us musų miestas Prie troleibusų žiedo Antakalnyje susirinko ke li šimtai mūsų studentų ir, susirikiavę j gretas, pa traukė Nemenčinės pusėn, paskui — dešiniau, pa žliugusiu kaimo vieškeliu, kur bus studentų mieste lis. Studentus ir dėstytojus sveikina rektorius prof. dr. J. Kubilius, skaitoma legenda apie Universiteto įkūrimą. Žodis suteikiamas staty bininkams. Jų kalba trum pa drūta: jie sėda į ekska vatorių ir Iškabina plrmuosius kaušus įšalusios žemės. { pagalbą atskuba kastuvai. Skamba studentiškos dainos, juokas. Kad statybininkams geriau ei tųsi darbas, studentai jiems įteikia butelį kefyro ir riestainį. Pagal seną se ną tradiciją, pradėjus di delę statybą, reikėdavo dievams auką duoti. Daž niausiai būdavo aukojama jauna mergelė. Bet kur čia duosi studentę! Užteks die vams ir balandžių. Tai vis „Fakto" išdaigos. Jie ilgai nagrinėja opią problemą: kas pirmieji apsigyvens Universiteto miestelyje? Graži gamta vilioja filolo gus, bet miestelio pionie riais bus ekonomistai. Praeis heleri metai ir čia išaugs studentų mies telis. K. MINDAUGAS
►
ŠALTŲ PROLETARAI, V/ENYKlTESi
aĮnv-Z/<
UDENTAS VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Nr. 8 (631)
1968 M. KOVO MĖN. 20 D. TREČIADIENIS
Buvome Maskvoje Kelionės tikslas buvo susi pažinti su vedančiosiomis ša lies genetikos laboratorijomis, o taip pat kultūriniu Maskvos gyvenimu. Svetingai priėmė TSRS MA
Tuoj padėsime kertinį akmenį.
Ruošiasi
studentų šventei
Ž „Dievams" auka paruošta. v
RAUGYSTĖS meri dianai pasiekė ir mūsų Universitetą. Ketvirtadienio rytą Rusi jos Federacijos vyriausy binė delegacija, vadovau jama RTFSR Ministrų Ta rybos pirmininko pava duotojo V. Kočemasovo, buvo mūsų aukštosios mo kyklos dėstytojų ir stu dentų svečiu. Centrinių rūmų kieme broliškosios Rusijos pa siuntinius pasitiko Univer siteto vadovai. Tautiniais drabužiais pasipuošę lie tuvaitės garbingus svečius apdovanojo gyvų gėlių puokštėmis. Apie seniausio šalies Universiteto veiklą, apie lietuviškosios inteligenti jos kadrų ruošimą ir moks linės minties pažangą sve čiams papasakojo rekto rius prof. J. Kubilius. Po kalbyje dalyvavo Spaudos komiteto prie RTFSR Mi nistrų Tarybos pirminin kas I. Smirnovas, LKP CK sekretorius V. Charazovas, LTSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė, respublikos
D
a
R. KVIETKAUSKO nuotr.
Šią vasarą Vilniuje vyks IV tarprespublikinė studentų dainų šventė. Nors iki stu dentų dainų šventės dar to loka, tačiau Universiteto aka deminiame chore pasiruoši mo įkarštis. Mokomasi šven tės repertuarinės dainos. Neseniai Valstybinėje fil harmonijoje įvyko peržiūra. Musų akademinis choras at liko keturias dainas: ..Taip mums širdys prisakė“^, ..Leni nas su mumis", „Ant Nemu no kranto“ ir studentų himną „Gaudeamus igitur“. Vertini mo komisija gerai įvertino studentų dainų atlikimą. Tai pasiekta didelio darbo dėka. Beveik 150 studentų didelę laisvalaikio dalį pra leidžia repeticijose. Akademi nio choro vadovas ir dirigen tas P. Sližys daug prakaito išlieja, kad daina būtų dar nesnė. Stiprinant drausmę, ne snaudžia ii' choro valdyba. Dažnai organizuojami pasita rimai, posėdžiai, kurių metu nagrinėjami drausmės, lan komumo ir kitokie klausi mai. K. STASENAS
DRAUGYSTĖS ŠVENTĖ TĘSIASI Aukštojo ir specialiojo vi durinio mokslo ministras H. Zabulis ir kiti atsakingi partiniai ir vyriausybiniai darbuotojai. Svečiai apžiūrėjo Smug levičiaus salę, kurioje eksponuojami senieji lei diniai.
Kovo 13 diena. Universiteto Aktų salė — pilnutėlė. Or kestras groja iškilmingus mar šus. Pas mus atvyko brangūs svečiai — RTFSR meno ir kul tūros dekados dalyviai, poetai Aleksandras Jašinas ir Ramilis Chakimovas. Susitikime su studentais dalyvauja ir mūsų poetai J. Vaičiūnaitė, J. Mar cinkevičius, A. Venclova, Eug. Matuzevičius. Prie mikrofono prieina aukštas, ūsuotas vyriškis, sa vo išvaizda šiek tiek prime nantis M. Gorkį, — TSRS Valstybinės pr emijos laurea tas A. Jašinas. Poetas kalba apie savo simpatiją Lietuvai, lietuviams. Įdėmiai klausosi studentai jo posmų. Nuoširdūs
ir geri jo eilėraščiai „Apie berželius", „Mano mielas rū pestis"; „Paauglio metai". — Aš manau, kad pasauly je nėra kitos tokios poezijos, kuri prilygtų rusų poezijai, — sako A. Venclova. — Si tauta davė tokius poetinio žodžio
milžinus, kaip A. Puškinas, M. Lermontovas, A. Blokas, A. Achmatova. Jis šiltu žo džiu mini rusų poetus M. Svetlovą, N. Tichonovą, su kuriais jį siejo ir sieja drau giški ryšiai. Jis skaito A. Puš kino, M. Svetlovo, T. Tichono-
Bendrosios genetikos instituto bendradarbiai. Čia sužinojo me apie natūralaus radiacijos fono poveikį į chromosomų struktūrą bei subchromatidinių aberacijų kilmę, veikiant cheminėms medžiagogs ir kt. Teko pabuvoti TSRS MMA Psichiatrijos instituto citogenetikos laboratorijoje, kuriai vadovauja prof. A. Prokofjeva-Belgovskaja. O biologijos m. dr. prof. V. P. Efroimsonas savo paskaitoje nurodė, kad žmogaus ląstelėje pa
Kaina 2 kap. EINA NUO 1950 METŲ.
skutiniais apskaičiavimais yra apie 6.000.000 genų, o pa veldimų ligų — keliasdešimt tūkstančių. Taikant neigiamo sios (negatyvinės) eugenikos metodus, galima užkirsti smarkų paveldimų ligų pliti mą. Tačiau tai atlikt.! turi aukštos kvalifikacijos geneti kos specialistai. Molekulinės biologijos in stitute prof. A. Krivickis pa pasakojo apie pasiekimus fagų genetikoje ir cheminėje mutagenezėje. Ypač didelį įspūdį pad irė Maskvos Valstybinio Lenino ordino Lomonosovo universi teto centriniai rūmai, Biolo gijos fakulteto laboratorijos ir auditorijos. Aplankėme Kremliaus Suva žiavimų rūmų teatrą, Didįjį, Muzikinį, Operetės teatrus, VLOLP ir kt. Išvyka visi labai patenkinti.
K. VAIDAS
Geologų ginčai Šiais metais Gamtos fakul teto geologijos būrelis nu sprendė naujai organizuoti savo veiklą. Sunkiai supran tamas, specifiškas paskaitas pakeitė įdomiomis, populia riomis, kurios keltų geologi jos, gamtos apsaugos naujau sias problemas. Būrelis agi tuoja studentus dirbti moksli nį darbą požeminių vandenų apsaugos tema. Mums vado vauti sutiko hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos kated ros vedėjas doc. A. Kondratas. Kita aktuali problema — tai Gedimino, Kreivojo, Beke šo kalnų, Kauno marių pa krančių piliakalnių likimas. Čia darbuosis inžinerinės geologijos specialistai ir mū sų studentai su vadovu dėst. P. Masiuliu.
Kita geologijos būrelio pa kraipa — tai diskusijos. Ima mi tokie bendri klausimai, kaip žemės kilmė, žemynų dreifas. Jei pirmą sykį sun kiai rezgėsi pokalbis apie mūsų planetos gimimą, tai kontinentų „plaukiojimas“ su kėlė gyvą ir aštrią diskusiją, kurioje aktyviai dalyvavo ir dėstytojai, į jas įsijungė kitos specialybės atstovai — biolo gai. Be abejo, mūsų ginčai dar primityvoki, tačiau juose aštrėja protas, sutvirtėja nuo monė, išmokstama teisingai ir aiškiai reikšti mintis, orien tuotis klausimų ir problemų sraute.
vų eilėraščių vertimus. Ramilis Chakimovas — baškiriį poetas. Jo krašte gi mė poetas ir karžygys Salavatas Julajevas. Jis kalba apie mūsų lakštingalą Salomėją Nerį, kuri karo metais pri siglaudė Baškirijoje, Ufoje. O carizmo metais Salovatas Ju lajevas buvo kalinamas Pa baltijyje. Šiems poetams skir tas R. Chakimovo eilėraštis „Salomėja ir Salovatas". Tai
vienas paskutiniųjų poeto ei lėraščių, parašytas jau trauki nyje, pakeliui į Vilnių. Štai kokius linkėjimus perdavė R. Chakimovas mūsų studentams„Aš laimingas, kad Lietuvoje pirmą kartą savo eilėraščius skaitau seniausiame mūsų ša lies Universitete. Ačiū jums! Visoms merginoms linkiu tapti tokiomis nuostabiomis ir ty romis, kaip Salomėja Neris, o vaikinams atkakliems ir vy riškiems, kaip Montvila. Labai šiltai buvo sutiktas ir mūsų poetas J. Marcinke vičius. „Yra toks puikus rusų poetas A. Mežirovas, sako jis. Gaila, kad jis serga ir nega lėjo čia atvykti". J. Marcin kevičius skaito A. Mežirovo eilėraščių vertimus. Karas. Septyniolikmetis Aleksandras išeina į frontą. Skaudūs pir mieji pralaimėjimai. Apie tai byloja jo eilėraštis „Artileri ja pliekia į mus". Poetai Eug. Matuzevičius ir J. Vaičiūnaitė skaitė Anos Achmatovos ir VI. Lugovskojaus eilėraščių vertimus bei naujausius savo eilėraščius. Gyvų gėlių puokštėmis, Uni versiteto ženkleliais apdova nojo studentai svečius. Vėl skamba maršas. Poezijos va karas baigėsi. Bet poezija li ko. Ilgam liko. J. KUNČINAS
Poetai A. Venclova, J. Marcinkevičius, A. Jašinas ir Eug. Matuzevičius su studentais. M. KURAIČIO nuotr.
V. BALTRŪNAS III k. geologas
2 psl.
TARYBINIS STUDENTAS
1968 m. kovo mėn. 20 d.
MUSU JUBILIATAI
RS
METAI NEŽADA RAMYBĖS Kovo 13 d. Prekybos eko nomikos katedros vedėjui profesoriui M. Gregorauskui sukako 60 metų. Sunkiomis sąlygomis gavęs pradžios mokslą, o vėliau, 1924—26 metais, — vidurinį pedagoginį Kėdainių mo kytojų seminarijoje, 1926 m. pradeda dirbti tos seminarijos pavyzdinėje mokykloje moky toju. Dar būdamas seminarijoje, gabus ir energingas jaunuo lis įsijungė į politinę veiklą tuo metu pažangaus jaunimo eilėse. Po 1926 m. fašistinio perversmo M. Gregorauskas atleidžiamas iš darbo, kelis kartus suimamas, kalinimas ir ištremiamas į provinciją. Nuo 1927 m. iki 1940 m. ju biliatas daugiausia dirba ko operatinėse organizacijose, pradedant pardavėju, bai giant faktiškuoju kooperaci jos laikraščio „Bendras dar bas" ir žurnalo „Talka" re daktorium. Dirbdamas studi juoja teisę Kauno universite te ir aktyviai dalyvauja pa žangiose studentų organiza cijose. Nuvertus Lietuvoje fašisti nį režimą, jubiliatas visas sa vo žinias, ir, energiją atiduo da socialistinei statybai. Kaip pažangus visuomenės veikė jas, turįs prekybinio darbo patyrimą ir geras organiza torius, 1940 m. jis skiriamas Prekybos liaudies komisaru. Karo metais dirba TSRS Prekybos liaudies komisaria te ir LTSR Vyriausybės nuo latinio atstovo pavaduotoju prie TSRS Vyriausybės.
1944—46 metais — Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmi ninko pavaduotojas. Nuo 1946 m. M. Gregorausko veikla pasuka kita vaga. Jis pereina į mokslinį-pedagoginį darbą Vilniaus Valsty biniame universitete. Iš pradžių jis skaito prekybos organizavimo ir technikos, prekybos ekonomikos, o vėliau socialistinio žemės ūkio eko
nomikos kursus. M. Gregorauskas pedagogi nį darbą sėkmingai derina su plačia moksline veikla, daug dėmesio skirdamas aktualioms sacialistinio žemės ūkio per tvarkymo ir jo tolesnio iš vystymo problemoms nagri nėti. 1950 m. apginama kan didatinė disertacija, o 1963 m. — ekonomikos mokslų dak taro. 1957 m. jam suteikiamas
Teatras niekada negali pa Remontininkai atsisakė gręž kuri skelbia, jog meilė — di senti. Jis visada privalo būti ti scenos lubose skyles. In delė jėga. Bet meilė negali jaunas. Jaunas, drąsus, atvi žinierius pasakė: ilgai gyventi vieniša. Jai bū ras. .. Tik tokiu teatru tikės tinai reikalingas ištikimas ir — Negręšime! žiūrovas. Tikės ir pamils jį. visada nuoširdus draugas — — Bet skylės būtinai reika tikėjimas. Toks teatras šiandien reikalin lingos. Kitaip neįtvirtinsime gas. Meilė ir tikėjimas. Jie abu pakabų scenos uždangoms. taip vienas kitam reikalingi. Suprantate, reikia... KANTRYBĖ, ARBA Gal kiek įvairus žmogaus pa REŽISIERIAUS RAKTAI — Negręšime! saulis, tiek — tobulas ir jo Laukėme. Ir dabar tebelau Režisierius krestelėjo savo tikėjimas?.. Vyrai susėdę dalinosi min kiame. Kada pasirodys šiais smulkiais pečiais, susisagstė mokslo metais scenoje Uni palto sagas ir išėjo iš studi- timis. Jie trys: Vladas Limanversiteto Teatrinė studija? Vienas semestras jau praėjo! Atsimename paskutinius stu dijos surengtus spektaklius. B. Sruogos „Baisiąją naktį" (rež. L. Ciunis) ir I. Ignatavi čiaus „Meilės eskizus" (rež. VI. Limantas). O ką reikštų šita studijos kolektyvo ilga pauzė? — Kantrybės. Dar trupučiu ką kantrybės, — nusišypso studijos vyr. dėstytojas reži jos. Susitiko su inžinierium tas, Zenonas Buožys, Leonas sierius Vladas Limantas. Ciunis. Jeigu mes pirmuosius rektorate. Dėstytojas rankose čiupinė — Jeigu reikia, tai reikia. pavadintume jau gerais teat jo nemažą raktų pundelį. ro žinovais pedagogais, tai Skyles išgręžė. Paskui kišenėje surado dar Vėl prisiminiau tą barškan pastarasis — Jaunimo teatro vieną raktelį ir užvėrė ant tį raktų pundelį dėstytojo aktorius, visų atradimų ir ieš žiedo (Kiek daug raktų!). Ir VI. Limanto kišenėje. Rūpes kojimų pradžioje. Skirtingi jie visus juos, skambančius, su čių pas režisierių — kur kas amžiumi, darbo patirtimi, bet sidėjo vėl į švarko kišenę. daugiau. Šventa teisybė, kad ir — panašūs. Panašūs savo — Ir mes laukiame, — su ne viską ir raktais galima bendru bruožu — tikėjimu ir ta pačia šypsena priduria VI. užrakinti ar atrakinti. Ne meile teatrui. Šitie vyrai dir Limantas. — Laukiame, kada visi tave nori suprasti. Ne vi ba mūsų Teatrinėje studijoje, remontininkai mūsų studijoje si tave pasirengę išklausyti. moko studentus teatrinio me įkals paskutinę vinį, uždažys — Kantrybės! — vėl tik no paslapčių. Akademinio te paskutines skyles. riausia nusišypsotų mūsų dės atro aktorė Stela NosevičiūŠiais mokslo metais studija tytojas. tė ruošia studentus skaitovų buvo remontuojama. Studija Suprantu, kantrybė meni vakarams. nori turėti savas patalpas, jau ninkui yra būtinai reikalinga. Klausiausi tą vakarą vy kią sceną, nedidelę auditori Būtinai. Be jos — neįmano rų pokalbio. Kartais plykste ją, kur būtų galima dirbti, re mas joks kūrybos aktas. Tik lėdavo ginčo liepsnelės. Dar petuoti, susitikti su žiūrovu. viena neaišku, kokiais raktais ne viskas padaryta. Meninin Myli studentai savo ansamblį, galima surakinti žmoguje kui reikia daug dirbti. Reikia gerbia akademinį chorą. Rei kantrybę? Tie raktai ar rakte ir pasiginčyti. Ieškoma teisin kalingas sudentams ir studen liai, matyt, visai kitokie. Aiš go atsakymo į tūkstančius tų teatras. Tiesa, jo dar netu ku, gal tai kiekvieno indivi klausimų: kodėl taip? ar ilgai rėjome. Tik laukiame. dualaus credo? .. Bet yra ir taip? .. Bus gal ir ne kartą Mūsų remontininkai nesku tokie žodžiai: suklysta. Matyt, jau toks ba. Jie greičiau gali pastatyti kelias mus veda į atradimą. naują namą, negu suremon TIKĖJIMAS IR MEILE O vyrai kalbėjo apie teat tuoti seną. Reikia pripažinti tą tiesą, rą.
mokslinis docento vardas, o nuo 1965 m. — profesoriaus. Jubiliato mokslinių intere sų ratas labai platus. Jis sėk mingai sprendžia ne tik že mės ūkio ekonomikos, bet ir prekybos ekonomikos bei or ganizavimo, liaudies vartoji mo ir kitas aktualias ekono mikos problemas. Jis aktyviai dalyvauja įvairiose moksli nėse tarybose, Vyriausybės komisijose. 1963 metais M. Gregoraus kas išrenkamas Prekybos eko nomikos katedros vedėju, o sekančiais metais — Ekono mikos fakulteto dekanu. Salia pedagoginio ir moks linio darbo, komunistas M. Gregorauskas yra aktyvus visuomeninis veikėjas. Jis dažnai renkamas į Universi teto partinį komitetą, fakulte to partinį biurą, „Žinijos" draugijos valdybą. 1965 m. ir 1967 m. M. Gregorauskas iš renkamas į Vilniaus Darbo žmonių deputatų Tarybą. Profesorius M. Gregoraus kas yra reiklus sau ir savo bendradarbiams, principin gas, sprendžiant visuomeni nio ar mokslinio pobūdžio klausimus, visada draugiškas ir pasiruošęs padėti jauniems bendradarbiams ir studen tams. Puikus pedagogas, gi lus mokslininkas, aktyvus vi suomenininkas, profesorius M. Gregorauskas turi pelnytą autoritetą dėstytojų ir stu dentų tarpe, yra jų gerbiamas ir mylimas. Doc. K. LUKŠA, E. doc. p. A. PAJUODIS
Teatrinės studijos dėstyto jų ir studentų kūrybinėje la boratorijoje — daug įdomių kūrybinių užmanymų. Studija ruošia savo žiūrovui padova noti daug gerų spektaklių. Galvojama organizuoti teatrą po atviru dangumi. Studijos kolektyvo laukia didelis darbas. Reikės visiems daug kantrybės. Svarbiausia, — tikėjimas ir meilė. Na, o vis dėlto —
IŠVAKARĖSE IKI GREITO PASIMATYMO! „... Rašiau, kas mūsų gy venime bloga ir kas gera. Kitaip rašyti nemoku". J. BALTUŠIS (iš rašytojo pasisakymo per radiją) Repeticija vyko Jaunimo teatre. Jaunimo teatro akto rius Leonas Ciunis baigia ruošti mūsų studentus premje rai. „Novelės apie meilę" — taip vadinsis naujasis spek taklis. Tai Juozo Baltušio no velių knygos „Valiusei reikia Alekso" scenizacija (scenizacijos aut. G. Žilys). Pasirinkta scenlzacijai tris novelės: „Paskutinis tylus džiaugsmas", „Kur parbėga šuva" ir „Praėjo mergina". „Novelės apie meilę"... O kas yra meilė? Iešką meilės, nuoširdumo, atvirumo, niekada nenorin tys pasenti, su savo papras čiausiais žmogiškais džiaugs mais ir pergyvenimais, kovo ja, ir kenčią — tokie J. Bal tušio novelių herojai ruošiasi
S
Universiteto komjaunimo komitetas, studentų profkoraitetas ir „Tarybinio studento" redakcija skelbia fakul tetų ir bendrabučių sienlaikraščių konkursą-apžiūrą. Konkurso tikslas — išaiškinti geriausią Universiteto sienlaikraštį, redkolegiją ir aktyviausiai sieninėje spau doje bendradarbiaujantį studentą. Geriausieji bus apdo vanoti. Apžiūra padės atskleisti pasitaikančius trūkumus sienlaikraščių darbe, nurodyti klaidas. Sienlaikraščių redkolegijos privalo iki balandžio 15 dienos pristatyti į VVU komjaunimo komitetą visą turi mą medžiagą (nuo rugsėjo pirmosios išleistus numerius). Rezultatai paaiškės ir apdovanojimai bus įteikti Spaudos dienos proga suruoštame vakare, kuris įvyks balandžio pabaigoje.
LAIŠKAI REDAKCIJAI
Dėkojame chemikėms Neseniai Elektrėnų vi durinėje mokykloje lankė si Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto che mikų būrelis, vadovauja mas drg. Abromaitytės. Būrelio nariai papasako jo moksleiviams apie seną jį Universitetą, įvairias tradicijas, chemiko specia lybes ir parodė gražią, tu riningą programą. Ypač
mūsų žiūrovams patiko at sisveikinimo saliutas. Labai nuoširdžiai dėko jame Universiteto chemi kams už programą mūsų mokykloje ir tikime, kad šis susitikimas buvo ne paskutinis.
M. ADOMAVIČIENĖ Elektrėnų vid. m-los chemikų būrelio vadovė
Kur mes nukeliausim? — Ar negalėtumėt, vyrai, pašokti: greit tarpfakultetinė saviveiklos kolektyvų apžiū ra, — su atodūsiu į Ekonomi kos fakulteto vyrus kreipda vosi V. Žaliauskaitė, atsakin ga už fakulteto meno savi veiklą. Ir taip per didelius prašy-
pasirodyti scenoje žiūrovų teismui. Greit premjera. Premjeros išvakarėse baigiamas viso spektaklio techninis apdoro jimas. Režisieriaus darbo są siuvinyje daug pastabų. Vis dar, atrodo, atsiranda taisyti nų. vietų. — Norėtume, kad visi stu dentai aplankytų mūsų spektakiį, ■— sako šio spektaklio režisierius L. Ciunis. Greit studijoje užsidegs rampa. Prožektorių šviesoje režisierius su studentais ap tars dar kartą kiekvieno spektaklio detalę, kiekvieną mizansceną. Ir — įvyks taip ilgai lauktas pasimatymas. Cal ir pavyks studijai per eiti prie stacionaraus moko mojo teatro. O toks teatras būtų. reikalingas: jaunas, drąsus, atviras... J. POCIUS Teatrinės studijos II kurso studentas
mus buvo suburtas gana ne mažas būrys šokėjų. Dabar iškilo klausimas: kur repetuoti? Susirinko žmonės. Pirmoji repeticija. .. ir pirmieji gar sai: — Prašome netrukdyti, už sienos paskaita, — praveria duris dėstytoja A. Kunigėly tė. Prieš dėstytojo valią — niekada. Kažkas pasiūlė: ei nam į sveikatos apsaugos mi nisterijos klubą, ten vakarais salė laisva. Nė nepajutome, kaip nukulniavome. Vėl try piam. Linksmybės baigėsi už.. 10 minučių. Ir svetimuos na muos pranašu nebūsi! Kreipiamės pas fakulteto prodekanę e. doc. p. K. Vaištarienę. Trumpas pokalbis, ir jau kabo skelbimas: Repetici ja 19 vai. Renkamės Centri nių rūmų Aktų salėje. Prasidėjusią repeticiją per traukė griežtas Estetinio lavi nimo katedros vedėjo, Ekono mikos fakulteto šefo apžiūrai pasiruošti P. Sližio balsas Kalba buvo trumpa. — Pianiną baigiat laužyti Nenaudėliai.. . Išeikit! Jau kelintą kartą repeticija trunka vos po ketvirtį va landos. Apžiūra ne už kalnų. Kada repetuosime niekieno nevaikomi? V. ZELIONKA muummuunuummmmnmuututmnummnuuųuunttiųv
Teatrinėje studijoje vyksta repeticijos — kruopštus ir sunkus darbas. Scena iš novelės „Praėjo margina": Liana (V. Jurgelevi čiūtė), Petras (B. Kleinys). M. KURAIČIO nuotr.
1968 m. kovo mėn. 20 d.
TARYBINIS STUDENTAS
Filologų festivalis Sekmadienį įvyko pirmasis Istorijos ir filologijos fakulteto meno saviveik los festivalis. Dešimties balų sistema buvo vertinama atlikėjų programos organizuotumas, punktualumas, tematiškumas, masiškumas, meniškumas. Štai ką apie šį renginį pasakė žiuri nariai: Dėst. J. Bulotienė: Aš labai paten kinta festivaliu. Panašūs renginiai pa deda daryti stiprų Universiteto meninį kolektyvą, atrinkti geriausius. Atskiri kūriniai geri, bet nesusieti. Estetinio lavinimo katedros dėst. I. Stravinskienė: Reikia, kad programos
numeriai jungtųsi į vieningą visumą. Tai geriausiai pavyko lituanistams. VVU ansamblio vadovas A. Balčiū nas: Iš esmės festivalis patiko. Dau giausiai komplimentų pelnytai susilau kė lituanistai. Jie ir laimėjo I vietą. II vietą užėmė anglistai, III — bibliotekininkai. Geriausiais konfe ransje buvo Kavaliauskas ir Sviridenko. individualioj programoj prizines vietas užėmė Dovydaitytė, Dobilas, Arlauskas, Kavaliauskas. Šis festivalis — neeilinis, sveikinti nas renginys. M. KURAITIS
AUTORIAUS nuotr.
Kam juokas, o kam ašaros...
Linksmoji auditorija Profesorius: O nelaimlngasako: „Au-u!" Pelė iškišo gal vą pažiūrėti, o Katė — čiupt sai! Išspjaukite greičiau! Juk — ir suėdė ją. Apsilaižiusi ir tai sieros rūgštis! sako: „Kaip gera mokėti bent vieną užsienio kalbą!" Profesorius: Kaip jūs galite reikalauti įskaitos, jeigu aš jūsų nė karto nemačiau savo TIESIOG ANEKDOTAS Profesorius: Jus stebina paskaitose? Studentas: Jūs tikriausia, mano klausimas? Studentas: Ne, tikriausiai painiojate mane su kitu stu dentu, kuris labai panašus j mano atsakymas... mane, ir kuris niekad paskai *** tų nelanko. Profesorius: Ką reiškia Profesorius: Taip? Hm... formulė HnSOą? Gali būti, kad aš klystu. . . Studentas: Štai, štai, ji man PASAKĖČIA SU MORALU sukasi ant liežuvio galiuko! Profesorius: Tiek to jau, te Prisiartino Katė prie urvo ir Tuoj pasakysiu!
ANT TVOROS TUPĖJO PAUKŠČIUKAS Tupi žvirblis ant tvoros ir pakaitomis užsimerkia ir atsi merkia. Atsimerkia — Kati nas, užsimerkia — jo nėra. — Vadinasi, Katinas pri klauso nuo manęs! Noriu — Katinas bus, noriu — nebus! Žvirblis dar nespėjo užbaig ti eksperimento, kai jį Kati nas suėdė. Na, matote, kaip negera būti subjektyviu idealistu! Dainuoja istorikės.
••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••«•••• Man rodos, pro keletos lituanistų kartų dėmesį pra slydo vienas iš ryškesnių, savitesnių mūsų literatūros atstovų — Vydūnas. Gal liko atminty tik tai, kad jis — Rytų Prūsijos lietuvių ra šytojas, rašęs sunkiai supran tamas simbolines dramas, klaidžiojęs idealizmo rūkuose. Žodžiu, Vydūnas nesąs dides nio dėmesio vertas objektas, negrįžtamai nugrimzdęs pra eitin. Paskui staiga išgirsti vieno įžymaus vokiečių profesoriaus, beviešinčio mūsų respubliko je, jausmingą ir nuoširdų pa sakojimą apie tą patį idealis tą Vydūną, apie jo taurų hu manizmą, apie stiprią ir tyrą jo dvasią, trykštančią iš jo kūrinių, veiklos bei asmeny bės. Nustembi ir susigėsti. Paskui paimi rankosna „Pra bočių šešėlius", „Amžinąją ugnį, „Pasaulio gaisrą", imi skaityti. Ir iš tiesų — nelabai susigaudai po visas „įeigas”, „išeigas", „regyklas", pavargs ti, kol pripranti prie keisto šrifto, kuris pasirodo (žinoma, daug vėliau) irgi turįs pras mę. Imi stebėtis ir tų dramų savotišku nedramiškumu. Kur gi nesistebėsi, jei esi pripra tęs prie tokių kūrinių, kuriuo se atsiskleistų moraliniai ar socialiniai žmonių santykiai, o iš tų santykių išplauktų žmonių charakterių savybėmis pagrįstas konfliktas, esi pri pratęs, kad žmonės kankintų si, būtų varstomi vidinių ir išorinių prieštaravimų. Ir ne labai žinai, kad gali būti ir kitokių kūrinių, ir kitokių kūrėjų. Bandai tą kitokios rū šies kūrėją sprausti į girdėto simbolizmo rėmus, bet jis į juos netelpa. Paskui užmiršti tą simbolizmą, pasineri į dra mos mintis, ir jos tave paver gia savo giliu žmogiškumu, ryškiu idėjiniu kryptingumu, vedančiu į aukščiausią žmo giškąjį tobulėjimą: čia, tur būt, ir pajunti tą stiprią kū rėjo dvasią, kurią neperdėtai galime pavadinti šekspyriška, kaip ją pavadino mūsų minė tas profesorius V. Falkenhanas. Atleidi ir už tą vadinamą nedramiškumą, už charakterių nepilnakraujiškumą, nesu pranti, kad 'o reikalauti iš
Kūrėjas, siekęs aukščiausio žmogiškumo (Vydūno 100-osioms gimimo
šių kūrinių net nedera — juk jųj autorius yra dvasinės pri gimties asmenybė ir remiesi žmogaus dvasinėmis ir kūry binėmis galiomis, o ne mate rialine gamyba, ne kova už materialinį būvį. Jauti savo tišką autoriaus atsiribojimą nuo kasdieninio buitiškumo, to buitiškumo traktavimą kaip pavergiančią žmogaus laisvę ir nepriklausomybę varžančią jėgą. Jeigu paseksim visą Vydū no kūrybą, pamatysim, kad rašytojas kovoja ne tiek prieš pačią kasdienę buitį, kiek prieš nevaldomus žmogaus jausmus ir įgeidžius, kurie menkina žmogiškumą ir arti na žmogų prie gyvulio. Tvir tos žmogiškos valios išugdy mas, savo jausmų, instinktų ir įnorių sutramdymas — tai aukščiausio žmoniškumo ug dymas. O jis pasiekiamas tik tai per aktyvumą, per nuolati nę veiklą. Kai snaudžia žmo niškosios ir kuriančiosios ga lios, tada žmogų ima valdyti žemi instinktai, ir jis netenka žmoniškumo. Todėl kiekvienas žmogus turi siekti veiklumo, savo individualybe įnešti in dėlį į savo tautos gyvenimą bei sąmonėjimą. O tauta turi ugdyti ir išlaikyti savo indi vidualumą, būti nepakartoja ma visos žmonijos visumoje, ir tuo pačiu stiprinti visą žmoniją, jos kilnumą ir dorą. Tai ne krikščioniškos broly bės principai, o humaniškas visų tautų sugyvenimo (bet nesuniveliavimo) principas. Toks susidaro apytikris Vy dūno skelbiamų idėjų vaizdas, kuri suvokiame tiek iš dra minių kūrinių, tiek iš jo fi losofinių veikalų. Ir mes ne bedrįstame kaltinti schematiškumu nei Gražvydos iš „Am žinos ugnies", nei Vysuomio iš „Prabočių šešėlių" ,nei Magės iš „Pasaulio gaisro", nes juose įkūnytas lietuviškas grožis,
metinėms)
dvasios kilnumas, nepaprasta meilė savo Lietuvai, kuri bu vo taip niokojama ir trypia ma, bet išliko sveika, nepa laužta, su savo specifiniu tau tiškumu. Vydūnas matė sunkią savo gimtinės padėtį senos ir nau jos epochų kryžkelėje, suvo kė jai gresiantį pavojų ir kaip išeitį siūlė tautos dorą, kilnu mą, skaistybę, tvirtumą, o tas tautos savybes turi išaus ti atskiri tos tautos nariai, ku rie palaiko savo tautos kultū rą, kurios pradų rašytojas ieš ko senovės lietuvių tikyboje. Toji tikyba ypač ryškiai ir monumentaliai atsiskleidžia „Amžinojoje ugnyje", kurios giesmėse labai jaučiami seno vės indų religijos momentai. Šios giesmės primena tvirtą spalvingą lydinį iš senovės lietuvių ir senovės indų ti kybų. Vydūno pasaulėžiūrą mes galim pavadinti savita — vydūniška, nes ji yra vienas iš savičiausių ir originaliausių reiškinių mūsų literatūroje ir filosofijoje. Žinoma, vydūniš ka filosofija nėra ištisai origi nali, o sudaro lydinį iš seno vės lietuvių pasaulėjautos, se novės indų bei Egipto išmin ties, o taip pat iš Vydūno jaunystės laikais madingos idealistinės filosofijos atšakos — teosofijos, kuri rėmėsi panteistiniu pasaulio suprati mu, kuriame dievybė-kūrėjas buvo įsikūnijusi pačioje gam toje. Su šia filosofija Vydūnas susipažino studijuodamas Vo kietijos universitetuose. Žino ma, mums sunku sutikti su idealistine Vydūno pasaulio suvokimo koncepcija, tačiau mums labiausiai brangintinas tas filosofijos humanizmas bei iš jos trykštantis optimizmas, tikėjimas žmogaus galiomis, žmogiškumo pergale prieš tamsiąsias jėgas. Netgi Vydū no dramų herojų mirtys ne turi jokio pesimistinio at
spalvio, tragizmo bei kančios. Jomis autorius tarsi išreiškia senovės lietuvių tikėjimą am žinu gyvybingumu, kiekvieno žmogaus išlikimu ne kažkur pomirtiniame pasaulyje, o pa čioje tautoje, liaudies dvasio je, kuri ir yra toji amžinoji gyvybė, amžinoji ugnis, lieps nojanti ne tik iš aukurų, ku riuos išgriovė krikščionybė, bet kiekvieno žmogaus širdy je, — tai žmogiškumo ugnis. Tokios idėjos vienaip ar ki taip moduliuojamos „Amžino joje ugnyje", „Prabočių šešė liuose", „Pasaulio gaisre". Tokias kilnias idėjas auto riui sukėlė ne tiek pažintis su filosofija, ne tuščias noras parodyti savo išmintį, o gilus jo asmenybės žmogiškumas ir gili meilė savo Lietuvai ir jos liaudžiai. Kaip tik tie mo mentai vedė mąstytoją ne prie pesimistinės filosofijos, pranašaujančios pasauliui mo ralinį ir fizinį sunykimą, o prie to, kas skelbė amžinumą, dorą, grožį, gėrio pergalę prieš blogį. Senovė tampa tuo šaltiniu, iš kurio sėmė stipry bę tiek Maironis .tiek Putinas, tiek J. Basanavičius, tiek V. Kudirka, tiek Vydūnas ir eilė kitų mūsų literatūros garsinto jų ir veikėjų. Vydūno dra mos, nors ir senovės syvais mintančios, nėra istorinės-pažintinės, o didelės meninės įtaigos kūriniai, pulsuoją, pa sakytume, šiandienos pulsu, padeda užčiuopti gijas, jun giančias mus su žila praeiti mi. Tokie momentai, matyt ir nulėmė, kad Vydūnas visus klausimus sprendžia ne socia linėje ar politinėje plotmėje, o ištisai moralinėje, siekian čioje aukščiausio žmogiškumo. Viename iš filosofinių vei kalų „Mirtis ir kas toliau" Vydūnas skelbė, kad žmogus, praėjus ilgesniam laikui nuo savo mirties, paskui vėl at gimsta kitu žmogumi. Žinoma, sunku tuo patikėti, bet pati
atgimimo idėja tinka pačiam jos autoriui. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus Vydūnas bu vo užmirštas, o jaunajai kar tai ir iki šiol beveik nežino mas. Štai, praėjus šimtui me tų nuo gimimo dienos (1868 m. kovo 22 d.), Vydūnas gimsta iš naujo, per naujai išleistą jo raštų tomą atsklei džia savo kilnų žmogiškumą, padeda ugdyti tas savybes, kurios daro žmogų žmogumi, daro jį nemirtingą savo dar bais ir kūryba. Gyvendamas Tilžėje, Vydū nas dirigavo „Birutės" chorui, paskui pats įkūrė „Lietuvių Giedotojų draugiją" ir suren gė su ja daugybę koncertų, vaidinimų ne tik Rytprūsiuo se, bet ir Lietuvoje. Beveik visur Vydūnas buvo laukia mas su paskaitomis apie me ną, filosofiją, kultūrą. Karo bangos nunešė jį Vokietijon, kur 1953 m. vasario 20 d. nustojo plakti jo širdis. V. BAGDONAVIČIUS
gu bus man nuodėmė — pa rašysiu jums trejetą. Studentas: Parašykite ket vertą — nusidėsime abu. v1 — Sveiki. Kaip sveikatėlė? — Ačiū, viskas gerai. — Sėskitės. — Ačiū, pastovėsiu. — Prašom bilietą. — Ačiū, turiu savo! Profesorius: Duokite ne efektingo kapitalo įdėjimo pa vyzdį. Studentas: Pavyzdžiui.. pakviesti į kiną savo seserį! I mokinys: Žaisime studentus? II mokinys: O kaip? I mokinys: Nusipirksim py ragaičių ir valgysim gatvė je.
DĖMESIO! Kai tik pasirodys pirmosios žibuoklės, numatoma „Fakto" premjera: „Būsiu juokingas!" įspėjame savo nuolatinį žiū rovą: programoje nieko juo kingo nebus. Mat, su pagrindine studen tijos mase šiuo metu ir mes iš piozos persiorientuojame į poeziją! Į pirmąjį tokio po būdžio vakarą kviečiame tuos, kurie ieško atsakymų į am žinus širdies klausimus. . . Gal būt, šiame reikale aiškumo įneš Maironis, V. MykolaitisPutinas, B. Sruoga, S. Nėris ir kiti mūsų poetai. Su pavasariniais linkėjimais „FAKTAS"
Ant mėlyno kilimo ii
Revanšas nepavyko Jau ketveri metai draugauja Latvijos ir Vilniaus universitetų slidininkai. Šiais metais mūsų Universi teto slidininkai svečiavosi Rygoje. Tačiau pačios varžybos vyko Latvijos „Šveicarijoje" — Siguldoje. Jau po pirmos dienos paaiškėjo, kad mūsų Universi teto slidininkams nepavyks atsirevanšuoti už per nykštį pralaimėjimą Vilniuje. Pirmą dieną moterys turėjo įveikti 5 km, o vyrai 15 km ilgio trasą. Moterų ir vyrų grupėse, pirmas vietas iškovojo Latvijos slidininkai: G. Lacite 21:50,0; I. Robežniekas — 59,23,0. Iš mūsiškių geriau siai pasirodė G. Vytėnaitė. kuri užėmė 3 vietą (23:07) ir J. Laurinavičius — 2 vieta (59:57). Po pir mos dienos pirmavo mūsų kolegos iš Latvijos 1002: 978. Rytojaus dieną sportininkai varžėsi estafetėje, ku ri buvo kiek neįprasta, nes vietoje keturių startavo po tris slidininkus. Moterų ir vyrų tarpe greičiausi buvo Latvijos slidninkai. Ir taip — vėl pralaimėta 20877:19368. J. VASILIAUSKAS
Tik prieš savaitę mūsų Universiteto savigynos im tynių komanda viešėjo Šiauliuose, kur susitiko su miesto rinktine. Gerai su kovoj o mūsų komandos sunkiasvoriai ekonomistai: K. Glaveckas ir A. Mar cinkevičius. Pastarasis pa siekė dvi pergales prieš pirmaatskyrininkus ir bai gė vykdyti pirmąjį atsky rįO štai sekmadienį pa sibaigė dvi dienas truku sios pavasario tarpfakultetinės Universiteto savigy nos imtynių pirmenybės. Aštuoniose svorių katego rijose kovojo 37 savigy nos imtynių mėgėjai. Iš jų — 8 pirmaatskyrininkai ir 10 antraatskyrininkų. Puikiai sukovojo Ekono mikos fakulteto komanda, antrą kartą iš eilės už ėmusi pirmąją vietą. Ant roji vieta atiteko drau giškai Gamtos fakulteto komandai ir trečioji — gausiai, bet labai nedraus
UŽ POLIARINIO RATO ŠŪVIS Paliekame geologų namelį. Nebloga buvo nakvynvietė. Gaila, kad geologų jau nebe radome. Neseniai jie baigė trejus metus trukusias nike lio paieškas. Kiek aptiko ni kelio, mums neaišku, tačiau „civilizacijos apsireiškimą“ paliko neblogą. Dar daug turistų juo pasinaudos. Volčios tundros papėdė. Nuostabus rytas. Tik septy niolika laipsnių šalčio. Kyla me aukštyn vietomis dar čiurlenančio kalnų upelio šlaitais. Stop! Vėl lūžo didžiojo ūk vedžio slidė. Pakeisti jau neturime kuo. Be slidžių iš čia neišsikapstysi. Gerai, kad geologų namelis dar ne toli. Grįžtame. Kas toliau? Esame arti Laplendskio gy vūnijos draustinio Už kokių septynių kilometrų nuo mu sų, mažyčio upelio krante, gyvena draustinio sargas. Rimas, Kęstutis, Vladas ir Zenonas išvažiuoja ieškoti sargo. Iki vakaro reikia su grįžti į geologu namelį, todėl skubame. Štai jis — namelis. Tačiau tuščias, ir jokių žy mių, kad kas gyventų. Negi draustinio vyresnybė paliko be prieižūros gražuolius el nius, ūdras, lūšius, meškas? Sunaikinę gabalą dešros, dvi gertuves šiltos kavos, liūdni vyrai gręžiasi atgalios. Nesiriša kalba. — Poooch, — pasigirdo už kalniuko skardus šautuvo garsas. Vienu akies mirktelė jimu keturios slidžių poros neria šūvio linkui. Už kalniuko namas. Čia ir gyvena draustinio sargas. Tai jis, išbandydamas naują savo šautuvą, iššovė į orą. Laimin pagas atsitiktinumas. Jis kudovanojo tokias slides, rios mūsų ūkvedį atlaikys bet kokiose aplinkybėse.
mingai, teisininkų koman dai, kuri dar neseniai gar sėjo pajėgiais imtyninin kais. Nesudarė komandos Medicinos mokslų fakul tetas, kuris praeityje turė jo savo gretose net res publikos pirmenybių nu galėtojus. Pagal svorių kategorijas čempionais tapo: visų lengviausiame svoryje — V. Kipranas (MMF), leng viausiame — K. Sustikas (GF), puslengviame — A. Neliubšis (EF), lengvame — E. Žukauskas (EF), pusvidutiniame — A. Eigminas (EF), vidutiniame — A. Poškus (FF), pussunkiame — G. Motuzą (GF), sunkiame — K. Glaveckas (EF). Varžybos parodė išau gusį techninį ir fizinį im tynininkų pasiruošimą, iš aiškino stipriausius. Dabar Universiteto sambistai ruošis respublikos jaunimo pirmenybėms. A. EIGMINAS
zaitu, juksporitu. Daugiausia džiaugsmo su teikė leidimas į apatitų ka syklą. Gavome šachtininko šalmus, žiebtuvėlius ir su ga lingu liftu nusileidome į šachtą 140 metrų gylyje. Įdomių mineralų prisirin kome tiek, kad vos bepavilkome. Atsisveikiname su užpoliarine žeme, kurioje 95 proc. visų gyventojų — miestiečiai (didižausias miesto gyventojų procentas visame pasaulyje), kurioje keletą mėnesių visiš kai pradingsta saulė ir užei na poliarinė naktis, kur se niausi TSRS kalnai. K. TURONIS
R DAVTIAN 1968 m. kovo 12 d. po sunkios ligos, eidama 65uosius metus, mirė TSKP narė nuo 1921 metų, do centė, ekonomikos mokslų kandidatė Ranuš DavtianAbramian. Ranuš Davtian-Abramian gimė 1903 metais Armėnijoje, Diližane, kai mo mokytojo šeimoje. Bū dama šešiolikos metų am žiaus, ji jau įsitraukia į aktyvią revoliucinę veik lą, dalyvauja pogrindinėje komjaunimo ir partinės organizacijų veikloje. Ta te politinės ekonomijos rybiniais metais Ranuš katedroje. Nuo 1962 metų Davtian-Abramian dirba — personalinė pensininkė. Armėnijos komjaunimo R. Davtian-Abramian Centro Komitete, komjau buvo ištverminga komu nimo suvažiavimuose bu nistė, nuoširdi studentų vo renkama į vadovaujan auklėtoja, gera, principin čius organus, delegate į ga draugė. Universiteto VI ir VII VLKJS suvažia komunistai ne kartą rinko vimus. ją į vadovaujančius parti 1931 m. Ranuš Davtian nius organus. Ji apdovano baigė Maskvos N. Krups- ta dviem „Garbės ženklo" kajos komunistinio auklė ordin ais, medaliu „Už jimo akademiją. Šalies šaunų darbą", Lietuvos sostinėje, Užkaukazėje ji TSR Aukšičausiosios Tary dėsto politinę ekonomiją, bos Prezidiumo Garbės dirba mokslinį, partinį- raštu. Iš mūsų tarpo pasitrau propagandinį darbą. 1947 metais R. Davtian kė liepsninga partijos pro buvo paskirta Vilniaus pagandiste, žymi pedagogė Valstybinio universiteto ir mokslinė darbuotoja. marksizmo-leninizmo ka Ranuš Davtian-Abramian tedros vyr. dėstytoja, po atminimas ilgai išliks uni metų — šios katedros ve versiteto dėstytojų ir bu dėja. 1952 metais ji apgi na ekonomikos mokslų vusių jos auklėtinių širdy kandidato disertaciją. De se. šimt metų ji dirba docen Grupė draugų
Visa Lietuva prašmėžavo Grupės fotografas Kęstutis
nesnaudžia.
nulūžtų koks „gabaliukas“. . . Švilpauja vėjas, iš dešinės pro patį karnizo kraštą šyp sosi delčia. Apie dvi valandas ėjome Korneskorčo tarpekliu (maž daug 5 km). Vėl kalnų šlaitai pasidarė nuolaidus. Leidomės žemyn į prasidėjusį upelio slėnį. Kokie nuostabūs kal nai mėnulio šviesoje. Paskutinis vakaras miške. Rytoj turime pasiekti Mončegorską (liko apie 20 km). Vėl įsiliesime į civilizuoto gyve TARPEKLIS panimo verpetą, vėl mūsų ir Šiandien mums labai seka- slaugoms bus autobusai si. Aptikome dar ne visiškai traukiniai. Nors kuprinė gejauužsnigtas vėžes. Greitis padi rokai nuspaudė pečius, trudėjo trigubai. Priekyje deši čiasi nuovargis, tačiau nėje — Mončia, kairėje — pūtį gaila skirtis su senaičiuno tundros. Mes praeisime siais kalnais, kr'-r’r. ežerų gausybe, jas skiriančiu tarpekliu. kontrastingais miškais. Gerai sutemus, prasidėjo Prieiname Korneskorčo tar poliarinės pašvaistės viražas, peklį. Vaizdas visiškai nebu dingas Kolai. Aukštą kalną toks galingas ir toks nuosta būna. skiria siauras „koridorius“. bus, kokių labai retai Nuostabus jausmas. Įeini — KRIOVSKE prietema. Norėdamas dangų ELNIO RAGAI pamatyti, turi pakelti galvą. Pabūti Koloje ir neužsukti Elnių pėdos. Didelis, smar- Ant skaisčių uolų kabo mėly į didžiausias pasaulyje apakiai ištryptas laukas. no ledo luitai, švilpauja vė titų kasyklas, esančias Chibi— Elnio ragai! — sušuko jas ir beria nuo viršaus cuk nuose, -- tolygu nusikaltimui. Albertas ir pasileido į lauko rinį sniegą. Apytamsiame Beje, mineralas apatitas pa vidurį. „koridoriuje“ (viršuje matosi grindinė žaliava fosfatinėms metrų Už kelių dešimčių saulės spindulių atošvaistės) trąšoms gauti. elnio ragus pamatė ir Danu mėtosi dideli uolienų luitai. Mes — fabrike „Apatit“. tė. Tokie dideli ir šakoti. Jie gerokai apsunkina pra čia iš pilkšvo akmens, turin Matyt, smarkios grumtynės ėjimą. čio iki 30 proc. apatito, išski vyko, kad nusisuko ragus. Pa Paslaptingame tarpeklyje riamas grynas apatitas. dar tamsiau. Aukščiau išsi matome visą apdirbimo cik lą. Į didelę gerklę — konve kišę dideli karnizai. Jeigu Pabaiga. Pradžia Nr. 7 jerį vagonais verčiama iki pusės tonos svorio uolienos. Iš ten ji eina į malūnus, kur kieta uoliena, pagrindinai susidedanti iš apatito ir nifelino (nifelinas — žaliava aliuminio gamybai), sumala ma į miltus. Norint skirti tas dvi medžiagas, jos plaunamos vandeny, džiovinamos ir — į vagonus. Fabrikas 80 proc. produkcijos eksportuoja į už sienį. Tokių apatitų kasyklų nė viena pasaulio valstybė neturi. Apžiūrime pirmąjį Kolos pusiasalyje prie „Apatito“ fabriko įkurtą geologinį mu ziejų. Jame gausi visu Kolos pusiasalio uolienų kolekcija. Kolos kalnuose daug geležies rūdų, nikelio, kobalto, alavo. Yra sidabro, naftos. Daug re tų, dekoratyvinių mineralų. Hibinuose buvo rasti niekieno neaprašyti mineralai. Juos pavadino — murmanitu, ramAlbertas juokauja, nors lauke — 37°C. Elnio ragais kuprines pa puošė ir Zenonas su Maryte. Visi pasidarė akylesni: o gal dar kur nors guli gražuoliai? Temstant sustojome. Mer ginos, panaudodamos visus savo kulinarinius sugebėji mus, išvirė skanios sriubos, didelį kibirą kisieliaus. Ant vakarienės „stalo“ atsirado visokiausių valgių, net ir cit rinų buvo. Vladui rytoj — ketvirtis amžiaus.
„Jei panorėsime pervažiuo ti Lietuvą plačiausioje vieto je, iš vakarų į rytus, tai teks nukeliauti 373 km.“. Taip ra šoma knygutėje „Trumpai apie Tarybų Lietuvą“. Pa bandėme, tik mums teko nu keliauti 450 km. Pradėjom žygį Adutiškyje, beveik ryčiausiame Lietuvos taške, o užbaigėm Palangoje, po 9 dienų. Mese — tai 4 gamti ninkai: A. Jasas, V. Šliogery tė, T. Šidiškis ir straipsnelio autorius. Ėjom nuošalesnėmis vietomis, didžiausi miestai mūsų kelyje — Mielagėnai, Krekenava, na, ir Plungė. Didesnę kelio dalį pavyko su karti slidėmis, bet į kelionės galą atšilo, temperatūra nuo — 25°C šoktelėjo iki 4-5°C, sniegas lipo, ant ežerų ledo atsirado vandens, pakilo rū kas. Norom nenorom teko lai kytis arčiau kelių, dažniau jais naudotis. Aišku, ne vien smalsumas išvedė mus į šitą žygį. Norė josi šiek tiek save išbandyti, pakovoti su kilometrais ir nuovargiu. Pagaliau tai, ko ieškai kiekviename žygyje — gamtos grožio, įspūdžių, atsi palaidavimo po sesijos. Mažutė Lietuvėlė, bet įvai rumo jai netrūksta. Kasdien slinkdavo pro mus nauji vaizdai. Iš pradžių Dysnos lyguma, jos lėkštakrančiai ežerėliai: Milašius, Milašaitis, Mažojo Stajėtiškio bala. .To liau — Baltijos aukštuma: kalnai ant kalnų, ežerų ply nės, rūstus vėjuotas Nevaišių kalnas. Ir vėl lyguma, nuo Kavarsko iki Tytuvėnų, tik miškų ir upių slėnių paįvairi nama. Už jos kaip siena iš kyla Žemaičių kalnai. Kuo arčiau, tuo jie aukštesni ir gražesniu pagaliau atsiduri ant viršūnės ir pamatai ban guotus tolius, gauruotas kal nų keteras, galingą Šatrijos galvą. O kitą dieną jau lei diesi ’į Pajūrio žemumą. žygiavom, galima sakyti, nuo tamsos iki tamsos, ke lyje sutikdavom saulę, eida mi ją palydėdavom. O koks saulėtekių gražumas šaltomis ir giedromis dienomis. Dar saulės nesimato, tik rausva pašvaistė rytuose, bet visi jos laukia — sustingusios mažos pušaitės, liaunos krū mų šakelės, tokios plonos ir juodos šviesaus dangaus fo ne, net mes visą laiką grįžčiojom atgal. Ir štai raudonas kaip žarija lygus skritulys pradeda šmėkščioti tarp me džių, vis dažniau, vis aukš čiau. Net vėjas prityla, ir iš-
girsti Grigo muziką. Kaip ji čia tinka. Ją primena kiek vienas krūmelis, kiekviena sustirusi žolytė, išlindusi iš sniego. Kas gi ten? Kas gi ten už miško, Žiba, tvaska, ištiško? Saulelė. . .
Ištiško, sužėrėjo sniegas, pamėlynijo dangus. Negali su silaikyti nefilmavęs, spaudi ir spaudi mygtuką, negalvoji, kad nieko neišeis, kad nepa rodysi ant mažo ekranėlio už trupinio to gražumo. O kiek įdomių vietų matėm. Glitėnus — įžymiausio musų liaudies meistro Vinco Svirs kio tėviškėje, jo „medinius stebuklus“ pakelėse, XVI am žiaus Pašušvio bažnytėlę, ma žutį miesčiuką Pavandenę, saugomą iš abiejų pusių kal nų milžinų — baltagalvio Moteraičio ir tamsaus, krū mais apžėlusio Sprūdės. Kažkada jie buvo gyvi, drau gavo, mėtė vienas kitam šaukštą per Gludo ežerą. Bet pikti priešai užmušė Moterai tį, o Sprūdė prasprūdo. Ir li ko gulėti milžinai kalnais. O Pavandenės bažnytėlė. . . Tikras senienų muziejus. Čia briedžio ragai, rasti pelkėje, įdomi dail. Pakačini paveiks lo kopija, Napoleono kareivių arbatinukas ir parakinė. Buvo žygyje daug gero, buvo ir sunkaus. Bet kur nesustodavom, kur neužsukdavom — į krautuvėlę ar mo kyklą, internatą ar paprastą trobelę, dieną ar vėlai vaka Nuoširdžiai užjaučiame Matematikos ir mechani kos fakulteto dekaną doc. Alfonsą RAUDELlUNĄ, mi rus mylimam tėveliui. MMF studentai
Matematikos ir mechani kos fakulteto matematikos specialybės III k. 4 gr. studentai ir vadovas gi laus liūdesio valandoje nuoširdžiai užjaučia grupęs draugę Elzę TOMKEVIČIUTĘ, mylimam tėveliui mirus. Chemijos fakulteto stambiamolekulinių junginių chemijos specialybės I kurso studentei Ritai MA ŽEIKYTEI, jos tėveliui mi rus, gilią užuojautą reiš kia grupės draugai ir va dovė.
re, visur mus priimdavo, pa dėdavo kuo galėjo, nuošir džiausiai linkėdavo laimingo kelio. Mes labai dėkingi kukliems nuošalių internatų auklėto jams. Kiek jiems reikia kant rybės, rūpestingumo, kasdien prižiūrint ir slaugant dešim tis vaikų. Ir mes kasdien jau tėm tą šilumą visur: Kuktiš kėse, Kurkliuose, Vadokliuo se, Kartenoj. Bet savo apo gėjų svetingumas pasiekė Ramoniškio aštuonmetėje. Di džiausia turisto vaizduotė ne drįstų sukurti tokio priėmi mo. „Aš noriu, kad šituose namuose jums būtų gera kaip mano vaikams“, — pa sakė mums direktorius. — „O mane vadinkit tėvuku Čepulių“. Ir rūpinosi mumis tikrai tėviškai. Ačiū. Dar daug įdomių susitiki mų turėjot žygyje. Mineiškiemyje, prie Linkmenų, gy vena senukas Kazys Lunius, su klajoklio gyslele. Dar prieš I pasaulinį karą jis išvažinėjo Užbaikalę, Toli muosius Rytus, praplaukė Amūru. Užventyje apie par tizanavimo laikus pasakojo Antanas Juozapavičius. Karo metais jam slapstantis teko nueiti tą patį kelią, kaip ir mums, — nuo Kazėnų miškų iki Žemaitijos. Gal kas mums bandys pri kišti, kad čia ne turistinis, o sportinis žygis, kilometrų „rijimas“ ir t. t. Taip, tempai buvo ne turistiniai, gal daug įdomaus palikom šone, netu rėdami laiko didesniam vin giui, bet nesigailim, kad ėjom: žygis daug davė kiek vienam. G. MOTOZA Universiteto Rektoratas ir visuomeninės organiza cijos nuoširdžiai užjaučia Matematikos ir mechani kos fakulteto dekaną doc. Alfonsą RAUDELlUNĄ, mi rus jo mylimam tėveliui.
IIIIIIIHIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIil 11 imi
REDAKCINE KOLEGIJA
Redakcijos adresas: Vilnius, Universiteto g-vė Nr. 3, tele fonas 2-58-84. Spausdina LKP CK laikraščių ir žurnalų lei dyklos spaustuvė. Tiražas 3.000 egz. LV 09069
Užs. Nr. 1905