Spectrum Nr. 24 by Vilniaus universitetas

VILNIAUS UNIVERSITETO ŽURNALAS 1(24)/2016

Kaip atrodys ateities biblioteka? XXI amžiaus žmonijos ligų prognozė: cukrinis diabetas

Alumno tyrimai – nauja era biologijoje ir medicinoje Bazilijonų rūsių paslaptys Nuo vandens lašo – iki šiuolaikinės lazerių fizikos

Protai grįžta į Lietuvą ISSN 1822-0347

avasario pradžioje atidarėme du naujus mokslo centrus – Jungtinį gyvybės mokslų centrą (JGMC) ir Nacionalinį fizinių ir technologijos mokslų centrą (NFTMC). Čia telksis didelė dalis iškiliausių mūsų šalies mokslo grupių, bus kuriamos naujos žinios. Rektorius prof. Artūras Žukauskas mano, kad šie centrai universitetą pakylės į geriausių pasaulio universitetų 300-tuką ir galbūt sudarys prielaidas išugdyti Nobelio premijos laureatus. Tam pagrindas jau padėtas – jauni mokslininkai, savo tyrimus galėję tęsti bet kurioje ES šalyje, nusprendė juos vykdyti VU. Trys iš jų dalijasi savo patirtimi. Platus VU mokslininkų tyrimų spektras. Doc. Inga Vidugirytė-Pakerienė nagrinėja, kaip Lietuva dar XIX a. pradžioje atsidūrė ukrainietiškame geografiniame peizaže. Istorijos fakulteto mokslininkai atliko tarptautinį tyrimą, ieškodami atsakymo, kur ir kaip XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno žydai. Mūsų ir Šveicarijos mokslininkai susidomėjo Lietuvos pelkių likimu ir klimato pokyčių poveikiu pelkių ekosistemoms. Tyrinėdami aukštapelkes, jie aiškinosi, koks klimatas mūsų šalyje vyravo prieš tūkstančius metų ir kaip klimato pokyčiai artimiausią šimtmetį pakeis mūsų pelkių ekosistemas. Istorikus smalsumas atvedė į Švč. Trejybės bažnyčios, esančios Bazilijonų vienuolyno ansamblyje, rūsį, kuriame buvo įvairiais laikais sumesti karstai su palaidojimais. Antropologiniai tyrimai padėjo atskleisti ir kai kurias vienuolijos gyvenimo paslaptis – ne tik kokiomis ligomis sirgo ši bendruomenė, bet ir kokį gyvenimo būdą mėgo. Tyrinėjimų spektrą tęsia fizikai. Jie aiškina apie Beselio funkcijų savybes šiuolaikinėje lazerių fizikoje ir Beselio pluoštų panaudojimą. „Spectrum“ kalbina VU absolventą, fiziką prof. Virginijų Barzdą, dirbantį Toronte. Mokslininko tyrimai žada proveržį biologijoje ir medicinoje. Lietuvos socialinis modelis sutelkė mokslininkus tarpdalykinio taikomojo pobūdžio darbams. Projektas parodė, kad lėšų tyrimams pritraukimas, tyrimo rezultatų įkomercinimas įmanomas ne tik fizinių ar gamtos mokslų srityse. Socialinio modelio projektas visuomenėje sutiktas nevienareikšmiškai. Kodėl jis sukėlė tiek daug aistrų? Į šį klausimą atsako projekto vadovas prof. Tomas Davulis. Kviečiame skaitytojus į VU biblioteką pavartyti plantenų. Nors jų rinkinys mūsų bibliotekoje nėra labai didelis, bet Lietuvoje vienas reikšmingiausių. Jūsų laukia ir Botanikos sodo Vingio skyrius, išlaikęs išskirtinį savitumą – čia susipina dabartis ir istorinio kultūrinio paveldo dvasia. Prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė gilinasi į pirmojo akademijos rektoriaus Petro Skargos vizijas. Akademijai jis vadovavo pirmuosius metus ir nemažai prisidėjo prie jos lyderystės įtvirtinimo. Mūsų ekspertai atsako į klausimus apie ligas ir knygas. O mes jums, mieli skaitytojai, linkime gerų skaitinių, sveikatos, šiltos ir turiningos vasaros! „Spectrum“ redakcija

Naujieji mokslo centrai prilygsta analogams Vakaruose

E. Kurausko nuotr.

Mieli skaitytojai,

facebook.com/VilniusUniversity SPECTRUM, 2016 birželis Nr. 1 (24) Redakcija Liana Binkauskienė, Nijolė Bulotaitė, Agnė Grinevičiūtė, Edita Kirlytė, Edgaras Kurauskas, Vida Lapinskaitė, Izabelė Švaraitė. Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė. dailininkas maketuotojas Skaidra Savickas. Viršelyje – Jungtinio gyvybės mokslų centro fragmentas. E. Kurausko nuotr. Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Informacijos ir ryšių su visuomene skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius. Tel. (8 5) 268 7001, faks. (8 5) 268 7009. http://naujienos.vu.lt/spectrum Dėl publikacijų ir reklamos žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt. Leidinys platinamas nemokamai. Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius. Tiražas 1500 egz. ISSN 1822-0347 © VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2016 Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina.

Bazilijonų rūsių paslaptys

TURINYS 2

naujienos

pažanga Naujieji mokslo centrai prilygsta analogams Vakaruose

Izabelė Švaraitė 7 Protai grįžta į Lietuvą: jauni gyvybės ir fizinių mokslų tyrėjai stiprina tarptautinį šalies potencialą tyrinėjimai Doc. Inga Vidugirytė-Pakerienė 10 Geografinė vaizduotė: Lietuva istoriniame Ukrainos peizaže Doc. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė 14 Kur ir kaip XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno žydai? Dr. Rasa Šimanauskienė, prof. Egidijus Rimkus, prof. Markus Stoffel, dr. Johannes Edwardson, dr. Christophe Corona 18 Ar išnyks pelkės Lietuvoje?

E. Kurausko nuotr.

Prof. Albinas Kuncevičius, dokt. Martynas Jakulis, dokt. Justina Kozakaitė, Vytautė Lukšėnienė, 23 Bazilijonų rūsių paslaptys

Ar išnyks pelkės Lietuvoje?

Dr. Virgilijus Vaičaitis 28 Nuo vandens lašo – iki šiuolaikinės lazerių fizikos paveldas Vidas Račius 32 Plantenai: laiko dulkes nupūtus žvilgsnis Dr. Regina Juodkaitė, Kristina Balnytė 35 Šimtametės tradicijos paklūsta laikui

VU botanikos sodo arch. nuotr.

35 Šimtametės tradicijos paklūsta laikui

Inga Kazilionienė Prof. Tomas Davulis: „Lietuvos socialinis modelis iš esmės keis darbo klimatą darbovietėse“

alumnai Agnė Grinevičiūtė 42 Alumno tyrimai – nauja era biologijoje ir medicinoje istorija Prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė 44 Petras Skarga Vilniuje: pirmojo akademijos rektoriaus vizijos atsako ekspertai Doc. Lina Zabulienė 47 XXI amžiaus žmonijos ligų prognozė: cukrinis diabetas Doc. Zinaida Manžuch 50 Kaip atrodys ateities biblioteka? 52 Akademinės istorijos, anonsai 53 kryžiažodis

naujienos Už „Metų sprendimą verslo aplinkai gerinti“ rengiant naujojo Darbo kodekso projektą Investuotojų forumas apdovanojo Teisės fakulteto dekaną prof. Tomą Davulį.

srityse apdovanojo Fizikos fakulteto mokslininkus prof. Vilių Palenskį, doc. Vytautą Joną Valiukėną, dr. Valerijoną Žalkauską ir prof. Praną Juozą Žilinską.

Asociacijos INFOBALT didžiausios vardinės stipendijos laureatu tapo Matematikos ir informatikos instituto doktorantas Martynas Sabaliauskas. Vardinė stipendija skirta dokt. Miglei Kazlauskienei, paskatinamoji – dokt. Olgai Opuchovič.

Kovo 2 d. Italijos Respublikos Prezidentas Sergio Mattarella antrojo laipsnio Italijos žvaigždės ordinu už kultūrinių ir akademinių mainų skatinimą tarp dviejų šalių apdovanojo Senato pirmininkę prof. Dainorą Pociūtę-Abukevičienę. Latvijos universiteto garbės daktaro vardas šiemet suteiktas Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesoriui Bonifacui Stundžiai. Tai nuoseklaus fakulteto ir ypač Baltistikos katedros mokslininkų darbo rezultatų įvertinimas.

„Mini Nobeliais“ įvertinti profesorius Konstantinas Pileckas (MIF), Darius Abramavičius (FF), dr. Mindaugas Zaremba (BTI), prof. Vitalis Nakrošis (TSPMI) ir Gamtos tyrimų centro direktorius, VU alumnas ir ilgametis dėstytojas prof. Vincas Būda (GMF). 2015 m. gruodžio 17 d. Šv. Kristoforo statulėlės įteiktos dviem VU mokslininkams. Už nuopelnus mokslui apdovanotas Biotechnologijos instituto profesorius Virginijus Šikšnys, kurio vadovaujama mokslininkų komanda viena pirmųjų atrado naujos kartos technologiją, skirtą tiksliam genomo DNR redagavimui. Už nuopelnus sveikatos apsaugai įvertintas VU ligoninės Santariškių klinikų kardiologas, Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos profesorius Pranas Šerpytis. Vasario 19 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija už reikšmingus darbus lietuviškos terminijos kūrimo, mokslo kalbos puoselėjimo ir visuomenės kalbinio švietimo

VU lankėsi Balandžio 14 d. – Tailando princesė Maha Chakri Sirindhorn. Viešnia lankėsi VU bibliotekoje, susitiko su sinologijos studentais.

E. Kurausko nuotr.

Gegužės 4 d. LMA tikraisiais nariais išrinkti VU profesoriai Romas Lazutka, Rimvydas Petrauskas, Arūnas Ramanavičius, Raimondas Čiegis ir Česlovas Venclovas. 2015 m. gruodžio 16 d. Biotechnologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. Saulius Klimašauskas tapo Karališkosios chemijos draugijos (The Royal Society of Chemistry) nariu. Balandžio 25 d. Briuselyje Matematikos ir informatikos instituto profesorei Valentinai Dagienei įteiktas Europos skaitmeninio pasaulio moters apdovanojimas. 2015 m. spalio 23 d. Europos asociacija „Informatics Europe“ prof. V. Dagienės sumanytą konkursą „Bebras“ paskelbė geriausia 2015 m. ugdymo veikla. Gegužės 9 d. – Vatikano valstybės sekretorius, kardinolas Pietro Parolinas. Svečias Šv. Jonų bažnyčioje skaitė paskaitą „Diplomatic Activities of the Holly See at the Service of Peace“ („Šventojo Sosto diplomatinė veikla taikos labui“).

E. Kurausko nuotr.

Gegužės 23 d. VU Biotechnologijos instituto profesorius Virginijus Šikšnys buvo išrinktas EMBO asocijuotuoju nariu kartu su dar 7 pasaulio mokslininkais. Tai pirmasis Lietuvos mokslininkas, pakviestas tapti biologijos elitą vienijančios Europos molekulinės biologijos organizacijos (EMBO) asocijuotuoju nariu. Prof. Virginijus Šikšnys – vienas iš penkių pasaulio mokslininkų, kurie pasidalijo „Warren Alpert“ fondo premiją už reikšmingą indėlį į bakterijų CRISPR antivirusinės apsaugos sistemos pažinimą. Tai revoliucinis atradimas, nes ši sistema gali būti pritaikyta genomo redagavimui. Balandžio 19 d. VU pasirašė bendradarbiavimo sutartį su rizikos kapitalo įmone „Practica Capital“. Abi pusės įsipareigojo skatinti inovatyvių idėjų ir mokslo rezultatų komercinimą VU, investuoti į VU besisteigiančias pradedančiąsias bei pumpurines įmones ir jų verslų plėtojimą. 2015 m. gruodžio 1 d. renginyje „Inovacijų diena“ apdovanotos 6 įmonės, kurios vykdė inovacinius projektus pagal skirtingus Europos Sąjungos priemonės „Inočekiai LT“ sumanios specializacijos prioritetus ir pasiekė išskirtinių rezultatų. Sumanios specializacijos „Naujų gamybos procesų, medžiagų ir technologijų“ prioritetinėje kryptyje laimėjo UAB „Innospark“ projektas „Kietakūnio apšvietimo sistemos spektrinio skirstinio optimizavimas automatiniam žmogaus biologinio ritmo palaikymui“, kuriam vadovavo Taikomųjų mokslų instituto Apšvietimo ir elektronikos sistemų sektoriaus vedėjas dr. Pranciškus Vitta. SPECTRUM 2016/1

V. Jadzgevičiaus nuotr. V. Jadzgevičiaus nuotr.

2015 m. Lietuvos mokslo premija įvertinti Fizikos fakulteto mokslininkai prof. Gytis Juška, prof. Kęstutis Arlauskas ir dr. Kristijonas Genevičius už darbų ciklą „Krūvininkų pernaša ir rekombinacija netvarkios

sandaros medžiagose (2000–2014)“ ir Matematikos ir informatikos instituto prof. Julius Žilinskas už darbų ciklą „Globaliojo optimizavimo algoritmų kūrimas, lygiagretinimas ir taikymas (2000–2014)“.

Balandžio 6 d. įsteigtas paramos fondas „Vilniaus universiteto fondas“. Tai – pirmasis mūsų šalies istorijoje universitetinis neliečiamojo kapitalo fondas. Steigėjai į fondą investavo 1 mln. eurų.

nitarinių mokslų srityje laureatu tapo doktorantas Laurynas Adomaitis (FsF). Pusė laureatų savo tyrimus atliko VU.

2015 m. geriausiųjų magistro baigiamųjų darbų konkurse Fizinių mokslų srityje laureate tapo doktorantė Kristina Gelžinytė (FF), Biomedicinos mokslų srityje apdovanota Joana Smirnovienė (BTI). Huma-

2016 m. „QS World University Rankings by Subject“ reitinge VU pateko tarp 301– 400 geriausiųjų pagal fizikos ir astronomijos krypties studijas. Žurnalo „Reitingai“ sudarytame valstybiniame aukštųjų mokyklų reitinge ir šiemet VU – lyderis.

LMA 2015 m. jaunųjų mokslininkų ir doktorantų mokslinių darbų konkurso nugalėtojais tapo dr. Vytautas Volungevičius, dr. Saulius Nargela, dr. Donata Puplinskaitė, dokt. Vytautė Pilipauskaitė. Aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų laureatais paskelbti Juozas Nainys, Tadas Penkauskas ir Tomas Šneideris. Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriuje magistrantėms Joanai Smirnovienei ir Indrei Urbanavičiūtei skirtos premijos.

Vasario 11 d. VU garbės daktaro vardai suteikti Islandijos politikui, ekonomistui ir diplomatui J. B. Hannibalssonui (už išskirtinį indėlį į Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą tarptautinėje erdvėje) ir Rensselaerio politechnikos instituto profesoriui M. Shurui (už iškilius darbus puslaidininkių fizikos ir optoelektronikos srityje).

Kovo 29 d. Lietuvos bankas išleido 5 eurų auksinę kolekcinę monetą, skirtą fizikai. Simboliška, kad prieš 47 metus šią dieną VU fizikai surengė pirmąją Fiziko dieną FiDi. Šiemet minime pirmojo lietuviško lazerio 50-metį. 1966 m. VU profesoriai Juozas Vidmantis Vaitkus ir Remigijus Baltramiejūnas pirmieji Lietuvoje uždegė lazerį, o profesorius Algis Petras Piskarskas, vienas iš Lietuvos lazerių mokslo kūrėjų, šį mokslą iškėlė į aukštumas. Tai pirmoji lietuviška kolekcinė moneta, nukaldinta panaudojus lazerį kaldinimo įrankiams paruošti. Balandžio 28 d. Šv. Jonų bažnyčioje duris atvėrė kun. Alfonso Lipniūno koplyčia. Joje įrengtas kapeliono kabinetas ir sielovadinė erdvė universiteto bendruomenei.

E. Kurausko nuotr.

SPECTRUM 2016/1

E. Kurausko nuotr.

pažanga

JGMC infrastruktūra leis organizuoti kokybiškai kitokias studijas

Naujieji mokslo centrai prilygsta analogams Vakaruose Saulėtekio slėnis tampa svarbiausiu Lietuvos mokslo branduoliu. Kovo 15 d. greta Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro ir atnaujinto Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centro iškilo Jungtinis gyvybės mokslų centras (JGMC) ir Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras (NFTMC). NFTMC fragmentas

JGMC fragmentas SPECTRUM 2016/1

ia telksis didelė dalis iškiliausių mūsų šalies mokslo grupių, bus kuriamos naujos žinios. „Tau nereikia naujo namo, jei ruošies gyvent po senovei“ – toks posakis bene tiksliausiai apibūdina šių dviejų mokslo pastatų esmę ir prasmę. „Reikšmingai sustiprės pažinti ir suprasti skatinanti studijų aplinka, kurioje bus ugdomi mūsų talentai – studentai, doktorantai, jaunieji mokslininkai. Pagerės sąlygos tiek mūsų, tiek Vilniaus Gedimino technikos universitetui realizuoti savo socialinės atsakomybės funkciją – teikti aukštos kokybės mokslinių tyrimų paslaugas verslui ir komercializuoti mokslinių tyrimų metu besirandančias praktines idėjas“, – sako Vilniaus universiteto rektorius prof. Artūras Žukauskas.

JGMC – mokslui ir studijoms i Tai vienas ambicingiausių, didžiausių ir inovatyviausių mūsų šalies pastatų. Jis gali būti prilygintas patiems moderniausiems pasaulio universitetų gyvybės mokslų centrams. JGMC galėtume vadinti beveik „išmaniuoju“, nes tokio technologiškai sudėtingo statinio Vilniaus universitete dar nebuvo. JGMC sukūrė šiuolaikinę mokslinių tyrimų erdvę biotechnologijos ir molekulinės medicinos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros reikmėms. Šiame centre jau dirba mokslininkai iš Vilniaus universiteto Biochemijos ir Biotechnologijos institutų, Gamtos mokslų fakulteto (GMF) biologinių katedrų. Pasauliniu mastu jau įvertinti Biotechnologijos instituto profesoriaus Virginijaus Šikšnio darbai. Mokslininkas pirmasis Lietuvoje pelnė prestižinę „Warren Alpert“ fondo premiją už reikšmingą indėlį į bakterijų CRISPR antivirusinės apsaugos sistemos pažinimą. Be to, Vilniaus universitetas licencijavo labai reikšmingą technologiją, sukurtą Biotechnologijos institute. Ją galima pavadinti proveržiu genomo redagavimo srityje. Šią išskirtinę Vilniaus universiteto intelektinės nuosavybės licenciją įsigijo JAV kompanija „DuPont Pioneer“ („DuPont“). JGMC veikla sudarys prielaidas didesnėms tiesioginėms užsienio investicijoms į Lietuvą, naujam pažangiam verslui kurti, „protų nutekėjimui“ stabdyti, „protų sugrįžimui“ skatinti ir naujoms darbo vietoms, ypač skirtoms jauniems žmonėms, steigti. „Sukurta JGMC infrastruktūra, daug dėmesio moksliniams tyrimams leis organizuoti kokybiškai kitokias studijas, kokių dar nebuvo Vilniaus universitete, būtent tokias, kur žinios įgyjamos per mokslinius SPECTRUM 2016/1

JGMC atidaryme dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė

tyrimus ir eksperimentus. Žinoma, tai neįvyks savaime, reikalingos didelės visų pastangos, bet materialus pagrindas tokioms studijoms jau padėtas“, – teigia projekto vadovas, GMF profesorius Juozas Rimantas Lazutka. Pasak jo, unikali intelektinių resursų (mokslininkų, dėstytojų ir studentų) koncentracija, esant teisingai pasirinktai veiklos krypčiai ir tinkamai vadybai, leistų JGMC per artimiausius 5–7 metus tapti Europoje ir pasaulyje matomu ir gana gerai žinomu mokslo ir studijų centru. „Vilniaus universitetas dar niekada neturėjo tokio lygio šiuolaikinių moderniųjų biomokslų centro, kuris po vienu stogu sutelktų vienus geriausių šalies biotechnologijų ir biomedicinos mokslininkų, doktorantus, gyvybės mokslų studijų programų studentus“, – sako GMF profesorė Edita Sužiedėlienė. Anot jos, savo infrastruktūra ir moksline įranga JGMC nenusileidžia ana-

logiškiems centrams Vakarų šalyse. „Tikimės, kad per trumpą laikotarpį pagerės mokslinių tyrimų lygis, pritrauksime daugiau studentų, mokslo darbuotojų iš kitų šalių semestrui ar ilgesniam laikui. Planuojame sukurti doktorantūros mokyklą, turime puikias sąlygas organizuoti konferencijas, tarptautinius renginius. Greta įsikūręs NFTMC skatina galvoti apie naują tarpdisciplininę šiuolaikinių technologijų studijų programą. Ji būtų įgyvendinama jau dviejų centrų mokslininkų ir pedagogų jėgomis“, – ateities planais dalijasi JGMC sui generis vidinio organizacinio darinio valdybos pirmininkas prof. Eugenijus Butkus. JGMC bus plėtojami biotechnologijos, biomolekulių struktūros, bioinformatikos, augalų ir mikroorganizmų genominių, biokatalizės, proteomikos, molekulinės medicinos ir fiziologijos, žmogaus genomo sričių moksliniai tyrimai.

Viena JGMC auditorijų

pažanga 24 tūkst. kv. m ploto centre pagal gyvybės mokslų studijų programas studijuos 800 studentų, 160 doktorantų, dirbs 200 mokslinio-pedagoginio personalo darbuotojų. Jiems įrengtos 24 auditorijos, 10 mokomųjų mokslinių laboratorijų, 3 kompiuterių klasės, 23 moderniausia įranga aprūpintos atviros prieigos mokslinės laboratorijos, savarankiškoms studijoms skirtos darbo vietos. JGMC atviros prieigos principu veikia 9 biotechnologijų ir molekulinės medicinos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrai. Mokslinės ambicijos užfiksuotos ir fasade i „Tai yra didžiausias mokslinių tyrimų paskirties pastatas šalyje. Bet jo unikalumas – ne kvadratinių metrų skaičius. Centre koncentruojasi keturios pagrindinės technologijų kryptys: puslaidininkinė nanotechnologija, organinių medžiagų, chemijos ir lazerių bei šviesos technologijos. Dar daugiau, čia yra regioniniu mastu unikali medžiagų struktūrinės analizės aparatūra, pilnas medžiagų apdorojimo technologijų rinkinys ir unikali laboratorinė mokslinė įranga. Taigi mokslininkai turės visus būtinus mokslinius instrumentus naujoms medžiagoms ir prietaisams kurti – nuo technologijos iki pat prototipo. Šiuo technologijų rinkiniu, jų plėtros galimybėmis ir mokslinio tyrimo instrumentais esame unikalūs Vidurio ir Rytų Euro-

poje“, – paaiškina Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) direktorius, buvęs projekto mokslinis vadovas prof. Gintaras Valušis. NFTMC sujungs FTMC, Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, Taikomųjų mokslų bei Teorinės fizikos ir astronomijos institutus, dalį Chemijos fakulteto. Čia įsikurs trys laboratorijos, priklausančios Vilniaus Gedimino technikos universitetui. Centras ne tik iš esmės atnaujins Lietuvos mokslo tyrimų bazę, bet ir sudarys prielaidas naujai studijų kokybei, efektyviai mokslo ir aukštųjų technologijų verslo sąveikai. Architektai simboliškai užkodavo mokslinių siekių ambicijas ant šio pastato sienų. Fasade dominuoja grafeno, vienos iš moderniausių XXI a. medžiagų, kristalinė gardelė. Už grafeno atradimą 2004 m. mokslininkai Andrejus Geimas ir Konstantinas Novosiolovas pelnė Nobelio premiją. NFTMC privalumus jau spėjo įvertinti Vilniaus universiteto ir FTMC doktorantai. „Čia erdvu, šviesu, šilta, jauku. Ši aplinka emociškai skatina tobulėti, bet ir įpareigoja stengtis“, – sako FTMC doktorantūros studijas baigiantis Linas Minkevičius. Trečių metų Vilniaus universiteto Taikomųjų mokslų instituto (TMI) doktorantui Steponui Raišiui NFTMC prilygsta ilgai lauktos svajonės išsipildymui, o antrus metus doktorantūroje studijuojančiai Sandrai Stanionytei kelias dienas

NFTMC fasade dominuoja grafeno kristalinė gardelė

E. Kurausko nuotraukos

Mokslininkai apžiūri NFTMC esantį greitintuvinį masės spektrometrą

pasivaikščiojus naujais koridoriais viskas tapo pažįstama, tad mergina jau beveik įsivažiavo į kasdienį darbo ritmą. Pasak TMI profesoriaus Sauliaus Juršėno, centras yra milžiniška investicija į Lietuvos ateitį, jos mokslo infrastruktūrą ir ypač aukštąsias technologijas: „Čia bus kuriami ateities prietaisai ir technologijos, patobulinančios ryšių priemones, sprendžiančios energetikos problemas, gerinančios gyvenimo kokybę. Tai puiki proga jauniems mokslininkams ir studentams įgyvendinti drąsiausias idėjas. Jauni žmonės, kurie čia mokysis, kurs naujas medžiagas ir prietaisus, bus paklausūs darbo rinkoje, o panaudodami įgytas žinias ateityje galės steigti savo įmones.“ Keturių aukštų, daugiau nei 27 tūkst. kvadratinių metrų ploto komplekse įkurta didžiausia ir moderniausia Lietuvoje ir Baltijos šalyse fizinių, chemijos ir technologijos mokslų tyrimų bazė. Centre veiks 46 mokslinės laboratorijos ir jų grupės, kurių moksline ir technologine infrastruktūra galės naudotis ne tik mokslininkai, bet ir verslo atstovai. Vienu metu mokslinius tyrimus atlikti, plėtoti eksperimentus galės per 700 mokslininkų ir studentų. NFTMC iki liepos 15 d. veiks Vilniaus universiteto organizuojama Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) paroda „Accelerating Science“. Joje lankytojų laukia įspūdinga kelionė, supažindinanti su Visatos atsiradimo raida. „Accelerating Science“ ekspozicija griauna stereotipą, esą fundamentalusis mokslas nesuprantamas ir nuobodus. Šiuolaikiniai fundamentalūs tyrimai CERN parodoje pateikiami itin vizualiai ir paprastai. Parodą „Accelerating Science“ globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Spectrum“ inform. SPECTRUM 2016/1

Protai grįžta į Lietuvą: jauni gyvybės ir fizinių mokslų tyrėjai stiprina tarptautinį šalies potencialą Izabelė Švaraitė

Dviejų Nobelio premijų – fizikos ir chemijos – laureatė Marie Skłodowska Curie yra sakiusi, kad mokslininkas savo laboratorijoje nėra tik technikas. Jis – vaikas, kuriam susidūrimas su gamtos reiškiniais prilygsta pasakoms. Matyt, ne veltui jos įtaka pasauliniam mokslui neblėsta iki šių dienų – prestižinis Marie Skłodowskos Curie programos finansavimas puošia perspektyviausių mokslininkų gyvenimo aprašymus.

Jungtinio gyvybės mokslų centro koncepcija žavi jaunus mokslininkus SPECTRUM 2016/1

E. Kurausko nuotr.

pažanga

okiu įrašu savo CV gali pasigirti ir Vilniaus universiteto tyrėjai dr. Urtė Neniškytė, dr. Jogundas Armaitis bei dr. Linas Mažutis. Jauni mokslininkai, savo tyrimus galėję tęsti bet kurioje ES šalyje, juos nusprendė vykdyti gimtojoje Lietuvoje.

Dėmesys mikropasauliui i Iš chemikų šeimos kilusi dr. U. Neniškytė po biochemijos magistro studijų Vilniaus universitete savo mokslinius tyrimus nukreipė molekulinių neuromokslų link. Studijuodama doktorantūroje Kembridžo universitete jaunoji mokslininkė aiškinosi Alzheimerio ligos patologiją lemiančius veiksnius. Artimiausiu metu ji tyrinės, kaip formuojasi žmonių smegenys. Jungtiniame gyvybės mokslų centre (JGMC) dr. U. Neniškytė prisidės prie prof. Aido Alaburdos vadovaujamos grupės. Ji domėsis, kaip tam tikrų lipidų viduląstelinė pernaša nervinėse ląstelėse lemia neuroninio tinklo optimizavimą – atrenka, kurios neuronų jungtys yra pašalinamos, o kurios paliekamos susidarančiame efektyvesniame smegenų tinkle. „Šiuo metu manoma, kad netinkamas neuronų jungčių šalinimas gali būti susijęs su tokiomis problemomis kaip autizmo spektro ar šizofreniniai sutrikimai.

Dr. Urtė Neniškytė

Mano tyrimų rezultatai gali būti pritaikyti analizuojat, kaip ir kodėl kinta smegenų tinklas depresijos ar priklausomybės ligų atveju“, – pasakoja dr. U. Neniškytė. Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. L. Mažutis žinių sėmėsi Strasbūro ir Harvardo universitetuose. Šiuo metu jis dirba prof. Arvydo Janulaičio įkurtoje mikroskysčių technologijos laboratorijoje. Tokių laboratorijų Europoje vos kelios. Mikroskysčių technologijos, palyginti su tradicinėmis, leidžia sumažinti biologinių ar cheminių reakcijų tūrius milijonus kartų. „Vienas Dr. Jogundas Armaitis V. Jadzgevičiaus nuotr. tyrėjas rankiniu būdu gali paruošti 10 reakcijų per 1 minutę, o mikroskysčių technologimis, kabančiais lazerių šviesoje vakuume. jos per tą patį laiką leidžia paruošti 100 Anot dr. J. Armaičio, šie objektai yra šal000 reakcijų. Dėl mažų tūrių padidinačiausi Visatoje. Mokslininkas teigia, kad mas reakcijų jautrumas. Įmanoma itin šaltųjų atomų tyrinėtojai svajoja atrasti našiai atlikti pavienių ląstelių, naujas medžiagos agregatines būsenas. DNR ar molekulių tyrimus“, – „Fizikai gerai žino, kaip elgiasi vienas aiškina dr. L. Mažutis. Tyrimai atomas, taip pat puikiai supranta, kas atliekami ne mėgintuvėliuose, atsitinka, kai du atomai susiduria. Nors o mikroskopinių lašelių vidušios žinios sudaro gerą startinę poziciją, je. Taip sumažinamos reagentų daugelio sąveikaujančių dalelių būsenos sąnaudos, galima atlikti atskiatrodo visiškai kitaip negu atskiri atomai. rų ląstelių genominius tyrimus Mums buityje žinomos medžiagos fazės, ar kraujyje cirkuliuojančios tokios kaip skystis arba kristalas, atsiranvėžinės DNR detekciją. Šiuo da būtent todėl, kad atomai tarpusavyje metu mokslininkas daugiausia sąveikauja. Šaltųjų atomų sistemose galidėmesio skiria pavienių ląstelių ma pasiekti medžiagų fazes, anksčiau gytranskriptomikos ir kryptingos vavusias tik teoretikų galvose“, – įsitikinęs baltymų evoliucijos tyrimams. fizikas. Atomą jis įsivaizduoja plačiau nei vykdydamas Marie Curie protiesiog matematinį tašką. Vilniaus unijektą dr. L. Mažutis sieks suversiteto Teorinės fizikos ir astronomijos kurti mikroskysčių technoloinstitute (TFAI) dr. J. Armaitis tyrinėja gija paremtą metodą, leidžiantį sistemas, kurioms svarbios papildomos nustatyti pavienių ląstelių geatomų savybės. Viena tokių – sukinys. nus, koduojančius priešvėži„Jei kvantinę dalelę įsivaizduotume kaip nius antikūnus. mažą kamuoliuką, sukinys būtų susijęs su Utrechto universitete (Nyto kamuoliuko sukimosi kryptimi ir greiderlandų Karalystė) magistrančiu. Jau dabar sukiniai (tiesa, ne atomų, tūros ir doktorantūros studijas bet elektronų) naudojami informacijai baigęs dr. J. Armaitis darbuosaugoti mūsų kompiuteriuose. Vienas iš jasi šaltųjų atomų srityje. Jo pamatinių mano tyrimų tikslų – suprasti, tyrimai susiję su atomų debesikaip elgiasi sąveikaujančios dalelės ir ką

E. Kurausko nuotr.

SPECTRUM 2016/1

tuo metu veikia jų sukiniai. Mažiau poetiškas tyrimų tikslas yra išsiaiškinti, kaip sukinys perduodamas iš vienos sistemos pusės į kitą. Supratus, kaip tą perdavimą įvykdyti be nuostolių, galima svajoti, kad vieną dieną tokiu būdu pavyks perduoti informaciją iš vieno kompiuterio komponento į kitą nepajudinant nė vieno elektrono. Taip sutaupysime energijos ir laiko“, – dėsto dr. J. Armaitis. Kodėl Lietuva? i Jaunieji tyrėjai gimtąją šalį savo tolimesnei karjerai pasirinko dėl keleto priežasčių. Viena jų – Lietuvos mokslinė pažanga. Ypač ji pastebima gyvybės mokslų srityje. Be to, semdamiesi patirties užsienio universitetuose, mokslininkai žinojo išvažiavę ne visam laikui. Išvykdama doktorantūros studijų, dr. U. Neniškytė kažkuriame savo mokslinio darbo etape planavo grįžti į Lietuvą. JGMC jai pasirodė tinkamiausias pasirinkimas. Mokslininkę žavi centro koncepcija po vienu stogu suvienyti visų

Dr. Linas Mažutis SPECTRUM 2016/1

gyvybės mokslų sričių atstovus. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai yra labai tarpdiscipliniški, tad dr. U. Neniškytė tiki, kad galimybė bendradarbiauti su kitų sričių mokslininkais jai padės į savo tyrimus įtraukti įvairius aspektus ir technologijas. Lietuvos gyvybės mokslininkai sėkmingai dalyvauja Europos Komisijos mokslo finansavimo programose, gauna tarptautinį finansavimą. Anot dr. U. Neniškytės, šalies molekulinės biologijos ir lazerinių technologijų tyrėjų reputacija pasaulyje nenusileidžia užsienio kolegoms. Dr. L. Mažutis, ir taip savo ateities profesinę karjerą siejęs su Lietuva, mano, kad JGMC jo projektui suteiks visas reikiamas sąlygas. Kad valstybės mokslo infrastruktūra tinkama pasaulinio lygio tyrimams, pritaria ir dr. J. Armaitis. „Jau rengdamas projekto paraišką, turėjau parašyti, kur įgyvendinsiu savo idėjas. Vilnių pasirinkau ne vien todėl, kad esu lietuvis. Jei būčiau latvis ar estas, parsivežti Marie Skłodowskos Curie programos finansavimo namo tikriausiai nebūčiau galėjęs. Šiose šalyse nedaug žmonių, dirbančių šaltųjų atomų srityje. Man pasisekė, kad prof. Gedimino Juzeliūno grupė ne tik užsiima šaltųjų atomų sistemų teorija, bet iš tiesų yra viena iš pirmaujančių šios srities komandų pasaulyje“, – įsitikinęs fizikas. Anot jo, TFAI direktoriaus prof. G. Juzeliūno ir vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Juliaus Rusecko pasiūlytos schemos įgyvendinamos daugelyje laboratorijų, o ta tema parašytas apžvalginis straipsnis kasmet cituojamas po daugiau nei šimtą kartų. Deja, ne visiems jauniems mokslininkams, įgijusiems išsilavinimą užsienio valstybėse, pavyksta įsitvirtinti gimtojoje šalyje. Pasak dr. U. Neniškytės, ji pažįsta daug mokslininkų, kurie norėtų savo tyrimus tęsti Lietuvoje, tačiau juos sulaiko įvairūs veiksniai. Kaip patį svarbiausią ji įvardijo jaunųjų mokslininkų finansavimo priemonių nebuvimą. Be to, jiems sunku rasti savo vietą, nes paprastai konkurencinį pranašumą turi jau įsikūrusios ir sėkmingai dirbančios vyresnių mokslininkų grupės.

Teorinių ir taikomųjų tyrimų sintezė i Dr. L. Mažutis vykdo taikomuosius, o dr. U. Neniškytė ir dr. J. Armaitis – fundamentinius tyrimus. Pastarųjų eksperimentų rezultatai ne visuomet gali būti pritaikyti praktiškai, o ir visuomenei jų naudą paaiškinti dažnai būna sudėtingiau nei papasakoti apie taikomaisiais tyrimais grįstas technologijas. Dr. U. Neniškytė prisipažįsta, kad ją stebina, kai mokslininkai neigia fundamentinių mokslinių tyrimų vertę. „Be jų taikomieji mokslai iš viso neegzistuotų, nes neturėtų kuo remtis. Kad ir Vilniaus universiteto profesoriaus Virginijaus Šikšnio komandos CRISPR/Cas9 technologija. Ji atrasta tyrinėjant struktūrinius ir molekulinius bakterinių fermentų mechanizmus. Tyrėjus vedė ne tik noras išspręsti tam tikras problemas, bet ir intensyvus mokslinis smalsumas“, – sako mokslininkė. Didelės įtampos tarp fundamentinių ir taikomųjų tyrimų dr. J. Armaitis neįžvelgia. Galbūt kaltas jo išsilavinimas, apėmęs ir taikomąją, ir teorinę fiziką. „Akivaizdu, trumpuoju laikotarpiu ekonomiškai svarbiausi yra taikomieji tyrimai ir jų rezultatų (inovacijų) perdavimas verslui. Tačiau ilguoju laikotarpiu mūsų gyvenimą labiausiai keičia didieji atradimai, atsirandantys vykdant fundamentinius tyrimus. Geras pavyzdys – elektros lemputė. Fundamentiniai elektros tyrimai buvo vykdomi kelis tūkstančius metų, kol pagaliau supratome, kas tai yra. Dar šimtą metų užtruko išsiaiškinti, kaip elektrą paversti šviesa. Tik tuomet prasidėjo išradimų patentavimas ir lempučių gamyba“, – santykį tarp skirtingų mokslinių veiklų apibūdina dr. J. Armaitis. Kolegos nuomonei pritaria ir dr. L. Mažutis. Tačiau, anot jo, fundamentiniai tyrimai nėra vienodos reikšmės. Vieni eksperimentai gali turėti itin didelę visuomeninę vertę. Pavyzdžiui, geresnis fermentų veikimo mechanizmų supratimas gali padėti sukurti naujus molekulinius įrankius ar vaistus. Derinant abiejų rūšių mokslinių tyrimų metodus, galima pasiekti esminių gyvenimo kokybės pokyčių. Bet ne visų fundamentinių tyrimų kuriama nauda yra didelė. „Manau, kad užslėpta problema yra ta, jog dalis teorinių tyrimų tėra jau seniau atliktųjų kartojimas. Pakeičiamos labai nereikšmingos detalės ir tuomet darbas pristatomas kaip naujas“, – apibendrina biotechnologas.

E. Kurausko nuotr.

tyrinėjimai

Geografinė vaizduotė: Lietuva Diskutuoti ukrainiečių istorijos ir tapatybės klausimais Rusijoje pradėta dar XIX a. pradžioje. Ginant Ukrainos kitoniškumą buvo pasitelkta romantinė geografinė vaizduotė, leidusi teigti, kad ukrainiečių savitumą nulėmė du dalykai – gamta, veikusi žmonių charakterį, jausmus bei siekius, ir istorinis laikotarpis, kai jie priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Taip dėl geografinės vaizduotės Lietuva atsidūrė ukrainietiškame stepių peizaže, kuris XXI a. tapo tikrų geopolitinių kovų lauku.

E. Kurausko nuotr.

Doc. Inga Vidugirytė-Pakerienė, Filologijos fakulteto Rusų filologijos katedra

Doc. Inga Vidurgytė-Pakerienė

Moderniosios geografijos ištakos i Geografinė vaizduotė yra šiuolaikinės humanitarinės geografijos terminas, kuris nurodo žmogaus gebėjimą įsivaizduoti vienas ar kitas geografines vietas, kalbėti apie gamtovaizdžius, kraštovaizdžius ir peizažus, orientuotis pasaulyje – didžiajame ir mažajame (tarkim, savo mieste), kurti ir perimti regionų, šalių vaizdinius, turėti mentalinius žemėlapius, brėžti mintyse maršrutus ir pan. Tačiau konceptualioji geografinės vaizduotės reikšmė kita: šia sąvoka siekiama pabrėžti, kad pats geografijos mokslas yra pasaulio įvairovės stebėjimo ir vaizduotės, kuri vienintelė leido susieti ir paaiškinti šią įvairovę, vaisius.1 Šiuolaikiniu pavidalu geografija pradėjo formuotis XVIII a. viduryje, remdamasi keliautojų ir tyrinėtojų pasakojimais apie tolimas egzotiškas žemes, pirmiausia kapitono Jameso Cooko ekspedicijų aprašais, atliktais jo bendražygių, tarp kurių buvo ir 1

Georgas Forsteris, vėliau kurį laiką dėstęs mūsų universitete. G. Forsterio mokinys ir sekėjas Alexanderis von Humboldtas, laikomas vienu iš moderniosios geografijos teorijos ir metodologijos pradininkų, išgarsėjo savo kelionių į Pietų ir Centrinę Ameriką aprašymais. Romantinis kelionių ir nuotykių šleifas XIX a. pradžioje suteikė geografijai tokio patrauklumo, kad, tarkim, Vokietijoje geografinių leidinių ir kitos mokslinės komunikacijos populiarumu ji nenusileido tradicinėms kultūros sklaidos formoms – knygoms ir kultūros žurnalams. Dabar jau įrodyta, kad moderniosios geografijos teorijos kūrėjai – jau minėtas A. Humboltas ir Karlas Ritteris – pilna sauja sėmė iš vokiečių švietėjo Johanno Gottfriedo Herderio veikalo „Žmonijos istorijos filosofijos idėjos“ (1784–1791) ir iš Friedricho Schellingo natūrfilosofijos, teigusios, kad gamta – tai žmogaus priešistorė, kurią pažinus galima suprasti žmonijos kelią, nueitą iki pasie-

Giedrius Jonaitis. „Stebuklas“. Iliustracija N. Gogolio apysakai „Baisus kerštas“. VU biblioteka

Derek Gregory, Geographical Imaginations, Cambridge, Oxford: Blackwell, 1993.

SPECTRUM 2016/1

istoriniame Ukrainos peizaže kiant sąmoningumo lygmenį. Kita vertus, ne tik filosofija, kuri iš pažiūros yra artimesnė mokslinei minčiai, bet ir poezija bei tapyba dalyvavo kuriant geografinio tyrimo metodus: peizažo estetika ir praktika leido A. Humboldtui konceptualizuoti pagrindinį geografinį vienetą – regioną arba peizažą, tuo tarpu Johanno Wolfgango Goethe’s eilėraščiuose apie gamtą įsteigtas subjekto santykis su aplinka pagrindė subjektyvius (t. y. individualiu suvokimu ir jausmu paremtus) geografinio aprašymo principus.2 Taigi nenuostabu, kad daugiatomiame veikale „Kosmosas“ (1845–1862), kuris vainikavo jo viso gyvenimo tyrimus, A. Humboldtas pateikė išsamią literatūrinio ir tapybinio peizažo analizę nuo antikos iki savo laikų, užbaigdamas literatūrinę dalį savo mokytojo keliautojo G. Forsterio gamtos aprašymais. Taip pat nenuostabu, kad K. Ritteris, pirmasis geografas, nuosekliai sisteminęs keliautojų ir tyrinėtojų surinktą medžiagą, mąstė apie Žemės paviršių F. Schellingo natūrfilosofijos dvasia – kaip apie dievišką hieroglifą, kurį išaiškinti geografai ir yra pašaukti. Geografinės vaizduotės padariniai i XIX a. geografija, sekdama J. G. Herderiu, laikėsi pamatinio teiginio, kad gamta yra lemiamas veiksnys žmogaus ir tautos tapatybės, kalbos, kultūros bei istorijos raidoje. Konkrečiai tai reiškė, kad XIX а. europiečiai suvokė savo istoriją ir kultūrą kaip ypatingų geografinių sąlygų rezultatą ir manė, jog Europos kalnai, miškai, upių slėniai, dantytos ją skalaujančių jūrų pakrantės ir salynai sukūrė jos tautų ir kultūrų įvairovę. Tą patį principą europiečiai taikė bandydami įsivaizduoti neeuropietiškas žmonių bendruomenes: tai, kad jos neturi vakarietiško tipo mokslo ir menų, buvo aiškinama egzotiškos gamtos įtaka, kuri taip pat lėmė „laukinius“ papročius, nesuvokiamą elgesį, keistą kalbą, muziką, tautosaką. Šie ryšiai tarp gamtos ir žmogaus negalėjo būti įrodomi moksliškai, jie tiesiog buvo įsivaizduojami, bet dėl to ne mažiau įtakingi. Todėl 2

Giedrius Jonaitis. „Karpatai“. Iliustracija N. Gogolio apysakai „Baisus kerštas“. VU biblioteka

XIX a. geografinės vaizduotės padariniai itin dviprasmiški: viena vertus, geografinė vaizduotė tarnavo imperinei kolonijinei politikai ir pagrindė rasistines XX a. vokiečių antropologijos sampratas, turėjusias įtakos ne tik Vokietijoje; kita vertus, dėl tos pačios geografinės vaizduotės formavosi ir modernieji nacionalizmai, stiprinę tautinę savimonę ir vedę prie imperijų žlugimo ir naujų valstybių susikūrimo. Literatūra buvo labai palanki terpė geo-

grafinei vaizduotei plėtotis. XIX a. romantizmo autoriai sukūrė ir įtvirtino tiek nacionalinių kraštovaizdžių paveikslus, tiek stereotipinius Azijos, Afrikos ar Amerikos gamtos ir žmogaus vaizdinius. Neatsitiktinai būtent literatūros tyrinėjimų kontekste susiformavo pokolonijinė kritika, inauguruota Edwardo W. Saido veikalo „Orientalizmas“ (1978), dekonstravusio Europos įsivaizduojamąją geografiją. Tačiau tai pačiai geografinei vaizduotei, veikusiai išvien su XIX a.

Chenxi Tang, The Geographic Imagination of Modernity: Geography, Literature, and Philosophy in German Romanticism, Stanford: Stanford University Press, 2008.

SPECTRUM 2016/1

tyrinėjimai europietišku istorizmu, mes turime būti dėkingi už romantinį Adomo Mickevičiaus Lietuvos kraštovaizdį, Simono Daukanto senovės girių aprašymus ar Maironio poezijos simbolinį peizažą. Ukrainiečių tautinės tapatybės paieškos i Pastaruosius kelerius metus turėjau progos tyrinėti romantiškosios geografinės vaizduotės apraiškas XIX a. pradžios Rusijos imperijoje.3 Kaip tik šiuo laikotarpiu ji baigė užkariauti Kaukazą – romantinį rusų kultūros Orientą, tapusį rusų tautinės tapatybės kūrimo ir išbandymo vieta.4 Romantizmas paskatino iš naujo atrasti ir daug artimesnę nei Kaukazas, bet gana egzotišką Ukrainą – Mažąją Rusiją, kaip tuomet buvo vadinama. Kaukaze dar vyko kovos, užsitęsusios iki XIX a. pabaigos, tačiau Ukrainos politinės priklausomybės klausimas jau buvo išspręstas Jakaterinos II laikais ir romantikų iškelti tautinės tapatybės klausimai buvo diskutuojami tik literatūroje ir kultūrinėje spaudoje. Dažniausiai juos kėlė patys ukrainiečiai, gyvenantys Rusijos imperijos sostinėse, kur po Petro I draudimų leisti knygas Ukrainoje ir turėti spaudą ukrainiečių kalba susibūrė didžioji dalis Ukrainos kultūros veikėjų. Čia norėčiau papasakoti apie vieną tokios diskusijos Ukrainos istorijos ir tapatybės temomis atvejį, kai argumentams buvo pasitelkta geografinės vaizduotės logika, leidusi apibrėžti ukrainiečių tautos savitumą ir, svarbiausia, jos principinį skirtingumą nuo rusų. Pastarųjų metų politiniai įvykiai iš naujo aktualizavo ukrainiečių tautinės tapatybės temas, kurios mums galėtų būti įdomios ir dėl vaidmens, tekusio Ukrainos istoriniame pasakojime Lietuvai. Nikolajus Gogolis (1809–1852), dažniausiai minimas kaip genialių rusų literatūros šedevrų autorius, buvo ukrainietis, greičiausiai turėjęs ir lenkiškų šaknų, nes jo tikroji pavardė buvo Gogolis-Janovskis, po 1831 m. lenkų ir lietuvių sukilimo sutrumpėjusi iki pirmojo dėmens. Dar iki galo neapsisprendęs tapti profesionaliu rašytoju N. Gogolis kurį laiką siejo viltis su pedagogo karjera ir tuo metu protus valdžiusia istorija, kurią net vienerius metus dėstė Sankt Peterburgo universitete ir iš kurios planavo parašyti daugiatomius veikalus. Pastarieji vis dėlto nepasirodė, o galutiniu šių studijų rezultatu tapo keturi istoriniai straipsniai knygoje

„Arabeskos“ (1835) ir kitoje tų pačių metų knygoje „Mirgorodas“ išspausdinta istorinė apysaka „Tarasas Bulba“, pasakojanti apie XVII a. kazokų gyvenimą ir jų kovas su Lenkija. Būtent ši apysaka ir du straipsniai apie Ukrainos istoriją ir tautosaką atskleidžia N. Gogolio geografinės vaizduotės strategijas ginant ukrainiečių tapatybės savitumo idėją. Svarbu pamatyti, kad rašydamas Ukrainos istorijos temomis N. Gogolis netiesiogiai polemizavo su Rusijos imperiniu pasakojimu, kurį atspindėjo, pavyzdžiui, Dmitrijaus Bantyš-Kamenskio „Mažosios Rusijos istorija“ (1822), logiškai vedusi prie Rusijos ir Ukrainos susijungimo prieš Lenkiją, įtvirtinto Petro I užkariavimų ir Jakaterinos II politikos. Vis dėlto rašytojo polemikos taikiniu tapo ne oficialioji istoriografija, bet jo literatūros mokytojo iš Nežino licėjaus Ivano Kulžinskio knyga „Mažosios Rusijos kaimas“ (1827), kurioje greta etnografinių ir folklorinių aprašymų pateikiama ir ukrainiečių istorijos bei su ja susijusios tapatybės koncepcija. I. Kulžinskio ukrainiečiai – jaunieji rusų broliai, tarsi kokie sūnūs palaidūnai, „geraširdiškai tingūs“ arba naivūs, neturėję rusų dvasinės stiprybės ir neatsilaikę prieš politinę ir lingvistinę užkariautojų įtaką – iš pradžių atėjusią iš mongolų totorių, vėliau – iš lenkų. Ukraina – „drovi mergelė“, Lietuvos atplėšta nuo Rusijos ir „pasibaisėjusi“ jos „mirtinu glėbiu“.5 Suprantama, kad sąjunga su Rusija jai buvusi tikras išsigelbėjimas. Ukrainiečiai – beribių stepių valdovai ir įkaitai i N. Gogolio netiesioginis atsakymas I. Kulžinskiui rėmėsi kita Ukrainos istorijos koncepcija. Visų pirma, XIII a. ne ukrainiečiai buvo užkariauti mongolų, bet visa susiskaldžiusi tuometinė Rusia, kurios gyventojai, bėgdami nuo užkariautojų, pasitraukė į šiaurines teritorijas. Vedamas F. Schellingo minties apie gamtos ir žmonių analogiją rašytojas šitą atsitraukimą apibūdina geografinių vaizdinių kalba. Dabartinės Ukrainos žemes jis aprašo su tikru įkvėpimu (pastarojo, matyt, semiasi iš jam sunkiai pakeliamos Peterburgo žiemų patirties): tai kraštas, kuriame gamta tapo „išradėja“, kur ji nudriekė nuostabias laisvas stepes su žydinčių vyšnių kalvomis ir gėlėse paskendusiomis griovomis, per visą teritoriją nutiesė Dnieprą su jo „nepasotinamais

slenksčiais“ ir vaizdingais kalnuotais krantais – ir visa tai sušildė nuosaikiu pietietišku klimatu. Priešingas šiam vaizdiniui yra šiaurės Rusijos paveikslas: vietovės „nuobodžiai lygios“, daugiausia pelkėtos, nusmaigstytos liūdnomis eglėmis ir pušimis, jos rodo ne judrų visavertį gyvenimą, o kažkokią vegetaciją, kuri „stingdo mąstančio žmogaus sielą“. Taigi rusai, anot N. Gogolio, bėgdami nuo mongolų pasirenka gamtą, kurioje neįmanoma visapusė dvasinė ir intelektinė tautos raida: „Tarsi tuo būtų pasitvirtinusi taisyklė, kad tik stipri gyvenimu ir charakteriu tauta ieško galingų vietovių arba kad stiprios ir pribloškiančios vietos sukuria drąsią, aistringą, charakteringą tautą.“ Prievarta atskirtos pietų ir šiaurės teritorijos ir vėlesniais amžiais formavosi, anot N. Gogolio, veikiamos galingų geografinių veiksnių – individualių reljefo, klimato ir gamtos bruožų, paaiškinančių „tautos gyvenimo būdą ir netgi charakterį“. Ukrainiečių tautinio savitumo išraiška tapo kazokai – slaviškųjų viduramžių riteriai, kurie, palikę gimtąsias vietas ir šeimas, kasmet rinkdavosi Dniepro žemupyje, Zaporožėje (t. y. žemiau devynių Dniepro slenksčių). Iš ten jie traukdavo į žygius prieš mongolus, Krymo chanatą ir lenkus, kovodami už „tikėjimą ir laisvę“, kurie, remiantis N. Gogolio apysaka „Tarasas Bulba“, kazokams reiškė kone instinktyvų troškimą žudyti „priešus“ ir besaikes puotas švenčiant pergales. Anot rašytojo, kazokų charakterį formavo stepės – milžiniški lygumų plotai be natūralių sienų (kalnų ar vandenų), galėjusių apsaugoti nuo priešų. Stepių žemės buvo derlingos ir dosnios, tačiau Dniepras ir jo baseino upės visos buvo netinkamos laivybai, o tai reiškė, kad čia negalėjo plėtotis prekyba, kuri būtų skatinusi žemės ūkį ir amatus. Zaporožės Sečė – kazokų stovyklavietė, kurioje jie gyveno tarsi komunoje – buvo įsikūrusi ant ribos su mongolų totorių žemėmis, neprieinamoje Dniepro saloje, tačiau priešo akivaizdoje. Šis artimumas Azijai leido perimti jos gyventojų „madas“ – skustas galvas, brangius papuošalus, kailines kepures, plačias kelnes, į kurias, kaip rašė N. Gogolis, „tilptų keli svirnai“, taip pat ginklus, kariavimo techniką ir jojimo meną. XVII a. lenkų „sarmatai“ savo grožio supratimu buvo artimi kazokams, o šie, rašytojo manymu, ir iš lenkų daug ką perėmė, įkūnydami spalvingą paribio kultūros fenomeną.

Инга Видугирите, Географическое воображение. Гоголь, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015. Susan Layton, Russian Literature and Empire. Conquest of the Caucasus from Pushkin to Tolstoy, Cambridge: Cambridge University Press, 1994. 5 Иван Кулжинский, Малороссийская деревня, Москва: Типография Императорского Московского Театра, 1827, 89–90. 3 4

SPECTRUM 2016/1

LDK vaidmuo Ukrainos istorijoje i Kalbėti apie N. Gogolio geografinę vaizduotę galime ne tik todėl, kad rašytojas atkuria vokiečių filosofijos ir geografijos sampratą apie žmogaus ir gamtos ryšį, bet ir todėl, kad apie tai rašydamas jis remiasi unikaliu šaltiniu – prancūzo inžinieriaus Guillaume’o Le Vasseuro de Beauplano „Ukrainos aprašymu“ (1651; papildytas leidimas 1660). Knyga buvo dedikuota Lenkijos karaliui Jonui Kazimierui, kurio tarnyboje būdamas G. Beauplanas kelerius metus praleido Ukrainoje, statė tvirtoves, dalyvavo kovose su totoriais, žvalgė Dniepro baseiną, nubraižė generalinį Ukrainos žemėlapį ir iki smulkmenų aprašė jos gamtą bei žmones. N. Gogolis pasinaudojo G. Beauplano aprašymu ir žemėlapiu ne tik straipsniuose, bet ir kurdamas originalią grožinių tekstų erdvės struktūrą, kurioje kartografinis Ukrainos vaizdas derinamas su prancūzų inžinieriaus aprašytomis ukrainietiško peizažo detalėmis.6 Pasirinkęs šaltinius, kurie nenumano jokių Ukrainos ir Rusijos ryšių (G. Beauplanas rašo apie Lenkijos karūnai priklausančią šalį), rašytojas geografijos lygmeniu natūralizavo „dviejų Rusijų“ atsiskyrimą. Šis atsiskyrimas turėjo ir politinį aspektą – viena Rusija buvo „po totorių jungu“, kita – „po vienu skeptru su lietuviais“. Apskritai lietuvių pasirodymas XIV a. istorijos scenoje, N. Gogolio manymu, buvo lemiamas ukrainiečių tautos susiformavimo veiksnys: būti po vienu skeptru su lietuviais reiškė turėti skirtingus nuo Rusijos įstatymus, papročius, tikslus ir ryšius, kurie galiausiai lėmė visiškai skirtingą nuo rusų tautos charakterį. Dėl šios priežasties N. Gogolis LDK valdovų vaidmenį vertina tik palankiai ir niekada nepainioja jų su lenkais, kaip tai būdinga, tarkim, I. Kulžinskiui. Rašytojas sutelkia dėmesį į momentą, kai XIV a. lietuviai išeina į plačią politikos areną valdant „didžiajam pagoniui Gediminui“, dėl kurio sumanumo jie tapo „ryškiausia Šiaurės Rytų Europos tauta“. N. Gogolis suvokė pasaulio istoriją kaip išskirtinių asmenybių veiklos rezultatą. Jo istoriniuose straipsniuose tokios asmenybės buvo Romą užkariavęs Atila ar viduramžių Europą suvienijęs popiežius. Panašų išskirtinį vaidmenį XIV a. Rytų Vidurio Europoje, rašytojo nuomone, vaidino kunigaikštis Gediminas: „Gediminas buvo žmogus stipraus proto, buvo politikas, nepaisant laukinės išvaizdos ir neapšviestų

6 7

Giedrius Jonaitis. „Stepė“. Iliustracija N. Gogolio apysakai „Tarasas Bulba“. VU biblioteka

laikų. Jis mokėjo išsaugoti draugystę su totoriais, valdydamas atimtas iš jų žemes ir nemokėdamas mokesčių. Šis laukinis politikas, beraštis ir garbinęs pagonišką dievą, nugalėtoms tautoms neprimetė papročių ir valdymo, viską paliko kaip buvo, patvirtino visas privilegijas ir vyresniesiems įsakė gerbti liaudies teises [...]. Visiška menkystė jį supusių tautų ir istorinių asmenybių leidžia pasirodyti milžiniškai jo reikšmei. Jis mirė 1340 metais; lietuvių pagonių papročiu, miręs buvo pasodintas ant žirgo ir sudegintas kartu su savo ginklininku, medžiokliniais šunimis ir sakalais. Po jo tokie pat stiprūs charakteriai, Algirdas ir Jogaila, iškėlė Lie-

tuvą, naudodami tą pačią politiką prijungtų tautų atžvilgiu.“7 N. Gogolis net nepamini kunigaikščio Vytauto, ir galima spėti, kad dėl tos priežasties, jog I. Kulžinskis Vytautui priskyrė ne tik Ukrainos užkariavimą, bet ir graikų katalikų bažnyčios uniją, kuri jau niekaip nebūtų leidusi išsaugoti teigiamo lietuvių įvaizdžio. O pastarasis N. Gogoliui buvo būtinas, nes jo koncepcijoje būti „po vienu skeptru su lietuviais“ – lygiai kaip ir gyventi nuostabios Ukrainos gamtos prieglobstyje – buvo viena iš pamatinių ukrainiečių tautos susiformavimo sąlygų. Štai taip Lietuva atsidūrė ukrainietiškame geografiniame peizaže.

Šią struktūrą atspindi čia publikuojamos Giedriaus Jonaičio atliktos N. Gogolio peizažų iliustracijos „Stebuklas“ ir „Stepė“. Н. В. Гоголь, «Взгляд на составление Малороссии», Полное собрание сочинений и писем: В 23 т., т. 3, Москва: Наука, 2009, 84–85. SPECTRUM 2016/1

tyrinėjimai

KUR IR KAIP XVIII AMŽIAUS LIETUVOS GYVENO ŽYDAI?

E. Kurausko nuotr.

Doc. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra

Doc. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė

ydai gyveno mieste ar miestelyje, dvare ar smuklėje ir visi kartu sudarė skirtingo lygmens bendruomenes – kahalus ir priekahalius. Atsakymo į šį iš pažiūros nesudėtingą klausimą reiktų ieškoti nustatant charakteristikas, kurios leistų suprasti XVIII a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žydų bendruomenės kasdienybę veikusias aplinkybes. Kaip LDK teritorijoje buvo pasiskirstę žydai, kas galėjo lemti sklaidos valstybėje netolygumą? Kokio dydžio bendruomenės dominavo, kitaip tariant, kokio dydžio bendruomenėje gyveno daugelis žydų šeimų? Kokia buvo bendruomenės teritorinė struktūra, jos galios veikimo arealas ir kaip tai susiję su žydų sklaida? Ieškodami atsakymų į šiuos LDK visuomenės struktūrai suprasti, jos socioekonominei raidai rekonstruoti, žydų bendruomenės istorinės šeimos demografijos duomenims nustatyti svarbius klausimus, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkai atliko tarptautinį tyrimą. Siekta suderinti taikomus šeimos istorinės demografijos tyrimo metodus su LDK sociokultūrine bei socioekonomine istorija ir Vidurio bei Rytų Europos žydų istorija.

Šio straipsnio pavadinime esantis klausimas atrodo visai paprastas, gal būtent todėl jis istoriografijoje niekada ir nebuvo keliamas. Galimi tradiciniai atsakymai į jį tokie pat paprasti kaip ir pats klausimas.

Tyrimą nulėmęs detektyvas, arba Kuris surašymas yra patikimas i Tinkami šaltiniai atsakyti į iškeltus klausimus – tai LDK XVIII a. pabaigoje mokesčių rinkimo tikslais atlikti žydų surašymai (1764–1765 ir 1784–1785 m.). Surašymų priežastį – suskaičiuoti pagalvės mokestį mokančius žydus – reikėtų turėti omenyje vertinant šaltiniuose pateiktų duomenų patikimumą. Juk visoje žmonijos istorijoje mokesčiai nebuvo itin patraukli ir mėgstama pareiga, ieškota būdų, kaip jų išvengti. Dėl šios priežasties 1784–1785 m. LDK žydų surašymas tyrimams netinka, jo duomenys yra netikslūs ir iškraipantys realybę. Per du dešimtmečius tarp surašymų buvo suprasta, kad pateikti tikslius duomenis apie bendruomenę nenaudinga, nes du dešimtmečius neatsižvelgiant į bendruomenės narių skaičiaus pokyčius mokesčiai buvo mokami nuo surašymuose fiksuoto bendruomenių dydžio. Kaip keisis bendruomenės narių skaičius ir jų mokumas per gana ilgą laiko tarpą, niekas negalėjo prognozuoti: gerai, jei bendruomenė augs, o jos narių pajamos bus stabilios; bet galimas ir pesimistinis scenarijus, jei dėl gaisro

1764–1765 m. surašinėtojų parengta duomenų suvestinė lentelė, pateikianti žydų skaičių konkrečiuose administraciniuose vienetuose ir visoje LDK. „Likvidacyja Taryffy pogłownego Żydowskiego“, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Iždo komisijos fondas (F. 11), f. 3751 SPECTRUM 2016/1

DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE ar ekonominių priežasčių dalis bendruomenės narių paliks savo gyvenamą vietą, o likusiųjų pajamos ir galimybės mokėti mokesčius ne tik už save, bet ir už pasitraukusius iš bendruomenės sumenks. Šią pamoką po pirmojo surašymo išmokusios bendruomenės antrą kartą kaip savo narius deklaravo tik namų valdų savininkus – savarankiškai, be bendruomenės pagalbos mokesčius įstengiančią sumokėti savo narių dalį. Dėl šio taktinio sprendimo 1784–1785 m. žydų surašyme neatsispindi visa bendruomenės socialinė struktūra, nėra elgetų, neįgaliųjų, samdinių ar kampininkų bei jų šeimų. Neišsiaiškinę šių aplinkybių ir lygindami surašymų duomenis turėtume demografiškai neįmanomą situaciją, kai taikiu metu, nesant didesnių kataklizmų ar badmečių, populiacijos skaičius smarkiai mažėja, o ne auga, kaip turėtų būti. Šaltinių įvertinimas ir jų patikimumo nustatymas reikalavo itin nuoseklaus, ilgo ir kruopštaus tyrimo. Buvo dirbama su daugiau nei tūkstantyje rankraštinių puslapių esančia informacija apie daugiau nei 400 žydų bendruomenių (tai apie 158 000 žmonių) visoje LDK, kol galiausiai paaiškėjo, kad vienas iš surašymų – 1784–1785 m. – tyrimui tiesiog netinka. 1764–1765 m. surašymo metu žydų bendruomenės neįsivaizdavo, ko tikėtis iš naujos mokesčių rinkimo tvarkos, o ir skelbiant pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žydų surašymą jį pakartoti planuota jau po penkerių metų (bet ne po poros dešimtmečių, kaip tai įvyko), tad slapstymasis, neteisingų ar nepilnų duomenų pateikimas tebūtų turėjęs tik trumpalaikį efektą. Surašymui įgyvendinti buvo sukurta ir LDK Iždo komisijos prižiūrima gana sudėtinga, kelių pakopų duomenų rinkimo, jų patikros ir patvirtinimo sistema. Joje veikė pareigūnai, atsakingi už labai aiškiai apibrėžtų funkcijų vykdymą. Panašu, kad ir darbui vietose paskirti tarnautojai, ir LDK lygmens biurokratinio aparato pareigūnai gana sėkmingai suSPECTRUM 2016/1

Apie 1784 m. surašymą skelbė spausdintas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio potvarkis. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Iždo komisijos fondas (F. 11)

valdė duomenų rinkimo, sisteminimo ir apibendrinimo procesą, dėjo pastangų jo sklandumui užtikrinti. Visos LDK mastu aritmetinė duomenų sumavimo paklaida yra tokia maža, kad net stebina, ypač jei įvertintume dėl žmogiškojo veiksnio atsirandančias klaidas ir galimybes atlikti tikslią didelio kiekio vienarūšių duomenų apskaitą XVIII a. pabaigoje. Bendruomenių sklaida i 1764–1765 m. žydų surašymo duomenys leidžia rekonstruoti bendruomenių sklaidą ir jos tendencijas tuo laikotarpiu, kai LDK teritorija buvo didžiausia, iki pirmojo ATR padalijimo 1772 m. XVIII a. antrojoje pusėje žydų bendruomenės buvo tankiau ar rečiau susitelkusios, tačiau gana tolygiai pasklidusios visoje teritorijoje. Mažiau žydų gyveno Vitebsko

ir Polocko vaivadijose, pietrytinėje LDK dalyje ir Livonijos kunigaikštystėje. Surašymas nesuteikia informacijos, kuri padėtų rekonstruoti realų Livonijoje veikusių žydų bendruomenių tinklą: laikantis surašymą paskelbusios ATR Seimo konstitucijos, Livonijos žydai turėjo būti priskirti prie dviejuose miestuose – Kreizburge (dab. Krustpilis Latvijoje) ir Kraslove – veikiančių bendruomenių. Vitebsko ir Polocko vaivadijos, nors ir buvo pasienyje ir, atrodytų, galėjo teikti daugiau ir įvairesnių ekonominės veiklos galimybių, iš tiesų nebuvo patrauklios kurtis. Vengta didesnio karo pavojaus ir žydams ne itin palankios Rusijos kaimynystės. 1764–1765 m. žydų bendruomenių sklaidos situacija rodo didžiausią žydų bendruomenių koncentraciją istoriškai tankiai žydų gyvenamuose centriniuose Brastos ir Minsko vaivadijų

tyrinėjimai

Minsko vaivadijos žydų gyvenamosios vietos struktūra. Žemėlapį sudarė dr. Inga Žalalienė (VU Gamtos mokslų fakultetas)

pavietuose, Gardino paviete ir Žemaitijoje. Čia buvo didžiausias žydų skaičius, telkėsi gausiausios bendruomenės: Vilniuje gyveno 4224, Brastoje – 3169, Gardine – 2418, Jurbarke – 2322 ir Kėdainiuose – 2116 įvairaus amžiaus žydai, vyrai ir moterys. Žydai buvo surašomi asmeniškai – asmenvardžiais, o pagrindinis apskaitos vienetas buvo bendruomenė. Sutartinai bendruomene yra pripažįstamas sąlyginis gyventojų skaičius, kuris galėtų sudaryti minjan (pamaldoms sinagogoje būtina dešimties suaugusių – nuo 13 metų – vyrų grupė), apytikriai tai būtų ne mažiau nei 40 žydų. Žinoti bendruomenių skaičių ir pasirinkti bendruomenę kaip instituciją atskaitos tašku per surašymą yra svarbu ne tik vertinant sklaidos tendencijas, bet ir identifikuojant žydų gyvenamąsias vietas bei jas apibūdinant. Pasitelkime Žemaitijos atvejį. Istoriografijoje manoma, kad XVIII a. viduryje žydai gyveno kone visose 150 Žemaitijos miestietiško tipo gyvenviečių, tačiau per 1764–1765 m. surašymą buvo apskaitytos tik 34 bendruomenės. Duomenų neatitikimus galima paaiškinti, viena vertus, pasitelktais skirtingais šaltiniais (istoriografijoje žydų surašymai iki šiol buvo naudoti labai fragmentiškai), kita vertus – tyrimo metu identifikuota žydų gyvenamosios vietos struktūra. Padarytos išvados leidžia teigti, kad žydų minėjimas vietovėje nėra institucio-

nalizuotos bendruomenės veikimo įrodymas, kaip ir negalime sakyti, kad vienos bendruomenės nariai gyveno tik jos veikimo areale.

vadijos yra iš tų, kuriuose miestų ir miestelių tinklas jau ir ankstesniais istoriniais laikotarpiais buvo tankiausias. Tuo tarpu centrinėje LDK dalyje esančioje Minsko vaivadijoje net 53 proc. žydų priklausė mažoms bendruomenėms, turinčioms iki 300 narių, šioje vaivadijoje dominavo privatūs miesteliai ir buvo vos keli didesni miestai. Analogiško dydžio bendruomenėse gyveno apie 44 proc. Polocko vaivadijos, kur žydai daugiausia gyveno privačiuose miestuose, ir net 60 proc. Mstislavlio vaivadijos žydų. Šioje vaivadijoje XVII a. miestų ir miestelių tankumas buvo beveik tris kartus mažesnis nei LDK vidurkis – tad retą miestų ir miestelių tinklą sudariusioje pasienio vaivadijoje žydai neformavo didesnių bendruomenių – tai galima tiesiogiai sieti su socioekonominėmis šios vaivadijos galimybėmis. Agrarinis regiono pobūdis lėmė stiprų natūrinį ūkį, kuriame beveik nebuvo žydų teikiamų paslaugų poreikio, dėl to ir socioekonominės prielaidos kurtis didesnėms bendruomenėms nesiklostė. Kadangi žymi dalis LDK miestietiškų gyvenviečių buvo nedidelės, daugumos žydų gyvenimas bendruomenėse, didesnėse nei 500 narių, dar nerodo jų galimo dominavimo urbanistinėje erdvėje. Lenkijoje galiojusi 300 dūmų riba, skyrusi miestą nuo miestelio, LDK nebuvo taikoma, dėmesys labiau kreiptas į vietovės teisinį statusą ir administracines funkcijas nei jos dydį. Dėl to LDK nė šimto namų neturintys miestai ir už juos didesni miesteliai nebuvo išimtis. Lietuvos istoriografijoje nėra vieningos nuomonės dėl miesto apibrėžimo ir jo požymių visumos. Dar viena aktu-

Kokio dydžio bendruomenių buvo daugiausia i Išskyrus kelias bendruomenių grupes pagal joms priklausančių narių skaičių, matyti, kad apie 53 proc. visų LDK žydų priklausė didelėms ir labai didelėms bendruomenėms, turėjusioms daugiau nei 501 narį (88 bendruomenės), iš jų 28 bendruomenės turėjo daugiau nei 1000 narių, o jose gyveno 28 proc. visų LDK žydų. Pavyzdžiui, per 60 proc. Žemaitijos, Naugarduko ir Brastos vaivadijų žydų priklausė didesnėms nei 500 narių bendruomenėms, o net 43 proc. Žemaitijos žydų gyveno bendruomenėse, kuriose buvo daugiau nei 1000 narių; jų buvo penkios, kaip ir Naugarduko vaivadijoje – daugiausia LDK. Šis palyginimas rodo tiesioginę Surašinėtojai parengtus dokumentus tvirtino parašais ir priklausomybę tarp žydų antspaudais. Vienas iš Vilniaus žydų bendruomenės subendruomenių skaičiaus, jų rašymo dokumentų, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, dydžio ir miestų tankumo Iždo komisijos fondas (F. 11), f. 3727 vaivadijose. Minėtos vaiSPECTRUM 2016/1

ali problema – tai miestų ir miestelių agrarizacijos laipsnis, ypač XVIII a. Tuo nuolat skundėsi amžininkai, vertindami miestų būklę ir užstatymą, kol galiausiai 1775 m. priėmus mokesčių įstatymą buvo atimtos Magdeburgo teisės iš visų, išskyrus vienuolika, LDK miestų. Remiantis vietovių, kuriose veikė žydų bendruomenės, statuso ir valdymosi formų analize, būtų galima formuluoti tokią prielaidą: XVIII a. antrojoje pusėje LDK žydai daugiausia priklausė skirtingo dydžio, bet būtent miestuose įsikūrusioms bendruomenėms. Išimtimi būtų galima laikyti Minsko vaivadiją, kurioje beveik nebuvo miestų, tad žydai gyveno miesteliuose veikiančiose bendruomenėse. Kiek daugiau nei kitur miestelių, turinčių žydų bendruomenes, buvo ir Žemaitijoje. Tikėtina, kad svarstymus apie štetlą (shtetl) ir miestelį kaip vieną iš žydų gyvenimo formų lėmė retrospektyvus, kitų laikotarpių patirtimi paremtas požiūris į situaciją LDK, bet ne to meto kasdienybės realijos. Racionaliai žvelgiant buvo net nenaudinga sietis su miestelyje veikiančia bendruomene, kurios veikimo erdvė tegalėjo pasiūlyti ribotas ekonominės veiklos galimybes. Kur gyveno žydai? i Nesvarbu, ar vertintume mieste, ar miestelyje veikusios žydų bendruomenės narių realią gyvenamąją vietą, gautume labai panašų vaizdą – mieste ar miestelyje faktiškai gyveno, o matyt, ir plėtojo verslą tik dalis bendruomenės narių. Kitų gyvenamoji vieta buvo orientuota į smuklių bei dvarų nuomą ir kitokias aplinkinėse kaimo vietovėse ar miesteliuose plėtojamas veiklas. Iš to kyla rezidavimo ne miesto ar miestelio teritorijoje, bet priklausymo juose veikiančioms bendruomenėms reiškinys. 1764–1765 m. surašymas tokio pobūdžio informaciją pateikia ne apie visas bendruomenes, bet dažnai galima labai tiksliai pasakyti, kokios proporcijos yra tarp bendruomenei priklausančių žydų dalies, gyvenančios bendruomenės veikimo vietovėje ir kitose nevienodu atstumu nutolusiose vietose. Pavyzdžiui, turimi duomenys apie dvylika Ukmergės pavieto bendruomenių rodo, kad 57 proc. jų narių gyveno bendruomenių veikimo vietoje – mieste ar miestelyje, išimtis buvo tik Pandėlio bendruomenė, kurios visi 429 žydai gyveno pačiame mieste, tuo tarpu net 71 proc. panašaus dydžio Molėtų žydų bendruomenės narių gyveno aplinkinėse smuklėse (jų buvo net 57). Savita situacija susiklostė Breslaujos paviete. SPECTRUM 2016/1

Vilniaus žydų bendruomenės narių gyvenamosios vietos struktūra. Žemėlapį sudarė dr. Inga Žalalienė (VU Gamtos mokslų fakultetas)

Čia kontrastas tarp skirtingų lokalizacijos formų yra didžiausias: nuo Drujos, kurios narių didžioji dalis gyveno pačiame mieste, iki santykinai nedidelės (225) Breslaujos bendruomenės, kurios vos 8 proc. narių buvo įsikūrę Breslaujos pavieto pagrindiniame mieste. Gyvenantieji ne bendruomenės veikimo vietoje kūrėsi aplinkiniuose kaimuose, smuklėse ir dvaruose, o kai kada nemažu atstumu nuo gimtosios bendruomenės nutolusiose vietose. Tyrimo metu nustatytas didžiausias atstumas tarp konkrečios bendruomenės žydų gyvenamosios vietos ir tos bendruomenės veikimo vietos – apie 140 km. Vertinant santykį tarp bendruomenės veikimo vietos ir realios jos narių gyvenamosios vietos galima prielaida, kad aplinkinės infrastruktūros nebuvimas skatino net nedidelių bendruomenių narius orientuotis į miesto rinką ir jos teikiamas galimybes, o tai veikiau sudarė prielaidas migracijai iš nedidelių bendruomenių nei jų augimui. Žemaitijoje galime aptikti kitur nelabai būdingą ar bent taip smarkiai neišreikštą tendenciją, kai didesnėms bendruomenėms priklausantys žydai plačiai kūrėsi kone po visą Žemaitiją. Dėl šios priežasties 68 proc. Jurbarko ir 62 proc. Palangos žydų bendruomenių narių gyveno ne bendruomenės veikimo vietoje. Šis Žemaitijos bendruomenėms būdingas savitumas veikiausiai sietinas su tankiu urbanizuotų vietovių tinklu ir tebe-

vykusiu žydų kūrimosi Žemaitijoje procesu. Šios aplinkybės leistų paaiškinti ir santykinai žemą smuklėse gyvenančių žydų dalį (apie 34 proc.). Atlikus tyrimą matyti, kad egzistuoja tiesioginė priklausomybė tarp krikščionių ir žydų skaičiaus, kaip vieno iš svarbių ekonominių veiksnių. Žydų bendruomenės gyvavimui ir ekonominei veiklai buvo būtina kritinė paslaugos vartotojų ar pirkėjų masė. Didesnes bendruomenes formavo aplink miestą ar miestelį atsirandančios didesnės ekonominės veiklos galimybės, o smuklės ir gyvenimas kaimuose siūlė alternatyvą mieste dėl tarpusavio konkurencijos negalintiems išsitekti žydams. Dvarų ir smuklių nuoma užtikrino daugiau ar mažiau ilgalaikę pusiausvyrą tarp bendruomenės narių, gyvenančių mieste ir už jo ribų. Šį tyrimą atliko Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkai ir doktorantai, kolegos iš Lietuvos istorijos instituto ir mokslininkai iš Jeruzalės Hebrajų universiteto (prof. Shaul Stampfer) bei Maxo Plancko demografinių tyrimo instituto (dr. Mikołaj Szołtysek, dr. Siegfrird Gruber). Su susistemintais tyrimo apie daugiau nei 19 tūkst. XVIII a. pabaigoje LDK gyvenusių žydų duomenimis galima susipažinti duomenų bazėje www.censusmosaic.org.

tyrinėjimai

AR IŠNYKS PELKĖS LIETUVOJE?

Aukštumalos pelkė

Dr. Rasa Šimanauskienė, Gamtos mokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedra prof. Egidijus Rimkus,

Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedra

Prof. Markus Stoffel, dr. Johannes Edwardson, dr. Christophe Corona, Berno universitetas (Šveicarija)

Aukštapelkėms, kurios pripažintos europinės svarbos buveinėmis, gresia išnykimas. Jas tyrę mokslininkai siekia atsakyti į klausimus, koks klimatas mūsų šalyje buvo prieš tūkstančius metų ir kaip klimato pokyčiai artimiausią šimtmetį pakeis mūsų pelkių ekosistemas. 18

R. Šimanauskienės nuotr.

Kokios pelkių ateities pokyčių tendencijos? i Vilniaus universiteto ir Šveicarijos mokslininkai, tyrę Aukštumalos, Čepkelių, Kerėplio ir Rėkyvos pelkes, daro prielaidą, kad XXI a. atviro tipo aukštapelkės Lietuvoje neišnyks (ypač šiaurės Lietuvoje), o dabartinės atvirų plotų apaugimo medžiais tendencijos turėtų lėtėti. Vienoje iš santykinai natūralių Lietuvos ekosistemų – pelkėse, melioracijos metu sutrikdžius hidrologinį režimą, medine augalija ima užaugti atviro tipo aukštapelkės. Melioracijos poveikį dar labiau sustiprina dabartiniai klimato pokyčiai – nuo XX a. devintojo dešimtmečio kylant šiltojo laikotarpio temperatūrai ir didėjant garavimui, o kritulių kiekiui kintant mažai, hidrologinis SPECTRUM 2016/1

tyrinėjimai režimas tampa vis mažiau palankus atviroms aukštapelkių ekosistemoms. Šioms buveinėms gresia išnykimas. Todėl daugiau nei 50 proc. Lietuvos durpynų yra įtraukta į NATURA 2000 tinklą. Pastaraisiais metais pasaulyje atsirado gausybė darbų (Frankl ir Schmeidl, 2000; Pellerin ir Lavoie, 2003), kuriuose, remiantis makrofosilijų bei dendrologiniais duomenimis, augalijos kartografine medžiaga arba aerofotografijų interpretacijomis, tyrinėjama aukštapelkių istorija ir jų nuogulų formavimasis. Labiausiai paplitęs dendrochronologinis tyrimo metodas, nes pusiau suakmenėjusių pušų liekanos dideliais kiekiais randamos pelkių aplinkoje ir teikia labai patikimus duomenis apie vietovės ekologinę būklę (klimatą, anglies ir azoto ciklą, ekosistemų dinamiką) praeityje (pvz., Pukienė, 1997). Dabartiniai paprastosios pušies (Pinus sylvestris L.) individai ir subfosilinės jų liekanos yra labai įprastos Lietuvos aukštapelkėse. Todėl, derindami turimą meteorologinę bei hidrologinę informaciją su dendrologiniais duomenimis ir analizuodami subfosilines liekanas, galėsime atsakyti į keletą svarbių klausimų: koks klimatas mūsų šalyje buvo prieš tūkstančius metų ir kaip klimato pokyčiai artimiausią šimtmetį pakeis mūsų pelkių ekosistemas. Mokslininkai, vertindami medinės augalijos įsigalėjimo Lietuvos durpynuose tendencijas, siekė nustatyti veiksnius, lėmusius durpynų augalijos pokyčius ir to poveikio mastą, ir numatyti ateities pokyčių tendencijas Aukštumalos, Čepkelių, Kerėplio ir Rėkyvos pelkėse (1 pav.). Medynų dangos, medžių amžiaus ir paplitimo pokyčiai i Mokslininkai medynų dangos, medžių amžiaus ir paplitimo pokyčius vertino trijose Lietuvos pelkėse – Rėkyvoje, Aukštumaloje

1 pav. Tyrimo vietų lokalizazcija (A – Čepkelių pelkė; B – Aukštumalos pelkė; C – Rėkyvos pelkė; D – Kerėplio pelkė)

ir Kerėplyje. Tyrimas atskleidė aiškius medžių įsikūrimo ir amžiaus pasiskirstymo skirtumus tarp tirtų teritorijų (2 pav.). Kerėplis pasižymi gana vienalyte medynų paklote. Čia stebimas menkesnis ir tik pavienių medžių įsikūrimas nuo 1994 m. (mažiau nei 3 proc.), o daugiau nei 2/3 tirto arealo medžių yra senesni nei 50 metų. Rėkyvos pelkiniame komplekse maždaug 23 proc. medžių yra senesni nei 50 metų, o daugiau kaip 63 proc. šiuolaikinių medžių

yra sudygę tarp 1964 ir 1993 m. Aukštumaloje tik 9 proc. medžių yra senesni nei 50 metų, tuo tarpu 73 proc. medynų populiacijos yra jaunesni nei 20 metų. Dendrochronologinė informacija leidžia nustatyti medžių įsikūrimo laiką – iš visų tirtų pelkių labiausiai išsiskiria Aukštumala (3 pav.). Kerėplyje ir Rėkyvoje pradinė medžių įsikūrimo fazė siekia 1800 m., tuo tarpu pirmieji medžiai Aukštumaloje išaugo maždaug 50 metų vėliau. Šis skirtumas gali būti

2 pav. Medžių įsikūrimo ir amžiaus skirtumai skirtingose tyrimų vietose. Simboliai skirti 3 ir 4 pav. esantiems duomenims palyginti. Pagal Edwardson et al. tyrimo (2015) duomenis SPECTRUM 2016/1

tyrinėjimai

3 pav. Pelkinių pušų sudygimo datos, remiantis dendrochronologiniais matavimais. Horizontalios linijos atspindi individualius medžius, perdengiančius vienas kitą. Juoda spalva – išmatuotos metinės rievės, pilkos spalvos pratęsimai – apskaičiuotos trūkstamos rievės (dėl mėginių paėmimo aukščio nuo žemės paviršiaus). Pilkose linijose esantis baltas segmentas rodo apskaičiuotą kiekvieno medžio sudygimo datą. Simboliai skirti 2 ir 4 pav. esantiems duomenims palyginti. Pagal Edwardson et al. tyrimo (2015) duomenis

susijęs su pelkių atstumu nuo Baltijos jūros, kadangi santykinai drėgnas klimatas pakrantės regionuose (Aukštumalos pelkė) yra mažiau palankus medynų augimui nei, pavyzdžiui, Kerėplio pelkėje vyraujančios labiau žemyniškos klimato sąlygos. Pelkės skiriasi ir medinės augalijos įsikūrimo greičiu. Jis, matyt, yra nulemtas pelkėje esančių konkurencinių sąlygų.

Pavyzdžiui, santykinai dideli atviri plotai Aukštumalos pelkėje lemia menkesnę atskirų medžių tarpusavio konkurenciją, todėl dabartinėmis sąlygomis medžiai įsikuria vis sparčiau. Dendrochronologiniai įrašai rodo laipsnišką medynų įsikūrimą tarp 1880 ir 1940 m. Pelkių pušų įsigalėjimas intensyviausiai vyko kiek vėliau, maždaug 1950 m. ir 1960–1970 m. laikotarpiu. Aukštumalai yra būdingos izoliuotos medžių grupės, paplitusios visoje pelkėje. Kiekvienoje grupėje keletas senesnių medžių yra apsupti viso būrio jaunesnių. Tai liudija vis spartėjantį jaunų medžių atsiradimą ir pelkės kolonizaciją. Rėkyvos pelkėje užaugimo medžiais greitis yra vidutinis. 1810–1830 m. procesas vyko lėtai, o 1860–1890 m. jis labai paspartėjo. Šiuo metu medžių daigų beveik nėra tankiai miškingose teritorijose, tačiau atviresnėse vietose gausu jaunų medelių. Senesni medžiai susitelkę į atskiras grupes, tuo tarpu jauni medžiai vėlgi atsitiktinai išsibarstę po visą tyrimų vietovę (4 pav.). Remiantis ortofotonuotraukų analize, nuo 1950 m. laipsniškas užaugimas medžiais yra stebimas visoje Rėkyvos pelkėje (5 pav.), ypač šio tyrimo areale (Aukštelkės pelkėje), kuris yra bene natūraliausia išlikusi teritorija visame Rėkyvos pelkiniame komplekse. 2009 m. beveik visa vakarinė dalis (apie 1640 ha) buvo padengta pelkinėmis pušimis (5 pav.). 1576 m. Aukštumalos pelkė buvo padengta mišku, bet maždaug po 200 metų tapo beveik visiškai atvira vietove. Šie medynų dangos pokyčiai vyko dar prieš pradedant plataus masto antropogeninę veiklą, todėl juos galėjo lemti tik klimato pokyčiai. Tuometis medžių išnykimas Aukštumaloje galėjo būti siejamas su Mažuoju ledynmečiu, šaltu ir drėgnu laikotarpiu, kuris ir lėmė nepalankias sąlygas medžiams augti aukštapelkėse. Remiantis seniausiomis ortofotonuotraukomis (1950 m.), Aukštumalos pelkinio masyvo vidurinė dalis (plynaukštė) buvo atvira, su keliais išsibarsčiusiais medžiais (5 pav.). 1958 m. prasidėjo durpių gavybos darbai. Medynais apaugęs plotas Aukštumaloje stabiliai augo per visą XX a. Šiuo metu Aukštumaloje yra daugybė išsibarsčiusių medžių grupelių, dažnai susitelkusių prie mažųjų pelkinių ežerėlių. Tuo tarpu Kerėplio pelkė laipsniškai buvo kolonizuojama 1830–1890 m., o vėliau medynų įsikūrimas sulėtėjo, nes nebebuvo pakankamai laisvos vietos. Šioje pelkėje medžių dygimo struktūra yra atsi-

4 pav. Pelkinių pušų, naudotų dendrochronologiniuose skaičiavimuose, erdvinis pasiskirstymas. Simboliai skirti 2 ir 3 pav. esantiems duomenims palyginti. Pagal Edwardson et al. tyrimo (2015) duomenis

tiktinė, pasižyminti beveik nesikeičiančiu visų amžiaus klasių išsidėstymu visoje tyrimų vietovėje. Aerofotonuotraukų analizė parodė, kad Kerėplio pelkinis kompleksas 1950 m. buvo beveik visas apaugęs mišku (5 pav.). 85 proc. medynų augo ant biogeninių nuogulų (daugiausia durpių) ir erdviškai buvo išsibarstę smulkiomis grupelėmis. Likę 15 proc. medynų – ant įvairių ledyninių nuogulų. Pelkiniu mišku apaugęs plotas išliko beveik nepaliestas iki 1981 m., kai buvo pradėti paruošiamieji durpių kasybos darbai. Nuo to laiko daugiau nei 60 ha pelkinio miško buvo iškirsta, norint palengvinti durpių kasybą. Šis medynų ploto sumažėjimas yra puikiai matomas 1995 m. ortofotonuotraukoje (5 pav.). Tačiau vos tik durpių gavybos darSPECTRUM 2016/1

bai sustojo – atvirų vietų kolonizacija pelkinėmis pušimis vėl atsinaujino. Dabartinė pušų prieaugio dinamika ir ateities prognozės i Paspartėjęs paprastųjų pušų atsiradimas Lietuvos pelkėse (Kerėplyje, Rėkyvoje ir Aukštumaloje) rodo gerėjančias sąlygas pušims, t. y. šiltėjantį ir sausėjantį klimatą, tačiau stipri sąsaja tarp pelkių ekosistemų pokyčių ir specifinės pelkių ontogenezės lemia silpną ryšį tarp medžių rievių pločio ir meteorologinių veiksnių konkrečiais metais. Analizuojant meteorologinių sąlygų įtaką paprastosios pušies metiniam prieaugiui Lietuvoje ir remiantis skirtingais klimato scenarijais, buvo sudaromos galimo me-

džių augimo greičio kaitos sausuose dirvožemiuose bei pelkėse prognozės XXI a. Duomenys apie medžių rievių plotį buvo gauti iš mėginių (6 pav.) keturiose Lietuvos pelkėse (Aukštumaloje, Čepkeliuose, Kerėplyje ir Rėkyvoje) ir sausuose dirvožemiuose už jų ribų. Bene svarbiausia medžių prieaugio kaitos pelkiniuose dirvožemiuose savybė yra proceso individualumas. Jį lemia gruntinio vandens lygis, durpių sluoksnio storis ir jo infiltracinės savybės, medžių šaknų sistemos išsivystymas ir kt. Todėl tų pačių meteorologinių sąlygų poveikis net ir greta esančioms, bet skirtingomis savybėmis pasižyminčioms pelkėms gali būti nevienodas. Skirtingose Lietuvos vietose sausuose dirvožemiuose esančiose

5 pav. Medynų dangos pokyčiai XX a. Kerėplio, Rėkyvos ir Aukštumalos pelkėse (remiantis ortofotonuotraukų medžiaga, M 1:10 000). Pagal Edwardson et al. tyrimo (2015) duomenis SPECTRUM 2016/1

augimvietėse medžių prieaugio reikšmės statistiškai reikšmingai koreliuoja tarpusavyje, o pelkėse statistiškai reikšmingi ryšiai tarp tyrimo vietų fiksuoti ne visais atvejais. Kita vertus, medžių rievių prieaugis pelkiniuose dirvožemiuose pasižymi dideliu cikliškumu, kurį daugiausia galima sieti su kritulių kiekio svyravimais. Trijose iš keturių nagrinėtų pelkių lietingais periodais (1860–1863, 1889–1893, 1913–1927, 1945–1948, 1955–1958, 1972–1978, 1994–1998 m.) medžių prieaugis mažėja. Augant vandens lygiui aukštapelkėse užliejama medžių šaknų sistema ir vegetacijos sąlygos blogėja. Sausesniais laikotarpiais (1853–1858, 1869–1875, 1904–1912, 1928–1938, 1960–1967, 1983–1993 m.) priešingai – augimo tempas didėja. Tačiau šių pelkių reakcija į ilgalaikių kritulių ciklų poveikį skiriasi. Kerėplyje medžių rievių prieaugio indekso reikšmės geriausiai koreliuoja su prieš tai buvusių 15 metų, Rėkyvoje – su 11, o Aukštumaloje – su 10 metų kritulių suma. Šie skirtumai susiję su gruntinio vandens lygio svyravimais, o jo kitimo greitis ir amplitudė priklauso nuo konkrečios pelkės savybių. Tuo tarpu Čepkeliuose padidėjus kritulių kiekiui medžių augimo sąlygos pagerėja. Glaudžiausia koreliacija nustatyta sudėjus 3 metų kritulių kiekį. Priešingai nei kitų tirtų pelkių, Čepkelių dirvodarinė uoliena yra smėlingos fliuvioglacialinės nuogulos, pasižyminčios itin geromis filtracinėmis savybėmis ir maistinių medžiagų stoka. Pastarosios gaunamos tik su krituliais arba yra vėjo atnešamos. Maistinių medžiagų stoka didina vandens Čepkelių pelkėje rūgštingumą. Didėjant kritulių kiekiui atnešama daugiau mineralinių maistinių medžiagų ir atskiedžiamas rūgštingas vanduo, todėl sąlygos augti medžiams pagerėja. Antra vertus, užsitęsęs drėgnas laikotarpis (ir su tuo susijęs gruntinio vandens lygio kilimas) taip pat neigiamai veikia medžių prieaugį. Sausuose dirvožemiuose didžiausią reikšmę konkrečių metų prieaugiui turi tų metų meteorologinės sąlygos: ankstyvo pavasario temperatūra ir su tuo susijusi vegetacijos sezono pradžia bei trukmė. Kita vertus, nors kovo–balandžio mėnesių temperatūra Lietuvoje padidėjo, nėra fiksuojami statistiškai reikšmingi teigiami medžių prieaugio trendai sausuose dirvožemiuose. Pažymėtina, kad nuo 1989 m. nė karto nebuvo fiksuota anomaliai žema vegetacijos pradžios temperatūra, o dide-

tyrinėjimai lis medžių rievių prieaugis fiksuotas vos kelis kartus. Galima daryti prielaidą, kad medis fiziologiškai prisitaiko augti šiltesnio klimato sąlygomis, t. y. medžių rievių plotis ir toliau svyruoja apie vidurkį, nors klimatas ir yra palankesnis. Teigiamas prieaugio anomalijas tokiu atveju gali sukelti tik „naujos anomalijos“ pasikeitusio klimato sąlygomis. Reikia daug laiko, kol susikuria prie pakitusių klimato sąlygų prisitaikiusi ekosistema (pvz., įvyksta kokybinis dirvožemio savybių pokytis). Be to, šylant klimatui mažėja pušų atsparumas ligoms ir kenkėjams. Taigi tikėtina, kad ateinančiais dešimtmečiais medžių augimo sąlygų pokyčiai pelkiniuose dirvožemiuose vyks greičiau (čia svarbiausias veiksnys yra gruntinio vandens lygis) nei sausuose dirvožemiuose. Numatoma, kad XXI a. oro temperatūra Lietuvos teritorijoje didės visais metų laikais, o iki 2100 m. vidutinė metinė oro temperatūra turėtų pakilti 1,5–4,9°C. Labiausiai turėtų padidėti šaltojo metų laikotarpio temperatūra. Vidutinis metinis kritulių kiekis iki 2100 m. išaugs nuo 3,7 iki 13,5 proc. Kritulių gausėjimas prognozuojamas spalio–birželio mėnesiais, o liepą– rugsėjį galimas net ir nežymus mažėjimas. Padidėjęs kritulių kiekis bus daugiausia kompensuojamas didesnio garavimo. Vis dėlto XXI a. pabaigoje (ypač šiaurės Lietuvoje) kritulių kiekio augimas viršys garavimo didėjimą, todėl gruntinio vandens lygis aukštapelkėse kils ir didžiojoje šalies dalyje sąlygos jose augti medžiams blogės. Iš tirtų aukštapelkių didžiausi neigiami medžių augimo tempo pokyčiai numatomi Rėkyvoje, kur kritulių kiekis didės labiausiai. Kitur pasikeitimai bus daug mažesni. Dėl jau minėtų priežasčių teigiami pokyčiai prognozuojami Čepkelių, o neigiami – Aukštumalos ir Kerėplio pelkėse.

Bendras Lietuvos ir Šveicarijos mokslinių tyrimų projektas „Klimato kaita durpynuose: Holoceno ženklai ir dabartinės tendencijos; įtaka bioįvairovei ir anglies deponavimui durpėse“ (CLIMPEAT). Partneriai: Gamtos tyrimų centras (paramos gavėjas), Berno universiteto Geologijos mokslų institutas ir Vilniaus universitetas.

R. Šimanauskienės nuotr.

M. Tamkevičiūtės nuotr.

R. Šimanauskienės nuotr.

M. Tamkevičiūtės nuotr.

6 pav. Dendrologinių mėginių ėmimas

Prognozuojami pokyčiai nesutampa su dabartinėmis tendencijomis – pastaraisiais dešimtmečiais dauguma Lietuvos aukštapelkių apauga medžiais. Tai galima paaiškinti tuo, kad per pastaruosius dešimtmečius visoje Lietuvos teritorijoje oro temperatūra pakilo, o kritulių kiekis statistiškai reikšmingai didėjo tik keliose vie-

Čepkelių pelkės panorama

tose. Tai galėjo lemti pelkių džiūvimą, nors gruntinio vandens lygio matavimų pelkėse nepakanka tam, kad ši prielaida būtų patvirtinta. Taigi galime daryti išvadą, kad XXI a. atviro tipo aukštapelkės Lietuvoje neišnyks (ypač šiaurės Lietuvoje), o dabartinės atvirų plotų apaugimo medžiais tendencijos turėtų lėtėti.

M. Tamkevičiūtės nuotr.

SPECTRUM 2016/1

tyrinėjimai

Bazilijonų rūsių paslaptys Prof. Albinas Kuncevičius, dokt. Martynas Jakulis, dokt. Justina Kozakaitė, Vytautė Lukšėnienė, Istorijos fakultetas

Švč. Trejybės bažnyčioje, esančioje Bazilijonų vienuolyno ansamblio teritorijoje, įvairiais laikais sumesti karstai su palaidojimais patraukė mokslininkų ir restauratorių dėmesį. Ypač įdomūs tyrėjams pasirodė mumifikuoti palaikai. Viena mumija užminė mįslę dėl galimo neįmantraus balzamavimo atvejo. Panašiõs viduramžiškos balzamavimo tradicijos Lietuvoje daugiau nepavyko aptikti.

vč. Trejybės bažnyčios rūsyje buvo keliasdešimt netvarkingai įvairiais laikais sumestų karstų su palaidojimais. Rūsyje atlikti kompleksiniai archeologiniai-antropologiniai tyrimai. Kadangi bažnyčia veikianti, o bazilijonų vienuolijos rūsys yra po pagrindiniu altoriumi, ypatingas dėmesys buvo skiriamas pagarbiam palaikų ir jų karstų iškėlimui, jų fiksavimui dėl galimo palaidotųjų asmenų atpažinimo ir tolimesniam saugojimui iki būsimo perlaidojimo. Bazilijonai unitai – aktyvūs Vilniaus gyvenimo dalyviai i Stačiatikiai nuo pat Vilniaus įsikūrimo buvo viena iš pagrindinių miesto etnokonfesinių grupių. XV a. pradžioje jų gausiausiai apgyvendintoje dalyje, vadinamajame „rusų mieste“, arba civitas Ruthenica, veikė jau keliolika cerkvių. Viena iš jų – ant kalvos prie vėliau iškilusių Aušros vartų maždaug 1374 m. pastatyta Švč. Trejybės cerkvė. Prie jos XV a. antrojoje pusėje pradėjo veikti ir vyrų vienuolynas. Cerkvė greitai tapo reikšmingu stačiatikiškosios kultūros centru ir susilaukdavo paramos iš tokių magnatų kaip kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. Jo rūpesčiu XVI a. pradžioje vietoje medinės iškilo monumentali mūrinė cerkvė ir varpinė. Dar labiau šio centro reikšmė išaugo po 1596 m. sudarytos Brastos unijos, kuri žymėjo naujos – graikų apeigų katalikų, arba unitų – konfesijos užgimimą. Unitai išlaikė Rytų liturginę tradiciją ir apeigas, tačiau bažnyčios galva pripažino jau nebe Konstantinopolio patriarchą, bet Romos popiežių.

SPECTRUM 2016/1

A. Kuncevičiaus nuotr.

Tyrinėto rūsio vieta bažnyčioje. Matyti atidengta anga – įėjimas į rūsį

Nors uniją ir rėmė valdovai, vis dėlto reikėjo labai pasistengti, kad ji būtų įgyvendinta ir pasiektų platesnius tikinčiųjų, tik nominaliai tapusių unitais, sluoksnius. Įgyvendinant uniją buvo reformuotas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas (Ordo Divi Basilii Magni), arba bazilijonai. XVII a. pradžioje vienuolijos reformų ėmėsi Vilniaus vienuolyno vyresnysis, vėliau Kijevo unitų me-

tropolitas Juozapas Benjaminas Rutskis ir jo bendražygis šv. Juozapatas Kuncevičius, paskui tapęs Polocko unitų arkivyskupu ir 1623 m. ten pat nukankintas. J. B. Rutskio ir J. Kuncevičiaus vykdytos reformos apėmė keletą vienuolijos gyvenimo sričių. Viena vertus, jos atnešė organizacinių-struktūrinių pokyčių: 1617 m. buvo įsteigta Švč. Trejybės bazilijonų provincija, taigi iki tol auto-

tyrinėjimai nomiškai tvarkęsi vienuolynai tapo pavaldūs centrinei provincijos valdžiai. Kita vertus, reformos paveikė ir vidaus gyvenimą. Nors ordino santvarkos pagrindu ir toliau išliko Šv. Bazilijaus Didžiojo regula, kur kas labiau akcentuotas vienuolių išsilavinimas, o bazilijonai katalikų ordinų pavyzdžiu iš kontempliuojančių atsiskyrėlių tapo vienuoliais, aktyviai besidarbuojančiais mokyklose, spaustuvėse ir misijose. Prie vienuolyno veikė ne tik mokykla, bet ir spaustuvė, kurioje per daugiau nei 170 metų buvo išspausdinta maždaug 230 daugiausia religinio turinio knygų. Bazilijonai greitai įsiliejo į Vilniaus popiežiškosios seminarijos studentų gretas. Iki 1773 m. seminarijoje filosofo arba teologo išsilavinimą įgijo daugiau nei 80 bazilijonų. Tai liudija didelę išsilavinimo ir tinkamo teologinio pasirengimo reikšmę ordinui. Švč. Trejybės (Unitų) bažnyčia – religinio ir socialinio gyvenimo centras i Švč. Trejybės bažnyčia, kaip ir kiekviena ankstyvųjų naujųjų laikų bažnyčia, buvo religinio ir socialinio gyvenimo centras. Taigi nenuostabu, kad vienuolyno dienoraštyje matome išties įvairų ir įvykių kupiną XVIII a. antrosios pusės gyvenimą – šios bažnyčios ir vienuolyno kasdienio gyvenimo pulsą. Vienuoliai dalyvaudavo savo ir kitų vienuolijų bažnyčių religinėse apeigose, minėdavo

Tyrimų metu buvo aptikti 53 karstai su palaidojimais ir dar apie 50–60 individų pavienių kaulų

šventes, disputuodavo teologijos klausimais, keliaudavo į kitus ordino provincijos vienuolynus, dalyvaudavo teismuose, rūpindavosi vienuolyno ir bažnyčios atnaujinimo darbais ar špitolėje globojamais vargšais. Intensyvus vienuolių ir pasauliečių bendravimas neapsiribodavo vien tikėjimo sfera. Akivaizdu, kad ypatingi ryšiai siejo

Darbo švč. Trejybės bažnyčios rūsyje akimirka

E. Kurausko nuotr.

bazilijonus ir Vilniaus valdantįjį elitą, visų pirma unitiškąją dalį. Vienuolyne, dalyvaujant vyresniajam, būdavo rengiamos specialios sesijos, kuriose buvo sprendžiami su unitų špitolėmis susiję klausimai. Po burmistrų ir tarėjų rinkimų magistratas „pagal seną paprotį“ susirinkdavo Švč. Trejybės bažnyčioje, kur dalyvaudavo iškilmingose mišiose, o kitą dieną maldoje būdavo prisimenami visi magistrato mirusieji. Antai 1777 m. sausio 19 d. vienuolyno dienoraštyje rašyta: „išrinkti burmistrai – Nikodemas Pšemeneckis ir Juozapatas Minkevičius, – prieš duodami priesaiką, su visu magistratu atėjo išklausyti mišių, [kurių metu] išrinktiesiems burmistrams buvo duota pabučiuoti Evangeliją ir pateną. Pasibaigus šventosioms mišioms, jo malonybė tėvas vyresnysis iškilmingai sveikino visą magistratą ir [...] išrinktuosius burmistrus. Rytojaus dieną [...] buvo laikomos mišios už visus mirusius magistrato narius.“ Mirties samprata XVII–XVIII amžiuje i Dar vienas vienuolių ir pasauliečių bendravimo aspektas buvo mirtis. Viena vertus, vienuolių maldos buvo suvokiamos kaip turinčios ypatingą galią, todėl žmonės apdovanodavo vienuolius ir prašydavo melstis už juos, tikėdami, kad tai padės sutrumpinti skaistykloje praleisimą laiką ir išsaugoti jų atminimą. Kita vertus, kiekvienas pamaldus krikščionis trokšdavo būti palaidotas bažnyčioje ar bent jau kuo arčiau jos sienų. Atsižvelgiant į šį tikinčiųjų poreikį, bažnyčios neretai būdavo statomos iš karto SPECTRUM 2016/1

Archeologijos studentai kartu su specialistais tiria palaikus

integruojant laidojimui skirtas erdves į jų struktūrą. Visa tai turėjo ne tik akivaizdžią religinę, bet ir socialinę reikšmę, kadangi tiek maldos už mirusiuosius, tiek jų laidojimas bažnyčioje tapdavo galimybe užmegzti artimesnius ryšius su bendruomenėmis, kurių politinė ir materialinė parama palengvindavo vienuolių gyvenimą. Iš XVII a. antrosios pusės – XVIII a. vilniečių testamentų matyti, kad turtingesni žmonės dažnai pageidaudavo būti palaidoti (ir būdavo laidojami) ne tik bazilijonų, bet ir senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų, dominikonų Šv. Dvasios, bernardinų ir kitose bažnyčiose, taip pat stačiatikių Šv. Dvasios cerkvėje įrengtose kriptose. Palaidojimo vietą nulemdavo ne karštas tikėjimas, bet socialinė padėtis. „Švenčiausiose“ vietose, tai yra bažnyčios viduje ir kuo arčiau pagrindinio altoriaus, būdavo laidojami svarbias pareigas ėję ar kitaip nusipelnę vienuoliai ir didelę įtaką turėję pasauliečiai, tuo tarpu ne tokie svarbūs žmonės būdavo laiSPECTRUM 2016/1

dojami šventoriuje už bažnyčios sienų. Štai įrašas ant karsto Nr. 26 liudija, kad kriptoje buvo palaidotas Liadų (Baltarusija) vienuolyno vyresnysis ir ordino generalinis prokuratorius Florijonas Valickis, miręs 1750 m. liepos 6 d., būdamas 37 metų amžiaus, 11 metų praleidęs vienuolijoje. Kriptoje po (anuomet) palaimintojo Juozapato altoriumi, esančiu pagrindinio altoriaus dešinėje, 1778 m. rugpjūčio 12 d. buvo palaidotas vienuolyno geradarys burmistras Konradas Žilka. Daugiau nei keturiasdešimt metų bažnyčioje ir vienuolyne tarnavęs Aleksiejus buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje. Ką atskleidė rūsio tyrimai i Rašytiniai šaltiniai atskleidžia nemažai detalių apie kai kurių su šia bažnyčia susijusių asmenų, dažniausiai ne vienuolių, mirtį: sužinome mirties dieną, palaidojimo vietą ar net mirties valandą. Tačiau šaltiniai dažniausiai neatskleidžia palaidotųjų amžiaus, ligų, mitybos įpročių ar mirties aplinkybių.

E. Kurausko nuotr.

Informatyviu šaltiniu tampa mirusiųjų palaikai, kurie, net ir praėjus keliems šimtams metų, išsaugo daugybę svarbių duomenų. Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro mikrobiologė Irena Baublienė atliko rūsio vidaus mikrobiologinius tyrimus ir nustatė, kad visuose ėminiuose dominuoja Penicillium spinulosum Thom rūšies mikrogrybai, gyvuojantys pūvančioje medienoje, tarpstantys dirvožemyje ir daugelyje kitų gamtinių terpių. Šie mikrogrybai ir išskirtieji Nigrospora ir Chaetomium genčių mikrogrybai yra aktyvūs celiuliozės ardytojai ir gali sukelti alerginius ir kvėpavimo takų susirgimus. Todėl visi studentai ir tyrėjai rūsyje dirbo su apsauginiais kostiumais, kaukėmis, pirštinėmis. Tyrimų metu buvo aptikti 53 karstai su palaidojimais ir dar apie 50–60 individų pavienių kaulų. Kai kuriuose karstuose besimėtančios 1965 m. laikraščių skiautės byloja, kad karstai paskutinį kartą į šį rūsį sunešti būtent tais metais. Dalis karstų puošti

tyrinėjimai religiniais Jėzaus arba šv. Marijos simboliais, kai kurie kitais ženklais (kaukolė ir kaulai ar pan.), dalis karstų juodai nudažyti, puošti baltais kryžiais ir pan. Mokslininkai, ištyrę 53 karstus, juose rado tik 50 palaidotų asmenų – laikas suardė net trijų karstų palaidojimus. Kadangi visuose papildomai identifikuota mažiausiai po tris įsimaišiusius individus, bandymai atsekti kaulų priklausomybę buvo bevaisiai. Rūsyje būta ir vaikiško karsto liekanų, tačiau palaikų jame nerasta. Kituose karstuose šalia pagrindinių palaidojimų papildomai identifikuoti 26 individai. Pagal pastarųjų kūno padėtį nustatyta, kad jie galėjo būti išversti iš karstų. Tarp palaidotų asmenų daugiausia buvo vyrų ir tik viena moteris, dauguma palaidotųjų buvo sulaukę garbaus amžiaus. Mumijos – mįslės ir atradimai i Daug dėmesio sulaukė ir milžinišką šurmulį sukėlė mumifikuoti palaikai. Penkios mumijos buvo puikios būklės, o kitos šiek tiek apnykusios – telikę minkštųjų ar jungiamųjų audinių likučiai. Manoma, kad tam didelę įtaką padarė tiek ankstesni bandymai „tvarkyti“ kriptą, tiek pats jos mikroklimatas. Kai kurios prie akmeninių rūsio sienų prisiglaudusios mumijos pradėjo irti – jas veikė nuolat besikaupianti drėgmė, kuri siekė net 99 procentus.

Mumifikuoti palaikai

Mumifikuoti palaikai nėra retas reiškinys. Nors prieš akis iškyla senovės Egiptas ir ten vyravusios subtilios balzamavimo tradicijos, palaikai gali mumifikuotis ir natūraliai – tereikia išlaikyti tas pačias sąlygas (temperatūrą, drėgmę ir pan.). Tačiau viena mumija užminė mįslę dėl galimo neįmantraus balzamavimo atvejo. Bevalant palaikus, besiilsinčius karste Nr. 7, iš jų pilvo ertmės pabiro smulkios pjuvenos. Iš pradžių manyta, kad tai galimas karsto turinys – stambios drožlės, karsto čiužinio užpildas. Drožlių gausiai prikimšta buvo ne tik pilvo, bet ir krūtinės ertmė. Panašiõs viduramžiškos balzamavimo tradicijos Lietuvoje daugiau nepavyko aptikti. Išlikusios trapios drabužių detalės reikalavo didelio mumijų tyrėjų atsargumo. Stengiantis išsaugoti kuo daugiau autentikos, šie palaikai nebuvo ardomi. Tad nebuvo įmanoma išgauti detalesnės informacijos apie konkretaus asmens sveikatos būklę. Antropologiniai tyrimai atskleidė ligas i Likusių individų sveikatos būklės tyrimai išdavė tris pagrindines vienuolijos gyvenimo paslaptis. Vienuoliai ir bažnyčios vyresnieji galėjo turėti problemų, susijusių su mitybos įpročiais. Šią visuomenės dalį kankino podagra. Podagrą, „karalių ligą“, paprastai sukelia itin turtinga mityba ir gausus alkoholio vartojimas. Viena rečiausiai Lietuvoje fiksuojamų

E. Kurausko nuotr.

patologijų net tris kartus pasireiškė unitų vienuoliams ar kunigams. Ši liga dėl padidėjusios šlapimo rūgšties paprastai pažeidžia pėdų sąnarius. Kitos patologijos – nespecifiniai blauzdikaulių uždegimai, šlaunikaulių kaklų pokyčiai ir raktikaulių pažeidimai – rodo gana aktyvų tų asmenų gyvenimo būdą. Nuolatinis judėjimas ar pasikartojantys judesiai paliko žymę kauluose. Dažnas reiškinys, pasitaikantys tarp viduramžių vilniečių, yra šonkaulių lūžiai – net 15 iš 50 asmenų buvo lūžę šonkauliai. Palyginti su to paties laikotarpio miestelio ar kaimo vietovėmis, vilniečiai ryškiai išsiveržia į priekį. Tai lėmė intensyvesnis miesto gyvenimas ir suspaustos erdvės. Du išskirtiniai traumų atvejai verti paminėti dėl kilusio pavojaus abiejų asmenų gyvybei. Vienas per 50 metų vyras kentėjo dešiniojo klubo sąnario displaziją. Pažeistas sąnarys, palyginti su priešinga puse, buvo seklesnis, tad tikimybė skausmingai išsinarinti koją buvo didesnė. Neabejojama, kad šis vyras turėjo šlubuoti, galbūt net naudotis lazdele. Kentėdamas įgimtą būseną šis asmuo patyrė ir gana rimtą traumą – sužalota krūtinės sritis. Fiksuoti daugybiniai šonkaulių lūžiai, didelė jų dalis suaugę su slanksteliais, o kraujosruvos pažymėjo beveik visą stuburą. Šiuo metu būtų sunku įvardyti konkrečias priežastis, galėjusias sukelti tokį gyvybei pavojingą sužalojimą. Neabejojama, kad tai turėjo būti itin didelės energijos padarinys: užpuolimas ir sumušimas, kritimas iš didelio aukščio ar susidūrimas su tam tikru objektu. Pastarąjį atvejį galėtų iliustruoti motinos skundas iš XVII a., kuriame motina prašo nubausti vežiką, lėkusį dideliu greičiu ir partrenkusį jos dukterį. Nelaimingo atsitikimo auka gulinti mirties patale ir kenčianti baisias kančias. Antrasis nukentėjęs asmuo buvo 35–40 metų vyras su kirstine žaizda kaktoje. Nors tai nebuvo šio žmogaus mirties priežastis, sužalojimas turėjo būti gana rimtas – gilios žaizdos ilgis siekė apie 5 centimetrus. Jokių kitų smurto požymių tarp palaikų nepavyko aptikti. Ką pasakoja įkapės i Didžioji palaidojimų dalis buvo labai suardyta, todėl tyrimų metu gerai išlikusių daiktų rasta nedaug. Visi radiniai – spalvoto šilko audinių fragmentai, brokatinių audinių skiautės, karsto pagalvėlių užvalkalai, metalinės karsto puošmenos, smulkios asmeninės vienuolių įkapės – buvo kruopščiai apžiūrėti. Tikėtasi rasti išlikusių inicialų ar ypatingų SPECTRUM 2016/1

ženklų, kurie padėtų lengviau nustatyti mirusiųjų tapatybes ar visuomeninę padėtį. Deja, aprangos ir drabužių fragmentų rasta labai mažai, o apavo išvis neaptikta. Kasdienis viršutinis unitų dvasininkų drabužis buvo ilgas, tamsus, stačia apykakle su gobtuvu, kurio priekyje prisiūtos dvi ilgos dvilinko audinio juostos, krintančios ant krūtinės. Vienintelis toks gobtuvas iš plonos rudos vilnos ir rudo aksomo kepurėlė buvo rasti brolio Inocento Janiševskio karste Nr. 31. Atlikdami liturgines apeigas unitų kunigai privalėjo dėvėti epitrachilioną (rus. епитрахиль; gr. επιτραχηλιον). Tai ilga liturginė juosta, pasikabinama per pečius ir krintanti kūno priekyje. Unitų bažnyčios kriptos tyrimų metu rasti 5 epitrachilionai ir jų fragmentai. Mumifikavęsi dvasininko, palaidoto su epitrachilionu, palaikai buvo rasti karste Nr. 49. Šis epitrachilionas (ilg. ~251 cm, pl. 9,5 cm) pasiūtas iš rudo audinio, o pakraščiai apsiūti metalo siūlų galionu. Iš to paties galiono ant stulos ilgųjų galų prisiūti 6 graikiški kryžiai (6x6 cm). Ypač ilgas epitrachilionas (ilg. 279 cm, pl. 8–13,5 cm), pasiūtas iš raudono žakardinio audinio, puošto gelsvu ir žaliu augaliniu motyvu, rastas karste Nr. 19. Jo pakraščiai ir 7 lotyniški kryžiai pasiūti iš metalo siūlų galiono. Dalis radinių yra ne vienus metus nešioti ir naudoti vienuolių daiktai. Pirmąją grupę sudaro paramanai. Paramanas (gr. Παραμανδύας – priedas prie mantijos) yra religinis stačiatikių vienuolio aprangos reikmuo, žinomas jau nuo IV a. Stačiatikių vienuoliai dėvėdavo jį po drabužiais ant keturių virvučių, pasikabinę ant nugaros, o virvutės ant krūtinės sudarydavo kryžių. Paramanas turėjo priminti vienuoliui prisiimtą kryžių, sekant Kristumi. Vienuoliai bazilijonai, davę amžinuosius įžadus, paramanus nešiojo pasikabinę ant krūtinės. Vilniaus unitų bažnyčios palaidojimų tyrimų metu aptikti 36 paramanai ir jų fragmentai: siuvinėti tekstiliniai Golgotos kryžiai, paramano pagrindai su juostelėmis, pakraščių apvadai ir kt. Kita įdomi radinių grupė yra rožiniai. Rožinio karoliukų rasta dvylikoje karstų. Tai įvairių formų apvalūs ir ovalūs mediniai ir kauliniai rožinio karoliukai. Karste Nr. 26 rasti rožinio fragmentai, kur 36 mediniai karoliukai sujungti vario lydinio grandinėle. Ant to paties rožinio kabėjo ir apvalus vario lydinio medalionas (Ø 1,7 cm) su Jėzuitų ordino šventųjų atvaizdais. Averse pavaizduotas šv. Ignacas Lojola (1491–1556) ir įrašas S. IGN. DE LOI, reverse – šv. Pranciškus Ksaveras (1506–1552) ir įrašas S.FRANC. SPECTRUM 2016/1

Kauliniai rožinio karoliukai iš brolio Teodoro Ordzievičiaus karsto Nr. 40 V. Lukšėnienės nuotr.

XA. Jėzuitas šv. Pranciškus Ksaveras buvo bebaimis Bažnyčios misionierius ir vienas pirmųjų Jėzaus Draugijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos bendražygių. Tyrimų metu nustatyta, kad 7 palaidotieji buvo iki 30 metų amžiaus, 13 – iki 40 metų amžiaus, dar 13 – iki 50 metų amžiaus ir 16 – vyresnio nei 50 metų amžiaus. Karstuose rasti paramanai, unitų kunigų dėvėti epitrachilionai, palaidotųjų pavardės ir jų pareigos ant karstų rodo, kad dauguma rūsyje tirtų palaidojimų – vienuolių bazilijonų. Užrašai ant karstų rodo, kad jie laidoti tarp 1717 ir 1788 m. Matyt, ir kiti karstai bei palaidojimai šioje kriptoje datuotini XVIII a., nors atneštieji iš kitur karstai gali būti ir kiek ankstesni. Tolesnių tyrimų perspektyva i Karstai su ištirtais palaidojimais laikinai sudėti bažnyčios kairiajame šone esančioje patalpoje. Radiniai bendru bažnyčios ir Kultūros paveldo departamento bei tyrėjų sutarimu iki būsimo perlaidojimo ir tolesnio saugojimo būsimame šios bažnyčios muziejuje arba palaidojimo kriptoje saugomi LDM Prano Gudyno restauravimo centre. Kultūros paveldo departamentas ir unitų bažnyčia nutarė šiais metais organizuoti ir

Medalionas su šv. Benedikto kryžiumi (vario lydinys, ilg. 2,6 cm, pl. 2,3 cm). Karstas Nr. 18 V. Lukšėnienės nuotr.

Gobtuvas, rastas brolio Inocento Janiševskio karste Nr. 31 V. Lukšėnienės nuotr.

finansuoti tolesnius šio rūsio archeologinius tyrimus, t. y. ištirti rūsyje galbūt užkastus kitus palaidojimus ir tik po to spręsti klausimą dėl rūsio patalpos sutvarkymo ir parengimo kitoje vietoje pagarbiai perlaidoti ištirtus palaidojimus.

Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčios tvarkymo darbus organizuoja ir finansuoja Kultūros paveldo departamentas kartu su Šv. Juozapato bazilijonų ordinu. Tyrimams vadovavo prof. Albinas Kuncevičius, istorinę medžiagą apie unitus, jų bažnyčią ir palaidojimus surinko doktorantas Martynas Jakulis, palaikų antropologinius tyrimus atliko doktorantė Justina Kozakaitė, karstuose surastus radinius konservavo ir aprašė aukščiausios kategorijos archeologinių radinių restauratorė, dėstytoja Vytautė Lukšėnienė. Tyrimo ir fiksavimo darbus vykdė ir archeologijos studentai, kuriems kartu tai buvo ir archeologinė-antropologinė praktika.

Nuo vandens lašo – iki šiuolaikinės lazerių fizikos dr. Virgilijus Vaičaitis, Fizikos fakulteto Kvantinės elektronikos katedros Lazerinių tyrimų centras

Tikriausiai visi prisimena, kaip vaikystėje mėtydavo akmenukus ar kitus daiktus į vandenį ir stebėdavo taip sukeltų koncentriškų vandens bangų sklidimą. Šis reiškinys glaudžiai susijęs su šiuolaikinės lazerių fizikos sprendžiamomis problemomis. Kaip?

Beselio funkcijos sudaro svarbią sprendinių klasę klasikinėje fizikoje bei kvantinėje mechanikoje. Iš esmės jos aprašo gęstančias harmonines osciliacijas (žr. 2 pav. mėlyną kreivę) ir naudojamos beveik kie-

kvieną kartą, sprendžiant diferencialines lygtis, kai modeliuojami reiškiniai pasižymi cilindrine ar ašine simetrija. Šios funkcijos susijusios su pačių įvairiausių reiškinių, pradedant atomo ir elementarių-

1 pav. Vandens paviršiuje sukeliamos koncentriškos bangos ir jų sklidimas gali būti aprašomi tik naudojant Beselio funkcijas ar jų kombinacijas www.themeliagroup.com nuotr.

2 pav. Beselio (mėlyna kreivė) ir Gauso (raudona kreivė) pluoštų intensyvumo kitimas nuo radialinės koordinatės r (atstumo nuo centro). Didėjant jų argumentui (r), iš pradžių ir Beselio, ir Gauso funkcijų vertės tolygiai mažėja, bet vėliau, skirtingai nei Gauso, Beselio funkcijos tampa gęstančiomis harmoninėmis osciliacijomis. Dr. V. Jaručio piešinys

gi tuo, kad ir vandens bangavimą, ir šviesos sklidimą aprašančių lygčių sprendiniai randami naudojant tas pačias specifines (Beselio) funkcijas ar jų kombinacijas (1 pav.).

SPECTRUM 2016/1

jų dalelių fizikos problemomis ir baigiant muzikos instrumentų ar net žmogaus balso stygų virpesiais, matematiniu aprašymu bei modeliavimu. Kuo įdomios Beselio funkcijos? i Įdomiausios Beselio funkcijų savybės šiuolaikinėje lazerių fizikoje. Paprastai kryptingų šviesos pluoštų (dažniausiai lazerio) intensyvumas tolygiai mažėja, tolstant nuo jų centro. Toks šviesos intensyvumo kitimas paprastai atitinka Gauso (varpo formos) pasiskirstymą, kuris stebimas didžiojoje daugumoje lazerio pluoštų (žr. 2 pav. raudoną kreivę). Šviesai sklindant, net beorėje erdvėje tokių pluoštų matmenys tolygiai didėja kaip neišvengiamos optinės difrakcijos, kuri tuo stipresnė, kuo mažesnis šviesos pluošto diametras ir jo bangos ilgis, padarinys. Net labai koncentruotą itin kokybiškos lazerinės rodyklės šviesos pluoštą (kurio intensyvumo skirstinys paprastai yra Gauso funkcija) nukreipus, tarkim, į mėnulį, jo paviršiuje šviesos dėmės diametras būtų didesnis nei 100 km. Nors Beselio funkcijos žinomos jau daugiau kaip 150 metų, optinis jų atitikmuo buvo atrastas tik 1987 m. Tai Beselio pluoštai. Jų intensyvumo skirstiniai yra ne Gauso, o Beselio funkcijos. Be to, šie pluoštai pasižymi ir kitomis unikaliomis savybėmis. Jie nedifraguoja, gali atsikurti net juos iš dalies uždengus, elektromagnetinės bangos Beselio pluoštuose gali sklisti greičiau nei šviesos greitis toje aplinkoje. Deja, greičiau nei šviesos greitis sklinda tik Beselio pluoštų bangų fazė, bet energijos (o kartu ir informacijos) greičiau nei šviesos greitis perduoti negalima net ir naudojant tokius pluoštus. Lyginant Gauso ir Beselio pluoštų erdvinius skirstinius (3 pav.), akivaizdu, kad pirmu atveju jie yra tolygūs, o antru atveju susideda iš daugelio koncentriškų apskritimų. Idealiam Beselio pluoštui šių apskritimų skaičius turėtų būti begalinis, bet, deja, idealių objektų gamtoje nebūna. Įdomu tai, kad visų tų žiedų energija yra vienoda, taigi norint sukurti idealų Beselio pluoštą reiktų sunaudoti begalinį energijos kiekį. Dėl tos pačios priežasties, didėjant žiedo diametrui ir kartu didėjant jo plotui, mažėja šviesos intensyvumas, taigi didžiausias šviesos intensyvumas Beselio pluoštuose yra sukoncentruotas centriniame žiede arba smailėje (žr. 3 pav. apačią). Beselio pluoštų intensyvumo skirstinys yra didelio intensyvumo centrinė smailė, apsupta vis maSPECTRUM 2016/1

3 pav. Gauso (viršuje) ir Beselio (apačioje) pluoštų vaizdas, matomas juos statmenai nukreipus į plokščią ekraną (kairėje), ir atitinkami jų erdviniai intensyvumo skirstiniai (dešinėje) parodo pagrindines tokių pluoštų savybes: ir Gauso, ir Beselio pluoštuose didžiausias šviesos intensyvumas yra jų centre, bet, skirtingai nei Gauso, Beselio pluoštai susideda iš daugelio koncentriškų žiedų, supančių centrinę šviesos intensyvumo smailę. Kairėje didesnį šviesos intensyvumą atitinka šviesesnė spalva, o dešinėje – didesnė erdvinė amplitudė. Dr. E. Gaižausko piešinys

4 pav. Beselio pluošto formavimas eksikonu: Gauso pluoštą fokusuojant šiuo optiniu elementu, už jo susikertantys spinduliai interferuodami tam tikroje zonoje suformuoja Beselio šviesos intensyvumo pasiskirstymą, kuris, tolstant nuo eksikono, suyra, formuodamas tuščiavidurį kūgį (Gauso, Beselio bei kūginiai šviesos intensyvumo skirstiniai matomi atitinkamose paveikslo vietose). V. Korsako piešinys

tyrinėjimai žėjančio intensyvumo koncentrinių žiedų. Kadangi didžiajai daugumai lazerinės fizikos taikymų svarbiausia šviesos intensyvumas, o ne jos energija, net ir neidealūs Beselio pluoštai (su ribotu koncentriškų apskritimų skaičiumi) išlaiko pagrindines savo savybes ir yra sėkmingai naudojami tiek moksliniuose eksperimentuose, tiek pramoniniuose gamybos procesuose. Keli Beselio pluoštų formavimo būdai i Šiuo metu pasiūlyta net keletas Beselio pluoštų formavimo būdų (naudojant skaitmenines hologramas, koncentriškus plyšius, kombinuojant statmenų poliarizacijų lazerio pluoštus ir pan.; mokslininkai jau išmoko net lazerius priversti generuoti ne Gauso, o Beselio pluoštus), bet pats paprasčiausias iki šiol išlieka Gauso pluošto fokusavimas kūginiu lęšiu (eksikonu, kartais dar dėl savo formos vadinamu kūgine prizme). Šis lęšis nuo įprastinių skiriasi tuo, kad jį kertančius šviesos spindulius pakreipia fiksuotu kampu, nepriklausomai nuo atstumo iki lęšio centro (įprastiniai lęšiai šviesos spindulius kreipia tuo stipriau, kuo jie yra toliau nuo lęšio centro). Taigi, sucentravus eksikoną ir Gauso pluoštą, tam tikroje zonoje galima gauti beveik idealų Beselio pluošto erdvinį skirstinį. Tolstant nuo eksikono, centrinę smailę supančių žiedų skaičius mažėja ir galų gale taip suformuotas Beselio pluoštas suyra, pereidamas į tuščiavidurį kūgį, todėl kartais Beselio pluoštai dar vadinami kūginiais pluoštais (4 pav.) Tokių kūgių, stebimų toli nuo eksikono, parametrai (kūgio kampo bei jo kraštinės skėsties santykis) leidžia įvertinti taip suformuotų Beselio pluoštų kokybę: kuo šis santykis didesnis, tuo suformuotas pluoštas artimesnis idea-

liam Beselio pluoštui. Be to, naudojant papildomus optinius elementus galima keisti kūgio kampą, kartu valdant tų koncentriškų apskritimų skaičių ir jų diametrą, ar net suformuoti pluoštą, kurio centrinė smailė sklinda ne tiesiai, kaip įprasta, o spiraline trajektorija, t. y. gali aplenkti kelyje pasitaikančias nedideles kliūtis (5 pav.). Beselio pluoštų taikymas i Unikalios Beselio pluoštų savybės lėmė jų taikymus pačiose įvairiausiose mokslo ir technikos srityse. Mažos galios sistemose Beselio pluoštai naudojami ilgo fokuso gylio mikroskopuose, kaip optinis pincetas – mikrobiologijoje (iš esmės jie yra šviesos pluoštai, kurie dideliu tikslumu pozicionuoja mažus objektus, tokius kaip atskiros lastelės ar jų dalys). Didelės galios Beselio pluoštai naudojami preciziniam medžiagų apdirbimui (abliavimui) – didelis jų centrinės smailės šviesos intensyvumas įvairiose medžiagose leidžia gręžti gilias mikroninio diametro skylutes ar formuoti įvairias periodines medžiagos struktūras (6 pav.). Didelio intensyvumo Beselio pluoštai naudojami ir elektronų pluoštui greitinti lazeriu, ilgoms plazmos gijoms ore ir kitose dujose formuoti ar net rekordiškai trumpiems šviesos impulsams generuoti. VU mokslininkai ir originalūs Beselio pluoštų tyrimai i Beselio pluoštų savybės aktyviai tyrinėjamos ir Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centre, kur mokslininkai išmoko ne tik efektyviai formuoti tokius pluoštus, bet ir juos naudoti įvairiems netiesiniams optiniams reiškiniams tirti. Prie šios tematikos plėtojimo prisidėjo buvęs Kvantinės elektronikos katedros vedėjas

5 pav. Trumpas šviesos impulsas (kairėje) spiraline holograma ir eksikonu (centre) transformuojamas į spiralinį šviesos pluoštą. Dr. A. Matijošiaus piešinys

akademikas prof. A. Piskarskas, profesoriai A. Stabinis, V. Smilgevičius ir R. Gadonas. Vienas pirmųjų jų darbo rezultatų buvo 1997 m. žurnale „Optics Communications“ publikuotas novatoriškas straipsnis, kur buvo pranešama apie pirmąjį Beselio pluoštu kaupinamą parametrinį šviesos generatorių (paprastai naudojamą tolygiai derinamo bangos ilgio spinduliuotei generuoti). Vėliau ši tematika buvo plačiai išplėtota, atliekami įvairūs eksperimentai ir Beselio pluoštais sužadintų netiesinių optinių vyksmų metu generuojamos spinduliuotės erdvinių spektrų analizė, kuriami nauji teoriniai modeliai, aprašantys tokius netiesinius reiškinius. Greitai buvo suprasta, kad netiesinė Beselio pluoštų sąveika su medžiaga kardinaliai skiriasi nuo įprastos Gauso pluoštų bei netiesinių medžiagų sąveikos, o tai savo ruožtu leido pademonstruoti plačias kūginių, Beselio, sūkurinių ir kitų nestandartinių šviesos pluoštų taikymo netiesinėje optikoje galimybes. Sprendžiant šiuos uždavinius buvo pasiūlyti ir du originalūs unikalių šviesos pluoštų – jau minėto spiralinio šviesos pluošto ir derinamo kūgio kampo Beselio pluošto – formavimo metodai. Naudojant šiuos metodus pirmą kartą eksperimentiškai buvo pademonstruotas netiesiaeigis šviesos pluošto sklidimas ir papildomos fazinio sinchronizmo valdymo galimybės visai aibei netiesinių optinių reiškinių. Be to, naudojant hologramas ir eksikonus buvo suformuoti nulinės ir aukštesnių eilių Beselio pluoštai, atskleistos jų taikymo galimybės parametrinės šviesos ir optinių harmonikų generavimui, priverstinės Ramano sklaidos, keturbangio dažnių maišymo ir kitiems netiesiniams optiniams reiškiniams. Parametrinės šviesos generacijos ir trečiosios optinės harmonikos generacijos eksperimentų metu buvo pademonstruota, kad netiesinių terpių kaupinimas Beselio pluoštais leidžia generuoti aukštos erdvinės kokybės signalo pluoštus, o tai savo ruožtu leidžia plėtoti galingų šviesos impulsų stiprinimo technologijas, naudojant daugelio pluoštų energijos telkimo (angl. combining) reiškinį. Taikant Lagero ir Gauso bei Beselio šviesos sūkurių netiesinės konversijos metodus pademonstruotas optinio procesoriaus prototipas (suminio dažnio generatorius), kuriuo galima atlikti paprasčiausias aritmetines operacijas su sąveikaujančių šviesos sūkurių topologiniais krūviais. Šis metodas atveria naujus kelius itin sparčiam SPECTRUM 2016/1

duomenų perdavimui ir greitų optinių kompiuterių kūrimui. Nustatyta, kad intensyviems šviesos impulsams sklindant netiesinėse terpėse generuojami ne įprasti Gauso, bet daug sudėtingesni – kūginiai (Beselio) šviesos pluoštai, o netiesiškai sklindančių ir generuojamų šviesos impulsų laikinė-dažninė struktūra pasidaro labai sudėtinga ir priklauso nuo daugelio šviesos bei medžiagos parametrų. Tokios spinduliuotės charakteristikoms kontroliuoti VU Lazerinių tyrimų centre buvo sukurta ir ištobulinta originali ultratrumpų šviesos impulsų erdvinių-laikinių parametrų matavimo metodika – tridimensė laikinės skyros tomografija (angl. spatiotemporal three-dimensional mapping), leidžianti gauti sudėtingos formos šviesos darinių momentinius vaizdus. Šis metodas gali būti naudojamas ir netiesinėms medžiagoms charakterizuoti – pagal zonduojančio šviesos darinio laikinės-spektrinės struktūros kitimą galima nustatyti ir tiriamų medžiagų netiesines optines savybes. Toks šviesos darinių sklidimo skaidriose terpėse charakterizavimas ir modeliavimas leidžia mažiausiomis sąnaudomis tobulinti esamas ir kurti naujas lazerines sistemas, taikyti jas ultrasparčių vyksmų tyrimams ir šviesos technologijose perspektyvių medžiagų paieškai. Daugelis VU Lazerinių tyrimų centre sukurtų ir šiame straipsnyje minėtų tyrimo metodų jau naudojami ir kitose pasaulio laboratorijose bei mokslinių tyrimų centruose. Vykdant šiuos tyrimus Lietuvos ir užsienio mokslinėje spaudoje buvo paskelbta per 100 gerai cituojamų mokslinių straipsnių, daugelis jų buvo publikuoti prestižiniuose užsienio leidiniuose, įtrauktuose į Mokslinės informacijos instituto (ISI) sąrašą, įskaitant tokį didžiausio prestižo bendrosios fizikos žurnalą kaip „Physical Review Letters“ ir labiausiai cituojamus optikos žurnalus „Optics Letters“ ir „Optical Express“. Keletas pastarųjų metų darbų buvo atrinkti į tuo metu JAV leidžiamą internetinį ultrasparčiųjų vyksmų mokslo svarbiausių pasiekimų rinkinį „Virtual Journal of Ultrafast Science“ ir 2011 m. pristatyti žurnale „Journal of Technology and Science“. Daug darbų buvo atlikta bendradarbiaujant su įvairių užsienio šalių mokslininkais iš Komo (Italija), Pavijos (Italija), Patros (Graikija), Ročesterio (JAV), Merilando (JAV), Hokaido (Japonija) bei kitų universitetų. Be to, daugelis šios tematikos darbų SPECTRUM 2016/1

buvo atlikti vykdant Lietuvos ir tarptautinius projektus. Gausios šios tematikos publikacijos taip pat suvaidino svarbų vaidmenį ir VU Lazerinio tyrimo centrui laimint ES 6-osios ir 7-osios bendrųjų programų finansuojamą projektą „Europos jungtinė lazerių laboratorija“ (LASERLAB–Europe), leidžiantį įvairių Europos šalių tyrėjams naudotis mūsų laboratorijose esančia moksline įranga. Dalis šių tyrimų rezultatų buvo panaudoti ir rengiant Vygando Jaručio, Aido Matijošiaus ir Virgilijaus Vaičaičio darbų ciklą „Kompleksinių šviesos darinių netiesinės transformacijos“, pristatytą 2015 m. Lietuvos mokslo premijų konkursui. Įvairių tipų lazeriai bei parametriniai šviesos generatoriai gaminami ir Lietuvoje (kompanijose „Ekspla“, „Šviesos konversija“ ir kitose). Visame pasaulyje jie plačiai naudojami pačiose įvairiausiose mokslo ir technikos srityse, taigi šie tyrimai reikšmingai prisideda prie didesnių tokių prietaisų naudojimo galimybių ir Lietuvos lazerių pramonės plėtros.

6 pav. Kelių mikronų storio ir per 100 mikronų ilgio kiaurymės, suformuotos skaidrioje medžiagoje (kvarce), fokusuojant įvairių energijų femtosekundinių impulsų Beselio pluoštus. Įdomu tai, kad, skirtingai nei įprastai gręžiant grąžtu, tam naudojant Beselio pluoštus kiaurymės skaidriose medžiagose pirmiausia atsiranda ant galinio pavyzdėlių paviršiaus ir, didinant impulsų energiją, gilėja, artėdamos prie medžiagos paviršiaus, kurį pirmą pasiekia lazerio pluoštas. Adaptuota iš M. K. Bhuyan, F. Courvoisier, P.-A. Lacourt, M. Jacquot, L. Furfaro, M. J. Withford, and J. M. Dudley, „Generation of extended plasma channels in air using femtosecond Bessel beams“, Opt. express, 2010, Nr. 18 E. Kurausko nuotr.

paveldas

Plantenai: laiko dulkes nupūtus Vidas Račius,

VU bibliotekos Rankraščių skyrius R. Malaiškos nuotraukos

Kataloge „Vilniaus universiteto bibliotekos plantenai“ suregistruota ir išsamiai aprašyta VU bibliotekoje saugoma vertinga kolekcija, atspindinti Lietuvos kultūros ryšius ir turtingą praeitį.

yderlandų Plantino–Moretų spaustuvė XVI–XVIII a. savo produkcija išgarsino Europos knygų leidybą. Šios spaustuvės įkūrėjo, leidėjo, knygrišio Christophe‘o Plantino (1520–1589) ir jo įpėdinių veikla buvo tokia reikšminga Nyderlandų ir Europos knygos kultūrai, kad Ch. Plantino pavardė virto bendriniu žodžiu „plantenas“, kuriuo dabar įvardijamos jų spausdintos knygos. Ch. Plantinas staklėmis spausdino knygas, pasižyminčias ypač puikia poligrafija, į talką kaip patarėjus ir bendradarbius kvietėsi to meto spaudos amato korifėjus, žymiausius mokslininkus ir garsiausius dailininkus. Jam talkino žymūs humanistai Abrahamas Ortelius, Benito Arias Montano, Rembertas Dodoneus ir kt. Ypač vaisinga ir ilgalaikė draugystė Ch. Plantiną ir jo įpėdinius siejo su flamandų humanistu, filosofu, filologu, istoriografu Justu Lipsijumi (1547–1606). Ch. Plantino spaustuvė leido religinę, mokslinę literatūrą (astronomijos, botanikos, geografijos, istorijos, filologijos veikalus), antikos klasikus – Ciceroną, Ovidijų, Seneką, Vergilijų ir t. t.

R. Dodoens, Stirpium historiae pemptades sex, Antwerpen, 1616

SPECTRUM 2016/1

Meniškam spaudinių apipavidalinimui „Officina Plantiniana“ pasitelkdavo įvairiausias priemones: išradingus šriftus, inicialus, užsklandas, iliustracijas, antraštinius lapus puošdavo vario raižiniais ar įvairiais rėmeliais, skirtingais signeto variantais. Jiems talkino dailininkai ir graveriai Peteris Paulis Rubensas, Cornelis I Galle ir jo brolis Dirckas arba Theodooras Galle, Adriaenas Collaertas, Karelas van Mallery. Ch. Plantino spaustuvės leidiniai ypač vertinti dėl kruopščiai parengto teksto, poligrafijos kokybės. Ch. Plantino ir jo įpėdinių knygų puošmena buvo signetas – firminis spaustuvininko ar leidėjo ženklas. Paprastai jį lydi devizas, atskleidžiantis ir įprasminantis jo savininko nuostatas ir siekius. Spaustuvė ir leidykla „Officina Plantiniana“ taip pat turėjo savo signetą. Netgi ne vieną, o tris skirtingus. Nuo 1558 m. ji pradėjo naudoti įdomiausią signetą: ranka iš debesų suka skriestuvą ant stalo, aplink skriestuvą vyniojasi juosta su Plantino devizu: Labore et constantia (Darbu ir atkaklumu), kurį iš abiejų šonų laiko vyras (labor – darbas) ir moteris (constantia – ištvermė). Vis kintančiam signetui sukurti Ch. Plantinas samdė garsius to meto dailininkus, kurie piešė įvairius šio nedidelio meno kūrinio variantus išlaikydami pagrindinį akcentą – ranką ir skriestuvą. Ch. Plantinas ir jo įpėdiniai savo leidiniuose panaudojo net keliasdešimt skirtingų signetų. Pats Ch. Plantinas per 34 savo veiklos metus išspausdino apie 2450 leidinių, arba vidutiniškai po 72 spaudinius per metus. Jo žentas Fransas van Revelingenas per savo veiklos laikotarpį išleido 118 leidinių, o Plantino-Revelingeno spaustuvė per 33 metus – apie 750 veikalų. Jo sūnų spaustuvė 1597–1617 m. išleido dar apie 190 spaudinių. O kito žento Jano Moreto produkcija – 702 leidiniai ir apie 554 didelius Antverpeno miesto skelbimus. Plantenai bibliotekose paprastai saugomi atskiru rinkiniu. Vilniaus universiteto bibliotekos plantenų rinkinys, turint galvoje Ch. Plantino ir jo įpėdinių produkcijos kiekį, nėra labai didelis – jį sudaro 1558–1746 m. išleisti 454 pavadinimų plantenai (737 vnt.), bet Lietuvoje vienas reikšmingiausių: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka jų turi apie

300, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka – 164. Tačiau šis rinkinys kuo puikiausiai atskleidžia Ch. Plantino ir jo įpėdinių veiklos mastą ir indėlį į Nyderlandų bei Europos kultūrą. VU bibliotekos plantenų rinkinyje yra ir Lietuvai svarbios knygos – Sarmatų Horacijumi vadinto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Lyrika“, kurioje išspausdinta odė Baltazarui Moretui, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“. Žymių LDK aukštuomenės, dvasininkijos,

Signetas

M. K. Sarbievius, Lyricorum libri IV, Antwerpen, 1632 SPECTRUM 2016/1

paveldas valstybės ir kultūros veikėjų – Lietuvos raštininko, dvaro maršalkos, pakanclerio ir kultūros mecenato Kazimiero Leono Sapiegos, talentingo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus, Žemaičių ir Vilniaus vyskupo sufragano Mikalojaus Paco, Vilniaus kapitulos kanauninko, karaliaus sekretoriaus ir religinio rašytojo Kazimiero Jono Vaišnoravičiaus, Žemaičių vyskupo ir lietuvių raštijos veikėjo Merkelio Giedraičio ir kitų bibliotekoms dovanotos knygos, kaip rodo provenienciniai įrašai, atskleidžia tuometi-

nės LDK ryšius su europine kultūra. Nors VU bibliotekos plantenų rinkinys nedidelis, jis įdomus tuo, kad parodo, kuo domėtasi ir kas buvo aktualu to meto Lietuvoje, nes dauguma spaudinių priklausė universiteto ir kolegijų bei vienuolynų bibliotekoms, o ne gauti iš asmeninių didikų ar bibliofilų kolekcijų. Daugelis VU bibliotekos plantenų amžiams bėgant nukentėjo: buvo skaitomi, iš jų buvo mokomasi, keliavo iš rankų į rankas – neretai knyga, kaip rodo palikti įra-

L. A. Seneca, Opera, Antwerpen, 1652

šai, antspaudai ir kiti nuosavybės ženklai, yra turėjusi ne vieną savininką, nes gerokai suskaityta ir sudėvėta, kartais rimtai nukentėjusi. Nukentėjo jos, žinoma, ne tik nuo knygų netausojusių skaitytojų, bet ir dėl įvairių aplinkybių – nepalankių saugojimo sąlygų, karų, gaisrų ar kitokių nelaimių. Tad kartais tekdavo įdėti nemažai pastangų norint nustatyti autorių, leidimo metus ir kitus aprašo elementus. Tikimasi, kad šis katalogas leis žvilgtelėti į ano meto Europos ir Lietuvos kultūrinį gyvenimą, patyrinėti leidybinius, mokslinius, kultūrinius ir asmeninius ryšius, sudomins ir nūdienos Lietuvos spaudos bei kultūros tyrinėtojus ir smalsius skaitytojus, įkvėps naujiems kūrybiniams polėkiams. Išleisti VU bibliotekoje sukauptų vertingų senųjų rinkinių katalogus sumanė ilgametis Senų ir retų spaudinių skyriaus vedėjas Nojus Feigelmanas. Unikalaus, daugelio metų kruopštaus darbo pareikalavusio katalogo „Vilniaus universiteto bibliotekos plantenai“ sudarytojas – VU bibliotekos Rankraščių skyriaus vyriausiasis bibliotekininkas Vidas Račius. Katalogas visuomenei pristatytas 2015 m. lapkričio 18 d. VU bibliotekos 445 metų sukakties ir Europos universitetų paveldo dienos proga. M. K. Radvila Našlaitėlis, Ierosolymitana peregrinatio, Antwerpen, 1614

SPECTRUM 2016/1

žvilgsnis

Rudens spalvų žaismas

R. Juodkaitės ir K. Balnytės nuotraukos

Šimtametės tradicijos paklūsta laikui Dr. Regina Juodkaitė, Kristina Balnytė, Botanikos sodo Vingio skyrius

SPECTRUM 2016/1

Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyrius, įsikūręs Vingio parke, apsuptame šimtamečių pušų, visais metų laikais išlaiko išskirtinį savitumą. Šiame sode, po kelerių metų švęsiančiame garbų šimtmečio jubiliejų, susipina dabartis ir istorinio kultūrinio paveldo dvasia. 35

žvilgsnis Lukiškėse – farmacijos mokslo pradžia i Dalis Vingio skyriaus apjuosta išlikusia arkine XVII a. jėzuitų vienuolyno mūro tvora, kurios vakarinėje dalyje auga purus gebenių sąžalynas. Gebenės lipikės (Hedera helix) sukuria paslaptingą aurą, siejančią su čia gyvenusiais jėzuitais, Vilniaus universiteto įkūrėjais. Nuo XVI a. pradžios ši Lukiškių priemiesčio dalis priklausė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) garbingiausiai ir didingiausiai Radvilų giminei. Paskutiniai dešimt LDK didžiojo kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo gyvenimo metų (1515–1565) yra neatskiriami nuo Lukiškių dvaro. Jėzuitams šią Lukiškių dvaro dalį su rūmais 1584 m. ir 1593 m. padovanojo Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Stanislovas Radvila. Nuo pat įsikūrimo pradžios Lukiškių rezidencijoje buvo plėtojama ūkinė ir gamybinė veikla. Dvaro laukuose auginti javai, apyniai naudoti alaus gamybai ir degtinės varymui. Degtinė gydomųjų antpilų, tinktūrų ir trauktinių pavidalu nuo 1600 m. buvo pardavinėjama jėzuitų vaistinėje Šv. Jono gatvėje. Oficialiai vienodas teises su viešosiomis vaistinėmis jėzuitų vaistinė gavo tik 1758 m. kovo 14 d. karaliaus Augusto III privilegija. Tad galime teigti, kad farmacijos mokslo pradžia yra sietina su Lukiškėmis. Trys daržai i Didžiulis greta rezidencijos rūmų plytėjęs vaistažolių daržas minimas jau 1646 m. Netoli rūmų buvo trys daržai. Šalia reflektoriaus driekėsi vaistažolių daržas. Į jį vedė dideli žaliai dažyti vartai su

Smailialapė tulpė

Cerapadus – pavasario puošmena

bažnytiniu varpeliu. Šis daržas buvo apsodintas vaistažolėmis atskirais žemės sklypeliais, tarp kurių augo vaismedžiai. Čia buvo iškasta kūdra, centre tryško fontanas. Kitą – vadinamąjį koleginį daržą (dabart. Vingio skyriaus šiaurinė dalis) sudarė 16 sklypelių, apsodintų serbentais, agrastais, kelių rūšių vynuogėmis ir vaismedžiais. Sklypeliuose padarytose lysvėse augo gėlės, jos buvo derinamos su vaistažolėmis, prieskoninėmis daržovėmis. Prie mūro tvoros nuo Neries pusės buvo įrengtas ilgas inspektas. Iš šio daržo vedė varteliai į rezidencijos kiemą ir

vartai į gatvę, kuri ėjo iš palivarko į rezidenciją. Dar vienas didelis daržas, aptvertas tvora, buvo palivarko kieme.

Lukšiškių rezidencijos planas. Ištrauka iš 1770 m. Vingio parko plano. RVSAA, f. 1603 m., nespalvotas negatyvas saugomas LII bibliotekoje, f. 50, K-551, Nr. 12

Vingio skyriuje – itin reti sumedėję augalai i Dabar Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyriuje priskaičiuojama per 2000 vardų žolinių bei sumedėjusių augalų, dauguma jų turi vaistinių savybių. Jaukumo ir išskirtinumo suteikia ilgaamžiai medžiai – sode puoselėjama seniausių mažalapių liepų, kurioms jau apie 200 metų, alėja. Čia galima

S. Smolikovskis. Jėzuitų rūmai Vingio šile. 1850 m. Akvarelė. Maskvos istorijos muziejus, inv. Nr. 68558. Iš V. Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991 SPECTRUM 2016/1

žvilgsnis

Šerkšnotoji tulpė „Sensual Touch“

susipažinti su brandžiais Šiaurės Amerikos ir kitų kraštų medžiais. Tai pilkasis riešutmedis (Junglans cinerea), juodasis riešutmedis (Juglans nigra), tridyglė gledičija (Gleditsia triacanthos), pilkasis kėnis (Abies concolor), virgininis kadagys (Juniperus virginiana), veimutinė pušis (Pinus strobus), Bankso pušis (P. banksiana), kasmet derantis baltasis šilkmedis (Morus alba), mandžūrinis abrikosas (Armeniaca mandshurica), amūrinis kamštenis (Phellodendron amurense). Stiebais apsivyniojusios medžių kamienus tarpsta įspūdingos lianos: smailialapė aktinidija (Actinidia arguta), didžialapė kartuolė (Aristolochia durior). Net 12 medžių ar jų grupių 2008 m. įtraukti į Valstybės saugomų augalų sąrašą: 28 m aukščio pilkasis kėnis (Abies concolor), 14 m aukščio SPECTRUM 2016/1

mandžiūrinis abrikosas, 7 m aukščio plikasis celtis (Celtis glabrata), 12,7–17,6 m aukščio turkiniai lazdynai (Corylus colurna), 7 m aukščio kanadinis plikšakis (Gymnocladus dioicus), 16,2 m aukščio lipnusis riešutmedis (Juglans ailanthifolia), 20,3 m aukščio juodasis riešutmedis, 28 m aukščio derantis graikinis riešutmedis (Juglans regia), 14 m aukščio amūrinis kamštenis, 9,2 m aukščio europinis kukmedis (Taxus baccata), 5,7 m aukščio dygusis kukmedis (Taxus cuspidata) ir 21,5 m aukščio didžioji tuja (Thuja plicata). Sodo lankytojai gali pasigrožėti ir 1998 m. pasodintomis smailiadantėmis vyšniomis (sakuromis) (Prunus serrulata), kurios pavasarį pasipuošia balsvais ir rausvais žiedais, 2005 m. pasodintu dviskiaučiu ginkmedžiu (Ginkgo biloba). Įspūdingos

Pietinė barškė (Baptisia australis)

Graikinis riešutmedis

suvešėjusios katalpos (Catalpa bignonioides ir C. speciosa). Centrinėje dalyje pavasario puošmena – Cerapadus. Tai rusų selekcininko I. Mičiurino išvestas tarprūšinis hibridas (gautas sukryžminus vyšnią su Makio ieva), vienas aukščiausių medžių Vilnijos krašte (jo kamieno apimtis per 2,5 m), kuris kasmet sunokina juosvai raudonus vaisius. Sezono virsmai i Šį pavasarį pirmieji jau nuo vasario vidurio sužydo pavasariniai erančiai (Eranthis hyemalis) ir baltosios snieguolės (Galanthus nivalis). Kiek vėliau pražysta puškinijos, scylės, žydrės, svaiginančiai pakvimpa hiacintais (kolekcijoje per 60 veislių). Įspūdinga tulpių kolekcija – per 400 rūšių ir veislių – savo žiedų įvairove džiugina jau nuo balandžio vidurio. Gegužę puikuojasi termopsiai (Thermopsis villosa), palemonai (Polemonium reptans ir kt.), kilnieji rūteniai (Corydalis nobilis), nenusakomo kvapo dvelksmas sklinda nuo pavasarinių kimbarų (Cruciata glabra). Birželį suveši dauguma žolinių augalų: ažūrinius žiedynus skleidžia trilapės draikos (Gillenia trifoliata), pietinės barškės (Baptisia australis), spalvotosios karpažolės (Euphorbia polychroma), dažinės mėlžolės (Isatis tinctoria), meškiniai česnakai (Allium ursinum), pieviniai šalavijai (Salvia pratensis), kvapieji šalavijai (Salvias clarea), Salvia amplexicaulis, Salvia desoleana. Na, o vaistiniai šalavijai (Salvia officinalis) tikriausiai buvo auginami ir jėzuitų puoselėjamuose gėlynuose (viduramžiais Europoje jie auginti vienuolynų soduose kaip vaistas nuo maro) – augalo vardas salvia kilęs iš lotynų kalbos (salvare – „gydyti“). Visą vasarą žiedai keičia žiedus, o rudeniop visus džiugina lapijų spalvų žaismas. Dauguma medžių romantiškai nuteikia ir žiemą. Vingio skyrius – studijoms ir visuomenei i Pratęsdami vaistinių augalų auginimo šioje teritorijoje tradicijas, numatome sukurti naujas augalų ekspozicijas, plėsti mokslinius tyrimus, geriau integruotis į studentų studijų programą. Augalų studijos Vingio skyriaus aplinkoje būtų kokybiškesnės ir efektyvesnės.

Lukiškių rezidencija – svarbių švenčių vieta Vadinamosios Jėzuitų Lukiškės iki ordino panaikinimo buvo tapusios intelektiniu bei kultūriniu centru ir poilsio vieta. Reikėtų pabrėžti, kad dažnai tokius savų ar kitų valstybių karalių vizitus (čia ne kartą viešėjo Žygimantas Vaza su šeima, 1638 m. ir 1647 m. – Vladislovas Vaza) akademija stengėsi derinti su mokslo laipsnių teikimo ceremonialais, vadinamosiomis promocijomis. Karalių, valstybės ir miesto dignitorių dalyvavimas šiose iškilmėse paversdavo jas tikra valstybine švente. XVII a. – XVIII a. pradžioje promocijos vykdavo ne tik akademijos auloje ar Šv. Jonų bažnyčioje, bet labai dažnai ir Lukiškių rezidencijoje. Akademija turėjo teisę teikti filosofijos, teologijos, civilinės ir kanonų teisės mokslų laipsnius. Ceremonija prasidėdavo po viešojo mokslo darbo tezių gynimo. Dalyvaudavo aukštieji svečiai ir doktorantų giminaičiai, draugai, miesto ir valstybės, elito atstovai. Ceremonija vykdavo tokia tvarka. Kai akademijos mokslo taryba – Daktarų Senatas nuspręsdavo, kad kandidatas susidorojo su mokslo darbe keltais uždaviniais, jis klaupdavosi prieš profesorius ir duodavo iškilmingą priesaiką, kad priimtas į mokslininkų gretas laikysis visų priedermių ir atliks pareigą mokslui, o savo turimas ir įgytas žinias skleis ten, kur bus nukreiptas darbuotis. Paskui mokslo darbų vadovas – promotorius apsigynusiajam įteikdavo insignijas: knygą – tolesnių studijų ir žiedą – naujojo mokslų daktaro susižiedavimo su mokslu simbolius, pečius apgaubdavo epomida – antikinę togą primenančiu apsiaustu, simbolizuojančiu rimtumą, pastovumą ir svarbumą, o ant galvos dėdamas beretę tardavo žodžius: „Esu pašauktas tikrajam mokslui skleisti.“ Pabaigoje naujajam mokslininkui buvo įteikiamas liudijimas (diplomas) su rektoriaus, vicekanclerio ir sekretoriaus parašais ir akademijos antspaudu. Visose šiose iškilmėse dalyvaudavo rektorius, rankose laikydamas karaliaus akademijai suteiktą skeptrą – mokslo įstaigos savivaldos ir nepriklausomybės simbolį. Parengta pagal istorikės Sigitos Gasparavičienės knygą „Vilniaus universiteto Botanikos sodas Vingio parke: istorijos apžvalga“, 2001.

SPECTRUM 2016/1

žvilgsnis

Prof. Tomas Davulis: „Lietuvos socialinis modelis iš esmės keis darbo klimatą darbovietėse“ Inga KAZILIONIENĖ

Ilgai kurtas Lietuvos socialinis modelis, naujai reglamentuojantis darbo santykius ir nustatantis socialinės sistemos reformos gaires, sutiktas nevienareikšmiškai.

asak mokslininkų grupės, kuriai buvo pavesta sukurti Lietuvos socialinį modelį, vadovo Teisės fakulteto dekano prof. Tomo Davulio, sprendimai, kuriais siūloma gydyti įsisenėjusias darbo rinkos problemas, nėra populiarūs. Natūralu, kad jų įgyvendinimas sulaukia daugiausia kritikos, o ši ne visada būna konstruktyvi arba yra tiesiog skirta ginti siauresnius interesus. Kuo Lietuvos socialinio modelio projektas unikalus mokslininkams? Pirmiausia pabrėžčiau du dalykus: projektuojamos reformos užbaigtumas ir galimybė „įkomercinti“ tiriamosios ir taikomosios mokslinės veiklos rezultatus. Mokslo tiriamieji darbai ir analizės socialinių mokslų srityje dažniausiai turi pažintinį, ekspertinį, patariamąjį, nukreipiamąjį efektą. Esamos padėties pakeitimai yra platesnių ir abstraktesnių mokslinių tyrinėjimų

SPECTRUM 2016/1

Profesorius Tomas Davulis

Teisės fakulteto arch. nuotr.

žvilgsnis dalykas, todėl ir mokslininkų pasiūlymai dažnai būna labiau diskusiniai, abstraktūs, o atsirinkti jų įgyvendinimo būdus ir terminus yra užsakovo reikalas. Todėl neatsitiktinai gana daug reikšmingų mokslinių studijų ir tyrimų rezultatų nusėda valdininkų stalčiuose ar geriausiu atveju pristatomi platesnei visuomenei konferencijų pranešimų ar publikacijų forma. Retas kuris tyrimas duoda tiesioginių vaisių. Paprastai teisės aktus rengia, pristato ir pagrindžia ministerijų valdininkai, kurie nebūtinai turi tą platesnį integralųjį požiūrį, o juo labiau gali jį apginti interesų kovoje. Projektuojant socialinius pokyčius labai svarbu matyti tikslų, galimybių ir rezultatų integralumą. Dažnos reformos nenusiseka dėl viešųjų lūkesčių ir jų rengėjų kompetencijų ar galimybių neatitikties. Be to, reformų rengėjai gali būti kaltinami mokslinių pasiekimų ignoravimu, siaurų interesų propagavimu, vienpusiškumu, atsisakymu kompleksiškai spręsti problemą, nes, pripažinkime, tam kartais nerandama laiko, politinės valios ar resursų. Socialinio modelio projekto atveju unikalu tai, kad tyrinėjimų ir pasiūlymų procesai buvo valdomi vieningai. Jie neišsibarstė instituciniuose labirintuose, o įgavo labai konkretų kūną tyrimo autorių kokybiškai parengtuose teisės aktų projektuose. Šio socialinio modelio kūrimo paslaugų užsakovas – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – pasirinko kol kas unikalų, bet, mano galva, teisingą ir sektiną kelią: iškėlus nūdienos socialinės politikos problemas (pabrėžtina – konkrečias problemas), sutelkti Lietuvos mokslinį potencialą (Vilniaus universiteto Teisės ir Ekonomikos fakultetų, Mykolo Romerio universiteto, Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkus) joms spręsti nuo idėjinės iki baigiamosios teisėkūros fazės. Socialinio modelio projektas parodė, kad lėšų tyrimams pritraukimas, tyrimo rezultatų „įkomercinimas“ yra įmanomas ne tik fizinių ar gamtos mokslų srityse. Tai dar vienas projektas, suburiantis mokslininkus tarpdisciplininio taikomojo pobūdžio darbams.

visuotinio pritarimo. Juk ir sprendimai, kuriais siūloma gydyti įsisenėjusias darbo rinkos problemas, nėra populiarūs. Natūralu, kad jų įgyvendinimas sulaukia daugiausia įvairios kritikos, kuri ne visada būna konstruktyvi ar yra tiesiog skirta ginti siauresnius interesus. Pagaliau reformų įgyvendinimas – taip pat politinis procesas, kuriame sunku išvengti ideologizuoto požiūrio į daugumą socialinės raidos pakeitimų. Siūlomos reformos nėra populiarios, todėl natūralu, kad viešoji nuomonė nėra palanki. Reformų poreikio pristatymas, siūlymų pagrindimas skirtingoms visuomenės grupėms kartu su viešųjų ryšių kampanija – svarbi politinės veiklos priemonė, kurioje mokslininkai vaidina tik pagalbinį vaidmenį. Specialistai pripažįsta, kad šiandien politinė darbotvarkė nėra palanki užsibrėžtoms socialinėms reformoms. Tačiau džiugu, kad yra matoma politinė valia priimti Lietuvai

svarbius sprendimus, kurių rezultatai atsispindės didesniu darbo vietų skaičiumi, socialinės atskirties mažinimu ir socialinio draudimo sistemos tvarumu. Negalima pritarti tiems, kurie prognozuoja išaugusią emigracijos bangą dėl priimto socialinio modelio – emigracijos kryptys yra kaip tik tokios valstybės, kuriose darbo santykiai daug liberalesni. Kuo pasižymi socialinis modelis? Visuomenę ir ypač mokslininkus gali suintriguoti projektui priskiriama „modelio“ etiketė. Ji yra klaidinanti ir, ko gero, atliko meškos paslaugą viešojoje erdvėje. Ambicingas „modelio“ pavadinimas vienus paskatino teigti, kad projekto tikslas yra socialinės valstybės paskirties ir funkcijų revizavimas, kitus – manyti, kad siekiama efektyvinti viešųjų finansų panaudojimą socialinei valstybės misijai įgyvendinti. Dar kiti siūlė kurti visa apimančią naują socialinės valstybės

E. Kurausko nuotr.

Kodėl socialinis modelis sukėlė tiek daug aistrų visuomenėje? Reikia skirti patį užsakomąjį darbą ir praktinį jo idėjų realizavimą. Tyrėjas šiuo atveju atsako už savo rezultatų patikimumą, išvadų pagrįstumą ir pasiūlymų adekvatumą. Negalima iš tyrėjo reikalauti, kad visuomenėje, ypač tarp ne specialistų, projektas sulauks

SPECTRUM 2016/1

paradigmą, įtraukiant į ją tokias dedamąsias kaip migracija, mokestinė aplinka, skurdo mažinimo priemonės, ekonominių priemonių integracija ar net „laimės indeksas“. Mokslininkai kaip modelį supranta sistemos pagrindinių komponentų aprašymą, sistemų klasifikavimą, abstrakciją, padedančią prognozuoti galimus scenarijus. Toks požiūris yra pagrįstas, bet jo nebūtinai laikosi valdininkai ar darbų užsakovai. Kaip tik taip nutiko ir šiuo atveju. Socialiniu modeliu skambiai buvo pavadinta daugiau kaip penkios dešimtys įvairių užduočių – nuo teorinių darbų (pavyzdžiui, ištirti, kodėl Lietuvoje tėra nedaug kolektyvinių sutarčių, ir pasiūlyti teisinės bazės pakeitimus, sprendžiančius šią problemą), lyginamosios teisėtyros užduočių (pavyzdžiui, kokie pavyzdžiai reglamentuojant darbo sutartis užsienio šalyse gali būti perkelti į Lietuvą) iki empirinių tyrinėjimų (pavyzdžiui, išnagrinėti, kokios teisinės nuostatos Lietuvos darbdavių neskatina kurti naujų darbo vietų). Viską vainikuoti turėjo konkretūs įstatymų pakeitimų projektai (jų buvo pateikta per 40). Darbą itin sunkino ir tai, kad negalima buvo atlikti tyrimų ir perduoti pasiūlymų užsakovui, paliekant jam teisę ir atsakomybę naudoti rezultatus savo nuožiūra. Tai pačiai problemai spręsti pasiūlymų gali būti begalė ir nebūtinai tik vienas yra teisingas. Yra daug finansinių, istorinių, socialinių aplinkybių, kurios vienaip ar kitaip turi įtakos sprendimo įgyvendinimui. Pavyzdžiui, įstatymų leidėjo sprendimas perkelti bazinės senatvės pensijos dalies mokėjimą iš „Sodros“ biudžeto į valstybės biudžetą arba pensiją apskaičiuoti pagal virtualių sąskaitų sistemą arba pagal apskaitos vienetų („taškų“) sistemą buvo priimtas dar 2011 m., tik tuo metu niekas nepaaiškino, kaip jį įgyvendinti. Ši ir panašios užduotys buvo patikėtos socialinio modelio darbo grupei. Būtina mažinti „Sodros“ biudžeto deficitą ir didinti jos pajamas, kurios leistų padidinti senatvės ir kitas pensijas. Kita vertus, daryti tai reikia nesukeliant neigiamų padarinių nei valstybės biudžetui, nei būsimiems ar esamiems pensijų gavėjams. Darbo santykių srityje buvo užsibrėžta didinti darbo santykių lankstumą (kitaip tariant, didinti darbdavio galimybes priimti, atleisti ir nulemti darbo santykių turinį), kartu teigiant, kad darbuotojų darbo sąlygos turi neblogėti ir jų apsauga turi būti plečiama. Tokie vienas kitam prieštaraujantys politiniai tikslai yra sunkiai įgyvendinami be SPECTRUM 2016/1

kompromisų. Tad ir socialinio modelio darbo grupės mokslininkų siūlomi sprendimai buvo diskutuojami įvairiais lygmenimis – nuo konferencijų su socialiniais partneriais (dvi dešimtys per beveik dvejus metus) iki bendrų susitikimų ir darbo grupių su ministerijų atstovais. Toks dialogas – būtina sąlyga tikintis mūsų darbo rezultatų įgyvendinimo, realios naudos Lietuvai. Kuo projektas įdomus teisės mokslui? Projektas unikalus pirmiausia tuo, kad yra orientuotas ne į retrospektyvų pažinimą, o į jo pagrindu kuriamą perspektyvinį pokytį. Projektas suteikė retai pasitaikančią galimybę praktiškai panaudoti turimą mokslinių tyrimų patirtį, siekiant pagerinti teisinio reguliavimo kokybę, padidinti teisės efektyvumą. Daugelis mūsų jau atliktų tyrimų, mokslinių publikacijų rodė, kad darbuotojų ir darbdavių santykiai Lietuvoje reguliuojami netinkamai: darbo teisėje daug deklaratyvių, iš buvusios teisinės tradicijos paveldėtų nuostatų, kurios neaktualios arba teismų netaikomos, nes neatitinka pasikeitusių socialinių ekonominių sąlygų. Kita vertus, įstatymų leidėjui stengiantis ypač ginti darbuotoją, pasirodydavo, kad ta įsivaizduojama gynyba nepasiekia savo tikslų, nes yra: deklaratyvi (pavyzdžiui, darbuotojų, turinčių vaikų, nėščių moterų ir paauglių apsauga); neaktuali (pavyzdžiui, krizės atveju darbuotojai, nebesitikėdami darbdavio išmokų, patys pasiprašo išeiti iš darbo); neskatinanti darbo vietų steigimo (terminuotųjų sutarčių draudimas), ypač smulkaus ir vidutinio verslo segmente (nenumatomos jokios lengvatos fiziniams asmenims ar mažoms įmonėms); varžo šalių galimybes dirbti lanksčiau ir užsidirbti (viršvalandinis darbas, darbas pagal suminę darbo laiko apskaitą). Nėra gerai, kai įstatymų leidėjas nesiima reformų, o jas pradeda daryti teismai, savo nuožiūra keisdami „parašytąją“ teisę, ją pritaikydami šiandienos poreikiams. Darbuotojai ir darbdaviai įstumiami į nepasitikėjimo teise atmosferą, išauga neprognozuojamumo pavojus, kuris neskatina investicijų, stumia šalis į „šešėlį“ ir skatina vengti oficialaus įdarbinimo. Kuo socialinis modelis yra geresnis? Pirma – jis blaivesnis tuo požiūriu, kad įtvirtina susiklosčiusius santykius ir juos nukreipia tam tikrų socialiai reikšmingų tikslų link. Jis šiuolaikiškesnis, nes priartina mūsų

teisę prie modernių darbo santykių pokyčių tendencijų visame pasaulyje. Projekte pavyko realizuoti kai kurias mokslo jau seniau išsakytas idėjas – kokia apsauga reikalinga darbuotojui, kaip valstybė turi prisidėti prie dirbančio asmens interesų apsaugos ir kaip – jam ieškant darbo ar jį saugant nuo kitų socialinių rizikų. Manau, kad svarbiausi pasiekimai yra didesnis lankstumas šalims vykdant sutartinius įsipareigojimus, realus, o ne deklaratyvus naujų, darbuotojui svarbių XXI a. teisių įtvirtinimas (teisės būti išgirstam, teisės turėti laisves ir galimybes vykdyti įsipareigojimus šeimai, teisės į nuolatinį kvalifikacijos kėlimą ir mobilumą darbo rinkoje). Svarbu pažymėti, kad programuojami pokyčiai iš esmės turi pakeisti darbo klimatą darbovietėse. Per darbo tarybas darbuotojai bus nuolat informuojami apie situaciją įmonėje, apie planuojamus pokyčius, galės išsakyti savo nuomonę, dalyvauti priimant darbą reglamentuojančias taisykles. Įgyvendinamas vienas iš kodekso rengėjų tikslų – suteikti darbo santykiams reikalingos dinamikos. Pavyzdžiui, nustatydamas būtinus procedūrinius reikalavimus darbdavio sprendimams priimti, Darbo kodeksas nebepretenduoja griežtai nustatyti konkrečių taisyklių, tačiau inicijuoja dialogą tarp šalių, kad jos tokias taisykles susikurtų pačios. Nustatant darbo užmokestį, darbo ir poilsio laiko normas, daugiausia dėmesio tenka profesinėms sąjungoms, kurių kolektyvinių derybų galia stiprinama naujuoju teisės aktu. Minėti savireguliacijos mechanizmai padės rasti pusiausvyrą tarp darbuotojų ir darbdavių interesų. Tai ypač svarbu tuomet, kai įstatymų leidėjas nespėja arba neturi politinės valios kartu su visuomeniniais pokyčiais modernizuoti darbo santykių reguliavimo. Būtina paminėti ir trečią komponentą – socialinį draudimą ir užimtumo politiką. Padidinus nedarbo socialinio draudimo išmoką, efektyviau naudojant aktyvios darbo rinkos politikos priemones bus sklandžiau įgyvendinamas valstybės siekis integruoti ir kuo ilgiau išlaikyti įvairaus amžiaus ir gebėjimų asmenų grupes darbo rinkoje. Dauguma pasiūlytų sprendimų rado pritarimą tarp suinteresuotų institucijų, socialinių partnerių ir aukščiausiu politiniu lygiu. Dabar svarbu, kad įstatymų leidėjas priimtų reikalingus sprendimus, kurie paskatintų darbo vietų kūrimąsi, padėtų žmonėms būti paklausiems greitai besikeičiančioje darbo rinkoje ir didintų Lietuvos konkurencingumą pasaulyje.

alumnai

Alumno tyrimai – nauja era biologijoje ir medicinoje Agnė Grinevičiūtė

Pavasarį į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą skaityti paskaitų buvo atvykęs jo absolventas, dabar Toronto universiteto Fizikos fakulteto profesorius Virginijus Barzda. Paskutinę viešnagės sostinėje dieną su profesoriumi kalbėjomės ne tik apie jo ryšius su Alma Mater, bet ir apie mokslinę veiklą, kuri, panašu, netolimoje ateityje žada proveržį biologijoje ir medicinoje.

Nuo Vilniaus iki Toronto i Pašnekovo mokslinis kelias iš Vilniaus vedė į Vengriją: Vilniaus universitete baigęs biofiziką išvyko į Segedo universitetą studijuoti doktorantūroje. Mokslininkas gilinosi į fotosintezės biofizikinius procesus Biologinių tyrimų centre, esančiame tame pačiame Segedo mieste. „Baigęs doktorantūrą gavau prestižinę Europos molekulinės biologijos laboratorijos stipendiją ir nuvykau į podoktorantūros stažuotę Laisvajame Ams-

E. Kurausko nuotr.

SPECTRUM 2016/1

terdamo universitete. Vykdžiau tyrimus pirminių fotosintezės procesų srityje. Amsterdame susidomėjau netiesinės optinės mikroskopijos taikymu tiriant fotosintetinius organizmus. Paskui atsirado galimybė išvažiuoti į JAV, Kalifornijos universitetą San Diege. Įsitraukiau į grupę, kuri kūrė naujus mikroskopus ir generavo femtosekundinius rentgeno spindulius. Po nepilnų trejų metų pradėjau siųsti užklausas į įvairius Amerikos ir Kanados universitetus profesoriaus pozicijai gauti. Toronto universitetas pasiūlė geriausias sąlygas. Nuo 2002 m. esu šio universiteto Fizikos fakulteto profesorius“, – apie savo mokslinį kelią pasakoja lietuvis. Toronto universitete jis subūrė netiesinės optinės mikroskopijos tyrimų grupę. Galima aptikti vėžinius žymenis i Profesoriaus komanda kuria naujus mikroskopus. Juos naudoja vėžio diagnostikai, raumenų, kitų biologinių objektų vaizdinimui, fotosintezei. Naujus mikroskopijos metodus tenka išrasti patiems. „Anksčiau savo pavyzdžius matuodavome kiuvetėse – lėkštose stačiakampėse vonelėse, kur yra daug baltymų. Tačiau man visada įdomesnė buvo viena molekulė ar baltymas negu visas baltymų ansamblis. Tuo domėtis pradėjau Amsterdame, bet nauji metodai buvo kuriami būtent San Diege. Kadangi mikroskopus naudojau įvairiems biologiniams objektams tyrinėti, norėjau pasimokyti kurti tokius mikroskopus. Pradėjęs biologinių mikroskopų tobulinimo ir taikymo veiklą, ją tęsiau Toronto universitete“, – domėjimosi naujais mikroskopijos metodais pradžią prisimena mokslininkas. Jo grupė pirmoji pasaulyje parodė, kad su netiesiniais mikroskopais generuojama harmonika galima vaizdinti audinius ir taip nustatyti, ar jie yra vėžiniai, ar ne. Mokslininkai, naudodami antros ar trečios harmonikos mikroskopą, kuris nereikalauja nudažyti pavyzdžio vaizdinant, gali įžiūrėti kolageną – siūlo pavidalo baltymą, randamą beveik visuose audiniuose. „Mūsų mikroskopuose vietoj kristalo naudojamas audinys, kuris infraraudonąją (nematomą) šviesą paverčia žalia. Taip kolagene nustatome vėžinius žymenis. Tirdami širdies ir skeleto raumenų ląsteles, pastebime jų susitraukinėjimą, o tai leidžia studijuoti širdies aritmiją ir kitus raumenų darbo sutrikimus. Toks vaizdinimas pranašesnis tuo, kad, norint pamatyti struktūrą, nereikia įvesti dažo. Kai norime atlikti gyvo organizmo diagnosSPECTRUM 2016/1

tiką, nebereikia naudoti jokių vaistų ar žymeklių“, – savo komandos kuriamų mikroskopų privalumus išskiria prof. V. Barzda. Jo grupė pirmoji pasaulyje pradėjo taikyti šį mikroskopijos metodą patologiniams pavyzdžiams vaizdinti ir nagrinėti. Vėžinių susirgimų nulemti pokyčiai buvo pastebėti plaučių, skydliaukės, kasos ir kai kuriuose krūtų vėžio audiniuose. Praktinis panaudojimas augalams tirti i Lietuvio vadovaujami mokslininkai naujai kuriamus mikroskopus taiko ir augalams. Tai leidžia pamatyti įvairias fotosintetines sistemas, augalų kristalines struktūras. Pavyzdžiui, morkoje susikaupusio karoteno molekulės ne šiaip pasklidusios, bet susiformavusios į kristaliukus: „Šių beta karoteno molekulių kristalinė struktūra labai graži. Žiūrėdami pro mūsų mikroskopus galime pasakyti, kaip kristalas susiformavęs, kokia jo struktūra. Tokios pigmentinės struktūros aptinkamos ir fotosintetiniuose objektuose, lapuose, žieduose. Galime pamatyti krakmolo granules ir vandens išsidėstymą jose. Žemės ūkyje svarbi šių krakmolo granulių kokybė, nes tai yra pagrindinė maisto sudedamoji dalis. Taip pat galima vaizdinti kristalinę celiuliozę nustatant jos struktūrą, kokybę ir pagaminimo šaltinį. Tokiais tyrimais domisi farmacijos kompanijos, nes pagrindinė tablečių sudedamoji dalis yra kristalinė celiuliozė.“ Projektas su brazilais i Profesorius sako, kad senyvo amžiaus žmonės regėjimui gerinti kaip maisto papildą naudoja liuteiną. Tai vienas iš natūralių karotenoidų, aptinkamų žaliose lapinėse daržovėse – špinatuose ar salotose. Jį organizmas naudoja kaip antioksidantą ir mėlyną šviesą absorbuojantį pigmentą. „Liuteinas išgaunamas keliais būdais. Vienas jų – iš dumblių. Tyrinėjame liuteino kaupimąsi dumbliuose. Mano komandos atlikti tyrimai rodo, kad pramonė galėtų tuo pasinaudoti optimizuodama šių organizmų auginimo sąlygas“, – tvirtina pašnekovas. Mokslininko grupė vykdo bendrą projektą su kolegomis iš Brazilijos. Kadangi joje per metus būna daug saulėtų dienų, ten padidėjęs sergamumas melanoma – piktybiškiausia odos vėžio forma. „Bandome savo mikroskopais nustatyti, ar odos pakitimai yra vėžinės kilmės, koks kolageno pakitimas prieš prasidedant

vėžiui, kokie kiti priešvėžiniai pokyčiai, kuriuos būtų galima pastebėti ir taip diagnozuoti priešvėžines būsenas“, – apie dar vieną veiklos sritį kalba prof. V. Barzda. Kol kas dar atliekami tyrimai, tad apie praktinį lygmenį kalbėti kiek ankstoka. Klinikiniai tyrimai užtrunka apie 3–5 metus, kartais ir ilgiau, nes reikia tiksliai numatyti, ar pacientui nauja mikroskopinio vaizdinimo technologija nesukels pašalinio poveikio. Lietuvos mokslas – konkurencingas i Mokslininkas prisipažįsta, kad visuomet palaikė ryšį tiek su VU, tiek su kitų mūsų šalies institucijų mokslininkais, atliko bendrus fotosintezės ir mikroskopijos sričių tyrimus. „Kadangi šįkart buvau išėjęs akademinių atostogų, galėjau šiek tiek ilgiau pabūti Vilniuje. Per tą laiką atlikome keletą eksperimentų profesorių Leono Valkūno ir Vidmanto Gulbino laboratorijoje. Išbandėme naują koherentinės antistoksinės mikroskopijos metodą. Taip pat bendradarbiavau su prof. Ričardu Rotomskiu ir Nacionaliniu vėžio institutu, tyrinėjome raumenis ir laidžiąją širdies sistemą. VU Fizikos fakulteto biofizikos doktorantams skaičiau kursą apie naujausius mikroskopijos metodus biofotonikoje. Buvo malonu vėl sugrįžti į savo Alma Mater ir pasidalyti žiniomis, kurias sukaupiau. Susirinko nemažai studentų, kurie tuo domėjosi“, – produktyvia viešnage Vilniuje džiaugiasi prof. V. Barzda. Jis mano, kad čia atvykti skaityti paskaitų turėtų kuo daugiau dėstytojų iš užsienio, nes tai studentams būtų įdomu ir naudinga. Ar Toronto universiteto mokslininkai žino mūsų fizikus ir jų darbus? Profesoriaus atsakymas nenuvilia: „Manau, kad kai kuriose srityse mūsų fizikai ir jų darbai išties žinomi. Viena jų – lazeriai. Lazerinė fizika Lietuvoje labai stipri. Užsienio mokslininkai, dirbantys su lazeriais, jų taikymu, be abejo, žino lietuvių lazerinę mokyklą, kartais net įsigyja lietuviškų lazerių.“ Prof. V. Barzda reziumuoja, kad Lietuvos mokslo lygis geras, laboratorijos aprūpintos nebloga įranga ir kad mokslininkams persikėlus į naujuosius mokslo centrus Saulėtekyje paspartės bendradarbiavimas, keitimasis žiniomis. Tik, pasak profesoriaus, Lietuvoje galėtų būtų labiau finansuojamas mokymas, atnaujinamos mokomosios laboratorijos, įsigyjama daugiau naujoviškos aparatūros laboratoriniams darbams vykdyti.

istorija

PETRAS SKARGA VILNIUJE: PIRMOJO Prof. Dainora POCIŪTĖ-Abukevičienė, Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra

Petro Skargos (1536–1612) veikla Vilniuje ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sociopolitinėje arenoje yra išskirtinė dėl jos organizuoto įvairiapusiškumo bei ypatingos politinės, religinės ir kultūrinės veiklos dermės.

rokuvos universitete (1552–1555) ir Romoje iš jėzuitų (1569–1571) įgijęs teologinį išsilavinimą, Petras Skarga 1573 m. atvyko į Vilnių kaip vienas pirmųjų vietinių regiono jėzuitų, pasirengusių aktyviai ir planingai kontrreformacinei veiklai. Vilniuje jis praleido devynerius metus (1573–1584), ir tai buvo vaisingiausias jo intelektinio gyvenimo laikotarpis. Jėzuitų ordinas, XVI a. įsikūręs kaip kovos su reformacija ir katalikybės atnaujinimo vienuolija, tapo viena iš pagrindinių XVI a. Europos kultūrinių jėgų. Pagrindinės ordino kovos priemonės buvo intelektinė veikla ir kuriamas kolegijų bei universitetų tinklas, galintis atremti idėjinius reformacijos iššūkius. Dar 1555 m. pabaigoje į Lietuvą ir Lenkiją buvo pasiųstas pirmasis popiežiaus nuncijus Luigi Lippomanas, kurio pagrindinė misija turėjo būti sugrąžinti Lietuvos reformacijos lyderį, kunigaikštį Mikalojų Radvilą Juodąjį į Romos bažnyčią ir užkirsti kelią galimai valstybės vadovo Žygimanto Augusto konversijai. Misijoje dalyvavo ir pirmasis Vilniuje apsilankęs jėzuitas ispanas Alfonso Salmeronas, kuris jėzuitų ordino įkūrėjui ir generolui Ignacui Lojolai savo laiškuose įvertino jėzuitų įsikūrimo Lietuvoje galimybes kaip neįmanomas. Tačiau Lietuvos reformacijos lyderio Radvilos Juodojo mirtis 1565 m. gegužį palengvino jėzuitų įsikūrimą ir veiklos pradžią LDK bei Lenkijoje, ir nuo 1565 m. jėzuitai pradėjo nuoseklų savo plėtros procesą.

1565 m. įkūrus pirmąją Lenkijos, LDK ir Prūsijos regione jėzuitų kolegiją Braunsberge, jėzuitų plėtra, nors dėl pajėgų trūkumo iš pradžių ir sunkiai, ėmė judėti pirmyn. Aukštosios mokyklos Vilniuje įkūrimo darbų, siekdamas jėzuitų pagalbos, ėmėsi Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius: 1568 m. jis iš karaliaus sekretoriaus Mikalojaus Jasinskio nupirko erdvų pastatą ir kelissyk kreipėsi laiškais į Jėzaus Draugijos vyresnybę, prašydamas paremti kolegijos įkūrimą. 1570 m. liepos 4 d. į Vilnių atvyko keturiolikos jėzuitų būrys, vadovaujamas Austrijos provincijolo Lorenzo Maggio. Jie buvo surinkti iš Romos, Vienos, Prahos, Olomouco ir kai kurių kitų kolegijų ir liepos 17-ąją, šv. Alekso šventės dieną, oficialiai atidarė kolegiją Vilniuje. Pirmuoju jos rektoriumi tapo su provincijolu atkeliavęs tėvas Stanislovas Warszewickis. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus prašymu 1578 m. liepos 7 d. Steponas Batoras Lvove pakėlė kolegiją į akademijos rangą. Tačiau aktą valdovas pasirašė tik 1579 m. balandžio 1 d., kai pirmą kartą lankėsi Vilniuje per žygį, skirtą Polockui atsiimti. Galiausiai popiežius Grigalius XIII šį aktą 1579 m. spalio 30 d. patvirtino savo bule. Petras Skarga akademijos veiklai vadovavo pirmuosius jos metus ir nemažai prisidėjo prie akademijos lyderystės įtvirtinimo. Skarga buvo griežtas ir reiklus vadovas, kūręs Tėvynės ir Bažnyčios kario įvaizdį pagal jėzuitinį militis Christi (Kristaus kario) idealą.

Nežinomas XVII a. dailininkas. Petro Skargos portretas. 1612 m. Lietuvos nacionalinis muziejus

Kultūrinis ir politinis Skargos veiklos kontekstas i Nors jėzuitų veiklos Lietuvoje ištakos pradėjo formuotis dar paskutinio Jogailaičio – Žygimanto Augusto, mirusio 1574-aisiais, valdymo metais, intensyviausią pradinės plėtros ir politinės veiklos strategijos formavimo laikotarpį ordinas išgyveno Abiejų Tautų Respubliką valdant vengrui, Transilvanijos didikui Steponui Batorui (1576–1586). Sunkiai ir beveik per stebuklą tapęs Lietuvos ir Lenkijos valdovu Batoras jau savo gyvenimo metu susilaukė antrojo Lietuvos Vytauto, apgynusio senąją LDK teritoriją, šlovės. Jo ryžtinga ir staigi karinė veikla nulėmė netikėtą ir sėkmingą Livonijos karo (1558–1583) baigtį. Su Batoru artimiau buvo susiję du italų jėzuitai: pasiuntinys Antonio Possevinas (1533/1534–1611) ir Lenkijos jėzuitų provinciolas Giovanni Paolo Campana (1540–1592). Skarga buvo vienas iš artimiausių vietinių Batoro bendradarbių. Vizijinė šios jėzuitų ir valdovo sąjungos programa buvo paremta SPECTRUM 2016/1

AKADEMIJOS REKTORIAUS VIZIJOS dviem idėjomis – rusėnų katalikizacija ir atgautos protestantiškos Livonijos teritorijos rekatalikizacija. Strategines edukacinės veiklos kryptis atspindėjo ir čia išleistos pirmosios jėzuitų knygos tautinėmis kalbomis, tiksliau – Petro Kanizijaus katekizmo vertimai. 1585 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje išėjo Kanizijaus mažojo katekizmo vertimai į latvių ir rusėnų kalbas. Beveik nėra abejonių, kad apie 1585 m. buvo išleistas ir nebeišlikęs lietuviškasis Kanizijaus katekizmo variantas. Vienos Bažnyčios idėja. Skarga – krikščioniškosios unijos šalininkas i LDK, kurios teritorijoje kirtosi Vakarų ir Rytų krikščionybės tradicijos, buvo svarbi

platforma Apaštališkajam sostui siekiant įgyvendinti seną, nuo Florencijos susirinkimo (1430) puoselėtą Vakarų ir Rytų bažnyčios unijos idėją. Skarga entuziastingai įsitraukė į šios politinės ir kultūrinės vizijos kūrimą ir jos įgyvendinimą. Diplomatinę misiją siekiant Maskvos carą Ivaną Rūstųjį įtikinti priimti katalikybę ir taip sujungti suskilusią Vakarų ir Rytų krikščionybę į vieną kultūrinę ir politinę imperiją vykdė italų jėzuitas Antonio Possevinas, jam talkino Skarga ir vietinės jėzuitų pajėgos. Nors šiandien atrodanti utopinė idėja Maskvos imperiją įtikinti priimti popiežiaus valdžią ir nebuvo įgyvendinta, vis dėlto kai kurie šios vieningos krikščionybės vizijos aspektai davė istorinius vaisius ir ilgam nulėmė LDK sociokultūrinį peizažą XVI a. pabaigo-

P. Skargos portretas iš P. Skarga, Zywotow swiętych pierwsza część..., Vilnius, 1747 SPECTRUM 2016/1

je patvirtinus Brastos uniją, kuri suformavo unitų (vakarietiškai orientuotų rusėnų) kultūrą ir popiežiui pavaldžią Rytų krikščionybės konfesiją. Šios Bažnyčios sukūrimas nulėmė daugelį vėlesnių LDK rusėnų, būsimų ukrainiečių ir baltarusių, identiteto ir istorinės raidos aspektų. Vienos Bažnyčios ir vieningos krikščionybės idėjas Skarga apibendrino savo veikale „O jedności Kościoła Bożego“ (Apie Dievo Bažnyčios vienybę). Autoriaus gyvenimo metais ši knyga pasirodė net tris kartus (1577, 1590 ir 1610). Tiesa, unijai besipriešinantys stačiatikiai knygą net degino: kai 1589 m., lydėdamas karalių Žygimantą Vazą į Taliną, Skarga pakeliui buvo trumpam apsistojęs Vilniuje, čia begalėjo rasti tik vieną defektuotą savo knygos pirmojo leidi-

Antraštinis lapas iš Skarga wzbudzony, wzywający do pokuty..., Kraków, 1620

istorija mo egzempliorių, mat kitus buvo „supirkę ir sudeginę turtingieji rusėnai“. Jėzuitų kolegijų plėtra LDK ir Livonijoje i Įsitvirtinus ir veiklą pradėjus Vilniaus akademijai, Skarga aktyviai įsitraukė į jėzuitinių kolegijų tinklo plėtimo veiklą. 1580 m. jis lankėsi Polocke, kur ėmėsi kolegijos įkūrimo darbų, o nuo 1581 m. rūpinosi kolegijos įkūrimu Rygoje. Po taikos pasirašymo 1582 m. kovo 12 d. jis kelionėje į Rygą, kur praleido du mėnesius, lydėjo valdovą. Įžvalgiai Skargos perspėtas, Batoras atsisakė ketinimo daryti spaudimą dėl katedros sugrąžinimo katalikams. Livonijos susigrąžinimas paskatino Skargos entuziazmą dėl Livonijos rekatalikizacijos, jis rūpinosi jėzuitų įsikūrimu Dorpate bei Narvoje. 1582 m. rėmė ambicingą Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio planą įkurdinti jėzuitus Nesvyžiuje (jėzuitų vadovybė priešinosi tokiems planams). Su Skarga susijęs ir popiežiškosios seminarijos Vilniuje atidarymas 1583 m. Ši seminarija buvo savotiškas akademijos padalinys, vykdantis rusėnų ir protestantų katalikizaciją. Stačiatikių ir protestantų konversijų iniciatorius i Jau nuo XVII a. pradžios Skarga istoriografijoje buvo išskirtas kaip katalikybės restauratorius Lietuvoje. 1628 m. Florencijoje išleistame veikale „Apie garsius Sarmatijos oratorius“ Starovolskis rašė: ...daugelį livoniečių, lietuvių ir rusėnų, lyg iš nelaisvės, iš schizmos ir erezijos sugrąžino į Romos Bažnyčią. Rūpinosi, kad pamaldusis karalius ir karalystės valdantieji įsteigtų daugelį jo draugijos kolegijų; daugelį iš didikų bei kilmingųjų, persiėmusių Makiavelio suktybėmis, savo iškalbiaisiais pamokslais sugrąžino prie teisingų papročių, tiesios ir krikščioniškos politikos. Su Skarga iš tiesų susijęs Lietuvoje XVI a. aštuntame dešimtmetyje suintensyvėjęs atsivertimo į katalikybę procesas. Asmeniškai pats Skarga suteikdavo Švenčiausiąjį Sakramentą atsivertėliams tiek iš stačiatikių, tiek iš protestantų. Jis vedė tokių atsivertėlių apskaitą ir paliudijo, kad, pavyzdžiui, 1579 m. į katalikybę perėjo 40 stačiatikių ir 82 protestantai, 1580 m. – 28 „schizmatikai“ bei 40 „eretikų“, 1581 m. – 79 stačiatikiai ir 55 protestantai. Vos tik atvykęs į Vilnių Skarga ėmėsi priemonių suartėti su galingiausia LDK gimine Radvilomis, tiksliau – su jau mirusio reformacijos lyderio Juodojo sūnumis, visų pirma Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu, po

tėvo mirties grįžusiu į katalikybę. Skargos tikslas buvo išaukštinti šios giminės grįžimą į Katalikų Bažnyčios glėbį. Viename iš savo veikalų jis net paskelbė jėzuitų istoriografijoje ilgam įsitvirtinusią išgalvotą žinią apie tai, kad mirdamas Juodasis parašė laišką sūnui (studijuojančiam Vokietijoje), kuriame liudijo nusivylęs reformacija ir vidiniu protestantų susiskaldymu, ir pats paskatinęs sūnų grįžti į katalikybę. Vėliau tokią žinią pagrįstai neigė didysis Skargos oponentas Vilniuje kalvinistas Andrius Volanas. 1575 m. Skarga viešai suteikė Eucharistijos sakramentą jauniausiems Radviloms broliams Stanislovui ir Albrechtui, taip galutinai įtvirtindamas Nesvyžiaus Radvilų šakos sugrįžimą į Katalikų bažnyčią. Vyriausias jų brolis Našlaitėlis atidavė iš tėvo paveldėtą Brastos spaustuvę kolegijai ir taip joje prasidėjo literatūrinė kontrreformacinė veikla, kurios pagrindinis autorius kelerius metus buvo pats Skarga. Skargos religinė polemika su evangelikais reformatais i Vos tik atvykęs į Vilnių 1573 m. Skarga savo žymiajame posakyje palygino Vilnių su Indija, turėdamas galvoje, kad jėzuitams nebūtina vykti su misijomis į Indiją: tikroji christianizacijos (tiksliau, katalikizacijos) veikla laukia čia. Pagrindiniai religinę polemiką Vilniuje pradėjusio Skargos oponentai buvo evangelikai reformatai: visų pirma Andrius Volanas, taip pat Stanislovas Sudrovijus bei Andrius Chšonstovskis. Skarga buvo pirmasis į nuoseklią polemiką su protestantais leidęsis Katalikų bažnyčios atstovas Lietuvoje, ir tai rodė jau pasikeitusią Bažnyčios poziciją, kuri ankstyviausiu protestantų veiklos metu reformacijos iššūkius bandė ignoruoti bei užgniaužti, bet ne polemizuoti su priešininkais kaip su lygiais. Svarbiausiais Skargos religinės polemikos veikalais laikytinos trys Vilniuje išsspausdintos knygos: „Pro Sacratissima Eucharistia contra haeresim Zvinglianam“ (Už švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ereziją, [atkirtis] Andriejui Volanui, 1576); „Artes dvodecim Sacramentariorvm sev Zvingliocalvinistarvm“ (Dvylika sakramentininkų, arba cvingliokalvinistų, gudrybių, 1582) ir „Siedm Filarow ná ktorych stoi Kátolicka náuká o przenaświętszym Sakramenćie Ołtarza“ (Septyni stulpai, kuriais paremtas katalikų mokymas apie švenčiausiąjį Altoriaus sakramentą, 1582). Šiuose veikaluose Skarga išryškino ir skirtingai nuo protestantų apibrėžė Bažnyčios sampratą. Jis akcentavo Bažnyčios kaip institucionalizuotos išganymo tarpininkės

vaidmenį ir sykiu detalizavo bei aiškino katalikiškuosius pagrindinio jos sakramento Eucharistijos aspektus. Skarga ir šventųjų garbinimo tradicijos įtvirtinimas i Skarga vykdė ir uoliai įgyvendino Tridento numatytas Romos bažnyčios reformas ir diegė naujas visuomenės pamaldumo formas. Tridento Bažnyčios susirinkimas 1563 m. priėmė dekretą „De invocatione, veneratione et reliquiis sanctorum, et de sacris imaginibus“ ir įpareigojo visus vyskupus bei atsakingus už sielovadą asmenis atidžiai mokyti tikinčiuosius apie šventųjų užtarimą, šventųjų šaukimąsi, pagarbą jų relikvijoms ir apie teisėtą jų atvaizdų naudojimą. Ši ideologija buvo tiesiogiai priešinga protestantiškajam šventųjų kulto neigimui. 1579 m. Vilniuje išleisti Skargos „Šventųjų gyvenimai“ buvo pirmas didelis hagiografinis veikalas, pasirodęs Lietuvoje ir Lenkijoje po Tridento susirinkimo ir įgyvendinęs šventųjų kulto atnaujinimo tradiciją. Veikalas buvo dedikuotas paskutinei Jogailaičių dinastijos atstovei, Stepono Batoro žmonai karalienei Onai Jogailaitei. Iš viso Skargai gyvam esant pasirodė septyni, o po mirties – net kelios dešimtys „Šventųjų gyvenimų“ leidimų. Jo hagiografinis pasakojimas dominavo LDK ir Lenkijoje iki pat XIX a., o vėliau padarė įtaką lietuviškiems šventųjų gyvenimų pasakojimams, tarp kurių autorių, žinoma, visų pirma minime vyskupą Motiejų Valančių ir jo „Žyvatus šventųjų“.

Antraštinis lapas iš P. Skarga, Kazania o siedmi sakramentach..., Kraków, 1600 SPECTRUM 2016/1

ats a ko eksp er t ai

XXI amžiaus žmonijos ligų prognozė: cukrinis diabetas Cukrinis diabetas yra dažna ir visame pasaulyje sparčiai plintanti liga. Netinkamai gydoma ji gali sutrikdyti sergančiojo sveikatą, pabloginti gyvenimo kokybę, sumažinti gyvenimo trukmę. Apie šios ligos grėsmes, padarinius ir prevenciją pasakoja VU Medicinos fakulteto Reumatologijos, traumatologijos-ortopedijos ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikos docentė gydytoja endokrinologė Lina Zabulienė.

ukrinis diabetas – tai lėtinė endokrininė liga, trunkanti nuo jos nustatymo visą žmogaus gyvenimą. Todėl keičiant gyvenseną, nuolatos stebint bei koreguojant gliukozės kiekio kraujyje svyravimus ir rūpestingai vartojant paskirtus vaistus galima sėkmingai kontroliuoti diabetą ir išsaugoti gerą savijautą. Diabeto simptomai ilgus metus gali likti nepastebėti ir liga nenustatyta, vadinasi, ir negydoma, dėl to išsivysto ligos komplikacijos ir kyla gydymo kaina. Susirgus diabetu pradeda varginti dažnesnis ar naktinis šlapinimasis, troškulys ar didesnis apetitas, nuolatinis nuovargis, galūnių tirpimas ar dilgčiojimas, regos sutrikimai, sausa ir niežtinti oda, svorio netekimas, šlapimo takų infekcija, lytinių organų grybelinė infekcija. Ligos pradžioje diabetą lengva ignoruoti, nes dažniausiai savijauta būna gera ir tik profilaktinio sveikatos tikrinimo metu aptinkamas padidėjęs gliukozės kiekis veniniame kraujyje. Jei rytinis gliukozės kiekis nevalgius nors dvi dienas būna didesnis nei 7 mmol/l, nustatomas diabetas. Tačiau kai diabetas negydomas ar netinkamai gydomas, neišvengiamai vystosi diabeto komplikacijos. Sergant diabetu gali būti pažeidžiamos įvairios kraujagyslės: dėl stambiųjų kraujagyslių aterosklerozės (makroangiopatijos) gali ištikti miokardo infarktas ar insultas, susiaurėti ar užakti kojų kraujagyslės, vystytis kojų gangrena, o smulkiųjų kraujagyslių pažeidimas (mikroangiopatija) sukelia akių, nervų ir inkstų komplikacijas, dėl to gali pablogėti regėjimas, sumažėti pėdų jutimai, atsirasti opos ir kiti pėdų pažeidimai ir sutrikti inkstų veikla.

Cukrinis diabetas laikomas civilizacijos liga, ir tai siejama su visuomenės senėjimu, patogesnio ir lengvesnio gyvenimo būdo plitimu: urbanizacija, netinkamais mitybos įpročiais, mažu fiziniu aktyvumu ir nutukimu. Tikimybė susirgti diabetu didėja esant tam tikriems rizikos veiksniams. Diabeto rizikos veiksniai gali būti nepakeičiami (nemodifikuojami) – tai diabeto šeimos anamnezė, genetinis polinkis į atsparumą insulinui, priklausymas tam tikrai etninei grupei, vyresnis amžius, jei moteris turi policistinių kiaušidžių sindromą, sirgo gestaciniu diabetu ar gimdė daugiau nei 4 kg sveriantį naujagimį – ir pakeičiami (modifikuojami) – tai nutukimas ar didelis pilvo riebalų kiekis, fizinis pasyvumas, rūkymas, daug sočiųjų riebalų turinčio maisto vartojimas, hipertenzija, padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, metabolinis sindromas ir kt. Esant diabeto rizikos veiksniams, diagnozei patikslinti atliekamas gliukozės toleravimo mėginys. Sergantieji antrojo tipo diabetu ilgai simptomų nejaučia, per tą laiką beveik trečdaliui asmenų išryškėja diabeto komplikacijos, todėl aktyvus, tikslinis ir ankstyvas jo išaiškinimas ir laiku pradėtas gydymas gali atitolinti ar pristabdyti ligos raidą, gerinti ilgalaikę asmens ir visuomenės sveikatą. Tinkamas maitinimasis yra viena iš pagrindinių cukrinio diabeto gydymo dalių. Kiekvienam sergančiajam diabetu individualus maitinimosi planas sudaromas atsižvelgiant į kūno masę, fizinį aktyvumą (darbo intensyvumą ir laisvalaikio pomėgius), ligos eigą ir sunkumą, gydymo vaistais pobūdį, gretutines ligas, finansines galimybes, mitybos ir kitus kasdienius įpročius, poreikius ir sugebėjimus. Nėra dietos, kuri tiktų kiekvienam.

Elly Jurelly nuotr.

SPECTRUM 2016/1

atsako ekspertai Pagrindiniai sergančiųjų diabetu mitybos principai: 1. Nuosaikumas ir pakankamas kalorijų kiekis maiste, vidutiniškai 2000–2500 kcal per dieną. 2. Maisto medžiagų įvairovė ir tinkama pusiausvyra (visavertė ir subalansuota mityba). Sergant diabetu svarbu valgyti daugiau maistinių skaidulų turinčių produktų, t. y. ne mažiau nei 14 g kiekvienam 1000 kcal, ir suvartoti jų iki 30–50 g per dieną. 3. Reguliarus maitinimasis. Patariama tuo pačiu metu 5–6 kartus per parą kasdien suvalgyti panašų maisto kiekį: kiekvieną dieną valgyti pusryčius, nepraleisti pagrindinių valgių, nedaryti ilgesnių nei 3–4 val. pertraukų tarp valgių, planuoti nekaloringų, mažai angliavandenių turinčių užkandžių laiką (vartojantiems insuliną užkąsti ir prieš einant miegoti), paskutinį kartą vakare valgyti likus 2–3 valandoms iki miego – tai padės kontroliuoti ne tik apetitą, bet ir gliukozės kiekį kraujyje, bus galima išvengti hipoglikemijos. Sergantieji diabetu turėtų riboti cukraus ir saldumynų valgymą, nors jie ir nebėra draudžiami. Saldumynų reikėtų vengti tiems, kurių padidėjęs trigliceridų kiekis kraujyje. Norintiems pasmaližiauti rekomenduojama valgyti neriebius saldumynus po valgio (pietų ar pusryčių), nes taip su-

mažėja jų glikemijos indeksas (žr. toliau). Tinka juodasis šokoladas, džiovinti vaisiai, uogiene pagardintas jogurtas ar varškė, neriebūs ledai. Nėra įrodymų, kad dirbtiniai saldikliai būtų naudingesni už cukrų. Privalumas tik tas, kad jie mažiau arba visai nekaloringi. Cukrus, gliukozė ir medus tinka hipoglikemijai gydyti. Siekiant anksti numatyti ir prognozuoti riziką susirgti diabetu, daugelyje šalių naudojamos įvairios rizikos vertinimo skaičiuoklės – klausimynai. Pateikiame dažniausiai Europos klinikinėje praktikoje naudojamą Suomijos mokslininkų (J. Lindstrom ir J. Tuomilehto, 2003) sudarytą antrojo tipo cukrinio diabeto rizikos įvertinimo klausimyną. Atsakius į klausimus ir suskaičiavus rizikos veiksnių taškų sumą, galima numa-

tyti diabeto pavojų per ateinančius 10 metų ir imtis priemonių jo išvengti. Tyrimų duomenimis, trečdalis asmenų, turinčių didelę riziką (pvz., pagal FINDRISK klausimyną daugiau nei 14 taškų), per 10 metų susirgs diabetu ir net 50 proc. asmenų, kurių rizika labai didelė (taškų suma didesnė nei 20 pagal FINDRISK klausimyną), tikėtina, po 10 metų sirgs diabetu. Asmenims, pagal klausimynų rezultatus turintiems didelę ar labai didelę diabeto riziką, atliekami glikemijos tyrimai arba gliukozės toleravimo mėginys. Diabeto diagnozė patvirtinama ne visuomet, galima aptikti prediabetines būkles ar net normalų gliukozės toleravimą. Tačiau visais atvejais, net ir nenustačius diabeto, jei pagal klausimynų rezultatus diabeto rizika yra didelė arba labai didelė, rekomen-

Susirgus diabetu, saikingai ir protingai galima valgyti viską, tik reikia turėti žinių, kada, ko ir kiek suvalgyti. Fizinis aktyvumas labai svarbus sergant diabetu. Rekomenduojama: Reguliari fizinė veikla, t. y. mankštintis reikėtų ne mažiau nei 3–5 kartus per savaitę (tiek vaikams, tiek suaugusiesiems). Kasdien mankštintis taip, kad būtų išeikvojama apie 150 kcal per dieną, arba apie 1000 kcal per savaitę. Visą dienos fizinę veiklą ar mankštą galima atlikti per vieną kartą arba dalyti į kelias dalis po 10–15 min. ir mankštintis tuomet, kai yra laiko. Kokia fizinė veikla tinka sergantiesiems diabetu: Kasdienis fizinis aktyvumas. Kvėpavimo pratimai, pagerinantys organizmo aprūpinimą deguonimi. Fiziniai (aerobiniai), tempimo ir atsipalaidavimo pratimai. Fizinės jėgos pratimai, stiprinantys raumenų jėgą ir pagerinantys insulino įsisavinimą.

SPECTRUM 2016/1

Suomijos mokslininkų sudarytas antrojo tipo cukrinio diabeto rizikos įvertinimo FINDRISK klausimynas, modifikuotas pagal J. Lindstrom ir J. Tuomilehto, 2003

duojama keisti gyvenseną ir laikytis visų diabeto prevencijos priemonių, nes šiems individams, esant rizikos veiksniams, išlieka didelis diabeto ir kardiovaskulinių ligų pavojus. Sakoma, kad diabetą reikia pritaikyti prie gyvenimo būdo, o ne atvirkščiai. Nėra nieko, ko nebūtų galima daryti, tik reikia žinoti ir suprasti kaip, o prisitaikęs kiekvienas sergantysis suvokia, kad liga netrukdo gerai jaustis ir įdomiai gyventi. Tarptautinės diabeto federacijos (TDF) duomenimis, sergančiųjų diabetu skaičius kas 25 metai dvigubėja. TDF prognozuoja, kad 2040 m. diabetu gali sirgti apie 642 mln. pasaulio gyventojų, t. y. 10 proc. žmonijos. Duomenų apie tikrąjį antrojo tipo diabeto paplitimą Lietuvoje nepakanka. SVEIDRA ir Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje cukriniu diabetu 2015 m. sirgo 101 395 asmenys, iš jų – 814 vaikų (0,8 proc. visų sergančiųjų diabetu). Mūsų šalyje diabetu sirgo 1,3 karto daugiau moterų nei vyrų, 1,3 karto daugiau sergančių asmenų gyveno mieste nei kaime. A. Zabulio nuotraukos

SPECTRUM 2016/1

atsako ekspertai

Kaip atrodys ateities biblioteka? Kaip atrodys ateities biblioteka?Ar ten dar bus knygų lentynos? O gal vien kompiuteriai? O gal apskritai tokių pastatų nebereikės, viską bus galima rasti elektroninėse duomenų bazėse? Koks bus bibliotekininko vaidmuo? Ar ateityje reikės bibliotekų? Atsako Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto docentė Zinaida Manžuch.

Asm. arch. nuotr.

teitis visada žadina mūsų protus. Tačiau pokyčiai, tarp jų ir bibliotekose, priklauso nuo to, kaip toli žvelgiame į ateitį. Klausimas „Ar ten dar bus knygų lentynų?“ atspindi populiariąją nuomonę apie tai, ką galima rasti bibliotekoje. Tai, kad bibliotekose galima rasti knygų, be abejonės, šiuo metu yra dominuojantis skaitytojų požiūris įvairiose šalyse. Tačiau jau šiandien bibliotekos – ne tik knygos. Pavyzdžiui, 2009 m. Pietų Korėjos sostinėje Seule pastatyta (kad ir kaip tai atrodytų

paradoksalu) nacionalinė skaitmeninė biblioteka – per 38 tūkstančius kvadratinių metrų užimantis pastatas. Jame vartotojai gali rasti šiuolaikiškiausią įrangą, kuri leidžia individualiai ir grupėse dirbti su bibliotekos skaitmeniniais informacijos ištekliais – knygomis, garso ir vaizdo įrašais, daugialypės terpės dokumentais ir kt. Lietuvoje Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje veikia Multicentras, kurį sudaro įvairios laboratorijos. Čia vaikai ir jaunimas gali pažinti fizikos dėsnius, kurti muziką ir kt. Visame pasaulyje jau šiandien bibliotekos siūlo pasiskolinti ne tik knygų, bet ir įrankių būsto remontui, net sėklų nedideliam žaliajam ūkiui. Nors technologijos ir turi milžinišką poveikį bibliotekų veiklai, ateities pokyčiai turėtų būti suvokiami plačiau nei vien knygų pakeitimas kompiuteriais. Bibliotekos suteikia galimybę kurti naujas žinias, generuoti idėjas ir spręsti gyvenimo problemas leisdamos savo vartotojams gauti prieigą prie informacijos, ugdydamos gebėjimus ja naudotis, suteikdamos erdvę kūrybai ir mokymuisi, įrankius, reikalingus kurti. 2012–2013 m. Lietuvoje pagal projektą LiBiTOP (Lietuvos bibliotekų tinklo optimizavimo galimybių studija) atliktas iki šiol vienintelis bibliotekų ateities scenarijų kūrimo tyrimas, kuris leido sukurti įvairius bibliotekų ateities pokyčių iki 2023 m. variantus. Tyrime dalyvavo net 168 dalyviai – politikai, mokslininkai, bibliotekininkai, profesinių asociacijų, meno, skaitytojų atstovai. Bibliotekų ateities sceSPECTRUM 2016/1

narijuose pabrėžiamas bibliotekininko vaidmuo. Ateityje didesnę reikšmę turės jo gebėjimas organizuoti ir teikti prieigą prie informacijos sudėtingose kompiuterizuotose informacinėse sistemose, greitai rasti ir analizuoti informaciją įvairiais pjūviais atsižvelgiant į vartotojų poreikius, kurti paprastai naudojamas ir visiems piliečiams prieinamas informacijos paslaugas. Daugelyje ateities scenarijų bibliotekininkas vaizduojamas ir kaip naudojimosi informacija gebėjimų ugdytojas. Per artimiausią dešimtmetį bibliotekininkams keliamas svarbus uždavinys – supažindinti ir leisti vartotojams išbandyti ir savo veikloje pritaikyti naujausias informacijos ir ryšių technologijas. Taigi biblioteka tampa savotiška laboratorija – šią tendenciją matome jau šiandien, bibliotekose plintant trimačiams spausdintuvams, bibliotekininkams intensyviai rengiant informacinio raštingumo mokymus mokslininkams, įvairių regionų gyventojams, moksleiviams ir studentams. Intensyvėjant žmonių mobilumui Lietuvos bibliotekų ateities scenarijuose pabrėžiamas ir kultūrinis jų vaidmuo. Bibliotekos – tai įvairių bendruomenių kultūros

SPECTRUM 2016/1

šaltiniai, padedantys žmonėms neprarasti savitumo ir savo šaknų. Įdomių pavyzdžių, kaip bibliotekos šiuolaikiškai atlieka šį vaidmenį, galime rasti jau dabar. Štai Nyderlandų mieste Delfte veikiančioje viešojoje bibliotekoje įsikūrusi erdvė Agora (aikštė). Naudodamas kompiuterius ir skaitytuvus kiekvienas gyventojas gali užrašyti savo pasakojimą apie miestą, jį iliustruoti nuotraukomis. Gyventojų sukurtą miesto istoriją galima naršyti dideliame liečiamajame skaitmeniniame ekrane. Nepaisant įvairių skaitmeninių naujovių, bibliotekos kaip fizinės erdvės vaidmuo nepraranda savo aktualumo. Kad veiktume, mokytumėmės ir kurtume, mums reikia bendrauti ir bendradarbiauti, o tam reikalinga susitikimo erdvė. Biblioteka yra nepaprasta erdvė, nes joje sudaromos sąlygos mokymuisi – susitinka mokytojai (mentoriai) ir besimokantieji, tai vietos bendruomenės kūrybinių projektų inicijavimo vieta. Lietuvos bibliotekų ateities scenarijuose savo vietą randa tiek virtualus, tiek materialus bibliotekos pavidalai, kurie, manau, puikiai derės ir ateityje. E. Kurausko nuotraukos

akademinės istorijos Ištirpęs sviestas ir Lelevelis i Istorikas Joachimas Lelevelis labai gerbė ir mylėjo profesorių Ernestą Grodeką, paskatinusį jį imtis mokslinės veiklos. Grodekas vertino Lelevelio talentą ir darbštumą, mėgo su juo bendrauti. Vasaromis Grodekas, rūpindamasis savo ir dviejų savo dukterų sveikata, apsigyvendavo Verkiuose ir kviesdavo Lelevelį per atostogas kuo dažniau apsilankyti. Kartą, išvykdamas iš Verkių ir pakviestas kitą dieną pietų, žymusis istorikas mandagiai pasiteiravo šeimininkės Marijos Grodek, ar nereikia ko iš miesto parvežti. Jaunoji šeimininkė paprašė iš jų namų parvežti truputį sviesto, nes baiminosi, kad Verkiuose jo gali pritrūkti. Nurodytą dieną Lelevelis nusiuntė tarną atlikti šios užduoties. Grodekų ekonomė, pasinaudodama suteikta galimybe, nutarė pasiųsti visą statinaitę. Nei Lelevelis, nei ekonomė neatkreipė dėmesio į tai, kad diena išaušo labai karšta, o iš Vilniaus keleiviai pajudėjo vidurdienį. Savo mintyse paskendęs Lelevelis ir lėtai smėlėtu taku slenkančiu arkliu susirūpinęs vežėjas – nė vienas nepastebėjo, kad nuo karščio išsilydęs sviestas ėmė sunktis taip smarkiai, jog į Verkius atkeliavo jau tik pusė statinaitės išsilydžiusio sviesto. Ponia Marija labai barėsi, o Grodekas tik juokėsi ir priekaištavo žmonai, kad tokiam išsimokslinusiam žmogui davė šitokią užduotį. Lelevelis dar kartą įsitikino, kad su virtuvės ir ūkio reikalais jam geriau neturėti nieko bendro. Kaip išvengti pagundų i Teologas, Vilniaus universiteto profesorius Mikalojus iš Lenčicos (Mikalojus Lancicijus) buvo labai dievobaimingas jėzuitas. Taip labai tuo rūpinosi, kad jei einantį per sodą jį pasiekdavo gėlių aromatas, tuoj pat užsikimšdavo nosį, idant nepajustų malonumo ir nesužadintų aistros. Jo atminimui celėje, kurioje jis anksčiau gyveno, įmūryta lentelė su jo gimimo ir mirties datomis ir užrašu: „Cubiculum P. Nicolai Lancicii“. Pasak Mykolo Malinovskio, ji buvusi viename iš kambarių, kur veikė „Vilniaus kurjerio“ redakcija. Istorikas Jozefas Bielinskis užsimena, kad toji celė buvusi imperatoriškojo universiteto posėdžių salėje. Jis taip pat mini, kad labai gerbiamą už savo pamaldumą, discipliną ir kitas dorybes jėzuitą kazokai sudegino, o jo palaikai buvę įmesti į Nemuną. Iš Vilniaus universiteto studento, filareto, istoriko Mykolo Malinovskio (1799–1865) „Atsiminimų knygos“. Iš lenkų kalbos istorijas vertė ir parengė Nijolė Bulotaitė.

kitame numeryje skaitykite: Dr. Olga Zamalijeva

Kodėl sergantieji ne visuomet laikosi gydymo rekomendacijų?

E. Kurausko nuotr.

Dr. Tomas Čelkis

Kur LDK žmonės gyveno, meldėsi ir linksminosi? 1766 m. Vilniaus–Kauno kelio žemėlapio fragmentas – Pažaislio vienuolynas. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Senųjų aktų fondas, Nr. 3939

Dokt. Indrė Radavičienė, dr. Laura Mačiukaitė

Emocijos?! Kodėl jos svarbios rinkodarai? E. Kurausko nuotr.

Sondra Rankelienė

Bibliotheca curiosa: kerinti senovinių knygų magija Nuotr. iš VU bibliotekos fondų

K R Y ž IA ž O D I S Atsakykite į klausimus ir surašykite atsakymus į lenteles. Į kurią lentelę kurios klausimų grupės atsakymus rašyti, pasirinkite patys. Atsakę į klausimus spalvotuose langeliuose gausite 5 žodžius. Kryžiažodžio atsakymas – vienas žodis, kuris siejasi su visais penkiais. Atsakymus siųskite spectrum@cr.vu.lt. Pirmieji trys teisingai išsprendę bus apdovanoti VU suvenyrais. A: 1. Geležis, ant kurios plakamas dalgis. 2. Kalnų avino porūšis. 3. Du suaugę vaisiai. 4. Šilką primenantis sintetinis pluoštas. 5. Laukimas, viltis. B: 1. Laurinių šeimos medis arba krūmas. 2. Lietuvių namų dievas. 3. Tik viršugalvį dengiantis perukas. 4. Pasaulio gamtos fondo simbolis. 5. Jauna pavasarinė žolė. C: 1. Senovinis Lietuvos svorio matas. 2. Saldi degtinė, virta su medumi. 3. Neporakanopis žinduolis su nedideliu straubliu. 4. Piliarožė. 5. Lašišinių šeimos žuvis. 6. Marko Tveno tikroji pavardė. 7. Buldogas iš animacinio serialo „Tomas ir Džeris“. 8. Madagaskaro plėšrūnas. D: 1. Senvagė, kurioje telkšo vanduo. 2. Spalvingas Lietuvos paukštis. 3. Statinys iš vientisos medžiagos. 4. Nemanas. 5. Medis, iš kurio medienos buvo pagaminta Sandoros skrynia. 6. Kaligulos senelis. 7. Iškilus skulptūrinis vaizdas su ornamentais plokštumoje. 8. Raidė anksčiau. E: 1. Žiemos sporto įranga. 2. Statinys ant mineralinio vandens šaltinio. 3. Abejotinos autorystės ar autentiškumo veikalas. 4. Krovininis laivas. 5. Siužetinio literatūros kūrinio struktūros elementas. 6. Slaptas balsavimas kortelėmis. 7. Adatų pavidalo kristalas augalų ląstelėse. 8. Sustorėjusi stiebo dalis, prie kurios laikosi lapai. 9. Klampi pieva su krūmais. 10. Ryškiai geltoni fluorescuojantys dažai. 11. Astma žemaitiškai.

Kryžiažodžio, išspausdinto praėjusiame numeryje, atsakymai: 1. Darna. 2. Vikmedis. 3. Avilė. 4. Vilpišys. 5. Robusta. 6. Trekas. 7. Kąsnis. 8. Prusnos. 9. Skagenas. 10. Oniksas. 11. Badynės. 12. Auksis. 13. Kaskada. 14. Ląšas. 15. Graižas. 16. Antis. 17. Empanada. 18. Asalis. 19. Vainikas. 20. Tvirtovė. 21. Alebastras. 22. Garstyčia. 23. Leica. 24. Mandala. 25. Vermutas. 26. Gyvė. 27. Skirgaila. 28. Auksinas. 29. Kankorėžis. 30. Brąsa. 31. Žiuželiai. 32. Kreivabudė. 33. Sinodas. 34. Aeroklubas. 35. Kankanas. 36. Kinkanas. 37. Grąža. 38. Majuskulai. 39. Enkaustika. 40. Sukulentas. 41. Baltramiejus. 42. Porcelianas. Pažymėtuose langeliuose: Ne viską sakyk, ką žinai, tačiau viską žinok, ką sakai. Sudarė Vida Lapinskaitė