VISŲ SALIŲ PROLETARAI. VIEN Y RITĖSI
Jauniausias respublikoje
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Nr. 9 (632)
1968 M. KOVO MĖN. 27 D. TREČIADIENIS
Kaina 2 kap. EINA NUO 1950 METŲ.
STUDENTŲ POLITINIS AUKLĖJIMAS Svarbiausia studentų politi nio, ir, apskritai, komunisti nio auklėjimo grandis yra mokymo procesas, kuris for muoja būsimų specialistą, jo asmenybę. Didelio ir kruopš taus darbo dėka Universitete dabar yra didžiulė armija aukštos kvalifikacijos dėsty tojų. Lygiagrečiai su dėstyto jų mokslinės kvalifikacijos kėlimu rektoratas ir partinė organizacija rūpinasi jų idėji nio lygio kėlimu. Tačiau ma žai nuveikta aukštosios mo kyklos pedagogikos srityje. Si problema šiandien itin aktua li. Mokymo planų ir progra mų mokslinė analizė, dėstymo metodų ir formų efektyvu mas — tai klausimai, kuriuos reikia nedelsiant spręsti. Mo kymo proceso auklėjamasis poveikis priklauso ne vien tik nuo dėstytojų mokslinės kva lifikacijos, idėjinio lygio ir pedagoginio meistriškumo kė limo, bet ir nuo šio proceso organizavimo. Idėjinis-politi nis auklėjimas neakivaizdinia me ir vakariniame skyriuose beveik ištisai paremtas mo kymo procesu. Todėl kated ros, dekanatai, fakultetų Ta rybos, partiniai biurai ypatin gą dėmesį turėtų kreipti į tai, kad šiose grupėse paskaitos, seminarai, pratybos būtų pra vedamos itin aukštu politiniu lygiu. Dabar į tai kreipiamas nepakankamas dėmesys, sten giamasi pasiteisinti laiko sto ka ar tuo, kad šių skyrių studentai labiau subrendę už stacionare besimokančius. To kio požiūrio toleruoti negali ma! Didelį dėmesį mes skiriame visuomeninių disciplinų dės tymui ir studijavimui. Pasku tiniu laiku žymiai išaugo ir sustiprėjo šių mokslų kated ros. Tačiau yra ir silpnų vie tų. Vienas iš svarbiausių šių mokslų studijavimo trūkumų tas, kad studentai ne visada tinkamai įsisavina mokslinį mąstymo metodą, praktiškai sunkiai suvokia visuomeninio gyvenimo dėsnius, neišmoksta giliai moksliškai analizuoti ir nagrinėti savo teiginius. Dėstant vsuomenines discipli nas, dar ne visai įveiktas su paprastintas visuomeninių reiškinių (tiek socializmo, tiek kapitalizmo) aiškinimas, nere tai buržuazinės koncepcijos, kapitalistinis gyvenimo būdas demaskuojami deklaratyviai. Šių disciplinų idėjinis povei kis studentams dažnai menkė ja ir dėl to, kad, jas dėstant, ne visuomet pakankamai atsi žvelgiama į studentų specialy bę bei nuotaikas. Šie visuo meninių katedrų pedagoginio darbo trūkumai iš dalies pa aiškinami tuo, kad dėstytojai nepakankamai arba pavėluotai informuojami apie svarbius politinius bei ekonominius įvykius ir faktus. Visuomeniniams mokslams priklauso milžiniškas vaidmuo politiniame studentų auklėji me. Tačiau koks tobulas jų dėstymas bebūtų, vien tik tuo neįmanoma paruošti idė
jiškų, teoriškai apsišvietusių, savo visuomeninę pareigą įsi sąmoninusių specialistų. Nuo šių problemų sprendimo netu ri likti nuošaly ir kitų discip linų dėstytojai. Specialiųjų disciplinų dsėtytojų poveikis savo studentams didelis ne tik todėl, kad jie daugiau už kitus bendrauja su studentais, bet ir todėl, kad iš jų, savo būsimos profesijos specialistų, studentai ima pavyzdį. Mes kovojame už mokymo proceso ryšį su gyvenimu, siekiame galutinai įveikti mo kymo atotrūkį nuo auklėjimo. Ir čia pastebimi teigiami pos linkiai. Dėstytojai jau nebe kalba, kad, sakysim, fizika pati savaime komunistiškai auklėjanti studentą arba kad tiksliųjų mokslų dėstytojų uždavinys esąs mokyti stu dentą, o jį auklėti privalą vi suomeninių disciplinų dėsty tojai. Tačiau dar daugelis gamtos ir tiksliųjų mokslų dėstytojų turį padirbėti, kad ir jų paskaitos darytų reikia mą idėjinį poveikį, skatintų studentus giliau studijuoti marksizmo-leninizmo teoriją. Studentų mokslinė pasaulė žiūra formuojasi visų discip linų dėstymo metu, studentus veikia įvairūs dėstytojai. To dėl labai svarbu, kad dėsty tojų darbas būtų suderintas, kad kiekvienas dėstytojas aiš kiai žinotų, kokį vaidmenį jo dėstymas atlieka studento mokslinės pasaulėžiūros for mavime. Tai labai svarbu ir todėl, kad studentai dažnai linkę į siaurus praktinius da lykus, nepakankamai vertina teorines disciplinas arba tuos dalykus, kurie neturi aiškaus praktino pritaikymo. Pagrindi nė kovos prieš tokius reiški nius priemonė — viso moky mo proceso tobulinimas ir tarpkatedrinių ryšių nustaty mas. Svarbią vietą politinio auk lėjimo sistemoje užima ren giniai, pravedami ne moky mo proceso metu. Darbo už auditorijos ribų reikšmę ga lima būtų nusakyti maždaug šitaip: jeigu studentai, studi juodami visuomeninius ir spe cialiuosius mokslus, įgyja teo rinius mokslinės pasaulėžiūros ir politinių įsitikinimų pagrin dus, tai dalyvaudami visuo meniniame darbe, jie praktiš kai panaudoja tas žinias. įgy tosios žinios šiuo atveju pasi reiškia kaip aktyvi pasaulė žiūra, gyva varomoji jėga. Veiksminga politinio ir sa varankiško mokslinio darbo įgūdžių diegimo forma — Studentų mokslinė draugija. Tačiau dažnai SMD būrelių atliekami darbai yra siauros problematikos, neturi teorinės ir praktinės reikšmės. Kated ros dar silpnai įtraukia SMD narius į katedros mokslinio tyrimo problemų nagrinėjimą. Faktiškai beveik neveikia filosofijos būrelis. Atrodo, bū tų tikslinga visuomeninių ka tedrų būrelius organizuoti tiesiog kai kuriuose fakulte tuose atskirai.
Svarbią vietą mūsų darbe užima specialisto auklėjimas tautų draugystės dvasia. Sun ku intemacionališkai auklėti jaunimą tik abstrakčiais pasa kojimais apie tautų draugys tę. Čia svarbu sudaryt, to kias sąlygas, kad įvairių tau tų studentai galėtų betarpiš kai bendrauti pačiame Uni versitete, kur mokosi dauge lio tautų atstovai, tiek ir už jo ribų. Šioje srityje nemažą vaidmenį atlieka komjaunimo komitetas ir prie jo veikiąs Internacionalinis klubas. Tra diciniais tapo šio klubo ren giniai: TSRS tautų draugystės savaitė, Jaunimo solidarumo prieš kolonializmą diena, Tarptautinė studentų diena ir kt. Reikia pažymėti, kad iki šiol buvo intensyviai dirbama klubo viduje. Atėjo laikas klubo veiklą perkelti į atski rus fakultetus: pritraukiant didesnį studentų skaičių, spe cializuojant bendradarbiavimo kryptis. Svarbų darbą, auklėjant studentus karine-patriotine dvasia, atlieka Universiteto LDAADR organizacija, orga nizuodama masines priemo nes. Deja, kai kurios kated ros ir dekanatai vis dar ne pakankamai vykdo Universi teto partijos komiteto 1966 m. kovo 9 d. nutarimą, įpareigo jantį juos aktyviai panaudoti mokymo procesą kariniampatriotiniam auklėj imui. Atitinkamą darbą dirba ir Fi zinio auklėjimo katedra. Sporto ir turistų klubai, auklė dami studentus patriotizmo, internacionalizmo ir kolekty vizmo dvasia. Bet šių klubų darbas dažnai turi grynai or ganizacinį pobūdį. To nepa kanka. Fizinio lavinimo ka tedrai reikia sustiprinti dėsty tojų darbo metodikos, auklė jamojo užsiėmimų poveikio nagrinėjimą. Nemaža problemų kyla ir estetinio auklėjimo srityje, nes dar nepavyko pasiekti, kad estetinis auklėjimas apim tų visus mūsų studentus, kad jie pastoviai keltų bendrą kul tūrinį lygį, buities ir elgesio kultūrą, vystytų estetinį sko nį. Taip pat svarbus uždavi nys — geriau panaudoti este tinį auklėjimą bendram ideo loginiam darbui, asmenybės formavimui. Komjaunimo organizacijai vadovaujant, susilormavo įdo mios, politiniu atžvilgiu turi ningos studentų tradicijos. Fakultetų partiniai biurai ne turi apsiriboti vien tik kom jaunimo organizacijų darbo svarstymu, darbo planų ko regavimu, o privalo įpareigoti atskirus komunistus, kad jie nuolat domėtųsi ir komjauni mo grupių darbu. Iškelti faktai ir problemos rodo, kad politinis auklėjama sis darbas aktualus ne tik studentų, bet ir dėstytojų tar pe. V. NEKRAŠAS Universiteto Partijos komiteto sekretorius
Visi sukruto sveikinti disertantą. O didelis jau nimo būrys darniai užtrau kė senąjį studentų himną. Ne dažnai išvysi tokį pa sveikinimą — tai Universi teto akademinis choras at ėjo į savo kolektyvo narioveterano Antano Bandzaičio disertacijos gynimą. Kovo 18 dieną Antanas Bandzaitis apgynė fizikosmatematikos mokslų dak taro laipsnį. Dabar šis Uni versiteto docentas, akade miko A. Jucio mokinys, — jauniausias mokslų dak taras respublikoje, jam vos 30 metų. A. Bandzaitis vidurinę mokyklą baigė Vilniuje 1955 m. ir tais pačiais me tais įstojo į Vilniaus Vals tybinio universiteto Fizi kos ir matematikos fakul tetą. Nuo pirmųjų studijų dienų jis rimtai atsiduoda studijoms, įsijungia į mokslinę veiklą. Antanas neskirsto mokslų į būtinus ir šalutinius, kai vieniems reikia paaukoti ir laisvalai kį, o į antrus — galima nu moti ranka. Visi dalykai jam buvo vienodai svar būs, ir po kiekvieno egza mino jo įskaitų knygutėje sušvytėdavo dar vienas penketas. 1960-ieji. Antanas baigia Universitetą su pagyrimu ir paskiriamas dirbti į res publikos Mokslų akademi ją. Prof. A. Juciui pradė jus dirbti mūsų aukštojoje mokykloje, čia pereipa ir A. Bandzaitis. 1963 m. A. Bandzaitis sėkmingai apgynė fizikosmatematikos mokslų kan
UZK Mūsų Universitete jau yra (lys žurnalistikos specialybės kursai. Tai kelios dešimtys busimųjų spaudos ir radijo darbuotojų. Siekdami užmegsti glaudesnius ryšius, jie nu tilę susiburti į Universiteto Žurnalistų klubą. Praeitą penktadienį Istorijos ir filolo guos fakulteto didžiojoje au ditorijoje įvyko steigiamasis susirinkimas. Žurnalistikos katedros vyr. dėstytojas J. Bulota pasidali jo mintimis apie būsimo klu bo veiklą, davė naudingų pa tarimų. kiekvieną penktadienį 20 vai. klubo nariai rinksis į 92 auditoriją, diskutuos, kalbėsis su Įdomiais žmonėmis, svars tys savo kūrybinius bandy mus. Be to, numatyta įsteigti kai kurių žurnalistikos žanrų sekcijas, kuriose studentai dirbs vadovaujami patyrusių respublikos žurnalistų. klubas taip pat dirbs moks linį darbą. Kiubo prezidente išrinkta II kurso žurnalistė Gražina Iliržietytė. A. DAUGIRDAS
didato laipsnio disertaciją. Jo darbus spausdina šalies ir užsienio leidiniai, jis dalyvauja mokslinėse kon ferencijose ir simpoziu muose kvantinės teorijos klausimais. Jo moksliniais ieškojimais domisi pasau lio mokslininkai. Dar nepraėjo aštuoneri metai nuo Universiteto
baigimo, o A. Bandzaitis jau parašė ir apgynė fizi kos-matematikos mokslų daktaro laipsnio disertaci ją „Tolesnis kvantmechaninės judėjimo kiekio mo mento teorijos vystymas ir jos taikymas atomo spekt rams skaičiuoti". D. KURKLIETIS K. TURONIS
Paminėjo M. Gorkį Mūsų respublikoje, kaip ir visoje šalyje, vyksta daug li teratūrinių susitikimų, moksli nių konferencijų, skirtų 100osioms M. Gorkio gimimo metinėms. Praėjusį ketvirtadienį mūsų Universiteto Kolonų salėje Įvyko literatūrinis vakaras, kuriame prisiminimais, apie
savo susitikimus su Maksimu Gorkiu pasidalijo docentas P. Užkalnis. Dėstytojai ir stu dentai šiltai sutiko Rusų dra mos teatro artistes RTFSR n. a L. Perfiljevą ir V. Zemskają, kurios skaitė ištraukas iš Gorkio kūrinių. T. FRIDMANAS IFF studentas
„Šekspyriškos dvasios žmogus — taip lietuvių rašytoją, fi losofą, kultūros veikėją Vilių Storostą — Vydūną pavadino įžymus VDR kalbininkas prof. V. Falkenhanas. Iš primiršimo vėl sugrįžta Į mūsų literatūrą Vydūno dra miniai kūriniai — „Amžinoji ugnis", „Probočių šešėliai" ir „Pasaulio gaisras", jaudina jo kilnios, žmogiškos idėjos. Praėjusį penktadienį Kolo nų salėje Įvyko Vydūno šim tųjų gimimo metinių minėji mas. Susirinkusiems respublikos sostinės aukštųjų mokyklų
studentams, dėstytojams, vi suomenės atstovams apie Vy dūno patriotizmą papasakojo akademikas istorijos m. dr. prof. J. Jurginis. Rašytojo dramaturiją apibūdino doc. P. Česnulevičiūtė. Apie Vy dūno savitą filosofiją, turėju sią didelę įtaką jo grožinei kūrybai, kalbėjo Lietuvos draugystės ir kultūrinių ry šių su užsienio šalimis drau gijos Indijos sekcijos pirmi ninko pavaduotojas J. Trin kūnas. Prisiminimais apie Vydūną, kaip savitą rašytoją ir įdomią asmenybę, pasidalijo jo buvę pažįstami — doc. V. Indra šius, poetas Salys Semerys (Smerauskas), šiaulietė J. Nai nienė, mokytojas iš Aluntos M. Šeduikis. Vakare-minėjime dalyvavo liaudies poetas T. Tilvytis, LTSR n. a. šiaulietė P. Pinkauskaitė ir daugybė kitų svečių, spaudos atstovų. Teatrinės studijos studentai paskaitė Ištraukas iš Vydūno kūrinių, suvaidino scenas iš jo tragedijos „Pasaulio gais ras". M. KURAIČIO nuotrauko je: Vydūno minėjimą pradeda Lietuvių literatūros katedros dėstytoja N. Bukelienė.
1968 m. kovo mėn. 27 d.
TARYBINIS STUDENTAS /*'*/*/*^*/**/
Tavo specialybė. O Tavo norai? Ekonomikos fak. Pramonės ekonomikos katedra šiais mokslo metais atliko sociolo ginius tyrimus pramonės pla navimo ir darbo ekonomikos specialybių studentų tarpe. Buvo apklausti 155 II, III ir IV kursų nurodytų specialybių studentai, t. y. apie 70 proc. visų šių grupių studentų. Tyrimų tikslas — išaiškinti studentų požiūri i pasirinktų specialybę. Tyrimams panau dotose anketose buvo pateik ta eilė klausimų, kaip antai: „Kodėl Jūs pasirinkote šią
specialybę?", „Ar esate paten kinta (as) pasirinkta specialy be?", „Kokią {taką žinių Įsi savinimui daro paskaitų ir se minarų lankymas?", „Ar lan kytumėte paskaitas ir semina rus, jei lankymas nebūtų pri valomas?", „Ką veikiate pas kaitų ir seminarų metu?", „Ar domitės šalies ekonominiais klausimais?", „Ar skaitote ekonominę spaudą?" ir kt. Anketose buvo duoti galimi atsakymai į pateiktus klausi mus, kas įgalino sugrupuoti apklaustųjų studentų atsaky
mus ir padaryti kai kurias iš vadas. Anketų duomenimis tik 30 proc. apklaustųjų studentų pasirinko ekonomisto specia lybę dėl domėjimosi ekonomi ka. Likusieji 70 proc. — dėl įvairių kitų priežasčių: reko mendavus kitiems, dėl darbo arba materialinių sąlygų, bai gus fakultetą, dėl konkurso ir kitų priežasčių. Specialybės pasirinkimo motyvas aiškiai yra susijęs su pasitenkinimu specialybe. Jei bendrame ap klaustųjų skaičiuje patenkintų
specialybe lyginamasis svoris yra lygus 59 proc, tai sto jusių j EF dėl domėjimosi ekonomika jis yra žymiai di desnis. Pastarieji studen tai žymiai labiau už kitus do misi ekonominiais klausimais, skaito ekonominę spaudą ne vien ruošdamiesi seminarams ir egzaminams. Beveik visi, stoję į EF dėl domėjimosi ekonomika, seka visas pa skaitas, aktyviau už kitus da lyvauja seminaruose ir praty bose. Anketų duomenimis 78 proc. apklaustų studentų klau sosi dėstytojo visų paskaitų metu, o 18 proc. — klausosi dėstytojo tik specialybės daly kų paskaitų metu, 4 proc. — užsiiminėja pašaliniais darbais visų paskaitų metu. Pagrindi nė apklaustųjų studentų dalis (63 proc.) mano, kad paskaitų
ir seminarų lankymas daro didelę įtaką žinių įsisavini mui, nors dalis studentų ir ne visai patenkinti paskaitų ir seminarų lygiu. Atsakymų Į atskirus klausimus sugretini mas rodo, kad užsliminėjimo pašaliniais darbais paskaitų metu priežastis yra ne nepa kankamai aukštas paskaitų ly gis, o greičiau nesidomėjimas dėstomais dalykais. Anketinių tyrimų rezulta tai nepatvirtina teigimo, kad jei paskaitų ir seminarų lan kymas būtų neprivalomas, stu dentai jų nelankytų. Visiškai nelankytų paskaitų tik 2 proc. apklaustųjų studentų, 23 proc. — lankytų tik specialy bės dalykų paskaitas, 55 proc. — lankytų specialybės ir svarbesnes bendrų dalykų paskaitas, 20 proc. — lanky tų visas paskaitas. Žymiai di desnė studentų dalis, esant neprivalomam lankymui, atei tų j praktinius užsiėmimus — 64 proc., o 36 proc. — tik j specialybės dalykus. Matyt, studentai mano, kad praktinių užsiėmimų lankymas turi di desnę įtaką žinių įsisavinimui, negu paskaitų lankymas. Tei giamai įvertino seminarų ir pratybų lankymo Įtaką žinių įsisavinimui tie studentai, ku rie patys aktyviai dalyvauja juose. Aktyviai dalyvauja vi suose praktiniuose užsiėmi muose 25 proc. studentų, o specialybės dalykų — 32 proc. Taigi, pagrindinė studentų da lis praktiniuose užsiėmimuose aktyviai nedalyvauja.
Reikia pažymėti, kad vos daugiau negu pusė (55 proc.) apklaustųjų studentų domisi ekonominiais klausimais, be to, dalies jų domėjimasis yra pasyvus, nes tik 24 proc. stu dentų skaito ekonominę spau dą dėl domėjimosi ekonomika, o pagrindinė dalis skaito ją tik ruošdamiesi seminarams ir egzaminams.
Išnagrinėtų anketinių tyri mų rezultatai leidžia padaryti išvadą, kad studentų požiūris į pasirinktą specialybę, jų do mėjimasis ja žymiu mastu pri klauso nuo specialybės pasi rinkimo motyvo. Žymiai la biau patenkinti specialybe, do misi ja tie studentai, kurie, pasirinkdami atitinkamą spe cialybę, turėjo jai potraukį. Iš to seka, kad, siekiant pa gerinti EF studentų kontin gentą, reikia tobulinti stu dentų priėmimo tvarką, labiau išaiškinant stojančiųjų požiūrį į būsimą specialybę, jų susi pažinimo su ja laipsnį. Tačiau ir tuo atveju, kai keisti specialybę yra per vė lu, reikia stengtis ją pamėgti, o pamėgti galima tik giliai ir visapusiškai ją studijuojant. Juk ne veltui yra sakoma, kad nėra blogų specialybių, o yra tik blogi specialistai. O kuo mažiau blogų, abejingų spe cialistų, tuo sėkmingiau spren džiamos visuomenės vystymo si, komunistinės visuomenės kūrimo problemos.
Vyr. dėst. K. PRUNSKIENĖ
Vėl apie „Big-beatą“ Visur šnekama apie „Big beatą". Neseniai Universiteto Aktų salėje griaudėjo elektri nės gitaros, ir salė entuzias tingai sutiko festivalio daly vius. Nenuostabu, kad ir Interklubas studentų kavinėje surengė „Big beato" muzikos vakarą, į kurį pakvietė Vals tybinės konservatorijos ir VDI studentus. Nors svečiai ir neatvyko, bet vakaras nesu žlugo. Medicinos fakulteto antrakursis A. Andriuškevi čius papasakojo susirinku siems interklubiečiams apie „Big beato" atsiradimą, vys tymąsi ir tolesnes perspekty vas. Susirinkusieji išgirdo po puliariausius, klasikinius „Big beato" kūrinius. Vakaro rengėjai stengėsi sudominti susirinkusius, bet atsirado tokių klausytojų, ku
rie savo elgesiu trukdė pasa kotojui — jie nesuprato pa čios vakaro idėjos. Tai ir nenuostabu, nes mūsuose per mažai populiarinama jaunimo muzika, todėl daugelis neski ria estradinės muzikos nuo „Big beato", ką ir parodė ne seniai vykęs Vilniaus festiva lis. Keista, kad Universitete nė ra nei klubo, jungiančio jau nimo muzikos gerbėjus fakul tetuose, nei Universitetą at stovaujančio „didžiojo griaus mo" ansamblio. Tiesa, dar neseniai WU Aktų salėje grojo stud. Geležinio ansamb lis, kuris iširo, vadovui pali kus mūsų Alma Mater. Norė tųsi, kad ir Universitete jau nimo muzika nesijaustų po dukra. J. CUMACENKA
ATSIMINIMŲ NUOTRUPOS
Daugybė vainikų. Raudonos, žalios ir juodos gėlių spalvos. Ištisa gyvų gėlių jūra. Gėlės, gėlės, gėlės... Ir nenutrūks tama upe slenkantis pro kars tą žmonių sriautas. Gorkis guli karste ramus ir susikaupęs. Kaip gyvas. Ne, jis nemirė. Jis liko gyvas kiekvieno širdyje. Ausyse skamba „Dainos apie Sakalą" žodžiai: „Tavo kraujo lašeliai žie žirbom švystels buities tamsy bėj ir daug drąsuolių širdžių uždegs jie aistringai trokšti tiesos ir laisvės. Nors tu jau miręs... Dainoj drąsuolių, dvasios galiūnų bū si visuomet pavyzdžiu gyvu, šūkiu didžiuoju laisvėn ir Sau lėn!"
Pavasaris dovanoja žemei šilumą, žmonėms — gėles, giedrą nuotaiką... Ir džiaugiasi pavasariu žemė, ir paten kintas pavasariu žmogus. O aš gal tau pavasarį būsiu juokingas? Juokingas, nes noriu kalbėti apie meilę. Vadink mane lyriku, o aš noriu būti su tavim nuoširdus, atviras... „Būsiu juokingas" — tai pavasarinė mūsų „Fakto" prem jera. Praėjusį sekmadienį į Universiteto Kolonų salę atėjo me pažiūrėti „Fakto" naujo pasirodymo. Šj kartą faktie-
Maksimo Gorkio paveikslas pirmą kartą iškilo prieš mane daugiau kaip prieš 40 metų, tuoj po fašistinio perversmo Lietuvoje. Jo vardas įėjo į mano sąmonę kartu su dainos žodžiais: Saulė teka, saulė leidžias, O kalėjime tamsu. Sėdėjom susigrūdę ankšto je Marijampolės kalėjimo ka meroje. Rūkė net tie, kurie seniau kreivai žiūrėjo į nuo dijančius savo plaučius niko tinu. Palubėje — nors kirvį kabink. Buvo neramu. Laukė me tardymo ir galimų staig menų. Fašistai — kirvio ir kartuvių kilpos patriotai: pa tekęs į jų nagus, gero nelauk. Aš, kaip ir dauguma suimtų jų, buvau naujokas: pirmą kartą teko ragauti kalėjimo duonos. Šituo nejaukiu ir ne maloniu metu vienas iš suim tųjų papasakojo apie Maksi mo Gorkio romano „Motinos" herojų Pavelą Vlasovą. Mes klausėmės pasakojimo už gniaužę kvapą. Buvo be galo svarbu kiekvienam iš mūs pa simokyti, kaip Pavelas laikėsi arešto metu, kaip jis laikėsi tardymo metu, nesuklupo, pa galiau — kaip jis pavertė carinės reakcijos teismą kalti nimo tribūna. Būti tokiu kaip Pavelas! Tai tapo kiekvieno mūsų svajone. Po poros metų, pabėgęs iš
fašistinio kalėjimo ir nelega liai gyvendamas Berlyne, aš susimedžiojau Gorkio „Moti ną" vokiečių kalba, nes rusų kalbos tuomet nemokėjau, ir įnikau skaityti tas vietas, kur Gorkis rašė apie Pavelo areš tą, jo kalbą teisme. Tuomet man ir kilo noras aprašyti savo įspūdžius iš Lietuvos fa šistinio kalėjimo. Taip gimė pirmoji didesnė mano apybrai ža „Nakties paslapty", veikiai išspausdinta Amerikos darbi ninkų spaudoje ir 1929 m. pa sirodžiusi Čikagoje atskira knygute. Jei ne Gorkis, kažin ar būtų užtekę drąsos imtis plunksnos rašyti pirmąją kny gutę. M. Gorkį gyvą pirmą kartą pamačiau 1932 metais Gegu žės Pirmosios demonstracijos metu ant Lenino — Spalio socialistinės revoliucijos vado ir įkvėpėjo — Mauzoliejaus greta Kalinino, Vorošilovo, Budiono. „Budiony naš bratiška, s narni vesj narod". Tai štai koks jis, legendarinis pi lietinio karo didvyris! Ir čia pat „pirmasis raudonasis kari ninkas" Vorošilovas. — Gorkis, žiūrėkite, Gor kis! — pasigirdo balsai.
čiai savo žiūrovui padovanojo puikią pavasarinę poezijos puokštę. Tarp baltų kolonų, apšviestų degančiom žvakėm, prabyla mūsų pamėgti posmai apie pavasarį, draugystę, meilę... „Fakto" skaitovai deklamuoja V. Mykolaičio-Puti no, S. Nėries, D. Urnevičiūtės, J. Vaičiūnaitės ir kitų poetų eiles. Šia premjera „Faktas" pasirodo kaip nuoširdus lyri kas. Sveikintini šio įdomaus linksmo kolektyvo kūrybiniai ieškojimai. J. POCIUS
Aš įrėmiau savo žvilgsnį į „Motinos" autorių, iš susijau dinimo praradau žemę po ko jomis, užmyniau prieš mane einančiam ant kulnų ir vos nesuklupau. Visi šaukė: — Urrr-aaaa! Raudonoji aikštė skendėjo šūkiuose. Tūkstančiai balsų susiliejo į vieną galingą balsų šniokštimą. 1934 metų rugpiūčio mėne sį įvyko pirmasis tarybinių rašytojų suvažiavimas. Čia aš pamačiau Maksimą Gorkį iš arti ir išgirdau jo balsą. Jau pats Gorkio pasirodymas sce noje, Orgkomiteto priešakyje, atidarant suvažiavimą, paliko neišdildomą įspūdį. Jis, tary binės literatūros patriarchas, ėjo susikaupęs, truputį gunk telėjęs, atviru žvilgsniu svei kindamas didžiulę savo auklė tinių — raudonųjų tarybinių literatų armiją. Į suvažiavimą aš tuomet patekau kaip žurnalo „Prieka las" korespondentas. Gorkis nebuvo iš oratorių: kalbėjo paprastai, bet kiekvie nas jo žodis buvo giliai apgal votas, plaukė iš širdies gilu mos, buvo protingas ir sva rus. Jis kalbėjo apie daugia
tautės monolitinės 11 broliš kos tarybinės literatūros susi formavimą, apie literatūros ryšį su žmogaus darbu, apie liaudies — visų vertybių kū rėjos vaidmenį ne tik mate rialinių, bet ir dvasinių ver tybių kūrime. Dar nepasibaigus suvažia vimui, aš sėdau rašyti apy braižą apie suvažiavimą ir tą neišdildomą įspūdį, kurį pali ko Gorkis, sugebėjęs nukreip ti visų suvažiavimo dalyvių dėmesį į svarbiausius tarybi nės literatūros klausimus. Tie įspūdžiai išliko kaip gyvi iki šios dienos. Anoji apybrai ža buvo išspausdinta 1934 m. „Priekalo" 9-me nr. V. Kapsukas mus, „Prieka lo" redakcijos narius ir bend radarbius, kamantinėjo, ar visi išstudijavome Gorkio pranešimą, ar teisingai supra tom? „Ši kalba pasiliks isto rijoj", sakė jis. 1936 metų vasara. Birželis. Gorkio Literatūros instituto studentai graužė knygas — ruošėsi egzaminams. Ir staiga žinia: mirė Gorkis. Nutrenkė kaip elektros srovė. Žiūrėjau į atverstą prieš save knygą ir negalėjau susikaupti: eilu
tės tirpo prieš akis. Nebėra Gorkio... Kitą dieną aš skubėjau į Rašytojų sąjungą, o iš ten į Sąjungos namus. Aplinkui — žmonių upė. Ji vingiavo iki Didžiojo teat ro. Ir vis eina ir eina, teka ir teka gyvu sriautu, kaip kraujas gyslose. Skausmo su kaustyti žmonių veidai, su spaustos lūpos. Eina tylėdami, susikaupę. Eina atsisveikinti su didžiuoju žmogumi, rašyto ju, mokytoju. Mes įėjom pro atsargines duris. Daugybė įvairaus am žiaus, įvairių profesijų žmo nių: rašytojų, mokslo ir me no darbuotojų, darbininkų ir tarnautojų. Pažįstamų ir nepa žįstamų, Gorkio plunksnos bendradarbių ir skaitytojų. Visi jie atėjo atiduoti pasku tinės pagarbos tarybinės so cialistinio realizmo literatūros organizatoriui ir vadui. Paga liau mano eilė. Budintis užri ša raištį. Aš buvau Maksimo Gorkio iniciatyva įsteigto Li teratūros instituto studentų atstovas. Ir štai — prie didžio jo žmogaus ir genialaus ra šytojo karsto. Aidi laidotuvių muzika.
***
Prabėgo daugiau kaip tris dešimt metų, kai atsisveiki nau su Maksimu Gorkiu. O jis, jo paveikslas ir šiandien stovi kaip gyvas prieš mane: ramus, susikaupęs, kviečian tis mylėti didžiąją Tarybų ša lį, jos darbo liaudį, ugdyti tarybinių tautų, jų kultūrų ir literatūrų draugystę. Žmogus — tai skamba iš didžiai. Tokiu išdidžiai skam bančiu žmogumi buvo ir pa siliko Maksimas Gorkis: žmo gus, rašytojas ir mokytojas. P. UŽKALNIS
1968 m. kovo mėn. 27 d. b******************wv
TARYBINIS STUDENTAS*-*-
z*^^«/»/**>**^**^*-*-**-**-*****^**^*^«
1868
BojibiiiaH Apy>Kča JleHMiH M ropbKMM — flBe cjioHfHeHuuiMe MiHflMfBHflyanbHOy MCTOKOB CTiH, CTORLL|MX rpaHflMO3HblX <COGbITMM XX BeKorfla JleHMH na. B roflbi, npoo&ocHOBbiBan npMHLAMn naiprMKiHocTH, neTapcKOM ropbKMH aaKJiaflblBaJl OCHOBbl npojierapciKOM jiiHTeparrypbi. JlMM+IOMy oSLųeHMK) 3THX flByx JHOflen npefluiecTBOBa.no flUHTe/lbHOe 3aOHiHOe 3>HaiKOMCTBO: JleHMH M ropbHMM BblcTynaKJT Ha cTpaHMųax nepBOro JieranbHoro MapKCMCTCKoro HcypHaJia «HoBoe epeMR», rfle JleHMH nenaTaeT craTbio «napTWHHan opraHH3aųwji n napTHHHan ji;MTepa.Typa», a FopbKiHM — «3a<MeTKH o MeLUaHCTBe». ropbKMM BbICOKO ųeHiMji w MarrepHaJibHO noflAepjKHaan neHiMiHCKyio «HckPY». JleHMH IBHMMaTeJlbHO CJiefllMA 3a TIBOpHeCTBOM M. rOpbKOrO M iHeOflHOKPaTHO noflųepKHBan 3na<MeHMe ero fl/iH paaBepTbiBaHMn peso/iioųMOHHOro flBMHieHHfl B POCCMM. nepBan mx BCTpena coctonnacb 27 horGpr 1905 rofla Ha KBapTHpe, rfle wwn Topbkhh, Ha 3aceflaHKH MK. Bropoe cBMflaiHHe c Topbahm JleHMH iHMen b Hanane cpeapajin 1906 rofla b TenbCHHircfJOipce |XenbicMiHKM). V JlOHflOHBcTpena Ha ckom c-be3fle napTHM, ....... , ___ rfle TopbKMM ynacTsoBan b KaneCTBe fleneraTa c coBemaTenbHbiM ronocoM, nocny>«-Mna HaųamoM TecHoro cGnMHteH-MR Me>Kfly HM M H. JleHM H npMflaBan Gonbuioe sHaneHiMe ynacTMio TopbKoro b mockobckmx co6biTMRx. Flocne fl-eKaPpbCKOro BOCCTaiHHR ropb KMM HecoM.HeHHo 6bin 6bi apecTOBaH, iho b 3to BpeMR B napTMiM B03HlM;K/ia MblCJIb nopyHMTb eMy noe3flHiy 3a rpaHMLvy flnn nponaraHflMpoBaHMR OyCCKOM peBOJllOUMM M b AMėpMKy fl/iR cGopa nyTeM arMTaUHM fleHer b naccy SOJlbLUeBMKOB. AHTMinipaBMTenbCTBeH h bi e BbiCTynneHMfl TopbKoro 3anPblBa4OT BO3MOH4HOCTb eTO BOSBpaLfleHMR Ha pOflMHiy, M oh BbiHyjKfleH yexa-Tb b HTanMio. 3Aecb TopbKMK BbicrynaeT CTOPOHHMKOM 6-OTfla HOBųeB, npoBO3rnacMiBLUMx Hapofl Go tom h Tpe6oBaBLUMx noKnonehmr eMv KaiK Šory. C JI e h>hHbiM nebenMCKa npeKpaiflaeTcr Ha nonropa rofla, flo Tex nop, nona JleHMH b HORČpe 1909, ysnaB o nofla-BneH-HOM cocTOHHMtM ropbKoro nocne paasana LiJKonbi no noflroTOB«e KBariM4)HUMpoBaHHbix napT'MH«HblX paGOTHMKOB, He |»M* weT eMy ofloGpnioiflee nncbMO. H b cneflyioLųeM n-HtbMe
3 psl.
1968 KAK MHOrO 6bi 6mao noTepRHO b hd uihx npeflCTaBAeHHHX O FopbKOM, eCAH 6bl He 6biAH HariHcaHbi h coxpaHeHM MHOrOHHCAeHHBie, cepbe3Hbie h myTAHBbie, npocTpaHHbie h AaKOHHHHbie nHCbMa COTHHM H COTH5TM AIOAeii. IlHCbMa k ExaTepnHe IlaBACBHe rieUIKOBOH OCOČeHHO ųeHHbL Ohh HanncaHbi 6ah3KOMy ueAOBeKy; jKeHe, APY“ ry, MaTepn A^Ten, c KOTopMM CB5I3bIBaAH TO RCHbie, TO AP<*MaTHHHbie, ho BcerAa BbicoKO HeAOBeHHbie OTHOUieHHH. 3to eAHHCTBeHHoe cočpaHne nHceM, KOTopoe oxBaTbiBaeT nOHTH BCIO ?KH3Hb TopbKOrO — nHcaTeAH: ot MOMeHTa paOoTbi b «CaMapcKOH ra3eTe» (1895 r.), rAe oh BCTperaA MOAOAeHbKoro KoppeKTopa KaTio BoA>KHHyf ao toas OKOHHaTeAbHOTO BO3BpaiUeHHJJ Ha poAHHy (1932 r.). E. n. IleiuKOBa nepejKHAa nHcaTeAfl noHTH Ha Tpn acCHTHAeTiiH (yM. 26 Mapra 1965). 3th roAM 6biAH OTAaHbl ČOAblUOH oSiųeCTBeHHOH pačoTe h ropbKOBeAeHHio. OHa 6epe>KHO coxpaHHAa nHCbMa My>Ka, caMa noAroTOBHAa hx k neuaTH, npoACAaB orpoMHyio pačoTy no cocraBAeHHIO KOMMeHTapHH K COSblTHRM AOATOH JKH3HH, AOBepu b HHTaTeAio caMoe COKpOBeHHoe. HTeHHe nnceM He noxo>Ke Ha očbiHHoe. CHanaAa 3to HeCKOAbKO naCCHBHOe, KponOTAHBOe COCTaBAeHHe MO3aHKH. Ho nocTeneHHO HaHHHatoT O>KHBaTb AIOAH, HaCTpOeHHH, HHTOHaiĮHM, COČblTHH, H pyKd y>Ke caMa oxotho THHercH K HaSpaHHbIM MeAKHM inpH(į)TOM KOMMeHTapHHM, He 3aMenan, hto ohh «b KOHųe» TOMa. Toabko no nncbMaM mohcho npeACTaBHTb no-HacTOHmeMy CTpeMHTeAbHbTH TeMn ropbkobckoh jkh3hh, ero HenoceAAHBOCTb, ero CnOCOČHOCTb GbITb B ųeHTpe HHTepeCHblK COGbITHH BpeMeHH, CTaAKHBaTbCH C caMbiMH HeOJKHASHhhmh cįiHrypaMH, BpoAe nepoM0«axa HAHOAopa, kotoporo noAO3peBaAH b npHuacTHOcth k noKyuieHHio Ha PacnyTHHa. noHeMy-TO HMeHHO y TopbKOTO Ha KBapTHpe 3TOT
JleHHiH pa3*bRCHHeT TopbKOMy «MepTiBy»o TawTMKy» GorflaHOBųeB, TaKTMHy «xpa-HBH'Hfl peBOJHOUHOHHblX cnoeB 1905 — 1906 roflOB BMecTo npMMeHeHMfl peBOHFOųMOHHOrO MeTOfla b hoboh očcTaHOBKe, rpe6yK3LUeM MHblX HpHeMOB H CpOpiYI 6opb6bl». B 1908—1913 r. r. JleHMH BCTpenaJicfl c ropbKMM Ha KanpM h b llapMJKe. Bcrpenn 3TM hocmrm flpy>«ecKMM xapaKTepj M ropbKKH nOCTOHHHO yflMBJlHJlCfl HeoSblKHOBeHH'D MlHOrorpaHHOM J1MMHOCTM BjiaflMMMpa H/lbMMa, MTO no3flHee m OTpa3HR b onephe Ke «B. H. JleHMH*. 3to TORbKO BeJlMHaKLUMH nO'Jl'MTlHK m MbicAMTenb, a m npeKpacHblH TOBapnuų. B 1913 rofly b Poccmm Gu ria o61>H BJieHa aMMMCTMR no cmynaio «TpexconnneTMR floivia PoMčLHOBblX», HO BO3BpaLUeHMe ropbKoro Haflonro 3aflepwano oGocTpeHMe TyČepKyne3a. Torumo b KOiHųe flenačpR 1913 rofla TopbKMM BO3BpamaeTCR c KanpM Ha poflMHy. B 3TOT nepMOfl CHOLLieHMH c JleHMHblM npOMCXOfl.MHH Mepe3 ero cecTp.y — M. y/ibfiiHOBiy, KOTopan npMxoflMjia k FoipbKOMy c nncbMaMM m nopyne100-nerMe co flHR ipoHtfleHHflMM OpaTa. OKTflGpbCKiyiO COųManiMCTM- h-mr A. M. roipbKoro b HameM MBCKiyK) P®BOJ1»OUMIO Fopb- pecniyčnMKe oTMeMaeTCR ocoK1MH BCTpeTMJl C GORbLUMM BŪ’ SeHHO TopHtecTBeHHo m npaofljyineBneHMeM, ho b nepBbie 3fl|HMMlHO. ropbKOBCKMM K>6MJieMHblM roflbi ee flonycKan olum6km, CBH3aHHbie c HeflOoųeHKOM AHRim npeflLuecTBOBana flenaPORM KpeCTbflHCTBa B peBOJlK)- Aa pyccKOM riMTeparypu m mcKOTopan UMM M nepeoųeHKOH p.ORM H<H- KyccTBa b JlMTBe, 6bina npeflCTaeneHa BbiflaioTejįJiHre-H-ųHH. K0>MnO3HT0|pa>MlH, rioMOLųb n^caTeriK) co cto- LUMMMCR TBOpneCKHMM My3blKa/1bHblpoHbi JI e mm Ha 6bina mckriohmnO3T3iMM, TenbHo nnoflOTBopHOM. He MM KOJineKTMBaMM, TeaTpa m kmho. cpaay ropbKMM oTpeuJMRCR or fleRTe/iRMM B BMnbHioccKOM rocyflapcTcbomx B3nnHflOB, He cpa3y eeHiHOM yHMiBepcMTeTe ocyGbijiM McnpaBjieHbi oldmGkm. Ho ropbKMM — «TaJia.HTJlM- LųecTB/iReTcn GonbiiJOM nnaH n OC BR Lųe H Hbl X BbiM Bbipa3MTenb npoTecTyio- M ep O n p M RTM M, A. M. iųeM Maccbi» He mot B'HfleTb, HCM3HM M TBOpHeCTBy nacpeflMTO npOMCXOfl^T COOblTMR KO- ropbKoro. HneHaMM AOCCaribHOM Ba>KHOCTiM M WT0 pbl pyCCKOM RMTepaTiypbl MMnpaBfla jkmjhm HepaapbisHO TaiOTCR neKUM>M fl.J|fl UJMipOKOM oGmeCTBe-HHOCTM Ha TeMbl CBM3aHa C 6onbLUeBMKaMM. Pe3yribTaTOM stoto Guro «CBoeo6<pa3Me TauiaiHTa ropb aKTMBHOe BiK/HOHeHMe ropbKo Koro*, «ropbKMM KaK xyflO>Kro b pačoTy no npMBneneHMio hmk coųManMCTHMecKoro peaKpynHeMUJMx MHTenrieKTva.nb- r.MSMa*, «TopbKMM m riMTepaHblx CMJI CTpaHbl K COBeTCKO- Typa HapoflOB CCCP», «ropb KMM m MaKapeHKO» m flp., My CTpoMTe/ibCTBy, no bocMeTOflMMecKMe CTaHOBJieHMK) paGOTbl Bbic- nyGriMKyiOTCR m HayMHo-nonynRpHbie cTaTbM lumx yne6Hbix 3aBefleHMH, no co3flaHHK> JiMTeparypbi gnn o nHcaTene m ero TBopnecTLUMpOKMX CnoeB TpyflflHJUHXCR Be. BojlbLUOH AMTepaTypHbiM Bbrcno oxpaHe KyRbTypHbix ųeH- senep m TeMaTMMecKMe HayMHan HOCTeM CTpaHbi, no opraHM3a- TaBKM opraHMsyeT umh Tpyfla m čbiTa yqeHbix. CnGriMOTeKa YKMBepcMTeTa. COBMeCTHO C HiHCTMTyTOM PeaynbTaTOM aToro 6bin BeAH /IMKMM MeTOfl COųMaJI'HCTHMe- J1MTOBCKOM R MTepaTypbl CKoro peanM3Ma, paapaCo- J1CCP YHMBepCMTeT ipOBOAMt PecnyCriMKaHCKyio HaynTaHHblH TopbKMM. Hy»o KOHcįepeHųHio no npoGn. COJlOBbEBA, neMaM TBOpnecTBa TotpbKoro. 4 Kypc HCTOpMKOB Hen [ipH'HMMaiOT ynacTMe cpMnonor. 4>-Ta.
nepoMOHax ociaHaBAHBaACR h 4HTaA nHcaTeAio ceKpeTHbie AOKyMeHTbi! riepenHCKy, HapHAY c TAaBHOH «CIOJKeTHOH AHHHeH», nepeceKaiOT accrtkh Apyrnx, yBAeKaii cyAbčaMH H3BeCTHbIX HAH CKpOMHbIX coBpeMeHHHKOB TopbKoro: IIIaAunnHa co BceH caokhou raMMož OTHomeHHH k HeMy ropbKoro («OiAHM, TOBOpHM, ■ OTKpbIB BCe IIIAK)3bI, KBK BCerAa, xopoiuo noHHMaeM APyr Apyra»,), K. n. -rBrrHHiĮKoro, KOTOporO FopbKHH AOATO O»HAaeT Ha Kanpn, «KaK IleHeAona OAUcceaa, MeAOBeKa peAKOH IIOpjIAOHHOCTH h Ae_ aobhtocth, nopa3HBinero FopbKoro TeM, hto b npeKAOHHbie roAbi» He cmot ycTO-
AHMyio «TbiC5my», pacnAaTHTbCR C AOAraMH H yŽTH H3 ra3eTbi, KOTopaa rpo3HT «CbecTb». B CTHAe nnceM sto to nepHOAa mhoto ropenu, COMHeHHH, HeAOBOAbCTBa co6oh h b to ?Ke BpeMH co3HaHHR CBOHX CHA H CBOCH npa3Abl, >KeAaHHR OTCTORTb CBOfi TaAaHT. FIpOCTOpHee CTaHOBHTCR B nncbMax CAeAyioinero nepuoAa, pa3ABHraioTC$i paMKH mh3hh nucaTeAR, npHxoAWT npn3HaHiie, BpbiBaeTcn noAHTHKa, npowcxoAHT cČAM^eHHe c caMbiMH A°PorHMH coBpeMeHHHKaMH --- HeXOBbIM H TOACTblM. IlHCbMa OTpa>KaiOT HapacTaHHe pcboaiouhohhoh BOAHbi 900-x toaob, npečbiBdHHe FopbKoro b MeTexcKOH n
M. rOPbKMM B IIMCbMAX npoTHB co6Aa3HOB «nycTHKOBOH ?KH3HH». TaC-TO Ha 3aĄHeM nAaHe npoxoAHT cyAt6a 3hhobhh ilemKOBa, HeAOBeKa cKpoMHoro h <«cypoBO npaBAHBoro», BeAymero noAHyiO npHKAIOHeHHH ?KH3Hb B caMbix 3K3OTHHecKHx MecTax 3eMAH. MeAbKaiOT JKHBbie <į)Hrypbi A. AHApeeBa, KynpnHa, ByHHHa, AM(į)HTeaTpoBa, O. CoAoryča. (DaKTbi, H3BecTHbie no APyrHM HCTOMHHKaM, HHTepecHO cnAeTaioTCH c coAep>KaHHeM nnceM, aohoahhh hah paAY» y3HaBaHHeM 3HaKOMOTO. IlHCbMa, pacnoAOJKeHHbie b CTpOTOM XpOHOAOTHHeCKOM nopnAKe, AeMOHCTpnpyiOT BCIO MHOTOrpaHHOCTb H MHOTOCTyneHnaTOCTb npoHACHHOro nncaTeAeM nyTH. iMoaoaoh FopbKHH, y>Ke H3BecTHbiii aBTop «MaKapa HyApbi»f HeAKaina», «IlecHH o CoKOAe», 3aAaBAeH ao oruanHHR ra3eTHOH noAeHiijHhoh h YnoPHO GbeTcn HaA TeM, HTOČbl CKOnHTb Heo6xohtb
IO6KneMHbie
ahm
HayMHbie pa6oTHMKM Anaflemm.m HayK, YiHMiBepcMTeTa n neflMHCTMTyTa. C HayMHbiMM flOK/iaflaMH no cneųnanbHbiM BonpocaM TBopMecTBa ropbKoro npenoflaBaTe/iM BMJibHiocCKoro TocyfląpcTBeHHoro yH-MBepcMTeTa Bbie3H<aK>T b Apyrne By3bi. Tau, floųeHT 3. O. KohfliopMHa cboh flOK/iafl o «3aMeTHaX H3 fliHeBHMKa* ropb Koro npoMna Ha KOHCpepeHųMiM b Mookobckom TocyAapCTBeHHOM yHMBepCMTeTe, flOųeHT n. y>HKanbHiMC BbicTynMT c flOKJiąflOM «HCTOPMKO-nMTepaTypHan KOHųenumr TopbKoro m nocTpoeHMe Kypca nMTepaTypbi HapoflOB CCCP» Ha KOHcfcepeHųMM b EpeBaHCKOM rocyflapcTBeHhom yHMBepcHTeTe. HHTepec HO MccneflyeTCR Bonpoc o cTaHoeneHMM TBopnecKoro MeTOfla TopbKoro b flOKnafle m CTaTbe floų. 3. CacppoHOBOM. Ha MCTopMKo-<tJHnonorMMeckom 4>aKynbTeTe opraHM3oBaH KoiHiHypc Ha nyMUjyio CTyfleH'HecKyio pa6oTy o TopbKOM. H aL1JM CTyfleHTbljiMTepaTypoBeflbi cnymaioT cneųManbHbiM Kypc m paGoTaioT b cneųceMMHape no MsyneKMio KpynHeMLuero poMaHa-anonen «H<M3Hb KnMMa CaMTMHa*. Aou. H. K. MHTPOnOJlbCHAH, 3aB. nacfreApoH pyccKOM nHTepaTypbi.
Hn^KeropoACKoii rjopbMax, b TleTponaBAOBCKOH KpenocTH. MenueTCH toh nnceM, ohh noAHBi omyiųeHna cBoeii 3HaHHTeAbHOCTH, CHAbI, paftOCTIl 6opb6bi. B cooSiųeHnn o nepBon nocTaHOBKe ribecbi «Ąav<HHKH» rOpbKHil KaK XyĄO/KHHK — 3pnMO M O3ByneHHO— BoccTanaBAnBaeT 3anoMHHBuieeCH coBpeMeHHMKaM co6biTiie n ce6a, CTomųero y ocBeuųeHHOii paMnbi, roTOBoro Ha «Aio6oe 6e3yMne». 3aneiaTAeHbi KpynHbiM nAaHOM peBOAJoųnn 1905 roAa CO BCeŽ B3BOAHOBaHHOctbk> HHTOHaųnii OHeBHAUa n yHacTHHKa, noe3AKa b Amo. pnKy n EBpony, npeObiBamte na Kaupu, to, KaK MynnTeAbHo n 0AH3K0 K CepAlly npUHHMaA FopbKnii, ,«A<‘MOKpaT no KpoBnn, rOAbi «peaKųnn p,yxa», KaK Ta»eA0 HeHaBHAė\ rycTyio aTMOccfiepy iįhbhah3OBaHHoro BapBapcTBa, nponnTbiBaBinero »n3Hb eBponencKoro n pyccKoro oSineCTBa HaKaHyne nMnepnaAnCTH’ICCKOH BOHHbl. B HOBOM KOHTeKCTe BOCnpMHHMaiOTC'4 y?Ke H3BecTHbie otkahkm H3 cMepTb ’IexoBa, Ha ><6ercTBO > TOACTOTO, «HHUMAeHT» IUaAHHHHa, BnCHaTACHHH O V CT>e3Ae PCAPn b ĄoHAOHe, yBAeneHine AynaHapcKMM h «6oroCTpOHTeAbCTBOM» TSIŽKeAOO HaCTpoeHHe npn BO3BpaiųeHHn Ha poAHHy, KOTAa T3K hcho oco3HaBaAacb Heo6xoAHMocTb 6opb6bl, paSOTbl, ACABHbIX AioAeii, a ropbKnii BpainaeTch b cpeAe CTOHymnx, 6e3AencTByiomnx HHTeAAnreHTOB. OneHb ųeHHbi nncbMa 1917 — 1920-x rr., coAep>Kamne pa3T,5icHeHne ropbKOBCKon no3HUHH b nepBbie roAbi coBeTCKoii BAacra, nepeAaiomne bcio TAyOnHy ero nepeacnBahhm no noBOAy hko6m HecBoeBpeMeHHOCTn coųnaAMcmnecKoro nepeBopoTa, ero 6epe;KHyio cAep»aHHocrb b OTHOmeHHH K CbIHy MaKCHMy, He pa3AeAHBineMy onacehhh oi-ųa n yBACHemioro CTpOHTeABCTBOM HOBOH ?KH3HH. O6a TOMa coAep»aT HeMaao noHCHeHHn k xyAOxecTBeHHbiM npoH3BeAeHHMM nncaTCAH. O'ienb ųeHHoe noncHeHne coĄepwnTCn b nncbMe H3 AMepnKn, Kacaroiųeecs noBeCTH «MaTb»: otjHOBAsrrb
Miip iiayt BcerAa a e t h u 3to Heo6biiiaiiHO ycnAHBaeT <MnpoByio TpareAiiio». Bo mhothx nncbMax mojkho oC)Hapy>KHTb ųeHHbie ACTaAM, yTOUHeHHR, Kacaiomneca CO3AaHHH h Apyrwx npon3B6AeHHH ropbKoro. Ho, mojkgt 6bITb, CaMbDM HHTepe'CHbPM, 0C’ laBARiomMM rAydoKoe BneHaTAeHHe, RBAReTCR aBTOp 3THX nHCeM KaK AH^HOCTb. Kax THn ueAOBeKa, KaK mcTOpilHeCKH CAOJKHBHiaRCR IW caTeAbCKan HHAHBHAyaAbHOCTb FopbKHH, KOHeUHO, oueHb cBoeočpa3eH n b to ms BpeMH oh BepeH 3noxe, ero iiopoAHBiiieH. 3to ocočeHHo oiųyiijaeiiib, kotas mhcachho conocTaBAneįub ero c APY1H" MH BeAHKHMH AIOAbMH, BOIIAOTHBIIIHMH HHbie CTaA»H pS3BHTHR OČLųeCTBa He TOAbKO B CBOeM TBOpueCTBe, HO H B TOM, KaK npOJKHAH CBOIO OA“ Hy-eAMHCTBeHHyio uacTHyio >KH3Hb — TepųeH, MepHbiliie®CKMH, Toactoh... HiiTan hx nHCbMa, miiaahoHbl AlOAeii CTaHOBRTCH CBHAeTCARMH 3TOH HaCTHOH CTOpOHbl >KH3HH BCAMKOTO HeAOBCKa. JIncaTCAb KaK 6bi 3aHOBo Aep»HT 3K3aMeH nepeA AIOAbMH, KOTOpbIX yHHA B1,IcoKOMy cTpoio MbicAeii, uyBCTB, oh noABepraeTCH HeBOAbHOMy, Ge3>KaAOCTHOMy, MOAHaABBOMy cyAy b TnniHHe cocpeAOTOTeHHOro HTemui bo Bceii CBoeii o6HaweHHOCTn, He3aiHniHeHH0CTH. IlpHOTKpt.lBaiOTCH CTBOpKH TOTO TAyOOKoro «KOAOAUa», O KOTOpOM TaK npoHHKHOBeHHo HanncaAa OAbra EeprrOAbų b «ĄjteBHbix 3Be3Aax», co BceM ero «CyMpaKOM H CBeTOMS, HO He b ((AMpHnecKOM poMane», a n nepenncKe, He npeAHa3Ha>iaBuieiicH k nenaTH. M. ropbKnii — HenpepbiBHO pacTyiųnii, MeHHIOIUHHCS M B ro »e Bpe MH ųeAbHbiii, OAepwnMbiii CBoeii npaBAon n noroMy HeAerKHn, Tpe6oBaTeAbHbiii, nopoli BAacTHO noA’JMfHnoiųnn 6ah3khx TOMy, HeMy hoahoCTbio npeAaH caM, ynopHO He MeAaiOiųHH APSMaMH AHHHOii >Kn3Hn oTBAeKaTb ce6n or TBopnecTBa n oOmecTBeHHoii BopbGbi. Oh HeHaBHAeA acKeTH3M, CyXOCTB, He OTBepraA AHHHOii 7KH3HH, HO M HHKOTAa He 6biA paSoM «MHAnnnAyaAi>Hbix 3anpocoB ftyxa», ne aiofilIA CaMOKOnaHHH H 3TOTO /KO TpeOoBaA ot oKpy>KaioiųHx. Aa»e b tom cAynae, kotab 3tm TOMa nnceM SepeT b cboh pyKn rpaMOTHBiii oSbiBaTeAB, BblHCKMBaiOIŲHH HHTHMHOCTU, HeCOOTBeTCTBMM H npOCHeTbl, Aa»e n b stom cAynae nHCBMa TaKoro nncareAa, Kan ropbKMM, BCTynaiOT B MOA'kJAHBbiii noeAHHOK c MemanCKoii y3KOAo6ocTbio n AėuieBbiM CKenrnųn3MOM. HeAbaa He nOHyBCTBOBarb MacnrraOoB 3Toii 5KM3HH, rAyfiHHy AYxa. cypoByio HecTHocTb h 6ecnpeAeAbHyio ryMaHHOCTb Topt. KOTO, npOBBHBinyiOCM B OTHOHieHH«x c UlaAJinnHbiM, A. AHApeeBbIM, K. nsiTHHUKnM.. npoxOAST roABi, MHOroe MeHaeTCH b stoh nepeHacbilųeHHOH Co6bITHSMII H TBOpHeCTBOM »H3HM... CaMbie cBeTAbie n paAOcrHbie nncbMa, noM-rn Bce HanncaHHbie b nryTAHBOii, npoHMHecKon MaHepe, othocbtch k cepeAHHe 20-x, HanaAy 30-x rr., KOTAa ropbKnii BMecTe C CbIHOM H BHyHKaMM onsrr'b »HBeT b I-IraAnn, a E. n. rieiuKOBa — b Poccnn, HHorAa Gpocaa cboh HeoTAo?KHbie oSnieCTBeHHbie ACAa, HToObi npnexaTb ciOAa n noBMAaTbCH C 6AH3KMMM. Aoil. 3. CAOPOHOBA.
skritai, vaikų auklėjimas ir mokymas visoje Tarybų šaly je pasiekė didelių laimėjimų. Šiuo atžvilgiu mums nėra ko lygintis. Aš manau, kad reikia šią jaunosios kartos auklėji mo sistemą perimti ir Japoni jai. Čia vaikai yra labai ener gingi ir laimingi, jie puikiai šoka ir dainuoja. .." Toliau autorius pasakoja apie mūsų Universitetą, jo istoriją. „.. .Labai svetingai sutinka mi nauji studentai mokslo me tų atidarymo ceremonijoje. Šventės vieta buvo Universi teto kiemas. Antro kurso stu dentai sustojo ratu, o pro var tus įžengė pirmakursiai, ku riuos sustabdė tautinė juosta... Universiteto Rektorius ir fakulteto dekanas labai nuošir džiai, linksmai pasveikino studentus... Mes, japonai, šia švente buvome sužavėti. Japonijos universitetai yra labai dideli ir ryšys tarp pro fesorių ir studentų yra laibai silpnas. Manau, kad pas mus, kaip ir Vilniaus universitete, reikia glaudesnio ryšio tarp studen tų ir profesorių. Reikia pabrėžti, kad daugu ma Lietuvos gyventojų yra la bai draugiški. Kartą, vakaro metu, vienas iš komjaunimo vadovų man pasakė: „Imkite mano buto raktą, ir jeigu ka da nors vėl būsite Vilniuje, te būna jis jūsų pasu". Tai buvo ypatingai atmintinas momen tas. . ." Spausdinamoje faksimilėje japoniškai užrašyta: „Vis dėl to čia laisva šalis (Lietuva). Tekstas ir nuotraukos Amada Harumoto".
JAPONIJA
v• čia
Praeitų metų rugpjūčio ir mėnesiais Vilniuje rugsėjo viešėjo Japonijos jaunimo de legacija. Tur būt, daugelis pri simena, kad rugsėjo pirmąją ji dalyvavo mokslo metų ati daryme ir ta proga pasveikino mūsų studentus. Ir štai, praėjus pusmečiui, Universitetas gavo Įdomią siūntą —- Japonijos savaitinio liberalinio žurnalo „Asahi" iš karpas. Keliuose jo puslapiuo se delegacijos dalyvis Amada Harumoto pasakoja savo įspū džius iš viešnagės Lietuvoje, spausdina didelę, per du žur nalo ' puslapius, nuotrauką, vaizduojančią mokslo metų atidarymo ceremoniją Univer siteto'Sarbievijaus kieme; taip pat Trakų pilies nuotrauką, Pabaltijo žemėlapį. Skaitytojų dėmesiui norime pateikti kai kurias Amada Harunioto straipsnio ištraukas, kurias išvertė Tokijo Uni versitete' besimokantis drg. G. Bajoras. „.. .Man atrodo, kad Lietu va yra viena iš Tarybų Sąjun gos respublikų, kuri išsiskiria
is“ savo specifika, savitu bruožu. Lietuviai, atrodo, mėgsta lais valaikį praleisti gamtoje, iš kylose ir yra gana svetingi. Tai mes pa'ys gerai pajuto me. Maistas Lietuvoje pasirodė skanesnis, negu visose kitose Tarybų respublikose. Nors gyvenau viešbutyje („Vilniaus". — Red. pastab.), kuris turi savo restoraną, bet maitinaruši daugiausia kitose vieto se. Vilniuje yra daug maitini mo įstaigų; tad norėjosi pabu voti visur, paragauti naujo... Restoranų skaičius, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra gana' didelis. Buvau ir bare. Jis labai ski riasi nuo Japonijos, tačiau gana artimas „laisvo" pasaulio charakteriui, nežiūrint to, kad Lietuva yra socialistinė šalis. Beje, barų mažoka, todėl jie pilni, nors oficiantai dirba la bai vikriai... Teko pabuvoti viename Vil niaus miesto vaikų darželyje. Jis vidutinio dydžio, tačiau sąlygos, lyginant su Japonijos darželiais, pavydėtinos. Ap-
JAV
I. Vladimirovienė-SNO veikėja Buvusi mūsų Universiteto dėstytoja Irena Vladimirovie nė, dabar gyvenanti Niujorke, neseniai išrinkta Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Moterų Draugijos Pirmininke — pra neša JAV lietuvių laikraštis „Laisvė". Si draugija vysto ryšius su visų šalių moterimis. I. Vladimirovienė jau su
rengė gintaro dirbinių parodą su atitinkama paskaita, pasa kojo amerikietėms, kaip šiuo metu Lietuvoje žmonės šven čia Naujus metus, iškeldama naujus gražius lietuviškus pa pročius, kurie nesurišti su re liginiais motyvais. I. Vladimirovienė yra pirma šios Draugijos pirmininkė iš socialistinių šalių.
„Klesti Nemuno kraštas" 1966 metų pabaigoje Lietu voje, tame tarpe ir Universi tete, ilgą laiką svečiavosi JAV lietuvių laikraščio „Laisvė" redaktorius, mūsų Universiteto istorijos mokslų garbės dakta ras Antanas Bimba. Neseniai Amerikoje „Lais vės", . knygyne pasirodė jo
Partizanų gatvėje stovi Chemijos fakultetas. Buvo ja me bufetas, kur studentai pertraukų metu galėdavo nu malšinti alkį. Bet štai atėjo 1966 metai ir, trenkiant or kestrui, iškilmingai atsivėrė Fizikos Ir Matematikos ir me chanikos fakultetų rūmai. Tuo pat metu, tik be orkestro, bu vo uždarytas vienintelis Che mijos fakulteto bufetas. Čia ir prasidėjo vargai. Trys fakultetai buvo palikti dievo valiai... Praėjus keliems mėnesiams, atsidarė naujas bufetas, kuris buvo įrengtas trijų fakultetų riboje, kad, taip sakant, ne būtu niekam skriaudos. Tiesa, bufetas buvo kišenės dydžio, bet vis dėl to, pavėlavęs į pusę paskaitos, galėdavai iš gerti kefyro butelį. Kefyro buteliukas — geras dalykas, bet medicina tvirti na, kad jis geriau virškina mas, kai geri sėdėdamas. To kią išvadą priėjo ir Universi teto ūkio dalies vadovai. Pasakyta — padaryta. Moks lo metų pradžioje buvo pra dėtas griauti ir bufetas. Žiū rėdami į dulkių debesis, ky'ančius koridoriuje, studentai
t s
k c
X
I
nauja knyga „Klesti Nemuno '.Į kraštas". Autorius pasakoja apie mū sų respublikos laimėjimus ekonomikoje ir kultūroje. „Tarp lygių lygi ir laisva" — tokią išvadą apie Tarybų Lie 3 tuvą knygos pabaigoje daro ■•Z Z:: istorikas.
tytojams ir veikla Vilniaus miesto bei visos respublikos gyventojų tarpe. Pirminės or ganizacijos ,o taip pat ir Uni versiteto „Žinijos" draugijos valdyba savo veiklą derina su partinės ir kitų visuomeninių Universiteto organizacijų bei Rektorato renginiais. Daugu moje fakultetų veikia „Žini jos" lektoriumai: pavyzdžiui, Istorijos ir filologijos fakulte te organizuojami kasmėnesi niai „Žinijos" ketvirtadieniai (paskaitos, susitikimai su ra šytojais, menininkais, revoliu cinio judėjimo veteranais ir t. t.). Kituose fakultetuose renginiai praktikuojami aka deminėse grupėse. Jau ■ antri metai vei kia jaunųjų lektorių tarptauti ninkų mokykla (šiemet ji organizuota prie Teisės fakul teto Valstybinės teisės kated ros), Universiteto Komjauni mo komitetui, SMD padedant, buvo skaitomos paskaitos res publikos gyventojams stu dentų vasaros ir žiemos ato stogų metu. Tačiau dar reikia gerinti ir tobulinti paskaitų kokybę, jų mokslinį teorinį lygiSiekiant sustiprinti paskaitinį darbą, buvo pasiūlyta pa
džiaugėsi: „Dabar gersime ke fyrą sėdėdami!" Bet... Po dviejų mėnesių griovimo darbų viskas apmirė vietoje. Žiemą bufeto remon tas vėl buvo tęsiamas.
Istorikai ir viena istorija Vakare, pusę vienuoliktos staiga atsivėrė studentų bend rabučio Nr. 2 durys. Pora jaunuolių energingai, vos ne bėgte, šmėkštelėjo pro bu dinčius. Vienas iš jų tempė tamsios spalvos tašę. Kol bu dintieji spėjo sušukt: „Leidi mus", pastarieji jau kopė laiptais į antrąjį aukštą. Vie nas ištraukė kažkokį popierių, panašų į leidimą, ir mostelėjo juo ore. Tai reiškė „savi". Tuo momentu, prieš juos iš dygo „KP" nariai. Vėl: „Pra šom parodyti leidimus". Jau nuolis su taše apsisuko ir spruko atgal. Antrasis nesu spėjo. — Pavardė? Studento liudi jimas? — puolė prožektorinin-
kai. Matydamas, kad reikalas pakvipo, kaip sako žmonės, paraku, šoko durų link. Kelią pastojo operatyvininkai. Po keletos minučių jaunuo lis sėdėjo administratoriaus kabinete. Paskui atsirado ir jo bendrakeleivis. Nors „trukte lėjęs" buvo gerokai, vistik at pažino E. Gurskis savo drau gą V. Puikį, o Puikis E. Gurskį. Prisiminė, jog abu studen tai, abu istorikai, abu trečia kursiai, kad abu dalinosi vie nu šešto bendrabučio leidimu ir kad dar turi keturis bute lius vyno. V. LŪŽYS „K. prožektoriaus" narys
GERA PRADŽIA
/
V
<
KONFERENCIJA Sostinės ir visos respubli kos darbo žmonėms gerai pa žįstami mūsų Universiteto „Ži nijos" draugijos lektoriai — politinių ir mokslinių žinių skleidėjai. Apie didelį ir reikšmingą draugijos darbą buvo plačiai kalbama neseniai įvykusioj e ataskaitinėj e-rinkiminėje mūsų, Universiteto „Žinijos" organizacijos kon ferencijoje. Ataskaitiniame pranešime draugijos pirmininkas doc. A. Bulota nurodė, kad narių gre tos per pastaruosius metus žymiai-išaugo: 8 fakultetų ir Mokslinės bibliotekos pirmi nėms organizacijoms šiuo me tu priklauso 442 nariai, tame tarpe 30 studentų. 1965 metais respublikinės „Žinijos" draugijos Centro valdybos nutarimu Universi teto draugijai buvo suteiktos rajono . organizacijos teisės. Perkėlus draugijos veiklos svorio centrą į pirmines or ganizacijas, darbas žymiai pagyvėjo. Universiteto „Žinijos" draugijosį veiklą vystosi dviem pa grindinėmis kryptimis —■ paskaitiųio darbo ir kitokių prie monių organizavimas fakulte tų mastų studentams ir dės
O valgyti norime
Tačiau praėjo ir Nauji Me tai, ir Vasario 23-ji, Kovo 8-ji, o bufetas — neveikia. Suremontavo jį ir... užraki no. Mėginama išsiaiškinti, kada jį pagaliau atrakins, bet visi tik gūžčioja pečiais. O Mate matikos ir mechanikos fa kulteto prodekanas Jasiūnas net kalbėti apie jį nenori, tiek jis jam „įsiėdė". Bėda su tais „nesąmonin gais" studentais. Jie nori val gyti, Ir tiek. Visiškai jiems nesvarbu, kad prie kriauklės neprijungta žarna ar šaldytu vas „negauna Įtampos" (kaip mums sakė rūmų komendan tas). Ir vis tiek studentai įsitiki nę, kad bufetas bus atidarytas. Tik norėtų pagaliau sužinoti — kada? R. KLIENA
ruošti viso Universiteto mastu anotuotų paskaitų tematiką su lektorių pavardėmis. Konferencijoje pirmininka vęs LTSR Mokslų Akademijos akademikas prof. P. Slavėnas grupei Universiteto draugijos narių (prof. K. Daukšui, doc. L. Jasinskui ir kitiems) įteikė visasąjunginės ir respublikinės „Žinijos" draugijos Padėkos raštus. Konferencijoje buvo išrink ta nauja draugijos valdyba. Valdybos prezidiumo pirmi ninku išrinktas doc. A. Bu lota, pavaduotoju — doc. K. Sustavičius, atsakinga sekreto re —-T. Avižen. Konferencija priėmė nutari mą, kuriame atkreipiamas dėmesys į draugijos veiklos suaktyvinimo būtinumą ry šium su įžymių jubiliejinių datų — proletarinės revoliu cijos Lietuvoje, Lietuvos Ko munistų partijos ir Lenino komjaunimo 50-mečio, V. Lenino ir K. Markso gimimo metinių — minėjimu. Taigi, viso draugijos kolektyvo gar bės pareiga yra aktyviai įsi jungti į tų renginių ruošimą ir įgyvendinimą.
T. AVIŽEN
Metų pradžioje Ekonomikos fak. sportininkai susidraugavo su Vilniaus elektros skaitik lių gamyklos sportininkais. Buvo nutarta surengti komp skurtas leksines varžybas, VLKJS 50-mečiui. Į varžybų programą įtrauktos tokios spoito šakos, kaip tinklinis, krepšinis, rankinis, stalo tenisas ir futbolas. Varžybų nugalėtojai bus apdovanoti pereinamąja taure, kurią įstei gė elektros skaitiklių gamyk la. Ir štai š. m. kovo 11d. pir mieji jėgas išmėgino tinklininkai. Rungtynes laimėjo
Kviečiame Į vasaros stovyklas
busimieji ekonomistai 3:0. Mūsų krepšininkų kovo 18 d. laukė gana sunkus išbandy mas. Jau pačioje rungtynių pradžioje užvirė atkakli spor tinė kova. Ilgą laiką koman dos žaidė taškas į tašką. Žai dimo viduryje mūsų vyrai iš ėjo į priekį, tačiau, susižei dus vienam mūsų žaidėjui, „Vilnelės" atstovai tuojau tuo pasinaudojo ir laimėjo pirmą jį kėlinį rezultatu 37:29. Antrame kėlinyje studentai po truputį švelnina rezultatą. Paskutinėje žaidimo minutė je rezultatas buvo lygus 62:62. Ir tik paskutinėse sekundėse sėkmingai sužaidę mūsų vyrai išplėšė sunkią pergalę. Galutinė rugtynių pasekmė 64:62. Rezultatyviausias mūsų ko mandoje buvo N. Kornyševas, pelnęs net 35 taškus. „Vilne lės" kolektyve rezultatyviau siai žaidė A. Šileika, kuris pelnė 22 taškus. Netrukus mūsų sportininkai išmėgins savo jėgas prie ža liųjų teniso stalų. A. SENULIS
KAZACHSTANE Organizuojamas statybinin kų būrys (40 žmonių). Darbas Balandžio 10 d. Panevėžio truks 2 mėnesius. dramos teatre bus rodomas SKUODO RAJONE spektaklis studentams „Pra 2 mėnesius veiks respubli žūtingas apsvaigimas". Po spektaklio — susitikimas su kinė studentų statybininkų aktoriais ir spektaklio aptari stovykla. Poilsio ir gyvenimo sąlygos geros. Žadamas ne mas. iniiiiiiiiiiiiiiiiiriiniiininiiiiiHiitiitiiii Turistinis biuras organizuo blogas uždarbis. ja išvykas. Bilieto ir kelionės REDAKCINĖ KOLEGIJA Pareiškimus galima atnešti kaina 4,30 rb. Galima imti vi į VVU komjaunimo komitetą ■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■•■■■■■a są autobusą (30 žmonių) — arba fakultetų komjaunimo kaina 109,80 rb. Autobusai išvyksta nuo Ge sekretoriams. dimino bokšto 15.30 vai. Klasikinės filologijos katedros kolektyvas nuo Informacija teikiama teief. širdžiai užjaučia docentę 2-77-50. Savo vadovę Stasę DAU J. TIJONĖLYTĘ, netekusią VVU KOMJAUNIMO GIRDAITĘ, mirus Jos bran brangiosios sesers. giai mamy.tei, užjaučia II KOMITETAS kurso germanistai.
Š. m. kovo 30 ir balandžio 1 d. d. Universiteto Teatrinė je studijoje premjera J. BALTUŠIS „NOVELĖS APIE MEILĘ". Bilietai parduodami kasdien VVU Kultūros klube 16—17 vėl. STUDENTE, jeigu Tau gydytojas reko mendavo dietinį maitinimą ar pavasario metą nori gydytis sanatorijoje, kreipkis į Stu dentų profkomitetą. Padėsime Tau.
Kurso draugę Juliją LIUKPETRYTĘ, mylimam tėveliui mirus, nuoširdžiai užjaučia Medicinos fakuleto II kurso vadovė ir stu dentai.
Giliai užjaučiame IFF vyr. dėstytoją Stasę DAU GIRDAITĘ, mirus mylimai jos mamytei. I k. germanistai
Užsienio kalbų ir literatūiros katedros nuoširdžiai užjaučia Vokiečių kalbos katedros vyr. dėstytoją Stasę DAUGIRDAITĘ dėl jos mylimos mamytės tra giškos mirties.
Redakcijos adresas: VUntus, Universiteto g-vė Nr. 3, tele fonas 2-58-84. Spausdina LKP CK laikraščių Ir žurnalų lei dyklos spaustuvė. LV 07077
Užs.
Nr. 2043