hinc iturad astra Spalio
21 Pirmadienis 1991 m. Kaina 10 kap.
Vilniaus Universiteto savaitraštis Nr. 9 (1513)
LEIDŽIAMAS NUO 1950 M. BALANDŽIO 15 D.
UNIVERSITETAS ŽENGIA SPALIO 11 DIENĄ SUSIGRĄŽINOME BAŽNYČIĄ, TIKĖJIMĄ | UNIVERSITETO APLINKĄ Į EUROPĄ Rugsėjo 28 d. Švedijoj, Vtzbyje .Gotlando saloj vyko Bal tijos kraštų Universitetų Rektorių konierenclja. (spūdžiais dali nasi rektorius prof. R. PAVILIONIS: — Šių konferencijų organiza vo Švedijos Universitetų Rek torių konferencija, o konkrečiai šio darbo ėmėsi Lundo universi tetas. Konferencijoje buvo dirbama dviem kryptimis: rektoriai, re prezentavę Daniją, Estijų, Suo miją, Vokietijų, Latviją, Lietu vą, Norvegiją, Lenkiją. Švediją, SSSR rinkdavosi atskirai ir ap tarinėjo šitų kraštų universitetų bendradarbiavimo programas, jų plėtojimo galimybes. Kartu mes I pasirašėm BR konferencijos Dek'araciją. Ten pat dirbo moksli ninkai, atvažiavę iš tų pačių universitetų — ekologai ir eko logijos teisės specialistai, kurie rengia Baltijos jūros apsaugos teisinių klausimų sprendimo ir bendradarbiavimo programas. Lietuvą, Latviją, Estiją reprezen tavo latviai, savo pozicijas sude rinę su Vilniaus ir Tartu uni versitetais. BR konferencijoje buvo svarstoma lenkų pasiūlyta OOPERNICUS programa, integ ruojanti Baltijos universitetus sprendžiant ekologines proble mas. Dabar tų programų vykdo Upsalos universitetas, sukūręs vadinamų televizinį-ekologinj studijų centrų. Ir jau šį mėnesį ir per visus mokslo metus mūsų gamtininkai, šios srities specia listai, ir studentai dalyvaus ben drose televizijos laidose-seminaruose ir tyrinėjimuose. Bus ren giami TV tiltai, tarp Vakarų Baltijos jūros pusės ir Rytų pu sės, keliamos ne tik mokslinės Baltijos jūros apsaugos tolesnių tyrimų problemos, bet ir bando ma surasti tam tikrų ekvivalen tiškumų studijų programose. No rima, kad studentai, kurie spe cializuojasi šito) srity, išeitų maždaug panašias programas ir gautų ekvivalentiškus diplomus. Žodžiu, po truputį realizuojama profesūros ir studentų mobilumo programa, kuri Vakarų kraštuo se yra įgyvendinama per ERASMUS programų, o Baltijos kraš tai iki šiol nebuvo integruoti j panašią veiklą. COPERNICUS programos su darymas atveria mums naujas -galimybes. Aš konferencijoje siūliau išplėsti šių programų, įjungiant į ją ir kitas mums la bai rūpimas problemas, daugiau susijusias su humanitariniais da lykais — t. y. Baltijos kultūrų tyrinėjimais, jų išsaugojimu, mažumų problemomis, kalbų, išnykstančių ar turinčių dide lę vertę, išsaugojimu ir tyrinė jimu. Kartu kreipiausi į Rekto rių konferenciją, pasiūlydamas sukurti atskirų Lietuvos, Latvijos ir Estijos universitetų rėmimo programą. Tai buvo priimta kaip labai konktetus ir reika
lingas dalykas. Kadangi Balti jos universitetų Rektorių konfe rencija yra pastovus organizmas, siejantis Baltijos kraštų univer sitetus, tai jų balsas taip pat yra labai svarbus Baltijos ir Siaurės tarybose. Kitaip tariant, bandoma sukurti tokią analogi ją, kaip Vakarų Europoje — jie taip pat turi savo Rektorių kon ferencijas, tų konferencijų bal so labai klauso Europos taryba ir Europos parlamentas. Dabar, atsiradus Baltijos kraštų Rekto rių konferencijai mes turime ga limybę kreiptis j Siaurės tarybą ir atitinkamai veikti ir Baltijos kraštų tarybų; tuomet jie gali turėti poveikį Vyriausybėms, pa dėti spręsti mums rūpimas uni versitetines problemas. Akade minė publika bando surasti išėji mų j Vyriausybines struktūras siejančias atskirus kraštus ir tu rinčias specifines finansavimo galimybes. Kitą savaitę išvyks tu į Europos rektorių konferen ciją, kuri vyks Olandijoje, Ultrechte, spręsime mūsų galimy bes įsijungti į kai kurias pla tesnes, net Vakarams taikomas programas. Susitikau su daugelio Švedi jos universitetų rektoriais, apta rėme konkrečias mūsų bendra darbiavimo galimybes. Jiems padarė didelį įspūdį tai, kad VU pirmasis iš Baltijos kraš tų yra atidaręs Skandinavistikos katedrą, jie įsipareigojo ją remti. Malonu pabrėžti ir tai, kad antrą dieną visą pus dienį konferencijai paskyrė ka rališkoji Švedijos pora. O aš tu rėjau išimtinę garbę ir tuo ne galiu nepasipuikuoti — Švedi jos karalius pakvietė mane kar tu su juo papietauti. Patyriau didelį intelektualinį malonumą bendraudamas su juo: tai labai artimas mokslams jaunas žmo gus, neturi karališkos auros. Jo dėmesys mums turėtų atsispin dėti ir Siaurės universitetų po žiūry į mūsų Universitetą. To kios konferencijos vyksta kas met. Kita tokia konferencija nu matyta Kilyje, Vokietijoje, dar kjta 1993 m. — Vilniuje. Dabar universitetai atlieka ir turi atlikti daug svaresnį vaid menį, nei iki šiol. Nes nuo jų, nuo žmonių, kuriuos jie paruo šia, priklauso mūsų, Rytų ir Va karų Europos Integravimosi ga limybės. Universitetuose yra iš saugoma kur kas didesnė akade minė bendravimo, tyrimo lais vė nei kitose socialinėse struk tūrose. Mes nepriklausomi nuo politinių, ekonominių, ideologi nių galių — taip sakoma MAGNA CHARTA deklaracijoje. Kalbėjosi Liana BINKAUSKIENĖ
Vido NAUJIKO nuotrauka
Rektoriaus prof. R. PAVI LIONIO kalba, pasakyta sausio 11-ąją Ekscelencijos, eminencijas, magnlficencljos spectablle*. auk štieji svečiai ir kolegos! Šiandien, 413-taisiais Vilniaus Universiteto gyvavimo metais, susirinkome čia, švenčiausioje ir kiekvienam lietuviui ypatin gai brangioje vietoje, kad pa darytume, atrodo, neįmanomą dalyką ■— kad pakartotume Is toriją. Lygiai prieš 420 metų para pijinė šv. Jono bažnyčia, kara liaus Žygimanto Augusto dek retu, sutikus Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui, buvo prijungta prie jėzuitų kolegijos, busimojo Universiteto. Tas pri jungimas anaiptol nebuvo pap rastas ir lengvas. Bažnyčios arkiprezbiteris, kle bonas ispanas Petras Roizijus, ne tik dvasininkas ir žymus poetas, bet ir garsus teisinin kas, vienas Lietuvos Statuto kū rėjų, išėjęs mokslus Bolonijoje, profesoriavęs Krokuvoje ir va dovavęs prie š. Jono bažnyčios įkurtai svarbiausiai Lietuvos mokyklai, kur Skaitė romėnų, Magdeburgo ir vietinės teisės paskaitas, visiškai nebuvo lin kęs perleisti bažnyčios raktų jėzuitams. Dėl šių raktų taip pasakęs: „Unum esse in coelo clavigerum, sanctum Petrum opostolum, unum apud Sanctum ioanem Vii-
nensem, Petrum Roysium Hispanum, nee ullum se vivo aliam davėm esse habiturum." /„Danguje tėra vienas raktinin kas, šv. Petras Apaštalas, lygiai taip vienas teturi Vilniaus šv. Jono raktus, Petras Roizijus is panas;/ kol jis bus gyvas nie kas kitas negaus antrojo rakto"./ Šitaip buvo branginama šv. Jono bažnyčioje pulsavusi lais va mintis, liudijusi jos, bažny čios, atvirą, humanistinį pobū dį. Roizijaus mokykla, istoriko Teodoro Narbuto net pavadinta Civilinės teisės Akademija, sa vaime pritapo prie Kolegijos ir Universiteto dvasios, o jėzuitai, skelbdami, kad mokslo žinios, dėstomos kolegijoje, reikalin gos ne tik žmogaus naudai ir valstybės gerovei, bet ir jo ti kėjimui, ir, prijungus šv. Jono bažnyčią prie kolegijos iškart surengę disputą su kitatikiais —stačiatikiais ir liuteronais, jau savaime ruošė dirvų UNIVER SITETUI, visa apimančiam, uni versaliam požiūriui į žmogų ir į pasaulį. Bažnyčia ir Universite tas turėję visuotinai skleisti švie są ir dvas'ngumą, toleranciją ir supratimų, atlikti tą pačią misi ją, įrašytą jau pačiame Uni versiteto pavadinime — Alma Academia et Universitas Viinensis societatis lesu. Žinojimo ir tikėjimo, tikėji mo ir žinojimo sąsaja bei dar na per ilgus šimtmečius sąlygo jo natūralų Vilniaus universite to būvį, jo vaidmenį Lietuvoje
ir jo didžiulę įtaką aplinkiniams kraštams, jų mokslams ir kul tūroms. Šios sąsajos, šios dar nos suardymas brangiai atsiėjo ne tik Universitetui, ne tik Lie tuvai, bet ir visai krikščioniškai kultūrai. Šiandien sudaroma sutartimi Universitetas ne grąžina Baž nyčios, Universitetas susi grąžina Bažnyčią, susigrąžina Tikėjimų į Universiteto Aplin ką. Universitetas susigrąžina ne statinį, nors ir nuostabų, vienų puikiausių sakralinės architektū ros paminklų, bet jo dvasią, vėl po 420 metų, orientuojan čią mus į Universumą, į Visuo tinumą, į Amžinus Pradus ir į Amžinus Pagrindus. Į toleranci ją ir meilę, tarpusavio paramą ir supratimą. I prakilnumą ir orumą. į ŠITAIP suprantamą žmogiškumų ir į ŠITAIP žmogu je pasireiškiantį dieviškumą. Petras Roizijus IS TIKRŲJŲ saugojo VIENINTELIUS šv. Jo no bažnyčios raktus. Nes yra tik vieni raktai, kuriais atraki nami šviesos ir dvasingumo var tai, yra tik vieni raktai, kuriais atrakinamas žmogaus protas ir siela. Ir nuostabiausia, kad tuos vienintelius raktus įgyja kiek vienas, pažadinęs savo protą ir sielų. Universiteto priedermė — pa dėt įvykt šiam prabudimo aktui ir niekad neleist jam netrūkt ar užsibaigi. Kad kartu su Bažnyčia būtu me ne tik šviesos ir dvasingu mo salos, oazės, aplankomos keistuolių ar paklydėlių — ap link vis plečiantis triukšmingam materializmo okeanui. Kad iš salų pavirstame žemy nais, išsiliais ir turtingais, tur tingais minčių ir darbų, žinoji mo ir tikėjimo, ieškojimų ir at radimų. Kad siektume Pilnaties, Uni versumo ir jį suprastume kas dienybėje, bet jau po Amžiny bės ženklu. Aš tikiu, kad šv. Jono. baž nyčios vartai taps visų mūsų — profesorių ir studentų, visos mūsų bendruomenės — sielos vartais, o tikėjimas Lietuvoje praturtės intelektu. Aš tikiu, kad Vilniaus uni versitetas iš salos pavirs žemy nu, ne plotais, o savo dvasios turtais, kuriais vienodai dalinsis su visais — tikinčiais ir neti kinčiais, prabudusiais ir dar neprabudusiais. Nes tie turtai — iš įvairovės tikėjimų ir žinoji mų. Iš sugebėjimo priglaust ir suprast kiekvieną ir jam padėt. Iš pašaukimo būti Visuma — Universitetu. Aš tikiu, kad šiandien, karto dami Istorijų, mes ją kuriame. Aš dėkoju visiems, kurie išsau gojo mums ir mūsų palikuonims šių akademinę šventovę ir pa rengė ją šiai Istorijos valandai