Mokslo populiarinimo žurnalas „Spectrum" Nr. 18

VILNIAUS UNIVERSITETO ŽURNALAS 1(18)/2013

ISSN 1822-0347

Pilietiškas darbuotojų elgesys organizacijoje – prabanga ar būtinybė?

Epigenetika, arba Žmogaus genomo muzika

Nanorobotai kyla į kovą su vėžinėmis ląstelėmis

M. Pelakausko nuotr.

4

Moderni biblioteka – pažangaus universiteto veidas

Kultūros klubo pėdsakais: nuo šokių iki pramogų industrijos 35 SPECTRUM, 2013 balandis Nr. 1 (18) Redakcija Nijolė Bulotaitė, Liana Binkauskienė, Jūratė Ablačinskaitė, Birutė Kuklytė, Viktoras Denisenko, Vida Lapinskaitė, Edita Kirlytė.

Kalbos redaktorės Ilma Dunderienė, Gražina Indrišiūnienė. dailininkas maketuotojas Skaidra Savickas.

Viršelyje Andriaus Bulotos nuotrauka.

Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Informacijos ir ryšių su visuomene skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius.

Tel. (8 5) 268 7001, faks. (8 5) 268 7096. http://naujienos.vu.lt/spectrum Dėl publikacijų ir reklamos žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt.

Leidinys platinamas nemokamai. Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189, Vilnius.

Tiražas 1500 egz. ISSN 1822-0347 © VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2013 Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina.

Redakcija už reklaminių skelbimų kalbą neatsako.

V. Naujiko nuotr.

T U R I N Y S 2 kronika pažanga

Irena KRIVIENĖ

4 Moderni biblioteka –

pažangaus universiteto veidas

tyrinėjimai

Doc. dr. Dalia BAGDŽIŪNIENĖ , dr. Jurgita LAZAUSKAITĖ-ZABIELSKĖ, dr. Ieva URBANAVIČIŪTĖ 6 Pilietiškas darbuotojų elgesys organizacijoje – prabanga ar būtinybė?

Prof. Sonata JARMALAITĖ

10 Epigenetika, arba Žmogaus genomo muzika

Prof. Dainora POCIŪTĖ

13 Reformacijos paminklų atradimai, tyrimai ir publikavimas:

kritinė šaltinių serija Monumenta Reformationis Lithuanicae Prof. Arūnas RAMANAVIČIUS, dokt. Lina MIKOLIŪNAITĖ

18 Nanorobotai kyla į kovą su vėžinėmis ląstelėmis

Mieli

skait ytojai,

T

ikimės, kad kai pasirodys žurnalas, sniegas Lietuvoje jau bus ištirpęs ir žurnalą galėsite skaityti glostomi pavasariškos saulės šilumos…

Tokia balandžio pradžia klimato pokyčius Lietuvoje ir pasaulyje stebintiems ir analizuojantiems mokslininkams – ne naujiena. „Spectrum“ ekspertas prof. A. Bukantis (GMF) sako, kad klimato kaita lemia vis stipresnes orų anomalijas, vis sunkiau yra sudaryti ilgalaikes orų prognozes.

Klimatą keičia pasaulinis atšilimas, o stresas, mityba, žalingi įpročiai, kenksmingi aplinkos veiksniai turi įtakos mūsų epigenomui, kartu ir genų raiškai. Epigenetinio kodo tyrimai atskleidžia naujus žmogaus genomo sudėtingumo lygmenis. Prof. S. Jarmalaitė (GMF) tikina skaitytoją, kad artimiausioje ateityje išgirsime tikrąją žmogaus genomo muziką. O štai chemikai prof. A. Ramanavičius ir dokt. L. Mikoliūnaitė supažindins Jus su nanorobotika.

Nanorobotus galėtume apibrėžti kaip „nano-“ matmenų sistemas, sukurtas atlikti tam tikras funkcijas. „Tokios sistemos turėtų nemažai pranašumų, jei jas pavyktų sėkmingai pritaikyti medicinoje. Vienas jų tas, kad tokios nanostruktūros galėtų laisvai judėti kraujagyslėmis ir netgi įsiskverbti į bet kurią ląstelę“, – sako mūsų mokslininkai, kuriantys nanorobotus.

V. Naujiko nuotr.

sveikata

Doc. dr. Linas ZALECKAS 21 Dažniausiai pasitaikančių veido ir kaukolės vystymosi ydų korekcijos galimybės

Epigenetika, arba Žmogaus genomo muzika įžvalgos

Viktoras DENISENKO 25 Apie seną ir naują muzeologinį mąstymą retos kalbos

Kristina DOLININA 28 Urdu kalba – poezijos kalba, gimusi karo stovyklose paveldas

Vytautas GRICIUS

32 Vilniaus universiteto jubiliejiniai apdovanojimai, leidiniai,

parodos retro

Birutė KUKLYTĖ 35 Kultūros klubo pėdsakais: nuo šokių iki pramogų industrijos atsako ekspertai 40 Kaip buityje iš vaisių ir daržovių pašalinti

kenksmingas medžiagas? (doc. Ingos Čikotienės komentaras) Vėlyvas 2013-ųjų pavasaris (prof. Arūno Bukančio komentaras)

42 naujos knygos 45 kryžiažodis

Jeigu genų muzika ir nanorobotai Jums atrodo kaip iš fantastinio filmo, siūlome susipažinti su tyrimo, kurį atliko psichologai (FsF), rezultatais. Mokslininkų kolektyvas aiškinosi, ar pilietiškas darbuotojų elgesys organizacijoje – prabanga, ar būtinybė?

Prof. dr. Pieteris van Menschas, žinomas olandų mokslininkas ir vienas iškiliausių šiuolaikinės muzeologijos specialistų, vadovaujantis VU Komunikacijos fakulteto Muzeologijos katedrai, pasakoja, kaip naujosios technologijos keičia muziejaus veiklą ir sampratą.

Prof. D. Pociūtė (FlF) straipsnyje „Reformacijos paminklų atradimai, tyrimai ir publikavimas: kritinė šaltinių serija Monumenta Reformationis Lithuanicae“ nagrinėja šiandien labai retą temą. Autorė apžvelgia Reformacijos, kaip ryškiausio ankstyvųjų Naujųjų laikų intelektualinio judėjimo, tyrimus ir šaltinius.

Straipsnis „Kultūros klubo pėdsakais: nuo šokių iki pramogų industrijos“ vieniems atgaivins mielus prisiminimus, kitus supažindins su sovietinio laikotarpio studentų laisvalaikiu. Retų kalbų rubrika pristato dar vieną kalbą – urdu (Pakistano Islamo Respublikos kalbą), kurią planuojama dėstyti VU Orientalistikos centre.

Gerų skaitinių ir šiltos vasaros!

kronika MKIC atidaryme – garbingi svečiai

VU mokslininkams – beveik pusė visų finansuojamų projektų

Į iškilmingą Mokslo komunikacijos ir informacijos centro (MKIC), įsikūrusio Saulėtekio alėjoje, atidarymą susirinko ne tik gausus VU bendruomenės narių būrys, bet ir daug garbingų svečių – mokslo, kultūros ir politikos pasaulio atstovų. Sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Svarbu, kad šis centras yra skirtas ne tik universitetui, bet ir visai Lietuvai, visiems Lietuvos žmonėms“, – sakė Prezidentė. D. Grybauskaitė išreiškė viltį, kad MKIC taps viso Saulėtekio slėnio centru – vieta, kur bus generuojamos ne tik mokslo, bet ir verslo idėjos.

Tarp garbingų svečių MKIC atidaryme dalyvavo ir Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Lietuvos mokslo tarybos pirmininko įsakymu patvirtinti finansuojamų projektų sąrašai pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ įgyvendinimo priemonės VP1-3.1-ŠMM-07-K „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)“ trečiąjį kvietimą.

Iš 35 finansuojamų projektų net 15 bus įgyvendinami Vilniaus universitete, jų bendra vertė yra per 13,5 mln. litų. Daugiausia projektų bus vykdoma Medicinos fakultete – 4, Fizikos fakultete – 3, Istorijos fakultete – 2, po 1 – Chemijos, Kauno humanitariniame, Teisės fakultetuose, Biotechnologijos, Biochemijos ir Taikomųjų mokslų institutuose.

Pasirašius trečiojo kvietimo finansavimo ir administravimo sutartis, Vilniaus universitete bus įgyvendinami iš viso 43 šios programos projektai – maždaug 40 procentų visų patvirtintų projektų.

V. Naujiko nuotr.

Studentų laimėjimai Vilniaus universitete, Matematikos ir informatikos fakultete, prieš keletą mėnesių buvo atidaryta mobiliųjų aplikacijų laboratorija, kurioje studentai gali išbandyti savo jėgas kurdami išmaniesiems telefonams skirtas programėles. Pirmoji dienos šviesą išvydo programėlė „MobKinas“, kurios kūrėjas yra VU Matematikos ir informatikos fakulteto studentas Pijus Navickas. Mėgstantiems lankytis kino teatruose „MobKinas“ – paprasta, tačiau labai naudinga programėlė. Joje galima pamatyti savo miesto kino teatrų repertuarus, peržiūrėti pristatomuosius filmukus ir paskaityti filmų anotacijas. Aplikacija tinka „Android“, „iPhone“ ir „Windows phone“ platformoms.

Nuotr. iš asm. arch.

VU Fizikos fakulteto moderniųjų technologijų fizikos ir vadybos programos IV kurso studentas Dominykas Stankevičius kartu su dviem transporto inžinieriais iš VGTU išplėtojo elektromobilio – vienvietės, telpančios į liftą, uždaros transporto priemonės – idėją, kuri DEMOLA / VILNIUS konkurse įvertinta pirmąja vieta.

Galutiniu projekto rezultatu susidomėjo kompanija MICROSOFT.

Vasario 23 d. apyvartoje pasirodė naujas Lietuvos pašto išleidžiamas ženklas „Lazerių pramonė“ iš serijos „Mokslo laimėjimai“. Lietuvos lazerinių technologijų įmonių atsiradimą Lietuvoje paskatino XX a. 7-ąjį dešimtmetį Vilniaus universitete ir Fizikos institute pradėti moksliniai tyrimai.

VU informatiko prof. Romo Barono, matematiko prof. Felikso Ivanausko ir biochemiko prof. Juozo Kulio knyga „Mathematical Modeling of Biosensors: An Introduction for Chemists and Mathematicians“ išversta į arabų kalbą ir išleista Saudo Arabijos Karaliaus Saudo universitete (King Saud University).

Asociacija „INFOBALT“ apdovanojo geriausius fizinių ir technologijų mokslų krypčių jaunųjų mokslininkų tiriamuosius darbus ir įteikė jų autoriams skirtas vardines ir paskatinamąsias stipendijas. Vardinė „INFOBALT“ stipendija įteikta VU studentui Klimentui Olechnovičiui už darbą „Baltymų erdvinių struktūrų modelių vertinimas naudojant trimačių sferų Voronojaus diagramą“. Paskatinamosiomis stipendijomis įvertinti VU Matematikos ir informatikos fakulteto studentai Mindaugas Skujys, Vytautė Pilipauskaitė ir Aurimas Rapečka.

2

SPECTRUM 2013/1

VU mokslininkai – Lietuvos mokslo premijų laureatai

V. Naujiko nuotr.

Kovo 5 d. Lietuvos mokslų akademija paskelbė devynis 2012 m. mokslo premijų laureatus humanitarinių ir socialinių, fizinių, medicinos ir žemės ūkio mokslų srityse. Premijomis įvertinti net šeši Vilniaus universiteto mokslininkai. Tarp VU mokslininkų fizinių mokslų srityje premiją gavo Vytautas Balevičius ir Valdas Šablinskas už darbų ciklą „Krizinių reiškinių ir struktūrinių virsmų ekstremaliose terpėse spektrometrija (1997–2011)“ bei Romas Baronas ir Feliksas Ivanauskas už darbų ciklą „Matematinis netiesinių procesų ir

sistemų nehomogeninėse terpėse modeliavimas (1997–2011)“. Biomedicinos ir žemės ūkio mokslų sričių kategorijoje apdovanotas VU Biotechnologijos instituto mokslininkas Daumantas Matulis už darbų ciklą „Karboanhidrazių ir šaperonų slopiklių kūrimas ir tyrimas naudojant biotermodinaminius metodus (1997–2011)“. Toje pačioje kategorijoje premiją gavo Pranas Viškelis ir Živilė Lukšienė (VU Taikomųjų mokslų institutas) už darbų ciklą „Vaisių ir daržovių kokybės bei saugos tyrimai: inovatyvių technologijų kūrimas (1997–2011)“.

VU Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro afiliuotasis profesorius habil. dr. Kęstutis Nastopka „už pasaulinį pripažinimą pelniusius lietuviškosios semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną“ įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

V. Denisenko nuotr.

SPECTRUM 2013/1

Iš dvišalio bendradarbiavimo mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityje Lietuvos ir Prancūzijos integruotos veiklos programos „Žiliberas“ 2012 m. kvietimo 12 finansuojamų projektų net 8 vadovauja VU mokslininkai.

Podoktorantūros stažuočių IV kvietimo konkurse 14 laimėjusių projektų bus vykdomi Vilniaus universitete. Iš viso pagal šią programą universitete stažavosi ar tebesistažuoja 62 jaunieji mokslininkai.

VU mokslininkai dalyvauja kuriant naujos kartos taupų ir efektyvų apšvietimą.

Tai 2011 m. Vilniaus universiteto įsigyto ir Taikomųjų mokslų institute paleisto naujo MOCVD reaktoriaus darbo rezultatas. Proveržio apšvietimo srityje siekiama vykdant naują europinį mokslo projektą, kuriam vadovauja Dandi universitetas (Škotija). 11,8 milijonų eurų vertės NEWLED projektu skatinamas naujos kartos baltų šviestukų, daug efektyvesnių nei šiandien naudojamos apšvietimo lempos, kūrimas.

VU Elektroninių studijų ir egzaminavimo centro doc. dr. Povilas Abarius išrinktas į Pasaulio banko (WB) Globalaus vystymo mokymosi tinklo Europos ir Vidurinės Azijos regiono (ECA GDLN) valdybą.

VU Orientalistikos centras pažymi 20-metį Tai didžiausias Lietuvoje ir Baltijos šalyse regionistikos krypties padalinys, tęsiantis 1810 m. Vilniaus universitete įsteigtos Rytų kalbų katedros tradicijas. Jame vykdomos dviejų pakopų studijų programos, kurios aprėpia Japonijos, Kinijos, Indijos, Irano, arabų šalių ir Turkijos studijas, buriančias šių regionų tyrėjus. Nuo 2010 m. centras koordinuoja VU Konfucijaus instituto veiklą.

Žurnalas „Veidas“ kartu su Lietuvos mokslo taryba rengiamame projekte „Mini Nobelis“ iš devynių mokslo sričių net penkiose iškiliausiais Lietuvos vardą garsinančiais mokslo korifėjais pripažino VU mokslininkus. „Mini Nobelis“ matematikos srityje skirtas VU Matematikos ir informatikos fakulteto Kompiuterijos katedros vedėjui prof. Feliksui Ivanauskui. Fizikos srityje įvertintas VU Fizikos fakulteto Teorinės fizikos katedros vedėjas prof. Leonas Valkūnas. VU Biotechnologijų instituto Baltymų ir nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyriui vadovaujančiam biochemikui prof.

Virginijui Šikšniui skirtas chemijos ir biochemijos srities „Mini Nobelis“. Filosofijos srityje – VU Filosofijos fakulteto profesoriui emeritui Arvydui Šliogeriui. Profesoriui E. Nekrašui skirtas „Mini Nobelis“ politikos mokslų srityje.

V. Naujiko nuotr.

Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras išleido VU Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos profesoriaus D. Pūro studiją „Pažeidžiamų vaikų iki trejų metų teisės: laikas atsisakyti institucinės šių vaikų globos“.

3

pažanga

Moderni biblioteka – pažangaus universiteto veidas Irena Krivienė, VU bibliotekos generalinė direktorė

Vasario 7 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) durys buvo atvertos vartotojams. Atidarymo dieną prie jų nusidriekusios studentų eilės ir iki šiol neslūgstantys lankytojų srautai rodo šios bibliotekos ypatingumą ir reikšmę.

M. Pelakausko nuotraukos

4

A

tvira ir lanksti erdvė studijoms ir mokslui, darbui ir bendravimui – to buvo siekiama nuo pat MKIC techninio projekto rengimo pradžios. Atsakingai įvertinus besikeičiančius vartotojų įpročius, MKIC siekta sukurti paslaugų įvairovę, kurioje kiekvienas rastų jo poreikius atitinkančias informacinę ir fizinę aplinkas: įvairių tipų ir formų kokybiškus informacijos išteklius, tyliąsias darbo vietas ir individualias kabinas, triukšmingesnes skaityklas ir erdves mokslinėms diskusijoms, poilsio saleles jaukiam pokalbiui prie kavos puodelio.

24/7 atdara biblioteka, atviri fondai skaityklų lentynose, dalijimasis žiniomis laisvalaikio salelėse ir naujų idėjų generavimas seminarų, grupinio darbo kambariuose pirmiausia skirti besimokančiam jaunimui.

MKIC – atsakinga investicija į mūsų ateitį, t. y. jaunus žmones.

MKIC paslaugų išskirtinumas – pačių moderniausių technologijų taikymas informacijos paieškai, jos apdoSPECTRUM 2013/1

rojimui, žinių įsisavinimui ir sklaidai. MKIC kompiuterinės darbo vietos sukurtos šiuolaikinės kompiuterinės debesijos principais, įdiegti vartotojams aktualiausi programinių įrangų paketai, visose centro erdvėse veikia belaidis spartusis internetas. MKIC sudaryta terminuotos nešiojamųjų ir planšetinių kompiuterių, vaizdo kamerų ir fotoaparatų panaudos galimybė. Lankytojai gali naudotis moderniausia demonstracine ir dokumentų dauginimo įranga (daugiafunkciai greitaeigiai skeneriai, išmaniosios interaktyvios lentos, vaizdo projektoriai).

Darbas su specialia programine įranga sukoncentruotas MKIC IT laboratorijoje. Čia lankytojai gali kurti ir apdoroti vaizdo, garso, inžinerinių ir matematinių skaičiavimų duomenis. Šalia naujausių, bet santykinai įprastų kompiuterizuotų darbo vietų MKIC įrengta ir technologinės egzotikos sala – 3D laboratorija, skirta darbui su trimačiu vaizdu. Joje yra 3D spausdintuvas, 3D skeneris ir projektavimo, analizės ir braižymo programinės įrangos paketas „SolidWorks“.

MKIC įrengta specialioji laboratorija su kompensacine įranga, reguliuojamo aukščio informaciniai terminalai, leidinių išdavimo savitarnos aparatai, kai kurie darbo stalai skaityklose visiems lygiomis teisėmis garantuoja informacinių ir fizinių erdvių prieinamumą.

Studentai, turintys specialiųjų poreikių, galės naudotis Brailio spausdintuvu, elektroninėmis lupomis bei didintuvu ir programine įranga „Easy converter“, kuri padeda tekstą reginčiųjų raštu lengvai paversti neįgaliam žmogui reikalingais pavidalais – Brailio raštu ar mp3 formatu.

MKIC gali didžiuotis pirmąja Lietuvoje įdiegta modernia knygų transportavimo sistema. Ji susideda iš dviejų pagrindinių dalių: įrangos, veikiančios RFID technologijos pagrindu, ir knygų transportavimo sistemos. Bibliotekos vartotojai, naudodamiesi šia sistema, gali savarankiškai sau išduoti ir grąžinti knygas leidinių grąžinimo ir skolinimo savitarnos įrenginiais. Pagrindiniai RFID technologijos pranašumai – aukštesnio lygio funkcionalumas ir savitarnos galimybė, naudingi tiek nuolatiniams bibliotekos lankytojams, tiek jos darbuotojams. Automatizuota sistema suteikia galimybę kur kas greičiau ir lengviau atsisiųsti leidinius ir juos grąžinti atgal neįsikišant žmogui. Taip bibliotekos darbuotojai gali skirti daugiau dėmesio savo vartotojams, o ne knygų logistikai.

VU centriniuose rūmuose pasiliekanti senoji biblioteka su mokslo ir kultūros paveldo kolekcijomis (ir į ją įsiliejančiomis VU humanitarinių fakultetų skaityklomis) ir MKIC, fizinių ir technologijos, taip pat socialinių mokslų biblioteka, gyvuoja dviejuose pastatuose, tačiau abi jos yra susijusios glaudžiais horizontalių veiklų ryšiais ir turi bendrą vertybių, paslaugų ir klientų aptarnavimo sistemą. Jos abi vadinasi vienu vardu – Vilniaus universiteto biblioteka.

SPECTRUM 2013/1

5

tyrinėjimai

Pilietiškas darbuotojų elgesys organizacijoje – prabanga ar būtinybė?

Doc. dr. Dalia Bagdžiūnienė, dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė, dr. Ieva Urbanavičiūtė, VU Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedra

Ar jums darbe yra tekę atsiliepti telefonu ir atsakyti į skambinančiojo klausimą, nors skambutis buvo skirtas ne jums, o jūsų kolegai, kuris tuo metu negalėjo atsiliepti? O gal net padarėte dalį darbo už kolegą, kuris sirgo tuo metu, kai skubiai reikėjo užbaigti skyriaus ataskaitą? Gal pasiūlėte, kaip galima ką nors patobulinti jūsų ar padalinio darbe, nors nesate už tai atsakingas? Visi šie pavyzdžiai apibūdina elgesį, kuris viršija formalius pareigų reikalavimus ir už kurį nėra tiesiogiai atlyginama, bet kuris neabejotinai neša naudą organizacijai. Taigi, kas skatina darbuotojus dėti papildomas pastangas ir daryti daugiau, nei reikalauja jų pareigos, arba, kitais žodžiais tariant, būti pilietiškus?

www.sxc.hu nuotr.

6

SPECTRUM 2013/1

Pilietiškas darbuotojų elgesys – kas tai? I Kai darbuotojai neatvyksta į darbą arba atvykę atsisako dirbti, taip stabdydami organizacijos veiklą, tai vadinama streiku. Vardyti nepageidaujamus streiko padarinius tikriausiai nebūtina.

O kaip pavadinti situaciją, kai darbuotojai atvyksta į darbą ir dirba, tačiau atlieka tik tai ir tik tiek, kiek nurodyta jų pareigybės aprašyme, t. y. dirba ir tiksliai vykdo savo funkcijas, tačiau nieko nedaro daugiau? Tai taip pat vadinama streiku, tiksliau, „baltuoju streiku“. Pirmą kartą jis buvo organizuotas Italijoje 1904 m.

Veiklos, kuriančios teigiamą vertę organizacijai, yra aprašomos pareigybių aprašymuose, jų organizacija iš darbuotojo tikisi, jos yra kontroliuojamos, pasiekti rezultatai yra vertinami, už juos yra mokamas darbo užmokestis. Tyrėjai jas vadina su darbo vaidmeniu susijusiomis veiklomis. Tačiau yra ir kitokių veiklų, kurios viršija darbo vaidmenį, tačiau taip pat kuria teigiamą vertę, nors ją sunkiau tiesiogiai apčiuopti. Šios veiklos neįrašytos į vykdomų funkcijų sąrašus, jų vykdymas nekontroliuojamas, jos nėra vertinamos pagal formalius veiklos vertinimo kriterijus, už jas nenumatytas atlygis. Tai darbuotojo savanoriškai atliekamos papildomos veiklos, kurios viršija formalių pareigų reikalavimus. Jos yra skirtos kolegų arba visos organizacijos labui ir vadinamos pilietišku elgesiu organizacijoje. Šio elgesio pavyzdžių galima rasti kiekvienoje darbo vietoje, kiekvienoje organizacijoje.

Mokslininkai, tyrinėjantys pilietišką darbuotojų elgesį organizacijoje, jau seniai įrodė jo egzistavimą. Dar 1964 m. žymus socialinių reiškinių organizacijose tyrėjas D. Katzas rašė, kad organizacija, kuri vykdo veiklą tik pagal formaliai apibrėžtas taisykles, yra labai trapi socialinė sistema. 1988 m.

D. Organas pirmasis pateikė pilietiško elgesio organizacijoje apibrėžimą: tai darbuotojo savanoriškai atliekama organizacijai palanki veikla, kuri nepriskiriama tiesioginėms darbuotojo pareigoms, už kurią nėra formaliai atlyginama ir kuri prisideda prie efektyvaus organizacijos funkcionavimo.

Naujesniuose tyrimuose šis reiškinys dar kartais vadinamas profesinį vaidmenį viršijančiu elgesiu arba kontekstine veikla, kuri nukreipta ne į techninius veiklos aspektus, o į platesnės socialinės, psichologinės organizacinės aplinkos palaikymą.

Jei remsimės prielaida, kad pilietiškas elgesys yra darbuotojo neformalaus santykio su organizacija išraiška, klausimas, ar šis reiškinys realiai egzistuoja, ir bandymas tai SPECTRUM 2013/1

A. Bulotos nuotr.

įrodyti neturi prasmės. Vienoks ar kitoks darbuotojo neformalus santykis su organizacija pasireiškia visada, nes darbas – tai komunikacija, bendravimas su kitais, apimantis ne tik dalykinių klausimų sprendimą, bet ir neformalius socialinius ryšius. Šis santykis formuoja bendrą darbuotojo požiūrį į kolegas bei organizaciją, ir jei tas požiūris pozityvus, jis deda pagrindus pilietiškam elgesiui.

Tad šiuolaikinėje psichologijoje siekiama ne įrodyti pilietiškumo apraiškų egzistavimą organizacijoje, o įsigilinti į šio reiškinio esmę. Klausimai, kuriuos šiandien sprendžia mokslininkai, tyrinėjantys pilietišką darbuotojų elgesį, gali būti labai įvairūs: • Kokios konkrečios elgesio formos sudaro pilietiško elgesio organizacijoje turinį, kokios yra pilietiško elgesio dimensijos?

Ar galima ne tik nustatyti pilietiško elgesio pasireiškimo dažnumą, bet ir apibūdinti jį pasitelkus kokybines charakteristikas, pilietiško elgesio dėmenis?

• Kokios yra pilietiško elgesio prielaidos, nuo ko priklauso pilietiškas darbuotojų elgesys? Kokie veiksniai lemia šio elgesio skirtumus, kodėl vieniems jis yra būdingesnis, kiti į jį įsitraukia mažiau?

• Kokias šio elgesio prielaidas organizacija gali paveikti ar net sukurti, o kokios siejasi su darbuotojo asmeninėmis savybėmis ir tėra tinkamos darbuotojų atrankos klausimas?

• Ar pilietiško elgesio motyvacija skiriasi nuo darbo motyvacijos? Jei šių elgesio formų motyvai yra skirtingi, ar organizacija turi rūpintis, kaip motyvuoti darbuotojus elgtis pilietiškai ir kokiu būdu, kokiomis priemonėmis tokį elgesį galima skatinti?

• Kokie yra pilietiško elgesio organizacijoje

padariniai, ar jie visada yra tik funkciniai, teigiami ir pageidaujami?

• Ar egzistuoja tarpkultūriniai pilietiško elgesio organizacijoje sampratos ir išraiškos skirtumai?

Kadangi pilietiško darbuotojų elgesio organizacijose problematika Lietuvoje iš esmės yra netyrinėta, Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedroje vykdomas Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas projektas Nr. SIN-05/2012 ,,Darbuotojų pilietiškas elgesys Lietuvos organizacijose motyvacijos dirbti problematikos kontekste“. Šiuo tyrimu siekiama teoriniu ir empiriniu aspektais išanalizuoti darbuotojų pilietišką elgesį Lietuvos organizacijose, nustatyti pilietiško elgesio prielaidas ir padarinius individualiu, darbo grupės bei organizaciniu lygmenimis.

Pilietiško elgesio tyrimai pasaulyje ir Lietuvoje I Pasaulyje empiriniai pilietiško elgesio organizacijoje tyrimai prasidėjo 1983 m., kai T. Batemanas ir D. Organas bei C. Smith ir jos kolegos sukūrė pirmuosius pilietiško darbuotojų elgesio vertinimo instrumentus.

Pastaraisiais metais daugelyje tyrimų naudojama N. P. Podsakofo ir kolegų sukurta skalė, kuria vertinamos penkios pilietiško elgesio dimensijos: altruizmas, sąžiningumas, pakantumas, paslaugumas ir pilietiškumas.

Kadangi Lietuvoje iki šiol nebuvo pilietiško elgesio vertinimo instrumento, svarbus tyrimo uždavinys buvo jį parengti. Tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 280 įvairių organizacijų darbuotojų, rezultatų pagrindu buvo sudaryta pilietiško elgesio vertinimo skalė, atitinkanti tokiems instrumentams

7

tyrinėjimai keliamus mokslinius reikalavimus ir padedanti nustatyti darbuotojų bendrą pilietiško elgesio rodiklį bei penkias jo dimensijas: 1) pagalba – savanoriškas elgesys, susijęs su pagalba organizacijos nariams sprendžiant su organizacija susijusias problemas ar užduotis, nors tai nėra privaloma; 2) pagarba – elgesys, kuriuo nepažeidžiamos kitų darbuotojų teisės, atsižvelgiama į veiksmų padarinius kolegoms, rūpinamasi jais; 3) pilietiškumas – darbuotojo elgesys, rodantis, kad jis aktyviai domisi tuo, kas vyksta organizacijoje, neatsilieka nuo pokyčių, rūpinasi organizacijos įvaizdžiu; 4) iniciatyva – konstruktyvūs darbuotojo pasiūlymai dėl pokyčių organizacijoje, susitelkimas prie darbo užduočių ir aukštų veiklos atlikimo standartų laikymasis; 5) sąžiningumas – savanoriška darbuotojo veikla, viršijanti minimalius darbo reikalavimus lankomumo, paklusimo organizacijos taisyklėms, pertraukų darymo ir panašiose srityse.

Pagal šias dimensijas yra vertinamas individualaus darbuotojo pilietiško elgesio lygis, taip pat šio elgesio raiška, atsižvelgiant į organizacijos tipą, veiklos pobūdį, darbuotojų amžių, lytį ar darbo stažą. Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad, vertinant pagal penkių balų sistemą, labiausiai yra išreikšta pagarbos dimensija (4,1 balo), toliau – pagalba (3,83 balo), sąžiningumas (3,79 balo), pilietiškumas (3,65 balo) ir iniciatyva (3,50 balo). Bendras pilietiškumo balas yra gana aukštas – siekia 3,78. Gauti rezultatai nesiskiria pagal darbuotojų amžių, lytį, darbo stažą, tačiau gauti įdomūs skirtumai lyginant respondentus grupėse pagal pareigas (vadovai – nevadovaujantys darbuotojai) (1 pav.).

Tyrimu nustatyta, kad vadovams, palygin-

1 pav. Vadovų ir pavaldinių pilietiško elgesio raiška

8

ti su nevadovaujančiais darbuotojais, būdingesnis pilietiškumas: jie dažniau nei pavaldiniai atlieka darbus, kurie nėra privalomi, bet gerina organizacijos įvaizdį; neatsilieka nuo pokyčių organizacijoje, aktyviai domisi tuo, kas vyksta organizacijoje, dalyvauja susirinkimuose, kurie nėra privalomi, bet laikomi svarbiais. Kitas skirtumus atskleidęs rodiklis yra iniciatyva: vadovai dažniau nei pavaldiniai skatina kitus išreikšti savo idėjas ir nuomonę, ragina kolegas išbandyti naujus, efektyvesnius darbo metodus, siūlo kolegoms, kaip būtų galima geriau atlikti darbus, pateikia kūrybiškus sprendimus. Iš dalies tai gali būti susiję su vadovaujančių darbuotojų pareigų specifika, atsakomybe, būtinumu nuolat gauti platesnę informaciją, neapsiribojant tik ta, kuri reikalinga, kad pavaldus padalinys dirbtų efektyviai. Išsamesnei šių skirtumų priežasčių analizei būtini papildomi tyrimai ateityje. Bendras vadovų pilietiško elgesio rodiklis taip pat yra labiau išreikštas, palyginti su pavaldinių.

Kas skatina pilietišką darbuotojų elgesį? I Kitas svarbus klausimas – kas formuoja darbuotojų pilietiškumą? Užsienio autoriai individualioms pilietiško elgesio prielaidoms priskiria darbuotojų nuostatas darbo ir organizacijos atžvilgiu (pasitenkinimą darbu ir įsipareigojimą organizacijai, suvokiamą organizacijos teisingumą), asmenines charakteristikas, motyvacinius veiksnius. Grupės lygmens charakteristikoms priskiriamas pilietiškumo klimatas grupėje / padalinyje (kitų darbuotojų pilietiškas elgesys) ir vadovavimo ypatumai. Organizacijos lygmeniu darbuotojų pilietiško elgesio veiksniams priskiriamos taikomos žmogiškųjų išteklių valdymo prie-

monės (atranka, socializacija, darbuotojų karjera, ugdymas). O kaipgi yra Lietuvos organizacijose?

Mūsų tyrime išryškėjo trys pilietiško elgesio veiksnių grupės: 1) požiūris į organizaciją (tapatumas organizacijai, suvoktas jos teisingumas ir įsipareigojimas jai); 2) darbo charakteristikos (savarankiškumas, autonomija darbe, suvokiama darbo proceso kontrolė, kiekybiniai, kognityvūs, emociniai darbo reikalavimai); 3) pasitenkinimas įvairiais darbo aspektais (darbo grupe, darbo organizavimu ir jo turiniu) (2 pav.).

Tyrimas parodė, kad pilietiškas elgesys būdingesnis darbuotojams, kurie, visų pirma, gali kontroliuoti savo darbo procesą, savarankiškai pasirinkti, kaip atlikti darbą, planuoti darbų atlikimo eiliškumą ir laiką, kurių emociniai, darbo krūvio ir sprendimų priėmimo reikalavimai yra vidutinio lygio; antra, kurie jaučiasi organizacijos nariais, vertina organizaciją kaip teisingą, jaučiasi jai įsipareigoję emociškai, morališkai ir finansiškai; galiausiai, kurie yra patenkinti tiek sudarytomis darbo sąlygomis, kolektyvu, vadovavimu, tiek atliekamo darbo turiniu, pripažinimu už atliekamą veiklą ir jos teikiamomis saviraiškos galimybėmis.

Ar geri darbuotojai yra geri organizacijos piliečiai? I Nustačius darbuotojų pilietiško elgesio prielaidas, kyla natūralus klausimas – o kuo naudingas organizacijai darbuotojų pilietiškas elgesys? Tiriant jo padarinius, akcentuojama, pirma, pilietiško elgesio įtaka veiklos vertinimui ir vadovų sprendimams dėl darbuotojų atlyginimo, paaukštinimo ir pan., antra, poveikis organizacijos veiklai bei rezultatams ir, trečia, įtaka socialiniam psichologiniam klimatui darbe, tarpasmeniniams santykiams, bendradarbiavimui kolektyve. Mūsų tyrimu nustatytas teigiamas pilietiško elgesio ir tiesioginio darbo atlikimo ryšys: darbuotojai, kurie yra aktyvesni pilietiško elgesio požiūriu, kartu yra labiau įsitraukę ir į darbinę veiklą, tiesioginių funkcijų vykdymą, ir tai yra vienas pilietiško elgesio naudą organizacijai įrodančių argumentų.

Tačiau pažvelkime iš kitos pusės – ar visuomet pagalbos teikimas kolegai yra teigiamas, funkcinis reiškinys? Galbūt jaunas darbuotojas, kuriam kolegos nuolat padeda, ilgiau kaups profesinę patirtį ir ne taip greitai išmoks naujų dalykų nei dirbdamas savarankiškai? O pardavimų vadybininkas, padėdamas kitam ar dalyvaudamas bendrame darbuotojų susirinkime, kuris nėra būtiSPECTRUM 2013/1

teisinamas išteklių (pirmiausia laiko) švaistymas, t. y. kaip nepagrįsta „prabanga“. Kitas kraštutinumas – kai toks elgesys skatinamas, vertinamas kaip „būtinybė“, o darbuotojai daugiau laiko skiria pilietiškam elgesiui nei tiesioginiam darbui. Galima samprotauti ir apie „aukso vidurį“ ar pusiausvyrą. Neabejotina, kad svariausius argumentus pateikia moksliniai tyrimai, o jie rodo, kad teigiami funkciniai darbuotojų pilietiškumo padariniai organizacijai sukuria didesnę teigiamą vertę, kuri nusveria atskirus disfunkcinius šio elgesio padarinius. Bet kokia darbinė veikla – tai dviejų neatsiejamų aspektų derinys, kuriame susipina ne tik dalykiniai, bet ir socialiniai darbuotojų tarpusavio santykiai, darbuotojų ir organizacijos ryšiai, o pilietiškas elgesys ir yra svarbiausia teigiamų socialinių santykių išraiškos forma.

2 pav. Pilietiško elgesio prielaidos

nas, gal pavėluos ar turės atidėti susitikimą su įmonei svarbiu klientu ir dėl to nukentės visos įmonės įvaizdis?

Nors pilietiško elgesio padariniai mokslininkų dažniausiai yra vertinami teigiamai, argumentuojant, kad tai duoda neabejotinos naudos ir organizacijai, ir grupei, ir pačiam darbuotojui, praktiniu požiūriu šį elgesį pirmiausia reikėtų vertinti formalių darbo funkcijų atlikimo kontekste ir sieti su organizacijos išteklių, pirmiausia – laiko, panaudojimu.

Bendras darbo laikas gali būti užpildytas įvairia veikla: viena dalis bendrame „laiko krepšelyje“ skiriama tiesioginėms užduotims atlikti, o kita gali būti ir yra skiriama pilietiškam elgesiui. Pilietiško elgesio mastai vienaip ar kitaip siejasi su išteklių paskirstymu – juk kraštutiniu atveju, jei darbuotojas darbo metu užsiima tik veiklomis, kurios išreiškia pilietišką elgesį, jam nebelieka laiko tiesioginiam darbui. Bendradarbiui teikiama pagalba svarbi, tačiau ar nenukentės tiesioginis darbas? Gal tuo metu klientui per ilgai reikės laukti darbuotojo ir dėl to mažės jo pasitenkinimas ne tik teikiama paslauga, bet ir pačia organizacija? Juk pagalbą kolegai, kurią darbuotojas teikia tuo metu, kai reikia aptarnauti klientą, klientas gali vertinti kaip nepateisinamą aptarnavimo vilkinimą, kaip darbuotojo nenorą aptarnauti, nes jis tuo metu užsiima „pašaliniais darbais“.

Tad vienareikšmiško atsakymo į klausimą, ar pilietiškas elgesys organizacijoje yra prabanga, ar būtinybė, nėra ir negali būti.

Galbūt galima sukurti organizaciją, kurioje, siekiant gerų rezultatų, pilietiškas elgesys tiesiog būtų ribojamas ir vertinamas kaip nepaSPECTRUM 2013/1

A. Bulotos nuotr.

9

tyrinėjimai

VU GMF studentai atlieka epigenetinius tyrimus naujai įrengtame GMF Žmogaus genomo tyrimų centre

K. Daniūnaitės nuotr.

Epigenetika, arba Žmogaus genomo muzika Prof. Sonata Jarmalaitė, VU Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedra

10

Žmogaus genomo sekvenavimo projektas įkvėpė ne vieną originalią idėją. Štai Toddas Bartonas, Oregono Shakespeare’o festivalio muzikos direktorius, žmogaus DNR seką pavertė muzikiniu kūriniu. Kiekvienam žmogaus genomo nukleotidui jis priskyrė tam tikrą natą, o kurdamas muzikinę temą nuosekliai laikėsi DNR sekos. Šiandien jau yra sukurta ne viena programa, padedanti DNR nukleotidų ar baltymų aminorūgščių sekas paversti muzika. Genomo skambesį galite išgirsti šiuose ir daugelyje kitų tinklalapių: www.yourdnasong.com, www.petergena.com.

SPECTRUM 2013/1

Kas lemia genų raišką? I Kaip muzikos grožis priklauso nuo atlikėjo interpretacijos, taip ir genų prasmė atsiskleidžia tik vykstant jų raiškai, t. y. koduojamo baltymo sintezei. Žmogaus organizmą sudaro per 200 įvairių audinių. Nors nervų ir inkstų ląstelės turi tą patį genomą, vienodą genetinę programą, bet jų sintezuojami baltymai, atliekamos funkcijos ir išvaizda gerokai skiriasi. Mokslininkus jau seniai domino klausimas: kaip ląstelės žino, kurioje iš jų turi būti aktyvus vienas ar kitas genas, kiek turi tęstis aktyvi geno raiška? Juk genų raiškos kakofonija gali sutrikdyti darnų genomo skambesį.

Neseniai paaiškėjo, kad genomo partitūroje yra papildomų instrukcijų – tai epigenetinės (viršgenetinės) žymės, kurios padeda ląstelėms interpretuoti genomą. Šių žymių yra DNR sekoje (citozino modifikacijos) ir baltymuose, supančiuose DNR molekulę (histonų kodas). Vienokios žymės nurodo aktyvius genus, na o kitos aptinkamos neaktyviose genomo sekose. Epigenetinis kodas, skirtingai nuo genetinio, yra nepastovus ir kinta priklausomai nuo aplinkos sąlygų.

Stresas, mityba, žalingi įpročiai, kenksmingi aplinkos veiksniai – visa tai turi įtakos mūsų epigenomui, o kartu ir genų raiškai.

Susidomėjimas epigenetiniu kodu smarkiai padidėjo nuskaičius žmogaus ir kitų organizmų genomus. Šie projektai parodė, kad nustatyti DNR seką – tai tik pusė darbo, o suprasti, kaip realizuojama genetinė informacija, kas lemia interpretacijos skirtumus – rimtas iššūkis ateities tyrimams. Po žmogaus genomo projekto buvo vykdomi keli žmogaus epigenomo projektai. Iki 2006 m. ištirtas 6, 20 ir 22 žmogaus chromosomos DNR metilinimo epigenetinis kodas įvairių audinių ląstelėse. JAV nacionalinis sveikatos institutas inicijavo Epigenomo žemėlapio konsorciumo (Roadmap Epigenomics Mapping Consortium; www.roadmapepigenomics.org) sukūrimą. Šiuo projektu buvo tiriamas ne tik DNR metilinimas, bet ir histonų kodas. Šiuo metu vykdomas tarptautinis žmogaus epigenomo tyrimų projektas (International Human Epigenome Consortium; www.ihec-epigenomes.org), kurio uždavinys – ištirti tūkstantį skirtingų epigenomų, siekiant geriau suprasti epigenetinio kodo įvairovę ir sudėtingumą.

Kas gi tas epigenetinis kodas ir kaip jis veikia mūsų gyvenimą? Epigenetinis kodas – tai įvairios DNR ir histonų modifikacijos, kurios nekeisdamos genetinio kodo pakeičia genų raišką. Genų raišką taip pat kontroliuoja dar vienas neseniai išaiškintas reiški-

SPECTRUM 2013/1

nys – nekoduojančios RNR. Paprastai nuo DNR nurašoma RNR, kuri tarnauja kaip matrica baltymų sintezei. Pastaruoju metu paaiškėjo, kad mūsų genome gausu sekų, kurios koduoja RNR, nedalyvaujančias baltymų sintezėje. Šios reguliacinės RNR gali būti trumpos (mažosios RNR) ar ilgos (ilgosios RNR), o pagrindinė jų funkcija – kontroliuoti genų ar net ištisų chromosomų raišką. Paaiškėjo, kad tokio tipo sekų mūsų genome yra beveik tiek pat, kiek įprastinių genų, t. y. sekų, koduojančių baltymus. Jei prie šitos reguliacinių RNR gausos pridėsime visas žinomas histonų modifikacijas ir DNR žymes, taps akivaizdu, kad epigenetinis kodas yra daug sudėtingesnis nei genetinis kodas.

Epigenetinio kodo įtaka mūsų gyvenimui I Visi žino, kad genetinis kodas lemia mūsų požymius, elgseną, ligas. Tačiau epigenetinis kodas yra ne mažiau reikšmingas. Kai kurie išoriniai požymiai gali būti ne genetinio, o epigenetinio kodo išraiška. Štai augalo paprastosios linažolės (Linaria vulgaris) žinomi du variantai, kurie yra genetiškai identiški, bet šių variantų žiedai gerokai skiriasi (1 pav., A). Pasirodo, skirtumus lemia vieno geno epigenetinės žymės, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Vabzdžių pasaulyje taip pat yra epigenetinio paveldimumo pavyzdžių. Bitė motinėlė ir bitės darbininkės turi identišką genomą, tačiau motinėlė yra apie keturis kartus didesnė nei bitės darbininkės, gyvena daug ilgiau nei kitos bitės, o pagrindinė jos funkcija – maitintis ir dėti kiaušinėlius. Visus šiuos skirtumus lemia genų raiška, o ją – ypatinga bitės motinėlės mityba. Pasirodo, bičių pienelis, kuriuo ir minta bitė motinėlė, slopina DNR metilinimo žymes jungiančius fermentus ir taip aktyvina genų raišką.

Populiarus epigenetinio paveldimumo tyrimų modelis yra Agouti pelės. Agouti geno aktyvumas pasireiškia trūkstant epigenetinių žymių šio geno promotoriuje.

Tuomet pelių kailiukas įgauna geltoną spalvą, pelytės būna aptukusios, dažniau serga diabetu ir vėžiu (1 pav., B). Tačiau jei pelės

maitinamos „epigenetiškai sveiku“ maistu, praturtintu folio rūgštimi, vitaminu B12, jos susilaukia sveikų peliukų, ir šis požymis išlieka keliose pelių vadose. Dauguma žino, kad plastikiniuose induose ar žaisluose esantis bisfenolis A (BPA) kenkia sveikatai.

Kai geltonosios Agouti pelės buvo maitinamos maistu su BPA priedais, jos susilaukė daugiau nesveikų peliukų, tačiau maisto praturtinimas folio rūgštimi ir vitaminu B12 padidino sveikų peliukų skaičių vadoje.

Pasirodo, sveika mityba gali apsaugoti nuo žalingų medžiagų poveikio net kelias pelių vadas.

Epigenetinio paveldimumo pavyzdžių gausu ir žmonių tyrimuose. Monozigotiniai dvyniai yra populiarus žmogaus genetinio paveldimumo tyrimų modelis. Tyrimai parodė, kad jaunystėje sutampa ne tik genetinis, bet ir epigenetinis dvynių kodas. Vėliau išryškėja reikšmingi epigenetinio kodo skirtumai, o genų raiška ima skirtis net kelis kartus. Tai lemia skirtumus tarp dvynių – persirgtas ligas, gabumus, pomėgius. Epigenetinis kodas yra pirmasis taikinys, kuris kinta dėl aplinkos poveikio ar dėl žalingų įpročių. Anglijoje vykęs ilgalaikis šeimų tyrimas atskleidė įdomų epigenetinio paveldimumo faktą. Tėvai, kurie prisipažino pradė-

1 pav. Paprastosios linažolės epigenetiniai variantai (A) ir genetiškai identiškos Agouti pelės (B) (http://discovermagazine.com/)

11

tyrinėjimai ję rūkyti anksti (iki 11 m.), vėliau susilaukė sūnų su didele antsvorio rizika. Vadinasi, jaunuoliai, rūkantys iki lytinės brandos, rizikuoja ne tik savo sveikata. Jie perduoda kensmingų medžiagų poveikį savo palikuonims pakitusių epigenetinių žymių pavidalu. Epigenetinis kodas – tai tarsi atminimas apie aplinkos poveikį, kurį patyrė mūsų tėvai, seneliai ar net tolimi protėviai.

Atskleisti įdomūs faktai apie epigenetinių žymių funkcijas smegenyse. Smegenų ląstelės aktyviai dirba visą mūsų gyvenimą.

Jos priima signalus iš aplinkos, valdo atsaką į juos. Mes įsimename, kaupiame žinias ir patirtį. Iš tiesų smegenyse vyksta aktyvi genų raiška, kurios kitimus valdo epigenetinės žymės. Smegenų ląstelėse šių žymių įvairovė ypač įdomi. Vis tvirčiau įrodoma, kad ilgalaikė atmintis – tai stabilios epigenetinės žymės tam tikrų genų aplinkoje.

Nenuostabu, kad nervų sistemos ligos, priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų – tai epigenetinio kodo pakitimų padariniai. Narkotikai, kaip antai kokainas, lemia šimtų genų raišką smegenyse, keisdami epigenetines žymes. Šie pokyčiai ilgam išlieka smegenyse net ir atsisakius šio žalingo įpročio.

Epigenetiniai pokyčiai, aišku, gali būti ir naudingi. Štai mokslininkai išvedė peles, turinčias genetinį atminties sutrikimą. Kai tokios pelės buvo aktyviai lavinamos, sukuriant joms emociškai turtingą aplinką (gausu žaislų, dėmesio, užduočių), jų atmintis smarkiai pagerėjo. Įdomiausia tai, kad jų palikuonys, auginti įprastinėje aplinkoje, neprarado šių gabumų.

Epigenetiniai tyrimai padeda kurti naujas diagnostikos priemones I Epigenetinio kodo pakitimų išaiškinimas padeda suprasti ligas, kurių paveldimumas nepaklūsta Mendelio dėsniams ir kurių priežastys iki šiol nebuvo aiškios. Epigenetinių žymių pakitimai smegenų ląstelėse siejami su Alzheimerio ligos vystymusi, autizmu, šizofrenija, depresija, o vėžinėse ląstelėse epigenetinių pakitimų aptinkama netgi daugiau nei genetinių.

Netikslus epigenetinių žymių išsidėstymas kai kurių genų sekose lemia sudėtingų genetinių sindromų (Prader-Willi, Angelman, Silver Russell) vystymąsi. Epigenomo tyrimai pateikė ir džiugių žinių. Skirtingai nuo genetinės mutacijos, epigenetinio kodo pakitimai yra grįžtami. Parinkus tinkamą mitybą, naudojant epigenetinius vaistus, neaktyvaus chromatino žymes galima pašalinti ir paskatinti reikiamo geno raišką.

12

Epigenetinė terapija jau taikoma gydant vėžį. Vienas seniausiai naudojamų epigenetinių vaistų yra 5-azacitidinas. Vėžiui gydyti jis naudotas dar nežinant jo epigenetinio aktyvumo. Ypač perspektyvūs epigenetinės terapijos tyrimuose pasirodė histonų kodo modifikatoriai. Neseniai JAV maisto ir vaistų agentūra aprobavo vorinostatą T-ląstelių limfomai gydyti. Daugelis kitų epigenetinių vaistų vis dar yra tiriami.

Epigenetiniai tyrimai padėjo sukurti ne tik naujus vaistus, bet ir naujas diagnostikos priemones. Paaiškėjo, kad vėžiui ir kitoms lėtinėms ligoms būdingi epigenetiniai pakitimai gali būti tiriami beveik neinvaziniu būdu – ligonių kraujyje, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose. Organizmo skysčiuose cirkuliuoja nedideli mirusių vėžinių ląstelių DNR ir RNR kiekiai. Šioje cirkuliuojančioje medžiagoje gali būti tiriamas vėžiui ar kitai ligai būdingas DNR metilinimo ar reguliacinių RNR raiškos profilis.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fa-

kultete žmogaus ląstelių epigenetinis profilis tiriamas nuo 2000 m. Ištirtas krūties ir priešinės liaukos vėžio DNR metilinimo žymių profilis, mažųjų reguliacinių RNR raiškos spektras. Vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą tiriamas mezenchiminių kamieninių ląstelių epigenetinis kodas ir jo kitimo dėsningumai ląstelėms diferencijuojantis į tam tikrus audinius. Šiuo metu žmogaus epigenetikos grupė įsikūrusi VU GMF Žmogaus genomo tyrimo centro patalpose, aprūpintose naujausia mokslinių tyrimų įranga. Žmogaus genomo projektas nustatė, kad žmogus genomą sudaro kiek daugiau nei 20 tūkst. genų, koduojamų DNR sekoje keturių genetinių raidžių kodu. Epigenetinio kodo tyrimai atskleidžia naujus žmogaus genomo sudėtingumo lygmenis.

Tikėtina, kad artimiausioje ateityje išgirsime tikrąją žmogaus genomo muziką – gerokai sudėtingesnį kūrinį, nei būtų galima sukomponuoti iš keturių natų.

VU Gamtos mokslų fakulteto doktorantė Kristina Daniūnaitė ruošiasi sekvenuoti žmogaus genomo fragmentą V. Naujiko nuotr.

SPECTRUM 2013/1

tyrinėjimai

Reformacijos paminklų atradimai, tyrimai ir publikavimas: kritinė šaltinių serija Monumenta Reformationis Lithuanicae Prof. Dainora Pociūtė, VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Reformacija, kaip ryškiausias ankstyvųjų Naujųjų laikų intelektualinis judėjimas, pasaulio istoriografijoje susilaukė daug dėmesio jau nuo XIX a.

Vis dėlto pačių lietuvių mokslininkų, tiriančių Reformacijos sritį, yra labai nedaug, jų nesieja jokios tyrimų programos ar mokslo centrai. Dvi nepriklausomybės dvidešimtmečiu Reformacijai skirtos monografijos (1999 m. pasirodžiusi I. Lukšaitės Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje bei 2008 m. publikuota D. Pociūtės Maištininkų katedros.

Ankstyvoji Reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai) buvo individualių mokslinių tyrimų rezultatas. LDK Reformacijai tirti neturime suformavę jokių institucinių mokslo padalinių, nėra Reformacijos studijoms skirtų periodinių mokslo leidinių.

Atsižvelgiant į tai gimė iniciatyva pradėti rengti ir leisti kritinę šaltinių seriją Monumenta Reformationis Lithuanicae / Lietuvos Reformacijos paminklai.

SPECTRUM 2013/1

V. Naujiko nuotr.

Reformacijos tyrimai: tolyn nuo konfesinio susisaistymo i Lietuva, Lenkija ir Vengrijos kunigaikštystė Transilvanija vieningai pripažįstamos buvusios ryškiausiais Rytų ir Vidurio Europos Reformacijos centrais, ne tik pasižymėjusiais savitais bruožais, bet ir sukūrusiais tarpusavio tinklą. Šio tinklo istorija iki šių dienų tebeslepia intriguojančių paslapčių. Išskirtinę jo charakteristiką aktyviai formavo tiek vietinės asmenybės, tiek

13

tyrinėjimai Europos (daugiausia Italijos) religiniai bėgliai, disidentai, kurie, tik sąlygiškai toleruojami, patys ištobulino Renesanso epochai būdingą simuliacinę, religijos sociologijoje dar vadinamą nikodemistine, elgseną. Religinės ir filosofinės minties istorikų atliekami tyrimai vis labiau patvirtina, kad Lietuvoje ir Lenkijoje radikalieji protestantiškieji judėjimai suformavo naujas filosofines ir antropologines, su socinizmo mintimi siejamas perspektyvas, kurios nuo XVII a. antrosios pusės (radikalius judėjimus LDK ir Lenkijoje uždraudus), Anglijoje, Nyderlanduose ir kitose Europos šalyse davė liberalizmo ir Apšvietos filosofijos vaisių.

Nors mokslininkui, atsidėjusiam šio tinklo tyrimams, dėl palyginti menkai išlikusios, sunkiai prieinamos dokumentacijos, procesų slaptumo reikia didelio užsispyrimo (neturint garantijų, kad pavyks ką nors reikšmingiau apibendrinti), Reformacijos studijos buvo madingos XX a. antrojoje pusėje. Tačiau to laiko Reformacijos ir kontrreformacijos tyrimai neišvengė ideo-

logizacijos ir konfesinio susisaistymo tiek Vakaruose, tiek sovietinėje erdvėje. Protestantizmo tyrimais dažniausiai užsiimdavo protestantiškos kilmės arba kairiosios linijos mokslininkai, kontrreformacinę kultūrą tyrė katalikybei įsipareigoję arba dešinieji istorikai. Savo ruožtu, sovietinės istoriografijos erdvėje Reformacijos tyrimai, skelbę Romos bažnyčios socialinę kritiką, buvo skatinami kaip pažangaus ar net ateistinio judėjimo reiškinys, taip jį iškraipant ir pamirštant, kad Reformacija visų pirma buvo religinis judėjimas ir sprendė krikščioniškojo tapatumo klausimus. Pastaruoju metu galima pastebėti naujų Bažnyčios ir kultūros istorijos tyrimų tendencijų, kai vengiama konfesinio susisaistymo ir ideologinės pozicijos.

XVII a. LDK ir Lenkijos regione įsitvirtinus kontrreformacijai, istoriografijoje įsigalėjo ir daug jos sukurtų vertinimų. Jau nuo jėzuitų veiklos LDK ir Transilvanijoje pradžios protestantiškieji, ypač antitrinitoriškieji, procesai buvo demonizuoti – siejami su bedievybės idėja. Tokiu Vilniuje laikytas

vengrų didikas antitrinitorius Kasparas Bekešas, padėjęs galvą LDK ir Lenkijos kovose su Maskva ir kaip eretikas palaidotas Vilniaus kalne, vėliau įgijusiame jo vardą. Valdovas Steponas Batoras pastatė K. Bekešui kalno viršūnėje obeliską (stūksojo iki XIX a.), Vilniaus panoramoje matomą sakralioje katalikiškoje Trijų kryžių kraštovaizdžio perspektyvoje, o jėzuitai išplatino jam savo sukurtą epitafiją: „Dievu netikiu, šėtono nebijau.“ Nors buvo katalikas ir jėzuitų plėtros šalininkas, Steponas Batoras laikėsi kultūrinės tolerancijos principų, teigdamas, kad jis yra žmonių, bet ne sąžinių valdovas. Gaila, bet Vilnius šiandieną beveik nebeturi ryškesnių Reformacijos atminties ženklų. O štai Transilvanijos „kodas“ mūsų laikų populiariojoje kultūroje išnaudojamas ypač plačiai. Žinomiausias jo pavyzdys – Bramas Stokeris, sukūręs romaną „Drakula“, kuriame buvo panaudota ir raganavimu apkaltintos Stepono Batoro dukterėčios protestantės Elžbietos Batory byla: Elžbieta buvo nuteista kaip, siekdama amžinos jaunystės, nužudžiusi 650 mergaičių ir išsimaudžiusi jų kraujyje. Šaltinių paieška ir tyrimas – pamatinė Reformacijos studijų priemonė i Reformacijos laikotarpiu tiek protestantai, tiek jėzuitai išleido ypač daug LDK religinės minties paminklų. Tik labai maža jų dalis yra perskaityta ir ištyrinėta, nors negalima sakyti, kad tyrimų visai nėra. Savo žodį ne tik apie Lenkijos, bet ir apie LDK Reformaciją yra pasakę Lenkijos istorikai, nemažai dėmesio savo tautiečių disidentų veiklai regione yra skyrę italai. Menką Lietuvos mokslininkų vaidmenį Reformacijos tyrimuose iš dalies lemia ir prasta religinės ir filosofinės minties šaltinių leidimo padėtis, kuri atspindi tradiciškai susiklosčiusius pagrindinius humanitarų interesus ir kompetencijas, sutelkiančius prie lituanistikos arba vadinamosios grožinės literatūros tyrimų problemų. Tačiau Lietuva, išsiskirianti turtinga Reformacijos tradicija, turėtų drąsiau formuoti savo perspekyvą atveriančius Lietuvos religinės minties istorijos vaizdinius, kritiškai įvertinti iš studijos į studiją kartojamus, dažnai šaltiniais neparemtus teiginius. Todėl kritinis Reformacijos šaltinių rengimas yra būtina ir pamatinė Reformacijos mokslinių tyrimų dalis.

Lenkijos ir LDK valdovas Steponas Batoras (1576–1586), gynęs sąžinės laisvę (Rūta Guzevičiūtė. „Tarp Rytų ir Vakarų: XVI-XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai“, 2006 )

14

SPECTRUM 2013/1

Prof. D. Pociūtės pradėta leisti kritinė komentuota LDK Reformacijos paminklų serija Monumenta Reformationis Lithuanicae / Lietuvos Reformacijos paminklai. T. 1 (2011)

Konstantinas Bogdanas. Abraomas Kulvietis, 1987. Bronza. VU Filologijos fakultetas

Neseniai Vilniaus universitete buvo inicijuota ankstyviausių Reformacijos paminklų tyrimo ir rengimo serija Monumenta Reformationis Lithuanicae (Lietuvos Reformacijos paminklai). Iš Lietuvos ir Vokietijos mokslo institucijose dirbančių jaunų Reformacijos tyrinėtojų suburta redakcinė šios serijos kolegija – Dainora Pociūtė (Vilniaus universitetas), Jolanta Gelumbeckaitė (Frankfurto prie Maino J. W. Goethe’s universitetas), Kęstutis Daugirdas (Europos istorijos institutas, Maincas), Deimantas Karvelis (Lietuvos edukologijos universitetas) – išsiskiria įvairialypėmis (istorinėmis, religijotyrinėmis tekstologinėmis, teologinėmis) tokiems šaltiniams leisti reikalingomis kompetencijomis. Publikacijos rengiamos visą kritinį mokslinį aparatą pateikiant ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba, turint galvoje didelį tarptautinį tokių šaltinių poreikį.

Atsiradus daugiau pajėgų, ši serija galėtų skaidytis į keletą atšakų. Šiuo metu pradėti leisti patys ankstyviausi, specifinio „tikėjimo išpažinimų“ (confessio fidei) pobūdžio pamatiniai Lietuvos religinės minties paminklai, kurie iki šiol nebuvo išsamiau tirti. Iki šiol tarsi nebuvome įsisąmoninę, kad iki pat M. Radvilos Juodojo mirties (1565 m.) ir Liublino unijos (1569 m.) Lietuvos protestantų bendruomenių lyderiai laikėsi nepriklausomos konfesinės pozicijos. Pirmasis

bendras su Lenkija protestantų tikėjimo išpažinimas buvo patvirtintas tik 1570 m.

Sandomieire.

SPECTRUM 2013/1

Ankstyviausias LDK Reformacijos paminklas – Anglijos Durhamo universiteto bibliotekoje i 2011 m. buvo išspausdintas pirmasis šios serijos tomas, kuriame pateiktas pats ankstyviausias Lietuvos Reformacijos tekstas – Abraomo Kulviečio Tikėjimo išpažinimas, sukurtas 1543 m. laiško Bonai Sforzai forma (D. Pociūtė (ed.), Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos Reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation). Šis paminklas buvo parengtas Anglijoje, Durhamo universiteto bibliotekoje atradus originalo šaltinį, kuris šiuo metu gali būti laikomas vieninteliu žinomu pasaulyje egzemplioriumi (beje, apie šio paminklo unikalumą informacijos neturėjo ir pati biblioteka). Tai 1547 m. Kulviečio konfesijos publikacija, Karaliaučiuje išspausdinta sykiu su Johano Hoppijaus laidotuvių kalba Oratio funebris, kuri, savo ruožtu, yra pirmoji Europoje išspausdinta renesansinė lietuvio biografija.

Prūsijos Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje buvusius du šio veikalo egzempliorius XX a. pradžioje buvo aprašęs Paulius Tschackertas, bet nuo Antrojo pasaulinio karo lai-

Abraomo Kulviečio Tikėjimo išpažinimo (1543), skirto Bonai Sforzai, pirmasis puslapis

Johano Hoppijaus laidotuvių kalba mirus Abraomui Kulviečiui (Oratio funebris, Karaliaučius, 1547), kurioje išspausdintas Kulviečio Tikėjimo išpažinimas. Anglija, Durhamo universiteto biblioteka. Unikatas

15

tyrinėjimai kų jos laikomos dingusiomis. Kulvietis (apie 1510/1512–1545) buvo pirmasis Renesanso humanistinio išsilavinimo idealus įgyvendinęs lietuvis, LDK religinės minties ir viešos Lietuvos Katalikų bažnyčios ydų kritikos pradininkas, evangelizmo principų pagrindėjas. Vienas atvirai kritikuodamas konservatyvią viduramžišką Lietuvos Bažnyčios,

netarnaujančios valstybei ir žmonėms, sistemą, Kulvietis tapo ir žymiausiu jos persekiojamu disidentu, pradėjusiu Lietuvos nepriklausomos minties istoriją. Kulvietį galime vadinti ir pirmosios LDK protestantų kartos, dėl persekiojimų turėjusios trauktis iš LDK į Prūsiją ir ten davusios pradžią lietuviškajai raštijai, įkvėpėju. Kulviečio Tikėjimo išpaži-

nimas buvo pirmasis evangeliškasis tikėjimo išpažinimas Lietuvos ir Lenkijos regione. Po metų, 1544 m. tokį išpažinimą, skirtą Žygimantui I ir Žygimantui Augustui, parašė Kulviečio bičiulis, lenkų protestantiškosios raštijos pradininkas Janas Seklucjanas.

Lotyniškas Kulviečio Confessio fidei (Tikėjimo išpažinimas) buvo sudarytas iš dviejų dalių – apologijos, ginantis nuo neteisingų Bažnyčios kaltinimų erezija ir kritiškai apibendrinant visuotinę Lietuvos Bažnyčios būklę, ir keleto pagrindinių tikėjimo tiesų išdėstymo. Apologinėje dalyje Kulvietis iškėlė teisinio absurdo pavyzdį, nurodydamas, jog Bažnyčia, iškėlusi jam bylą, pati yra teisėja savo byloje, todėl kreipėsi į karalienę prašydamas atlikti nešališkos teisėjos misiją ir nuspręsti, ar jis yra amžinos tremties vertas eretikas. Kulvietis skaudžiai atsiliepė apie tai, kad jį, Vakarų universitetuose aukščiausio lygio išsilavinimą pasiekusį lietuvį, laužui pasmerkė vos rašto pramokę tamsuoliai, ne tarnaujantys valstybei, bet ja pasinaudojantys prisidengdami Jėzaus ir krikščionybės vardu. Oponuodamas pasyvumui, savanaudiškai veidmainystei ir rūpinimuisi tik savo gerove (lot. avaritia), Kulvietis pirmą kartą lietuvių sąmonės istorijoje iškėlė ir įtvirtino sąžinės (conscientia) kategoriją, kaip pagrindinį religinės tiesos išpažinimo principą. Doktrininių tiesų išsakymo dalyje Kulvietis pabrėžė keletą ankstyvajam Europos evangelizmui būdingų bendrųjų idėjų, kurias troško įgyvendinti Bažnyčioje. Kaip pagrindinę akivaizdžią religinę tiesą, kurią siūlė pripažinti su ja nesutinkančiai Bažnyčiai, Kulvietis iškėlė apaštalo Pauliaus skelbtą idėją apie išganymą dovanai, per Kristaus kančią, bet ne už nuopelnus ar darbus.

Paminklas iš Uždraustojo knygų sąrašo (Index librorum prohibitorum) i Antrasis šiuo metu kritinei publikacijai rengiamas šaltinis – pasaulyje žinomiausios lietuvių Reformacijos asmenybės, 1556 m. Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) parašytas tekstas – atsakymas popiežiaus nuncijui Luigi’ui Lippomanui, kuriame jis viešai paskelbė apie Lietuvos evangelikų bažnyčios įkūrimą ir išdėstė jos principus. Kritinę publikaciją numatoma išleisti 2014 m. Į protestantizmą konvertavusio Juodojo gyvenimas radikaliai pakeitė LDK kultūros ir krikščioniškojo sąmoningumo padėtį. Per Hiršas Leibovičius, M. Radvila Juodasis, vario raižinys. Iš: Icones Familiae Ducalis Radvilianae, Nesvyžius, 1758

16

SPECTRUM 2013/1

penkiolika savo protestantiškosios savimonės metų (iki mirties 1565 m.) kunigaikštis Lietuvoje įkūrė nuo Romos bažnyčios nepriklausomą reformuotą bažnyčią, pradėjo nebenutrūkstamą Lietuvos spaudos ir knygų, skirtų plačiajai visuomenei, istoriją, išleido pirmąją Lietuvos Bibliją ir daugelį kitų leidinių. Radvilos Juodojo dėka Lietuva pirmą kartą kultūrinės minties istorijoje pradėjo lygiavertį religinį dialogą su pagrindiniais Vakarų mąstytojais: polemizavo su Calvinu, Bullingeriu ir kitais Vakarų religiniais lyderiais. Atrodęs pavojingas Juodojo atvirumas trinitoristinės polemikos detalėms ir su tuo susijusi italų heterodoksų globa net privertė Šveicarijos bažnyčią reviduoti kai kurias savo dogmas ir stabilizuoti reformatų ortodoksiją. Įsidėmėtina, kad kalbame ne apie teologą ar XVI a. universiteto intelektualą, bet apie valstybės veikėją, kuriam rašymas, kaip pats buvo pažymėjęs, buvo tik veikla priešokiais, tarp karo ir politikos reikalų. Tik dėl Vakaruose pasklidusios žinios apie Radvilos Juodojo konversiją ir galimą jos įtaką karaliui į Vilnių 1555 m. žiemą su pirmuoju popiežiaus nuncijumi atvyko Ignaco Loyolos draugas, vienas pirmųjų jėzuitų ispanas Alfonso Salmeronas ištirti galimų sąlygų Vilniaus jėzuitų akademijai įkurti. Susitikęs su karaliumi ir kai kuriais didikais laiške Loyolai Salmeronas reziumavo, kad Radvilai karaliaujant negali būti net kalbos apie jėzuitų atvykimą į šalį ir po mėnesio išskubėjo į Neapolį.

Išsigandęs permainų Žygimanto Augusto (kurį jau nuo 1549 m. reformų imtis skatino ir Calvinas) valdomoje valstybėje, Apaštalų sostas 1555 m. sausį nusprendė imtis priemonių Reformacijai sustabdyti. Šiai misijai atlikti popiežius paskyrė pirmąjį nuncijų Lietuvai ir Lenkijai, Veronos vyskupą Luigi Lippomaną. Jam misija Vilniuje ir Varšuvoje buvo nelaimingiausias gyvenimo laikotarpis. 1555 m. spalio 28 d. pasiekęs Vilnių Lippomanas su minėtu pirmuoju jėzuitu Salmeronu jame ištvėrė lygiai mėnesį.

Lippomanas popiežių ir kardinolus užpylė laiškais su prašymais kuo griečiau jį atšaukti iš nunciatūros ne tik dėl beprotiškų šalčių, bet ir beprasmiškų pastangų „ką nors šioje valstybėje nuveikti“. Pusantrus metus trukusios nunciatūros pabaigoje Lippomanas pareiškė, kad Katalikų bažnyčios restitucija Lietuvoje ir Lenkijoje bus įmanoma tik tuomet, kai valdžioje nebebus Žygimanto Augusto –„slapto eretiko“, kuriam įtaką daro pats didžiausias atviras valstybės eretikas („eretikų Arkisinagoga“) Radvila Juodasis, o

SPECTRUM 2013/1

Lietuvą įvardijo tokia pasaulio vieta, kurioje nėra nei doktrinos, nei pamaldumo. Lippomanas vos atvykęs į Vilnių suprato, kas yra „šių kraštų viešpats“. Bijodamas net dėl savo gyvybės ir po mėnesio lengviau atsikvėpęs Varšuvoje bei prie jos esančioje arkivyskupo rezidencijoje Lovičiuje, 1566 m. vasarį, siekdamas Apaštalų sostui parodyti, jog nenuleido rankų ir bando veikti, Lippomanas kreipėsi laišku į Radvilą Juodąjį, kuriame ragino grįžti į katalikybę. Šis laiškas tapo istoriniu dokumentu, išprovokavusiu Radvilą Juodąjį parašyti pirmąjį viešą Lietuvos manifestą prieš Katalikų bažnyčią – atsakymą nuncijui Lippomanui. Šį manifestą 1556 m. sykiu su Lippomano laišku (Duae epistolae) Karaliaučiuje išspausdino senas Lippomano priešas, žymus Europos Renesanso polemistas italų eksvyskupas Pieras Paolo Vergerijus. Lippomanas įtarė, kad Radvilos atsakymas buvo parašytas ne be karaliaus žinios: Vilniaus vaivada, kuriam praėjusį kovą [iš tiesų vasarį – D. P.] parašiau tokį broliškai korektišką, labai kuklų ir krikščionišką laišką, kurio kopiją pasiunčiau Jo Šventenybei, šiomis praėjusiomis dienomis man parašė ilgiausią, 5-tą šio mėnesio dieną man pristatytą atsakymą, pilną užgauliojimų, piktžodžiavimų ir prakeiksmų, kur Jo Šventenybė ir visa Bažnyčia buvo išplūsta su tokiu akiplėšiškumu, įžūlumu ir arogancija, kokios velnias neturi. Apskritai šitas laiškas yra visos liuteronų klastos santrauka. Kai jį gavau, prisiekiu Jūsų Šviesybei, praradau bet kokią viltį, kad dar galiu ką nors gero šioje karalystėje nuveikti, nes tas asmuo karaliui yra viskas – vienintelis Patarėjas, Maršalas, su kuriuo karalius ir valgo, ir eina į medžioklę, ir šoka, ir linksminasi, – todėl negaliu būti tikras, kad laiškas nebuvo parašytas ir išsiųstas be jo žinios. Jei tai tiesa, kaip visa mane verčia manyti, „video hic nos oleum et operam perdere, et laterem (ut dicitur) lavare [matau, kad veltui aliejų ir darbą eikvojome, plytą (kaip sakoma) plovėme]“.

Gavęs Radvilos Juodojo atsakymą, Lippomanas, remdamasis bibliniais Jeremijo žodžiais, pareiškė: „Visas pasaulis matė, kad ir Jo Šventenybė, ir aš pats padarėmė geriausia, ką galėjome, todėl su ramia sąžine galime teigti: Curavimus Babilonem et non est curata“ [Mėginome Babiloną gydyti, bet jis nepagydomas, Jer 51, 9]. Radvilos laiškas Lippomanui tapo pirmu ir vieninteliu tokiu Katalikų bažnyčiai negailestingu Lietuvos Reformacijos tekstu. Katalikų bažnyčia buvo pasmerkta kaip nepataisomas blogis, Antikristas ir dvasios mirtis:

Aš, kaip jau užsiminiau, negloboju jokių miglapūčių, kurie gebėtų miglomis apdengti tiesą, bet tik tuos, kurie pirmiausia nušluosto ir pašalina jūsų Antikristo, Romos popiežiaus, o nuo šiol ir jūsų pačių bei jūsų palydovų, tiek apsirengusių purpuru, tiek prasčiau, kurių skaičius begalinis, tų stoiškųjų beždžionių, kuriuos Kornelijus Agripa aprėpė tarytum kataloge: barzdočių, virvininkų, pantininkų, maišelininkų, šikšnakojų, medžiakojų, basakojų, juodukų, pilkiukų, baltaapsiausčių, pagaliau, kiek tik kur galima rasti mulkių ir juokdarių bei į juos panašių, sunkiausio Visos Kristaus Bažnyčios maro, apnašas, dorus vyrus, dievotus, visiškai atsidavusius krikščionių tikėjimui, ir tai darau ne vogčiomis, o visiškai atvirai.

Būtent šis tekstas 1559 m. nulėmė Radvilos įtraukimą į Visuotinį Romos uždraustųjų knygų sąrašą (Index librorum prohibitorum), aukščiausią jo kategoriją – opera omnia mastu – uždraudė skaityti šį ir bet kurį kada nors išleidžiamą šio asmens veikalą.

Monumenta Reformationis Lithuanicae perspektyva – ankstyvieji LDK protestantų tikėjimo išpažinimai i Tolesnė serijos Monumenta Reformationis Lithuanicae kritinių leidimų perspektyva siejasi su dviem paminklais. Tai yra 1559 m. Brastoje išspausdintas Wyznanie wiary zboru Wileńskiego (Vilniaus Bažnyčios Tikėjimo išpažinimas) ir 1566 m. pasirodęs Mikalojaus Paco parengtas Orthodoxa fidei confessio (Tikrojo tikėjimo išpažinimas). Vilniaus bažnyčios tikėjimo išpažinimas yra pirmasis oficialus bažnytinis LDK evangelizmo doktrinos dokumentas, parengtas Radvilos Juodojo vadovaujamos Lietuvos Evangelikų bažnyčios. Laikantis ištikimybės Reformacijos dvasiai jis buvo parengtas liaudies (lenkų) kalba, kaip ir daugelis kitų pirmosios Juodojo įkurtos LDK spaustuvės leidinių. Oficialiai kataliku ir net Kijevo vyskupu nominantu buvusio, bet realiai protestantizmą išpažinusio Mikalojaus Paco parengta konfesija atspindėjo kintančią LDK evangelizmo padėtį po Juodojo mirties. Vis labiau ryškėjant ortodoksų reformatų ir heterodoksų stovyklų susipriešinimui, LDK evangelikai nuėjo stabilesniu šveicariškosios dogmatikos keliu: 1566 m. Mikalojus Pacas paskelbė tikėjimo išpažinimą, pavadintą Tikrojo tikėjimo išpažinimu, įtvirtino Trejybės dogmos neklaidingumą ir atsitraukė nuo bendruomenės vienybę trikdančių radikalesnių iššūkių.

17

tyrinėjimai

Nanorobotai kyla į kovą Prof. Arūnas Ramanavičius, dokt. Lina Mikoliūnaitė, VU Chemijos fakulteto Fizikinės chemijos katedra

Šiuo metu mokslinėje literatūroje ir mokslo populiarinamojoje žiniasklaidoje vis plačiau kalbama apie praktinį nanoobjektų (nanodalelių, nanovamzdelių, nanosluoksnių ir kt.) pritaikymą. Vis dažnėja reklamų ir jas lydinčių intensyvių diskusijų apie sėkmingą nanodalelių panaudojimą kosmetikoje, automobilių priežiūros ir kitose buities srityse.

Nanorobotika – tai nanomokslo ir nanotechnologijų sritis, susilaukianti išskirtinio dėmesio tarp daugelio kitų mokslo šakų. Vien iš pavadinimo aišku, kad ši sritis vienaip arba kitaip yra susijusi su labai mažų robotų, gebančių atlikti tam tikrus veiksmus arba funkcijas, kūrimu. Nanorobotus galėtume apibrėžti kaip „nano-“ matmenų sistemas, sukurtas atlikti tam tikras funkcijas. Tokios sistemos turėtų nemažai privalumų, jei jas pavyktų sėkmingai pritaikyti medicinoje. Vienas iš jų tas, kad tokios nanostruktūros galėtų laisvai judėti kraujagyslėmis ir netgi įsiskverbti į bet kurią ląstelę.

Kur medicinoje galėtų būti taikomi nanorobotai? I Nors dėl sudėtingo ir ilgai trunkančio reglamentavimo dar nėra realiai sukurtų ir plačiai medicinoje pritaikytų nanorobotų, mokslininkai jau yra ištyrę daugybę galimų jų taikymo sričių: Odontologija. Nanorobotai galėtų būti naudojami vietinei nejautrai sukelti, apsaugoti dantis nuo bakterijų, „valyti“ dantis ir taip pailginti jų gyvavimo trukmę.

Chirurgija. Chirurginiai nanorobotai, kurie „užprogramuoti“ arba iš dalies reguliuojami chirurgo, galėtų veikti kaip beveik autonominės chirurginės sistemos žmogaus organizme. Tokie įrenginiai galėtų atlikti įvairias funkcijas: aptikti patologijas, jas diagnozuoti ir net sunaikinti pakitusias ląsteles.

Nanochirurgijos požymių turinčios meto-

18

dikos jau dabar yra taikomos praktikoje.

Pavyzdžiui, greitai vibruojanti (100 Hz dažniu) mikropipetė su mažesne nei 1 mikrono diametro adatėle jau naudojama nupjauti pasirinktų neuronų dendritus nenužudant pačios ląstelės. Neuronų aksonus pašalinanti operacija (aksotomija) taip pat buvo atlikta ir femtosekundiniu lazeriu, po jos aksonų funkcijos buvo atkurtos. Femtosekundinis lazeris veikė kaip „nanožirklės“, lokaliai išgarinančios pasirinktus aksonus, nepažeidžiančios kitų ląstelių.

Diagnostika. Medicininiai nanorobotai galėtų atlikti platų spektrą monitoringo ir diagnozavimo užduočių tiek audiniuose, tiek kraujyje. Šie įrenginiai pasirinktose organizmo vietose galėtų stebėti svarbiausius gyvybinius parametrus, kaip antai temperatūra, slėgis, pH, cheminė kraujo sudėtis,

imuninės sistemos veikla. Nanorobotai, patekę į skrandį, diagnostiniais tikslais galėtų ištirti skrandžio sieneles, identifikuoti ir panaikinti infekcijos židinius.

Genų terapija. Medicininiai nanorobotai galėtų padėti diagnozuojant genetines ligas, nustatant ląstelės DNR ir baltymų sekas. Be to, jau kuriami nanorobotai, kurie bus skirti genų pernašai į ląstelę, pasirinktų genų blokavimui ir kitoms genetinėms manipuliacijoms.

Cukrinis diabetas. Nanorobotai, skirti gliukozės koncentracijai nustatyti, būtų aprūpinti cheminiais arba biocheminiais jutikliais. Toks medicininis nanorobotas nuolat matuotų gliukozės koncentraciją kraujyje ir tam tikrais laiko momentais siųstų informaciją į išorinį įrenginį, kurio funkciją puikiai galėtų atlikti išmanusis telefonas. Taigi toks nanorobotas tiriamajam asmeniui trumpąja žinute praneštų apie gliukozės koncentraciją jo kraujyje.

Deguonies nešėjai. Dirbtiniai deguonies nešėjai galėtų iš dalies arba galbūt netgi visiškai atlikti raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) funkciją ir pernešti deguonį iš plaučių į organizmo audinius.

Dirbtiniai fagocitai. Pagrindinė tokių nanorobotų užduotis būtų sunaikinti mikrobiologinius patogenus ir surinkti kitas patogenines medžiagas, kurių kartais dėl įvairių priežasčių atsiranda kraujyje. Tokie robotai galėtų „patruliuoti“ kraujyje ir aptikti bei sunaikinti nepageidaujamus patogenus ir į kraują patekusius įvairius mikroorganizmus (pvz., bakterijas, virusus ar grybelius). Tikimasi, kad tokie nanorobotai būtų daug efektyvesni ir greitesni nei antibiotikai.

Vėžys. Viena iš svarbesnių nanorobotų taikymo sričių, kuriai mokslininkai skiria ypač daug dėmesio, yra ankstyvas vėžinių darinių diagnozavimas ir jų gydymas. Tam tikimasi panaudoti tikslinę vaistų pernašą tiesiog į vėžines ląsteles, taip pat selektyvias „nanooperacijas“.

Kaip gaminami nanorobotai I Šiuo metu mokslininkai sprendžia įvairias technines užduotis, kaip suderinti efektyviam nanorobotų veikimui būtinas

SPECTRUM 2013/1

su vėžinėmis ląstelėmis

1 pav. Improvizuoti nanorobotai, atpažįstantys prisijungiantys (http://robotnor.no)

funkcijas: nanoroboto komunikavimo su aplinka, nanorobotuose integruotų jutiklių veikimo, elektros energijos tiekimo, reikalingo tokiems nanorobotams, kuriuose tikimasi integruoti kokius nors nanoelektronikos komponentus, nanorobotų „variklius“ ir navigacijos sistemas, kontroliuojančias jų judėjimą, ir kitas problemas.

Dažnam skaitytojui pagalvojus apie robotus susidaro didelių metalinių, filmuose ar kompiuteriniuose žaidimuose matytų, dažniausiai į žmones panašių struktūrų vaizdiniai. O jeigu dar pridursime, kad tie nanorobotai skirti kovai su vėžinėmis arba kitomis pakitusiomis ir / ar nepageidaujamomis ląstelėmis, tai paprastai atrodo, jog tai turėtų būti labai mažas „transformeris“, apginkluotas įvairiais analizės aparatais, ginklais ir ląstelių naikinimo įrankiais. Daug tokių iliustracijų, vaizduojančių nanorobotus ir / arba jų veikimą, yra pateikiama mokslo populiarinamojoje literatūroje (1 pav.). Nors įvairių krypčių mokslininkai vis dažniau kalba apie nanomatmenų robotų kūrimą, turime nepamiršti, kad priešdėlis „nano“ reiškia, jog struktūros matmenys yra 10-9 metro. Todėl, jei jau kalbame apie nanometrinius robotus, tai „rankas“, „kojas“ ir kokius nors mechaninius įrankius jiems „pritaisyti“ praktiškai neįmanoma, nes kai kurios tokios struktūros neišvengiamai turėtų būti maždaug

SPECTRUM 2013/1

atomo matmenų arba su liucionuoja milijonus metų. Nelygu kokios šiais matmenimis suly- funkcijos tikimės iš sukurto nanoroboto, ginamų dydžių. Tačiau visada galime rasti iš ko pasirinkti. Numatokios struktūros papras- tytas nanorobotų funkcijas gali atlikti įvaitai pasižymi jau visiškai rios cheminės medžiagos, kurios gali būti kitomis mechaninėmis įkapsuliuotos į tam tikrus nanokonteinerius ir fizikinėmis savybėmis, arba įterptos į įvairias polimerines matricas. todėl net jeigu ir pavyktų Tokio tipo nanorobotams kurti yra naudojas pagaminti ir galų gale jamos įvairios koncepcijos, pvz., antikūnais sukonstruoti iš jų kokį modifikuotos liposomos, polimerų konjunors realiai buityje vei- gatai su antikūnais ir pan. Toks selektyvus kiantį, mums gana įpras- atpažinimas leistų pernešti įvairias veiklias tą, tik iki nanomatmenų molekules ir jų darinius pasirinktų ląstelių sumažintą įrenginį (pvz., link ir taip padidinti jų veikimo efektyvumą.

Jei reikalingi nanorobotai, kurie galėtų atnanožirkles, nanopincetą), jis vargu ar veiktų likti mechaninius judesius, tai visai neblogai tiktų tokie baltymai kaip kinezinas, kurie eritrocitus ir prie jų taip, kaip jo „didysis broverčia cheminę energiją, gautą adenozino lis“.

Todėl, kalbant apie trifosfato (ATP) mokelulės hidrolizės metu, kokią nors funkciją atliekančius nano- tiesiogiai į mechaninį judesį, kuris iš dalies robotus, nereikėtų jų įsivaizduoti kaip atitinka žingsninio variklio judesį (2 pav.). labai sumažintų robotų arba kokių nors kitų buityje naudojamų įrenginių kopijų. Tie, kurie svajoja ir / arba realiai tikisi kurti nanorobotus, turėtų prisiminti, kaip panašų uždavinį išsprendė gamta. Juk gyvosiose ląstelėse tiesiog knibždėte knibžda įvairias gyvybiškai svarbias funkcijas atliekančių „nanorobotų“ – prie tokių būtų galima priskirti kai kuriuos fermentus, ribosomas, įvairioms medžiagoms selektyviai laidžius baltyminius kanalus ir kt. Nors išvaizda jie toli gražu neatitinka robotų, matytų „Žvaigždžių karuose“, tačiau puikiai tvarkosi su savo užduotimis ir atlieka pačias svarbiausias gyvybines funkcijas. Nanorobotų funkcijoms įgyvendinti gali būti reikalingos tokios „detalės“ kaip jutikliai, varikliai, manipuliatoriai, elektros energijos generatoriai ir netgi molekuliniai kompiuteriai. Siekiant įgyvendinti visas šias funkcijas, vėlgi 2 pav. Molekulinis variklis tikslinga pasimokyti iš gyvosios gam- (H. Wang ir G. Oster (1998), Nature 396:279–282) tos ir galbūt netgi panaudoti įvairius gyvosios gamtos sukurtus nanoįrankius bei Na, o jeigu kokiam nors nanorobotui būtinanoprietaisus. O jų pasirinkimas tikrai la- nai reikalingas variklis, kuris padėtų aktyviai bai platus, nes gamtoje visos minėtos funk- plaukioti kraujyje, tai tokį būtų galima pasicijos jau ne kartą buvo įgyvendintos ir evo- skolinti iš bakterijų, kur fermentas ATP-azė

19

tyrinėjimai dideliu greičiu suka žiuželį. reikalingas terapines medžiagas Taigi akivaizdu, kad daugelyje tiesiogiai šalia veikiamosios ląstelės nanorobotų visiškai nebus metaliir labai dideliais kiekiais, daug dinių dalių, o labiausiai tikėtina, kad desniais, nei būtų galima sutalpinti pagrindinis nanorobotų elementas nanomatmenų konteineryje. Tam bus anglis, nes šiuo metu įvairiems gali būti panaudoti fermentai, kunanotechnologiniams tikslams jau riuos nanorobotais pristačius į reiyra taikoma daug įvairių anglies nakiamą vietą lokaliai galima gaminti nomedžiagų, pvz., nanodeimantai, kai kurias terapines medžiagas pafulerenai ir anglies nanovamzdenaudojant žaliavas, esančias paciliai. Be to, anglis, kaip pagrindinis ento kraujyje. Šiuo metu Vilniaus elementas, įeina į visų organinių universiteto mokslininkai kartu su medžiagų sudėtį, daugelio polimeValstybinio mokslo ir tyrimų instirų, visų baltymų ir kitų biologiškai tuto Fizinių mokslų ir technologijų aktyvių medžiagų struktūrą. centro mokslininkų grupe vykdyVis daugiau mokslinių grupių dami projektą NanoZym’as kaip tik pradeda konstruoti savaime susiir kuria tokius nanorobotus, kurenkančius nanorobotus tam pariuose vietoje konteinerių tikimasi naudodami vienagrandės DNR panaudoti fermentus (4 pav.). sekas, kurios gali būti pritvirtintos Kita aktuali problema siekiant prie įvairių robotą sudarančių kompraktikoje pritaikyti nanorobotus ponentų; paskui, tuos komponenyra jų paslėpimas nuo organizmo tus supylus į tirpalą, nanorobotai imuninės sistemos, kuri akylai saupatys susirenka į galutines strukgo mūsų organizmus nuo pašalinių tūras, kurios iš tirpalo pašalinamos medžiagų bei įvairių mikroorgacentrifugavimo arba filtravimo menizmų invazijos. Taip pat akylai todais. Harvardo medicinos moimuninė sistema saugo organizmą kykloje bandoma sukurti nanoroir nuo įvairių nanorobotų invazijos, botus panaudojant DNR origamio ypač jei juose yra naudojami svetiprincipą. mos kilmės baltymai. Kuriant toDNR origamio metodika leidžia 3 pav. DNR nanorobotai gali aptikti vėžinę ląstelę ir prie jos atidarę kius organizmo imuninės sistemos kurti įvairias struktūras iš DNR. iš DNR origamio sudarytą dėžutę atpalaiduoti savo nešamą turinį, nematomus nanorobotus tikimasi kuris paveikslėlyje pavaizduotas purpurine spalva (S. M. Douglas, Tai unikali technologija, ją pasitel- I. Bachelet, G. M. Church (2012), Science 335:831–834) panaudoti panašias technologijas, kus galima kurti įvairius nanoįrenkurios taikomos kuriant radarų neginius, net ir tokius, kurie galėtų matomus lėktuvus (Stealth technoKuriant terapinius nanorobotus dažniau- logiją). Vienas iš šios technologijos metodų lengvai aptikti pasirinktas ląsteles ir reikalui esant jas sunaikinti. Šių nanorobotų veikimo siai galvojama apie tokius darinius, kurie yra labiausiai imuninę sistemą erzinančias koncepcija panaši į kai kuriuos imuninės kartu gabentų vaistų konteinerius. Tačiau, dalis padengti tokiais polimerais, į kuriuos sistemos veikimo principus: ji leidžia aptik- mūsų nuomone, daug efektyvesni galėtų būti šios sistemos komponentai nereaguoja. ti pasirinktas ląsteles, kurios paviršiuje turi tokie nanorobotai, kurie galėtų pagaminti atitinkamus receptorius. Kai įvyksta receptoriaus sąveika su ligandais, prijungtais prie nanoroboto, toks nanorobotas pakeičia savo konformaciją ir išleidžia jo viduje esantį ląstelei pražūtingą turinį. Minėtas įrenginys yra maždaug 35 nm skersmens ir susideda iš 12 vidinių dalių, skirtų supakuoti nešamam turiniui ir dvi vietas ant įrenginio pavir4 pav. Vilniaus universiteto mokslininkų kartu su Valstybinio mokslo ir tyrimų šiaus, skirtas ligandų, sudarytų iš atitinkamų instituto Fizinių mokslų ir technologijų DNR-aptamerų, prisijungimui (3 pav.). Kaip centro mokslininkų grupe kuriamų nanojau minėta, ligandai, sudaryti iš DNR-aptarobotų principinė veikimo schema merų, atpažįsta specifinius receptorius ląstelių paviršiuje ir sąveikaudami su jais veikia kaip jutiklis, atidarantis tokios pakuotės dangtį. Ar šie sukurti dariniai veiks gyvuose organizmuose, dar reikės ištirti, tačiau jau dabar aišku, kad DNR origamio technologija yra tikrai labai perspektyvi.

Mokslinis tyrimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal visuotinės dotacijos priemonę

20

SPECTRUM 2013/1

sveikata

Dažniausiai pasitaikančių veido ir kaukolės vystymosi ydų korekcijos galimybės Doc. dr. Linas Zaleckas, VU Medicinos fakulteto Odontologijos instituto Burnos, veido ir žandikaulių chirurgijos centro vadovas, Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos Veido ir žandikaulių chirurgijos II skyriaus vedėjas

Veidas – santykinai nedidelė, bet, be abejonės, viena svarbiausių žmogaus kūno dalių. Esant veido defektų, deformacijų ar ydų nukenčia ne tik veido funkcijos. Toks žmogus neretai turi psichologinių problemų, su juo kartais būna sunku bendrauti ir aplinkiniams. Priskaičiuojama beveik 500 įvairių įgimtų sindromų, pasireiškiančių veido formos ir struktūros pakitimais.

V

ienos labiausiai veidą ir jo proporcijas sudarkančių įgimtų ydų – įvairūs veido nesuaugimai, o dažniausi jų – tai viršutinės lūpos, viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos ir gomurio nesuaugimai.

Lietuvoje per metus gimsta 30–40 vaikų su lūpos ir gomurio nesuaugimais (1 naujagimis iš 700–800). Šie nesuaugimai žinomi nuo seniausių laikų. Jie aprašyti senovės Kinijos medicinos tekstuose, yra žinomos Afrikos kaukės ir Pietų Amerikos indėnų skulptūrėlės, realistiškai vaizduojančios lūpos nesuaugimą. Būtina pabrėžti, kad seniau įprasti pavadinimai „kiškio lūpa“, „vilko gomurys“, „vilko nasrai“ dabar yra nevartotini – juk vaikai nėra nei kiškiai, nei vilkai ir tokie palyginimai žeidžia tiek pacientus, tiek jų tėvus.

Plėtojantis, tobulėjant įvairioms medicinos šakoms, įdiegiant naujus gydymo me-

SPECTRUM 2013/1

todus, nuošalyje neliko ir veido vystymosi ydų korekcija. Tai, kas pacientus tenkino prieš 20–30 metų, šiomis dienomis ne visada atrodo priimtina. Nors veido nesuaugimų gydymas nėra naujiena (lūpos nesuaugimą operaciniu būdu Kinijoje buvo bandyta gydyti jau beveik prieš du tūkstantmečius), iki šiol tebesitęsia diskusijos, kada ir kaip geriausia gydyti tokius pacientus, kad jie galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Platų nesuaugimą gali diagnozuoti bet kurios specialybės gydytojas, tačiau tikslią nesuaugimo formą, ypač kai defektas nėra didelis, gali nustatyti tik kūdikį apžiūrėję gydytojai, besispecializuojantys gydyti veido nesuaugimus.

Skirtingų nesuaugimo formų gydymas – nevisiškai vienodas, gali skirtis ne tik operacijų metodika, bet ir jų atlikimo laikas.

Veido vystymosi ydų gydymas reikalauja daugelio specialistų bendrų pastangų, todėl kokybiškas gydymas įmanomas tik ten,

21

sveikata kur vyksta komandinis darbas ir specialistai (chirurgas, ortodontas, logopedas ir kt.) glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje.

Europoje egzistuoja apie 200 nesuaugimų gydymo centrų. Viena iš svarbiausių tokios centralizacijos priežasčių – komandinio darbo būtinybė ir specializacija. Didžiosios Britanijos medikai, įvertinę įvairių savo šalies klinikų gydymo rezultatus, šalyje (įskaitant Airiją ir Škotiją) paliko tik 20 nesuaugimo gydymo centrų.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Odontologijos instituto Veido nesuaugimų gydymo centras įsikūręs Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje. Tai – vienintelis tokio pobūdžio centras Lietuvoje, kur teikiamas specializuotas veido vystymosi anomalijų gydymas ir sistemingai jau daugelį metų vyksta bendros kelių sričių specialistų (veido ir žandikaulių chirurgo, ortodonto ir logopedo, o jei prireikia – ir anesteziologo) konsultacijos. Per metus klinikoje pacientams dėl veido nesuaugimų atliekama apie 100 įvairių operacijų. Čia dirbantys specialistai nuolat bendradarbiauja su kitų šalių analogiškais centrais. Konsultacijų metu ne tik diagnozuojama tiksli nesuaugimo forma, bet ir patariama, kaip maitinti tokius vaikus, kaip pasiruošti operacijai, nustatoma operacijos data, aptariama galima pooperacinio laikotarpio eiga, tėvai supažindinami su visu numatomu gydymo planu. Tik viršutinės lūpos, viršutinio žandikaulio alveolinės (dantinės) ataugos ir / ar gomurio nesuaugimas (t. y. izoliuota veido vystymosi anomalija) būna apie 75 proc. pacientų. Likusiems dėl įvairių priežasčių kartu su nesuaugimu būna ir kitų anomalijų. Dažnai jos padeda įtarti defekto priežastį. Tai gali būti sindrominiai atvejai, chromosominiai pakitimai (pvz., 13 chromosomos trisomija), įvairūs struktūriniai chromosomų persitvarkymai. Gana dažnai tokiems pacientams pasitaiko širdies vystymosi ydų, galūnių anomalijų.

Kiekvienas pacientas yra labai individualus, todėl kiekvienu konkrečiu atveju, laikantis bendrųjų principų, būtina parinkti individualų gydymo planą dalyvaujant gydytojų komandai, paciento tėvams, o kiek vėliau ir pačiam paaugusiam pacientui. Tokių pacientų gydymas yra ilgas ir nuoseklus procesas, todėl labai svarbu suteikti teisingą informaciją tėvams, tai palengvina visą gydymą. Visiems tėvams, kuriems gimė vaikas su lūpos ar gomurio nesuaugimu, taip pat su kitomis veido vystymosi ydomis, per 2–3 sav. po gimimo rekomenduojame atvykti į konsultaciją.

22

Jei vaikui nesuaugusi lūpa, o kitų sunkių patologijų (pavyzdžiui, širdies vystymosi ydų) nėra, operacija atliekama 3 mėnesių amžiaus. Po operacijos lūpos ir nosies šnervės vaizdas pasikeičia kardinaliai, žinoma, atsižvelgiant į nesuaugimo laipsnį. Operacija priklausomai nuo nesuaugimo pobūdžio trunka nuo 1 iki 3 valandų. Žaizdai sugijus, randas formuojasi dar gana ilgai. Susiformuoti galutinei lūpos išvaizdai prireikia ne mažiau nei 6 mėnesių (1 ir 2 pav.). Esant būtinybei, sulaukus 5–6 metų, t. y. prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą, galima atlikti lūpos korekciją, tačiau taikant modernias metodikas toks poreikis yra gana retas (3 pav.).

Atskira tema – gomurio nesuaugimų gydymas. Ilgą laiką į nesuaugusio gomurio operavimą buvo žiūrima beveik vien mechaniškai, tik uždaromas gomurio plyšys,

o pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama funkcijai, t. y. siekiama kiek galima labiau atkurti kalbos raiškumą, kad paciento su nesuaugusiu gomuriu kalba nesiskirtų nuo sveikų asmenų. Dar visai neseniai gomurio plastines operacijas buvo nerekomenduojama atlikti anksčiau nei 1,5–2 metų amžiaus, tai aiškinant galimu viršutinio žandikaulio augimo sutrikimu. Vis labiau kreipiant dėmesį į kalbos raiškumą, moksliniais tyrimais nustatyta, kad pacientų, išoperuotų iki 1 metų amžiaus, kalba aiškesnė nei tų, kurie operuoti 2 ar 3 metų amžiaus. Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje nesuaugusio gomurio plastinės operacijos, esant daliniam gomurio nesuaugimui, jau keletą metų atliekamos iki vaikas sulauks vienerių metų, o nuo 2013 m. visų gomurio nesuaugimo formų atvejais operacijos

1 pav. 3 mėnesių amžiaus pacientas su visišku kairės pusės viršutinės lūpos, alveolinės ataugos ir gomurio nesuaugimu prieš operaciją ir po operacijos praėjus 2 metams

2 pav. 3 mėnesių amžiaus pacientas su visišku abipusiu viršutinės lūpos, alveolinės ataugos ir gomurio nesuaugimu prieš operaciją ir po operacijos praėjus 3 metams

3 pav. 6 metų amžiaus pacientas prieš lūpos korekcijos operaciją ir po korekcijos praėjus 2 metams

SPECTRUM 2013/1

atliekamos 10–11 mėnesių kūdikiams (iki šiol visiški gomurio nesuaugimai operuoti sulaukus 18 mėnesių amžiaus). Ankstinant gomurio operacijų laiką, dar svarbiau tai, kad gydytojas ortodontas, besispecializuojantis gydyti nesuaugimus, laiku pastebėtų ir koreguotų galimus viršutinio žandikaulio augimo sutrikimus. Vaikui sulaukus 3 metų, o neretai ir anksčiau, būtina logopedo pagalba mokant taisyklingai kalbėti, ugdant taisyklingą garsų tarimą. Logopediniai pratimai turėtų būti pradedami praėjus 3–4 mėnesiams po gomurio plastinės operacijos.

Pavieniais atvejais, logopedui ir chirurgui kartu nusprendus, gali būti atliekamos ir specialios kalbą gerinančios operacijos. Jos sulaukus 5–7 metų amžiaus atliekamos tada, kai gomurio funkcija nepakankama, gomurys kalbos metu nevisiškai uždaro oro srautą tarp burnos ir nosies.

Jei yra nesuaugusi alveolinė atauga (ta žandikaulio sritis, kur auga dantys), sulaukus 7–12 metų amžiaus daroma alveolinės ataugos plastinė operacija. Jos metu iš klubakaulio į žandikaulį persodinamas trūkstamas kaulas, suformuojamas vientisas viršutinis žandikaulis. Taip palengvinamas ortodontinis gydymas (dantų padėties korekcija), suformuojama atrama nosies sparneliui ir kt. Šios operacijos laikas nustatomas kiekvienam vaikui individualiai, atsižvelgiant į jo dantų dygimą. Būtinas glaudus veido ir žandikaulių chirurgo bendradarbiavimas su ortodontu, nes iki šios operacijos neretai tenka specialiai plėsti viršutinį žandikaulį plokštelėmis ar tiesinti dantis kabėmis, o po operacijos praėjus 1,5–2 mėnesiams šį gydymą tęsti. Be to, pacientai, gimę su nesuaugusia alveoline atauga, gali turėti ne visus dantis, kai kurių dantų forma ne visada būna taisyklinga, neretai dantys vėluoja dygti.

Nosies kremzlių, formuojančių šnerves, padėtis koreguojama jau atliekant pirminę lūpos ir nosies plastinę operaciją. Jei išlieka pakitusi nosies forma, mergaitėms nuo 13– 14 metų, berniukams kiek vėliau atliekamos nosies korekcinės operacijos. Individualiais atvejais, kai deformacija ypač ryški, nosies korekcinę operaciją galima daryti ir anksčiau. Kartais, esant gana didelei sąkandžio patologijai, prieš galutinę nosies korekcinę operaciją tikslinga atlikti ortognatinę operaciją, kurios metu atkuriama žandikaulių padėtis. Ortognatinės operacijos daromos pasibaigus veido augimui, t. y. po 18 metų amžiaus. Tarp visų išvardytų operacijų, esant poreikiui ir paciento ar jo tėvų pageidavimui, gali būti atliekamos papildomos korekcinės operacijos.

SPECTRUM 2013/1

Dar viena, iki pastarųjų metų Lietuvoje nelabai žinoma veidinės ir smegeninės kaukolės dalių vystymosi yda yra kraniosinostozė.

Tai per ankstyvo kaukolės siūlių suaugimo (vienos ar kelių siūlių sukaulėjimo) nulemta kaukolės deformacija. Per ankstyvas siūlės suaugimas sustabdo augimą siūlei statmena kryptimi. Augimas tęsiasi kryptimi, kuri yra lygiagreti su suaugusia siūle. Kaukolė negali normaliai augti, atsiranda įvairaus pobūdžio deformacijų (4 pav.). Nekoreguotos kaukolės smegeninės dalies augimo anomalijos daro įtaką ir veido augimui – veidas gali tapti asimetriškas, pakisti akių padėtis, kaktos forma, pakrypti nosis (5 pav.). Kaukolės sinostozės gali nulemti ne tik kaukolės smegeninės ir veidinės dalių deformaciją. Šios anomalijos padarinys yra ir padidėjęs intrakranijinis slėgis, padidėjęs akispūdis ir spaudimas į regos nervą. Laiku ir tinkamai išoperavus tokius pacientus, jiems suteikiama galimybė ateityje gyventi visavertį gyvenimą, užtikrinamas normalus jų psichomotorinis vystymasis ir fiziologinė (atitinkanti įprastas normas) veido ir galvos forma (6, 7 ir 8 pav.), sumažinamas pavojus pakenkti regos funkcijai. JAV atlikti tyrimai parodė, kad tarp vaikų, kuriems diagnozuotos kaukolės sinostozės, operuotųjų dėl kaukolės deformacijų IQ didesnis nei neoperuotų pacientų.

Neretai pirmieji kaukolės deformaciją pastebi tėvai, tačiau dažniausiai dėl patyrimo stokos ne tik tėvai, bet ir gydytojai ją priskiria paprastam naujagimiams būdingam galvos „nugulėjimui“ (tiksliau – funkcinei deformacijai, kuri laikui bėgant dažniausiai mažėja) ir mano, kad jokio gydymo tokiu atveju nereikia arba niekuo tokiais atvejais padėti negalima. Laiku nepasikonsultavus su gydytojais, besispecializuojančiais gydyti kaukolės ir veido deformacijas, ir nekoreguojant šių anomalijų, iškyla jau aprašytų komplikacijų rizika. Tik laiku atlikus operacijas galima pasiekti gerų tiek estetinių, tiek funkcinių rezultatų. Todėl labai svarbu, kad tokios kaukolės deformacijos būtų pastebėtos ar bent jau įtartos kiek galima anksčiau, nes tada galima tiksliau suplanuoti operacijų laiką, pasirinkti optimalią operacijos metodiką.

Vakarų Europoje, JAV ir kituose išsivysčiusiuose kraštuose tokio pobūdžio operacijos atliekamos jau daugiau nei 40 metų, operacijų technika ypač ištobulėjo per pastaruosius 15 metų. Lietuvoje tokie pacientai, kurių pagal patologijos dažnį kasmet turėtų būti apie 12–18, iki šiol negaudavo tinkamos medicininės pagalbos. Tai lėmė tiek šiuolaikinės medicinos aparatūros, tiek kvalifikuotų specialistų stygius. Šių pacientų gydymui reikalinga įvairių sričių medikų komanda. Šiandien Lietuvoje tokių operacijų, atitinkančių pasaulinius standartus, po truputį daugėja. Jas atlieka iš įvairių specialistų (veido ir žandikaulių chirurgo, neurochirurgo ir anesteziologo) sudaryta komanda. Kaimyninėse Baltijos šalyse tokio pobūdžio operacijos neatliekamos iki šiol.

Atliekant kraniofacialines operacijas, permodeliuojami kaukolės veidinės ir smegeninės dalies kaulai, suteikiama taisyklinga kaukolės forma, o kaulai fiksuojami plokštelėmis ir sraigtais. Optimalios pastarąjį dešimtmetį pasaulyje naudojamos kaulus

4 pav. Galimi kaukolės augimo sutrikimai per anksti sukaulėjus įvairioms kaukolės siūlėms A

B

5 pav. Pakitusi kaktos forma dėl per ankstyvo kairės pusės vainikinės kaukolės siūlės sukaulėjimo (A), kaktos forma iš karto po operacijos (B)

23

sveikata

6 pav. Ta pati pacientė, kaip ir 5 pav., prieš ir po kranioplastinės operacijos. Iki operacijos veidas asimetriškas dėl pakitusių akiduobių ir kaktos formų, pakrypusios nosies ašies. Po operacijos praėjus 6 mėnesiams veido išvaizda smarkiai pagerėjusi A

B

7 pav. A – trikampė kakta, susiformavusi per anksti sukaulėjus metopinei siūlei, B – praėjus 3 savaitėms po operacijos A

B

8 pav. A – laivelio formos kaukolė, susiformavusi per anksti sukaulėjus sagitalinei siūlei (pakaušis – nuotraukos apačioje), B – praėjus 5 mėnesiams po operacijos

24

fiksuojančios konstrukcijos gaminamos iš besirezorbuojančių (tirpstančių) medžiagų.

Tokios plokštelės ir sraigtai keletą mėnesių išlieka tvirti, o paskui ima tirpti (rezorbuotis) ir per keliolika mėnesių jų nebelieka. Tai leidžia vaikui atlikti tik vieną operaciją, t. y. nereikia išimti titaninių osteosintezės plokštelių, kurių palikti negalima dėl to, kad jos trukdo ilgalaikiam kaulų augimui. Nepašalinus titaninių plokštelių, dėl kaukolės kaulų specifinio augimo jos ilgainiui grimzta į kaulus ir atsiduria ties smegenimis, keldamos pavojų gyvybei. Taigi naudojant tirpstančias plokšteles išvengiama papildomos operacinės rizikos, kuri visada lydi tokio pobūdžio chirurgines intervencijas. Operacijas kraniosinostozių atvejais geriausia atlikti iki 1 metų amžiaus (dažniausiai – 6–11 mėnesių, priklausomai nuo patologijos diagnozavimo laiko, pasireiškimo formos ir sunkumo).

Vaiko kaukolė po gimimo intensyviai auga ir augančios smegenys padeda persiformuoti kaukolei, kurios forma koreguojama operacijos metu. Atliekant operaciją vyresniems vaikams, padidėja operacijos rizika, pati operacija tampa techniškai sudėtingesnė, ilgiau trunka, o operacijos rezultatai – neretai prastesni. Šiuo metu Lietuvoje egzistuojančios kaukolės veidinės ir smegeninės dalių korekcijos galimybės, laiku gydant, leidžia pasiekti gerų estetinių ir funkcinių rezultatų, o likimo nuskriaustiems asmenims gyventi visavertį gyvenimą.

Padėka Noriu labai padėkoti visiems, kartu gydantiems pacientus, turinčius įvairių veido vystymosi anomalijų, ypač ortodontei dr. Laurai Linkevičienei ir logopedei Astai Lipnickienei. Nuoširdžiai dėkoju ir anesteziologui Vidūnui Daugelavičiui, neurochirurgams Ramūnui Raugalui ir Gintarui Migauskui, be kurių pagalbos ir palaikymo Lietuvoje nebūtų galimos modernios kranioplastikos operacijos.

SPECTRUM 2013/1

įžvalgos

Apie sena ir nauja muzeologini mastyma Viktoras DENISENKO

Prof. dr. Pieteris van Menschas yra žinomas olandų mokslininkas ir vienas iškiliausių šiuolaikinės muzeologijos specialistų. Jis sutiko vadovauti Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Muzeologijos katedrai. Pradėjęs darbus Lietuvoje P. van Menschas surengė viešų paskaitų, skirtų muziejų darbuotojams ir visiems, kurie domisi šiuolaikinėmis muziejų raidos tendencijomis, ciklą. Kalbamės su šiuo mokslininku apie senojo ir naujojo muzeologinio mąstymo principus, apie muziejų atsakomybę bei etiką ir „neparankaus paveldo“ pažinimo kelius.

Vienoje iš savo viešų paskaitų Jūs kalbėjote apie naują muzeologinį mąstymą, tačiau pirmiausia norėčiau Jūsų paklausti: kaip galima būtų apibūdinti senojo muzeologinio mąstymo principus?

Manau, kad tradiciškai senas mąstymas muziejų moksle orientuojasi į praeities procesų nustatymą ir fiksavimą. Skirtingai nuo jo, naujas mąstymas koncentruojasi į visuomenės raidą. Be to, vadovaujantis senuoju mąstymu, muziejai įgauna savo vertę būdami mokslo institucijomis, jie orientuojasi į akademinį procesą. Pagal naują mąstymą muziejus būtų galima apibūdinti kaip mokymo, edukacijos institucijas. Sakyčiau, kad tai yra du pagrindiniai elementai, kurie lemia seną ir naują mąstymą muzeologijoje.

V. Naujiko nuotr.

SPECTRUM 2013/1

25

įžvalgos Ar tai reiškia, kad muziejai iš esmės yra panašūs į universitetus, kurie irgi turi ir mokslinę, ir edukacinę funkciją?

Jūs teisingai pastebėjote tokį panašumą.

Pažymėčiau, kad ir aukštosioms mokykloms būna sudėtinga atrasti tinkamą pusiausvyrą tarp šių dviejų plotmių. Kalbu apie tai, nes muziejams irgi būtų labai svarbu atrasti pusiausvyrą tarp mokslinių tyrimų, kolekcijų kaupimo ir edukacijos. Netvirtinu, kad muziejai neturi vykdyti mokslinių tyrimų, tačiau pusiausvyra tarp minėtų veiklos sričių šiandien, mano manymu, turėtų būti kitokia, nei buvo praeityje. Dar vienas panašumas tarp muziejų ir universitetų yra tas, kad šios institucijos turi misiją saugoti vadinamąją visuomenės atmintį.

Kokią įtaką muziejams daro naujosios technologijos?

Naujosios technologijos muziejams daro labai stiprų poveikį, ypač kataloguojant eksponatus, tyrinėjant juos ir platinant apie juos žinias. Tačiau tos technologijos yra labai svarbios ir kalbant apie auditorijos veiksnį, kai reikia pritraukti žmones dalyvauti muziejų gyvenime. Todėl interneto jungtis atlieka labai svarbų vaidmenį. Muziejai kviečia žmones virtualiai dalytis savo žiniomis ar disponuojamais daiktais, kurie gali turėti muziejinę vertę. Pavyzdžiui, mes vykdėme tokį projektą Diuseldorfe – kvietėme vyresnio amžiaus žmones virtualiai pasidalyti senomis nuotraukomis, darytomis prieš Antrąjį pasaulinį karą. Suprantama, kad tokį projektą galima įgyvendinti ir be interneto, tam nebūtinai reikalingos naujosios technologijos, tačiau internetas labai palengvina tokią veiklą. Jūs galite įtraukti į projektą ir tuos žmones, kurie kadaise gyveno Diuseldorfe, o šiandien yra išvykę kur nors į JAV ar Australiją.

Naujosios technologijos taip pat daro didelę įtaką bendruomenės sąvokos konceptualizavimui. Tradiciškai bendruomenės buvo apibrėžiamos kaip žmonių, kurie gyvena kartu ar yra susiję etniniu ar religiniu pagrindu, grupės. Šiandien bendruomenių formavimą labiau lemia bendri interesai.

Savo paskaitoje Jūs kaip tik minėjote, kad muziejų uždavinys yra padėti žmonėms atrasti save, savo tapatybę. Ar tai irgi yra susiję su bendruomenių formavimo principais?

Manau, kad čia irgi yra seno ir naujo požiūrio klausimas. Senasis požiūris yra susijęs su žinojimu, kad visuomenę sudaro skirtingos bendruomenės. Šias bendruomenes labai lengva išskirti ir apibūdinti. Pavyzdžiui,

26

tokiame mieste kaip Vilnius galima išskirti lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų, žydų ir t. t. bendruomenes. Jas būtų lengva identifikuoti pagal kultūrinius, etninius ir religinius požymius. Anksčiau muziejai kreipėsi į visas bendruomenes atskirai. Kiekvienai bendruomenei būdavo organizuojama atskira edukacinė programa, atskira ekspozicija ir pan. Tačiau aš manau, kad šiandien bendruomenių ribos yra sunykusios. Žmonės yra linkę patys save identifikuoti ir išskirti.

Identifikacijos rezultatas priklauso nuo visų turimų socialinių ir kultūrinių ryšių, todėl muziejams darosi vis sunkiau išskirti tikslines grupes. Štai kodėl aš pažymiu interneto svarbą, nes internetas formuoja modelį, kur žmonės save identifikuoja. Jie patys virtualioje erdvėje kuria savo identitetą ir organizuoja virtualias bendruomenes, naudodami „Facebook“ ar „Twitter“ platformas. Tai verčia keistis ir muziejus. Identiteto klausimas dabar priklauso individams, o ne grupėms, tačiau tai apsunkina muziejų darbą. Daug paprasčiau skirti savo darbą aiškioms grupėms, nei dirbti daugybei individų.

Ar šiandien sunku pritraukti žmones į muziejus?

Manau, kad pasauliniu mastu muziejai yra labai populiarūs. Tačiau visada yra pavojus, nes muziejams tenka konkuruoti su kitomis medijomis ir kitomis laisvalaikio leidimo formomis. Objektyviai žiūrint, žmonės turi vis mažiau laiko eiti į muziejus. Tai reiškia, kad muziejai šiandien susiduria su rimtais iššūkiais, kurie verčia juos ieškoti efektyvesnių ir įdomesnių ekspozicijų sudarymo ir pateikimo formų.

„Identiteto klausimas dabar priklauso individams, o ne grupėms, tačiau tai apsunkina muziejų darbą.

Daug paprasčiau skirti savo darbą aiškioms grupėms, nei dirbti daugybei individų.“ Ar muziejai pasaulyje pajuto globalios finansų krizės poveikį?

Suprantama, kad šiandien dauguma muziejų susiduria su finansavimo problemomis. Mano šalyje valdžia skiria muziejams vis mažiau lėšų. JAV, pavyzdžiui, yra ki-

tokia situacija, nes ten muziejai nėra tiek priklausomi nuo valstybės finansavimo, jie pritraukia daugiau privačių asmenų paramos. Tačiau JAV muziejai irgi susiduria su problemomis, nes mecenatai šiandien nėra tokie dosnūs, kaip buvo kadaise.

Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje yra kitokio pobūdžio problemų – nacionalinė ir vietinė valdžia griežtai nustato prioritetus ir muziejai dažniausiai nepatenka į šių prioritetinių sričių sąrašus.

Savo paskaitoje Jūs minėjote muziejų etiką. Gal galėtumėte papasakoti apie jos principus?

Pagrindinis bet kurios etikos principas yra atsakomybė. Muziejai turi jausti atsakomybę visuomenei ir ją sudarančioms bendruomenėms. Šita atsakomybė apima ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį. Pavyzdžiui, muziejai prisiima atsakomybę saugoti savo kolekcijas, kad jomis galėtų pasinaudoti ir ateities kartos.

Minėjote ir paveldo bendruomenę. Kas tai yra?

Paveldo bendruomenė yra ir mąstymo būdas, ir principai, pagal kuriuos organizuojamas (arba reorganizuojamas) muziejų darbas. Šiam klausimui planuoju skirti kitą savo paskaitą Vilniuje. Šiandien paveldu pradeda rūpintis organizuoti tinklai. Tai nereiškia, kad muziejai išnyks. Esu įsitikinęs, kad jie egzistuos ir ateityje, bet bus tokių tinklų dalis. Kitaip sakant, šiuos tinklus sudarys muziejai, privatūs asmenys, galbūt kitos organizacijos. Jie visi kartu prisiims atsakomybę už paveldo išsaugojimą.

Olandijoje mes jau turime tam tikros patirties šioje srityje, pavyzdžiui, rūpinantis kompiuteriniu ir transporto paveldu.

Galbūt galėtumėte pateikti keletą pavyzdžių, kaip tai veikia?

Kompiuterinis paveldas yra gana nauja paveldo rūšis. Mes jau turime muziejų, kuriuose surinktos kompiuterių kolekcijos, tačiau yra ir daug privačių kolekcininkų, kurie renka šiuos objektus. Paveldo bendruomenę galima būtų pavadinti tam tikru fondu arba organizacija, kurios nariai – muziejai, privatūs kolekcininkai ir kiti suinteresuoti asmenys. Taigi mes turime nacionalinę kolekciją, bet ta kolekcija yra virtuali. Turime eksponatus, surinktus vienoje duomenų bazėje, bet patys eksponatai yra skirtingose vietose – muziejuose, privačiose kolekcijose ir pan.

Tai reiškia, kad galime nagrinėti paveldą skirtingais požiūriais. Muziejuje dažniausiai yra pateikiama kokia nors viena perspektySPECTRUM 2013/1

Prof. dr. Pieteris van Menschas, vienas iškiliausių šiuolaikinės muzeologijos specialistų, vadovauja VU Komunikacijos fakulteto muzeologijos katedrai V. Naujiko nuotr.

va, tačiau dabar galima kolekcionuoti ne tik kompiuterius, bet ir skirtingas perspektyvas ar skirtingus požiūrius į kompiuterinės technikos raidą. Vienus tyrinėtojus galbūt domina kompiuterinės technologijos, kitus

„Tradiciškai bendruomenės buvo apibrėžiamos kaip žmonių, kurie gyvena kartu ar yra susiję etniniu ar religiniu pagrindu, grupės. Šiandien bendruomenių formavimą labiau lemia bendri interesai.“ – kompiuteriai kaip socialinis reiškinys, o trečius – programinės įrangos raida. Organizuodami kolekcijas tokiu būdu, mes gauname lankstesnio, dinamiškesnio požiūrio į paveldo objektus galimybę.

SPECTRUM 2013/1

Ar muziejams daro įtaką globalizacija, religiniai ir kultūriniai konfliktai?

Taip, tokia problema egzistuoja, ji yra sudėtinga, tačiau ją reikia reflektuoti. Ši problema kartu yra susijusi ir su etika, ir su bendruomenės identifikavimo klausimu.

Muziejai turi ieškoti galimybių plėtoti dialogą su visais visuomenės nariais. Negalima išmesti žmogaus iš savo bendravimo lauko, negalima sakyti, kad nenori kalbėtis, pavyzdžiui, su musulmonais. Svarbus etinis principas – turi kalbėtis su visais. Žinoma, gali nesutikti su kito pozicija, bet turi bendrauti.

Muziejus yra visuomeninė institucija ir jis turi būti atviras dialogui.

Kitas svarbus dalykas – dauguma musulmonų Olandijoje nėra nei ekstremistai, nei fundamentalistai. Pastarieji sudaro gana mažas grupes, tačiau šios grupės dažnai kalba garsiau už kitas. Tai apsunkina dialogą tarp bendruomenių. Labai svarbu neprarasti kontakto, kontaktuoti su skirtingomis visuomenės grupėmis. Čia irgi yra naujo mąstymo principai. Praeityje mes nelabai buvome linkę klausytis kitų. Pavyzdžiui, gamtos mokslų muziejai anksčiau niekada

nebūtų pradėję diskutuoti apie evoliucijos idėjos teisingumą, tačiau dabar muziejai yra atviresni visuomenei, o visuomenėje ne visi palaiko evoliucijos idėją.

Jūs nemažai dėmesio skiriate vadinamajam „neparankiam paveldui“. Gal galėtumėte papasakoti apie tai plačiau? Šiuo metu mes su kitų Europos universitetų mokslininkais rengiame atitinkamą tarptautinį projektą. Tikimės, kad mūsų projektas bus patvirtintas ir jam bus skirtas finansavimas. Dauguma europinių projektų yra orientuoti į „malonų paveldą“, lyg pasaulis būtų labai maloni ir graži vieta. Tačiau mes manome, kad paveldo diskurse labai svarbu reflektuoti ir nemalonius praeities dalykus, tragiškus išgyvenimus. Mes manome, kad svarbu atrasti kelią, kaip sąveikauti su nemaloniais praeities aspektais. Būtina suprasti, kad ši nemaloni praeitis visada turi savo kontekstą. Paveldas apskritai turi savo kontekstą, o ypač nemalonus paveldas. Svarbu pažiūrėti į jį iš skirtingų taškų ir pamatyti galimus prieigos kelius, suformuojant užbaigtą, kompleksinį paveldo diskursą.

27

retos kalbos

Urdu kalba – poezijos kalba, gimusi karo stovyklose Kristina Dolinina, Vilniaus universiteto Orientalistikos centras

Lietuvoje vis didėjant susidomėjimui Azijos kultūra ir retomis neeuropinėmis kalbomis, Vilniaus universiteto Orientalistikos centre planuojama dėstyti ir dar vieną Azijos kalbą – urdu, kuri prieš keletą metų jau buvo įtraukta į dėstomų kalbų sąrašus.

BEENU nuotr.

Didžioji penktadienio mečetė senajame Delyje

28

SPECTRUM 2013/1

Antrojo Delio sultono Iltutmisho mauzoliejaus mihrabas (stovi Kutub Minaro komplekse) SPECTRUM 2013/1

BEENU nuotr. „Meniškai“ apipavidalintos Korano ištraukos

Maulana Jamalio mauzoliejus (stovi Mehraulio archeologiniame parke)

nāgarī „miestas“), urdu kalboje vartojamas nasta’liq raštas – vienas iš persų ir arabų kalbų rašmenų stilių, bei dominuojantis persų kaligrafijos stilius. Nasta’liq raštas išsirutuliojo Irane aštuntame–devintame amžiuje ir iki šių laikų plačiai vartojamas Irane, Pakistane ir Afganistane poezijai ir kaligrafijos menui. Rašybai naudojamas supaprastintas nasta’liq variantas. Rašoma iš dešinės į kairę, kaip ir arabų kalboje. Hindi literatūrinėje kalboje – shudh hindi – apstu žodžių, paveldėtų iš sanskrito kalbos, o urdu literatūrinės kalbos žodyną sudaro žodžiai, atkeliavę iš persų ir arabų kalbų. Daugelis lingvistų urdu ir hindi kalbas laiko standartizuotomis vienos kalbos formomis, skirtumų problematiką aiškindami sociolingvistinėmis aplinkybėmis, nors keletas vis dėlto šias kalbas traktuoja kaip visiškai skirtingas.

Urdu kalbos pavadinimas yra tiurkų kilmės – ordū – „karo stovykla“, iš kurio kilęs ir anglų kalbos žodis horde – „orda, rinktinis pulkas“. Jau pats pavadinimas atskleidžia kalbos atsiradimo aplinkybes: zabān-e Urdue mo‘alla – „teismo kalba“ arba zabān-e Urdu ‫„ – ودرا نابز‬karo stovyklos kalba“. Šiaurinius ir centrinius Indijos regionus užkariavusios musulmonų dinastijos bendravimui su vietiniais gyventojais pradėjo vartoti tarsi kalbų mišinį, pagrįstą vietiniais dialektais, bet jame buvo gausu persų, arabų ir tiurkų kalbų žodžių. Rašoma buvo persų raštu.

Taigi, urdu ir hindi policentrinė kalba, dar kitaip vadinama hindustani, hindavi, dehlavi, rekhta, pradėjo rutuliotis Delio dialekto khari boli pagrindu (kuris savo ruožtu išsirutuliojo iš atitinkamo regiono senųjų indoarijų prakrit ir vidurinių indoarijų apabramsha formų – apytiksliai III–XIII amžiuose) Delio sultonato egzistavimo metu (1206–1527) ir visiškai susiformavo Mogolų dinastijos valdymo metais (1526–1858). Mogolų imperijos pradininkai, būdami mongolų kilmės, kalbėjo čagatajų kalba (uzbekų ir uigūrų kalbų pirmtakė, tiurkų kalbų šeima) ir vartojo persų kalbą, bet, užkariavę dalį Industano pusiasalio, kad įtvirtintų savo valdžią ir susišnekėtų su vietiniais gyventojais, buvo priversti vartoti indoarijų kilmės vietinę kalbą. Būtent ši kalba, rašoma persų raštu, 1837 metais, Indijoje įsigalėjus britams, pakeitė administracinę Mogolų imperijos persų kalbą ir tapo oficialia kalba (šalia anglų kalbos).

Po ilgai trukusio bendro raidos etapo Britų Indijos padalijimo ir nepriklausomybės paskelbimo metu hindi ir urdu kalbų likimai išsiskyrė: urdu tapo musulmonų ir oficialia Pakistano kalba, o hindi – indų ir Indijos nacionaline kalba.

Urdu kalbos dialektai i Urdu kalboje yra keletas oficialiai pripažintų dialektų: šalia standartinės urdu tai rekhta ir dakhni. Dakhni dialektas (taip pat vadinamas dakani, deccani, desia, mirgan) yra

L. Mickevičiaus nuotr.

L. Mickevičiaus nuotr.

Šiuo metu urdu kalba yra valstybinė – lingua franca – Pakistano Islamo Respublikos kalba. Ji taip pat plačiai vartojama Indijoje, kur yra viena iš 22 oficialų kalbų. Ja kalbama Džamu ir Kašmyro, Andhra Pradešo, Delio, Biharo, Uttar Pradešo ir Uttarkhando valstijose. Pasaulyje šnekančiųjų urdu kalba skaičius siekia 70 milijonų, o bendra urdu ir hindi kalba, dar vadinama hindustani, – 490 milijonų (ketvirtoji pagal vartotojų skaičių kalba pasaulyje). Išties, šių dviejų giminingų kalbų likimus būtų sunku išskirti: nuo pat susiformavimo prieš apytiksliai 1000 metų iki dabar, kai tiek Pakistano, tiek Indijos (ypač šiaurinių ir centrinių regionų) gyventojai gali suprasti vienas kitą ir susišnekėti tarpusavyje. Šnekamuoju lygmeniu urdu ir hindi kalbos neįtikėtinai panašios. Sutampa jų gramatinės, fonetinės ir sintaksinės struktūros, bendrinis žodynas, o skiriasi jos savo rašto sistemomis ir literatūriniu žodynu.

Hindi kalba paveldėjo sanskrito devanagari raidyną (devanāgarī: deva „dieviškas“ +

L. Mickevičiaus nuotr.

Istorijos vingiuose i Paslaptingi ir susipynę žmonių, kultūrų, tautų, civilizacijų ir kalbų likimai. Nenuspėjami ir painūs vingiai, paveikti laikotarpio ir ideologijos.

Urdu kalbos kelias irgi nepaprastas – nuo atsiradimo karo stovyklose, įsikūrusiose Delio sultonate XIII amžiuje, iki dabartinės formos.

Kutub Minaras

29

retos kalbos vartojamas Pietų Indijos Dekano regione: Maharaštroje, Andra Pradeše, Karnatakoje.

Iš kitų dialektų jis išsiskiria žodynu, pasiskolintu iš vietinių kalbų – marathi ir konkani.

Pakistane vartojamas urdu kalbos variantas skiriasi nuo indiškojo. Čia apstu žodžių, pasiskolintų iš vietinių kalbų ir dialektų: puštūnų, pandžabų, sindhų. Kalba formalesnė, vartojama labai daug persų ir arabų kilmės žodžių.

Rekhta arba rekhti – tai urdu poezijos kalba. Ja kūrė garsūs urdu poetai: Mirza Ghalib, Mir Taqi Mir, Muhammad Iqbal.

BEENU nuotr.

Keliaujant senojo Delio Čandini Čouko gatvėmis

Tokia pat formų kaita būdinga ir daiktavardžiams: pasakymas „jo mama“ gali būti pavartotas taip: formalus – uskī vālidamohtarmā, mandagus – uskī vālida, neformalus – uskī ammī bei nemandagus ir net žeminantis – uskī mān.

BEENU nuotr.

Formalumo lygiai ir mandagumo taisyklės i Dėl susiklosčiusių sociopolitinių aplinkybių ir plataus žodyno urdu kalboje yra keletas formalumo lygių. Dažnai vartojamų žodžių etimologija nusako, kiek kalba yra formali ir mandagi.

Pavyzdžiui, sinoniminių žodžių porų ‫یناپ‬ pānī ir ‫ بآ‬āb – „vanduo“ ar ‫ یمدآ‬ādmi ir ‫درم‬ mard – „žmogus“, pirmieji žodžiai yra hindustani kilmės ir vartojami šnekamojoje kalboje, o antrieji kilę iš persų kalbos ir vartojami formalioje ar poezijos kalboje.

Urdu kalbos leksikoje ir sintaksėje taip pat skiriami trys mandagumo lygiai – ādāb. Dėl mandagumo ir deramumo sureikšminimo urdu kalba užima iškilesnę, aristokratiškesnę poziciją tarp kitų artimų kalbų ir iki šių dienų dažnai yra dainų ir poezijos kalba (pvz., Holivudo filmuose). Šią kalbos mandagumo lygių sistemą vaizdingai iliustruoja veiksmažodžių vartojimas. Pavyzdžiui, veiksmažodžiai bolnā ‫انلوب‬ – „kalbėti“ ir baiţhnā ‫„ – انھٹیب‬sėdėti“ turi net penkias liepamosios nuosakos formas.

O jei dar pridėsime nemažai pagalbinių veiksmažodžių ir pasakymų, kurie, vartojami atitinkamose situacijose, gali išreikšti dar subtilesnius prasminius niuansus!

Taigi pažiūrėkime, kokios gali būti veiksmažodžių „kalbėti“ ir „sėdėti“ imperatyvo formos:

Industano pusiasalio regionai, kur urdu kalba yra oficiali arba viena iš oficialių kalbų

Senojo Delio knygų krautuvėlė, knygų prekeivis

Nemandagus Neformalus ir intymus Mandagus ir intymus (laikytinas gramatiškai netaisyklingu ir retai vartojamas) Formalus, bet intymus Formalus ir mandagus Labai oficialus ir ceremonialus

30

[tu] bol! [tum] bolo. [āp] bolo

‫ لوب وت‬ ‫ ولوب مت‬ ‫ ولوب پآ‬

[tu] baiţh! [tum] baiţho [āp] baiţho.

‫ھٹیب وت‬ ‫وھٹیب مت‬ ‫وھٹیب پآ‬

[āp] bolen [āp] bolīye [āp] farmaīye

‫ ںیلوب پآ‬ ‫ ےئیلوب پآ‬ ‫ ےئیامرف پآ‬

[āp] baiţhen. [āp] baiţhīye. [āp] tašrīf-rakhīye.

‫ںیھٹیب پآ‬ ‫ےئیھٹیب پآ‬ ‫ےئیھکر فیرشت پآ‬

SPECTRUM 2013/1

BEENU nuotr.

Knygų parduotuvėlės iškaba

Nasta‘liq kaligrafinio rašto pavyzdžiai

L. Mickevičiaus nuotr.

Raštas įamžintas akmenyje. Mehraulio archeologinio parko vandens saugyklos SPECTRUM 2013/1

Urdu literatūra i Urdu literatūros kelias neatsiejamas nuo urdu kalbos raidos istorijos. Urdu ir hindi literatūrinės tradicijos, kaip ir urdu ir hindi kalbos, glaudžiai susijusios tarpusavyje. Urdu literatūroje nuo pat jos atsiradimo (apytiksliai XIII amžiaus) iki XVIII–XIX amžiaus dominuoja poezijos žanras. Būtent dėl to išsivystė daug poezijos formų (ghazal, masnavi, qata, rubai, do-beti ir t. t.), iš kurių gražiausia ir labiausiai paplitusi – ghazal. Urdu poezijai artima sufijų pasaulėžiūra. Todėl meilės lyrika čia užima ypatingą vietą.

Pirmasis žymus hindustani (bendros hindi ir urdu kalbos) poetas – Amir Khusrow (1253–1325). Jis rašė tiek persų, tiek hindavi kalbomis ir iki šių dienų yra labai populiarus ir Pakistane, ir Indijoje: ख़ुसरो दरिया प्रेम का, उलटी वा की धार, जो उभरा सो डूब गया, जो डूबा सो पार.

Khusro dariya prem ka, ulṭī vā kī dhār, Jo ubhrā so ḍūb gayā, jo ḍūbā so pār.

Khusro! Nenuspėjama meilės upės tėkmė: Kas bando iškilti – nuskęs, kas skęsta – išplauks.

Savo apogėjų urdu poezija pasiekė XVIII– XIX amžiuje, kai kūrė poetai Mir Taqi Mir, Mirza Ghalib ir kiti. Šis laikotarpis atvėrė duris į grakščios poetinės formos ir gilios poetinės įžvalgos pasaulį: ‫ےگآ ےرم ایند ےہ لافطا ٔہچیزاب‬ ‫ےگآ ےرم اشامت زور و بش ےہ اتوہ‬ bāzīchah-e at̤fāl hai dunyā mire āge hotā hai shab-o-roz tamāshā mire āge Tik vaikų žaidimas – pasaulis šis, jau matytas Spektaklis, dieną naktį prieš mano akis.

(Ghalib)

31

paveldas

Iš Vilniaus universiteto muziejaus fondų

Vilniaus universiteto jubiliejiniai apdovanojimai, leidiniai, parodos Vytautas Gricius, VU muziejaus Rinkinių skyriaus vedėjas

V

ilniaus akademija aktyviai dalyvaudavo to meto bažnytinėse ir pasaulietinėse šventėse: ypač iškilmingai būdavo švenčiama Dievo Kūno šventė, dalyvaujama Dievo Kūno šventės procesijose, Abiejų Tautų Respublikos karalių sutiktuvių šventėse. 1640 m. liepos 31 d. akademija iškilmingai šventė jėzuitų ordino įsteigimo 100 metų jubiliejų: pagrindinės iškilmės vyko universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Šį jubiliejų aprašė akademijos rektorius, istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius.

1773 m. spalio 14 d. buvo įsteigta Edukacinė komisija – Abiejų Tautų Respublikos institucija, atsakinga už švietimo sistemą, o Vilniaus universitetas pervadintas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vyriausiąją mokyklą (Schola Princeps Magni Ducatus Lituaniae). 1781 m. lapkričio 24 d. buvo iškilmingai švenčiamas šios naujos mokyklos atidarymas. Iškilmės vyko senojoje jėzuitų auloje.

Pagrindine iškilmių puošybos detale tapo naujasis Vilniaus universiteto herbas. Antrą valandą po pietų atsivėrė aulos durys ir į salę iškilmingai įžengė rektorius Martynas Počobutas ir universiteto Senato nariai, pasipuošę raudonomis togomis. Rektorius pasakė ilgą kalbą, kurioje iškėlė Edukacinės komisijos nuopelnus, išvardijo universiteto mecenatų Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus, Abiejų Tautų Respublikos karalių Stepono Batoro, Vladislovo Vazos ir ypač karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio nuopelnus universitetui.

Tačiau rektoriaus kalboje nė vienu sakiniu neužsiminta apie jėzuitus ir akademiją. Tai gali būti pagrindinė priežastis, kodėl buvo „užmirštas“ 200 metų universiteto jubiliejus.

Vilniaus universiteto 250 metų jubiliejus (1829) buvo pirma universiteto jubiliejinė šventė, palikusi išsamius iškilmių aprašymus ir puikų jubiliejinių medalių rinkinį. Universiteto jubiliejaus šventimo data buvo pride-

32

R. Malaiškos nuotraukos

Pirmieji Vilniaus universiteto jubiliejai – 1679 m. (100 metų) ir 1779 m. (200 metų) – skendi istorijos miglose. Muziejus neturi nei šių jubiliejų daiktinių paminklų, nei jubiliejų šventimo aprašymų. Apie priežastis galima spėti tik netiesiogiai: 1655–1661 m. rusų ir kazokų intervencija (buvo sunaikintas universitetas ir jo išlaikymą garantuojantys universiteto dvarai) sutrukdė švęsti šimto metų jubiliejų, o senojo universiteto šeimininko – jėzuitų ordino panaikinimas, priešiškumas jų veiklai ir nuopelnams, korupcija ir universiteto turtų iššvaistymas (vizitatoriaus Juozapo Vibickio ataskaita) galbūt lėmė, kad ir 200 metų jubiliejus praėjo nepalikęs jokių pėdsakų.

Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejinis medalis. Autorius Vytautas Kašuba (tikroji pavardė Košuba), 1979 m. (aversas ir reversas)

SPECTRUM 2013/1

rinta prie caro Nikolajaus I gimimo dienos šventimo. Iškilmės prasidėjo 1828 m. birželio 23 d. mišiomis Šv. Jonų bažnyčioje. Mišias aukojo titulinis Anastasionopolio vyskupas, jėzuitas, matematikas, laisvųjų menų ir filosofijos daktaras, universiteto profesorius Tadas Kundzičius. Po mišių universiteto profesoriai ir studentai su universiteto kuratoriumi Nikolajumi Novosilcevu (1824–1830 m. kuravo Vilniaus mokslo apygardą) ir universiteto rektoriumi Vaclovu Pelikanu priekyje iškilminga eisena patraukė į naująją universiteto aulą (dabar VUB P. Smuglevičiaus salė). Sekant senąja universiteto tradicija, priekyje buvo nešamos universiteto insignijos: istorinis universiteto skeptras ir Aleksandro I 1803 m. balandžio 4 d. universiteto atnaujinimo aktas. P. Smuglevičiaus dekoruota naujoji universiteto aula atrodė labai iškilmingai: buvo išpuošta Vilniaus universiteto mecenatų ir profesorių portretais bei biustais. Skambėjo sveikinimai ir poezija, prakalbos buvo sakomos net keturiomis kalbomis: lotynų, lenkų, italų ir rusų.

Vakare universiteto rūmai ir Šv. Jonų varpinė švytėjo nuo iliuminacijų, o universitetas ta proga surengė banketą šimtui žmonių.

Universiteto kuratorius N. Novosilcevas, tarpininkaujant švietimo ministrui, kreipėsi į imperatorių Nikolajų I dėl leidimo kaldinti Vilniaus universiteto 250 metų jubiliejinį medalį. Imperatorius 1828 m. vasario 24 d. tokį leidimą davė. Vilniuje buvo parengtas medalio projektas su tekstu lotynų kalba.

Kadangi medalio averse buvo suprojektuotas Nikolajaus I profilis, medalį kalti turėjo garsus rusų tapytojas ir skulptorius, Rusijos dailės akademijos viceprezidentas grafas Fiodoras Tolstojus, kuris 1826 m. jau buvo nukalęs medalį su šio imperatoriaus atvaizdu.

Atsiųstas iš Vilniaus medalio piešinys buvo pakeistas, bet tekstas paliktas tas pats. 1828 m. medalis buvo nukaltas: averse – imperatorius Nikolajus I ir įrašas „Nicolao I Fautori – Universitas litterarum Vilnensis Hoc grati piique animi monumentum extare voluit VII cal. Quint. MDCCCXXVIII.“, o reverse – Abiejų Tautų Respublikos karalius Steponas Batoras, Rusijos imperatorius Aleksandras I ir tekstas „Stephano Batoreo conditori A. N. MDLXXVIII * Aleksandro I restitutori A. N. MDCCCIII“. Medaliai buvo nukalti vienodo dydžio: auksinis svėrė 250 g, sidabrinis 180 g, o didžioji tiražo dalis kalta iš bronzos. Visas šių medalių rinkinys buvo eksponuotas Vilniaus paveikslų galerijoje 2004 m. rugsėjo 16 – lapkričio 29 d. parodoje „Senasis Vilniaus universitetas: mokslo ir meno vertybės“, skirtoje Vilniaus universiteto 425 metų jubiliejui.

SPECTRUM 2013/1

Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejinis medalis. Autorius Gediminas Jokūbonis, 1979 m. (aversas ir reversas)

Ten pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą teko matyti labai retą universiteto medalį, kaltą iš aukso. Parodai šį unikalų medalių rinkinį paskolino kolekcininkas Edmundas Armoška.

Vilniaus universiteto muziejus turi keturis jubiliejinio medalio egzempliorius, kaltus iš sidabro (1 vnt.) ir bronzos (3 vnt.), iš kurių vienas – paauksuotas.

300 metų jubiliejų Vilniaus universitetas sutiko okupacinėmis sąlygomis: 1832 m. gegužės 13 d. caro Nikolajaus I dekretu universitetas buvo uždarytas ir 1879 m. pasitiko užvertomis durimis. Apie jokį oficialų universiteto sukakties minėjimą negalėjo būti nė kalbos.

Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. priėmė atkuriamo Vilniaus universiteto statutą, kurio pirmasis punktas skelbė: „Vilniaus universitetas atgaivinamas nuo 1919 m. sausio 1 d. Jis yra mokslo ir mokymo įstaiga ir 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto turtų paveldėtojas.“ Universitetas nepradėjo veikti, nes 1919 m. pirmomis

dienomis Vilnių užėmė lenkai, o netrukus į miestą įsiveržė Raudonoji armija. 1919 m. balandžio 21 d. lenkų kariuomenė išstūmė Raudonąją armiją ir užėmė Vilnių. 1919 m. spalio 11 d. iškilmingai buvo atidarytas lenkiškas Vilniaus Stepono Batoro universitetas.

Iškilmingo Vilniaus universiteto atidarymo iškilmėms organizuoti buvo įkurta atskira komisija, kuriai vadovauti buvo paskirtas grafas Antanas Tiškevičius. Vyko šventinės eisenos iš Vilniaus katedros į universitetą, iš Šv. Jonų bažnyčios į aulą, kur atidarymo proga kalbą pasakė Józefas Piłsudskis.

350 metų universiteto sukaktis Stepono Batoro universitete buvo paminėta labai iškilmingai. Dar 1919 m. prof. Ferdinandas Ruščicas naujai suprojektavo universiteto rektoriaus grandinę, ji buvo pagaminta iš šlifuoto kriaušės medžio ir iki 1929 m. tokiu pavidalu naudojama. 1929 m. Vilniaus miesto magistratas šią grandinę nuliejo iš sidabro ir jubiliejaus proga padovanojo universitetui. 1929 m.

Krokuvos meno mokyklos profesorius skulp-

Vilniaus universiteto 350 metų jubiliejinis medalis. Autorius Henrikas Giedraitis (Henryk Giedrojć), 1929 m. (aversas ir reversas)

33

paveldas torius Konstantinas Laščka suprojektavo naują universiteto rektoriaus skeptrą su Stepono Batoro figūra, jį Vilniaus universitetui jubiliejaus proga padovanojo Krokuvos Jogailos universitetas. Stepono Batoro universiteto bibliotekoje buvo atidarytos jubiliejinės parodos: P. Smuglevičiaus salėje – skirta senajam universitetui (1579–1832), viešosios skaityklos salėje – skirta atkurtajam universitetui (1919–1929) ir bibliotekos katalogų salėje – skirta profesoriui Joachimui Leleveliui.

Vilniaus universiteto Dailės fakulteto auklėtinis Henrikas Giedraitis (Henryk Giedrojć) suprojektavo jubiliejinį medalį, kurio averse buvo Stepono Batoro ir J. Piłsudskio bareljefai ir įrašas: „STEFAN BATORY ZALOŻYCIEL JÓZEF PILSUDSKI WSKRZESICIEL 1579–1929“, o reverse – senoji astronomijos observatorija su žodžiais „HINC ITUR AD ASTRA“ ir įrašas „UNIWERSYTET STEFANA BATOREGO W WILNIE“. H. Giedraitis Dailės fakultete lankė skulptoriaus Boleslovo Balziukevičiaus ir fotografo Jano Bulhako studijas ir

buvo laimėjęs J. Piłsudskio paminklo projektavimo konkursą. 1941 m. jis pateko į generolo V. Anderso armiją ir 1942 m. mirė Kermanšache (Iranas).

Jubiliejui atminti buvo išleistas dviejų tomų leidinys „Księga pamiątkowa ku uczczeniu CCCL rocznicy założenia i X wskrzeszenia Uniwersytetu Wileńskiego“, t.

1–2, Wilno, 1929.

1979 m. Vilniaus universitetas šventė 400 metų jubiliejų. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje buvo atidaryta paroda „Vilniaus universitetui – 400“. Jubiliejaus proga universitetą sveikino gausios užsienio šalių universitetų delegacijos, kurių dovanos šiuo metu saugomos Vilniaus universiteto fonduose.

Universitetas buvo apdovanotas Tautų draugystės ordinu – vienu iš TSRS valstybinių apdovanojimų. Ordinas įsteigtas 1972 m. gruodžio 17 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku. Tai – vienas rečiausių ir brangiausių TSRS ordinų, išsiskiriantis savo dizainu ir sudėtinga gamyba (yra keturių sluoksnių). Ordino eskizo autorius – lietuvių dailininkas Aleksandras Žukas.

Nemažai lietuvių dailininkų, tarp jų skulptorius Gediminas Jokūbonis, tapytojas, grafikas Vaclovas Kosciuška, skulptorius Vytautas Kašuba (tikroji pavardė Košuba), grafikas, medalių kūrėjas, monumentalistas Petras Repšys, sukūrė VU 400 metų jubiliejinius medalius. Skulptoriaus G. Jokūbonio stilizuoto jubiliejinio medalio averse – raidės „VU“ ir įrašas keturiomis kalbomis „Vilniaus universitetas“. Reverse pavaizduotas VU Didžiojo kiemo kontūras, apsuptas universiteto pastatų. Viduryje įrašas „1579–1979“.

G. Jokūbonis sukūrė ir Vilniaus universiteto bibliotekos 400 metų jubiliejinį medalį. Labai informatyvus skulptoriaus V. Kašubos medalis. Jo reverse pavaizduoti VU architektūrinio ansamblio fragmentai. Viršuje datos „1579–1979“, apačioje įrašas „VILNIAUS UNIVERSITETAS“. Kairėje pusėje – dailininko parašas „V. Kašuba“, dešinėje Vilniaus miesto herbas „Šv. Kristoforas“, reverse – laisvai interpretuotas XVIII a. antrosios pusės jėzuitų akademijos didysis antspaudas, aplink įrašas „UNIVERSITAS LITUANIAE VILNENSIS A•D•MDLXXIX CONDITA“.

Vilniaus universiteto 250 metų jubiliejiniai medaliai (sidabro, bronzos, paauksuotas). Autorius Fiodoras Tolstojus, 1828 m. (aversai ir reversai)

34

SPECTRUM 2013/1

retro

Kultūros klubo pėdsakais: nuo šokių iki pramogų industrijos

„Universiteto kūnas jau šiek tiek senas, bet jo siela dar jauna – tai mes, studentai, kurių širdys, nors ir dangus griūtų, vis tiek pulsuoja, pulsuotų ir pulsuos.“ (Tarybinis studentas, 1985) V. Naujiko nuotr.

Birutė Kuklytė

Tinkamą studentų pulso dažnį stengėsi palaikyti sovietiniu laikotarpiu Universitete veikęs Kultūros klubas, kuris kartu su Studentų profesinės sąjungos komitetu vadovavo studentų kultūriniam auklėjamajam darbui. Klubo prieglobstyje skleidėsi studentų meno saviveikla, organizaciniai gebėjimai.

SPECTRUM 2013/1

K

ultūros klubo veiklos kroniką šiandien randame „Tarybinio studento“ puslapiuose. Spaudoje neaprašytą darbinę virtuvę mena buvęs Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto1 Studentų profesinės sąjungos pirmininkas Vytautas Žeimantas (1969–1973), ilgamečiai Universiteto Kultūros klubo vedėjai ir darbuotojai: Zigmantas Levickas (1967–1981), Rima Juknytė-Kurienė (1981–1988), Rimantas Ališauskas (1985–1989).

1

Toliau tekste – Universitetas.

35

retro

Chemijos fakulteto vokalinio instrumentinio ansamblio (VIA) narys, „Melagio diena“, 1976 V. Naujiko nuotr.

Universiteto Kultūros klubo istorija turtinga koncertų, poilsio vakarų, susitikimų su literatūros ir meno darbuotojais. Gražiomis tradicijomis tapo imatrikuliacija (fuksų krikštynos), mediumai, naujametiniai karnavalai, fakultetų dienos, Melagių kermošius, diplomantų palydos, fakultetų ir Universiteto meno saviveiklos apžiūros, LIK’ai 2, fakultetų vokalinių instrumentinių grupių koncertai. Kultūros klubas nuolat jautė ritmą, jo veikla puikiai atspindėjo jaunimo kultūros virsmus.

2

36

Linksmųjų ir išradingųjų klubų susitikimai.

SPECTRUM 2013/1

Pirmieji žingsniai I Buvęs Universiteto Studentų profesinės sąjungos pirmininkas Vytautas Žeimantas prisimena: Kai aš atėjau, profsąjunga buvo gana apleistoje būklėje. Nebuvo pinigų, tai aš, motyvuodamas tuo, kad mes studentai ir esame palyginti vargšai, išreikalavau, kad mūsų renkami nario mokesčiai pasiliktų pas mus ir juos galėtume naudoti profsąjungos reikmėms. Anksčiau pusę tų pinigų paimdavo respublikinė profsąjungų taryba ir atiduodavo ir taip jau turtingiems kolektyvams. Išsikovoję finansavimą galėjome daug intensyviau vystyti studentų saviveiklą. Pradėjom organizuoti tarpfakultetines studentų meno saviveiklos peržiūras, sukūrėm tam tikrą ritualą su komisija, apdovanojimais. Ir tuo metu prasidėjo visas vajus bitlų ir elektrinių gitarų bumas – visiems atėjo didelis noras groti. Gitara tuo metu kainavo nei daug, nei mažai, prasčiausia – 300 rublių (baigęs universitetą likau dėstyti – mano alga buvo 105 rubliai!). Aišku, kad tais laikais studentas tokių pinigų neturėjo, todėl teko rūpintis mums. 1969–1971 m. laikotarpiu Studentų profsąjungos komitetas išskyrė 7 100 rublių instrumentams pirkti, tai čia išeina 10–15 gitarų. Mušamieji kainavo 500. Taip pradėjom kurti ansambliukus, kai kuriuose fakultetuose jie jau buvo.

V. Naujiko nuotr.

Pirmą kartą didelė bigbito dozė Universitete suskambo 1968 m. pavasarį.

Aktų salė buvo perpildyta – pirmą kartą buvo organizuotas Vilniaus bigbito muzikos ansamblių festivalis. Tiesa, jame dalyvavo penki sostinės gamyklų kolektyvai ir svečiai iš KPI3, Universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų bigbito grupių nebuvo girdėti... Visai netrukus Universiteto bigbito ansambliu nr. 1 tapo „Vienuoliai“ – sugroję pirmosiose Fidi4 (1969 m.), dažnai rodęsi Aktų salės scenoje, fakultetų dienose. Ir nors kartais tekdavo iškintis dėl savo muzikos Fizikos fakulteto dekanate (kartą ansamblio vadovas Eugenijus Gaižauskas turėjo įrodinėti, kad jų viešai atlikta daina yra ne partizaninė, o iš sovietiniais metais išleisto dainyno), studentų profesinė sąjunga, konkrečiai, V. Žeimantas plėtė ansamblio koncertų geografiją – Krasnodaras, Baku, Talinas: Tarybinis studentas, 1968

Bendraudavom su kitų respublikų universitetų profsąjungomis. Su Krasnodaro universitetu keisdavomės poilsiniais kelialapiais – aš jiems duodu į Palangą, o jie man prie Juodosios jūros. Po to pradėjom keistis ir kolektyvais, taip nuvežėm „Vienuolius“ ten pagroti.

Atsiliepimas po koncerto: „Oj šumnyje rebiata“. Reiškia, triukšmingai grojo, jiems pasirodė, kad net per daug vakarietiškai. Na, mes, sakom, iš Vakarų, mes tokie. Paskui, regis, organizavome jiems į Taliną, o pas mus buvo atvažiavęs Talino politechnikos instituto ansamblis „Euforija“. Aktų salėje suorganizavau jiems koncertą, surinkom publiką, jie bilietus savo pardavinėjo, užsidirbo kažkiek vaikinai.

Bet tokios euforijos, kaip aš įsivaizdavau, nebuvo – gan rami estradinė estiška muzika, 3 4

Fizikos fakulteto VIA „Vienuoliai“ repetuoja bitlų „Because“.

E. Gaižausko asm. arch. nuotr.

Kauno politechnikos institutas.

Universiteto Fizikos fakulteto dienos.

SPECTRUM 2013/1

37

retro gal vienas kitas vakarietiškas pasikraipymas.

Mūsų žmonės plojo gana saikingai, į audrą nepapuolė. Kai „Vienuoliai“ tuo tarpu juos įvesdavo į tam tikrą ekstazę.

1972 m. Studentų profesinės sąjungos komitetas pradėjo rengti žanrines apžiūras – meninio skaitymo, agitbrigadų, fotografijos konkursus. Toliau jaunimo muzika skambėjo Medicinos fakulteto organizuotuose gitaristų vokalistų konkursuose, estradinės muzikos, dainuojamosios poezijos festivalyje „Filologijos ruduo“.

Poilsis – šokiuose! I Masiškiausia studentų laisvalaikio leidimo forma buvo šokiai, tada vadinti poilsio vakarais. 1961 m., kai šokiams dar grojo orkestrai, „Tarybiniame studente“ pasirodė Kultūros klubo kvietimas į šiuolaikinių šokių kursus. Vėliau Universiteto Aktų salėje pradėti rengti vieni pirmųjų mokamų šokių visame Vilniuje. Ilgametis Kultūros klubo vedėjas Zigmantas Levickas stengėsi juose palaikyti geležinę tvarką: Šviesos išjungt neleisdavau, nes kai tik tamsu, tai žinot, studentai pasiunta. Tuo laiku buvo skiriami draugovininkai iš Teisės fakulteto tvarkai prižiūrėti. Labai buvo griežta – pas mus galėjo įeiti tik studentas, niekas negalėjo įeiti iš gatvės. O visi veržėsi. Jaunuoliai iš Raudonosios armijos prospekto irgi norėdavo pakliūti. Po šokių būdavo muštynės – gatvės mušdavosi, bet ne studentai, o gatvių grupuotės. Tai aš sakydavau taip – aš įleisiu jūsų 5 ar 6, bet jei jūs Čiurlionio gatvėj ar šimtas metrų Šokiai Universiteto Aktų salėje. Groja „Vienuoliai“

E. Gaižausko asm. arch. nuotr.

nuo jos organizuosit muštynes – nei vienas mėnesį neįeisit. Aš juos laikiau ant vadžių labai trumpai, o jie sutvarkė man tokius dalykus...

Neleido niekam muštis aplink tuos 100 metrų.

Aišku, įvykdavo kažkokių konfliktų – išdauždavo apačioj langus, bet aš buvau tam pasiruošęs. Rytoj pat sudedu naujus stiklus. Prorektorius Sudavičius mane iškviečia – kas ten, sako, daužė langus, ūkio dalis skambino. O ten prie Medicinos fakulteto budėdavo ūkininkas, čia pat buvo ūkio dalis, Fizinio lavinimo katedra kieme, tai momentaliai žinia nueidavo. Aš sakau, prorektoriau, kokius langus? Visi langai sveiki, gal, sakau, šalia kas nors, bet kas liečia Aktų salės langus prie įėjimo – visi sveiki. Prorektorius skambina ūkininkui, liepia nueit patikrint – tas nueina ir randa sveikus. Aš šukes V. Naujiko nuotr.

sušluodavau, surinkdavau, stiklus įstatydavau – viską pats. Nes žinojau, kad kitaip neleis daryt šokių. Paskui Sudavičius su laiku perprato mane. Traukdavo per dantį – girdėjau išdaužė, tai sudėjai jau?

Visi poilsio vakarai Aktų salėje prasidėdavo menine programa. Aktoriai scenoje skaitydavo noveles, apsakymus, poetai eiles, viešėdavo chorai, vokaliniai instrumentiniai ansambliai. Aišku, studentai labiau norėdavo pašokti, bet vis tiek ateidavo į pirmąją dalį, nes įleidžiamųjų kiekis buvo ribotas. Prisirinkdavo pilna salė, programos visi klausydavo stovėdami (suolai būdavo šonuose). Pasak Z. Levicko, Universitete yra koncertavusios visos to meto žvaigždės: „Į Universiteto sceną verždavosi visi, nes žinojo, kad čia renkasi studentų elitas. Kai pamačiau, kad Aktų salėje darosi ankšta – gavau leidimą organizuoti renginius Skargos kieme. Ten sutilpdavo nuo 2 iki 3 tūkst. studentų.“ Kadangi jaunimo pasilinksminimo vietų sovietmečiu dažniausiai trūkdavo, šokiai (vėliau diskotekos) atnešdavo didelius pinigus, kurie leido išlaikyti meno saviveiklos kolektyvus, plėsti Kultūros klubą ir jo veiklą. Kurį laiką Universiteto Kultūros klubas asocijuodavosi su vienu žmogumi – vedėju, kuris būdavo etatinis darbuotojas, atsakingas už klubo veiklos administravimą, bet po truputį klubo gretos augo, stiprėjo jo padaliniai fakultetuose (kiekviename buvo fakultetinis Kultūros klubas, kuriam vadovavo pirmininkas). 1978 m.

Kultūros klubą sudarė 13 narių ir klubo vedėjas Z. Levickas, 1983 m. klubas jau turėjo 111 narių. 1984 m. klube jau buvo 5 etatiniai darbuotojai, vėliau jų padaugėjo iki 10.

38

SPECTRUM 2013/1

Pramogų industrijos link I Gana ryškus kokybinis Kultūros klubo darbo šuolis įvyko devintojo dešimtmečio pradžioje. 1981 m. ilgametį klubo vedėją, mediką Z. Levicką, pakeitė Valstybinės konservatorijos Klaipėdos kultūros fakulteto absolventė Rima Juknytė. Dauguma renginių iš Aktų salės, auditorijų, Universiteto kavinės persikėlė į naujai pastatytą valgyklų kompleksą Saulėtekyje, kur buvo įrengta diskotekų salė, 1987 m. antrame aukšte atidaryta studentų kavinė „Gaudeamus“.

Rima Juknytė-Kurienė: Mus pravardžiuodavo „pramogų industrija“, bet tai buvo labai gera platforma jaunam žmogui išbandyt, išreikšt save. Juolab kad mes ne tik renginius organizuodavom, dar darydavom seminarus. Aš jaučiau, kad mano pareiga yra metodiškai praskalauti smegenis jiem visiem, kad jie suprastų, ką daro, kad renginys turi turėti bent kažkokią savo dramaturgiją.

Medicinos fakulteto VIA. Melagio diena, 1976

V. Naujiko nuotr.

Tam Kultūros klubas rengdavo aktyvo mokyklą, kurios programa apėmė įvairių fakultetų renginių stebėjimą ir analizę, teorinius seminarus, jų metu buvo aiškinama renginių organizavimo metodika, analizuojama masinių švenčių istorija, dramaturgija, scenarijaus rašymo principai. Aktyvo mokyklos nariai organizavo renginius, juos vedė, vykdavo kūrybinės stovyklos. Šioje atmosferoje gimė Romo Lileikio susitikimų ciklas „Labas vakaras“, fakultetų pramoginiai vakarai diskotekų salėje, neretai virsdavę fantastiniais hepeningais.

Kartu pradėta bendradarbiauti su kitų aukštųjų mokyklų kultūros klubais, rengti studentų festivaliai, skirti Tarptautinei studentų dienai (lapkričio 17 d.).

Rimantas Ališauskas, paskutinis Kultūros klubo vedėjas, skaičiuoja: „Pas mus savo veiklą pradėjo Artūro Noviko džiazo studija, programas „vyniojo“ šou grupė „Dviratis“, renginių vedimo įgūdžių įgijo Arnas Klivečka, Arūnas Valinskas, kurį laiką dirbo Raimundas Bingelis, o kur dar „Amicus“ diskoteka su visa komanda...“

Akimirkos iš studentų meno saviveiklos festivalio, aštuntas dešimtmetis

V. Naujiko nuotr.

Tokia būtų trumpa ir labai epizodinė pažintis su Universiteto studentų kultūrinio gyvenimo organizaciniu epicentru – Kultūros klubu.

Ilgainiui jis tapo nemažos dalies šiandienio šou verslo žvaigždžių ir pramogų industrijos kūrėjų kalve. Universiteto Požemio, Estradinės satyros miniatiūrų teatrų, Pantomimos trupės, agitbrigadų, muzikos, susitikimų sekcijų, kitų meno saviveiklos kolektyvų ir festivalių istorijai išpasakoti prireiktų keleto šimtų ar tūkstančių puslapių.

SPECTRUM 2013/1

39

atsako ekspertai

Kaip buityje iš vaisių ir daržovių p

D

aržovės ir vaisiai yra būtina ir rekomenduojama žmogaus raciono dalis, skaidulinių medžiagų, vitaminų ir mineralų šaltinis. Tačiau didėjant žmonijos susirūpinimui dėl aplinkos ir maisto produktų užterštumo, neišvengiamai keliami klausimai, kaip apsisaugoti nuo medžiagų, kenkiančių mūsų sveikatai.

Nitratai (NO3–) – tai natūraliai dirvoje aptinkami azoto junginiai, svarbi augalų maisto medžiaga. Daržovės yra linkusios kaupti nitratus, o vaisiuose nitratų neaptinkama. Daugiausia nitratų turi lapinės daržovės (salotos, špinatai, kopūstai), jų kiekis priklauso nuo daržovių auginimo būdo, metų laiko, šviesos, naudojamų trąšų. Patys nitratai nėra labai toksiški, tačiau žmogaus organizme jie metabolizuojasi į nitritus (NO2–), o jau nitritai oksiduoja geležį hemoglobine į Fe3+ formą, taigi sutrinka deguonies pernešimas. Išsivysto sutrikimas methemoglobinemija, kuris yra ypač pavojingas kūdikiams ir besilaukiančioms moterims. Taip pat nitritai yra pavojingi dėl galimo jų kancerogeniškumo. Nitratus efektyviai mažina daržovių mirkymas švariame vandenyje (nitratai – tai neorganinės kilmės medžiagos, kurios pasižymi labai geru tirpumu vandenyje). Taip pat nitratų kiekis mažėja daržoves verdant ir rauginant. Mažiau nitratų turės lauke, ne šiltnamiuose, auginamos daržovės, tad patartina daugiau valgyti daržovių

Jau nesistebime visais metų laikais matydami parduotuvių lentynose šviežius vaisius ir daržoves. Įpratome juos pirkti ir valgyti.

Tačiau vis dažniau kalbama ne vien apie augalinės kilmės produktų naudą, bet ir apie nitratais, sunkiaisiais metalais ar pesticidais užterštus vaisius ir daržoves, kurių vartojimas maistui gali būti žalingas sveikatai. Ar yra koks nors būdas buityje iš vaisių ir daržovių pašalinti kenksmingas medžiagas arba bent sumažinti šių produktų užterštumą?

Atsako VU Chemijos fakulteto Organinės chemijos katedros docentė Inga Čikotienė. jų sezono metu. Iš tikrųjų, apsinuodyti nitratais, gaunamais su daržovėmis, yra sunkiai įmanoma, jeigu laikomasi elementarių daržovių paruošimo taisyklių. Didesnį susirūpinimą turėtų kelti nitratais ir nitritais užterštas geriamasis šulinių ir gręžinių vanduo. Buityje gana nesunkiai galima įvertinti vandens ar daržovių užterštumą nitratais bei nitritais, naudojantis specialiomis indikatorinėmis juostelėmis, kurių galima įsigyti sodo reikmenų parduotuvėse (1 pav.).

Sunkiųjų metalų (švino, kadmio, gyvsidabrio, chromo ir t. t.) augalinės kilmės produktuose atsiranda daugiausia dėl žmogaus veiklos (plėtojant pramonę, didėjant automobilių srautams). Sunkiųjų metalų junginių

1 pav. Nitratų nustatymo juostelės. Kairėje – nitratų koncentracija neviršija normos; dešinėje – nitratų koncentracija gerokai viršija normas

Vėlyvas 2013-ųjų pavasaris Prof. Arūnas Bukantis, VU Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedra

Š

ių metų kovas, nors ir atšiaurus, – vidutinė temperatūra Vilniuje buvo –4,8 °C – užėmė tik 34-ąją vietą tarp šalčiausių kovo mėnesių per visą meteorologinių stebėjimų istoriją Vilniuje nuo 1777 m. (vidutinė daugiametė kovo oro temperatūra Vilniuje – 1,9 °C). Nors šalčio rekordas nepasiektas, šis mėnuo mūsų šalyje buvo ypač ekstremalus. Šalčiausi kovo mėnesiai, kai vidutinė oro temperatūra lyg viduržiemį tesiekė –9,4 °C, buvo 1942 ir 1952 m. Nedaug nuo jų atsiliko 1785 ir 1799 m. kovo mėnesiai.

Kovas, kaip ir vasaris, iš kitų mėnesių išsiskiria pačiomis didžiausiomis temperatūros svyra-

40

vimo amplitudėmis, didesnėmis nei 59 °C. Kovo šalčio rekordas užfiksuotas 1964 m.

Varėnoje – minus 37,5 °C, o rekordinė +21,8 °C šiluma – 1968 m. Kybartuose.

Nors pasaulinis atšilimas, atrodo, kiek sulėtėjo – 2012 m. pagal globalią temperatūrą užėmė „tik“ 10-ąją vietą iš 132 – atšilimo padarinių tai nesumenkino. Jie juntami visame pasaulyje. Tai padidėjęs klimato ekstremalumas ir daugiau anomalijų, kaip antai sausros, stiprūs šalčiai ar dideli karščiai, neretai užklumpantys jiems nebūdingu metų laiku.

Pavyzdžiui, 2012 m. jau balandžio pabaigoje Lietuvoje užfiksuotas didesnis nei 31°C karštis, kuris tokiu laiku nėra įprastas. Žemiausia balandžio temperatūra užregistruota 1963 m. Švenčionyse – minus 23,0 °C. Pastarųjų keturių žiemų temperatūra Lietuvoje neatrodytų išskirtinė, jei jas lygintume su XX a. penktojo–septintojo dešimtmečio

orais, kai stiprių ilgalaikių šalčių pasitaikydavo ypač dažnai. Paskui buvo šiltesnis laikotarpis, todėl 2010–2013 m. žiemos mums atrodo anomalios, nors realiai jos atitinka vidutinę daugiametę žiemą.

Pasaulinis atšilimas sukėlė chaosą atmosferos cirkuliacijoje ir lėmė jos pokyčius.

Mūsų platumose didžiausią įtaką orams paprastai daro vakarų pernaša nuo Atlanto vandenyno, tačiau šylant klimatui sustiprėjo meridianinė cirkuliacija (oro masių apykaita tarp atogrąžų ir poliarinių platumų). Dėl to kartais prisninga net Egipte, Arabijos pusiasalyje, Vietname, Floridoje. Tai neįprastas, bet paaiškinamas reiškinys, nes šaltos oro masės prasiskverbia giliai į pietus ir, priešingai, šiltos – į šiaurę. Pavyzdžiui, šiemet kovo pradžioje net už poliaračio esančioje Grenlandijoje buvo neįprastai šilta – temperatūra pakilo aukščiau nulio.

SPECTRUM 2013/1

ašalinti kenksmingas medžiagas? tirpumas vandenyje paprastai būna mažesnis nei nitratų, todėl net ir gausiai plaunant vandeniu daržoves ir vaisius efektyviai šie toksinai nepašalinami. Sunkieji metalai, susikaupę žmogaus organizme, sukelia įvairius lėtinius negalavimus. Stebuklingo recepto, kuris patartų, kaip pašalinti sunkiuosius metalus iš daržovių, nėra. Čia galioja paprastos prevencinės taisyklės: nederėtų vartoti šalia gamyklų arba judrių gatvių auginamų daržovių ir vaisių, patariama pirmenybę teikti patikimų ūkininkų arba pačių augintai arba rinktai produkcijai.

Pesticidai – tai paprastai sintetinant gaunami organiniai junginiai, kurių paskirtis yra apsaugoti vaisius ir daržoves nuo kenkėjų. Didėjant augalinės produkcijos poreikiui, šiais laikais sunku būtų rasti vaisių arba daržovę, kurių sudėtyje nebūtų bent vienos rūšies pesticido, o dažniausiai sezono metu vienai vaisių ar daržovių rūšiai naudojama keletas pesticidų. Taip pat importiniai vaisiai neretai yra padengiami specialiu vašku, kuris neleidžia produktams greitai gęsti juos transportuojant ar sandėliuojant. Sintetiniai pesticidai šiais laikais vadinami „nuodinga būtinybe“. Šiuo metu yra naudojami tūkstančiai skirtingų cheminių pesticidų, kurių toksiškumas vertinamas pagal penkis kriterijus, t. y., ar pesticidas: a) gali sukelti vėžines ligas,

b) veikia nervų sistemą, c) sukelia hormonų disbalansą organizme, d) sukelia vaisingumo funkcijų sutrikimus, e) yra toksiškas bitėms.

Lietuvos ir visos Europos orus šių metų kovą lėmė galingi Grenlandijos ir Skandinavijos anticiklonai, todėl vyravo šalti ir labai sausi orai. Santykinis oro drėgnis kai kuriomis dienomis nukrisdavo net žemiau 20 %. Šių anticiklonų susidarymą ir stabilumą užtikrino didelė šalčio anomalija stratosferoje virš vakarinio Arkties sektoriaus. Todėl mūsų regionui būdingą vakarų pernašą pakeitė oro masių prietaka iš rytų ir šiaurės.

Toks cirkuliacijos tipas yra labai stabilus, jį palengva išardyti gali tik Saulės spinduliuotės prietaka. Šylant klimatui troposferoje padaugėjo vandens garų. Todėl susidaro geresnės sąlygos debesims formuotis, iškrinta daugiau sniego arba lietaus pavidalo kritulių. Tą eilinį kartą patvirtino šių metų kovą Rusijos europinėje dalyje, Ukrainoje, Pietų ir Vidurio Europoje siautusios sniego audros bei smarkus snygis Lietuvoje per Šv. Velykas.

Apskritai, pastaraisiais metais pastebimas sniego dangos plotų didėjimas visame Šiaurės pusrutulyje. Šiaurės pusrutulį šiemet stingdo šaltas pavasaris, o Australiją ištisus tris mėnesius

(2012 gruodį – 2013 vasarį) kamavo rekordiniai 35–40 °C karščiai. Tai stipriausia kaitra per visą Australijos meteorologinių stebėjimų istoriją. JAV 2012 m. vasara taip pat sumušė visus karščio rekordus. Bet didžiausias 2012-ųjų „pasiekimas“ – tai rekordiškai sumažėjęs ledo plotas Arktyje: 2012 m. vasaros pabaigoje ledo buvo likę tik 3,41 mln. km2. Tai net 49 % mažiau nei 1979–2000 m. vidurkis.

2012-ųjų vasarą tirpo beveik visas Grenlandijos ledynas. Tirpimas apėmė net 97 % ledyno ploto, o XX a. pabaigoje jis siekdavo vidutiniškai 40–50 %. Tyrimai rodo, kad šie Arkties ir Grenlandijos ledų tirpimo procesai tarpusavyje gali būti susiję tvirtu grįžtamuoju ryšiu. Vasarą sumažėjus Arkties ledų plotams čia susidaro teigiama oro temperatūros anomalija, kuri padidina terminį kontrastą su Grenlandija, dėl to virš jos ledyno ima kilti atmosferos slėgis ir ilgam įsitvirtina didžiulis anticiklonas, apglėbiantis net dalį Arkties. Saulėti orai, kaip žinoma, dar labiau paspartina oro ir vandens temperatūros kilimą Arktyje ir Grenlandijos ledyno tirpimą. Tokias prielaidas patvirtina aktyvūs

SPECTRUM 2013/1

2 pav. Sintetinių pesticidų cheminės struktūros

kai norima atsikratyti rūgštinių medžiagų, o dauguma pesticidų nepasižymi rūgštinėmis savybėmis), o indų ploviklių naudojimas gali pridaryti daugiau žalos, negu naudos (ploviklis įsiskverbs į vaisiaus poras ir, be pesticido likučio, dar suvalgysime šiek tiek ploviklio). Daugiausia pesticidų likučių yra vaisiaus žievėje, tad patartina ją visuomet nulupti.

Nereikėtų pamiršti, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nuolat tikrina augalinės produkcijos kokybę ir dažniausiai į prekybą patenka produktai, kuriuose pesticidų koncentracijos neviršija nustatytų normų. Ir, aišku, nereikia visiškai nurašyti žmogaus imuniteto. Tam tikro cheminio teršalo poveikis ne visiems žmonėms bus vienodas, daug kas priklausys nuo žmogaus organizmo ir jo imuninės sistemos būklės.

anticiklogenezės procesai virš Grenlandijos ne tik 2012 m., bet ir 1999, 2007 ir 2010 m., kai buvo labai sumažėję ledų plotai Arktyje. Šiemet Arktyje ledo danga jau pradėjo tirpti kovo 16 d.

Taigi, klimato kaita lemia vis stipresnes orų anomalijas, vis sunkiau yra sudaryti ilgalaikes orų prognozes. Klimatiniai 234 metų duomenys rodo, kad Lietuvoje po šalto kovo šiltų ir šaltų vasaros mėnesių tikimybė beveik nesiskiria.

www.sxc.hu nuotr

Toksinis pesticidų efektas gali būti ūmus (taip dažniausiai apsinuodija žmonės, dirbdami dideliuose daržovių ar vaisių ūkiuose) arba lėtinis, kai nedideliais pesticidų kiekiais nuodijamasi ilgą laiką. Ypač pavojingi pesticidai yra uždraudžiami naudoti. Taip atsitiko su geriausiai žinomu pesticidu DDT (dichlorodifeniltrichloroetanu), už kurio sukūrimą šveicarų mokslininkui P. H. Miuleriui 1948 m. buvo skirta Nobelio premija. Šis pesticidas buvo ypač dažnai naudojamas vabzdžiams naikinti, o vėliau buvo aptiktas stiprus jo kancerogeniškumas.

Sintetiniai pesticidai (jų struktūros pavyzdžių galima matyti 2 pav.) paprastai mažai tirpsta vandenyje, bet pasižymi gana geru tirpumu organiniuose tirpikliuose. Buityje pašalinti pesticidų likučius iš vaisių ir daržovių plaunant ar mirkant juos vandenyje neįmanoma. Visiškai beprasmis yra ir valgomosios sodos naudojimas (soda gerai tinka,

41

naujos knygos FILOLOGIJA

Meilutė Ramonienė, Jelena Brazauskienė, Nida Burneikaitė, Jurga Daugmaudytė, Eglė Kontutytė, Joana Pribušauskaitė LINGVODIDAKTIKOS TERMINŲ ŽODYNAS Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Žodyne pateikiama diduma šiuolaikinės lingvodidaktikos bendrųjų ir specialiųjų terminų, apimančių sudėtingą kalbų mokymosi ir mokymo kompleksą ir jo sąsajas su kitais dalykais. Žodyne surinkti jau vartojami lingvodidaktikos terminai, sukurti trūkstami anglų, prancūzų, vokiečių, rusų literatūroje vartojamų terminų lietuviški atitikmenys, sudaryta jų bendra sistema ir pateiktos visų terminų apibrėžtys.

Artūras Judžentis LIETUVIŲ KALBOS GRAMATINĖS KATEGORIJOS

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Knyga yra lietuvių kalbos gramatinės semantikos įvadas.

Joje supažindinama su pagrindinėmis gramatinių kategorijų tyrimo problemomis, atskleidžiama jų tyrimo raida, aiškinamos svarbiausios sąvokos ir terminai. Glaustai pristatomi lietuvių kalbotyroje įsigalėję ir naujesni mokslo literatūroje paskelbti požiūriai. Pasiūlyta ir savų interpretacijų. Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiamos nagrinėjamos tematikos tyrimų bibliografinės, o knygos pabaigoje – dalykinė ir terminų rodyklės.

Regina Koženiauskienė RETORINĖ IR STILISTINĖ PUBLICISTINIŲ TEKSTŲ ANALIZĖ

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2013

Analizei pasirinkti viešo kalbėjimo patirtį turinčių kūrėjų tekstai, kuriuose ryški įtikinimo ir įtaigos funkcija, būdinga publicistiniam stiliui, jo centre – oratorių kalbos.

Retorinės priemonės iliustruojamos kasdieniais spaudos, televizijos, interneto portalų rašytinių ir sakytinių tekstų pavyzdžiais.

Regina Koženiauskienė IŠKALBOS PRAKTIKA

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2013

Skiriama Vilniaus universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų

42

bakalauro ir magistro studijų programų studentams, kurie studijuoja žiniasklaidos kalbos ir stiliaus, lietuvių kalbos stilistikos, retorikos, retorikos meno, oratorinio meistriškumo pagrindų, kalbos etikos, iškalbos meno, diskurso analizės, politinės retorikos, specialybės kalbos ir retorikos, kitų panašaus pobūdžio dalykų modulius.

palikimu, kuriame išryškėja miesto charakteris, grožis, tradicijos, kultūra, miestelėnų gyvenimas, papročiai.

ISTORIJA

Knygoje atskleidžiamas studentų teatro savitumas, meninės veiklos ypatumai, edukacinis prasmingumas ir paveikumas, įtaka jaunos asmenybės tobulėjimui, kultūrinės kompetencijos ugdymui. Glaustai apžvelgiama Vilniaus universiteto teatro istorija, trumpai pristatomi pastaraisiais dešimtmečiais dirbę režisieriai. Teatras atskleidžiamas kaip neatsiejamas nuo edukacijos.

Alfredas Bumblauskas, Sigitas Jegelevičius, Benediktas Juodka, Algirdas Jakubčionis, Mečislovas Jučas, Liudas Jovaiša, Antanas Kulakauskas, Saulius Kaubrys, Romanas Plečkaitis, Arvydas Pacevičius, Eligijus Raila, Bronius Riauba, Vygintas Bronius Pšibilskis, Eugenija Ulčinaitė ALMA MATER VILNENSIS: VILNIAUS UNIVERSITETO ISTORIJOS BRUOŽAI Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Ši Vilniaus universiteto istorija – tai 2009 metais, minint Vilniaus universiteto 430metį, pasirodžiusios sintezės antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Naujoji sintezė – tai savotiškas Vilniaus universiteto likimo ir vietos kultūroje bei moksle apmąstymas, kylantis iš Lietuvos Tūkstantmečio idėjos. Joje nemažai naujų duomenų, tyrinėjimų, apibendrinamosios medžiagos, leidžiančios pažvelgti į Vilniaus universiteto ir įvairių mokslo šakų raidos istoriją šiuolaikiniu žvilgsniu. Išsamiau apžvelgiamas universiteto raidos laikotarpis atkūrus Nepriklausomybę.

Bronius Riauba, Nijolė Vasiliauskaitė SENOJO VILNIAUS UNIVERSITETO MATEMATIKOS ISTORIJA: JĖZUITŲ KOLEGIJA (1570–1579), VILNIAUS UNIVERSITETAS (1579–1832) Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Knyga siekiama plačiau ir išsamiau pateikti senojo Vilniaus universiteto matematikos istoriją. Svarbiu uždaviniu laikytas matematikos dėstytojų ir profesorių biogramų parengimas ir palikimo aprašymas.

Vladas Drėma DINGĘS VILNIUS

Vilnius, „Versus aureus“, 2013

Į leidinį sugulė ne tik vaizdingi, išsamūs autoriaus aprašymai, bet ir sumaniai parinkta iliustracinė medžiaga, atskleidžianti laiko ir žmonių sunaikintus ar pakeistus Vilniaus architektūros paminklus. Spalvotos ir nespalvotos iliustracijos supažindina su įvairių epochų dailininkų

Rimantas Venckus KŪRYBA IR EDUKACIJA. REŽISIERIUS UNIVERSITETO TEATRE Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2013

FILOSOFIJA

Kristupas Sabolius ĮNIRTINGAS MIEGAS. VAIZDUOTĖ IR FENOMENOLOGIJA

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Turiningas ir originalus teorinis darbas Lietuvos filosofų kol kas visiškai nenagrinėta vaizduotės tema. Į vientisą audinį subtiliai sujungiami paties autoriaus originalūs teoriniai apmąstymai su kitų autorių darbų analize, kritika ir polemika, kuri visada korektiška, pagrįsta ir produktyvi, t. y. pasiūlanti kartais netikėtą, bet svarią ir įdomią intuiciją.

Leonidas Donskis PARALELINĖS TIKROVĖS Vilnius, „Versus aureus“, 2013

Ši knyga – ne vien „grynųjų“ aforizmų rinkinys, tai ir filosofinių apmąstymų, įdomių ir gilių įžvalgų politikos, meilės, literatūros, meno temomis raiška. Kai kurie tekstai neišvengiamai pailgėja ir virsta minties fragmentais, trumpais pasakojimais, savotiškomis trūkinėjančiomis esė arba variacijomis kitų autorių temomis.

Džajadeva GYTAGOVINDA

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Pirmasis kritinis poemos vertimas iš sanskrito į lietuvių kalbą su paaiškinimais ir išsamiu įvadiniu straipsniu, pristatančiu kultūrinę ir religinę poemos SPECTRUM 2013/1

aplinką, jos iliustravimo tradiciją Indijoje.

Vertimas iliustruotas Gytagovindos XVII– XIX a. rankraščių iliustracijomis.

POLITIKA / KOMUNIKACIJA

Rokas Radzevičius LIETUVOS ROKO PIONIERIAI Vilnius, „Vaga“, 2013

Leidinyje sugulė 44 autentiškos roko kalvių ir pirmeivių istorijos, kuriose pačių roko pionierių lūpomis piešiamas 1965–1980 m. jaunimo ir populiariosios muzikinės scenos vaizdas, atskleidžiamas tuometinis socialinis, kultūrinis, idėjinis bei politinis kontekstas.

Valdemaras Puodžiūnas ŽINIASKLAIDOS TECHNOLOGIJOS: KŪRYBOS ASPEKTAI Klaipėda, Klaipėdos universiteto leidykla, 2012

Knygos tikslas – apibrėžti žiniasklaidos ir žurnalistikos vietą bei reikšmę masinės komunikacijos erdvėje ir pateikti praktinius žurnalisto darbo bruožus, kuriuos būsimasis profesionalas, išklausęs visus kitus specialybės dalykus, pavers įgūdžiais ir gebėjimais.

TEISĖ

Aleksandras Dobryninas, Anna Drakšienė, Vladas Gaidys, Eglė Vileikienė, Laima Žilinskienė PASITIKĖJIMO LIETUVOS TEISĖSAUGA PROFILIAI Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Monografijoje pristatomi teoriniai, socialiniai, teisiniai ir istoriniai pasitikėjimo Lietuvos teisėsauga ir jos patikimumo aspektai. Analizuojami apibendrinti empiriniai duomenys, surinkti 2011–2012 metais atliekant mokslinio projekto „Lietuvos gyventojų pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis ir jį lemiantys veiksniai“ kokybinius ir kiekybinius tyrimus.

Vita Bitinaitė, Diana Snapkauskaitė AIŠKINAMASIS ANGLŲ–LIETUVIŲ KALBŲ TEISĖS IR VERSLO ŽODYNAS Vilnius, Registrų centras, 2013

Žodyne pateikiami svarbūs teisės ir verslo terminai, taip pat daug mokesčių, bankininSPECTRUM 2013/1

kystės, prekybos ir kitų artimai susijusių sričių terminų, vartojamų dabartinėje teisės ir verslo mokslinėje literatūroje bei praktikoje. Kur reikia, nurodyti skirtumai tarp britiškos ir amerikietiškos vartosenos. Žodyne pateikiamuose straipsniuose randami pavyzdžiai padės pamatyti aiškinamojo žodžio vietą sakinio struktūroje, geriau suvokti jo vartojimo prasminį kontekstą ir greičiau bei tiksliau jį įsiminti.

Gediminas Bučiūnas SLAPTAS SEKIMAS: TEISINIS REGLAMENTAVIMAS IR PRAKTINIAI ASPEKTAI Vilnius, Registrų centras, 2012

Leidinyje pristatomos atskiros mokslo sritys slapto sekimo tematika galėtų būti aktualios ir įdomios tiek mokslininkams, tiek praktikuojantiems teisininkams, tiek kitoms akademinės visuomenės dalims (istorikams, tarptautinės teisės specialistams ir kt.), taip pat studijuojantiesiems teisę.

EKONOMIKA, VADYBA

Egidijus Bikas FINANSŲ RINKOS IR DEPOZITINĖS INSTITUCIJOS Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2013

Vadovėlyje nagrinėjama finansų sistema, jos dalyviai ir funkcijos, finansų rinkos ir jų struktūra. Taip pat aptariami centriniai bankai – Federalinė rezervų sistema, Europos centrinis bankas, Lietuvos bankas; depozitinės institucijos – komerciniai bankai ir kredito unijos bei finansų krizių raida, priežastys ir padariniai.

Meilė Jasienė PINIGAI IR KREDITAS

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2013

Knygoje išdėstyti pinigų kilmės, jų raidos klausimai, aptartos pinigų funkcijos ir savybės. Taip pat nagrinėjami valiutų kursai ir valiutinė integracija, kreditas ir palūkanų normos. Svarbus dėmesys skiriamas centriniams ir komerciniams bankams, jų veiklos ypatybėms.

Pateiktas finansų rinkų ir vertybinių popierių apibūdinimas. Aptarti pinigų ir kredito raidos Lietuvoje bruožai.

Filomena Jasevičienė FINANSŲ ĮSTAIGŲ VEIKLA IR ETIKA Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Knygoje sisteminami teoriniai verslo įmonių, kai kurių finansų įstaigų, o ypač bankininkystės etikos klausimai, taip pat atskleidžiamos etikos nuostatų praktinio taikymo galimybės bankuose, kredito unijose, finansų maklerio įmonėse, vartojimo kreditus teikiančiose institucijose, draudimo įmonėse, įvertinamos etikos nuostatų taikymo galimybės, vykdant finansų rinkos priežiūrą.

Vytautas Pranas Pranulis, Vytautas Dikčius RINKODAROS TYRIMAI. TEORIJA IR PRAKTIKA Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Knygą sudaro keturios dalys, suskirstytos į 23 skyrius.

Pirmoje dalyje nagrinėjama rinkodaros tyrimų paskirtis, proceso ir vykdymo metodologiniai pagrindai. Antroje dalyje gilinamasi į rinkodaros tyrimų metodus ir specifines sritis, trečiojoje – apibūdinama duomenų rinkimas, apdorojimas, analizė ir tyrimo ataskaitos rengimas, ketvirtojoje – pateikiama praktinė rinkodaros tyrimų projektų rengimo medžiaga.

MEDICINA

AIŠKINAMASIS IMUNOLOGIJOS IR ALERGOLOGIJOS TERMINŲ ŽODYNAS

Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012

Žodyne pateikiama apie 700 svarbiausių imunologijos ir alergologijos terminų su anglų kalbos atitikmenimis. Žodynas susideda iš dviejų pagrindinių dalių – lietuviškosios aiškinamosios dalies ir dalykinės rodyklės, kurią sudaro abėcėlinis tų pačių terminų anglų–lietuvių kalbų žodynas. Visi aiškinamosios dalies lietuviški terminai sukirčiuoti. Šalia kiekvieno termino pateikiamas trumpas paaiškinimas, atskleidžiantis termino esmę, ir retkarčiais – vartojami sinonimai.

Kęstutis Strupas KEPENŲ TRANSPLANTACIJA

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2013

Apžvelgiama transplantologijos raida Lietuvoje, aprašomos indikacijos persodinti

43

naujos knygos kepenis, chirurginė technika, ligonių priežiūra po transplantacijos. Pateikiama Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų transplantologų komandos atliktų 50 kepenų transplantacijos operacijų analizė.

Andrius Cimbalas AMŽINĖ GELTONOSIOS DĖMĖS DEGENERACIJA

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Knygoje pateikiama ligos diagnostinių tyrimų metodika, gydymo schemos ir rezultatų vertinimo kriterijai, vadovaujantis naujausiomis Europos mokslinių draugijų rekomendacijomis.

GAMTOS MOKSLAI

kitame numeryje skaitykite: Vytautas Gricius Vilniaus universiteto Botanikos sodas XVIII–XIX a.

Prof. Gediminas Motuza Ką slepia Lietuvos gelmės

Vytautas Juodkazis, Marius Gregorauskas, Robert Mokrik REGIONINĖ HIDROGEODINAMIKA: POŽEMINIO VANDENS TELKINIAI IR IŠTEKLIAI Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Vadovėlyje supažindinama su požeminio vandens išteklių įvertinimo hidrogeodinaminiais analitiniais ir matematinio modeliavimo metodais, pateikiama bendrųjų žinių apie požeminio vandens telkinius ir jų išteklių sandarą, aptariama požeminio vandens kokybė, nagrinėjamos vandens tiekimo plėtros tendencijos.

Aiškinamos išteklių telkinių balansą formuojančių veiksnių sąvokos, nagrinėjami regioninių matematinių modelių sudarymo pagrindai ir išteklių atsinaujinimo dėsningumai.

Prof. Audrius Beinorius

Kęstutis Kilkus, Edvinas Stonevičius LIETUVOS VANDENŲ GEOGRAFIJA Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2012

Vadovėlį sudaro dvylika skyrių. Keturi jų supažindina su Lietuvos teritorijos vandens balansu, hidrologiniu rajonavimu, nuotėkio organizacijos formomis bei hidrografinėmis sistemomis. Aštuoni skyriai skirti Lietuvos teritorijos upių baseinų hidrografijai, genezei ir morfologijai, hidrologiniam režimui bei žmogaus veiklai baseine.

Zenonas Venckus APLINKOS POLITIKA

PALI – šventa Budos ir budistinio kanono kalba Doc. dr. Roma Jusienė

Šiauliai, Šiaulių universiteto leidykla, 2012

Knygoje aprašyta Lietuvos aplinkos politika – nuo jos susiformavimo iki įgyvendinimo.

Aptartas jos santykis su tarptautine ir Europos Sąjungos aplinkos politika. Knygoje nagrinėjamas aplinkos išteklių naudojimas ir apsauga, ūkinės veiklos reguliavimas saugant aplinką ir kiti aktualūs Lietuvos aplinkos politikos klausimai. Aprašytos svarbiausios aplinkos politikos įgyvendinimo priemonės, šios politikos įgyvendinimo institucijos. Aptarta Lietuvos aplinkos apsaugos ir nacionalinė darnaus vystymosi strategijos.

44

Kiek laiko prie TV ir kompiuterių ekranų praleidžia mažyliai?

SPECTRUM 2013/1

K R Y Ž I A Ž O D I S Atsakykite į klausimus ir surašykite atsakymus į lentelę. Visas sunumeruotas raides surašę į mažąją lentelę apačioje perskaitysite mįslę – šios mįslės sprendimas ir bus kryžiažodžio atsakymas. Jį siųskite spectrum@cr.vu.lt. Pirmieji trys teisingai išsprendę bus apdovanoti VU suvenyrais.

1. Virvė burėms suglausti. 2. Lėti vienodi rankų judesiai, daromi virš hipnotizuojamojo asmens veido. 3. Gyvo bandomojo organizmo preparavimas. 4. Konfirmacija.

5. Ląstelės edema. 6. Prakaito liaukų uždegimas. 7. Kaukaze naudotas keturratis vežimas.

8. Laikina pastogė prekybai. 9. Daugiakampis medalis. 10. Ankštinis javas. 11. Gėrimas iš paraugintų agavos sulčių. 12. Asmuo, prasimušęs į turtingųjų sluoksnį ir mėgdžiojan-

tis juos. 13. V. Kličko partija. 14. Kūčiukas, prėskutis arba ... . 15. Odiną lydėjęs varnas.

16. Gyvsidabrio chloridas. 17. Atsitiktinių ūkinių įvykių pelnas ar pajamos. 18. Pamatinis rąstų vainikas. 19. Riešuto lukštas.

20. Ažūrinės grotelės vijokliniams augalams prisitvirtinti. 21. Druskų lipdiniai ertminiuose organuose. 22. Ontarijo provincijos sostinė. 23. Vandens paukštis, panašus į alką.

24. Simbolinis antkapinis paminklas asme-

niui, kurio kapas ar laidojimo vieta nežinoma. 25. Tanzanijos sostinė. 26. Nerimta daina.

27. Vieni iš aukštuminių žaibų. 28. Lietuvių raugintų ir rūgščių gėrimų dievas. 29. Technika, kai naudojamos spalvotos įvairiai susuktos siauros popieriaus juostelės. 30. Uostomasis ir žemiausios rūšies rūkomasis tabakas.

31. Musulmonų mokykla. 32. Beasmenis kosminis protas. 33. Švedijos nacionalinis parkas.

Kryžiažodžio, išspausdinto praėjusiame numeryje, atsakymai: 1 (V). Kalendros. 1 (H). Klausytojas.

2. Skorpionas. 3. Polgar. 4 (V). Palmyra. 4 (H). Prokūra. 5. Aratas. 6. Rė.

7. Balandis. 8. Munga. 9 (V). Peltakys.

9 (H). Priekulė. 10. Uzufruktas.

11. Stazė. 12. Definicija. 13. Kalinas.

14. Quasi. 15. Sikomoras.

16. Dubletas. 17. Sabūras. 18. Proterėjas. 19. Krinolinas. 20. Invektyva.

21. Oksfordas. 22. Aporija. 23. Intė.

24. Štokas. 25. Barėnas. 26. Ramovė.

27. Satyrai. 28. Bastarda. 29. Spaliai.

30. Studija. 31. Zolis. 32. Stopa.

33. Koturnos. 34. Rajonas. 35. Niacinas. 36. Karuosta. 37. Tiglis.

38. Vocelė. 39. Bon. 40. Žibė.

41. Pokostas. 42. Oriflama. 43. Spitė.

Pažymėtuose langeliuose: Celui qui a [de] l’imagination sans érudition a des ailes et n’a [pas] de pieds (Joseph Joubert).

Kas turi vaizduotę be mokslo, turi sparnus, bet neturi kojų.

Sudarė Vida Lapinskaitė

Kryžiažodį, išspausdintą „Spectrum“ Nr. 2(17)/ 2012, teisingai išsprendė Dominika Saveikytė, Šarūnė Cijūnėlytė ir Alina Semionovaitė.

www.hanes-shop.lt