, kas vasarą jūs aplankote vieną ar kitą Lietuvos kampelį, va dovaujate etnografinėms eks pedicijoms. Sakykit, ką duo da šios ekspedicijos, darbas su studentais?
Iš ekspedicijos raščio
dieno
Lietuvių tarybinės etnogra fijos pradininkė ir puoselėto ja. profesorė Pranė Dundulie nė neseniai atšventė savo 70 metų jubiliejų. Visų skaity tojų vardu sveikiname pro1 fesorę su švente, linkėdami I daug sveikatos, energijos, ii-
— Didžiausias malonumas —tai darbas su kitais žmo nėmis. Ekspedicijos, studen tai. .. Ypač džiaugiesi, kai tavo triūsas, žinios, mintys reikalingi kitiems, kai iš visų bendrai surinktos medžiagos gimsta knygos, atspindinčios vis giliau ir giliau praeitin grimzdančią senąją lieiuvių kultūrą ir buitį. Džiugu, kad dauguma studentų su meile renka etnografinę medžiagą, nupiešia ir užfiksuoja liaudies kūrinius, kurie šiandien spar čiai nyksta. Daugelis mūsų aprašytų kaimų su savo se nąja buitimi jau nebeegzis tuoja. Jų gyventojai persikė lė Į naujas, gražias gyven vietes. Baigia išmirti ir žmo nės, išlaikę senąją dvasinę kultūrą, nusinešdami į kapus tai, ką paveldėjo iš tolimų protėvių. Todėl ekspedicijose surinkta medžiaga iš senosios tradicinės kultūros yra labai reikšminga ir po keliolikos ar keliasdešimties metų tai
Bonifacas JUNDZILAS, dės tęs Vilniaus universitete nuo 1792 m. iki 1824 m. vienas pirmųjų Lietuvoje savo vei kaluose aiškino materialistiš kai gyvybės procesus, nors buvo kunigas. Jis teigė, kad gamta turi savo dėsnius, o gamtos kūnai yra cheminių junginių kitimo rezultatas. Savo zoologijos vadovėlyje Jundzllas išreiškė mintį, kad žmogus kūnu yra panašus į žinduolius gyvūnus. Tai prieš taravo anuo metu vyravusiai pažiūrai, jog žmogus esąs dieviškos kilmės. Andrius SNIADECKIS Vil niaus universiteto biologas, chemikas ir medikas, profe soriavęs nuo 1797 Iki 1838 m., aiškindamas organizmų gyvybinius procesus rėmėsi fizikos ir chemijos dėsniais, pabrėžė aplinkos ir organiz mo ryšius. Materialistiškai apibrėžė gyvybę kaip ypa tingą materijos Judėjimo for mą. Anatomijos ir zoologijos profesorius Bojanus, Univrsitete dėstęs 1804—1824 m. buvo gyvybės evoliucijos ša lininkas, pripažino gyvosios gamtos vieningumą, jos vys tymąsi nuo paprasčiausių iki sudėtingų, tobulesnės sanda ros organizmų, aukščiausia gamtos organizacijos viršūne laikė žmogų. Zoologijos ir lyginamosios anatomijos profesorius Ed vardas EICHVALDAS, dir bęs nuo 1827 iki 1838 m. teigė, kad gyvybė yra atsi radusi iš neorganinės gam tos. Pirmieji paprasčiausleji organizmai, susidarę jūro je, o iš jų laipsniškai išsivys čiusios visos kitos organizmų formos. Gyvūnų klasiflkactįą Eichvaldas vaizdavo kaip me dį, kurio viršūnėje esąs žmo gus. Naujos rūšys kintančios įvairių aplinkos sąlygų vei kiamos. Tuo būdu evoliucines pažiūras Eichvaldas reiškė anksčiau, negu Darvinas. Darvino veikalas „Rūšių atsiradimas natūralios atrankos keliu" pasirodė 1859 m. Prof. biol. dr. Petras BLUZMANAS
Mes žinome, kad religi-tairais, lygiai kaip ir su džią. Toje kovoje naudo ja remiasi tikėjimu i ant savais sektantais, bei ere jami įvairiausi būdai — gamtinį pasaulį, sutvėrusi tikais ir kitų religijų at nuo brutalios prievartos mūsų suvokiamą visatą. stovais. Toje kovoje reli- iki nekultūringos propa Religija išskiria žmogų iš gininkai remiasi vadina gandos. Mūsų inteligentija visos gyvosios gamtos ir mąja religiine tiesa, t. y. taip pat negali išvengti priskiria jam, t. y. jo sie savų autoritetų besąlygiš šios kovos, bet ji turi lai, nemirtingumą. Iš to ku pripažinimu, nepaisant naudotis tik kultūringa kyila pomirtinio gyveni jų tvirtinimų tikrumo ar propaganda. Veiklus ateis mo, dangalus ,pragaro, an patikimumo. tas turėtų būti kultūringu gelų, dievo ir kitokie re Iš visų žmogaus veiklos propagandininku, nes pa liginiai vaizdiniai. Šių sričių didžiausiu patiki tirtis patvirtina kultūrin vaizdinių skirtingumas mumu pasižymi mokslinės gos propagandos veiks yra skirtingų religijų, bei žinios, gaunamos, prisilai mingumu. seklų įvairumo priežas kant tam tikrų reikalavi Ateistas turi būti tikras, mų (reprodukavimosi, kad tiesa yra jo, o ne retis. Svarbiausios religijų at vengiant bereikalingų es ligininkų pusėje. Jis turi siradimo priežastys yra mių, nepripažįstant auto naudotis tik moksliniu dvi, būtent gamtos reiški ritetų ir t. t.). Moksliniais metodu. O kai kyla dievo nių visiškas nesupratimas metodais tikrinant religi- ar kitų religinių vaizdi ir tų reiškinių suasmeni nių tikrumo klausimas, nimas, kylantis iš žmo tai reikia nemėginti jų gaus polinkio viską ma nuginčyti, bet reikia rei tuoti pačiu savimi. Kadan kalauti jų tikrumo įrody gi lygumų, miškų, pajū mų, ir sugriauti tuos įro rių ir ipaupių pirmykščiai dymus. Reikia išaiškinti gyventojai buvo supami kada, dėl ko, pas ką atsi skirtingų gamtos reiški rado ir atsiranda religi nių, todėl ir atsirado skir nei vaizdiniai ir kaip jie tingos religijos su įvai perduodami (be įrodymų) riais tarpininkais (dvasi kitoms kartoms, imant pa ninkais) tarp antgamtinio vyzdžius iš pirmykščių ir žemiškojo pasaulio. Vė nius tvirtinimus, padaro žmonių ir mūsų mažų vai liau, atsiradus klasėms, ma išvada, kad visos reli kų gyvenimo, kai suasme išnaudotojų klasės ėmė ginės dogmos, visos prie ninami daiiktai ir reiški naudoti religiją kaip prie laidos vra gryni prasima niai (dėl žinių stokos). monę liaudies revoliucin nymai. Dėlto negalima sa Reikia atsižvelgti į ti gumui slopinti. Laimingo kyti, kad mokslas kovoja kinčiųjų psichologija, kuri pomirtinio gyvenimo sie prieš religijas, nes moks labai apsunkina naujų ži kimas vertė gyventi taip, las nekovoja prieš pasa nių priėmimą, atsisakant kad dievui patiktų, o tai kas ir mitus, o tik paro nuo jiems „šventų" ir nuvedė. į sudarymai religi do jų nepagrįstumą, ki „neabejotinų" religinių nės moralės, kuri mokė taip sakant, mokslinis me tiesų. Ateisto siekimas kantrybės, paklusnumo ir todas rodo, kad nėra yra išklibinti neginčijamų už tai žadėjo pomirtinę pagrindo tikėti į religinius religinių tiesų teisingumą. amžiną laimę. vaizdinius, nes jie atsira Patirtis rodo, kad abejo Visais laikais religijų do žmonijos vaikystėje, nių sukėlimas nuveda į išsilaikymas ėjo iš kartos kaip įgimta trauka i ne tikėjimo griuvimą. Ateis į kartą auklėjimu ir pri žinomus ir paslaptingus, to kalba ir jo elgesys turi pratinimu prie religinių ibet neišlaikančius kriti ibūti kultūringi, neužgauklausytojų. Tai apeigų keliu, tvirtinant, kos dalykus. Taip pat ne nantys klausytojų, kad tik mūsų dievas ir turime tikėti į „sniego yra ateistinės propaganmūsų religija yra tikra, o žmogaus", „skraidančių dos veiksmi'ngumo laivisos kitos — klaidingos. lėkščių", „Bermudo tri- das. Be to, geras propagan Iš čia ir kilo noras ir pa kampio", telepatijos reišdininkas privalo gerai stangos išplėsti šarvo reli kinių egzistavimą. giją bet kuriomis priemo Žinoma, dievo ir PO- valdyti mokslinį metodą nėmis. Kai atskiri žmonės mirtinio gyvenimo nėra, ir mokėti parodyti, kad patikimos bei tautos pakeisdavo re bet yra tūkstančių metų daugiausia ligiją, tai visada likdavo senumo religijos, kurių moksliškai, o ne iš autoribuvusios religijos atgyve atstovai stengiasi valdyti itetų įgaunamos žinios. Sa nų, vadinamų prietarais. liaudį. Tai reiškia, kad vo netikėjimą propagan turi aiškinti Visos religijos smarkiai vyksta ne mokslo kova su dininkas kovojo ir kovoja su prre- religija, bet vyksta politi kaip jokių rimtų žinių ne nė kova — už valdžią. turėjimą apie religinius Panašios kovos vyksta ir vaizdinius. tarp atskirų religijų šali Prof. K. DAUKŠAS ninkų taip pat tik už val
MOKSLAS, RELIGIJA, ATEIZMAS
.. akiratis ~ bus neįkainojamas turtas lie tuvių kultūros istorijos tyri nėtojams, literatams, kalbi ninkams, dailininkams. Didelis dėmesys skiriamas aprašyti reikšmingus poslin kius ekonominiame ir kultū riniame gyvenime, socialisti-
yra susieti su kalendoriniais ir agrariniais papročiais. Pa pročiuose išreikšta žmonių pasaulėjautos raida. Papro čiais, apeigomis žmonės sie kė palengvinti savo sunkų darbą, paįvairinti jį. Todėl ištyrinėjus žemdirbystę iš
KAI VIDURVASARIS DIDŽIAUSIA ŠVENTĖ nio kaimo žmonių gyveni me. Tokiu būdu ekspedicijų nariai renka žinias kolūkių istorijai, aiškina atskirus so cializmo statybos klausimus. Jūs daugiausiai domėjotės žemdirbystės raida Lietuvoje. Paskutinė Jūsų knyga „Lietu vių kalendoriniai ir agrari niai papročiai". Kas paskati no Jus tyrinėti senovės lie tuvių tikėjimus, papročius, buitį? — Tyrinėjant žemdirbystės įrankius, sistemas, apskritai žemdirbystės istoriją, jos ge nezę ir raidą įvairiais istori niais laikotarpiais pastebima, kad vist žemdirbystės darbai
materialinės kultūros pusės, nusprendžiau nušviesti šj klausimą ir dvasinės kultūros plotmėje. Dar 1968 m., ginant man daktarinę disertaciją, oponentė, maskvietė profeso rė Vera Nlkolajevna Belicer, susipažinus su darbe pateik tais papročių fragmentais, su sidomėjo ir ragino parašyti tokį darbą. Štai dabar išpildžiau jos lfikesčiius. O kokią reikšmę turi kiulto ir apeigų genezės aiškinimas? — Senovės lietuvių kaip ir kitų tautų kultas, apeigos — tai mitologijos dalis, moksle vadinama žemąja mitologija. Apeigos ir papročiai atsirado
gimlninės bendruomeninės santvarkos laikais ir formavo si ilgus šimtmečius skirtingo se socialinėse ekonominėse sąlygose. Kalendorinėse ir agrarinėse apeigose aptinka ma ne tik fantazijos sukurtų, bet ir racionalių liaudies kū rybos dalykų. Liaudies tradicljos, papročiai suvaidino nemažą vaidmenį žmonių dvaslnės kul’ūros raidoje. Pagal lai galima rekonstruoti darbo žmonių sąmonės vystymąsi. Pasiekimai įsitvirtino papro čiuose, buvo perduodami iš kartos į kartą. Nežiūrint, kad tokia standartizacija vedė į rutiną ir atsilikimą, tai turėjo ir progresyvią pusę, nes pa dėjo išlikti ilgų šimtmečių liaudies materialinės ir dvasi nės kultūros pasiekimams. Papročiai, apeigos yra praei ties kultūros išsaugojimas ir gali būii savo rūšies istori niai šaltiniai, galintys at skleisti žmonijos sąmonės bei kultūros vystymosi progresą. Religinio kulto ir apeigų ge nezės bei jų transformacijos analizė nepaprastai svarbi ideologiniame darbe. Kaip minėjau, ji ypač aktuali, ku riant naujas tradicijas, kurios turi išstumti dar kai kur švenčiamas krikščioniškas šventes. Apskritai kulto ir apeigų tyrinėjimas yra aktua lus Ir daugiaplanis. Juk gerai
nežinant (vairių tautų religi jos, jos šaknų, neįmanoma mokslinė ateistinė propagan da. Gerbiamą profesore. Jus nuolat susiduriate su studen tais, jaunimu. Ką galėtumėt pasakyt apie jį? — Jaunimas visada lieka jaunimu. Visada pilnas gyve nimo siekimų, norų, svajonių, vilčių... Toks jis buvo ir mano laikais. Tik dabar jau nimui geresnės sąlygos mo kytis, gyventi. Atviri keliai į aukščiausias mokslo viršūnes. Mano jaunystės laikais to nebuvo. Linkėčiau ir toliau jaunimui būti darbščiam, jautriam, nepasiduot gyveni mo klystekllams. Na, ir apie ateitį. Matyt, dar nemažai nuveiksit mūsų kultūros labui, — Dabar rašau knygą „Se novės lietuvių religija ir mi tologija". Rašau ir kitą kny gą — „Paukščiai ir jų simbo liai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje". Leidyklai atiduota „Lietuvių etnografi ja". Na, o kol kojos neša — ekspedicijos. Liepos mėnuo — man didžiausia šventė. Susiduri su žmonėmis, pasi kalbi, sužinai jų rūpesčius ir džiaugsmus. Visur sutinku daug savo buvusių mokinių. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi K. DRISKIUS
Puslapį ruošia filosofijos istorijos I ir mokslinio ateizmo katedros visuomeninė taryba.
Bičiulystės, vardan Sunku kuo nors nuste binti nūdienos studentą. (domu, kokį jausmą daugelis patyrė, apsilankę Chemijos fakultete veiklančioje IV k. blochemiko Egidijaus Vareikio fotoparodoje. Parodos ekspozicija gausumu nepasižymi
tėra 11 darbų, tačiau jsižiūrėjęs i mažo formato (vos ne albumines) nuotraukas, sukablnėtas ant knygų spintų, išvysi gana įdomią ir sudėtingą fototechniką. Tikriausiai išraiškingesni ir geriau autoriui [javykę peizažai. Akį patraukia puikiai už fiksuoti kai kurie istori nių vietų gyvenimo aki mirksniai. Gal šiek tiek mažiau vykę portretinio žanro darbai. Drįstu tvir tinti, kad vienas kitas pri mena tik eilinj fotografo bandymą. Nfekam nežinomos kil mės i n c o g n i t o pri statyme „Trumpai apie autorių" rašo, jog Egidi jus, kaip ir būdinga che mikui, mėgsta įvairius eksperimentinius ieškoji mus. Parodos autoriui de
rėtų priminti, kad nuo traukos pavadinimas kūri niui suteikia taip pat vie nokį ar kitokį atspalvį, įprasmina tai, ko ieškojo (o gal dar ir nesurado) fo tografas. Tuo labiau, jog E. Vareikio darbų atliki mo technika iš tiesų savo tiška, sakyčiau, laikanti savyje kažkokią paslap tingą jėgą. Ir nors pavadi nimo reikalavimas iš pir mo žvilgsnio atrodytų for malus, manau, kad daugu ma fotografijos mėgėjų lauks šio autoriaus naujų darbų būtent su šituo priedu. . Ir dar. Nors paroda vienpusiška, kadangi dau gelio dėmesys koncent ruojamas j „demonstruo jamąją" foto atlikimo technikos rūšį, o ne j nuotrauką, norėtųsi, kad būsimo j i paroda būtų ne tik įvairesnė, gausesnė ir turiningesnė. Be to, nepa mirškime, kad fotografija
O, KALNAI, KALNAI Ir vėl ant pečių kuprinės, o rankose slidės. Ir vėl mes r Vilniaus traukinių stoty. Nu tilo šurmulys Universiteto turistų klube, kur iki pasku tinės dienos vis dar atsiras davo norinčių atostogas pra leisti žygyje. Kas pasiliko po Lietuvą pakeliauti (ir neapsi riko, nes ši žiema: ir gimtinė je sniego nepašykštėjo), kas į Altajų ar Kolos pusiasalį patraukė, Mes — keturios merginos ir astuoni vaikinai — susiruošėme į Užkarpatę, kur miškais apaugę kalnynai, greitos ir sraunios upės, įdo mūs susitikimai su vietiniais gyventojais suvilioja daug turistų. Turbūt nuo čia prasi deda daugelio klubo narių žygiai po kalnus, nors ten pabuvoję bando atkalbinėti pirmą kartą vykstančius, pa sakojo, kad dažnai Užkarpa tėje tenka po vandenį slidi nėti. Žygį pradedame Karpatų turistiniame centre Jasynėje. Pirmos dienos sunkiausios, kai kuprinės prikrautos, kai nėra nei patyrimo, nei įpra timo. Tik pradėjus kopti į pirmą kalną, kojas pakerta, ir visi pykstame, kai pasirodo, jog ne tuo keliu pasukome ir reikia grįžti. — Bus dar ne tokių kalnų, — ramina Virgis, — nenųleiskit nosies pirma laiko. Iš Jasynės pajudėjome jau po pusiaudienio, tad nėra ko stebėtis, kad pakeliui mus už tiko naktis. O koks ilgas bu vo paskutinis kilometras. Te ko nusiimti slides, nes kelias toliau kilo į kalną, statų ir apledėjusį. Ir kaip tie Biliū no žmonės, mes turėjome pa siekti ,.Laimės žiburį", kuris buvo pačioje kalno viršūnė je. Ėjome sunkiai. Pagaliau suvirtame į medinį namelį. Mus nuoširdžiai pasitiko čia jau apsistojusios grupės. Ką gi ir paskutinieji kartais lai mi: moldavai vaišino mus barščiais, kita lietuvių grupė pastato ant stalo kibirą ko šės. Rytoj vėl į žygį, bet dar ilgai netyla kalbos, niekaip negalim išpasakoti pirmos dienos įspūdžių... Rytas Sragobrate mums at neša nuostabų orą ir kuo geriausią nuotaiką. Vėl ant slidžių ir... deja, gana neil gai. Tenka leistis vakarykš čiu apledėjusiu keliu. Ne vienas mėginome rodyti savo „meistriškumą". Kai lūžo vie nos slidės, kiti pasijuokė iš svetimos klaidos. Tai buvo vienintelė auka mūsų kelio nėje. Pusiaukelėje užklumpa tamsa. Vėžių nebesimato, tik
prieš akis šmėkščioja juoda draugo figūra ir girdi už nu garos atpūškuojant kitą. Čiuoži, čiuoži, o kelio galo nematyti... Pagaliau baigiasi miškas. Aplink visiur balta balta. Čia, kalno viršūnėje, kilo pūga, spaudė šaltukas, jutom, kaip ima stingti šlapi drabužiai. Dar truputis ir... Tik keliavusieji gali įsi vaizduoti, koks nuostabus jaiusmas apima žmones, kurie tuo momentu daugiau nieko netrokšta, kaip tik išvysti vienintelę švieselę gūdžioje nakties tamsoje, kurios ir baltas sniegas jau nebegali nustelbti. Švysteli kažkoks žiburėlis akyse, visiems vie nodai, tačiau įvairiai į tai reaguoja pavariusieji. Vieni kaip strėlės lekia į priekį, ki ti — atranda jėgų ir tarsi krenta į pusnį... Tik svar biausia, kad visiems aišku: šiandienos žygis baigtas sėk mingai. Kai pasiekiame Perehėsioko bazę, iš nustebusių žvilgsnių suprantame, kad daugiau čia nieko nebelaukė. Tačiau mes, patenkinti dienos žygiu, pasakojame savo nau jienas. Pūga siaučia visą naktį. Ryte ji nė nemėgina nurimti, tik dar labiau šėlsta. Visos grupės pasilieka laukti geres nio oro. Nors mūsų taip pat nenori išleisti, bet. ..
Mus lydi užuojautos žvilgsniai, sėkmės linkėjimai, taip pat pilni baimės ir ne tikrumo. O daugelis negali susitaikyti su ta mintimi, jog mes, merginos, irgi ryžomės keliauti per tokį orą. Pradedame! Už trijų žings nių nebesimato žmogaus. Akis lipdo sniegas, vienas po kito krentame į pusnį. Bet visi patenkinti — pirmą kautą turime progą pakovoti su gamtos stichija. Vakare pasiekiame Rachovą. Skubėti mums nėra kur. Iki tol dar niekur nebuvome „užklimpę", tad nusprendžia me čia pailsėti. Tai turistų centras prie upės Tisos. Kai po poilsio dienos, su žiurome pro langus, nuste bome: visur telkšojo balos, nuo stogų lašėjo, ir pagaliau visai nesigėdydamas ėmė purkšti lietus. Nors rytas atnešė lietų, mes vėl žygyje. Ir neapsiri kom. Kylant Į kalnus vėl jautėme žiemą. Medžių šakos sviro nuo šerkšno. Apsidairai — neišpasakytas grožis: čia aukštesnis, čia žemesnis kal nas, o štai ir Įjerėja, kurią dar teks įveikti. Visai netoli, atrodo, plaukia debesys, tik ištiesk ranką ir pasieksi. Ir taip kiekvieną dieną — vis kas nors naujo, nepakar tojamo. Žavėjomės ne tik
turi daugybę kaprizų. E. Vareikio parodos lankyto jai spėjo įsitikinti, jog šį kart ji parodė savo užsi spyrimą — blogai parink ta erdvė trukdė žiūrovui pamatyti tai, ką jis būtų Kovo 2 d. Filologijos fakul išvydęs tose pačiose, tik tetas neteko ilgametės Prankitur pakabintuose nuo-1 tūzų. 'kalbos ' » katedros dar buotojos, TSKP narės nuo traukose. 1959 m., vyr. dėstytojas JadIr vis dėlto džiugu, kad I vygos Bulotienės, Jadvyga gimė biochemikas draugauja su 119 įadvyt,a Bulotienė Bu'otiene .J21 m. balandžio 4 d. Vilfotoaparatu, pasikliauja , , r ___ .____ J__I niuje. . . Tėvams išvykus iš savo gerojo biučiulio at-1|dinį ir vidurinį Ja^ q s t a mokslą ėjo mintim. Tik bičiulystė I įvairiose Lietuvos vietovėse — Pasvalyje, Kaune, trokšta ištikimybės, pasi• lse’ Klaipėdoje. AnkstiBiržuo' 1x1 rsusiaukojimo. loael Egidijui Į domėjusi prancūzų kalba, belieka palinkėti valios’ ir | Vervjė miestą Befgijoje/Pra! kantrybės, ieškant subti sidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rudenį Jadvylesnio bendravimo su bi ■ qa grįžta į Lietuvą ir kurį čiuliu, jo daromais ste-llaiką dirba Užsienio reikalų tuo, |™iniste!li.Joie .mašininke-verbuklais, ir . tikėjimo . . . . | tėja. Pirmaisiais tarybiniais kad vardan turinio ir ior-1 metais ji — Kaune Valstybiku-I1 trila komisijos mos darnos vaizduose,* „.u-.. , P*nano —darbuo--------— i H -i ii rillOS fiksuoju patiklusis I pradžioje Jadvyga Bulotienė draugas, O parodose atsi-1 p,crsil<e!ia i Vilnių. Fašistinės .. i. I okupacijos baisumus ji prasakyti bandymų, kurie! leido kartu su savo vyru žiūrovui turi išlikti neži-| Andriumi Bulota, Ispanijos I pilietinio karo dalyviu ir annomi. I tifašistinės pogrindinės orgaJonė VERINYTEI nizacijos nariu. Tęsti mokslų I tada nebuvo jokių sąlygų. Į Tarybinei Armijai išvada-
JADVYGA BULOTIENE
t
J
I vus Lietuvą, praūžus karo I audroms, Jadvyga Bulotienė, būdama dviejų vaikų motina, gamta. Džiugino ir žmonių baigia vidurinę mokyklą ir 1950 m, stoja j Vilniaus valsvaišingumas. Kas gali būti I tybinį pedagoginį institutą maloniau, kai viduržiemy sve I studijuoti prancūzų kalbos, baigusi timam krašte sultingais obuo ,m‘ sėkmingai — ... ... K I studijas .skiriama to paties Iiais pavaisina. I instituto Prancūzų kalbos Paskutinį antspaudą mums I asistente. uždeda Ust-čiome, kuris yra I į?L?.ad*yqa .. ... . , . _ 1 I Bulotienė perėjo dirbti dėstyįssidestęs palei Teresvos upę I toja Vilniaus universitete, jos 500 m aukštyje virš jūros I visas tolesnis darbas susijęs lygio. Tai XVIII a. įkurtas P“ mūsų fakultetu ir Pran, . . , .... I cuzų kalbos katedra. 1976 m. kaimas, dabar ]au miesto ti-1 Jadvyga Bulotienė skiriama PO gyvenvietė. Jo gyvenvie-1 šios katedros vyr. dėstytoja, m. ‘buvo komandiruota tė. Jos gyventojai papasako- 1978 ~ ' į Alžyro Liaudies Demokrati jo, kad šiose apylinkėse daug nę Respubliką, kur dirbo iki mineralinio vandens. Iš vie savo mirties.
JP;’
no šaltinio teko atsigaivinti. Nors žygis baigtas, kelionė dar tęsiasi. Jau tarsi tradici ja tapo, kad po žygio visos grupės aplanko Užgorodą. Tai Užkarpatės centras Taip pat aplankėme Lvovą. Sti juo atsisveikinę, daugiau niekur nebesustojome. Turėjome di deli norą erižti namo. Tai bus pasakojimų, prisiminimų! j O kai viskas nurims, mes, vėl ištroškę žygių, patrauksi me naujais keliais.
UNIVERSITETO KULTŪROS KLUBO ORGANIZUOJAMI RENGINIAI
Landa KEBKYTĖ
! Skaitovų konkursas, Iškirtas V. Lenino 110I osioms gimimo metinėms, I vyks kovo 15 d. 16 vai. I Didžiojoje auloje. ! Vokalistų gitaristų kon kursas — balandžio 19 d. 19 vai. Medicinos fakul teto didžiojoje audltorijoie. Satyros ir humoro kon[ kursas — kovo 30 d. 17 vai. Didžiojoje auloje, koncertas Baigiamasis — dalyvauja vokaliniai ansambinstrumentiniai liai, kaimo kapelos, kon kursų laureatai. Renginys vyks balandžio 26 d. 19 vai. Didžiojoje auloje.
Nuoširdžiai užjaučia me qrupės draugę Eleną DAILIDYTĘ dėl mylimos mamytės mirties. Prekybos fakulteto III kurso prekių moks lo specialybės III kur so studentai
Nuoširdžiai užjaučiame Matematikos fakulteto tai komosios matematikos spec. III kurso studentę Rimą LAPINSKAITĘ dėl mylimos mamytės mirKurso draugai
Paskutinis žvilgsnis į Karpatus.
R. Andrijauskaitės
nuotrauka.
Medicinos ir Gydytojų tobulinimosi fakultetų de kanatai, partinės Ir prof sąjunginė organizacijos nuoširdžiai užjaučia Aku šerijos-ginekologijos ka tedros vedėją prof. Alek sandrą VENCKAUSKĄ dėl motinos mirties.
Redakcijos adresas: 232000 — MTP-3, Universiteto g. 3, „Tarybinis studentas". Telefonai — 611179, ketvirtadieniais spaustuvėje 610444. Rinko ir iškiliuoju būdu spaudė LKP CK leidyklos spaustuvė Vilniuje, Tiesos g. 1. Apimtis — 0,5 spaudos lanko. «TapH6nHHc CTVAeBTac» («CoBeTCK»ū cryAeHT»). OpraH napTKOMa peKTopaTa, KOMMTeTa AAKCM, npotįiKOMa opAeaoB TpyAosoro Kpaaioro BsaMenu H Apy*<6bi HapoĄOB Bmabhkjcckoto ynnBepcHTeTa «M. BuHųaca Kancysaca Aht. CCP. Ha amtobckom «3MKe.
Universitete Jadvyga Bulo-I tienė buvo ne tik studentu iri kolegų mylima ir gerbiamj kvalifikuota dėstytoja, bet iri aktyvi, nuoširdžiai vykdanti! savo pareigas visuomeninin! kė. Ypač ilgai ją minės fa-l kulteto dėstytojai, turėjJ daug gražių progų patirti! Jadvygos Bulotienės rūpini! mąsi savo kolegų gyvenimui kai ji buvo universiteto prof! sąjungos vietos komiteto nj rė, fakulteto profbiuro pir mininkė. Komunistai ją bu! vo išrinkę Prancūzų kalbos! katedros partinės grupės sekretore. Kad ir kur dirbo! visur savo bendradarbius! Jadvyga Bulotienė žavėjo dil dėlių taktu, jautrumu, supra! timu, koks sudėtingas rr ne lengvas žmogaus gyvenimas! Praradimo dydį pajuntame, kai ateina laikas negrįžtamai atsisveikinti. Skiriamės su mūsų mieląja kolege Jadvyqa Bulotiene, būdami nuoširdžia įsitikinę, kad jos šviesus pa veikslas liks mūsų dėkingose širdyse. Filologijos fakulteto dėl kanatas ir visuomeninės! organizacijos, Prancūzų kalbos katedra I
III. 14 d. 20 vai. „Žaltvykalės" kavinėje organi-l zuojamas ateistų klubo: „Akiratis" naujų nariu, priėmimas. Jūsų laukia įdomūs su-| sitikimai su žymiais Vil-1 niaus universiteto ate s-l tais, su kitų respublikos! ir Tarybų Sąjungos aukš-1 tųjų mokyklų ateistų klu-l bais. Besidominčius reHgijos| klausimais kviečiame a p-1 silankyti! Klubo „Akiratis" taryba! Dingus) studento pažmėjimą Nr. 780169, Išduo tą MaF studentei TUDA-1 RAKĖ Viktorijai, laikyti negaliojančiu.
Filologijos fakulteto de kanatas, visuomeninės or ganizacijos ir prancūzų kalbos katedra Itūdi dėl ilgametės bendradarbės dėstytojos Jadvygos BU LOTI ENĖS mirties ir reiškia gilią užuojautą šeimos nariams ir artimiesiems.
Medicinos ir qydytojų tobulinimosi fakultetų de kanatai, visuomeninės or ganizacijos nuoširdžiai užjaučia prodekaną Mykolą SAKALINSKĄ dėl tėvo mirties.
Matematikos fakulteto taikomosios matematikos specialybės III kurso II grupės studentai ir kura torė nuoširdžiai užjaučia Rimą LAPINSKAITĘ dėl mylimos mamytės mirties.
Tiražas 4718 LV 10204 Užs. Nr. 659
REDAKTORĖ A. NUGARAITĖ