hinc iturad astra įįįį
:SJįį:Siš:;
...
į?ž:
m. Kovo 24 d. Penktadienis Kaina 2 kap. 1.96’9
vilnensis
Vilniaus Universiteto savaitraštis
LEIDŽIAMAS NUO 1950 M.
BALANDŽIO 15 D.
Nr. 8 (1465)
Trumpai apie... TEISĖS FAKULTETO DOCENTAS LEONAS KUČINSKAS IŠRINKTAS DEPUTATU NUO TSRS DIZAINERIŲ SĄJUNGOS.
• Prieš rinkimus
Susitikimas su A. Brazausku Kovo 9 dieną Universitete įvyko rinkėjų susitikimas su LKP CK pirmuoju sekretoriumi A. Brazausku. A. Brazauskas at sakė į gausius klausimus, pasi dalino mintimis apie LTSR Konstitucijos projektą. Daugu moje klausimų buvo juntamas nepritarimas LKP CK XVII ple nume pareikštoms mintims. Daž-
niausiai, kaip neigiamas pavyz dys, buvo minima J. Gurecko pavardė. A. Brazauskas pareiškė abejonę savo kalbos paskuti niojoje LTSR AT sesijoje tiks lingumu ir teisingumu. Susirinki me kalbėjęs profesorius B. Gen zelis pasakė, kad reakcijos jė gos vienijasi, ir todėl reikia pa
laikyti rinkimuose A. Brazaus ką, kaip pažangiųjų CK jėgų atstovą. Kalbėtojas nepritarė nei plenumo nutarimams, nei A. Brazausko kalbai jame. B. Gen zelio nuomone, pastarasis ple numas liks juoda dėme LKP istorijoje. Susitikime dalyvavo VU rektorius J. Kubilius.
Maskva Praėjusį šeštadienį čia įvyko mitingas, skirtas B. Jelcino kan didatūrai rinkimuose į TSRS liaudies deputatus palaikyti. Mi tinge dalyvavo apie 10000 žmo nių. Kalbėjusieji nepritarė pas tarajame TSKP CK plenume pa reikštai kritikai B. Jelcino adre su, reikalavo paleisti TSKP CK komisiją, kuri sudaryta jo veik lai ištirti. B. Jelcinas kalbėda mas mitinge pasakė, kad jo są žinė švari ir prieš partiją, ir prieš liaudį. Jis taip pat pažy mėjo, kad jeigu bus išrinktas, stengsis sudaryti TSRS AT radi kalių reformų šalininkų frakci
ją. Sekmadienį vyko demonstra cija. Demonstrantai nužygiavo nuo M. Gorkio kultūros ir poil sio parko iki Maskvos tarybos pastato. Milicija netrukdė, ke lias buvo užtvertas tik tada, kai norėta pasukti link Raudono sios aikštės. Demonstrantai taip pat palaikė B. Jelcino kandida tūrą. Lozunguose buvo pasisa koma prieš partinę biurokratiją ir J. Ligačiovą. Primename, kad TSKP CK plenume renkant TSRS liaudies deputatus nuo TSKP J. Ligačiovas gavo dau giausia balsų „prieš" — 78.
Universiteto kolektyvo priesakai kandidatui į TSRS Liaudies deputatus A. Brazauskui Respublikoje susiklostė sudė tinga politinė situacija, kurią sukėlė konservatyvių jėgų ata ka prieš M. Gorbačiovo skelbia mas pertvarkos idėjas. Universiteto kolektyvas re mia pagrindinę Jūsų politikos kryptį, siekiant Respublikos po litinio, ekonominio ir kultūrinio savarankiškumo. Kad šie tikslai būtų pasiekti,
mūsų kandidatą j TSRS liaudies deputatus Algirdą Brazauską įpareigojame: 1. Remti M. Gorbačiovo pas kelbtos pertvarkos šalininkus. 2. Siekti: a) Lietuvos valstybinio suve reniteto kaip pagrindo minė tiems pertvarkos tikslams įgy vendinti, savarankiškų valsty bių sąjungai sudaryti piliečių
sprendimu. b) Lietuvos Komunistų parti jos savarankiškumo priimant Respublikos kompetencijoje esančius sprendimus, pateikti atitinkamus pasiūlymus dėl TSKP Įstatų pakeitimo. c) panaikinti netiesioginę rin kimų sistemą ir atsisakyti rin kimu nuo visuomeninių organi zacijų.
Kartu tikimėb. kad Jūs padė site mums LTSR įstatymu įtei sinti Universiteto autonomiją tokią, kokią pasirinks mūsų ko lektyvas; pasirūpinsite Universi teto, kaip seniausios šalies auk štosios mokyklos, bazės išsau gojimu ir jos plėtimu; atkreip site dėmesį į kritinę situaciją ap rūpinant butais darbuotojus. Mes, Vilniaus Universiteto rin
kėjai, siūlome konsoliduotis ir padėti pažangioms visuomenės jėgoms kovoti su konservatyvia opozicija. Mes pritariame Jūsų rinkiminės platformos įdėjai, kviečiame visus Universiteto darbuotojus ir studentus bal suoti ir iš dviejų 685-osios rin kiminės apygardos kandidatų pasirinkti Jus. 1989 m. kovo 9 d.
• Įvykiai
VU - Europos jaunųjų geografų asociacijos centras Lietuvoje Paskutinę vasario savaitę ne toli Varšuvos, Zaborovo mieste lyje vyko naujos tarptautinės asociacijos steigiamoji konferen cija. Paruošiamieji darbai prasi dėjo prieš metus, kai trijų uni versitetų — Varšuvos, Utrechto ir Barselonos — jaunieji geogra fai (studentai ir absolventai) iškė lė idėją sukurti Europos jaunųjų geografų asociaciją EGEA (pa gal anglišką santrumpą). Pakvietimai dalyvauti konfe rencijoje buvo išsiųsti į visus Europos universitetus, ir atvyko nors ne visų, tačiau daugelio valstybių atstovai: Čekoslo
vakijos, abiejų Vokietijos vals tybių, Jugoslavijos, Austrijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Portugalijos ir, aišku, Lenkijos. Iš Lietuvos buvome dviese, atvyko atstovai ir iš Maskvos bei Kijevo universite tų. Konferencijos darbe dalyva vo apie 80 geografų. Didžiąją konferencijos laike dalį užėmė diskusijos (vykusios, beje, anglų kalba ir, parodžiu sios, kad mūsų studentai įgyja per mažai šnekamosios kalbos įgūdžių) dėl organizacijos struk tūros, finansų, aptartos įvairios veiklos kryptys, numatyta įsteig ti informacinį centrą Kembridžo
universitete, leisti periodinį žur nalą, kitąmet Čekoslovakijoje, Bratislavoje, surengti pirmąjį kongresą. Svarstant EGEA teritorinę struktūrą, buvo pasiūlyta kiek vienoje valstybėje turėti vieną nacionalinį centrą. Mes ir kai kurių kitų valstybių atstovai (Jugoslavijos, Ispanijos ir kt.) siūlė, kad atsižvelgiant į valsty bių struktūrą, galėtų būti ne vienas nacionalinis centras. Sis pasiūlymas buvo priimtas ir pa tvirtintas. Taigi, Vilniaus uni versitetas tampa EGEA Lietuvos organizacijos veiklos koordina ciniu centru.
EGEA atveria naujas įr nema simai bus išsprendžiami. Voldemaras MORIAKINAS žas galimybes mūsų jauniesiems Gamtos fakulteto asistentas geografams dalyvauti daugia planėje tarptautinėje veikloje, Gintautas STANKŪNĄVICIUS IV k. geografijos spec. kelti profesinį meistriškumą. Ti studentas kimės, kad organizaciniai klau
Tartu Užvakar skambinome į Tartu universiteto laikraščio „TRU" redakciją norėdami sužinoti, kas naujo sprendžiant karinės ka tedros klausimą. TVU laikraštyje pasirodė partinio komiteto sekretoriaus bei prorektoriaus mokymo reikalams straipsniai, nagrinėjantys šią problemą, tačiau kol kas jokio sprendimo ne priimta.
Atkurta Lietuvos - Prancūzijos asociacija Kovo 15-ąją Lietuvos — Prancūzijos draugijos, veikusios 1920—1940 metais pagrindu bu vo atkurta Lietuvos—Prancūzi jos kultūrinių ryšių asociacija. Tai jau antroji tokia asociaci ja Lietuvoje (pirmoji buvo Lie tuvos—JAV). Pagrindinės šios asociacijos veiklos kryptys —
palaikyti ryšius su Prancūzijos lietuvį)} bendruomene, propa guoti prancūzų kalbą ir kultū rą Lietuvoje ir lietuviškąją kul tūrą Prancūzijoje, burti vertė jus, siųsti stažuotis profesorius, dėstytojus, aspirantus, keistis delegacijiomis, studentų bei moks leivių grupėmis, plėsti tiesiogi nius ryšius tarp visuomeninių,
kūrybinių organizacijų, taip pat skatinti žmonių individualų ben dravimą. Šiai asociacijai talkininkaus Lietuvos draugystės ir kul tūrinių ryšių su užsie nio šalimis draugija. Aso ciacija turės savo skyrius ir ki tuose Lietuvos rajonuose. Reikia pridurti, jog ji nebus pavaldi
TSRS—Prancūzijos kultūros aso ciacijai (ne paslaptis, jog ši aso ciacija turi nelabai kokį autori tetą Prancūzijoje) ir veiks auto nomiškai. Birželio mėnesį numatyta su rengti iškilmingą susirinkimą, skirtą Prancūzijos revoliucijos 200 metų sukakčiai, į kurį bus
pakviesti svečiai iš Prancūzijos pasiuntinybės Maskvoje, bei konsulato. Taip pat buvo išrinkta ir asociacijos Taryba. Jos prezi dentu išrinktas prof. R. Pavilio nis. Manoma, kad asociacijos būs tinė bus Universitete;
mo tyrinėjimas tęsiasi. Lenki joje neseniai buvo atkreiptas dė mesys ir išaiškintas inkvizitorius, kuriam buvo pavesta šią bylą organizuoti. Gardino archyvuo se rasta naujos medžiagos apie K. Liščinskio brolius ir jį patį. Prof. R. Plečkaitis ragina ieško ti naujos medžiagos ir moksli nėse Viiniaus bibliotekose, nes su ateisto traktatu „Apie dievo nebuvimą", aišku, buvo susipa žinę Universiteto teologijos pro fesoriai, Pasiremdama jų nuo
mone, bažnyčia ir pasmerkė K. Liščinskj. Beje, kaip minėjome, Vilniuje K. Liščinskis buvo ka linamas bažnytiniame kalėjime. Kur jo būta? K. Liščinskiui atminti Vilniuje nulietas medalis, įvyks mokslinė konferencija. Jo mirties metines mini Lenkijos ir Baltarusijos mokslininkai. Buvęs mūsų Uni versiteto studentas Gediminas Butrimas nutapė K. Liščinskio portretą.
• Datos
Prieš 300 metų buvo sudegintas K. Liščinskis Lietuvos katalikų bažnyčios istorijoje dar nėra kankinių. Tuo tarpu Lietuvos ateizmo is torija prasideda Kazimieru Liš’ činsklu. Šio ateisto kančių ke lias — nuo Vilniaus vyskupo K. Bžostovskio bažnytinio kalė jimo iki vienos Varšuvos aikš tės, kurioje ateistas buvo sude gintas ant laužo. K. Liščinskio gyvenimo kelias prasidėjo Bras tos vaivadijoje. Šiandien dvaro vieta — jo gimtinė nėra tiks liai žinoma. Jis puikiai pažirti bažnytinį gyvenimą ir kataliky
bę, nes mokėsi jėzuitų mokyk lose, dirbo jose ir net studijavo Lvovo universitete teologiją'. Bet vėliau išstojo iš jėzuitų or dino ir atsisakė kunigo šventi nimų. Pasaulietinėje karjeroje jis iškilo net iki Lietuvos vyriau siojo tribunolo nario. Tai buvo šviesi asmenybė, tais laikais iš drįsusi ne tik abejoti, bet ir parašyti 265 puslapių traktatą „Do non existentia Dei" — apie dievo nebuvimą. Nelengva buvo su bajoru K. Liščinskiu katalikų bažnyčiai su
sidoroti: reikėjo sėimo pritarimo. Įdomu, kad LDK, kur buvo di desnė tolerancija, ateistą bičiu liai ir giminės apgynė. Teko jį gabenti Varšuvon. Bet ir ten — seimo akivaizdoje — tėvy nainiai narsiai jį užstojo. Deja, pagaliau K. Liščinskis už savo pažiūras buvo nuteistas. 1689 m. kovo 30 d. bausmė buvo įvykdyta. Taigi šįmet sukanka 300 metų nuo pirmojo LDK ate isto nukankinimo. K. Liščinskio ateistinio paliki
Petras PEClURA
Universitas Vilnensis
2
Praėjusių metų pabaigoje lankantis Novosibirsko universitete su jo rektoriumi J. Jeršovu teko kal bėti apie karinio rengimo, visuomenės mokslų pro blemas. Jis pasakė, kad po visuomenės mokslų „re voliucinė situacija" susidarys užsienio kalbų dėsty me. Panašu, kad mūsų Universitete tokiai situacijai stengiamasi užbėgti už akių. Sudaryta komisija kal bų dėstymui reorganizuoti. Apie užsienio kalbų pa dėtį ir perspektyvas Universitete kalbasi trys ka tedrų vedėjai: angių kalbos humanitarinių mokslų fakultetų katedros vedėja docentė Olimpija AR MALYTĖ, anglų kalbos gamtos ir tiksliųjų mokslų fakultetų katedros vedėjas, prof. dr. Laimutis VALEIKA ir vokiečių kalbos katedros vedėjas docentas Jonas KILIUS.
1989.03.24
Mes norėtume, kad visuose fa kultetuose būtu sustiprintos gru pės. Į jas gal reikėtų atrinkti konkurso tvarka, kad mokęsis tokioje grupėje specialistas ga lėtų savo srityje būti vertėju iš užsienio kalbų. O. Armalytė: Anksčiau tokios grupės buvo istorijos ir filologi jos fakultetuose. Kartu su 1987 metų įsakymu jos dingo. Mask vos ir Leningrado aukštosios mokyklos turi tokias grupes. Juk beveik kiekviename kurse būna žmonių, baigusių mokyk
you speak English? J. Kilius: Aš turiu 1969 metų užsienio kalbų mokymo planą. 1—2 kurse beveik visose spe cialybėse užsienio kalbai buvo skiriamos keturios savaitinės valandos. O štai 1987 metų ko vo 17 dienos rektorato įsaky mas. Jis, mūsų nuomone, su žlugdė užsienio kalbų dėstymą, išardė visą sistemą. 1—2 kurse liko tik po 2 savaitines valan das, o 3—4 kurse — po 2 va landas kas antrą savaitę. Per dvi savaites studentas daugiau pamiršta, negu išmoksta. Many tume, kad idealiausia būtų už sienio kalboms skirti po 4 valan das per savaitę ketverius me tus. Naujasis prorektorius Ro landas Pavilionis supranta užsie nio kalbų reikšmę, ir situacija turėtų keistis. Valandų mažini mas užsienio kalbai savotiškai atspindi mūsų stagnaciją. L. Valeika: Paradoksas, kad tas įsakymas buvo parengtas jau persitvarkymo laikotarpiu, kai plečiasi ryšiai su užsieniu. Mums buvo paaiškinta, kad stu dentams tenka per dideli sa vaitiniai krūviai, ir reikia au koti užsienio kalbą. J. Kilius: Visuomenės moks lai, rusų kalba tada buvo nelie čiamos, beliko užsienio kalbos. O. Armalytė: Jeigu užsiėmi mai vyksta tik kas antrą savai tę, nėra jokios prasmės mokyti. Netgi 2 valandos per savaitę jau yra mažai. Užsienio kalbą mokantis, reikia nors trumpai,
bet dažnai ja kalbėti. Su sena programa mes dar išsiversdavom. J. Kilius: Rektorato garbei reikia pasakyti, kad etatų mums nesumažino. Pastaruoju metu mes gauname labai daug stu dentų pareiškimų, kuriuose pra šoma sustiprinti užsienio kalbos dėstymą. Daugiausia tokių pa reiškimų gavome iš ekonomikos fakultetų, kur užsienio kalboms buvo skiriama labai mažai dė mesio. L. Valeika: Aš esu gavęs ir iš kitų fakultetų: matemati kos, fizikos. Ten, kur mokomasi vokiečių kalbos, norima moky tis dar ir angių. Studentai pra šo sudaryti grupes, tačiau tai padaryti sunku kadangi trūks ta etatų. Yra sudaryta komisija kalbų mokymo sistemai pertvarkyti. Ne tik užsienio. Universitete šioms disciplinoms skiriama ne pakankamai dėmesio. Ypač lie tuvių kalbai. Prioritetą turėjo rusų kalba. Pokario metais gal ir reikėjo jos mokyti dvejus metus. Dabar j pirmą kursą stu dentai ateina geriau pasirengę, ir rusų kalbai užtektų vienerių metų. Šiuo klausimu visų fa kultetų nuomonės sutampa. Tik filologijos fakulteto dekanatas mano, kad lituanistams reikėtų trijų semestrų. Pradedant ant ruoju kursu norėtume visuose fakultetuose du semestrus dės tyti lietuvių kalbą. Šiuo klausi
mu yra įvairių nuomonių, deka nai mano, kad užtektų vieno semestro. Manau, kad tai klai dinga nuomonė. Juk mūsų gydy tojai, fizikai ir kiti nemoka taisyk lingai kalbėti lietuviškai. Tai suprantama — jie skaito daug specialybės literatūros rusų kal ba. Baigęs Universitetą žmogus turėtų būti inteligentas, o mes dažnai paruošiame tik specialis tą. J. Kilius: Aš prisiminiau juo kingą atvejį. Kai Universiteto taryboje buvo svarstomi lietu vių kalbos mokymo klausimai, vienas dekanas pasakė: „aš skaitau, kad mūsų fakultete ne reikia dėstyti lietuvių kalbos". Pasirodo, mokyti reikia pradėti nuo dekano. L. Valeika: Komisija kreipėsi į fakultetų dekanus, prašydama pareikšti nuomonę dėl užsienio kalbų dėstymo. Beveik visi pa siūlė sugrąžinti buvusį minimu mą tiek, kiek buvo iki įsakymo. Štai teisės fakultetas siūlo 1—2 kurse po 4 savaitines valandas ir baigti egzaminu, o 3 kurse mokyti fakultatyviai. Nemanau, kad tai žymiai pagerintų padėtį. O. Armalytė: Tik psichologai pasiryžę mokytis užsienio kal bų ketverius metus po keturias valandas per savaitę J. Kilius: Aš jau minėjau, kad toks variantas būtų idealiausias. Tik ketvirtame kurse 2 valandas reikėtų daryti fakultatyvines.
plėšom juos, ir nedrįstu tvirtin ti, kad per lėtai. Bet įgūdžių gyventi be šitų tinklų — neturi me. Artimiausioje ateityje teks patirtį rimtų ekonominių, socia linių sukrėtimų (Ne juokas. Juk teks keisti ūkio sanklodą). Tuo tarpu mes. studijuojantys Vil niuje, nežinome, kuo gyvena Kauno studentai, ką; jau ten šPI.. . Nėra net normalių ryšio kanalų. Ir čia aš artėju prie svarbiausių minčių, išreikštų ko gero banalokais žodžiais. Mums reikia branginti ir stip rinti bendrumo (studentiško ir tautinio) pojūtį, įsisąmoninti savo vystymosi unikalumą. Tik tokiu keliu, eidami mes sugebėsime su
profsąjungos sąrašuose, ir te liks iš 100 proc. tik privilegi juotieji komitetų nariai, kurie bendrabutyje dviviečiuose kam bariuose gyvena, leidžia vasa ras Universiteto vilose ir į užsienius pirmieji važiuoja. Tiek to. Taip buvo anksčiau ir gal ne visur. Noriu, kad taip nebūtų. Nes esu viena iš tų, ku riems studentas rūpi. Esu viena iš tų. R. Martikonio vadinamų „kai kas“, kam studentų orga nizacijos pavadinimas yra ypač svarbu. Ir ne tik iš didelės meilės žodžiui. Norėčiau, kad daiktai butų įvardinti teisingai. Paanalizuokime žodžių jungi nį .^studentų profesinė sąjun ga“. Jis niekam tikęs, nes du jo žodžiai prieštarauja vienas kitam. Gal jau suvokite, kur
šuo pakastas. Jei dar ne. paro dysiu. Idant nebūčiau apkaltin ta definicijų netikslumu, paci tuosiu, ką knygose rašo. Tiesa, stagnacijos metų leidiniai dabar vertingesni satyros požiūriu, ta čiau Britanijos Enciklopedija, manau, pakankamas autoritetas ne tik anglomanams. Taigi. Profsąjungos pirmiausia kūrėsi Britanijoje (18 — 19 a.) kaip to paties amato darbinin kų asociacijos. Profsąjungų veikla — tai dirbančiųjų judėji mas (angį, labo u r movement), kuriam rūpi darbo užmokestis ir darbo sąlygos. .Jei „kolektyvi nės derybos“ (angį. collective bargaining) neduoda efekto, praktikuojami streikai, boikotai ir kt. Apie Lietuvos profsąjun gas Britanijos Enciklopedi ia ne rašo. todėl tenka skaityti tary bų Lietuvos Enciklopediją ir su žinoti, kad Lietuvoje profsąjun gos pradėjo kurtis 19 a. pabai goje. Jų tikslas buvo priešintis
kapitalistiniam išnaudojimui. Dabar profsąjungos „rūpinasi gamybos tobulinimu, darbo są lygų gerinimu, soc. lenktyniavi mo ir judėjimo už komunistinį darbą organizavimu, darbo žmo nių ir jų šeimų buitimi, |ų so cialiniu draudimu, sveikatingu mu, poilsio organizavimu“, (kan trybės), „kontroliuoja gyvena mųjų namų ir kultūrinių bei buitinių pastatų statybą, buitini aptarnavimą, skirsto gyvenamą plotą, plėtoja kolektyvinę sodi ninkyste“. (kantrybės). „akty viai rūpinasi darbo žmonių idė jiniu, politiniu, darbiniu ir do roviniu auklėjimu, kūno kultū ros ir sporto plėtojimu. darbo žmonių poilsiu“, (viskas). Tur būt visa ši informacija buvo užkoduota R. Martikonio straip snio antraštėj daugtaškyje skliausteliuose. Nenuostabu, kad jis neišturėjo ir savo džiaugs mą išreiškė fraze „tegyvuoja (nukelta i 4 psl.)
Tik ne profsąjunga Sis rašinys bus kontrargu mentas Ryčio Martikonio straip sniui „Profsąjunga (...), tegy vuoja profsąjunga!“ (UV, N-r. 6). Jei neskaitėte, paskaitykite, nes galite ne visiškai suprasti mane Jūs. aišku, dabar nesėdite skaitykloje ir neturite viso komplekto po ranka, todėl pa bandysiu reziumuoti R. Marti konio mintis ir pacituoti teigi nius. kuriems norėčiau paprieš tarauti. Autorius teigia, kad netikslin ga kurti naują visus studentus vienijančią organizaciją, todėl kad „egzistuoja studentu prof sąjunga“. Jis rašo: „Studentų profsąjungos reorganizavimas — trumpiausias (?) ir realiau sias kelias studentų savivaldos, studentams plačiausiai (kol kas
100 proc.) atstovaujančios orga nizacijos link“. R. Martikonis ma no, kad reikėsią daug ką keisti jos veikloje ir struktūroje. „Vi sa tai — Įstatų pataisymo rei kalai, kaip ir pavadinimo (jei tai kai kam yra itin svarbu)“. Tuo tarpu pats autorius iš pra džių tikino, jog „visiems seniai aišku, kad ne pavadinimas svarbu“. Stop! Kas tie „visi“? Ar tie 100 proc. profsąjungos narių? O gal Rytis tiki, kad prof sąjungos bilieto turėjimas ir yra toji vienijanti veikla? Nors pats teišdrįso parašyti. kad profsą junga „egzistuoja“. Esu linkusi tikėti, kad studentams greitai nusibos mokėti mokesti (t. y. kad ta suma būtų atskaitoma) ir kad jie „padės ant stalo“ bi lietus, nepanorėję ilgiau būti
Parengė Audrius SIAURUSEVICIUS
kas savo maksimalizmu (ar dar kuo), bet jam rastume daug ra cionalaus. Rašau: „būtų", „rastu me", nes tokio akumuliuoto (su rinkto) modelio nėra. Jis dali mis sklando izoliuotuose fakul tetuose, mokyklose. Manau, kad rinkti šias dalis būtų galima naudojant busimosios federaci jos ryšius, bet žmonės, pasiš ventę šiems reikalams, neturi būti sukaustyti atstovavimu, nuostatais, ir pan. Tokia idėja. Kokiomis formomis ją galima realizuoti? Konferencijos, ar laisvesnės sambūrių formos, ats kiri leidiniai ar puslapiai busi majame „Lietuvos studente", nežinau. Bet jei jau imtumė mės, tai nežinau, kas svarbiau taptų: busimojo modelio surin kimas, ar atskirų dalių sujungi mo į visumą procesas. Arvydas GRIGAS
Reorganizacija? lik tiek?! zėje. Tai, kad vienintelė vienijanti visus studentus organizacija, turi tapti neprik lausoma, užpildyta išties studen tišku turiniu, tai, kad jos bazė je turi, susikurti respublikinis organas, akumuliuojantis ir reiš kiantis visos studentijos bend riausius interesus, aš priimu kaip aksiomą ir nesigilinsiu į tai. Tačiau būtų puiku, jei ši re organizacija ne tik aptvarkytų mūsų „ūkį", bet įneštų kai ką nauja, reikšminga ir ne tik mū sų kiemui.. . Tebegyvename šė toniškai supainiotuose ekonomi niuose, ideologiniuose ir kito kiuose praeities tinkluose. Tiesa,
L. Valeika: Aš pritariu kole goms. Universitete į vieną gru pę turėtų sueiti tie, kurie jau ateina mokėdami kalbą, nes be simokydami kartu su visais jie ima šiuo požiūriu degraduoti. O. Armalytė: Istorijos ir filo logijos fakultetų studentus mes skirstome į grupes pagal suge bėjimus. Mokslo pradžioje stu dentai rašo kontrolinius ir pagal jų rezultatus suskirstome į ke turias penkias grupes. L. Valeika: Dekanatams, padi dinus užsienio kalboms skirtų valandų skaičių, sunku būtų su daryti tvarkaraščius, bet turint gerų norų — galima. Sunku bū tų pasakyti, kiek reikėtų pridėti valandų užsienio kalboms, mes dabar prašome 4 savaitinių va landų 1—2 kurse, 2 valandų tre čiame ir ketvirtame kurse ir — norintiems — fakultatyvo. Dekanai, aišku, pasiprie šins. Bet juk geras užsienio kalbos mokėjimas padės ir spe cialybės dalykus geriau įsisa vinti. J. Kilius: Užsienio kalba pa dės orientuotis naujausiuose mokslo laimėjimuose. Nemokan tys kalbos skaito verstinę lite ratūrą, o kol ji verčiama praei na laiko. L. Valeika: Mes kviestume dekanus paieškoti galimybių.
vokti supantį pasaulį su ma žiausiais nuostoliais, pilnavertiš kai bendrauti su jno. Bet svar biau tai, kad tik jausdami ir brangindami savo bendrumą ra sime trumpiausią kelią iš pai nios dabarties duobės. LŽŪA buriasi „Jaunųjų fer merių" draugija. Ji turtėja idė jomis, liečiančiomis Lietuvos ateities žemės ūkį. Ekonomikos fakultetuose studentai turi įdo mių, savitų požiūrių, ieškant perspektyviausių ekonominio vystymosi kelių. Teisininkai — tikrai turi ką pasakyti apie ateitį per savo prizmę. Konser vatorijos, Dailės instituto stu dentai, mūsų humanitarai daug ką gali pareikšti apie kultūros, meno perspektyvas. Kitaip ta riant, mumyse brandinamas dau giau ar mažiau išbaigtas Lietu vos ateities modelis. Įsitikinęs: jis būtų originalus, gal drastiš
•Studentų (Sąjunga)
Keli ar keliolika Universiteto vaikinų organizuoja Lietuvos studentų konferenciją (kiek ki tose aukštosiose mokyklose — nežinau). Tai, kam čia rūošiamąsi, gali ma ir reikia vertinti įvairai. Juk, kas iš šio ruošimosi išeis, priklauso nuo mūsų vidinių as piracijų, nuo to, kaip kiekvie nas suprantame studentijos (o gal ir savo asmeninę) prieder mę erdvėje ir laike. Viena — kas tikrai turį įvyk ti, su kuo sutinka, regis, visi įnikę į polemiką — tai esminė studentiškų struktūrų reorgani zacija, turinti įvykti da bartinių profsąjungų ba
las su sustiprinta užsienio kal ba. Kiekviename fakultete turė tų būtį tokia grupė.
Reiškiame viltį, kad Universite to taryba palaikys mus. O. Armalytė: Reikia atkreipti dėmesį į užsienio kalbų dėsty mo metodiką. Dabar, kai atsi randa didesnės galimybės išva žiuoti į užsienį, reikia ugdyti šnekamosios kalbos įgūdžius. Reikia kuo dažnesnių susitikimų su studentais, mažinti žmonių skaičių grupėse. Dabar yra gru pių, kuriose mokosi po 16 žmo nių. Svarbi ir materialinė bazė. Neturime dauginamosios tech nikos, audiovizualinė laboratori ja taip pat neatitinka reikalavi mų. Teko lankytis Anglijoje, ten kiekvienoje bibliotekoje sto vi literatūros dauginimo apara tai. Mums katedroje reikėtų tu rėti bent vieną tokį aparatą. J. Kilius: Susidomėjimas už sienio kalbomis auga. Dėstyto jus, pradeda kviesti kooperaty vai, kurie moka didesnius pi nigus. Gal kažką panašaus rei kėtų sukurti ir prie Universite to. Gal ne tik užsienio kalbų mokyti, bet ir lietuvių kalbos vietinius lenkus ir rusus. L. Valeika: Idealu būtų kaž kas panašaus į kalbų institutą. Beje, nuo kitų mokslo metų Universitete pradeda veikti fi losofijos ir sociologijos fakul tetas, ten bus mokoma ir už sienio kalbų. Neišvengiamai rei kės padidinti užsienio kalbų dės tytojų etatus. J. Kilius: Reikia pastebėti, kad po karo Lietuvoje nebuvo išleistas nė vienas anglų kalbos vadovėlis aukštosioms mokyk loms. Norint išleisti, reikėdavo kreiptis į Maskvą, o ten atsaky davo, kad vadovėlių yra užtek tinai. Tačiau ir čia padėtis kei čiasi. Leidyklos ima palankiai žiūrėti į šį reikalą. Rašomas anglų kalbos vadovėlis, netrukus pasirodys vokiečių kalbos vado vėlis. L. Valeika: Apibendrinant gali ma nurodyti takias pagrindines užsienio kalbų dėstymo kryptis: padidinti valandų skaičių; page rinti m&terialinę bazę; sumažinti dėstytojams tenkantį krūvį; su mažinti studentų skaičių grupė se. Reikėtų ir naujų etatų.
Universitas Vilnensis
1989.03.24
LKP istorija mokslininkų dėmesio centre Kovo 10 d. VU partinis ko mitetas surengė mokslinę kon ferenciją „Lietuvos Komunistų partija: istorija, nūdiena, atei tis". Konferenciją atidarė ir ją vedė TSKP istorijos katedros ve dėjas prof. V. Pšibilskis. Buvo perskaityti 9 pranešimai. Daly vavo Universiteto, MA Istorijos instituto, Partijos istorijos ins tituto prie LKP CK, Vilniaus aukštosios partinės mokyklos mokslininkai. Pranešimuose bu vo apžvelgta 70-les metų Lietu vos komunistų partijos sudėtin ga ir prieštaringa raida. LKP pirmtakų problemą nag rinėjo aspirantas A. Vyšniaus kas. Jis pažymėjo, kad V. Kap sukas įr Z. Angarietis siejo Lie tuvos KP įkūrimą su revoliuci niais įvykiais Rusijoje 1917 m. Šią koncepciją Z. Angarietis pakeitė tik 4-ame dešimtmetyje, kai ėmė ieškoti LKP pirmtakų 1863 m. sukilime, tarp revoliuci
nių socialdemokratų. Ši koncep cija pokario metais tapo vyrau jančia visuose akademiniuose is toriniuose darbuose. Ist. m. kand. C. Bauža kėlė partijos istorijos tyrimų problemas: „Trumpo VKP (b) kurso" įtaką LKP isto rijos istoriografijai, alternatyvi nio požiūrio nebuvimą moksli niuose tyrimuose. Pranešėjas iškėlė konkrečius uždavinius ateičiai: tirti nacionalinio ju dėjimo istoriją Lietuvoje, LKP įkūrimą vertinti per pasaulinės revoliucijos teorijos prizmę. LTSR MA narys — korespondentas B. Vaitkevičius nurodė, kad Lietu vos Komunistų partija 1918 m. susikūrė kaip savarankiška ir tokį statusą išlaikė iki 1919 m. kovo mėnesio RKP (b) VIII suvažiavimo, kuris pasisakė prieš federaciją partijoje. Ist. m. kand. Ž. Kriaučiūnienė kal bėjo apie A. Domaševičiaus va dovaujamą Komunistų partiją,
kurį veikė 1919 m. sausio mėn. — 1919 m. pavasarį. Eiliniams nariams perėjus į L ir BKP su dėtį, ji nustojo gyvavusi. LKP statusą 1919 m. — 1939 m. ana lizavo ist. m. kand. E. Senapedienė. Ji pabrėžė, kad 1920 m. liepos 12 d. RTFSR pripažino juridinę Lietuvos respublikos ne priklausomybę, o LKP ir toliau liko RKP (b) dalimi. Susidarė paradoksali situacija: LKP bu vo pavaldi kitos šalies partijai, nors veikė savarankiškos vals tybės teritorijoje. Ist. m. kand. A. Bacio pranešime išdės tyta LKP veiklos Kominteme is torija, nurodant, kad Kominternas ne visuomet priimdavo re alistinius nutarimus LKP veiklos klausimais. Ist. m. kand. V. Kancevičius analizuodamas LKP statusą 1940 m. birželio mėn. — 1941 m. birželio mėn suskirstė šį laikotarpį į 3 etapus, re miantis archyvine medžiaga pa
grindė teiginius apie tai, kad 1940 m. VI. 15—VI.25 d. LKP buvo nušalinta nuo aktyvios po litinės veiklos, legalizavus par tiją, ji veikė vadovaujama ats tovų iš Maskvos. 1940 m. spa lio 8 d. LKP buvo priimta j VKP (b) vietinės partinės or ganizacijos teisėmis. Ekon. m. dr. S. Uosis kalbėjo apie LKP savarankiškumo atkūrimą, nurodė problemas, reikalaujan čias praktinio sprendimo: atkurti Lietuvos Komunistų partiją, at sisakyti jos monopolinės padė ties politinėje Respublikos struk tūroje. Reikia Tarybų Sąjungo je sukurti Komunistų partijų są jungą, išrinkti vadovaujantį or ganą, atstovaujantį visų respu blikų KP su veto teise. Ist. m. dr. E. Jančiauskas pateikė konkrečius pasiūlymus LKP sta tuso klausimu: suteikti didesnį savarankiškumą respublikų Kom partijoms, siekti TSKP Įstatų pa
keitimo šia linkme XXVIII par tijos suvažiavime. Atsižvelgus į tai, jog parti nės organizacijos vis dažniau kelia LKP savarankiškumo klau simą, konferencijos išvadose re komenduota partiniams orga nams sudaryti darbinę grupę TSKP Įstatams ir Programai peržiūrėti, išklausius komunis tų nuomonę, aptarus naujų Įsta tų ir Programos projektą pirmi nėse partinėse organizacijose, suformuluoti LKP platformą šiuo klausimu. Jau dabar, nelaukiant eilinio'partijos suvažiavimo, nuo sekliai didinti Respublikos par tinės organizacijos savarankiš kumą, sprendžiant vidinio par tinio gyvenimo klausimus ir įt virtinant Respublikos suvereni tetą. Ona BIVEINIENE TSKP Istorijos katedros vyr. dėstytoja „U. V." numato spausdinti kai kuriuos pranešimus.
Kai kurie Konstitucijos projekto straipsniai kelia apmaudą Manoma, kad kuo reiškinys paradoksalesnis, tuo jis tik resnis. Mūsų nūdiena tai labai dailiai įrodo. Dar visai neseniai beveik du milijonai lietuvių pa rašų paliudijo tautos ryžtą priešintis visiems žinomoms TSRS Kontitucijos pataisos, bet prieš vėją nepapūsi, ir šiandien mes su apmaudu . žvelgiame į kai kuriuos Respublikos Kons titucijos projekto straipsnius, stulbinančiai , primenančius tei ginius, dėl kurių Lietuva nepa gailėjo protestų ir demonstra cijų. Ką padarysi, gyvenimas diktuoja mums savo rūsčius įstatymus, tačiau bent dabar tu rime susitelkti, kad nedemo kratiškos, neteisingos teisės normos neprasibrautj į naująją Konstituciją. O projekte jų apstu. Pradėsime nuo 6 straipsnio, patetiška deklaracija įvardijan čio LKP padėtį politinėje siste moje. Galima ilgai ginčytis dėl formuluotės „avangardas", bet pabandykime pažvelgti į prob lemą plačiau. Remiantis Kons titucijos projekto preambule, Lietuvos politinė sistema tu rėtų būti apspręsta trimis as pektais — praeities, nūdienos ir ateities. Taip vertinant politi nių partijų institucijas, svarbu pažymėti, kad visų nepriklau somos Lietuvos partijų, išsky rus LKP, veikla buvo smurtiškai
nutraukta po Stalino invazijos; šiuo metu kompartija nepajėgia, beje, ir teoriškai negali pajėgti, spręsti visų Lietuvos problemų, kuriasi kitos partijos; niekas negali garantuoti, kad perspek tyvoje nesusikurs daugiau po litinių partijų, kurioms šis pro jekto straipsnis paliktų statusą adekvatų Lietuvos žveju drau gijai. LKP CK pirmasis sekre torius A. Brazauskas susitikime su rinkėjais, pasakė, kad jeigu atsiras kita valdančioji partija, ją įr įrašysime į Konsti tuciją. Manome, kad Valstybės pagrindinis Įstatymas — ne marškiniai, kuriuos galima kas dien keisti. Būsima Konstitu cija turi suderinti maksimalų atitikimą šiandienos realijoms ir kartu stimuliuoti tolesnį Valsty bės politinį ir socialinį vysty mąsi. Todėl 6 straipsnį reikėtų pakeisti taip, kad jis įvardintų politinių partijų, Respublikos gyventojų politinių interesų ats tovų ir reiškėjų, instituciją. O kuri iš jų taps valdančiąja ir „avangardu" — spręs tauta. To kia nuostata yra būtina. Kitaip visos kalbos apie demokratijos galimybes vienpartinėje sis temoje bus panašios į brežnevi nių laikų fantazijas apie eko nominį klestėjimą monopolizuo to ūkio sąlygomis. Tęsiant pokalbį apie visuome nines politines organizacijas ne
Vilniaus Universiteto, matematikos fakulteto ir skaičiavimo centro atviro partinio susirinkimo, įkirto LKP CK XVII plenu mo nutarimui svarstyti.
Kreipimasis į
Lietuvos
Komunistų
PartijosCK
(Nuorašai įteikti laikraščių „Universitas Vilnensis“, „Tiesa“ ir „Gimtasis kraštas“ redakci joms.) Mes, Matematikos fakulteto ir Skaičiavimo centro darbuotojai, atidžiai susipažinę su LKP CK XVII plenumo medžiaga, mano me, jog pagrindinis svarstytas klausimas „dėl partinių organi zacijų darbo vienijant Respub likos visuomenę pertvarkos už daviniams spręsti“ šiuo metu yra nepaprastai aktualus. Nega lima nepritarti nuomonei apie būtinumą vienyti visu Respubli kos gyventojų pastangas pert varkos eigai spartinai. Tokios vienybėj pagrindu su sirinkimas laiko LKP CK krei pimesi j Respublikos komunis tus, darbo žmones, visus rinkė jus numatytą tikro Respublikos suvereniteto siekimą, t. y. visų pirma galimybę savarankiškai spręsti visus politinio, ekonomi
nio, socialinio, kultūrinio gyve nimo klausimus, realizuoti lie tuvių tautos apsisprendimo tei sę, išsaugoti tautos savastį. Su vereniteto, reiškiančio ir musų išimtinę teisę į žemę, miškus, gamtos ir kultūros turtus, pa galiau savą Konstituciją ir įsta tymus, pilietybę, valstybinę kal bą ir laisvę palaikyti ryšius su kitomis tarybinėmis respubliko mis ir užsienio šalimis. Kaip buvo pasakyta rinkimi nėje platformoje — tokia pag rindinė idėja. Šis ateities tiks las gali ir turi suvienyti ne tik komunistus, bet ir visus Lietu vos gyventojus. Tačiau kelias i tikslą priklausys ne tik nuo po litinės situacijos Respublikoje, bet ir nuo padėties tiek Tarybų Sąjungoje, tiek ir užsienyje. Abejonių nekelia viena, jog šis kelias gali būti tik taikus, tik prisilaikant teisinės valstybės principų.
galima apeiti Projekto skirsnyje „Rinkimų sistema" įtvirtinto „vi suomeninių" deputatų trečda lio principo. Visų pirma, ši nuostata perbraukia tame pačia me skirsnyje deklaruojamus vi suotinės, lygios ir tiesioginės rin kimų teisės principus. Iš tikrųjų, kokie begali būti visuotiniai, ly gūs ir tiesioginiai rinkimai, jei gu; pavyzdžiui, moteris; vetera nė, partietė ir sąjūdininke — turės 4 balsus visuomeninėse or ganizacijose ir dar 1 balsą teri toriniuose rinkimuose! Pagaliau ar nepanašus į absurdą Sąjū džio, Lygos, Kompartijos sulygiginimas su sodininkais raciona lizatoriais ir žvejais, ir ar gali visuomeninės organizacijos res publikinio organo buvimas aps pręsti tos organizacijos atstova vimą Valstybės Parlamente? Suvereni teisė spręsti, kam pati kėti tautos atstovavimą, turi priklausyti tautai, o ne korpora cijoms. Rinkimai turi būti vi suotiniai, lygūs ir tiesioginiai, o ne organizuoti viduramžišku cechinių rinkimų principu. Keistina ir 73 straipsnio for muluotė dėl sąjunginių įstatymų įsigaliojimo Respublikos teritori joje. Projekte siūlomas apibrėži mas yra per daug abstraktus. Kam papildomai kalbėti apie „suve renias teises, įtvirtintas LTSR Konstitucijoje", jeigu galima panaudoti kur kas racionalesnę Partija, siekianti tapti realiai vadovaujančia politiniame gyve nime, turi numatyti alternaty vinius kelius, būdus ir formas galutiniam tikslui siekti. Išanks tinis vieno ar kito kelio pasirin kimas, neatsižvelgiant j galimus ateities išorinių (ir vidinių) ap linkybių pasikeitimus, gali būti vertinamas kaip tautos apsis prendimo teisės ribojimas. Pastaruoju metu plačiai svar stomas klausimas ar siekiamas Respublikos suverenumas įgy vendinamas TSRS sudėtyje ar ne, t. y. ar verta naudotis kon stitucine išstojimo iš TSRS su dėties teise, ar ne. Tai, be abe jonės, reiškia ir tam tikrą su verenumo formos pasirinkimą. Labai dažnai, pats tokio klausi mo kėlimas vertinamas neigia mai ir laikomas agitavimu nadelsiant išstoti iš TSR Sąjungos. Mūsų nuomone, tik atviras ir visapusiškas šio klausimo svar stymas yra prielaida Respubli kos visuomenės vienijimui pert varkos uždaviniams spręsti. Vertinant plenumo priimtus nutarimus išdėstytu požiūriu, tenka konstatuoti. 1. Pritardami Respublikos s u v e ren iteto st i pr i n im u i. dalba rti niiame etape siejant tai su fe deracijos, kaip lygiųjų sąjungos, reikalaujančios bendro sutiki mo, įgyvendinimu, norėtume at
formuluotę, pateiktą Konstituci jos projekte, išspausdintame „Atgimime": „TSRS įstatymai galioja LTSR teritorijoje tik tuo atveju, jeigu jie neprieštarauja LTSR Konstitucijai". Labai opus Respublikos vi Ginkluoto suomenei tarnybos siose Pajėgose klausimas. Pro jekto 30 str. kalba tik apie ga limybę sukurti nacionalines ka rines formuotes, kurių vado vavimo prerogatyva bus suteik ta TSRS kompetencijai. Vadi nasi, formuotės gali būti su kurtos, gali ir nebūti. Įdomi konstitucinė nuostata, nepap rastai primenanti K. Markso pa sisakymą apie buržuazines kons titucijas, deklaruojančias pilie čių laisves ir tuojau jas apkar pančias. Deja, socialistinių vai stybių konstitucijos K. Markso kritikuojama linkme, nuėjo dar toliau. O siūlomo Lietuvos Kon stitucijos projekto 30 str. yra tokios j uridinės ekvilibristikos viršūnė. Konstitucinė norma, kuri gali būti įgyvendinta, o gali ir ne! Ir neaišku, nuo Ko priklausys tos normos realizaci ja — nuo mūsų Parlamento, ar nuo „TSRS Ginkluotojų Pajėgų aukščiausiosios vadovybės". Tei singa, matyt, bus išvada, kad projekto rengėjai, redaguodami 30 straipsnį nebuvo užtikrinti nacionalinių karinių formuočių kreipti dėmesį j šiame plenume išreikštą mintį, jog ateities po žiūriu „Respublikos vystymasis turi būtii siejamas su TSRS“. Tai prieštarauja LKP CK rinkimi nei platformai, kurioje ateities pagrindu laikomais tikras Res publikos suverenitetas. Be to, šis tikslo pakeitimas plenume nebuvo pagrįstas nei ekonomiš kai, nei istoriškai, nei kuriuo nors kiltu rimtesniu pagrindu. 2_. Nutarimas nepritarti ne formalių judėjimų veikimui bet kurioje organizacijoje nesuderi namas su LTSR Konstitucijos 49 str.. pagal kurį visi piliečiai tu ri teisę jungtis j visuomenines organizacijas, padedančias vys tyti politinį aktyvumą jr savaveiksm iškurną. 3. Einant teisinės valstybės kūrimo keliu būtina siekti, kad laikraščių ir kitų leidinių klau simai būtų sprendžiami remian tis Spaudos įstatymu. Kitu keliu einama, siūlant spręsti kai ku rių leidinių likimą kritikuoja miems organams. Tai nesuderi nama ir su LTSR Konstitucijos 47-u ir 48-u straipsniais, regla mentuojančiais kritikos ir spau dos laisves. 4 Nutarime pareikšta kritika Sąjūdžio adresu yra vienpusė. Mūsų nuomone, LPS seimo va sario 16 d. deklaracija, teigianti tautos teisę nepriklausomai rin
sukūrimo realumu ir nusprendė apsidrausti. Reikėtų grįžti ir prie 11 strai psnio. Jis įtvirtintų seniai lauk tą ir trokštą tiesą — žemė, jos gelmės, vandenys, jūros šelfas, miškai, gamtiniai ištekliai yra išimtinė Respublikos valstybi nė nuosavybė. Bet kam reika linga pastraipa, kuri kalba apie tai, kad įstatymo numatyta tvarka Respublikos teritorijoje be kitų įmonių ir organizacijų veikia ir sąjunginės, kurios ga lės nekliudomai naudotis „išim tine Respublikos valstybine nuo savybe"? Kam reikalingas šis papildymas? Respublikos suve reniteto reiškėjas — Parlamen tas, t. y. Aukščiausioji Taryba, galės priimti pokonstitucinį įsta tymą, kuris ir reguliuotų visų valstybinės nuosavybės valdyto jų ir naudotojų teises ir parei gas, tarp jų ir sąjunginių įmo nių bei organizacijų. Tokia yra mūsų nuomonė dėl LTSR Konstitucijos projekto ke lių esminių straipsnių. Kviečia me visus Universiteto dėstyto jus ir studentus prisijungti prie mūsų ir paskelbti savo nuomo nes. TF studentai: Gintaras STEPONAVIČIUS Vygaudas USACKAS Aldas PUKLEVICIUS ktis savo kelią, neatitinka Sąjū džio programos tiek, kiek neati tinka vienas kito terminai ^ne priklausomumas“ ir „suvereni tetas“. 5. Respublikos visuomenę lie čiančių klausimų svarstymas plenumuose turi remtis jų ap tarimo rezultatais partinėse or ganizacijose. Lietuvos KP dar bo stiliaus keitimo, jos statuso klausimas ir CK sudėties atnau jinimas turi būti ąprendžiamas neeiliniame LKP suvažiavime arba konferencijoje. Kartu norėtume j vertinti ple numą. atsižvelgdami ir į kalbė jusiųjų pranešimus. Mūsų r>uomone, LKP CK pirmojo sekreto riaus pranešime pateiktas esa mo politinio ir visuomeninio gy venimo Respublikoje vertinimas, pagal kurį esame visiškai neto li tos ribos, už kurios seka ypa tinga valdymo forma, neatitin ka realios padėties. Apskaitai tenka pripažinti, jog šis plenu mas patvirtina TSKP CK sekre toriaus A. Jakovlevo savo metu pasakytus žodžius apie dar ne prasidėjusi tikrą pasipriešinimą pertvarkai, kurio dar reikia laukti ateityje. Todėl, artėjančių rinkimų požiūriu, tai verčia da ryti išvadas ne pasisakiusiųjų naudai. 1989
m. kovo 10 d.
jios, skirtos „Varpo" 100-mečiui Tiražas, kaip visuomet, kukKaip rašoma leidinio įžangoje, referatai (docentų bei studentų), „tokio pobūdžio leidiniai padės lokas — 600 egzempliorių, tad Pirmą kartą šiais metais mi rastis — nedidelės knygelės taip pat interviu „Kalba — tau studentams geriau susipažinti su susidomėjusieji galės šį numerį su filologijos senąja lietuvių spauda, jos isto nėjome Knygnešio dieną. Tokia formato. Joje spausdinami vasa tos gyvybė" proga išleistas ir neįprastas rio mėnesį Spaudos žurnalistikos mokslų daktaru profesoriumi J. rija, kuri apskritai yra sudėtinė perskaityti Universiteto biblio tekos skaitykloje. „Universiteto žurnalisto" laik- katedroje vykusios konferenci- Palionių. Lietuvos istorijos dalis".
„Universiteto žurnalistas“ — „Varpo“ 100-mečiui
(Jniversitas Vilnensis
4
Tik ne profsąjunga (atkelta iš 2 psl.)
profsąjunga!“. Belieka pridurti „audringi plojimai“, nors, kiek supratau, Lietuvos profsąjungos susirūpinusios viskuo, tik ne darbo užmokesčiu. Grįžkime prie frazės „studen tų profesinė sąjunga“. TLE skaitau: „Profsąjungoms priklau.so visų profesijų darbininkai, kolūkiečiai, tarnautojai“. Ar stu dentas — profesija? „Studentai — tai žmonės, kurie mokosi aukštojoje mokykloje. Jie suda ro i nte limenti jos dalį, savitą so cialinę demografinę grupę, ku
riai būdinga 1) bendra veiklos sritis (mokymasis, žinių ir įgū džių įgijimas, rengimasis tapti aukštos kvalifiikaci jos specialis tais). 2) susitelkimas tam tikro se teritorijose (studentų mieste liai). 3) amžiaus vienodumas- 4) priklausymo trumpalaikišku mas“ (TLE). Verčiu save surasti ryšį tarp studentų ir profesinių sąjungų. Net jei ir tikėtum^ kad studentas gauna tam tikrą „atlyginimą“ už „darbą“, tai v išvien tarybinių profsąjungų kom,pelenei jon neįeina reikalau ti užmokesčio padidinimo. Tai gal studentas bent jau rengia
mas kokiai nors profesijai, ją įgyja, t. y. išmoksta darbą dir bti? Kam jam mokytis, jeigu jis — aukštos kvalifikacijos specia listas, ir šitai jį įgalina dirbti bet kokį darbą. Nesvarbu, kad ne pagal specialybę. Turbūt sutarėme, kad prie žo džio „studentas“ žodis „profsą junga“ nelabai limpa Tai gal Studentas pats limpa prie kerinč iosios Profsąjungos. Deja, nei buto, nei sodo, nei iš sti pendijos. nei iš Profsąjungos nenusipirksi. Atsikvošėk, Prof sąjungos apsvaigintas Studente! Net ir nebūdamas Jos globoje
1989.03.24
ar nelaisvėje, tu turi teisę praustis po dušu. kada nori ir keisti patalynę, kada rei kia, tu gali reikalauti, kad įstiklintų auditorijos langą ar įsuktų lempelę skaitykloje. Tam yra komendantai, ūkvedžiai, iš tisos tarnybos, net pats prorek torius. Jie už tai pinigus gauna, ir už tuos pinigus duoną perka. Studento duona — mokyma sis. Kas išalkęs atėjo j Alma Mater, tas turi pasisotinti — duona ir žaidimais. R. Martikoniui baisiai rūpi, kad ..visi su sieitų po viena vėiliava“. Aš manau kad Vilniaus Universite to studento pažymėjimas ir stu dentiška kepuraitė vienija visą šimtą procentų. Ir niekada ne sueis visi po viena vėliava, nes minta jie skirtinga duona ir
mėgsta jie skirtingus žaidimus. Lai buriasi jie savo kiemuose po arkom, medžiais ar vėlia vom. Pasitarti, pamintyti lai su eis patikimiausi ir doriausi iš visų kiemų. Taip susijungs min tys. Pažaisti, pasibūti sutilps vi si vienoje aikštėje ir susijungs dvasia savo. Tik, neduokdie. at sirastų koks Jurgelis ir norėtų visus vaikus mokyti. Nemokysiu ir aš daugiau. Jei manęs paklausytumėte, patar čiau vadintis Sąjunga, nes pa saulio studentus vienijanti orga nizacija yra Tarptautinė Stu dentų Sąjunga. Tik jokiu būdu ne profsąjun ga. Nida BURNEIKAITE FilF anglų filologijos katedros asistentė
Nusilenkiame Vilniaus krašto knygnešiams Vilniaus kraštas — tolokai nuo dviejų imperijų — Rusijos ir Vokietijos sienos, per visą spaudos draudimo laikotarpį al ko ne mažiau nei visa Lietuva. Čia netgi labiau trūko lietuviš ko spausdinto žodžio, kuris at svertų kitų kalbų įtaką moksle, bažnyčioje, spaudoje. Tad kny gnešių nešamos knygos šiam kraštui buvo gyvybiškai svar bios ir reikalingos. Kas nešė knygas j šį kraštą, kas jas pla tino? Vilniaus krašto knygnešių tė vu laikomas Valentinas Urbo navičius (1845—1929), įdomaus likimo žmogus. Gimęs prie Kvė darnos, mokęsis Šiauliuose, po 1863 metų sukilimo jis pasikei tė pavardę, kad galėtų moky tis kaip bajorų vaikas ir kad pasislėptų nuo persekiojimo už dalyvavimą sukilime. Jau nuo 1891 metų jis atsikelia į Vilnių, įsidarbina geležinkelio statybo je. Štai nuo tada ir prasideda jo knygnešystės odisėja. Namai, kuriuos jis įsirengia prie Stepono bažnyčios, netoli
------------------------------------------------- —— --------------- - ---- —------------------ ---- -—■——--------------------------------------------------------------------------------------------
geležinkelio, pilni paslapčių, kurias žino tik jis pats. Vynas, geras vynas, pilnose statinėse rūsyje, patikimai saugo slepia mas knygas. Iš jo namų, atėję daryti kratą, žandarai išeina už ganėdinti ir įkaušę, kur jau ten knygų ieškosi po vyno statinė mis! O tos knygos ištisomis siunto mis ateidavo iš Prūsų, iš Mor tos Zauniūtės Pagirių stotelės viršininko padėjėjo vardu. Jis pats ir pasiimdavo tas knygų siuntas tai vienoda, tai kitoje Vilniaus — Lydos ruožo stote lėje. Kas gi įtars savo pavyz dingą darbuotoją? Valentinas Urbonavičius nuo pat 1907 metų įstoja į Lietuvių mokslo draugiją, tampa aktyviu jos rėmėju. Draugavęs su kun. J. Ambraziejum, jo lietuvišku mu persiėmęs, V. Urbonavičius auklėja visą savo šeimą lietu viškoje dvasioje. Jis kuria savi
tarpio pagalbos draugijas, buria Vilniaus tarnaites į šv, Zitos draugiją, organizuoja chorus ir švietimą. Kartu su kitais Vil niaus krašto švietėjais — Dona tu Malinausku, Vileišiais, Mečiu Stankevičium — rūpinasi, kad visose Vilniaus bažnyčiose pa maldos būtų laikomos ir lietu viškai. O šv, Mikalojaus bažny tėlę atkovoja kaip lietuvybės lenkiname krašte židinį. Ši baž nyčia Vilniaus lietuviams bran gi ir sava vtisais laikais — spaudos draudimo metais čia buvo slepiamos knygos, o 1904 metų gegužės 7 d. atgavus spau dą, bažnyčioje kun. Kukta pas kelbia šią džiugią žinią — žmo nės verkia, apsikabina, sveikina vienas kitą: pasibaigė lietuviško žodžio draudimas! Bet lietuviško žodžio kelias į aplenkėjusį Vil nių, mokyklas, Universitetą, bažnyčią dar ilgas ir sunkus. Tad knygnešių ryžto ir patirties
dar ilgai reikės Vilniaus kraštui. Prie Vilniaus krašto knygnešių priskirtini ir kiti rytų Lietuvos švietėjai, nuo Tverečiaus, Šven čionių nešę lietuvišką žodį, gai vinę savąją kalbą bažnyčiose ir mokyklose. Šiandien turime nu lenkti galvas šviesiam aušrinin ko S. Gimžausko, J. Burbos at minimui. Turime nulenkti galvas ir legendiniam knygnešio Motie jaus Baltūsio žygiui. Tai jį, beaV siimantį lietuviškas knygas iš geležinkelio stoties, suėmė, lai kė garsiajame Antakalnio kalė jime, tada vadintame „areštantų rotos". Nepadėjo išgelbėti M. Baltūsio iš žandarų rankų nei talentingo Vilniaus advokato Tado Vrublevskio gynimas. Iš tremtas iš Lietuvos, Motiejus Baltūsis daugiau jau nebesugrį žo, net kaspo neturime. Visų šviesių ir pasišventusių Vilniaus krašto žmonių, nešusių ir platinusių lietuviškas knygas,
Gintaro KUDABOS
čia nė neišvardinsi. Tegul jų visų atmintį saugoja paminklas Rasose, atsistojęs į lietuviško žodžio sargybą kovo 16-ąją — Knygnešio dieną. Paminklas „Varpui", kurio 100-metį šiemet minime, kurio gausmą girdime atgimstančioje Lietuvoje. Simbo liška, kad šį paminklą talentin gai išdrožė iš ąžuolo Ipolitas Užkurnys, tuo pačiu pagerbda mas savo senelį Baltrų Užkurnį, Širvintų krašto knygnešį. Teglaudžia šis paminklas visų Vilniaus krašto knygnešių atmi nimą, taip, kaip knygnešių tėvo Valentino Urbonavičiaus namai prie šv. Stepono bažnyčios ka daise glaudė ir slėpė knygnešius Juozą Rimšą, kun. St. Stakelę Kostą Stiklių, Mečj Stankevičių ir lietuviškas knygas. LKF Knygnešio draugijos vardu Irena KUBILIENĖ VVPI docentė
Laiškai Gavome laišką, atsiliepiantį į kovo 12 d. „Tiesos" numeryje išspausdintą Universiteto profe soriaus P. Vitkevičiaus straips nį „Neieškokime degtukų para ko statinėje". Laiško autorius — klaipėdietis Vytautas Dėnas. Laiškas piktas, o ir ilgo kas. V. Dėnas rašo, kad profe sorius P. Vitkevičius, o ir kiti, baugindami tautą Karabachu, įrodo, jog teisus buvo V. Kudir-
ka^ sakydamas ,,. . . lietuvį pa žinsi iš kinkų drebinimo". To liau autorius rašo, kad Karaibacho nėra ko bijotis, nes jame jau buvome, ir priduria, kad jau beveik pusė amžiaus tęsiasi „re portažas su kilpa ant kaklo". V. Dėnas rašo esąs LKP narys ir praeityje „buvęs stalinistas”. XXX Mums parašė ir mokytojas iš
S. m. vasarą SSB pagrindu bus formuojami būriai karių ka pams ir paminklams tvarkyti. Norinčius prašome kreiptis i VU komjaunimo komitetą.
Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8610618, išduotą MF studen tei Jolantai KRISTANAITYTEI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8610702, išduotą MF studenei, Linai SURVILAITEI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8810192, išduotą EKFF stu dentei Natalijai POPOVAI, lai
kyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 840542, išduotą MaF studen tei Vidai LEKAVIČIŪTEI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8810879, išduotą PF studen tei Daivai MICKEVIČIŪTEI, lai kyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8610784, išduotą GF studen
Vilkaviškio A, Žilinskas, buvęs Universiteto studentas. Autorius prisimena, kaip studentai balsa vo septintojo dešimtmečio pabaigoje. Galime kons tatuoti, kad anie rinkimai nie kuo nesiskyrė, nei nuo ankstes nių, nei nuo vėlesnių. Laimei, sekmadienį įvyksiantys jau ne bebus tokie.
Dėkojame už laiškus. tei Renatai PUNISKYTEI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8710153, išduotą IF studentei Astai MARCINKEVIČIŪTEI, laiky ti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 851518, išduotą ChF studen tei Ramunei ŽURAUSKAITEI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 851563, išduotą FF studentui Jonui JUOZAPAlClūl, laikyti ne galiojančiu.
Ofsetinė spauda. 1 spaudos lankas. Tiražas 4500 Užs. Nr. 637 Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė, Vilnius, Kosmonautų pr. 60. Redakcijos adresas: 232734, Vilnius, Universiteto 3, „Unlversitas Vilnensis”. Telefonas: 61-11-79. E»eHep,eAi>HiiK Bhabhjocckoto yuHBepcHTera. PeAaicrop A. AunniTac. 232734, Bhaehioc, YirHBepcHTeTO, 3. Tunorpatįjun HsAaTeAbcraa UK Kn Ahtbm.
n u ot r.
Redaktorių* A. LBPSTAS