Spectrum Nr. 25

VILNIAUS UNIVERSITETO ŽURNALAS 2(25)/2016

Ar reikia bijoti chemijos maiste?

tarp geriausių pasaulio universitetų

Natūralius organus keis dirbtiniai Kodėl gydytis nėra lengva?

Lazeriais stiklinių mikrotechnologijų link ISLAMO MADOS ISTORIJA Kerinti senųjų knygų magija ISSN 1822-0347

Mieli skaitytojai,

„Spectrum“ redakcija

E. Kurausko nuotr.

Š

Jaunieji mokslininkai keičia požiūrį į mokslą

4 E. Kurausko nuotr.

iame numeryje džiaugiamės mūsų studentų Modesto Gudausko ir Rūtos Prakapaitės sėkme. Nors Modestas ir Rūta – dar tik pirmakursiai, tačiau jų gyvenimo pakeleiviu jau tapo mokslas. Talentingi ir perspektyvūs jaunieji mokslininkai šiemet atstovavo Lietuvai Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse Briuselyje ir pelnė specialiuosius prizus.

Vilniaus universiteto psichologai, istorikai, ekonomistai, fizikai ir biochemikai pristato savo tyrinėjimus. Dr. Olga Zamalijeva analizuoja, kodėl sergantys žmonės ne visuomet laikosi gydymo rekomendacijų. Prastai kontroliuojamų ligų padariniai reikšmingi ne tik pačiam žmogui, bet ir tampa papildoma našta sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos institucijoms.

Gyvybės mokslų centro mokslininkės dr. Daiva Baltriukienė ir dr. Virginija Bukelskienė pasakoja apie audinių inžineriją.

Tai nauja tarpdalykinė sritis, kurios pagrindinis tikslas – konstruoti audinius, organus arba jų dalis, naudojant dirbtinius karkasus ir individualaus paciento organizmo ląsteles. Dr. Tomas Čelkis apžvelgia rašytiniuose šaltiniuose nutylėtus LDK istorinio kraštovaizdžio aspektus. Skaitytojams atveriamas išsamus senosios Lietuvos dvarų, miestelių, kaimų urbanistinis paveikslas. Lietuvos–Šveicarijos bendradarbiavimo programoje dalyvaujantys fizikai vykdo daug įdomių tyrimų. Viena tyrėjų grupė pradėjo memristorių, naujų ir pasaulyje mažai ištirtų objektų, tyrimus, kita siekia sukurti naujo tipo skaidrias mikromechanines sistemas.

Sujungę kelias mokslo kryptis, mokslininkai atliko tarpdalykinius tyrimus, aiškindamiesi, kodėl emocijos svarbios rinkodarai. Daug aktualių klausimų kelia istorikas prof. Alfredas Bumblauskas. „Netylant kalboms apie krintančią Lietuvos aukštojo mokslo kokybę, stringančią sistemos pertvarką, humanitarinių mokslų nuvertinimą (niekinimą) ir būtinybę pakilti pasauliniuose reitinguose, ambicijas gauti Nobelio premiją, svarbu atminti ir įsisąmoninti Vilniaus universiteto istorinį vaidmenį ir jo vietą mokslo ir kultūros istorijoje“, – teigia vienas iš dešimties įtakingiausių visuomenininkų Lietuvoje.

Kerinti Artimųjų Rytų mados istorija, jos simbolika ir įvaizdžiai nuo pat islamo atsiradimo apgaubti paslaptingu pasakų herojų šydu. Šiandien musulmonės moterys nori būti unikalios. Islamo pasaulyje susiformavo savitas mados elitas, kuris stebina išradingumu. Milda Petkauskaitė suteikia galimybę žvilgtelėti į islamo mados istoriją.

Apie 100 tūkstančių su maistu susijusių tyrimų išvados sako, kad tiek ekologiškų, tiek įprastų maisto produktų poveikis sveikatai toks pat. „Spectrum“ ekspertas prof. Albinas Žilinskas, kalbėdamas apie chemiją, maistą ir ilgą sveiką gyvenimą, tvirtina, kad visada buvo ir yra reikalingas saikas.

VILNIAUS UNIVERSITETAS tarp 500 geriausių pasaulio universitetų

facebook.com/VilniusUniversity SPECTRUM, 2016 lapkritis Nr. 2 (25) Redakcija Liana Binkauskienė, Nijolė Bulotaitė, Agnė Grinevičiūtė, Edita Kirlytė, Edgaras Kurauskas, Vida Lapinskaitė.

Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė.

Anglų kalbos redaktorė Violeta Makauskienė. dailininkas maketuotojas Skaidra Savickas.

Viršelyje – GMC Biochemijos instituto mokslininkų užaugintos kamieninės ląstelės ant LTC darbuotojų pagamintų polimerinių karkasų (projekto „Bioaudiniai“ vykdytojų nuotr.).

Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Informacijos ir ryšių su visuomene skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius.

Tel. (8 5) 268 7001, faks. (8 5) 268 7009. http://naujienos.vu.lt/spectrum Dėl publikacijų ir reklamos žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt.

Leidinys platinamas nemokamai. Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius.

Tiražas 1500 egz. ISSN 1822-0347 © VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2016 Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina.

suprasti memristorių? įmanoma!

23

TURINYS 2

naujienos

pažanga Agnė Grinevičiūtė 4 Jaunieji mokslininkai keičia požiūrį į mokslą tyrinėjimai Dr. Olga Zamalijeva 8 Kodėl gydytis nėra lengva?

Dr. Daiva Baltriukienė, dr. Virginija Bukelskienė 11 Natūralius organus keis dirbtiniai Dr. Tomas Čelkis 14 Kur Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonės gyveno, meldėsi ir linksminosi?

T.Šalkaus nuotr.

11

Natūralius organus keis dirbtiniai

Indrė Radavičienė 19 Kodėl emocijos svarbios rinkodarai?

Doc. Tomas Šalkus 23 Suprasti memristorių? Įmanoma!

Dr. Domas Paipulas, Matthieu Perrenoud 27 Lazeriais stiklinių mikrotechnologijų link žvilgsnis Prof. Alfredas Bumblauskas 30 Vilniaus universitetas, brėžęs (brėžiantis?)

Vakarų civilizacijos ribas

www.flickr.com

paveldas Sondra Rankelienė 34 Kerinti senųjų knygų magija

41 islamo mados istorija

atsako ekspertai Prof. Albinas Žilinskas 38 Ar reikia bijoti chemijos maiste?

Azijos kultūrų tyrimai Milda Petkauskaitė 41 Islamo mados istorija 46 naujos knygos, anonsai 49 kryžiažodis

Dr. Vytis Silius išrinktas Europos kinų filosofijos asociacijos prezidentu.

pirmąjį naujos knygų serijos „Studies in the Circumpolar North“ leidinį.

Gegužės 23 d. Biotechnologijos instituto profesorius Virginijus Šikšnys pirmasis iš Lietuvos išrinktas Europos molekulinės biologijos organizacijos asocijuotuoju nariu kartu su dar 7 pasaulio mokslininkais. Profesorius tapo ir Švedijos verslo apdovanojimų 2016 m. nugalėtoju.

Profesorius emeritas Antanas Žilinskas (MII) konferencijoje NUMTA 2016 už mokslo rezultatų visumą ir jų įtaką mokslo krypčiai įvertintas tarptautiniu apdovanojimu.

Istorijos fakulteto kultūros antropologas doc. Donatas Brandišauskas tapo pirmuoju šalies tyrėju, gavusiu prestižinę mokslinių tyrimų stipendiją iš Nacionalinės geografijos draugijos, ir pradėjo vykdyti lauko tyrimus Pietų Jakutijoje ir Amūro regione, Rusijoje. Prestižinė leidykla „Berghahn Books: NewYork, Oxford“ išleido šio mokslininko monografiją „Leaving Footprints in the Taiga: Luck, Spirits and Ambivalence among the Siberian Orochen Reindeer Herders and Hunters“. Ją leidėjai pasirinko kaip

Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos profesorė Jelena Čelutkienė tapo Europos kardiologų draugijos Širdies nepakankamumo asociacijos valdybos nare.

Spalio 20 d. profesoriui emeritui Mykolui Michelbertui (IF) įteiktas prof. Jozefo Kostrzewskio apdovanojimas. Tai aukščiausias Lenkijos mokslinės archeologijos draugijos apdovanojimas.

R. Dačkaus nuotr.

naujienos

Fizikos fakulteto mokslininko dr. Jevgenijaus Chmeliovo disertacija „Sužadinimo evoliucija ir savireguliacijos geba fotosintetinėse šviesą surenkančiose sistemose“ pripažinta geriausia 2015 m. disertacija fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų kryptyje. Laureatu toje pačioje mokslų kryptyje tapo Biotechnologijos instituto mokslininkas dr. Tomas Šinkūnas.

Dokt. Austė Valinčiūtė (KF) ir doc. Aurimas Švedas (IF) laimėjo prestižinę Fulbrighto stipendiją.

Studentams – aukso medalis!

VU studentų komandos projektas prestižiniame sintetinės biologijos konkurse „iGEM“ įvertintas aukso medaliu. Be to, lietuvių projektas priskirtas prie penkių geriausių medicinos srities darbų. Studentai Bostone (JAV) pristatė sukurtą žarnyno bakterijų programavimo meto-

dą, kuris palengvintų įgimta fenilketunorijos (PKU) liga sergančių vaikų gyvenimą. „Vilnius iGEM“ komanda siekė sergančiųjų dietą palengvinti taip, kad jie turėtų gerokai platesnį pasirinkimą. VU studentus globojo prof. Virginijus Šikšnys. „iGEM“ arch. nuotr.

E. Kurausko nuotr.

Spalio 26 d. VU lankėsi naujai išrinkta Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid. Naujoji Estijos vadovė apžiūrėjo VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje specialiai jai parengtą parodą.

E. Kurausko nuotr.

Spalio 11 d. iškilmingai inauguruoti du VU garbės daktarai. Kelno universiteto profesorius Sanjay‘us Mathuras pagerbtas už reikšmingus darbus medžiagų mokslo ir cheminės nanotechnologijos plėtojimo srityje. Heidelbergo universiteto profesorius Peteris Schemmeris įvertintas už iškilius darbus chirurginės onkologijos, regeneracinės medicinos, inkstų, kepenų, kasos chirurgijos ir transplantologijos srityse. Abu mokslininkai palaiko itin glaudžius ryšius su VU.

2

SPECTRUM 2016/2

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

Rugsėjo 13 d. atidaryta atnaujinta VU Teisės klinika. Joje dirbs 14 žmonių, veikiančių 7 teisės srityse, kurie teiks nemokamas teisines konsultacijas socialiai pažeidžiamiems asmenims šeimos, darbo, socialinės apsaugos klausimais, konsultuos jaunas, besikuriančias įmones sutarčių, intelektinės nuosavybės, mokesčių ar ginčų sprendimo teisės klausimais.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanoti prof.

Valentina Dagienė ir prof. Zenonas Norkus, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi – doc. Kęstutis Urba.

VU ir UAB „Eksma“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią viena aukštųjų technologijų ir šviesos pramonės lyderių steigia stipendiją VU Fizikos fakulteto studentams. Naujosiomis stipendijomis bus skatinami gabiausi ir labiausiai motyvuoti fizikos krypties studijų programų studentai, dalyvaujantys moksliniuose tyrimuose ir siekiantys karjeros lazerių ir optinių technologijų srityje.

VU pirmą kartą Lietuvos aukštojo mokslo istorijoje pateko tarp 500 geriausių pasaulio universitetų. Pasaulio universitetų reitinge „QS World University Rankings 2016–2017“ VU užima rekordinę 481–490 vietą. Praėjusiais metais tame pačiame reitinge VU atiteko 501–550 pozicija. VU puikiai įvertintas SPECTRUM 2016/2

pagal vienam dėstytojui tenkantį studentų skaičių (217 vieta), aukštą akademinę reputaciją ir reputaciją tarp darbdavių. Pagal pastarąjį rodiklį universitetas pakilo net per 44 pozicijas ir užima 352-ąją vietą. Gerėjo ir mokslinės produkcijos duomenys – 2011– 2015 m. citavimų skaičius kito daugiau nei trečdaliu – augimas siekė 34,6 proc.

Rugsėjo 9 d. Lietuvoje #SWITCH! renginio metu pasiektas didžiausios programavimo pamokos Gineso pasaulio rekordas.

Programavimo pamoką vedė profesorė Valentina Dagienė (MII), jos esami ir buvę doktorantai. Komanda sukūrė Gineso rekordo pamokai skirtą programavimo platformą.

Liepos 6 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojimus už nuopelnus Lietuvai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje įteikė septyniems VU mokslininkams. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi apdovanoti profesoriai Juozas Rimantas Lazutka, Virginijus Šikšnys, Gintaras Valušis ir profesorius emeritas Marijus Arvydas Šliogeris.

Spalio 5 d. „Thermo Fisher Scientific“ padovanojo VU naujausią tyrimų įrangą už 220 tūkst. eurų. Su ja JGMC studentai galės atlikti pagrindinius gyvybės mokslų eksperimentus.

VU eksponuojama išskirtinė Italijos kultūros ir meno vertybė – Šv. Martyno skydų instituto (Florencija, Italija) įteikta sidabrinė skydų liejimo forma, kurios pagrindu kaldinami bronziniai ir sidabriniai nuopelnų skydai, dovanojami asmenims, pasaulyje ypač pasižymėjusiems geranoriškumo ir solidarumo darbais. VU tapo pirmąja aukštojo mokslo institucija pasaulyje, kuriai patikėta saugoti šią skydų liejimo formą. Iki tol ją saugodavo išskirtinai karinės Italijos institucijos.

E. Kurausko nuotr.

Rugsėjo 16 d. VU lankėsi ekonomistas, Nobelio premijos laureatas profesorius Robertas J. Shilleris. Garsus akademikas skaitė viešą paskaitą „Kito amžiaus grėsmės ir jų valdymas“. Prof. R. J. Shilleris patenka tarp 100 įtakingiausių pasaulio ekonomistų.

3

E. Kurausko nuotr.

Rugsėjo 30 d. Saulėtekio slėnyje atidarytas Biotechnologijų verslo inkubatorius. Čia galės įsikurti mažosios ir vidutinės įmonės, dirbančios gyvybės mokslų ir susijusiose srityse. Jų paslaugoms inkubatorius siūlo 22 laboratorijas su specialiai pritaikyta įranga, technologines bendro naudojimo patalpas ir pačius moderniausius įrenginius, taip pat galimybę semtis idėjų iš VU mokslininkų ir bendradarbiauti su jais tikrinant ir įgyvendinant savo sumanymus.

Spalio 3 d. Botanikos sode Kairėnuose atidarytas modernus, ergonomiškas, unikalus žaliojo dizaino statinys. Jis išsiskiria ne tik išorinėmis sienomis, kurias puošia žaliosios kolonos, bet ir daugiafunkciškumu, konstrukcinių bei techninių sprendinių įvairove.

pažanga

Jaunieji mokslininkai keičia požiūrį į mokslą Agnė Grinevičiūtė

Vilniaus universiteto pirmakursiai Modestas Gudauskas ir Rūta Prakapaitė – talentingi ir perspektyvūs jaunieji mokslininkai, šiemet atstovavę Lietuvai Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse Briuselyje. Abu jaunuoliai pelnė specialiuosius prizus.

Modestas plačiau pristato savo tyrimus, o poeziją rašanti Rūta dalijasi mintimis apie mokslo žavesį, mokslo ir meno dermę.

Naftos amžius baigsis ne dėl naftos stygiaus

ar kitas medžiagas. Beskaitydamas įvairią mokslinę literatūrą aptikau polimerą polihidroksibutiratą, kurio savybės panašios į plastikų komponentų. Polimerus celiuliozę ir polihidroksibutiratą gamina bakterijos.

Tuomet man kilo idėja sukurti tokią superbakteriją, kuri pati pagamintų šiuos abu polimerus“, – pasakoja Modestas. Jo moksliniam darbui vadovavo Biochemijos instituto mokslininkė dr. Rūta Stanislauskienė.

Viena bakterija auga vienokioje terpėje ir gamina polihidroksibutiratą, kita gamina celiuliozę ir auga visiškai kitokioje terpėje.

Kad būtų taupoma energija, vanduo ir neatsinaujinantys gamtos ištekliai, reikia, kad bakterija augtų vienoje terpėje ir gamintų abu polimerus. Pirmiausia Modestas ieškojo terpės, kurioje auga Acetobacter bakterija, sintetinanti celiuliozę. Tam jaunasis mokslininkas panaudojo „Blankophor“ metodą. „Pirmiausia paruošiau šiai bakterijai tinkamą terpę. Paskui bakteriją paskirsčiau ant dviejų selektyvių terpių ir panaudojau „Blankophor“ dažus, nes šie dažai prisijun-

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto pirmakursis M. Gudauskas moksliniuose konkursuose dalyvauja nuo septynerių.

Tam jį paskatino chemijos mokytoja dirbusi mama. Galiausiai ši veikla Modestui tapo įprasta. Pasak jo, tokie konkursai yra labai didelė investicija į save, nes padeda nugalėti viešojo kalbėjimo, lyderystės ir kitas baimes. Šiemet Modestas su stendiniu pranešimu „Acetobacteraceae šeimos bakterijos, gaminančios biopolimerus“ atstovavo Lietuvai Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse Briuselyje, kur laimėjo specialųjį „Bio-basedindustries“ prizą – kelionę į Belgijoje ir Prancūzijoje esančias specialaus prizo steigėjo įmones. Iš viso šiame konkurse dalyvavo 37 šalių jaunieji mokslininkai ne tik iš ES valstybių, bet ir iš JAV, Pietų Korėjos, Kinijos. „Iš pradžių norėjau gaminti audinį iš celiuliozės, kuris galėtų pakeisti plastikus

4

gia prie celiuliozės ir švyti ultravioletinėje šviesoje. Po kelių dienų išvydau pokyčius: suskilinėjusį agarą, terpės skaidrumą, švytėjimą utravioletinėje šviesoje. Pagal „Blankophor“ metodą tai reikštų, kad ten gyvena bakterijos, gaminančios celiuliozę. Tačiau negalima pasikliauti vienu metodu. Papildomai reikėjo atlikti genų sekoskaitą, kuri patvirtino „Blankophor“ metodą“, – paaiškina Modestas. Toliau jis dirbo su Acetobacter genties bakterija, kurią reikėjo priversti sintetinti dar vieną polimerą – polihidroksibutiratą. Šiam procesui buvo reikalingos genų inžinerijos žinios, nes į celiuliozę, sintetinančią Acetobacter, reikėjo įterpti genus, kurie leistų sintetinti dar vieną polimerą.

Modestas sukūrė plazmidę su polihidroksibutirato sintezės genais. Pirmiausia parinko plazmidę, kuri sėkmingai replikuotųsi minėtoje bakterijoje. Po daugybės eksperimentų į tinkamą plazmidę buvo įterpti polihidroksibutirato sintezės genai: „Ir vėliau, liaudiškai tariant, bakteriją „apšaudėme“ plazmide. Paskui bakterijos buvo „išsėtos“ SPECTRUM 2016/2

Iš pradžių norėjau gaminti audinį iš celiuliozės, kuris galėtų pakeisti plastikus ar kitas medžiagas. Mokslinėje literatūroje aptikau polimerą polihidroksibutiratą. Jį ir celiuliozę gamina bakterijos.

Tuomet man kilo idėja sukurti superbakteriją, kuri pati pagamintų šiuos abu polimerus.

Modestas Gudauskas E. Kurausko nuotr.

SPECTRUM 2016/2

„

„

5

pažanga ant skirtingų terpių su dažais „Nile red“. Šie dažai jungiasi su polihidroksibutiratu ir švyti. Taigi metodas pasitvirtino ir įrodo, kad bakterija sintetina polihidroksibutiratą. Taip sukūrėme bakteriją, kuri sintetina abu polimerus.“ Tačiau juos išgauti ir pagaminti plastiką pakeisiančią medžiagą šiuo metu nelengva, nes šių polimerų koncentracija yra labai maža. Nors jaunuolis kol kas neplanuoja tęsti pradėtų tyrimų, tačiau jo sukauptomis žiniomis jau gali pasinaudoti kiti mokslininkai, dirbantys su celiuliozę gaminančia bakterija. Studentas patvirtino „Blankophor“ metodą, taip pat numatė mokslininkų laukiančius iššūkius.

Nors, kaip teigia Modestas, jo pasiūlytas inovatyvus metodas yra brangus, tad pramonei ne itin patrauklus, tačiau jį patobulinus galima taupyti senkančius gamtos šaltinius. Be to, jaunuolis tiki, kad galbūt ateityje pakeisime savo požiūrį į šiuos išteklius, ir perfrazuoja prieš tris dešimtmečius Saudo Arabijos naftos ministro pasakytą mintį: „Akmens amžius pasibaigė ne dėl akmens stokos. Taigi ir naftos amžius baigsis ne dėl to, kad baigsis nafta.“ „Grožio“ sąvoka tinka ne tik menui, bet ir mokslui Rūta, prisimink, kaip, kada ir kodėl susidomėjai mokslu?

Pirmiausia reikėtų pagalvoti, kaip suprantame „mokslo“ sąvoką. Bendrine prasme mokslas objektyviai analizuoja, tiria tikrovę. Greičiausiai tai daugeliui sukelia kiek sterilius, statiškus, neapčiuopiamus, tačiau kasdienybėje dažnai aptinkamus vaizdinius: objektyviai įrodytų faktų gausą ir dar didesnę kylančių klausimų virtinę.

Tad vienaip ar kitaip mokslas yra neišvengiamas pakeleivis mūsų gyvenime. Tik kiekvieno santykis su mokslu savitas.

Sutikite, kad daugelis intuityviai susiduria su mokslu, tirdamas savą tikrovę vaikystėje: juk objektyviai patyrėme, ką reiškia liestis prie karštų objektų, o dažnam knietėjo suprasti, kodėl dangus yra būtent mėlynas. Įvairių klausimų, susijusių su „tikrovės tyrinėjimu“, man kilo jau nuo mažų dienų. Tačiau toks santykis su mokslu yra gana tolimas, kiek šališkas, kiek jausmiškas. Tikrasis domėjimasis grynuoju mokslu prasidėjo daugiau nei prieš metus, kai atsirado poreikis suprasti pasaulį per objektyvių žinių prizmę. Tai nėra lengva,

6

nes reikalauja kritiškumo, bazinių žinių ir įgūdžių atskirti objektyvias tiesas nuo subjektyvių. Pirmieji žingsniai laboratorijoje ir Vilniaus universitete šį santykį grynina dar labiau.

Kuo mokslas sužavėjo ir tebežavi?

Pažinimas – tai galimybė ne tik suprasti procesų veikimo principus, bet ir pastebėti jų subtilų tobulumą, tikslingumą. Tad daugiausia mokslas mane žavi dėl pažinimo proceso, galimybės prisiliesti prie gamtos slėpiningumų, kitaip tariant, dėl galimybės tirti ir suprasti. Kiek vėliau atkeliavo samprata apie objektyviojo, grynojo mokslo grožį. Pagalvokite apie pasaulinę mokslininkų bendruomenę – jie kalbasi bendrine mokslo kalba, ieškodami objektyvaus problemos sprendimo būdo, siekdami pagerinti mūsų kasdienybę. Mokslininkas – tai lyg laidininkas tarp dabarties ir metadabarties. Šis kiek mistifikuotas grynojo mokslo elementas sukelia bene didžiausią pagavą.

Ar esi pasiryžusi eiti mokslo keliu?

Taip, savo ateitį sieju su mokslo veikla. Jaučiu itin didelį norą tapti specialiste, turinčia glaudų ir profesionalų ryšį su grynuoju mokslu. Toks tikslas visų pirma reikalauja tinkamo ir specializuoto universitetinio išsilavinimo. Šiemet įstojusi į Vilniaus universitetą pradėjau judėti užsibrėžtų tikslų link. Mokslo ir gamtos pasaulio paslapčių grožis įkvepia ne tik ryžto, bet ir nuoširdaus atsidavimo viso gyvenimo kelionei mokslininko kailyje.

Viename interviu aptikau, kad mokslas ir menas visada buvo tavieji palydovai.

Kaip tai pasireiškia?

Kiek moksle yra meno ir kiek mokslo mene? Mokslo menas – tai jo preciziškumas, perfekcija, sistemų tapatystė, problemų sudėtingumas, subtilumas, dar sudėtingesni atsakymai. Mokslas ir menas dažnai kraštutiniškai atskiriami, bet iš tiesų yra savitai panašūs, nes abu tiria ir analizuoja. Nors mokslas yra objektyvus tikrovės pažinimas, supratimas, o menas – subjektyvaus, asmeninio potyrio įkvėptas produktas, tačiau susiejus šiuos dalykus tikrovės tyrimas gali įgauti visai kitokį formatą. Tačiau tokia mokslo ir meno sinergija, manau, dažniausiai egzistuoja vidiniame pasaulyje. Manasis atvejis būtent toks.

Mokslo keliamuose ir sprendžiamuose

klausimuose įžvelgiu subtilumą, didingumą, kurie veda į jausminę pagavą. Gamtoje ne vienas įžvelgiame meną, grožį, tad kaip mokslas, apibūdindamas to grožio esminius principus, galėtų neturėti meno elemento?

Kodėl pasirinkai studijuoti molekulinę biologiją?

Molekulinė biologija – tai pirmasis žingsnis užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Tiesa, neketinu rinktis šio kelio, mane ypač traukia virusologija. Vyliausi, kad molekulinės biologijos studijų programa padės tikslingai įsigilinti į gamtos pasaulį molekuliniu lygmeniu, pamatyti platesnį gamtos mokslų paveikslą. Ši programa kaip tik tai ir suteikia. Mėgstu sakyti, kad sudėtingas sistemas galima suprasti tik įsigilinus į jų gilesniuosius lygmenis. Manau, molekulinė biologija siūlo tokią galimybę ir platų specializacijos pasirinkimo spektrą.

Gal galėtum plačiau pristatyti savo darbą „Naujos kartos antimikrobiniu aktyvumu pasižyminčių tvarsčių kūrimas: bakteriofagų terapijos taikymas lėtinių žaizdų gydymui in vitro“? Už jį ES jaunųjų mokslininkų konkurse buvai įvertinta specialiu „EIROforum“ prizu – stažuote Europos molekulinės biologijos laboratorijoje Heidelberge.

Idėja aplankė kryptingai ir nuosekliai dirbant su bakteriofagais. Šie virusai mane sužavėjo subtilumu, perspektyviu taikymu medicinoje. Koncepcija siūlo efektyvų problemos sprendimo būdą, yra palyginti lengvai realizuojama ir novatoriška, o virusų imobilizavimo ant tvarsčio paviršiaus metodas yra gana paprastas ir nebrangus.

Tyrimo rezultatai atspindi efektyvų bakteriofagų terapijos pritaikymą gydant lėtines žaizdas in vitro ir pademonstruoja šios terapijos galimą našų pritaikomumą infekcinėms ligoms gydyti. Siekiu atkreipti dėmesį, kad bakteriofagų terapija gali padėti sumažinti augantį bakterijų atsparumą antibiotikams, efektyvių priemonių prieš bioplėveles sudarančias bakterijas stygių. Kadangi lėtinių žaizdų, nudegimų gydymą ypač apsunkina į bioplėveles spiečiantys mikroorganizmai, naujos kartos tvarsčio idėja galėtų būti nesunkiai pritaikyta praktikoje. Tai padėtų labiausiai kenčiantiesiems dėl itin sudėtingos ir dažnai neprognozuojamos gydymo eigos.

SPECTRUM 2016/2

Daugelis intuityviai susiduria su mokslu, tirdamas savą tikrovę vaikystėje: juk objektyviai patyrėme, ką reiškia liestis prie karštų objektų, o dažnam knietėjo suprasti, kodėl dangus yra būtent mėlynas. Įvairių klausimų, susijusių su „tikrovės tyrinėjimu“, man kilo jau nuo mažų dienų.

Rūta Prakapaitė E. Kurausko nuotr.

SPECTRUM 2016/2

„

„

7

tyrinėjimai

Kodėl gydytis nėra lengva?

Dr. Olga Zamalijeva Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedra

Lėtinė liga sergančiam žmogui tampa iššūkiu. Tenka prisitaikyti prie daugelio su gydymu susijusių pokyčių. Nors sveikimo priemonės būna moksliškai pagrįstos ir skirtos pagerinti sergančių žmonių sveikatai, jie nelabai laikosi gydymo rekomendacijų. Įvairių sričių mokslininkai bando įminti mįslę, kodėl taip yra.

E. Kurausko nuotr.

8

SPECTRUM 2016/2

Beveik pusė sergančių asmenų nepaiso gydymo rekomendacijų I Lėtinė liga ja sergančiam žmogui tampa iššūkiu dėl daugelio priežasčių: pablogėja savijauta, kankina nerimas dėl ateities, kartais aplanko arba nuolat lydi nevilties jausmas ir mirties baimė.

Be to, tenka prisitaikyti prie daugelio pokyčių ir apribojimų gyvenime, susijusių su gydymu. Dažniausiai reikia reguliariai ir tiksliomis dozėmis vartoti gydytojo paskirtus medikamentus, rekomenduojama dažniau, nei prieš tai buvo įprasta, lankytis pas gydytoją ir pačiam nuolatos stebėti savo sveikatos būklę. Daugeliu atvejų tenka keisti įprastą mitybą, daugiau laiko skirti fiziniams pratimams arba nuolat daryti specialią mankštą ir galiausiai atsisveikinti su žalingais įpročiais. Šios priemonės yra moksliškai pagrįstos ir skirtos tam, kad pagerintų sergančio asmens sveikatą ir ilgiau palaikytų kiek įmanoma geresnę sveikatos būklę, o tai savo ruožtu leistų asmeniui, nepaisant lėtinės ligos, mėgautis gyvenimu.

Pasaulio sveikatos organizacija 2003 m. atliko išsamią esamos padėties analizę ir paskelbė rezultatus: išsivysčiusiose šalyse vidutiniškai vos 50 procentų lėtinėmis ligomis sergančių asmenų paiso visų gydymo rekomendacijų. Net ir po trylikos metų vis dar negalime pasakyti, kad situacija reikšmingai pagerėjo.

Mokslininkai bando įminti mįslę i Daugybė mokslinių tyrimų sako, kad gydymo rekomendacijų laikymasis leidžia pasiekti teigiamus rezultatus. Tačiau net ir patys veiksmingiausi gydymo metodai neturės norimų rezultatų vien todėl, kad sergantis žmogus jų nepaiso. Todėl gydymo nurodymų nesilaikymo mastai kelia didžiulį susirūpinimą sveikatos priežiūros specialistams. Gal kai kam iš pirmo žvilgsnio pasirodys, kad į tai galima tiesiog numoti ranka – jei kas nors nesigydo, tai jo asmeninis reikalas. Tačiau prastai kontroliuojamų ligų padariniai, tokie kaip išvengtinos komplikacijos ir anksčiau prarastas darbingumas, tampa reikšmingi ne tik pačiam žmogui – tai ir papildoma našta sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos sritims. Šios priežastys įvairių sričių mokslininkus skatina ieškoti būdų, kaip įminti gydymo rekomendacijų nesilaikymo mįslę.

Pirmiausia tyrėjai bandė išsiaiškinti, ar gydymo rekomendacijų nepaisantys asmeSPECTRUM 2016/2

nys pasižymi specifinėmis charakteristikomis, pavyzdžiui, yra mažiau išsilavinę, gyvena atokiau nuo didžiųjų miestų arba turi mažas pajamas. Deja, ieškant atsakymo į šį klausimą buvo gauti prieštaringi rezultatai. Pastebėta, kad visai neraštingi asmenys rečiau laikosi gydymo rekomendacijų, tačiau neraštingumo problema yra greičiau išimtis ir tikrai negalėtų paaiškinti gydymo nurodymų nesilaikymo mastų. Esant išplėtotam sveikatos priežiūros paslaugų tinklui gyvenimas atokiose vietovėse nebėra reikšminga kliūtis. Asmens pajamos yra svarbios tuo atveju, kai sveikatos priežiūros paslaugų nekompensuoja valstybė, o tai aktualu toli gražu ne visose šalyse. Taigi nustatyti, kokios sergančių asmenų grupės nesilaiko gydymo rekomendacijų, tyrėjams nepavyko.

Nemažai dėmesio šiam reiškiniui pastaruoju metu skiria sveikatos psichologai, kurie bando nagrinėti su gydymo nurodymų laikymusi susijusį elgesį iš sergančio asmens pozicijos. Žmogaus elgesys yra sudėtingas, jį lemia įvairiausi tiek biologiniai, tiek socialiniai, tiek psichologiniai veiksniai ir motyvai. Labai retai galime nedvejodami pasakyti, kad asmuo būtent taip pasielgė dėl kokios nors vienos aiškios priežasties.

Tačiau apibendrindami Lietuvoje ir pasaulyje atliekamus sergančių žmonių elgesio tyrimus galime bandyti išskirti pagrindinius daugumai situacijų tinkančius elgesio veiksnius.

Liga ir gydymas sergančio žmogaus akimis i Norint suprasti, kodėl ne visuomet laikomasi gydymo rekomendacijų, svarbu atsižvelgti į tai, kaip sergantis žmogus suvokia savo lėtinę ligą.

Savo ypatumais skiriasi ne tik pačios lėtinės ligos, bet ir žmonės, kurie gali turėti individualų savo ligos supratimą. sergančio žmogaus požiūriu tam tikra liga gali būti vertinama keliais aspektais ir vienas iš jų – ar liga yra pavojinga. Vienu iš kraštutinumų gali būti vėžiniai susirgimai arba sunkios širdies ir kraujagyslių ligos, kurias dauguma laiko vienomis rimčiausių ir keliančių didžiausią riziką sveikatai ar net gyvybei – jomis susirgus, tikėtina, bus imamasi visų įmanomų ir neįmanomų priemonių. Kita vertus, lėtinis rinitas (sloga) kelia diskomfortą, bet vargu ar dauguma šią ligą vertintų kaip pavojingą gyvybei, tad ir į tai, ką rekomenduoja sveikatos priežiūros

specialistai, gali žiūrėti atlaidžiau. Sergančiam žmogui sunkiau teisingai įvertinti ligą tais atvejais, kai jos eiga būna besimptomė, kaip neretai pasitaiko cukrinio diabeto arba arterinės hipertenzijos atvejais. Nepaisant sveikatos priežiūros specialistų perspėjimų, tokios ligos sergantiems žmonėms gali atrodyti kaip mažiau rimtas sveikatos sutrikimas ir dėl to gydymo rekomendacijų bus laikomasi ne taip griežtai.

Kitas ne mažiau svarbus ir dažnai minimas ligos suvokimo aspektas yra sergančio žmogaus įsivaizdavimas apie tai, kiek laiko truks jo liga. Vieni pripažįsta, kad su liga reikės kovoti metų metus, o gal – visą gyvenimą, ir atitinkamai koreguoja savo elgesį.

Kitiems gali atrodyti, kad tai trumpalaikis sveikatos sutrikimas, kuris praeis arba yra pagydomas. Tokie asmens įsitikinimai didina riziką, kad po kurio laiko, ypač pagerėjus sveikatos būklei, gydymas bus nutrauktas, nes atrodys, kad jo tiesiog nebereikia.

Be požiūrio į ligą, didžiulę reikšmę turi ir požiūris į patį gydymą. Paprastai žmonės daro tai, kas jiems palanku – tai galioja ir gydymo nurodymų laikymosi atveju. Jei žmogui atrodo, kad reguliariai vartodamas vaistus jis gyvens ilgiau, laikydamasis dietos ir sportuodamas jausis geriau, o profilaktiniai sveikatos patikrinimai užkirs kelią komplikacijoms ar naujoms ligoms vos pasirodžius pirmiems jų požymiams, tuomet galime tikėtis, kad jis laikysis gydymo rekomendacijų. Gydymo rezultatui priskiriami lūkesčiai neprivalo būti tiesiogiai susiję su sveikata, pavyzdžiui, žmogus gali tikėtis, kad jei gydysis, galės pamatyti anūko ar anūkės vestuves. Tai tyrėjams leidžia daryti prielaidą, kad tie sergantys asmenys, kurie gydymo nurodymų nesilaiko arba laikosi tik iš dalies, tiesiog nemato rekomenduojamų priemonių naudos ir greičiausiai nežino, kiek paskirtas gydymas yra efektyvus. sergančiam žmogui svarbu ne tik nauda sau, bet ir kliūtys i Jeigu viskas būtų taip paprasta, žinių spragą būtų galima užpildyti pasitelkus sergantiems asmenims skirtas edukacines programas. Tačiau tokių programų efektyvumą vertinantys tyrimai dažnai rodo menką ir trumpalaikį poveikį sergančio asmens elgesiui (pavyzdžiui, S. van Dulmen et al., 2007). Ar tai reiškia, kad sergančių žmonių švietimas yra tik laiko ir pinigų švaistymas? Labai tikėtina, kad rengiant ir vykdant

9

tyrinėjimai šias edukacines programas daugiausia laiko ir dėmesio skiriama supažindinimui su liga ir gydymui, pažymint jo naudą. Žinios, kodėl reikia gydymo ir koks numatomas jo rezultatas, neabejotinai vertingos, tačiau svarbu nepamiršti ir kitos svarstyklių pusės – tai gydymosi metu iškylančios arba gydymo rekomendacijoms vykdyti trukdančios kliūtys. Galima prognozuoti sergančiam žmogui gerą ir atitinkantį jo lūkesčius rezultatą, tačiau jeigu šiam rezultatui pasiekti reikės nepakeliamai daug pastangų arba pats procesas bus pernelyg sudėtingas ir nemalonus, numatoma nauda, kuri neretai būna mažiau akivaizdi arba išryškėja tik po ilgesnio laiko, tiesiog nublanksta. Žinoma, norint pasiekti rezultatą, dažniausiai reikia įdėti pastangų ir įveikti kliūtis.

Kiekvienas pasiekimas turi savo kainą – tai puikiai supranta ir sergantys asmenys. Minėtos kliūtys nebūtinai turi būti realios arba tokios, su kuriomis sergančiam asmeniui tiesiogiai teko susidurti. Savo straipsnyje L. Rosenbaum (2015) rašo, kad net numatomas šalutinis medikamentų poveikis gali lemti nereguliarų paskirtų vaistų vartojimą.

Sergantis žmogus, vien perskaitęs informaciją, kad tam tikras nemalonus šalutinis poveikis gali pasireikšti vienam iš 10 000 asmenų, gali net nepradėti vartoti vaistų arba vartoti mažesnę nei paskirtą dozę, norėdamas sumažinti šalutinio poveikio atsiradimo riziką. Sveikas maistas gali atrodyti neskanus, jo paruošimas – sudėtingas, o saldžiam ir riebiam tortui kartais tiesiog neįmanoma atsispirti. Tuo tarpu narystė sporto klube nemažai kainuoja, iki lauko treniruoklių toli eiti, ir apskritai, fiziniai pratimai alina arba būna skausmingi, o apsilankymas pas gydytoją vargina, nes dažnai tenka laukti didelėse

eilėse. Šis kliūčių sąrašas tikrai negalutinis – kiekvienas galėtų sugalvoti savąjį (pavyzdžiui, kodėl kas rytą nedarote mankštos?).

Matome, kad sergančio žmogaus elgesiui svarbi ne tik suvokta nauda sau, bet ir kliūtys. Jis pasveria „už“ ir „prieš“ ir galiausiai priima sprendimą. Tais atvejais, kai gaunama nauda bus svaresnė nei įdėtos pastangos, didėja tikimybė, kad jis stengsis griežčiau laikytis gydymo rekomendacijų.

Tačiau tuomet, kai asmuo supranta gydymo naudą ir būtinumą, bet kliūtys atrodo neįveikiamos arba viršijančios numatomą teigiamą rezultatą, tikimybė, kad jis imsis sveikatą palaikančių veiksmų, mažėja. Deja, daugumos gydymui iškylančių kliūčių neįmanoma pašalinti. Bandyti nuslėpti informaciją arba įtikinėti žmogų, kad neteks susidurti su sunkumais, taip pat ne išeitis.

Tačiau kliūtis galima iš anksto numatyti, kuo geriau joms pasiruošti ir parengti planą, kaip su jomis tvarkytis.

Sergančio žmogaus elgesį lemia ne vien jo įsitikinimai. Kiekvieno iš mūsų elgesiui reikšmės turi dar ir aplinkiniai asmenys.

Nagrinėjant su sveikata susijusį elgesį pravartu pasitelkti ir socialinės psichologijos dėsningumus. Neretai sprendimus priimame atsižvelgdami į tai, ką apie tai pagalvotų sutuoktinis / sutuoktinė, geriausias draugas ar net kolegos darbe (jei mes bent kiek vertiname jų nuomonę). Panašiai kaip paaugliai, kurie raginami bendraamžių kartais pabėga iš pamokų, taip ir sergantis žmogus dėl jam svarbių asmenų lūkesčių jaučia savotišką socialinį spaudimą atitinkamai elgtis. Šis spaudimas priklausomai nuo jo pobūdžio gali turėti dvejopą poveikį. Jeigu sergantis asmuo jaučia, kad šeima, draugai ar kiti artimieji pritaria ir palaiko griežtą

gydymo rekomendacijų vykdymą, jis, nenorėdamas nuvilti jam svarbių žmonių arba būti jų nuvertintas, stengsis atitinkamai elgtis. Tai rodo, kad sergančio asmens artimieji gali prisidėti prie sveikatai palankios aplinkos kūrimo ir taip padėti jam pasiekti kiek įmanoma geresnių gydymo rezultatų.

Tai, kas gali būti keičiama – turi būti keičiama i Mokslininkai daro išvadą, kad sergančio žmogaus įsitikinimai, susiję su jo liga ir gydymu, taip pat artimųjų nuomonė ir palaikymas gali būti keičiami. Būtent į keičiamus veiksnius turi būti orientuotos tinkamą gydymo rekomendacijų laikymąsi skatinančios poveikio priemonės. Be to, kadangi sergantiems žmonėms skirtų edukacinių programų poveikis dažniausiai būna trumpalaikis, šios programos turėtų būti siūlomos ne tik neseniai susirgusiems asmenims, bet reguliariai kartojamos ir sergantiems ilgesnį laiką. O siekiant padidinti minėtų programų veiksmingumą, be įprastos informacijos apie ligą ir gydymą, reikia aptarti galimas kliūtis, išsklaidyti su gydymu susijusius mitus, padėti žmogui sudaryti individualų priemonių įgyvendinimo ir kylančių sunkumų įveikos planą.

Gali būti kuriamos panašia liga sergančių asmenų savitarpio pagalbos grupės, kur jie kartu su kitais, prižiūrimi specialistų, galėtų aptarti gydymo proceso sunkumus ir gauti „bendražygių“ patarimus. Galiausiai, turint omeny artimųjų svarbą, tais atvejais, kai dėl pernelyg didelių sąnaudų nėra galimybės vykdyti programų, specialiai skirtų sergančio asmens šeimai, reikėtų sudaryti galimybę artimiesiems dalyvauti edukacinėse programose kartu su juo.

Why is it not easy to adhere to treatment?

Lack of adherence to treatment regimen may not only have disastrous consequences on patient’s health, but also impose challenges on healthcare and social security systems.

Health psychologists studying this phenomenon state that in order to understand the origins of this behaviour, it should be analysed from patient’s perspective. Summing up various studies conducted in Lithuania and worldwide it is reasonable to state, that

10

greater perceived health risk related to the illness as well as beliefs about longer illness duration are usually indicative of more preferable levels of adherence to treatment regimen. Moreover, decisions whether to adhere to suggested treatment are oftentimes based not only on expected benefits of the treatment, but possible drawbacks and needed effort are also taken into account. Therefore, patient is more likely to adhere to the treat-

ment when the pros outweigh the cons and vice versa. Finally, it has been established that perceived favourable expectations on behalf of patient’s family and close friends may be a helpful tool to help maintain required levels of adherence to treatment regimen. Needless to say, that educational interventions that otherwise proved to be lacking long-term efficiency should be adjusted in accordance to recent empirical findings.

SPECTRUM 2016/2

tyrinėjimai

Natūralius organus keis dirbtiniai S. Leckart, Popular Science, 2013 nuotr.

Dr. Daiva Baltriukienė, dr. Virginija Bukelskienė, gyvybės mokslų centras

Vis daugiau žmonių pasaulyje gyvena su svetimais inkstais, ragenomis, širdimis, plaučiais, kepenimis ar kitais transplantuotais organais bei audiniais. Žmonių, kuriems reikia persodinti vieną ar kitą organą, skaičius nemažėja ir nepakanka donorų, galinčių paaukoti organus ligoniui. Šiandien, plėtojantis naujoms technologijoms, mokslininkai vis drąsiau kalba apie dirbtinių biologinių audinių ar net organų kūrimą.

Ar galima 3D spausdintuvu sukurti dirbtinį organą? Tai tiria dr. A. Atalos ir dr. J. J. Yoo (Veik Foresto universiteto Regeneracinės medicinos institutas, JAV) vadovaujamos mokslininkų grupės

Audinių inžinerijos iššūkiai i Augantys praktinės medicinos poreikiai ir sparti ląstelės, molekulinės biologijos, medžiagų bei inžinerijos mokslų plėtra sudarė puikias sąlygas susiformuoti naujai tarpdalykinei sričiai – audinių inžinerijai. Pagrindinis jos tikslas – konstruoti audinius, organus arba jų dalis, naudojant dirbtinius karkasus ir individualaus paciento organizmo (autologines) ląsteles. Iki šiol regėjome sparčią pažangą biomedžiagų kūrimo, bioreaktorių projektavimo ar kamieninių ląstelių savybių tyrimų srityse. Tačiau, norint sukurti gamtai artimą audinį, svarbu parinkti tinkamas biosutaikomas medžiagas (natūralias ar dirbtines) ir ląstelių šaltinį, įvertinti jų augimo ir diferenciacijos ant karkasų galimybes, angiogeninių, augimo ir diferenciacijos veiksnių svarbą.

SPECTRUM 2016/2

Audinių inžinerija, kaip ir kiekvienas pasiekimas ar nauja technologija, susiduria su daugybe iššūkių. Pirmiausia svarbu užtikrinti dirbtinio audinio funkcionalumą tolesnėje ateityje – išsiaiškinti, kaip toks dirbtinis audinys veiks po dešimt, dvidešimt ar daugiau metų: ar jis išlaikys savo savybes, ar jo ląstelės išliks gyvybingos, ar nesikeis jų savybės ir t. t. Audinio konstravimas dirbtinėje aplinkoje – bioreaktoriuose – neužtikrina tikslios ląstelės vietos, o sudėtingi audiniai paprastai dar yra sudaryti iš kelių ir keliolikos skirtingų rūšių ląstelių, kurios atlieka specializuotas funkcijas. Todėl, konstruojant dirbtinius audinius, svarbu užtikrinti tinkamą šių ląstelių vietą. Tai – daug pastangų reikalaujantis, lėtas, brangus ir kol kas neautomatizuotas audinio surinkimo procesas.

VU Gyvybės mokslų centro, Lazerinių tyrimų centro ir Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkai, bendradarbiaudami su Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro gydytojais ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkais, jau keleri metai dirba šia linkme. Mokslininkai įgyvendina Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Nacionalinės mokslo programos „Sveikas senėjimas“ projektą „Minkštųjų audinių inžinerija: nuo ląstelės iki dirbtinio audinio“, kurio tikslas – sukurti dirbtinio bioaudinio formavimo strategiją minkštųjų audinių regeneracijai.

Dirbtinio audinio konstravimas i Kaip pradėti konstruoti dirbtinį audinį? Pirmiausia reikia parinkti optimalų ląstelių šaltinį. Ląstelė – unikalus darinys,

11

tyrinėjimai

1 pav. Kokultūroje auginamų endotelinių ląstelių pirmtakių (raudonos, dažytos PKH26 dažais) ir kamieninių miogeninių ląstelių (žalios, dažytos PKH67 dažais) formuojami kraujagyslėms būdingi vamzdeliai. Ląstelės, nudažytos vitaliniais dažais, augintos ant specialaus baltymų mišinio Matrigel® ir analizuotos fluorescentiniu mikroskopu.

savo forma prisitaikantis prie paviršiaus reljefo. Mėgintuvėlyje jos paprastai auga ant plokščio paviršiaus, todėl įgauna gana plokščią, ištemptą formą, tačiau audinyje jau sąveikauja kelių rūšių ląstelės. Jos kartu su užląsteline aplinka palaiko erdvinę struktūrą ir ląstelėms įprastą 3D orientaciją. Audinių inžinerijos tikslams mokslininkai dažniau renkasi suaugusio organizmo nepilnos diferenciacijos ląsteles. Vilniaus universiteto Biochemijos instituto mokslininkai kuria kokultūrą, sudarytą iš kelių ląstelių rūšių ir artimą audinio fiziologinei sandarai (1 pav.). Vėliau bus tiriama gautos kokultūros sąveika su užląsteline aplinka.

Kas yra užląstelinė aplinka, kuri suteikia ląstelėms erdvinę orientaciją? Organizme šią ląstelę supančią aplinką sudaro sudėtingas hidratuotas polimerinis gelis, sudarytas iš: fiziologiškai imobilizuotų baltymų, susijungusių į fibrilinį tinklą, kuris užtikrina maisto medžiagų ir metabolitų apykaitą; „tirpių“ signalinių molekulių (augimo veiksnių, chemokinų ir citokinų); membraninių baltymų, užtikrinančių tarpląstelinę sąveiką. Iš užląstelinės aplinkos ląstelės gauna informaciją, kuri valdo vyksmus ląstelių viduje, iš jos patenka maisto medžiagos, į ją išmetamos medžiagos, kurias pagamino ląstelės. Visa ši artimiausia išorinė ląstelių aplinka, prasidedanti už plazminės mem-

12

branos, vadinama tarpląsteliniu užpildu.

Todėl audiniuose ląstelės nuolat sąveikauja su kitomis ląstelėmis ir su tarpląsteliniu užpildu. Net tos ląstelės, kurios nesudaro kietų audinių (pavyzdžiui, kraujo ląstelės), taip pat savitai sąveikauja su kitomis ir tarpląsteliniu užpildu. Ši ląstelių sąveika valdo įvairius vyksmus: ląstelių migraciją, augimą, diferenciaciją. Nuo jų priklauso audinių ir organų trimatė struktūra, kuri susidaro gemalo vystymosi metu.

Dirbtiniame audinyje tarpląstelinį užpildą atstoja karkasas, kuris ir turi garantuoti audiniui būdingą formą, struktūrą. Jis turi tikti ląstelių auginimui ir dauginimuisi, užtikrinti tarpląstelinio užpildo formavimąsi, signalo perdavimą, augimo veiksnių ir kitų medžiagų patekimą. Karkasas turi būti nekenksmingas organizmui ir nesukelti imuninio atsako, lemiančio implantuoto dirbtinio audinio atmetimą. Taigi medžiagos, skirtos karkasų gamybai, turi būti biologiškai suderinamos ir lemti topografiniu bei mechaniniu požiūriu taikininiam organui priderintos ląstelių augimo mikroaplinkos suformavimą. Tokioms medžiagoms dar būtinas farmakologinis inertiškumas ir porėtumas, reikalingas maisto medžiagų, skirtų augančioms ląstelėms, pralaidumui. Taip pat šios medžiagos turi būti lengvai formuojamos suteikiant joms tinkamą struk-

tūrą, kuri užtikrintų optimalų auginamų ląstelių išsidėstymą. Jos turi būti stabilios, nekancerogeninės, lengvai sterilizuojamos, ekonomiškos ir lengvai pagaminamos. Gali būti pageidaujama, kad pagaminti ląstelių karkasai organizme iš lėto degraduotų, palikdami egzistuoti tik ant jų užaugusias ląsteles ir ląstelių suformuotą tarpląstelinį užpildą.

Viena iš šiuos reikalavimus atitinkančių medžiagų yra elastingas, mechaniškai atsparus elastomeras polidimetilksiloksanas (PDMS). Jis pasižymi geru biosuderinamumu (2 pav.), pralaidumu deguoniui, mažu paviršiniu įtempiu, cheminiu inertiškumu, lankstumu, fiziniu atsparumu. Tačiau platesnį PDMS naudojimą audiniams konstruoti kol kas riboja jo mažas mechaninis atsparumas. Šią problemą bando spręsti Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto mokslininkai. Tyrėjai, chemiškai modifikuodami, t. y. keisdami PDMS susiuvimo tankį, bando padidinti elastomero mechaninį atsparumą.

Mokslininkai renkasi naujus būdus ir technologijas i PDMS pasižymi ne tik mažu mechaniniu stabilumu, bet ir yra gana sudėtingai struktūrizuojamas. Kol kas tai gali daryti brangios lazerinės sistemos. Tačiau jų našumas audinių inžinerijos tikslams per mažas, o kaina – per didelė. Alternatyva lazerinėms sistemoms galėtų būti 3D spausdinimas. Ši technologija leidžia greitai gaminti reikiamos formos karkasus, netgi individualiai kiekvienam pacientui. Pavyzdžiui, esant dideliam žandikaulio defektui, 3D spausdintuvu iš biosuderinamos medžiagos būtų galima suformuoti defektą atitinkantį kietą karkasą, jį apauginti paciento kamieninėmis ląstelėmis. Tokį darinį chirurgas implantuotų į pažeidimo vietą ir po gijimo laikotarpio žandikaulis bei veido kontūrai būtų atkurti.

Todėl mokslininkai renkasi naują būdą – sujungti lanksčias fotostruktūrinamas medžiagas su 3D spausdinimo technologija.

Tai leistų pigiai ir greitai formuoti karkasus biomedicinos poreikiams.

Tikimasi, kad tyrimų rezultatai ne tik bus svarbūs ateities gydymo strategijoms kurti, bet ir pagerins jau esamas metodikas. Naujomis technologijomis domisi medikai, ypač – širdies chirurgai. Jie tikisi, kad naudojant autologinėmis ląstelėmis padengtą dirbtinio perikardo struktūrą, artimą natūraliam audiniui, susidarys mažiau pooperacinių sąaugų ir sumažės pakartotinių operacijų rizika.

SPECTRUM 2016/2

A

B

C

D

2 pav. Žiurkės audinių, į kuriuos implantuotas nestruktūrizuotas PDMS su endotelio ląstelėmis, histologiniai vaizdai, įrodantys PDMS karkaso biosuderinamumą: a) preparatas dažytas hematoksilinu ir eozinu (H&E), rodyklėmis parodyta implanto „guolio“ vieta; b) nedažyto preparato vaizdas, gautas fluorescenciniu mikroskopu: švyti ant implanto užaugintos ir PKH26 dažais pažymėtos ląstelės, rodyklėmis parodyta implanto „guolio“ vieta; c) H&E dažytas preparatas: nuo karkaso nutolęs laukas, rodyklėmis pažymėtos nebrandžios, implantuotos endotelio kilmės ląstelės; d) nedažyto histologinio preparato, paruošto iš to paties nuo karkaso nutolusio audinio, vaizdas, gautas fluorescenciniu mikroskopu: rausvai švyti endotelio kilmės su karkasu implantuotos ląstelės, dažytos PKH26 dažais.

SPECTRUM 2016/2

Žmonija ilgus amžius bandė surasti būdą, kaip pakeisti pažeistus žmogaus organus ar audinius, tačiau tik XX a. šias pastangas lydėjo sėkmė – 1953 m. JAV atlikta pirmoji sėkminga inksto transplantacija, 1967 m. Christianas Bernardas Pietų Afrikos Respublikoje sėkmingai persodino širdį. Šie darbai buvo reikšmingiausi praėjusio amžiaus medicinos laimėjimai, lėmę jos pažangą.

13

tyrinėjimai

Kur Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Dr. Tomas Čelkis, Istorijos fakulteto Senovės ir viduramžių istorijos katedra

Rašytiniai šaltiniai kalba apie LDK istorinį kraštovaizdį, bet daug ir nutyli. O vizualūs kartografiniai dokumentai ne tik kalba, bet ir parodo LDK urbanistinę panoramą bei pastatų architektūrą. Visa tai skatina pasakoti apie gyvenimą senojoje Lietuvoje.

Kartografiniai dokumentai – LDK urbanistikos istorijos šaltiniai i Miestų senamiesčiai, dvarvietės ir jų griuvėsiai – tai mums pažįstami istorijos šaltiniai. Iš LDK laikų daugiausia išliko mūro pastatų, o medinių – vienas kitas. Vyravo medinės kaimo tipo gyvenvietės, tą liudija XVI– XVIII a. jų aprašymai. Šie dokumentai ir tyrėjų vaizduotė leidžia rekonstruoti LDK urbanistinį paveikslą, nors ir sudėtinga nusakyti sodybų išsidėstymo ir dvarų kompleksų visumą. Dėl to itin aktualūs lokalių teritorijų XVI–XIX a. žemėlapiai ir

1779 m. Vilniaus–Kauno kelio žemėlapio fragmentas: Pažaislio vienuolynas. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA)

14

SPECTRUM 2016/2

žmonės gyveno, meldėsi ir linksminosi? planai, kurie atskleidžia amžininkų pavaizduotą urbanistinę panoramą. Jais remiantis straipsnyje ir aptariama LDK kaimo tipo gyvenviečių struktūra.

Kartografinių dokumentų atsiradimą lėmė praktika. XVI a. LDK susiklostė rašytinių dokumentų vertės samprata. Jie juridiškai įtvirtindavo nekilnojamojo turto nuosavybę, o šalia jų ėmė rastis kartografiniai brėžiniai, papildomai dokumentuojantys turtą. XVIII a. LDK, bręstant moderniam biurokratiniam aparatui, dokumento vertė tik augo. Kartu daugėjo ir kartografinių dokumentų. Tam įtakos turėjo ir XVI a. įkurtas Vilniaus universitetas bei provincijose steigtos kolegijos, nes daugėjo išsilavinusių specialistų, kurie gebėjo parengti žemėlapius ir pastatų architektūros brėžinius.

1795 m. panaikinus Abiejų Tautų Respubliką, susiklosčiusi dokumentavimo tradicija sulaukė tęstinumo Rusijos imperijoje. Dar ilgai žemės teismuose ir mokyklose dirbo tie patys specialistai, kurie iki tol braižė kartografinius dokumentus. XIX a. Rusijos imperijoje Vakarų Europos pavyzdžiu įsitvirtino nuostata, kad valstybės administracijoje viskas turi būti suskaičiuota ir surašyta į statistikos duomenų lenteles. Taip siekta suvienodinti naujai užimtas teritorijas, jos turėjo būti ne tik statistiškai dokumentuotos, bet ir kartografuotos. Taigi užfiksuota daug urbanistinių realijų, paveldėtų iš LDK laikų, ir formavosi kartografinių šaltinių grupė, kuri vizualiai reprezentuoja LDK teritoriją ir urbanistiką. Šiuos šaltinius siejant su rašytiniais, atsiranda galimybė plačiau kalbėti apie jau išnykusias LDK gyvenvietes.

Krašto urbanistinė panorama i LDK kraštovaizdis buvo miškingas ir pelkėtas. XVI–XVIII a. teritorijas dengė miestai, miesteliai, dvarai, kaimai ir vienkiemiai. Lenkijos istorijos pavyzdys rodo, kad joje XVI a. atsiradusi urbanistinė struktūra su nežymiais pokyčiais išsilaikė iki XIX a. Ši analogija leidžia hipotetiškai teigti, jog panašūs procesai vyko ir LDK, juolab kad XVI a. abi šalys administraciniu požiūriu ėmė panėšėti.

SPECTRUM 2016/2

1690 m. Vilniaus jėzuitų valdų Maišiagaloje žemėlapis. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (VUB RS)

kirą kepyklą, bravorą, ledainę, pirtį. Pirtyje ne tik praustasi, bet ir, jei ji buvo dūminė, rūkyta mėsa. Prie dvaro buvo sodas, daržai, įžuvinta kūdra. Tokį kompleksą dažnai juosė tvora su vartais, pastarieji kartais turėdavo stogelį. O aplink plytėjo dirbami laukai ir pievos.

XVIII a. turtingesni dvarai turėjo daugiau pastatų. LDK laikų realijas menančiame 1801 m. Troškūnų dvaro (Anykčių r., jo vietoje XX a. pradžioje pastatytas kitas) žemėlapyje, be minėtų dvaro komplekso pastatų, priešais pagrindinį namą pažymėta koplyčia, gėlynas, pavėsinė, toliau nuo ūkinių pastatų – mėsos rūkykla. Dvaro komplekso kaita XVIII a. rodo, kad jis panėšėjo į rezidencinį objektą, o kartu ir į kultūrinį centrą.

Provincijos panoramą iliustruoja žemėvaldos dokumentavimo tikslu 1690 m. parengtas Maišiagalos apylinkių žemėlapis, kuriame atsiskleidžia gyvenvietės visuma.

Vaizduoti dvarų kompleksai, malūnai ir smuklės – to meto lokalaus gyvenimo centrai, pažymėti keliai. Sąlygiškai nedidelėje teritorijoje gausu dvarų ir, kaip matyti, jie ne itin nutolę vienas nuo kito.

Dvarų paveikslai: turtingas dvaras – ūkinis centras i Dalis dvarų buvo dideli ir turtingi, dalis – smulkūs. Dvarą sudarydavo pastatų kompleksas, kuris turėdavo net kelis kiemus. Visame dvare būdavo iki kelių dešimčių įvairių pastatų. Išskirtinas dvaro šeimininkų gyvenamasis namas ar net keli, o šalia jo – trobos, kuriose gyveno tarnai ir baudžiauninkai.

Neretai atskirame pastate – povaluše saugoti vertingi dvarininko daiktai, kartais ši saugykla būdavo įrengta dvaro namo bokštelyje. Kiti buvo ūkiniai pastatai: tvartai (skirstyti pagal laikomus gyvulius), kluonas, jauja, daržinė, klėtis, kalvė, rūsys. Taip pat atskiras virtuvės pastatas, joje gamintas maistas žmonėms ir ruošti pašarai gyvuliams, pavyzdžiui, jovalas kiaulėms. Turtingesnis dvaras turėjo ats-

1685 m. Medekšių (Kėdainių r.) dvaro plano fragmentas. VUB RS

Dvaras – gana koncentruotas ūkinis centras, bet šalia jo ne mažiau svarbūs buvo malūnai, neretai taip pat priklausę dvarui, nors kartais juos valdė ir vienuolynai.

Malūnas lygintinas su mūsų laikų fabriku.

Jame ne tik malti miltai, bet ir varytas spiritas, gamintas popierius bei parakas. LDK labiausiai buvo paplitę vandens malūnai, statyti ant užtvankų ir upių, kurių srovė sukdavo vandens ratą, o šis – akmenines girnas.

15

tyrinėjimai

XVIII a. antros pusės Vilniaus bazilijonų Gudžių ir Šumsko dominikonų Kuosinės valdų atribojimo žemėlapio fragmentas: Kuosinės dvaras. VUB RS

1801 m. Troškūnų (Anykščių r.) dvaro žemėlapio fragmentas. VUB RS

LDK nebuvo palankių sąlygų vėjo malūnams funkcionuoti, bet vis dėlto ant kai kurių aukštesnių kalnų jie statyti.

Malūnai buvo vieta, kur iš tolimų apylinkių pakraščių malti grūdų atvykę gyventojai galėdavo sutikti vienas kitą. Čia jie pasidalydavo naujienomis, patirtimi, įvykdydavo kai kuriuos sandėrius.

Amžininkas kitaip pavaizdavo 1690 m.

Karvio dvarą Maišiagaloje (Vilniaus r.).

Jo architektūros konstrukcija rodo, kad tai mūrinis pastatas, dviaukštis su bokštais.

Fasadą puošė platūs laiptai ir namas prilygo rūmams.

Virš dvaro pastato iškilęs vienas bokštelis buvo skiriamasis bruožas. Tai vei-

Dvarininko namas: bokštelis ir dideli langai – prabangos ženklas i Bene ryškiausias dvaro komplekso objektas buvo dvarininko arba jo administratoriaus gyvenamasis namas. Kartais šaltiniuose jis vaizduotas itin realistiškai. 1628 m. Mankovičių dvaro (Vitebsko sritis) brėžinyje matyti, kad tai stačiakampis, dviejų aukštų pastatas, tikėtina, mūrinis, turėjęs didelį prieangį su aukštu frontonu. Jį dengė dvišlaitis skiedrų ar net čerpių stogas.

Kiek kitaip 1641 m. ir XVIII a. vaizduotas Kuosinės dvaras (Vilniaus r.). Tai akivaizdžiai medinis, vienaaukštis, stačiakampis pastatas su dvišlaičiu stogu, tikriausiai dengtas šiaudais arba nendrėmis.

Pastato šono centre – prieangis su dideliais laiptais.

1628 m. Siniakovo palivarko ir Mankovičių dvaro žemių ribų žemėlapio fragmentas: Mankovičių dvarininko namas. VUB RS

16

kiausiai sietina su daug kur egzistavusia pasipuikavimo tradicija – noru turėti visų aukščiausią namą ar bent jo bokštelį. Panašiai reikia aiškinti vaizduotus smarkiai išsikišusius kaminus. Nūdien tai savaime suprantamas dalykas ir nieko neįprasto.

Tačiau anuomet, regis, tai buvo tam tikras turto rodiklis. Amžininkas, pažvelgęs į tokį piešinį, pirmiausia pasakytų, kad tai nedūminis ir švarus namas, keli kaminai – pastatas didelis ir šiltas, o savininkas yra pasiturintis.

Vaizduoti dvarų namai turėjo ne tiek mažai ir sąlygiškai didelių langų. Išties tai vienas dvaro prabangos požymių. Stiklas buvo itin brangus, juolab kad įsikarščiavę bajorai nevengdavo jų išdaužyti. Todėl dideli langai reiškė, jog šeimininkas pasi-

1690 m. Vilniaus jėzuitų valdų Maišiagaloje žemėlapio fragmentas: Karvio dvaras.

VUB RS

SPECTRUM 2016/2

turintis ir gali sau leisti šį grožį bei šviesą patalpoje.

O prie dvaro buvo kaimas... i Aplink dvarą plytėjo kaimai. Urbanistiniu požiūriu LDK kaimo sodybos iki 1557 m. valakų reformos buvo statomos beveik neplaningai. Kaip kas galėdavo – taip ir statė.

Tuo tarpu po 1557 m. reformos kaimai pertvarkyti į gatvinius, sodybos išrikiuotos eilėje prie vienos gatvės, o už sodybų plytėjo dirbami laukai.

Kaimiečių namai buvo mediniai, maži, su dvišlaičiais stogais, dažniausia dengti šiaudais. Turėjo vieną kitą mažą langą, užtemptą kiaulės pūsle arba dengtą vašku įtrinta drobe, kartais riebaluotu popieriumi, pro kurį vos skverbėsi silpna šviesa, ir žemas duris, nes taupyta šiluma.

Ikonografijoje vaizduoti namai beveik visada be kaminų, tai skurdžios dūminės pirkios. Dėl nuolatinių dūmų žmonės neretai apakdavo. Trobos pasieniuose išstaty-

1792 m. Ušačių miestelio (Vitebsko sritis) apylinkių žemėlapio fragmentas: medis su gandralizdžiu. VUB RS

XVI a. Palenkės žemėlapio fragmentas: padrikai išsidėstę kaimai. VUB RS

ti ilgi suolai, ant kurių miegota, buvo vienas kitas stalas.

Plati centrinė kaimo gatvė buvo kasdienio gyvenimo arterija, per ją gintos gyvulių bandos į ganyklas, drėgnų orų metu ji tapdavo klampyne. Anuomet daugelio kelių pakelėse sodinti medžiai, panašiai atrodė ir kaimų gatvės. Ūgtelėjusių medžių viršūnės smarkiai išsikišdavo virš žemų trobelių stogų.

Ir kaip visais laikais, tvirtose ir patogiose medžių viršūnėse lizdus sukdavo gandrai.

Regis, gyventojams tai buvo svarbu, nes senųjų dokumentų autoriai nepatingėdavo jų nupiešti.

Miestelis – pusiau kaimas i Šalia kaimo tipo gyvenviečių LDK buvo plačiai paplitę miesteliai. Tačiau jie buvo labiau agrarinio pobūdžio, nes urbanistine sandara, gyventojų skaičiumi ir verslais mažai skyrėsi nuo kaimų. Esminis miestietiškumo rodiklis buvo Magdeburgo teisė, amatininkų koncentracija, bažnyčia.

1760 m. Pavliuškų palivarko (Gardino sritis) žemėlapio fragmentas: dvaras ir gatvinis kaimas. VUB RS SPECTRUM 2016/2

XVI a. Palenkės žemėlapio fragmentas: Ganiondzo dvaras. VUB RS

XVI a. piešiant mietelį visada vaizduoti pastatai su vienu ar keliais bokštais. Amžininkų supratimu, tai liudijo buvus rotušę ar bažnyčią.

Miesteliuose vykdavo mugės ir prekymečiai. Prekybos vieta buvo aikštė, joje buvo statomi stalai su stogais, ant kurių dėliojamos prekės. Neretai prekybos laikas sutapdavo su bažnyčios atlaidais.

Ikonografiniuose šaltiniuose bažnyčios ir vienuolynai vaizduoti dažnai ir gana realistiškai. Stengtasi pabrėžti pastato architektūros akcentus: bokštus, kryžių, pastato frontoną, langus, stogą, dažniausiai dvišlaitį. Maldos namai buvo lokalios teritorijos puošmena, kurią kiekvienas bendruome-

1641 m. (1787 m. kopija) Vilniaus bazilijonų Gudžių valdos atribojimo nuo Šumsko dominikonų Kuosinės žemių žemėlapio fragmentas: Medininkų bažnyčia. VUB RS

17

tyrinėjimai nės narys puikiai žinojo. Bažnyčios ištaigumas priklausė nuo aprūpinimo ir pasiturinčių gyventojų skiriamos finansinės paramos. Neturtingų parapijų maldos namai buvo labai kuklūs, o pro kiaurą stogą buvo matyti pats dangus.

LDK laikais statyti įspūdingi vienuolynų kompleksai su bažnyčiomis. Krašto urbanistikoje jie užėmė reikšmingą vietą. Tą liudija ir tai, kad ikonografijoje šie objektai dailiai vizualizuoti.

XVIII a. pabaigos Paparčių (Kaišiadorių r.) dominikonų vienuolyno žemių valdų žemėlapio fragmentas: vienuolynas. VUB RS

Smuklėje (ne) tik gėrimai i LDK žmonės ne tik dirbo ir meldėsi, bet ir pramogavo. Nesuklysime sakydami, kad gyventojų komunikavimo centras buvo smuklė.

Jos statytos prie kelių, kryžkelėse, miesteliuose ir miestuose. Dalį smuklių valdė žydai, dalį – vienuolynai. Pastato išvaizda mažai skyrėsi nuo kitų trobų. Kartais tai būdavo ilgas namas, kurio vienoje pusėje buvo tvartas keliautojų arkliams.

Smuklėse būdavo bendraujama, vartojamas alkoholis, lošiama. Jose miestų ir miestelių prekybininkai sudarydavo sandorius, išgerdavo „magaryčias“. Tačiau smuklėse vyko ir negeri dalykai: supirkinėti vogti daiktai, girti asmenys susimušdavo ir apvogdavo vienas kitą.

Smuklėse apsistodavo ir nakvodavo visokio plauko keliautojai. Atsiminimuose kai kurie bajorai nepamiršdavo padėkoti savo šventajam globėjui, kad šis apsaugojo jų gyvybes ir jiems pavyko pasprukti, kai nakvynės metu buvo užpulti plėšikų. LDK smuklės buvo prastos, žiemą labai šaltos, dažnai neturėdavo jokio maisto, tik gėrimų, miegoti tekdavo ant šiaudų.

LDK istorinis kraštovaizdis buvo spalvingas kaip ir šios valstybės gyventojai: nuo baudžiauninkų – iki kunigaikščių. Vargingi žmonės gyveno trobose, o pasiturintys – dvaruose arba rūmuose. Tačiau, nepaisant atskirties, visi kartu ėjo į tą pačią bažnyčią arba prasilenkdavo tos pačios apylinkės mugėje.

How did people live, pray and party in the Grand Duchy of Lithuania?

This article discloses the structure of settlements in the Grand Duchy of Lithuania (hereafter referred to as the GDL) in the 16th – 18th centuries. Manuscript cartographic sources of the local territories, such as maps, plans and sketches represented by contemporaries, unfold the entire urbanistic view. In GDL the concept of the value of manuscript (archival) documents appeared in the 16th century and it determined emerge of manuscript cartographic sources. It was a juridical way to legalize private property. The number of cadastral and cartographical documents increased in the 18th century within the spread of the value of private property. After the Vilnius

18

University was established in 1579, the circle of educated people in the country started to enlarge. Monks and clergymen were able to create cartographical documents and draw plans of the architectural objects.

In the 18th century land-surveyors’ knowledge was assessed in the College of Physical Sciences of the Principal School of the GDL (Vilnius University). they were issued with the certificates certifying that the landsurveyor had passed the examinations, has the knowledge of the theory and practice of land-surveying and is a skilled drawer.

The available information suggests that part of the Polish-Lithuanian Commonwealth institutions after its official liquida-

1766 m. Vilniaus–Kauno kelio žemėlapio fragmentas: vienuolių kamaldulių smuklė prie Pažaislio. LVIA

1690 m. Vilniaus jėzuitų valdų Maišiagaloje žemėlapio fragmentas: jėzuitams priklausiusi smuklė. VUB RS

tion avoided shutdown and were allowed to continue their activities. Hence, the authors of the landholding maps drawn in the first decades of the 19th century evidently were the same geometers and cartographers.

Cartographic sources are demonstrating the dynamics of the urbanization development. One can analyse the country population and local historical panorama in these visual documents. People perceived the geographical environment not only through their knowledge of the inhabited territories and roads connecting them, but also through knowing where impenetrable forests, marshes, lakes and rivers were located. Graphic representation of buildings on maps demonstrates the architectural features of manor-houses, monastery complexes, villages and other outhouses.

Together with the manuscript sources of information, this visual data takes us to deeper and more comprehensive statements during the interdisciplinary studies.

SPECTRUM 2016/2

tyrinėjimai

Kodėl emocijos svarbios rinkodarai?

Indrė Radavičienė, Ekonomikos fakulteto Rinkodaros katedra

Kas mus skatina aukoti labdarai? Kodėl vyrus raudona kainos spalva veikia stipriau nei moteris? Kurioms emocijoms veikiant mes linkę galvoti, kad kalafioro kaina per didelė, gal net nesąžininga? Kokias emocijas reiktų sužadinti žmogui, kad jis puikiai jaustųsi prekybos centre, bibliotekoje, kavinėje ir dar rekomenduotų tą vietą savo bičiuliams?

Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus, sujungę kelias mokslo kryptis, ieško neurorinkodaros mokslininkai.

E. Kurausko nuotr.

Emocijų veikimo procesai smegenyse – mįslė ir šiandien i Mokslas įrodo, kad emocijos stipresnės už racionalų protą, nes tęsiasi kur kas ilgiau nei jas sukėlęs dirgiklis. Emocijų įtaką mūsų elgesiui mėgina suprasti gamtos mokslų specialistai, ekonomistai, psichologai, net prekybininkai ir reklamų kūrėjai. Neurorinkodaros tyrimai rinkodaros speciaSPECTRUM 2016/2

listams padeda atskleisti emocijų įtaką vartotojų elgsenai, siekiant išaiškinti, kaip mus veikia rinkodaros stimulai, kokias emocijas jie mums sukelia. Remdamiesi jų rezultatais galime kurti efektyvesnius rinkodaros sprendimus: patrauklesnę vartotojo akiai prekės pakuotę, labiau įtraukiančias reklamas, modeliuoti didesnį poveikį turinčius kainodaros sprendimus, kurti patrauklesnę rinkodaros komunikaciją ir kt.

Moksliniai tyrimai įrodė, kad pagrindiniai už emocijas atsakingi branduoliai smegenyse yra migdoliniai kūnai. Tinkamas juos valdančios prieškaktinės žievės funkcionavimas garantuoja sąmoningą emocijų valdymą. Pati emocija gali būti apibūdinama kaip greitas sinchronizuotas žmogaus atsakas į ją sukėlusį dirgiklį. Žmogaus emocijų raiška labai priklauso nuo minčių, patirties, įsitikinimų ir nuostatų.

19

tyrinėjimai Galima įvertinti žmogaus emocinę būklę i Širdies ritmo, kraujospūdžio, odos elektrinio laidumo, veido raumenų aktyvumo matavimai gali atskleisti, kokia emocija buvo sukelta ir kaip stipriai sužadino fiziologinius atsakus. Taip galime įvertinti autonominės nervų sistemos atsakus į emocinius dirgiklius. Žmogaus emocijoms matuoti taikomas funkcinis magnetinis rezonansas, elektroencefalograma, pozitronų emisijos tomografija ir kt. Šie metodai leidžia išsamiau ištirti, kurios smegenų sritys buvo aktyvinamos patiriant tam tikras emocijas.

Viena iš plačiausiai moksliniuose tyrimuose taikomų yra SAM (angl. Self Assesment Manikin) metodika, leidžianti savo jausmus įvertinti grafinėmis figūrėlėmis (1 pav.). Subjektyvių centrinės ir autonominės nervų sistemos atsakų matavimų derinimas išsamiai apibūdina žmogaus emocinę būseną.

Dr. Laura Mačiukaitė kartu su profesoriumi Osvaldu Rukšėnu Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete atliko tyrimą ir pritaikė SAM vertinimo metodiką. Mokslininkai išmatavo centrinės ir autonominės nervų sistemos atsakus ir kartu įvertino kognityvinį aspektą. Sveikoms reproduktyvaus amžiaus moterims buvo išmatuotas lytinių hormonų lygis. Centrinės nervų sistemos atsaką tyrėjai registravo pagal elektroencefalogramos metodą. Autonominės nervų sistemos atsaką atspindėjo širdies ritmas elektrokardiogramoje. Kognityvinis aspektas vertintas pagal spalvotas emocijas sukeliančias nuotraukas iš IAPS (International Affective Picture System) sistemos ir pritaikyta SAM vertinimo metodika (2 pav.). Moterims buvo rodomos malonios, neutralios ir nemalonios nuotraukos. Tyrimo rezultatai parodė, kad po 450 ms smegenys identifikuoja emocinio dirgiklio turinį (malonus, neutralus, nemalonus). Širdies susitraukimų dažnio analizė atskleidė, kad reaguojant į nemalonius vaizdus širdies ritmas sulėtėja stipriau, negu reaguojant į malonius vaizdus. Ištyrus subjektyvų vertinimą paaiškėjo, kad moterys su aukštesniu progestrono lygiu jautriau reaguoja į nemalonius vaizdus.

Mokslininkai nustatė, kad psichofiziologiniais tyrimais, derinant tiek objektyvų, tiek subjektyvų įvertinimą, galima visapusiškai įvertinti žmogaus emocinę būseną.

Emocijos veikia vartotojų sprendimus i Emocijų vaidmuo priimant sprendimus vis dar nėra iki galo išaiškintas. Rinkodaros praktikoje atrodo, kad

20

www.researchgate.net/figure

1 pav. Eksperimento dizainas naudojant SAM metodiką

http://bmcneurosci.biomedcentral.com

2 pav. Eksperimento dizainas naudojant IAPS metodiką

beveik lygiai yra tų, kurie vartotojus vertina kaip iš esmės emocionalius, ir tų, kurių įsivaizdavimas apie vartotojus yra paremtas kažkuo panašiu į ekonomistinį racionalių pasirinkimų modelį.

Vartotojai nėra nei visiškai baltos lentos, nei vienas kito kopijos. Kiekvienas individas turi unikalių požymių ir patirčių, kurie daro įtaką su vartojimu susijusiems jo sprendi-

mams ir nuomonėms. Todėl sunku nuspėti verslo ir rinkodaros veiksnių efektyvumą.

Vis dėlto daugelis naujų tyrimų leidžia pripažinti, kad, nepaisant individualių skirtumų, momentinės emocinės būklės gali paveikti pažinimo ir elgesio procesus, taip pat ir reguliuoti resursų suvokimą.

Manoma, jog neigiama nuotaika apsunkina kitas pažinimo užduotis, kadangi teorišSPECTRUM 2016/2

kai neigiama emocinė būklė ima dominuoti.

Darosi sunkiau apdoroti kitus duomenis, reikalingus informacijai suvokti, o kartu ir daryti logiškus bei pagrįstus sprendimus.

Psichologams pavyko nustatyti neigiamų emocijų, kaip baimė ar nerimas, poveikį, galbūt todėl, kad jos yra dominuojančios vartotojiškoje reklamoje. Mažiau žinoma apie teigiamas emocijas, nors pripažįstama, kad sužadinant teigiamas emocijas pasiekiamas potencialus vartotojų pritraukimas.

K. R. France ir kt. (1994) atliktas tyrimas reklamų pritraukimui įvertinti nustatė, kad reklamos, kurios buvo rodomos pertraukus geras emocijas žadinantį filmą „Purvini šokiai“ (Dirty Dancing), žiūrovų buvo įvertintos kur kas geriau nei tos, kurios buvo įterptos į neigiamas emocijas žadinantį filmą „Vidurnakčio ekspresas“ (Midnight Express).

Tačiau S. Ramanathan ir P. Williams (2007) teigia, kad dauguma vartotojiškų patirčių yra dvilypės – įtraukiančios teigiamus ir neigiamus jausmus kartu. Kaip pavyzdį autoriai pateikia saldumynų pirkimą ir vartojimą – juos valgydami žmonės jaučia malonumą, tačiau kartu ir kaltę dėl suvokiamo poveikio svoriui ir sveikatai. Vis dėlto atlikus kraujo donorų tyrimą nustatyta, kad stipresnės teigiamos nuostatos žiūrint reklamą sukelia didesnę tikimybę susidomėti ir dovanoti kraują, o neigiamos – mažesnę.

Apibendrinus tyrimo išvadas paaiškėjo, kad teigiamas nusiteikimas turėjo kur kas mažesnę įtaką elgesio motyvui nei neigiamas.

Neurorinkodara ieško savo galimybių i Neurorinkodara – tai neuroinformacinių sistemų teikiamos potencialios naudos taikymas reklamos versle (Lee ir kt., 2007). Ekonomika ir rinkodara labai greitai įsisavino augančią neuroinformacinių sistemų svarbą. Neinvaziniai metodai, tokie kaip akių sekimas ir elektroencefalografija (EEG), yra naudojami melo detekcijai, taip pat gali būti taikomi siekiant ištirti tam tikro stimulo sukeltą susijaudinimą. Tačiau augantis susidomėjimas neuroinformacinių sistemų galimybėmis iškėlė klausimą, kaip giliai gali būti ištyrinėta vartotojų sąmonė.

Mes visi pripažįstame emocijų įtaką savo gyvenime, tad apsipirkimas nėra išimtis.

Apsipirkinėjimas užima gana didelę dalį žmonių kasdien daromų sprendimų, ar tai būtų pietų užsakymas, ar pasirinkimas, kurį namą pirkti. Neuroinformacinės sistemos daug dėmesio skiria vartotojo sprendimų SPECTRUM 2016/2

www.freeimages.com

priėmimo proceso analizei. Neurotyrimai leidžia objektyviai įvertinti fiziologinių veiksnių įtaką atliekamiems kasdieniams vartotojų sprendimams, pavyzdžiui, emocinių veiksnių įtaką produkto pakuotės pasirinkimui, arba tai, kokias emocijas sukelia parduotuvėje grojanti muzika, kai yra didelė minia žmonių, ir atvirkščiai. Naudojant neuroinformacinių sistemų metodus, fMRI ir kitus, neinvazinius metodus atlikti tyrimai suteikia galimybę paaiškinti vartotojų elgsenos motyvus, nuostatas, įsitikinimus ir kt.

Vienas EEG tyrimas parodė, kad atsakas į audiokomunikaciją buvo aukštesnis, kai respondentai jautėsi artimi komunikuojamai temai. Tai įrodo dar vieną priežastingumą, kurį lemia ne objektyvūs ir racionalūs stimulai, bet individualios emocijos. Neuroinfomacinės sistemos gali ištirti, kaip atsiradusios emocijos veikia smegenis ir žmogaus motoriką, tačiau iki visiško emocijų paaiškinimo dar toli. Vis dėlto buvo išnagrinėta daug debatus kėlusių klausimų. Atrasta, kad ta pati emocija gali sužadinti skirtingas smegenų sritis, priklausomai nuo to, ar ši emoci-

ja priimama kaip teigiama, ar kaip neigiama.

Nuosprendis, nors dažnai nesąmoningas, keičia būsimo veiksmo kelią. Sprendimo priėmimo procese dalyvauja ištisa grandinė susijusių smegenų sričių.

Priimant kiekvieną sprendimą veikia ir būsimos naudos vertinimas, pavojaus ir rizikos vengimas, patirties ir išmoktų modelių taikymas, taip pat ir vertinimas, ar pasiūlymas yra teisingas, ar ne. Susidūrus su mažiau rūpimu ar nerizikingu sprendimu, sureaguos galbūt mažiau sričių. Kaip žmogaus smegenys sureaguos ir kurios sritys bus labiau įtrauktos, priklauso nuo patirties, išsilavinimo ar kultūrinių sąlygų. Atliekant neuroinformacinių technologijų tyrimą (A. Dimoka ir D. F. Davis, 2008), buvo ketinama fMRI aparatu nustatyti, kaip TAM modelio konstruktai veikia smegenyse. Tyrimo metu įrodyta, kad smegenyse naudingas ir patogus internetinis puslapis įžiebė tas sritis, kurios siejamos su netikėtu atlygiu, motyvacija, pasitikėjimu, pažinimo funkcija, sprendimų priėmimu ir veikimu, o antrasis, pagal TAM konstruktus neigiamai sukonstruotas

21

tyrinėjimai 3 pav. Emocijų tyrimai VU Gyvybės mokslų centre

E. Kurausko nuotr.

puslapis sužadino migdolines smegenis, siejamas su emociniais procesais (pykčiu, pavydu, nepasitikėjimu), ir už supratimą apie klaidą spėjant atsakingas smegenų sritis. Neuroinformacinės sistemos paaiškino, kad negalima sprendimų priėmimo vertinti vienpusiškai, ką iki šiol darė ekonominiai modeliai.

Neurorinkodaros tyrimai kainodaros srityje i Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto doktorantė Indrė Radavičienė rengdama disertaciją ,,Emocinių veiksnių įtaka kainos sąžiningumo suvokimui“ kartu su profesoriumi Vytautu Dikčiumi atlieka neurorinkodaros tyrimus. Tyrėjai siekia įvertinti, kaip skirtingos žmogaus emocijos daro įtaką kainos sąžiningumo suvokimui. Pasak mokslininkų, teigiamos arba neigiamos emocijos gali skirtingai paveikti vartotojo kainos tei-

22

singumo ir jos neteisingumo (kt. autoriai: nesąžiningumo) suvokimą. Rinkodaros krypties moksliniuose tyrimuose kainos teisingumo suvokimas buvo labiau sutelktas į kognityvinį veiksnį, tačiau emocijų įtakos matavimų analizės – dar tik ankstyvoje tyrimų stadijoje. Suvokimo išoriniai ir vidiniai veiksniai tiesiogiai veikia vartotojų emocijas ir atvirkščiai. Emocijos turės įtaką kainos teisingumo suvokimui, kai veikiami teigiamų emocijų vartotojai bus linkę greičiau suvokti kainos neteisingumą, nei veikiami neigiamų emocijų. Šios krypties tyrimai leidžia prekei ar paslaugai nustatyti kainą, kuri vartotojui atrodys artimiausia jo referentinei, t. y. suvokiamai, kainai, arba pateiktas kainos pasiūlymas leis formuoti vartotojo referentinę kainą. Tokio pobūdžio eksperimentai leidžia įvertinti, koks kainos pateikimas labiausiai veiks vartotojo apsisprendimą,

jo dėmesio patraukimą ir pan. Pavyzdžiui, spalva, kainos išskaidymas, kainos pateikimas prekių išpardavimų (akcijų) metu, kainos pateikimas el. parduotuvėse daro įtaką vartotojo sprendimui pirkti siūlomą prekę ar nepirkti. Net ir kainos ištariamų skiemenų skaičius turi įtakos prekės pirkimui: kuo jis didesnis, tuo vartotojui kaina atrodo didesnė. Pavyzdžiui, žymus kavos kavinių tinklas ,,Starbucks“ atliko kainos sąžiningumo tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, kokio tūrio kavos puodelis labiausiai dera su pateikiama kaina. Tyrimas parodė, kad perkantys didesnį kavos puodelį jautėsi permokėję, o mažesnio kavos puodelio kaina buvo artimiausia vartotojų referentinei kainai.

Heussler (2012) atliktas tyrimas naudojant fMRI metodą patvirtino, kad emocijos tiesiogiai veikia vartotojų kainos suvokimą.

Autorių teigimu, tyrimo rezultatai pagrindžia idėją, jog skirtingos vartotojo emocijos tiesiogiai veikia kainos teisingumo suvokimą, o pokyčiai vidurinėje orbifrontalinės smegenų žievės dalyje, kuri siejama su teigiamų stimulų kodavimu, leidžia daryti išvadą, kad ji sukelia teigiamas emocijas kainos teisingumo vertinimo metu.

Neurorinkodara – embriono stadijoje i Pirmuoju akademiniu neurorinkodaros tyrimu laikomas Bayloro medicinos koledžo neuromokslų profesoriaus R. Mantague tyrimas, kuriame naudoti „Pepsi“ ir „Coca Cola“ gėrimai.

Nors jis buvo atliktas tik 2003 m., o žurnale „Neuron“ publikuotas 2004-aisiais, per šį neilgą laikotarpį neurorinkodara sulaukė didelio akademikų ir praktikų dėmesio, o šios srities tyrimų skaičius itin išaugo (Hubert ir kt., 2008; Morin, 2011). Vis dėlto, nepaisant išaugusio populiarumo, pripažįstama, kad neurorinkodara vis dar yra embriono stadijoje, o rinkodaros specialistų dar laukia ilgas kelias užpildant metodologines spragas ir sukuriant neuromokslų metodais moksliškai pagrįstą pagrindą rinkodaros veiksmų efektyvumo ir emocinių reakcijų vertinimams. Tačiau šių tyrimų nauda ir jų rezultatų pritaikomumu praktikoje šiandien jau niekas neabejoja.

SPECTRUM 2016/2

tyrinėjimai

Suprasti memristorių? Įmanoma!

Doc. Tomas Šalkus, Fizikos fakulteto Radiofizikos katedra T. Šalkaus nuotraukos

PLD kameros viduje auginamas plonas stroncio titanato sluoksnis. Apačioje matomas taikinys, iš kurio aukštos energijos lazerio impulsas išmušė jo daleles. Dalelės kyla į viršų, sukurdamos melsvą plazmos švytėjimą, kol pasiekia įkaitintą padėklą (nuotraukoje šviečiantis kvadratas)

SPECTRUM 2016/2

Šiais metais Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto mokslininkai su kolegomis iš Šveicarijos pradėjo bendrus memristorių, naujų ir pasaulyje mažai ištirtų objektų, tyrimus. Imtis tokios užduoties mokslininkus paskatino naujos matavimų galimybės. Tyrėjai siekia ambicingo tikslo – kiek įmanoma giliau aiškintis memristorinio persijungimo mechanizmą, naudojant plačiajuostę impedanso spektroskopiją.

23

tyrinėjimai Memristorių atsiradimas i Memristoriaus koncepciją 1971 m. sugalvojo amerikiečių mokslininkas Leonas Ongas Chua. Jis rėmėsi tuo, kad susiejant keturis elektrinius parametrus, t. y. elektrinį krūvį, srovės stiprį, įtampą ir magnetinį srautą, jau žinomus elementus – rezistorių, kondensatorių ir ritę – galėtų papildyti dar vienas elementas. Šis elementas turėtų prisiminti per jį pratekėjusį krūvį, todėl jis buvo pavadintas memristoriumi (angl. sutrump. memmory resistor). Deja, memristorius ilgą laiką išliko tik popieriuje. Jis buvo pavadintas „trūkstamu elementu“ ir iki 2008 m. beveik pamirštas, kai „HP labs“ vėl visiems priminė memristorinį elementą, paskelbdami darbą, kuriame teigė pagaminę elementą, atitinkantį L. O. Chua apibrėžimą.

Savo prietaisui sukurti „HP labs“ tyrėjai panaudojo ploną TiO2 sluoksnį, kurio varža priklausė nuo to, kokia įtampa ir kiek laiko buvo prie šio sluoksnio prijungta. Taigi plonas titano oksido sluoksnis turėjo atmintį.

Šiek tiek memristorių fizikos i Memristorinio efekto buvimą arba nebuvimą nurodo grafikas, gaunamas atlikus paprastą eksperimentą su tiriamu elementu – tai per jį tekančios srovės priklausomybė nuo įtampos, fizikų vadinama voltamperine charakteristika. Panagrinėkime tokį eksperimentą. Prijunkime prie tiriamo elemento įtampos šaltinį ir tolygiai didinkime įtampą iki tam tikros vertės, tada mažinkime iki tokios pačios, tačiau neigiamos vertės, tada vėl didinkime ir t. t. Įtampos kitimas laike primena pjūklą. Ampermetru reikia matuoti per elementą tekančią srovę ir atidėti jos priklausomybę nuo pridėtos įtampos. Šis eksperimentas yra vadinamas cikline voltametrija. Memristorius turi ypatingą atsaką į pjūklo formos įtampos kitimą, jo voltamperinėje charakteristikoje visada yra matoma histerezė – didinant ir mažinant įtampą gaunamos skirtingos per elementą tekančios srovės vertės. Atskiras grafiko dalis galima paaiškinti taip: tik prijungus įtampą ir ją didinant srovė auga tiesiškai, t. y. iki tam tikros kritinės įtampos memristorius elgiasi kaip rezistorius ir jam galima pritaikyti Omo dėsnį, o jo varža yra palyginti didelė. Šioje srityje jis vadinamas „išjungtu“. Pasiekus kritinę įtampą elementas ima keistis. Jo varža staigiai mažėja ir esant beveik tokiai pačiai įtampai matome didelį elektros srovės šuolį. Taigi memristorius įsijungia, jo varža tampa maža. Įjungtas memristorius gali išlikti gana ilgą laiką, idealiu atveju tol, kol prie jo bus prijungta didelė neigiama įtampa, kai vėl yra atkuriama didelės varžos būsena.

Memristoriaus koncepcija pagal prof. L. O. Chua. Diagramoje susiejami keturi elektriniai dydžiai – elektrinis krūvis, įtampa, srovė bei magnetinis srautas – ir keturi pagrindiniai elementarūs elementai: rezistorius, kondensatorius, ritė ir memristorius.

Memristoriaus simbolis

Šis darbas davė didelį impulsą eksperimentatoriams. Jie ėmė bandyti įvairias medžiagas ir ieškoti memristorinių efektų. Paaiškėjo, kad memristorių galima pagaminti iš daugelio oksidų, sulfidų ir kitų junginių.

Europos medžiagotyrininkų asociacijos konferencijoje netgi buvo iškeltas klausimas, ar apskritai egzistuoja medžiaga, kuri, tinkamai paruošta, nesielgtų kaip memristorius.

24

Šveicarijos ir Lietuvos mokslininkų pagamintas memristoriaus prototipas (dešinėje) ir standartinis 1,6 mm ilgio SMD rezistorius

Šiuo atveju memristoriaus voltamperinė charakteristika yra nesimetrinė, t. y. esant vienam įtampos poliškumui jį tegalima įjungti, o esant kitam – išjungti. Toks atvejis dažnai aptinkamas praktiškai, nes memristoriai dažniausiai ir fiziškai yra nesimetriniai.

Kartais specialiai yra formuojami skirtingi elektrodai, tačiau dažniausiai memristoriui pagaminti naudojami ploni sluoksniai, kurie formuojami ant padėklo, taigi natūraliai gauname vieną elektrodą, kuris turi sąlytį su oru, o kitas elektrodas yra gerai izoliuotas nuo atmosferos. Memristoriaus nesimetriškumui parodyti elemento simbolyje vienas jo galas yra pastorintas (žr. pav.). Įdomu tai, kas nėra iki galo suprasta i Memristoriai yra gaminami suformuojant plonus sluoksnius iš įvairių oksidų (pavyzdžiui, TiO2, SiO2, CuO, NiO, Fe2O3 arba sudėtingesnių, tokių kaip SrTiO3-δ, (La, Sr) MnO3, BaTiO3), vario, sidabro sulfidų (Cu2S, Ag2S) arba kitokių junginių. Medžiagų pasirinkimas išties labai platus, o daugelis iš jų yra joniniai laidininkai.

Memristorių išoriniu elektriniu lauku (prijungus įtampą) galima perjungti iš nelaidžios būsenos į laidžią ir atvirkščiai. Šis persijungimas iš vienos būsenos į kitą yra labai įdomus mokslininkams, nes... jis nėra iki galo suprastas.

Yra sukurta keletas koncepcijų persijungimui paaiškinti. Populiariausios teorijos yra dvi. Viena jų teigia, kad ploname, palyginti nelaidžiame sluoksnyje, esant dideliems elektriniams laukams, memristorius įsijungia susiformavus laidžioms gijoms, kurios prijungus priešingą įtampą nutrūksta, taip perjungdamos memristorių atgal į nelaidžią būseną. Norint pirmą kartą įjungti memristorius, pagamintus iš kai kurių junginių sluoksnių, reikia ilgai laikyti prijungtą įtampą, t. y. atlikti elektrinį suformavimą. Vėliau memristorių galima įjungti ir išjungti greitai, nes tereikia jau suformuotą laidžią giją nutraukti arba sujungti tik nedidelėje elemento srityje. Tai tarsi ir yra pastarojo mechanizmo patvirtinimas. Kita teorija prognozuoja, kad, paveikus ploną sluoksnį didele įtampa, elektrodo ir oksido sandūroje sukuriama daug teigiamą krūvį turinčių deguonies vakansijų, šį krūvį kompensuoja laisvieji elektronai.

Krūvininkų, sukurtų plonuose aktyviųjų elementų sluoksniuose, užtenka tam, kad memristoriaus varža smarkiai sumažėtų. Šį mechanizmą patvirtina tai, kad įjungtos būsenos memristorių varža tiesiškai priklauso nuo kontakto ploto. Yra ir daugiau eksperiSPECTRUM 2016/2

mentų, paremiančių vieną ar kitą persijungimo mechanizmo teoriją, tačiau dauguma tyrimų yra netiesioginiai.

Nemažai mokslininkų tiki, kad realiai vienu metu veikia abu mechanizmai. Visi sutaria tik dėl to, kad memristoriuose yra ypač svarbus jonų pernašos reiškinys.

Kietųjų elektrolitų ir memristorių tyrimai Vilniaus universitete i Kietieji elektrolitai – tai ypatingos medžiagos, kuriose, joms esant kietos būsenos, vyksta joninė pernaša, t. y. elektros krūvį perneša katijonai arba anijonai.

Vilniaus universiteto Fizikos fakultete kietieji elektrolitai tyrinėjami jau nuo 1977 m., parašyta ne viena daktaro disertacija, kuriose nagrinėjamas sidabro, ličio, natrio, deguonies, fluoro, vandenilio laidumas kietuosiuose kūnuose. Buvo vykdyti moksliniai projektai, kai šios medžiagos taikytos baterijoms, kuro gardelėms ir dujų jutikliams gaminti. Šių taikymų pagrindas – joninis medžiagų laidumas, todėl jokie kietųjų elektrolitų taikymai neapsieina be joninio laidumo bei kitų elektrinių savybių tyrimo. Kietųjų elektrolitų tyrimo metodiką itin išplėtojo prof. Algimantas Kežionis. Jis sukūrė keturis naujus ir unikalius impedanso spektrometrus. Jais realizuojami matavimai tiek dviejų, tiek keturių elektrodų metodais, aprėpiamas itin platus elektrinių laukų dažnių diapazonas (nuo milihercų iki 10 GHz) ir yra galimybė medžiagas matuoti esant labai aukštoms temperatūroms – net iki 1000°C. Platus dažnių diapazonas leidžia ne tik pamatuoti kietųjų elektrolitų joninio laidumo vertes, bet ir daugiau sužinoti apie medžiagų mikrostruktūros įtaką jų elektrinėms savybėms, atlikti įdomius fundamentalius skaičiavimus. Kuro gardelėms gaminti yra naudojami deguonies jonų kietieji elektrolitai, kurie efektyviai veikia esant aukštoms temperatūroms (700°C ir daugiau). Būtent tokioms medžiagoms tyrinėti ir reikalingi impedanso spektrometrai.

Memristorių tyrimai pradėti tik šiais metais, vykdant bendrą projektą su mokslininkais iš Šveicarijos federalinio technologijos instituto Ciuriche (ETH Zürich). Imtis naujų ir apskritai pasaulyje mažai ištirtų objektų paskatino naujos matavimų galimybės ir ambicingas projekto tikslas – kiek įmanoma giliau aiškintis memristorinio persijungimo mechanizmą, naudojant plačiajuostę impedanso spektroskopiją. Iš šveicarų, kaip iš itin gerų technologų, mokėmės plonų sluoksnių auginimo ypatybių. Tam buvo naudojamas impulsinio lazerinio nusodinimo (angl. Pulsed Laser Deposition – PLD) metodas. ĮsisaSPECTRUM 2016/2

Superplačiajuostis aukštatemperatūris impedanso spektrometras, sukurtas Fizikos fakulteto Kietojo kūno jonikos laboratorijoje Nauja PLD įranga Fizikos fakulteto Radiofizikos katedroje

25

tyrinėjimai vinę pagrindinius technologinių procesų principus tikimės ateityje ir patys auginti, o vėliau tirti plonuosius kietųjų elektrolitų sluoksnius.

Kur pritaikyti memristorių? i Mums žinomos flash tipo elektroninės atminties tobulinimas artėja prie savo ribų. Joje informacijos tankis didinamas tik dėl elementų miniatiūrizacijos. Aišku, kad ir toliau norėdami progreso nebegalėsime tik smulkinti tranzistorinių prietaisų. Reikės rasti naują technologiją. Viena alernatyvų yra feromagnetinė atmintis (FeRAM), kita galėtų būti rezistorinė, arba memristorinė, atmintis (ReRAM).

Praktikoje memristoriai turėtų veikti impulsiniu režimu, t. y. reikia juos perjungti kaip galima trumpesniais įtampos impulsais. Memristoriams perjungti užtenka vos 10 ns. Informacijos išsilaikymas prognozuojamas daugiau nei dešimčiai metų, o perrašymų skaičius – net 1016 kartų. Palyginimui – flash tipo atmintis gali būti perrašoma tik 105 kartų, o įrašymo greitis yra net 100 kartų mažesnis. Į memristorinį elementą, kurio smulkiausių detalių dydį galima sumažinti net iki 25 nm, galima įrašyti ne tik dvejetainį skaičių (įjungta ir išjungta būsenos), tačiau

ir keletą skirtingų lygių. Be to, pramoninei gamybai galima panaudoti ir dabar jau naudojamas medžiagas, tokias kaip SrTiO3, SiO2, TiO2, Ta2O5 arba HfO2. Minėti memristorių veikimo parametrai kol kas pasiekiami tik mokslinėse laboratorijose, tačiau jie teikia vilčių.

Dar perspektyvesnė sritis galėtų būti memristorių taikymai analoginėje technikoje. Nepamirškime, kad biologiniai objektai nėra skaitmeniniai, tačiau kompiuterius savo mąstymu nesunkiai aplenkia. Memristoriai pagal savo veikimo principą yra artimi gyviems organizmams, tad galbūt juos būtų galima panaudoti analoginei atminčiai, analoginiams skaičiavimams, iš jų modeliuoti neuroninius tinklus, chaotines grandines, panaudoti kvantiniuose kompiuteriuose ir pan.

Memristoriai šiuo metu yra dar tik kuriami, nors keletas kompanijų jau yra pagaminusios komercinių produktų („Panasonic & IMEC“, „Adesto“). Sunku pasakyti, ar jie išplis. Viena vertus, juos gali dar tinkamai neištobulintus išstumti iš rinkos kita technologija, kaip tai nutiko, pavyzdžiui, su elektrochrominiais ekranais. Jų veikimo principas buvo pagrįstas medžiagų spalvų pakitimais jose vykstant joninei pernašai.

Tyrėjai labai susidomėjo elektrochrominėmis medžiagomis, tačiau, išplėtojus skystųjų kristalų technologiją į sudėtingus cheminius junginius, pramonė į jas ir pažiūrėti nebenorėjo. Kita vertus, memristoriai gali rasti tokią nišą, apie kurią šiuo metu gal net nesusimąstome.

Tad, norėdami juos geriau suprasti, mokslininkai ir toliau vykdys tyrimus.

Projektas „Memristorinių deguonies sluoksnių plačiajuosčiai impedanso tyrimai“ finansuojamas pagal Lietuvos–Šveicarijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, projekto sutartį Nr. CH-3-ŠMM-02/06.

VU mokslininkai su tyrėjais iš Šveicarijos. Iš kairės: dokt. Rafael Schmitt, dr. Felix Messerschmitt, dokt. Saulius Daugėla, dokt. Eva Sediva, doc. Tomas Šalkus, doc. Artūras Žalga, prof. Algimantas Kežionis, prof. Robertas Grigalaitis ir dr. Saulius Kazlauskas

26

SPECTRUM 2016/2

tyrinėjimai

Lazeriais stiklinių mikrotechnologijų link Dr. Domas Paipulas, Fizikos fakulteto Kvantinės elektronikos katedra Matthieu Perrenoud, École polytechnique fédérale de Lausanne, Šveicarija

Lazerių naudojimo mastas medžiagų apdirbimo moksle bei pramonėje šiandien jau nieko nestebina. Itin tikslus medžiagų apdirbimas lazeriais gerokai paspartino mikrotechnologijų plėtrą. Maži prietaisai ir komponentai jau padarė perversmą elektronikos, informacinių technologijų srityse, miniatiūrizacijos tendencijos atkeliauja ir į kitas sritis. Kuriami nauji lazerinio mikroapdirbimo metodai, leidžiantys apdirbti techniškai sudėtingas medžiagas, tokias kaip stiklas. Tai atveria kelius naujos kartos mikroprietaisams kurti.

Medžiagų apdirbimas lazeriais sukėlė revoliuciją i Lazerinio apdirbimo procesas pagrįstas gana paprastu principu: intensyvią lazerio spinduliuotę sugeria medžiaga, kuri, staigiai gavusi didelį kiekį energijos, ima keistis. Ji lydosi ir garuoja, ỹra ar inicijuoja kitokius fizikinius ar cheminius procesus. Šie procesai keičia medžiagos savybes. Kontroliuojant spinduliuotės intensyvumą ir lęšiais bei veidrodžiais fokusuojant ir tiksliai lokalizuojant lazerio pluoštą, medžiagos paviršiuje gana nesunkiai galima pasiekti mikrometrinį apdirbimo tikslumą, kuris nepasiekiamas tradiciniais metodais.

Jei medžiaga geba sugerti krintančią spinduliuotę, ją apdirbti lazeriais nėra labai sudėtinga. Tačiau ką daryti su skaidriomis medžiagomis? Įvairūs stiklai, skaidrūs kristalai ar polimerai gali pasižymėti unikaliomis savybėmis ir yra nepakeičiami šiuolaikinėje pramonėje, moksle ir gyvenime. Šių medžiagų lazerinis apdirbimas tampa suSPECTRUM 2016/2

dėtingesnis, nes tiesiogiai perduoti lazerio energijos medžiagai nebepavyksta. Aišku, nėra tokių medžiagų, kurios būtų skaidrios visame elektromagnetinių bangų spektre, todėl visada galima parinkti tokią spinduliuotę, kuri būtų gerai sugeriama. Pramonėje plačiai paplitęs stiklų raižymas infraraudonaisiais CO2 lazeriais nedaug lenkia mechaninius pjovimo būdus ir neleidžia užtikrinti aukštos apdirbimo kokybės, o ultravioletinių lazerių panaudojimas nėra toks efektyvus, kaip norėtųsi. Todėl stiklų lazerinis apdirbimas ilgą laiką buvo probleminis.

Femtosekundiniai lazeriai pateisino lūkesčius ir išplėtė galimybes i Situacija smarkiai pasikeitė, kai mokslininkams pavyko sukurti patikimus lazerius, gebančius spinduliuoti itin trumpus šviesos impulsus.

Galingi lazerių blykstelėjimai, tetrunkantys kelis šimtus femtosekundžių (šie impulsai dar vadinami ultratrumpaisiais), leido pa-

siekti tokius spinduliuotės intensyvumus, kurie medžiagose „įjungia“ naujus sugerties mechanizmus. Pasirodė, jog įprastai spinduliuotei skaidrios terpės absorbuoja didelio intensyvumo impulsus ir taip išsprendžia jau minėtą energijos perdavimo problemą. Pats sugerties procesas yra netiesinis – sugertis medžiagoje „įsijungia“ tik tada, kai viršijama tam tikra slenkstinė intensyvumo vertė. Lęšiais fokusuojant lazerio pluoštą gana nesunkiai galima pasiekti, kad šis slenkstis būtų viršijamas tik nedidelėje erdvės srityje lęšio židinio aplinkoje. Tai reiškia, jog tiksliai perduoti šviesos energiją medžiagai galime ne tik jos paviršiuje, bet ir tūryje. Taip įgyvendinamas trimatis skaidrių medžiagų apdirbimas.

Femtosekundiniai lazeriai ne tik pateisino lūkesčius medžiagų apdirbimo technologijoje, bet gerokai išplėtė jų taikymo galimybes, ypač dirbant su skaidriomis medžiagomis.

Kodėl mokslininkams įdomus stiklas? i Stiklas – unikali medžiaga. Daugelis stiklų gali būti skaidresni už orą ir tvirtesni už plieną. Nenuostabu, kad šias savybes mokslininkai nori kuo plačiau panaudoti.

Pagrindinė stiklų „problema“ – didelis jų trapumas. Nors amorfinės medžiagos yra gana elastingos (palyginamos su metalais), tačiau jos geba atlaikyti tik tampriąsias deformacijas, t. y. metalai po per didelio mechaninio poveikio gali likti deformuoti, o stiklas skyla arba dūžta. Tačiau mažų matmenų dariniuose, pavyzdžiui, optiniuose šviesolaidžiuose, stiklų elastingumas yra akivaizdus. Maždaug šimto mikrometrų storio stiklinė šviesolaidžio šerdis, sudaranti šviesolaidžio pagrindą, sėkmingai lankstoma nepatiria negrįžtamų deformacijų, o norint ją sudaužyti reiktų labai pavargti. Tai įtikina, kad stiklas yra puiki medžiaga mikromechaniniams elementams kurti. Belieka išmokti juos gaminti.

27

tyrinėjimai

1 pav. Pjovimas šviesos gijomis: intensyvus lazerio pluoštas medžiagoje persiformuoja į siaurą kanalą – šviesos giją, kuri gali būti efektyviai panaudojama skaidrioms medžiagoms pjauti.

Stiklai yra labai svarbūs optikos ir fotonikos moksle. Todėl nenuostabu, kad mikrooptikos ir nanofotonikos pasiekimai yra itin įdomūs ir laukiami miniatiūrizuojant technologijas. Naudojant ultratrumpuosius šviesos impulsus ir lazerinio mikroapdirbimo strategijas, stiklo tūryje galima formuoti lokalizuotas pakitusių optinių savybių sritis (modifikuoti stiklą) ir į tūrį integruoti fotoninius elementus, tokius kaip šviesolaidžiai, difrakciniai optiniai elementai, fotoniniai kristalai, kurie leidžia valdyti per juos sklindančią šviesą. Tokie dariniai galėtų būti taikomi jutikliuose, spektrinėje analizėje ir kitur.

Laboratorijose jau demonstruojami inovatyvūs ir funkcionalūs stikliniai mikroįrenginiai: aplinkos jutikliai, mikro- ir optofluidikos elementai, kuriami mikrolaboratoriniai lustai (Lab-On-Chip).

VU mokslininkų tyrimai – inovatyvūs ir pripažįstami pasaulyje i Jau gerą dešimtmetį Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Kvantinės elektronikos katedros Lazerinių tyrimų centro (LTC) laboratorijose atliekami skaidrių medžiagų lazerinio mikroapdirbimo ultratrumpaisiais impulsais tyrimai, kuriamos naujos apdirbimo metodikos, demonstruojami inovatyvūs sprendimai, pelnantys pasaulinį pripažinimą.

LTC plėtojamos kelios skirtingos tyrimų kryptys, susijusios su skaidrių medžiagų mikroapdirbimu.

Pjovimas šviesos gijomis.

Spartaus stiklų gręžimo femtosekundinėmis šviesos gijomis technologija yra labai patraukli pramoniniams taikymams. Intensyvus lazerio pluoštas, sklindantis skaidria

2 pav. Trimatis stiklo mikroapdirbimas lazeriu asistuotu cheminiu ėsdinimu. Lazeriu paveiktos stiklo sritys yra tirpios tam tikrose rūgštyse, o tai leidžia formuoti itin precizinius pjūvius, mikrokanalus (mikrotiekius) po stiklo paviršiumi ar sudėtingos geometrijos darinius stiklo paviršiuje ar tūryje.

28

medžiaga, geba pats fokusuotis. Jei spinduliuotės intensyvumai labai dideli, toks savaiminis fokusavimasis yra itin efektyvus ir labai greitai platus pluoštas transformuojasi į siaurą, keliasdešimties mikrometrų storio kanalą – šviesos giją. Įdomiausia, kad šviesos gija nesiplėsdama gali nusklisti didelius atstumus. Fizikiniai šviesos gijų susidarymo ir sklidimo principai Vilniaus universitete tyrinėjami jau daugelį metų, o įgytos žinios leidžia jas efektyviai pritaikyti medžiagų apdirbimo tikslams.

Pramoninio apdirbimo sistemoms idealus sprendimas būtų, jei skaidrią terpę galėtų pjauti ilgas ir siauras lazerio pluoštas. Tačiau ne viskas taip paprasta. Lazerio pluoštas, kol visiškai persiformuos į giją, turi nusklisti tam tikrą atstumą. Todėl reikalingi skaidrūs buferiniai sluoksniai, kurių tikslas – leisti susiformuoti gijai. Laimei, kaip buferinis sluoksnis gali būti naudojamas ir vanduo, kuris naudingas dar ir todėl, kad laiku aušina pjaunamą medžiagą, be to, padeda pašalinti pjovimo metu atsiradusias atliekas ir taip pagerina pjūvio kokybę.

Pjovimo šviesos gijomis sistema šiuo metu sėkmingai taikoma pjaunant laisvos formos figūras iš įvairių medžiagų (ne tik skaidrių), storų stiklų ar net grūdinto stiklo (1 pav.). Ji yra nesunkiai pritaikoma ir virinant optines medžiagas.

Buferinio sluoksnio parinkimas, spinduliuotės parametrų optimizavimas konkrečiai medžiagai ir lazerinio pjovimo fizikos supratimas yra pagrindiniai tiriamieji uždaviniai, kuriuos vykdo universiteto mokslininkai.

Mikroapdirbimas lazeriu asistuotu cheminiu ėsdinimu.

Prieš penkiolika metų Tokušimos universiteto (Japonija) mokslininkų grupė, kurios branduolį sudarė lietuvių mokslininkai A. Marcinkevičius ir S. Juodkazis, atrado, kad ultratrumpaisiais lazeriais modifikuotos lydyto kvarco sritys yra neatsparios tam tikrų rūgščių cheminiam ėsdinimui. Paprasčiau tariant, lazeriu modifikuota sritis rūgštyje ištirpsta, tuo tarpu nepaveiktas stiklas – ne. Ultratrumpaisiais lazeriais galima itin tiksliai (modifikacijų dydžiai gali siekti submikrometrinius mastelius) modifikuoti stiklą ir visame tūryje. Taip atsirado puikus precizinio ir trimačio stiklo mikroapdirbimo būdas.

Modifikuotos srities selektyvumas cheminiam ėsdinimui leidžia ne tik tiksliai pjaustyti stiklą (lazeriu modifikuojama ir ėsdinama pjūvio linija), bet ir jo viduje formuoti SPECTRUM 2016/2

ma kombinuoti skirtingas medžiagas, kurti kompozitinius darinius (programmable materials). Šis skaitmeninis formavimo metodas vadinamas 4D spausdinimu.

Inžineriniu požiūriu lazerinės polimerizacijos technologija turi itin puikias perspektyvas, nes medžiagų savybės niekur nedingsta – jos persiduoda ir suformuotiems mikrodariniams.

3 pav. 3D nanopolimerizacija leidžia formuoti laisvos geometrijos mikrodarinius iš polimerų, kurie savo optinėmis savybėmis panašūs į stiklus. Mikrooptiniai elementai gali būti integruojami į įvairias optines sistemas (pvz., mikrolęšiai suformuoti tiesiai ant šviesolaidžio viršūnės), formuojamos trimatės gardelės ar net kombinuojamos skirtingos medžiagos (mėlyna spalva), pasižyminčios kitokiomis optinėmis bei mechaninėmis savybėmis.

3D nanopolimerizacija.

Trimatė lazerinė nanopolimerizacija (litografija) taip pat leidžia realizuoti skaidrius mikrodarinius iš kompiuterinio modelio.

Tai adityvi apdirbimo technologija. Skystas polimero pirmtakas sukietinamas (virsta polimeru) tose vietose, kurias paveikė fokusuotas lazerio pluoštas. Sukietintos sritys, kurių erdviniai matmenys gali siekti vos keliasdešimt nanometrų, yra pataškiui jungiamos viena prie kitos. Taip formuojami norimi trimačiai mikroobjektai (3 pav.). Panašiu principu veikia ir šiuo metu smarkiai populiarėjantys trimačiai spausdintuvai.

LTC laboratorijose sukurta sistema šimtus ar net tūkstančius kartų tikslesnė – ja galima apdirbti įvairias, nebūtinai šviesai jautrias medžiagas. Sukietintas polimero pirmtakas pasižymi panašiomis optinėmis savybėmis kaip ir stiklas, todėl iš jo sėkmingai galima formuoti mikrooptikos komponentus.

Mikrolęšiai, mikroprizmės ar net optinius sūkurius generuojantys mikrooptiniai elementai yra plačiai naudojami LTC, Lietuvos ir užsienio tyrimų laboratorijose.

Lazerinė polimerizacija gali būti pritaikoma daugelyje polimerinių medžiagų, pasižyminčių kiek kitokiomis optinėmis bei mechaninėmis savybėmis. Vienos medžiagos 4 pav. Stiklinis mikromechaninis jutiklis, skirtas defor- (pvz., neorganiniai-organiniai macijos jėgai įvertinti. Į iš stiklo išpjautą jutiklį yra inte- polimerų hibridai) sukietigruotas polimerinis mikrodarinys, kuris gali deformuo- nus tampa tvirtos, tuo tarpu tis (savaime ar keičiantis aplinkai). Matuojant stiklinės kitos (pvz., elastomerai) lieka svirties pokrypį galima įvertinti deformacijos jėgas. tamprios ir pan. Taip pat galiertmes, po stiklo paviršiumi realizuoti mikrovamzdelių tinklą ar net gaminti sudėtingos geometrijos mechaninius komponentus iš monolitinio stiklo (2 pav.). Valdant lazerio spinduliuotės parametrus stiklo tūryje galima integruoti ir fotoninius elementus.

Trimatis mikroapdirbimas ir integravimas atliekami to paties proceso metu, todėl smarkiai padidėja šio metodo tikslumas ir atsiranda galimybė formuoti unikalios paskirties mikrofotoninius elementus.

LTC laboratorijose šis metodas yra sėkmingai taikomas sprendžiant trimačio mikroapdirbimo uždavinius, integruojant mikrofluidinius kanalus, tiriama galimybė pritaikyti lazeriu asistuoto cheminio ėsdinimo metodą kitoms medžiagoms.

SPECTRUM 2016/2

Naujosios technologijos – kartu su Šveicarijos mokslininkais i Šiais metais Vilniaus universiteto mokslininkai pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su Šveicarijos EPFL (École polytechnique fédérale de Lausanne) universiteto GALATEA laboratorija. Ši laboratorija, vadovaujama prof. Y. Bellouard‘o, yra viena pirmaujančių grupių pasaulyje, užsiimančių stiklinių mikromechaninių technologijų tyrinėjimu ir plėtra. Šveicarijos ir Lietuvos mokslininkai pradėjo tiriamuosius darbus. Tyrėjai nori sukurti naujo tipo skaidrias mikromechanines sistemas. Bandomuosiuose eksperimentuose, sujungus skirtingas mikroapdirbimo technologijas, buvo suprojektuoti ir lazeriu asistuotu cheminiu ėsdinimu pagaminti elektriniu lauku valdomi stikliniai stūmokliai ir stikliniai jutikliai, į kuriuos 3D nanoplimerizacijos būdu integruoti polimeriniai mikrodariniai (4 pav.). Tokie jutikliai geba matuoti deformacines jėgas. Mokslininkai tyrė, kaip elgiasi polimerinis darinys stiklinėje mikromechaninėje sistemoje, kokių sąlygų ir technologinių sprendimų reikia sėkmingai jį integruoti.

Galimybė laisvai manipuliuoti polimero mechaninėmis savybėmis ir jas kombinuoti su tvirtu ir inertišku stiklu leistų gerokai išplėsti stiklinių mikroprietaisų panaudojimą.

Atsivertų galimybė stiklinių-polimerinių mikrovožtuvų, įvairių detektorių, kombinuotų fotoninių elementų gamybai.

Tikimasi, kad šis bendradarbiavimas tęsis ir ateityje, o mokslininkų sumanymus pavyks sėkmingai įgyvendinti.

Institucijų partnerystės projektą OPTOPOLYGLASS („Hibridinių polimero-stiklo jutiklių, suformuotų pasitelkiant femtosekundinį lazerinį apdirbimą, optomechaninių savybių tyrimas“, CH-3-ŠMM-02/05), finansuojamą pagal Lietuvos–Šveicarijos bendradarbiavimo programą „Moksliniai tyrimai ir plėtra“, remia Lietuvos mokslo taryba.

29

žvilgsnis

VILNIAUS UNIVERSITETAS, BRĖŽĘS CIVILIZACIJOS RIBAS Istorikas, televizijos laidų vedėjas, Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros profesorius Alfredas Bumblauskas – vienas iš dešimties įtakingiausių visuomenininkų Lietuvoje.

Pats profesorius laidoje pajuokavo, kad jis toks pat įtakingas kaip Mongolija – sovietmečiu buvo toks anekdotas apie labiausiai nepriklausomą šalį Mongoliją, nuo kurios visai niekas nepriklauso.

Daugelyje savo pasisakymų ir straipsnių prof.

A. Bumblauskas kalba apie sumenkusį dėmesį

humanitariniams mokslams ir dėl to kylančias grėsmes, taip pat apie aukštojo mokslo situaciją Lietuvoje. Būdamas Istorijos fakulteto dekanas, jis daug prisidėjo prie fakulteto pertvarkymo, desovietizacijos. Šiemet prof. A. Bumblauskas švenčia 60-metį, o istorikui tai – brandos amžius. Ši publikacija parengta remiantis keliais profesoriaus pasisakymais ir straipsniais apie Vilniaus universiteto reikšmę, apie reitingus, apie humanitarinių mokslų nuvertinimo padarinius ir pamokas.

E. Kurausko nuotr.

30

SPECTRUM 2016/2

(BRĖŽIANTIS?) VAKARŲ Prof. Alfredas Bumblauskas, Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra E. Kurausko nuotr.

Paprastai sakoma, kad tarp universiteto ir Europos kultūros galima dėti lygybės ženklą. Universitetai kūrė Europos tapatybę. Lotyniškosios švietimo sistemos, kurios viršūnėje – universitetai, ribos – tai Europos kultūros ribos. Prasmių universitetų idėja, kuri buvo pradinė universitetų istorijos paradigma, šiais laikais ypač aktuali, nes dažnai pragmatinis, komercinis požiūris į universitetus paskandina pamatinę universitetų prasmių paieškų idėją.

Netylant kalboms apie krintančią Lietuvos aukštojo mokslo kokybę, stringančią sistemos pertvarką, humanitarinių mokslų nuvertinimą (niekinimą) ir būtinybę pakilti pasauliniuose reitinguose, ambicijas gauti Nobelio premiją, svarbu atminti ir įsisąmoninti Vilniaus universiteto istorinį vaidmenį ir jo vietą mokslo ir kultūros istorijoje.

Vilniaus universitetas pataikė į antrąją universitetų kūrimosi bangą, ilgai buvome erdviausio poveikio universitetas. Tiesiogine savo poveikio erdve neturėjome analogų Europoje. Vilniaus universitetas nubrėžė Europos civilizacijos ribas. Jis buvo įkurtas kaip šimtas dvyliktas Europos universitetas. Lenkai ne veltui didžiuojasi, kad Vakarų civilizacijos ir lotyniškojo universitetų tinklo ryčiausias taškas du šimtus metų buvo Krokuvos universitetas. O po jo du šimtus metų universiteto, esančio labiausiai į Rytus, vaidmenį Europoje atliko Vilniaus universitetas. Vėliau nuo 1755 m. šį statusą perėmė Maskvos universitetas. Mes sakome „ryčiausias“, t. y. periferinis, tačiau prie jėzuitų taip nebuvo. Ratio studiorum buvo sistema, kuri veikė bet kuriame jėzuitiškame universitete.

Visur buvo įgyvendinama ta pati sistema ir tokio paties lygio studijos. Ne veltui į universitetą atvykdavo profesūra nuo Ispanijos iki Norvegijos, o jo poveikio erdvė buvo milžiniška, jo įtaka pasiekė Kijevą ir Dnieprą.

SPECTRUM 2016/2

Kaip įrodyti, kad Vilniaus universitetas per pirmąjį šimtmetį iki savo nelaimių (1655 m.) priklausė Europos universitetų šimtukui? Labai paprasta, nes jų iš viso tebuvo 112. Mes niekuo nenusileidome kitiems, nes Vilniaus universitetui atstovaujantys XVII a. pirmosios pusės vardai yra iškilūs ir ryškūs. Gal pavardės mažai ką sako, bet Martyno Smigleckio (1564–1618) „Logika“ buvo pripažinta ne tik jėzuitų, bet ir Anglijos universitetuose. Lygiai tą patį galėtume pasakyti apie Motiejų Kazimierą Sarbievijų (1595–1640), vainikuotą Romos popiežiaus karališkojo poeto karūna. Dar galėtume prisiminti Žygimantą Liauksminą (1596(1597?)–1670), retorikos ir muzikos vadovėlių autorių, ir daug kitų – visą plejadą jėzuitų profesorių, kurie buvo publikuojami XVII a. Vakarų Europoje. O dar prisiminkime savo šventąjį – kankinį Andriejų Bobolą (1591–1657). Kaip sako Edvardas Gudavičius, šventasis yra didesnis titulas negu „didysis“. Gerai, kad šiais laikais jam įmūryta paminklinė plokštė Šv. Jonų bažnyčioje. Visa tai leistų teigti, kad Vilniaus universitetas XVII a. viduryje turėjo priklausyti Europos universitetų šimtukui.

Iki XVII a. vidurio priklausydamas Europos universitetų šimtukui, Vilniaus universitetas įtraukė mus į gerokai platesnę barokinio pasaulio erdvę, kuri Tolimuosiuose Rytuose siekia Filipinus, Makao (portugalų koloniją Kinijoje) ar Goa (koloniją Indijoje).

Tai yra lotyniškas barokinis pasaulis, kurį pas mus pradėjo Radvila Našlaitėlis, Nesvyžiuje pastatydamas Romos jėzuitų bažnyčiai analogišką Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčią. Jis tapo vienu pirmųjų piligrimų Lietuvos istorijoje – nukeliavo į Egiptą ir Šventąją Žemę, inicijavo tikslų LDK kartografavimą ir žemėlapį. Su šiuo žmogumi galime susieti baroko pradžią ir mūsų pirmą tikrą pasaulinį

misionierių Andrių Rudaminą, nukeliavusį į Goa, o paskui į Makao, kur užsiėmė misionieriška veikla. Teigiama, kad jis parašė kelis veikalus kiniškai ir ten mirė. Taigi įsiliejome į pasaulį nuo Filipinų iki Brazilijos, Argentinos, Čilės, Peru, Meksikos. Kad toks Vilniaus universiteto vaidmens vertinimas nėra formalus geografinis, buvo aišku jėzuitams jau steigiant šį universitetą. „Reikia taip pat neužmiršti, kad čia mums plačiai atsiveria durys į Maskoviją, o iš jos per totorius galėsime pasiekti ir Kiniją. Be to, reikia neužmiršti Švedijos ir Livonijos“, – savo raporte į Romą rašė jėzuitų viceprovincijolas Francisko Sunyeras.

Kada pasiekėme kulminaciją, arba tarp globalaus ir lokalaus i Dažnai į jėzuitus žiūrime iš aukšto. Žinia, Napoleonas naikino jėzuitų universitetus, nelaikė jėzuitų studijų tikru mokslu, nes jų negalėjai pritaikyti karybai.

Būtent Napoleonas pirmą kartą pasuko universitetą nuo Bažnyčios prie kareivinių. Toks karo mokslo universiteto supratimas, kurio neišgelbėjo net A. Humboldto humanistinės pusiausvyros dvasia, išliko. Labai dažnai universitetai ir šiandien vertinami mokslinės pažangos ar scientizmo dvasia, atsiradusia Apšvietos epochoje.

Kurdami universitetą Vilniuje, jėzuitai mąstė pasauliniu lygiu, tačiau turėjo atsižvelgti ir į Lietuvos elito – Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus ir didikų – nuomonę ir norus, kad Lietuvos universitetas būtų kuriamas kaip atsvara Lenkijos Krokuvos universitetui. Tokia ideologine kova po Liublino unijos buvo siekiama parodyti, kad Lietuva yra savarankiška valstybė. Tad Vilniaus universitetas įkūnija šį Lietuvos valstybingumo suvokimą ir kartu pasaulinio masto užmojį.

31

žvilgsnis XIX a. pradžioje Europoje buvo 200 universitetų. Vilniaus universitetas jau buvo išgyvenęs šimtmetį nelaimių (nuo Tvano laikų XVII a. viduryje iki XVIII a. vidurio), todėl sunku tikėtis, kad šiuo laikotarpiu galėjo įvykti kokių nors ypatingų postūmių.

Bet XVIII a. pabaigoje jau galime matyti, kad Vilniaus universitetas keliasi. Tiesa, vyksta jėzuitų naikinimas, bet universitetas dar pusę amžiaus išgyvena su buvusiais jėzuitais. Pavyzdžiui, Martynas Počobutas įkūrė universiteto observatoriją, kuri tuo metu pateko tarp penkių žymiausių Europos universitetų observatorijų ir išlaikė kartelę labai aukštai.

Regis, iki šiol nesame kėlę klausimo, kada Vilniaus universiteto istorija buvo pasiekusi kulminaciją. XIX a. pradžioje žymiausias universiteto žmogus, labiausiai cituojamas pasaulyje pagal WorldCat duomenis yra Adomas Mickevičius. Šalia jo – Juliuszas

Słowackis, ištisa plejada gamtos mokslų atstovų – Sniadeckiai, medikai Frankai. Dėl to kulminacija laikyčiau XIX a. pirmąjį trečdalį. Tuo metu universitete dirba europinio masto istorikas Joachimas Lelewelis, kurio veikalo „Historyka“ pasirodymo dviejų šimtų metų sukaktį neseniai paminėjome.

O A. Mickevičiaus „Poezijos“ šimtmetį 1922 m. iškilmingai minėjo Józefas Piłsudskis, pasikviesdamas poeto sūnų ir taip pademonstruodamas, kad lenkiškam Stepono Batoro universitetui yra be galo svarbi visa Vilniaus universiteto istorija.

Lenkiškasis Stepono Batoro universitetas bent vienu aspektu taip pat patvirtina, kad čia buvo brėžiamos Vakarų civilizacijos ribos. Profesorius Marianas Zdziechowskis įkūrė Rytų Europos studijų institutą. Galima sakyti, kad M. Zdziechowskis yra vienas iš pirmųjų sovietologų pasaulyje. Čia mes turime prisiminti ir Czesławą Miłoszą, ku-

Su Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos šeštokais 2015 m.

32

rio kūryboje randame laisvės, komunizmo, Vakarų civilizacijos ir Vidurio Europos apmąstymų. O juk Cz. Miłoszui priklauso ir tokie žodžiai: „Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale.“ Tai jis pasakė per Nobelio premijos įteikimo ceremoniją.

Reikia pripažinti, kad nemaža dalis šios Vilniaus universiteto istorijos nėra suradusi deramos vietos lietuviškojoje atmintyje.

Universitetas ir Nobelio premija i Kokioje erdvėje esame dabar?

Marius Povilas Šaulauskas yra išdėstęs universitetų paradigmas: savivaldi bažnyčios V. Vaišvilaitės Skirutienės nuotr.

SPECTRUM 2016/2

korporacija, tautos ir valstybės interesų tarnas (modernieji humboldtiniai ir napoleoniniai universitetai) ir rinkos veikėjas. Rinkoje universitetų veikla matuojama naudos kriterijumi. Tai nėra tapatu ne tik moderniųjų universitetų formuotiems žinių ir tiesos paieškų tikslams, bet ir prieštarauja ikimoderniųjų universitetų globalių prasmių paieškoms. Viduramžių universitetams būdingas universalizmas, o moderniesiems – partikuliarizmas: nacionalistinis (napoleoniniuose universitetuose) ir pozityvistinis (humboldtiniuose universitetuose). Taigi kur mes esame dabar – bažnyčioje, kareivinėse ar turguje? O svarbiausia – ar prisideda Vilniaus universitetas šiandien brėžiant Vakarų civilizacijos ribas?

Ar Nobelio premija, kurią mes paskelbėme savo strategija, gali prie to prisidėti?

Džiugu, kad pretenduojame į pasaulines mokslo aukštumas, bet ir japonai berods tik 2015 m. gavo Nobelį, nors jų atradimai perkami. Juk nuo seno techninių mokslų srityje Maskva su Levu Landau, Piotru Kapica ir visais kitais gauna Nobelio premijas, o japonai negauna. Bet japonai dėl to, kad negauna Nobelio premijos, nesisieloja.

Aišku, Nobelio premijos reikalingos reitingams kelti ir rinkos universitetui palaikyti, tačiau Vidurio Europos universitetai iki šiol neturi techninių mokslų nobelistų.

Tartu universitetas turi vieną absolventą – Baltijos vokietį Wilhelmą Ostwaldą, kuris 1909 m. gavo Nobelio premiją, bet jau dirbdamas Leipcigo universitete.

Tai daugiau Lietuvos mokslo politikos reikalas. Nereikia iš to daryti tragedijos, viskam reikia laiko. Nobelio premija – prestižas mokslui, bet egzistuoja ir literatūros, taikos premijos, į kurias taip pat galime orientuotis. Humanitarai taip pat gali į jas pretenduoti, tarkime, Tomas Venclova.

Visos tos premijos lygiavertės ir rodo visuomenės kultūros lygį. Mokslas Lietuvoje nėra interpretuojamas kultūros kontekste, todėl egzistuoja tarsi šalia.

O kuo blogesnė Czesławo Miłoszo premija? Ar esame ją pakankamai integravę į mūsų atmintį ir suvokę? Vytauto Didžiojo universitetas Cz. Miłoszo atminimą puoselėja labiau nei mes, nors pats nieko bendra su juo neturi. O gal gaminkime nobelistą iš T. Venclovos? Žinome, kad Nobelio premijos byloje, be Justino Marcinkevičiaus, minėti Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis ir Tomas Venclova. Tai gal darom ką nors?

O gal mokykimės, kaip premiją gavo Sve-

SPECTRUM 2016/2

tlana Aleksijevič, baltarusė publicistė? Ką universitetas daro, jei Nobelio premija taip reikalinga? Ką darome su nobelistų Henryko Sienkiewicziaus ir Josifo Brodskio paveldu? O ką – su lietuvių kilmės ekonomistu Robertu J. Shilleriu?

Straipsnių mokslinę vertę skaičiuojame pagal patekimą į ISI žurnalus ir citavimą.

Tačiau, kiek žinau, nei T. Venclova, nei S. Aleksijevič tuose žurnaluose nesispausdina ir jiems galvos neskauda. Dėl to aš ironizuodamas sakau, kad lietuviškasis ISI yra „Naujasis Židinys-Aidai“. Duok Dieve, kad inteligentai skaitytų šį žurnalą, nes ten mąstoma apie Lietuvos visuomenės likimą. „Naujajame Židinyje-Aiduose“ publikuoti, pavyzdžiui, Naglio Kardelio tekstai, kurie, mano įsitikinimu, yra dešimt kartų svarbesni nei tie tekstai, kuriuos esu skaitęs tarptautinėje mokslinėje spaudoje. Jei Vilniaus universiteto studijas paverstume didžiųjų knygų studijomis, N. Kardelio straipsnius „Ar įmanomas grynai mokslinis pasaulio vaizdas?“ ir „Kokia praktinė humanitarinių mokslų nauda?“ reikėtų skaityti privaloma tvarka. Abu jie dabar prieinami rinktinėje „Pažinti ar suprasti?“.

Tarp universalumo ir specializacijos i Ar galime didžiuotis tokia valstybe, kurios labai išsilavinusieji (aukštąjį mokslą įgijusiųjų procentas) nežino ir deramai negerbia savo istorijos, į savo pasiekimus žiūri tik pro juodus akinius, visur vaidenasi priešiški kaimynai? Nežinau, kiek buvo techninių mokslų atstovų tarp pasirašiusiųjų prieš w, tačiau tai yra ne kas kita kaip Maskvos planas. Beje, Vilniaus universiteto humanitarai emeritai taip pat labai pasisakė prieš tą nelaimingą w – esą ji negraži, lenkiška kerėpla, kaip Juozas Erlickas sako. Bet dėl to stabdyti strateginės Lenkijos ir Lietuvos partnerystės galimybę – gėda. Kas įtikins visuomenę, kad turėtų būti kitaip? Kada mes apskritai suvoksime, kad per visą istoriją Lietuva niekaip kitaip negalėjo nujoti į Europą kaip tik per Lenkiją, tą pačią Krokuvą? Tai yra geografijos abėcėlė, bet lietuviai to nesugeba suprasti.

Galop puola verkti pamatę Vytauto troleibusą su gražiu užrašu Vitovt. Tai gal gaminame ir mes ką nors panašaus?

Kai iš Baltarusijos grįžo viena gydytojų delegacija, jie klausė manęs: „Ką daryti, Bumblauskai? Iš mūsų išsityčiojo!“ Mat gydytojos, pamačiusios tą Vitovt troleibusą, pradėjo ploti, bet gidas pasišaipė: „Ko

jūs plojat? Jūs gi lietuvysai, o ne litovcai.

Jūs gi esate žemaičiai, užgrobę Vilnių.“ Taigi jau dvidešimt metų siūloma įdarbinti strateginės mąstysenos politologus ir istorikus, kad jie padėtų visuomenei pasiruošti, kaip atsakyti į įvairias provokacijas iš Baltarusijos ar Rusijos, bet nieko nevyksta. Krašto apsaugos ministerijos įkurtas Strateginės komunikacijos departamentas dirba iš privačių rėmėjų lėšų. Ar tokiomis lėšomis galima sukurti pagrindą Lietuvai aktualioms studijų kryptims, pavyzdžiui, baltarusistikai, rosijanistikai, kaliningradistikai, polonistikai, ukrainistikai, litvakistikai ir izraelistikai? O kada sudarysime lietuviškajai tapatybei svarbiausių lituanistikos programų sąvadą, kuris nepriklausytų nuo politinės ir krepšelių rinkos konjunktūrų? Tad ir toliau stebėkimės, kad baltarusiai jau turi Algirdą Vitebske, tuojau turės Naugarduke geresnį paminklą Mindaugui negu mūsų Mindaugas, kai kam primenantis ant maišo sėdintį Kalėdų senį, beje, kurtą kaip paminklą Gediminui, taigi tinkantį visiems – universalų.

Todėl gydytojoms aš atsakiau: „Matyt, esate vieno piršto chirurgės. Vieną pjaunat, o kito jau nebemokat. Kuo gilesnis specialistas, tuo prastesnis išsilavinimas.“ Bet juk net Vilniaus universiteto strategijomis iki šiol siekta ugdyti ne siaurą specialistą, o plataus išsilavinimo universalistą. Pavyzdžiui, 2011 m. Bendrojo universitetinio lavinimo koncepcijoje buvo pasakyta, kad universitetinis auklėjimas yra bendrasis platus išsilavinimas, o ne siaura techniška specializacija. Kol nesugebėsime tarp plataus išsilavinimo ir siauros specializacijos sugalvoti harmoningos dermės, tol verksime.

Drąsa suteikia senajai Visatai naują šviesą. Šis namas yra Uranijos: eikit šalin, niekingi rūpesčiai! Čia paniekinama menka Žemė, iš čia kylama į žvaigždes.

Kas pasakys, kad čia techninių mokslų atstovų ar humanitarų žodžiai? Šie žodžiai buvo užrašyti ant Vilniaus universiteto observatorijos sienų, taigi primena laikus, kai universitetas priklausė pasaulio universitetų šimtukui. Šių žodžių šviesoje kurkime savąją Alma Mater.

33

paveldas

Kerinti senųjų knygų magija Sondra Rankelienė, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrius

34

SPECTRUM 2016/2

„Tas, kuris tai pavogs, temiršta baisiausia mirtim, teverda pragaro katile; tesuserga jis krintamąja liga ir karštine; tebūna jis ketvirčiuotas ir pakartas. Amen.“ Tokiu prakeiksmu buvo bandoma nuo vagystės apsaugoti rankraštinį XII a. kodeksą, šiuo metu saugomą Britų muziejuje. Panašių užkeikimų ir perspėjimų, atgrasančių potencialius knygų vagis, senose knygose randama tikrai daug.

Knygos senais laikais buvo ypač vertinamos ir branginamos, todėl jų savininkai, baimindamiesi, kad jų kas nors nepagrobtų ar nesugadintų, įvairiais būdais stengėsi šias vertybes apsaugoti. Senosios knygos buvo turtas tiek dėl žinių, užrašytų jose, tiek dėl turinio pateikimo, garsių dailininkų kurtų iliustracijų, tiek dėl meniškų ar prabangiai išpuoštų viršelių. XV–XVIII a. leidiniuose ir šiandien įmanoma atrasti ką nors įdomaus, savito, pribloškiančio, o kartais verčiančio sustingti iš nuostabos, ypač suvokus, kad tai buvo padaryta, sukurta, tyrinėta prieš keletą ar net keliolika šimtmečių.

Tokių įdomybių – knygų, kuriose yra mokslo žinių, autentiško žmonių gyvenimo ir pačios knygos istorijos faktų – turi kiekviena senesnė biblioteka. Vilniaus universiteto bibliotekoje yra saugoma daugiau nei 160 000 ypač didelę istorinę reikšmę ne tik Lietuvai, bet ir Europos mokslo bei kultūros tyrimams turinčių spaudinių.

Tyrinėjant senąsias knygas peršasi išvada, kad senovės ir šiuolaikinių žmonių mąstymas ir dėmesį prikaustantys prioritetai nedaug tepasikeitė. O tai suvokus, pats praėjusių amžių knygų pasaulis pradeda atrodyti patrauklus, paslaptingas ir niekada iki galo neatversiantis savo slėpinių. Štai, pavyzdžiui, kontroversiškasis inkunabulas „Hypnerotomachia Poliphilii“ („Polifilijaus erotinis sapnas“, Venecija, 1499) – vienas ankstyvųjų italų literatūros kūrinių, sulaukęs tiek daug visokiausių apkalbų ir apipintas įvairiomis „sąmokslo teorijomis“. Jis parašytas, manoma, apie 1467 m. Kūrinį puošia 172 medžio graviūrų iliustracijos, kartais simbolinės-mistinės, kartais primenančios filmo kadrus. Tyrinėtojai mano, kad šios knygos autorius – italų dominikonų vienuolis Frančeskas Kolona (Francesco Colonna, 1433–1527), net keturiose knygos vietose užšifravęs savo vardą: akrostiche –

pagal pirmąsias eilučių raides; autoriaus vardą sudaro ir skyrių pavadinimų pirmosios raidės; be to, šis asmenvardis du kartus minimas rišliame tekste. Iš pirmo žvilgsnio knygos tema pati paprasčiausia – Polifilijaus meilė Polijai ir kova už ją. Įdomybės prasideda bandant tekstą perskaityti ir suprasti. Štai daugiareikšmiai pagrindinių veikėjų Polifilijaus ir Polijos vardai: Poliphilius – iš graikų kalbos polys (daug) + philia (meilė) – „Polijos mylimasis“, kartu ir „mylintis daug ką“. Pats pavadinimas „Hypnerotomachia“ (iš graikų kalbos hypnos – miegas; eros, erotos – geismas, geismo; mache – kova; Hypnerotomachia Poliphilii – „Polifilijaus geismo kovos sapne“) yra sunkiai ištariamas ir išverčiamas, o XV a. greičiausiai tik maža visuomenės dalis sugebėjo jį dar ir perskaityti. Knyga parašyta venecijiečių dialektu, su šimtais naujai sugalvotų ir šiam dialektui pritaikytų lotyniškų žodžių, derinant juos su lotyniškomis frazėmis iš Ovidijaus (43 m. pr. Kr. – 18 m.) kūrinių. Tekste puikuojasi posakiai dar ir graikų, hebrajų bei arabų kalbomis. Kūrinio stilius toks sunkus ir sudėtingas, kad kai kurie tyrėjai šį „meilės romaną“ laiko pačiu nuobodžiausiu visų laikų italų literatūros kūriniu. Pagrindinei temai – Polifilijaus meilei Polijai – iš 370 puslapių skirta tik... 30. Likusieji užpildyti šalutinėmis siužeto linijomis su keistais netikėtais vingiais, čia veikia mitologinės būtybės, pateikiami ezoterinio pobūdžio traktatai su neaiškiais matematiniais skaičiavimais, rebusais, stulbinamai tiksliais architektūriniais ir sodų planais bei kitomis keistenybėmis. Dažniausiai apie šį kūrinį kalbama kaip apie slaptų organizacijų „bibliją“, kurioje užkoduoti jų veikimo principai, reglamentas, susirinkimų vietos ir veiklos bei naudojamų medžiagų receptūrų aprašymai – yra žinoma, kad XV a. Venecijoje, kurioje dirbo ir numanomas „Hypnerotomachijos“

Išlikęs L. Turnaizerio sukurtos sudėtingos 6 dalių astroliabijos antrasis diskas „Gyvenimo medis“.

Likimo, ateities spėjimo ir individualių horoskopų sudarymo patogumui knygoje buvo įdėti keletas suklių, susietų su svarbiausiais dangaus kūnais (Marsu, Jupiteriu, Venera, Merkurijumi, Mėnuliu, Saturnu, Saule) SPECTRUM 2016/2

35

paveldas

Populiariausios parodos „Bibliotheca curiosa“ knygos

autorius, veikė ypač slapta alchemikų organizacija „Voarchadumia“. Kai kurie autoriai šią knygą laiko viso labo tik renesanso meno sampratos vadovėliu, pateiktu tokia forma tam, kad išvengtų tuo metu itin aktyviai veikusios inkvizicijos persekiojimų. Yra aiškinimų, kad tai – užmaskuotas erotinis traktatas arba užrašyti paprasčiausi narkotikų sukeltų haliucinacijų vaizdiniai. Ši kny-

ga tebeaudrina tiek šiuolaikinių rašytojų, tiek tyrėjų, vis dar bandančių išsiaiškinti jos paslaptis, tiek kolekcininkų, mokančių už egzempliorių daugiau nei 320 000 dolerių, vaizduotę. Gaila, bet Vilniaus universiteto biblioteka šios retenybės neturi.

Viena paslaptingiausių XVI a. Europos knygų – „Archidoxa, dorin der recht war Motus, Lauff und Gang“ („Archidoksa,

Paslaptingų XVII a. įrašų kupina K. Lykosteno knyga „Apophthegmata“

36

kurioje visa tiesa apie judėjimą, gyvenimą ir eigą“, Miunsteris, 1569, Vilniaus universiteto bibliotekos egzempliorius: BAV 58.10.34/1). Tai astrologijos, alchemijos, medicinos, o kartu ir ateities pranašavimo įrankis, pateiktas eilėmis ir kupinas keistų, atrodytų, netgi absurdiškų teiginių, tam tikrų šifrų ar kodų, kurie leidžia šį veikalą priskirti ir savotiškam kriptologijos žanrui. Šiuolaikiniai mokslininkai vis dar aiškinasi, kas užšifruota šiame veikale. Yra nuomonių, kad tai beprasmiškas ir be jokios tvarkos sudarytas chemijos, astronomijos, fizikos, biologijos, mineralogijos, astrologijos, numerologijos ir kitų mistinių žinių kratinys. Prieš pagrindinę knygos dalį esančiame eilėraštyje (jo eilutės išdėstytos pagal abėcėlę) autorius teigia, kad knygoje pateikti visi reikalingi įrankiai norintiems nuspėti žmogaus gyvenimą, sveikatą, ateitį, gamtos kataklizmus, kuriuos reguliuoja planetos ir žvaigždės. Čia aprašyti ir daugelio ligų bei karo žaizdų vaistai ir jiems reikalingos medžiagos, vienų metalų virsmas kitais, penktasis elementas, filosofinis akmuo, ir tereikia teisingai suprasti šią knygą, kad sužinotum visus kiekvienam žmogui individualiai ar visam pasauliui svarbiausius dalykus. Autorius – šveicarų gydytojas, alchemikas ir astrologas, kartais vadinamas juoduoju magu Leonardas Turnaizeris (Leonhard Thurneysser zum Thurn, 1531– 1595/1596) – savo vardą užrašė akrostichu knygos pradžioje.

Dar labiau intriguojanti knyga – Konrado Lykosteno (Konrad Lykosthenes, 1518– 1561) veikalas „Apophthegmata“ („Trumpi posakiai“, Kelnas, 1611, Vilniaus universiteto bibliotekos egzempliorius III 13209).

Joje visos tuščios vietos, kuriose nėra teksto, aprašinėtos juodu rašalu vokiečių, lotynų ir lenkų kalbomis. Sprendžiant iš kai kurių tekstuose paminėtų datų, įrašus XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje darė knygos savininkas Martinas Francas Torten-Vaiheris Holcbekeris (Martin Franz Torten-Weiher Holzbecker, g. 1668 m. rugsėjo 16 d.). Įrašų tematika įvairi: lobiai („W Rozanskim Zamku Skarb schowany przed Pałaciem gdzie słup murowany“ – „Ružanų pilyje prieš rūmus, kur mūrinis stulpas, paslėptas lobis“; „W Puckim Kosciele S[więteg]o Piotra y Pawła skarb pod Radnemi ławkami“ – „Pucko Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje lobis po magistrato suolais“; „W małym Sławutowsk[im] Zamku pod Piekar[skim] Piecem skarb“ – „Mažojoje Slavutovo pilyje

SPECTRUM 2016/2

po duonkepe krosnim lobis“); kelias lobio vietos link („Rozana w Słonim. Powiecie“ – „Ružanai Slanimo apskrityje“; „Zamki z iednego stalu tylko szruby srebrne“ – „Spynos iš gryno plieno, tik varžtai sidabriniai“); įvairios gudrybės („Ołowiu rozpuść nad ognie[m] szafranem pofarbuy złoto otrzymasz na zbywanie Turkom“ – „Alavą ištirpink virš ugnies, nuspalvink šafranu, gausi auksą mainams su turkais“; „An den Masten der Schiffe Windtblaasen auff die Siegel so kan man bey der gnade Gottes ohne Windt forttsiegeln“ – „Prie laivo stiebo [pritvirtink] Vėją pūtiką [kartografijoje ir mene vaizduojama galva, pučianti vėją] ant burės, taip galėsi iš Dievo malonės be vėjo plaukti“); sveiko gyvenimo patarimai („Rybę kto gotuie w wodzie, gotuie ią w Trucziznie; w Winię ią gotuy y mięso w winię radzę ci bo woda rodzi trucziznię“ – „Kas gamina žuvį vandenyje – tas gamina nuoduose; vyne ją gamink ir mėsą vyne, patariu tau, nes vanduo pagimdo nuodus“) ir daugybė kitų.

Senosios knygos žavi ne vien savo paslaptimis, bet ir fantastiškomis mokslo žiniomis. Štai žymaus XVII a. vokiečių mokslininko polimato Atanazijaus Kircherio (Athanasius Kircher, 1602–1680) veikale „Ars magna lucis et umbrae“ („Didysis šviesos ir šešėlių menas“, Roma, 1646, Vilniaus universiteto bibliotekos egzempliorius III 962), be kitų knygoje aprašytų ano meto „stebuklų“ – judančių figūrų (kinematografijos prototipas), padidintų ir sumažintų vaizdų įvairiose plokštumose (fotografijos užuomazgos) ir kt. – apibūdinimo, pateikiamas ir prototipinis šiuolaikinio lazerio aprašymas.

Mokslininkas darė bandymus su dideliais sferiniais vandens pripildytais stiklo indais, panaudodamas juos Saulės šviesos spinduliams sukoncentruoti. Jis siekė atskleisti, ar iš tikrųjų Archimedas, gindamas Sirakūzus, galėjo tokiu būdu uždegti romėnų laivus.

Tai tik keturi pavyzdžiai iš tūkstančių senosiose knygose išlikusių įvairiausių įdomybių, kurios priverčia tyrinėtojus stebėtis ir žavėtis tokiu įvairiu senųjų knygų pasauliu. 2015 m. Vilniaus universiteto bibliotekos parodoje „Bibliotheca curiosa“ buvo eksponuojamos labiausiai intriguojančios senosios knygos. Didžiausią įspūdį lankytojams paliko visai neišvaizdi knyga, kurioje gvildenamas moterų priklausymo žmonių giminei klausimas. Pasirodo, nuo XIV a. iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos (1789–1794) tarp garbingų mokslininkų virė debatai tema „Ar moteris yra žmo-

SPECTRUM 2016/2

A. Kircherio XVII a. sukurto koncentruoto šviesos spindulio iliustracija

gus?“. Šiam įdomiam reiškiniui apibūdinti buvo sugalvotas specialus terminas: Querelle des femmes (moterų klausimas). 1595 m. vokiečių kritikas ir poetas Valensas Akcidalijus (tikr. Valtin Havekenthal, 1567– 1595) išleido įvairius Biblijos iškraipymus parodijuojančią knygelę „Disputatio nova contra mullieres, qua probatur eas homines non esse“ („Naujas svarstymas prieš moteris, kuris įrodo, kad jos nėra žmonės“). Ši knyga netikėtai tapo postūmiu visiškai rimtoms diskusijoms, sprendžiančioms moterų žmogiškumo klausimą ir užtrukusioms ilgiau nei du šimtmečius. „Tvirtas ir įtikinamas aprašymas... atsakantis į klausimą: Ar moterys yra žmonės, ar ne?“ (anoniminis autorius, 1618), „Moteris nėra žmogus“ (Franz Heinrich Höltich, Johann Caspar Waltz, Quaestio foemina non est homo, Wittenberg, 1672, Vilniaus universiteto bibliotekos egzempliorius III 19976), „Ar moterys yra žmonės?“ (Max Funke, 1910!) – tai tik keletas veikalų pavadinimų, leidžiančių teigti, kad diskusija, bandanti įrodyti arba paneigti moters priklausomybę žmonių giminei, buvo ilga ir arši.

Parodos „Bibliotheca curiosa“ pasisekimas ir visuomenės susidomėjimas senosiomis knygomis dar kartą mums, jų tyrėjams, įrodo, kaip svarbu atskleisti visuomenei patraukliausius senosios knygos aspektus,

sukelti susižavėjimą senosiomis retenybėmis, padėti atrasti savyje nenumaldomą norą tyrinėti, saugoti ir puoselėti žmonijos, mokslo istorijos, atskiro asmens viešo bei privataus gyvenimo ir jo, kaip asmenybės, išskirtinumo liudytoją – knygą.

Klausimas: moteris nėra žmogus?

Iliustracijos – iš VU bibliotekos rinkinių

37

atsako ekspertai

Ar reikia bijoti chemijos maiste?

www.freeimages.com

Į klausimus atsako Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius Albinas Žilinskas.

Maistas ir mes esame dvi to paties reiškinio pusės, konkrečiau – įvairiausių molekulių judėjimo ir pokyčių gamtoje dalyviai, gyvenantys kaip tų molekulių kitimo produktai.

Kad gyventume, turime „pakrauti“ save naujomis molekulėmis, paskui pašalinti iš savęs jau nereikalingas, o tam, kad „pakrovimas“ būtų teisingas – turime atitinkamai paruošti į mus patenkančias medžiagas.

Visuose maisto kelio į žmogaus organizmą etapuose nemažą dalį užima cheminiai procesai, pradedant žemės ūkiu ir baigiant maisto produktų saugojimu ir galutiniu paruošimu prieš vartojimą.

Maisto chemija nagrinėja maisto sudėtį ir savybes, taip pat cheminius pokyčius, kuriuos maistas patiria tvarkymo, perdirbimo, gaminimo, sandėliavimo, saugojimo ir pagaliau VARTOJIMO metu.

38

Nors apie 50 procentų žmogaus sveikatos lemia mityba, tačiau niekada žmonės nesimaitino tobulai. Visaverčio maisto stoka tebelieka aktuali problema ir šiandien. Įvairios mokslininkų grupės per 50 metų atliko apie 100 tūkstančių su maistu susijusių tyrimų ir padarė išvadą, kad tiek ekologiškų (be chemijos), tiek įprastų (su chemija) maisto produktų poveikis sveikatai toks pat. Tad kokia apskritai maisto ir jo priedų įtaka žmogui, kas vyksta mūsų organizme virškinimo metu ir kaip maistas susijęs su žmogaus charakteriu?

Iš ko susideda žmogus kaip fizinis kūnas I Chemijos požiūriu žmogus sudarytas iš daugelio cheminių junginių: ir labai paprastų, ir gana sudėtingų.

Pirmasis toks junginys, gal net svarbiausias, yra vanduo (H2O). Jo žmogaus kūne yra ne mažiau kaip 60–65 proc.: riebaliniuose audiniuose – 20 proc. nuo riebalų masės; kauluose – 25 proc.; kepenyse – 70 proc; raumenyse – 75 proc.; kraujyje – 80 proc. ir smegenyse – 85 proc.

Kitos medžiagos: baltymai – apie 15–20 proc.; riebalai ir į riebalus panašios medžiagos (lipidai) – apie 15 proc.; angliavandeniai (karbohidratai, sacharidai) – apie 1–1,5 proc. (glikogenas kepenyse).

Mineralinės medžiagos žmogaus organizme sudaro apie 5 proc. Kalcis (Ca) ir fosforas (P) kartu – apie 2 kg. Kalis (K), siera (S), natris (Na), chloras (Cl) sudaro tik po kelias dešimtąsias gramo dalis. Geležies (Fe) žmogus turi apie 6 gramus, tačiau

ji vaidina išskirtinai svarbų vaidmenį, nes įeina į kraujo baltymo hemoglobino sudėtį.

Dalį šių medžiagų – angliavandenių, baltymų, riebalų – organizmas turi gauti sistemingai ir kasdien, kitos, pavyzdžiui, mineralinės medžiagos (kalcio druskos kauluose), organizme keičiasi daug lėčiau, todėl jų nereikia dideliais kiekiais ir viena kita savaitė negaunant kalcio su maisto produktais ar priedais organizmui realios žalos nepadarys.

Taigi visa ši puokštė medžiagų, patekusi į organizmą, kinta įvairiu greičiu. Štai angliavandeniai pradeda chemiškai reaguoti jau burnoje – juos iškart ima veikti seilėse esantys fermentai. Riebalai beveik be pokyčių nukeliauja iki skrandžio ir tik ten juos, emulgavęs iš kasos išskiriamais fermentais, organizmas apdoroja skaldydamas į smulkesnes dalis – glicerolį ir riebiąsias rūgštis.

Tokių cheminių reakcijų metu – ypač kintant angliavandeniams – mes gaminamės mums reikalingą energiją, nors, nesaikinSPECTRUM 2016/2

gai vartojant tuos pačius angliavandenius, organizmas dalį energijos sunaudoja versdamas jų perteklių į riebalus. Todėl saikinga mityba yra sveikos medžiagų apykaitos pagrindas. Dar nesurasti ir nesukurti tokie maisto papildai ar priedai, kurie, veikdami kaip cheminiai maisto apdorojimo katalizatoriai, savaime visiškai sureguliuotų netinkamą, dažnai perteklinį mūsų maitinimąsi.

Cheminiu požiūriu virškinimas yra toks procesas, kurio metu maiste esančios didelės molekulės yra suskaldomos į mažesnes, o šios savo ruožtu įsiurbiamos į kraują. Tas skaldymas vyksta įvairių cheminių reakcijų pavidalu, bet jos turi bendrą charakteristiką. Kokia gi ta charakteristika? Žvelgiant technologiškai, vieninteliai paprasčiausi chemikalai, kurių reikia maistui virškinti skrandyje, yra vanduo ir druskos rūgštis (HCl). Tačiau iš tikrųjų virškinimo traktas (burna / gerklė, stemplė, skrandis, dvylikapirštė, plonosios, storoji žarnos) neveikia vien tik vandeniu ir rūgštimi dėl dviejų priežasčių: 1. Procesas būtų labai lėtas ir neefektyvus.

2. Riebalai blogai maišosi su vandeniu (vien vandenyje ir rūgštyje jie beveik nesuskiltų).

Todėl virškinimas yra kompleksinis vyksmas, o ne toks paprastas, kaip rodo pateikiama dipeptido (beje, ir bet kurio kito baltymo) hidrolizės cheminėje kolboje schema:

Toks mišinys veikia kur kas efektyviau – greičiau ir daug žemesnėje temperatūroje (36–37°C prieš 110°C).

Pažvelgę į tą patį baltymų hidrolizės procesą skrandyje, pamatytume, kad virškinimui reikėtų skrandžio sulčių, t. y. druskos rūgšties vandeninio tirpalo, katalizatoriaus – fermento pepsino, o jei kalbėtume apie riebalų virškinimą, tai ir riebalų-lipidų emulgatorių – tulžies rūgščių.

šiais laikais nepavyktų išmaitinti daugiau negu 7 milijardų Žemės rutulio gyventojų.

Kiekvienam maisto gamybos ir ruošimo etapui reikalingi savi chemikalai: laukams, augalams ir pasėliams – trąšos ir pesticidai, nes be jų derliai būtų mažesni, gyvuliams, paukščiams, tvenkinių žuvims – antibioti-

SPECTRUM 2016/2

www.freeimages.com

Maisto papildai ir priedai.

Bijoti ar naudoti? i Vien peržvelgus maisto papildų ir priedų sąrašą ir apibūdinimus, jautresniems, chemijos bijantiems žmonėms praeina noras valgyti didžiąją dalį parduotuvėse įsigyjamo maisto. Sąrašas gana ilgas ir netgi nepilnas.

Papildomos arba pridėtinės maisto dalys: 1. Maistinis aromatizatorius. 2. Kompleksinis maistinis priedas. 3. Aromatizatoriaus pirmtakas. 4. Antioksidantas. 5. Priedas nuo maisto dalelių sulipimo. 6. Drėgmę sulaikantis priedas. 7. Glazūravimo priedas. 8. Želiacijos agentas. 9. Tirštiklis. 10.

Konservantas (pvz., E210, benzenkarboksirūgštis). 11. Dažiklis. 12. Užpildas. 13. Nešėjas. 14. Putokšlis. 15. Putų slopiklis. 16.

Saldiklis. 17. Propelentas. 18. Kėliklis (pvz., geriamoji soda). 19. Rūgštingumo reguliatorius. 20. Stabilizatorius. 21. Pakavimo dujos. 22. Skonio stipriklis (pvz., E621, natrio glutamatas). 23. Spalvos fiksatorius. 24.

Emulgatorius ir t. t.

Kiekvieną iš šių pavadinimų galima parašyti ir ne viena individualia cheminio junginio formule, o kaip žinome, cheminės formulės žmonėms sukelia dar didesnį nerimą, kai jie bando įsivaizduoti tą formulę, patenkančią į burną ir keliaujančią toliau.

Pasauliniu mastu suprantama, kad be visokiausios su maistu susijusios chemijos

39

atsako ekspertai kai ligoms gydyti ir „cheminiais“ priedais praturtinti pašarai; jau pagamintam maistui, kurį ruošiamasi saugoti ir išlaikyti, kad tiktų transportuoti ir vartoti ilgesnį laiką – konservantai; taip pat pagal jūsų pasirinkimą bet kokie priedai iš anksčiau pateikto sąrašo. Kaip sakoma: cukraus – pagal skonį...

Apie maistą – kaip apie paslankų dalyką i Gamtoje daugelis kintamų reiškinių gali būti aprašyti normaliuoju, arba kitaip Gauso, skirstiniu:

Tai tinka ir dalykams, susijusiems su maistu bei mityba – tarkime, 2,5 proc. žmonių gali būti užkietėję žaliavalgiai, o kiti 2,5 proc. negalės ramiai užmigti kasdien nesuvalgę mėsiško patiekalo. Be to, šie reiškiniai nebūtinai bus pastovūs, greičiausiai jie keisis bėgant laikui. Kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau yra patyręs tokius skonio svyravimus, kai, pavyzdžiui, norisi saldžių patiekalų, kuriuose yra daug sacharozės (C12H22O11), gliukozės (C6H12O6), fruktozės (gliukozės – C6H12O6 – izomeras) ir kitų paprasčiausių angliavandenių, arba sūraus maisto, kuriame turėtų būti daugiau negu įprasta natrio chlorido (NaCl), o gal rūgštesnių patiekalų su didesniu acto (CH3COOH), citrinų (C6H8O7), pieno (CH3CH(OH)COOH) rūgšties kiekiu. Minėtų junginių formulės – tai nesudėtingos struktūros ir nedidelės molekulinės masės medžiagos, tačiau tuo pat metu jos labai smarkiai lemia mūsų mitybos įpročius ir pokyčius.

Maistas lemia net žmogaus charakterio savybes. Jei iš raciono dings mėgstamas produktas ar tam tikri priedai, papildai, žmogaus charakteris gali visiškai pasikeisti. Taigi su maistu ir valgymu reikia elgtis atsargiai. Žmonės niekada nesimaitino tobulai i Žiniasklaidoje kiekvieną dieną randame ne vieną ir ne dvi žinias apie maistą. Vieni straipsniai ragina

40

prisiminti vadinamąją paleodietą, kiti sako, kad cukrus arba druska yra vos ne nuodai, treti siūlo prie įvairiausių patiekalų pridėti cinamono, ciberžolės, mairūno arba dar ko nors. Peržvelgus tokią informaciją, galima pasidaryti visiems mums žinomas išvadas: • Apie 50 proc. žmogaus sveikatos lemia mityba. Kiti svarbūs veiksniai yra genetika, aplinkos užterštumas (chemija) ir žmonėms būdingi žalingi įpročiai (pavyzdžiui, etanolio – C2H5OH, nikotino – C10H14N2 vartojimas).

mu. Argumentuojama, kad seniau žmonės daug rečiau mirdavo nuo vėžio. Tikėtina, kad senovėje onkologinių ligų pasitaikydavo rečiau, bet anksčiau ir gyvenimo trukmė dėl įvairių priežasčių buvo trumpesnė, ligos nespėdavo išsivystyti.

• Svarbi su maistu siejama pasaulinė problema yra alergija. Ją sukeliančios medžiagos – alergenai – dažnai priskiriami priedų, papildų ir kitai maisto chemijai. Čia yra daug tiesos, bet ir natūralūs ekologiški produktai neretai sukelia tą pačią reakciją.

• Nė vienu žmonijos istorijos laikotarpiu žmonės nesimaitino tobulai. Visais laikais valgė nepakankamai įvairų maistą.

• Visaverčio maisto stoka aktuali ir šiais laikais, nepaisant visų minėtų maisto priedų, papildų ar vadinamųjų ekologiškų maisto produktų.

• Įvairios mokslininkų grupės per 50 metų atliko apie 100 tūkstančių tikslinių tyrimų, susijusių su maistu, ir 2010 m. apibendrino rezultatus. Tyrėjai lygino ekologiškų (be chemijos) ir įprastų (su chemija) produktų poveikį sveikatai. Tyrimo išvada – tiek vienų, tiek kitų poveikis sveikatai yra toks pat (kitaip sakant, dažniausiai mus veikia PLACEBO efektas).

• Šiais laikais įvairūs susirgimai, tarp jų ir onkologiniai, dažnai siejami su maistu, ypač įvairios „negeros“ chemijos naudoji-

T. y. gerti pieną sveika, bet jei žmogaus organizmas jo netoleruoja, jau yra blogai, riešutai – skanus ir maistingas produktas, bet tik nealergiškam jiems žmogui.

• Dar vienas šių laikų „siaubas“ – E simboliu pažymėti maisto priedai. Bet įprasta valgomoji druska (NaCl), kuri netgi neturi savo E numerio ir kurios dažnas žmogus vartoja daugiau, negu reikia, yra pavojingesnė nei garsusis natrio glutamatas, nes kaip tik druska – natrio chloridas. Jo perteklius gali būti viena arterinės hipertenzijos ir iš to kylančių širdies ir kraujotakos ligų priežasčių.

Maistas ir chemija ateityje i Koks gali būti maistas po 50, 100, 10 000 metų ir kokia mityba padės mums apsisaugoti nuo negalavimų, ligų? Nuo ko pradėti šiandien ir kuo remtis, norint sveikai maitintis? Kodėl dauguma žmonių girdėdami kartu du žodžius „maistas“ ir „chemija“ mano, kad kalbama apie nuodijimą, ligas ir greitą mirtį?

Per maždaug du šimtus tūkstančių metų žmogus, kaip biologinis objektas, mažai pasikeitė. Jis gerai jausdavosi tada, kai elgdavosi saikingai. Kad galėtų išgyventi ir daugintis, jam reikėjo tų pačių medžiagų, tų pačių molekulių kaip ir dabartiniais laikais.

Teisingas atsakymas kalbant apie chemiją, maistą ir ilgą sveiką gyvenimą būtų toks: visada buvo ir yra reikalingas saikas. www.freeimages.com

SPECTRUM 2016/2

Azijos kultūrų tyrimai

Islamo mados istorija Milda Petkauskaitė, Orientalistikos centras

Artimųjų Rytų apranga mūsų kultūroje visuomet buvo dengiama savotiško paslapties šydo. Ilgus šimtmečius ją formavo islamo teisės nuostatos, religijos dogmos ir kitų tautų įtakos.

www.flickr.com

SPECTRUM 2016/2

41

Azijos kultūrų tyrimai

Maïmouna Guerresi. Fotografijų serija „Milžinai“

ruhalalam.com

Apranga islamo kultūroje i Apranga islamo pasaulyje buvo svarbi apibrėžiant žmogaus statusą, rangą, profesiją ir religinę priklausomybę. Vienas iš garsiausių musulmonų filosofų ir istorikų Ibn Khaldunas netgi teigė, kad visuomenės išsivystymas buvo nustatomas pagal gyventojų aprangą ir audinius. Buvo priimta dėvėti drabužius, atitinkančius žmogaus socialinį statusą ir spalvas, nustatytas tuo metu valdančio kalifo, kuris taip pat buvo ir gero skonio saugotojas. Kalifo patarėjai – teologai ir teisininkai – nuolatos primindavo valdovui apie aprangos standartų puoselėjimo svarbą, kad būtų išvengta įvairių socialinių ar netgi politinių padarinių. Aprangos kodai buvo nustatomi įvairiais teisės ediktais.

Juose apibrėžti leistini ir neleistini aprangos ir spalvų stiliai reguliavo prekybą, audimo,

dizaineris Ruh al-Alam. Serija „Hidžabas“

42

www.ignant.com

siuvimo ir dažymo būdus.

Korane apie tinkamą aprangą kalbama įvairiais aspektais. Drabužis žmogui buvo siųstas Dievo, kad pridengtų jo privačias vietas, tačiau kartu jis turi atspindėti nuolankumą Dievui. Moterų galvos apdangalas hidžabas (iš arabų k. „uždanga“) Korane nėra vartojamas mums tradiciškai suprantama forma, referuojant į galvos apdangalą. Hidžabas siejamas su vidiniu moters pasauliu ir jo tvarkos palaikymu, kad būtų išlaikytas moters padorumas ir orumas. Tai atspindi Korano 33:59 ajatas: „O Pranaše!

Pasakyk savo žmonoms, dukroms ir tikinčioms moterims, tegul jos labiau užsitraukia savo skraistes. Taip jas lengviau atskirs (nuo vergių ir pasileidusių moterų) ir tada jų neužgaulios.“ Kitas šaltinis, kuriame mokoma, kaip reikia tinkamai rengtis, yra hadisai – pranašo Mahometo pasisakymai ir pamokymai. Hadisai yra itin svarbi islamo teisės dalis: juose gausu praktinių patarimų ir kasdienio gyvenimo problemų sprendimų. Antai pranašas Mahometas nemėgo raudonos spalvos ir gausiais raštais puoštų audinių, mat maldos metu jie itin blaškydavo dėmesį, todėl dievobaimingesni musulmonai vengdavo dėvėti tokius drabužius ir stengėsi nemaišyti jų su žaliais, mat ši spalva buvo laikoma angelų spalva. Dažniausiai teisinės mokyklos moterų aprangos klausimu pabrėžė, kad moters apranga yra ne prievolė, o etinis ir moralinis reikalas.

Mada Abasidų ir Omejadų dinastijose i Pirmųjų islamo dinastijų Omejadų ir Abasidų VII–X a. laikų mada pasižymėjo itin gausia puošyba, aistra prabangai ir dominuojančiomis balta ir juoda spalvomis: puošnios apykaklės ir rankogaliai iš šilko, medvilnės, lino bei gausi raštų ornamentika. Būtent už tai Abasidų dinastijos kalifai ir buvo kritikuojami, mat jų šilkiniai drabužiai atspindėjo amoralumą ir prabangą, o tai islamo etikoje nebuvo pagirtina. Karališkosios šeimos moterys išleisdavo milžiniškas pinigų sumas drabužiams įvairioms progoms, o kartais vienas apdaras kainuodavo daugiau nei šešiolika gydytojo mėnesio atlyginimų.

Apie moterų aprangą daugiausia žinoma iš moterų patarnautojų ir linksmintojų, dėvinčių tik moteriškas kelnaites ir palaidines su iškirptėmis. Qusayr Amra dykumų pilyje rastose freskose vaizduojamos pusnuogės merginos šokėjos ir linksmintojos, dėvinčios trumpus languotus sijonus, apsuktus aplink liemenį. Pažymėtina, kad merginos buvo stambesnio sudėjimo, o tai galėjo byloti apie to meto moters grožio idealą.

Mameliukų mados tendencijos i Mameliukų sultonato (XIII– XVI a.) centras buvo Kairas, ko gero, vienas puošniausių miestų Artimuosiuose Rytuose. Tai darė įtaką ir mameliukų aprangai, kuri pasižymėjo rafinuotais ornamentais, puošniu dekoru ir prabangiais audiniais.

Karališkuosiuose dvaro rūmuose drabužiai atspindėjo skirtingas pareigybes ir statusus.

Pavyzdžiui, aukščiausio rango pareigūnai dėvėdavo raudonus ir geltonus satino drabužius su voverių ir bebrų kailių detalėmis ir auksiniais diržais. Vyresnieji viziriai – balto šilko apdarus, siūtus aukso siūlais ir dekoruotus šilko siuviniais.

Mada Osmanų imperijoje i Topkapi muziejaus kolekcija byloja, kad Osmanų imperijos širdyje – Konstantinopolyje – mada pasiekė neregėtas aukštumas.

Galbūt tai lėmė technologiniai laimėjimai, o galbūt – kultūrų įvairovė ir skirtingų regionų įtaka. Vis dėlto Konstantinopolis buvo to meto pasaulio centras. Osmanų sultonai ir karališkoji visuomenė aprangai skyrė ypatingą dėmesį, todėl apie madą sužinome iš išlikusių rankraščių, albumų, paveikslų ir kitų istorijos šaltinių.

Pagrindiniai karališkųjų rūmų didikų apdarai buvo kaftanai – laisvi viršutiniai draSPECTRUM 2016/2

www.flickr.com

bužiai su rankovėmis žemiau liemens, su vienaeiliu arba dvieiliu užsegimu, dažniausiai siuvami iš milo arba aksomo. Kaftanai buvo gausiai dekoruoti prašmatniomis sagomis, kilpomis, sagtimis, pynėmis, raštais ir ornamentais. Juos dėvėdavo ant apatinių drabužių – marškinių ir kelnių. Kaftanų ir kitų sultono drabužių rankovės buvo itin pailgintos, o sultono pavaldiniai bučiuodavo ne ranką, o tik rankovės kraštą. Apie XVII a. paplito trumpesni, vos blauzdas siekiantys kaftanai, kurie buvo dėvimi kartu su plačiomis skraistėmis ir gyvūnų kailiais dekoruotomis apykaklėmis.

Osmanų sostinėje XVI a. buvo paplitę keturių spalvų raštai su įvairiomis geometrinėmis kompozicijomis, vingiais, smailiomis pynėmis ir augaliniais motyvais. Dažniausiai vaizduojami gvazdikai, rožės ir tulpės, randami ir pastatų eksterjero puošyboje, referuoja į islamiško sodo įvaizdį, kuris islamo kultūroje yra itin svarbus dieviškojo rojaus sodo simbolis.

SPECTRUM 2016/2

Safavidų dinastija i Ankstyvasis Safavidų dinastijos valdymas Irane pasižymėjo glaudžiais ryšiais su gentiniais klanais, vadinamais Qizilbash. Tai formavo ir ankstyvojo Safavidų laikotarpio mados tendencijas – ryškiai raudonos kepurės su dvylika raukšlių ir fleronu – kryžmai sudėtų stilizuotų žiedų arba lapų pavidalo puošmena, apvyniota baltu turbanu. Dvylika raukšlių simbolizavo sąsają su dvyliktininkais šiitais.

Tipinė XV a. apranga karališkuosiuose rūmuose buvo itin paprasta, tačiau jau nuo XVI a.

Safavidų mados tendencijos smarkiai kito. Į madą atėjo laisvos plačios rankovės, skraistės, įstrižai susagstomos ties krūtine arba kairėje pusėje. Vėliau valdininkų drabužiuose pradėjo rastis gausūs šilko ir velveto akcentai kartu su metalinėmis dekoro detalėmis, dažnai pynėmis ar grandinėlėmis, kurios ne tik blyksėdavo, bet ir skambėdavo vaikštant.

Irane teologai, priešingai nei kituose islamo pasaulio regionuose, nebuvo taip griežtai nusistatę prieš figūrų vaizdavimą mene. Juk ži-

nome, kad islamo estetikoje gyvas būtybes vaizduoti buvo griežtai draudžiama. Taigi tekstilėje dažnai pasitaikydavo žmonių, gyvūnų, paukščių, medžioklės scenų ar kitų gyvų būtybių piešinių, kurie ilgainiui suformavo savitą Safavidų mados ir meno stilių, mat jie buvo vaizduojami ir eksterjero bei interjero dekore.

www.flickr.com

43

Azijos kultūrų tyrimai Apie moterų aprangą žinoma itin mažai, daugiausia iš Europos keliautojų užrašų ir pasakojimų. Moterys nuotraukose ir albumuose būdavo prisidengusios galvą raštuota skarele ar skepetaite, o veidą puošdavo dvigubi perlų vėriniai, besidriekiantys nuo smakro iki viršugalvio. Jų mantijos būdavo ganėtinai siauros, ilgomis rankovėmis ir siekdavo žemę, tačiau iš po jų būdavo matyti kelnės, dekoruotos įstrižomis juostelėmis.

Tuo metu šokėjos karališkuosiuose rūmuose dėvėdavo vos klubus dengiančias tunikas ilgomis rankovėmis, blauzdas siekiančius sijonus ir įliemenintus švarkelius.

Mados revoliucija XIX–XX a. i XIX a. situacija Irane ir Osmanų imperijoje smarkiai pasikeitė, nes į regionus pradė-

jo plisti Europos mados, o aukštuomenės atstovai iš dalies ėmė kopijuoti europiečių keliautojus bei intelektualus. Irane Kadžarų dinastijos šachas Fatehas Ali Šachas įvedė naujo tipo kūgio formos galvos apdangalus iš karakulio vilnos ir europiečiams būdingus siaurus drabužius: tiesias klasikines kelnes ir batus, ilgus susagstomus švarkus, pabrėžiančius aukštį ir lieknumą. Valdžios pareigūnai turėdavo dėvėti klasikinius kostiumus ir mūvėti baltas pirštines.

XX a. pradžioje Irane valdžią perėmus Rezai Šachui, Irano intelektualai pradėjo kvestionuoti moterų aprangą ir galvos apdangalus. Kartu su čadrų panaikinimu Afganistane 1928 m. Reza Šachas paskelbė vienodos aprangos įstatymą šalyje. Taigi visi šalies vyrai miesto ir kaimo vietovėse

privalėjo dėvėti kostiumus su kaklaraiščiais ir skrybėles pagal europietišką mados standartą. Moterims mokytojoms ir studentėms 1935 m. buvo nurodyta nešioti kepures, o jau 1936 m., po karalienės viešo pasirodymo be galvos apdangalo, atsirado įsakymas viešojoje erdvėje nusiimti galvos apdangalus ir čadras.

Islamo mada šiandien: savitumas ir išskirtinumas per aprangą i Šiandieninė islamo mados industrija yra prisitaikiusi prie šiuolaikinių etikos ir religijos reikalavimų. Mados industrijoje vis daugiau dizainerių, atliepdami visuomenės poreikius, kuria išskirtinę aprangą, aksesuarus ir hidžabus, kurie nepažeistų religinių bei etinių normų, nors tai ir sudėtinga dėl kūrybinės laisvės ribojimo. www.flickr.com

44

SPECTRUM 2016/2

Globalioje Artimųjų Rytų mados ekonominėje ataskaitoje, sudarytoje Thomson Reuter, numatoma, kad 2018 m. drabužiams ir avalynei bus išleista 322 milijardai dolerių. Pagal drabužių ir daiktų vartojimą didžiausia islamo pasaulio rinka yra Turkija – 25 milijardai dolerių per metus, toliau eina Iranas, Indonezija, Egiptas, Saudo Arabija ir Pakistanas. Žinoma, itin dideliu mastu madingi drabužiai ir daiktai yra naudojami Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose neislamiškose pasaulio valstybėse, kuriose yra didesnė ar mažesnė musulmonų populiacija, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje. Šiuolaikinė moterų apranga daugiausia susideda iš kulkšnis siekiančių sijonų, marškinėlių ilgomis rankovėmis ir skaros arba hidžabo. Taip pat itin populiarūs vakarietiški švarkai ir striukės, kelnės arba džinsai. Vyrai dažniausiai nešioja ilgas kelnes ir marškinėlius ilgomis rankovėmis, panašiai kaip ir kitose Vakarų pasaulio šalyse. Vis dėlto vyrams nėra priimtina nešioti šortus arba marškinėlius be rankovių, mat tai laikoma neetiška.

Dažnai Vakarų šalyse vyrauja nuomonė, kad moterys yra priverstos dėvėti galvos apdangalus, todėl hidžabo klausimas vis dar sukelia daugybę prieštaravimų. Tačiau didžioji dalis musulmonių savo aprangą – hidžabą ir figūros neišryškinančius drabužius sieja su arabo ar musulmono tapatybe, todėl tokia apranga parodo pagarbą savajai kultūrai ir religinį atsidavimą. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Egipte, kur vyrauja religinės politinės partijos, moterys savo apranga išreiškia tam tikrą politinį palankumą vienai ar kitai partijai. Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais iškilę feminisčių judėjimai smarkiai priešinasi moterų galvos apdangalo idėjai, pabrėždamos laisvą moters pasirinkimą ir saviraišką.

Musulmonės moterys nori būti individualios ir unikalios, todėl šiuolaikinės mados srovės, pasižyminčios moderniomis hidžabo, tunikų, chalatų, suknelių ir marškinėlių interpretacijomis, suteikė joms galimybę per aprangą išreikšti savo savitumą ir pabrėžti išskirtinumą. Nuo 2009 m. musulmonų mados kūrėjai rengia islamo mados savaites, kurios kasmet suburia žymiausius mados dizainerius, menininkus ir mados ikonas. Islamo pasaulyje susiformavo savitas mados elitas, kuris ne tik diktuoja mados tendencijas, bet ir stebina išradingumu.

SPECTRUM 2016/2

dizaineris Ruh al-Alam. Serija „Hidžabas“

ruhalalam.com www.pixabay.com

45

naujos knygos FILOLOGIJA Rolandas Kregždys Lietuvių kalbos polonizmų žodynas. Lietuvių kalbos polonizmŲ žodynų specifikacija Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2016

Viename tome apibrėžiama lietuvių kalbos polonizmų žodyno specifikacija ir lenkybių identifikavimo metodika bei kriterijai (288 p.). Kitame tome pateikiamas išsamus lietuvių kalbos polonizmų mokslinis žodynas (764 p.).

Jame polonizmai skirstomi į tris grupes: monogeninius, neapibrėžtuosius, alternatyviuosius. Tai pirmieji „Studia Etymologica Baltica“ (StEB) serijos tomai.

Vilką minim, vilkas čia.

Lietuvių situaciniai posakiai Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016

ISTORIJA Mykolas Michelbertas Romėniškojo laikotarpio emaliuoti dirbiniai Lietuvoje

FILOSOFIJA Skirmantas Jankauskas Platonas: Filosofavimas grožio akivaizdoje

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2016

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2015

Knygoje aptariami daiktai su emaliu, aptikti II–V a. pirmos pusės Lietuvos archeologijos paminkluose.

Pateikiama emaliuotų dirbinių chronologija, paplitimas Lietuvoje ir didesnėje Rytų Europos teritorijoje, išskiriami jų gamybos centrai. Emaliuoti daiktai rodo svarų vakarų ir rytų baltų genčių indėlį į romėniškojo laikotarpio europinio Barbaricumo materialinę ir dvasinę kultūrą.

Šioje monografijoje, susitelkiant ties Platono dialogais, kuriuose dominuoja sielos problematika, naujai interpretuojama platoniškoji kilnios meilės samprata. Apmąstydamas sielos kaip filosofavimo subjektą, Platonas nustato meilę esant palankiausia natūralia būsena filosofavimo siekiams realizuoti.

Rimvydas Petrauskas Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos

Šioje knygoje sudėti vadinamieji situaciniai posakiai yra artimi patarlėms ir ypač priežodžiams, tačiau jie vis dėlto kitokie. Jais nėra reiškiama kokia idėja, nieko neapibendrinama, jie atsiradę kaip reakcija į bent kiek išskirtinę situaciją – tai ir yra paskata juos vadinti situaciniais posakiais. Sudarė Rasa Kašėtienė, Lilija Kudirkienė.

Vilnius, „Baltos lankos“, 2016

Dainius Razauskas-Daukintas Maironis. Praamžės tradicijos dainius

Saulius Grubkauskas Sovietinis „generalgubernatorius“: Komunistų partijų antrieji sekretoriai Sovietų Sąjungos respublikoje

Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016

Autoriaus teigimu, Maironis čia skaitomas pro senųjų mitinių-poetinių, dvasinių tradicijų „akinius“, košiamas per jų „sietą“, atrenkant jas atitinkančius vaizdinius ir net kalbos ypatumus. Žinoma, pirmiausia atsižvelgiant į lietuvių, baltų tautosaką bei mitologiją, bet ne tik: giliausi, turtingiausi sąsajų mitiniai vaizdiniai paprastai nėra kurios nors vienos tautos išskirtinė savastis.

46

Knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės giminės.

Kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio Lietuvos istorijos aspekto aptarimas. Pagrindinės temos – politinė ir visuomeninė galia ir ją įprasminanti atmintis.

Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, 2016

Monografijoje atskleidžiama sovietinės Lietuvos ir kitų respublikų Komunistų partijos Centro komiteto antrųjų sekretorių, kaip svarbiausių Kremliaus politinių agentų, veikla, analizuojama šio politinio instituto svarba valdant sovietinę imperiją, nagrinėjamos antrųjų sekretorių instituto ištakos ir genezė, jo atsiradimo priežastys, sąryšis su postalinine sovietizacija.

FILOSOFIJA IŠEIVIJOJE Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016

Knyga siekiama pristatyti šiandieninius išeivijos filosofų apmąstymus ir svarbiausių išeivijoje gimusių filosofinių idėjų, teorijų, užsimezgusių diskusijų tyrinėjimus. Išskirtinis knygos bruožas yra tas, kad ji skirta dar tebesitęsiančiai istorijai, filosofijos laukui, kurio kūrėjų dalis patys plėtoja savo idėjas, kartu reflektuodami ir kitų egzilio kolegų ankstesnę filosofinę mintį. Sudarė Rūta Marija Vabalaitė.

Arvydas Šliogeris Kasdienybės metafizika Vilnius, „Apostrofa“, 2016

Arvydas Šliogeris tęsia prieš beveik pusę amžiaus pradėtą filosofo dienoraštį, kuriame glaustu pavidalu, fragmento, sentencijos ar aforizmo forma sugrįžta visos pamatinės temos, išskleistos ankstesnėse jo knygose. Filosofas, save vadinantis filotopu, šioje knygoje sykiu ir radikalesnis, ir – netikėtai – poetiškesnis.

PSICHOLOGIJA Donald Kalsched Vidinis traumos pasaulis Vilnius, „Vaga“, 2016

Knygoje autorius neria į vidinio traumos pasaulio, koks jis skleidžiasi per sapnus, fantazijas ir psichoanalizės SPECTRUM 2016/2

vyksmo procese dalyvaujančių pacientų pastangas, gelmes. Siekiama parodyti, kaip žmogaus psichika atsiliepia į žalojančius gyvenimo įvykius: kas vyksta vidiniame pasaulyje, kai išoriniame gyventi tampa nepakeliama. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė.

Nancy McWilliams PSICHOANALITINIS ATVEJO FORMULAVIMAS Kaunas, „Kitos knygos“, 2016

Ši knyga – tai ne techninis vadovas, o veikiau studija, nagrinėjanti, kaip galime konceptualizuoti žmogaus psichologiją, peržengdami diagnostines kategorijas.

Autorė mėgina išsaugoti atidumą, kuriam didžiulę grėsmę kelia šiandien vyraujantys griežtai statistiniai, išvadomis nesiremiantys ir kategoriniai psichopatologijos ir gydymo modeliai. Iš anglų k. vertė Audronė Nemanienė.

POLITIKOS MOKSLAI Pirmasis Lietuvos dešimtmetis Europos Sąjungoje: transformacija ar imitacija?

Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2015

Monografijoje žinomi ekspertai analizuoja pokyčius Lietuvoje per pirmus 10 narystės Europos Sąjungoje metų ir ES poveikį jiems.

Nors daugelis tikėjosi transformacijos, struktūrinių pokyčių Lietuvoje per dešimtmetį nebuvo daug. Tačiau dauguma narystės atneštų pokyčių buvo teigiami, ir jie laipsniškai Lietuvą artina prie atviros valstybės ir visuomenės.

Lietuva, kurios nebuvo. Pilnutinės demokratijos svarstymai ir vertinimai Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2016

Leidinyje pristatoma Lietuvos politinės minties paveldo dalis, apimanti tarpukario Lietuvos, okupacijos metų, išeivijos ir atgimstančios Lietuvos laikotarpius.

Pilnutinė demokratija – tai pirmiausia katalikiškos krypties autorių politinius svarstymus vienijanti sąvoka, kuria SPECTRUM 2016/2

siekiama moderniai demokratijai suteikti autentišką ir gyvą turinį. Sudarė Kęstutis Girnius, Algimantas Jankauskas, Laurynas Peluritis.

GAMTOS MOKSLAI Carlo Rovelli Septynios trumpos fizikos pamokos Vilnius, „Tyto alba“, 2016

Bendroji reliatyvumo teorija, kvantinė gravitacija, laiko negrįžtamumas, tamsioji materija, žmonijos vieta pasaulyje... Daugybė dalykų, kurių šiuolaikinė fizika iki galo nesupranta ir kurie užburia ir jaudina mūsų vaizduotę. Carlo Rovelli apie visus juos pasakoja ne tik su tikro fiziko meile dar nepažintoms gamtos paslaptims, bet ir su tikro italo emocijomis. Iš italų k. vertė Eglė Kupšytė. Česlovas Kalenda Achilo kulno papėdėje: Pasaulinė ekologinė krizė ir Lietuva Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2015

Knygoje aptariami ekologinės krizės kaip globalinio proceso iššūkiai ir Lietuvos visuomenės moralinio gyvenimo ypatybės. Įvade pateikta ekologinės etinės minties raidos Lietuvoje apžvalga. Trijuose skyriuose gilinamasi į ekologinės problemos kilimo priežastis ir jos sprendimo būdų paieškas, atskleidžiami žmonių abejingumo gamtai motyvai, nušviečiamos ekologiško elgesio paskatos.

Mečislovas Žalakevičius Paukščių migracija Vilnius, Gamtos tyrimų centras, 2015

Monografijoje apžvelgiama paukščių migracijos tyrimų istorija, profesionalių stebėjimų metodai, migracijų klasifikacija, eiga ir charakteristikos, pateikiama migracijų planetoje pavyzdžių, pristatomas dabartinis požiūris į migracijos formavimąsi ir kilmę, supažindinama su jungtine migracijos valdymo teorija, aptariamos pagrindinės orientacijos ir navigacijos hipotezės.

MEDICINA Jadvyga Subačiūtė Neurochirurgija Kaunas, „Naujasis lankas“, 2016

Knygoje aptariama neurochirurginių ligų klinika, diagnostika ir gydymas. Ji skiriama studijuojantiesiems neurochirurgiją ir neurologiją, taip pat neurochirurgija besidomintiems studentams, bendrosios praktikos gydytojams ir chirurgams.

Alvydas Laiškonis, Marija Vida Bareišienė, Vytautas Budnikas, Daiva Vėlyvytė Infekcinių ligų žinynas Kaunas, „Vitae Litera“, 2016

Penktasis leidimas papildytas kai kuriomis naujai išsiaiškintomis ligomis, kaip žmonių leukozė, boka viruso sukeltos vaikų apatinių kvėpavimo takų infekcijos, zikos viruso infekcijos, naujo Ebolos viruso rūšies sukelta hemoraginė karštinė ir kt. Žinynas skirtas infektologams, terapeutams, šeimos ir kitų specialybių gydytojams, rezidentams bei studentams medikams.

TEISĖ Petras Ancelis, Gediminas Bučiūnas, Marijus Šalčius, Rolandas Šlepetys Atskirų nusikalstamų veikų tyrimas Vilnius, Registrų centras, 2016

Šis vadovėlis leis geriau suprasti tinkamiausio ikiteisminio tyrimo procesinius, taktinius, metodinius, psichologinius, organizacinius ir kitus klausimus ir išugdyti tam tikrus praktinius įgūdžius, reikalingus atliekant atskirų kategorijų nusikalstamų veikų tyrimą.

Darius Štitilis, Mindaugas Kiškis, Tadas Limba ir kt.

Interneto ir technologijų teisė Vilnius, Registrų centras, 2016

Šiame vadovėlyje nagrinėjamos bendrosios informacinių technologijų bei teisės sąveikos problemos ir pateikiami naujų technologijų teisės pagrindai, taip pat interneto, elektroninių ryšių, e. komercijos, e. sutarčių, e. įrodymų, nano- ir biotechnologijų bei robotikos teisinio reglamentavimo principai.

47

naujos knygos

kitame numeryje skaitykite:

FINANSAI Aldona Ivanauskienė Buhalterinė apskaita Vilnius, „Tyto alba“, 2016

Doc. Liutauras Gudžinskas

Leidinyje visos sąvokos pateikiamos pagal verslo apskaitos standartus (VAS) ir tarptautinių apskaitos standartų nuostatas. Knyga parengta pagal naujausią ES apskaitos direktyvą, kuri Lietuvoje galioja nuo 2016 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į visus patvirtintus VAS, įstatymų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą, pakeitimus ir kitus norminius aktus.

Jonas Mackevičius, Rasa Subačienė Lietuvos buhalterinės apskaitos sistema: praeitis, dabartis, perspektyvos Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2016

Monografijoje nagrinėjama Lietuvos buhalterinės apskaitos sistemos raida, išskiriami jos etapai, aptariami svarbiausi teisės aktai, buhalterinės apskaitos sistemos elementai, jų pokyčiai, tiriamos valdymo apskaitos ir praktikos problemos, vertinama viešojo sektoriaus buhalterinės apskaitos būklė.

Ko reiktų, kad lietuviai labiau pasitikėtų savo valstybe? www.lrt.lt

Prof. Albinas Bagdonas, Vytautas Jurkuvėnas, doc. Antanas Kairys, doc. Vilmantė Pakalniškienė, dr. Olga Zamalijeva

Priešpensinio ir pensinio amžiaus dilema V. Jadzgevičiaus nuotr.

INFORMATIKA Valentina Dagienė, Tatjana Jevsikova Aiškinamasis kompiuterijos terminų žodynas Vilnius, Matematikos ir informatikos institutas, 2016

Žodyną sudaro daugiau kaip 5100 terminų straipsnių. Tai informatikos specialistų pripažinti, Informatikos terminijos komisijos apsvarstyti ir kalbininkų terminologų teigiamai įvertinti terminai.

Termino straipsnį sudaro terminas, jo apibrėžtis ir atitikmuo (-enys) anglų kalba. Termino straipsnyje taip pat gali būti rodomi jo ryšiai su kitais terminais, sinonimai (jei yra), siūloma papildoma informacija.

Dr. Kristina Garalytė

Carol Vorderman Slaptasis kodas: Pradedu programuoti

2017-ieji – A. J. Greimo metai

Vilnius, „Alma Littera“, 2015

Tai unikalus iliustruotas vadovas, laipsniškai supažindinantis su dvejetaine koduote, žaidimų kūrimo paslaptimis bei kitomis programavimo įdomybėmis, nuotaikingas programavimo pradžiamokslis su spalvinga grafika ir nuosekliais nurodymais, kuriuos lengvai perpras bet kuris programavimo naujokas.

48

Dalitų studentų judėjimas Indijos universitetuose Prof. Arūnas Sverdiolas

www.semiotika.lt

K R Y ž I A ž O D I S Atsakykite į klausimus ir surašykite atsakymus į lentelę. Kryžiažodžio atsakymas – posakis iš skaičiais sunumeruotų langelių. Atsakymus siųskite spectrum@cr.vu.lt. Pirmieji trys teisingai išsprendę bus apdovanoti suvenyrais.

1. Gladiatorių gėlė. 2. Ežeras rytų Lietuvoje. 3. Grotelės pakuroje, ant kurių dega kuras. 4. Laimės hormonai. 5. Grindų vaškas. 6. Savaeigis geležinkelio vežimėlis ar važiuoklė. 7. Ordinų, medalių, garbės ženklų istorija. 8. Organizmo veiksmų ir reakcijų į aplinką visuma. 9. Didelė pastatoma šakota žvakidė. 10. Sudėtingas geometrinis darinys, kurio atskiri fragmentai yra panašūs arba identiški visumai. 11. Ir

pašarinė žolė, ir miestas. 12. Kaimas, šalia kurio veikia vienintelis Lietuvoje keleivinis srovinis keltas. 13. Žvaigždė Dvynių žvaigždyne. 14. Vieno atlikėjo koncertas.

15. Medžiaga, kurios paskirtis yra genetinės informacijos raiška ir genetinės medžiagos integracija. 16. Į laisvę paleistas vergas, neturintis teisių. 17. Lietuvos architektai, LR Seimo I rūmų projekto autoriai. 18. Europos sostinėse įsikūrusių

universitetų tinklas. 19. Tam tikra lentos ar sijos dalis, įlaidas. 20. Kėdė be atlošo.

21. Ryškių spalvų marga Pietų Amerikos gyvatė. 22. Princo titulas Ispanijoje.

23. „Audi“ modelis. 24. Paplūdimys Brazilijoje. 25. Ir paukštis, ir šilumos šaltinis.

26. Kaimas kairiajame Nemuno krante, šalia kurio išsidėstęs piliakalnių kompleksas.

27. Buferis. 28. Uždaras lauko įtvirtinimas su pylimu ir grioviu.

Kryžiažodžio, išspausdinto praėjusiame numeryje, atsakymai: A: 1. Bobelė. 2. Argalis. 3. Keimerys. 4. Nailonas. 5. Lūkestis // BARAS B: 1. Cinamonas. 2. Pagirnis. 3. Tupetas. 4. Panda. 5. Žalesa // MITAS C: 1. Akmuo. 2. Krupnikas. 3. Tapyras. 4. Žiugis. 5. Kiršlys. 6. Klemensas. 7. Spaikas. 8. Fosa // KNYGYNAS D: 1. Vadaksnis. 2. Žalvarnis. 3. Monolitas. 4. Ragainė. 5. Akacija. 6. Agripa. 7. Bareljefas. 8. Rodbalsė // AVIACIJA E: 1. Pačiūžos. 2. Biuvetė. 3. Apokrifas. 4. Rolkeris. 5. Intriga. 6. Balotažas. 7. Rafidė. 8. Bamblys. 9. Lieknas. 10. Uraninas.

11. Sintis // ŽVAIGŽDYNAS Sudarė Vida Lapinskaitė Kryžiažodžio atsakymas: PEGASAS

N A U J A U S I

Tiesioginio savo poveikio erdve neturėjome analogų Europoje. Vilniaus universitetas nubrėžė Europos civilizacijos ribas.

Didžiausias smūgis mūsų universitetui buvo uždarymas 1832. Iki tol Vilniaus universitetas tikrai įėjo į 200 Europos universitetų. Tokios asmenybės kaip astronomas M. Počobutas, istorikas J. Lelevelis, nekalbant jau apie žymiuosius poetus A. Mickevičių, J. Slovackį, tikrai išgarsino Vilniaus universitetą.

Upsalos Linėjaus ir Krokuvos Koperniko neturime. Tačiau turime pasaulinio masto poetus – Adomą Mickevičių ir Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą. Mūsų universiteto tradicija – tai poetų universitetas.

Man viskas yra istorija. Jei kuo nors susidomiu iš šalies, visa tai paverčiu istorijos dalimi.

Kuo daugiau žinai, tuo didesnis nežinojimo laukas. Ypač kai atsiranda šiuolaikinis istorijos mokslas su naujais klausimais. Jis gimsta iš dabarties, tad visų mokslų ateitis amžina.

Ypač istorija svarbi ir aktuali, kad padeda atskirti kvailius. Istorikas lengviausiai atpažins rėksnį ar visažinį, kvailai prognozuojantį.

Mums reikia susikurti tokį kultūros modelį, kad kur begyventum, jaustumeisi savo kultūros dalimi. Sukurti naciją kaip didelę šeimą, didelę bendruomenę, kai visas pasaulis po kojomis, turėti savo kultūros verčių supratimą. Ir čia daug nuveikti gali

Andriaus Lygnugario nuotr.

Iki pat Maskvos universiteto atidarymo Vilniaus universiteto įtakos erdvė buvo didžiulė.

VISA TIESA APIE ALFREDĄ BUMBLAUSKĄ

PROF. A. BUMBLAUSKAS APIE VILNIAUS UNIVERSITETĄ IR ISTORIJĄ

L E I D I N I A I

A. BUMBLAUSKO KAČIŲ TEORIJA Kodėl kačių nėra pagoniškoje Lietuvoje?

Aišku viena: pagoniškoje Lietuvoje nebuvo vakarietiškų viduramžių rūmų. Atrodo, kad kunigaikščiai ir jų kariauna gyveno ir valgė už valstiečius ne geriau, o tik gausiau ir sočiau.

Tad ką tokioje šalyje galėjo rasti patogumus mėgstanti katė?

Mėsos nuo stalo jai nenumes, pieno pagailės, o ir šilumos per mažai.

Matyt, katė yra tam tikras civilizacijos ženklas. Nėra katės, nėra ir civilizacijos.

Visa tai, aišku, hipotezės –

istorikai.

kasdienybės istorija yra bene mažiausiai tirta Lietuvos istorijos sritis.

Teorinės fizikos katedros darbuotojai 2015 m.

Vilniaus universiteto Teorinės fizikos katedrai 2016 m. sukanka 75-eri metai. Šia proga ir kilo mintis trumpai prisiminti pagrindinius katedros kūrimo momentus ir jos mokslinės bei pedagoginės veiklos kelią iki šių dienų.

Greta teorinės minties, kurią puoselėti ir buvo šios katedros priedermė, knygoje trumpai apžvelgiama ir mokslinės minties raida.

Rengdami knygą supratome, kad visa mokslo raida neatsiejama nuo pasaulinių tendencijų visame istoriniame jos vystymosi kontekste.

Todėl ši knyga virto trumpa visos pasaulinės mokslinės minties nuo antikos iki šių dienų apžvalga. Siekiant pabrėžti pagrindines katedros vykdomų darbų kryptis, pateikiama medžiaga suskirstyta dešimties metų ar didesniais laiko tarpsniais. Kartu pateikiami ir ryškiausi mokslo laimėjimai, norint parodyti katedroje vykdytus mokslinius darbus pasaulio mokslo raidos fone.

Re ng ė j ai

9 786094 597305

Vilniaus universiteto Leidybos direkcija rengia spaudai mokslinius leidinius, periodinius, tęstinius mokslo darbus, mokslo populiarinamuosius leidinius, vadovėlius, monogratijas, žodynus, žinynus, bibliogratines rodykles, kitą informacinę medžiagą.

Pagrindiniai Leidybos direkcijos uždaviniai – organizuoti universiteto darbuotojų leidinių leidybą ir platinimą.

Direkcija rūpinasi visu leidybos procesu: rankraščio redagavimu ir korektūra, leidinio dizaino sukūrimu ir maketo parengimu spaudai, spaudos organizavimu ir kontrole, elektroninių leidinių parengimu, leidinių platinimu, konsultuoja autorius, sudarytojus, redaktorius įvairiais leidybos klausimais.

VILNIAUS UNIVERITE TO LEIDYBOS DIREKCIJA Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius. Tel. 8 5 268 71 84, ld@ld.vu.lt