Spectrum Nr. 22

VILNIAUS UNIVERSITETO ŽURNALAS 1(22)/2015

ISSN 1822-0347

Ir aklieji nori keliauti Technologijos taps protingesnes uz pati zmogu?

Rizikingas elgesys: uz ir pries Antibiotikams atsparios bakterijos – XXI amziaus rykste

Mieli

skaitytojai,

J

ūsų rankose – naujas „Spectrum“ žurnalo numeris. VU mokslininkai nelieka nuošaly tiek nuo eksperimentinių, tiek nuo teorinių fotosintezės tyrimų, kurie – dar nenukastas mokslinių problemų ir mįslių kalnas. Turint dabartinį supratimą apie fotosistemose vykstančius fizikinius procesus, sunku nesižavėti šių augaluose esančių žaliųjų energijos gamyklų sudėtingumu ir tvarumu.

Kaip teigia straipsnio apie fotosintezę autoriai J. Chmeliovas ir V. Butkus, tai – aukštosios gamtos technologijos, kurios žmogui tampa prieinamos ir suprantamos tik dabar.

Ar kada susimąstėte, kaip keliauja aklieji? Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centre atliktas tyrimas padėjo išsiaiškinti, kuriose miesto dalyse dažniausiai lankosi neregiai ir kokios kliūtys labiausiai trukdo keliaujant savarankiškai. Pasak tyrime dalyvavusių neįgaliųjų, su detalia informacija (taktilinis žemėlapis ir trimatis išskirtinių vietų maketas) tikrai įmanoma savarankiškai keliauti.

Dar vienas priverčiantis susimąstyti tyrimas – apie rizikingą elgesį, kuris dažnai laikomas gyvenimo būdu. Mokslininkai jau kalba apie rizikingo elgesio epidemiją ir rizikingo elgesio sindromą.

Kai kurie rizikingo elgesio tipai tapo neatsiejama jaunimo gyvenimo dalimi.

Ir vėl tęsiame lazerių temą, nes vis dar sunkiai suvokiama, kaip mūsų valstybė, būdama tokia maža ir neypač turtinga, tapo rimta aukštųjų technologijų rinkos dalyve ir išsikovojo aukštas pozicijas lazerių srityje visame pasaulyje.

Prof. E. Šileikis dalijasi partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgomis, pristatome dar dvi pradedančiąsias įmones, supažindiname su magnetiniais rezonansais ir jų svarba. Keliame hipotezę, kad technologijos taps protingesnės už patį žmogų. IT specialistas dr. L. Bukauskas (MIF) mano, kad pusiausvyrą padės išlaikyti mokslininkai, naujųjų technologijų kūrėjai ir patys galutiniai jų vartotojai. Anot specialisto, per ateinančius 20 metų internetas bus visur (net atokiausiuose kampeliuose) pasiekiamas be papildomų įrenginių.

VU mokslininkų tyrimų objektu gali tapti net... Indijos kinas.

Pasirodo, ir indai kuria siaubo filmus, o šie patraukė dr. D. Valančiūno dėmesį ir tapo jo mokslinio tyrimo objektu.

Galbūt tik „Spectrum“ rasite apie mūsų tautiečio Antano Poškos mokslinę veiklą Indijoje, sužinosite apie atsparių antibiotikams bakterijų grėsmę ir padarinius. O šiuolaikišką požiūrį į lyčių lygybę moksle pateikia dr. D. Šatkovskienė.

Gerų skaitinių ant pavasarinės pievelės... „Spectrum“ redakcija

Ir aklieji nori keliauti

4

V. Markevičiaus nuotr. iš GMF Kartografijos centro žemėlapių archyvo

SPECTRUM, 2015 balandis Nr. 1 (22) Redakcija Nijolė Bulotaitė, Liana Binkauskienė, Agnė Grinevičiūtė, Vitas Jadzgevičius, Liudmila Januškevičienė, Edita Kirlytė, Edgaras Kurauskas, Vida Lapinskaitė, Matas Oželis, Izabelė Švaraitė.

Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė.

Anglų kalbos redaktorės Violeta Makauskienė, Roma Kriaučiūnienė. dailininkas maketuotojas Skaidra Savickas.

Viršelyje – Mokomasis taktilinis Afrikos žemėlapis, skirtas akliesiems ir silpnaregiams. V. Markevičiaus nuotr.

Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Informacijos ir ryšių su visuomene skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius. Tel. (8 5) 268 7001, faks. (8 5) 268 7009. http://naujienos.vu.lt/spectrum Dėl publikacijų ir reklamos žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt.

Leidinys platinamas nemokamai. Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius.

Tiražas 1500 egz. ISSN 1822-0347 © VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2015 Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina.

24

Magnetiniai rezonansai: kur slypi ju svarba?

T U R I N Y S 2

naujienos tyrinėjimai

Doc. Artūras BAUTRĖNAS 4 Ir aklieji nori keliauti Doc. Laima Bulotaitė 10 Rizikingas elgesys: už ir prieš Jevgenij Chmeliov, Vytautas Butkus 14 Žaliosios energijos gamyklos augaluose žvilgsnis

Liudmila Januškevičienė 19 Lietuva įsitraukia į pasaulinius atosekundžių mokslo tyrimus

healthcare.philips.com nuotr.

prof. Liudvikas Kimtys, prof. Nomeda Valevičienė 24 Magnetiniai rezonansai: kur slypi jų svarba?

Prof. Egidijus Šileikis 28 Apie partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgas

30

Mokslininku idejos igyvendinamos versle

pradedančiosios įmonės

Nijolė Bulotaitė 30 Mokslininkų įdėjos įgyvendinamos versle įžvalgos

Dr. Dalia Šatkovskienė 32 Šiuolaikiškas požiūris į lyčių lygybę moksle Azijos kultūrų tyrimai

Dr. Deimantas Valančiūnas 34 Indijos siaubo filmai: gotika, demonai ir... erotika

„Google Earth“ programos nuotr.

asmenybės

Vytis Vidūnas 38 Antano Poškos mokslinė veikla Indijoje

Indijos siaubo filmai: gotika, demonai ir... erotika

34

atsako ekspertai

Liudmila Januškevičienė 42 Technologijos taps protingesnės už patį žmogų?

Liudmila Januškevičienė 44 Antibiotikams atsparios bakterijos – XXI amžiaus rykštė 46 49

naujos knygos kryžiažodis

naujienos

E. Kurausko nuotr.

Už svarius mokslo pasiekimus 2014-aisiais apdovanoti Rektoriaus mokslo premijos laureatai prof. Darius Abramavičius, prof.

Romas Baronas, doc. Laima Bulotaitė, prof.

Vaidutis Kučinskas, prof. Vytautas Radžvilas, prof. Almira Ramanavičienė ir dr. Česlovas Venclovas.

Rektoriaus premija skirta jauniesiems mokslininkams dr. Tomui Čeponiui, profesorei Ingai Čikotienei, dr. Janui Macutkevičiui ir dr. Tomui Vaisetai. Žurnalas „Veidas“ paskelbė iškiliausius Lietuvos mokslininkus – „Mini Nobelio“ laureatus. Tarp jų – VU mokslininkai prof.

Z. Norkus, prof. A. Ramonaitė, prof. D. Mikulėnienė ir dr. G. Račiukaitis.

Naujajame komplekse planuojama plėtoti rentgeno generavimo ir atosekundinės fizikos, terahercinės spinduliuotės generacijos dujose, ultrasparčiosios spektroskopijos, lazerinės nanofotonikos, optinių elementų pažeidimų tyrimų ir parametrinių reiškinių mokslines kryptis.

2014 m. gruodžio 30 d. LR Prezidentūroje pagerbti ir apdovanoti labiausiai Lietuvą pasaulyje garsinantys žmonės. Kvantinės elektronikos katedros vyresnysis mokslo darbuotojas, vienas iš mokslinės-gamybinės firmos „Šviesos konversija“ įkūrėjų ir mokslo vadovų Romualdas Danielius apdovanotas kategorijoje „Už inovacijų diegimą“.

Vienas solidžiausių matematikos mokslo žurnalų „Annals of Mathematics“ kovo mėnesį publikavo Matematikos ir informatikos fakulteto Diferencialinių lygčių ir skaičiavimo matematikos katedros vedėjo prof. Konstantino Pilecko straipsnį „Solution of Leray’s Problem for Stationary Navier-Stokes Equations in Plane and Axially Symmetric Spatial Domains“ („Leray uždavinio Navier-Stokes lygtims plokštumoje ir ašiškai simetriškoms sritims erdvėje sprendimas“).

Vasario 11 d. VU Informacinių technologijų taikymo centre pristatytas Nacionalinis atviros prieigos mokslo informacijos duomenų archyvas (MIDAS). VU kartu su VU ligonine Santariškių klinikomis ir kitais dalyviais – 13 institucijų – sukūrė atviros prieigos mokslo informacijos duomenų archyvą, leidžiantį teikti el. paslaugas, kaupti ir saugoti įvairių mokslo sričių tyrimų empirinius duomenis ir kitą su mokslo tyrimais susijusią informaciją.

Filologijos fakulteto mokslininkai dr.

Rasa Klioštoraitytė ir dr. Dainius Būrė apdovanoti Italijos žvaigždės kavalieriaus ordinais už italų kalbos dėstymą Vilniaus universitete, šios kalbos ir kultūros sklaidą Lietuvoje ir už vertingą vertimo veiklą verčiant italų literatūrą į lietuvių kalbą.

2011–2014 m. VU Biotechnologijos instituto DNR modifikacijos tyrimų skyriaus mokslininkai, vadovaujami prof. Sauliaus Klimašausko, sukūrė daugybę unikalių molekulinių įrankių, skirtų epigenetinių DNR modifikacijų eukariotinių organizmų genomuose analizei.

Vasario 16 d. LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė Skandinavistikos centro doc. Ē. Sausverdės indėlį į ryšių su Skandinavija plėtojimą įvertino ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

VU mokslininkų išradimai materializavosi bendrovės „Thermo Fisher Scientific Baltics“ laboratorijose – į pasaulinę rinką buvo išleisti komerciniai produktai ir jiems gauti trys JAV ir Europos patentai.

2014 m. gruodžio 19 d. Kultūros ministerijos premijos įteiktos Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros dėstytojai dr.

Daliai Emilijai Staškevičienei (Daliai Dilytei) ir VU bibliotekos generalinei direktorei Irenai Krivienei.

2

E. Kurausko nuotr.

2014 m. gruodžio 19 d. VU Lazerinių tyrimų centre duris atvėrė nacionalinės ir tarptautinės prieigos daugiafunkcis itin trumpų impulsų lazerinis kompleksas „Naglis“.

Jame yra sumontuotas pats galingiausias lazeris Lietuvoje, kuriuo galės naudotis ne tik mokslo, bet ir Lietuvos verslo organizacijos.

SPECTRUM 2015/1

Kovo 9 d. Lietuvos mokslų akademijoje įteiktos 2014 m. Lietuvos mokslo premijos.

Tris iš šešių pelnė VU mokslininkai. Fizinių mokslų srityje skirtos dvi premijos: Fizikos fakulteto Radiofizikos katedros mokslininkams prof. Daumantui Čipliui, dr. Romualdui Rimeikai ir doc. Vytautui Samulioniui už darbų ciklą „Aukštadažnės akustinės bangos feroelektriniuose kristaluose, plačiatarpiuose puslaidininkiuose ir nanostruktūriniuose dariniuose (1999–2013)“, Matematikos ir informatikos fakulteto Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros mokslininkams prof. Ramūnui Garunkščiui ir prof. Antanui Laurinčikui už darbų ciklą „Dzeta funkcijos. Universalumas, nuliai ir momentai (1999–2013)“.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

VU mokslininkai – Lietuvos mokslo premijų laureatai

Mokslininkų komanda iš VU Biotechnologijos instituto Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimo skyriaus mokslininkai dr.

Giedrius Sasnauskas, dr. Gintautas Tamu-

laitis ir dr. Mindaugas Zaremba apdovanoti už darbų ciklą „Nauji taikiniui specifinių endonukleazių sąveikos su DNR reguliacijos ir katalizės mechanizmai (2002–2013)“.

2014 m. LMA vardinių premijų laureatai, jaunųjų mokslininkų, doktorantų ir aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų konkursų nugalėtojai MIF prof. Eugenijus Manstavičius pelnė Jono Kubiliaus premiją (matematika), TMI prof. Kęstutis Jarašiūnas – Povilo Brazdžiūno premiją (eksperimentinė fizika). Tarp jaunųjų mokslininkų ir doktorantų mokslinių darbų konkurso nugalėtojų – TSPMI lektorė dr. Ieva Petronytė. Premijos skirtos

Fizikos fakulteto vyresniajam mokslo darbuotojui dr. Kęstučiui Aidui, Matematikos ir informatikos fakulteto doktorantui Klimentui Olechnovičiui, Medicinos fakulteto jaunesniajai mokslo darbuotojai dr. Ingridai Uktverytei, Fizikos fakulteto magistrantams Kristinai Gelžinytei, Nailui Garejevui

ir Ievai Gražulevičiūtei, Chemijos fakulteto magistrantei Rūtai Stankevičiūtei, Gamtos mokslų fakulteto magistrei Kristinai Stuopelytei, VU Biotechnologijos instituto magistrei Justinai Kazokaitei ir Fizikos fakulteto absolventui Artiomui Skripkai.

Inauguruotas Vilniaus universiteto rektorius

Sausio 22 d. oficialiai atidaryta Fizikos fakultete įrengta Telekomunikacijų mokslo centro M2M (Machine-to-machine) laboratorija. Studentai turės daugiau galimybių mokytis naujausių informacinių technologijų ir kurti inovatyvius technologijų plėtros projektus, kurie ateityje gali peraugti į rimtus verslo planus.

SPECTRUM 2015/1

V. Jadzgevičiaus nuotr.

E. Kurausko nuotr.

Kovo 12 d. VU Taryba išrinko rektorių. 85-uoju VU vadovu tapo prof. Artūras Žukauskas – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, VU Taikomųjų mokslų instituto Puslaidininkinės optoelektronikos skyriaus vedėjas. Balandžio 1 d. rektorius inauguruotas Šv. Jonų bažnyčioje.

3

tyrinėjimai

Ir aklieji nori keliauti Doc. Artūras BAUTRĖNAS, Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centras

Asmuo su regėjimo negalia patiria daug nepatogumų ne tiek dėl kūno funkcijų sutrikimo, kiek dėl kliūčių, esančių jo gyvenamojoje (fizinėje ir socialinėje) aplinkoje. Specifinis aplinkos suvokimas reikalauja specialių priemonių, padedančių neregiui orientuotis erdvėje ir reaguoti į galimas kliūtis. Tad ar įmanoma šiais laikais aklajam savarankiškai keliauti?

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centre atliktas tyrimas padėjo išsiaiškinti, kuriose miesto dalyse dažniausiai lankosi neregiai ir kokios kliūtys labiausiai trukdo keliaujant savarankiškai.

V. Markevičiaus nuotr. iš GMF Kartografijos centro žemėlapių archyvo

4

SPECTRUM 2015/1

http://pictify.com

„Aklasis veda akluosius“. Pieteris Bruegelis vyresnysis. 1568

Akivaizdu, kad toks užrašų pakeitimas greičiau parodo visuomenės požiūrio į neregius keitimąsi, nei nulemia aklojo apsisprendimą keliauti. Visuomenės požiūris labai svarbus, bet aklajam dar svarbesnis jo paties saugumas kelionėje.

Bet kokios kelionės sunkumą aklajam labai gerai atskleidžia dailininko Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslas „Aklasis veda akluosius“, nutapytas 1568 m. Nors dailininkas paveikslą tapė vadovaudamasis bibliniais Kristaus žodžiais: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkrinta į duobę?!“ (Lk 6, 39), t. y. norėjo atskleisti dvasinį žmonių aklumą, bet šis paveikslo siužetas puikiai parodo, kokie sunkumai iškyla bet kokioje, net ir labai trumpoje, aklojo kelionėje.

Taigi dažnas neregys apie savarankiškas keliones net nesusimąsto vien dėl to, kad ir menkiausia, bet netikėta kliūtis, pasitaikiusi kelyje, gali tapti nelaimės priežastimi.

www.pinterest.com

Kur akys veda... i Regėjimas – didelė dovana, kurios vertę dažnai suvokiame labai pavėluotai, t. y. tik tada, kai regėjimą prarandame arba kai jis labai nusilpsta. Jokie kiti pojūčiai neatstos regėjimo, kuriuo mes gauname daugiau nei 90 proc. informacijos apie aplinką.

Dažnas yra girdėjęs posakį „Einu, kur akys veda, kur kojos neša...“, t. y. keliauju neturėdamas konkretaus tikslo, tikėdamasis pamatyti ką nors gražaus ar įdomaus. Tačiau toks pasakymas iškart atskleidžia esminius skirtumus tarp aklojo ir reginčiojo kelionių pobūdžio. Regintysis keliauja tikėdamasis ką nors pamatyti, o neregys – tik norėdamas pasiekti kokį nors tikslą. Dar visai neseniai beveik visur (muziejuose, meno galerijose ir t. t.) kabėdavo užrašas „Eksponatus liesti draudžiama“. Neregiui, kuriam pirštai yra tapę jo akimis, toks draudžiantis užrašas ne tik tolygus užrašui „Žiūrėti draudžiama“, bet ir automatiškai verčia galvoti: „Tai ko gi man ten eiti, jei neleidžiama pažiūrėti.“ Theophile‘is Gautier viename iš savo romanų rašė: „Rašytojo amatas nusileidžia dailininko amatui tuo, kad jis daiktus gali rodyti vien nuosekliai. Užtektų tik paviršutiniško žvilgsnio norint suvokti paveikslą, kuriame dailininkas pavaizduotų iškart visus aprašomus veikėjus, ten būtų išsaugotas šviesos ir šešėlių žaismas, įvairios pozos ir smulkiausios kostiumo detalės, būdingos kiekvienai figūrai, kurių stinga kad ir ilgiausiam aprašymui.“ Ši taikli rašytojo pastaba akivaizdžiai parodo, kad joks žodinis kokio nors objekto aprašymas nebus aklajam pakankamai išsamus.

Bet viskas po truputį keičiasi ir vis dažniau daugelyje pasaulio muziejų matome užrašą „Prašome liesti!“, skirtą specialiai neregintiems lankytojams.

„Prašome liesti!“ SPECTRUM 2015/1

www.dnevnik.bg

Taktilinis žemėlapis – aklojo vedlys i Nuo seniausių laikų mes visi vienaip ar kitaip keliaujame. Dažniausiai kelionę suvokiame kaip geografinės vietos pakeitimą, fiziškai judant iš vienos į kitą. Tokių kelionių gali būti labai įvairių – pažintinių, turistinių, pramoginių ir dar daug kitokių, bet jas visas galima suskirstyti į dvi dideles grupes, kurias sąlyginai galima vadinti tolimomis ir kasdieninėmis kelionėmis. Tolimos – tai tokios kelionės, kurios trunka gana ilgai ir keliaujama dideliais atstumais, t. y. keliaujama į kitus miestus ar šalis, o kasdieninės – tai kelionės, tiesiogiai susijusios su mūsų kasdieniniu gyvenimu: kelionė iš namų į darbą, kelionė į parduotuvę, kelionė pas draugus, t. y. kai keliaujama nedideliu atstumu ir beveik visada tuo pačiu maršrutu.

Viduramžiais daugelis kelionių (ne tik tolimos, bet labai dažnai ir kasdieninės) aklajam buvo įmanomos tik su reginčio vedlio pagalba. Mums, regintiesiems, keliaujant savarankiškai tokiu vedliu tampa įvairūs žemėlapiai, nors kasdieninėse kelionėse mes jų nenaudojame. Mokantis savarankiškumo, žemėlapis, kaip optimalus erdvinės informacijos pateikimo būdas, tinka ir akliesiems, bet jis turi būti pateiktas jiems prieinama forma, t. y. padarius juos apčiuopiamus.

Kas pats pirmasis sugalvojo taktilinį (apčiuopiamą) žemėlapį ir kaip jis galėjo atrodyti, istorijoje aprašymų neišliko, bet žinoma, kad tokie grafiniai vaizdai kaip žemėlapiai buvo naudojami aklųjų mokyklose nuo pat pradžių. Išsiskyrė dvi taktilinių žemėlapių grupės: mokomieji ir orientaciniai.

Mokomuosiuose, skirtuose istorijos ar geografijos pamokoms, vaizduojamos didelės

5

tyrinėjimai smeigtukais, vinutėmis arba sagomis. Tai buvo vienetiniai, rankų darbo žemėlapiai, ir kiekviena aklųjų mokykla juos kurdavo pati. Tik atsiradus naujoms spaudos technologijoms ir medžiagoms (pvz., plastikui) prasidėjo jų tiražavimas. Pradžioje žemėlapiai buvo spausdinami tik akliesiems, t. y. tik tos teritorijos reljefinis vaizdas, o visi užrašai tik Brailio raštu.

Vėliau tokius žemėlapius pradėta spalvinti, o visus užrašus dubliuoti reginčiųjų raštu. Toks žemėlapis tapdavo universalesnis, nes jį galėdavo naudoti ne tik aklieji, bet ir silpnaregiai.

Orientavimosi įgūdžiams lavinti dažniausiai buvo gaminami reikiamos teritorijos trimačiai maketai. Kaip ir mokomieji žemėlapiai, jie buvo vienetiniai, gaminami

V. Markevičiaus nuotr. iš GMF Kartografijos centro žemėlapių archyvo

teritorijos, t. y. atskiros šalys ar žemynai.

Tokiems žemėlapiams kaip pagrindas buvo naudojami reginčiųjų žemėlapiai, o vaizdo reljefiškumas buvo kuriamas naudojant įvairias parankines medžiagas, pavyzdžiui, ant spausdintų linijų, žyminčių valstybių sienas, kelius ar upes, būdavo klijuojamos virvutės ar viela, o taškiniai objektai (miestai ar sutartiniai ženklai) pažymimi

Mokomasis taktilinis Europos žemėlapis, skirtas tik akliesiems

6

SPECTRUM 2015/1

www.csuohio.edu

Orientacinis miesto gatvių maketas

http://winterstellar.wordpress.com

www.pinterest.com

Įvairaus detalumo orientaciniai miesto gatvių taktiliniai žemėlapiai SPECTRUM 2015/1

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Baltoji lazdelė, skirta aklojo fiziniam kontaktui su aplinka

bet tik vieno konkretaus jam jau žinomo maršruto. Pakliuvęs į aplinką, kurioje anksčiau nėra buvęs, arba susidūręs su jam nežinomomis kliūtimis neregys iškart praranda erdvinę orientaciją. Tai ypač aktualu mieste, kur daug didelių erdvių ir įvairių netikėtų kliūčių.

Keliaudamas pasirinkta kryptimi, asmuo su regėjimo negalia vienu metu atlieka du veiksmus: seka savo judėjimą susiplanuotu maršrutu ir reaguoja į realią aplinką, siekdamas aptikti galimas kliūtis ir jų išvengti.

Plotą, kurį baltąja lazdele galima apčiuopti stovint viename taške, galime vadinti aklojo matymo lauku, arba fizinio kontakto erdve. Judant norima kryptimi, iš daugelio tokių pavienių fizinio kontakto zonų ir suA. Bautrėno braižyta schema

V. Markevičiaus nuotr. iš GMF Kartografijos centro žemėlapių archyvo http://studioq.com

Mokomasis taktilinis Afrikos žemėlapis, skirtas akliesiems ir silpnaregiams

iš įvairiausių medžiagų: popieriaus, molio, medžio, metalo ar kt.

Tokie maketai, nors ir nepasižymėjo detalumu, tiko aklųjų mokymui orientuotis gatvėje ar surasti reikiamą objektą.

Atrodytų, kad jau yra visos priemonės savarankiškoms aklųjų kelionėms – aklieji turi raštą ir gali perskaityti lankytinos vietovės aprašymą, turi reljefinius žemėlapius, kuriuos šiuolaikinėmis technologijomis galima išspausdinti gana greitai ir norimo detalumo. Bet ar to pakanka?

Yra dar viena problema, dėl kurios net ir labai gerai sukurtas taktilinis žemėlapis gali netenkinti aklojo keliautojo poreikių. Šiuos taktilinius žemėlapius dažniausiai kuria regintieji, kurių kelionių patirtis (net ir imituojant aklumą, t. y. užsimerkus) skiriasi nuo aklojo patirties, todėl reginčiojo sukurtas taktilinis žemėlapis gali teikti ne tik nereikalingą, bet ir klaidingą informaciją apie aplinką. Kad taip nenutiktų, žemėlapio kūrėjui reikia tiksliai žinoti, kurios teritorijos žemėlapis reikalingas, kokios informacijos reikia aklajam ir kaip tą informaciją optimaliai pateikti.

Aklieji, skirtingai nei asmenys, turintys kitokią fizinę negalią, gali savarankiškai judėti pažįstamoje ar įprastoje aplinkoje (pvz., savo bute ar savo gyvenamojo namo kieme). Toks orientavimasis kad ir žinomoje aplinkoje įmanomas tik naudojantis pagalbinėmis priemonėmis, kurios iš dalies kompensuoja regą. Dažniausia neregių naudojama priemonė yra baltoji lazdelė, skirta fiziniam kontaktui su aplinka, t. y. kliūtims aptikti ir identifikuoti.

Neregys, keliaudamas jam žinomoje aplinkoje, orientuojasi pagal kelyje sutinkamus objektus (orientyrus) – atpažinęs objektą jis nustato savo buvimo vietą ir atitinkamai koreguoja savo judėjimo kryptį planuoto maršruto atžvilgiu. Visą erdvinę informaciją, kuri reikalinga keliaujant pasirinktu maršrutu, neregys gauna tik dalimis, t. y. keliaujant sukuriamas ne bendras visos supančios aplinkos erdvinis vaizdas,

Baltąja lazdele apčiuopiama fizinio kontakto erdvė

7

tyrinėjimai

A. Bautrėno braižyta schema

siformuoja kelionės trajektorija, kurią galima vadinti savotišku kelionės „tuneliu“. Už jo ribų esantys objektai ar kliūtys neregiui praktiškai neegzistuoja, nes jis jų nepasiekia baltąja lazdele.

Neregys, norėdamas savarankiškai keliauti, turi detaliai susiplanuoti visą būsimos kelionės maršrutą, todėl jam labai svarbu gauti kuo daugiau informacijos apie aplinką, kurioje planuojama kelionė. Kitaip nei reginčiajam, kuris iškart suvokia visą jį supančią aplinką, neregiui svarbu žinoti ne tik atstumą iki kelionės tikslo ar kryptį – jam reikia daug papildomos informacijos apie kiekvieną galimą kliūtį kelyje.

Pavyzdžiui, iš kurios pusės lengviau apeiti kliūtį, koks atstumas tarp kliūčių, ar pastato durys atsidaro į vidų, ar į išorę, ar medžių šakos neužstoja praėjimo ir dar daug kitos informacijos, kuri reginčiajam dažniausiai visai neaktuali. Visa ši informacija taktiliniame žemėlapyje turi būti pateikta apčiuopiamais ženklais ar simboliais, tekstas – Brailio raštu, o tai užima daug daugiau vietos nei spausdinant įprastais metodais.

Pavyzdžiui, įprastai visą miesto planą galima išspausdinti viename ar keliuose popieriaus lapuose (priklausomai nuo mastelio), o spausdinant taktiliniu būdu tokių lapų būtų dešimtis kartų daugiau.

Kitas labai svarbus taktilinių žemėlapių aspektas tas, kad visi jo objektai turi būti tik tam tikro neregiui suvokiamo dydžio.

Jei objektas taktiliniame žemėlapyje bus per mažas, jis bus neapčiuopiamas, o jei per didelis – nesuvokiamas.

Mokslininkų tyrimas: padėtis Vilniuje gerėja, bet akliesiems dar sunku keliauti savarankiškai i Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centre buvo atliktas tyrimas siekiant išsiaiškinti, kuriose miesto dalyse dažniausiai lankosi neregiai ir kokios kliūtys labiausiai trukdo keliaujant savarankiškai. Keletą mėnesių buvo renkami duomenys apie kelių aklųjų ir silpnaregių, savanoriškai (anonimiškai) sutikusių dalyvauti tyrime, keliones. Tam, kad būtų ga-

8

Iš A. Bautrėno asm. arch.

Kelionės trajektorija („tunelis“)

Baltoji lazdelė su GPS prietaisu

lima fiksuoti jų buvimo vietas ir kelionių maršrutus, prie baltųjų lazdelių buvo pritvirtinti GPS (Global Positioning System) prietaisai, kuriuos jie įjungdavo prieš kiekvieną savo kelionę.

GPS prietaisas labai kompaktiškas ir lengvas (tik 22 g svorio), todėl visiškai netrukdė neregio judėjimui, o jo valdymas maksimaliai automatizuotas (užtekdavo prietaisą tik įjungti ir visi matavimai buvo atliekami automatiškai, o tai ypač patogu akliesiems, neturintiems tokio matavimo įgūdžių). Visi GPS duomenys buvo perkelti į skaitmeninį Vilniaus miesto planą.

Nustatyta, kad dažniausiai lankomos vietos buvo prekybos centrai, gydymo įstaigos (poliklinikos, vaistinės) ir viešos poilsio zonos (parkai, skverai), esančios, kaip ir tikėtasi, netoli aklųjų gyvenamųjų vietų.

Vienintelė Vilniaus miesto dalis, kurioje lankėsi beveik visi tyrime dalyvavę neįgalieji (nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos), buvo Vilniaus geležinkelio ir tarpmiestinių autobusų stotys. Šią miesto dalį (stoties pastatus ir prieigas iki jų) galima vadinti stoties rajonu. Tokie stoties rajonai yra kiekviename didesniame mieste, juose lankosi ne tik vietiniai, bet ir atvykstantys ar išvykstantys miesto svečiai. Todėl visi tolimesni tyrimai buvo atliekami tik šioje teritorijoje.

Akliesiems pasiekti stoties rajoną nesunku, nes susisiekimas su šia miesto dalimi yra pats geriausias dėl pakankamai sutvarkytos viešojo transporto sistemos. Tačiau čia atvykus ir norint patekti į geležinkelio arba autobusų stoties pastatus tenka kirsti erdvę (kuri iš esmės ir vadinama stoties ra-

A. Bautrėno braižytas topografinis stoties rajono planas M 1:100 ir jo fragmentas su pažymėtomis kliūtimis SPECTRUM 2015/1

SPECTRUM 2015/1

A. Bautrėno sudarytas kelionių modelis

Kelionių GPS trajektorijos topografiniame stoties rajono plane

A. Bautrėno sudarytas viešojo transporto stotelės 3D skaitmeninis modelis

daug ką reikia padaryti, kad aklasis tikrai jaustųsi saugus savarankiškai keliaudamas.

Kol mūsų miestų gatvės taps panašios į kitų Europos miestų gatves, tol be reginčio palydovo pagalbos aklajam toli savarankiškai nukeliauti nepavyks.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

jonu), skiriančią viešąjį miesto transportą nuo tarpmiestinio. Tai ypač sudėtinga teritorija žmonėms su regėjimo negalia ne tik dėl daugybės nežinomų kliūčių, bet ir dėl nuolat kintančių didelių transporto bei keliaujančių žmonių srautų. Tam, kad būtų galima tiksliai įvertinti, kokiomis stoties rajono vietomis keliauta ir kokios kliūtys pasitaiko kelyje, vien GPS matavimo duomenų nepakanka, todėl buvo atlikti papildomi stoties rajono topografiniai matavimai ir sukurtas šios teritorijos stambaus mastelio (1:100) topografinis planas, kuriame pažymėti visi teritorijoje esantys objektai bei galimos kliūtys ir sukelti visi GPS duomenys apie ten vykusias aklųjų keliones.

Iš viso 25 skirtingais sutartiniais ženklais ir papildomais aiškinamaisiais užrašais (pvz., užrašant medžio rūšį ir jo storį) pažymėti 358 objektai, galintys pasitaikyti aklojo kelyje.

Atlikus tyrime dalyvavusių neįgaliųjų apklausą ir įvertinus kiekvienos kliūties pavojingumą aklajam, galima teigti, kad kuriamame taktiliniame žemėlapyje tokia sutartinių ženklų, kuriuos naudoja regintieji, įvairovė visai nebūtina. Pavyzdžiui, apšvietimo stulpas, kelio ženklas ar vėliavos stiebas topografiniame plane žymimi skirtingais ženklais, o aklajam bet kuriuo atveju tai yra tik skirtingo storio stulpas, kurį galima nesunkiai apeiti. Atskiroms kliūtims ar objektų grupėms galima pritaikyti vienokius ar kitokius vienetinius ženklus, papildytus tekstine informacija Brailio raštu, tačiau yra objektų, kuriuos būtina išskirti ir vaizduoti kompleksiškai, pavyzdžiui, viešojo transporto stotelės. Jose esantys pavieniai objektai (laukimo paviljonas, suoliukai, šiukšliadėžės, ženklai, žymintys transporto sustojimo vietas, ir kt.) ir sudaro bendrą junginį, kurį vadiname stotele. Tokiam išskyrimui labai sėkmingai galima pritaikyti šiuolaikines 3D spausdinimo technologijas. Specialiomis kompiuterinėmis programomis galima greitai sukurti norimos teritorijos 3D skaitmeninį modelį ir jį atspausdinti 3D spausdintuvu.

Taip sukuriamas trimatis (apčiuopiamas) reikiamo detalumo maketas.

Tai vis dėlto, ar gali aklasis keliauti savarankiškai turėdamas tokią informaciją apie kelionės vietą ar tikslą? Pasak tyrime dalyvavusių neįgaliųjų, kurie jau turi tam tikrų orientavimosi aplinkoje įgūdžių, su tokia detalia informacija (taktilinis žemėlapis ir trimatis išskirtinių vietų maketas) tikrai įmanoma savarankiškai keliauti.

Akivaizdu, kad padėtis gerėja, tačiau dar

Tokie šaligatviai – rimta kliūtis akliesiems. Jiems savarankiškai keliauti net ir su geru taktiliniu žemėlapiu yra nesaugu

9

tyrinėjimai

Rizikingas elgesys: Doc. Laima Bulotaitė, Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedra

10

Pasaulinė sveikatos organizacija pripažįsta, kad daugelio ligų ir sutrikimų priežastis – rizikingas elgesys, kuris dažnai apibūdinamas kaip gyvenimo būdas. Statistika liudija, kad į rizikingą elgesį įsitraukia vis daugiau jaunų žmonių.

Mokslininkai jau kalba apie rizikingo elgesio epidemiją ir rizikingo elgesio sindromą. Kai kurie rizikingo elgesio tipai tapo neatsiejama jaunimo gyvenimo dalimi.

SPECTRUM 2015/1

uz ir pries v

v

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Rizika – neatsiejama nuo jaunystės? I Statistika liudija, kad tarp 10 pagrindinių ankstyvos mirties priežasčių – rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu, mažas fizinis aktyvumas, netinkamos dietos, nesaugūs lytiniai santykiai, gydytojų rekomendacijų nesilaikymas. Kiti rizikingo elgesio tipai irgi susiję su ilgalaikiais ar trumpalaikiais sveikatos sutrikimais – psi-

SPECTRUM 2015/1

choaktyvių medžiagų vartojimas, vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, saugos diržų nesegėjimas automobilyje ir pan. Nemažai tyrėjų pabrėžia rizikingo elgesio sąsajas ne tik su sergamumu ir mirtingumu, bet ir su visa asmens raida ir gerove.

Kai kurie rizikingo elgesio tipai tapo neatsiejama jaunimo gyvenimo dalimi.

Monografijos apie naktinį jaunų žmonių linksminimąsi Europoje autoriai (Calafat et al., 2003) jau pratarmėje rašo, kad tiems žmonėms, kurie renkasi naktinius pasilinksminimus, narkotikų vartojimas tapo beveik norma. „Darosi sudėtinga eiti į barus ar klubus, klausytis muzikos ir būti su draugais negeriant alkoholio, nerūkant tabako, kanapių ar nevartojant kitų narkotikų. Psichoaktyvių medžiagų vartojimas tapo pasilinksminimo dalimi“ (p. 15). Tai ypač akivaizdu tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija ar Ispanija.

Tačiau ir kitose šalyse, kur narkotikų vartojimas nėra taip plačiai paplitęs, matomos panašios tendencijos.

Požiūrį į rizikingą elgesį keičia laikas i Daugumoje rizikingo elgesio apibrėžimų pabrėžiami neigiami padariniai sveikatai ir gerovei, tačiau visi tyrėjai pripažįsta ir tam tikrus teigiamus rizikingo jaunų žmonių elgesio padarinius.

Nors, palyginti su neigiamais padariniais, teigiami yra trumpalaikiai, dažniausiai jie ir yra pagrindinis motyvas taip elgtis, todėl rizikingas elgesys kai kurių tyrėjų vertinamas kaip normalus asmens raidos etapas.

Vieni jį laiko būtinu paauglių socializacijos elementu, kiti siūlo į rizikingą elgesį žiūrėti kaip į tam tikrą eksperimentavimą, kuris naudingas įgyjant visą aibę įgūdžių, svarbių suaugusiųjų gyvenime. Tyrimai liudija, kad paaugliai, atviri eksperimentavimui, dažniau pasinaudoja atsiveriančiomis socialinėmis galimybėmis, todėl įgyja daugiau patirties, draugų, tampa populiarūs. Pabrėžiama, kad didelė dalis paauglių, kuriems būdingas rizikingas elgesys, gauna gerus pažymius mokykloje, yra įsitraukę į popamokinę veiklą, leidžia laisvalaikį su šeima.

Pozityviosios psichologijos atstovai pritaria, kad rizikavimas padeda rasti savo tapatumą, gyvenimo prasmę, laimę ir gerovę. Nors

toks elgesys gali turėti ir savo kainą (pvz., policijos sulaikymai, traumos, lytiniu keliu plintančios ligos). Siekiant parodyti pozityvius rizikavimo aspektus, kartais siūloma vartoti eksperimentavimo terminą, nes pats eksperimentavimas nėra nei pavojingas, nei problemiškas, jo neigiami padariniai būna ne visada, o tik tam tikromis aplinkybėmis.

Studentų apklausos liudija, kad jie irgi skiria eksperimentavimą nuo rizikingo elgesio, suprasdami pastarojo keliamą pavojų, o eksperimentavimą siedami su nepriklausomybės ugdymo ir augimo galimybėmis.

Kaip matome, pastaruoju metu požiūris į rizikingą elgesį smarkiai pasikeitė. Pripažindami rizikingo elgesio svarbą jaunų žmonių gyvenime kai kurie tyrėjai siūlo pradėti jį vertinti kaip įprastą, netgi trokštamą jaunų žmonių gyvenimo ir raidos dalį ir jam apibūdinti vartoti tokius terminus kaip eksperimentavimas ar tyrimas. O elgesį, kuris yra pasikartojantis, kelia grėsmę sveikatai ir gerovei, vadinti rizikingu. Čia ir iškyla didžiausia problema – kaip apibrėžti tokio elgesio ribas, atskirti naudingą eksperimentavimą nuo žalingo, nepriimtino elgesio. Tokių bandymų yra, tačiau jie ne visada sėkmingi ir užtikrinantys saugumą. Pvz., nustatyta leistina alkoholio koncentracija kraujyje vairuojant. Tačiau visi žinome, kad alkoholio poveikis individualus, skiriasi ir vairavimo įgūdžiai. Todėl net ir nedidelio alkoholio kiekio pavartojimas (neperžengiant leistinos ribos) neužtikrins, kad neįvyks nelaimė.

Ieškoma ir įvairių asmenybės ypatumų sąsajų su rizikingu elgesiu. Dažniausiai kalbama apie aštrių pojūčių, naujovių siekimą, impulsyvumą, normų laužymą, taisyklių nesilaikymą. Bendra, kas vienija visus šiuos ypatumus – nesivaržymas. Jis apibūdinamas kaip elgesio normų, standartų ir draudimų nepaisymas siekiant savo tikslų. Būtent nesivaržymas būdingas daugumai rizikingai besielgiančių asmenų.

Taigi vieningos nuomonės rizikingo elgesio klausimu nėra. Vis dar būtina atlikti tyrimus ir kaupti duomenis apie įvairių rizikingo elgesio tipų paplitimą įvairiose grupėse, kuriais remiantis galėtume bandyti atsakyti į rūpimus klausimus.

11

tyrinėjimai Tyrimas apie rizikingą elgesį tarp studentų i Siekdami prisidėti prie šio klausimo sprendimo, atlikome tyrimą, kuriuo siekėme išsiaiškinti, kiek rizikingas elgesys yra paplitęs tarp studentų.

Apklausėme 664 studentus iš 8 Lietuvos universitetų (76 proc. moterų, 24 proc. vyrų). Apklaustų studentų amžiaus vidurkis – 20,4 metų (SD=2,21). Studentų buvo klausiama apie 12 rizikingo elgesio tipų.

Apklausa parodė, kad 94,7 proc. studentų būdingas rizikingas elgesys (1 pav.).

Rezultatai patvirtino, kad labiausiai tarp studentų paplitęs rizikingas elgesys – didelio alkoholio kiekio vartojimas vienu metu.

Daugiau nei 6 SAV (sąlyginius alkoholio vienetus) vienu metu prisipažino išgeriantys net 67,3 proc. studentų. Su alkoholio vartojimu susijęs ir dar vienas tarp studentų dažnas rizikingas elgesys – važiavimas automobiliu, kurį vairavo apsvaigęs nuo alkoholio asmuo (50,8 proc.). Maždaug trečdaliui studentų būdingas toks rizikingas elgesys kaip rūkymas, dažnas alkoholio vartojimas, narkotikų vartojimas, ekstremalus sportas, nesaugūs lytiniai santykiai, SMS žinučių rašymas vairuojant automobilį. Rečiausiai paplitęs rizikingas elgesys – daugiau nei 2 sekso partneriai per pastaruosius 12 mėnesių.

Studentai ir studentės skiriasi pagal 7 rizikingo elgesio tipus. Vyrai dažniau nei moterys dažnai vartoja alkoholį, vartoja jį dideliais kiekiais, bandė narkotikų, vairavo apsvaigę nuo alkoholio, rašė SMS žinutes vairuodami, kultivavo ekstremalų sportą ir turėjo daugiau nei 2 sekso partnerius per pastaruosius 12 mėnesių. Įvairių kursų studentai skiriasi tik pagal 2 rizikingo elgesio tipus – alkoholio vartojimo dažnumą ir narkotikų vartojimą.

Dažniausiai alkoholį vartoja ketvirtakursiai (43,7 proc. visų ketvirto kurso studentų) ir pirmakursiai (38,3 proc. visų pirmo kurso studentų). Tarp antro ir trečio kurso studentų dažnai alkoholį vartoja apie ketvirtadalis studentų. Didelius alkoholio kiekius vartoja labai panašus skaičius visų kursų studentų. Įvairių kursų studentai skiriasi ir pagal narkotikų vartojimą. Tarp ketvirtakursių yra daugiausia narkotikų bandžiusių studentų.

Paskaičiavome, kaip rizikingo elgesio tipai susiję tarpusavyje. 2 paveiksle tamsia spalva pažymėta, kiek kiekvienas rizikingo elgesio tipas paplitęs kaip vienintelis, o šviesesne spalva – kiek jis paplitęs su kitais rizikingo elgesio tipais. Pvz., narkotikus yra vartoję 31,6 proc. studentų. Tačiau tik

12

Studentų pasiskirstymas į grupes pagal rizikingo elgesio tipų skaičių Rizikingo elgesio tipų skaičius Lytis Iš viso

Vyrai Moterys n proc. n proc. n proc.

0 RE 1 0,6 33 6,6 34 5,2 1 RE 15 9,5 59 11,8 74 11,3 2–4 RE 60 38,0 262

1 pav. Rizikingo elgesio tipų paplitimas tarp studentų (proc.)

Pastaba: * Proc. skaičiuojamas tik nuo vartojančių alkoholį studentų skaičiaus. ** Proc. skaičiuojamas nuo studentų, turinčių vairuotojo pažymėjimą, skaičiaus.

1 proc. iš jų būdingas vien narkotikų vartojimas, o kitiems 99 proc. kartu su narkotikų vartojimu būdingi ir kiti rizikingo elgesio tipai. O tarp 29,8 proc. rūkančių studentų nėra nė vieno, kuris tik rūko. Visiems rūkantiems būdingos ir kitos rizikingo elgesio formos.

Visus respondentus suskirstėme pagal tai, kiek rizikingo elgesio tipų jiems yra būdinga: nebūdingas rizikingas elgesys (O RE), būdingas vienas rizikingo elgesio tipas (1 RE), būdingi 2–4 rizikingo elgesio tipai (2–4 RE) ir būdinga 5 ir daugiau rizikingo elgesio tipų (5 ir > RE) (žr. lentelę).

2 pav. Visų rizikingo elgesio tipų sąsajos su įvairialypiu rizikingu elgesiu Pastaba: * Proc. skaičiuojamas tik nuo vartojančių alkoholį studentų skaičiaus. ** Proc. skaičiuojamas nuo studentų, turinčių vairuotojo pažymėjimą, skaičiaus.

SPECTRUM 2015/1

Studentų pasiskirstymas į grupes pagal rizikingo elgesio tipų skaičių

Kaip matome, tik 5,2 proc. studentų nėra būdingas nė vienas rizikingo elgesio tipas.

Daugiau nei trečdaliui studentų būdinga daugiau nei 5 rizikingo elgesio tipai. Daugiau rizikingo elgesio tipų paplitę tarp studentų nei tarp studenčių. Dažniausiai tarp studentų vyrų pasitaiko 5 ir daugiau rizikingo elgesio tipų, o tarp moterų – 2–4 rizikingo elgesio tipai.

Asmenybės tipas ir rizikingas elgesys i Tyrėme studentų rizikingo elgesio sąsajas su įvairiais asmenybės aspektais. Norime paminėti vieną iš jų – aštrių pojūčių siekį. Mūsų tyrimas atskleidė, kad studentai, kuriems būdingi įvairūs rizikingo elgesio tipai, surenka aukštesnius aštrių pojūčių siekio skalių ba-

lus. Amenys, kuriems būdingas aštrių pojūčių siekis, ieško įvairių naujų, sudėtingų ir intensyvių pojūčių bei patirčių ir trokšta patirti fizinę, socialinę, teisinę ar finansinę riziką dėl tokios patirties. Rizikingo elgesio tipai, kuriuos tyrinėjome, daugiau ar mažiau suteikia galimybę tai patirti, patenkindami naujų, intensyvių potyrių poreikį. Tai leidžia teigti, kad siekdami aštrių pojūčių studentai įsitraukia į tokias veiklas, kuriose gauna neįprastų jutimų ir patirties. Taigi rizikingas elgesys padeda jiems patenkinti aštrių pojūčių stoką. Šiame straipsnyje pateikėme tik dalį mūsų tyrime gautų rezultatų, kurie liudija, kad tik 5,2 proc. studentų nėra būdingas rizikingas elgesys. Įvairūs rizikingo elgesio tipai plačiai paplitę tarp įvairių kursų abiejų lyčių studentų ir susiję tarpusavyje. Šio fakto negalima ignoruoti.

Remiantis naujausia visuomenės sveikatos koncepcija, universitetai, kaip ugdymo institucijos, turi rūpintis studentų ir darbuotojų sveikatos stiprinimu, ligų prevencija ir gerove. Rizikingo elgesio prevencija suprantama kaip sudedamoji sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos propagavimo dalis. Todėl universitetuose vykdomose sveikatos stiprinimo programose rizikingam elgesiui turi būti skiriama pakankamai dėmesio.

Mokslininkų rekomendacijos universitetams i Mūsų atlikto empirinio tyrimo rezultatai leidžia pateikti rekomendacijas universitetams, siekiantiems puoselėti ir stiprinti studentų ir darbuotojų sveikatą ir gerovę. Kurdami sveikatos stiprinimo programas turime atsižvelgti į faktą, kad studentiškas amžius – ypatingas pereinamasis laikotarpis tarp paauglystės ir suaugusio žmogaus amžiaus.

Jam būdingi eksperimentavimai įvairiose gyvenimo srityse, ieškant savojo aš ir gyvenimo prasmės. Rizikingas elgesys dažnai yra šių paieškų instrumentas. Todėl rizikingo elgesio prevencijos tikslas nėra vien rizikingo elgesio atsisakymas. Vykdant prevenciją, su studentais reikia aptarti galimus rizikingo elgesio padarinius sveikatai, raidai ir karjerai, ieškant rizikos sumažinimo galimybių. Studentus reikia supažindinti su saugesniais, visuomenei priimtinesniais rizikingo elgesio tipais, kurie gali patenkinti jaunų žmonių poreikius.

Universitetai turi kurti ir diegti įvairias sveikatos stiprinimo, rizikingo elgesio ir ligų prevencijos programas, organizuoti atskirus renginius ar akcijas. Informacijos apie sveiką gyvenseną sklaidai svarbu naudoti naujausias technologijas. Taip bus pasiekta didesnė auditorija, o pateikta informacija – prieinamesnė ir patrauklesnė studentams.

RISKY BEHAVIOR: PROS AND CONS Recently, the approach to risky behavior has changed dramatically. Recognising the importance of risk-taking behavior among young people some researchers start regarding it as a normal, even desirable development of youth and describe it in such terms as “experimenting” or “research”. But still the question leaves open of how to distinguish positive experimenting from harmful, unacceptable behavior.

The purpose of our study was to find out how much risky behavior is common among students. 664 students from eight universities in Lithuania have been interviewed (76 per cent of them represented women, 24 percent – men). The average age of the students surveyed – 20.4 years. The students were questionned about 12 types of risky behavior. The survey demonstrated that 94.7 per cent account for students with hazardous behavior.

SPECTRUM 2015/1

The most prevalent risky behavior among students – excessive alcohol consumption.

67.3 per cent of students declared such behavior (over 6 standard drinks). 50.8 per cent of students admitted that they ingage frequently in another risky behavior–driving under the influence of alcohol. About one-third of students ingage in such risky behavior as smoking, frequent alcohol consumption, drug use, extreme sports, unsafe sex, distracted driving – texting messages while driving a car.

Students men are more likely than women to exibit risk behavior: use alcohol, try drugs, drive under the influence of alcohol, text messages while driving, cultivate extreme sports and have more than two sexual partners during the last 12 months.

Different year students vary by two types of risky behavior mainly – frequency of al-

cohol consumption and drug use. The fourth year students consume alcohol more often (43.7 per cent of all the fourth-year students), while the freshmen (38.3 per cent of all the first-year students).

Over one-third of students engage in more than 5 types of risky behavior. 5 and more risky types of behavior occur usually among males, while women account for 2-4 types of risky behavior.

Hereby, only part of the results obtained in the study is provided, which shows that only 5.2 per cent of students are not engaged in a risky behavior. Various types of risk behaviors are widespread in different study levels, including students of both sexes and relate to each other. This fact can not be ignored. University-based health promotion programs for high-risk behavior should be addressed inevitably.

13

tyrinėjimai v

Zaliosios energijos Jevgenij Chmeliov, Vytautas Butkus, Fizikos fakulteto Teorinės fizikos katedra

Dėl žmogaus gyvenimo būdo daug ginčijamasi, bet visi sutiks, kad mums būtina kvėpuoti ir maitintis. O iš kur atsiranda visos mums reikalingos maistinės medžiagos bei deguonis ir kas juos sieja su Saulės šviesa? Fotosintezė!

Tai yra didžiulė aplink mus veikianti organinių medžiagų ir deguonies gamykla, be kurios būtų sunku įsivaizduoti gyvybę Žemėje. Biologų, chemikų ir fizikų bendruomenei nuolatos kyla klausimų dėl šios gamyklos sandaros ir veikimo ypatumų. Į dalį jų jau pavyko atsakyti, tačiau nemažai paslapčių dar išlieka.

V. Butkaus ir J. P. Ogilvie iliustr.

14

SPECTRUM 2015/1

gamyklos augaluose Saulė yra nemokamas ir neišsemiamas energijos šaltinis, maitinantis fotosintezės variklį. Per valandą visą Žemės paviršių šviesos pavidalu vidutiniškai pasiekia apie 4,3 1020 džaulių energijos. Tai daug ar mažai? Palyginimui: tokį energijos kiekį visa žmonija suvartoja maždaug per metus.

Didžiąją šios energijos dalį sugeria Žemės paviršius ir šiltnamio efektą sukeliančios dujos, taigi šviesos energija yra tiesiogiai paverčiama šiluma. Tik mažiau nei 0,1 proc. į Žemę patenkančios Saulės energijos panaudoja augalai, dumbliai bei fotosintetinės bakterijos ir akumuliuoja ją biomasės pavidalu.

Vis dėlto, nepaisant tokio, atrodytų, kuklaus Saulės energijos įsisavinimo, tai leido per 3,4 milijardo metų, praėjusių po pirmosios fotosintezę vykdančios bakterijos atsiradimo, Žemės gelmėse susikaupti milžiniškiems naftos, gamtinių dujų ir anglies telkiniams, kurių žmonijos reikmėms užteks... dar kuriam laikui. Šnekant apie Saulės energijos virtimą biomase taip pat reikia įvertinti, kad ne visas Žemės paviršius yra padengtas augalais ar dumbliais.

Be to, nemaža augalo pagamintos energijos dalis sunaudojama jo paties metabolizmui ir vystymuisi.

Yra žinoma, kad atskirų fotosintezės etapų efektyvumas yra daug didesnis nei pažangiausių dirbtinių Saulės elementų.

Mokslininkams ir molekulių inžinieriams knieti pritaikyti fotosintetinių procesų principus kuriant dirbtinius Saulės energijos surinkimo įtaisus. To siekia visai neseniai fizikos, biologijos, chemijos ir technologijų mokslų sandūroje atsiradusi bioenergetikos mokslo šaka.

Pirmieji sistemingi moksliniai tyrimai fotosintezės srityje prasidėjo dar XVIII a. viduryje. Nuo tų tolimų laikų prabėgę pustrečio šimto metų nepraėjo veltui. Bendros botanikų, biologų, genetikų, chemikų ir fizikų darbo pastangos leido įvardyti pagrindinius fotosintezės mechanizmus, atskirų cheminių reakcijų etapus, jose dalyvaujančių molekulių sandarą ir t. t.

SPECTRUM 2015/1

E. Songailos nuotr.

Fotosintezės tyrimų pradžią Lietuvoje galima sieti su Vilniaus universiteto profesoriaus Henriko Jonaičio nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio vykdytais karotenoidų tyrimais Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedroje. Vėliau, septintajame dešimtmetyje atsiradus sparčiosios lazerinės spektroskopijos metodams, kinetinių vyksmų įvairiuose fotosintezės dariniuose tyrimus vykdė profesoriaus Algio Petro Piskarsko grupė. Šiuo metu fotosintezė aktyviausiai tiriama Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Teorinės fizikos katedoje. Čia profesoriaus Leono Valkūno vadovaujama grupė nagrinėja pačius pirmuosius fotosintezės etapus – nuo šviesos sugerties iki jos panaudojimo elektriniams krūviams sukurti, pasikliauja pačiais įvairiausiais teoriniais metodais ir bendradarbiauja su daugeliu eksperimentinių fotosintezės tyrimų grupių. Tarp jų – ir su Fizinių ir technologijos mokslų centre esančia Molekulinių darinių fizikos laboratorija ir Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centro Ultrasparčiosios spektroskopijos laboratorija.

Dažniausiai moksle naujos žinios kelia naujus klausimus, į kuriuos nėra taip paprasta atsakyti. Fotosintezė – vis dar ne iki galo įminta mįslė, o didysis mokslo proveržis tiriant ir pritaikant fotosintezės procesus dar tik ateityje.

Fotosintezės gamyklos elementai i Norint tiksliai nusakyti, kur ir kaip molekulių lygmeniu vyksta fotosintezė, reikia panagrinėti augalinės ląstelės sandarą, o tiksliau – ląstelės citoplazmoje plaukiojančius chloroplastus. Pastarųjų viduje pamatytume sudėtingai išplėstus ir susivyniojusius membraninius paviršius – vadinamąsias tilakoidų membranas (1 pav.).

Jose yra fotosistemos – milžiniški molekulių dariniai, kuriuose kaip tik ir vyksta šviesos sugertis bei pirminės reakcijos, verčiančios sugertą šviesos energiją chemine.

Tilakoidus skalaujančioje skystoje terpėje, vadinamojoje stromoje, yra įvairių enzimų (baltyminių katalizatorių), valdančių šviesos nereikalaujančias anglies fiksavimo reakcijas, kurių metu iš CO2 dujų pagaminami paprasčiausi angliavandeniai.

15

tyrinėjimai Tačiau pagrindinis fotosintezės fabrikas – tilakoidų membranose esančios fotosistemos – sudarytas vos iš kelių skirtingų rūšių molekulių. Tai – chlorofilai, karotenoidai ir baltymai (žr. pav. 2). Chlorofilai ir karotenoidai yra pigmentai, pagrindiniai fabriko darbuotojai – aktyvios šviesą sugeriančios

ir energiją arba krūvį vienos kitoms perduodančios molekulės. Baltymai – fabriko sienos, karkaso ir struktūrinio pigmentų tarpusavio išsidėstymo funkcijas atliekančios milžiniško dydžio molekulės.

Didžiausias darbo krūvis fotosintezės fabrike tenka chlorofilams. Jie sugeria

V. Butkaus ir J. Chmeliovo iliustr.

1 pav. Augalų chloroplastas © Modifikuota ilustracija pagal CC BY-SA 4.0 licenciją (http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Scheme_Chloroplast-en.svg), aut. Miguelsierra; platinama pagal CC BY-SA licenciją, aut. Jevgenij Chmeliov

V. Butkaus ir J. Chmeliovo iliustr.

2 pav. Dalis vadinamosios antrosios fotosistemos – LHCII anteniniai kompleksai, sudaryti iš 42 chlorofilų ir 12 karotenoidų molekulių

16

mėlyną ir raudoną šviesą, bet atspindi beveik visą žalią šviesą. Todėl augalai ir yra žalios spalvos. Kiekvienoje fotosistemoje gali būti iki kelių šimtų chlorofilo molekulių. Karotenoidai yra kiek kitokių savybių pigmentai. Paprastai jų fotosistemose yra daug mažiau nei chlorofilų, o jų pagrindinė pareiga – fabriko apsauga nuo fotopažeidimų. Be to, karotenoidai dar praplečia chloroplastų sugerties spektrą į chlorofilams neprieinamą žalią sritį ir taip leidžia žaliems fotonams taip pat patarnauti fotosintezei. Rudenį lapus metančiuose augaluose chlorofilai suyra pirmiau nei karotenoidai. Tada chloroplastuose dar kurį laiką lieka karotenoidų, kurie medžių lapams ir suteikia būdingą geltoną arba raudoną spalvą. Šviesos sugertis ir energijos pernaša fotosistemoje i Natūraliomis sąlygomis į augalų chloroplastus palyginti retai pataiko tiesioginiai Saulės spinduliai dėl debesuoto oro ar buvimo šešėlyje, o ir esamas šviesos intensyvumas per parą neišlieka pastovus.

Todėl efektyviai šviesos sugerčiai užtikrinti didžiąją fotosistemos dalį sudaro vadinamieji šviesos surinkimo, arba anteniniai, kompleksai (pav. 2), kurių pagrindinė paskirtis – sugerti kaip galima daugiau fotonų. Tokiose antenose pagauta šviesos energija virsta molekuliniu sužadinimu: sugėrę fotoną, chlorofilų ar karotenoindų elektronai įgyja papildomos energijos. Šis sužadinimas nepaprastai greitai yra perduodamas nuo vieno pigmento į kitą: kiekvienas toks šuolis trunka nuo kelių dešimčių femtosekundžių (1 fs = 10–15 s) iki kelių pikosekundžių (1 ps = 10–12 s).

Galiausiai sužadinimas, šuoliuodamas per anteninius kompleksus, pasiekia fotosistemos centre esantį ypatingą kompleksą – reakcijų centrą. Būtent čia vyksta pirmosios fotocheminės reakcijos: atėjusio sužadinimo energija yra panaudojama elektronui išlaisvinti (elektronai panaudojami vėlesniuose fotosintezės etapuose). Čia pat vyksta ir vandens fotolizė – iš H2O molekulių yra atplėšiami H+ jonai, kartu išsiskiria ir molekulinis deguonis. Susidarę laisvieji krūvininkai (elektronai ir protonai) yra nunešami į skirtingas tilakoidų membranos puses – taip membrana yra įelektrinama. Taigi fotosintezės procesas šiame etape yra iš principo labai panašus į dirbtinių Saulės elementų, kuriuose šviesos energija yra verčiama elektros energija.

SPECTRUM 2015/1

Nuo šios būsenos prasideda likę fotosintezės proceso etapai, kurių metu yra gaminami angliavandeniai. Šiems procesams nebėra būtina Saulės šviesa.

Visas šviesos pagavimo, sužadinimo pernašos ir krūvio atskyrimo procesas pasižymi sunkiai įsivaizduojamu našumu – priklausomai nuo fotosistemos net iki 99 proc. sugertų fotonų yra sėkmingai panaudojami membranai įelektrinti. Tokio ypač aukšto sužadinimo pernašos efektyvumo priežastys vis dar nėra tiksliai žinomos. Palyginimui: geriausi šiuo metu sukurti Saulės elementai elektra paverčia tik iki 20 proc. sugertų fotonų energijos.

Fotoapsaugos mechanizmai i Fotosintezės fabrike labai svarbu saugumas, o augalai turi sudėtingus savireguliacinius fotoapsaugos mechanizmus.

Pasirodo, fotosistemos geriausiai yra prisitaikiusios našiai veikti rytais, vakarais ar debesuotą dieną. Kadangi dominuoja būtent tokios apšvietimo sąlygos, didelė šviesos surinkimo antena leidžia sugerti daugiau fotonų ir sėkmingai panaudoti jų visų energiją reakcijų centruose. Tačiau labai ryškioje šviesoje (o daugumai augalų tiesioginiai Saulės spinduliai ir yra „labai ryški šviesa“) sugeriamų fotonų skaičius gali smarkiai viršyti reakcijų centrų pajėgumus.

Galima įsivaizduoti, kad didelio Saulės fotonų srauto sąlygomis prie reakcijų centrų susidaro molekulinių sužadinimų eismo grūstis.

Perteklinė spinduliuotė fotosintezei yra labai pavojinga, mat ilgesnį laiką (kelios nanosekundės vietoje įprastų kelių pikosekundžių) būdama sužadintos būsenos chlorofilo molekulė pakeičia savo savybes – pereina į tripletinę būseną. Šios būsenos chlorofilai labai lengvai reaguoja su deguonimi. Jis kaip tik yra gaminamas reakcijų centruose, ir pastariesiems veikiant visu pajėgumu O2 bus irgi prigaminta gana daug. Reakcijos produktas yra labai reaktyvi deguonies singuletinė atmaina ir galimi laisvieji radikalai. Susidarius tokiems produktams, visa fotosistema pradėtų degti tiesiogine to žodžio prasme. Taigi tokioje situacijoje ypač naši šviesos surinkimo antena sukelia rimtą pavojų visam augalui.

Augaluose yra keli vienas kitą papildantys fotoapsaugos mechanizmai, skirti apsisaugoti nuo tokių neigiamų padarinių. Makroskopiniu požiūriu jie pasireiškia kaip, pavyzdžiui, lapų judėjimas ar chloroplastų difuzija į galimai mažiau apšviestą vietą. Tačiau savireguliacijos procesai vyksta ir pačioje šviesos surinkimo antenoje molekuliniu lygmeniu, dalyvaujant jau minėtiems apsaugos darbuotojams – karotenoidams.

Dėl savo spektrinių savybių jie sugeba neu-

tralizuoti tiek singuletinį deguonį, tiek tripletinį chlorofilą. Maža to, prieš maždaug dešimtmetį atlikti eksperimentai atskleidė, kad ryškioje šviesoje per kelias minutes šviesos surinkimo antenoje susidaro vadinamosios energijos gaudyklės, kurios visą reakcijų centrų nepanaudotą sužadinimų energiją išsklaido šilumos pavidalu net nespėjus susidaryti chlorofilų tripletams. Yra daug požymių, kad ir šiame procese neapsieinama be karotenoidų.

Dabartiniai fotosintezės tyrimai i Kodėl sužadinimo ir krūvio pernaša yra beveik idealiai efektyvi? Kas yra tos perteklinio sužadinimo gaudyklės?

Kokiu būdu jos susidaro, neutralizuoja sužadinimą ir, sumažėjus šviesos srautui, išnyksta? Visa tai – dar neįmintos fotosintezės paslaptys.

Ar mums pavyks vieną dieną pasimokyti iš gamtos ir sukurti nė kiek efektyvumu nenusileidžiančius įtaisus, o gal net patobulinti ir suvaldyti pačią fotosintezę?

Svajonės apie dirbtinę fotosintezę ir tobulėjanti eksperimentinė įranga kursto mokslininkus išsiaiškinti pirminėse fotosintezės stadijose (iškart po Saulės fotono sugerties tilakoidų membranose) vykstančius fizikinius procesus. Pirmosios cheminės reakcijos fotosintezėje trunka nanosekundes, pirminis krūvio atskyrimas – dešimt kartų

V. Butkaus ir J. Chmeliovo iliustr.

3 pav. Augalų fotosintezės reakcijų centras, sudarytas iš baltymų, 4 chlorofilų ir 2 feofitinų molekulių. Reakcijų centre molekulinis sužadinimas surenkamas vadinamojoje specialioje poroje, o vėliau vyksta atskirto elektrono pernaša SPECTRUM 2015/1

17

tyrinėjimai

V. Butkaus ir J. Chmeliovo iliustr.

4 pav. Fotosistema yra piltuvėlio principu veikiantis aparatas: didelio paviršiaus ploto šviesos surinkimo antena leidžia surinkti kuo daugiau fotonų, o pastarųjų energija molekulinių sužadinimų pavidalu yra perduodama į fotosistemos centre esantį reakcijų centrą. Tačiau kai šviesos yra per daug, antenoje susidaro perteklinės sugertos energijos pasišalinimo kanalai

greičiau, o fotono sukurto molekulinio sužadinimo pernaša – dešimtis ar šimtus femtosekundžių. Norint eksperimentiškai ištirti tokius vyksmus, reikia turėti fotoaparatą, kuris gebėtų fotografuoti dar greičiau.

Vilniaus universiteto mokslininkai nelieka eksperimentinių ir teorinių fotosintezės tyrimų nuošaly. Dar 2000 m. profesoriaus Leono Valkūno kartu su kolegomis iš Nyderlandų išleista knyga „Photosynthetic Excitons“ tapo tikrąja šioje srityje dirbančių mokslininkų Biblija. Mokslinėje spaudoje ji pacituota beveik 800 kartų. Prieš dvejus metus pasirodė Teorinės fizikos katedros profesorių Leono Valkūno, Dariaus Abramavičiaus ir bendraautorio Tomášo Mančalo iš Prahos Karolio universiteto monografija „Molecular Excitation Dynamics and Relaxation: Quantum Theory and Spectroscopy“. Joje aptariami šiuolaikiniai teoriniai modeliai, taikomi nagrinėjant sužadinimų energijos pernašą ir gesimą įvairiuose kompleksuose, įskaitant fotosintetines antenas ir fotosistemas.

Lietuvos mokslininkų darbai fotosintezės tyrimų srityje garsiai nuskambėjo 2014 m. paskelbtose net trijose publikacijose „Nature“ grupės žurnaluose. „Nature Chemistry“ straipsnyje „Vibronic Coherence in Oxygenic Photosynthesis“ Vilniaus universiteto darbuotojai Andrius Gelžinis, Vytautas Butkus, Leonas Valkūnas ir Darius Abramavičius su bendradarbiais iš Mičigano universiteto

18

(JAV) parodė, kad itin sparčius krūvio atskyrimo vyksmus reakcijų centruose paspartina rezonansiniai molekulių virpesiai (žr. 3 pav.). Šie rezultatai atskleidė ypatingą evoliucijos metu išsivysčiusį molekulių kompleksų inžinerijos principą, neatsitiktinai išnaudojantį labai specifines rezonanso sąlygas ir garantuojantį itin efektyvų sistemų veikimą. Tą pačią liepos 13 dieną išspausdintoje „Nature Physics“ publikacijoje „Quantum Coherence in Photosynthesis for Efficient Solar-energy Conversion“ mokslininkai iš Laisvojo Amsterdamo universiteto (Nyderlandai) kartu Ramūnu Auguliu (Fizinių ir technologijos mokslo centras) ir Donatu Zigmantu (Lundo universitetas, Švedija) nepriklausomai paskelbė beveik identiškus rezultatus!

Svarbią išvadą apie fotosintetinių antenų ir jose susidarančių fotoapsaugai tarnaujančių gaudyklių veikimą esant perteklinei Saulės spinduliuotei pernai paskelbė Jevgenijus Chmeliovas, Leonas Valkūnas (Vilniaus universitetas) ir bendradarbiai iš Karalienės Marijos universiteto (Jungtinė Karalystė) žurnalo „Nature Communications“ publikacijoje „Economic Photoprotection in Photosystem II That Retains a Complete Light-harvesting System with Slow Energy Traps“. Fotosintezės tyrėjų bendruomenėje ilgą laiką buvo manoma, kad dėl fotoapsaugos yra aukojamas reakcijų centro našumas,

daliai fotosintetinės antenos su atsiradusia stipria energijos gaudykle erdviškai nuo jo atsiskiriant. Tyrimo rezultatai parodė, kad taip nėra! Priešingai, už fotoapsaugą atsakingos perteklinės energijos gaudyklės yra sąlyginai silpnos, o jų bendras našumas gali būti reguliuojamas keičiantis jų koncentracijai (žr. 4 pav.). Toks gudrus principas leidžia augalams apsisaugoti nuo fotopažeidimų, o fotosistemoms veikti vienodai efektyviai tiek saulėtą, tiek debesuotą dieną.

Dabar intensyviai diskutuojama apie tai, kad makroskopinių fotosintezės biologinių darinių (vadinamųjų fotosistemų) funkcionalumui didelę įtaką daro sąveika tarp jų mikroskopinių sudedamųjų dalių, kuri yra aprašoma ne klasikinės, o kvantinės mechanikos fizikiniais dėsniais. Ir nors anksčiau buvo postuluojama, kad kvantinės savybės neturėtų pasireikšti „drėgnose ir šiltose“ terpėse, modernusis kvantinės biologijos mokslas teigia priešingai.

Fotosintezės tyrimai – dar nenukastas mokslinių problemų ir mįslių kalnas. Turint dabartinį supratimą apie fotosistemose vykstančius fizikinius procesus, sunku nesižavėti šių žaliųjų energijos gamyklų augaluose sudėtingumu ir tvarumu. Tai – aukštosios gamtos technologijos, kurios žmogui tampa prieinamos ir suprantamos tik dabar.

SPECTRUM 2015/1

zvilgsnis v

Lietuva isitraukia i pasaulinius atosekundziu mokslo tyrimus v

Liudmila Januškevičienė

UAB „Ekspla“ nuotr.

SPECTRUM 2015/1

Kaip aksioma kartojama: Lietuva – lazerių šalis. Tačiau vis dar sunkiai suvokiama, kaip mūsų valstybė, būdama tokia maža ir neypač turtinga, tapo rimta aukštųjų technologijų rinkos dalyve ir išsikovojo aukštas pozicijas lazerių srityje visame pasaulyje.

Lietuviški lazeriai naudojami Europos medicinos, automobilių pramonės, Japonijos mikroelektronikos įmonėse, juos vertina Jungtinių Amerikos Valstijų saulės baterijų gamintojai ir, žinoma, viso pasaulio mokslininkai.

19

zvilgsnis v

„Lietuviškų lazerių erą prieš 50 metų pradėjo keletas šioje srityje tyrimus atliekančių Vilniaus universiteto fizikų, o dabar turime visą išskirtinę Lietuvos lazerių industriją“, – lazerių mokyklos plėtrą priminė dr. Arūnas Varanavičius, naujojo Vilniaus universiteto lazerių centro „Naglis“ Didelio intensyvumo lazerių laboratorijos vedėjas.

Lietuvos, kaip lazerinės valstybės, fenomenas iki šiol stebina ne tik paprastus tautiečius, bet ir pačius lazerių fizikus. „Nors lazerių mokslas yra brangus, o valstybės parama – santykinai menka, bet mus mato visas pasaulis. Neįtikėtina“, – sako jie.

Moderniausia kryptis – atosekundiniai lazeriai i Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centre sukurtas modernus tarptautinės prieigos lazerių kompleksas „Naglis“ yra galingiausias Baltijos šalyse. Centro pasididžiavimas – ypač didelės galios lazeris, kuris generuoja labai trumpus šviesos impulsus. Šio lazerio išskirtinumas yra ne generuojamos šviesos impulso energija, o itin maža šių impulsų trukmė – vos kelios femtosekundės. Turėdami tokį lazerį Lietuvos fizikai gali įsitraukti į atosekundžių mokslo tyrimus.

Vienas pagrindinių būdų suformuoti ypač trumpus ir galingus lazerinius impulsus – optinio čirpuotų impulsų parametrinio stiprinimo metodo taikymas. „Pirmą kartą pasaulyje prieš daugiau nei du dešimtmečius šią technologiją pademonstravo prof. Algio Piskarsko vadovaujami Vilniaus universiteto mokslininkai. Ji laikoma daugumos šiuo metu kuriamų didelio intensyvumo lazerių konceptualiu pamatu. Universiteto fizikų pristatyta koncepcija tapo visuotinai pripažinta ir todėl pasaulyje gimsta nauji itin mažos trukmės impulsų šaltiniai“, – didžiuodamasis apie istorinį pasiekimą lazerių fizikoje kalba dr. A. Varanavičius.

Atosekundžių mokslas yra visiškai nauja lazerinės fizikos proveržio kryptis, atsiradusi šiame šimtmetyje. Kol kas šis mokslas – tik labiausiai išsivysčiusių šalių mokslinių centrų tyrimų prerogatyva, šiandien šios srities tyrimai dar nevykdomi nė vienoje Rytų Europos šalyje. „Mes kuriame ypač aukštos laikinės skyros išskirtinių parametrų instrumentą, kurio laikinę skyrą lemia generuojamų impulsų trukmė. Šiuo instrumentu bus galima tirti procesus, charakterizuojamus atosekundiniais laikiniais intervalais. Pvz., per sekundę fotonas, lėkdamas šviesos greičiu, galėtų apskrieti Žemę maždaug 4 kartus, o per vieną pikosekundę šviesa nukeliauja vos 300 mikronų (mažesnį nei plauko sto-

20

Dr. A. Varanavičiaus vadovaujamos labotatorijos pasididžiavimas – ypač didelės galios ir itin trumpų impulsų lazeris E. Kurausko nuotr.

ris atstumą). O atosekundė yra dar milijoną kartų mažesnis laiko intervalas. Per šį laiką šviesa sugeba nuskrieti mažiau kaip vieną milijardinę milimetro dalį. O tai yra atomų matmenis apibūdinantis atstumas“, – apie sunkiai suvokiamas tokių šviesos impulsų trukmes pasakoja dr. A. Varanavičius.

Pasak fiziko, atsiradus optiniam mikroskopui, pamatėme bakterijas ir supratome, kad yra ir akimi nematomas mikropasaulis.

Tačiau toks mikroskopas turi ribotą skiriamąją gebą ir negali atskleisti, kas gi yra dar smulkesnio už bakterijas. Tik atsiradus elektroniniam mikroskopui pasidarė įmanoma ne tik pažvelgti į bakterijas, bet ir pamatyti virusus, atskiras molekules. Šiuo metu, panaudojus itin trumpų impulsų lazerius, laikinė eksperimentinių tyrimų skiriamoji geba jau pasiekė atosekundžių diapazoną.

Atosekundžių mokslas kol kas yra fundamentinių tyrimų etape – tai bandymai plėtoti įvairias eksperimentinių tyrimų metodikas, sukurti įrangą, kuri leistų prasiveržti pro itin greitų procesų atomuose registravimo barjerus. Bet jei mokslininkai nematytų praktinio savo tyrinėjimų taikymo perspektyvų, tokie tyrimai ir nebūtų plėtojami. Visi taikomieji tyrimai atsiranda pradžioje atlikus fundamentinius tyrimus.

„Kol nebuvo sukurta elektromagnetizmo teorija, net sapnuoti negalėjome nei apie telefonus, nei apie kompiuterius ar internetą. Neretai mokslininkai, atliekantys fundamentinius tyrimus, neįžvelgia, į kokius praktinius taikymus jie gali nuvesti. Pavyzdžiui, Michaelas Faraday‘us (vienas iš žymiausių XVIII a. fizikų ir vienas pirmųjų elektromagnetizmo reiškinių tyrėjų), paklaustas, kur galėtų panaudoti savo atradimus, atsakė: „Gal kalėdinių eglučių girliandoms?“ – šypsosi lazerių fizikas.

Lazeriai gydys vėžį i Galvojant apie didelio intensyvumo lazerių perspektyvą, jau dabar svarstoma, kaipgi šie itin trumpų ir galingų impulsų lazeriai pakeis mūsų kasdieninį gyvenimą, kaip pasikeis ateities technologijos. Tai unikalių galimybių tyrimų įrankis, kuris mums gali padėti charakterizuoti itin sparčius procesus. Tokio tipo lazeriai atveria kelią į dar pilną paslapčių mikropasaulį – jie gali padėti mums suprasti, kas vyksta atomų viduje, kaip juda elektronai, kaip sudėtingose molekulėse formuojasi jungtys ir t. t. „Kokia akivaizdžiausia to nauda? Šie lazeriai mums tikrai padės rasti būdų, kaip pagreitinti duomenų apdorojimo spartą.

SPECTRUM 2015/1

Pastaraisiais metais kompiuteriais atliekamų operacijų sparta beveik nebedidėja, nes mikroelektronikos gamybos technologijos jau priartėjo prie komponentų miniatiūrizacijos fizikinių ribų. O tai sukuria komunikacijų, didelės apimties duomenų apdorojimo ir kaupimo, technologijų plėtojimo perspektyvų problemas. Čia iškyla naujas iššūkis mokslininkams fizikams – reikia surasti naujus fizikinius procesus, elektroninių įrenginių veiklos principus, kurių pagrindu gali būti kuriama naujos kartos skaičiavimo įranga. Ir tam, manyčiau, patarnaus atosekundžių mokslo tyrimai“, – ateities perspektyvas atskleidė didelio intensyvumo lazerių specialistas.

Femtosekundiniai lazeriai taikomi ir medicinoje. Viena perspektyviausių sričių – regos korekcijos operacijos. Kaip paminėjo dr.

A. Varanavičius, „Šviesos konversija“ dabar gamina ir išbando specialų lazerį, kurio parametrai būtų optimizuoti oftalmologinėms operacijoms, o jo priežiūra nereikalautų spe-

cialių fizikos žinių. Jį kuriant atsižvelgiama ir į tai, kad šis lazeris būtų įperkamas plačiam oftalmologinių klinikų ratui.

Kita itin trumpų ir galingų lazerių taikymo sritis – jų naudojimas vėžio gydymui įgreitintomis dalelėmis. Kaip teigia šių lazerių specialistas, toks gydymas jau taikomas išskirtiniuose Europos, Azijos, JAV mokslo centruose, kurie turi elementariųjų dalelių (elektronų, protonų) greitintuvus. Tokiuose centruose veikia ir atskiri medicinos kabinetai, kuriuose atliekamos bandomosios operacijos. Įgreitintos didelės energijos dalelės iš greitintuvų nukreipiamos į piktybinį darinį. Tokiu būdu vėžinis darinys išnaikinamas labai preciziškai ir tiksliai, nepažeidžiant kitų sveikųjų ląstelių. „Tai yra labai brangus gydymo būdas. Tam, kad atliktų tokią procedūrą, medikai turi naudotis aukščiausio lygio fizikų laboratorijomis.

Lazerinėse sistemose, panašiose į lazerių centre „Naglis“ kuriamą lazerį, generuojami labai stiprūs elektriniai laukai, kuriuos

galima panaudoti elementariųjų dalelių greitinimui, ir tam nebereikia namo dydžio įrangos (tokios kaip CERN greitintuvo žiedas).

Todėl tikiu, kad tokie metodai netolimoje ateityje bus taikomi ne tik labai aukštą išsivystymo lygį pasiekusiose valstybėse (nes tik jose galima rasti dalelių greitintuvus), bet ir mažesnėse aukštųjų technologijų šalyse, tokiose kaip Lietuva“, – viliasi dr. A. Varanavičius.

Itin trumpi impulsai – pagrindinė bendradarbiavimo sritis i Lazerių įvairovė ir jų taikymo galimybės stulbina. Vieni lazeriai moka pjaustyti, kiti – lituoti ar graviruoti. Juos galima aptikti kiekviename kompiuteryje, medicinos įstaigoje, elektronikos ar automobilių pramonės gamykloje. Jie tampa nepakeičiamais laisvalaikio industrijos ir šiuolaikinės ginkluotės elementais. O išskirtinė itin trumpų impulsų lazerių savybė yra ta, kad jais galima generuoti jokiais kitais metodais

VU ir Lietuvos lazerių įmonių stiprioji vieta – itin trumpų impulsų formavimo tyrimai ir taikymas

SPECTRUM 2015/1

E. Kurausko nuotr.

21

tz yv ri il n g sėnj ii m s ai v

VU Lazerinių tyrimų centro mokslininkai kuria išskirtinių parametrų lazerius

nepasiekiamus pikosekundinės, femtosekundinės ar net atosekundinės trukmės impulsus. Tokių impulsų formavimo tyrimai ir jų taikymas komercinėse lazerinėse sistemose visą laiką buvo ir yra Vilniaus universiteto ir Lietuvos lazerių įmonių stiprioji vieta ir pagrindinė bendradarbiavimo sritis.

Todėl neatsitiktinai būtent šioje srityje Lietuva gali pasigirti tiek reikšmingais moksliniais pasiekimais, tiek pasaulines rinkas užkariavusiais išskirtinių parametrų lazeriais.

Bendradarbiavimas tarp lazerių centro „Naglis“ ir lazerinių įmonių yra ypač glaudus ir abipusiškai naudingas. Didžioji dalis „Nagliui“ sukurti reikalingos įrangos įsigyta iš Lietuvos lazerių įmonių. Kita vertus, Vilniaus universiteto mokslininkų įdirbis kuriant išskirtinių parametrų lazerius nemažai prisidėjo prie įmonių „Šviesos konversija“ ir „Ekspla“ sėkmės konkuruojant dėl svarbių tarptautinių užsakymų. Šios įmonės pernai laimėjo svarbų pasaulinį konkursą – gamins pažangų ypatingų parametrų lazerį Europos Sąjungos mokslo infrastruktūros „Extreme Light Infrastructure“ lazeriniam kompleksui, kuris bus įrengtas Vengrijoje. „Šis lazeris bus „Naglyje“ esančio lazerio

22

patobulinta versija, galinti spinduliuoti 4 kartus didesnės galios impulsus. Bet pati koncepcija, eksperimentinė svarbiausių lazerių komponentų realizacija jau išbandyta Vilniaus universitete, bendradarbiaujant universiteto mokslininkams ir įmonių specialistams“, – pasitenkinimo neslėpė lazerių fizikas.

Sparčiai besiplečiančioje Lietuvos lazerių pramonėje priskaičiuojama apie 20 įmonių.

Kai kurios iš jų kuria ir parduoda unikalių parametrų lazerius, kitos gamina ar testuoja aukštos kokybės lazerinės įrangos komponentus, dar kitos dirba lazerinių technologijų taikymo pramonėje ir medicinos srityje.

Dauguma Lietuvos lazerių įmonių glaudžiai bendradarbiauja su mokslo institucijomis, neretai kartu vykdo nacionalinius ir tarptautinius projektus. Svarbu ir tai, kad Vilniaus universiteto absolventai, baigę lazerių fizikos specialybę, gali rasti gerai mokamą ir įdomų darbą Lietuvos lazerių įmonėse, o kai kurie iš jų net kuria naujas įmones patys.

Lietuviškų lazerių sėkmė – jų unikalumas i Pasak mokslininko, itin trumpų impulsų laze-

E. Kurausko nuotr.

riai yra sudėtingi aukštųjų technologijų prietaisai, o jiems sukurti reikalingos ne tik gilios lazerių fizikos žinios, bet ir gera technologinė jų gamybos bazė. Todėl jų kaina yra gana aukšta, o pagrindiniai jų pirkėjai – stiprūs mokslo centrai ir stambios pramonės įmonės išsivysčiusiose užsienio valstybėse. Pastaraisiais metais pasinaudojusios Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis Lietuvos mokslo institucijos savo laboratorijų įrangą gerokai papildė Lietuvos lazerių įmonių produkcija. Vis dėlto daugiau nei 80 proc. Lietuvoje gaminamų lazerių ar jų komponentų – eksportuojama. „Užsienyje lietuviški lazeriai naudojami preciziniuose elektronikos ir automobilių pramonės technologiniuose procesuose, ten, kur reikia aukšto tikslumo medžiagų apdirbimo operacijų. Neretai Lietuvos lazerių gamintojams jų produkcijos taikymo sritys ar specifinės jų panaudojimo detalės net nėra atskleidžiamos, nes tai svarbios inovacijos, įvardijamos kaip komercinė paslaptis“, – apie eksportuotos lazerių produkcijos vertinimą ir pritaikymo būdus užsienyje pasakojo fizikas.

Lazerių gamybos sektorius Lietuvoje – SPECTRUM 2015/1

jau tvirtas pozicijas išsikovojusi pramonės šaka. Joje dirba daug aukštos kvalifikacijos darbuotojų, iš kurių nemaža dalis – mokslų daktarai. Dauguma šių įmonių turi gerą gamybinę bazę, o jų veiklos nevaržo pertekliniai biurokratiniai apribojimai, būdingi valstybinėms institucijoms. Todėl inovacijų diegimas, naujų lazerių modelių kūrimas įmonėse vyksta sparčiai, reaguojant į greitai besikeičiančią situaciją rinkose. „Dabartinėmis sąlygomis Vilniaus universiteto misija lazerių technologijų srityje, manyčiau, yra ne atskirų lazerių prototipų komerciniams produktams kūrimas, o naujų metodų ar technologijų paieška ateities lazerių ir jų taikymų proveržiams. Universitetas turėtų būti įdomus ir vertingas partneris lazerių gamybos įmonėms. Jame turi būti atliekami moderniausi lazerių fizikos tyrimai, naudojant naujausią pasaulyje gaminamą aparatūrą, kurie būtų pagrindas naujos kartos lietuviškiems lazeriams“, – universiteto lazerininkų tikslus apibūdino mokslininkas.

Lietuviškų lazerių pasaulinio pripažinimo paslaptis tikriausiai yra ta, kad Lietuvos lazerininkai sugebėjo įgyti išskirtinę kompetenciją specialių, unikalių lazerių kūrimo srityje. Ją būtina išlaikyti ir plėtoti.

UAB „EKSPLA“ generalinio direktoriaus Kęstučio Jasiūno komentaras:

Asmeninio arch. nuotr.

Vilniaus universiteto ir įmonių „Ekspla“ bei „Šviesos konversija“ bendradarbiavimas aukštųjų technologijų srityje prasidėjo prieš 10 metų, kai visi kartu vykdėme pirmąjį aukštųjų technologijų plėtros projektą „Diogenas“. Jo metu Lietuvoje buvo padėti

technologiniai pagrindai šios srities plėtojimui.

O toms pačioms trims institucijoms 2008 m. dalyvaujant aukštųjų technologijų programos projekte „Paradigma“ pirmą kartą kilo idėja apie lazerių centrą „Naglis“. Tuomet supratome – reikia sukurti išskirtinę technologiją Lietuvoje, kad galėtume su ja išeiti į platesnius vandenis. Dabar į pasaulinę rinką žengiame tiek su europinio lygio mokslo laboratorija, turinčia unikalią įrangą, dėl kurios į Lietuvą pritraukiami pasaulio mokslininkai ir gaunami unikalūs moksliniai rezultatai, tiek su lazerinių technologijų verslo įmonėmis, laiminčiomis pasaulinius konkursus kurti unikalias mokslines infrastruktūras Europoje. Reikia tikėtis, kad Lietuvoje dar atsiras ne vienas tokio tipo aukštųjų technologijų plėtros projektas, kurio metu mokslo institucijos, bendradarbiaudamos su verslo įmonėmis, galėtų sukurti daug žadančias, unikalias ateities technologijas.

Lithuania enters the attosecond science research The phenomenon of Lithuania as a state of laser science and technology is still surprising not only to ordinary people in the country, but also to laser physicists.

The modern international access laser facility NAGLIS, created at the Vilnius University Laser Research Centre, is the most powerful in the Baltic states. The pride of the center is a terawatt power laser system producing ultrashort light pulses. The distinctive feature of this laser is not the high output pulse energy, but an extremely short duration of these pulses – barely a few femtoseconds. Such a laser enables Lithuanian physicists to start the experimental investigation in attosecond science that is one of the most dynamically expanding research fields of the new millennium. So far this research area has been the privilege of world-leading research centers and up to now no laser infrastructure suitable for research in attosecond physics exists in Eastern Europe. One of the most promising ways to generate extremely short and powerful laser pulses is the application of the optical chirped pulse amplification method. This technology was demonstrated for the first time in the world more than two decades ago

by Vilnius University scientists under the leadership of the member SPECTRUM 2015/1

of the Academy of Sciences, prof. Algis Piskarskas. Nowadays, the concept introduced by VU physicists became generally recognized as a base of extremely high power ultrashort pulse laser systems.

Lasers of this type are opening up a path to the micro world still enshrouded in mystery – they can help us to see the electronic and nuclear structure of an atom or a molecule and watch it change. These lasers will surely help us find ways to speed up electronic signal processing. Potential applications in medicine include development of new type diagnostics, cancer treatment with particles accelerated in strong light field. State-of-art research in ultrafast laser physics and development of commercial laser systems producing ultrashort pulses have always been and still is the strength of Vilnius University and Lithuanian laser companies, as well as the main area of collaboration. For this reason, it is not accidental that in this very area Lithuania can boast of not only meaningful scientific accomplishments, but also of lasers of exceptional parameters that have conquered the world market.

23

zvilgsnis v

Magnetiniai rezonansai.

Prof. emeritas Liudvikas Kimtys, Fizikos fakulteto Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedra, prof. Nomeda Valevičienė, Medicinos fakulteto Radiologijos, branduolinės medicinos ir medicinos fizikos katedra

Dabar daug kas žino, kad gydymo įstaigose pacientams atliekami labai informatyvūs magnetinio rezonanso tyrimai. Žinomos kelios magnetinio rezonanso atmainos: branduolių magnetinis rezonansas (BMR), elektronų paramagnetinis rezonansas (EPR), branduolių kvadrupolinis rezonansas (BKR). Lietuvoje kol kas reikšmingu lygiu vykdomi moksliniai ir praktiniai BMR spektrometrijos ir magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) darbai.

Magnetinis rezonansas: atmainos ir panaudojimas i Magnetinis rezonansas ilgą laiką buvo žinomas tik kaip įdomus fizikos reiškinys, kol elektronikos ir magnetinių laukų kūrimo technologijos pasiekė pakankamą lygį eksperimentų panaudojimui medžiagotyroje, o vėliau – medicinoje, biologijoje, maisto pramonėje ir t. t. Pasaulyje susikūrė stiprios kompanijos, gaminančios įvairios paskirties aparatus.

Dabar daug kas žino, kad gydymo įstaigose pacientams atliekami labai informatyvūs magnetinio rezonanso tyrimai. O kas slypi po tais žodžiais? Deja, fizikinė tų reiškinių esmė tik nežymiai paminima net ir vadovėliuose, skirtuose fizikų studijoms. Žinomos kelios magnetinio rezonanso atmainos: branduolių magnetinis rezonansas (BMR), elektronų paramagnetinis rezonansas (EPR), branduolių kvadrupolinis rezonansas (BKR). Lietuvoje kol kas vykdomi reikšmingi moksliniai ir praktiniai BMR spektrometrijos ir magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) darbai.

VUL Santariškių klinikų Philips Achieva 3T MRT aparatas

Vilnaus universiteto universalaus 400 MHz spektrometro superlaidus magnetas

Branduolių magnetinio rezonanso (BMR) kelias į sėkmę i 1946 m. dvi JAV mokslininkų grupės – E. M. Purcellas, H. G. Torrey ir R. V. Poundas iš Harvardo universiteto bei F. Blochas, W. Hansenas ir M. E. Packardas iš Stenfordo universiteto – žurnale „Physical Review“ paskelbė trumpučius straipsnelius apie BMR kondensuotose medžiagose atradimą. Šie atradimai vyko praėjus metams po to, kai Kazanės mokslininkai, vadovaujami J. Zavoiskio, paskelbė apie EPR reiškinį.

Gal tai ir nėra patys svarbiausi fizikų atradimai, bet BMR susilaukė pelnytai didelio dėmesio, nes buvo įžvelgtos plačios taikymo galimybės įvairiausiose mokslinės ir praktinės veiklos srityse. Už reikšmingus darbus, nulėmusius BMR atradimą, ir įvairių eksperimentų plėtotę Nobelio premijos paskirtos JAV mokslininkams O. Sternui 1943 m., I. I. Rabi (1944 m.), E. M. Purcellui ir F. Blochui (1952 m.), Šveicarijos mokslininkams R. Ernstui (1991 m.), K. Wüthrichui (2002 m.).

BMR esmė – ne tokia ir sudėtinga. BMR signalai, kuriuos užregistruoja elektroninė sistema, yra ne kas kita, kaip poliarizuojančiame labai stipriame magnetiniame lauke (deja, ne bet koks magnetinis laukas tinka) precesuojančių branduolių magnetinių momentų indukuotieji elektriniai signalai (elektromagnetinės indukcijos reiškinys aiškinamas mokyklos fizikoje). Šių signalų dažnis priklauso nuo branduolių prigimties, jų ekranavimo medžiagoje, jų tarpusavių sąveikų, o signalų

24

healthcare.philips.com nuotr.

V. Klimavičiaus nuotr.

SPECTRUM 2015/1

Kur slypi ju svarba? intensyvumas siejasi su branduolių skaičiumi bandinyje. Indukuotojo signalo kitimas laike siejasi su branduolių relaksacijos spartomis. Šie dalykai ir sudaro plačių taikymų galimybes, dėl to susiformavo savarankiškos BMR panaudojimo kryptys: spektrometrija, relaksometrija, tomografija, mikroskopija, magnetometrija ir kt. Pagaliau ir BMR spektrometrija turi plačiai išplėtotas savarankiškas šakas: didelės skyros, kietojo kūno, gradientinė, dinaminė ir kt.

Pažymėtina ypatinga BMR spektrometrijos svarba tiriant molekulių sandaros ir medžiagų (dujų, skysčių, kietojo kūno fazėse) savybes. Bene taikliausiai BMR vaidmenį chemijoje nusako vienos iš prietaisų gamybos įmonių plakatas: BMR yra fizikos eksperimentas, sukėlęs revoliuciją chemijoje.

Eksperimentinė BMR spektrometrija tobulėja nepaprastai sparčiai. Joje panaudojami naujausi stipraus magnetinio lauko sukūrimo būdai ir įdiegiamos elektronikos bei kompiuterinės technikos naujovės. Šiuolaikiniai BMR spektrometrai tinka bet kokių branduolių (kurie turi magnetinį momentą) spektrų tyrimams. Ypač daug laimėjimų pasiekta pastaraisiais metais taikant įvairias impulsų sekas, kurios sukuria sukinių sistemas veikiančius magnetinius laukus. Šiuo būdu tobulinant BMR eksperimentus vis didėja BMR spektrometrijos galimybės net iki dvimačių bei trimačių spektrinių vaizdų.

Pagrindinis ir brangiausias BMR spektrometro elementas – stiprų ir labai vienalytį lauką sukuriantis magnetas. Nuo jo ir priklauso spektrometro kokybės parametrai, o rezonansinių signalų dažnį lemia magnetinio lauko indukcijos dydis. BMR eksperimentų pradžioje vyravo elektromagnetai, kiek rečiau buvo naudojami didžiulių matmenų (sveriantys ne vieną toną) nuostovieji magnetai. Pastarąjį dešimtmetį juos beveik visiškai pakeitė superlaidūs tobuli magnetai, kuriuose skystąjį helį reikia papildyti tik 1–2 kartus per metus. Tokiems magnetams elektros šaltinio reikia tik „paleidimo“ procese.

Vėliau magnetinis laukas išlieka pastovus neribotą laiką, kol skystojo helio kiekis jame yra pakankamas. Panaudojant superlaidžiuosius magnetus pavyko gerokai padidinti BMR spektrometrų dažnį (1 pav.). Tai nepaprasSPECTRUM 2015/1

1 pav. BMR spektrometrų pagrindinio kokybės parametro – rezonansinio dažnio vandenilio branduoliams – didinimo tendencija: prietaisams su klasikiniu elektromagnetu arba nuostoviuoju magnetu (1), su superlaidžiuoju elektromagnetu (2), Lietuvos spektrometrų (3)

tai svarbu, nes nuo dažnio dydžio labai priklauso eksperimento jautrumas ir absoliuti skiriamoji geba. Deja, superlaidininkams būdinga tam tikra riba, dėl kurios neįmanoma sukurti neribotai stipraus magnetinio lauko. Todėl pramonės gaminamuose BMR spektrometruose ilgą laiką tarsi užkeikta riba buvo pasiekiamas 900 MHz dažnis vandenilio branduoliams. Tačiau 2009 m. pabaigoje pagaliau įvyko ryškus proveržis eksperimentinėje BMR spektrometrijoje: „Bruker BioSpin“ Lione (Prancūzija) įrengė pirmąjį pasaulyje spektrometrą, kuriame pasiektas 1000 MHz dažnis. Pagrindinė šio spektrometro dalis – galingas superlaidus magnetas, sukuriantis nuostovųjį magnetinį 23,5 T (teslų) indukcijos lauką (palyginimui – Žemės magnetinio lauko indukcija siekia tik 0,000032 T).

Tai didžiulis įrenginys, sveriantis daugiau kaip 12 000 kg, kuriame iš superlaidininkų padaryti solenoidai įmerkti į papildomai atšaldytą (apie -275oC) skystą helį. Kol kas dar neskelbiami duomenys apie skysto helio ir skysto azoto sąnaudas nuolatiniam magnetiniam laukui palaikyti. Be abejonės, tai yra didžiuliai kiekiai. Tokiame įrenginyje, be pagrindinį lauką kuriančių solenoidų, yra daugybė papildomų ričių, kurios koreguoja magnetinio lauko vienalytiškumą. Įdomu paminėti gana keistą faktą, kad šiuo, taip pat ir

kitais BMR spektrometrų grandioziškų matmenų magnetais kokybiškas magnetinis laukas yra sukuriamas maždaug 0,5 (!) kubinio centimetro tūrio elemente.

Kaip skelbia BMR laboratorijos Liono universitete vadovas profesorius Lyndonas Emsley, 1000 MHz spektrometras yra naudojamas įvairiausiuose tyrimuose: fizikiniuose, cheminiuose, biocheminiuose, medicininiuose ir kt. Numatytos sąlygos, kaip pasinaudoti tokiu unikaliu prietaisu ne tik Prancūzijos, bet ir kitų pasaulio šalių mokslininkams.

BMR spektrometrija Vilniaus universitete i BMR darbai Vilniaus universitete kryptingą pobūdį įgavo 1961 m., kai tuometinio Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedros vedėjo H. Jonaičio iniciatyva buvo pradėtas kurti spektrometras, tikintis išplėtoti tarpmolekulinių sąveikų spektrometrinius tyrimus. Šiai idėjai įgyvendinti iš tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Šiaulių universitetas) buvo pakviestas ypač gabus radioelektronikos specialistas, fizikas G. A. Misiūnas. Jam pavyko pritraukti entuziastingų studentų (I. Požėla, L. Kimtys) aparatūrai konstruoti ir montuoti ir per kelerius metus idėja buvo įgyvendinta: nuo 1965 m. Lietuvoje jau veikė pirmasis didelės skiriamosios gebos 23 MHz BMR spektrometras (2 pav.).

Tuo metu daugelyje universitetų (Prahos, Leipcigo, Varšuvos, Krokuvos, Maskvos, Kazanės ir kt.) mokslininkai irgi naudojosi tik savo kūrybos spektrometrais, nors Japonijos firma JEOL jau gamino pirmuosius labai brangius 40 MHz spektrometrus.

Mūsiškis spektrometras labai padėjo tiriant tarpmolekulines sąveikas ir molekulių asociacijas. Juo buvo atlikti visi eksperimentai pirmosioms Lietuvoje fizikos-matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertacijoms, kuriose pateikti BMR spetrometrinių tyrimų rezultatai: L. Kimčio (1971 m.), G. A. Misiūno (1972 m.), P. Mikulskio (1974 m.).

Spektrometras patarnavo ir Chemijos fakulteto mokslininkams: prof. P. Vainilavičiui, prof. V. Daukšui, prof. G. Dieniui, dr. R. Martinkui ir kt. Paskutinį kartą spektrometras buvo naudojamas 1975 m.

25

zvilgsnis v

L. Kimčio nuotr.

pija“ – 1985 m., „Magnetinio rezonanso spektrometrija“ – 2000 m.).

Kaip veikia MRT? i MRT, kaip vienos iš BMR panaudojimo atšakų, idėjos ištakos – septintajame dešimtmetyje, kai mokslinėje literatūroje pasirodė užuominų apie galimybę nustatyti sukininio įmagnetėjimo tankio pasiskirstymą tiriamajame objekte. Apie tokių ekspe2 pav. Pirmasis Lietuvoje BMR spektrometras. Nuotraukoje – tik elektromagnetas (svoris – apie 1200 kg, 28 600 rimentų galimybę 1973 m. vijų, 380 kg varinės vielos) ir signalų registravimo elek- paskelbė Paulas C. Lautertroninė sistema. Visas spektrometras užėmė 16 kv. m la- buris (JAV) ir seras Peteris Mansfieldas (Didžioji Briboratoriją tanija), už tai jiems 2003 m.

Pirmieji pramoniniu būdu pagaminti buvo paskirta Nobelio premija. MRT ekspespektrometrai Lietuvoje – Vilniaus universi- rimentiniame įrenginyje sudaromos tokios tete, Biochemijos institute ir Kauno politech- sąlygos, kad elektroninė sistema registruotų nikos institute (dabar – Kauno technologijos tik vieno dažnio (arba labai siaurame dažuniversitetas) – buvo įgyti tik 1973 m. Deja, nių ruože) branduolių magnetinių momentų tai buvo labai vidutinio lygio Čekoslovakijos indukuotą signalą. Vadinasi, tą signalą indufirmos „Tesla“ pagaminti spektrometrai, tin- kuoja tik tie branduoliai, kurie yra nuostoviakantys tik vandenilio branduolių (protonų) me lauke, griežtai tenkinančiame rezonanso magnetinio rezonanso spektrų tyrimui 80 sąlygą, t. y. nei stipresniame, nei silpnesniame MHz dažniu. 1989 m. Vilniaus universitetas magnetiniame lauke. MRT atradėjai pasiūlė įsigijo tos pačios firmos pagamintą impulsinį ypatingą tyrimo metodą, kai nuostovusis Furjė 80 MHz spektrometrą, kuriuo jau buvo magnetinis laukas sukuriamas toks, kad jo galima tyrinėti ir anglies 13-ojo izotopo spek- indukcija yra nevienoda skirtingose tiriamotrus. Ne naują, bet gana neblogą (nors ir ribo- jo objekto plokštumose. Tai padaroma prie tų galimybių) 300 MHz BMR spektrometrą vienalytiško nuostoviojo magnetinio lauko pridedant papildomus laukus, sukurtus speįsigijo 2003 m. Chemijos fakultetas.

Tikras proveržis Lietuvos BMR spektrome- cialiomis ritėmis, valdomus kompiuteriu ir trijoje įvyko 2012 m., kai buvo įsigyti net 3 sudarančius reikiamo dydžio gradientus. prietaisai: du 400 MHz Vilniaus universitete Eksperimentas atliekamas taip, kad konkreir 700 MHz Kauno technologijos universite- čiu laiko momentu būtų užregistruojamas te. Vienas iš 400 MHz spektrometrų, kuriuo magnetinio rezonanso signalas iš branduolių, daugiausia naudojasi fizikai, yra ypač tobu- esančių erdvės elemente, kuriame nuostoviolas, tinkantis įvairios fizinės būsenos me- jo magnetinio lauko indukcija tenkina rezodžiagų tyrimui labai plačiame temperatūrų nanso sąlygą. Kitu laiko momentu gradientai ruože. Nauja aparatūra suteikė entuziazmo pakeičiami taip, kad signalas būtų gaunamas plėtoti BMR spektrometrinių tyrimų darbus iš gretimame erdvės elemente esančių branVilniaus universiteto Fizikos fakultete, pri- duolių. Taip „aplankant“ visus tiriamojo traukti daug gabių studentų ir doktorantų. objekto taškus, galima gauti informaciją apie Jau gauta nemažai svarbių rezultatų tiriant sukininio tankio pasiskirstymą.

Remiantis šiuo principu buvo sukurti toįvairias joninių skysčių, nanostruktūrizuotų molekulinių sistemų savybes. Nauju ekspe- mografai, sugebantys „pažvelgti“ į žmogaus rimentiniu lygiu moksliniai darbai Fizikos vidų ir gauti vidaus organų atvaizdus. Pirmųfakultete tęsiami: nuo BMR spektrometrinių jų bandymų rezultatai buvo paskelbti 1973 m. eksperimentų pradžios paskelbta per 300 Kitais metais labai mažu tomografu buvo mokslinių publikacijų, dalyvauta su prane- gauta pirmoji svogūno vidaus nuotrauka, šimais daugiau kaip 70 konferencijų, lai- 1977 m. – pirmoji žmogaus rankos pirštų tomėtos dvi Lietuvos mokslo premijos (prof. mograma. 1979 m. vienas iš mokslininkų ryL. Kimtys – 1993 m., prof. V. Balevičius – žosi į tomografą įkišti... savo galvą. Tai buvo 2013 m.), išleistos pirmosios mokomosios gana rizikingas eksperimentas – niekas nežiknygos lietuvių kalba („Radiospektrosko- nojo, ar neištrauks jos „tuščios“.

26

1980 m. jau buvo pripažinta, kad šis metodas gali būti naudingas medicinai.

MRT tapo neinvazine diagnostinių tyrimų priemone, leidžiančia gauti anatominius vaizdus bet kurioje plokštumoje ir teikiančia unikalią informaciją apie minkštųjų audinių charakteristikas. Minkštųjų audinių kontrastinė skiriamoji geba yra kur kas geresnė nei kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimuose, dažnai net ir be intraveninio kontrastavimo. Šiuo metu MRT tyrimas yra vienas populiariausių pasaulyje, kadangi gaunama daug diagnostinės informacijos, o neigiamas poveikis tiriamojo sveikatai neaptiktas (skirtingai nuo jonizuojančios radiacijos, kuri naudojama KT tyrimams). MRT pritaikymas įvairių anatominių sričių diagnostikoje smarkiai progresuoja, kuriamos naujos vaizdų išgavimo metodikos, ritės, kontrastinės medžiagos ir kt. MRT su intraveniniu kontrastavimu galima tiksliai įvertinti organų ir audinių struktūrinius pakitimus, galvos smegenų ir kaklo srities patologinius pakitimus, kraujagyslių anatomiją ir kitus patologinius pokyčius.

Magnetinio rezonanso tomografija Lietuvoje i MRT Lietuvoje pradėta taikyti 1999–2000 m. 2015 m. mūsų šalyje veikė 35 MRT aparatai. Valstybinėse ligoninėse iš viso įrengta 17 MRT aparatų, poliklinikose – 4, privačiose įstaigose – 14.

Lietuvoje 1 mln. gyventojų vidutiniškai tenka 11,2 MRT aparato. Šis skaičius beveik siekia Europos šalių vidurkį – apie 12,2 MRT 1 mln. gyventojų. Daugiausia MRT aparatų veikia didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje 12, Kaune 10 ir Klaipėdoje 5.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose šiuo metu naudojami 3 MRT aparatai: du 1,5 T (Siemens Magnetom Symphony ir Siemens Magnetom Avanto) ir vienas 3 T (Philips Achieva), visi su superlaidžiaisiais magnetais.

Santariškių klinikose MRT aparatais atliekama daugybė įvairiausių diagnostinių tyrimų, moksliniu lygiu analizuojama gauta informacija, rezultatai skelbiami moksliniuose straipsniuose ir tarptautinių konferencijų pranešimuose. MRT tematika jau apgintos kelios daktaro disertacijos. Santariškių klinikose pradėti pirmieji Lietuvoje MRT širdies tyrimai. Įvairi magnetinio rezonanso technika leidžia įvertinti širdies morfologiją (įskaitant trimatę rekonstrukciją), širdies funkcinius rodiklius, širdies masę, skilvelių sienelės ir vožtuvo judesius, intrakardinius ir ekstrakardinius darinius, skystį perikardo ertmėje, vainikinių arterijų ir šuntų praeinaSPECTRUM 2015/1

MRT magnetų įvairovė i MRT gaunamų vaizdų kokybė ir erdvinė skiriamoji geba priklauso nuo aparato sukuriamo magnetinio lauko indukcijos. Šiuo metu kasdienėje praktikoje „auksiniu standartu“ laikomi MRT aparatai su 1,5 T magnetu, bet ir 3 T aparatai vis dažniau panaudojami klinikiniame darbe. Didesnės indukcijos magnetinio lauko įrenginiais – apie 7 T – kol kas atliekami tik moksliniai tyrimai. Tačiau 2015 m. vykusioje konferencijoje „Arab Health“ profesorius dr. Siegfriedas Trattnigas (Vienos stipraus magnetinio lauko MRT centro vadovas) pranešė, kad kai kurios kompanijos domisi galimybėmis pradėti 7 T MRT sistemų gamybą universitetų ligoninėms. Šiuo metu pasaulyje įrengta apie penkiasdešimt 7 T MRT sistemų. Penkiuose pasaulio mokslo centruose naudojami didesnės galios – 9,4 T MRT aparatai. Trys iš jų Europoje (Tiubingene, Juliche, Mastrichte) ir du JAV (Mineapolyje ir Čikagoje). Dar galingesnis – 10,5 T – tomografas veikia Mineapolyje (JAV).

Stipriausias magnetinis laukas, planuojamas panaudoti žmogaus kūno MRT tyrimui, šiuo metu yra 11,7 T. Tokia magnetinio lauko indukcija yra didžiausia, kokią įmanoma pasiekti superlaidžiuose magnetuose naudojant niobio ir titano lydinį. 2011 m. pirmasis 11,7 T aparatas, skirtas tik galvos smegenų tyrimams, įrengtas Betesdoje (JAV). Antrasis aparatas įrengiamas „Neurospin“ moksliniame centre Saclay (Prancūzijoje), juo bus įmanoma atlikti viso kūno tyrimus.

pertvaros punkcija. Pasaulyje daugėja intraoperacinių MRT aparatų.

Pagrindinę radiologinių tyrimų dalį sudaro anatominio vaizdinimo metodikos, tokios kaip KT, MRT ir kt. Funkcinis vaizdinimas atliekamas rečiau, bet esant tinkamoms indikacijoms užima svarbią vietą diagnozuojant patologiją, vertinant ligos išplitimą ir stebint gydymo efektyvumą. Vienas iš vertingiausių funkcinio vaizdinimo tyrimų – pozitronų emisijos tomografija (PET). Šio tyrimo metu pacientui sušvirkščiama radiofarmakologinio preparato – biomolekulės (pvz., deoksigliukozės), žymėtos radioizotopu (pvz., F-18). Radioizotopo branduoliui skylant, generuojamas pozitronas, kuriam susijungus su netoliese esančiu elektronu išspinduliuojami du fotonai. Pastarieji yra užregistruojami ir sukuriamas vaizdas, rodantis audinių metabolizmo aktyvumą.

PET vaizdai puikiai atspindi audinių funkcines savybes, tačiau turi menką erdvinę raišką. Šiai problemai spręsti sukurti hibridiniai tyrimo metodai, kurie sujungia PET su anatominio vaizdinimo priemonėmis. Dauguma šiuo metu klinikinėje praktikoje naudojamų PET aparatų yra sujungti su KT (PET/KT).

Tačiau toks derinys – ne vienintelė galimybė.

Kartu su PET anatominėms detalėms įvertinti gali būti panaudota MRT. MRT/PET derinys turi kai kurių pranašumų prieš PET/KT. MRT gaunami minkštųjų audinių vaizdai yra didesnės kontrastinės skiriamosios gebos nei gaunami KT metodu. Be to, pati MRT turi unikalių funkcinio vaizdinimo galimybių – vandens difuzijos audiniuose vertinimas (DWI), traktografija, smegenų žievės aktyvacija (fMRT), BMR

Ateities perspektyvos i MRT yra daug žadantis metodas, kuriuo selektyviai tiriami tiksliniai audiniai ar ląstelės, naudojant naująsias molekulines kontrastines medžiagas.

Magnetiškai žymėtos mezenchimos kamieninės ląstelės yra viena iš sėkmingai besiplėtojančių eksperimentinių sričių. Kiaulių modeliuose MRT metodu tiriamas miokardo pažeidimo gydymo kamieninėmis ląstelėmis efektyvumas. Supermagnetinės nanodalelės taip pat naudojamos norint nustatyti aterosklerozines plokšteles ir jas charakterizuoti tiek gyvūnų, tiek žmonių modeliuose.

MRT jau laikomas pažangiu metodu, naudojamu intervencinėms procedūroms, kadangi nėra jonizuojančios spinduliuotės.

Jis sėkmingai taikomas atlikti įvairioms intervencinėms procedūroms, tokioms kaip balioninė angioplastika ir tarpprieširdinės

Grupė MRT specialistų Santariškių klinikose: (iš kairės) gydytojai radiologai K. Lušaitė ir D. Palionis, prof. L. Kimtys, radiologijos technologė J. Molienė, prof. N. Valevičienė, radiologas rezidentas G. Lengvenis

SPECTRUM 2015/1

spektrometrija ir kt. Jonizuojanti spinduliuotė nenaudojama MRT vaizdams gauti – paciento gaunama apšvita PET/MRT tyrimo metu yra kur kas mažesnė.

Techniškai PET ir MRT technologijas vis dėlto nėra paprasta suderinti. Fotodaugintuvai (angl. photomultiplier tube, PMT), naudojami PET ir PET/KT įrenginiuose, negali veikti stipraus magnetinio lauko aplinkoje. Todėl taikomi tokie techniniai sprendimai kaip fotodaugintuvų jungimas su scintiliatoriais per nuotolį panaudojant šviesolaidžius arba fotodaugintuvų keitimas lavininiais fotodiodais (angl. avalanche photodiode, APD). Be to, PET komponentai gali sukelti papildomų trikdžių MRT vaizdinimo procesui ir pabloginti gauto vaizdo kokybę; ir priešingai – MRT sukuriamas stiprus magnetinis laukas ir skleidžiami radijo impulsai gali trikdyti PET komponentų veikimą. Reikalingas kitoks būdas emisinio vaizdo duomenų susilpninimo korekcijos koeficientams gauti. PET/KT atveju šie duomenys apskaičiuojami pagal transmisinį KT vaizdą. MRT vaizduose neatsispindi elektronų tankis, todėl jų neįmanoma tiesiogiai konvertuoti į rentgeno spindulių susilpninimo žemėlapius.

MRT/PET, iš pradžių buvusi eksperimentine metodika, po truputį įsilieja į klinikinę praktiką. Šis hibridinio vaizdinimo būdas bus naudingas ne tik onkologijai, bet ir galvos smegenų, kaulų ir raumenų, kitų organizmo sistemų vaizdinimui. Plačios galimybės derinti puikios kontrastinės skiriamosios gebos MRT anatominius vaizdus ir MRT funkcinius tyrimus su PET atveria duris naujoms MRT/ PET klinikinėms indikacijoms ir moksliniams tyrimams.

D. Palionio nuotr.

mumą, miokardo perfuziją ir gyvybingumą, arterijų aneurizmą, arteriovenines malformacijas ir kt.

27

zvilgsnis v

Apie partiju finansavimo Prof. Egidijus Šileikis, Teisės fakulteto Viešosios teisės katedra

Dauguma tradicinių, t. y. įprasto (klasikinio) „sukirpimo“, Lietuvos teisininkų, netgi labai išprususių ir toliaregiškų kolegų – civilinės ar baudžiamosios teisės dėstytojų, iki šiol tikriausiai inertiškai mano, kad politinių partijų veikla ir daugiapartinės sistemos funkcionavimas ar patvarumas – tai pirmiausia istorijos bei politikos mokslų atstovų tyrimo objektas. Tam universitetinėse teisės studijose ar jas pratęsiančioje doktorantūroje esą neturėtų būti skiriama dėmesio. Išeitų, kad mokslininkas, kuris tyrinėja partijų veiklos ir jų finansavimo teisinį reglamentavimą, laviruoja ties jurisprudencijos riba, jo kūrybinės veiklos produktai – straipsniai turėtų būti publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „Politologija“ ar „Lietuvos istorijos metraštis“, o knygynų ar bibliotekų lentynose nesišlieti prie juridinės literatūros. Būtent tokio inertiško atmetimo ar skepticizmo įspūdis kilo man 1997 m., išleidus knygą „Politinių partijų institucionalizacija“ ir nesulaukus kokio nors didesnio profesionalių tyrėjų dėmesio, kritikos, pastabų. Tai negalėjo nestebinti lyginamuoju tyrimų požiūriu. Tose Vakarų Europos valstybėse, kuriose susiformavo atvira 4 ar 6 dominuojančių partijų sistema ir galioja jų viešasis (valstybės biudžeto lėšomis kasmet vykdomas) rėmimas, ypač Vokietijoje ir pastaraisiais metais Lenkijoje, partijų finansavimo teisė įsitvirtino kaip viena iš dinamiškiausių ir aktualiausių viešosios teisės tyrinėjimų krypčių, turinčių itin turiningų tarpdalykinių (mokestinių, civilinių, baudžiamųjų teisinių) aspektų. Tai, beje, įrodo Vilniuje, Seimo rūmuose, 2006 m. įvykusi tarptautinė teisės konferencija „Politinių partijų finansavimas Europoje“, kurioje pranešimus skaitė svečiai iš Lenkijos, Vokietijos, Vengrijos, Austrijos, kitų valstybių, ir jos medžiagos pagrindu garsioje leidykloje „Peter Lang“ 2008 m. tuo pačiu pavadinimu

28

Politinių partijų ir jų teikiamų kandidatų konkuravimu grindžiamos rinkimų kampanijos darosi kone nuolatinės. Retai pasitaiko tokių kalendorinių metų, kuriais nevyksta jokia (Seimo, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento, Respublikos Prezidento) rinkimų kampanija. Išimtys pasitaikė tik 1994, 2001, 2006 ir 2010 m. ir tikriausiai pasitaikys 2017 ir 2018 m. Todėl svarbu suprasti, kad partijų rinkimų kampanijų ir nuolatinės (tarp rinkimų kampanijų) vykdomos veiklos finansavimas gali būti laikomas sistemiškai esminiu jų veiklos bendrojo teisinio reglamentavimo aspektu.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

išleista knyga (joje – ir šių eilučių autoriaus straipsnis).

Kad ir kaip ten būtų, Lietuvoje nuo 2003 m. vis dažniau įsiplieskia plačios Seimo narių ir kitų politikų diskusijos dėl aukų partijoms ir jų iškeltiems kandidatams į Respublikos Prezidentus ar Seimo narius, taip pat valstybės kasmetinių dotacijų ir kitų daugiapartinės sistemos finansavimo elementų. Todėl Lietuvos Seimas 2004 m. išplėtojo ir kelissyk 2010–2013 m. keitė (griežtino) teisinį partijų finansavimo reglamentavimą. Tapo akivaizdu, kad įstatymų leidėjos teisėkūros lygmeniu suformuota tai, kas neatsispin-

di Lietuvos akademiniuose moksliniuose darbuose, t. y. teisės dėstytojai ir tyrėjai nebegali ignoruoti savitos ir sudėtingos teisės normų bei principų grupės, jos neidentifikuoti kaip partijų finansavimo teisės sistemos (arba bent bendrosios partijų teisinės padėties posistemės).

Todėl kolegės Elenos Masnevaitės (mano doktorantės) apgintõs pirmosios išsamios šios srities daktaro disertacijos („Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisinis reguliavimas Lietuvoje“, Vilniaus universitetas, 2010) pasirodymas buvo tam tikru požiūriu neišvengiamas (objektyviai SPECTRUM 2015/1

teises sistemos izvalgas determinuotas), nepaisant autorės pradinių subjektyvių svyravimų dėl konkrečios aktualios ir Lietuvoje beveik netyrinėtos tematikos pasirinkimo. Ši daugiau kaip 400 puslapių disertacija esmingai pakeitė minėtos srities Lietuvos konstitucinės ir administracinės teisės raidą, nors savaime nereiškė, kad užpildoma spraga teisės moksle, nes, kaip minėta, Seimas 2010–2013 m. kelissyk keitė tyrinėtą reglamentavimą.

Nauja ir kitokio, palyginti su kolegės disertacija, turinio bei struktūros šių eilučių autoriaus monografija „Partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgos“ (2014) tarsi idealiai pasirodė po to, kai Seimas sugriežtino partijos narių mokesčių reglamentavimą (nustatė maksimalius jų dydžius, tam tikras sumas mokančių narių pareigą deklaruoti turtą ir pajamas), įtvirtino partijų konkurentais (renkant aukas, keliant kandidatus) galinčius būti visuomeninius rinkimų komitetus, išdėstė atitinkamus įstatymus nauja redakcija. Atsirado pagrindas identifikuoti ir analizuoti pakitusią partijų finansavimo sistemą (jos pagrindą sudarančio įstatymų leidėjo pasirinkto modelio trečią variantą). Taigi leidinys apima pačius naujausius Seimo teisėkūros 2010–2013 m. pokyčius ir vien šiuo požiūriu (taip pat Konstitucinio Teismo 1993–2012 m. jurisprudencijos partijų tema itin išsamios kritiškos analizės aspektu) neturi analogų Lietuvos jurisprudencijoje.

Tarp analizuojamų Seimo naujadarų išskirtinio dėmesio nusipelnė: a) komercinių bankų paskolos partijoms jų einamajai, t. y. nuolatinei – tarp rinkimų vykdomai – veiklai finansuoti (pagausinant einamojoje sąskaitoje kaupiamas lėšas) ir ypač jų „prasidėjusioms rinkimų kampanijoms“ finansuoti (specialioje kampanijos sąskaitoje kaupiamoms lėšoms pagausinti); b) absoliučiai unikali (analogų iki šiol neturėjusi) Lietuvos rinkimų teisės naujovė – kandidatus į savivaldybių tarybas (taip pat į Europos Parlamentą) galintys kelti ir tuo partijoms prilygti (!) visuomeniniai rinkimų komitetai.

Beje, kai kurie iš įsteigtų komitetų („Alytaus piliečiai“, „Vieningas Kaunas“) tarsi SPECTRUM 2015/1

nušlavė konkuravusias tradicines partijas 2015 m. kovo 1 d. įvykusiuose Kauno miesto ir Alytaus miesto savivaldybės tarybos rinkimuose. Šių komitetų rinkimų kampanijų finansavimo reglamentavimas, ypač teisės gauti rinkėjų (fizinių asmenų) aukas įtvirtinimas, esmingai keičia partijų finansavimo teisės sistemą ir, nepaisant komitetų veiklos baigties pasibaigiant rinkimų kampanijai, ilgainiui gali turėti kardinalių padarinių daugiapartinės sistemos patvarumui.

Būtent tokia išvada formuluojama knygoje. Ją iš dalies jau patvirtino minėtų dviejų miestų tarybos rinkimų rezultatai.

Neįprasta knygos pavadinimo pabaiga „[...] sistemos įžvalgos“ sąmoningai parinkta siekiant atskleisti galimybę objektyviai taikomais metodais išgryninti (pateisinti, kritikuoti, prognozuoti) ne tiek įstatymų leidėjo esą atsitiktinai ar chaotiškai įvairiuose įstatymuose (pvz., Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatoje „Perkant paslaugas [...] reikalavimai netaikomi [...] paslaugų [...], skirtų politinei kampanijai, pirkimams, kai juos atlieka politinė partija“, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatoje „Mokesčio administratorius nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymu [...] privalo pervesti politinėms partijoms [...] 1 procentą pajamų mokesčio [...]“) įtvirtintus partijų finansavimo teisinio mechanizmo paskirus elementus (instrumentus), kiek šių ar kitų galimų elementų visumoje ir jos vertinimo konstitucinėse ištakose bei teoriniuose požiūriuose atsispindinčias prielaidas matyti (ir sprendžiant ginčus teismuose kūrybingai taikyti) savitą turinį, paskirtį, siekiamybę turinčią teisinio reglamentavimo koncepciją, kuri: a) atitinka gležnos ir kintančios Lietuvos daugiapartinės sistemos skaidrumo ir patvarumo poreikius; b) turi užtikrinti viešąjį interesą (daugiapartinei sistemai esminę reikšmę turinčio privataus ir viešojo finansavimo viešumą, kontrolę, teisėtumą) ir nepaneigti teisėtų partijų lūkesčių, kylančių iš atitinkamų teisės normų ir pradėtų procedūrų joms įgyvendinti; c) turi būti harmoninga dualistinė pagal partijų socialinę prigimtį ar joms tenkančių kasmetinių valstybės biudžeto asignavimų

(bendros dotacijos) santykį jų „nuosavų lėšų“ požiūriu; d) unikali pagal laviravimą ties viešosios ir privatinės teisės suponuojamų principų sąlyčio ar sankirtos riba (ypač rinkimų kampanijose sudaromų aukojimo sutarčių ir netesybų jų nevykdant požiūriu); e) sudėtinga pagal atsispindėjimą keliuose teisinio reglamentavimo lygmenyse (konstituciniame, įstatymų, valdymo aktų, teismų jurisprudencijoje); f) nusipelnanti būti dėstoma universitetinėse teisės studijose (specializuotų, t. y. pagilinančių, studijų lygmenyje).

Be tokių įžvalgų neįmanoma tinkamai vertinti, juo labiau moksliškai analizuoti, pvz., knygą atidavus leidyklai 2014 m. liepos 11 d. priimtą Respublikos Prezidentės dekretą Nr. 1K-1900, kuriuo vetuojamas Seimo priimtas įstatymas, numatęs vien partijų ir jų narių ar rėmėjų individualių poreikių (interesų) tenkinimą, t. y. partijų, didesnę savo lėšų dalį gaunančių iš valstybės biudžeto (taigi tų, kurioms pagal rinkimų rezultatus atitinkančios kasmet paskirstomos valstybės biudžeto dotacijos dalys sudaro daugiau kaip 50 procentų jų visų pajamų), privilegiją nesilaikyti viešųjų pirkimų bendrų reikalavimų, jei perkama „nuosavomis lėšomis“ (pvz., sukauptomis iš narių mokesčių). Dekrete pažymėta, kad teisinis reguliavimas, kai bendrieji reikalavimai netaikomi „politinių partijų atliekamiems pirkimams, išskyrus pirkimus, kuriuos politinės partijos atlieka valstybės biudžeto lėšomis“, prieštarauja viešajam interesui užtikrinti politinių partijų veiklos ir lėšų panaudojimo skaidrumą.

Paprasčiau tariant, skeptikui nesunku argumentuotai teigti, kad nėra jokios (sudėtingos ar subalansuotos) normų, reguliuojančių partijų finansavimą „iš vidaus“ ir „iš išorės“, sistemos, tačiau gerokai sunkiau pagrįsti, kad sąlygiško tos sistemos ir jos posistemių buvimo (atsispindėjimo atitinkamuose teisės aktuose, teismų sprendimuose) mokslinės įžvalgos suformuluotos neįtikinamai ar ydingų metodų ir pačių naujausių įstatymų pakeitimų, esmingai keičiančių tą sistemą, pagrindu.

29

pradedanciosios imones v

Mokslininku idejos Nijolė Bulotaitė

E. Kurausko nuotr.

Pradedančiųjų įmonių (start-ups) kūrimasis prie universitetų ir mokslo centrų jau populiarėja ir Lietuvoje. Pagal Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros projektą „Inovatyvaus verslo kūrimo skatinimas“ (INOVEKS) Vilniaus universiteto mokslininkai įsteigė penkias įmones. Šiame žurnalo numeryje pristatysime dar dvi iš jų, jau galinčias kiek daugiau papasakoti apie savo patirtį ir planus.

Dr. Marius Dagys kartu su kolegomis įkūrė įmonę UAB „Bioanalizės sistemos“

Prietaisas, palengvinantis ir paspartinantis gydytojų darbą i Dalyvaudamas projekte Biochemijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Marius Dagys kartu su kolegomis įkūrė įmonę UAB „Bioanalizės sistemos“. Biochemikai aktyvūs diegiant mokslinius tyrimus į praktiką, tad įdomu sužinoti, kaip jiems tai sekasi, kokias kliūtis reikia įveikti, kas sudėtingiausia.

Dr. M. Dagys teigia, kad norėjo ne tik rašyti mokslinius straipsnius, bet ir nuveikti kažką konkretesnio, parodyti praktinę tyrimų naudą visuomenei. Biochemijos instituto Bioanalizės skyriaus darbuotojai turi didelį įdirbį biojutiklių tyrimuose ir gamyboje, o 2013 m. bene daugiausia dėmesio skyrė karbamido biojutiklio kūrimui.

Tuometinis instituto direktorius habil. dr.

V. Laurinavičius pasiūlė dr. M. Dagiui prisijungti prie kolegų, kartu siekti išplėtoti naujas technologijas iki prietaisų prototipų ir pasistengti jas komercializuoti. Atlikę preliminarią rinkos analizę, apklausę potencialius klientus, mokslininkai nusprendė, kad tokio tipo prietaisai kaip karbamido koncentraciją įvairiose terpėse matuojantis analizatorius turėtų būti paklausūs, todėl įsteigė įmonę ir pradėjo veiklą.

Paklaustas, ar sunku įsteigti įmonę, pašnekovas teigė: „Domiuosi mokslo rezultatų praktiniu pritaikymu, esu anksčiau rengęs projektus ir jiems vadovavęs, todėl formaliai įkurti įmonę nebuvo sudėtinga. Tam tikrų sunkumų kilo vėliau, įmonę jau įkūrus, nes nuo tada prasideda finansinės išlaidos įmonės veiklai užtikrinti, naujų veiklos sričių

30

paieška. Todėl įkuriant įmonę reikėtų tiksliai susiplanuoti veiklą.“ Kodėl mokslininkai nusprendė kurti įmonę? „Nutarėme įsteigti įmonę dar neturėdami galutinių prietaisų variantų, kadangi didelė darbuotojų patirtis šioje srityje leido įžvelgti bei pasiūlyti ir kitų bioanalizės paslaugų, tokių kaip skubus, bet komplikuotas įvairių metabolitų nustatymas. Be to, jau pradėję veiklą gavome užsakymų pagaminti biojutiklinių membranų – gliukozės bioanalizatorių esminių funkcinių komponentų. Tokių užsakymų tikimės ir ateityje, – įmonės steigimo priežastis nurodo dr.

M. Dagys. – Dėl tos pačios priežasties – kad įmonėje dirba mokslininkai, turintys didelę fermentinių membranų gamybos patirtį – buvo pradėti vykdyti gliukozinių membranų, skirtų jau veikiantiems gliukozės matavimo prietaisams, gamybos užsakymai.

Tokius užsakymus didesniam spektrui metabolitų tikimės plėsti, kai rinkoje pasirodys ir nauji pačių sukurti prietaisai.“ Biochemijos instituto Bioanalizės skyriaus mokslininkai kartu su partneriais tolesniam technologijos tobulinimui ir prototipų kūrimui yra gavę paramą iš MITA administruojamos Europos mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir bendradarbiavimo programos „Eureka“. Kuriamas prietaisas bus skirtas inkstų ligomis sergančių žmonių, kuriems atliekamos hemodializės procedūros, gydymo kokybei gerinti. Inkstų sutrikimų turintys pacientai, kuriems atliekama hemodializė, paprastai 12 valandų per savaitę turi būti prisijungę prie hemodializės aparato. Pagrindinis iš

kraujo išvalomas junginys – karbamidas. Šiuolaikiniuose hemodializės prietaisuose yra detektorius, stebintis karbamido koncentraciją ištekančiame dializate, aparatūra modeliuoja, kiek kartų sumažėjo jo koncentracija kraujyje nuo procedūros pradžios. Tačiau iš to mažai naudos, jei nežinai, kokia buvo karbamido koncentracija kraujyje procedūros pradžioje. Kartą per savaitę pacientų kraujo mėginiai siunčiami į laboratoriją tyrimams, tačiau per tą laiką karbamido koncentracija kraujyje gali pasikeisti. Kuriamas prietaisas galės išmatuoti karbamido koncentraciją kraujyje vietoje ir greitai (maždaug per minutę). Didelė dalis inkstų sutrikimų turinčių žmonių – diabetikai, todėl planuojama, kad prietaisas matuos ir gliukozės kiekį kraujyje. Be to, į prietaisą bus integruota natrio ir kalio jonų koncentracijos kraujyje stebėjimo funkcija – jų kiekio svyravimai dializės metu gali būti pavojingi sveikatai ir net gyvybei. „Tiesą sakant, mintis sukurti realaus laiko karbamido analizatorių taip pat gimė iš didelio noro įdiegti jau turimą mokslininkų patirtį į praktiką. Džiugu, kad tokias idėjas pirmiausia palaikė VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Nefrologijos centro medikai. Pasitarę su medikais išsirinkome ir kitus papildomus parametrus, kurių analizės technologijas, mūsų manymu, galėtume nesunkiai sukurti. Planuojame prietaisą gaminti keliais etapais – sukonstravę pirmąjį prototipą, nustatysime galimus trūkumus ir tik tuomet gaminsime galutinį variantą“, – pasakojo dr. M. Dagys.

SPECTRUM 2015/1

igyvendinamos versle

Fizikai verslo idėjų nestokoja i Fizikos fakulteto Radiofizikos katedros darbuotojas dr. Saulius Rudys su sūnumi dalyvaudami šiame projekte įsteigė įmonę „Eteronas“, kuriančią minimaliai matomas palydovines antenas. Mokslininkas jau turėjo idėją, kai MITA paskelbė apie INOVEKS projektą. Reikėjo įdėti nemažai pastangų norint pagrįsti savo idėją, parodyti, kad ji verta dalyvauti projekte, pateikti skaičiavimus.

SPECTRUM 2015/1

Bet atsiradus projektui buvo daug lengviau apsispręsti ir imtis šią idėją įgyvendinti, sumažėjo finansinių rūpesčių našta, jie galėjo įsigyti reikalingų medžiagų, paslaugų. „Produkto – specialios palydovinės antenos gamybai artėjant prie pabaigos rengiame tinklalapius, kad galėtume jį pristatyti potencialiems vartotojams. Bandysime kreiptis ne tiesiogiai į vartotoją, o į verslininkus ir įmones, užsiimančias palydovinių antenų montavimu, kurios jau turi savo klientų ir išmano vietinės rinkos specifiką. Manome, kad toks modelis mums bus naudingesnis, nes šiai antenai montuoti reikia žinių ir kvalifikacijos“, – sakė S. Rudys, paklaustas, kaip sekasi įgyvendinti idėją ir plėtoti verslą.

Mokslininkas tikisi komercinės naudos, tačiau puikiai supranta, kad komercinė veikla susijusi su rizika. Net jei kuriamas produktas pasižymi išskirtinėmis savybėmis, ar vartotojas norės mokėti didesnę kainą? „Mes kuriame nišinį produktą – panašių į mūsų nėra. Nesitikime, kad bus masiškai pereita prie tokių antenų. Šis produktas brangesnis nei įprastinė palydovinė masinės gamybos antena. Jo kainą kelia naudojamos medžiagos, be to, kiekviena antena – individuali, pritaikyta konkrečiam pastatui.

Plokščia ir minimaliai matoma antena – mūsų produkto privalumas. Tai esminė savybė, kuri turėtų kompensuoti kiek didesnę kainą“, – tvirtina mokslininkas.

Lietuvoje tipines palydovines antenas draudžiama montuoti ant paveldo objektų.

Mokslininkų sukurtą anteną galima sumontuoti ant paveldo objekto ir ji negadintų vaizdo. Paklaustas apie įkurtos įmonės veikloje dalyvaujančius žmones, S. Rudys sako, kad turėti kolektyvą visada gerai, bet tai ir didelė atsakomybė, nes jį reikia išlaikyti. Kartais pajamų paieška gali atimti daugiau laiko nei idėjos generavimas ir darbas kuriant produktą. Taigi yra savų pliusų ir minusų.

S. Rudys patvirtino, kad suderinti mokslinį darbą ir verslą, komercinę veiklą gana sunku, nes tai atima daug laiko, bet jis tikisi, kad pavyks, nors galimi ir kiti veiklos scenarijai. Sėkmingą sukurtą verslą visados galima parduoti, jei jis patrauklus pirkėjui. Tada galima imtis kitos idėjos, nes ši tik viena iš daugelio, kurias galima plėtoti.

Taigi mokslininkai gerų idėjų tikrai nestokoja. Reikia tik palinkėti jiems sėkmės ir verslo pradžiai reikalingos paramos, kurią galbūt pradės teikti ir universitetas, matydamas tokios veiklos perspektyvas ir naudą.

E. Kurausko nuotr.

Mokslininkas patikino, kad užsienyje šiuo metu tokių prietaisų nėra. Lietuvių kuriama technologija yra pažangi, prietaisas bus nebrangus ir patogus, o vieno matavimo kaina nesieks vieno euro cento. „Manome, kad su šia technologija pirmaujame. Orientuojamės ir į užsienio rinkas, nes Lietuvos rinka nedidelė. Jau yra susidomėjusių šiuo prietaisu ir Rytų, ir Vakarų Europoje. Domisi ne tik investuotojai, bet ir medicininės įrangos platintojai“, – džiaugėsi dr. M. Dagys.

Paklaustas, ar sunku suderinti mokslą ir verslą, jis patvirtino, kad tai labai sudėtinga: „Mokslininkas negali užsiimti vien praktika, nes jeigu kuriamas produktas nepasiteisins, neturintis publikacijų ir projektų darbuotojas bus išstumtas iš mokslo ir praras darbo vietą universitete. Universiteto mokslininkai kas penkerius metus pretenduoja į mokslo darbuotojų etatus iš esmės pagal publikacijų skaičių. Tokiu atveju kone vienintelė išeitis praktikams yra darbas finansiškai tvirtoje kompanijoje su aiškiai apibrėžtomis ilgalaikėmis perspektyvomis. Pradėti ką nors nuo pradžių moksle yra sudėtinga. Jei norima daugiau posūkių į praktiką ir daugiau tokių projektų, reikia sukurti mechanizmą, kriterijų sistemą, kaip įvertinti žmones, kuriančius produktus, ir numatyti galimybes jiems sugrįžti atgal į fundamentinius tyrimus. Būtent todėl aš ir toliau dirbu ir fundamentiniame moksle – tyrinėju aukšto srovės tankio nanostruktūrų pagrindo bioelektrokatalitines sistemas, turiu išsiugdęs kelis gerus jaunuosius mokslininkus, kurie padeda atlikti tyrimus ir taip palengvina darbus.

Universitetui ir Lietuvos mokslo politikos formuotojams linkėčiau pagalvoti, kaip pagerinti esamą situaciją“, – sako mokslininkas ir įmonės kūrėjas dr. M. Dagys.

Dr. Saulius Rudys su sūnumi įsteigė įmonę „Eteronas“

31

izvalgos v

v

Siuolaikiskas poziuris i v

dr. Dalia Šatkovskienė, Teorinės fizikos ir astronomijos institutas

32

Globalizacija kelia naujus iššūkius, paversdama mokslą konkurencingos ekonomikos ir visuotinės žmonių gerovės pagrindu. Kad ir kur pasisuktume, girdime apie inovacijų, naujų technologijų kūrimo ir greitesnio jų įsisavinimo svarbą.

mokslo srityse (vyrai dominuoja tiksliuosiuose moksluose ir technologijose, tuo tarpu moterys sudaro daugumą socialiniuose ir humanitariniuose moksluose).

Vertikalioji diskriminacijos forma pasireiškia lyčių disbalansu valdymo struktūrose (visose mokslo srityse vyrai užima aukščiausias akademines mokslo valdymo pozicijas), kur yra sprendžiami žmogiškųjų ir finansinių resursų paskirstymo ir mokslo plėtros krypčių klausimai.

Tyrimai rodo, kad problemos egzistavimo priežastys yra glaudžiai susijusios su visuomenėje vyraujančiais profesiniais stereotipais (moteriškos/vyriškos profesijos),

pasenusiomis, neskaidriomis ir šališkomis institucinėmis praktikomis universitetuose ir mokslo institutuose, vyraujančia moterims nepalankia maskulinistine mokslinio darbo kultūra. Įdomiausia, kad akademinė ir, atrodytų, labiausiai išsilavinusi visuomenė, jeigu tai tiesiogiai nesusiję su jos tyrimo sritimi, nėra linkusi domėtis ir spręsti savo socialinių problemų, priskirdama jas socialinių mokslų kompetencijai, o šie jas tiria, bet nesprendžia. Šiuolaikinė samprata i Per amžius moterys susikūrė skirtingą nuo vyrų darbo ir bendravimo kultūrą, valdy-

J. Grigelytės nuotr.

Pokyčiai visuomenėje i Nesunkiai galime suprasti, kad gabių tiksliesiems mokslams žmonių skaičius yra ribotas. O šie mokslai labai susiję su naujų, inovatyvių technologijų kūrimu. Juolab ne kiekvienas gali būti mokslininku. Be to, esamas galimų specialistų skaičius sumažėja ir dėl pasikeitusių emigracijos krypčių bei kitų priežasčių. Taigi didžiausioms mokslo erdvėms, tarp jų ir Europos Sąjungai (ES), ima trūkti talentingų žmonių. Štai čia ir prisimintos talentingos moterys, kaip galimybė papildyti minėtą skaičių.

Iš esmės pakito ir mokslinio tiriamojo darbo technologijos. Buvo laikai, kai įstoję į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą visi mokėsi tekinti ir frezuoti metalą, gaminti varžtus ir veržles. Prireikus mokslininkai galėjo kreiptis net į stiklapūtį. Taigi eksperimentinis darbas buvo susijęs su savadarbės, unikalios aparatūros gamyba. Dabar to beveik nebepamatysite. Kompiuterinis gamtoje vykstančių procesų modeliavimas, specialiai laboratoriniams tyrimams pagaminti sudėtingi prietaisai ir ypač išgrynintos ir paruoštos medžiagos, kompiuterinės tiesioginio internetinio ryšio sistemos leidžia ne tik atlikti kur kas tikslesnius ir subtilesnius eksperimentus, bet ir patogiau jaustis mokslininkui. Tai nutiesia platesnius kelius ir moterims savo talentus pritaikyti tiksliuosiuose moksluose.

Atlikti situacijos tyrimai parodė, kad mokslininkų bendruomenė nesubalansuota pagal lytį. Išskiriami du problemos aspektai: horizontalioji ir vertikalioji diskriminacijos pagal lytį formos. Pirmoji jų pasireiškia didele lyčių disproporcija

v

Dr. D. Šatkovskienė apgailestauja, kad Lietuva, įgyvendindama ES lyčių lygybės politiką moksle, nėra tarp lyderių

SPECTRUM 2015/1

lyciu lygybe moksle mo stilių ir net vertybių sistemą. Daugeliu atvejų tai labai vertinga patirtis ir ją reiktų tinkamai panaudoti. Moterys sudaro 50 proc. gyventojų ir didelę dalį mokesčių mokėtojų. Taigi jos turi teisę ne tik dirbti mėgstamą darbą, bet ir gauti lygų su kolegomis vyrais atlygį bei spręsti visuomenei svarbius klausimus, o kartu ir dalyvauti ne tik mokslo tiriamajame darbe, bet ir mokslo valdyme, svarstant, kokias mokslo sritis ir kryptis reikia plėtoti, kur nukreipti žmogiškuosius ir finansinius resursus ir pan.

Gilesnė analizė rodo, kad įvairiapusiškos lyčių patirties neįskaitymas moksle trukdo mokslo raidai, tarpdisciplininių mokslo šakų atsiradimui, didina įtampas mokslo visuomenėje.

Atmetus išankstinę prielaidą apie lyčių socialinį tapatumą ir kaip svarbų faktorių įtraukus lyčių skirtumus, susiformavo nauja lyčių lygybės koncepcija. Šiuolaikinės lyčių lygybės sampratos esmė – užtikrinti lygias galimybes abiejų lyčių mokslininkams panaudoti savo talentus ir siekti karjeros moksle, atsižvelgiant į lyčių skirtumus.

Lyčių lygybės moksle strategija i 2013 m. Vilniaus universiteto koordinuojamo FP7 SAPGERIC projekto organizuotoje aukšto lygio tarptautinėje politinėje konferencijoje „Struktūriniai pokyčiai, skatinantys lyčių lygybę mokslo organizacijose“ buvo pristatyta Europos Sąjungos lyčių lygybės moksle politika ir didžiulė Europos Komisijos projektų (FP5, FP6 ir FP7) patirtis nagrinėjant ir sprendžiant lyčių lygybės problemą ES šalių narių universitetuose. Problemos sprendimo strategijos esmę sudaro visų lygių suinteresuotų institucijų koordinuota veikla įgyvendinant lyčių lygybės nuostatas mokslo organizacijose. Ir tai galima suprasti, nes be politinės paramos, įtvirtintos įstatymuose, papildomo finansavimo, koordinavimo ir stebėsenos, universitetų ir mokslo institutų vadovų, mokslo visuomenės supratimo, kad institucijų moder-

SPECTRUM 2015/1

V. Jadzgevičiaus nuotr.

v

Žymios Europos mokslininkės (iš kairės: prof. Maria Helena Nazaré ir dr. Ines Sanches de Madariaga) konferencijoje pristatė įvairius ES lyčių lygybės moksle politikos aspektus

nizavimas, įtraukiantis ir priemones, reikalingas lyčių lygybei užtikrinti, yra būtina šiuolaikinio mokslo plėtros sąlyga, tokie svarbūs mokslo visuomenei pokyčiai vargu ar įmanomi.

Lietuva atsilieka i Mūsų šalis, įgyvendindama ES lyčių lygybės politiką moksle, deja, nėra tarp lyderių. Siekiant suprasti, kodėl struktūriniai pokyčiai, skatinantys lyčių lygybę mokslo institucijose, vangiai skinasi kelią Lietuvoje, ir vykdant Vilniaus universiteto koordinuojamą GEIRICA projektą, finansuotą Norvegijos finansinių mechanizmų ir Europos ekono-

minės erdvės fondo, buvo atlikta įvairaus lygio mokslo funkcionavimą užtikrinančių vadovų (pradedant nuo atsakingų ministerijų viceministrų, jų atitinkamų skyrių vadovų, LMT, mokslo institutų ir mokslo centrų, universitetų administracijų vadovų, dekanų ir katedrų vedėjų) apklausa. Iš viso buvo apklausta apie 300 respondentų.

Apklausos metu buvo pateikti ES lyčių lygybės mokslo politiką, priimtą bendru šalių narių sutarimu, atspindintys klausimai. Iš maždaug 70 gautų atsakymų galima tvirtai teigti, kad dauguma respondentų nėra susipažinę su problema ir tiesiogiai jų darbą veikiančiomis politinėmis ES nuostatomis.

Lietuvos mokslo ir studijų institucijose moterys sudaro 48 proc. visų tyrėjų, turinčių mokslo laipsnį. Tačiau moterų, einančių aukščiausias A kategorijos pareigas, skaičius 2010 m. buvo mažiausias ES. Tarp akademinio personalo moterims tenka 2 procentai A kategorijos pareigų, vyrams – 13 procentų. Lietuvos indeksas, parodantis sunkumus moterims siekti aukščiausių pareigų, yra vienas didžiausių ES – 27.

Lietuvos statistikos departamento duomenys

33

Azijos kulturu tyrimai

Indijos siaubo filmai: gotika, demonai ir... erotika

Dr. Deimantas ValančiūnaS,s, Filologijos fakultetas, Orientalistikos centras

Iš pirmo žvilgsnio Indijos kinas (populiariai vadinamas Bolivudu) – tai jausmingos melodraminės meilės istorijos, trunkančios apie tris valandas, kurių pusę užima dainos ir šokiai; stereotipiniai, lengvai nuspėjami personažai; pernelyg akivaizdi, dirbtinė vaidyba. Ar iš tiesų visi indiški filmai yra vienodi? Ar egzistuoja Indijoje kino žanrai ir ar indai kuria siaubo filmus?

Galima numanyti, kad klausiančiojo veide atsiras nuostaba išgirdus atsakymą „taip“, tačiau Indijoje kuriami siaubo filmai – galbūt kitokie nei jų atitikmenys Vakaruose, bet ne ką mažiau įdomūs kaip tyrimo objektai.

Indijos kino retrospektyva i Daugiausia pasaulyje vaidybinių filmų pagaminanti kino industrija yra nepaprastai daugialypė ir skirtinga (ypač dinamiška pastarąjį dešimtmetį). Tiesa yra ir tai, kad komercinis Indijos kinas per šimtą savo gyvavimo metų iškristalizavo specifinį estetinį ir naratyvinį formatą, kuris Vakarų žiūrovui, pripratusiam prie žanrinio kino, gali pasirodyti keistas, paviršutiniškas ir monotoniškas. Žanrai susiformavo jau pačioje Indijos kino pradžioje. Galima teigti, kad Indijos kinas prasidėjo nuo mitologinio žanro, kadangi pirmasis ilgo metražo filmas Indijoje „Valdovas Hariščandra“ („Raja Harischandra“), kurį režisavo Dadasahebas Phalke 1913 m., buvo būtent mitologinis, paremtas epinės poemos „Mahabharata“ siužetu.

D. Phalke kino menu susižavėjo pažiūrėjęs prancūzų filmą apie Kristaus gyvenimą – tai paskatino režisierių ne tik mokytis Vakarų kino technikos, bet ir sukurti indiškąjį religinį/mitologinį atsaką – filmą, kuris turėjo

34

SPECTRUM 2015/1

įtakos tautinės savivokos ir nacionalistiniams projektams XX a. pradžioje.

Po „Valdovo Hariščandros“ mitologiniai filmai buvo gausiai kuriami ir tiražuojami, tačiau nemažo populiarumo sulaukė ir vadinamieji kaskadinio (angl. stunt) žanro filmai, kuriuose buvo gausu akrobatinių triukų, spalvingų kostiumų, „Tūkstančio ir vienos nakties“ naratyvinių interpretacijų.

Ketvirtajame dešimtmetyje kinui atradus garsą, kaskadinio žanro filmus pakeitė istoriniai filmai, o nuo šeštojo dešimtmečio Indijoje buvo populiarūs socialinės tematikos (angl. socials) filmai, gvildenę aktualias urbanizacijos, nedarbo, šeimos ir visuomenės problemas. Penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose Indijos kinas įtvirtino tam tikrus estetinius ir kompozicinius principus, kurie su lengvomis variacijomis išsilaikė iki pat šių dienų. Specifinei indiško filmo estetikai nepaprastai didelę svarbą turėjo faktas, kad Indijoje ilgą laiką nebuvo vadinamosios segmentuotos auditorijos – taigi vienas SPECTRUM 2015/1

filmas turėjo patenkinti pačios įvairiausios publikos (skirtingų socialinių sluoksnių, amžiaus, lyties atstovų) skonius ir lūkesčius.

Todėl nenuostabu, kad tame pačiame filme yra pertekliškai gausu tiek dramatiškų šeimyninių konfliktų, tiek romantiškų meilės istorijų, komiškų intarpų, herojiškų kautynių – ir, be abejo, dainų ir šokių. Dainos ir šokiai į indiško filmo estetinį korpusą buvo inkorporuotos natūraliai – Indijos kino tyrinėtojai seniai yra pastebėję ir išskyrę hibridinę indiškojo filmo prigimtį, kuriai pamatus padėjo klasikiniai ir tradiciniai menai: sanskrito ir folkloriniai teatrai, epinė literatūra. Tačiau didžiausią įtaką padarė XIX a. parsių teatras. Parsių (zoroastrų išeivių iš Irano) teatras Indijoje buvo savotiška pramoginė kultūra, pasižymėjusi ypač įspūdingomis dekoracijomis ir scenografija, melodraminiais pjesių siužetais bei dainų ir šokių intarpais – kaip tik šie elementai ir migravo į indiško filmo estetinį korpusą, paversdami kiną ne vien tik naratyviniu,

bet ir vizualiu reginiu. Poetika ir šokis filme dažnai yra integracinė naratyvo dalis – jais filme komunikuojami lyriniai momentai, svajonės ir meilės prisipažinimai. Nors tokioje estetinėje terpėje, kurioje veikiama pagal „vienas filmas daugeliui žiūrovų“ formulę, konvenciniai žanrai ir palikdavo savo įspaudus (pvz., detektyviniai, kriminaliniai žanrai, net – vesternai), tačiau neturėjo tokios aiškios paskirties kaip Vakarų kino tradicijoje, kur žanrai vis dėlto yra paremti žiūrovų segmentacija, marketingu ir tam tikrais naratyviniais/vizualiais lūkesčiais.

Indijos siaubo filmai – unikalus žanras i Kino diskusijos apie gana specifinius žanrus, kaip antai „siaubo“, „mokslinė fantastika“, „trileris“, yra nulemtos tam tikrų estetinių bei naratyvinių standartų ir gali išprovokuoti atmetimo ar net ironiškas reakcijas susidūrus su šiais žanrais kitose kinematografinėse kultūrose. Todėl norint suprasti Indijos siaubo filmus neiš-

35

Azijos kulturu tyrimai vengiamai būtina kontekstualizuoti šiuos filmus atsižvelgiant į tas jau aptartas specifines kultūrines tradicijas, kurios nulėmė Indijos kino formatą.

Tam tikros gotikinės temos Indijos kine yra aptinkamos jau nuo šeštojo dešimtmečio – filmas „Rūmai“ („Mahal“), pastatytas 1949 m. režisieriaus Kamalio Amrohi, yra žymus tokiais gotikinei estetikai būdingais kinematografiniais elementais kaip paslaptinga atmosfera, apsėsto namo mizanscena, pranašystės ir mirusios moters vėlė (nors filmo pabaigoje ir išaiškėja, kad jokios vėlės iš tiesų nėra ir kad visa tėra įsimylėjusios moters maskaradas). Filmas dėl savo paslaptingos ir mistinės atmosferos tapo labai populiarus ir panašūs motyvai (t. y. antgamtiniai ir paslaptingi reiškiniai, kurie filmo pabaigoje yra demaskuojami kaip maskaradas – greičiausiai dėl ganėtinai svetimos „vaiduoklio“ idėjos Indijos kultūroje, kur dominuojanti hinduistinė reinkarnacijos tradicija nulemia ir žiūrovų poziciją pomirtinio gyvenimo atžvilgiu) Indijos kine aptinkami iki pat aštuntojo dešimtmečio, kada ir gimė tikrasis Indijos siaubo kinas.

Gimė jis emigrantų iš Pakistano šeimoje: F. U. Ramsay ir jo septynių sūnų nuosavomis lėšomis įkurtoje studijoje. Ramsay šeima savo karjerą pradėjo nuo detektyvinio siužeto filmų, tačiau vienas jų filmas tapo lemtingas. Jis taip pat buvo detektyvinio žanro, tačiau vienos trumpos scenos metu kino salėje žiūrovai apmirdavo: vyksta muziejaus apiplėšimas, skamba signalizacija, atvažiavusi policija žibintuvėliais nušviečia laiptus, o jų viršuje – siaubingas monstras, kurio nesužeidžia kulkos! Vėliau paaiškėja, kad tai tiesiog plėšikas, užsidėjęs monstro kaukę ir neperšaunamą liemenę. Tačiau šis nedidelis intarpas Indijos kino žiūrovui buvo toks naujoviškas, nepatirtas ir užburiantis, kad Ramsay šeima iš karto suprato: Indijai reikia siaubo kino. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad Indijoje gana plačiai cirkuliavo vakarietiškoji kino produkcija, taip pat ir britiškosios „Hammer Horror“ studijos klasikiniai siaubo filmai – „Drakula“, „Frankenšteinas“ ir „Mumija“, kuriuos su dideliu pasimėgavimu žiūrėjo ir Ramsay šeima. Tačiau vakarietiška produkcija veik nepasiekė didžiulės dalies kaimo ir mažųjų urbanistinių centrų auditorijos, kuriai reikėjo savo, autentiško kino. Ta linkme dirbdami broliai Ramsay sukūrė savitą, analogų pasaulio kine neturintį žanrą – indiškąjį siaubo filmą, indiškąją gotiką.

Broliai meistriškai filtravo vakarietiškų filmų siužetus, perrinkdami ir „pasisko-

36

lindami“ pačius efektyviausius momentus bei personažus ir juos „indianizuodami“ – adaptuodami prie kultūrinio ir naratyvinio Indijos kino landšafto. Negalėdami (o greičiausiai ir nenorėdami) atsiriboti nuo Indijos kino rinkos ir žiūrovų lūkesčių, broliai Ramsay kūrė savitą eklektišką atmosferą: siaubo scenas su monstrais ir antgamtinėmis būtybėmis derino su romantinėmis meilės istorijomis, gotikinę mizansceną, kupiną apleistų namų, žaibų plaikstomų naktų bei paslaptingų griuvėsių – su dainų ir šokių intarpais, o kraupius ir magiškus momentus – su komiškais ir koviniais elementais. Ši brolių Ramsay sukurta formulė, kurioje gotikinė eklektika perpinta tradicine Indijos kinui būdinga estetika, tapo nepaprastai populiari. Jų mažo biudžeto filmai – „Senoji šventykla“ („Purana Mandir“), „Dykynė“ („Veerana“), „Uždaros durys“ („Bandh Darwaza“), „Samris“ („Samri“) – su mažai žinomais aktoriais ir neretai pasikartojančiais scenografiniais rekvizitais tapo sensacijomis ir užkariavo mažųjų miestelių kino ekranus.

Indijos siaubo filmai: temos, baimės ir fantazijos i Gana įdomus yra ir teminis Indijos siaubo kino aspektas. Indijos mitologijoje gausu pačių įvairiausių monstrinių personažų (pvz., demonas Ravana iš epo „Ramajana“) ir Indijos kinas sukūrė specifinių mito ir siaubo filmų, paremtų išskirtinai indiškais populiariaisiais naratyvais (pvz., kino istorijomis apie kobras, kurios įgauna moterų pavidalą ir keršija jas nuskriaudusiems žmonėms, arba deives, skubančias į pagalbą savo garbintojoms, kad apgintų jas nuo negandų – kartais ypač grafiškai žiauriomis scenomis). Šie naratyvai yra populiarūs ir dabar, susilaukia pačių įvairiausių perdirbinių ir interpretacijų. Nepaisant to, aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Indijos žiūrovą labiau domino adaptuoti ir pakeisti vakarietiški demoniškieji personažai ir egzotiški Vakarų kultūros atspindžiai, vienas kurių – nepaprastai stilizuotos, tačiau simboliškai turtingos erotinio pobūdžio scenos. Gotikinė estetika jau nuo XVIII a. vadovaujasi tam tikra transgresine strategija – suteikti SPECTRUM 2015/1

Nuotraukose: kadrai iš Indijos siaubo filmų ir plakatų SPECTRUM 2015/1

pasimėgavimą skaitytojui (ar žiūrovui) peržengiant pačias įvairiausias moralines ribas, kurios kūrinio pabaigoje dažniausiai sugrąžinamos. Taigi ir brolių Ramsay gotikinė filmų estetika kūrė įdomią ideologinę kinematografinę aplinką – smalsiam žiūrovui siūlė Vakarus primenančią egzotinę ir tamsią mizansceną su erotiniais motyvais (pvz., demoniškos moterys chudail, viliojančios jaunus vyrus ir vėliau išgeriančios jų kraują), tačiau, kaip ir konvencinėje gotikoje, atkurdavo moralinę pilnatvę sunaikindama blogį – tiesa, pritaikydavo šiuos naratyvus prie Indijos kultūrinio ir religinio konteksto: kryžius ir kitus religinius objektus keisdavo hindų Om ženklu ar dievo Šivos tridančiu, kunigus ir šventikus – keliaujančiais indų mistikais ir pan. Tokio pobūdžio transgresija teikė Indijos žiūrovui iki tol kine nerastų malonumų, kartu nenusižengdama nacionalistinėms bei moralinėms nuostatoms ir lanksčiai bei sėkmingai apeidama griežtą cenzūrą.

Tačiau Indijos siaubo filmų populiarumą aiškinti vien tik egzotikos poreikiu būtų pernelyg paprasta. Jei sutiksime su idėja, kad siaubo filmai yra būtinas kultūrinis produktas, reflektuojantis ne tiek individualias, kiek nacionalines baimes, fobijas ir nerimą, funkcionuojantis kaip savotiška priemonė šioms baimėms patirti, išgyventi ir tam tikra prasme nugalėti – neatsitiktinis tampa ir laikotarpis, kuriuo Indijos siaubo filmai buvo kuriami ir žiūrimi: aštuntojo dešimtmečio pabaiga ir devintasis dešimtmetis.

Indija gyveno politinių suiručių nuotaikomis – masinė urbanizacija ir padidėjęs nusikalstamumas, neišsprendžiami konfliktai su Pakistanu dėl Kašmyro, dvidešimt vieną mėnesį trukusi nepaprastoji padėtis, ministrės pirmininkės Indiros Gandhi nužudymas ir su juo susijusios riaušės visoje Indijoje, agresija prieš sikhų bendruomenę ir Auksinės šventyklos apgultis – visa ši įtampa turėjo rasti tam tikrą emocinę nuotaiką, kurią ir kūrė brolių Ramsay iškreipti, neįprasti ir užburiantys siaubo siužetai. Jų savita estetika dar daug metų įkvėpdavo jaunus režisierius dirbti su siaubo temomis, tačiau šie vėlesni filmai savo populiarumu ir išmoningumu nepralenkė brolių kūrybos.

Po 1990 m. broliai Ramsay pasitraukė iš kino ekranų į televiziją, nutraukdami Indijos siaubo kino erą. Ją dešimtojo dešimtmečio pabaigoje vėl atgaivino naujosios kartos Bolivudo režisieriai. Tačiau net ir dabar brolių Ramsay filmai išlieka vertinga medžiaga tyrinėjant unikalų sociokultūrinį devintojo dešimtmečio Indijos gyvenimą – arba tamsiąją jo pusę.

37

asmenybes

Antano Poskos moksline Vytis Vidūnas, Orientalistikos centras

A. Poškos šeimos arch. nuotr.

Mūsų tautiečio Antano Poškos, keliautojo, antropologo, rašytojo ir esperantininko, mokslinę veiklą Indijoje įvertino Indijos mokslo bendruomenė.

Lietuvoje A. Poška yra labiau pagarsėjęs kaip keliautojas ir populiarios atsiminimų knygų serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ autorius. Tačiau šiandien visiškai pagrįstai galime jį laikyti vienu iš mokslinės indologijos pradininkų Lietuvoje.

„Didžioji kelionė“ į Indijos paslaptis i Antanas Poška į savo „didžiąją kelionę“ (kaip jis pats vadina ją savo prisiminimuose) išvyko 1929 m. lapkričio mėnesį iš Kauno motociklu. Per daugiau nei septynerius metus trukusią kelionę (grįžo į Lietuvą prieš 1936 m. Kalėdas) jis aplankė daugelį to meto Europos ir Azijos valstybių – kelionių įspūdžiai patraukliai papasakoti atsiminimų knygų serijoje „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. Tačiau pagrindinis A. Poškos kelionės epizodas yra susijęs su Indija. Indijos Bombėjaus (dabar Mumbajus) uostą A. Poška pasiekė laivu 1931 m. kovo 23 d. ir praleido šioje šalyje daugiau nei penkerius metus (iki pat savo grįžimo į Lietuvą 1936 m.) studijuodamas, dirbdamas mokslinį darbą Indijos mokslo institucijose, dalyvaudamas mokslinėse ekspedicijose. Pagrindinis jo kelionės tikslas ir įkvėpimo šaltinis – patyrinėti

A. Poška prie Tadž Mahalo mauzoliejaus Agroje 1934 m.

38

SPECTRUM 2015/1

veikla Indijoje

A. Poškos šeimos arch. nuotr.

Kalnų takas Baltistane

Hunzos karalystės gyventojai

SPECTRUM 2015/1

Akademinės veiklos etapai i Visą A. Poškos buvimo ir mokslinės veiklos Indijoje laikotarpį galima suskirstyti į du pagrindinius periodus: studijos Bombėjaus universitete (1931–1933 m.) ir mokslinis darbas Indijos muziejaus Antropologijos laboratorijoje Kalkutoje (dabar Kolkata, 1934–1936 m.). Šis skirstymas yra gana sąlygiškas, nes, siekdamas artimiau susipažinti su Indijos kultūrinėmis, etninėmis ir kalbinėmis realijomis, A. Poška daug keliavo ir dalyvavo trijose mokslinėse ekspedicijose. Tačiau nurodyti periodai žymi pagrindines akademines A. Poškos afiliacijas jo buvimo Indijoje metu.

Pats A. Poška prisiminimuose ne kartą pažymi, kad iki atvykimo į Indiją neturėjo jokio specialesnio indologinio pasiruošimo, todėl daugelį dalykų jam teko studijuoti gyvai bendraujant su šios šalies kultūros ir mokslo atstovais – mokslininkais, rašytojais, politikais, taip pat su paprastais žmonėmis. Būdamas labai smalsus ir neabejotinai turėdamas neeilinių gabumų kalboms A. Poška labai greitai surasdavo bendrą kalbą su įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovais.

Esperanto kalba buvo vienas iš raktų, atrakinusių A. Poškai daugelį durų. XX a. pirmojoje pusėje buvo juntamas gyvas susidomėjimas esperanto kalba ir A. Poška įvairiose šalyse rasdavo esperanto bendruomenes, kurios suteikdavo jam įvairios pagalbos. Esperanto bendrijos nariai padėjo lietuvių tyrinėtojui įsikurti ir pradėti mokslinę veiklą Bombėjuje.

Bombėjaus universteto studentas I Tik atvykęs į Indiją A. Poška per keletą dienų tampa Bombėjaus universiteto Sociologijos fakulteto studentu. Įveikti įvairius formalumus jam padėjo pažintis su pasaulinio garso kalbininku, Avestos tradicijos žinovu, parsų dvasininku J. J. Modi. Šis dvasininkas palaikė aktyvius ryšius su ano meto Europos mokslo bendruomene, asmeniškai pažinojo mūsų kalbininką Kazimierą Jaunių, susirašinėjo su dr. Jonu Basanavičium ir savo laiškuose jį skatino rinkti lietuviškas pasakas. Pats J. J. Modi 1895 m. net buvo

A. Poškos šeimos arch. nuotr.

A. Poškos šeimos arch. nuotr.

lingvistines ir kultūrines Lietuvos ir Indijos sąsajas.

A. Poška su S. K. Chatterji Vilniuje 1964 m.

trumpam apsistojęs Lietuvos pasienio stotyje Virbalyje pakeliui į pasaulinį kalbininkų kongresą Sankt Peterburge. A. Poškos kelionių metu Indija išgyveno nacionalinio išsivadavimo ir valstybinės savimonės formavimosi etapą, šios šalies šviesuomenė aktyviai domėjosi įvairiomis lingvistinėmis ir kultūrinėmis sąsajomis. Todėl lietuvių tyrinėtojas pateko į labai palankią mokslinę terpę, jam buvo sudarytos labai geros sąlygos studijuoti taip jį dominusią Indijos kultūrą. A. Poška paragavo ir dėstytojo duonos, nes studijuodamas Bombėjuje kurį laiką mokė lietuvių kalbos savo kolegas Indijos mokslininkus.

J. J. Modi pristatė jauną tyrinėtoją garsiam Kalkutos antropologui profesoriui N. A. Thoothi. Profesorius tapo A. Poškos kuratoriumi jo studijų Bombėjaus universitete metu ir netgi priėmė jį gyventi savo namuose Bombėjaus priemiestyje. A. Poškai tapus Bombėjaus universiteto studentu, jam buvo skirta ir Kauno universiteto stipendija.

Profesoriaus N. A. Thoothi paskatintas jis užsiėmė lyginamąja lietuviškųjų ir Indijos pasakų analize, pradėjo rašyti magistro darbą

39

A. Poška „Minties“ leidykloje su „Rigvedos“ vertimo rankraščiu 1986 m.

A. Poškos šeimos arch. nuotr.

A. Poškos šeimos arch. nuotr.

asmenybes

A. Poška su S. K. Chatterji ir dukra Laimute Vilniuje 1964 m.

Moksliniai ryšiai ir sanskrito tekstų vertimai i Studijų metu A. Poška labai daug keliavo, aplankė įvairias Indijos istorines ir kultūrines vietoves ir užmezgė kai kurias svarbias mokslines pažintis, turėjusias įtakos jo vėlesnei mokslinei veiklai. Pavyzdžiui, kelionėje į Indo slėnio civilizacijos kasinėjimų vietovę Mohendžo Dare mūsų tyrinėtojas susipažino su Bengalijos antropologu B. S. Guha, kuris vėliau tapo jo mokslinio darbo Kalkutoje vadovu. Atskirai paminėtina 42 dienas trukusi A. Poškos viešnagė Benareso universitete (dabar Varanasis) 1931 m. Čia jis turėjo unikalią galimybę studijuoti sanskritą su geriausiais šios srities žinovais ir pradėjo versti iš sanskrito į lietuvių kalbą esminius Indijos kultūros tekstus – „Rigvedą“ ir poemą „Bhagavadgyta“.

Tenka tik apgailestauti, kad jau baigtą „Bhagavadgytos“ vertimą Turkijos muitinės pareigūnai konfiskavo 1936 m.

A. Poškai keliaujant į Lietuvą ir jis yra, matyt, negrįžtamai dingęs. A. Poškos atliktų „Rigvedos“ himnų vertimų rankraštis saugomas Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.

Dirbdamas prie sanskrito tekstų vertimų A. Poška pradėjo susirašinėti su vienu garsiausių XX a. Indijos kalbininkų S. K. Chatterji. Šis bendravimas vėliau išaugo į ilgametę nuoširdžią draugystę ir bendradarbiavimą. Pažymėtina, kad

40

A. Poškos šeimos arch. nuotr.

„Arijai, jų kilmė ir migracijos“ ir 1933 m. jį sėkmingai apgynė.

A. Poška Baltistane 1934 m.

S. K. Chatterji 1964 m. lankėsi Lietuvoje ir susitiko su A. Poška, kuris tuo metu buvo grįžęs iš tremties ir su šeima gyveno Vilniuje. A. Poška padėjo S. K. Chatterji rengti 1968 m. išėjusią pastarojo monografiją „Baltai ir arijai“ („The Balts and the Aryans“). Apie tai pats monografijos autorius pažymi knygos pratarmėje, tituluodamas mūsų tyrinėtoją „daktaru Antanu Poška“.

M. A. Steino ekspedicijos bendradarbis I Kitas labai svarbus A. Poškos mokslinės biografijos įvykis – dalyvavimas M. A. Steino 1933 m. ekspedici-

joje į Taklamakano dykumą. Iš Vengrijos kilęs britų archeologas M. A. Steinas buvo vienas garsiausių XX a. pradžios Indijos ir Centrinės Azijos tyrinėtojų, organizavęs keletą kompleksinių ekspedicijų, kurių metu buvo padaryti labai svarbūs Indijos istorijai ir kultūrai atradimai. Lietuvių tyrinėtojo dalyvavimas vienoje iš šio garsaus mokslininko ekspedicijų savaime yra labai svarbus Lietuvos mokslo istorijos faktas.

Ekspedicijoje A. Poška atliko antropometrinius matavimus, kurie tuo metu buvo plačiai taikomi kaip vienas iš antropologinių tyrinėjimų metodų. Pasibaigus ekspedicijos darbams A. Poška be specialios įrangos su dviem vietiniais palydovais perėjo dar ir šiandien labai sunkiai įveikiamą Karakorumo kalnyną ir aplankė Baltistaną. Ši kelionė įkvėpė mūsų tyrinėtoją organizuoti atskirą tiriamąją ekspediciją į Baltistaną 1934 m.

Mokslinis darbas Kalkutoje ir naujos ekspedicijos i Grįžęs iš M. A. Steino ekspedicijos ir apgynęs magistro darbą Bombėjaus universitete, A. Poška persikelia gyventi į Kalkutą, kur tampa minėto dr. B. S. Guhos vadovaujamos Indijos muziejaus Antropologijos laboratorijos moksliniu bendradarbiu. Dr. B. S. Guha buvo ir mokslinis A. Poškos rašomos daktaro disertacijos „Fiziniai šina kalbomis kalbančių žmonių tapatumai Šiaurės Vakarų Himalajuose“ vadovas. Kaip jau minėta, rinkdamas medžiagą savo disertacijai A. Poška 1934 m. vyksta į savarankišką ekspediciją po Baltistaną ir aplinkinius kraštus. Ekspedicijoje jis visiškai vienas atlieka SPECTRUM 2015/1

V. Vidūno nuotr.

V. Vidūno nuotr.

A. Poškos šeimos arch. nuotr.

Baltoro ledynas – A. Poškos nukeliautas kelias (2004)

Baltistano kalnų nešikai mūsų dienomis (2004)

unikalius vietinių gyventojų tyrinėjimus ir surenka labai svarbią autentišką medžiagą šiame dar ir šiandien tyrinėtojams sunkiai prieinamame regione. 1934 m. liepos mėnesį Kalkutos periodiniame leidinyje „The Modern Review“ pasirodo ir jo straipsnis „Lietuva, mistinė dainų šalis“. Kaip teigia pats A. Poška savo prisiminimuose, 1935 m. jis baigia rengti disertaciją, ši pristatoma Kalkutos universitetui ir siunčiama į Londoną, kur ir turi būti ginama. Tenka tik apgailestauti, kad dėl vėliau pasaulyje kilusio karo ir pokarinės sumaišties A. Poškai nepavyko to padaryti. Įteikęs disertaciją jis išvyksta į dar vieną antropologinę ekspediciją po Asamą, Birmą, Andamanų ir Nikobarų

A. Poškos šeimos arch. nuotr.

Iš LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus arch.

A. Poškos daktaro diplomas

A. Poškos „Bhagavadgytos“ vertimo rankraščio pirmasis lapas

Pažyma, kad A. Poška yra Bombėjaus universiteto Sociologijos fakulteto studentas

SPECTRUM 2015/1

salas. Dalyvauti ekspedicijoje jį, tuo metu jau patyrusį antropologą, pakviečia ekspedicijai vadovavęs Australijos mokslininkas M. E. Smithas. Baigęs darbą ekspedicijoje, A. Poška dar aplanko Šri Lankos salą, o paskui dar kartą pervažiuoja visą Indiją. Atsisveikinęs su draugais ir kolegomis ir išsiuntęs į Lietuvą sukauptą mokslinę medžiagą, 1936 m. jis per Afganistaną, Iraną, Turkiją ir Bulgariją išvyksta į Lietuvą.

Unikalus lietuvių tyrėjas i Dalį savo tyrinėjimų rezultatų A. Poška prarado per nelemtą incidentą su Turkijos muitininkais, o kiti jo archyvai dingo jau po karo, kai sovietų valdžia jį išsiuntė į tremtį.

Todėl Lietuvoje A. Poškos moksliniai nuopelnai ilgą laiką buvo tarsi nepastebimi ar bent jau nepakankamai vertinami. Tuo tarpu jo mokslinės veiklos pėdsakai Indijoje yra gana ryškūs, o Lietuvos kontekste apskritai unikalūs.

Kalkutos universiteto garbės daktaro Antano Poškos vardą drąsiai galime įrašyti į garbingą Lietuvos mokslo istoriją. Džiugu, kad ir Indijos mokslo bendruomenė pripažino lietuvių tyrinėtojo mokslinius nuopelnus.

2014 m. lapkričio 28 d. Kalkutos universitas (Indija) suteikė Antanui Poškai (1903– 1992) garbės daktaro vardą po mirties. Prie šio pripažinimo aktyviai prisidėjo ir Vilniaus universiteto Orientalistikos centro mokslininkai, skaitę pranešimus apie Lietuvos ir Indijos mokslinius ryšius 2013 m. Lietuvos ambasados Indijoje organizuotose mokslinėse konferencijose Delyje ir Kolkatoje.

41

atsako ekspertai

Technologijos taps proti Ateities technologijos žada kalnus susižavėjimą ir nuostabą keliančių įrenginių ir paslaugų: asmeninius sveikatos, miego matuoklius, elektroninius pinigus, kišeninius patarėjus, elektroniniu būdu valdomus dirbtinius žmogaus organus, dirbtinio intelekto valdomus automobilius ir kitus prietaisus, asmeninius pirkinių krepšelius, kurie atsidurs prie tavo durų vos pritrūkus duonos...

Dėl visų šių technologinių stebuklų žmogaus gyvenimas pagerės, pailgės ir pasidarys paprastesnis. Bet ar tikrai viskas bus tik į gera? Ar ištobulėjusi išmanioji technika nepradės kelti grėsmių žmogui, pavojaus jo darbo vietai, sveikatai ar net gyvybei?

Dr. L. Bukauskas mano, kad žmogus sugebės apsisaugoti nuo dirbtinio intelekto keV. Jadzgevičiaus nuotr. liamų pavojų

42

IT specialistas, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) prodekanas dr. Linas Bukauskas mano, kad pusiausvyrą padės išlaikyti mokslininkai, naujųjų technologijų kūrėjai ir patys galutiniai jų vartotojai. Tik jie turės nuspręsti, kuri technologija yra naudinga ir reikalinga, ir prisidėti prie tolimesnio jų tobulinimo. „Mano manymu, reikėtų įvertinti ir išskirti proveržio technologijas, kurios gali tapti ilgalaikės, kuriančios didelę pridėtinę vertę, ir tas, kurios yra tarpinės, kitų technologijų atsiradimą skatinančios ar sudarančios joms sąlygas. Pavyzdžiui, šiuolaikinė ryšio priemonė – išmanieji telefonai yra tik tarpinė stotelė pakeliui į naująsias technologijas. Mes ir po keliasdešimt metų turėsime išmaniuosius telefonus ar jų analogus, bet jie bus mutavę, patobulėję, o gal net ir transformavęsi į kitokio pobūdžio įrenginius. Todėl visos technologijos, kurios bus naudingos kasdieniniame buitiniame gyvenime (greita prieiga prie interneto, greita galimybė susisiekti su kitais namie esančiais įrenginiais, su kolegomis ir draugais, palengvinti keliavimą ar žinių gavimą), tikrai išliks, tik patobulės“, – įsitikinęs dr. L. Bukauskas.

Pagal dabartines tendencijas išmanieji ir kasdieniniai įrenginiai darosi vis labiau inte-

gruoti į elementarųjį buitinį gyvenimą (jį palengvina, bet ir kelia papildomų iššūkių vartotojui). Sėdėdami ant sofos mes galime be jokių laidų, interneto jungčių ar kištukinių lizdų turėti multimedijos centrą savo delne.

Anot specialisto, per ateinančius 20 metų internetas bus visur (net atokiausiuose kampeliuose) pasiekiamas be papildomų įrenginių. „Dabar yra plėtojamos naujos technologijos būtent interneto jungumui per nedidelio atstumo kosminius palydovus ar nepilotuojamas skraidykles, kurios yra gana aukštai nuo žemės paviršiaus. Jie tiektų internetą regionui ir tai būtų globalus internetas – globalus jungumas, kad ir kur būtum. Taip bus užtikrinta pasaulinė interneto skvarba.

Svarbu ir alternatyvieji tinklai, pvz., TOR tinklai, užtikrinantys anonimiškumą. Dabar, jei esi internete, esi viešas, o ateityje, prognozuojama, bus daugiau anonimizuotų tinklų“, – ateities vizijomis dalijasi IT ekspertas.

Išmaniųjų technologijų ateitis yra jų jungumas, t. y. gebėjimas integruotis į aplinką, kuri mus supa. Ji bus tiek išmani, kad galės pati nuspręsti arba ką nors rekomenduoti žmogui. „Pavyzdžiui, jau yra tokių išmaniųjų laikrodžių, kurie matuoja pulsą, deguonies kiekį kraujyje, temperatūrą, kiek žingsnių per SPECTRUM 2015/1

ngesnes uz pati zmogu?

www.freeimages.com

v

dieną žmogus nužingsniuoja, kiek sportavo tą dieną, kiek kalorijų sudegino. Neatsidaręs jokių papildomų programų juo gali esamuoju laiku sekti savo bazinę sveikatą. Kompiuteris gali pranešti, kad tau laikas pasportuoti, nes iki dienos pabaigos liko 3 valandos, o tu dar turi nueiti 5 tūkstančius žingsnių“, – pasakoja MIF prodekanas.

Ateityje išmaniosios technologijos žmonėms patars, kaip gerinti jų sveikatą.

IT klesti medicinoje i Pasak dr.

L. Bukausko, dabar labai daug dirbama su sveikatą prižiūrinčiais įrenginiais, jų funkcionalumu ir minimizavimu. Jau dabar yra prietaisų, kurie stebi tam tikrus žmogaus gyvybinius parametrus ir pastebėję tam tikrus nukrypimus (gal per ilgai buvote ant saulės) praneša, kad laikas susirūpinti (pasitraukti į pavėsį ir atsigaivinti). O po 10 metų atsiras dar sudėtingesnių įrenginių, kurie iš prakaito, seilių ar net iškvėpto oro nustatys žmogaus ligas, vėžio tikimybę ar nedidelius negalavimus.

Dabartiniai išmanieji įrenginiai yra labiau suvokiami kaip daiktai, esantys šalia mūsų.

Bet kibernetiniai organizmai po truputį iš išorės pradeda skverbtis į žmogaus vidų, į jo kūną. „Kalbant apie kibernetinių, bioninių SPECTRUM 2015/1

organizmų įsiliejimą į natūralią organiką – žmogaus organizmą, tai tokie tyrimai jau vyksta. Visi esame girdėję, kaip Lietuvos piliečiui buvo atlikta išskirtinė operacija ir pritvirtinta bioninė ranka. Tai yra tikras mokslo pasiekimas“, – su susižavėjimu kalba IT specialistas. Šia linkme atliekami intensyvūs tyrimai ir ateityje kibernetinių galūnių operacijos, nuotoliniu būdu valdomų dirbtinių žmogaus organų, bioninių galūnių inplantacijos bus ne itin retos, o įprastos. Jau šiuo metu įmanoma įsigyti technologinių sprendimų, kurie leidžia mintimis valdyti klaviatūrą ar pelę kompiuterio ekrane. „Tikėtina, kad ateityje mobilūs įrenginiai bus implantuojami po oda ir mes juos galėsime valdyti mintimis be jokių išorinių prietaisų pagalbos. Medicinoje jau naudojami belaidžiai įkrovikliai, poodiniai implantai, akumuliatoriai, kurie kraunami nuotoliniu būdu“, – sako dr. L. Bukauskas.

Toliau tik daugės įrenginių, kurie galės pakeisti galūnę ar kokį nors kitą žmogaus organą. Bet kuo labiau mes priklausysime nuo įrenginių, tuo labiau didės grėsmės. Įrenginius panaudojus blogiems tikslams galima labai smarkiai, o gal ir mirtinai nukentėti.

Dr. L. Bukauskas pateikia pavyzdį: „Jei į jūsų kompiuterizuotą insulino pompą kas nors įsilauš, nebegalėsite jos valdyti. Arba važiuosite automobiliu, kurį valdo dirbtinis intelektas – robotas, ir į jį kas nors įsilauš – padariniai gali būti liūdni. Todėl atsiranda labai didelis iššūkis visas technologijas kurti atsakingai, kad jos būtų patikimos ir visada veiktų taip, kaip buvo sumanyta.“ Dirbtinio intelekto galimybės ir pavojai i Dabar dedama labai daug pastangų kuriant dirbtinį intelektą (kompiuteriu simuliuotą intelektą, kuris priimtų sprendimus, lyg tai darytų pats žmogus) – tai labai svarbi sritis šiuolaikiniuose moksliniuose tyrimuose. Yra ir oponuojančių mokslininkų, ir net multimilijardierių, kurie mano, kad neteisinga būtų leisti dirbtiniam intelektui tapti tokiam galingam. Dalis teigia, kad robotai užvaldys mūsų elektro-

v

niką ir mes nebegalėsime nieko kontroliuoti patys. Bet kyla klausimas: ar tas naujasis superintelektas galės priimti sprendimus tik kitų sprendimų (tipinių situacijų) pagrindu, ar kada nors gebės generuoti ir naujas idėjas ir taip susilyginti su homo sapiens? „Mano požiūris į dirbtinį intelektą yra šiek tiek pozityvesnis. Manau, kad žmogus yra pakankamai sumanus ir apsisaugos nuo dirbtinio intelekto keliamų pavojų. O žiūrint į ateitį – išmanieji įrenginiai ir turėtų turėti tam tikrą dirbtinį intelektą, kad galėtų tapti mūsų patarėjais. Patarėjas kišenėje – tai galėtų būti perspektyvus projektas, jį po 10 metų galėtų vykdyti dideli koncernai“, – mano dr.

L. Bukauskas.

Ką ir kalbėti apie išmaniuosius automobilius. Jau dabar yra tokių aplinką jaučiančių eksperimentinių automobilių, kurie sugeba patys vairuoti miesto gatvėmis ir gali nuvežti nuo taško A iki taško B. „Tikėtina, kad po 20–30 metų mes pakeisime savo gyvenimo būdą iš sėslaus į dar sėslesnį, kai užteks paspausti mygtuką, kad mums pristatytų norimą daiktą, ar atėję į automobilį pasakysime, kad norime nuvažiuoti į tašką Y, ir važiuosime suprogramuotu maršrutu. Tai skamba kaip vizija, bet yra labai tikėtina ir netolima ateitis“, – įsitikinęs ekspertas.

Naujosios technologijos atveria įvairias galimybes, kurios kartais turi neigiamų padarinių, bet ilgainiui tampa naudingos visuomenėje. Pvz., daugeliu atvejų karo ar kosmoso technologijoms išrastas produktas pritaikomas civilinėms reikmėms ir pasidaro toks naudingas, kad be jo nebegalime gyventi.

Universitetai ir mokslo įstaigos, kurios skatina savo mokslininkus eksperimentuoti, yra pagrindiniai naujųjų technologijų varikliai. Kad technologijos jų dėka tobulės kasmet vis sparčiau, o pasiekimai šioje srityje bus stulbinami, abejonių nėra. O jau ar blogiems, ar geriems tikslams tarnaus naujosios išmaniosios technologijos, priklausys tik nuo mūsų – vartotojų.

Parengė Liudmila Januškevičienė

43

atsako ekspertai

Antibiotikams atsparios bakterijos Pasaulinių sveikatos apsaugos organizacijų skaičiavimais, 2050 m. dėl dabar gydomų ir pagydomų ligų žmonija kasmet praras po 10 mln. gyventojų visame pasaulyje. Tai gana staigus šuolis nuo dabartinių 0,7 mln. aukų (žr. 1 pav.).

Kas gi gali atsitikti, kad visai neblogai kontroliuojamos ligos taps tokios grėsmingos? Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Fiziologijos, biochemijos, mikrobiologijos ir laboratorinės medicinos katedros lektorė dr. Silvija Kiverytė mano, kad atsparių bakterijų grėsmė yra jaučiama jau dabar ir, jeigu laiku nesusirūpinsime, po 20–30 metų dėl to tikrai kils gerokai didesnių problemų.

Netinkamas antibiotikų vartojimas i Infekcinės ligos visais laikais buvo svarbiausia mirštamumo priežastis pasaulyje. Šių ligų ateities prognozės taip pat nedžiugina, nes istorija parodė, kad šioje srityje galime laukti įvairių netikėtumų. Pavyzdžiui, nors Ebolos virusas žinomas seniai, anksčiau jis taip sparčiai neplito, o štai 2014 m. sukėlė epidemiją ir paniką.

Gripo vakcina 2014–2015 m. sezonui buvo sukurta numatant H1N1 tipo cirkuliaciją, bet dabar nustatyta, kad didesnę dalį atvejų sudaro kitas tipas, būtent H3N2. Chikungunya virusas taip pat sukėlė naujų nenumatytų problemų, kai epidemija Karibų jūros baseine išplito visose JAV ir susidarė endeminiai židiniai Floridos valstijoje.

Augantis antimikrobinis atsparumas irgi yra viena iš infekcijų keliamų problemų, kiekvieną dešimtmetį vis aktualesnė. Bakterijų atsparumo antibiotikams grėsmė jau yra prasidėjusi. Tai nėra naujas reiškinys, tiesiog pastaruoju metu pasaulyje vis labiau suvokiamas jo pavojus ir daugiau apie tai kalbama, vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip suvaldyti šią augančią problemą. Amerikos infekcinių ligų draugija dar 2004 m. paskelbė pavojaus signalą dėl antimikrobinio atsparumo krizės. Šiuo metu tai Amerikos infekcinių ligų ir kontrolės centro ir PSO pripažįstama visuotinė problema. Šios problemos atsiradimo priežastys yra žinomos – pirmiausia tai netinkamas antibiotikų vartojimas ir piktnaudžiavimas jais. Nuo

44

2000 m. iki 2010 m. antibiotikų suvartojimas pasaulyje išaugo 40 proc. Antibiotikas yra pagalba žmogaus imuninei sistemai kovoti su infekcija. Neracionalus, neprotingas antibiotikų skyrimas, bandymas virusines ligas gydyti antibiotikais išnaikina normalią žmogaus organizmo mikroflorą (žmogui reikalingas gerąsias bakterijas), skatina bakterijų mutacijas ir atsparumo antibiotikams atsiradimą.

Labai kenksmingas reiškinys yra ligonių savigyda antibiotikais. Gydytojas savo pacientams turėtų labai aiškiai pabrėžti, kad tik jis vadovauja ligos gydymui ir pacientas turi laikytis gydytojo nurodymų – kada, kas kiek laiko ir kiek dienų vartoti antibiotikus.

Negalima antibiotikų vartojimo nutraukti savo nuožiūra anksčiau laiko, negalima jų vartoti ilgesnį laiką, negu paskyrė gydytojas.

Be to, pageidautina, kad antibiotikais infekcijos būtų gydomos tiksliai pagal nustatytą bakterijų jautrumą antibiotikams, o tam reikia prieš juos skiriant ištirti mikrobiologinį pasėlį. Ištyrus pasėlį ir gydant pagal antibiotikogramą labai sumažėja neteisingo antibiotiko paskyrimo tikimybė. Tinkamos gydymo trukmės nesilaikymas yra ir viena iš atsparios vaistams tuberkuliozės atvejų daugėjimo priežasčių, o tai – labai svarbi problema Lietuvoje.

Atsparios bakterijos patenka su maisto produktais i Kita problema – antibiotikų pate-

E. Kurausko nuotr.

Dr. S. Kiverytė teigia, kad antibiotikai nėra vienintelė atsparių bakterijų infekcijų valdymo priemonė

kimas į žmogaus organizmą per mitybos grandinę, nes gyvuliai, auginami maistui, gauna antibiotikų, taigi valgant jų mėsą antibiotikai gali patekti į žmogaus organizmą. Be to, antibiotikus gaunančių gyvulių ir naminių paukščių žarnyne gyvenančios bakterijos gali mutuoti ir tapti atsparios antibiotikams. Olandijoje buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad vištienos broilerių mėsa buvo užkrėsta atspariomis bakterijomis, ir net termiškai apdorojant tokią mėsą yra tikimybė, kad žmogus gali jomis užsikrėsti.

Atsparių bakterijų žarnyne turintis žmogus gali jas platinti toliau į aplinką, o jam pačiam susirgus bakterijos iš žarnyno gali išplisti visame organizme.

Antibiotikų kūrimo krizė i Mikroorganizmai tampa atsparesni greičiau, negu išrandami ar sukuriami nauji antimikrobiniai preparatai. Pastaraisiais SPECTRUM 2015/1

– XXI amziaus rykste v

dešimtmečiais labai sumažėjo bendrovių, kurios sukurtų naujų antibiotikų. Ši krizė yra nulemta ekonominių veiksnių ir reguliacinių institucijų politikos. Antibiotikai yra tokie vaistai, kurie, palyginti su kitais, dažniausiai skiriami neilgą laiką, yra gana nebrangūs, o ilgainiui bakterijoms tampant atsparioms antibiotiko pardavimai krinta, todėl bendrovėms neapsimoka investuoti į naujų antibiotikų kūrimą, nes tai neduoda ilgalaikės finansinės grąžos. Be to, reguliacinės institucijos, tokios kaip Amerikos FDA (angl. Food and Drug Administration), vykdo itin griežtą reguliacinę politiką, kuri apsunkina naujo vaisto patekimo į rinką kelią. Pastaruoju metu pasigirdo žinių, kad ta politika bus peržiūrėta ir kliūtis naujiems preparatams patekti į rinką planuojama sumažinti, o bendrovės, kuriančios naujus antibiotikus, pradeda jausti valstybės skatinimą. Naujiems antibiotikams kurti JAV planuoja išleisti 2 milijardus dolerių. Iššūkiai bendrovėms yra dideli.

Kasmet hospitalinių infekcijų gydymui JAV reikia 23 milijardų dolerių, nuo šių ligų užregistruojama 115 tūkstančių mirčių.

Svarbi infekcijų kontrolė i Kalbant apie augantį bakterijų atsparumą antibiotikams ir tokių bakterijų plitimą ligoninėse ir už jų ribų, norėtųsi pabrėžti, kad antibiotikai nėra vienintelė atsparių bakterijų infekcijų valdymo priemonė. Nereikėtų galvoti, kad svarbiausias kovos būdas – išrasti dar stipresnius antibiotikus.

Kovojant su atsparių bakterijų plitimu svarbu tinkama infekcijų kontrolė. Infekcijų kontrolės priemonės (pvz., ligonių su atspariomis bakterijomis atranka ir izoliavimas, rankų higiena ir dezinfekcija, atspariomis bakterijomis užterštų gydymo bei slaugymo priemonių ir aplinkos dezinfekavimas, tinkamas užkrėstų biologinių atliekų nukenksminimas) yra labai veiksmingos, jeigu taikomos teisingai ir laiku. Kad priemonės būtų įgyvendintos, reikalingos papildomos sąnaudos, pavyzdžiui, atskiroms palatoms, kad ligoniai būtų izoliuoti, didesniam medicininio personalo, aptarnaujančio atspariomis bakterijomis infekuotą ligonį, skaičiui.

Dalis atsparių bakterijų plitimo ligoninėse yra nulemta medicininio personalo trūkumo, kai vienai slaugytojai tenka per daug

SPECTRUM 2015/1

v

pacientų. Tai iššūkis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, reikalaujantis nemažų papildomų sąnaudų, tačiau problemos mastas tikrai verčia susirūpinti. Lietuvos ligoninėse jau irgi išskiriamos bakterijos, jautrios tik vienam antibiotikui arba netgi atsparios visiems žinomiems antibiotikams. Atsakingos institucijos turėtų imtis priemonių jau dabar, nes yra grėsmė, kad atsparios bakterijos išplis visuomenėje. Šiais laikais žmonių keliavimo tarp šalių ir kontinentų greitis bei mastas sudaro naujas sąlygas atsparioms bakterijoms plisti visame pasaulyje. Todėl bet kuri lokali bakterijų atsparumo problema gali greitai tapti pasaulinė. Įvairių bakterijų „susitikimas“ ir maišymasis leidžia joms tarpusavyje keistis genais, tad nenusakomais tempais gali atsi-

rasti naujų rūšių atsparių bakterijų. Tačiau nėra šalies, kuri būtų sėkmingai sprendusi antimikrobinio atsparumo klausimą izoliuodamasi nuo pasaulio.

Taigi problema rimta, bet negalima sakyti, kad jau yra per vėlu ką nors daryti. Kiekvienos šalies atsakingos institucijos turi suvokti grėsmes ir dirbti, kad jas sumažintų. Tai ir tiesiogiai su atspariomis bakterijomis ligoninėse susiduriančio personalo švietimas, ir papildomos investicijos į sveikatos apsaugos sistemą, nes laiku neužkirstas kelias atsparioms bakterijoms plisti vėliau pareikalaus nemažų išlaidų infekuotiems ligoniams gydyti, o didelis mirtingumas nuo šių infekcijų atneš didelę žalą visuomenei.

Parengė Liudmila Januškevičienė

1 pav. Mirčių nuo antimikrobinio atsparumo (AMR) ir mirčių nuo kitų priežasčių palyginimas (per metus). Duomenys iš ES bendro programavimo iniciatyvos dėl atsparumo antimikrobinėms medžiagoms 2014 m. ataskaitos

45

naujos knygos FILOLOGIJA

Pasaulio vietovardžiai. Azija, 2 dalis

Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014

Penktasis ir paskutinis žodyno tomas apima dalį Azijos žemyno – 31 valstybę ir 3 valdas bei kraštus, kurių pavadinimai prasideda K–V raidėmis (Kambodža–Vietnamas). Jame skaitytojui pateikta daugiau kaip 31 000 vietovardžių ir apie 48 000 nuorodų iš jų autentiškų formų ir sinonimų. Žodyną sudaro dvi dalys: pirmoji dalis – lietuviški žodyniniai straipsneliai, antroji – autentiškų formų rodyklės (jungtinė lotyniškoji ir kiriliškoji).

Kazimieras Gaivenis Rinktiniai raštai

Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2014

Žymaus kalbininko rinktiniuose raštuose sudėta apie 360 įvairiuose leidiniuose 1962–2001 m. publikuotų straipsnių, recenzijų, apžvalgų, komentarų ir pastabų, daugiausia skirtų lietuvių terminologijai. Skelbiami straipsniai aktualūs šiandienos lietuvių terminologijos teorijai bei praktikai ir atspindi XX a. antros pusės lietuvių terminijos ir mokslo kalbos raidą.

Jonas Dumčius Iš rankraščių palikimo: atsiminimai, laiškai

Vilnius, Klasikų asociacija, 2014

Jonas Dumčius (1906–1986) – viena svarbiausių Lietuvos klasikinės filologijos asmenybių, išaugusi tarpukario kultūrinėje terpėje ir iš jos atsinešusi fundamentalų išsilavinimą bei erudiciją. Šioje knygoje pateikiami jo atsiminimai ir įvairių žmonių jam rašyti laiškai, tarp kurių didžiausią pluoštą sudaro tarpukario Lietuvos savanorio, išeivijos kultūros veikėjo, Vergilijaus vertėjo Antano Rukšos (1900–1980) laiškai.

ISTORIJA

Juzefas Ignacas Kraševskis Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų, I tomas Vilnius, „Mintis“, 2015

Autorius surinko gausybę spausdintų ir rankraštinių šalti-

46

nių, o nepaprastai kūrybinga ir laki jo vaizduotė leido visą šią medžiagą sujungti į visumą. Išverstas į lietuvių kalbą pirmasis šios keturtomės studijos tomas leis skaitytojui nusikelti prie senojo Vilniaus miesto ištakų, meistriškai, sodriu stiliumi supinta pasakojimo gija ves painiais ir sudėtingais Vilniaus istorijos vingiais iki pat Zigmanto Vazos laikų. Iš lenkų k. vertė Irena Katilienė.

Gregory Feifer Rusai. Žmonės už valdžios fasado

Vilnius, „Tyto alba“, 2015

Knygos autorius beveik dešimtmetį rengė reportažus iš Rusijos. Rezultatas – įspūdingas unikalios kraštutinumų šalies portretas, ypač svarbus šiandien, kai ši šalis dominuoja pirmuose žiniasklaidos puslapiuose. Remdamasis savo pokalbiais su rusais, kelionių į atokiausius šalies kampelius patirtimi ir savo paties šeimos istorija autorius pateikia meistrišką šiandienės Rusijos vaizdą. Iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas.

Tiurkų istorija ir kultūra Lietuvoje

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2015

Straipsnių rinkinyje spausdinami naujausi įvairių šalių mokslininkų tyrimai apie Lietuvos totorius ir karaimus. Abi tautinės mažumos yra integrali buvusios LDK visuomenės dalis, išlaikiusi savitus bruožus, bet ir patyrusi priimančios visuomenės sociokultūrines įtakas, be to – nuolat mezgusi ryšius su didžiuoju Rytų pasauliu ir sukūrusi LDK „mažąjį Orientą“ su jo religinėmis ir kultūrinėmis formomis, skoniu ir spalvomis.

Sudarė Tamara Bairašauskaitė, Galina Miškinienė.

FILOSOFIJA

Herbert Marcuse Vienmatis žmogus Kaunas, „Kitos knygos“, 2014

Ši knyga – pirmasis mąstytojo, be kurio neįsivaizduojama XX a. minties raida, veikalas lietuvių kalba.

Tai skaudi XX a. žmogaus kultūrinės ir socialinės degradacijos, akiračio siaurėjimo ir tapatybės krizės diagnozė. Abipus geležinės uždangos išnyksta prieštaravimo esamai situacijai, jos neigimo ir alternatyvos jai ma-

tmuo. Apibendrinamąjį tekstą apie filosofo gyvenimą ir darbus parašė knygos vertėjas, publicistas Kęstas Kirtiklis.

Dalius Viliūnas Filosofija Vilniuje XIX amžiaus pirmoje pusėje

Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014

Knygoje nagrinėjama filosofinė kultūra ir universitetinė filosofijos disciplina Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje. Tiriamos libertinizmo ir tradicionalizmo, empirizmo ir apriorizmo, sensualizmo ir brandžios apšvietos filosofijos priešpriešos, atskleidžiami Vilniaus epistemologinės mokyklos bruožai, profesionalus romantizmo teoretizavimas, mokslo filosofija ir populiariosios filosofinės minties apraiškos, pristatomos filosofinio gyvenimo tuometiniame Vilniuje figūros ir įvykiai.

Algis Mickūnas, Dalius Jonkus Fenomenologinė filosofija ir jos šešėlis

Vilnius, „Baltos lankos“, 2015

Šioje knygoje kalbama ne tik apie fenomenologinę filosofiją, bet ir apie jos šešėlį. Fenomenologijos šešėlio metaforą reiktų suprasti dvejopai. Pirmiausia ji nurodo į pačios fenomenologijos neįsisąmonintus resursus. Antrąja prasme fenomenologijos šešėlis yra suprantamas kaip bandymas redukuoti pačią fenomenologiją į nesąmoningumą ir į anonimiškumą, t. y. į tokią situaciją, kurioje nebėra subjekto, galinčio įsisąmoninti savo patirtį ir prisiimti atsakomybę.

POLITIKOS MOKSLAI

Nerija Putinaitė Trys lietuviškosios Europos: tauta, Europa, ES dabartinėje tapatybėje Vilnius, „Naujasis židinys-Aidai“, 2014

„Kas kliudo jaustis visaverčiais europiečiais? Kodėl europietiškumas kai kada išgyvenamas kaip priedas prie tikrosios ir autentiškosios lietuviškos savivokos ar net kaip jai priešingas? Kodėl vis dar „grįžtame“ į Europą ir kada šis grįžimas baigsis? Kas yra Europa, kuri mums būtų prasminga, sava ir verta pastangų?“ – klausiama knygos praSPECTRUM 2015/1

tarmėje. Mėginant į šiuos klausimus atsakyti, išryškėja trys lietuviškosios Europos.

Raimundas Lopata, Justinas Dementavičius, Liutauras Gudžinskas ir kt.

Valstybė ir istorija Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

EKONOMIKA, FINANSAI

Jonas Mackevičius, Lukas Giriūnas, Romualdas Valkauskas Finansinė analizė Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Pirmoje knygos dalyje apmąstomas valstybės ir istorijos santykis, kuris padeda išryškinti valstybės atsako į mūsų laikų iššūkius institucines ir ideologines prielaidas. Antroji knygos dalis artikuliuoja šiandienių iššūkių tautinei valstybei esmę. Trečiojoje knygos dalyje aiškinamasi, koks yra realus politinis Lietuvos atsakas į suformuluotus iššūkius Lietuvos valstybei.

Vadovėlyje nagrinėjama finansinės analizės reikšmė ir vieta įmonės valdymo sistemoje, jos objektas, metodas ir šaltiniai. Apibūdinamos finansinės analizės rūšys, informacijos vartotojai, tyrimo būdai ir priemonės. Pateikiamos ilgalaikio materialiojo turto, nematerialiojo turto, finansinio turto, trumpalaikio turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pinigų srautų ir pelno analizės metodikos.

Tomas Vaiseta Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)

Marija Kučinskienė, Laura Žiogelytė, Aida Mačerinskienė Verslo strategija: paslaugų sektoriaus atvejo analizė

Vilnius, „Naujasis židinys-Aidai“, 2015

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Knygos autorius bando paaiškinti, kaip sovietinė ideologija veikė kasdienį gyvenimą.

Neįprastas žiūros kampas jam leido prieiti prie tų temų, kurios iki šiol lietuviškoje sovietinės okupacijos metams skirtoje istoriografijoje mažai ar visai nebuvo gvildentos: viešoji erdvė ir paslapties kultūra, skaitymas ir bibliotekos, sovietinė satyra, skundų pasaulis, darbo etika, veltėdystė ir demonstracijos.

Knygoje pateikiami žymiausių pasaulio kompanijų, veikiančių turizmo versle (apgyvendinimo, maitinimo, transporto, kelionių organizavimo, laisvalaikio ir pramogų bei sveikatinimo ir grožio puoselėjimo srityse), kurios besivaržydamos tarpusavyje diktuoja šiuolaikines mados tendencijas pasaulinėje rinkoje, atvejai.

SOCIOLOGIJA

Karolis Žibas Kinų ir turkų imigrantai Lietuvoje Vilnius, Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2014

Monografijoje analizuojamos kinų ir turkų imigracijos prielaidos, migracijos tinklo formavimosi procesai, apimantys analizuojamų imigrantų grupių socialinius ryšius, dalyvavimą darbo rinkoje, apgyvendinimo, švietimo, socialinių paslaugų sektoriuose. Be migracijos motyvų ir migracijos tinklo kūrimosi, atskleidžiamos kinų ir turkų nuostatos dėl ilgalaikio gyvenimo Lietuvoje ir Lietuvos pilietybės įgijimo.

SPECTRUM 2015/1

TEISĖ

Gintaras Goda Vertybiniai prioritetai baudžiamajame procese Vilnius, Registrų centras, 2014

Monografijoje siekiama apibrėžti vertybinius procesinės veiklos pagrindus. Procesinė veikla nagrinėjama ir proceso metu atliekamų ikiteisminio tyrimo, kaltinimo, gynybos ir teisingumo vykdymo funkcijų turinys tiriamas konstitucinių vertybių požiūriu. Knygoje plačiai analizuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, taip pat įvairių šalių, ypač Vokietijos, teismų praktika.

Eglė Zemlytė Valstybė kaip arbitražinio susitarimo šalis Vilnius, Registrų centras, 2014

Monografijos tikslas – arbitraže kylančių teisinių klausimų, kuriuos lemia tai, kad arbitražinio susitarimo šalis yra valstybė, teisinė analizė. Keliami du svarbiausi probleminiai procesiniai klausimai: 1) valstybės teisė sudaryti arbitražinį susitarimą ir esant tokios teisės apribojimams – jų pažeidimo teisiniai padariniai; 2) valstybės imuniteto taikymas tarptautinio komercinio arbitražo kontekste.

MEDICINA

Nijolė Drazdienė, Jurgita Grikinienė, Agnė Jakavonytė-Akstinienė ir kt.

Vaikų ligos ir slauga Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014

Ši į praktinį darbą orientuota knyga parašyta atsižvelgiant į šeimos gydytojo ir slaugytojo darbo specifiką – joje glaustai aprašyta dažniausiai pasitaikančių ligų klinika, diferencinė diagnostika, tyrimai, gydymo principai, profilaktika ir slaugos procedūrų atlikimas.

Eugenijus Lesinskas Ausų, nosies ir gerklės ligos

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Vadovėlyje supažindinama su ausų, nosies ir gerklės ligų etiologija, patogeneze, simptomais, detalizuojamos diagnostikos ir gydymo priemonių galimybės.

Ausies, nosies, ryklės ir gerklų anatomija ir fiziologija dėstoma pabrėžiant jų svarbą klinikinėms situacijoms. Atskirai aprašomos pagrindinių tipinių ausų, nosies ir gerklės operacijų indikacijos, metodikos, technika, pacientų pooperacinės priežiūros ypatumai.

GAMTOS MOKSLAI

Albertas Broga Chemijos enciklopedija

Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2015

Enciklopedija skiriama visiems, besidomintiems supančiu pasau-

47

liu ir norintiems suvokti aplinkoje vykstančius procesus. Joje aprašomos visos chemijos šakos, cheminiai elementai, jų junginiai, cheminės reakcijos, kai kurie fizikiniai vyksmai ir technologijos. Prieduose pateikiama svarbiausių chemijos darbų chronologija, cheminių elementų atradėjai, Nobelio premijos laureatai, enciklopedijoje minimi asmenys, dalykinė rodyklė.

Gintautas Tamulaitis Mokslas su prieskoniais

kitame numeryje skaitykite: Vyriausioji mokslo darbuotoja Živilė Lukšienė www.freeimages.com

naujos knygos

Ar reikia braškei nanoapsiausto?

Vilnius, „Tyto alba“, 2015

Tai knyga apie pasaulį, kuriame gyvename, apie mus pačius šiame pasaulyje ir apie dėsnius, pagal kuriuos šis pasaulis gyvuoja. Joje pasakojama apie dangaus kūnus, Žemę, gyvybę, energijos šaltinius, technologijas, apie didžiuosius atradėjus, tyrėjus ir kūrėjus. Autorius mokslinius faktus ir interpretacijas pateikia suprantamai, paprastai, bet moksliškai tiksliai ir stengiasi, kad skaityti knygą būtų lengva ir linksma.

Agnė Grinevičiūtė

commons.wikimedia.org

Lietuvos užsienio politika po 2004 mETŲ: sėkmės ir nesėkmės

Algirdas Matulis Hidrodinamika Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Jonas Grigas Ateitis jau atėjo

Vilnius, „Tyto alba“, 2015

Ši knyga – apie pasaulį ir jį valdančius dėsnius. Apie Žemę ir jos gelmes, apie dangų, jo kūnus ir reiškinius, apie elementariąsias daleles ir jų sąveikas, apie energijos šaltinius, naująsias medžiagas ir technologijas, apie žmogaus išlikimo Žemėje perspektyvas ir keliones į kosmosą, apie mokslą ir valdžios požiūrį į jį. Autorius dalijasi savo žiniomis ir įžvalgomis be pozos, vengdamas sudėtingos mokslinės terminijos, taip, kad suprastų visi.

Doc. Alvydas Navickas www.freeimages.com

Tai pirmas hidrodinamikos vadovėlis lietuvių kalba. Jame aptariamas pagrindinių hidrodinamikos lygčių išvedimas, iliustruojami tiesiniai reiškiniai idealiajame ir klampiajame skysčiuose, pasitelkiant analizinius kompleksinių funkcijų bei dimensijų teorijos metodus. Pateikiama keletas netiesinių reiškinių pavyzdžių. Aptariamas hidrodinaminio artinio sąryšis su gilesne kinetine teorija.

Smurtinės mirtys.

Lietuva Europos Sąjungos kontekste Vytautas Gricius Unikumai ir raritetai VU muziejuje V. Jadzgevičiaus nuotr.

Vytauto Didžiojo universiteto spaudas. Piešė [A]. Varnas Kaune 1931 m. Raižė Em. Lindauer (Edmond-Emile Lindauer) Paryžiuje. Graviruotas plienas, ø 7,3; h 1,8.

Iš VU muziejaus fondų

v

v

K R Y Z I A Z O D I S Atsakykite į klausimus ir surašykite atsakymus į lentelę – spalvotuose langeliuose perskaitysite kryžiažodžio atsakymą. Jį siųskite spectrum@cr.vu.lt. Pirmieji trys teisingai išsprendę bus apdovanoti VU suvenyrais.

1. Raitelių botagas. 2. Malajietiškas durklas.

3. Eršketą primenanti žuvis. 4. Neigiama Mėnulio svorio anomalija. 5. Perkūnas šnekamojoje kalboje. 6. Koncentruota azoto trąša.

7. Polivinilo acetato dažai. 8. Skystas tepalas.

9. Vingis. 10. Nepaprastas susidomėjimas koncertu, spektakliu. 11. Dumblažuvinių šeimos atstovė. 12. Klaipėdos miesto dalis kairiajame Danės krante. 13. Vulkaninės kilmės mineralas.

14. Širdies raumenynas. 15. Paaukštinta vieta prie altoriaus, iš kurios sakomi pamokslai.

16. Kojos galas nuo čiurnos, pėda. 17. Iš aitriųjų paprikų, acto ir druskos minišio gamina-

mas padažas. 18. „Šonkaulis“ žemaitiškai.

19. Kininė pupuolė arba... 20. Ryžių rūšis, iš kurių gaminamas tradicinis itališkas daugiaryžis. 21. Valkata, bastūnas. 22. Kryžmos formos ordinas. 23. Aktorius, 2013 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. 24. Knygų „Vilko valanda“, „Maro diena“ autorius. 25. Didelio laivų junginio vadas. 26. Ežeras šalia Saldutiškio.

27. Jūrų uostas prie Laptevų jūros. 28. Tūrinių vaizdų dailė. 29. Iškvėpinta pagalvėlė.

30. Produkcijos realizavimo monopolija.

31. Prieštankinė kliūtis. 32. Vengriškas de-

sertinis vynas su duonos plutelės ataskoniu.

33. Šunų veislė, gauta sukryžminus dviejų tipų mastifus. 34. Dabartinio Lietuvos herbo autorius (dailininkas). 35. Garbinga ištekėjusi moteris senovės Romoje. 36. Būklė, kurią lemia įvairios aplinkybės. 37. Du paveikslai, papildantys vienas kitą. 38. Kerlingas. 39. Istorinis regionas pietų Azijoje. 40. „Šoklus“ grybas. 41. Vario ir nikelio lydinys. 42. Karpinių šeimos jūrų žuvis, neršianti upėse.

43. Mandarininio ir apelsininio citrinmedžių hibrido vaisius. 44. Salamandra. 45. Spaustinės kruopos. 46. Vandens ar garų buvimas.

Kryžiažodžio, išspausdinto praėjusiame numeryje, atsakymai: 1. Skansenas. 2. Keršulis.

3. Vintas. 4. Benis. 5. Junga.

6. Ghani. 7. Grįžtė. 8. Modus.

9. Grogenas. 10. Puma.

11. Moliuskas. 12. Rakursas.

13. Fiksažas. 14. Agrastas.

15. Aditė. 16. Frikadelė.

17. Tironai. 18. Ulemas.

19. Daugailiai. 20. Logistika.

21. Lanktis. 22. Embargas.

23. Vieša. 24. Kultuvė. 25. Chitinas. 26. Kiveris. 27. Dainora.

28. Terciaras. 29. Žvelsa.

30. Haitis. 31. Tenerė. 32. Donjana. 33. Okapija. 34. Karagana.

35. Goštautai. 36. Papyna.

37. Ulusas. 38. Koloritas.

39. Kortos. 40. Gabaritas.

41. Kretilas. 42. Bazilikas.

43. Konfeti. 44. Greideris.

45. Ažugiriai. 46. Funkcionalas.

47. Komondoras. 48. Polokas.

49. Uniforma. 50. Ekologija.

51. Indraja. 52. Kleimoras.

53. Abras. 54. Airanas.

Pažymėtuose langeliuose: Sesija – įdomus žaidimas, kai vieni žino ir tyli, kiti nežino, o kalba.

Sudarė Vida Lapinskaitė

www.hanes-shop.lt