MUSŲ ANSAMBLIUI-20 metų miiiiiiiiiimiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiitniiiiniiiiiiiimiiiiiiiiiiiiiniiiiiniiinimiiiiitiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuniiiiiiuiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiimiiHiiiiiiiiiiiiiiiim
„T. Studento“ koresponden tas aplankė keletą ansamblie čių ir pateikė jiems sekančius klausimus: 1. Kodėl atėjote į ansamb li? 2. Gražiausi prisiminimai iš ansamblio gyvenimo? 3. Ką duoda jums ansamb lis? Vyr. tiekimo realizavimo valdybos darbuotoja Lidija Kupstaitė: 1. Mėgstu meną, šokius. įjr,2. 1954 m. kovo mėn. lie tuvių literatūros ir meno de kada Maskvoje.
3. Ansamblis paliko drau gystę su kitais ansambliečiais, ir šios draugystės negailu už miršti ir dabar, būdama 32 metų. Ekonomikos fakulteto dėsty tojas Vytautas Mikalauskas: Visais klausimų punktais pritariu savo partnerei L. Kupstaitei. . . Medicinos fakulteto asisten tas (chirurgas) Algimantas Va linskas: 1. Atėjau [ tuometinę šokių grupę todėl, kad buvau stu dentu. O juk studentai negali nešokti, nedainuoti. Mokslas ir saviveikla visuomet drauge su studentais. . . 3. Gavau supratimą apie kolektyvo draugystę, apie šo kio meną. Žydra Dučinskaitė,
4 k. bibliotekininkė. 1. Dar mokykloje mėgau liaudies šoklus. 2. 1962 m. gastrolės po Lenkiją ir Čekoslovakiją. Taip pat gilų įspūdį paliko ir pir moji bendra repeticija su se nais ansambliečiais, vos tik man įstojus į ansamblį. 3. Sutelkė gyvenimo džiaugsmą. II k. lituanistė Birutė Repečkaltė: Ansamblyje dainuoju dar ne taip seniai. Džiaugiuos, išmo VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO kusi jau keletą dainų. . . PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS Veteranai vieningai kalba: — Gražiausi prisiminimai Nr. 9 (478) 1964 m. kovo 27 d. Eina nuo 1950 m. KAINA 2 K susiję su -ansambliu! Visus draugus ansambliečius apkabinu. Ar galima gyvent be šokio ir dainų? Negalima. Tad būkite laimingi! Kad šokt netingit, kad gyvent netingit! Tegu senatvė lenkias jūs visų. Aš su jumis buvau, aš su jumis esu, Aš su jumis, draugai, per visą amžių būsiu, Kai nieko nepajėgsiu, tai bent skuduti pūsiu. Justinas MARCINKEVIČIUS, buvęs dainininkas
7
SKAMBIŲ DAINŲ Skambiausioji universiteto meno saviveiklos styga, meno kolektyvas, studentų liaudies dainų ir šokių ansamblis, ne be pagrindo turi daug gerbėjų. Stropiai dirbdamas, Jis pasiekė didelio meistriškumo, ir stu dentai, darbininkai, kolūkiečiai Jam ploja ne veltui. JĮ šiltai sutiko TSKP XXII suvažiavi mo delegatai, Lenkijos, Če koslovakijos. Vengrijos meno mylėtojai. Dvidešimt metų, vis pasipil dydamas naujomis jėgomis, au go ir tvirtėjo Jūsų darnus ko lektyvas, o daugelis baigusiųjų studijas ir palikusių ansamblį, vėliau papildė ir kūrė naujus
meno kolektyvus, platindami gražias universiteto saviveik los tradicijas visoje respubli koje. Šiandien pagrįstai galime didžiuotis mūsų ansambliu. Jis — didelis ir stropus kolekty vas. Šios garbingos sukakties proga linkime visiems ansamb lio vadovams, ansambliečiams, tiek studentams, tiek vetera nams, daug ryžto ir kūrybinės energijos, ncuių skambių dai nų, puikių šokių. Tenuskamba plačiau studen tiška daina! REKTORATAS, PARTINIS KOMITETAS
SUSIRINKO studentų tėvai Pirmą kartą 1963 m. balandžio mėn. Į universitetą atvystudentų tėvai pasikalbėti su dėstytojais apie jų vaikų gy venimą ir mokslą. Šios tradicijos universiteto Komjaunimo komitetas neužmiršo ir šiais metais. Praėjusią savaitę kovo 22 Aktų salėje vėl susirinko studentų tėvai. Susirinkimą ati darė universiteto Rektorius dr. prof. J. Kubilius. Ataskaitini pranešimą padarė universiteto Komjaunimo komiteto sekre torius Justinas Karosas. Savo pranešime drg. Karosas papasakojo tėvams, kaip gyvena ir mokosi jų vaikai. Jis paminėjo daug studentų, ku rie gerai mokosi, puikūs visuomeninkai. Tai istorijos ir filo logijos fak. studentai Z. Raštikytė, A. Rybelis ir kt. teisės fakulteto: V. Juškys, Z. Benkauskas, J. Keturakytė ir dauge lis kitų. Pranešėjas papasakojo, kaip studentai dirba vasaros darbo ir poilsio stovyklose Tauragės, Kėdainių ir Zarasų ra jonuose. Bet, pažyinėjo drg. Karosas, mūsų tarpe dar pasitaiko tokių studentų, kurie neverti mokytis universitete. Viena iš tokių, buvusi istorijos ir filologijos fakulteto studentė B. Vi limaite. Ją už amoralų elgesį reikėjo pašalinti iš univer siteto. Baigdamas drg. Karosas pažymėjo, kad komjaunimo or ganizacija ir tėvai turėtų palaikyti glaudesni ryšį, tada, be abejo, sumažėtų nors iš dalies blogai besimokančių studen tų skaičius. Susirinkime kalbėjo seniausias universiteto dės tytojas prof. Žemaitis. Jis tėvams papasakojo, kaip gyveno ir mokėsi studentai carizmo ir buržuaziniais laikais: — Man teko dirbti buržuazijos valdymo metais. Dirbu ir dabar fizikos ir matematikos fakultete. Pasakysiu vieną — musų studentams mokytis yra sudarytos kuo geriausios sąly gos. Tuo Jie turėtų tik džiaugtis. Kaip glaudesnį ryšį palaikyti dėstytojams ir studentams kalbėjo doc. Ragevlčius. Susirinkime pasisakė universiteto studentai ir tėvai. Tėvai dėkoja dėstytojams, kad jie išauklės naują komu nizmo statytojų kartą. Pasakojo apie savo vaikus. Juk gera truputi pasidžiaugti, kai sūnus ar duktė universitete ne tik gerai mokosi, bet ir dirba visuomeninį darbą. Tėvai iškėlė kai kuriuos trūkumus, kuriuos jie pastebėjo, būdami universitete. Visų pirma apie tai, kad ne visi studen tai, gyvenantieji bendrabučiuose, eina miegoti po 12 valan dos. Tai trukdo kitiems studentams gerai pailsėti. Susirinki mo pabaigoje kalbėjo universiteto prorektorius mokymo rei kalams drg. B. Sudavičius. Jis taip pat pasidalino su tėvais mintimis apie studentų mokymąsi ir elgesį. Po to studentai koncertavo mūsų tėvams. ko
Ansamblio kelią puošia daug gražių laimėjimų. Tai atkaklaus viso kolektyvo dar bo ir Jo vadovų kūrybinės ginties vaisiai. Čia kolektyvo <nenin| veidą ugdė ir patys augo kaip menininkai buvę šokių grupės vadovai — LTSR liaudies artistas J. Lingys, LTSR nusipelnęs artistas J. Gudaylčius, J. Didvalis. T. Kantaravlčius, A. Astikas, or kestro vadovai kompozitorius V. Baumilas, J. Cijūnėlis, E.
VISADA TIK PRADŽIA Pundys, choro vadovai LTSR nusipelnę artistai A. Gimžaus kas ir A. Krogertas, V. Alek sa, ansamblio meno vadovai B. Uginčius ir dabartinis LTSR Valstybinio nusipelniu sio dainų ir šokių liaudies an samblio meno vadovas, LTSR nusipelnęs artistas V. Bartu sevičius, kurio vadovaujamas studentų ansamblis pasiekė sa-
vo kūrybinį suklestėjimą. Daug ansambliečių-veteranų šiandien dirba respublikoje Ir šalyje, ir ne vienas jų žino mas kaip puikus savo darbo specialistas. O kai kurie jų tapo ir menlninkais-profesionalals. Tačiau ne tai pagrindi nis ansamblio tikslas. Svar biausia — įskiepyti meilę me nui, kūrybai, kuri padeda pas-
kui gyvenime ir profesinėje veikloje. . Eis metai, karta po kartosi atsisveikina su savo kolekty t vu, ir kas metai jų vietas! užima jaunieji draugai, an-( samblio kelią pasiryžę praeiti! taip pat garbingai. Cla glūdi* neišsenkanti kolektyvo jėga,* ir nesvarbu, kiek metų lieka1 praeityje, — kolektyvas visa-1 da bus toks pat jaunas, o jo1 keliui — visada tik pradžia. ' A. BALČIŪNAS
G. GRINCEVICIUS
Skambėk jaunatviška daina!
Neseniai
mūsų ansamblis gastroliavo Odesoje. Linksma ir smagu buvo čia.
Tik ansambliečiai žino, kad... Universiteto ansamblis 9 kartus (1945, 1946, 1948, 1954, 1956,. 1958, 1959, 1960 ir 1963 metais) nugalėjo respublikinėse meno saviveik los apžiūrose. Per visą antrąjį ansamblio Istorijos dešimtmeti kolektyvas tik vieninteli kartą 1955 m. Respublikinės dainų šventės
tenkintis Jo aukso medalį Pirmajame Visasąjunginiame Jaunimo fes tivalyje Maskvoje. 1946 m., 1956 m., ir 1963 m. Iškovojo laureato 1959 m. ansambliečiai — vardą visasąjunginėse meno Instrumentinio seksteto daly saviveiklos apžiūrose ir kon viai, iškovojo aukso medali kursuose. VII Pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje Vienoje. 1957 m. ansamblis lškovo(Nukelta į 4 psl.)
konkurse turėjo II-ąja vieta.
ANSAMBLIEČIAI diiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiin'
PIRMI EJI ŽINGSNIAI Veteranai!. . Amžiumi, var gu, ar galima mus taip vadin ti. Atsiminimų gausumu — taip! Mes esame veteranai ne vien tik tais ryškiais atsimi nimais, bet ir ta nuostabiai gražia draugyste, kuri mus vienijo tada, kai šis mielas kolektyvas žengėl pirmuosius meninio darbo žingsnius, draugyste, kuri išliko ne vien tiktai atsiminimuose. Malonu sutikti studijų draugus, bet dvigubai maloniau matyti tuos, su kuriais praėjo gra žiausi gyvenimo metai ne vien studijų suole, bet ir repeticijų salėse, scenose, išvykose. Ir vidurinėje mokykloje, ir fakulteto saviveikloje buvau aktyvus dalyvis, dargi — šioks toks vadovas. Tačiau drg. N. Kantaravičiaus pakvie timą būti ansambliečiu pri ėmiau kaip didelę garbę. Juk ansamblis tada jau buvo grį žęs iš Maskvos, iš Visasąjungi-
nės apžiūros su pirmaisiais Liko patenkinti mūsų pasirolaimėjimais. dymais ir žiūrovai, Ir mes pa Pirmieji žingsniai studentų tys. Rektoratas — irgi. ansamblyje ne visuomet būda Grįžus — dažni koncertai vo lengvi, bet visuomet labai atsikuriančiose Vilniaus ga entuziastingi. Niekuomet nepa myklose, Vievio, Molėtų apy miršiu išvykos l Rygą, Šiau linkių valstiečiams. lius. Panevėžį. 1948 m. Stu O po metų Jau šokau LTSR dentų kultūros klubo vadovy Valstybiniame dainų ir šokių bėje dirbome ir šią išvyką or liaudies ansamblyje." ganizavome kartu su drg. A. Ir taip nuo kuklaus „Jievaro Subatnieku. Sunkiais pokario tilto“ iki „Siaučiuko“ ir „Len metais, trūkstant lėšų ir paty ciūgėlio“, nuo Universiteto rimo, tai buvo labiau panašu l ansamblio iki Valstybinio liau studentišką avantiūrą. Rekto dies ansamblio, Liaudies kū rato pašalpos užteko kelionei rybos namų ir dabartinio dar tiktai iki Rygos. O kaip toliau? bo — mano gyvenime ir vi O toliau buvo taip — koncer suomeniniame darbe šita linija tuodami Rygoje, susirinkom lė tapo svarbiausia. Matyt, taip šų ir atvykom į Šiaulius. Po ir reikėjo. koncertavo mėsos kombinate Jau nebuvom alkani, dargi įsiV. JAKELAITIS drąsinom ir padarėme ekskur Lietuvos TSR Kultūros siją į alaus daryklą. Koncertas ministro pavaduotojas Šiaulių teatre davė lėšų kelio nei iki Panevėžio, o čia, galų gale, uždirbom kelionei namo.
Ansambliečių koncertas
Tik du žodžiai Tik du žodžiai: MASKVA, DEKADA! Bet Juos akimirks niu sužinojo visi. Kaip šiandien atsimenu vakarą Universi teto Aktų salėje. Choristai paskubom susėdo ant scenos laip telių, į sceną sugužėjo orkestrantai, atėjo suprakaitavę šo kėjai. Kas kur pakliuvo prisiglaudu, atsisėdo, bet visų žvilgs niai nejučiom , krypsta į būrelį prie koncertinio rojalio. Ten mūsų vadovai, ten — Kultūros ministras. Ir nors Jau visi žino, nujaučia garbingo svečio apsilankymo tikslą, bet ne kantraudami laukia, kada tai bus oficialiai patvirtinta. — Jūs vykstate į šalies, sostinę Maskvą. Į Dekadą, kur atstovausite mūsų respublikos liaudies meną, — girdisi ra mus ministro balsas. — Ir tiesiog ausis netiki. Koks džiaugs mas, kokia laimė! — Žinau, Jūs visi puikiai suprantate, kaip tai atsakinga. .. Nepastebėtos bėgo dienos, savaitės. Ir štai: — Sveika, Maskva! SVEIKAS, ŽILASIS KREMLIAU! SVEIKA. SVAJONIŲ SVAJA — Čaikovskio vardo koncertų salė. — Pradedame Vilniaus Valstybinio Vinco Kapsuko var do Universiteto dainų ir šokių liaudies ansamblio koncertą, — truputi virpėdami, skamba pranešėjos žodžiai. Salė apmirusi. Žiūrovai aiškiai nustebinti mūsą rūbų spalvų deriniais, Jaunatvės džiaugsmu spindinčiais veidais. O mus. tegul jau ir „senus scenos vilkus“, ši tyla nuteikia truputėlį baimingai. Nieko neveiksi — scena. Čia, dar ir tūkstantąjį kartą atsistojęs, imi jaudintis. Taip jau būna, kol pakyla dirigento ranka... Štai Ji mostelėjo ir lengvai, tarsi šaltinio čiurlenimas, skliautais nuaidėjo lietuviškų birbynių, kanklių muzika, „Choristai, paslruošt“ — įsakmiai parodė dirigento ranka. Mostas! Ir suskamba kolektyvinė daina: — Nuo Dubysos, nuo Nemuno krašto, Iš plačiųjų kolūkių laukų.. . Tik du žodžiai: MASKVA, DEKADA! O pamiršt jų visą gyvenimą neįmanoma. S. VAIDINAUSKAITE Vilniaus Valst. V. Kapsuko vardo universiteto mokslinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja
Virš sugriautų namų ir ga myklų plaikstėsi vėliavos, raudono audeklo šūkiai skel bė, Jog Išvaduotoji Lietuvos sostinė laisvai švenčia 27-ąslas Didžiojo Spalio metines. Ru duo pasitaikė žvarbus ir šal tas. Tačiau žmonių širdyse džiaugsmas, tikras pavasaris. Ir mes, būrelis atgimusio uni versiteto studentų, linksmi traukėme į Švietimo ministe rijos salę. Ji sausakimšai pil na žalsvų palaidinių, lino suk nelių ir pilko milo švarkų. Jie laukia mūsų koncerto. Jau dinomės visi. Juk sunkiais ka ro metais ne muzika ir dainos rūpėjo jaunimui frontų apka suose, fašistų okupuotuose kaimuose. Po trankių „Rugučių“, pasi sekusių „Žiogelių" ir jaunat viško „Kalvelio“ visi vieno‘dai Jautėmės laimingi. Mes nepavargome, nors drabužiai nuo prakalto buvo šlapi. Se kančią dieną linksmi, su dvi guba energija išėjome l tal ką tvarkyti mylimo Vilniaus. — valyti nuo gatvių griuvė sių. Toks man išliko atmintyje pirmųjų universiteto ansamb liečių koncertas ir pirmosios pokario metų studijų dienos. J. SAVICKAS Lietuvos žemdirbytės mokslinio tyrimo instituto Vokės filialo vyr. mokslinis bendradarbis, žemės ūkio mokslų kandidatas1
Šaunusis mūsų studentų an jos fakulteto šokių kolektyvo kad veržli studentiška ir kom samblis savo dvidešimtmetį vadovas Algis Stankus. Kiek jaunuoliška daina nuskambėtų švenčia pavasarį. Gamta atgy vienais metais fakultetinės sa dar plačiau, sušildydama ir ja. Laukus pradeda išrašlntėi viveiklos organizavime akty uždegdama naujiems laimėji pirmieji upeliūkščiai. Neužil viai dalyvavo dabar Jau me mams mūsų kolūkinio kaimo go, darbo ritmo pasiilgusioje dicinos fakulteto dėstytojas G. žemdirbius. žemėje, pasigirs žmogaus-sėjė- Česnys. Neišsenka entuziaz Universiteto Komjaunimo jo žingsniai. O vakare no dar mas ir noras padėti kitiems ir dvidešimtmečio pro bo per tuos pačius laukus nu medikams ansambliečiams komitetas ga linki ansambliečiams ir to aidės daina. Ji, drauge su dar Kriukaitei ir Dirsei. liau degti neramia komjaunuo bu, daro žmogų laimingu, už Visų čia ir nelšvardinsi. O liška darbo, ieškojimų ir kūry dega Jį, neleidžia niekada pa kiek daug padėjo mums an bos ugnele. Mes nuoširdžiai senti. Kiekvienais metais, kai mes sambliečiai vasaros darbo ir dėkojame ansamblio vadovams žiūrime ir klausomės ansamb poilsio stovyklose! Čia jų pa už jų energiją, kūrybą ir ne lio koncerto, mus visada Jau tyrimas ir meninis pasiruoši nuilstamą darbą. Linkime Ju dina ir žavi Jo veržlumas, pla mas leido paruošti pamainose biliatui visokeriopos sėkmės. tus, jaunatviškas polėkis, nuo koncertus. Šiais metais, ma Ir ateity skambėk, daina, po širdus Jausmas, einąs iš pačios noma, vasarą ansambliečių ne plačią šalį, uždegdama mus ansambliečių sielos gelmių. Ne skirstyti, o organizuoti Jiems, žygdarbiams naujiems! VVU KOMJAUNIMO šaltu pedantiškumu, ne akade visam ansambliui, bendrą sto KOMITETAS miniu tikslumu, o jaunatvišku vyklą Dotnuvoje. Norėtume, nuoširdumu ir tyrumu, didele meile atliekamiems kūriniams, menui — štai kuo brangus kiekvieno klausytojo Ir žiūro vo širdžiai ansamblio pasiro dymas. Ypač artimas ir savas an Įspūdžių iš- samblio vado- Daba r t 1 n ė ir yra svarsamblis, kiekvienas ja pasiro dymas Jaunimui. Mes prisime liko labai daug: vas netylėdavo: elektro n i n ė biausia mene, name, kaip šiltai, su nuoširdžia dekada, gastro- „Vėl lumzdelis technika gali As .... k d išgau* ti garsus ’ padėka sutiko ansamblio kon lės ir repetici- meluoja. . .“ certus IX, X. ir XI LKJS su Jos, repeticijos O šiandien, nepriekaišt i n- menas> kaip ir važiavimo delegatai, kaip plo iki devinto pra- kai man tenka gai tiksliai, ta- matemat i k a, jo ir skandavo Jiems Maskvos, kaito, kai, ką dirbti su elekt- čiau nemanau, komunistinė J e Odesos, Kijevo, Prahos ir Var čia slėpti, šalia Toninėmis skai-kad tai suteiktų viguomen « e . . .. šuvos jaunimas ir studentai. natų sąsiuvinio čiavimo maši-kam nors esteMums, Universiteto kom pasidėdavome nomls, kai ži- tinį pasitenki- PasleKa s13 jaunuoliams, labai smagu, kad ir formulėmis nau, kaip gali- nimą. Man at- <iien ^-r sun’ sudaryti rodo, kad ne- tlal mums įsijubiliato kolektyvas — kom Išmargintus už- ma jaunuoliškas. Beveik visi an rašus. Pamenu, programas, kad tiek svarbu, jei vaizduojant a s sambliečiai — šlovingos Leni būdavo, kai ne- tos mašinos pa- atlikėjas klek no komjaunimo organizacijos mokėdavau sa- čios kurtų „ma ir „meluoja“, aukštumas. vo partijos — šlnlnę“ muziką, bet svarbu, kad K. Žukauskas nariai. Praleisdami daugelį vakarų perdaug jautas žodis „me- atlikdamas jis repeticijose, koncertuose, an ryškus iumzde-iuoja“ skamba Jaudinasi, per- Skaičiavimo centro prie tembras, cažkalp ypati, gyvena, džiau- LTSR sambliečiai suspėja ir gerai lio Mokslų kad galima bū-gal mielai. Juk giasl ir liūdi mokytis, ir prisidėti prie fa akademijos pasislėpti tame žodyje ir kartu su kūrikultetų visuomeninio gyveni tų Fizikosbendroje har- darbas, ir ne- nio nuotaika, matematikos mo. Kiek daug energijos ir mei monijoje. Ir, ži- sėkmės, ir žmo- Būtent atlikėjo instituto lės menui parodė buvęs an noma, tokiais glški vargai, ir pergyvenimą i, an- džlaug s m a i. mano nuomone, Direktorius samblietis istorijos ir filologi atvejais
Menas pasieks aukštumas
V-
PRISIMENA" nillllIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIIIIIIIIIlHlllllllllUlUlIIIlIlIlIlIlIlIlIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIHIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIlllllIIIIlIlIlIlIlIIlUlllllllll
Su ansambliu mane riša pluoštas gražių prisiminimų: repeticijos, koncertai, apžiū ros, gastrolės, — visa tai bu vo labai gražu ir malonu. Juk Maskvą pirmą kartą pama čiau. ir Didžiojo teatro sceno je koncertavau taip pat uni versiteto ansamblio dėka. Ryš kiai prisimenu, kaip dreban čioms lūpoms pūčiau klarnetą toje didžiulėje scenoje. Nors sako, kad mūsų „orkestras“ (klarnetas, smuikas, akordeo nas ir kontrabasas) grojo už tikrintai. Prisimenu vieną — šiandien juokingą, o tais laikais tragiš ką — atsitikimą. Mes koncer tavome Šiauliuose Ir Panevė žyje. Aš ir mūsų kapelos akor deonistas Algis Vizgirda pa vėlavome į traukinį Šiauliuo se. Vakare koncertas Panevė žyje, o daugiau, traukinių į Panevėžį nėra, autobusai tais MES NESENSTAME! Daug vandens Nerimi nutekė jo, daug metų prabėgo nuo to laiko, kai aš vadovavau pirma jam, tuomet dar labai neskaitlin gam universiteto liaudies an samblio chorui. Skiriasi buvęs mūsų vokalinis ansambllukas nuo dabartinio balsingo ansamb lio choro. Bet mes turime nejkai. nojamą pranašumą — mes buvo me plrmlejll O ir darbo sąlygos sunkiais pokario metais okupaci jos nuniokotame universitete bu vo nepavydėtinos, nors jas vtso kerlopai stengėsi pagerinti tuo metiniai ansamblio šefai prof. D. Budrys ir prof. Z. žemaitis. Bet visa tai šiandien jau ansamblio istorija. Per prabėgusius 20 metų man teko vadovauti daugeliui chorų. Ilgus metus dirbu su profesiona lfnials kolektyvais, bet darbą šia. me studentų kolektyve aš prisi menu visuomet su dideliu malo numu. Aš nepažinau gyvenime didesnių entuziastu, kaip studental-dainlninkal. Tik ile nežino, kas tai yra nuovargis, tik jie vie ni gali repetuoti iki išnaktų, o po to, grįžę | bendrabučio kambarė li. sėsti prie knygų. Ir kai šian dien susitinku savo buvusius an samblio dainininkus, man atrodo, kad per tuos 20 vietų Jie nė tru pučio nepaseno. Nors ne vieno smilkiniai Jau pabalę, bet Jie man tokie pat Jauni kaip ir šiandieniniai studental-ansambliečlai. Šimtą kartų teisi liaudies išmintis: Kas myli daina — tas nesensta! A. GIMŽAUSKAS LTSR nusipelnęs artistas buvęs ansamblio choro vadovas
Koncertas įvyko! pirmaisiais pokario metais ne kursavo, o svarbiausia ■— mes be kapeikos.. . Radviliškį šiaip taip pasiekėm, įsiprašę į karių traukinį. Nuo Radviliš kio — jokių galimybių. Paš te, panaudoję visą studentišką gražbylystę, prisiprašėm, kad telegrafistas pasiųstų telegra mą (už „dyką“!) į Panevėžio teatrą ir praneštų apie mūsų nesėkmę. Mūsų laimei, stotyje sužino jom, kad apie pavakarį ma nevrinis garvežys važiuos J
Panevėžį. Susiradom mašinis tą ir įsiprašėm, kad paimtų. Ir paėmė, tačiau su sąlyga, kad visą kelią grotumėm. Ką padarysi! Užsikrapštėm ant anglių ir visą kelią grojom. Panevėžy atsiradom prieš pat koncertą — suodini, paišini tačiau laiku. Koncertas įvyko! V. BAUMILAS kompozitorius, buvęs ansamblio balino kapelos vadovas
Aciu tau, ansambli! Balųėsl 1953 metų vasara. Nutilo PalanqoJ triukšmas, Iš važinėjo poilsiautojai, tik univer siteto viloje pajūrio tylą drumstė tai kanklių, tai dainininkų balsai. Prie palinkusios pušies susėdu sių ansamblio birbynininkų me lodija vinguriavo kopų linijomis. Pirštai automatiškai spaudė lumdelį, o mintys lėkė tolyn, dingdamos beribėj erdvėj, nešdamos džluqią nežinią ir nerimą. Artėjo Literatūros ir meno dekada Maskvoje, artėjo ir valstybiniai egzaminai paskutinės dienos an samblyje. Ne vienas mūsų prisi merkęs žiūrėjo J baltą, nebrai dytą smėlį ir galvojo, kas kitą-
met laukia, kur Jis nueis, ėr an samblio ritmas lydės JĮ tiesiogi niame darbe. Ir, matyt, tos pas kutinės dienos, praleistos an samblyje, turėjo lemiamos reikš mės ne vien man tolesnį savo darbą ir qyvenimą susieti su lie tuvių liaudies menu. Liaudies kūryba liko daugeliui tos laidos ansambliečių — filolo gų — Eugenijai, Danutei Mikšytėms Ir Justinui Marcinkevičiui, Reginai Viedrinskaitei ir Kaziui Morkūnui, ir kitiems — mėgsta ma sritis mūsų gyvenime.
Filologijos
L. SAUKA mokslo kandidatas ■
Mes — Lenkijoje. Nuoširdžiai čia sutiko mus. linkėjimai.
Visur
šypsenos,
X
Lauk manęs JOANA KETURAKYTĖ Užspringdama klykė lopšyje ••mergaitė, Ir to klyksmo buvo pilnas mažutis kambarys, apva lių rąstų sienomis, siaurais pa žaliavusiais langais, liai lubų sklidinas prisvilusių bulvių, šla pių vystyklų ir trūnijančios me dienos kvapo. Mergaitė užsiklykė, ji springo neviltimi ir skausmu, kuris ne tilpo mažo žmogaus gerklytėje. Kareivis stovėjo tarpduryje. Atsegta palaidinė neslėpė stip rios, įdegusios krūtinės, nauja pilotė buvo užkišta už antpečio, pažymėto gelsvų juostų kryže liu; kampuotas, jaunas veidas suvirpėjo, akys peržvelgė visą kambarėlio erdvę, nerimastingai ieškodamas motinos, kuri turėjo būti prie lopšio. Kambarys buvo tuščias. Viršila pasilenkė prie mergai tės. Veidelis, pamėlynavęs nuo dusinančio verksmo, buvo suly sęs. Keista, viršila nebuvo ma tęs, kad kas nors vystytų kūdi kį tik per pusę, žemiau mažytės, klyksmo trukčiojamos krutinės, .ir taip stangriai užverstų vystyk lo galus. Kur motina7 Kareivis nerangiai, lyg bijoda mas savo stiprių, šiurkščių ran kų, išvagotų venų tinklais, pa kėlė mergaitę. Ji verkė dar gar siau. tarsi pajutus, kad jos klau sosi, ir kareivis pagalvojo, kad, gal būt, bijodamas išmesti. Jis per stipriai suspaudė vis dar klyksmu springstanti kūneliViršila stengėsi, kad kūdikis ant jo rankų gulėtų laisvai, patogiai, ir ėmė niūniuoti kažkokią liūd ną, negirdėtą dainą ir supti mer gaitę, sekdamas lėtą. griežtą dainos taktą. Priemenėje trinktelėjo. Mote ris, nepratarusi r.ė žodžio, iš plėšė kūdiki iš kareivio rankų ir, piktai dėbtelėjusi, metė į lopšį. .Ji buvo mažytė, liesa, grteita, jos didelės rusvos akys žiūrėjo skaudžiai įdėmiai. — Ji mirs... Nesiterliok, — burbtelėj o nusisukusi, atsiklau pė ir ėmė kažko ieškoti pakrosSy, kur žiojėjo kvadratinė, di edu rėčiu pridengta anga. Ne pasiekusi ieškomo, pasilenkė ir (lindo gilyn. Matėsi tik basos, purvinos kojos kruvinai sutrū kusiais užkulniais. — Tiš, bjaurybe! — višta, bu vus. kažkada balta, sukvaksėjusi, baisiai skubėdama, nėrė prie menėm Mergaitė klykė užspringdama. Moteris vis da»* Ieškojo. Ka reivis žiūrėjo i Ją Ir kažką skausmingai mąstė. Tur būt, apie tai, kad motina nekalta dėl šio abejingumo savo kūdikiui, kad buvo kančia, ilgos Juodos nemigo naktys, ašaros, o abejin gumo nebuvo. Motina nebuvo abejinga — skausmas, nerimas, kančia nugrimzdo sieloje giliai, ^giliai; būtis diktavo naujus ne permaldaujamus dėsnius, reika lavimus, ir už Jų tūnojo moti nos skausmas Ir nelaimės Juti mas. Už Jų, už kasdieniškų rū pesčių Ir daiktų. Tūnojo, laiki nai pritilęs... Ir tai buvo baisu — šis tariamas ramumas ir už jo esanti kančios gelmė. Viršila
jos eina vakarėjančiom mies to gatvėm, prltllusiom. dar kvėpuojančiom vidudienio kaitra. Ant liepų viršūnių, ant namų stogų Ir viršutinių aukštų lan gų — saulėlydis. Kartais Jis prasimuša pro namų tarpą ir ten. toje, sienų suspaustoje erd Apsakymas vėje, Ir žmonės, ir retos maši ne kartą matė savo kuopos Jau ir nuolių tarsi suakmenėjusius vei nos, ir akacijų krūmai, net asfaltas, ir telefono būdelės kam dus, kai praeidavo namų degė sius, kurių rūsiuose — vienas pas urnai nušvinta auksine, švel prie kito — stovėjo Juodos mu nia, labai švelnia varsa. „Pasa kiška“, mąsto Klara. „Įdomu, mijos, buvusių žmonių liekanos. kaip atrodytų saulėlydyje mano Jis suprasdavo: poilsio metu balta suknutė?“ — galvoja Ge daugelis pridengdavo veidus mi nė. Jų batukai šauniai taukši, linių kampais ne todėl, kad taip Jos visa savo esybe Jaučia su būdavo patogiau primigti... Bet tinkančius Ir palydinčius žvilgs dabar kareivis negalėjo suvaldy. nius, kartais naiviai susižavėju sius, kartais — (žūlokus ir nema ti savęs. — Kodėl mirs? Kodėl? — ūmai lonius. Abi tyli. Jsiklausydarpos, žydras Jis paklausė motinos, kurios kaip Jose auga, pilnėja žydros veide plito labai pažįstama lau ko, pasakiško, tyro... laukimas.. . Kažko, pasakiško, kinė baimė. lauki — Aš žinau. Jos bambutė tyro... žydros jaunystės kiaura... Viskas išbėga per Ją mas. Ir... Viduriai išbėgs Ir Ji mirs. Šoklų salė pasipuošė įvairia Nereikia... Visi karo valkai In spalvėm Ir baltom — Jų buvo validai. Manai — man lengva?.. daugiausia — mergaičių sukne lėm, palaidais, kirptais Ir j ka Nereikia tokio gyvenimo... Padriki žodžiai byrėjo Iš Jos sas supintais plaukais ir lengvu lūpų, akyse Jau nebuvo tos lau batų gausmu ir jaunų — Ir to kinės baimės, kurią viršila tiek dėl be išimties gražių — veidų kartų matė karo keliuose. Suly- tankumyne. susiame veide Jau plito kančia, Jaunuoliai pasitikėjimo dė|il, ašaros sruvo J akis. .. Moteris, tur būt, dar kartą prieš vakarą alkūne pridengė veidą. Kareivis Išlygino tamsius kostiumus — nuleido rankas. Jie buvo pedantiškai tvarkingi, Klyksmas silpnėjo, bet karei tarsi prieš keletą minučių nuim viui Jis buvo garsesnis nei pir ti nuo manekeno. Tame tamsių miau. Buvo sunku galvoti apie kostiumų Iškilmingai puošniame tą mažą gyvybės gumulėli, vir būryje ypač skyrėsi kareiviai, tusi verksmu. Jis turi kažką Jauni, atsisegioję palaidinių apy padaryti, kad baigtųsi tas kakles, pilotes užsikišę už ant klyksmas. pečių, blizgančiais auliniais ba — Einam, — sako viršila. Jis tais. (Genė: „Atrodo, kad Jie vi vėl paima ant rankų mergytę. są savaitę nieko neveikė, — tik — Ten, pas mus — sanitarinis blizgino batus ir laukė šokių*5skyrius. .. gydytojas. — Doni, tave. Atsisuk, — Jie eina pro sodą, aplenkdami truktelėjo draugai už peties ka nulaužytas, liepos mėnesio suvi reiviui, kuris sėdėjo pačiame sa. rintas šakas, pro klojimo degė lės kampe, nuleidęs trumpai sius. Moteris stabteli, pasitaiso kirptą galvą, lenkiamą abejingu ant pečių nusmukusią skarelę. mo ar nuovargio. Atrodė, kad — Duokš, — sako JI, duokš, Jis mąstė tik viena: „Kodėl čia aš pati... atėjau?“ Donatas nuo visų sky Viršila pakelia kūdiki prie pat rėsi Juodais ūsiukais, toli kak savo veido: toje paslėptomis akimis Ir abe — Tu lauksi manęs?.. Tu jingumu visiems, kurie ėjo pro lauk h- lauk manęs sugrįžtant... j|, sukosi šokyje, stovėjo greta, II ginčydamiesi ar kalbėdami nie — Klara, einam [ šoklus.... Ne kus. purtyk galvos! Na? Man kažkoka:___ — ____ Doni,_______ tave. dėl nesinori vienai eiti. Pašakyk, kada buvai namuose? Ma-VdtlE^nar^ųP.lįll<’iĮ' tai... O šokiuose? Einam?! J»l«‘ 9®?.ė..Pasl,en.hia 'r skruostu pri- ‘.'fie.-į.iV? ė. ’ ,, Mergaitė labai panaši 1 mane... slglaudžia prie Klaros skruosto. tik plaukai truputi šviesesni... tr — Plokštelėse — tik meksikie akys — gilesnės ir žalesnės...“ čių dainos! „Jis gražus, — pagalvojo KlaKlara šypsosi. Tik pamanykit, keista, kad negaliu rimtoji Klara šypsosi! Genė Ir ra. Tik įžvelgti Jo akių... Jos šešėlyje... vėl stebisi: kaip šypsena pakei Paslsuksim Ir pamatysim.“ čia žmogų! Susimąsčiusios drau Donatą stumtelėjo, ir mergai gės akys skleidžia tokias šiitas kibirkštėles, kokio net nežinai. .. tė Ištiesė rankas. Viskas pradėjo suliedama Nušvinta visas Klaros veidas, suktis. Sukosi salė, Juostą, pagražėja. Dabar Jame — kaž žibintus 1 ištisą ugnles kas valiūkiško... Genė Jau girgž- sukosi veidai, melodija sidabri dena spintos duris; šiandien JI niais serpatlhals vyniojosi apie atiduos šiai ledlnukel visas savo pečius ir rankas— garderobo brangenybes. Lydėdamas Klarą, Donatas kal Klara velkasi Juodu sijonuku, bėjo mažai, bet mergaitei atro balta blluzele. (Genė: „Tu demo dė, Jog kasdieniniai žodžiai sle niškai graži! Tu užstvllktum ašu pia savy daugiau. Iš kur Jai ži tinę — Ir vlstiek būtum graži!“) noti, kad tai Ji. tik Ji pripildė ir šukuojasi trumpai kirptus paprasčiausius žodžius to žydro Juodus plauku^ (Genė: „Tik šu Jaunystės lūkesčio, prasmingumo kuosena tavo. .. aš nesakau, kad ir šviesos? Ji pasakė, kad ryt bloga... Kada aš sakiau, kad išvažiuosianti. („Kodėl ryt?“ — tavo šukuosena bloga... Kada pagalvojo JI). Būtų gerai, kad aš sakiau, kad tavo šukuosena Jis pamatytų Jos tėviškę. .. Ji bloga? Bet. ..) Ir Klara vėl šyp norėtų, kad Jis pamatytų. Ten — sosi, prisiminus Kaziuko žode- upė, srauni ir gili. Jos senvagė Ihjs: „Oi, tu piktas. Juodaplauki se žydi vandens lelijos, o vaka ežv! ..“ rais, kai tampa gaudu, gaudu, Zzlngiuojasl baltos rūko marškos; ):en — daug čiobrelių pakrantė je; o šiuo metu prie pat vanCiens žydi vilkdaglal. (Ji pagal imojo: „egzotiški vilkdagiai“, bet .bepasakė); ten — galusody auga Iženas gluosnis... nepaprastas I.ienas gluosnis: Jo drevėje, aukš| ai nuo žemės. Išsikerojo šerJnukšnis... Klara nejautė. .j<xj, I itmintis rinko pačius spalvin giausius tėviškės vaizdus Ir kad l.iž Jų įprasto prozaiškumo buvo | i, Jos didelis, tyras Ir žydFas .1 Idlnis pasaulis, aplenkiantis I tasdienybę ar nutvieskiantis Ją L vaivorykštės varsomis. C Donatas klausėsi tylaus merIbaltės balso. Jis nesuprato, kas , lilypl Klaros žodžiuose; Jam dar 'l liekas nesakė, kad žmogaus
PASAKOJA NUOTRAUKOS GERAI DAINUOJA DRAU GAI. JUK NEVELTUI MOŠŲ ANSAMBLIS — DAUGELIO KONKURSŲ LAUREATAS. NA, BET APIE TAI ŽINO VISI. . .
O AR ŽINOT. KAIP GERA PAILSĖTI, REPETAVUS DVI VALANDAS BE PERTRAU KOS? . . NA, O JEIGU MES JUS DOMINAM, SUSIPA ŽINKIME (iš dešinės l kairę): 2. VYŠNIAUSKAITE. J. PRANAITYTE, V. RIAUKAITE, J. VILKELYTE. L. PO VILAITYTE. O. KALKAUSKA1TE.
R. MACIUKO IR CH. LEVINO NUOTRAUKOS
mintys ir jausmai nėra vienspal sotų. Klausė pulkininkas akme- nystę, pasitikinčią, laukiančią, viai, vienreikšmial, kad už Jų niniu, nieko nesakančiu ..i . ... veidu, svajojančią... Ar gali Ji suklup slypi didelė, atspari ir lengvai nuolat Jausdamas tą neramų ti, užgauta menkystos Ir niekšo, pažeidžiama visata, kzd negali žvilgsniar gali šita jaunystė, šita mer ma būti pilnaverčiu žmogumi, Taip, ji® neklydo, ir tą sekun gaitė,kuri pripildo visą pasauli nejaučiant Ir nesuprantant šios dę. kai Jis galutinai suprato, Jog gėriu ir tyrumu, taip lengvai visatos... Donatui niekas nepasa neklydo, jam norėjosi būti vie tapti kitokia, gyvenančia vien kojo apie tai, Jis gyveno papras nam, vienų vienam... Ką Jis pa išore.“ tais, kaip kareivio meniu, po sakys jai? Drėgna asfalto juosta kilo i traukiais, ir todėl jam viskas greitį. — Nėra štabo darbuotojų, kalvą; šoferis perjungė buvo lengva Ir paprasta. Klaros Matote ir pas mus ne idealu, Nepastebimai, besislėpdamos už pasakojimą Jis laikė lyrišku flir sute Juokauti. — Palikite ’ad- lietaus širmos, atslinko tu, o užuomina apie tai Joq Ji bandė resą — aš Jums pranešiu. „Ji mos, ir žibintų šviesoje pradėjo norinti matyti JI savo tėviškėje, Irgi supranta... ar gerai, kad plevėsuoti sidabrinis, fantastiš Donato mąstysenoje neteko savo ji supranta?“ kas krintančių lašų marginys. tikrosios prasmės. — Dėkui. Atleiskite, kad su — Kažkur čia... šiose apylin. Kitą šeštadieni Jie abu vaikš trukdžiau. Ar galiu... ar galiu kėse karo metu aš, galima sa čiojo Šušvės krantais Ir stebė palikti paketą? kyti, išgelbėjau kūdiki. — tarė josi upės sraunumu bei egzotiš — Prašau. Jis. šoferis grjžtelėjo, laukė, bet ka vilkdagių giria; gulėjo ant Ji atsisveikino ir atsisuko i pulkininkas nutilo. „Gal būt, tai Donato palaidinės ir žiūrėjo į duris. Ji... bet tai neturi jokios reikš žarą, kuri plito už sodų, panaši — Palaukit — išrašysiu lei mės__ tik man tai reikšminga... l tolimą gaisrą — ten, kažkur dimą. Jūsų adresas? ir aš noriu, kad tai būtų ji... ir už horizonto, kilo mėnulis, dide Ji pasakė. Adresas leidimui nenoriu, kad taip būtų, nes kar lis Ir įkaitęs. Jau buvo metas pa nebuvo reikalingas, bet pulki ta, kuri atėjo, glaustydamasi prie sirodyti vėsioms rugplūčio nak ninkas negalėjo... Jis dar pilnai mūsų milinių — taip pat dš... ir tims, ir Jos slinko, permirkę ra nesuvokė, ko Jis negalėjo, bet aš esu atsakingas ir už šios kar sa ir kvepiančios rugienomis. Ir niekšiškumą, ši naktis buvo vėsi. Donatas pa Jis visa savo esybe norėjo, kad tos abejingumą, kad lengvabūdiškumą... tai mano tei sviro ir padėjo ant Jos mažučio mergaitė būtų laiminga, nesutiktų niekšiškumo, kad tikė sė... Aš esu stipresnis, man leng peties galvą. Klara Ištiesė ran kas, apkabino Jo karštą kaklą ir tų, Jog žmonės — geri, jausmai viau... bet ir jie — kodėl Jie ne gy gali būti tyresniais, tvirtesniais, prisiglaudė. (Taip pasitikinčiai, — dideli savo pastovumu. dovana... mokančiais suprasti kitus, Įver taip ramiai Ji prisiglausdavo tik venimas — nuostabi prie motinos rankų ar prie bro Jis turi kažką padaryti, kad ji tinti jausmų gilumą Ir pastovu mą... Si mintis gal ir perdaug lių, kai, būdavo, iš toli, iš pa butų laiminga. daug Palydėjo koridoriumi. Budin kategoriška, bet joje — miškės veždavo šieną Ir užmig išsitempė. Liuke tiesos... Ji Ir negali būti kito davo Ji. Jausdama brolių nuga tysis pašoko, vėl lijo, slinko niūrūs. beforrhTii kla... “ rų šilumą, vežimo siūbavimą ir debesys. gerą nuovargi). Dar vienas posūkis ir asfaltas — Lukterėkite — galėsiu pa išsitempė kaip styga l toli, ku Paskui prabėgo du šeštadie niai ir du sekmadieniai, o Do vėžėti „Viliuku“. Ji padėkojo ir riame už sidabrinio lietaus mez ginio žėrėjo miesto žiburių natas nesirodė. Laiškanešys at nuėjo. Pulkininkas atvyniojo sudrė- žvaigždynas. nešdavo laiškų. Prasidėjo liūtys kusio paketo popierių, CiurlioŠoferis padidino greitiir pilkos, kankinančios — kaip nis. Užrašas: „Donatai, aš nežlPulkininkas buvo ramus: jis nerimas — dienos. nojau, kad pasaulyje yra tokia jau žinojo, ką turės padaryti, III didelė laimė sutikti tikrą kad gyvenimas, ku^i jis matė imo Pulkininkas Pavlovas buvo pa gų, Klara“. mergaitės akyse, miesto žiburių tenkintas šaudymo pratimų re „Menkysta, — mąstė žvaigždyne, savo minčių tank zultatais. Jts greitai atleido kuo būtų ninkas. — Niekšas, bailys ir pų vadus, ir Jie Jau ėjo korido menkysta“. Jis mąstė apie jau- mėje, kad tas gyvenimas vertas kartų polėkio. riumi, dar prislopindami skar džius. Jaunatviškus balsus, o aikštėje — pulkininkas matė pro į langą — Jie azartiškai ginčijosi I užmiršę karininkišką santurumą, netramdydami savo tenorų ir J bosų. Budintysis pranešė, kad JI no-l ri pamatyti mergina; ji Jau pus j antros valandos laukia. — Pakvieskite. R. GRAŽYS Pulkininkas dar gyveno aptari-! mo mintimisl Jis mąstė, kad nu matytas apmokymo planas vyk ANTRASIS ROBINZONO VARIANTAS domas skianaziai, Joq nec Jis — Lai šypsos ir juokias... net Jis! — kartais nestabteli ties O man vis viena, — kai kuriais trūkumais. „Tai ne pedantizmas, — mąstė Jis. — Mintim ir jausmais aš esu Robinzonas. ieškoti spragų net už absoliuti Laivui sudužus, jis tiki, svajoja, nės sėkmės“. Mintys slinko ra Kad salą atras ir pamils kiti žmonės. mlai, o Jis — tarsi atsiriboję^ nuo Jų, stebėjo, kaip prie štabe privažiavo „Viliukas“, vikriai iš Ir laivas atplauks. Nelauktai nustebsi. šoko šoferis — Jo šoferis — ir Ir būsi švelnus ir tyras kaip vaikas. ėmė vaikščioti šalia gazonų, ny O žmonės triukšmaus, tave pamiršę. kių, rudeniškų. Jis girdėjo, kaiį. atsidarė durys, kaip linoleumu Ir lobius l laivą gabens be saiko. ys žingsniai. taukštelėjo du — trys žingsniaL pulkinin — Prašau, — tarė t Ne mylimoji, kurios taip ilgėjais, kas ir atsisuko. — —- Prašau sėstis Ji stovėjo ir žiūrėjo į karini n Vos atpažins Robinzoną barzdotą. ką su nerimu Ir jaudtnimusi Pasakys, kad tu toks nerangus ir pasenęs, Pavlovas žiurėjo k į akis, be Juokiesi keistai ir temoki svajoti. matė ir išbąiusį veidą, ir sulytą nuėjo, lietaus plaunama aikšte.! spaudžiančias prie krūtinės ne-’ Inkarą laivas pakels. dideli paketą. — Aš noriu pamatyti Pavlo Ir žmonės vą Donatą. Sauks jį i denį, pakrantėj pamatę. — Aš jūsų paslaugoms. g Žmonės, atplaukite po dvidešimt metų! — Aš noriu pamatyti Pavlo I |... .. Donatą Pavlovą, — vėl j vą. Bet pajūriu liūdnas nueis Robinzonas. .. pakartojo Ji. dar labiau sunerimusi. Pavlovas. Donatas J — Aš esu ŠAUNIEMS STUDIJŲ DRAUGAMS Pavlovas, — tarė pulkininkas. > Jam norėjosi prieiti arčiau, bet j[ sulaikė ašaromis sublizgusiose O laikrodžiai eis. Nesėkmių bus ir džiaugsmo. merginos akys. R Bus darbo ir dovanų. — Ne Jūs, — tarė mergina.^ — Atleiskite... Ir kartu su gyvenimu augsim. Ji bandė nusišypsoti, bet tai Ir dideli būsime tarp dienų. buvo kartu Ir didelės pastangos! sutvardyti save, ir pulklninkasE tai matė. Ir skambės geltonos rugsėjo naktys, r- Sėskitės, — tarė Jis. —2 Šūkaus paukščiai, palikę medžius rytais. Ne vienas virėjas su samčiu.! Ir girdėtas pasakas reiks tau pasekti Tuoj patikrinsiu, kur ąyvenaS mano bendravardis. Tam, kas gyvent būtinai čia ateis. Komutatorius ilgai tylėjo, Ir pulkininkas pirmą kartą nepyko! . .. Vėl paprastas rytas. Ir pirmas žodis. ant budinčio telefonisto: Jis Jau suprato, kas (vyko, bet norėjosi,| Bus žmonės kiti. (Aš jau sveikinu jus!) kad klystų būtent Jis, kad vis e Nepradings tavo mintys, šypsenos, grožis, kas Išaiškėtų ir kad šitas pilnosg Ir kraują nerimstantį sūnūs pajusį. neramaus laukimo akys nuslšyp-ę
i I I 1 I I 1 I I I I Į J JII 5 ZI I
J
2
S S
NAUJI EILĖRAŠČIAI
Apie gastroles Per pastarąjį penkmetį ko lektyvas .kartu pabuvojo užsie nyje — Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje. Kur tik koncertavo ansamb lis — Prahos Radijo rūmuose ar Vengrijos kurortavletėje, ant Dunojaus kranto, Kroku voje, Varšuvoje, Debrecene ar Zakopanėje — lietuviškas dai nas ir šokius lydėjo plojimai ir susižavėjimo šypsenos. An samblis apie mūsų tarybinio gyvenimo dienų tikrovę kalbė jo savita menine kalba, o tai, kad Ją visi suprato, rodo an samblio menlnlų-ldėjlnių Ieš kojimų sėkmę. Ten, toli nuo savo krašto, dar ryškiau pajutome meno kalbos, vienintelės kiekviena me Žemės kampelyje supranta mos kalbos, grožį ir Jėgą.
D. VELIČKA Fizikos-matematikos faku4eto IV kurso studentas, ansamblio valdybos pirmininkas ----------- -----------------
Taip buvo
Būrin, būrin, draugai. ..
CH. LEVINO nuotr.
MŪSŲ IEŠKOJIMAI Ne kūrybiniai ieškojimai ir eksperimentai rūpėjo universiteto studentų liaudies ansambliui pirmaisiais jo istorijos, tai yra poka rio metais. Grįžęs iš Tarybų Sąjungos gilumos. Valstybinis lietuvių meno ansamblis buvo šviesiu pavyzdžiu ir idealu, kuriuo ir sekė susiorganizavęs jaunas studentų kolektyvas. Pateikti klausytojui kaip galima daugiau nuostabių mūsų liaudies melodijų, šimtme čiais išsikristalizavusių nepakartojamų liaudies šokių — toks bu vo tuometinis studentų liaudies ansamblio darbo tikslas. Lygiai taip prieš 20 metų tranki daina, temperamentingas šo kis kvietė greičiau atstatyti karo nusiaubtą Gedimino miestą, vi. są šal|, lygiai kaip šiandien visiems reikalinga ansambliečių dai na ir šokis, nes jie padeda dar geriau dirbti ir ilsėtis, gyventi ir kovoti. 1960 m. Jubiliejinės dainų šventės konkursinė programa paro dė. kad kolektyvas Įžengė i naują ieškojimų etapą. Remiantis tuo pačiu kiekvieno programos numerio minties išryškinimo papras čiausiomis meninės išraiškos priemonėmis principu, ypatingas dė mesys buvo atkreiptas j tai, kad minties Ir nuotaikos, ritmų ir tonacijų kalta, būtų logiškai pagrista ir išaugtų | prasmini kon certo finalą. Tuo būdu buvo dar aiškiau atskleista ansamblio, kaip muzikinio kolektyvo, prigimtis ir kiekvienas programos nu meris tapo neatskiriama aiškios ir kryptingos minties jungiamo koncerto dalimi. Jeigu anksčiau choras su šokėjais Ir orkestru bendravo vien nuotaika, tai dabar Jis galėjo ne tik dalyvauti įvairiose mizansce nose, bet ir tiesiogiai Įsijungti Į šoki, dainuoti bet kurioje sce nos dalyje. Programoje atsirado Įvairesnių — solistų ar daini ninkų grupių atliekamų dainų, organiškai įjungtų Į koncertą.
■X*X*X*X*X*X*X*X*X*XB
TĘSIAME TRADICIJAS Kai ansambli aplanko senieji ansamblio dalyviai, pasiklausyti jų kalbų repeticijos pertraukos metu stengiasi visų pirma kiek vienas pirmakursis. O pasiklausius kartais baimė apima: tiek daug atsakingų koncertų, gastrolių ir vis pergalės, diplomai. . . Ir pagalvoji, kad nelengva bus tęsti tokias tradicijas. Reikia laiky tis. Ir laikomės! , .. Maskvos „Jaroslavllo“ viešbučio gyventojai Jau miegojo. Vėlai vakare pasibaigė paskutinis 1963 m. Visasąjunginės profe sinių sąjungų meno saviveiklos apžiūros ratas, ir dabar visi lau kė sugrįžtančių vadovų su apžiūras rezultatais. Vidurnaktyje ko ridoriais nuaidėlo džiaugsmingas ..valio". Jokių paaiškinimų nebe reikia — mes Visasąjunginės meno saviveiklos apžiūros laurea tai. Negėda bus veteranams Į akis pažvelgti. Tradiciją nugalėti tę siame toliau. Pasiryžę išlaikyti ir kitą, pačią svarbiausią ansamblio tradici ją — būti gerais studentais, gerais specialistais. S. KAšAUSKAS lstorljos-flloloąijos fak. lietuvių kalbos ir literatūros specialybės f II kurso studentas
O čia mes koncertuojame Vilniau
LV. 06288.
s miesto pavasario Šventėje.
1947 m. ir 1963 metai dvi datos iš vieno kolektyvo istorijos. 1963 metų pabaigoje radi jas praneša: „Nusipelnęs Vil niaus universiteto studentų dainų ir šokių liaudies an samblis, iškovojęs Visasąjun ginės profesinių sąjungų me no saviveiklos apžiūros lau reato vardą, šiandien iš Mask vos lėktuvu Tu-104 išskrido į Odesą“. Nejučiomis mintys nuskrie ja į 1947 metus. Vilniaus apskrities meno sa viveiklos apžiūroje užėmėme pirmąją vietą. Nedengta ma šina važiuojame koncertuoti pirmiesiems Varėnos rajorio komjaunuoliams. Liaudies gy nėjų Įspėti, po koncerto neiš važiuojame namo — pavojin ga, apylinkėse siaučia buržua ziniai nacionalistai. Naktį ne toli miestelio vyksta Įnirtin gas susišaudymas. Banditai stengiasi įbauginti komjau nuolius, studentus. Nepavyks. Ryte ginkluota apsauga paly di mus per miškinglausias apylinkes ir vėl nedengta ma šina vieniša rieda link Vil niaus. . . Skubame į paskaitas. Geras studentas privalo visur suspėti. Ginkluota palyda ir... Tu* 104. .. ir tai tik vieno dvide šimtmečio bėgyje. Nė klek nenustebsiu, jeigu dar po 20 metų išvysiu „Tiesoje“ žinu tę, kad universiteto liaudies ansamblis kosminiu laivu iš skrido į Mėnulį koncertuoti tarybinių mokslininkų ekspedi cijos dalyviams.
Daug prakaito išliejam repetuodami. K. Morkūnienė nešykšti patarimų.
— sunku. Bet šokių grupės vadovė nuotr.
NEBŪTI ABEJINGU Kai mintimi perbėgu Tary bų Sąjungos žemėlapį, tai vi suomet Iš naujo nustembu: ko kie milžiniški atstumai skiria dabar mane nuo gelsvų linų ir gintaro šalies. Mėgiamas dar bas nuvedė mane į kraštą, ku rio pakrantes skalauja žalsvos Didžiojo vandenyno bangos. Okeanografija — manoji specialybė — nauja, romantiš ka, su daugybe „baltų" dėmių. Tačiau net būdamas ekspedici jose Indijoje, Australijoje ar
vandenyno dugaą tyrinėdamas, aš labai dažnai prisimenu lie tuviškąją Dvariono „Prie eže ro“ melodiją, kuri lydė'o mus Ir tolimų respublikų miestuo se ir Lietuvos scenose. O kai vidurdienio saulės kaitra ap marina viską aplinkui, atrodo, aptyla ir vandenyno gelmių šneka, užtenka tik Iš visos krūtinės užtraukti „Subatos vakarėlį balnojau juodbėrėlį“ ir vėl atsiranda energijos dar bui.
Greitai žydriuose televizorių ekranuose matysime filmą apie gal šoka mūsų šokėjai!
Labai dažnai praverčia ta> užsigrūdinimas, -kurį suteikėansamblietlškl metai. Neboti trūkumų, nepatogumų, atkak liai siekti ką pradėjai, nebūti abejingu grožiui!
M. REPECKA TSRS Mokslų akademijos Okeonologijos instituto Didžiojo vandenyno skyriaus. Vladivostoke geomorfologinės, laboratorijos vedėjas.
ansamblį. Matot, kaip sąžinių R. MACIUKO nuotr.
Tik ansambliečiai žino, kad... sudaro 411 darbo dienų, kai darbo diena 7 valandos.
Universiteto ansambliui pir majam iš respublikos meno saviveiklos kolektyvų Lietu vos TSR Aukščiausiosios Ta rybos Prezidiumas suteikė Nu sipelniusio kolektyvo garbės verdą.
Kiekvienam ansambllečiul per 5 metus tenka koncertuo ti apie 350 valandų. Tuo bū du scenoje jis praleidžia 50 darbo dienų, kai darbo diena 7 valandos.
Ansamblis ir jo grupės koncertavo Vokietijos Demo kratinėje Respublikoje, Len kijos Liaudies Respublikoje, socialistinėje Čekoslovakijoje. socialistinėje Vengrijoje ir Austrijoje.
T. KANTARAVICIUS Vilniaus II-oslos ligoninės Ansamblis koncertavo: akių skyriaus vedėjas, Ansamblis apdovanotas Iškilmingame vyriausybl buvęs ansamblio šoklų grupės dviem Lietuvos TSR Aukš Saviveiklai paskirtos lais nlame Didžiosios Spalio So vadovas čiausiosios Tarybos Prezidiu valaikio valandos nesutrukdė cialistlnės revoliucijos 40-ųjų 10 ansambliečių-veteranų tapti mo garbės raštais. metinių minėjime Maskvoje; mokslų kandidatais. Istoriniame XXII TSRS su važiavime; 11 ansambliečlų-veteranų 20-mečio koncertas yra VII ir IX LKP suvažiavi 712-sis ansamblio koncertas. šiuo metu aspirantūroje ruo Iš 92 koncertų, surengtų už šia kandidatines disertacijas. muose; respublikos ribų, 40 įvyko ša VIII, IX, X ir XI LLKJS lies sostinėje Maskvoje. suvažiavimuose; 37 ansambliečiai-veteranai XIII TSRS Profsąjungų dėstytojais įvairiose res suvažiavime. Ansamblis savo repertuare dirba publikos aukštosiose mokyk turi: lose. 211 dainų, 98 liaudies šoklus, 16 kūrinių kaimo kapelai, Dėmesio! 12 kūrinių liaudies instru Pirmieji lietuvių liaudies mentų orkestrui, muzikos istorijoje instrumen Pranešame, Jog „Tarybinio 11 kurinių kanklių an- tinę liaudies muziką užsieny Studento“ redakcija dirba sambliui, je — Lenkijoje — demonstra kiekvieną dieną nuo 13 vai anvo universiteto ansambliečiai: 14 kurinių birbynių birbynininkai P. Žvirblis, ir iki 17,30 vai. sambliui, 12 kurinių skudučių gru- R. Raudonikis. Laikraščiai platinami klek vieną savaitę ketvirtadieniais Redakcijos telefonas: 7-79-17 Su koncertais ansamblis ap REDAKCIJA Per 5 studijų metus an- lankė 8 broliškas respublikas; __ , ___ _ samblietls repeticijose ir kon RTFSR, Baltarusiją, Latviją, certuose praleidžia apie 2880 Estiją, Ukrainą, Azerbaidžaną, REDAKCINĖ KOLEGIJA savo laisvalaikio valandų. Tai Armėniją, Gruziją. CH. LEVINO nuotr.
Spausdina LKP CK LaikreMtų ir žurnalų leidyklos spaa^vA. Redakcijos adresas: Vilnius. Universiteto 3. «Cob6Tckhh cTyjteHT* opraH BnjibHioccKoro rocyjiapcTBeHHoro yHHBepcHTem
Užs. Nr. 1950