Spectrum Nr. 21

VILNIAUS UNIVERSITETO ŽURNALAS 2(21)/2014

ISSN 1822-0347

Paslaptingieji geoglifai Ebolos virusas ir jo gresmes Ko iesko mokslininkai egodokumentuose?

Elektrinis smegenu aktyvumas: kalba, alb kuria suprantame?

Mieli

skaitytojai,

ūsų rankose – rudeninis „Spectrum“ su rudeniškomis temoJ mis. Mokslininkai skverbiasi ne tik į kosmosą, bet ir į žmogaus smegenis. Techninės galimybės jau leidžia pamatyti, kas jose vyksta.

Atlikdami elektrinio smegenų aktyvumo tyrimus tyrėjai siekia geriau suprasti žmogaus smegenų elektrinę kalbą ir žinias pritaikyti visuomenės gerovei užtikrinti. VU mokslininkai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo darbus šioje srityje. Su jų tyrimais supažindina doc. dr.

I. Griškova-Bulanova (GMF).

Mūsų psichologai nagrinėja itin opią visuomenės problemą – psichologinį nesaugumą dėl darbo. Šią būseną kaip pagrindinę streso priežastį nurodė pusė apklaustų Lietuvos darbuotojų.

Ko mokslininkai ieško egodokumentuose? Tai atskleidžia prof. dr.

A. Pacevičius (KF). Dr. T. Čelkis (IF), tirdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kelius, kelia intriguojantį klausimą – ar tikrai praeityje keliai buvo prastesni, o susisiekimo sistema nė iš tolo nepriminė dabartinės? Pasirodo, LDK susisiekimo sistemos bruožai turi tam tikrų sąlyčio taškų su mūsų laikų kelių sistema.

Lietuvoje veikianti psichikos sveikatos priežiūros sistema yra neveiksminga ir nepakankamai skaidri. Tokia ir kitos nepalankios psichikos sveikatos priežiūros formuotojams išvados yra pagrįstos ir įrodytos ne tuščiu politikavimu, o išsamiu moksliniu tyrimu, kurį atliko VU mokslininkai, vadovaujami prof. dr. D. Pūro. Mokslininkai siūlo receptą, kaip padėti psichikos sveikatos politikos formuotojams.

Dalyvaudami INOVEKS projekte mūsų mokslininkai įkūrė penkias naujas įmones – taip ieškoma sąlyčio taškų su verslu. Kaip mokslininkai susidraugauja su verslu, patirtimi dalijasi įmonių įkūrėjai.

Pastaruoju metu pasaulio dėmesį prikaustė Ebolos hemoraginės karštligės protrūkis Vakarų Afrikoje, šios ligos atvejų nustatoma ir Europoje. „Spectrum“ pateikia išsamų prof. dr. K. Žagmino (MF) komentarą apie šią infekciją ir jos grėsmes.

Kazachstane rasta keliasdešimt įvairios formos ir dydžio geoglifų.

Jais jau susidomėjo britų žurnalistai. Naujai atrastus geoglifus kartu su Kostanajaus universiteto mokslininkais tiria ir VU mokslo darbuotoja dr. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen (IF).

Jei negalite nuvykti į Japoniją, bent pasklaidykite „Spectrum“ puslapius, kuriuose šiuolaikinės japonų literatūros vardus Lietuvoje pristato J. Polonskaitė (OC), savo tekstą iliustruodama nuostabiais Japonijos peizažais. Skaitydami „Spectrum“ sužinosite, kuo mums šiandien svarbus K. Kojalavičius – vienas žymiausių XVII a. vidurio VU profesorių, pamokslininkas, retorinių, proginių biografinių veikalų autorius, ir M. Očapovskis – Vilniaus imperatoriškojo universiteto Žemės ūkio katedros (XIX a. pr.) profesorius.

Gerų skaitinių ilgėjančiais artėjančios žiemos vakarais... „Spectrum“ redakcija

8

Ko iesko mokslininkai egodokumentuose?

SPECTRUM, 2014 lapkritis Nr. 2 (21)

E. Kurausko nuotr.

Redakcija Nijolė Bulotaitė, Liana Binkauskienė, Agnė Grinevičiūtė, Vitas Jadzgevičius, Edita Kirlytė , Edgaras Kurauskas, Vida Lapinskaitė, Matas Oželis.

Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė.

Anglų kalbos redaktorė Violeta Makauskienė. dailininkas maketuotojas Skaidra Savickas.

Viršelyje – elektroencefalografinė kepurė, skirta neinvaziniu būdu registruojamo elektrinio galvos smegenų aktyvumo tyrimams. E. Kurausko nuotr.

Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Informacijos ir ryšių su visuomene skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius. Tel. (8 5) 268 7001, faks. (8 5) 268 7009, http://naujienos.vu.lt/spectrum Dėl publikacijų ir reklamos žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt.

Leidinys platinamas nemokamai. Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius.

Tiražas 1500 egz. ISSN 1822-0347 © VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2014 Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina.

Lietuvos psichikos sveikatos politikos paveikslas www.freeimages.com

20

T U R I N Y S 2

naujienos tyrinėjimai

Doc. dr. Inga griškova-bulanova 4 Elektrinis smegenų aktyvumas: kalba, kurią suprantame?

Kristina URBAITYTĖ 8 Ko ieško mokslininkai egodokumentuose?

Dr. Jurgita LAZAUSKAITĖ-ZABIELSKĖ, dr. Ieva URBANAVIČIŪTĖ, doc. dr. Dalia BAGDŽIŪNIENĖ 13 Psichologinis nesaugumas organizacijoje: kiek tikri esame dėl savo darbo ir kodėl tai svarbu?

Dr. Tomas ČELKIS 16 Ar geri buvo keliai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje?

Prof. dr. Dainius PŪRAS 20 Lietuvos psichikos sveikatos politikos paveikslas

Paslaptingieji geoglifai

36

Ebolos virusas ir jo gresmes

projektai

Nijolė BULOTAITĖ 24 Projektas nutiesia mokslui kelius į verslą Azijos kultūrų tyrimai

Jurgita POLONSKAITĖ 28 Šiuolaikinės japonų literatūros vardai Lietuvoje istorija

Prof. habil. dr. Eugenija ULČINAITĖ 34 Kazimieras Kojalavičius – retorikos profesorius, pamokslininkas, panegiristas atsako ekspertai

36 Ebolos virusas ir jo grėsmės (prof. dr. Kęstučio Žagmino komentaras) atradimai

„Google Earth“ programos nuotr.

40

Nijolė Bulotaitė 40 Paslaptingieji geoglifai paveldas

Vytautas GRICIUS 43 Žemės ūkio katedra – Lietuvos ūkio pažangos simbolis 46 49

naujos knygos kryžiažodis

naujienos

Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių taryba prof. dr. Dainių Pūrą (MF) išrinko naujuoju JT specialiuoju pranešėju dėl paramos visuotinei teisei į aukščiausius siektinus fizinės ir protinės sveikatos standartus. Pirmą kartą istorijoje šią poziciją JT užima Lietuvos atstovas.

Prof. habil. dr. Algis Kalėda (FlF) apdovanotas Varšuvos universiteto Lenkų kalbos ir kultūros centro užsieniečiams POLONICUM 2014 m. premija už išskirtinius pasiekimus puoselėjant lenkų kultūrą ir kalbą užsienyje.

Prestižinio mokslo žurnalo „Nature Biotechnology“ liepos mėnesio numeryje paskelbta informacija ir apie mūsų mokslininkų kolektyvo – Virginijaus Šikšnio, Giedriaus Gasiūno, Tautvydo Karvelio ir kitų atliktus ir atitinkamą patentinę apsaugą jau nuo 2012 m. kovo 20 d. įgijusius tyrimus.

Balandžio 23 d. LR Prezidentūroje pagerbti geriausių praėjusiais metais apgintų disertacijų autoriai. Iš trijų laimėtojų – du VU jaunieji mokslininkai. Geriausia humanitarinių ir socialinių mokslų disertacija pripažinta Deimanto Valančiūno (OC) disertacija, geriausios fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų disertacijos autorius – Patrikas Ščajevas (TMI).

Italijos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai (2014 m. liepos 1 d. – gruodžio 31 d.) pradžios proga VU atidaryta italų skulptoriaus Gianmarios Potenzos skulptūrų paroda „Menas – universali kalba“.

Balandžio 11 d. l. e. p. VU rektoriui prof. habil. dr. Jūrui Baniui iškilmingai įteiktos Saksonijos mokslų akademijos Leipcige nario korespondento regalijos.

Lapkričio 5–7 d. Singapūre vykusioje 28-ojoje Tarptautinės fundamentinės ir taikomosios fizikos sąjungos generalinėje asamblėjoje habil. dr. Gražina Tautvaišienė (TFAI) išrinkta šios sąjungos viceprezidente ir Astrofizikos komisijos pirmininke.

Liepos mėn. pabaigoje duomenų bazė „Web of Science“ pateikė 2013 m. registruotų leidinių citavimo duomenis. VU pirmauja tarp Lietuvos mokslo institucijų: jo mokslininkų publikacijos sudaro 39 proc. visų „Web of Science“ duomenų bazės registruojamų Lietuvos mokslo institucijų publikacijų (antroje vietoje KTU – 21 proc.).

2

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Tarp šių metų Šv. Jeronimo premijos laureatės – lietuvių literatūros tyrinėtoja, vertėja iš lotynų kalbos, ilgametė Klasikinės filologijos katedros (FlF) dėstytoja dr. Dalia Emilija Dilytė-Staškevičienė. Jai premija skirta už didelį indėlį verčiant antikos ir lotyniškus LDK tekstus, ypač už Senekos veikalų vertimą, atskleidusį lietuvių skaitytojui Romos kultūros gelmę ir įvairovę.

E. Kurausko nuotr.

Roberto Kocho medaliu ir diplomu (Vokietija) apdovanotas doc. dr. Audrius Andrijauskas (MF) už naujos homeostazinės kraujo būklių teorijos sukūrimą, jos pagrindu sukurtą organizmo skysčių poreikio įvertinimo bei intraveninių skysčių dozavimo metodą ir atliekamus tyrimus.

Už tarptautinio lygio mokslo pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva Švietimo ir mokslo ministerija mokslo premijomis apdovanojo užsienyje dirbančius lietuvių mokslininkus, tarp kurių su VU bendradarbiaujantys mokslininkai: Latvijoje gyvenanti kalbininkė Laimutė Balodė, istorikė Katarzyna Korzeniewska-Wolek iš Lenkijos ir biologas Ramūnas Stepanauskas iš JAV.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

LMA jaunųjų mokslininkų stipendijos humanitarinių ir socialinių mokslų srityse skirtos VU mokslininkams dr. Tomui Čelkiui (IF) ir dr. Laurai Žiogelytei (EF).

Fizinių, biomedicinos, technologijos ir žemės ūkio mokslų srityse VU stipendininkai yra doc. dr. Inga Čikotienė (ChF), dr. Janas Macutkevičius (FF), dr. Jūras Mickevičius (FF ), dr. Tomas Šalkus (FF) ir dr. Patrikas Ščajevas (TMI).

Balandžio 8 d. pirmojoje lietuviškoje nuotraukoje iš kosmoso, padarytoje orbitoje skriejančio VU mokslininkų sukurto vieno pirmųjų lietuviškų palydovų „LituanicaSAT-1“, pavyko užfiksuoti Saulę, Žemę ir tris paties palydovo antenas, matyti Saulės atspindžiai objektyve.

SPECTRUM 2014/2

LJMS konkurso „Geriausi magistro baigiamieji darbai 2014“ laimėtojai iš VU: fizinių mokslų srityje – Laura Abariūtė, biomedicinos mokslų srityje – Justina Kazokaitė ir humanitarinių mokslų srityje – Andrius Jurkevičius.

Iš 23 universitetų studentams paskirtų Lietuvos Respublikos Prezidentų Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus, Jono Žemaičio ir Algirdo Brazausko vardinių stipendijų 11 atiteko VU atstovams.

Ir šiemet mokslo komunikacijos talentų konkurse „Šlovės laboratorija“ triumfavo mūsų atstovai. Nacionaliniame finale laimėtoju išrinktas dabar jau Medicinos fakulteto medicinos absolventas Marius Polianskis.

Studentų mokslinių darbų konkurso „Naujos ekonomikos idėjos“ I vietos laimėtojas – Olegas Davidovičius (EF IV k.).

Konkursą organizavo Lietuvos bankas.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Studentų pasiekimai

Universitete lankėsi VU viešėjo CERN generalinis direktorius prof. Rolfas Dieteris Heueris.

Liepos 2 d. VU lankėsi 2010 m. Nobelio chemijos premijos laureatas, Purdue universiteto (JAV) profesorius Ei-ichi Negishi.

Profesorius domėjosi mūsų moksliniais ryšiais su Japonija, JAV.

E. Kurausko nuotr.

A. Barysienės nuotr.

Šių mokslo ir studijų metų pradžią VU simboliškai pasitiko į savo nišą sugrįžęs paminklas mūsų grožinės literatūros pradininkui Kristijonui Donelaičiui. Skulptūros originalas pastatytas VU Kauno humanitariniame fakultete.

Birželio 17 d. Filologijos fakulteto Aisčių menėje pristatyta 10 litų kolekcinė (proginė) aukso moneta iš serijos „Lietuvos mokslas“, skirta baltistikai. VU nuo XX a. septintojo dešimtmečio garsėja kaip pasaulinis baltistikos centras, nuo 1965 m. leidžia žurnalą „Baltistica“, rengia baltistų kongresą, tarptautines konferencijas.

Vertimo studijų katedros vertimo magistrantūros programa (FlF) jau antrą kartą patenka tarp geriausių Europos vertimo raštu magistrantūros programų. Toks statusas suteiktas penkeriems metams.

Pasaulio universitetų reitinge „QS World University Rankings“ VU, šoktelėjęs per 50 reitingo pozicijų, pakilo į 551–600 vietą.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Lapkričio 6 d. LR Prezidentūroje pristatytas Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje dešimtmečiui skirtas VU mokslininkų parengtas recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys „Europos Sąjungos teisės įtaka Lietuvos teisinei sistemai“.

Rugsėjo 27 d. Vilniaus M. Daukšos vidurinėje mokykloje atidaryta VU Konfucijaus klasė. Tai pirmasis Lietuvoje kinų kalbos centras vidurinėje mokykloje.

Liepos 1 d. į pirmąjį posėdį susirinko naujos kadencijos VU Senatas. Senato pirmininke išrinkta prof. dr. D. Pociūtė-Abukevičienė.

SPECTRUM 2014/2

3

tyrinėjimai

Elektrinis smegenu aktyvumas: kalba, kuria Doc. dr. Inga Griškova-Bulanova, Gamtos mokslų fakulteto Neurobiologijos ir biofizikos katedra

Elektroencefalograma – galingas įrankis tiriant smegenų elektrinę kalbą i Smegenys yra elektrocheminis organas: jose vyksta daugybė cheminių procesų, pvz., neuroperdavimas, ir elektriniai procesai – generuojami veikimo ir posinapsiniai potencialai.

Tai smegenų elektrinis aktyvumas, smegenų kalba. Cheminiai ir elektriniai procesai smegenyse yra glaudžiai tarpusavyje susiję.

Neuronešiklių prisijungimas prie receptorių sukelia elektrinių virsmų seką, o elektriniams virsmams pasiekus tam tikrą slenkstį sukeliami tolimesni cheminiai virsmai.

Uždėjus elektrodą ant galvos paviršiaus galima užregistruoti vadinamąją elektroencefalogramą, arba EEG, t. y. elektrinių procesų sumą, kuri vienaip ar kitaip atspindės neurocheminius procesus. EEG registravimo procedūra yra rutininė ir standartizuota: elektrodai ant galvos išdėstomi pagal tam tikras schemas, kur atstumas tarp elektrodų yra griežtai apskaičiuotas taip, kad elektrodų padėtis atitiktų anatominius smegenų žymeklius; naudojama specialiai tam skirta aparatūra; registravimo sąlygoms yra keliami tam tikri reikalavimai.

EEG signalas gali būti registruojamas visą laiką – juk mūsų smegenys nuolat dirba.

Apskritai, kai kalbame apie EEG, galvojame apie spontaninį galvos smegenų aktyvumą

Smegenų veiklos paslaptis mokslininkus domina jau ilgą laiką. Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja nemažai priemonių, kurias pasitelkiant galima priartėti prie jos įminimo. Techninės galimybės jau leidžia pamatyti, kas vyksta smegenyse. Vienas iš būdų – registruoti elektrinį lauką, kylantį smegenyse. Dabar elektrinio smegenų aktyvumo tyrimai tampa vis aktualesni ir daugybė mokslininkų siekia bendro tikslo – geriau suprasti žmogaus smegenų elektrinę kalbą ir žinias pritaikyti visuomenės gerovei užtikrinti.

1 pav. Vos pažvelgę į EEG įrašą (64 registravimo kanalai, pateiktas 10 s įrašas), matome, kad signalą galime apibūdinti pagal skirtingų dažnių bangas. Iš esmės EEG yra elektrinis signalas, apibūdinamas pagal jo dažnį. Išskiriami pagrindiniai EEG ritmai: delta – 2–4 Hz, teta – 4–8 Hz, alfa – 8–13 Hz, beta – 13–30 Hz, gama – daugiau nei 30 Hz. Tyrimai parodė, kad kiekvienos dažnio juostos EEG yra reguliuojama kompleksinių anatominių homeostatinių sistemų. Smegenų kamiene, gumbure ir smegenų žievėje vykstantys procesai, kuriuose dalyvauja milžiniškas skaičius neuronų, su neuronešiklių pagalba užtikrina reguliaciją. Kiekvieno dažnio aktyvumas atitinka skirtingas funkcijas.

4

SPECTRUM 2014/2

suprantame?

(1 pav.). Tačiau kiekvieną kartą, kai mums pateikiamas koks nors dirgiklis, mūsų smegenyse įvyksta virtinė neuroninių atsakų, susijusių su dirgiklio įvertinimu. Aktyvuojantis tam tikroms smegenų sritims, dirgiklio apdorojimo procesai gali vykti nuosekliai arba lygiagrečiai. Kadangi dėl neuronų veiklos smegenyse nuolat yra elektros srovė, visi dirgiklio įvertinimo procesai pasireiškia kaip šios globalios srovės pokyčiai. Kai kuris nors procesas sutrinka, pasitelkę EEG tai galime pamatyti, todėl šiuo metu elektroencefalografija yra galingas įrankis, leidžiantis klinikinėje praktikoje neinvaziniu būdu tirti smegenų elektrinę kalbą.

Vilniaus universiteto mokslininkai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo darbus šioje srityje – elektrofiziologiniai psichinių ir neurologinių ligų tyrimai vykdomi jau beveik 15 metų. Per tą laikotarpį, bendradarbiaujant su Respublikine Vilniaus psichiatrijos ligonine, tirti įvairūs psichikos sutrikimų metu stebimi sensorinio apdorojimo ir pažintinių funkcijų aspektai. Atliktos kelios skirtingo farmakologinio gydymo saugumo ir veiksmingumo studijos. Šiuo metu intensyviai vyksta emocinių procesų tyrimai.

EEG signalo vertinimas i Yra daug informatyvių būdų „skaityti“ EEG. Akivaizdu, kad EEG signalą ir tam tikrus specifinius jo pakitimus (lėtųjų bangų – smailių kompleksai epilepsija sergančio žmogaus EEG arba lėtosios delta bangos miegančio žmogaus EEG) galima įvertinti vizualiai. Tai yra kokybinis vertinimo būdas. Kiekybiniam EEG vertinimui reikia taikyti matematines procedūras. Dažniausiai SPECTRUM 2014/2

įvairiais algoritmais yra analizuojama EEG atkarpa, iš kurios prieš tai pašalinami visi artefaktai, galintys paveikti rezultatus. Vertinant atsakus į dirgiklius (juk gyvename dirgiklių pilnoje aplinkoje), EEG įrašo atkarpos iki stimulo pateikimo ir po jo yra vidurki-

2 pav. Sukeltasis potencialas yra pozityvių (P raide žymimų) ir negatyvių (N raide žymimų) bangų, vadinamų smailėmis, seka.

Prie smailės pavadinimo, be P ar N raidžių, rašomas jos eiliškumo numeris arba apytikslis pasirodymo laikas (pvz., N1 smailė reiškia, kad tai pirma negatyvi smailė sekoje; P300 reiškia, kad tai pozityvi smailė, pasirodanti po 300 ms nuo stimulo pateikimo). Smailės atspindi informacijos apdorojimo proceso stadijas (pvz., sensorinis atsakas, ikidėmesinė stadija, sprendimo priėmimo stadija). Smailė yra vertinama pagal jos amplitudę (tai įtampa ( V), matuojama nuo bazinės linijos arba nuo kitos smailės; atspindi neuronų, dalyvaujančių procese, skaičių) ir latenciją (laiko tarpas nuo stimulo pateikimo pradžios iki smailės viršūnės), kuri atspindi proceso laiką, greitį.

namos ir gaunamas vadinamasis su įvykiu susijęs, arba sukeltasis, potencialas (2 pav.).

EEG atsakas ir klinikinis pritaikymas i EEG tyrimuose visada yra svarbus kontekstas – koks dirgiklis tiriamajam pateikiamas, kaip tiriamasis reaguoja. Tarsi smegenys atsakytų į joms užduotą klausimą. Kadangi egzistuoja begalė stimuliavimo variantų ir begalė užduočių, galima tirti įvairius veiklos aspektus: nuo paprastos sensorinės reakcijos iki procesų, atspindinčių sprendimų priėmimą ar emocinius atsakus. Labai dažnai tokie procesai būna pakitę neurologinių ir psichinių susirgimų metu; vertinant elektrinius atsakus tokiose populiacijose galima gauti objektyvią informaciją apie sutrikimus smegenyse (3 pav.). Šiuo metu Gamtos mokslų fakulteto Neurobiologijos ir biofizikos katedros mokslininkai kartu su Respublikine Vilniaus psichiatrijos ligonine ir JAV Floridos vaikų ligoninės grupe vykdo LMT finansuojamą projektą (MIP-009/2014), skirtą medikamentiniam gydymui atspariai šizofrenijai atpažinti pasitelkiant EEG kalbą. Net iki 60 proc. žmonių, kuriems diagnozuojama šizofrenija, yra atsparūs gydymui antipsichotiniais preparatais (medikamentiniam gydymui atspari šizofrenija). Siekiant pagerinti diagnozę ir prognozę, ieškoma tokių elektrofiziologinio pobūdžio žymenų, kurie padėtų greitai nustatyti, kuri šizofrenijos forma yra atspari gydymui. Tai leistų susirgimo pradžioje koreguoti gydymą, laiku taikyti nemedikamentinius gydymo metodus, padėtų greičiau pasiekti terapinį poveikį ir sutrumpinti hospitalizacijos laiką.

5

tyrinėjimai to Psichiatrinės neurofiziologijos katedra aiškinamasi, koks stimuliavimas yra tinkamiausias, kai tiriamas regimasis erdvinis dėmesys ir jo sutrikimai sergant šizofrenija. Šiuo metu įsivyraujanti individualizuotos medicinos koncepcija labai palanki paprastų neinvazinių elektrofiziologinių tyrimų taikymui.

3 pav. Yra žinoma, kad pateikus garsą smegenyse sukeliamas atsakas – pasitelkiant EEG registruojamas sukeltasis potencialas. Jo savybės priklauso nuo stimulo fizikinių charakteristikų, ypač nuo dirgiklio garsumo. Šį procesą valdo serotonino sistema. Kuo garsesnį stimulą pateikiame, tuo didesnės amplitudės bangas gauname. Daugėja įrodymų, kad depresija sergančių žmonių kreivė, atspindinti potencialo amplitudės augimą, didėjant intensyvumui būna mažiau stati, o tai reiškia, kad yra sutrikusi serotonino neuronešiklio sistemos veikla. Taip galima atskirti depresija sergančius asmenis nuo sveikų. Dar įdomiau, kad pagal kreivės statumą depresija sergančiųjų grupėje galima bandyti nuspėti, ar žmogus yra atsparus gydymui vaistais: parodyta, kad gydymui atsparių asmenų kreivės yra plokštesnės (adaptuota iš Lee ir Park, 2011).

Kaip paklausti? i Akivaizdu, kad keičiamas stimulo garsumas – tai tik vienas iš galimų variantų. Dirgiklius galima pateikti poromis labai trumpu laiko tarpu vieną nuo kito ir stebėti, kaip atsakant į antrąjį dirgiklį (identišką pirmajam) vyksta slopinimo procesai. Arba reguliariai pateikiant vienodus garsus į jų seką įterpti šiek tiek kitokį, bet labai panašų dirgiklį ir stebėti, kaip smegenys atskiria tą kitokį garsą. Taip pat galima tirti, ar pateikiant du dirgiklius – vieną retai, kitą dažnai – smegenys atpažins ir klasifikuos retai pateikiamą kaip svarbų. Pavyzdžiui, pasitelkus tokį klausimą, bandyta įvertinti, kaip elektros impulsų terapija (plačiau žinoma kaip „elektrošokas“) paveikia ja gydomų žmonių bazines sensorines ir pažintines funkcijas – dirgiklio registravimą, atpažinimą, sprendimo priėmimą. Yra žinoma, kad šios funkcijos būna pažeistos sergant de-

6

presija, šizofrenija, o elektriniai jų rodikliai yra pakitę, palyginti su sveikų žmonių. Dėl elektros impulsų terapijos specifikos buvo baimintasi, kad gydymas šiuos procesus gali dar labiau pabloginti. Vis dėlto nustatyta, kad gydymas procesus normalizuoja, tai yra pagerina žmogaus gyvenimo kokybę. Paaiškėjo, kokie svarbūs yra tokie tyrimai – kaip jie galėtų padėti diagnozuojant, įvertinant ligos eigą, gydymo tinkamumą.

Kuo paprastesnis stimuliavimo būdas ir aiškesnė užduotis, tuo metodas yra tinkamesnis klinikinėje aplinkoje, kur svarbus greitas duomenų surinkimas ir patogumas tiriamajam. Aišku, norint surinkti daugiau duomenų apie patį sutrikimą (pvz, šizofreniją), turi būti taikomos ir sudėtingesnės, į skirtingus funkcionavimo aspektus nukreiptos paradigmos – būdai užduoti smegenims klausimą. Pavyzdžiui, dabar bendradarbiaujant su Berno universite-

Sinchronizuokimės! i Dar vienas stimuliavimo būdas, kuris pastaruoju metu tampa vis populiaresnis praktikoje ir plačiai tyrinėjamas, yra periodinių stimulų pateikimas.

Smegenų elektrinis aktyvumas sinchronizuojasi su pateikiamais stimulais, o toks gebėjimas sinchronizuotis laikomas smegenų veiklos integralumo rodikliu, kuris sutrinka sergant šizofrenija, depresija. Pasitelkiant klasikinę sukeltinių potencialų metodiką gaunami vadinamieji nuostovieji atsakai.

Nuostovieji atsakai yra labai geras slopinimo / žadinimo procesų pusiausvyros rodiklis, turintis didelį pritaikymo potencialą: jie taikomi audiologijoje, psichiatrijoje, kuriant smegenų–kompiuterio sąsają. Neurobiologijos ir biofizikos katedroje toks stimuliavimo būdas taikomas nuo 2006 m. Tyrimų metu parodyta, kad žmogaus budrumo lygiui sumažėjus ir būnant užsimerkus nuostovieji atsakai padidėja, tampa labiau sinchronizuoti, bet kai sveikas žmogus yra tiesiog užsimerkęs, atsakai nekinta. Kilo idėja patikrinti, ar toks reiškinys būdingas ir sergantiems šizofrenija. Nustatyta, kad šioje specifinėje grupėje tiesiog akių užmerkimas leidžia sinchronizavimosi procesams sugrįžti iki normalaus lygio (4 pav.)! Tai reiškia, kad svarbu atkreipti dėmesį, ar tyrimas atliekamas pacientui atsimerkus, ar užsimerkus – nuo to priklauso išvados! Įsitikinome, kaip svarbu standartizuoti tyrimo sąlygas ir įvertinti žmogų veikiančius faktorius tyrimo metu.

Vėliau vertinta, ar nuostovieji atsakai priklauso nuo amžiaus – surinkta vadinamoji „normos grupė“. Kadangi praktikoje tiriant sensorinius atsakus dažnai naudojamos dėmesio nukreipimo metodikos, įvertinta, ar tai turi įtaką. Tyrimų su moterimis metu pastebėta, kad jų atsakai labiau varijuoja, ir nustatyta, kad moterų smegenų gebėjimas sinchronizuotis priklauso nuo mėnesinių ciklo fazės. Žinant, kad budrumas, amžius ir lytinių hormonų svyravimai veikia neuronešiklių sistemų veiklą, tokie rezultatai nestebina, tačiau tenka pripažinSPECTRUM 2014/2

ti, kad mokslinėje visuomenėje tiriamąjį veikiantys faktoriai dažnai yra ignoruojami (pavyzdžiui, elektrofiziologiniai skirtumai tarp lyčių yra iki šiol dažnai nevertinami). Šiuo metu neabejojama, kad reikia dėti pastangas ir išsiaiškinti, kokį poveikį skirtingi eksperimentiniai ir vidiniai tiriamojo faktoriai turi kliniškai pritaikomiems atsakams. Remiantis tyrimų rezultatais, pavyzdžiui, galima rekomenduoti netaikyti blaškančių užduočių stimuliavimo metu – tai smarkiai sumažina tiriamus atsakus ir tampa sunku juos vertinti. Be to, rekomenduojame žmogų tirti jam esant ir atsimerkus, ir užsimerkus – taip mažomis laiko sąnaudomis surenkama vertinga papildoma informacija apie neuroninių tinklų, dalyvaujančių sinchronizuojantis, reaktyvumą, o tiriant moteris, reiktų atsižvelgti į jų mėnesinių ciklo fazes. Toks įvairiapusiškas tiriamojo ir situacijos įvertinimas leidžia surinkti kokybišką objektyvią informaciją, deramai įvertinti rezultatus ir padaryti teisingas išvadas. Taip mokslas tampa praktiškas ir tarnauja visuomenei.

4 pav. Girdimojo nuostoviojo atsako į 40 Hz stimuliaciją pavyzdys. Spalva užkoduotas atsako stiprumas. Kiekvienas langelis – vienas EEG elektrodas. Matome, kad sveikų žmonių nuostovieji atsakai užsimerkus ir atsimerkus nesiskiria. Šizofrenija sergančių žmonių grupėje atsimerkus atsakas yra silpnesnis, palyginti su sveikų, bet užsimerkus jis normalizuojasi – nesiskiria nuo sveikų žmonių.

Electrical brain activity: do we understand the language?

E. Kurausko nuotr.

T

Doc. dr. Inga Griškova-Bulanova džiaugiasi, kad pavyko įtikinti Pasaulinę mokslininkų federaciją (World Federation of Scientists) jos tyrimų svarba: 2014–2015 m. ji gavo šios organizacijos stipendiją, remiančią moteriškų lytinių hormonų įtakos žadinimo / slopinimo procesų elektrofiziologiniams koreliatams tyrimą.

SPECTRUM 2014/2

he secret of the human brain remains one of the most attractive mysteries for ages. In the modern world there are many ways to get closer to unrevealing this secret. One of them is the investigation of electrical activity originating in the brain, which when recorded noninvasively, is called electroencephalogram, or EEG. Nowadays the researches of the electrical brain language are very popular and many scientists join their efforts to understand this language. Even more, scientists try to implement this knowledge into everyday practice with particular emphasis on clinical applications. Vilnius University, in collaboration with Republican Vilnius Psychiatric Hospital, was the first to start vast EEG researches in Lithuania. Both resting state brain activity and responses to various stimuli are being investigated – they reflect various stages of information processing in the brain. The main focus is on evaluation of various factors that may affect electrical brain activity – arousal state, attention, phase of the menstrual cycle. This is important for objective evaluation of collected EEG data, especially relevant when pathophysiology of psychiatric disorders is under investigation. Furthermore, objectively extracted EEG measures are further applied for evaluation of treatment safety and prediction of treatment response in particular patient groups. This is how scientific knowledge meets practical application.

7

tyrinėjimai

Ko iesko mokslininkai Kristina Urbaitytė

Mykolo Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779‒1780 m. dienoraščio viršelis ir įrišimas.

Saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (LMA VB)

XVIII a. gyveno Butlerių šeimyna, turėjusi daug žemės valdų, užsiėmusi verslais, mecenatyste: rėmusi Užnemunės krašto civilizavimo procesus, Marijampolės marijonų vienuolyną, Prienų ir Igliaukos bažnyčias, visuomenės labui dirbusi ir kitus darbus.

Vienas šeimos atstovų, Prienų seniūnas Mykolas Butleris, daug keliavo ir sugalvojo sudėti savo kelionių įspūdžius į dienoraštį. Aprašė, kaip keliauja per Karūnos Lenkijos, Čekijos, Karališkosios Prūsijos, Vokietijos, Italijos miestus, daug dėmesio skirdamas kultūriniams renginiams, maistui, buičiai. Nepagailėjo tokių detalių kaip suvalgytų austrių, citrinų, išgerto vyno kiekiai, papasakojo apie puotas.

Tarkime, viena tokių – Malborke inspektoriaus, atvykusio iš Berlyno, namuose vykusi, kurios pabaigoje inspektorienė Lombart net apsiverkė – taip skaudu svečius išlydėti buvo.

M. Butlerio kelionių aprašymai būtų buvę išleisti kaip „anoniminių lietuvių“ kelionės egodokumentas, jei ne mokslininkai ir sunkus jų darbas projekte „Lietuvos egodokumentinis paveldas“. Šią specifinę dokumentų kategoriją tyrinėjusi tarptautinė mokslininkų grupė parengė dienoraščio perrašą, nustatė kelionės organizatoriaus tapatybę, išanalizavo turinį ir išleido M. Butlerio kelionių aprašymų knygą „Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779–1780 metais dienoraštis“.

8

T

ačiau su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktoriumi profesoriumi Arvydu Pacevičiumi kalbėjomės ne apie M. Butlerį, o apie egodokumentus ir jų ištakas, nepasitikėjimo, kritikos jiems priežastis ir tyrimus Lietuvoje.

Kaip apibūdintumėte egodokumentus?

Kas tai per dokumentai?

Egodokumentus galima apibrėžti kaip intymiąją raštiją, rašytą pirmuoju asmeniu. Ji buvo skirta asmeninėms reikmėms, šeimos ar giminės nariams, kartais – ir artimiems draugams.

Vienas puikiausių egodokumentų pavyzdžių yra daug kam žinomas senos ir nusipelniusios Lietuvai giminės atstovo, garsaus tarpukario teisės eksperto Mykolo Romerio dienoraštis, kurį jis rašė nuo pat jaunystės. Paskutiniai dienoraščio įrašai padaryti keletą dienų prieš mirtį 1945 m. vasario 22 d. Vilniuje.

Tradiciškai istoriniai dokumentai skirstomi chronologiniu, sudarytojo, sudarymo laiko ir SPECTRUM 2014/2

egodokumentuose? vietos, saugojimo vietos, turinio ir kitais požiūriais. Istorinių egodokumentų identifikavimui ir klasifikavimui itin reikšmingas kriterijus – sudarytojas, dokumento kilmė, įskaitant autorystę, o kitų kriterijų reikšmė prioritetų rangų lentelėje daug mažesnė.

Egodokumentus galima įvardyti kaip problemišką dokumentų grupę, nes terminas dar gana naujas, susiformavęs po Antrojo pasaulinio karo. Tyrimų naujumas ir kritika lėmė, kad jis taikomas ne visose šalyse. Kai kurie užsienio mokslininkai, taip pat lietuvių istorikai ar literatūrologai tikina, kad egodokumentai – pakaitalas tokiems terminams kaip autobiografiniai dokumentai, autobiografinė raštija, intymioji literatūra, memuaristika, kad visai nebūtina jo vartoti. Tik įsigilinę galime pamatyti, kad iš minėtų kategorijų iškrinta tokie dokumentai kaip testamentai, valstiečių skundai, namų albumėliai, dabar dažnai minima silva rerum, senosiose knygose randamos marginalijos, kita prieknyginė medžiaga ir kt.

Kokios egodokumentų tyrimų ištakos?

Pirmasis egodokumento terminą pavartojo olandų mokslininkas Jakobas Presseris. Po Antrojo pasaulinio karo Olandijos vyriausybės užsakymu jis turėjo atlikti tyrimą apie Holokaustą. Kai tik pradėjo gilintis į medžiagą, susidūrė su nauja šaltinių grupe, reikšminga Holokausto tyrimams, – liudininkų parodymais teismuose, dienoraštinio ir atsiminimų tipo dokumentine medžiaga. J. Presseris iškėlė problemą: kaip šiuos šaltinius klasifikuoti ir kaip aprašyti? Aišku, jam kilo ir didesnė, šaltinių patikimumo, problema. Jau tada visi žinojo, kad trauminė atmintis yra visai kitokia nei tradicinė socialinė ar komunikacinė atmintis: ji gali būti deformuota.

Dėl šių priežasčių J. Presseris sugalvojo naują terminą, kuris pamažu prigijo Olandijoje, o vėliau imtas vartoti ir kituose kraštuose.

Plečiantis termino vartojimo laukui, įvairūs mokslininkai priskirdavo jam vis daugiau prasmių: dėl to egodokumentikos apibrėžimas įvairiose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, vokiečiai ir lenkai turi gerą termino pakaitalą Selbstzeugnisse, samoświadectwa. Lietuviškai pažodžiui būtų ,,savęs paliudijimai“. Tikriausiai J. Presseris tuo metu dar negalvojo, kad jo sukurtas terminas bus vartojamas visame paSPECTRUM 2014/2

saulyje, kad jis bus pradėtas sieti net su senesniais istoriniais dokumentais.

Kaip žinoma, 2013-ieji – egodokumentų priskyrimo prie naujų, tarpdalykinių ir konceptualių tyrimų krypčių metai. Kur slypėjo problema, kad tokių tyrimų vengta anksčiau? Kuo reikšmingas šis pasiekimas?

Sunku pasakyti, ar praėjusius metus galima laikyti šios tyrimų krypties įtvirtinimu ar priskyrimu prie konceptualių krypčių, nes Lietuvoje tokių oficialių procedūrų nėra.

Tačiau 2013 m. buvo užbaigtas trejus metus trukęs nacionalinis projektas „Lietuvos egodokumentinis paveldas“, kuriame dirbo tarptautinė tyrėjų komanda, taigi dėmesys šiam tyrimo objektui ir problematikai, susijusiai ne tik su egodokumentais, bet ir su jų funkcionavimo aplinka – privačia erdve, šeimos ar emocijų istorija, auga, tyrimų vis daugėja. Baigiantis projektui, išleistos keturios knygos – straipsnių rinkinys ir istoriniai šaltiniai su lydimaisiais moksliniais straipsniais, studijomis. Džiugu, kad tai kelia giminingų sričių specialistų, mokslininkų susidomėjimą ir į egodokumentus gilinasi ne tik informacijos ir komunikacijos, bet ir literatūros istorijos, kultūros istorijos ir kiti tyrinėtojai. Tikriausiai dėl to praėję metai ir laikomi tyrimų kulminacija, juos galima pavadinti lūžiniais metais.

Viename interviu minėjote, kad neigiamą egodokumentų, anuomet dažniausiai vadintų memuarais, įvaizdį suformavo sovietinėje Lietuvoje įsivyravęs požiūris į juos. Kaip tai nutiko? Kuo remiantis jis formuotas ir kodėl klaidingas?

Egodokumentai, kaip jau minėta anksčiau, yra nuoširdi ir intymaus žanro (tokį terminą linkusi vartoti literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė) raštija. Kaip necenzūruota ir nepatyrusi savicenzūros ji pavojinga politiniams režimams, ypač totalitariniams. Nors oficialiai egodokumentų kūrimas ir memuarinių šaltinių naudojimas nebuvo tabu, viešojoje erdvėje tai buvo ribojama ir kontroliuojama: naudoti mokslo darbuose, cituoti, teigiamai pristatyti ideologiškai abejotinų autorių darbus buvo nerekomenduojama ar net draudžiama. Nors privačiai vadinamųjų ,,buržuazinių nacionalistų“, tarpukario Lietuvos

Freilinos Olgos Kalinauskytės-Oginskienės 1836–1839 m. dienoraščio užrakinamas viršelis-įdėklas. Saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje (VUB)

veikėjų atsiminimų, emigrantų dienoraščių, laiškų skaityti niekas negalėjo uždrausti. Žinome, kad lietuviai asmeninėse bibliotekose visko turėjo. Kol cenzūra nepasiekdavo privačios erdvės, tol būdavo saugu. Yra buvę atvejų, kai egodokumentai tapdavo sovietinio saugumo įrodymais prieš žmogų, pretekstu jį persekioti, kalinti arba ištremti (prisiminkime panašius atvejus 1863 m. sukilimo dalyvių – Sibiro tremtinių bylose).

Kita vertus, sovietmečiu akcentuotas vadinamosios memuaristikos nepatikimumas, subjektyvumas, o egodokumentai priskirti antraeilių istorinių šaltinių grupei. Dėl to ir dabar manoma, kad tai – nepatikimi šaltiniai.

Tais laikais egodokumentika neteko esminio bruožo – intymaus pasakojimo ir siužeto spalvų, daugelis autentiškų tekstų buvo pamiršti, sunaikinti, geriausiu atveju – kupiūruoti. Sovietinių partizanų, Didžiojo Tėvynės karo dalyvių atsiminimai, ,,objektyvūs“ sovietinių žurnalistų reportažai iš kelionių po ,,supuvusias“ kapitalistinio pasaulio šalis – tai, ką mes gaudavome sovietmečiu, būdavo taip suredaguota ir cenzūruota, kad ir nebepriminė autentiškų tekstų, nuoširdžių prisiminimų.

Egodokumentai buvo tapę propaganda.

Galbūt todėl, kai žvelgiame į tokio tipo šaltinius dabar, neigiama sovietmečio patirtis tarsi neleidžia jų vertinti nuosaikiai, tebevyksta atmetimo reakcija, nes Sovietų Sąjungoje šie dokumentai siekė suformuoti

9

tyrinėjimai Negana to, svarbi paplitusi nuostata naudoti tokio tipo šaltinius tik praėjus tam tikram laikui, įsigalėjus tam tikriems istorijos vertinimams. Dažniausiai pasirenkamas vienos kartos laikotarpis: tik praėjus 50–70 metų šaltinį galima vertinti nešališkai, žvelgti į jį kritiškai.

Galbūt, gyvenimo tempui vis greitėjant, šis laikotarpis sumažės iki 30 ar 40 metų. Čia ir vėl pasiremčiau M. Romerio dienoraščio pavyzdžiu: tik dešifruotas ir kritiškai įvertintas, parengtas su komentarais, jis įgavo vertę, nes jame išties buvo daug subjektyvumo. Natūralu, kad pats dienoraščio autorius negalėjo žinoti visko, kas vyksta aplink jį.

Mykolo Romerio dienoraščio, rašyto 1911 m. Bogdaniškyje, antraštinis lapas.

Saugomas LMA VB

skaitytojo nuomonę, pakeisti ją ideologiniam procesui naudinga linkme. Ir štai dabar sulaukėme laiko, kai po tuputį publikuojami visai kitokie, įvairiausias patirtis liudijantys šaltiniai. Todėl M. Romerio dienoraščius skaitau savo malonumui ir matau, kad tekstas rašytas nieko neslepiant – net ir intymios detalės šiam žmogui nebuvo tabu. Negalima net lyginti šių dienoraščių su sovietmečiu leistais: matyti, kad raštai nei vidinės, nei išorinės cenzūros nepaveikti.

Egodokumentikos patikimumo klausimas gali kilti ir šiais laikais. Tyrimo metodai lyg ir patikimi, bet egodokumentika – gana subjektyvus žanras. Ar galima gauti patikimų rezultatų tiriant asmeninę raštiją – subjektyvumo persmelktą, ne visada adekvačiai atspindinčią supantį pasaulį?

Egodokumentinio tipo šaltinius reikia vertinti itin kritiškai, reikalingas ypatingas atsargumas, netgi įtarumas, nes galimi falsifikatai, sąmoningas klaidinimas. Tai ypač svarbu juos naudojant, cituojant. Yra kompleksas disciplinų, kurios padeda nustatyti tikrąjį autorių, sudarymo laiką, išsiaiškinti, ar tai yra pirminis tekstas, ar nuorašai. Kitas svarbus aspektas – sisteminis požiūris nagrinėjant egodokumentus, nes reikia matyti visą panašią nagrinėjamo laikotarpio raštiją, žinoti jos kanonus, pagaliau istorinį kontekstą: kur akivaizdžiai meluojama, o kur tai daroma subtiliai, naudojant visą spalvinį emocijų diapazoną.

10

Koks tokio šaltinio svoris kitų dokumentų kontekste? Šį klausimą galima užduoti ir taip: ar svaresnis Nepriklausomybės akto su signatarų parašais originalas, ar kurio nors signataro atsiminimai apie istorinį šio akto pasirašymo kontekstą? Atsakymas priklauso nuo to, kokiomis svarstyklėmis šiuos dokumentus sversime. Jei žvelgsime Lietuvos valstybės istorijos požiūriu, tai tikriausiai nusvers aktas.

Jei iš privačios erdvės, šeimos, kasdienybės ar emocijų istorijos perspektyvos, tai didesnį svorį įgis minėtasis signataro atsiminimų tekstas. Kitaip tariant, viskas yra reliatyvu ir įgauna svorį tik konkretaus tyrimo kontekste. Žvelgiant istoriniu požiūriu, faktas, kad, norint kompleksiškai įvertinti įvykius, reikia žiūrėti į visus dokumentus ir matyti jų įvairovę. Štai dabar kritiškai vertinami XX a. pabaigos Sąjūdžio dalyvių atsiminimai: yra atvejų, kai tokių dokumentų kūrėjai per daug susireikšmina, iškelia savo vaidmenį ar, priešingai, yra linkę elgtis kukliau – čia matome panašias strategijas kaip ir kasdieniame gyvenime, ypač viešajame. Tokie pavieniai dokumentai turi mažą vertę, tačiau jų visuma, įvertinta kritiškai, naudojantis tam tikra metodika, gali tapti reikšmingu istorinius faktus ir valstybinės reikšmės dokumentus papildančiu šaltiniu.

Kokios egodokumentų tyrimų kryptys ir perspektyvos Lietuvoje?

Viena vertus, sisteminiai egdokumentų tyrimai tik prasideda, tačiau yra keletas gražių, vertų paminėti pavyzdžių. Įdomus yra Vilniaus universitete vykdomas projektas „Literatūros geografija: tekstų teritorijos ir vaizduotės žemėlapiai“, vadovaujamas dr. Ingos Vidugirytės-Pakerienės. Jame analizuojama kelionių literatūra, XVIII a. kelionių aprašymai, keliautojų laiškai ir dienoraščiai, nuo įprastų kūrinio erdvės tyrimų sąmoningai sukama realios fizinės erdvės rekonstrukcijų link. Istorijos

fakultete vykdomi tyrimai taip pat vienaip ar kitaip siejasi su egodokumentikos problematika, tik juose akcentuojama XX a. atminties kultūra (Nerijus Šepetys) arba įvairios tapatumų reprezentacjos senosos Lietuvos privačioje raštijoje (silva rerum, kelionių literatūra, dienoraščiai) (Liudas Jovaiša). Jau minėjome Lietuvos istorijos instituto atliekamus tyrimus, kuriems vadovauja instituto direktorius Rimantas Miknys. Atkūrus nepriklausomybę jo pastangomis daug dėmesio skirta ne tik valstybės politinei istorijai, paremtai oficialiąja dalykine raštija, bet ir memuariniams šaltiniams. R. Miknio dėka ne vienas lietuvis žino M. Romerį, per metus išeina vienas–du tomai šios istorinės asmenybės dienoraščių. Tik įsivaizduokite, koks tai didelis ir fundamentalus darbas, nes reikia pateikti ne tik dienoraščio dalis, bet ir kritinę jo vertinimo perspektyvą, komentuoti, suteikti kontekstą. Laikau tai vienu svarbiausių Lietuvos egodokumentinių tyrimų ir publikacijų.

Lietuvos mokslininkai sėkmingai naudoja egodokumentus tirdami bajorijos ir dvasininkijos tapatumų kaitą (Tamara Bairašauskaitė, Vilma Žaltauskaitė), šeimos istoriją (Jolita Sarcevičienė), apskritai XIX a. Lietuvos kultūros istoriją (Reda Griškaitė) ir kt. Šių tyrimų pagrindas yra egodokumentiniai šaltiniai, tokie kaip korespondencija, dienoraščiai, atminimų albumai. Per egodokumentų tyrimus galima rekonstruoti socialinių grupių portretus, atkurti asmens ar bendruomenės dalyvavimą

Egodokumentais galima vadinti ir marginalinius autoportretus, dar įvardijamus kaip knygų grafičiai. Čia matome Pranciškaus Ksavero Bogušo (1746‒1820) (auto)portretą knygoje „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ (O początkach narodu języka litewskiego rozprawa, 1808).

Saugoma VUB

SPECTRUM 2014/2

Egodokumentams priskirtini ir literatūros kūriniuose palikti autoportretai. Čia matome rašytojo Jano Potockio (1761–1815), gyvenimą baigusio savižudybe, autoportretą „Rankraščio, rasto Saragosoje“ juodraštyje, buvusiame VUB rinkiniuose iki Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m.

Saugomas Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje (LNBV)

viešajame gyvenime, privataus gyvenimo detales, be to, egodokumntai svarbūs vykdant šeimos istorijos tyrimus, gilinantis į raštijos raidą ir jos praktikų kaitą. Tarkime, galime pasižiū-

rėti, kada valstiečiai pradėjo rašyti tekstus ir kaip jie vartojo kalbą. Pasirodo, kad jau XIX a. jie mėgino rašinėti reminiscencijas ar žymėtis reikšmingus dalykus kalendorių paraštėse ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Atsiveria nauja tyrimo perspektyva – raštijos lauko formavimasis vadinamosiose nebyliose bendruomenėse, tokiose kaip valstietija.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete vykdomi sisteminiai egodokumentikos tyrimai, jie siejami su socialine ir dokumentine komunikacija, kodikologija, dokumento turinio ir formos kaita, ,,genetika“ – kilme, klasifikacija, ryšiais su kita asmenine dokumentika, privataus archyvo raida ir jo struktūra ir pan. Pažymėčiau didelį šio fakulteto mokslininkų (prof. Domo Kauno, dr. Tomo Petreikio) įdirbį nagrinėjant egodokumentus kaip priešknyginę medžiagą, aprėpiant marginalijų ir proveniencijų problematiką. Čia ypač daug padaryta žvelgiant į tokią raštiją iš knygotyrininko ar knygos istoriko perspektyvų.

Papasakokite plačiau apie projektą „Lietuvos egodokumentinis paveldas“, reikšmingą egodokumentikos sampratai atskleisti, tyrimų ir naudojimosi laukams apibūdinti. Įgyvendindami projektą mėginome aiškintis Lietuvos egodokumentų kilmę, raidą, autorystę, formą ir struktūrą, jos kaitą ir kitus klausimus. Pabandėme iškelti ambicingus uždavinius ir sudaryti sąrašą-inventorių remdamiesi tam tikromis schemomis, aprašyti jį.

Freilinos Olgos Kalinauskytės-Oginskienės dienoraščio prancūzų kalba fragmentas, 1836–1839. Saugomas VUB

SPECTRUM 2014/2

Kelionės 1752–1754 m. į Vieną, Paryžių ir kitus Vakarų Europos miestus dienoraščio, publikuoto vykdant projektą LEGODOK, autoriaus Juozapo Jurgio Hilzeno (Hylzen, Hülzen, 1736–1786) portretas.

Saugomas LNBV

Marginalinis šaržas ‒ moters portretas su nuoroda į svarbią teksto vietą vienuoliams priklausiusiame inkunabule. Saugomas Krokuvos Jogailos universiteto bibliotekoje

11

tyrinėjimai Kai ką suskaitmeninome, išleidome keturias reikšmingas knygas: mokslininkų straipsnių rinkinį „Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje“ ir tris šaltinių publikacijas – „Juozapo Jurgio Hilzeno 1752–1754 kelionės dienoraštį“, „Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779–1780 metais dienoraštį“ ir „Juozapo Mykolo Karpio „Ganytojišką laišką Žemaičių vyskupijos dvasininkams“. Įkurta egodokumentikos tyrimus sisteminanti ir populiarinanti svetainė internete, duomenų bazė (http://legodoc.lt/), kurioje suregistruota daugiau kaip 3 tūkst. egodokumentų. Padėjome tvirtus pamatus tolesniam bendradarbiavimui tiriant egodokumentus ir jų socialinę sklaidą tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu.

Apibendrinant galima sakyti, kad projektas buvo sėkmingas.

Ar asmeninį susirašinėjimą elektroniniu paštu galima laikyti egodokumentu? Įsivaizduokime, kad kada nors „Google“ ar „Facebook“ kompanijos nuspręs paviešinti visus elektroninėse dėžutėse archyvuotus elektroninius laiškus: ar jie būtų reikšmingi? Ar šiuos dokumentus būtų galima laikyti egodokumentais? Ar jie būtų svarbūs žvelgiant iš ateities tyrėjo perspektyvos?

LEGODOK projekto vykdymo metu išleisto „Juozapo Jurgio Hilzeno 1752–1754 metų kelionės dienoraščio“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2013) viršelis. Publikuojamas tekstas priklauso 16–17 metų jaunuolio, studijavusio Vienoje Collegium Theresianum ir Paryžiuje pas abatą Žaną Antuaną Nolė (Nollet), plunksnai

Matyti, kad į šiuos dalykus nuolat atkreipiamas dėmesys, nes vis kyla tam tikras sąmyšis, diskusijos. Manau, kad elektroniniai laiškai,

seminaro LEGODOK-2 dalyviai Vilniaus universitete, 2012 m. rugsėjo 25 d. Iš kairės į dešinę: Juozas Markauskas, dr. Julija Zinkevičienė, Ringailė Bagušytė, Milda Kvizikevičiūtė, habil. dr. Waldemar Chorążyczewski, Toma Zarankaitė, Kęstutis Gudmantas, dr. Reda Griškaitė, dr. Romualdas Šviedrys, dr. Rima Cicėnienė, habil. dr. Rajmund Przybylak, dr. Arvydas Pacevičius

12

skaitmeninė komunikacija gali tapti egodokumentinės analizės objektu, bet tam reikalingi tam tikri įrankiai ir aiškus suvokimas, ko siekiama tokiu tyrimu. Manau, kad elektroniniai laiškai, skaimeninė komunikacija gali tapti egodokumentinės analizės objektu, bet tam reikalingi tam tikri įrankiai ir aiškus suvokimas ko siekiama tokiu tyrimu. Viena vertus, tokie pavadinimai kaip „tinklaraštis“ ar „veidaknygė“ rodo, kad socialiniuose tinkluose plintanti, mažai sklaidos apribojimų turinti raštijos forma turi egodokumentinių bruožų.

Tačiau šios virtualios žinutės plinta viešojoje, naujųjų medijų sukurtoje erdvėje, taip formuojasi naujos skaitmeninės bendruomenės, gyvename tinklaveikos visuomenėje. Tikriausiai čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp egodokumentinės raštijos ir socialinių tinklų žinučių: savo esme tikroji egodokumentika skirta tik rašytojui arba jo šeimynykščiams, o skaitmeninių socialinių tinklų atveju susiduriame su sąmoningu noru pasigarsinti ir būti matomam. Žvelgiant iš ateities tyrėjo perspektyvos, reiktų klausti, ką galima nuveikti su šimtais milijonų socialinių tinklų įrašų. Kas iš to, kad juos tirsime? Ką rekonstruosime? Tai tikrai nebus galima pavadinti privataus gyvenimo rekonstrukcija, tai – kažkas kita, nebūtinai atvira, nuoširdu, asmeniška. Tai jau skaitmeninė (ego)dokumentika ir skaitmeninė raštija, kurią taip pat galima ir reikia suprasti, pažinti ir tyrinėti.

SPECTRUM 2014/2

tyrinėjimai

Psichologinis nesaugumas organizacijoje: kiek tikri esame del savo darbo ir kodel tai svarbu?

Dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė, dr. Ieva Urbanavičiūtė, doc. dr. Dalia Bagdžiūnienė, Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedra E. Kurausko nuotr.

Ar kada nors esate pagalvoję, kad galite prarasti darbą, kad galbūt pasikeis darbo užmokesčio dydis arba neteksite dalies jums patrauklių darbo užduočių, o gal būsite perkelta/s į biurą su ne tokiu patraukliu vaizdu pro langą? Kas yra psichologinis nesaugumas dėl darbo ir kokiomis sąlygomis darbuotojai patiria besikeičiančių darbo sąlygų grėsmę?

SPECTRUM 2014/2

Nesaugumas dėl darbo – kas tai? i Psichologinis nesaugumas dėl darbo – tai darbuotojo suvokiama grėsmė prarasti darbo vietą ir/arba palankias darbo sąlygas. Kokie gi pagrindiniai nesaugumo dėl darbo požymiai?

Nesaugumas dėl darbo yra subjektyvi būsena, todėl tą pačią situaciją organizacijoje (pavyzdžiui, užsakymų organizacijai sumažėjimas) atskiri darbuotojai gali vertinti skirtingai – vieniems ji gali kelti

13

tyrinėjimai nesaugumo jausmą, kitiems – nekelti jokių minčių apie galimą darbo praradimą.

Nesaugumą išgyvenantys darbuotojai nėra tikri dėl savo ateities organizacijoje. Toks netikrumas yra priešingas atleidimui iš darbo, kadangi apie būsimą darbo praradimą įspėtas darbuotojas gali imtis veiksmų situacijai įveikti, pavyzdžiui, ieškoti kito darbo. Nesaugus besijaučiąs darbuotojas negali tinkamai pasiruošti ateičiai, kadangi nežino, ar imtis veiksmų ir kokių. Nesaugumas yra darbuotojo nepageidaujamas, todėl netaikomas darbuotojams, kurie savo noru pasirenka nesaugaus pobūdžio darbą, pavyzdžiui, dirba pagal terminuotą darbo sutartį. Kaip tik dėl šios priežasties nesaugumas siejamas su bejėgiškumu išlaikyti darbą kilus grėsmei jį prarasti.

Taigi nesaugumas dėl darbo apima numanomą tiek paties darbo, tiek tam tikrų jo sąlygų pasikeitimą. Nesaugumas dėl darbo praradimo dar vadinamas kiekybiniu nesaugumu, o nesaugumas dėl galimų neigiamų darbo sąlygų pokyčių – kokybiniu nesaugumu. Kokias gi darbo sąlygas darbuotojai bijo prarasti? Tai gali būti atlygis už darbą, darbo valandos, kolegos, darbo turinys, pavyzdžiui, sumažėjusi autonomija planuoti ir atlikti darbus, ir pan. Mokslinėje literatūroje dar išskiriamas kognityvinis nesaugumas, t. y. mintys apie grėsmę dabartinei darbo situacijai, ir emocinis nesaugumas, t. y. numanomą grėsmę lydinčios neigiamos emocijos.

Kiek darbuotojų jaučiasi nesaugūs dėl darbo? i Nesaugumas dėl darbo nebūtinai susijęs su darbo praradimu, todėl nesaugumą išgyvenančių darbuotojų yra gerokai daugiau nei realiai darbą prarandančių. Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros (EU-OSHA) 2013 m. apklausos duomenimis, 7 iš 10 darbuotojų daugumoje Europos šalių pagrindine streso darbe priežastimi vadino nesaugumą dėl darbo. Nesaugumą kaip pagrindinę streso priežastį nurodė ir pusė apklaustų Lietuvos darbuotojų. Įvairių mokslinių apklausų duomenimis, apie 9 proc. Europos darbuotojų galimybę prarasti darbą artimiausiu metu vertina kaip labai didelę ir didelę, o 75 proc. – kaip mažą ir labai mažą. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad, pakeitus klausimo formuluotę iš „Kiek tikėtina, kad prarasite darbą ateinančiais metais?“ į „Kiek tikėtina, kad galite prarasti darbą ateityje?“, teigiamai atsakančių skaičius išauga iki 20 proc. Nepaisant ab-

14

soliučiu dydžiu, rodos, nedidelių skaičių, kalbama apie milijonus darbuotojų. Be to, tyrimų duomenimis, šis skaičius linkęs didėti. Tai nestebina atsižvelgiant į globalių ekonominių veiksnių poveikį organizacijoms: organizacijos atleidžia darbuotojus, užsidaro, susijungia ir pan. Nesaugumas dėl darbo yra glaudžiai susijęs su nedarbo pokyčiais ir labai dažnai atspindi objektyvią darbo rinkos realybę: didėjant nedarbui, didėja ir jaučiamas dirbančiųjų nesaugumas dėl darbo.

Tyrimas Lietuvoje i Tyrimo metu, siekdami nustatyti nesaugumo dėl darbo raišką ir reikšmę pačiam darbuotojui ir visai organizacijai, straipsnio autoriai apklausė 1180 darbuotojų iš įvairių organizacijų. Apie pusę apklaustųjų nesijaučia nesaugūs dėl savo darbo vietos ateityje ir net trys ketvirtadaliai nemano, kad artimiausiu metu gali prarasti darbą. 61 proc. apklaustų darbuotojų teigė nemanantys, kad jų darbo sąlygos pablogės, tačiau trečdalis išreiškė rūpestį dėl to, kokios jų darbo sąlygos bus ateityje, o 25 proc. nurodė jaučiąsi nesaugūs dėl darbo sąlygų ateityje. Iš tiesų apklausti darbuotojai išgyvena didesnę grėsmę prarasti palankias darbo sąlygas, bet ne patį darbą. Taigi nesaugumas dėl darbo apėmęs mažesnę apklaustų darbuotojų dalį, ir nors tai gali atrodyti netikėtai, gauti rezultatai atitinka tarptautinių tyrimų duomenis.

Tyrimas atskleidė, kad nesaugumas dėl darbo yra universalus reiškinys. Nesaugumą dėl darbo ir jo sąlygų vienodai išgyvena vyrai ir moterys, vadovaujantys ir pavaldūs darbuotojai, dirbantys visu etatu ir tik jo dalimi, mažose ir didelėse organizacijose.

Kokie gi darbuotojai patiria didesnę grėsmę savo darbui? Kaip ir galima nuspėti, vyresnio amžiaus darbuotojai jaučia didesnę grėsmę prarasti tiek patį darbą, tiek palankias jo sąlygas. Didžiausią numanomą grėsmę prarasti darbą ir jo sąlygas patiria 46–50 metų amžiaus, mažiausią – jaunesni nei 30 metų amžiaus darbuotojai. Panašūs rezultatai gauti skirtingo darbo stažo darbuotojų grupėse: saugiausiai jaučiasi dirbantys mažiau nei penkerius metus, o nesaugiausiai – turintys 10–20 metų darbo stažą. Tai logiška, kadangi jaunesni darbuotojai gali lengviau susirasti darbą.

Kaip ir galima numanyti, labiausiai psichologiškai nesaugūs dėl darbo jaučiasi uždirbantys mažiau nei 1500 litų, o saugiausiai – uždirbantys daugiau nei 3500 litų atskaičius mokesčius. Pridėkime atsakymą į

klausimą, ar sudėjus visas šeimos narių pajamas jų pakanka būtiniausioms reikmėms, ir matysime, kad saugiausiai jaučiasi tie, kurie ne tik patenkina savo šeimos poreikius, bet ir gali sutaupyti, o mažiausiai saugūs nurodė pajamų nepakankamumą ir sunkumus verčiantis. Nenuostabu, kad psichologinis nesaugumas dėl darbo labiausiai susijęs su pajamų dydžiu ir jų pakankamumu. Įdomu tai, kad dirbantieji pagal terminuotas darbo sutartis nesijaučia nesaugesni nei dirbantieji pagal nuolatinio darbo sutartis. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti keista, tačiau kaip tik atskleidžia minėtus skiriamuosius nesaugumo požymius – žinantieji apie būsimą darbo sutarties nutraukimą iš anksto (o taip yra terminuotos darbo sutarties atveju) išvengia dėl netikrumo kylančios įtampos ir gali iš anksto imtis tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, ieškoti kito darbo. Tačiau dirbantieji pagal terminuotas darbo sutartis patiria didesnę grėsmę prarasti palankias darbo sąlygas, palyginti su dirbančiaisiais pagal neterminuotas darbo sutartis.

Kokiose organizacijose dirbantys darbuotojai jaučiasi mažiau saugūs? Tyrimo rezultatai parodė, kad dirbantys viešajame sektoriuje yra nesaugesni dėl grėsmės prarasti palankias darbo sąlygas. Iš 677 tyrime dalyvavusių viešojo sektoriaus darbuotojų apie trečdalį nurodė jaučiąsi nesaugūs dėl savo darbo pobūdžio/sąlygų ateityje ir nerimaują dėl to, koks jų dabartinis darbas bus ateityje. Tuo tarpu privataus sektoriaus darbuotojai jaučia didesnę grėsmę prarasti patį darbą. Nors dauguma iš 503 tirtų privataus sektoriaus darbuotojų nemano, kad artimiausiu metu praras darbą, tačiau trečdalis nerimauja dėl to, kaip jų dabartinis darbas galėtų pasikeisti ateityje, ir 70 proc. abejoja tuo, kad gali išlaikyti savo darbą.

Kodėl darbuotojai suabejoja savo darbo ir esamų jo sąlygų tęstinumu? Nesaugumo dėl darbo grėsmė dažniausiai siejama su pokyčiais organizacijoje. Tyrimo duomenimis, įvykus pokyčiams labiau nerimaujama dėl grėsmės prarasti darbo sąlygas, bet ne patį darbą. Labiausiai nerimaujama dėl galimų darbo sąlygų pokyčių, kai pokyčių organizacijoje metu atleidžiama nemažas skaičius organizacijos ar jos dalies darbuotojų, palyginti su pokyčiais restruktūrizuojant ar sujungiant organizacijas. Nenuostabu, kad po permainų organizacijoje likusius darbuotojus labiausiai baugina galimi darbo sąlygų pokyčiai, tačiau jie jaučiasi gana saugūs dėl pačios darbo vietos.

SPECTRUM 2014/2

Kodėl kalbame apie nesaugumą? i Kokį poveikį nesaugumas dėl darbo turi darbuotojui ir organizacijai? Psichologus, žinoma, pirmiausia domina individualus nesaugumo lygmuo. Čia natūraliai kyla klausimas: o koks nesaugumo lygis jau kenksmingas ir kuo? Nors tyrinėjant stresą nustatyta, kad nedidelis streso lygis žmogų mobilizuoja, nesaugumo dėl darbo atveju ši taisyklė, atrodo, negalioja. Pasaulyje atlikti tyrimai rodo, kad nesaugumą dėl darbo išgyvenantys asmenys dažniau skundžiasi fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimais, jie labiau linkę jausti persidirbimą, o dėl to sumažėja jų pasitenkinimas darbu ir psichologinė gerovė apskritai. Bemaž didžiausią susirūpinimą kelia vadinamasis nesaugumo plitimo efektas, pasireiškiantis tuo, kad neigiami nesaugumo dėl darbo padariniai pamažu apima ne tik darbą, bet ir įvairias asmeninio gyvenimo sritis. Štai ir Lietuvoje atliktu tyrimu nustatyta, kad nesaugumo dėl darbo patyrimas siejasi ne tik su minėtais tiesioginiais darbiniais padariniais, bet ir su padidėjusiu nerimu dėl savo finansinės bei socialinės padėties ateityje. Beveik pusė apklaustų darbuotojų baiminasi, kad per ateinančius kelerius metus jų finansiniai ištekliai sumažės, kad jie turės pakeisti savo gyvenimo būdą ir gyventi kukliau.

Kalbant apie nesaugumo dėl darbo reiškinį organizacijos požiūriu, ne veltui aptinkamas terminas „nesaugi organizacija“.

Tai ne tik tokia organizacija, kurioje vyksta darbuotojams nesaugumo jausmą keliantys reikšmingi pokyčiai, bet ir tokia, kurioje pasireiškia neigiamas nesaugumo efektas. Koks gi jis? Tarptautinėje praktikoje dažniausiai minimi sumažėję darbuotojų lojalumas ir įsipareigojimas organizacijai, kurie, manoma, ilgainiui paveikia ir visos organizacijos efektyvumą.

Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad kuo mažiau darbuotojai jaučiasi saugūs dėl darbo, tuo mažiau yra juo ir įvairiais jo aspektais patenkinti, prasčiau jį atlieka, yra mažiau į jį įsitraukę, patiria didesnę įtampą darbe ir yra mažiau emociškai prisirišę prie organizacijos. Tačiau bene labiausiai intriguoja tai, kad dauguma grėsmę prarasti darbą pajutusių darbuotojų... patys ketina jį palikti! Tai tik dar kartą parodo, koks svarbus darbuotojams psichologinis saugumas, dėl kurio jie renkasi gerokai mažiau palankią, bet vienareikšmiškai jų padėtį nusakančią situaciją. Šio nesaugumo dėl darbo poveikio organizacijai žala abejonių nekelia.

SPECTRUM 2014/2

Ar galime išvengti nesaugumo dėl darbo ir kaip? i Psichologinis nesaugumas dažnai yra susijęs su objektyviais pokyčiais organizacijoje ar darbo rinkoje, tad ar įmanoma jo išvengti?

Atsižvelgiant į ekonominę nesaugumo kilmę, visiškai jo išvengti vargu ar įmanoma.

Nesaugumas dėl darbo yra globalių ekonominių pokyčių, veikiančių visas šiuolaikines visuomenes, rezultatas. Artimiausiu metu, tikėtina, tokių pokyčių tik daugės. Todėl saugumo užtikrinimas tampa ne tik sunkia, bet ir svarbia užduotimi. Išties, nepaisant objektyvių aplinkybių, tiek darbuotojai, tiek organizacijos turi išteklių psichologiniam nesaugumui dėl darbo sumažinti. Kadangi nesaugumas reiškia nenuspėjamumą ir nekontroliuojamumą, neigiamų nesaugumo

Tai trečioji nesaugumo mažinimo galimybė, kadangi tinkamų procedūrų laikymasis leidžia darbuotojui nuspėti būsimų pokyčių organizacijoje padarinius. Individualaus darbuotojo požiūriu sumažinti nesaugumo poveikį gerovei gali socialinė šeimos ir kolegų parama, individualių gebėjimų susirasti darbą stiprinimas. Įvairių užsienio šalių mokslininkų nuomone, išvardyti veiksniai padeda užkirsti kelią nesaugumo jausmui ar bent jį sumažinti. Nors Lietuvoje panašaus pobūdžio tyrimai dar tik pradedami, straipsnio autorių atlikto tyrimo duomenys taip pat patvirtina minėtų nesaugumo organizacijoje mažinimo priemonių efektyvumą.

Nors nesaugumas dėl darbo gali būti neišvengiamas dėl ekonominių pokyčių,

Numanomą grėsmę prarasti palankias darbo sąlygas patiria darbuotojai:

46–50 metų amžiaus

uždirbantys mažiau nei 1000 Lt/mėn

dirbantys pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys organizacijose, kuriose įvyko pokyčiai

padarinių išvengti galima juos mažinant.

Organizacijos požiūriu tam gali padėti keletas dalykų. Visų pirma, atvira ir nuodugni komunikacija su darbuotojais, susijusi su, pavyzdžiui, organizacijoje vykstančiais pokyčiais. Antra, darbuotojų dalyvavimas priimant su organizacijos ateitimi susijusius sprendimus, taip didinant situacijos kontrolę ir būsimų įvykių nuspėjamumą. Komunikacija ir dalyvavimas didina ir suvokiamą elgesio su darbuotojais teisingumą.

vyrai ir moterys pavaldiniai ir vadovai

dirbantys visu etatu ir tik jo dalimi dirbantys didelėse ir mažose organizacijose

mokslininkai tikisi, kad tolesni nesaugumo dėl darbo tyrimai, kaip ir šis, padės surasti jo mažinimo receptą.

Straipsnio autoriai atliko tyrimą pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą Nr. MIP–12216 „Psichologinis nesaugumas darbe: jo raiška ir padariniai individui bei organizacijai“ Lietuvos organizacijose darbuotojų patiriamam nesaugumui įvertinti.

15

tyrinėjimai

Ar geri buvo keliai Lietuvos Dr. Tomas Čelkis, Istorijos fakulteto Senovės ir viduramžių istorijos katedra

Kiekvienas vairuotojas pasakytų, kad geras kelias turi būti tiesus, lygus ir platus, dengtas asfaltu, su aiškinamaisiais kelio ženklais. Vis dėlto dalis kelių, ypač kaimo vietovėse, yra duobėti, vingiuoti, pakelėse apaugę krūmynais, su staigiais posūkiais ir įkalnėmis – jais privalu važiuoti itin atsargiai. Senais laikais šie nepatogumai nekėlė didelių rūpesčių, nes arklio traukiamas vežimas riedėjo lėtai, o iš priešpriešos atvažiuojantis vežimas girdėjosi iš tolo. Panašiais bruožais pasižymėjo senieji sausumos keliai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), kurie vingiavo lyg upės, aplenkdami pelkes, kalnus ar dirbamas žemes. Jų išsidėstymas buvo susiformavęs gyvenimiškai, pramynus takelį ar keliuką, vedusį iš vienkiemio į kaimynines sodybas ir kaimus. Keliai senojoje Lietuvoje buvo ir dabartinės susisiekimo sistemos pamatas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kuo giliau į praeitį, tuo keliai turėjo būti prastesni, o susisiekimo sistema nė iš tolo nepriminė dabartinės. Tačiau ar tikrai taip buvo?

Kelių būklė priklausė nuo krašto geografinių sąlygų i XV–XVII a. LDK sausumos kelių tinklas formavosi priklausomai nuo gyvenviečių sklaidos. Kaimai ir bažnytkaimiai teritorijoje buvo pasklidę gana retai. LDK plytėjo daug neįžengiamų girių ir pelkių masyvų, tarp kurių ir buvo įsispraudusios gyvenvietės.

Antai 1477 m. italų pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis (Ambrogio Contarini) iš Maskvos vyko į Smolenską, o iš jo į Trakus. Keliautojas nurodė, kad kelias driekėsi per plačius miškus, o kiekviename maršrute nuo miesto iki miesto jį lydėjo kelią žinoję vedliai, nes priešingu atveju buvo galima lengvai pasiklysti ir pražūti. Pakeliui į Trakus jis regėjo lygias ir miškingas vietoves, kartais pravažiuodavo mažus kaimelius, į kuriuos užsukdavo pernakvoti. Tačiau, nepasisekus pasiekti gyvenvietės, neretai nakvodavo po atviru dangumi, prie laužo, o žiemos metu rogėse, apsiklostęs kailiais. XVII a. pradžioje čia lankęsis anglų keliautojas Fynesas Morysonas teigė, kad

16

Lietuva yra itin pelkėta ir miškinga, o gyvenvietės labai nutolusios viena nuo kitos, net iki 20 vokiškų mylių, dėl to per ją vasarą keliauti negalima – tik žiemą, kai viskas užšąla. Išties tuo metu egzistavo atskiri žiemos ir vasaros keliai. Neretai tik šalčiui sukausčius klampynes gyventojai galėdavo per pelkes pervežti stambesnius krovinius. Neatsitiktinai malkos kurui būdavo ruošiamos būtent žiemą, nes tada buvo lengviau jas pervežti.

LDK vietos bendruomenės gyveno gana uždarą gyvenimą. Vyravo natūrinis ūkis, dėl to lyg ir nebuvo didelio socialinių kontaktų poreikio. Į miestelį važiuota tik svarbiausiais tikslais, pavyzdžiui, į turgų ar mugę parduoti ir įsigyti būtinų prekių, į bažnyčią. Didesnės gyvenvietės arba bažnytkaimiai pritraukdavo apie 20 km atstumu pasklidusius kaimus ir vienkiemius. Tuo tarpu XVI a., bajorams konsoliduojant ir plečiant savo žemes, labiau nutolusiose teritorijose būdavo įsteigiami atskiri dvarai, kaip administraciniai centrai.

Priklausomai nuo to tiesti juos jungę keliai.

1 iliustracija. Skersai kelio linijos subraižytos medgrindų atkarpos. Latvijos valstybės istorijos archyvas SPECTRUM 2014/2

Didziojoje Kunigaikstysteje?

2 iliustracija. 1753 m. plane pavaizduota medgrinda prie Baisogalos. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

Taip atsirasdavo vadinamieji „privatūs keliai“, kurie neretai vadinti jų savininkų – bajorų pavardėmis, nes tai buvo jų nuosavybė. Apskritai bene visų vietinių kelių priežiūra rūpindavosi patys gyventojai. Daugiausia rūpesčių keldavo mediniai tiltai per upes, kuriuos dažniausiai išgriaudavo pavasario ledonešis.

Mediniai keliai LDK i Minėta, kad LDK kraštas pasižymėjo pelkynais, o trumpinant kelią neišvengiamai per juos nusidriekdavo maršrutai. Todėl daugelis jų atkarpų buvo sutvirtinami vadinamosiomis medgrindomis. Tai medžių šakomis – kamšomis (faSPECTRUM 2014/2

šinomis), rąstais ir storlentėmis kloti kelio ruožai. Kitaip tariant, iš medienos būdavo padaromas tokio pločio grindinys, kad galėtų prasilenkti vežimai. Antai XVI a. penktojo dešimtmečio LDK valdovo pranešime Merkinės valdytojui Mykolui Jundilui rašoma, kad paskirta LDK komisija, kuri kartu su Prūsijos pasiuntiniais turės nustatyti valstybinę sieną prie Merkinės, dėl to reikia pastatyti tiltus per upes, o per pelkes ir kitas sunkiai pravažiuojamas balas įrengti medgrindas. Tokie sutvirtinimai – medgrindos driekdavosi ne vieną kilometrą. 1678 m. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) pasiuntinys Bernardas Tanneris nu-

rodo, kad kelyje nuo Smolensko iki Maskvos jis suskaičiavo šimtus medgrindų, o kai kurių ilgis siekęs 5–6 kilometrus. 1695 m. švedų pareigūnai parengė Kuršo ir dalies buvusios Livonijos žemėlapius ir juose pažymėjo kelius.

Viename jų nubraižytas Biržų–Bauskės kelias ir pavaizduotos didelių atstumų medgrindos (1 il.). Šie kelių sutvirtinimai, įrengti būtent per pelkėtus ruožus, sėkmingai naudoti ir XVIII a. (2 il.)

Inžinerinis įrenginys – kelio pylimas i Kitas to laiko inžinerinis išradimas, naudotas LDK susisiekimui page-

17

tyrinėjimai

3 iliustracija. Žemgrinda XVII a. Latvijos valstybės istorijos archyvas

rinti, buvo žemgrinda, arba žemės pylimas.

Kuršo kunigaikštystės Bauskės apylinkių XVII a. kelio brėžinyje pavaizduota žemgrinda ir nurodyta jos sandara (3 il.). Šį kelio pylimą sudarė penki sutvirtinimų sluoksniai: pirmiausia pelkėtos vietovės horizontas buvo padengiamas medžių rąstais; antras sluoksnis – ant viršaus paklojamos eglių arba pušų šakos ir smulkesni mediniai balkiai; trečias sluoksnis – ant viršaus supilama žemė, iškasta žemgrindos pakraščiuose darant šalikelių griovius; ant supiltų žemių dar kartą klojamos eglių arba pušų šakos ir smulkesni balkiai; paskutinis sluoksnis – ant viršaus užpilamas stambus šviesus žvyras. Žemgrindos pakraščiuose buvo kasami grioviai, į kuriuos subėgdavo vanduo nuo

sutvirtinimo. Neabejotinai tai buvo brangus įrenginys, juolab kad jo plotis turėjo leisti prasilenkti vežimams. 1766 m. LDK kelių revizijos liustracijoje taip pat pavaizduota žemgrinda netoli Pažaislio, kuri dengė klampią kelio atkarpą (4 il.).

Minėtomis priemonėmis siekta gerinti LDK kelių būklę. Akivaizdu, kad jie ne visur galėjo būti vienodai gerai sutvarkyti. Gyvenviečių keliai buvo vietos gyventojų rūpestis, bet ne visada šie pajėgdavo juos remontuoti patys. Neretai būdavo kreipiamasi į valdovą prašant leisti rinkti specialius muitus per pastatytus tiltus, kad tais pinigais būtų galima padengti tiltų ir kelių remontą. 1647 m. ATR valdovas Vladislovas Vaza nurodė Simno miestelio gyventojams jo girioje prisikirsti medienos ir padaryti kelių grindinius miestelio apylinkėse, nes šis buvo dauboje ir dėl lietaus keliai tapdavo nepravažiuojami. Geros kelių būklės užtikrinimas priklausė nuo finansinių pajėgumų.

Vytauto keliai ir valstybiniai keliai LDK i Šalia lokalių LDK

kelių egzistavo svarbūs valstybiniai traktai – didieji vieškeliai, kurie labiau tarnavo šalies administracijos funkcionalumui, pradedant kariuomenės judėjimo ir baigiant užsienio prekybos plėtros užtikrinimu. Prie šių centrinių arterijų jungdavosi smulkesni keliai.

Vieškeliai buvo valstybės prioritetas. Kai kurie jų net vadinti valdovų vardais arba tiesiog „karališkais keliais“. Taip nutiko todėl, kad XIV–XV a. LDK buvo valdoma po ją keliaujant monarchui arba remiantis panašia įgaliotų pareigūnų administravimo forma.

Taip formavosi nuolatiniai „valstybiniai keliai“ – maršrutai su tam tikra infrastruktūra, kurie jungė tolimas valstybės teritorijas. Pavyzdžiui, 1560 m. dokumente rašoma, kad Slanimo paviete prie kelio, kuriuo kadaise valdovas Vytautas keliaudavo lankyti savo dvarų, buvo pastatytas namas, kur jis ir apsistodavo, o tą namą prižiūrėjo vietos bajoras.

Vytauto kelias minimas 1467 m. Markove, Vytauto vieškelis – 1546 m. Palenkėje. Šio valdovo kelių atminimas atsispindėjo net XVII a. dokumentuose. Kartais būdavo sakoma: kelius reikia sutvarkyti taip, kad jie būtų

4 iliustracija. 1766 m. kelio nuo Pažaislio į Vilnių plano fragmentas su pavaizduota žemgrinda (grobla). Lietuvos valstybės istorijos archyvas

18

SPECTRUM 2014/2

tokie geri kaip Vytauto laikais. Nors tokių liudijimų nėra itin daug, bet šie pavyzdžiai aiškiai rodo, kad egzistavo „valstybiniai“ – strateginės paskirties keliai, kurių dalis tiesiogiai sieti su valdovų vardais. Kita vertus, suprantama, kad didelė dalis valstybinės reikšmės kelių buvo vadinami pagal tai, kokius centrus ar miestus jie jungė.

Svarbiausiais valstybės traktais vykdavo ne tik keliaujantis valdovas, bet ir šalies pareigūnai arba užsienio pasiuntiniai – diplomatai.

Todėl vieškelius reikėjo prižiūrėti ir remontuoti, o tokio masto darbus galėjo organizuoti bene tik monarchas. Antai Motiejus Strijkovskis savo XVI a. kronikoje rašė, kad ruošiantis žygiui į Maskvą LDK valdovas Algirdas įsakė sutvirtinti kelius per pelkes, kad kariuomenė galėtų pražygiuotų per jas tiesiai.

Kitais atvejais monarchai per vietos pareigūnus įpareigodavo gyventojus remontuoti visuomeninius kelius, ir tai jau buvo prievolė.

Pavyzdžiui, 1527 m. įsakyta sutvarkyti „pasiuntinių kelią“ iš Vilniaus į Naugarduką per Geranainius. Prekybos tikslais taip pat rūpintasi prižiūrėti kelius. 1586 m. ATR karalius nurodė remontuoti kelius, kurie vedė į Rygą, tuo metu svarbų prekybos uostą. Be to, žinoma, kad svarbesni keliai ir vieškeliai būdavo saugomi patruliuojančios sargybos. Išties tai buvo speciali prievolė. 1449 m. valdovas Žygimantas Jogailaitis įpareigojo Valkavisko bajorus saugoti kelius taip, kaip buvo Vytauto laikais, o tokį apsaugos būrį sudarė dešimt žmonių. Tuo tarpu 1693 m. Bresto pilies teismo knygoje paliudyta, kad buvo paskirti rotmistrai, kurie turėjo rūpintis saugumu keliuose ir gaudyti nusikaltėlius, nes dėl plėšikavimų itin skundėsi pirkliai. Susisiekimo sistema LDK buvo plėtojama ir ja rūpintasi, kiek tik leido galimybės.

Kelio ženklai i Svarbus aspektas, liudijantis LDK kelių sistemos raidą XVI–XVII a., buvo tai, kad prie svarbiausių vieškelių statyti specialūs kelio ženklai, kurie padėdavo keliautojams lengviau susiorientuoti geografinėse platumose. Akivaizdu, kad šią naujovę padiktavo siekis taupyti laiką ir kuo skubiau pasiekti kelionės tikslą, ypač pirkliams. Tai būdavo specialūs mūriniai arba mediniai stulpai, įkasti į žemę šalikelėse. Kai kurie duomenys apie juos siekia net Vytauto laikus.

1557 m. aprašant brastas per Dauguvos upę minima, kad netoli Polocko sienos buvo brasta, pro kurią kadaise Vytautas su kariuomene žygiavo Naugardo ir Maskvos link, o prie tos brastos stovi „kryžiai“, žymintys maršrutą. Toks ženklas – stulpas stovėjo 1559 m.

Pinsko–Klecko kelyje. Mūriniai stulpai miSPECTRUM 2014/2

5 iliustracija. Kelio ženklas 1695 m. Biržų–Bauskės kelio brėžinyje. Latvijos valstybės istorijos archyvas

nimi 1598 m. prie Vilniaus–Nemėžio kelio ir 1675 m. prie vieškelio iš Vilniaus į Rūdninkus. Detaliau šis kelio ženklas pavaizduotas 1695 m. Biržų–Bauskės kelio brėžinyje (5 il.).

Kaip šie kelio ženklai atrodė, daugiau leidžia pasakyti XVII a. antrosios pusės Bauskės apylinkių kelių plane pavaizduoti ženklai, kurie rodė kelią į Rygą (5 il.).

Tai buvo į žemę įkasti stulpai, nudažyti ryškiai raudona spalva. Ant jų pažymėti Rygos miesto herbai, liudijantys, į kokį miestą veda kelias, ir užrašyti atstumai myliomis.

LDK sausumos kelių sistema klostėsi gana savaimingai ir dinamiškai. Egzistavo vietos bendruomenių reikmes užtikrinantys keliai, privatūs keliai, kurių savininkai buvo bajorai, o valstybės lygmeniu funkcionavo didieji vieškeliai – „valstybiniai keliai“. Pastarieji priklausė monarcho kompetencijai, nes šios susisiekimo arterijos buvo svarbi šalies administravimo ir valdymo funkcionalumo dalis. Matyti, kad susisiekimui gerinti LDK naudoti specialūs, sudėtingi ir gana brangūs inžineriniai įrenginiai: medgrindos – to laiko „asfaltas“ ir žemgrindos. Didžiausią nuostabą kelia specialių kelio ženklų naudojimas jau XVI a.

Visa tai liudija LDK susisiekimo sistemos bruožus, kurie turi tam tikrų sąlyčio taškų su mūsų laikų kelių sistema.

6 iliustracija. XVII a. kelio ženklai prie Bauskės. Latvijos valstybės istorijos archyvas

19

tyrinÄ—jimai

Lietuvos psichikos sveikatos Prof. dr. Dainius PĹŤras,

freeimages.com nuotr.

Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinika

20

SPECTRUM 2014/2

politikos paveikslas Lietuvoje veikianti psichikos sveikatos priežiūros sistema yra neveiksminga ir nepakankamai skaidri. Tokia ir kitos nepalankios psichikos sveikatos priežiūros formuotojams išvados yra pagrįstos ir įrodytos ne tuščiu politikavimu, o išsamiu moksliniu tyrimu. Tyrimą atlikę mokslininkai D. Pūras (vadovas), M. Veniūtė, E. Šumskienė, G. Šumskas, L. Murauskienė, D. Juodkaitė, J. Mataitytė-Diržienė, D. Šliužaitė kompleksiškai išanalizavo Lietuvos psichikos sveikatos politikos formavimo ir įgyvendinimo raidą 1990–2013 m. ir moksliškai įvertino jos veiksmingumą.

Šalies psichikos sveikatos politikoje – daug spragų i Mokslininkai, pasitelkę sisteminį požiūrį ir realistinio vertinimo metodiką, vykdė kompleksinį – ekspertų interviu, pirminių ir antrinių dokumentų, turinio ir diskurso – tyrimą. Buvo analizuojamas tiek su visuomenės psichikos sveikatos problemų sprendimu susijęs socialinis (žiniasklaidos šaltiniai) ir politinis (Lietuvos Respublikos Seimo stenogramos) diskursas, tiek psichikos sveikatos politikos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos veiksmingumas.

Analizė atskleidė Lietuvos psichikos sveikatos politikos paveikslą. Šioje srityje šiuolaikiniai mokslo žiniomis grįsti principai yra tinkamai suformuluoti, tačiau nėra įgyvendinami, todėl Lietuvos psichikos sveikatos politika negali būti laikoma veiksminga.

Aptiktas nepalankus visuomenės nuostatų, valdžios institucijų sprendimų ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos veikimo bei vertinimo būdų derinys, kuris veikia ydingo rato principu. Išaiškintos šios svarbiausios ydingo rato mechanizmo grandys, veikiančios kartu ir kaip nepalankių reiškinių bei rodiklių priežastys, ir kaip jų padariniai: SPECTRUM 2014/2

valstybės biudžeto, PSDF ir ES fondų lėšos daugiausia investuojamos į ankstesnių tradicijų suformuotą paslaugų sistemą, stiprinančią socialinės atskirties, stigmatizacijos ir bejėgiškumo reiškinius; sustabdyta arba pernelyg lėta veiksmingų visuomenės sveikatos intervencijų ir psichosocialinių bendruomeninių technologijų plėtra; neveikia nepriklausomo sistemos ir jos atskirų grandžių vertinimo mechanizmai; visuomenės psichikos sveikatos rodikliai yra stabiliai prasti; politikų sprendimuose vyrauja prisitaikymas prie sistemos tradicijų ir visuomenėje paplitusių stigmą, socialinę atskirtį ir netoleranciją palaikančių nuostatų.

Svarbiausiose psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo srityse – siekiant įgyvendinti veiksmingą savižudybių prevenciją, vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų plėtrą ir perėjimą nuo institucinės globos prie veiksmingų bendruomeninių paslaugų – nepavyko pasiekti lūžio, nepaisant į sistemą

21

tyrinėjimai Tačiau tuo Lietuvos sėkmė, jei taip galima investuotų didelių papildomų finansinių išga kliūtimi Lietuvos visuomenės psichikos pavadinti faktą, jog Seimas yra patvirtinęs teklių. sveikatos stiprinimui ir moderniais prinpažangų psichikos sveikatos politikos doĮrodyta, kad Lietuvoje veikianti psichikos cipais grįstos psichikos sveikatos politikos kumentą, vertintu laikotarpiu (iki 2013 m.) sveikatos priežiūros sistema yra neveiksįgyvendinimui, būtinas naujas politinės ir pasibaigia. Įgyvendinimo lygiu ir iki 2007 minga ir nepakankamai skaidri. Nėra sistevalios pasireiškimas ir platesnė negu iki m., ir po 2007 m. matyti tų pačių strategijomos ir jos grandžių veiklos veiksmingumo šiol permainomis suinteresuotų proceso je patvirtintų principų nepaisymas. kriterijų, pagal kuriuos būtų galima vertinti dalyvių koalicija, taip pat ir aktyvus įvairių Besigilindami, kaip realybėje įgyvendiį sistemą investuojamų sąnaudų efektyvumokslo krypčių akademinio sektoriaus atnami psichikos sveikatos politikos prinmą. Nesukurtos paskatos inovacijoms, nestovų įsitraukimas. cipai ir kaip bei kokių siekiama rezultatų, priklausomam sąnaudų efektyvumo, žmomokslininkai aptiko daug įrodymų, kad gegaus teisių apsaugos ir kitų sistemos veiklos Gausėjantys resursai nerai žinomi šiuolaikiniai psichikos sveikatos rezultatų stebėsenos vykdymui. lemia geresnių rezultatų i politikos principai nėra įgyvendinami. AtIdentifikuotos sisteminės spragos LietuAtlikta giluminė analizė leidžia atmesti skleisti reiškiniai ir tendencijos liudija, kad vos psichikos sveikatos priežiūros sistemoje dažniausiai aptinkamą situacijos vertinimo psichikos sveikatos politika Lietuvoje įgynesusijusios su finansinių išteklių trūkumu. versiją – kad Lietuva pamažu įveikia iššūvendinama pagal scenarijų, kurį nulemia Sistemos ydingumo požymiai stiprėjo ne kius bei kliūtis visuomenės psichikos sveiistoriškai susiformavusios ir šiuolaikiniams 1990–2000 m., o 2001–2013 m., kai vyko katos srityje ir, kiek leidžia finansiniai išteprincipams prieštaraujančios tradicijos. Jau ekonomikos augimas (2001–2007) ir kai kliai bei galimybės, nuo 1990 m. iki dabar prieš 10–15 metų susidarius ydingam ratui buvo naudojami ES fondai (2007–2013). tarp nepalankių reiškinių visuomeŽiniasklaidos ir politinio diskurso nės psichikos sveikatos rodikliuose analizė atskleidė nežymius teigiair neveiksmingo atsako iš valdžios mus visuomenės psichikos sveikatos institucijų valstybės psichikos sveiir jos problemų suvokimo pokyčius, katos politika vyko ir tebevyksta tačiau nepakanka politinės valios ne įgyvendinant šiuolaikinius prinir visuomenės narių suvokimo, kad cipus bei rekomendacijas, o veiveiksmingi sprendimai įmanomi tik kiau imituojant reformas. Priimant tuo atveju, jei bus bendrais veikssprendimus ministerijose ir savivalmais įgyvendinti šiuolaikiniai prindybėse įsivyravo seniai susiformacipai ir atsisakoma socialinės atskirvusių investavimo į sistemą būdų ties ir stigmos tradiciją bei vienpusį protegavimas, taip prisitaikant prie biomedicininį modelį palaikančių stipriai išreikštų stigmos, socialinės paslaugų vyravimo. Tokia visuoatskirties ir netolerancijos nuostatų menės ir politinio diskurso būsena visuomenėje. Nors per du dešimleido pasiekti, kad modernios psitmečius gana dideli finansiniai ir chikos sveikatos politikos principai žmogiškieji resursai buvo investuoti būtų suformuluoti dokumentuose, į psichikos sveikatos priežiūros sisbet trukdo šią politiką įgyvendinti. temą (bendros tiesioginės valstybės Tokios vis dar nepakankamai branišlaidos psichikos sveikatai per viedžios visuomenės ir politinio elito nerius metus išaugo 1,9 karto – iki nuostatos palaiko ydingą ratą, stab368 mln. litų), tai dar nereiškia, kad do veiksmingas inovacijas psichikos šie gausėjantys resursai buvo naudosveikatos priežiūros sistemoje ir kejami veiksmingai. Todėl tenka kaip lia grėsmę sveikos visuomenės raidai nepagrįstą atmesti dažnai aptinkamą bei nacionaliniam saugumui. teiginį, kad tinkamai pasirūpinti viNepriklausomos stebėsenos meProfesoriaus dr. Dainiaus Pūro vadovaujami mokslisuomenės ir individų psichikos sveichanizmų įgyvendinimas leistų ninkai įvertino Lietuvos psichikos sveikatos politikos kata labiausiai esą trukdo finansinių padidinti ir psichikos sveikatos raidą ir veiksmingumą išteklių stoka. politikos įgyvendinimo, ir psichiSėkmės ar bent santykinės Lietukos sveikatos priežiūros sistemos įgyvendina šiuolaikinius psichikos sveikavos sėkmės varianto neleidžia patvirtinti veiksmingumą ir kartu laipsniškai pakeisti tos politikos principus. egzistuojanti stebėsenos sistema, kuri iki visuomenės nuostatas. Kuriant psichosociFormulavimo lygiu Lietuvos psichikos šiol mažai skiriasi nuo sovietiniu laikotaralinės gerovės indeksą, siūloma įtraukti rosveikatos politika atitinka šiuolaikinius prinpiu naudotos statistikos ir vertina ne tiek diklius, susijusius su visuomenės psichikos cipus. Visų pirma tai pasakytina apie 2007 sistemos veiksmingumo rezultatus, kiek sveikata ir vertinančius psichikos sveikatos m. Seimo patvirtintą Psichikos sveikatos vykstančius paviršinius procesus, taigi ne priežiūros veiklą, ir nepriklausomai verstrategiją, kuri įtvirtina visus naujausiuose tiek atskleidžia, kiek užslepia esmines sistinant šių rodiklių kaitą nuolat koreguoti tarptautiniuose dokumentuose nustatytus temines spragas. Tuo tarpu nepriklausomo psichikos sveikatos politikos įgyvendinimą. principus ir nurodo, kad Lietuva vykdydastebėjimo ir analizės būdu gauti duomenys Siekiant kuo greičiau nutraukti ydingo ma psichikos sveikatos politiką jais remsis. leidžia daryti prielaidą, kad tradiciniai ir rato mechanizmus, kurie yra tapę grėsmin-

22

SPECTRUM 2014/2

kol kas nekintantys investavimo į psichikos sveikatos sistemą būdai gali tik dar labiau įtvirtinti ydingus mechanizmus ir neigiamai veikti tiek plačiosios visuomenės, tiek sutrikusios psichikos asmenų gerovę ir gyvenimo kokybę.

Sveikatos politikos paribyje lieka strategiškai svarbi sritis – psichikos sveikatos stiprinimas ir sutrikimų bei problemų prevencija (taip pat ir nesėkmingi bandymai įveikti savižudybių ir kitų mirčių dėl išorinių priežasčių epidemiją). Vaikų psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo ir veiksmingų paslaugų plėtros nesėkmė ir besitęsiantis institucinės globos protegavimas, nepaisant akivaizdžių mokslo žinių apie būtinybę kuo skubiau atsisakyti institucinės globos suaugusiesiems, o juo labiau vaikams ir pereiti prie veiksmingos pagalbos šeimoje ir bendruomenėje formų – šios kritiškai svarbių sričių psichikos sveikatos politikoje situacijos ir jų plėtros evoliucijos analizė patvirtino šias išvadas.

Psichikos sveikatos politika pati serga i Būtų galima daryti prielaidą, kad nesprendžiamos psichikos sveikatos politikos problemos viso labo yra bendrosios Lietuvos sveikatos politikos, kuriai būdingos visos čia atskleistos sisteminės ydos, problemų atspindys. Iš tikrųjų Lietuvos sveikatos politikai, vis dar neišsivadavusiai iš sovietinės sveikatos apsaugos ypatumų, būdinga ir perteklinė medikalizacija, ir nepagarba paciento teisėms, ir modernių ligų prevencijos būdų ignoravimas, ir skaidrumo stoka, ir prasta sistemos vadyba. Tačiau jei ir priimame šią prielaidą, turime atkreipti dėmesį į tai, kad psichikos sveikatos sritis yra daug labiau pažeidžiama visų šių trūkumų. Mūsų atlikta analizė leidžia daryti prielaidą, kad psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo nesėkmės yra stipriau išreikštos negu bendrojoje Lietuvos sveikatos politikoje susikaupusios sisteminės problemos.

Daug rimtų iššūkių šiuolaikinių psichikos sveikatos politikos principų įgyvendinimui kelia visuomenės požiūris. Mūsų atlikta žiniasklaidos ir politinio diskurso analizė identifikuoja papildomus ydingo rato mechanizmus, kai nepalankūs reiškiniai visuomenės ir politikų nuostatose ir nepalankūs procesai pačioje psichikos sveikatos priežiūros sistemoje bei visuomenės psichikos sveikatos rodikliuose stiprina vieni kitus.

Būtina atkreipti dėmesį, kad Lietuvos situacija atspindi bendras Vidurio ir Rytų Europos regiono problemas. Būtent XX ir XXI a.

SPECTRUM 2014/2

sandūroje buvo pradėta suvokti, kad Vidurio ir Rytų Europai nebūtinai pasiseks pakartoti liberaliosios demokratijos ir pagarbos kiekvieno individo teisėms ir laisvėms principų įtvirtinimą, kaip tai po Antrojo pasaulinio karo įvyko Vakarų Europoje.

Priminsime, kad būtent praėjus 20 metų po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Vakarų Europos valstybių jau vyko ne tik esminės psichikos sveikatos politikos reformos, bet ir pilietiniai judėjimai už psichikos ligonių teises ir už tai, kad ir vaikai, ir suaugusieji, nesvarbu, ar jie su negalia, ar be jos, turi teisę gyventi laisvėje, o ne uždarose įstaigose.

Suprantama ir tai, kad psichikos sveikatos priežiūros sistema ir jos veiksmingumą lemianti psichikos sveikatos politika negali plėtotis ir nesiplėtoja tuštumoje. Sunku įsivaizduoti tokį scenarijų, kai tolerancijos pažeidžiamoms žmonių grupėms stokojančioje visuomenėje be ypatingų kliūčių įgyvendinami šiuolaikiniai psichikos sveikatos politikos principai. Priešinimasis liberaliosios demokratijos vertybėms, kuris Lietuvoje tapo aiškiai išreikštas ne vienoje visuomenės grupėje, sukuria papildomų kliūčių ir psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo strategijai bei taktikai. Juk akivaizdu, kad visi šiuolaikiniai psichikos sveikatos politikos principai yra glaudžiai susiję su pagarba kiekvienam individui ir kiekvieno individo (ypač žmonių, priklausančių pačioms pažeidžiamiausioms grupėms) pamatinėms teisėms ir laisvėms. Jei visuomenėje trūksta jėgų ir kritinės masės pripažinti, kad kūdikių namuose arba didelėje uždaroje globos įstaigoje, skirtoje žmonėms su psichikos negalia, pažeidžiamos bendrapiliečių teisės ir kad su tokia situacija negalima taikstytis, tenka sutikti su tuo, kad sociumo būsena sudaro dideles kliūtis modernios politikos įgyvendinimui. Perfrazuojant kitoms sritims dažnai taikomas įžvalgas, galima pakartoti, kad kiekviena visuomenė turi tokią psichikos sveikatos priežiūros sistemą ir tokią psichikos sveikatos politiką, kokios ji pati nusipelno.

socialinės atskirties mažinimo ir stigmos mažinimo, pažeidžiamų grupių integracijos didinimo ir visuomenės emocinio raštingumo stiprinimo kryptimi.

Kokybinio tyrimo duomenys rodo, kad šio Lietuvoje pamažu įsitvirtinančio suvokimo dar nepakanka proveržiui ir paradigmos lūžiui. Suformuluoti esminius psichikos sveikatos politikos principus ir prioritetus yra svarbu ir būtina, bet to neužtenka. Reikalingas kitas etapas – šių principų įtvirtinimas visais lygmenimis. Atlikta analizė parodė, kad šiuolaikinių principų įgyvendinimui dar nepakanka politinės valios ir šiuos principus palaikančių jėgų.

Galių lauke stipresnės yra šių principų įgyvendinimui nepritariančios jėgos. Būtent tai nemaža dalimi lemia, kad mūsų identifikuotų ydingų ratų principu visi komponentai vienas kitą iki šiol skatino nepalankiems sprendimams.

Vis dėlto siūloma per daug nesureikšminti nebrandžių ir sklandžioms permainoms nepalankių visuomenės pažiūrų. Už politikos formavimą ir įgyvendinimą atsakingi politikai negali nuolat teisintis tuo, kad visuomenė yra nepasirengusi pažangioms permainoms. Kitų valstybių pavyzdžiai rodo, kad sistemines permainas paprastai inicijuodavo visuomenės lyderiais pasirengę būti politikai. Jei yra politinė valia, pasitelkus šiuolaikinę vadybą galima taip vykdyti permainas psichikos sveikatos sistemoje, kad jas palankiai priims vis daugiau visuomenės narių.

Politiniam elitui imtis nutraukti ydingą ratą bus lengviau pasitelkus tokius partnerius kaip nevyriausybinės organizacijos ir akademinis elitas. Akademinis sektorius gali ir turi atlikti lemiamą vaidmenį padedant visuomenę ir politikus įtikinti, kad įgyvendinus mokslo žiniomis grįstus šiuolaikinius principus laimės visi – ir psichikos sutrikimų turintys žmonės, ir plačioji visuomenė.

Mokslininkai siūlo receptą politikams i Politinio diskurso analizė parodė, kad lėtos permainos veiksmingų sprendimų link jau yra prasidėjusios. Politiniame diskurse įsitvirtino suvokimas, kad su psichikos sveikata susijusios problemos yra iš tikrųjų svarbios ir kad jos užkrauna didelę naštą, kai yra nesprendžiamos. Tačiau analizė taip pat parodė ir tai, kad dar nesuvokiama, jog tą naštą įmanoma gerokai sumažinti, jei bus investuojama

Tyrimas atliktas 2012–2013 m. vykdant nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ mokslo projektą „Iššūkiai įgyvendinant Lietuvos psichikos sveikatos politiką 1990–2011 metais“. Tyrimą parėmė Lietuvos mokslo taryba.

23

projektai

Projektas nutiesia mokslui Nijolė Bulotaitė V. Jadzgevičiaus nuotraukos

Vilniaus universiteto mokslininkai, dalyvaudami Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) įgyvendinamame projekte „Inovatyvaus verslo kūrimo skatinimas“ (INOVEKS), jau įsteigė penkias pradedančiąsias įmones. Šio projekto tikslas – didinti aukštos pridėtinės vertės verslo lyginamąją dalį skatinant technologinių bei inovatyvių įmonių steigimąsi ir plėtrą.

K

aip sekasi naujai įsikūrusioms įmonėms, klausiame projekto vadovės, Mokslo ir inovacijų direkcijos Intelektinės nuosavybės valdymo ir komercinimo skyriaus vyriausiosios specialistės Dalios Lukšienės.

Ar tokių rezultatų ir tikėjotės prasidėjus projektui? Ar mūsų mokslininkai ir studentai pakankamai aktyvūs?

Siekėme, kad pagal INOVEKS projektą būtų įsteigtos bent trys įmonės, o tai, kad šiandien turime penkias, yra puikus rezultatas. Pagrindinis tikslas buvo paskatinti studentus, jaunuosius mokslininkus įsitraukti į šią iniciatyvą ir pasiūlyti idėjų, kurios galėtų virsti technologiniais verslais. Lūkesčiai pasiteisino – pasirodo, kad idėjų turima labai daug, tik ne visas buvo galima spėti įgyvendinti šiame projekte.

Organizavome renginius, kurių tikslas – informuoti apie projekto teikiamas galimybes ir pakviesti dalyvauti. Į kvietimą atsiliepė ir idėjų pasiūlė daugiau nei 30 žmonių.

Pirmame etape INOVEKS projekto suburta konsultantų komanda kalbėjosi su idėjų autoriais, konsultavo juos ir savo patarimais stengėsi padėti jiems išplėtoti idėjas iki technologinių verslų. Taip gimė penkios įmonės.

Visos įsisteigusios įmonės – iš tiksliųjų mokslų srities. Džiugu tai, kad gerų idėjų sulaukta ne tik iš tiksliųjų, bet ir iš humanitarinių, socialinių mokslų atstovų. Likusioms idėjoms išplėtoti pritrūko laiko arba idėjų autoriai tiesiog nerado komandos, kuri padėtų jas įgyvendinti. Didesnė sėkmės

24

konkrečių įmonių problemos, kurių sprendimus pasiūlyti jie galėtų. Yra pasaulyje modelių, kaip skatinti bendradarbiavimą, bet užtikrintų sėkmės receptų nėra. Kiekvienam reikia rasti savo kelią.

Dalia Lukšienė

tikimybė visuomet yra tada, kai dirbi ne vienas, o turi patikimą komandą. Giliai į stalčių tų idėjų nenukišome. Tikėkimės, kad jas pavyks įgyvendinti ateityje.

Ko labiausiai trūksta, kad mokslas ir verslas aktyviau bendradarbiautų?

Sėkmingai bendradarbiaujama tada, kai tai abipusiškai naudinga. Verslas ir mokslas siekia skirtingų tikslų. Verslas dažnai nežino, kas vyksta universiteto mokslinėse laboratorijose ir ką mūsų mokslininkai galėtų jam pasiūlyti, o mokslininkams nežinomos

Ar tai atneša finansinę naudą universitetui?

Be abejo. Tiek universitetui, tiek konkrečiam mokslininkui. Nauda matuojama ne tik pinigais. Mokslininkas įgyja ir bendravimo su verslu patirties, geriau suvokia verslo problemas ir gali pasiūlyti kitų problemų sprendimus, taip pereinama į ilgalaikį bendradarbiavimą. Verslininkai supranta, kad universitetas gali būti naujų inovatyvių produktų kūrimo vieta. Turime rasti būdų, kaip skatinti bendradarbiavimą. Vienas jų – dalytis bendradarbiavimo sėkmės istorijomis ir taip, parodant naudą, motyvuoti kitus mokslininkus, skatinti juos megzti kontaktus su verslu, ieškoti bendradarbiavimo taškų. Tam, kad sėkmės istorijų būtų daugiau, reikia, kad iniciatyvūs fakultetų, institutų mokslininkai, tyrėjai burtųsi į komandas.

Tai paspartintų procesą, nes kiekvienas fakultetas turi savo partnerių būrį. Kartais tie partneriai gali tapti partneriais ir kitiems.

Informacija, bendravimas, galimybė išgryninti idėjas – labai svarbu.

Sprendžiant problemas pagelbėti gali ir tarpdisciplininės komandos, nes dažnai geriausi sprendimai gimsta iš skirtingų požiūrių, skirtingų mokslo sričių susidūrimo, kai pažvelgiama kitu kampu. Štai ir pagal projektą įsikūrusi „Ubique calculus“ – tai SPECTRUM 2014/2

kelius i versla dviejų skirtingų sričių komandinio darbo rezultatas, kurį pasiekė Matematikos ir informatikos fakulteto ir Biochemijos instituto doktorantai.

Universitete turime dar daug nepanaudoto potencialo ir turime ką pasiūlyti verslui.

Neseniai išleistas leidinys anglų kalba „Vilnius University – Solutions for Business“, kuriame verslo atstovai gali rasti daugumos universiteto mokslinių grupių aprašus, pristatančius turimas, plėtojomas technologijas, prototipus, paslaugas tiek kitoms mokslinėms institucijoms, tiek verslui.

orientuotos į spręstinas problemas taikymų srityje. Gal tik grynojoje matematikoje sudėtingiau, nes nėra akivaizdžiai taikomųjų uždavinių. Per pastaruosius kelerius metus stebiu verslo–mokslo–studijų rato suaktyvėjimą. Verslas mato galimybę universitete užsakyti mokslinius tyrimus, nes tai ir greičiau, ir kokybiškiau nei kurti savo mokslinį tyrimų padalinį. Universiteto problema ta, kad dauguma fakulteto dėstytojų ir mokslininkų labai užsiėmę: dėsto, dalyvauja projektuose, dirba mokslinį darbą, todėl

Ar šioje srityje bendradarbiaujate su kitų fakultetų mokslininkais?

Suvieniję jėgas keli fakultetai gali daug daugiau nuveikti ir sukurti daugiakryptį produktą. Kaip pavyzdį galiu paminėti Vilniaus universiteto muziejaus vykdomą projektą – tai trijų fakultetų (Matematikos ir informatikos, Istorijos ir Komunikacijos) studentų darbų konkursas universiteto turizmo sistemai sukurti. Studentai dirba mišriose komandose. Kuriamos kelios skirtingos sistemos turizmui į universitetą paskatinti. Tokio tipo sistemos gali sėkmingai veikti ir už universiteto ribų. Kelios kompanijos, kuriančios mobilias programėles ir užsiimančios turizmo informacijos platinimu, jau jomis susidomėjo, jie suinteresuoti, kad tokie produktai atsirastų ir universitetas galėtų tokias programėles licencijuoti.

Matematikai susidraugauja su verslu i Matematikos ir informatikos fakulteto atstovai – vieni aktyviausių ir sėkmingiausiai dalyvaujančių šiame projekte. Nors IT specialistai, pasak tyrimų, dabar labai paklausūs ir darbą susiranda nesunkiai, jie, matyt, turi dar daug nerealizuotų idėjų ir drąsos jas įgyvendinti. Kaip teigia Matematikos ir informatikos fakulteto prodekanas dr. Linas Bukauskas, verslo įmonės mielai įdarbina jų studentus. Fakultetas dėl to ne visada patenkintas, nes studentas atitraukiamas nuo studijų, bet glaudesni ryšiai su verslu naudingi abiem pusėms.

Matematikai pagal projektą INOVEKS įkūrė tris įmones. Ar dera matematika, informatika ir verslas?

Matematika universali. Matematinių reiškinių, išraiškų taikymas praktikoje yra labai svarbus. Geras matematikas, informatikas, įsigilinęs į matematinius principus, gebantis algoritmizuoti ir sukurti efektyvias išraiškas, išmanantis taikymo sritį, yra neįkainojamas.

Matematika ir informatika – labai rimtos kryptys, kurios leidžia rasti savo taikymų nišą.

Ar matematikams dėstomi verslo pagrindai?

Beveik visose informatikos, matematikos ir statistikos programose yra dalykų, kuriuose kalbama apie taikomuosius uždavinius ir jų sprendimą. Didžioji dalis studijų programų yra taikomojo pobūdžio, labiau SPECTRUM 2014/2

spręsti problemas komandoje ar individualiai. Informacinių technologijų studijų programoje turime inovatyviųjų studijų šaką, kurioje studentai kartu su verslo ir universiteto atstovais sprendžia pateiktas realias problemas. Šis studijų metodas, vadinamas problemų sprendimu grįstu mokymusi (angl. Problema based learning), naudojamas Skandinavijos šalyse ir ugdo ne tik asmeninę atsakomybę, bet ir grupės komandinio užduoties sprendimo principus, lyderystę.

Dr. Linas Bukauskas (Matematikos ir informatikos fakultetas)

sunku rasti laiko naujai papildomai veiklai ir dalyvauti spin-off ar pradedančiosios įmonės veikloje, jei tai nesiderina su tiesiogine tyrimų kryptimi ar studentams dėstomais dalykais. Todėl labai džiugu, kai aktyvesni, spręstinų problemų ieškantys mokslininkai randa savo vietą ir bando įgyvendinti idėjas. Taip jie daro įtaką savo būsimų tyrimų kryptims. Fakultete stengiamės studentams sudaryti visas galimybes dar studijų metu

O kokia nauda fakultetui iš naujai įkurtų įmonių?

Fakultetas galėtų tapti dar stipresnis, jei teisingai valdysime jame sukurtą intelektinę nuosavybę, į ją investuosime ir gausime grąžą. Peržiūrėjus JAV ir Vakarų Europos universitetų informatikos fakultetų portfelį matyti, kad didžiąją dalį sudaro programinės įrangos, algoritmų, modelių ir kitų sprendimų licencijavimas ir pardavimas verslui ar intelektinės nuosavybės perdavimas įmonei, kad išplėtojus verslą galėtų atsipirkti ir duoti grąžą universitetui. Dalį įmones įsteigusių kolegų patraukė tai, kad projektą finansavo MITA, nereikėjo bijoti rizikos ir buvo galima išbandyti drąsesnes idėjas. Turėjome

25

projektai ir daugiau idėjų, padarėme atranką, bet tų idėjų turime ir dabar. Tai pirmosios kregždės, todėl reikia ne tik džiaugtis ir gerbti jų norus bei siekius, bet ir ieškoti naujų nišinių uždavinių sprendimų, kurie suteiktų didesnį potencialų finansavimo šaltinį fakultetui.

Projektas pastūmėjo veikti i UAB „Lokacijos sistemos“ – viena iš naujai pagal projektą įkurtų įmonių. Vienas jos įkūrėjų Matematikos ir informatikos fakulteto Kompiuterijos katedros lektorius dr. Valdas Rapševičius pripažįsta, kad projektas ne tik sumažino finansinę riziką, suteikė piniginę paramą, bet ir tapo formaliu įsipareigojimu, privertusiu atidėti kitus nebaigtus darbus.

pusmečio, įpusėjus projektui, technologiją jau įdiegsime. Idėjų turime gana daug. Norime plėstis.

Kodėl nutarėte kurti būtent tokią įmonę?

Jautėte, kad rinkoje kažko trūksta, ar tiesiog norėjote išbandyti idėją?

Kelerius metus dirbau su geografinėmisinformacinėmis sistemomis, ir man visada kėlė nuostabą, kad galime gerai orientuotis lauke, tačiau turime problemų viduje. Inovacijos, išplečiančios lokacijos nustatymo galimybes, yra labai perspektyvios. Jei padarytume visą navigaciją tiek lauke, tiek viduje – parduotuvėje ar sporto salėje, visur tokią pat, nenutrūkstamą, tai būtų proveržis. Žinau ne vieną kompaniją pasaulyje, dirbančią šia kryptimi: Izraelyje, Ispanijoje. Perspektyva labai didelė.

Ko reikia, norint įkurti įmonę? Koks pagrindinis akstinas? Įkurti būtų labai paprasta, jei sumažėtų popierizmo. Šiame projekte jau turėjome pagalbą. Verslo planas – daugiau formalus dalykas, nors jo reikalaujama. Jei neturėčiau partnerio iš verslo srities, šito popieriaus parengęs nebūčiau ir net nebūčiau pradėjęs.

Nesinori visą gyvenimą dirbti samdomo darbo, norisi nepriklausyti, įgyvendinti savo idėją, kontroliuoti situaciją, pačiam apibrėžti tikslus, turėti komandą. Tai pirmoji mano įmonė, pirmi partneriai, ir labai įdomu šią sritį išbandyti.

Dr. Valdas Rapševičius (Matematikos ir informatikos fakultetas)

Ar jau turėjote planų įkurti įmonę, ar paskatino projektas?

Jau kurį laiką domėjausi tomis technologijomis, dirbdamas didelėse privačiose kompanijose. Bandžiau jiems siūlyti panašius projektus, bet vadovybė nesusidomėjo. O dirbant universitete atsirado galimybė. Projektas buvo geras spyris, paskatinęs greičiau viską daryti. Technologija dar kiek žalia, neapdorota, bet tai buvo gera proga. Turiu komandą, dirbančią prie kitų projektų, bet jie neužsikabino. Pradėjau ieškoti partnerio ir radau versle. Dviese įkūrėme įmonę. Aš kuriu technologiją, o kolega ieško klientų ir rinkų. Nebloga simbiozė. Kadangi pats pirmasis klientas yra ir mūsų partneris, turintis su tuo susijusį verslą, tai tikiuosi, kad po

26

Ar planuojate bendradarbiauti su kitais fakultetais, kitų sričių mokslininkais?

Esu baigęs ir geologiją Gamtos mokslų fakultete, turiu ten kolegų ir gerų ryšių, esame jau aptarę galimybes. Informatika, matematika, inžinerija – visų mokslų tarnaitė. Jei kokioje srityje naudojame gerą inžineriją, gerus prietaisus, tai ir gauname gerą rezultatą. Bėda, kad visi inžinieriai, informatikai, technologai labai užsiėmę. Jei jie dirbtų su medikais, kitais specialistais, tai greit atsirastų idėjų, nes vieni žino galimybes, kiti turi problemą – pajėgos susijungtų. „Ubique calculus“ – skaičiavimai visur i Pirmasis bendrovės „Ubique calculus“ sukurtas produktas – cheminės ir biocheminės kinetikos modeliavimo ir parametrų optimizavimo programa. Įmonės direktorius VU Biochemijos instituto doktorantas Audrius Laurynėnas, tarptautiniame forume „Life Sciences Baltics 2014“ pristatydamas sukurtos programos galimybes, pateikė pavyzdžių iš

cheminės ir biocheminės kinetikos, epidemiologijos. Ši įmonė – bendras matematiko ir biochemiko kūrinys. Vienas įmonės įkūrėjų, VU Matematikos ir informatikos fakulteto doktorantas Justinas Daugmaudis pripažįsta, kad įmonės sukurtos programos vartotojų visų pirma tikisi užsienyje, bet jei kas susidomės Lietuvoje, labai tuo džiaugsis.

Justinas Daugmaudis (Matematikos ir informatikos fakultetas)

Kaip kilo mintis įkurti tokią įmonę? Įkūrėme ją dviese. Jau buvome dviese pradėję vieną projektą, susijusį su kolegos (biochemiko Audriaus Laurynėno) moksliniu darbu. Jis užsiima biochemine kinetika. Kadangi ir aš esu doktorantas, besidarbuojant netikėtai projektas išaugo. Gegužės mėnesį pamatėme INOVEKS skelbimą, kad bus idėjų atranka. Mes jau turėjome programos prototipą, todėl ir dalyvavome. Taip viskas ir išėjo, neforsuojant. Projektas tiesiog pasiūlė galimybę, negalėjome nepasinaudoti.

Kam skirta jūsų sukurta programa?

Ji skirta mokslininkams – bioinžinieriams, biochemikams, chemikams. Visiems, kurie domisi vykstančių reakcijų greičiais. Žinoma, tai labai specifinė tyrimų sritis, tačiau daug technologinių ar gamtinių procesų yra susiję su tiksliai žinomais ir valdomais reakcijų parametrais. Ateityje planuojame sukurti panašią programinę įrangą, skirtą tyrinėti elektrocheminius procesus. „Nanoavionika“ – sėkmingas startas skatina kurti naujus projektus i UAB „Nanoavionika“ įkūrėjai išgarsėjo kaip komanda, sukūrusi vieną pirmųjų lietuviškų palydovų „LituanicaSAT-1“. Sėkmingas startas paskatino ne tik tęsti palydovų kūrimą, bet ir plėtoti kitus projektus.

SPECTRUM 2014/2

Kalbiname vieną iš UAB „Nanoavionika“ įkūrėjų, Matematikos ir informatikos fakulteto jaunesnįjį mokslo darbuotoją Vytenį Buzą.

ir universitetui, ir pačiai įmonei. Stengiamės mokyti studentus, perduodami įgytą patirtį. Šis projektas – geras akademijos ir industrijos bendradarbiavimo pavyzdys.

Koks buvo akstinas įkurti įmonę – siekimas finansinės naudos ar noras pamatyti įgyvendintą idėją?

Pagrindinis motyvas nebuvo komercinė nauda. Komandos nariams tai labai įdomus

Vytenis Buzas (Matematikos ir informatikos fakultetas)

Kaip kilo mintis įkurti įmonę? Ar paskatino projektas?

Mes jau turėjome kelias idėjas, o projektas INOVEKS suteikė galimybę. Pateikėme paraišką ir mūsų idėją MITA palaimino, taip įsteigėme įmonę „Nanoavionika“. Glaudžiai bendradarbiaujame su Vilniaus universitetu. Bandome mūsų idėjas komercializuoti, paversti produktu ir kartu dalyvaujame naujame projekte „QB50“, kuriame naują palydovą, kuris pakils į orbitą 2016 m.

Ką konkrečiai kuriate ir norite komercializuoti? Šiuo metu kuriami produktai remiantis ta patirtimi, kurios įgavome projekto „LituanicaSAT-1“ metu.

Tai būtinoji elektronika, be kurios mažieji palydovai negalėtų skristi. Siūlome pagrindinius komponentus: maitinimo sistemą, komunikacijos sistemą, borto kompiuterį, o klientas deda savo mokslinį krovinį ir atlieka eksperimentus kosmose. Mes siūlome produktą, kuris šiuos eksperimentus atpigins ir supaprastins.

Pagrindiniai klientai – ne tik mokslininkai, bet ir įmonės. Mūsų produktas šiek tiek skiriasi nuo kitų šiuo metu siūlomų rinkoje.

Rinkoje galite nusipirkti atskirus komponentus, o mes siūlome sistemas. Klientui nebereikia sukti galvos, kaip sujungti tuos komponentus, kad jie sklandžiai veiktų. Sistema paruošta vartojimui. Mūsų produktą galima įsigyti moksliniais, edukaciniais, komerciniais tikslais.

Labai svarbi universiteto parama ir pagalba. Stengiamės, kad visa tai būtų naudinga SPECTRUM 2014/2

užsiėmimas. Svajojame, kad gal kada nors iš to galėsime išgyventi, nes finansinė situacija nėra labai gera, nuolat reikia ieškoti paramos, naujų partnerių norint įgyvendinti projektus. Komerciškai „LituanicaSAT-1“ buvo nuostolinga, bet niekada pagrindinis variklis mums ir nenešė komercinės naudos.

Per tuos metus, kai bendradarbiaujame, situacija universitete taip pat gerėja ir suteikia daugiau optimizmo.

Project leads science towards business Vilnius University researchers participate successfully in the project “Promotion of Innovative Business”, implemented by the Agency for Science, Innovation and Technology. The aim of the project is to promote establishment of technological and innovative start-ups and to increase thus the share of high value added in business.

VU joined the project with great enthusiasm seeking to encourage university students and young scientists to join the initiative, to start generating ideas which could grow consequently into solid technological business. Business orientation of students and scientists becomes of vital importance nowadays.

Cooperation between science and business is accelerating rapidly, as business started realizing the advantages of having the possibility to carry on relevant scientific research at the university rather than establish in-house scientific research capacities. While the university researchers learn to cooperate with businesses, understand their nature better and so the cooperation gets the potential to develop into fruitful and long-term mutually beneficial relations in future.

Hence, five start-ups have been established by the university researchers during the project.

Mathematicians and IT specialists were very active and accounted for three

created start-ups. One of strengths of the project is the possibility to work in mixed teams, when students and researchers from different research areas join for the project. It facilitates the birth of major multifunctional products.

UAB “Lokacijos sistemos” is one of the successful start-ups. Their aim is to create innovative navigation system which may navigate outdoor as well as indoor. The start-up UAB “Ubique calculus” created the first product which is in fact a rather specific programme – chemical and biochemical kinetic modelling and parameter optimization programme. UAB “Nanoavionika” has become popular as the team which created one of the first Lithuanian satellite “LithuanicaSAT-1”.

In the meantime, the team is creating different electronic equipment without which small satellites would not fly, such as power and communication systems, on-board computer etc.

27

Azijos kulturu tyrimai

Siuolaikines japonu literaturos vardai Lietuvoje Jurgita Polonskaitė, Orientalistikos centras

Jurgitos Polonskaitės nuotraukos

Auksinis paviljonas (金閣寺 Kinkakuji) senojoje Japonijos sostinėje Kiote.

Visame pasaulyje garsus ir to paties pavadinimo Mishima Yukio romanas.

28

SPECTRUM 2014/2

Bet yra ir vargšui kelias su Japonija susipažinti. Apie tą šalį, jos žmones, papročius ir žmonių gyvenimą yra dabar daug gerų knygų prirašyta.

Steponas Kairys, „Japonija seniau ir dabar“, 1906

Nuo pirmojo vertimo iš japonų kalbos praėjo beveik šimtmetis, tad šiuo straipsniu norėta praverti duris į šiuolaikinės japonų literatūros lietuvių kalba pasaulį, pasiūlyti žemėlapį, kurio gairėmis sekant būtų galima keliauti toliau, pradėti dėlioti japonų literatūros vertimų į lietuvių kalbą ir jos įtakų lietuvių kūrėjams mozaiką.

Pirmoji detalė: japonų literatūra Lietuvoje skaičiais i Remiantis spaudos statistikos duomenimis, 2013 m. į lietuvių kalbą buvo išversta 1110 knygų, o tai sudarė beveik trečdalį visų leidinių lietuvių kalba. Didžiausią verstinių knygų dalį, beveik du trečdalius, o tai yra 687 knygos, kaip ir kasmet užėmė vertimai iš anglų kalbos. Tuo tarpu iš japonų kalbos buvo išversta 15 leidinių, beveik tiek pat, kiek iš švedų ir ispanų, arba iš čekų, danų, latvių, nyderlandų ir estų kartu sudėjus. Tai didžiausias skaičius nuo 2005 m., kada pradėti skelbti spaudos statistikos duomenys. Pavyzdžiui, 2005, 2006 ar 2007 m. vertimų į lietuvių kalbą diagramose atskiro japonų kalbos įrašo net nerasime. Tačiau tai nereiškia, kad japonų literatūros vertimų tais metais nebuvo. Tiesiog japonų literatūra buvo verčiama iš tarpinių, anglų ar prancūzų, kalbų. Vertimų kritikai net ėmė būgštauti, esą tokiuose vertimuose neatsispindi autoriaus stilius, o skaitant tokias knygas neišeina pamiršti, kad tai trijų, o ne dviejų žmonių darbas. Šiandien lietuviškai galime skaityti daugiau nei 70 pavadinimų ir daugiau nei 30 autorių grožinės japonų literatūros kūrinius. Tiesa, tai tik apytikriai skaičiai, nes vertimų iš japonų kalbos istorija ir japonų literatūros bei meno įtaka lietuvių rašytojų ir menininkų kūrybai dar nėra nuodugniai ištyrinėta. Į pateiktus kuklius skaičius neįtraukti Vytauto Dumčiaus tradicinės japonų poezijos vertimai, sudėti į rinktines „Drugelis sniege“ („Gaivata“, 1999), „Paparčio šventi ženklai“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2007) ir „Šimto japonų poetų eilės“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2012). Taip pat neįskaičiuoti ir „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos „Senovės rytų poezijos“ tome („Vaga“, 1991) skelbti Donaldo KajoRuduo Idzu pusiasalyje (Šizuokos prefektūra) SPECTRUM 2014/2

29

Azijos kulturu tyrimai ko, Gintaro Patacko, Vlado Baltuškevičiaus, Jono Juškaičio ir Sigito Gedos vertimai. O kur dar Alfonso Andriuškevičiaus bandymai „sukurti poetinį įvykį“, verčiant ne iš originalo kalbos. Reikėtų paminėti ir tai, kad toli gražu ne visi tekstai pasirodė atskiromis knygomis, yra ir pavienių vertimų, publikuotų „Kultūros baruose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Metuose“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“ ir kituose kultūros leidiniuose.

Antroji detalė: pirmieji šiuolaikinės japonų literatūros vardai Lietuvoje i Šiuolaikinės japonų literatūros istorija pradedama skaičiuoti nuo XIX a. pabaigos, kai Japonija politinių reformų keliu sparčiai žingsniavo modernios valstybės link, o jos ištakos siejamos su dviem literatais, dažnai vadinamais kolonomis, ant kurių laikosi visa šiuolaikinė japonų literatūra: Natsume

Sōseki 夏目漱石 (1867–1916) ir Mori Ōgai 森鴎外 (1862–1922). Pirmasis – Tokijo imperatoriškojo universiteto absolventas, su Japonijos vyriausybės stipendija išsiųstas į Londoną studijuoti anglų literatūros, ten pasiligojęs, grįžęs į Japoniją, vietoj vaistų pradėjęs rašyti didžiulio skaitytojų dėmesio sulaukusį satyrinį novelių romaną „Aš – katinas“ (吾輩は猫である Wagahai wa neko de aru, 1906), vėliau atsisakęs profesoriaus vietos tame pačiame Tokijo imperatoriškajame universitete ir pradėjęs dirbti etatiniu rašytoju viename didžiausių Japonijos dienraščių „Asahi shinbun“ 朝日新聞. Tuo tarpu antrasis, Mori Ōgai – karo gydytojas generolas leitenantas, vėliau Imperatoriškojo muziejaus direktorius, medicinos mokslus studijavęs Vokietijoje, iš ten parsivežęs graudžią meilės istoriją „Šokėja“ (舞姫 Maihime, 1890), labiausiai kritikų vertinamas už istorinį romaną „Laukinės žąsys“ (雁 Gan, 1911–1913). Šių dviejų prozinin-

kų literatūrinis palikimas darė įtaką ir daugumai vėlesnių japonų literatūros kūrėjų.

Pavyzdžiui, pačioje Japonijoje prieštaringai vertinamo Mishima Yukio 三島由紀夫 (1925–1970) kūrybai, kuri mums pažįstama iš autobiografinio romano „Kaukės išpažintis“ (仮面の告白 Kamen no kokuhaku, 1949). Jį iš anglų kalbos 2005 m. išvertė Irena Jomantienė.

Deja, grožinės japonų literatūros vertimų į lietuvių kalbą istorijoje šiuolaikinė japonų literatūra prasideda nuo „velniškojo genijaus“ Akutagawa Ryūnosuke 芥川龍之介 (1892–1927) novelės „Rasiomono vartai“ (羅生門 Rashōmon, 1915), kurią 1965 m. iš rusų kalbos išvertė Vytautas Rudokas, ir „kojų fetišisto“ Tanizaki Junichiro 谷崎潤 一郎 (1886–1965), lietuvių skaitytojui pažįstamo iš Mildos Dyke 2005 m. iš anglų kalbos išversto „Rakto“ (鍵 Kagi, 1956) ir 2007 m. Eglės Bielskytės taip pat iš anglų kalbos išverstos apysakos „Katė, vyras ir

Tanada (ryžių terasos) Tsuruokos apylinkėse (Jamagatos prefektūra)

30

SPECTRUM 2014/2

Tokijas. Vaizdas, atsiveriantis nuo kalvos, ant kurios kadaise stovėjo Akutagawa Ryūnosuke gimtieji namai

Šiuolaikinės literatūros muziejus „Mažuoju Kiotu“ vadinamame Kanadzavos mieste

dvi moterys“ (猫と庄造と二人のをん な Neko to shōzō to futari no onna, 1936).

Tiesa, vertėtų paminėti ir XX a. pradžios literatų grupei „Beržo srovė“ (白樺派 Shirakaba ha) priklausiusio Arishima Takeo 有 島武郎 (1878–1923) psichologinio romano „Moteris“ (或る女 Aru onna, 1919) vertimą iš rusų kalbos 1964 m.

Trečioji detalė: pirmieji japonų literatūros vertimai Lietuvoje i Susidomėjimas Japonija Lietuvoje ėmė augti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tai lėmė 1904–1905 m. vykęs Rusijos ir Japonijos karas. Apie jo eigą informuodavo dienraštis „Vilniaus žinios“ ir 1904 m. Tilžėje išleistas propagandinis bukletas „Vaina Maskolijos su Japonija“.

Tačiau pačias pirmąsias žinias apie Japoniją aptinkame dar 1891 m. katalikiškame žurnale „Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga“ , kur J. Karvedžio straipsnių cikle „Japonijos muzcelninkai“ (1891 m. Nr. 7–22) išsamiai pasakojama apie krikščioniškąsias misijas Japonijoje.

Bene daugiausia žinių apie Japoniją to meto Lietuvos šviesuomenei pateikia Steponas Kairys – „Dėdė“, 1906 m. išleidęs tris pažintines knygeles apie Japoniją tiems, „kuriems Japonija rūpi pažinti, bet kurie savąją kalbą temoka“: „Japonija seniau ir dabar“, „Japonų konstitucija“ ir „Kaip japoSPECTRUM 2014/2

Fushimi Inari maldykla Kiote

31

Azijos kulturu tyrimai

Kawabata Yasunari muziejus Idzu pusiasalyje

nai gyvena dabar“. Vis dėlto jų pagrindinis tikslas taip pat buvo „atsakyti ant klausimo, kuris turbūt visiems rūpi, – būtent, dėl ko japonai taip atkakliai mušėsi pabaigto jau karo metu ir dėl ko jie galėjo viršų paimti, mažesniais būdami“.

Remiantis dr. Romualdu Neimantu, galima teigti, kad grožinės japonų literatūros vertimus pradėjo spaustuvininkas, leidėjas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis. 1907 m., pasirašęs S. Vaitiekupiuno slapyvardžiu, jis iš rusų kalbos išvertė ir išleido septynias populiarias japonų pasakas: „Žvirblelis su nupjautu liežuviu“ (舌切り雀 Shita-kiri Suzume), „Du senuku“ (花咲爺 Hanasaka jiji), „Bezdžionė ir vėžys Strymas“ (猿蟹合戦 Saru kani gassen), „Mažo Riešučiuko kelionės“ (桃太郎 Momotarō), „Traškantysis kalnas“ (かちか ち山 Kachi kachi yama), „Sakata Kintokis“ (金太郎 Kintarō) ir „Deivės ir užvydus kaimynas“ (こぶとり爺さん Kobutori jiisan).

Nėra žinoma, kokiu šaltiniu, versdamas šias pasakas, naudojosi S. Banaitis, tad kol kas galime tik spėlioti, kodėl istorija apie berniuką, gimusį iš persiko, buvo pavadinta „Mažo Riešučiuko kelionėmis“, o krabas iš pasakos apie beždžionės ir krabo ginčą pavirto vėžiu Strymu.

Japonų grožinės literatūros vertimai tarpukario laikotarpiu – menkai ištirta sritis. Žinomos Kazio Binkio japoniška maniera sueiliuotos ir poezijos antologijoje „Vainikai“ 1921 m. paskelbtos „Utos“ ir keletas Juliaus Baniulio ir Balio Sruogos klasikinės japonų poezijos vertimų, publikuotų „Naujojoje Romuvoje“. Antrasis pasaulinis karas ir sovietų

32

okupacija japonų literatūros vertimus visai numarino. Pirmasis vertimo daigas prasikalė tik po Stalino mirties. Tai buvo komunisto dramaturgo Takakura Teru 高倉輝 (1891– 1986) apsakymas „Kiaulės dainelė“ (ぶたの 歌 Buta no uta, 1951), kurį 1954 m. iš rusų kalbos išvertė Stasys Rudzevičius.

Grožinės japonų literatūros vertimų padaugėjo tik XX a. septintajame dešimtmetyje, kurį drąsiai galime vadinti japonų literatūros aukso amžiumi Lietuvoje. Ne tik dėl vertimų gausos, bet ir dėl pirmųjų Arvydo Ališausko vertimų iš originalo kalbos. Jis lietuviškai prakalbino vieno iš trijų japonų fantastinės literatūros korifėjų Komatsu Sakyō 小松左 京 (1931–2011) „Rytdienos grobikus“ (明日 泥棒 Asu dorobō, 1965), japonų Andersenu tituluojamo Ogawa Mimei 小川未明 (1882– 1961) literatūrinę pasaką vaikams „Laukinė rožė“ (野ばら Nobara, 1922), vaikų rašytojos Matsutani Miyoko 松谷みよ子(g. 1926) pasaką „Mažoji Momo“ (ちいさいモモち ゃん Chiisai Momo-chan, 1960). Tiesiog nevalia pamiršti ir antrojo japonų fantastinės literatūros banginio Abe Kōbō 安部公 房 (1924–1993) kūrybos vertimų: Dalios Lenkauskienės iš rusų kalbos išverstų romanų ir apysakų „Svetimas veidas“ (他人の顔 Tanin no kao, 1964), „Moteris smėlynuose“ (砂の女 Suna no onna, 1962), „Žmogus dėžė“ (箱男 Hakootoko, 1973), Galinos Baužytės-Čepinskienės iš prancūzų kalbos išversto paskutinio siurrealistinio pasakojimo apie pašėlusį šių dienų pasaulį „Kengūros sąsiuvinis“ (カンガルー・ノート Kangarū nōtō, 1991). Kafkiška dažnai vadinamą „Mo-

terį smėlynuose“ „Vagos“ leidykla 2013 m. išleido dar kartą. Tiesa, ją vertė Kęstutis Šidiškis iš anglų kalbos.

Ketvirtoji detalė: literatūros Nobelio premijos laureatų kūryba lietuviškai i Ir šiemet neišvengta spėlionių, kam gi atiteks literatūros Nobelio premija. Šių metų favoritas drauge su Kenijos rašytoju Ngugi wa Thiong ir vėl buvo gerai visiems žinomas kasmetinis lažybų lyderis japonas Murakami Haruki 村 上春樹 (g. 1949), kurį Lietuvoje pažįstame nuo 2003 m., pasirodžius „Avies medžioklės“ (羊をめぐる冒険 Hitsuji wo meguru bōken, 1982) vertimui iš anglų kalbos. Su šiuo romanu prasidėjo ilga ir vingiuota Murakami kelionė į Lietuvos skaitytojų širdis, mintis ir gyvenimus: per pasaulinę šlovę rašytojui atnešusio Thomo Manno „Užburtas kalnas“ motyvais sukurto ir „The Beatles“ atliekamos muzikos įkvėpto romano „Norvegų giria“ (ノルウェイの森 Noruwei no mori, 1989), prestižinę Kafkos premiją autoriui pelniusio romano „Kafka pakrantėje“ (海辺のカフ カ Umibe no Kafuka, 2002) vertimus iš anglų kalbos į pardavimų rekordus Japonijoje sumušusių romanų „1Q84“ (1Q84 Ichi kyū hachi yon, 2009–2010) ir „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ (色彩を持た ない多崎つくると、彼の巡礼の年 Shikisai wo motanai Tazaki Tsukuru to, kare no junrei no toshi, 2013) vertimus iš japonų kalbos. Vertėtų pasidžiaugti, kad neseniai dvidešimtmetį paminėjęs Vilniaus universiteto Orientalistikos centras jau gali didžiuotis

Tokamačis – miestelis, kuriame gimė garsioji Kawabata Yasunari „Sniegynų šalis“

SPECTRUM 2014/2

japonologijos docentės dr. Dalios Švambarytės išauginta nauja vertėjų iš japonų kalbos karta. Violetos Devėnaitės lietuviškai 2005 m. prakalbinta Murakami pasaka „Žmogaus avies Kalėdos“ (羊 男のクリスマス Hitsuji-otoko no kurisumasu, 1985), Ievos Susnytės išversti penki Murakami romanai, Indrės Baroninos ir šio straipsnio autorės vertimai – puiki pradžia tolimesniems japonų literatūros žingsniams į lietuvių skaitytojų širdis.

Tiesa, kalbėdami apie literatūros Nobelio premiją, literatūros kritikai ne itin optimistiškai nusiteikę bene populiariausio japonų rašytojo pasaulyje atžvilgiu. Jie teigia, esą Murakami tekstams „stinga papildomo gilumo“. Pats Murakami taip pat gana skeptiškai vertina lenktynes dėl premijų. Štai vienos jo novelės „Medaus pyragas“ herojus, per penkerius metus pačiai svarbiausiai Japonijoje Akutagawa literatūros premijai nominuotas keturis kartus, bet taip niekada jos ir negavęs, su ironija pavadinamas „amžinai daug žadančiu pretendentu“.

Japonai jau turi du literatūros Nobelio premijos laureatus: Kawabata Yasunari 川端康成 (1899– 1972) ir Ōe Kenzaburō 大江健三郎 (g. 1932).

Kawabata Yasunari – pirmasis japonų rašytojas, 1968 m. gavęs literatūros Nobelio premiją už tris kūrinius: poetišką meilės dviem moterims istoriją „Sniegynų šalis“ (雪国 Yukiguni, 1935–1937), priešpriešą tarp senosios ir šiandieninės Japonijos išryškinantį romaną „Tūkstančiai gervių“ (千羽鶴 Senbazuru, 1949–1952) ir iš karto po gimimo atskirtų dvynių seserų likimų linijas brėžiantį pasakojimą „Senoji sostinė“ (古都 Koto, 1962). Lietuviškai neturime tik šio, paties paskutinio, teksto. O „Sniegynų šalis“ galime skaityti ir lyginti net tris: iš vokiečių kalbos Virginijos Niparaitės 1971 m. elegantiškai išverstą ir 1994 m. dar kartą perleistą bei 2008 m. Indrės Baroninos iš japonų kalbos verstą. Slysdamas šio romano puslapiais gali apčiuopti tą paties rašytojo per Nobelio premijų įteikimo ceremoniją nusakytą „Japonijos grožio sukurtą jo sielos pasaulį“. Ōe Kenzaburō „už įsivaizduojamą pasaulį, kur jungiasi gyvenimas ir mitas, formuodami žmogų“ literatūros Nobelio premija buvo apdovanotas 1994 m., o mes jį pažįstame iš 1975 m. Jono Žemaičio iš rusų kalbos versto „Pavėlavusio jaunimo“ (遅れてきた青年 Okurete kita seinen, 1962) ir 2001 m. Vilniaus universiteto Orientalistikos centro japonologijos docentės dr. Dalios Švambarytės iš japonų kalbos verstos „Asmeninės patirties“ (個人的な体験 Kojintekina taiken, 1964). Šiuolaikinės japonų literatūros vertimų dėlionėje rasime ir žymiausių fantastų, ir literatūros Nobelio premijos laureatų, ir vaikų literatūros autorių, ir klasikų, ir populiariosios literatūros atstovų, tik ar populiarumu ir vertimų gausa kas beaplenks Murakami Haruki, kurio vertimų į lietuvių kalbą jau turime 15?

SPECTRUM 2014/2

Ne vieną Japonijos rašytoją įkvėpusi Idzu pusiasalio gamta (Šizuokos prefektūra) Pakeliui į Kalnų šventyklą (Yamadera 山寺), kur haiku poetas Bashō užrašė: „Kokia spengi tyla! / Rodos, gręžias į uolą / Čirškimas cikadų.“ (Jamagatos prefektūra)

33

istorija

Kazimieras Kojalavicius –

retorikos profesorius, pamokslininkas, panegiristas

Prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė

K

azimieras Vijūkas-Kojalavičius – vienas žymiausių Vilniaus universiteto profesorių, pamokslininkas, retorinių, proginių, biografinių veikalų autorius. Pirmasis K. Kojalavičiaus išspausdintas veikalas „Retorikos pagrindai“ (Institutionum rhetoricarum pars prima [et secunda], typis Academiae Vilnensis Societatis Jesu, 1654) yra jo retorikos paskaitos, 1641–1642 mokslo metais skaitytos Kražių jėzuitų kolegijoje ir išleistos jo mokinio Kazimiero Daumanto.

Tai nėra retorikos vadovėlis, kaip kartais sakoma, nes įtraukta ne visa retorikos mokslo problematika, bet tik tie dalykai, su kuriais oratorius praktiškai susiduria kurdamas kalbas, t. y. oratorinių kalbų komponavimo būdai. Jie aptariami pirmoje retorikos kurso dalyje. K. Kojalavičius išdėsto tokius oratorinės kalbos sudarymo būdus: panaudojant silogizmą; panaudojant entimemą (nepilnas silogizmas, susidedantis tik iš vienos prielaidos ir išvados); kartojimo arba „išdailinimo“ būdas (expolitio), kai koks nors teiginys yra plėtojamas, jį kartojant ir pateikiant vis nauju aspektu; panaudojant tezę ir hipotezę, t. y. bendrą, neapibrėžtą klausimą ir konkretų, apibrėžtą: šį būdą K. Kojalavičius laiko itin tinkamu vaizdingose ir patariamose kalbose (in genere demonstrativo et deliberativo); priešpriešinimo būdas (per contrarium); alegoriškas būdas (per allegoriam). Apibūdindamas šį būdą kaip subtilų ir išradingą (elegans et ingeniosus), K. Kojalavičius pabrėžia būtinumą išsaugoti sveiką nuovoką ir saugotis, kad alegorija netaptų neaiški ir nesuprantama (obscura). Alegorija remiasi lyginimu, tačiau lyginamieji dalykai turi būti panašūs, kad „pradėję nuo plaukiojimo nebaigtume jojimu“ (ne cum navigando coeperimus equitando desistimus).

Antrojoje „Retorikos pagrindų“ dalyje K. Kojalavičius pateikė tuo metu populiariausių oratorinių kalbų komponavimo pa-

34

Retorikos vadovėlio „Institutionum rhetoricarum“ titulinis lapas, 1564. Vilniaus universiteto biblioteka

vyzdžių ir išskyrė tokias jų rūšis: laidotuvių, gimtadienio, Naujųjų metų, kokių nors pareigų ar titulo suteikimo, išvykimo ar sugrįžimo, vestuvių ir kt. progomis. Aptardamas kiekvieną kalbų rūšį, autorius nurodė jų parašymo būdus ir galimybes, pateikė įvairių sentencijų, citatų, pasakojimų, tinkančių konkrečiai kalbos rūšiai ir turėjusių pagelbėti oratoriui praktiškai sukurti kalbą.

Kur kas populiaresnis nei „Retorikos pagrindai“ buvo kitas K. Kojalavičiaus veikalas, bažnytinei iškalbai skirtas „Šešiasdešimt šventosios kalbos sudarymo būdų“ (Modi LX sacrae orationis varie formandae), pirmą kartą išleistas Antverpene 1668 m., pakartotas Kelne 1676, 1679 ir 1694 m., Vilniuje 1684 m. Šiame veikale K. Kojalavičius aptaria pamokslų sakymą nuo advento iki sekminių, medžiagą pateikdamas liturgine tvarka ir

ryškindamas kiekvieno pamokslo specifiką. Autorius nagrinėja gana daug tokių pačių pamokslų komponavimo būdų, kuriuos nurodė ir kuriant pasaulietines kalbas, t. y. panaudojant alegorijas, simbolius, antitezes, silogizmus, etimologijas, palyginimus, klausimus, įvairias retorines figūras. Pateikia net ir tų pačių pavyzdžių, pvz., vardo Kazimieras anagraminį aiškinimą. Lotyniškai CASIMIRUS gali būti perskaitytas kaip SUM AC IRIS (esu vaivorykštė), CASUS MIRI (stebuklo pasireiškimas), MIRUS ISA[A]C (dieviškasis Izaokas). Kiekvienu atveju galima parašyti visiškai skirtingą, alegoriniais vaizdiniais, pavyzdžiais ir palyginimais paremtą kalbą. Anagrama buvo vienas populiariausių žanrų baroko literatūroje.

Kita vertus, K. Kojalavičius nurodo ir specifinius pamokslo sudarymo ypatumus.

Juos lemia keturios Šventojo Rašto perskaitymo ir suvokimo reikšmės. Tai – tiesioginė, arba istorinė (sensus literalis sive historicus), dorovinė, arba moralinė (sensus moralis), alegorinė, arba mistinė (sensus allegoricus seu mysticus), ir anagoginė reikšmė (sensus anagogicus), kuri veda prie galutinio mūsų žemiškosios egzistencijos suvokimo (qui refertur ad finem ultimum nostrae orationis).

Aiškindamas alegorinį pamokslo sudarymo būdą, K. Kojalavičius išsako daug argumentų, panašių į pateiktus pasaulietinei iškalbai skirtame veikale „Retorikos pagrindai“: kad alegorijos, kurios paprastai remiasi palyginimu, nebūtų pernelyg painios, paviršutiniškos, drąsios. Net ir pavyzdį pateikia labai panašų: „kad pradėjęs nuo gaisro nebaigtum laivo sudužimu“ (ne ab incendio inchoes et naufragio concludas).

Būtina pažymėti, kad tai pirmas lietuvio autoriaus homiletikos veikalas. Kitas buvo parašytas jau XIX a. pabaigoje Antano Baranausko. Nei vienas, nei kitas veikalas, deja, ligi šiol nėra sulaukęs deramo dėmesio ir įvertinimo.

SPECTRUM 2014/2

Gana anksti K. Kojalavičius ėmė garsėti kaip panegirinių kūrinių autorius ir ilgainiui tapo oficialiu jėzuitų ordino panegiristu.

Pirmuosius panegirinius kūrinius jis parašė 1640 m., kai jėzuitų vienuolija šventė šimtąsias savo įkūrimo metines. Jie buvo skirti žymiems jėzuitų ordino nariams, Vilniaus jėzuitų kolegijos ir universiteto steigėjams bei mecenatams: Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui, Žemaičių vyskupui Jurgiui Tiškevičiui (parašyta Kražių jėzuitų kolegijos vardu), Mykolui Kazimierui Pacui, Kazimierui Leonui Sapiegai, Albertui Stanislovui Radvilai ir kitiems LDK didikams bei valstybės veikėjams. Visi šie kūriniai bendru pavadinimu „Herojų panegirikos“ (Panegyrici heroum) pirmą kartą buvo išleisti Vilniuje 1668 m. Iš viso rinkinyje išspausdinta 18 panegirikų, rašytų proza su gausiais poetiniais intarpais. Šie tekstai vertingi ne tik kaip panegirikos žanro pavyzdžiai, juose pateikiama nemažai „herojų“ biografinių duomenų, taigi juos galima gretinti su biografistikos žanro kūriniais. Kartu juose formuojamos tam tikros vertybinės etinės nuostatos, pateikiamas pavyzdinis „herojaus“ paveikslas, aukštinami patriotizmo postulatai: „Herojai visuomet tiek pakelia mūsų Respublikos dvasią, kiek jos patys turi.“ 1661–1668 m. K. Kojalavičius dirbo pamokslininku Vilniaus universiteto Šv. Jono bažnyčioje ir amžininkų buvo vertintas kaip geriausias to meto oratorius, kuris „tarsi kūju daužė širdis ir gebėjo iš akių išspausti ašaras“.1 Nors būta spėjimų, kad K. Kojalavičius galėjęs sakyti pamokslus ir lietuvių kalba, tačiau išliko tik šeši jo pamokslai lenkų kalba „Pamokslai apie Viešpaties kančią“ (Kazania o męce Pańskiej), išleisti jau po autoriaus mirties 1675 m. K. Kojalavičiaus pamokslai emocingi, poetiški, įtaigūs. Autorius vartoja daug retorinių figūrų, jungia aukštąjį ir žemąjį stilių, įvairius argumentacijos būdus. Pamoksluose gausu Šv. Rašto citatų, tačiau K. Kojalavičius mėgsta cituoti ir antikos autorius (ypač Seneką), taip pat Bažnyčios tėvus (šv. Tomą Akvinietį, Augustiną). Pasakyti lenkų kalba su gausiais lotyniškais intarpais K. Kojalavičiaus pamokslai atitinka svarbiausius retorikos reikalavimus: mokyti (docere), jaudinti (movere), džiuginti (delectare). Viešpaties kančios dramą autorius sieja su kiekvieno žmogaus nuopuolio ir prisikėlimo išgyvenimais, kurie moko atgailos ir nusižeminimo.

K. Kojalavičiaus oratorinis talentas ryškiai atsiskleidžia ir laidotuvių pamoksle „Dievui ištikimas kunigas“ (Kapłan Bogu

rodė ypatingą dėmesį. „Melskis už mus ir už mane, kuris tavo darbus apverkia“, – prašė K. Kojalavičius. Tai tipiškas baroko retorikos kūrinys, kuriame, pasitelkiant biografinius faktus, giminės genealogiją, siekiama paveikti ir sujaudinti klausytojus.

Apibendrinant galima sakyti, kad K. Kojalavičius buvo XVII a. retorikos ir teologijos mokslų novatorius, vienas ryškiausių baroko epochos pamokslininkų ir proginės literatūros kūrėjų.

„Panegyrici heroum“ titulinis lapas, 1668

wierny), pasakytame 1669 m. spalio 10 d.

Vilniaus katedroje per Smolensko vyskupo, Vilniaus sufragano ir kanauninko, Hebdovo vienuolyno viršininko, 1665–1668 m. ėjusio Vilniaus vyskupo pareigas Gotardo Jono Tyzenhauzo laidotuves. Pagrindinė pamokslo tema – kunigo pašaukimo ir tarnystės Dievui samprata. K. Kojalavičius aiškina, ką reiškia būti tikru Dievo tarnu, kuo yra svarbios vyskupo pareigos. Lygindamas Smolensko vyskupą su Izraelio karaliumi Dovydu jis pabrėžia, kad tikrasis Dievo tarnas turi būti doras ir ištikimas savo tikėjime. Aiškindamas, ką reiškia būti ištikimam Dievui, prieina prie išvados, kad pirmiausia turi būti ištikimas pats sau, neveidmainiauti, kitiems rodyti deramą pavyzdį. K. Kojalavičiaus manymu, nedaug yra tikrų Viešpaties tarnų, todėl jam esą malonu kalbėti apie velionį G. J. Tyzenhauzą, tikrą kunigą, pamaldų, neveidmainį, tokį pat bažnyčioje ir už jos ribų. Čia pamokslininkas prisimena garsius G. J. Tyzenhauzo protėvius, visą šlovingą Tyzenhauzų giminę ir daro išvadą, kad velionis G. J. Tyzenhauzas deramai atstovavo savo giminei, prisidėjo prie dar didesnės jos šlovės.

Pabaigoje K. Kojalavičius retoriškai kreipiasi į velionį G. J. Tyzenhauzą, prašydamas melstis už valdovus: buvusįjį – Joną Kazimierą Vazą ir dabartinį – Mykolą Kaributą Višnioveckį, už Vilniaus vyskupą ir visą vyskupiją, už jėzuitų vienuoliją, kuriai, gyvas būdamas,

Polski słownik biograficzny, t. 13, Wrocław [ir kt.], 1967–1968, p. 268–269.

1

SPECTRUM 2014/2

Kazimieras Vijūkas-Kojalavičius (1617 m. birželio 24 d. Kaune – 1674 m. lapkričio 2 d. Polocke) buvo kilęs iš Kauno bajorų giminės. Kaip ir abu jo broliai – vyresnysis Albertas, būsimasis „Lietuvos istorijos“ autorius, ir jaunesnysis Petras – priklausė jėzuitų ordinui (Societas Jesu), dovanojo Kauno jėzuitų kolegijai namą su sklypu Rotušės aikštėje.

1634 m. K. Kojalavičius įstojo į jėzuitų ordiną. 1636–1637 m. studijavo retoriką Nesvyžiuje, 1638–1641 m. filosofiją Vilniaus universitete, o 1643–1647 m. ten pat teologiją. 1654 m., rektoriaujant broliui Albertui Kojalavičiui, Vilniaus universitete gavo teologijos daktaro laipsnį.

Baigęs filosofijos studijas, K. Kojalavičius pradėjo pedagoginę veiklą: 1641–1642 m. dėstė retoriką Kražiuose, vėliau – Plocke ir Branieve, 1649–1652 m. – filosofiją Polocke, o 1652–1655 m. – teologiją Vilniaus universitete.

Pedagoginę veiklą papildė įvairios administracinės pareigos. 1657 m., Lietuvoje tebevykstant karui su Rusija ir Švedija, Vilniui kenčiant Maskvos kariuomenės invaziją, K. Kojalavičius tapo Vilniaus universiteto vicerektoriumi, o 1659–1661 m. buvo jo rektorius. Jis daug prisidėjo prie karo metu nutrūkusios Vilniaus universiteto veiklos atkūrimo, buvo vienas iš šešių XVII a. Vilniaus universiteto rektorių lietuvių, galėjęs palaikyti lietuviškumo sklaidą šioje svarbiausioje LDK aukštojoje mokykloje.

1660–1672 m. K. Kojalavičius ėjo aukštesniųjų ir žemesniųjų studijų prefekto, universiteto pakanclerio, popiežiaus seminarijos vadovo pareigas.

Septynerius metus (1661–1668) jis dirbo pamokslininku Vilniaus universiteto Šv.

Jono bažnyčioje, kur sakė pamokslus lenkų kalba ir amžininkų buvo vertinamas kaip geriausias to meto oratorius.

1672 m. K. Kojalavičius buvo paskirtas Polocko jėzuitų kolegijos rektoriumi. Ten 1674 m. lapkričio 2 d. mirė.

35

atsako ekspertai

Ebolos virusas ir jo Naujai atsirandančios infekcinės ligos (angl. Emerging infectious diseases) tampa vis aktualesnė visuomenės sveikatos problema visame pasaulyje. Pastaruoju metu pasaulio dėmesį prikaustė Ebolos hemoraginės karštligės protrūkis Vakarų Afrikoje, šios ligos įvežtinių atvejų nustatoma ir Europoje (spaudos duomenimis, Lenkijoje, Ispanijoje, Čekijoje). Pasaulio sveikatos organizacijai iki 2014 m. spalio 5 d. iš viso yra pranešta apie 8032 Ebolos karštligės atvejus, įskaitant 3865 mirties. Šią infekciją ir jos grėsmes komentuoja VU Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto profesorius dr. Kęstutis Žagminas.

Naujai atsirandančios infekcijos i Pasak S. Morse‘o (1996), naujai atsirandančios infekcijos yra tokios infekcijos, kurios naujai pasirodo populiacijoje arba kurių būta ir anksčiau, bet sergamumas sparčiai didėja arba išplinta geografiškai.

Naujai atsirandančių infekcijų pavyzdžiai gali būti: AIDS (žmogaus imunodeficito virusas išskirtas 1983 m.), hepatitas C (sukėlėjas nustatytas 1989 m.), gripas A (virusas H5N1, gerai žinomas kaip paukščių gripo sukėlėjas, pirmą kartą išskirtas iš žmonių 1997 m.), žmogaus koronaviruso infekcija (2003 m. SARS-CoV – sunkus ūminis kvėpavimo takų sindromo koronavirusas, Severe Acute Respiratory Syndrome Coronavirus, 2012 m. MERS-CoV – Artimųjų Rytų kvėpavimo takų sindromo koronavirusas, Middle East Respiratory Syndrome Coronavirus) ir kt.

Ebolos viruso infekcijos protrūkiai yra vienas iš naujai atsirandančių infekcijų pasireiškimų. Pirmasis Ebolos hemoraginės karštligės (EHK) protrūkis buvo užregistruotas 1976 m. Kongo Demokratinėje Respublikoje (Zaire).

36

Nuo 1976 m. iki 2012 m. iš viso buvo užregistruota 2387 EHK susirgimų atvejų, iš jų – 1590 mirties (66,6 proc.). Ebolos viruso infekcijos protrūkiai dažniausiai kildavo Centrinės Afrikos srityje: Kongo Demokratinėje Respublikoje, Kongo, Gabono ir Sudano Respublikose. Paskutinis Ebolos karštligės (Zairo Ebolos virusas) protrūkis yra neįprastas tiek savo lokalizacija (Vakarų Afrikos šalys), tiek mastu. Protrūkis buvo užregistruotas 2014 m. kovo mėn. Rytų Gvinėjoje ir greitai išplito į kaimynines šalis, Siera Leonę ir Liberiją. Toliau infekcija apėmė Nigeriją ir Senegalą. Tai pirmą kartą nustatytas Ebolos viruso infekcijos protrūkis Vakarų Afrikoje. Tuo metu užregistruota daugiau susirgimų nei per visus ankstesnius protrūkius. Pasaulio sveikatos organizacijai iki 2014 m. spalio 5 d. iš viso yra pranešta apie 8032 Ebolos karštligės atvejus, įskaitant 3865 mirties.

Apie Ebolos virusą i Ebolos virusas turi viengrandę RNR. Jis priklauso Filoviridae šeimai, kurią sudaro Ebolos ir Marburgo virusų giminės. Ebolos viruso giminę sudaro 5 skirtingos rūšys: Zairo, Su-

dano, Dramblio Kaulo Kranto, Bundibugijo ir Restono Ebolos virusai. Visos šios rūšys, išskyrus Restono, yra randomos Afrikoje.

Restono viruso išskyrimas iš beždžionių, importuotų iš Filipinų, rodo, kad Pietryčių Azijoje ir Filipinuose yra palankios sąlygos EHK sukėlėjų egzistavimui. Visi žinomi Afrikos Ebolos virusai gali sukelti žmonėms infekciją, kuri kliniškai pasireiškia beveik vienodai. Skiriasi sukėlėjų virulentiškumas.

Bundibugijo Ebolos viruso infekcijos atveju letališkumas sudaro apie 40 proc., Sudano Ebolos viruso – 50 proc., Zairo Ebolos viruso (ZEV) – 70–90 proc. Restono Ebolos virusas žmonėms gali sukelti besimptomę infekciją.

Ebolos virusas yra jautrus dezinfektantams (chloro, gliutaraldehido, alkoholio ir kt. preparatams), šildymui (30–60ºC temperatūroje inaktyvuojamas per 60 min., virinant žūna per 5 min.), vidutiniškai jautrus ultravioletiniams spinduliams.

Ebolos virusas. Mikrografija iš F. A. Murphy, University of Texas Medical Branch, Galveston, Texas. www.utmb.edu/VirusImages SPECTRUM 2014/2

gresmes Virusui patekus į žmogaus organizmą susirgimas pasireiškia vidutiniškai po 8–10 dienų. Inkubacinis laikotarpis 95 proc. ligonių svyruoja nuo 2 iki 21 dienos. Inkubaciniu laikotarpiu žmogus yra nepavojingas aplinkiniams. Užkrečiamasis periodas prasideda tik pasireiškus susirgimui ir tęsiasi tol, kol virusas cirkuliuoja organizmo skysčiuose (kraujyje, išmatose, seilėse ir kt.).

Ypač didelė infekcijos perdavimo tikimybė yra vėlesnėje ligos stadijoje, kai išsivysto labai intensyvi viremija. Kaip rodo eksperimentiniai tyrimai su beždžionėmis, viruso koncentracija viename kraujo mililitre gali siekti 106-7 virionų. Ebolos virusas dažniausiai išnyksta iš kraujo antrą–trečią ligos savaitę. Tačiau kai kuriais atvejais jis gali išsilaikyti ir pasveikus. Ebolos virusas gali būti randamas žmogaus spermoje iki 3 mėnesių. Šie užkrečiamojo periodo ypatumai rodo, kad viena iš svarbiausių infekcijos valdymo priemonių yra ankstyvas visų susirgusiųjų išaiškinimas ir jų izoliacija. Deja, Vakarų Afrikos šalyse vidutinis laikotarpis nuo susirgimo iki hospitalizavimo sudaro apie 5 dienas. Kita svarbi infekcijos valdymo priemonė yra visų kontaktavusiųjų su ligoniu

Ebolos virusas. Mikrografija iš F. A. Murphy, University of Texas Medical Branch, Galveston, Texas. www.utmb.edu/VirusImages SPECTRUM 2014/2

ar mirusiuoju nuo EHK išaiškinimas ir jų aktyvi stebėsena, siekiant anksti nustatyti susirgimo pasireiškimą.

Ebolos viruso infekcijos pasireiškimas i Ebolos virusas į organizmą patenka per gleivinių membraną, odos sužeidimus arba parenteraliai. Virusas infekuoja įvairias ląsteles: monocitus, makrofagus, dendritines ląsteles, endotelio ląsteles, fibroblastus, hepatocitus, antinksčių žievės ir epitelio ląsteles. Kad ir kaip virusas patenka, pirmiausia infekuojami makrofagai ir dendritinės ląstelės. Filovirusai šiose ląstelėse labai greitai dauginasi, sukelia jų nekrozę, pasišalina į tarpląstelinį skystį, patenka į regioninius limfmazgius, kepenis, blužnį, užkrūčio liauką ir kitus limfinius audinius. Spartų sisteminį viruso išplitimą skatina viruso slopinamas I tipo interferono atsakas. Papildomai filovirusai sukelia sisteminį uždegiminį sindromą, pasišalinus citokinams, chemokinams ir kitiems uždegimo mediatoriams iš infekuotų makrofagų ir nekrotinių ląstelių. Ebolos karštligei būdingas kraujo krešėjimo sutrikimas. Ebolos virusas tiesiogiai ir netiesiogiai sutrikdo antigeniškai specifinę imuninę organizmo reakciją. Dendritinės ląstelės, atsakingos už adaptacinio imuniteto reakcijų iniciaciją, yra pagrindinė viruso dauginimosi vieta.

Infekcija pasireiškia ūmiai, nespecifiniais simptomais ir požymiais: karščiavimu, silpnumu, galvos skausmu, sąnarių, raumenų skausmu, pykinimu, vėmimu, vėliau viduriavimu, bėrimu, kraujavimu, krūtinės ir pilvo skausmais, dusuliu, traukuliais ir kt.

Vyraujantis simptomas yra didelis silpnumas, o dažniausias požymis – hipotenzija, išsivysčiusi dėl gausaus skysčių praradimo padidėjus kapiliarų pralaidumui ir dėl vėmimo bei viduriavimo. Hipotenzija ir elektrolitų praradimas yra pagrindinė staigios mirties priežastis. Specifinių gydymo ir profilaktikos preparatų nėra.

Kaip plinta Ebolos virusas i Iki šiol nėra gerai žinoma, kas yra pagrindinis šios infekcijos rezervuaras. Manoma,

kad Ebolos viruso cirkuliaciją užtikrina smulkiųjų gyvūnų rūšys, o jie savo ruožtu yra infekcijos šaltinis beždžionėms ir žmonėms. Vaisėdžiai šikšnosparniai – labiausiai tikėtinas pagrindinis Ebolos viruso infekcijos rezervuaras. Epidemiologiniais tyrimais nustatytas glaudus ryšys tarp šikšnosparnių ir filovirusinių infekcijų. Šikšnosparnius vietos gyventojai vartoja maistui. Be to, šikšnosparniai užteršia vaisius, kuriais maitinasi beždžionės. Ebolos karštligės protrūkiai prasideda laukinių gyvūnų populiacijoje ir „peršoka“ į žmonių populiaciją, žmogui kontaktuojant su laukinių gyvūnų mėsa, krauju, fekalijomis, šlapimu ar seilėmis ir kitais organizmo skysčiais. Nėra įrodymų apie transmisinį (dalyvaujant nariuotakojams) viruso perdavimo mechanizmą.

Dažniausiai protrūkio pradžia yra susijusi su užkrato patekimu iš gamtinio židinio.

Kaimo teritorijose pirmiausia užsikrečia medžiotojai (profesionalai arba mėgėjai), jų palydovai (nešikai) sąlyčio su sumedžiotais, sergančiais ar kritusiais gyvūnais metu. Toliau užkratas perduodamas šeimos nariams ir kitiems artimiesiems. Užsikrečiama per pažeistą odą ar gleivines. Užsikrėsti galima ir tada, kai sveiko žmogaus pažeista oda ar gleivinės liečiasi su aplinkos daiktais, užterštais ligonio krauju ar kūno skysčiais, pavyzdžiui, suteptais drabužiais, patalyne, per panaudotas adatas ir kitus medicinos instrumentus. Kaimo vietovėse protrūkiai paprastai yra nedideli, apie 20–30 atvejų.

Protrūkis įgyja didesnį mastą miestuose, kai

susirgęs asmuo patenka į gydymo įstaigą, kurioje paprastai nėra galimybių užtikrinti ligonio izoliavimo ir kitų infekcijos kontrolės priemonių. Nozokomialinis infekcijos perdavimas yra labai efektyvus: praktiškai infekcija paliečia visą medicinos personalą – gydytojus, akušeres, slauges, vaistininkus, laboratorijos darbuotojus ir paramedikus.

Nors aprašyta nemažai antrinių Ebolos infekcijos atvejų tarp medicinos darbuotojų, tačiau nozokomialinis perdavimas nulemia

37

atsako ekspertai mažesnę antrinių susirgimų dalį. Gvinėjoje apie 60 proc. susirgimų yra susiję su laidojimo procedūromis (velionio apiplovimas, lietimas ir bučiavimas). Nesaugi lytinė elgsena su pasveikusiu asmeniu 3 paskutinių mėnesių laikotarpiu taip pat yra susijusi su infekcijos rizika. Ebolos virusas yra labai kontagiškas, tačiau jis neplinta per orą.

Kodėl Ebolos hemoraginės karštligės protrūkis kilo Vakarų Afrikoje? i Gvinėjoje nustatytas ZEV skiriasi nuo Centrinės Afrikos ZEV, tačiau genomo sekos yra 97 proc. panašios. Jeigu Gvinėjos ZEV yra savitas, Gvinėjoje šis skirtumas turėtų būti didesnis.

Atrodo, kad ZEV nėra naujokas Gvinėjoje.

Gamtiniai židiniai gali ilgą laiką būti nepastebėti, jeigu žmogus mažai kontaktuoja su gyvūnais. Infekcijos nešiojimo tarp gyvūnų paplitimas gali būti nedidelis, todėl net ir santykinai dažnai kontaktuojant su gyvūnais infekcija gali ilgą laiką nepatekti į žmonių populiaciją. Ebolos infekcija susirgus žmogui gali būti neatpažinta. Virusines hemoragines karštliges sunku diferencijuoti kliniškai,

nes jos pasireiškia nebūdingais požymiais ir simptomais. Todėl Ebolos atvejai Gvinėjoje galėjo būti supainioti su Lasos karštlige, kuri yra endemiška Gvinėjoje.

Gal ZEV buvo įvežtas į Gvinėją iš Centri-

nės Afrikos? Mažai tikėtina, nes nėra reguliaraus susisiekimo tarp Gvinėjos ir Centrinės Afrikos šalių. Vidutinis inkubacinis laikotarpis, kaip ir laikas nuo susirgimo iki mirties, yra šiek tiek didesnis nei savaitė, o tai per

Geografinis Ebolos virusų paplitimas

38

SPECTRUM 2014/2

Ebolos karštligės protrūkio epideminė kreivė. ECDC. Epidemiological update: outbreak of Ebola virus disease in West Africa. www.ecdc.europa. eu/en/press/news/_layouts/forms/News_DispForm.aspx?List=8db7286cfe2d-476c-9133-18ff4cb1b568&ID=1081 Ebolos karštligės susirgimų lokalizacija Gvinėjoje, Liberijoje, Siera Leonėje. WHO Ebola Response Team. Ebola Virus Disease in West Africa – The First 9 Months of the Epidemic and Forward Projections. N Eng J Med. www.nejm.org/doi/full/10.1056/NEJMoa1411100

trumpas laikotarpis atkeliauti iš Centrinės Afrikos į Vakarų Afriką. Labai tikėtina, kad Ebolos virusą galėjo pernešti šikšnosparniai.

Jiems būdinga migracija dideliais atstumais. Šikšnosparnių rūšys, kuriose buvo nustatytas Ebolos virusas, randamos ir Vakarų Afrikoje.

Taigi EHK protrūkis Vakarų Afrikos šalyse rodo, kad Ebolos virusų geografinis paplitimas Afrikoje yra kur kas didesnis, nei manyta iki šiol. Kodėl protrūkis kilo pirmiausia Gvinėjoje ir išplito kaimyninėse šalyse? Hemoraginių karštligių protrūkiai beveik visada kyla teritorijose, kuriose vyksta pilietiniai karai arba kurias apima ekonominis nuosmukis. Pilietiniai karai Liberijoje ir Siera Leonėje paskatino masinę gyventojų migraciją į kaimynines šalis. Tūkstančiai pabėgėlių iš šių šalių rado prieglobstį Gvinėjoje. Didelis skurdas verčia žmones išplėsti savo veiklą, jos geografiją, įvairovę ir pan. Miškingi Gvinėjos regionai buvo sistemingai naikinami.

Taip padidėja tikimybė susidurti su gamtiniais infekcijų židiniais. Gvinėja yra viena iš skurdžiausių pasaulio šalių. Pagal žmogaus socialinės raidos indeksą ji užima 178 vietą iš 187 šalių, Liberija – 174 vietą, Siera Leonė – 177 vietą. Daugiau kaip pusė Gvinėjos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

SPECTRUM 2014/2

Kodėl protrūkis kilo dabar? i Afrikoje infekcinių ligų protrūkiai paprastai prasideda pereinamuoju laikotarpiu iš drėgnojo sezono į sausąjį sezoną.

Retrospektyvinis protrūkio tyrimas parodė, kad pirmasis susirgimo atvejis nustatytas 2013 m. gruodžio mėn., t. y. sausojo sezono pradžioje.

Kodėl šis EHK protrūkis Vakarų Afrikoje yra sunkiai valdomas? Jis turi daug židinių, nepakanka gydymo centrų, medicinos personalo, trūksta medicinos priemonių, vandens ir muilo rankoms plauti, dezinfektantų. Didelė dalis susirgimų nenustatoma, neišaiškinami visi kontaktavusieji su infekcijos šaltiniais, nepakankamai vykdoma kontaktavusiųjų stebėsena, pavėluotai atliekama susirgusiųjų izoliacija (laikotarpis nuo susirgimo iki hospitalizacijos vidutiniškai trunka 5 dienas), be to, didelis gyventojų pasipriešinimas vietos valdžios siūlomoms protrūkio valdymo priemonėms, nenoras pripažinti infekcijos perdavimo nuo žmogaus žmogui pavojaus, tikėjimas įvairiais gandais ir kt. Pasaulio sveikatos organizacijos Ebolos atsako grupės narių prognozės duomenimis, jeigu nebus imtasi esminių protrūkio valdymo priemonių, susirgimų skaičius iki 2014 m.

lapkričio 2 d. Gvinėjoje padidės iki 5740, Liberijoje iki 9890, Siera Leonėje – iki 5000 ir iš viso pasieks 20 000.

EHK protrūkiui Vakarų Afrikos šalyse įgaunant vis didesnį mastą didėja infekcijos įvežimo į kitas šalis tikimybė. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras 2014 m. rugsėjo 30 d. pranešė apie pirmąjį įvežtinį atvejį į šią šalį iš Vakarų Afrikos. 2014 m. spalio 6 d. užregistruotas pirmas antrinis vietinis EHK susirgimas Ispanijoje (slaugytojos, kontaktavusios su repatrijuotu iš Vakarų Afrikos ligoniu), o 2014 m. spalio 10 d. – medicinos darbuotojo, kontaktavusio su ligoniu, kuris atvyko iš Vakarų Afrikos, susirgimas JAV. Pasaulio sveikatos apsaugos organizacija konstatuoja, kad EHK protrūkis Vakarų Afrikos valstybėse išlieka tarptautinio masto ekstremalia situacija visuomenės sveikatos požiūriu. Todėl visos pasaulio šalys turi stiprinti pasirengimą, patvirtinti pasirengimo planus ir patikrinti pasirengimo būklę imituodamos situacijas ir organizuodamos sveikatos priežiūros personalo mokymus.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ekstremalių situacijų operacijų centro protokoliniu sprendimu 2014 m. rugpjūčio 14 d. patvirtintas Ebolos hemoraginės karštligės pasirengimo, prevencijos ir valdymo veiksmų planas ir organizuotas šiame plane numatytų priemonių įgyvendinimas. Atsižvelgiant į šiuo metu vis dar nepalankią EHK epideminę situaciją Vakarų Afrikoje ir susirgimų nustatymą kitose pasaulio šalyse šis veiksmų planas buvo atnaujintas ir spalio 14 d. patvirtintas.

39

atradimai

Paslaptingieji geoglifai Nijolė Bulotaitė

P

rieš kurį laiką Vilniaus universitetui laišką parašė britų žurnalistas, ieškantis Kazachstane kartu su Astanos universitetu dirbančių Vilniaus universiteto mokslininkų, tiriančių naujai atrastus geoglifus. Taip ne tik sužinojome apie Kazachstane rastus keliasdešimt įvairios formos ir dydžio geoglifų, bet ir susipažinome su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Istorijos instituto mokslo darbuotoja Giedre Motuzaite Matuzevičiūte Keen, Vilniaus ir Kembridžo universitetų absolvente, daktaro disertaciją apgynusia Kembridže ir 2013–2015 m. atliekančia podoktorantūros stažuotę Vilniaus universitete.

Dr. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen

40

Kas tie geoglifai? Kaip atsidūrėte Kazachstane ir ką ten veikiate?

Geoglifais susidomėjau rinkdama medžiagą stabiliesiems izotopams iš žmonių kaulų Centrinėje Azijoje, Kazachstane.

Vienoje konferencijoje išgirdau pranešimą ir pasisiūliau padėti, tirti kartu. Dirbu kartu su kazachais iš Kostanajaus universiteto (dr. Andrejumi Logvinu ir Irina Ševnina), atlieku jiems tyrimus, kasinėju. (Tyrimai remiami podoktorantūros stažuotės lėšomis.) Man tai pasirodė labai įdomu, nes niekas apie tai nežino. Žinoma apie Naską, apie keltiškus geoglifus, o apie rastus Kazachstane – beveik nieko. Atsitiktinai kažkoks žmogus, visai ne archeologas, žiūrinėdamas Google Earth nuotraukas, pastebėjo kažką įdomaus ir parodė archeologams.

Akivaizdu, kad tai žmonių darbas, ne geologiniai dariniai. Į tas Turgajaus stepes patekti galima tik traukiniu arba žvyrkeliu. Kelionė žvyrkeliu trunka 24 valandas. Teko keliauti traukiniu, nes joks taksi nesutiko manęs ten nuvežti.

Iki šiol žinomi dviejų tipų geoglifai. Vieni būna iš didžiulių sampilų, tar-

E. Kurausko nuotr.

si kurganai, viduje jie tušti. Nėra ten jokių palaidojimų. Tie sampilai kažkada buvo gerokai aukštesni. Kadangi juose nėra jokių organinių medžiagų, negalime atlikti tyrimų radioaktyviąja anglimi. Atlikau optiškai stimuliuoto liuminescencinio datavimo tyrimus (opticaly stimulated luminescent dating, OSL), kai smėlio, kvarco grūdeliai datuojami pagal tai, kada paskutinį kartą jie buvo atviri saulės spinduliams, energijai. Juos uždengus smėliu, energija pradeda nykti, silpti. Man reikėjo atsikasti ir rasti sluoksnį po velėna, kada pradėtas formuoti sampilas. Datavau kelis geoglifus. Tai pirmasis tūkstantmetis prieš mūsų erą, ankstyvasis geležies amžius – laikotarpis, susijęs su tautų kraustymusi, hunų, skitų migracija.

Tie sampilai tęsiasi po pusę kilometro ir turi aiškią geometrinę formą.

O kitas geoglifų tipas – Turgajaus svastika, vienintelė žinoma. Toks jau prilipo pavadinimas. Tai maždaug 40–50 metrų ilgio žemės dariniai, tarsi piltos tranšėjos, integruotos į kapinyną. Juose irgi nėra organikos. Galima datuoti kapus, bet neaišku, ar kapai susiję. Todėl tiksliausia datuoti patį objektą.

Kaip jie atsirado?

Juos statė žymėdamiesi teritoriją. Turime savo teoriją, dėl ko juos statė. Geoglifai atspindi sudėtingą bendruomenių gyvenimą stepėse, žemės pasidalijimą tarp genčių, jų vadų. Taip tarsi pranešama, kad tai mano žemė, čia užimta, nes žmonės migruoja.

Geoglifai labai pastebimi. Mums atliekant tyrimus, kasinėjant, atjojo piemenys ir pasakė, kad čia yra keturiasdešimties sampilų kryžius, klausė, kodėl mes jį kasame. Vadinasi, jie ir dabar gerai tai žino. Mes radome 41 sampilą.

Manome, kad tai tarsi nerašytiniai stepių klajoklių ženklai, tamgos. Tamga – mongolų kalbos žodis, reiškiantis ženklą. Randama palaidojimų, kur visur yra tie patys SPECTRUM 2014/2

Iki šiol žinomi dviejų tipų geoglifai. Nuotraukos iš Google Earth programos (Map data ©2014, 2007 Digital Globe, courtesy Google Earth)

įspaudai: ant sagties, kalavijo etc. Tai tarsi priklausomybės ženklas, inicialas, parašas.

Panašiai kaip Gedimino stulpai. Tamgų sistemą plačiai naudojo stepinių sarmatų ir alanų gentys. Jais žymėjo asmeninius daiktus (žiedus, veidrodžius, puodus, diržų sagtis ir pan.). Jie buvo įspausti and Charazmo karalystės (Kaspijos jūros rytiniame krante) monetų, išdeginami žirgams ant nugarų, jais buvo išgravituotos perėjos kalnuose ar stepių upių atodangos. Geoglifai taip pat galėjo būti tamgos, reiškiančios ganyklos plotų priklausomybę.

Tie žmonės buvo visiškai priklausomi nuo gyvulininkystės, nuo gyvojo turto. Nuo to priklausė išgyvenimas, todėl ganyklos plotai buvo gyvybiškai svarbūs. Tais sampilais žmonės buvo pasidaliję stepes.

Tai nėra jokios mistikos? Jokių ateivių ženklų?

Geoglifų tyrimai Kazachstane yra labai nauja ir mažai tyrinėta sritis. Tad mes esame atviri ir kitoms versijoms. Pavyzdžiui, svastika gal turėjo kitokią prasmę. Ten kitaip buvo statyta, kitais tikslais, kitas konteksSPECTRUM 2014/2

41

A. Logvino nuotr.

atradimai

Apie 300 metrų skersmens Užtogajaus kvadratas, nufotografuotas 2013 m. vėlyvą rudenį iš parasparnio

tas. Kazachai su manim nesutinka, įžiūri ir daugiau geoglifų funkcijų, pvz., kažkokią astronominę funkciją. Aš žiūriu praktiniu aspektu. Mano asmeninė nuomonė ta, kad tamgos turėjo daugiau ekonominę nei mistinę funkciją. Kai buvome prie vieno iš geoglifų Kazachstane, vadinamojo žiedo, tai buvo gerai matyti, kad tie sampilai sudaro žiedą. Tuo tarpu Naskoje (Peru) paukščio formos geoglifą pamatysi tik iš lėktuvo. Yra daug teorijų apie Naskos piešinius, nieko konkretaus negaliu pasakyti, bet tai tikrai labai įdomu. Yra neišspręstų klausimų. Pavyzdžiui, nupiešti pusės kilometro kryžių ar

42

geometriškai taisyklingą Turgajaus svastiką tikrai labai sudėtinga. Reikia labai daug darbo sąnaudų. Tai rodo, kad nomadai nebuvo tik barbarai, grasinę Romos imperijai. Jie turėjo savo organizuotą ženklų sistemą, nemigravo aklai iš rytų į vakarus, kitaip nebūtų statę tokių monumentalių darinių. Jie ten sugrįždavo ir periodiškai juos atstatydavo.

Atlikome tyrimus ir viršuje radome organikos, avies ar ožkos kaulų, kurie, matyt, buvo išmesti pietaujant, kai buvo statomas vienas iš geoglifo sanpilų. Radioaktyviosios anglies data parodė vėlesnį laikotarpį, vadinasi, tuos sampilus atstatydavo, prižiūrėdavo.

Gal jų yra ir daugiau?

Geoglifai išliko stepėse, nes jos sunkiausiai pasiekiamos. Dabar Turgajaus regione, šiauriniame Kazachstane, yra žinoma apie 50 geoglifų, bet nuolat randama naujų.

Kol kas patys žinomiausi, daugiausia dėmesio sulaukę – Peru Naskos ženklai.

Tikiuosi, ateityje ir Kazachstano geoglifai sužadins didelį pasaulinį susidomėjimą ir leis kazachams didžiuotis savo praeitimi.

Remdamiesi aerofotonuotraukomis, Klaipėdos universiteto archeologai bandė ieškoti geoglifų ir Lietuvoje.

SPECTRUM 2014/2

paveldas

Žemės ūkio katedra – Lietuvos ūkio pažangos

simbolis

Vytautas Gricius, VU muziejaus rinkinių skyrius

R. Malaiškos fotokopijos

B

ona Sforca (Bona Sforza d’Aragona) – Lenkijos karalienė ir didžioji Lietuvos kunigaikštienė (nuo 1518 m.), Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina – buvo pagrindinė valakų reformos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje varomoji jėga.2 Su valakų reforma siejamas LDK aukso amžius: į nematytas aukštumas pakilo grūdų gamyba, pripildytas valstybės biudžetas leido finansuoti sunkiąją kavaleriją – husarų dalinius, būsimų didžiųjų XVI–XVII a. karinių pergalių pagrindą.

XIX a. pradžioje ekonominė situacija smarkiai pasikeitė: išplito javų auginimas Šiaurės Amerikoje, buvo išartos labai derlingos nedirbamos žemės Pietų Rusi-

Vilniaus imperatoriškojo universiteto Žemės ūkio katedra – Lietuvos ūkio plėtros rezultatas, pareikalavęs nemažai lėšų, kvalifikacijos ir pasiaukojamo darbo. Čia visu ūgiu iškyla Vilniaus universiteto ekonomikos profesoriaus Mykolo Očapovskio figūra ir svarbiausias Lietuvos ūkio pažangos stabdžio – trilaukio1 išgyvendinimo klausimas.

joje (Orenburgo ir Chersono gubernijose, Dono krašte, Kubanėje, Krasnodare, Kryme), Pietų Lenkijoje, kilo žemės ūkio produkcijos gamyba Vakarų Europoje – likviduoti dideli ūkiai Prancūzijoje, išartos bendruomeninės žemės ir išgyvendintas trilaukis Vokietijoje. Dėl to grūdų kainos krito, o Lietuvos dvarus, nepaisant nemokamo priverstinio baudžiauninkų darbo, ištiko finansinė krizė, didėjo skolos. Reikėjo skubiai rasti išeitį. Šis uždavinys ir buvo patikėtas Vilniaus universiteto Žemės ūkio katedrai.

XIX a. pradžioje žemės ūkio mokslai Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, išgyveno pakilimo laikotarpį. Berlyno universiteto žemės ūkio profesorius Albrechtas Thae-

ras (1752–1828) 1824 m. įsteigė Karališkąją Mioglino akademiją – pirmą Europoje aukštąją žemės ūkio mokyklą, tapusią pavyzdine žemės ūkio mokslo įstaiga su bandymų lauku. Vilniaus universitete Žemės ūkio katedra buvo įsteigta 1803 m., tačiau realiai pradėjo veikti tik 1819 m.3 Pirmasis kandidatas į Žemės ūkio katedros profesoriaus vietą buvo filosofijos daktaras Mykolas Očapovskis (1788– 1854). 1812 m. jis baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos skyrių ir tais pačiais metais apsigynė filosofijos daktaro laipsnį. 1812–1819 m. administravo barono Antano Renė dvarus Lietuvoje ir Lenkijoje, panaikino juose baudžiavą, trilaukį, įvedė samdomą darbą,

1 Trilaukis – tai trijų laukų sėjomaina, kai žemė suskirstoma į tris laukus – žiemkenčių, vasarojaus ir pūdymo. Lietuvoje pradėjo plisti XV a., o galutinai jį įtvirtino XVI a. valakų reforma. Nuo XIX a. vidurio trilaukį ėmė keisti daugialaukė sėjomaina. Trilaukis Lietuvoje galutinai išnyko XX a. viduryje.

Valakų reforma – žemės reforma dalyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (Lietuvoje, Žemaitijoje ir dalyje Baltarusijos), vykdyta XVI a. antrojoje pusėje. Svarbiausias šios reformos tikslas buvo padidinti iždo pajamas, sueuropinti žemėtvarką, žemėvaldą ir žemdirbystę. Pagrindinė valakų reformos planuotoja – karalienė Bona Sforca, pirmoji savo domene pradėjusi reformą, o jos vykdymą prižiūrėjo Ostapas Valavičius. Tam buvo palanki ir ekonominė situacija Vakarų Europoje: dėl besikuriančių miestų ir geografinių atradimų smarkiai išaugo grūdų paklausa ir kaina.

2

Algirdas Motuzas, „Pirmasis žemės ūkio židinys Lietuvoje“, Mokslas ir gyvenimas, 1999, Nr. 11–12.

3

SPECTRUM 2014/2

43

paveldas sėjomainą ir daugialaukę ūkininkavimo sistemą. Dėl M. Očapovskio reformų labai pakilo A. Renė dvarų pajamos, išaugo paties M. Očapovskio kaip mokslininko ir gabaus vadybininko autoritetas, o baronas tapo įtakingu jo rėmėju ir mecenatu.

Remiamas barono A. Renė bei Vilniaus universiteto ir siekdamas gauti Žemės ūkio katedros profesoriaus vietą, M. Očapovskis 1819–1822 m. išvyko tobulintis į Karališkąją Mioglino akademiją. Vėliau jis lankėsi Olandijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje, kur įgijo patirties ir pakėlė kvalifikaciją. 1822 m. grįžęs iš mokslinės kelionės, M. Očapovskis ėjo Vilniaus imperatoriškojo universiteto Žemės ūkio katedros profesoriaus pareigas iki pat universiteto uždarymo 1832 m.

M. Očapovskis buvo labai produktyvus mokslininkas, parašė daugybę straipsnių ir knygų Lietuvos žemės ūkio plėtros klausimais. Skaitant profesoriaus veikalus, susidaro įspūdis, kad jis labai gerai pažino Lietuvos žemės ūkį ir būdus jam reformuoti, buvo kvalifikuotas agronomas. 1819 m. pasirodė pirmoji jo knyga, beveik 200 psl. veikalas „Agronomijos, arba mokslo apie gruntą, pagrindai“. Nūdienos požiūriu šis darbas priskirtinas agrogeologijos, arba agronominės dirvotyros, mokslo pradžiai Lietuvoje. Profesoriaudamas universitete, jis išvertė ir praktiniam naudojimui išleido sutrumpintą variantą prof. A. Thaero garsiojo 4 tomų veikalo „Racionalaus žemės ūkio pagrindai“ (1809–1812), kuris buvo išverstas į daugelio Vakarų Europos tautų kalbas, taip pat nemažai kitų tuo metu labai aktualių ir novatoriškų veikalų apie Lietuvos žemės ūkį. Dirbdamas Lenkijoje Marimonto žemės ūkio ir miškininkystės instituto direktoriumi, 1835–1857 m.

M. Očapovskis išleido garsųjį viso gyvenimo veiklą apimantį 12 tomų darbą.

Jis pabrėždavo, kad žemės ūkio pažangos sparta priklauso nuo teorijos ryšio su praktika. Katedra neturėjo savo ūkio, todėl tyrimams ir praktikai sąlygų nebuvo.

Siekdamas ištaisyti padėtį, 1823 m. universiteto Tarybai prof. M. Očapovskis įteikė Praktinio žemės ūkio (Agronomijos) instituto įkūrimo ir veiklos nuostatų projektą. Speciali komisija ir Taryba projektą pripažino tinkamu, o Vilniaus apygardos kuratorius Adomas Čartoriskis sumanymą parėmė ir tarpininkavo siekiant jį įgyven-

dinti. Iš pradžių buvo pasitenkinta žemės ūkio mokyklos, kuriai vadovavo prof.

M. Očapovskis, įkūrimu universiteto Šventikų palivarke.

Agronomijos institutas oficialiai buvo įsteigtas 1827 m. naujai nupirktame 100 valakų Pilaitės dvarelyje netoli Vilniaus.

Dvaras turėjo rūmus, 2 kumetynus, malūną, bravorą, 3 svirnus, 5 karčemas, plytinę, kalkinę, drobės balinimo įmonę, arklides, kluoną, 45 baudžiauninkų dūmus (t. y. ūkius) su 300 galvų ir 10 daržininkų. Universitetas Agronomijos institutui vadovauti pavedė Mykolui Fričinskiui (1792– 1859), kuris buvo studijavęs Karališkojoje Mioglino žemės ūkio akademijoje. Prie instituto įkurtoje žemės ūkio mokykloje su bendrabučiu galėjo studijuoti po 10 absolventų: agronomų, miškininkų ir parapinių mokyklų mokytojų. Joje galėjo mokytis ir baudžiauninkų vaikai. Agronomijos instituto, derinančio teoriją ir praktiką, įsteigimas buvo didžiulė universiteto ir visos Lietuvos sėkmė, jis prilygo geriausioms Vakarų Europos žemės ūkio mokykloms.

Prof. M. Očapovskis skaitė žemės ūkio technologijos (cukrus, aliejus, krakmolas, degtinė, alus), chemijos, ekonomikos ir apskaitos kursus, rengė dvarams ekonomus, raštininkus, buhalterius, agronomus.

Kursų tikslas – pavyzdinis, pelningas daugialaukis ūkis, pagrįstas samdomu darbu, ir žemės ūkio plėtros klausimai: įrankiai, sėklos, gyvulių veislės, sėjomaina.

Kaip rašė prof. M. Očapovskis, trilaukyje vienintelis pajamų šaltinis – grūdai, o vienintelė trąša – gyvulinis mėšlas. Kad būtų galima užmiešti 1 ha pūdymo, reikia 3 ha pievų. Kasmet reikia užmiešti ½ pūdymo, antraip žemė bus alinama. Nuolatinis dažnų nederlių palydovas – badas. Didžiuma žemės dirbimo padargų – žagrė, akėčios, ratai, pakinktai, jungas – buvę savo darbo, tik noragai daryti kalvėje. Prof. M. Očapovskis aprašė dvikinkę lietuvišką žagrę, išskyrė jos privalumus ir pažymėjo, kad ji prilygsta geriausiems Vakarų Europos plūgams, deja, nesanti tinkama kaupiamosioms kultūroms auginti, nes neturi pavažos, aria per sekliai, todėl arti vienodu gyliu reikia daug jėgų ir įgudimo. Tai idealus padargas trilaukiui, daug padaręs Lietuvos ūkio suklestėjimui XVI–XVIII a.

Pagrindinė lietuviškos žagrės traukiamoji jėga – jaučių jungas. Iškastruoti jaučiai – „prociauninkai“ eidavo lėtai, žiemą buvo šeriami beveik vien ruginiais šiaudais ir į žiemos pabaigą jau nebepajėgdavo patys atsikelti. Pavasariop iškelti ant kluono, kad kojos priprastų prie kietos žemės, šeriami „kratiniu“ ir gaudami gerti vandens su sėlenom, greit atsistodavo ant kojų, o po mėnesio, kito jau būdavo pasiruošę tempti sunkų jungą. Su arkliais taip nebuvo galima elgtis: jiems reikėjo šieno, pageidautina, geriausio, o sunkiai dirbant – ir avižų.4 Ne ką geriau atrodė ir pats trilaukio darbininkas baudžiauninkas: namų dar-

Lietuviška žagrė iš barono Vento von der Roppo Radvilonių dvaro (Šeduvos valsčius)

Vincas Vaitiekūnas, „Arimas jaučiais“, Gimtasis kraštas, 1938, Nr. 12.

4

44

SPECTRUM 2014/2

bo šiurkščios drobės marškiniai ir kelnės, apjuostos virve, ant kojų vyžos – nepamainomas praėjusių laikų simbolis. Visada alkanas, nes pagrindinis maistas – bėralinė duona – mažai suteikdavo sotumo. Baudžiauninkas nebuvo suinteresuotas dirbti be atlyginimo ir padėkos: jei tik arti nebūdavo prievaizdo, darbas sulėtėdavo iki minimumo, o arimo vaga beveik siekdavo dirvos paviršių.

Norint pakeisti esamą padėtį, reikėjo žinių, nemažai lėšų, atkaklaus darbo ir tokios autoritetingos institucijos kaip Vilniaus universitetas pagalbos ir palaikymo. Reikėjo įveikti nusistovėjusią tvarką ir gyvenimo inerciją, visuomenėje įsigalėjusį konservatizmą. Buvo būtini nauji žemės dirbimo įrankiai: geležinis plūgas, akėčios, kultivatorius, sėjamoji ir kuliamoji mašinos. Reikėjo savo darbu suinteresuoto samdomo darbininko, kuris būtų sotus ir nesižvalgytų per petį, ar nestovi prievaizdas, o žinotų, kad kiek ir kaip dirbs, tiek jam bus ir atlyginta.

Reikėjo naujų augalų sėklų, naujų gyvulių veislių ir pirminių žemės ūkio apdirbimo įmonių: pieninių, vilnų karšyklų, aliejaus spaudyklų, mėsinių ir t. t.

Pirmiausia buvo sutvarkytas Pilaitės mokomasis ūkis: tarpininkaujant prof. M. Očapovskiui iš Vokietijos buvo įsigyta naujų žemės ūkio modelių, pagal kuriuos bandyta pasigaminti įrankius universiteto Agronomijos institute. Labai pravertė V. Gurskio vadovaujamas mechanikos kabinetas su ten buvusiais žemės ūkio padargais: Nyderlandų plūgu, kuliamąja ir garo mašinomis, angliškomis akėčiomis ir t. t. Parsigabenta naujų javų sėklų, nupirkta ispaniškų avių banda.

Per visą Žemės ūkio katedros gyvavimo laikotarpį 1823–1832 m. žemės ūkio kursą išklausė 231 universiteto studentas, iš jų baigė studijas ir įgijo mokslinį laipsnį 129 absolventai. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą nutrūko ir Žemės ūkio katedros veikla.

Lietuvos ūkiui ir Lietuvos žmonėms buvo padaryta neatitaisoma žala. Tolesnė žemės ūkio plėtra savaime vyko tik po 1861 m., panaikinus baudžiavą. Ūkio pažangai buvo prarasti trys brangūs dešimtmečiai.

1834 m. prof. M. Očapovskis išvyko į Lenkiją, ten 1836–1853 m. dirbo Marimonto žemės ūkio instituto direktoriumi ir pelnė visuotinį šios šalies visuomenės pripažinimą.

SPECTRUM 2014/2

Dailininkas Jonas Ksaveras Kanievskis.

Profesoriaus Mykolo Očapovskio portretas. Drb., al., 50 × 40. Inv. Nr. T 28.

Dailininkas Maksimiljanas Fajansas.

Profesoriaus Mykolo Očapovskio portretas. Pop., lit. Sign. lit. ap. – „Kaniewski rys(ował) z natury. 1851. Odbito w Lit. M. Fajansa w Warszawie Uł. Długa 550.

Lit(ografował) M. Fajans“. Inv. Nr. G 671.

Matininkas Šantyras. Vilniaus universiteto Pilaitės dvaro planas. Mokomasis ūkis. 1828 m.

Vilniaus universiteto muziejus kruopščiai saugo profesoriaus Mykolo Očapovskio ikonografinį palikimą: puikų dailininko Jono Ksavero Kanievskio aliejinį portretą ir dailininko Maksimiljano Fajanso litografinį portretą, darytą pagal J. K. Kanievskio piešinį 1851 m., taip pat tikslią 1828 m. matininko Ivano Šantyro sudaryto Pilaitės dvaro plano kopiją.

45

naujos knygos KALBOTYRA

Aloyzas Vidugiris Lazūnų šnekta

Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2014

Monografiją sudaro Lazūnų apylinkių vietinės lietuvių kalbos fonetikos ir morfologijos sandaros aprašas.

Lionginas Pažūsis, Gražina Rosinienė, Uršulė Žemaitienė Anglų kalbos gramatika

Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014

Ši aprašomojo, arba aiškinamojo, pobūdžio mokomoji anglų kalbos gramatika skirta aukštųjų mokyklų studentams, kurie jau mokėsi jos vidurinėje mokykloje ir dabar, eidami įvairius mokslus, toliau ugdo šios kalbos įgūdžius lankydami pratybas ir dirbdami savarankiškai. Knyga susideda iš skyrių, kuriuose aprašomos visos kalbos dalys ir anglų kalbos sakinio struktūra.

LITERATŪROS MOKSLAS

Dalia Dilytė Kristijono Donelaičio pasakėčios Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014

„Ši monografija atsirado iš noro parašyti Kristijono Donelaičio pasakėčioms komentarus, panašius, tarkime, į tuos, kuriuos turi Jeano de La Fontaine‘o ar antikinių autorių pasakėčios. Iš jų galime sužinoti, kokie rašytojai jau yra naudojęsi tuo ar kitu siužetu, aiškinamos leksikos, poetikos, tekstologijos ypatybės, istorinės ir kultūrinės realijos, apibendrinami išvardintųjų klausimų tyrimų duomenys.“ (D. Dilytė) Kristijono Donelaičio rankraščiai

Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014

Vieninteliai žinomi K. Donelaičio poetinių tekstų ir egotekstų autografai – tai poemos, kuriai leidėjai suteikė antraštę „Metai“, dvi dalys „Pawasario Linksmybės“ ir „Wasaros Darbai“, ankstyvas poemos fragmentas „Fortsetung“ („Tęsinys“) ir du asmeniniai laiškai. Dokumentiniu – faksi-

46

miliniu (fotografuotiniu) – leidimu K. Donelaičio rankraščiai skelbiami kaip ypatingos nacionalinės ir tarptautinės reikšmės kultūros paveldas. Sudarė Mikas Vaicekauskas.

Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas

Vilnius, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2014

Knyga, parengta remiantis to paties pavadinimo parodos medžiaga, supažindina su rašytojo gyvenimu ir darbais.

Parodoje buvo eksponuojama medžiaga apie lietuvių literatūros klasiko gyvenimą, kūrybą ir rašytinio palikimo sklaidą, saugomą LMA Vrublevskių bibliotekoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir kitose atminties institucijose. Sudarė Sigitas Narbutas.

ISTORIJA

Oscar Halecki Europos istorijos ribos ir skirstymai Vilnius, „Margi raštai“, 2014

Ši knyga – tai žvilgsnis į Europos kaip visumos istoriją.

Joje aptariamos pagrindinės problemos, iškylančios bandant suskirstyti Europos istoriją į laikotarpius, atskleisti jos erdvinę struktūrą ir jos pokyčius istorijos eigoje. Autorius čia išdėsto savąją keturių Europos istorinių regionų koncepciją ir pagrindžia alternatyvią Europos istorijos periodizaciją – jos skirstymą į Viduržemio, Europos ir Atlanto epochas. Iš anglų k. vertė Nerijus Babinskas.

Darius Antanavičius, Algirdas Baliulis Kazimiero Leono Sapiegos archyvo inventorinė knyga (1647/1648 m.)

Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, 2014

Publikuojamas vienas didžiausių LDK XVII a. didikų archyvų, tuo metu saugotas Ružanoje (dabar gyvenvietė Baltarusijos Pružanų r.), Sapiegų rūmų iždinėje. Visa medžiaga buvo sudėta į 120 stalčių, įrengtų „didžiojoje spintoje“, ir 12 papildomų skrynių. Dokumentai suskirstyti pagal žemės valdas bei atskiras temas ir sudėti į 1145 aplankus, kuriuose buvo mažiausiai 10 000 dokumentų.

Arūnas Bubnys Kauno getas 1941–1944

Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2014

Šiame leidinyje apžvelgiama Kauno žydų bendruomenės ir geto istorija nacių okupacijos laikotarpiu, išskirti svarbiausi geto istorijos etapai ir būdingi bruožai, pateikta aukų statistika, apibūdinta geto vidaus administracijos struktūra ir jos funkcionavimas.

FILOSOFIJA

Vytautas Radžvilas Erotas ir revoliucija: H. Marcuse‘s psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Mokslinėje studijoje nagrinėjama iškilaus kritinės teorijos atstovo H. Marcuse’s veikaluose plėtota individo pavergimo formų šiuolaikinėje visuomenėje analizė ir juose propaguota psichoanalitinė išlaisvinančios revoliucijos vizija. Ji buvo kuriama mėginant iš naujos metafizinės, sociologinės ir istorinės perspektyvos naujai interpretuoti pamatinius S. Freudo teiginius apie žmogaus prigimtį ir jo psichinio gyvenimo raidą.

Henri Bergson Juokas

Vilnius, „Vaga“, 2014

Prancūzų filosofo, Nobelio literatūros premijos laureato veikale tyrinėjamos skirtingos fenomeno formos ir pati esencija: šmaikštumo ir sąmojo, žmoniškumo ir nejautrumo, absurdiškosios juoko logikos kategorijos bei jų sąsajos, socialinių juoko prasmių paieška. Iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko.

POLITIKOS MOKSLAI

Alvydas Jokubaitis, Raimundas Lopata Lietuva kaip problema Vilnius, „Tyto alba“, 2014

Ši dviejų VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių parengta knyga tęsia lietuvišką filosofinio ir istorinio mąstymo apie savo šalies kultūrą ir politiką tradiciją. Ją sudaro abiejų politologų apSPECTRUM 2014/2

mąstymai ta pačia tema – kas yra Lietuva ir jos politika? Knyga atsirado supratus, kad iš skirtingų perspektyvų kalbama apie tuos pačius Lietuvos kultūrai ir politikai svarbius dalykus.

Istorijos politikos modeliai ir kryptys: Europos Sąjungos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos istorijos politika

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Knygoje nagrinėjamos Europos Sąjungos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos istorijos politikos, siekiant išskirti pagrindinius šių keturių politinių darinių istorijos politikos veikėjus, priemones ir dominuojančius istorinius naratyvus.

PSICHOLOGIJA

Psichoterapijos veiksmingumas: terapiniai veiksniai ir subjektyviai išgyvenami pokyčiai

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Psichoterapijos veiksmingumo tyrimai yra daugiabriaunis procesas. Jie suteikia galimybę pažvelgti į sudėtingą pokyčių proceso visumą, išryškinant veiksnius, skatinančius asmens išgijimo, augimo ar brendimo procesus, taip pat ir tuos, kurie trikdo asmens savireguliacijos, prisitaikymo ar saviraiškos procesus. Sudarė Gražina Gudaitė.

Vladas Lazersonas Rinktiniai raštai

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Knygoje pristatomi žymaus tarpukario Lietuvos psichologo ir gydytojo V. Lazersono lietuvių kalba spausdinti straipsniai. Medžiaga suskirstyta į keturias dalis: bendrosios psichologijos, ugdymo psichologijos, klinikinės ir sveikatos psichologijos bei teisės psichologijos.

Penktoji knygos dalis skirta V. Lazersono asmenybei ir veiklai. Sudarė Albinas Bagdonas ir Polina Pailis.

SOCIOLOGIJA, KOMUNIKACIJA

Stanislovas Algimantas Martišius Statistikos metodai socialiniuose ekonominiuose tyrimuose Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Šioje knygoje mėginama apibūdinti statistikos metodus socialinių klausimų tyrimo SPECTRUM 2014/2

požiūriu. Tai metodologinio pobūdžio statistikos kaip masinių procesų tyrimo metodų ir procedūrų nagrinėjimas.

Tuo požiūriu apibūdinama statistikos mokslo raida, jos vieta metodologinių tyrimų sistemoje; nagrinėjami statistikos duomenų masyvų analizės metodai, jų taikymo sritys.

Andrius Vaišnys Vieši Seimo ryšiai su visuomene

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Monografijoje, remiantis Lietuvos Seimo atveju, aptariami nacionalinio parlamento komunikacijos ypatumai: parlamentinės informacijos rengimo ir sklaidos aplinkybės, problematika, vaidmuo. Autorius suteikia sisteminiams parlamento ryšiams su visuomene plačią reikšmę, kadangi jie turi įtakos ugdant pilietiškumą, stiprinant demokratinius santykius, padeda suvokti parlamentarizmo idėją.

EKONOMIKA, FINANSAI

Filomena Jasevičienė Kredito unijos: teorija ir praktika

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Monografijoje išnagrinėti ir įvertinti kredito unijų teoriniai pagrindai, jų raida Lietuvoje ir kai kuriose kitose pasaulio valstybėse, atskleisti jų veiklos ir priežiūros ypatumai. Taikant įvairius analizės būdus išanalizuota kredito unijų veikla ir atlikti vertinimai, atskleisti jų pranašumai ir trūkumai.

Taip pat išanalizuoti kredito unijų veiklos plėtrai turintys įtakos veiksniai.

Remigijus Čiegis Ekonominių teorijų istorija, I ir II dalys

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

VU Kauno humanitarinio fakulteto Verslo ekonomikos ir vadybos katedros profesoriaus papildytame ir pataisytame vadovėlio leidime nuosekliai aptariama ekonominių teorijų raida nuo kapitalistinės rinkos ekonomikos susiformavimo iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio, pabrėžiant jų svarbą ūkio plėtrai.

Oksana Galin Mažoji bendrija: teisė, apskaita ir mokesčiai, atskaitomybė

Vilnius, „Pačiolio prekyba“, 2014

Knygoje aptariami mažosios bendrijos veiklos ypatumai – įsteigimas, valdymas ir vadyba, atsakomybė; buhalterinė apskaita – nuo sąskaitų plano ir pirminių dokumentų iki finansinių ataskaitų rinkinio parengimo ir mokesčių deklaracijų pateikimo; užpildytų įmonės veiklos, apskaitos dokumentų ir registrų pavyzdžiai su specialistų paaiškinimais ir komentarais.

TEISĖ

Eduardas Monkevičius Žemės teisė ir administravimas Vilnius, Registrų centras, 2014

Vadovėlyje, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas ir Konstitucinio Teismo doktriną, taip pat į pastaruoju metu įvykusius esminius žemės santykių teisinio reguliavimo pokyčius, sistemingai ir nuosekliai aiškinami žemės teisės kaip nacionalinės teisės šakos pagrindiniai teisiniai institutai, jų funkciniai ryšiai su konstitucine, administracine, civiline teise, Lietuvos ir Europos Sąjungos aplinkos teise.

Egidijus Šileikis Partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgos

Vilnius, Lietuvos mokslo periodikos asociacija, 2014

Leidinio tikslas – išsamiai ir argumentuotai atskleisti Lietuvos Respublikos politinių partijų finansavimo teisinio reglamentavimo sistemą, t. y. teorinius ir konstitucinius jos sampratos pagrindus, ją suponuojančias vertybes, principus ir normas, taip pat teoriškai moksliškai diskutuotinus ar atitinkamu lygmeniu (Konstitucijos, įstatymų požiūriu) kritiškai vertintinus ir tobulintinus jos aspektus.

MEDICINA

Aleksandras Kriščiūnas Realibitacijos pagrindai Kaunas, „Vitae Litera“, 2014

Antrasis vadovėlio leidimas papildytas naujausiomis žiniomis ne tik iš fizinės medicinos ir reabilitacijos, bet ir iš kineziterapijos, ergoterapijos, logoterapijos,

47

naujos knygos socialinio darbo sričių. Čia pateikiama šiuolaikinė reabilitacijos samprata, aprašoma reabilitacijos sistema, metodai bei priemonės.

kitame numeryje skaitykite: Dr. Deimantas Valančiūnas Ar indai kuria siaubo filmus?

Chirurgija šeimos gydytojui

Kaunas, „Vitae Litera“, 2014

Šeimos gydytojo praktikoje atliekama vis daugiau ambulatorinių chirurginių intervencijų, diagnozuojama chirurginių ligų ir jų sukeltų sindromų. Knygoje struktūrizuotai pateikiami dažniausiai pasitaikančių chirurginių ligų etiologijos, patogenezės principai, daug diagnostikos naujovių. Laikantis holistinio požiūrio, vadovėlyje aptariama ne tik grynoji chirurgija, bet ir viso organizmo funkcijų sutrikimų ir jų korekcijos klausimai.

Sudarė Juozas Pundzius, Leonas Valius.

Onkologija ir hematologija

Kaunas, „Vitae Litera“, 2014

Knygoje pateikta informacija apie onkologinių ir kraujo ligų epidemiologiją, profilaktiką, klasifikaciją, skubias klinikines situacijas, įvadas į vėžio genetiką, taip pat pagrindinės žinios apie navikų spindulinį gydymą bei sisteminio gydymo savitumus ir naujoves. Sudarė E. Juozaitytė.

GAMTOS MOKSLAI

Doc. dr. Artūras Bautrėnas Neregiai taip pat nori keliauti freeiages.com nuotr.

Doc. dr. Laima Bulotaitė

Arūnas Bukantis Kas užlopys dangų Vilnius, „Tyto alba“, 2014

VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas prof.

A. Bukantis daugiau kaip du dešimtmečius tyrinėja Lietuvos ir Baltijos jūros regiono klimatą, jo svyravimus, klimato ir orų poveikį įvairioms žmogaus veiklos sritims. Knygos tikslas – padėti skaitytojui susivokti, ko galima tikėtis iš atmosferos reiškinių, kokių galimybių yra pasiekęs mokslas, stengdamasis perprasti kaprizingą orų ir klimato charakterį. Tai knyga apie naujo požiūrio į klimatą ir orus būtinybę, apie pasaulinę klimato kaitą ir jos keliamas grėsmes.

Lietuvos gamtinė aplinka – būklė, procesai ir raida

Kaunas, „Kopa“, 2013

Šiame Aplinkos apsaugos agentūros leidinyje vertinami Lietuvos gamtinės aplinkos būklė ir jos pokyčiai nuo įstojimo į ES iki pastarųjų metų, analizuojami ne tik laimėjimai, bet ir kylančios problemos, bandoma atskleisti priežastis ir mechanizmus, apžvelgiamos aplinkosaugos priemonės ir jų veiksmingumas siekiant sumažinti neigiamus antropogeninės veiklos padarinius.

Rizikingas elgesys: už ir prieš „Spectrum“ arch. nuotr.

Jevgenij Chmeliov Kaip veikia žaliosios energijos gamyklos augaluose E. Songailos nuotr.

v

v

K R Y Z I A Z O D I S Atsakykite į klausimus ir surašykite atsakymus į lentelę – spalvotuose langeliuose perskaitysite kryžiažodžio atsakymą. Jį siųskite spectrum@cr.vu.lt. Pirmieji trys teisingai išsprendę bus apdovanoti VU suvenyrais.

1. Kraštotyros muziejus po atviru dangumi Švedijoje. 2. Laukinis karvelis. 3. Kortų lošimas, panašus į vistą. 4. Upė Bolivijoje. 5. Jūrininkas mokinys. 6. Afganistano prezidentas. 7. Susuktas šiaudų pluoštas.

8. Tarptautinis susitarimas, kuriuo nustatoma tam tikra tvarka. 9. Drobinio pynimo su ranteliais ataudų kryptimi audinys. 10. Ir plėšrūnas, ir prekės ženklas. 11. Bestuburis su kriaukle. 12. Akiai neįprasta daikto vaizdavimo perspektyva. 13. Tirpalas, naudojamas fotografijoje. 14. Šiaurės „vynuogė“.

15. Indų dievų motina. 16. Maltos mėsos kukulis. 17. Paukščių „diktatorių“ šeima.

18. Islamo teisės daktaras. 19. Miestelis

18 km nuo Utenos, prie plento į Zarasus.

20. Simbolinė logika. 21. Prietaisas siūlams į sruogas vynioti. 22. Draudimas eksportuoti ar importuoti. 23. Upė, ištekanti iš Peleko ežero. 24. Spragilo buožė. 25. Medžiaga, iš kurios susideda išorinis nariuotakojų skeletas. 26. XIX a. armijoje dėvėta aukšta kepurė. 27. Lietuvių kilmės mot. vardas, reiškiantis „norinti dainuoti“. 28. Kainozojaus era.

29. Minijos kairysis intakas. 30. Sostinė – Port o Prensas. 31. Dykuma, Sacharos kaimynė. 32. Nacionalinis parkas Gvadalkivyro upės žiotyse. 33. Žirafinių šeimos žinduolis. 34. Žirnmedis. 35. LDK didikų giminė.

36. Audinio yda. 37. Kaimo bendruomenė

Buriatijoje. 38. Spalvų visuma. 39. „Velnio poteriai“. 40. Daiktų išorinė apybėža.

41. Keturkampis rėtis. 42. Lūpažiedžių šeimos vaistinis ir prieskoninis augalas. 43. Popieriukų lietus. 44. Kelių priežiūros ir žemės kasimo mašina. 45. Senkapis Utenos rajone.

46. Vienareikšmė funkcija, kurio reikšmės yra skaičiai, o argumentas – bet kokie elementai. 47. Vengrų aviganis. 48. Paveikslo „Nr. 5“ autorius. 49. Nustatytos formos drabužis. 50. Mokslas, tiriantis organizmų ir jų bendrijų santykius su aplinka. 51. Upė Zarasų rajone. 52. Didelis dvirankis škotų kalavijas. 53. Pupinių šeimos augalas. 54. Nealkoholinis gėrimas, gaminamas iš jogurto.

Kryžiažodžio, išspausdinto praėjusiame numeryje, atsakymai: 1. Hamada. 2. Mekongas. 3. Koralas.

4. Obo. 5. Limanas. 6. Meisneris.

7. Cinamonas. 8. Bilis. 9. Lingė.

10. Konungas. 11. Obelūnė. 12. Sektorius. 13. Registras. 14. Trūkažolė.

15. Gemulė. 16. Tuberkulas.

17. Damara. 18. Šarmas. 19 (H). Maironis. 19 (V). Mantija. 20. Jutas.

21. Grundalas. 22. Karaliaus Notabliai.

23. Vaura. 24. Stereotipas.

25. Crawford. 26. Tarantulas.

27. Gaivalas. 28. Batas. 29. Ligatūra.

30. Neapolis. 31. Stornas. 32. Sago.

33. Aimakas. 34. Échappé. 35. Tempera. 36. Puipa. 37. Erlas. 38. Anizotropija. 39. Viražas. 40. Pupo. 41. Langskipas. 42. Etažerė. 43. Blefas. 44. Staras.

Pažymėtuose langeliuose: Sorrows are our best educator. A man can see further through a tear than a telescope. (Bruce Lee) Širdgėla yra geriausias mokytojas. Žmogus pro ašarą mato toliau negu pro teleskopą.

Kryžiažodį, išspausdintą 2014 m. „Spectrum“ Nr. 1 (20), teisingai išsprendė Gina Jagelavičiūtė.

Sudarė Vida Lapinskaitė