■ ■■/>> >■ Ati MIUKtVIUlUb
*
VISŲ SALIŲ PROLETARAI. VIENYKITE®
o o
RIDENTAS
i
■I
M
4
'•••
V
TO,
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS i
Nr. 9 (519) <■
Eina nuo 1950 m.
1965 m. balandžio mėn. 7 d., TREČIADIENIS
Kaina 2 kap.
■ A
Gyvenimas pašvęstas kovai .. -z :
Padariau savo gyvenimo balansą ir virtinu, kad jeigu man būtų duota gali mybė gyventi antrą kartą, tęsčiau savo arbą toliau, kad būtų įgyvendintas vielintelis mano troškimas sukurti Tarybų aetuvą. ■
☆
Dailioji literatūra atidaro nepatyrusiai kiai nematytas gyvenimo kerteles ir siejs judėjimus. Ji mokina mus geriau mayti tuos, kurie paprastai yra kojomis nindžiojami viešpataujančių klasių; ji Biokina pažint žmones pačiuose žemuose Iisuonienės dumbluose, kuriuos įstūmė į umblvną žiaurios gyvenimo sąlygos; ji ir tai yra svarbiausia), atvaizduodama yvenimą. mokina mus suprasti jų ir klaių kovą.
Mokslas kaip upės vanduo užlies mūsų isą kraštą, — neįstengs sustabdyti joI ei baisūs gudų persekiojimai, nei kunių keiksmai, nei kratos, nei areštai, nei alėjimai. . ! Mokslą, šviesą — štai ką mums žada videšimtas šimtmetis!
☆ Tik susipratę ir eidami išvien, įvairių autų darbininkai gali įveikti stiprius sa■ o priešus ir įtaisyti pas save tokią visuo■nenės santvarką, kokia jiems labiausiai patinka.
V. Mickevičius-Kapsukas visą savo gyve nimą pašventė kovai už darbo žmonių lai mę, už engiamų tautų laisvę, už mokslą ir šviesą, už gražų, turtingą žmogų, už naują visuomenę. Jis kalbėjo: „Reikia sukurti to kią visuomenę, kurioje visapusiškai atsi skleistų ir subręstų gražiausi žmogaus dva sios polėkiai ir jo proto jėga“. V. Mickevičius-Kapsukas gimė 1880 m. kovo 26 d. (balandžio 7 d.) Būdviečių km., Vilkaviškio apskr., pasiturinčio valstiečio šeimoje. Mokėsi Marijampolės ir Mintaujos gimnazijose. Čia pradėjo skaityti nelegalią literatūrą, įsijungė į kovą prieš carizmą, už ką buvo pašalintas iš gimnazijos ir privers tas išvykti į užsienį. 1902—1904 m. m. Šveicarijos Berno universiteto filosofijos fakultete V. Kapsukas buvo laisvu klausy toju. 1903 m. V. Kapsukas įstojo į Lietu vos socialdemokratų eiles. Jis aktyviai da lyvavo 1905—1907 m. revoliucijoje, už ką 1907 m. buvo' nuteistas 8 metams katorgai ir 1913 m. išsiųstas į Sibirą. 1914 m. pra džioj V. Kapsukas iš ištremties pabėgo ir emigravo į užsienį. 1915—17 m. jis reda gavo užsienio lietuvių laikraščius „Rankpelnis“, „Socialdemokratas“ ir kt. Po Vasa rio revoliucijos V. Mickevičius-Kapsukas grį žo į Rusiją ir dirbo revoliucinį darbą. 1917 m. jis įstojo į bolševikų partiją. Didelį dar bą V. Mickevičius-Kapsukas nuveikė, organi zuodamas Lietuvos bolševikų partiją. Įkū rus Tarybų valdžią Lietuvoje, jis vado vavo tarybinei darbininkų ir valstiečių vyriausybei. Nuslopinus tarybų valdžią, dėl sunkios sveikatos būklės nebegalėdamas dirb ti pogrindyje, V. Kapsukas išvyko į Tary bų Sąjungą ir iš ten vadovavo Lietuvos pro letariato kovai. V. Mickevičius-Kapsukas mi rė 1935 m. vasario 17 d. V. Mickevičius-Kapsukas įžymus ne tik kaip kovotojas-revoliucionierius, bet ir kaip marksistinės lietuvių literatūros pradininkas. Jis yra palikęs didelį pluoštą darbų iš Lie tuvos revoliucinio judėjimo Istorijos, lietu vių liaudies gyvenimo, darbų, demaskuojan čių buržuazinę santvarką. Pažymėtini šie V. Kapsuko darbai: „Šeimyna seniau, da bar ir ateityje“, „Trumpa Lietuvos socialde mokratų partijos Istorija“, „Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir sovietų valdžia“. „Keturiems sušaudytiems atminti“, „Lietuvos darbininkės ir poniutės“ ir kt. V. Mickevičius-Kapsukas yra ir proletari nės lietuvių grožinės literatūros pagrindėjas. Jis parašė daug apsakymų, kaip „Pabėgėlis“, „Didysis nusikaltėlis“, „Ponas viršininkas“, „Mažasis Romanas“ (vėliau išėjo atskira atsi minimų knyga „Caro kalėjimuos“). V. Mickevičius-Kapsukas parašė nema ža kritinių straipsnių apie D. Pošką, A. Ba ranauską, V. Kudirką, Br. Vargšą-Laucevičių, A. Strazdelį, plačias monografijas apie J. Biliūną ir J. Janonį. V. Mickevičius-Kapsukas buvo nuostabaus dvasinio grožio žmogus, taurus žmogus. Jo žmogiški bruožai visada būdavo pavyzdžiu kitiems. I. Kozlovas, kartu sėdėjęs su V. Kapsuku Vladimiro kalėjime, rašė: „Aš visuomet ma čiau jį, nenuilstantį revoliucionierių, kaip krištolą tyrą žmogų, nepaprastai jautrų drau gą“.
V. Mickevičius buvo labai darbštus. Jau nuo gimnazijos metų jis nežinojo, kas tai yra poilsis. Ar būdamas laisvėj ir dirbdamas revoliucinį darbą, ar būdamas kalėjime, jis daug skaitydavo, rašydavo. 1907 m. iš ka lėjimo V. Kapsukas rašė šeimai: „Per dienų dienas skaitau, rašau. .. rimtai užsiiminėju filosofijos pažiūrų tvarkymu ir likau. . . karštu istorinio materializmo pasekėju. . .“ Apie darbą jis sakydavo: „Darbas manęs ne vargina, jis kelia pasitenkinimą“. O sirgda mas rašė: „Sunku ilsėtis, neturint darbo“. V. Mickevičius-Kapsukas, būdamas dide lis internacionalistas, kovotojas už tautų draugystę, kartu labai mylėjo Lietuvą ir sa vo liaudį, žavėjosi jos papročiais, dainomis, legendomis ir padavimais. • Lietuvos jaunimui V. Mickevičius-Kapsukas padovanojo didelę dovaną — Universite tą. 1919 m. kovo 13 d. dekreto apie Darbo Universiteto atidarymą paskelbimas buvo didelis kultūrinis įvykis. Išaugusio didingo šiandieninio Universite to, gražaus, mokslo trokštančio jaunimo V. Mlckevičlui-Kapsukui nebeteko matyti. Jo jau nėra, bet gyvos jo šviesios idėjos, švie sus protas ir jautri širdis. Jo gyvenimas — amžinas pavyzdys visiško savęs paaukojimo dideliam tikslui — kovai dėl darbo žmonių laimės ir gerbūvio. V. Kapsukas — negęstantis švyturys jau nimui. V. ADAMONYTE
LAUKIAME JŪSŲ, TĖVELIAI! Jau trečią pavasarį į Universitetą renkasi studentų tėvai. Trečią kartą tėvai tarsis su Universiteto Komjaunimo organizacija — jų sū nų ir dukterų auklėjimo klausimais. Juk kom jaunimo organizacijos ir tėvų norai bendri — išauklėti mūsų studentus gerais žmonėmis, sąžiningais visuomenės piliečiais. Mūsų morali nio elgesio normų centre — žmogus, gyvenąs ne tik sau, bet ir kitiems. Komjaunimo organizacija ir šeima — pagrin diniai veiksniai, lemiantys jauno žmogaus for mavimąsi. Būna juk kartais taip, kad auklėji mas šeimoje praleidžiamas pro pirštus. Taip at sitiko su buvusiu TF II kurso studentu M. Mik šiu. kuris už girtuokliavimą buvo pašalintas iš Universiteto. Marino Mikšio motina puikiai ži nojo apie blogus sūnaus polinkius, tuo labiau, kad mūsų Universitetas jam buvo jau trečioji aukštoji mokykla. Kursas pranešė motinai apie netinkamą Marino elgesį, bet, matyt, Jau buvo per vėlu, šiandien Marinas gyvena beveik pa razitinį gyvnimą: nesimoko, nedirba. Jį išlaiko motina. Kursų komjaunimo aktyvas susirašinėja su tė vais. Ypač didelį patyrimą šioje srityje turi Istorijos ir filologijos fakulteto komjaunuoliai. Tėvai visuomet šiltai atsako į laiškus, štai ką, pavyzdžiui, rašo Stefos mama: „Dirbu sarge. Trokštu, kad pasaulyje būtų taika, kad vaikai galėtų mokytis ir niekad nematytų karo baisy bių. Noriu, kad mano duktė Stefa sėkmingai baigtų Universitetą ir dirbtų Tėvynės gerovei. Atsiprašau, kad rašau su klaidomis, mokytis nebuvo kada. Linkiu jums sėkmės!“ O neseniai ryšių skyrius užplūdo nauji laiš kai. Jų daugiau kaip 1000. Tai kvietimai tėve liams į susirinkimą, kuris vyks balandžio 10 — 11 dienomis. Tėveliai pamatys, kad jų dukros Ir sūnūs ne tik mokosi, dirba, bet Ir puikiai pasirodo sceno je. Laukiame Jūsų, tėveliai! Norime, kad Jūs iš susitikimo išsivežtumėte kuo geriausias įspū džius, o mes praturtėtume Jūsų naudingais pa tarimais, pasiūlymais. A. ULCINSKAITĖ, Komjaunimo komiteto narys
Universitetas 'karcery Tarybinio rusų rašytojo, seno bolševiko Ivano Kozlovo (1888—1957) vardas lietuvių skaitytojui žinomas iš memuarinių knygų „Krymo pogrin dyje“ ir „Gyvenimas ir kova“. Jau po rašytojo mirties (1959 m.) Lietuvoje išėjo nauja I. Kozlovo knyga „Katorga“, kurią galima pavadinti atsiminimais apie V. Kapsuką. 1911—1913 m. šių atsiminimų autorius kartu su l. Kapsuku kalėjo Vladimiro katorgos centrale.
MEDIKAI APSVARSTĖ SMD DARBĄ Medicinos fakulteto Partinis biuras kovo mėn. pabaigoje atvirame partiniame susirinkime apsvarstė SMD darbą. Pranešėjas, MF Partbiuro mokslinio darbo komisljos pirmininkas, doc. V. Micelmacheris supažindino su .įvairių. būrelių .. veikla. ______ Pasirodo, kad M F SMD būreliuose dirba apie 200 studentų, t. y. kas ketvirtas studentas. Tačiau SMD veikloje aktyviau dalyvau ja ir vykdo tematinius darbus tik apie 10 proc. įdomu, kad mūsų mokslo tyrimo institutuose ir aukštosiose mokyklose dir ba taip pat apie 10 proc. respublikos gydytojų. Be to, dar apie 10 proc.gydytojų-praktlkų atlietka tematinius mokslinio tyrimo darbus, o dalis jų sėkmingai ruošia ir gina disertaci jas. Daugelis kalbėjusių diskusijose (doc. Š. Markovičius, doc. J. Serapinas, I. Stupelis, dekanas E. Nekrašas MF SMD pirmi ninkė drg. Z. Gerdaitycė) užakcentavo būtinumą suaktyvinti SMD darbą. Tuo turi susirūpinti kiekviena katedra. Kiekvienos katedros uždavinys — išmokyti studentus mokslinlo-tiriamojo darbo metodikos, atrinkti tuos, kurie sugeba dirbti ir, baigę studijas, galėtų pasirinkti mokslo darbuotojo kelią. Deja, susirinkime, taip ir neišaiškėjo, kodėl dauguma stu dentų į SMD darbą žiūri skeptiškai, vengia sunkesnių temų, dažnai keičia būrelius? Matyt, tai priklauso nuo būrelių ir at skirų temų vadovų, kurie taip pat nevienodai žiūri Į SMD dar bą: nesirūpina įtraukti studentus į planinius fakulteto ir kated rų mokslinio tyrimo tematinius darbus. Susirinkime buvo kelia ma mintis, kad reikia atsisakyti principo, jog kiekvienas dėsty tojas turi vadovauti nors vienam studentui, dirbančiam moks linį darbą. Esą, tevadovauja tie, kurie geriau sugeba, turi ge resnes bazes ir pan. Nemaža netvarkos būna, ruošiantis SMD konferencijoms: visada trūksta gerai paruoštų mokslinių pra nešimų, neretai jie rašomi konferencijų išvakarėse ir pan. Nusiskundžiama ir kai kurių studentų, dalyvavusių tarprespubliBe to, mūsų stukinėse SMD konferencijose, nedrausmingumu. " silpnesni už kitų pranešimai yra dentų paruošti moksliniai ___ ,_______ . atstovų ____ .. darbus (doc. J. Serapino pareiškimas apie respublikų dalyvavimą Gardino konferencijoje). mūsų alisis. Be abejo, visa tai negali ramiai praslysti pro . Gerai, kad medikai tuos klausimus svarsto ir žada toliau svars tyti. Tebėra daug pribrendusių ir neišspręstų klausimų. Reikė partblurai nenamirštų tų, kad ir kitų fakultetų ' - “-------------*-------- '----------' SMD. Doc.V. KVIKLYS, Part. komiteto Mokslinio darbo komisijos pirmininkas
ŠOKIŲ RATELYJE Štai Jau treji metai, ______ kai girdime reiklaus vadovo žodžius: — Dar kartą pakartosime. Tai repetuoja pramoginių šo kių ratelio šokėjai. Ir kiekvie ną kartą jų judesiai darosi vis grakštesni, piastiškesni, atlie kamos figūros teisingesnės. O tai didelis vadovo K. Astiko nuo pelnas. Jis teisėtai džiaugiasi savo auklėtinių pasiekimais. Universiteto pramoginių šokių ratelyje dalyvauja 13 porų. Ar šis skaičius laimingas, ar ne? j šį klausimą kiekvienas šokėjas atsako teigiamai— Taip. Jų repertuarą sudaro lėtas valsas, tango ir kiti šokiai. Mūsų šokėjai neužsidaro tarp keturių sienų — dalyvauja per
žiūrose. konkursuose. Jie palai ko ryšius su kitų respublikų studentais, šokio entuziastais. Štai ir dabar Jie vyks į Rygos Universitetą, kur organizuoja mas pramoginių šoklų konkur sas. Jame dalyvaus ir mūsiškiai. Siame negausiame, bet dar niame kolektyve šalia veteranų L. Burinskaitės. A. Anulevičlaus. R. Vaitkevičiūtės pirmuosius žingsnius žengia V. Kaminskas, N. Jakubauskaitė Ir kiti. Dabar šokėjų laukia didelis išbandymas — Dainų šventė, kurioje pirmą kartą dalyvaus ir pramoginių šokių kolektyvas. Belieka mūsų šauniems šokė jams palinkėti sėkmės. M. Snlegaitytė
DRAUGYSTĖS VAKARAS bendrabutį Nr. 6 nuo ' Tik keli žingsniai skiria Universiteto Konservatorijos bendrabučio. Studentai beveik kaimynai, o tokių draugiškų ryšių lig šiol nepalaikė. — Suruoškime bendrą su Konservatorijos studentais raišklojo skaitymo ir meninės kūrybos vakarą, — pasiūlė kartą kažkas iš Universiteto bendrabučio Nr. 6 tarybos narių. Žinoma, sumanymas visiems patiko. Tarybos pirmininkas Julius Dermontas tuojau susitarė su būslmaisiais muzikais, akto riais, o praėjusį sekmadienį ir šeimininkai, ir svečiai patraukė į Universiteto kavinę. įžanginį žodį tarė šios priemonės organi zatorė Nijolė Surblytė. Ji pranešė susirinkusiems, kad šis vaka ras ne toks jau paprastas, o konkursinis, ir kvietė studentus ja me aktyviai dalyvauti. Labai gerai J. Macevičiaus eilėraštį ..Pa tikrinimas“ paskaitė III kurso lituanistė Regina Venckutė. Jai žiuri komisija paskyrė pirmą vietą ir apdovanojo asmenine do vanėle. Antrą vietą gavęs diplomantas Antanas Gudelis paskai tė net du dalykus — ištrauką iš Just. Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis* Ir Ad. Mickevičiaus „Filaretų dainą“. Daug Juoko sukėlė jumoristinis B. Mackevičiaus eilėraštis .Kartą pavasarį“, kurį paskaitė pirmakursė anglistė Zita Mažeikaitė. JI laimėjo trečią vietą. Be to, konkurse aktyviai dalyvavo Stasė Puruškytė, Julius Dermontas, Petras Bražėnas ir kiti studentai. Lai-nėju sius antrą ir trečią vietą, žiuri komisija apdovanojo vertingomis knygomis. . Po to pasirodė svečiai-KonservatoriJos studentai. Jie taip pat paskaitė keletą eilėraščių, padainavo. Ypač visiems patiko Nijolės Vasiliauskaitės atlikta habanera iš Bize operos ,.Karmen ir dainos. Vakarui baigiantis, visi drauge sušoko estų liaudies šokį „Tuljak“, lietuvišką polką su ragučiais ir kt. — Smagu ir įdomu taip praleisti laisvalaiki. Daugiau tokių gerų priemonių. - sako studentai. V|TKQNAS
(Mūsų koresp.)
POKALBIS APIE NAUJĄ KNYGĄ Kiekviena nauja knyga — di išgirsti Ir nemaža kritikos. Ypač S. delė šventė. Tiek pačiam rašyto griežtas buvo ketvirtakursis jui, tiek Ir skaitytojams. Rašyto Geda. Jis pastebėjo, kad roma jo J.' Avyžiaus romanas „Kai nas turi daug panašumo su Rei kūriniais. mas kryžkelėje“ ilgai neužsigu monto ir Solochovo lėjo knygynų lentynose. Knyga Tačiau svarbu ne tai. Juk tokį panašumą gali iškelti tik pats susilaujsė"didelio susidomėjimo. Neliko naujai knygai 'abejingi gyvenimas. įdomu tai, kad sun temą, ir mūsų Universiteto studentai. kią ir gana nedėkingą Kovo 19 d. j lietuvių k. ir lit. kaip pažymėjo vyr, dėst. L. Liskaityklą susirinko nemažas bū senkaitė, rašytojas išsprendė la rys studentų ir dėstytojų. Tą bai savitai, su jam būdingu min vakarą tarybinės literatūros bū ties aštrumu. Diskusijose dalyvavo studen relis surengė romano aptarimą. Į svečius buvo pakviestas ir tai: A. Gudelis. V. Vitkūnas, S. Juras, aspirantas A. Soblinskas pats rašytojas. Aptarimas praėjo labai gyvai. ir daugelis kt. pabaigoje kalbėjo Vakaro Buvo ginčyjamasi dėl visko: ir knygos autorius. „Šią knygą aš dėl temų, charakterių, ir dėl labai ilgai, norėjau, kad rašiau dialogų taiklumo, dėl kalbos, dėl ji būtų prieinama ir kaimo valsmeninės tiesos. Romane aprašomas laikotarpis tlečiui, ir išsilavinusiam intell. liečia sunkius pokarinius laikus, gentui, ir studentui“, — pasakė kai kolūkio kūrimo klausimas rašytojas. — „Man atrodo, kad tai, ką norėjau pasakyti, aš pa buvo Iškilęs visu aštrumu. Ta ištaisyti čiau visa tai dabar praeitis. To sakiau. Tačiau, norint atskleisti dėl daugelis studentų prikišo, visas klaidas, giliau charaktekad romanas išėjo pavėluotai. nelabai pasisekusius Tačiau temų aštrumas neprara rlus, reiktų parašyti naują ro do aktualumo Ir šiandien. „Tai maną“. Studentai Ir dėstytojai palin kaimo veidrodis, — pasakė dip sėk lomantas P. Bražėnas, — kuria kėjo rašytojui kūrybinės mės, naujų puikių knygų. me atsispindi kaimo žmonių vei D. JUKNAITĖ, dai, persilaužimas jų psichologi Tarybinės literatūros būrelio joje“. Studentai atvirai pareiškė pirmininkė savo nuomonę. Rašytojui teko
1
I I
I I I I I Į
|
Mickevičius padėdavo mokytis istorijos ir li teratūros. šiuos dalykus jis pats labai mėgdavo. Apie kokį Istorijos laikotarpį jis būtų pasakojęs, visada rasdavo galimybę gan nuodugniai supa žindinti su Lietuvos ir lietuvių tautos istorija ir mokėdavo gyvai sudominti klausytojus. Mickevičiaus krūtinėje greta gilaus interna cionalizmo Jausmo visuomet liepsnojo negęstanti ir karšta meilė Lietuvai ir savo liaudžiai. Jis labai žavėjosi liaudies legendomis, papročiais ir padavimais, kurių Jis mokėjo galybę ir kuriuos mums dažnai su įkarščiu pasakodavo, arba už dainuodavo liaudies dainą, o kartais lietuvių poetų eiles, jo paties suposmuotas į dainą. Le gendos buvo nuostabios, kaip ir visa liaudies kūryba, dvi iš Jų apie Vilniaus įkūrimą aš dar prisimenu. — Vieną sykį didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, — pradėjo savo pasakojimą Mickevi čius, — su būriu didikų išvyko į medžioklę. Jie visą dieną pramedžiojo, ir tik vakarop ant vie no kalno, kurio papėdėje susibėga Vilnios upė su Vilija, nukovė didelį taurą. Nakvoti kuni gaikštis ir jo palydovai įsitaisė kalno pašlaitėje. Po šimtamečiais ąžuolais suliepsnojo laužai, ir prasidėjo linksma puota... “. Pirmąsyk girdžiu tokių upių vardus, — atsainiai pastebėjo IDubinskis. Jis domėjosi geografija ir istorija ir dėjosi esąs didelis dalykų žinovas. — Vilija išteka iš Minsko gubernijos Borisovo apskrityje telkšančių nedidelių pelkių ir turi 535 varstus ilgio. Taigi matote, kad čia ne šiaip upeliūkštis. Ties Kaunu Vilija įteka Į ____ Nemuną. O apie Nemuną tikiuosi, jūs esate girdėjęs? — Nemuną žinau. Laivybinė upė, — šaltai at sakė Dubinskis. —■ Lietuviai Viliją paprastai vadina Nerimi, o iš čia yra kilęs Vilniaus apylinkių kalnų vardas — Paneriai. Beje, Vilija — senas slaviškas var das, - kreipdamasis į mus su Boicovu, paaiškino Mickevičius. Todėl ir miestas vadinasi Vilniumi? — Ne. Savo vardą Jis gavo nuo Vilnelės upės, kuri senovėje buvo vadinama Vilnia. Vilnia kai kuriose lietuvių tarmėse reiškia bangą. Vadinasi, Vilnia yra vilnijanti upė... — Jūs nukrypote į šalį, — priminė Ivanas Bolcovas. — Tai ką gi medžiotojai? — Ak, taip. Mes visai juos pamiršome. Kai puota baigėsi, kunigaikštis nuėjo ilsėtis |r susapnavo nuostabų sapną. Mato kunigaikštis, kad ant kalno, kur jis nukovė taurą, stovi didelis geležinis vilkas Ir taip smarkiai staugia, tartum šimtas vilkų staugtų. Anksti rytą pabudo kunigaikštis, pasišaukė vyriausiąjį Lietuvos žynį — lietuviai tuomet buvo pagonys — išaiškinti sapno.
— Didysis kunigaikšti! Geležinis vilkas reiškia stiprią pilį, kuri turi būti pastatyta tame kalne, o vilko garsus staugimas lemia miestui didelę garbę, nuskambėsiančią visame pasaulyje. Patiko Gediminui toks sapno aiškinimas. ir Jis tuojau Įsakė pradėti statyti pilį tame I.. kalne, Pilies griuvėsiai išliko ir iki šių dienų. Jei kurlam tektų būti Vilniuje, būtinai apžiūrėkite Gedimino kalną... Graži legenda, teisybė? — užbaigė pasakotojas. Mes pritarėm, kad legenda labai qražl, ir paprašėme papasakoti dar kokį vieną liaudies padavimą arba sakmę. — Yra dar tos legendos tęsinys. — Papasakokite! — Kai Jau visa medžiaga pilie s pamatams statyti buvo suvežta, didysis kunigaikštis vėl paklausė vaidilų, su kokiomis apeigomis reikia padėti kertinis pilies akmuo, kad pilies negalėtų įveikti Jokie priešai. Vaidilos atsakė: pilis tikrai išlaikysianti visų priešų puolimus, Jei Lietuvoje atsiras tokia pasišventusi motina, kuri vienatinį savo sūnų gyvą pati paguldys po kertiniu ak meniu. Visoms Lietuvos kunigaikštystės moterims bu vo paskelbta dievų valia Ir kunigaikščio ragini mas. Tokia pasišventusi motina atsirado... — Tai netlkėlėl — Ištrūko Jegorui Bašlykovui. Mes ėmėme Juoktis, nusišypsojo Ir Mickevičius. — Prasidėjo iškilmės, skirtos pilies pamatų padėjimo garbei. Suvažiavo visi kunigaikštys tės didikai, susirinko daug paprastų žmonių, bu vo paruoštos turtingos vaišės. Pagaliau toji pa sišventusi motina atvedė savo vienatinį sūnų ir pati jį pastatė į griovj kur turėjo nukristi di džiulis akmuo. Jaunikaitis nesipriešino motinos
Cta užsimezgė šių dviejų proletarinių revol merių draugystė, kuriai abu liko ištiki) mirties. Spausdiname ištrauką iš I. Kozlovo h ..Katorga“ apie studijas kalėjimo kam benorėdami veltui prarasti laiko, V. Kap su draugais mokėsi (vairių dalykų, padi vienas kitam. RĖDAU
ir dievų valiai, tik norėjo patikrinti, ar vaidilos teisingai suprato dievų valią. — Didysis kunigaikšti! Aš noriu įsitikint vaidilos teisingai suprato dievų valią. Leisk jiems užduoti tris klausimus: Jei jie atsak tuomet teįvyksta dievų valia! Mus labai sujaudino berniuko likimas, ir klausėmės susidomėję. Jegoras netgi pa pirmyn ir klausėsi užgniaužęs kvapą, bijoda kad nepraleistų nė vieno pasakotojo žodžio. — Kunigaikštis sutiko. Gal būt, ir jam pa įdomu pasidarė, ką gali pasiūlyti tasai jaut tis vaidiloms, kurių galvos buvo pabalusios laiko ir kurie buvo apdovanoti dievų išmir Argi jis galėtų paklausti tokių dalykų, kuri patys vaidilos nežinotų? — Toliau, kas toliau buvo? — nerimo ras. Matyt, kad šie komentarai, kurie pasak nukreipdavo į šalį nuo legendos siužeto, j| iš kantrybės. — O toliau jaunikaitis uždavė tris klaus vaidiloms.: kas pasauly yra lengviausias, kas džiausiąs ir kas kiečiausias? —■ Paprasčiausias dalykas! — nudžiugo , los. — Žinoma, visų lengviausias pasauly pūkelis-, visų saldžiausias — medaus korys, kiečiausias — plienas, kuris kerta. Dievų valios aiškintojai Jau pergalingai žvilgčioti į minią: šit, esą, kokius naivius Simus Jiems užduoda, kuomet jie su pačiais vais tariasi. Jaunikaitis stovėjo nuleidęs qa — Vadinasi, taip? — su užuojauta pakl kunigaikštis. Jaunikaitis jam labai patikęs i vo gaila jį pražudyti. — Ne, — atsakė vaikinas, — yra lenųve saldesnių ir kietesnių daiktų. Vaidilos nej: mano klausimų ir nesuprato dievų valios, lengviausias pasauly — tai motinai kūdikis rankų, visų saldžiausias — tai Jos pienas I kiui, o visų kiečiausias daiktas — tai mano i nos širdis, kad be ašarų siunčia mane taip šiai mirti. . . — Ak, na ir šaunus vaikinas, — pradži vėl įsiterpė Jegoras. — Vaikinas visus sužavėjo. Dabar jau nė nam jo klausimai nebeatrodė vaikiški. I džiaugėsi, bet labiausiai džiūgavo kunigaikl Ir liepė kunigaikštis vaidiloms geriau pa rauti dievų valios. Dabar vaidilos tarė, kad r pamatan pakasti gyvą mergaitę, kuri pati aukotų. Ir vėl po Lietuvą šaukliai paskelbė nauj. nią. kad ieškoma mergelė, kuri pati oasiaul Atsirado ir tokia mergelė. JI buvo graži krašto gamta, akys mėlynos kaip ežero van Mergelė drąsiai atsistojo, kur Jai buvo nura Rankoje ij laikė gelių puokštę. Buvo nuspi ant vargšelės užritinti didžiulį akmenį, kuris rėjo po savimi palaidoti merginą. Taip ir p . rė__ Mes klausėmės, užgniaužę kvapą. — Kad nematytų šio baisaus vaizdo, žm užsimerkė, ir, gal būt, ne vieno širdis ap.nii baimės ir gailesčio, kai sudundėjo krinti akmuo... Nusigandę ž monės atsimerkė, mer stovėjo sveika toje pačioje vietoje, tik bei tantis akmuo buvo išplėšęs Jai iš rankų puo gėlių, ant kurių jis dabar ųulėjo. Vietoj me lės dievai pasitenkino puokšte gėlių Iš jos ra Visi mes atsidusome su palengvėjimu. Po rio laiko kažkas paklausė: — Vadinas, miestą įkūrė Gedimnas, o iki laiko ten buvo girios? — Istorija miesto įkūrėju mini Gediminą, aš manau, kad Vilniaus ir anksčiau būta. C minas, matyt, tik čia perkėlė savo sostinę keturioliktojo šimtmečio antrajame dešimtme Gediminas siuntė laiškus į Hanzos mles.tus, ki damas įvairius amatininkus ir pirklius vykt Vilnių ir žadėjo jiems visokių lengvatų. Anks didžiųjų Lietuvos kunigaikščių buveinė t Trakai. Jei jūs būtumėte matę, kokios nuosta Trakų apylinkės! — susižavėjęs šūktelėjo Mii vičlus. — Sunku net papasakoti, kaip ten pu Matyt, pasakotojas apie kažką qalvojo. Paga stojo tyla, kurios mes nenorėjome nutrai Mickevičius sukruto ir svajingai prašneko: — Įvyks revoliucija, visos tautos susitelk! vieningą šeimą, turtai priklausys tiems, kas sukuria. Ir tuomet Trakai ir kitos žaviosios tovės taps poilsio vieta tų, kurie jo nuslpe Bus pristatyta visokių gydyklų, tik ne priva o valstybinių, ir Jose poilsiaus ir gydysis pap tl darbo žmonės ir prisimins mus.
f
TVIRTĖJA DRAUGYSTĖ TARP VILNIAUS IR RYGOS AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ STUDENTŲ. Nese niai mūsų Universiteto studentai lankėsi Rygos Universitete. Ten Jie dalyvavo slidžių varžybo se, kurios užtruko dvi dienas. Suvedus ab'elų dienų varžybų rezultatus, paaiškėjo, kad drau-
gal latviai buvo pirmieji. Po varžybų suren' lietuviško: me draugystės vakare skarnbėl ............... .... latviškos dainos buvo pasikel.orto kiženkliukais. O dabar laukiame o fiau, draugų Vilniuje. z. JLOKAU1
Kai ateina sekmadienis
Ar tu mėgsti keliauti? Ar mėgsti bristi per rasotą pievą mėnesienos naktį, ar mėgsti klausytis džiaugsmingo paukščių klegesio dar prieš saulėtekį? Ar myli mūsų baltąją žiemą, ar žinai, kokie spalvoti rudenys? Ir jeigu Tu niekad nekalei kuo
liuko palapinei, jei niekad negir dėjai įkyraus lietaus barbenimo į palapinės stogą, niekad nejutai gaivinančio upelio vandens ant dienos žygio nuvargintų kojų, niekad nešvilpei slidėmis nuo kalno — Tu daug džiaugsmo atėmei pats iš savęs.
vo pervargusių nervų. Aš patar čiau viena: mesk, drauguži, tab letes ir važiuok į užmiestį, į lau kų platybes, prie plačiai nusidrie kusios Galvės ar tyliai srūvančio Merkio. Pamėgink žūklauti. Už mirši visus rūpesčius ir net gal vos skausmą. Kas gali būti nuo stabiau už saulėtekį, sutiktą prie upokšnio, kai vešliuose krūmuo se kliauga lakštingalos, kai virš vandens vyniojasi melsvokas rū kas! O dar didesnių įspūdžių pa tirsi, nakvodamas prie blėstančio laužo, kai aplinkui smuikuos žiogai ir ūkaus pelėdos. Tai ne užmirštamos valandos! Tu ne tik gerai pailsėsi, bet dar labiau pa milsi gimtinės grožį, dar subti liau jį pajusi. Ilgainiui įsitikinsi, kad kiekviena upė ar ežeras, kaip ir žmogus, turi savo veidą, ats kirą, nepakartojamą. O meškerio ti visiškai nesudėtinga, žinoma, ir ši sporto šaka reikalauja paty rimo, na, ir žinių (būtinų žve jui!). Jeigu pradžia bus nelabai sėkminga, nenusimink. Svarbu, kad gerai pailsėsi. Pavasaris. Ir akmuo nenu stygsta vietoje, o tuo labiau — meškeriotojas. Vilioja jį ežero meldynuose šmaižinėjantys tin gūs lynai ir upokšnių rėvose pa sislėpę auksašoniai upėtakiai, žuvėdros jau paskelbė sezono pradžią. V. GRABAUSKAS, „T. Stud." koresp.
A. DAGILIO nuotr.
PO ILGOS KELIONES. .
Traukinio ratai baigė skai čiuoti paskutin} šimtą kilo metrų. Toli pasiliko žilojo Vilniaus bokštai, Universite tas, auditorijos. Prieš akis sidabru pasipuošę eglės, kal nų masyvai. Vilnius—Jasinia. O kas to liau? Kalnai šaukia, vilioja, bet drauge ir baugina. Pirmoji kelionės diena. Jaslnls—Dragobratas. Tarsi si dabro kaspinas nusitęsė vėžės Juodosios Tisos pakrante. Vėžės, kuriomis pasukome ir mes. Aukštyn eiti sunku, ten ka nusiimti slides. Kojos klimpsta Į purų sniegą. Pa kylame beveik kilometrą j viršų. Prieš akis atsiveria nuostabus reginys. Tartum milžiniškoje duobėje pasken dusi Jasinia. Po kojomis, ro dos, ne miestas, apgaubtas rū ko, o debesys. Ir mes patys tartum pakibę debesyse. Kopiame toliau. Pasiekia me Didįjį Menčulą (1405 m) Temsta. Aplink šimtametis miškas. Vadovas Įsako nusi imti slides. Eiti sunku,
žiema traukiasi. Mūsų turistai jau keičia aprangą. Planuoja to limesnius maršrutus. Pavasaris eina... Bet kol kas dar apie žiemą. Apie mūsų Universiteto turistusslidininkus, atlikusius ne vieną žygį-
Saulė kasdien kopia vis aukš tyn. Jau pajudėjo Nerimi nenu trūkstama iškorijusių lyčių virti nė. Sportininkams vaidenasi ža lia stadiono veja, turistams — ūkanoti toliai, na, o meškerioto jams — vandenys, žūklės mėgė jo mintys jau ir krypsta ten, kur, anot S. Gedos .„lekia upė iškėtojus intakų rankas ir kojas“. Paskubomis sukraunami į kupri nę reikalingi daiktai, dar kartą patikrinami žvejybos įrankiai, ir — į stotį. Ne, nemėgink tada meškeriotojo sulaikyti... Kiekvienas, be abejo,-■žino^kad meškeriojimas jau virto atskira sporto šaka. Organizuojamos netgi varžybos, apdovanojami nugalėtojai. Kasmet gausėja žūklautojų šeima. Kuo paaiškinti tokį meškeriojimo populiarumą? Dalykas tas, kad šiuo sportu gali užsiiminėti įvairaus am žiaus, įvairių profesijų žmonės. Čia derinasi ir turizmas, ir irkla vimas, ir orientacinis (jei pakly si miške!) sportas. Tai puikau siąs poilsis. Kai kuriose musų šalies sanatorijose meškerioji mas tapo net gydymo priemone. Gali būti labiausiai nuvargęs ar susierzinęs, bet, atsidūręs eže ro ar upės pakrantėje, vėl atgauni jėgas. Kiek kartų, ypač sesijų metu, teko išgirsti: „Negaliu dirbti. Galva — lyg švinas. Gal nueiti į kiną?“ Beje, nei kinas, nei vaistai taip ir nenuraminda
klimpstam iki kelių pusnyse. Pagaliau. . . O džiaugsme! Tarp medžiu it „laimės žibu rys“ blyksteli šviesos spindu liai. Tai Dragobratas. Pasku tiniai sunkūs, tačiau tvirti žingsniai — ir mes jaukioj turistų pirkelėj. Kaip nudžiu gome, suradę dar dvi mūsų Universiteto grupes. Rytas. Negalime atsigėrėti saulėtekio spalvų (vairumu, švelnumu. Po pusryčių — vėl Į žygi. Traukiam į Blizrtcus (1883 m.l. Tačiau. . . maršru tą tenka keisti. Ir tik iš tolu grožimės Karpatų milžinu. Leidžiamės kalnų keleliu žemyn. Linksma. Įdomu. Ne padeda jokie „plūgai“, slidės skrieja, neklausydamos kojų. Ritamės pakalnėn. Juodu kas pinu spindi po kojomis Svidovlcų upelis, vienas iš Juo dosios Tisos intakų. Dar vie nas kitas status skardis, po sūkis — ir mes upelio pa krantėj. Tarsi raganos ant šluotų, atskrieja nauja turistų grupė. Tai kaimynai — lat viai. Jie leidžiasi atsisėdęs'ant slidžių lazdų. Kvasal. Rochovas. Susipa žįstame su vietos gyventojais — guculals. Grožimės jų rū bų spalvingumu. Gyventojai — vynuogių ir gyvuliu au gintojai, prityrę miškakirčiai, talentingi medžio raižytojai, entuziastingi dainos mylėto jai. Vėl kalnai, vėl slidžių vė žės. Tęžtančlu takeliu, aišku,
I TOLIMĄ ŽYGĮ NERAMIĄ JAUNYSTĘ VILIOJA. ..
nusiėmę slides, traukiame link Perelesoko. Pakylame aukš čiau. Čia jau ir slides galima užsidėti. Eiti nepaprastai ge ra, taip ir dvelkia pavasariu, rodos, tuoj pamos jau išsprogę beržų žirginiai. O vėjas — tikras pavasario vėjas. Bet kas tai — vakaras? Negali būti. Dar pora valandų iki saulėlydžio, o čia — tamsu. Sunku Įžiūrėt priekyje judautj draugą. Tenka eiti prieš vė ją, skvarbus lietus plaka vei dą, sušlapo rūbai. Aplink siaučia pūga. Vėl kelias Į Jasinią. Palie kame dar neužpustytas slidžių vėžes, kuriomis vėl kops, lei sis, kris naujos turistų gru pės. Ir nesvarbu kas tu; uk rainietis, rusas ar lietuvis, latvis, estas. Karpatai, jų pa prasti, nuoširdūs žmonės šil tai sutiks tave bet kokiu me tų laiku. Iki pasimatvmo, Karpatai! E. VAITUKAITYTE, UTK pirmininkė
Sakoma, kad . . .norint pažinti žmogų, reikia suvalgyti tris pūdus druskos, o žygyje užtenka tik pusės kilo gramo. . .kompasas — geriausias tu ristų draugas, bet jo rodyklė dažniausia nukrypsta į pietus. . . .skanią košę išverda mama, bet ji dar skanesnė virta žygyje, laužo dūmuose.
Kibkit žuvys, didelės ir mažos! J. GIRDVAINIO nuotr.
NORS NESU UŽKIETĖJĘS TURISTAS Nesu užkietėjęs turistas, bet kartą pabandžiau praleisti sekmadieni turistiniame žygyje. O dabar nenugalima jėga traukia vėl ir vėl keliauti. Ar tai būtų laukų platuma, ar tolimos kalvos kalvelės, ar žiemos miškas — viską noriu aplankyti, viską noriu apžvelgti. Taip buvo ir praėjusi šeštadieni. Nors saulutė Vilniuje negailestingai tirpdė sniegą, kuris visur „putodamas j nie ką virto“, mūsų turistu-optlmlstų atsirado nemažas būrys — dvidešimt septyni. Su slidėmis ant pečių, palydimi truputi pašaipių praeivių žvilgsnių, teškenome per Vilniaus .purvą ir balas 1 geležinkelio stotį. Ryžomės pasivyti besitraukian ti šalti. Traukinys mus nuvežė l Varėną (kas gi nežino Lie tuvos šalčio poliaus?). Naktinis žygis per girią, mėnuliui šviečiant (čia būtinai reikalingas žodis „romantika“ — tepridės jj skaitytojas), — tai neaprašomas įspūdis. Padangės sidabras varva ant mieguistų pušelių, po kojomis dainuoja spindintis sniegas. . . O nuotaika? Apie ją nekalbėsime, žo džiu, reikia keliauti. Tada sugrįši namo smagus ir patenkin tas, gal truputėli ir nuvargęs, bet kupinas įspūdžių. Tada tikrai patvirtinsi, kad nėra geresnio poilsio už turistinį žy giN. CEKNYTE, FMF IV kursas
A. BERNOTĖNO nuotrauka
Už fakulteto garbę
RANKINIS Draugiškas rankinio rungtynes žaidė Vilniaus ir Rygos Universitetų moterų ir vyrų komandos. Abejas rungtynes laimė jo vilniečiai: moterys rezultatu 14:12, vy rai — 29:13. KREPŠINIS
Draugiškas rungtynes taip pat žaidė ir mūsų Universiteto krepšininkės. Jos susi tiko su TSRS „A“ kl. pirmenybių dalyviu — Jerevano „Spartako“ krepšininkėmis. Mūsų merginos laimėjo prieš meistrų ko mandą rezultatu 54:50.
DRAUGIŠKI SUSITIKIMAI š. m. kovo 20 d. Vilniaus Universiteto plaukikai džiaugsmingai sutiko atvyku sius iš Leningrado Universite to savo varžovus. Nors mūsiškiai plaukikai iabai stengėsi, gerino, Univer siteto rekordus, bet vis dėlto pralaimėjo. Tačiau, nežiūrint pralaimėjimo, tiek vilniečiai, tiek leningradiečiai liko pa tenkinti šiuo tradicija tapusiu susitikimu, ir nutarė dar šiais metais pakartotinai išmėginti savo jėgas Leningrade.
Neseniai baigėsi tinklinio varžybos tarp miesto aukštųjų mokyklų. Šių draugiškų susitikimų organizatorius buvo aukštosios partinės mokyklos klausytojal-sportininkal. Jie sudarė tikrai puikias sąlygas iš bandyti jėgas sportinėse kovose. Be Uni versiteto, kurj atstovavo mūsų fakulteto krepšinio, tinklinio bei stalo teniso ko mandos, buvo dar Dailės institutas, Kon servatorija, na ir žinoma, patys šeiminin kai. Mūsų merginų tinklinio komanda šį kartą pasirodė kur kas geriau, negu anks čiau. Tai visai suprantama, nes komanda pasipildė tokiomis rezultatyviomis žaidė jomis, kaip N. Švager, R. Cepikova. Po atkaklios kovos su Dailės instituto mergi nomis mes iškovojome pergalę ir tokiu būdu užėmėme pirmąją vietą. Artimiausiu laiku turėsim keletą susi tikimų su kitų fakultetų tinklinio koman domis. Reikia tikėtis, kad mūsų merginos pasitemps ir paliks jau vos ne tradicine tapusią vieną iš paskutinių vietų. Paga liau, nėra ko spėlioti — laikas parodys. Natalija Švager paduoda R. Gvildytė, II k. vok. kamuol}.
ŠVYTURYS Švyturys man mirkčioja iš tolo, Aš 1 jį žiūriu, žiūriu, žiūriu. Kolei akyse man suliepsnoja Jau ne vienas — šimtas žiburių. Jūra pasakas vis seka, seka... Norisi klausyt be atvangos Laukiu aš, kada graži undinė Jūroj pasirodys ant bangos.
Nuskardena sidabru žuvytė. Siausdama putotam sūkury... Ačiū, jūra, kad į drėgną smėlį Gintarą ir pasakas beri. Jūra, jūra, tu juk kaip jaunystė — Nuoširdžiai juokiesi ir verki. Moki tu svajoti ir supykti, Pasakas puikias seki, seki...
Švyturys man blykčioja iš tolo — Akyse gi — šimtas žiburių... Gera čia svajoti ir stebėti — į jaunystę iš šalies žiūriu. K. ANTANAVIČIŪTĖ
-, IFF tinklinio komanda. Iš kairės į dešinę: R. Gvildytė, N. Švager, R. Vildžiūnaitė, A. Dobrovolskytė, N. Aleksejeva, V. Batėnaltė. VYT. LEŠČINSKO nuotr.
Vllnutinės pertraukos metu komandos treneris L. Tapinas (kairėje) duoda nurodymus žaidėjoms V. Petronytei, R. Gvildytei, N. Aleksejevai ir A. Dobrovolskytei.
AR ŽINAI, KAD ... II! kurso biologai kovo 25 d. turėjo budėti Komjaunimo gatvėje, tačiau nė vienas nenu ėjo? Įdomu, kuo pasiteisins se niūnė I. Laurinaitytė ir gruporgė N. Petrulytė? Gal sakys, kad barščius virė? ... Šviesaus atminimo“ E. Eiva „prisikėlė iš numirusių“? „Prožektorius“ jį aptiko bendra bučio Nr. 4 aštuntame kamba ryje (seniūnas Jesenevičius).
DRAUGE. į tradicinj susirinkimą at(Švykšta studentų tėvai. z Z Šeštadienį (balandžio 10 y Z d.) 19 vai. vyks susitikimai z Z su tėvais fakultetuose. z Z Sekmadienį (balandžio 11 z Z d.) 17 vai. Aktų salėje — Z Z bendras tėvų vakaras-susi-z Z rinkimas. z Z Po vakarų-susitikimų tė-z Zvams koncertuoja studentai Z Z saviveiklininkai. z Z Kviečiame! z Ž REKTORATAS. Z Ž KOMJAUNIMO KOMITETAS Z
... fizmatai V. Ščiuka ir E. Mockus, budėdami prie telefono, kartais ir užknarkia, taip sa kant, truputį pasilepina?
... bendrabučio Nr. 3 miego čempionai — V kurso studentas E. Našlėnas, III kurso studentai H. Labeckytė ir Z. Vasiliauskas? Sklinda gandai, kad šių snauda lių net _,Jericko triūbos“ nepa žadintų.
KPI grupės III kurso fizikai V. VETEIKIS ir J. LYBERIS liko nepatenkinti: juk komisija galė jo apsilankyti valandą kitą vė liau.
... trečio bendrabučio 46 kam bario gyventojai kategoriškai atsisakė pagerbti prizą — pe reinamąją šluotą? Šiai „garbin gai“ dovanėlei buvo surasta kukli vietelė.. . po lova.
.. . „Ak, kad vis miegot mums sviete būtų paskirta“ — svajoja FMF III k. KPI grupės matema tikas St. Norgėla.
9 VALANDA RYTO. Auditorijoje prasidėjo pirmoji paskaita. O trečio bendrabučio gyventojai ZENONAS VA SILIAUSKAS (14 kamb.) ir JANINA GRABAUSKAITE (52 kamb.), „Komjaunimo prožektoriui“ apsilankius, užtikti saldžiai bemiegant.
STUDENTE! Užsiprenumeruok „TARYBINĮ STUDENTĄ“
STUDENTEI Parašyti Tau keletą žodžių paskatino kai kurie susitiki mai su Tavo kolegomis. Tie susitikimai buvo naudingi, bet mums nelabai linksmi — retas kuris žinojo, kad die nos šviesą išvydo naujas žur nalas — „KULTŪROS BARAI“ Šitas laiškas nereiškia, kad mes nepasitikime Tavo inte resų platumu. Paprasčiau siai — įvairių rūšių infor maciją dabar teikia tiek pe riodinių ir neperiodinių lei dinių, kad kitąsyk sunku vis ką ir aprėpti. Tačiau jeigu jauti, kad kultūros klausi mams Tu nori ir gali skirti daugiau dėmesio ir laiko, į Tave dominančių leidinių sąrašą įtrauk ir „KULTŪROS BARUS“. PRENUMERATA PRIIMA VISI RYŠIU SKYRIAI IR JŪ SŲ SPAUDOS PLATINTOJAI. KAINA KETVIRČIUI — 60 KAP. IKI METŲ PABAIGOS - 1,80 RUB.
Numerio redaktorius J. GIRDVAINIS
V kurso fizikai Antanas Pet ravičius ir Leonas Petras iš 41 kambario, prožektoriui švystelė jus, savo tikrąsias pavardes pa miršo. Gal bendrabučio taryba jiems primins?
Nuoširdžiai užjaučiame VIOLETĄ CEPULYTĘ, Jos my limai mamytei mirus. I K. LITUANISTAI
Korektūrą skaitė A. KEPALAITĖ ir R. STANKAITYTĖ.
Mūsų adresas: Vilnius, Universiteto 3. Tele fonas: 7-79-17.
Rinko ir spaudė LKP CK spaustuvė. Tiražas 2500 egz. LV 07586
Vis. Nr. 2460