Spectrum Nr. 26 by Vilniaus universitetas

Spectrum Vilniaus universiteto žurnalas

Astronomų bendradarbiavimas sužiba naujais atradimais Kompiuteriai padeda pažinti sudėtingą baltymų pasaulį Bakterijos prieš antibiotikus: kas ką nugalės?

Ko reikia, kad lietuviai labiau pasitikėtų savo valstybe? Algirdas Julius Greimas – mįslinga figūra

1(26)/2017

Mieli skaitytojai,

Turinys

Gyvybės mokslų centre gyvenimas verda it bičių avilyje. Mokslininkai ieško dirvos bakterijų atsparumo antibiotikams genų; naudodami kompiuterinius metodus, tiria baltymų struktūras ir nagrinėja baltymų modeliavimo aspektus; analizuoja fermentus – DNR metiltransferazes. Atsakymų paieškos duoda pavydėtinus rezultatus, kuriais pagrįstai galime didžiuotis. Štai Biotechnologijos instituto Bioinformatikos skyriaus mokslininkai, norėdami išsiaiškinti, ar jų sukurti struktūrinės bioinformatikos įrankiai tikrai naudingi nežinomų baltymų struktūrų modeliavimui, dalyvavo CASP ir CAPRI eksperimentuose. Tyrėjai pateko tarp penkių geriausių iš daugiau nei 100 baltymų struktūras modeliuojančių komandų iš viso pasaulio. Kita mokslininkų grupė iš to paties instituto išrado naują DNR modifikavimo profilių analizės metodą TOP-seq. Mokslininkai įsitikinę, kad tai paspartins ir atpigins klinikinius epigenetinių ligų tyrimus. Ne mažiau intriguojančios ir įdomios kitų tyrimų įžvalgos ir keliami klausimai: nuo ko priklauso šalies piliečių pasitikėjimas savo valstybe, kokią įtaką asmenybės bruožai turi taupymui pensijai. Psichologai sukūrė originalią internetinę streso įveikimo savipagalbos programą BADI, diegia vieną iš veiksmingiausių potrauminio streso pagalbos metodų Lietuvoje. „Spectrum“ žurnale rasite atsakymus į klausimus, kodėl lietuvių kultūrinei sąmonei Algirdas Julius Greimas yra mįslinga figūra, kokiomis interpretacijomis apipintas Lietuvos paminėjimas XI a. pradžioje, ko dabartiniai medikai gali pasimokyti iš XIX a. žaizdų gydymo metodų. Sužinosite apie įdomų kalėdaičio, rasto vienoje iš senųjų knygų, restauravimo procesą ir apie tai, ką tiria VU TFAI mokslininkai, tapę vienintele į „Gaia-ESO“ konsorciumą priimta astrospektroskopininkų grupe iš Rytų Europos. Žvaigždėto vasaros dangaus ir gerų skaitinių!

4 Naujienos 6

4 Unikalūs molekuliniai įrankiai padės pastebėti artėjančią ligą

32 Astronomų bendradarbiavimas sužiba naujais atradimais

10 Kompiuteriai padeda pažinti sudėtingą baltymų pasaulį Dr. Justas Dapkūnas, dokt. Kliment Olechnovič 15 Bakterijos prieš antibiotikus: kas ką nugalės? Dr. Julija Armalytė 19 Ko reikia, kad lietuviai labiau pasitikėtų savo valstybe? Doc. Liutauras Gudžinskas, dokt. Romualdas Bakutis 23 Inovacijos padės įveikti psichologinius traumų padarinius Doc. Evaldas Kazlauskas

13 Bakterijos prieš antibiotikus: kas nugalės?

37 Algirdas Julius Greimas – mįslinga figūra

26 Pasiruošimas pensijai ir asmenybės bruožai Doc. Antanas Kairys, dr. Vytautas Jurkuvėnas, prof. Albinas Bagdonas, dr. Olga Zamalijeva, doc. Vilmantė Pakalniškienė 30 Dalitų studentų judėjimas Indijos universitetuose Dr. Kristina Garalytė 34

Astronomų bendradarbiavimas sužiba naujais atradimais Prof. Gražina Tautvaišienė

Algirdas Julius Greimas – mįslinga figūra Prof. Arūnas Sverdiolas

Šv. Brunonas ir 1009-ųjų misija: atminimo ženklai Europoje Dr. Inga Leonavičiūtė

Ostijų detektyvas Virgilija Guogienė

„Spectrum“ redakcija

SPECTRUM, 2017 birželis Nr. 1 (26) Numerį rengė Liana Binkauskienė, Agnė Grinevičiūtė, Edgaras Kurauskas. Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė. Dailininkas maketuotojas Skaidra Savickas. Viršelyje – „Gaia“ kosminė observatorija Paukščių Tako galaktikos nuotraukos fone. Europos kosmoso agentūros nuotr. Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius. http://naujienos.vu.lt/spectrum Dėl publikacijų ir reklamos žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt. Leidinys platinamas nemokamai. Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius. Tiražas 1500 egz. ISSN 1822-0347 © VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2017 Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina. 2

Unikalūs molekuliniai įrankiai padės pastebėti artėjančią ligą Dr. Edita Kriukienė

17 Ko reikia, kad lietuviai labiau pasitikėtų savo valstybe?

47 Ostijų detektyvas

52 Žaizdų gydymas XIX amžiaus Vilniuje: gydyta net alumi ir vynu Doc. Dalia Triponienė 55 Kryžiažodis

Naujienos

Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto profesoriui Sauliui Klimašauskui paskirta prestižinė Europos mokslo tarybos dotacija patyrusiems mokslininkams. Tai pirmas kartas per dešimt Europos Komisijos finansuojamos programos gyvavimo metų, kai Lietuva gauna tokį įvertinimą. Balandžio 3 d. VU simboliniais Atminties diplomais pagerbė keturis asmenis, kurie 1940–1941 m. dėl permainingos Lietuvos istorijos, totalitarinių režimų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš VU: tai profesorius Vladas (Vladimiras) Lazersonas, studentas Chlaunė Meištovskis, docentas Noachas Pryluckis ir docentas Nachmanas Šapira.

Matematikos ir informatikos instituto vyriausiajam mokslo darbuotojui profesoriui emeritui Antanui Žilinskui Tarptautinė globaliosios optimizacijos draugija paskyrė 2017 m. Constantine’o Caratheodory premiją.

Ukrainos nacionalinė teisės mokslų akademija Teisės fakulteto dekaną prof. Tomą Davulį išrinko užsienio nariu. Toks titulas mokslininkams suteikiamas už reikšmingus nuopelnus kuriant Ukrainos teisinę sistemą.

Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius Robertas Mokrikas su kolegomis iš užsienio nustatė, kad Lietuvos gelmių gilusis požeminis vanduo yra seniausias pasaulyje. Jo amžius viršija 1,3 mln. metų ribą.

Šv. Kristoforo statulėlės įteiktos profesoriams Valentinai Dagienei bei Algirdui Utkui ir ilgamečiam VU metraštininkui lektoriui Albinui Kentrai.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto profesorių, genų redagavimo sistemos kūrėją Virginijų Šikšnį apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Profesorius V. Šikšnys kartu su kita genomo redagavimo technologiją CRISPR-Cas9 tiriančia mokslininke Emmanuelle Charpentier iš Maxo Plancko instituto (Berlynas, Vokietija) buvo apdovanotas „Novo Nordisk“ fondo „Novozymes“ premija, kurios vertė – 3 mln. Danijos kronų (403 tūkst. eurų). Įmonė „DuPont Pioneer“ patvirtino, kad JAV patentų ir prekių ženklų biuras VU išdavė patentą Nr. 9637739, kurio plati apibrėžties sritis apima CRISPR-Cas technologiją.

Užsienio kalbų instituto lektorė dr. Aistė Kučinskienė už mokslinį darbą „Juozo Tumo-Vaižganto epistolinis diskursas“ įvertinta Lietuvos mokslų akademijos premija, o už vertimo debiutą – Dominyko Urbo premija.

Prof. Vytautas Balevičius (FF) Majamyje (JAV) už pastarųjų penkerių metų pasiekimus pažangiųjų medžiagų tyrimų ir taikymų srityse įvertintas Tarptautinės pažangiųjų medžiagų asociacijos (IAAM) medaliu. Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro docentės Ērikos Sausverdės darbus ir nuopelnus pinigine premija įvertino Švedijos akademija. Matematikos ir informatikos instituto mokslininkai prof. Valentina Dagienė, doc. Gintautas Grigas ir dr. Tatjana Jevsikova įvertinti už lietuviškos kompiuterijos srities terminijos kūrimą, terminų žodynų rengimą. Jiems įteiktos „Sraigės“ skulptūrėlės.

E. Kurausko nuotr. Fizikos fakulteto mokslininkas dr. Saulius Rudys tapo Europos palydovinės navigacijos konkurso nugalėtoju regionų kategorijoje. Šį apdovanojimą jis pelno antrąjį kartą iš eilės. Išradėjui sėkmę neša radijo antenomis paremtos inovacijos. 2016 m. Lietuvos mokslo premijų laureatais tapo VU profesoriai Darius Abramavičius (FF), Valdemaras Razumas ir Gintaras Valinčius (GMC).

Chemijos ir geomokslų fakulteto docentui Ramūnui Skaudžiui paskirta Pasaulio mokslininkų federacijos jaunųjų mokslininkų stipendija.

INFOBALT vardinių stipendijų laureatais tapo Gyvybės mokslų centro jaunesnysis mokslo darbuotojas Marius Dagys, Matematikos ir informatikos instituto doktorantė Rima Kriauzienė ir Fizikos fakulteto mokslininkas dr. Linas Minkevičius. Geriausiai įvertintas GMC jaunesniojo mokslo darbuotojo Evaldo Balčiūno mokslinis darbas „Bioaktyvaus karkaso audinių inžinerijai kūrimas“, už kurį mokslininkui skirta 2000 eurų stipendija.

Pagal tarptautinį dalykinį reitingą „QS World University Rankings by Subject 2017“ lingvistika VU šiemet užėmė 201–250 poziciją.

E. Kurausko nuotr.

VU alumnas Gediminas Vaitiekūnas Gyvybės mokslų centro Zoologijos muziejui padovanojo unikalią stuburinių gyvūnų iškamšų kolekciją – 33 pasaulio šalyse sumedžiotų žinduolių ir kai kurių paukščių eksponatus. Pirmieji naujos kolekcijos eksponatai jau atkeliavo į muziejų.

VU vykusio konkurso „Trijų minučių disertacija“ laimėtojos, Filosofijos fakulteto doktorantės Eglės Mažulytės pristatymas Koimbros universitetų grupės atrankoje įvertintas 5 vieta iš dvidešimties.

Komunikacijos fakultetas, bendradarbiaudamas su VU biblioteka, įsteigė Bibliotekų ir informacijos organizavimo tyrimų centrą.

Matematikos ir informatikos instituto direktorius prof. Gintautas Dzemyda tapo Kinijoje leidžiamo mokslinio žurnalo „Financial Innovation“ redkolegijos nariu. Tai bene geriausias Kinijos mokslinis žurnalas finansų tematika anglų kalba. Jis yra leidžiamas kartu su „Springer“ leidykla.

rimai“ įvertinta Lietuvos mokslų akademijos Vinco Krėvės-Mickevičiaus premija.

Filologijos fakulteto docentė Brigita Speičytė už mokslo darbų ciklą „XIX a. Lietuvos literatūros istorijos ty-

E. Kurausko nuotr. Sankt Peterburge vykusiame pasaulinės studentų programavimo olimpiados Šiaurės Rytų Europos regiono atrankos turnyre VU atstovaujanti Matematikos ir informatikos fakulteto studentų komanda (Domantas Jadenkus, Justas Klimavičius ir Vytautas Traškevičius, vad. doc. Vladas Tumasonis) užėmė 10 vietą iš 228 ir pirmą kartą VU istorijoje iškovojo kelialapį į finalą. Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyriausieji mokslo darbuotojai Julius Ruseckas ir Gediminas Juzeliūnas kartu su Taivano nacionalinio Tsing Hua universiteto profesoriumi Ite Yu pasiūlė naują būdą tirti sąveikai tarp vadinamųjų Rydbergo atomų

juos paveikus šviesos pluoštais. Šis mokslininkų atradimas sulaukė tarptautinio pripažinimo – jų darbas išspausdintas žurnale „Physical Review A“, o žurnalo redaktoriai straipsnį išskyrė kaip vertą ypatingo dėmesio („Editor’s Suggestion“). Tokio paties dėmesio sulaukė ir VU fizikų teoretikų naujo tipo magnetinio lauko atradimas. Biochemijos instituto mokslininkų darbas „Oxygen Electroreduction Catalysed by Laccase Wired to Gold Nanoparticles via the Trinuclear Copper Cluster“ buvo paskelbtas prestižiniame multidisciplininiame žurnale „Energy & Environmental Science“. Darbo autoriai A. Laurynėnas, M. Dagys, D. Ratautas, J. Kulys, R. Vidžiūnaitė, M. Talaikis, G. Niaura, L. Marcinkevičienė, R. Meškys, S. Shleevas sukūrė pažangų deguonį redukuojančio fermento pagrindu veikiantį biokatodą ir įrodė jo veikimo mechanizmą. Gegužės 16 d. VU garbės daktaro vardai suteikti Paryžiaus Nantero universiteto profesoriui Otmarui Seului ir Lilio mokslų ir technologijų universiteto profesorei Marie-Claude Viano.

E. Kurausko nuotr.

Tyrinėjimai

Unikalūs molekuliniai įrankiai padės pastebėti artėjančią ligą Dr. Edita Kriukienė,

Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos institutas

Kodėl visi žmonės yra skirtingi? Kodėl tą pačią genetinę informaciją turinčios ląstelės atlieka skirtingas funkcijas? Kodėl vėžys, šizofrenija ar diabetas pasireiškia senstant? Kodėl monozigotiniai dvyniai, kurių DNR yra 100 proc. identiškos, suserga skirtingomis ligomis? Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkai rado naują metodą. Ką nagrinėja epigenetika? DNR molekulėje saugoma mūsų visų genetinė informacija. DNR yra sudaryta iš grandine išsidėsčiusių keturių skirtingų cheminių vienetų – adenino, guanino, citozino ir timino. Šiuos vienetus galima įsivaizduoti kaip keturias skirtingas spalvas – raudoną, geltoną, mėlyną ir žalią, kurios, besijungdamos viena su kita, suformuoja ilgas įvairiaspalves grandines, koduojančias visą informaciją apie mus: akių, plaukų ir odos spalvą, kraujo grupę, genetiškai paveldimas ligas ir kt. Kiekviena žmogaus organizmo ląstelė turi beveik identiškos spalvinės sudėties grandines. Bet kurių dviejų žmonių DNR grandinės sutampa daugiau kaip 99 proc. Jei mūsų genetinė informacija yra identiška, kyla daugybė klausimų: kodėl visi žmonės skirtingi? Kodėl tą pačią genetinę informaciją turinčios ląstelės, pvz., smegenys ir oda, atlieka skirtingas funkcijas? Kodėl sudėtingos, iš dalies paveldimos ligos, tokios kaip vėžys, šizofrenija ar diabetas, pasireiškia senstant? Atsakymų į šiuos klausimus jau ne vienerius metus ieško Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto DNR modifikacijos tyrimų skyriaus mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Sauliaus Klimašausko. Tyrėjai analizuoja fermentus – DNR metiltransferazes. Šie fermentai vieną iš DNR sudedamųjų elementų – citoziną – modifikuoja nedidele chemine grupe, paversdami jį metilcitozinu, tarsi sukurdami penktąjį DNR spalvinį vienetą, arba, tiksliau, mėlynojo elemento atspalvį DNR grandinėje. Anksčiau minėti keturi DNR grandinės vienetai išsidėsto vienoda seka kiekviename žmoguje, o 6

dar tris naujas citozino modifikacijas. Nors jų DNR molekulėse yra daug mažiau nei metilcitozino, joms taip pat būdingas individualus išsidėstymas, svarbus konkretaus audinio veiklai. Kartu su naujomis citozino modifikacijomis buvo atrasti ir ląstelėje už jų suformavimą atsakingi nauji fermentai. Mokslininkai tikisi, kad plečiantis tyrimams bus aptiktos ir dar iki šiol aukštesniuosiuose organizmuose nežinomos DNR modifikacijos. Tyrėjai nori suprasti citozino modifikacijų, arba citozino atspalvių, kodą. Epigenetikos laboratorijose kuriami metodai DNR modifikacijoms nustatyti, spėjama jų įtaka ląstelės funkcijoms ir ligų atsiradimui. Genetinio ir epigenetinio kodo persitvarkymai būdingi visiems vėžiniams pakitimams. Daugybėje pasaulio laboratorijų siekiama nustatyti molekulinius žymenis, padėsiančius vėžio priežasčių ieškantiems mokslininkams aptikti pačius ankstyviausius DNR pokyčius, lemiančius onkologinę ligą dar prieš jos pradžią. Galimybė nustatyti ir stebėti šiuos pokyčius ankstyvoje stadijoje pa-

dėtų užkirsti kelią ligos atsiradimui. Pavyzdžiui, nuo tiesiosios žarnos vėžio pasaulyje per metus miršta per milijoną žmonių. Jei ši liga diagnozuojama anksti, išgyvena 95 proc. pacientų. Tokia liūdna statistika rodo, kaip svarbu suprasti ir atpažinti ligą ankstyviausiose jos stadijose.

Gyvybės mokslų centro mokslininkai siūlo universalų metodą Epigenetiniai pokyčiai susiję ne tik su vėžinėmis ligomis, bet ir su daugybe kitų kompleksinių ligų ir sutrikimų, tokių kaip šizofrenija ir diabetas, kuriuos sukelia daugybiniai genų raiškos pakitimai. Nors polinkis į šiuos sutrikimus paveldimas, tačiau pirmieji simptomai dažniausiai pasireiškia tik suaugus arba senatvėje. Drauge su kitais Lietuvos, Kanados ir JAV mokslininkais parodėme, kaip vystosi žarnyno veiklos sutrikimas, susijęs su pieno cukraus, vadinamo laktoze, netoleravimu. Pasaulyje daugiau kaip 65 proc. suaugusiųjų negali vartoti pieno

metilcitozinas, išsidėstydamas skirtingose identiškų DNR grandinių vietose, ir nulemia ląstelių, audinių bei individų skirtumus. Ankstyvojoje embriono vystymosi stadijoje visos ląstelės yra vienodos, visos turi vienodą potencialą pavirsti bet kurio audinio ląstelėmis – nervų, odos ar plaučių. Vystymosi metu iš identiškų embrioninių ląstelių atsiranda įvairūs, besiskiriantys savo funkcijomis audiniai. Jų savybes nulemia skirtinga genetinio kodo, arba genų, raiška. Nors įvairių audinių ląstelės turi tą patį genų komplektą, jos genetinį kodą išreiškia pagal savo poreikius, skirtingas genų kombinacijas paversdamos į ląstelės funkcijoms būtinus baltymus, fermentus ar įvairias reguliacines molekules. Taigi dėl genų raiškos skirtumų egzistuoja skirtingi audiniai, o genų raišką reguliuoja metilcitozinas, kurį pagal ląstelės poreikius suformuoja DNR metiltransferazės, taip „įjungdamos“ arba „išjungdamos“ reikalingus genus. Nuo griežtai koordinuoto ir savalaikio metilcitozino suformavimo ląstelėje priklauso ne tik audinių savybės, bet ir žmogaus polinkis sirgti įvairiomis ligomis, kai kurie išvaizdos elementai ar net skirtingas charakteris, gyvenimo trukmė. DNR modifikavimas – tai tik vienas iš veiksnių, kurie lemia genų raiškos ypatumus. Ląstelės genų raišką reguliuoja ne tik metilcitozinas, bet ir tam tikrų DNR surišamų baltymų – histonų – modifikacijos ar nekoduojančios RNR molekulės. Visus šiuos mechanizmus, kurie reguliuoja genų raišką nekeisdami genetinio kodo, nagrinėja epigenetika.

Epigenetiniai tyrimo metodai užkirs kelią ligai Suprasti epigenetinio reguliavimo mechanizmus tapo dar sudėtingiau atradus papildomus citozino atspalvius –

Tyrėjai atlieka epigenominių DNR modifikacijų analizę

E. Kurausko nuotr.

Tyrinėjimai

ir jo produktų. Tokių žmonių žarnynas nuo vaikystės gamina vis mažiau laktazės – pieno laktozę skaidančio fermento. Baigiantis kūdikystei, laktazės geno kaimynystėje pradeda kauptis metilinti citozinai, kurie laipsniškai „išjungia“ geną. Šių pokyčių greitis kiekvieno individo atveju gali būti skirtingas ir lemia, kada jam pasireikš šis sutrikimas. Galima spėti, kad tokiu pačiu būdu ant DNR grandinės besikaupiančios epigenetinės modifikacijos sukelia ir kitus genų veiklos sutrikimus, kurie pasireiškia įvairiomis ligomis tik po daugelio metų. Šis tyrimas, kuriam vadovavo Toronto universiteto Priklausomybių ir psichikos sveikatos centro profesorius Artūras Petronis, paskelbtas prestižiniame mokslo žurnale „Nature Structural and Molecular Biology“. Besikaupiančioms epigenetinėms DNR modifikacijoms aptikti panaudota mTAG-seq/ chip technologija (ang. methyltransferase-directed Transfer of Activated Groups sequencing/microarray analysis) ir genominių duomenų kompiuterinės analizės metodai. Viena iš mTAG-seq/chip kūrėjų – dr. Edita Kriukienė. Kompiuterinę duomenų analizę atliko dr. Juozas Gordevičius. Dar 2013 m. jungtinė mokslininkų komanda – Biotechnologijos instituto DNR modifikacijos tyrimų skyriaus, prof. A. Petronio vadovaujamos laboratorijos Kanadoje mokslininkai ir jų kolegos iš JAV bei Taivano – mokslo visuomenei pristatė mTAG-seq/chip DNR metilinimo nustatymo metodą žurnale „Nature Communications“, priklausančiame vienai autoritetingiausių pasaulio mokslo leidyklų „Nature Publishing Group“. mTAG-seq/chip technologija, skirta citozino modifikavimo laipsniui genome nustatyti, buvo sukurta Biotechnologijos instituto DNR modifikacijos tyrimų skyriuje, remiantis ilgamečiu DNR metiltransferazių tyrinėjimu. Skirtingai nei dauguma epigenetikos metodų kūrėjų, Vilniaus universiteto mokslininkai pasinaudojo neįprastu požiūriu – jie analizuoja ne metilintus citozinus, o priešingai, nustato citozinus, neturinčius jokių modifikacijų citozino ir guanino porose, vadinamosiose CG sekose. Mokslininkai natūraliai nemodifikuotus citozinus pažymi dirbtinėmis cheminėmis grupėmis, kurių padedami atskiria pažymėtas genomo vietas nuo visos genominės DNR. Dirbtinėms cheminėms grupėms įvesti į pagalbą pasitelkiamos žmogui nebūdingos DNR metiltransferazės, išskirtos iš bakterijų, kurios geba atlikti tokias pačias citozino modifikavimo reakcijas kaip ir žmogaus DNR metiltransferazės. Daugiametis įdirbis DNR metiltransferazių mechanizmo tyrimo srityje leidžia kryptingai atlikti reikiamus pakeitimus šiuose fermentuose ir pasukti jų vykdomas reakcijas norima linkme. Natūraliai nemodifikuotų genomo regionų analizė sudarant DNR metilinimo žemėlapius yra daug ekonomiškesnė, paprastesnė ir leidžia jautriai nustatyti nedidelius DNR

Tyrinėjimai

modifikavimo pokyčius, kurie gali nulemti ligos atsiradimą. Toks DNR modifikavimo analizės principas tapo ypač patrauklus atradus daugiau nei vieną citozino modifikaciją. Kiekvienai iš jų reikia kurti atskirą metodą, o Gyvybės mokslų centro mokslininkai siūlo tik vieną universalų metodą visų galimų citozino modifikacijų pokyčiams nustatyti bet kuriame genominiame regione.

Paskatino pažangaus epigenominio sekoskaitos metodo sukūrimą Vilniaus universiteto biotechnologus mTAG-seq/chip sėkmė epigenetiniuose tyrimuose paskatino dar labiau tobulinti šį metodą. Į komandą susibūrę skirtingų sričių mokslininkai dr. E. Kriukienė, prof. S. Klimašauskas, dr. J. Gordevičius, j. m. d. Zdislav Staševskij, dokt. Povilas Gibas nemodifikuotų CG sekų žymėjimą mTAG pritaikė tiesioginiam tokių sekų nustatymui genome pasitelkiant sekoskaitą. Vis dažniau genominių DNR modifikacijų analizei naudojama viso genomo naujos kartos sekoskaita. Tačiau dėl didelių sąnaudų, būtinų patikimam DNR modifikavimo nustatymui 28 milijonuose žmogaus genomo CG sekų, sekoskaita dar menkai paplitusi epigenetinių ligų tyrimuose. Ieškant epigenetinių ligų DNR žymenų tenka ištirti šimtų pacientų DNR, todėl reta mokslinė laboratorija turi reikiamų išteklių tokio kiekio pacientų viso genomo DNR modifikavimo analizei. Vilniaus universiteto mokslininkų pateiktas naujasis DNR modifikavimo profilių analizės metodas TOP-seq (angl. Tethered Oligonucleotide-Primed sequencing), pristatytas prestižiniame žurnale „Molecular Cell“ (2017 m. vasaris), leidžia gerokai sumažinti DNR modifikacijų sekoskaitos kainą. TOP-seq gali nustatyti kiekvienos nemodifikuotos CG sekos poziciją genome. Taip išplečiama analizė iki individualaus citozino modifikavimo lygio nustatymo DNR molekulėje. Kuriant šį metodą prie nemodifikuotų citozinų genominėje DNR tyrėjai nusprendė prijungti kitą trumpą DNR molekulę, vadinamąjį universalų DNR pradmenį. Jis tarsi magnetas pritraukia fermentus – DNR polimerazes, gebančias nuo šio pradmens citozino žymėjimo vietoje pradėti dauginti kaimynines DNR sritis. Sekoskaitos būdu įvertinant šių CG sekai kaimyninių DNR sričių kiekį galima nustatyti citozino CG sekoje modifikavimo intensyvumą. Toks DNR polimerazės gebėjimas atlikti invaziją į genominę DNR, t. y. nuo prijungto pradmens „peršokti“ ant genominės DNR ir pradėti ją dauginti, yra visiškai naujas Vilniaus universiteto mokslininkų atrastas DNR polimerazės mechanizmas.

TOP-seq metodo kūrėjų komanda (iš kairės į dešinę): dokt. Povilas Gibas, prof. Saulius Klimašauskas, dr. Edita Kriukienė, dr. Juozas Gordevičius ir j. m. d. Zdislav Staševskij E. Kurausko nuotr.

Tarptautinis pripažinimas Žurnale „Molecular Cell“ publikuotame straipsnyje Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkai pristato žmogaus smegenų žievės, plaučių ir neuroblastomos vėžinių audinių epigenetinio DNR modifikavimo žemėlapių studiją, atliktą TOP-seq metodu. Studija parodė, kad šis metodas pasižymi aukšta skiriamąja geba, jautrumu ir ekonomiškumu. Didelė dalis TOP-seq sėkmės priklauso ir nuo duomenų analizei naudojamų inovatyvių bioinformatikos metodų. Pasak dr. J. Gordevičiaus, bioinformatikos reikšmė tik didės. „Bioinformatikos studijų reikalingumas ateityje jau dabar nenuginčijamas, o tam nereikia nei brangių reagentų, nei išskirtinių technologinių sprendimų – užtenka gebėti mąstyti. Džiugu, kad bendras skirtingų sričių mokslininkų darbas pastebėtas tarptautiniu mastu. Vis ryškesnį pėdsaką pasaulyje palieka ir mūsų šalies tyrėjai“, – džiaugiasi dr. J. Gordevičius. Vilniaus universiteto mokslininkai įsitikinę, kad naujasis TOP-seq metodas paspartins ir atpigins klinikinius epigenetinių ligų tyrimus. Jį naudojant sekoskaitoje nustatomas ne visas genomas, o tik DNR modifikavimo analizei informaty-

vios DNR sritys. Toks metodo ekonomiškumas ir paprastumas leis atlikti plataus masto įvairių epigenetinių ligų tyrimus ir galės palengvinti novatoriškų medicinos diagnostikos priemonių kūrimą. Pasitelkiant efektyvius epigenetinių pokyčių nustatymo metodus ir epigenetinius žymenis bus galima atpažinti vėžinius susirgimus, jau minėtas kompleksines žmogaus ligas ar netgi nėščiosios vaisiaus genetinę būseną. Naujausi moksliniai tyrimai parodė, kad vėžio, diabeto, daugybinės sklerozės, smegenų pažeidimo ir įvairiais kitais atvejais į kraują patenka pažeisto audinio DNR, kuri sudaro vieną iš vadinamosios laisvai cirkuliuojančios DNR komponentų. Kryptingai analizuojant šiuos nedidelius DNR kiekius ir pagal DNR modifikacijų žemėlapį nustatant, iš kurio audinio kilusi laisvai cirkuliuojanti DNR, galima aptikti ligos židinį, o ateityje, tikėtina, bus galima tiksliau stebėti gydymo eigą, sustabdyti ligos vystymąsi. Tai atveria kelius diagnostikos išplėtimui iki neinvazinės ligų diagnostikos ir personalinės medicinos. Vilniaus universiteto tyrėjai siūlo naujus įrankius, paspartinsiančius ir palengvinsiančius šiuos tyrimus. Per pastaruosius kelerius metus DNR modifikacijos tyrimų skyriaus mokslininkų sukurti unikalūs produktai sulaukė dėmesio Europoje ir JAV – gauti JAV ir Europos patentai, technologijas komercializavo tokios garsios kompanijos kaip „Thermo Fisher Scientific“ ir „Qiagen“. „Molecular Cell“ yra vienas priešakinių „Cell Press / Elsevier“ leidyklos mokslinių žurnalų, kuriame spausdinami išskirtinio mokslinio lygio straipsniai molekulinės biologijos srityje. Leidinio citavimo indeksas pagal ISI Web of Science (IF – 14) 3 kartus viršija agreguotą kategorijos „Biochemistry & Molecular biology“ indeksą ir patenka tarp 2 proc. geriausių šios kategorijos žurnalų (4 vieta iš 289) 9

Tyrinėjimai

Kompiuteriai padeda pažinti sudėtingą baltymų pasaulį Dr. Justas Dapkūnas, dokt. Kliment Olechnovič, Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos institutas

Baltymai – didelės biologinės molekulės. Savo funkcijas gyvuose organizmuose jie atlieka sudarydami erdvines struktūras, kurias dažniausiai tyrinėja chemikai ir biologai. Tačiau struktūrinės biologijos tyrimams būtinos ne tik šių disciplinų, bet ir matematikos bei informatikos žinios.

Baltymai, jų funkcijos ir struktūros Molekulinė biologija ir biochemija tiria molekules, kurios veikia gyvuose organizmuose. Dažniausiai tyrinėjamos didžiosios biologinės molekulės, dar vadinamos biologinėmis makromolekulėmis: nukleorūgštys ir baltymai. DNR (deoksiribonukleorūgštys) ląstelėse saugo genetinę informaciją. Iš jų yra nuskaitomos ribonukleorūgštys (RNR), pagal kurias sintetinami baltymai. Galima drąsiai teigti, kad baltymai yra vienos iš svarbiausių molekulių Žemėje: jie yra gyvų organizmų statybinė medžiaga, katalizuoja chemines reakcijas, ląstelių viduje ir tarp ląstelių perneša įvairias medžiagas, perduoda signalus. Šias funkcijas baltymai atlieka sudarydami sudėtingas erdvines struktūras. Be to, neteisingų baltymų struktūrų susiformavimas yra daugelio ligų – Alzheimerio ligos, kempinligės, cistinės fibrozės, pjautuvinės anemijos, vėžio ir kitų – priežastis. 10

Baltymų erdvinių struktūrų susiformavimo principų išsiaiškinimas yra vienas svarbiausių neištirtų mokslo klausimų. Norint suprasti, kaip veikia baltymai, arba bandant ligos atveju pakeisti jų veiklą, būtina žinoti

jų struktūras. Deja, baltymų struktūrų nustatymas yra daug sudėtingesnis nei mažų cheminių junginių. Baltymų struktūros paprastai nustatomos kristalografijos arba branduolių magnetinio rezonanso (BMR) spektroskopijos

metodais. Šiuo metu sparčiai populiarėja naujas metodas – krioelektroninė mikroskopija. Visi šie eksperimentai sudėtingi, brangūs ir ne visada rezultatyvūs. Pavyzdžiui, BMR spektroskopijos metodais galima nustatyti tik mažų baltymų struktūras. Krioelektronine mikroskopija, atvirkščiai, nustatomos didelių baltymų kompleksų struktūros, tačiau jų skiriamoji geba paprastai žemesnė. Populiariausias baltymų struktūrų nustatymo metodas šiuo metu yra kristalografija, o ją riboja tai, kad reikia gauti baltymo kristalus. Baltymai nelinkę lengvai kristalizuotis, ypač dideli baltymų kompleksai ar membraniniai baltymai, kurių struktūros dabar yra įdomiausios. Nepaisant eksperimentinių sunkumų, Baltymų duomenų banke (angl. Protein Data Bank) šiuo metu publikuota per šimtą tūkstančių baltymų struktūrų. Kita vertus, didėjant DNR sekoskaitos populiarumui nuskaitoma vis daugiau genomų, o iš jų nesudėtingai sužinomos koduojamų baltymų aminorūgščių sekos. Baltymų sekų dabar žinoma beveik 80 milijonų, ir šis skaičius vis didėja. Todėl net ir patobulėjus ir supaprastėjus baltymų struktūrų nustatymo metodams mažai tikėtina, kad bus nustatytos visų baltymų erdvinės struktūros. Kadangi struktūrinė informacija dažnai reikalinga norint tirti ir suprasti baltymus, iškyla klausimas: ar apie erdvinės struktūros ypatybes būtų galima ką nors pasakyti žinant tik baltymo aminorūgščių seką?

Baltymų struktūrų tyrimai ir modeliavimai kompiuteriniais metodais Baltymo molekulė sudaryta iš tarpusavyje susijungusių mažų aminorūgščių molekulių, kurių susijungimo tvarka yra užkoduota ląstelių genome ir vadinama baltymo aminorūgščių seka arba pirmine baltymo struktūra (kairėje). Aminorūgštims sudarant nekovalentinius ryšius su kitomis aminorūgštimis, formuojasi erdvinės struktūros, vadinamos antrinėmis ir tretinėmis baltymų struktūromis (viduryje). Kai kurie baltymai jungdamiesi su kitais baltymais sudaro dar ir ketvirtines struktūras (dešinėje)

Dar 1961 m. Christianas Anfinsenas parodė, kad baltymas ribonukleazė A sugeba spontaniškai sudaryti savo trimatę struktūrą, ir iškėlė hipotezę, kad baltymo struktūra priklauso nuo jo aminorūgščių sekos. Vadinasi, žinodami baltymo seką galėtume prognozuoti jo struktūrą. Kita vertus, baltymų molekulės yra labai didelės,

Baltymai sudaro labai įvairias trimates struktūras 11

Tyrinėjimai

Deguonį surišančių baltymų mioglobino ir hemoglobino struktūros panašios, nors jų aminorūgščių sekos skirtingos

turi daug besisukančių jungčių. Dėl to bandant prognozuoti baltymo struktūrą neįmanoma išanalizuoti visų galimų konformacijų, nes jų perrinkimas užtruktų ilgiau, nei egzistuoja Visata. Vadinasi, reikia ieškoti kitų prognozavimo metodų. Jau nustačius pačias pirmąsias baltymų struktūras, buvo pastebėta, kad panašias funkcijas atliekančių baltymų struktūrinė sankloda dažnai taip pat panaši. Pavyzdžiui, baltymas hemoglobinas, pernešantis deguonį kraujyje, yra panašus į mioglobiną, kuris prisijungia deguonį raumenyse. Nors jų sekos turi mažiau nei pusę sutampančių aminorūgščių, abu baltymai sudaryti iš 8 α-spiralių, kurios panašia tvarka išsidėsto erdvėje, sudarydamos struktūrinę sanklodą, vadinamą „globino sankloda“. Tripsinas ir kitos serino proteazės – baltymus skaidantys virškinimo fermentai – taip pat pasižymi panašia struktūrine sankloda, nors jų sekų panašumas plika akimi net nepastebimas: identiškų aminorūgščių gali būti ir mažiau nei penktadalis. Taigi, vykstant evoliucijai ir dėl jos keičiantis aminorūgštims sekoje, giminingų baltymų struktūra išlieka gana pastovi. Toks baltymų struktūrų

konservatyvumas sudaro prielaidas remiantis jau žinomomis struktūromis modeliuoti dar nežinomas. Jas galima prognozuoti nustačius baltymo evoliucinį giminingumą kitam baltymui, kurio struktūra jau žinoma. Evoliucinis giminingumas paprastai nustatomas lyginant šių baltymų sekas, todėl šis procesas vadinamas lyginamuoju modeliavimu (angl. comparative modeling) arba modeliavimu remiantis šablonais (angl. template-based modeling). Šiuo metu lyginamojo modeliavimo metodai tiksliausiai nusako baltymų struktūras. Žinoma, ne visoms aminorūgščių sekoms galima identifikuoti giminingumą kokiai nors jau žinomai baltymo struktūrai. Pastaruoju metu teigiama, kad lyginamasis modeliavimas įmanomas maždaug pusei žinomų baltymų. Egzistuoja ir kiti struktūrų nusakymo metodai, bendrai vadinami de novo arba laisvuoju modeliavimu. Jie dažniausiai paremti tiesiog fizikos dėsniais, jais bandoma surinkti baltymų struktūras iš nedidelių fragmentų arba prognozuojama, kurios aminorūgštys su kuriomis sudarys kontaktus. Pastaruoju atveju naudojama giminingų baltymų sekų informacija kartu evoliucionuojančių aminorūgš-

čių poroms rasti, darant prielaidą, kad tiesioginius kontaktus sudarančios aminorūgštys evoliucijos metu kinta kartu. Idėja panaudoti kartu evoliucionuojančių aminorūgščių informaciją struktūroms prognozuoti yra labai sena, tačiau kontaktų prognozavimo metodai tapo rezultatyvūs ir itin perspektyvūs per pastaruosius kelerius metus, kai vis didėja žinomų baltymų sekų skaičius. Baltymų struktūrų modeliavimas neapsiriboja struktūros prognozavimu. Šiais laikais naudojant įvairius laisvai prieinamus metodus galima sukurti šimtus ar net tūkstančius tiriamo baltymo struktūros modelių. Tuomet kyla klausimas, kaip iš šių modelių išsirinkti tiksliausią. Išsirinkus geriausią modelį paprastai norima išsiaiškinti, ar jį galima dar kaip nors patobulinti. Kadangi baltymai atlieka funkcijas sąveikaudami su kitais baltymais, dažnai įdomu sumodeliuoti, kaip atrodys kelių baltymų komplekso struktūra. Šie ir kiti tyrimai, vykstantys baltymų struktūrų modeliavimo srityje, yra kas dvejus metus apžvelgiami CASP eksperimentuose (angl. Critical Assessment of Techniques for Protein Structure Prediction). Dalyviams pateikiamos baltymų, kurių struktūra nu-

statyta, tačiau dar nepublikuota viešai, sekos. Jie turi per tam tikrą laiką sumodeliuoti baltymo struktūrą ir nusiųsti modelius organizatoriams. Šie palygina modelius su kristalografijos ar BMR metodais nustatyta struktūra ir pateikia įvertinimus, kiek gerai modeliai atitinka tikrąją baltymo struktūrą. Nuo 1994 m. vykstantys CASP eksperimentai apžvelgia visus baltymų struktūrų modeliavimo aspektus: lyginamąjį ir laisvąjį modeliavimą, struktūrinių modelių kokybės įvertinimą ir tikslinimą, baltymų sąveikų prognozavimą ir kt. Nuo pat pradžių CASP eksperimentai laikyti labai sėkmingais, nes juose taikomas aklo testavimo principas leidžia objektyviai įvertinti struktūrų prognozavimo metodus. Šis principas sulaukė sekėjų kitose srityse. Vienas iš panašių į CASP struktūrinės bioinformatikos eksperimentų yra CAPRI (angl. Critical Assessment of Prediction of Interactions). Prasidėjęs 2001 m. kaip kelių baltymų struktūrų sujungimo į vieną kompleksą (angl. docking) metodų vertinimo eksperimentas, šiuo metu CAPRI nemažai bendradarbiauja su CASP, kuriame vis dažniau modeliavimui pateikiamos tarpusavyje sąveikaujančių baltymų sekos. Baltymų sąveikų prognozavimas yra vienas mažiausiai išspręstų struktūrų modeliavimo klausimų. Dėl

to, tikėtina, CASP ir CAPRI eksperimentai bus reikšmingi ateityje.

Baltymų struktūrų tyrimai ir modeliavimai Gyvybės mokslų centre Baltymų struktūrų tyrimai vykdomi ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre, Biotechnologijos instituto Bioinformatikos skyriuje. Vadovaujant dr. Česlovui Venclovui nagrinėjama daug baltymų modeliavimo aspektų, pradedant tolimo evoliucinio giminingumo tarp baltymų aminorūgščių sekų nustatymu ir baigiant baltymų struktūrinių modelių, skirtų konkrečioms biologinėms problemoms spręsti, kūrimu. Vienas įdomiausių pastaruoju metu vykdomų tyrimų – Voronojaus diagramų pritaikymas baltymų struktūrų analizei. Šiame tyrime kompiuterinės geometrijos metodų derinimas su baltymų struktūrų duomenų analize leido pasiekti svarbių rezultatų, kurie gali būti įdomūs baltymų struktūrų tyrėjams. Voronojaus diagrama yra erdvės sudalijimas į regionus, kuriuose kiekvienas taškas yra arčiau iš anksto pasirinkto centrinio regiono objekto. Nors panašūs metodai buvo naudojami ir anksčiau, formaliai šį erdvės skaidymo būdą 1908 m. apibrėžė ukrainiečių matematikas Georgijus

Voronojus. Šis erdvės dalijimo metodas plačiai taikomas įvairiose srityse: nuo fundamentaliųjų matematikos tyrimų iki vizualizacijų ir architektūros. Baltymams tirti Voronojaus diagramos pritaikytos dar 1974 m., siekiant suprasti atomų susipakavimą erdvinėse baltymų struktūrose. Kiekvienam baltymo atomui priskyrus konkrečią erdvės dalį, galima nagrinėti atomų užimamus tūrius, vienareikšmiškai rasti kaimyninius atomus ir apskaičiuoti kontaktų plotus. Deja, dėl sudėtingų skaičiavimų Voronojaus diagramos buvo mažiau populiarios nei ne tokie tikslūs, tačiau paprastesni metodai. Prieš kelerius metus Biotechnologijos institute pradėjome kurti programas, skirtas baltymo struktūrų Voronojaus diagramų skaičiavimui, ir taikyti jas baltymų struktūroms analizuoti. Naudojantis šiomis programomis randami kontaktai tarp atomų baltymų struktūrose, kurie yra fizikinis erdvinės baltymų struktūros susiformavimo pagrindas. Šių silpnų nekovalentinių ryšių tyrimas gali būti panaudotas baltymų struktūrų susidarymui, stabilumui, lankstumui tirti, taip pat palengvinti įvairių svarbių baltymo regionų radimą. Jau esame pritaikę kontaktų tarp atomų informaciją keliems baltymų struktūrų analizės ir modeliavimo aspektams tirti. Visų pirma sukūrėme

Voronojaus diagramų taikymas: Lietuvos žemėlapis naudojant Voronojaus diagramą sudalytas į teritorijas, priskirtas didžiausiems Lietuvos miestams

Tyrinėjimai

Bakterijos prieš antibiotikus: kas ką nugalės? Dr. Julija Armalytė, Gyvybės mokslų centro Biomokslų institutas Voronojaus diagramos ir jų panaudojimas baltymų struktūroms nagrinėti: randami kontaktai tarp atomų, kurie vienareikšmiškai apibrėžia įvairius sąveikų paviršius

CAD-score (angl. Contact Area Difference score) metodą, skirtą palyginti dvi baltymų struktūras remiantis kontaktų plotų skirtumais. Pagrindinė CAD-score paskirtis – palyginti baltymų struktūrų modelius su žinomomis eksperimentinėmis baltymų struktūromis ir atskirti geresnės kokybės modelius: šiuo metu CAD-score yra vienas iš standartinių įverčių CASP eksperimentuose. Vėliau iškilo klausimas: gal pasitelkiant Voronojaus diagramas būtų galima prognozuoti, kuris modelis yra geresnis, nežinant tikrosios struktūros? Pasirodo, tai taip pat įmanoma. Neseniai publikavome naują baltymų struktūrų kokybės vertinimo metodą VoroMQA (angl. Voronoi tessellationbased Model Quality Assessment). Juo, naudojant tik kontaktų tarp baltymo atomų ir kontaktų su tirpikliu informaciją, randama, kuris iš pateiktų modelių geriausiai atitinka realią baltymo struktūrą. Įdomu tai, kad VoroMQA veikia panašiai arba netgi geriau už baltymų struktūrų vertinimo metodus, kurie naudoja ne tik pačias struktūras, bet ir papildomus duomenis. Pasitelkiant baltymų struktūrų Voronojaus diagramas galima vienareikšmiškai įvertinti kontaktus tarp baltymo atomų. Tai ypač svarbu

siekiant suprasti, kaip baltymai sąveikauja tarpusavyje. Dėl to pritaikėme Voronojaus diagramas baltymų sąveikų paviršiams tirti kurdami PPI3D serverį. Jis leidžia paprastai ir efektyviai ieškoti baltymų sąveikų struktūrinių duomenų, analizuoti kontaktus tarp skirtingų baltymų aminorūgščių ir modeliuoti baltymų kompleksų struktūras. Norėdami išsiaiškinti, ar mūsų sukurti struktūrinės bioinformatikos įrankiai tikrai naudingi nežinomų baltymų struktūrų modeliavimui, 2016 m. vasarą dalyvavome CASP ir CAPRI eksperimentuose. CASP eksperimente, naudodami VoroMQA, iš automatinių serverių sukurtų modelių išrinkę geriausius, siųsdavome organizatoriams. Tokia strategija leido patekti tarp penkių geriausių iš daugiau nei 100 baltymų struktūras modeliuojančių komandų iš viso pasaulio. Kito eksperimento – CAPRI – metu modeliavome baltymų kompleksų struktūras lyginamojo modeliavimo metodais, naudodami savo sukurtą PPI3D serverį šablonų paieškai. CAPRI rezultatai mūsų komandai tapo dideliu netikėtumu: pasirodėme geriausiai iš daugiau nei 30 dalyvių. Kompiuterinių metodų panau-

dojimas baltymų struktūroms analizuoti mūsų skyriuje parodo bioinformatikos mokslinių tyrimų principus ir galimybes. Didėjant prieinamos biologinės informacijos kiekiui, o biologams ir toliau bendradarbiaujant su informatikais, kuriant naujus jos analizės metodus, ateityje bus galima toliau aiškintis baltymų erdvinių struktūrų susidarymo principus ir spręsti kitas sudėtingas biologijos problemas.

Pirmųjų antibiotikų išskyrimas prieš šimtą metų ir vėlesnis jų taikymo paplitimas turėjo reikšti, kad bakterinės infekcijos – jau praeitis. Tačiau šiuo metu dažnai girdime apie bakterijų atsparumo antibiotikams augimą: atsiranda bakterijų, nebijančių net ir naujausių antibiotikų.

Problema ir medicinoje, ir žemės ūkyje Kaip, atrodytų, primityvus organizmas sugeba pasipriešinti moderniosios medicinos išradimams? Norint geriau suprasti bakterijų atsparumo antibiotikams reiškinį, reikia žinoti, kur ir kada bakterijos susiduria su antibiotikais ir kaip jos gali išmokti su jais kovoti. Kai šnekame apie bakterijų atsparumo antibiotikams problemą, iš karto įsivaizduojame ligoninių aplinką, žmonių infekcijų gydymą, per dažną ar per didelės dozės antibiotikų skyrimą ligoniams. Ne visada pagalvojame, kad dideli antibiotikų kiekiai yra naudojami žemės ūkyje, gyvulių ligoms gydyti, fermoms valyti ir nepageidaujamoms bakterijoms jose naikinti. Antibiotikai taip pat gali būti duodami gyvuliams profilaktiškai, siekiant pagerinti jų augimą ir išvengti ligų. Nerimą kelia tai, kad antibiotikai gana ilgai išsilaiko nepakitę,t. y.

nesuskaldyti ir funkcionalūs. Dideli antibakterinių medžiagų kiekiai nuolat patenka į aplinką ne tik su ligoninių atliekomis, bet ir su fermų nuotekomis, organinėmis trąšomis tręšiant laukus. Žinoma, palyginti su gydymui naudojamomis bakterijas naikinančiomis koncentracijomis, į aplinką patenkantys antibiotikai praskiedžiami, tad bakterijų nežudo. Tačiau tokios vadinamosios subletalios koncentracijos gali ilgainiui sukelti nepageidaujamus pokyčius ekosistemoje ir padidinti bakterijų atsparumą antibiotikams. Atsparumas antibiotikams dažniausiai minimas kaip neteisingo ar perteklinio žmonių vartojimo (kai antibiotikų kursas ne laiku nutraukiamas ar vartojama neteisinga dozė) padarinys. Neteisingo gydymo metu bakterijos susiduria su subletalia antibiotiko koncentracija: dalis bakterijų nežūva ir po truputį mutacijų ar genetinės informacijos keitimosi būdu tampa vis labiau atsparios antibiotikui, kuriuo bandėme nuo jų apsisaugoti.

Tokiu pačiu principu ir dirvos bakterijos, susidūrusios su nedidelėmis antibakterinių medžiagų koncentracijomis iš nuotekų, po truputį gali tapti atsparios šioms medžiagoms. Netyčia patekusios į žmogaus organizmą tokios bakterijos nepasiduos gydymui įprastais antibiotikais.

Vilniaus universiteto mokslininkai ieško bakterijų atsparumo priežasčių Vilniaus universiteto mokslininkai kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu įgyvendina Nacionalinės mokslo programos „Agro-, miško ir vandens ekosistemų tvarumas“ projektą „Intensyvaus ūkininkavimo įtaka antibiotikams ir biocidams atsparių bakterijų atsiradimui, išsilaikymui ir plitimui dirvožemyje bei vandenyje“, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos. Projekto tikslas – nustatyti, ar intensyvus ūkininkavimas ir jo poveikis dirvožemio bakterijoms turi įtakos antibakterinėms medžiagoms atspa15

Tyrinėjimai

rių bakterijų atsiradimui, išsilaikymui ir plitimui dirvožemyje bei vandenyje. Vilniaus universitete atliekamuose tyrimuose analizuojama bakterijų atsparumo antibakterinėms medžiagoms priežastis. Tiriamos bakterijos iš įvairių ekosistemų: vandens, dirvos, taip pat laukinių gyvūnų pernešama mikroorganizmų visuma. Šiuo metu tiriami dirvos mikroorganizmai: dirvožemis yra turbūt pačių gausiausių ir įvairiausių mikroorganizmų buveinė. Jau žinome, kad, nepaisant to, ar ūkininkaujama intensyviai, ar ekologiškai, dirvožemyje gausu bakterijų, pasižyminčių atsparumu naujų kartų antibiotikams (pavyzdžiui, naujos kartos beta laktamams). Pažymėtina, kad įvertinti dirvos bakterijų atsparumą antibiotikams nepakanka. Svarbu suprasti tokio atsparumo mechanizmą. Ar atsparumas atsiranda bakterijai suskaidžius antibiotiką? Gal bakterija tiesiog jo neįsileidžia? O gal jis aktyviai išmetamas iš ląstelės? Ar atsparumą antibiotikui viena ląstelė gali perduoti kitai? Pastarasis klausimas ypač svarbus, nes bakterijų sugebėjimas dalytis genais galiausiai sukuria dauginiu atsparumu (t. y. atsparumu

Mikrorganizmų DNR ruošiama analizei elektroforezės metodu. Norint įvertinti bibliotekoms kurti paruoštos DNR kiekį ir kokybę, ji frakcionuojama pagal molekulių dydį ir stebima nudažius specialiais dažais E. Kurausko nuotr.

daugeliui antibiotikų) pasižyminčias superbakterijas, prieš kurias nebėra jokių vaistų.

Antibiotikams atsparios bakterijos – net ir amžinojo įšalo žemėje

Dirvoje – ir ligoninėse pažįstami mikroorganizmai

Atrodytų, kad reikia sustabdyti antibakterinių medžiagų patekimą į aplinką ir taip išvengsime bakterijų atsparumo didėjimo. Tačiau pastaruoju metu pastebėta, kad antibiotikams atsparių bakterijų gausu net ir ekosistemose, niekada nemačiusiose žmogaus veiklos: upės saloje Aliaskos gilumoje, urvuose, amžinojo įšalo žemėse. Žmogaus nepaliestose vietose rasta antibiotikams atsparių bakterijų, taigi ir atsparumą sukeliančių genų. Įdomu tai, kad nors šie genai suteikia atsparumą klinikoje naudojamiems antibiotikams, jie gali būti visai nepanašūs į šiuo metu klinikoje paplitusius genus, kurie kelia problemų gydant žmones. Kyla klausimas: iš kur amžinajame įšale rastos bakterijos, niekada nesusidūrusios su moderniąja medicina, turi atsparumo antibiotikams genų? Prisiminkime antibiotikų kilmę. Dauguma jų pirmiausia buvo išskirti iš (dažniausiai dirvos) mikroorganizmų. Bioinformatiniais metodais nu-

Ieškodami, kokie genai sukelia dirvos bakterijų atsparumą antibiotikams, jau dabar galime pasakyti, kad tai nėra žinomi, patogeninėse bakterijose paplitę genai. Tai rodo, kad gamtoje egzistuoja daugybė įvairiausių būdų apsisaugoti nuo antibiotikų. Nerimą gali kelti ir tai, kad dirvoje rasta nemažai mikroorganizmų rūšių, kurios jau pažįstamos ligoninėse – tai vadinamieji oportunistiniai patogenai. Šie mikroorganizmai nėra tikri patogenai – sveikam žmogui jie neturėtų būti pavojingi, tačiau nusilpusiems žmonėms, pavyzdžiui, žmonėms su susilpnėjusia imunine sistema, ligoniams, gydomiems nuo vėžio, oportunistinių patogenų užpuolimas gali pasibaigti mirtimi, ypač jei šie patogenai yra atsparūs antibiotikams. Antibiotikams atsparios dirvos bakterijos, atsiradusios tinkamoje vietoje tinkamu laiku, gali tapti mirtinos.

statytas spėjamas atsparumo genų amžius. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad beta laktamus skaldantys fermentai galėjo atsirasti net prieš du milijardus metų. Palyginti su moderniosios medicinos istorija, antibiotikus bakterijos naudojo daug seniau. Medicina tik pasitelkė gamtoje jau egzistavusius mikroorganizmų tarpusavio kovos ginklus ir juos pritaikė sau. Aišku, naujausius sintetinius antibiotikus sukūrė žmonės. Tačiau jie dažniausiai remiasi pradinėmis gamtinių antibiotikų struktūromis, tik jas šiek tiek pakeičia. Taigi, net sukūrus naują antibiotiko variantą, gali būti, kad gamtoje jis arba jau egzistuoja, arba egzistuoja labai panašus į jį junginys, o kartu ir atsparumą sukeliantis genas. Dėl šių priežasčių gamtoje esančių atsparumo genų visumos analizė gali padėti nuspėti, kaip bakterijos sugeba kovoti su naujais antibiotikais, ir sustabdyti atsparumo antibiotikams didėjimą.

sukeliančius bakterijų genus. Juos galime surasti kurdami metagenomines bibliotekas (pav.), t. y. perkeldami nekultivuojamų bakterijų genus į jų labiau su mokslu kolaboruojančias giminaites bakterijas (pvz., žarnyno lazdelė Escherichia coli). Laboratorinės bakterijos įkeltus genus palaiko savais ir pradeda gaminti šių genų produktus. Taip jos įgauna ir atsparumą antibiotikams, kurį galime tirti. Taigi galime surasti naujus atsparumą antibiotikams sukeliančius genus net ir neaugindami ypatingų sąlygų reikalaujančių mikroorganizmų.

Bakterijos dalijasi informacija Kodėl mums turėtų rūpėti nekultivuojamos bakterijos? Atrodo, jei jos nekultivuojamos, tai ir žalos žmogui neturėtų sukelti. Tačiau bėda ta, kad bakterijos dažnai linkusios dalytis turima informacija: atsparumo genai, koduojami DNR, gali būti pernešami tarp bakterijų. Taip atsparumas plinta ir iš nekultivuojamos bakterijos gali nesunkiai būti perduotas žmogui pavojingai bakterijai.

Dirvožemio mėginys

Naujų bakterijų genų paieškos Nauji molekulinės biologijos metodai leidžia atsparumo genų ieškoti dar giliau: dabar galime tirti ir tas bakterijas, kurių klasikinės mikrobiologijos metodais net neaptiktume. Klasikiniai metodai remiasi bakterijų dauginimu ant mitybinių terpių ir vėlesniu jų apibūdinimu, genų tyrimu. Tačiau dalis bakterijų yra taip pripratusios prie gyvenimo sudėtingoje dirvos aplinkoje, kad laboratorijos sąlygomis jų išauginti neįmanoma. Nustatyta, kad tik apie 1 proc. aplinkos bakterijų galima auginti laboratorijos sąlygomis. Didžiosios dalies bakterijų (vadinamų nekultivuojamomis bakterijomis) tirti klasikiniais metodais neįmanoma. Čia padeda mūsų laboratorijoje naudojami metodai – tam, kad apibūdintume bakterijas, nebereikia jų padauginti, pakanka išskirti DNR iš bakterijų, randamų dirvoje. Mūsų tikslas – bakterijų atsparumo antibiotikams ištyrimas. Todėl mums svarbiausia aptikti atsparumą

Išskiriama visų mikroorganizmų DNR (tarp jų ir atsparumo antibiotikams genai)

DNR įkeliama į E. coli ląsteles

Atrenkamos E. coli bakterijos, įgavusios atsparumą antibiotikams Metagenominių bibliotekų kūrimo schema 17

Tyrinėjimai

Vienas iš atsparumo genų transportavimo tarp bakterijų būdų yra genų telkiniai, vadinami integronais. Tokių atsparumo genų grupes koduojančių darinių aptinkame ir dirvos bakterijų DNR, taigi šios bakterijos jau yra pasiruošusios keistis informacija. Šiandien jau suprantame, kad sudėtingi procesai dirvoje, bakterijų tarpusavio santykiai, žmogaus ūkinė veikla veikia dirvožemio mikroorganizmų įvairovę ir visumą. Žmonių nulemti pokyčiai ekosistemoje (pvz., tręšimas, monokultūrų auginimas) taip pat gali pakeisti jų pusiausvyrą. Kadangi dirvožemis – naujų atsparumo genų

Tyrinėjimai

rezervuaras, reikia atidžiai stebėti procesus, vykstančius šiame didžiausiame genų banke. Bakterijų atsparumo kilmės ir evoliucijos tyrimas gali padėti užkirsti kelią naujiems antibiotikams atspariems patogenams atsirasti.

Ko reikia, kad lietuviai labiau pasitikėtų savo valstybe? Doc. Liutauras Gudžinskas, dokt. Romualdas Bakutis, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (ES) ir NATO 2004 m. žymėjo tarptautinį pripažinimą, kad demokratijos ir rinkos ekonomikos taisyklės buvo įdiegtos iš esmės sėkmingai. Nepaisant šių pasiekimų, nerimą kelia iki šiol palyginti žemas gyventojų pasitikėjimas įvairiomis politinėmis institucijomis – ne tik partijomis ar parlamentu, bet ir dauguma valstybės institucijų – teismais, sveikatos apsauga, kitomis viešosiomis sistemomis. Kodėl svarbu pasitikėti valstybe?

VU GMC Biomokslų instituto Molekulinės biologijos laboratorijos mokslininkai: (iš kairės į dešinę, pirmoje eilėje sėdi) prof. Edita Sužiedėlienė ir dr. Julija Armalytė, (stovi) Laurita Klimkaitė, Gabija Goptaitytė, doktorantai Renatas Krasauskas ir Jūratė Skerniškytė, Emilija Karazijaitė E. Kurausko nuotr. 18

Nors pasitikėjimas kai kuriomis valstybės institucijomis (pvz., policija) pastaruoju metu augo, padėtis apskritai yra blogesnė nei Estijoje ir kai kuriose kitose ES priklausančiose pokomunistinėse Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalyse – nekalbant apie Vakarų Europą. Tai grėsmingas reiškinys, nes valstybė, kuria piliečiai nepasitiki, negali užtikrinti, kad būtų tinkamai laikomasi įstatymų. Tokia šalis susiduria su nemažais sunkumais renkant mokesčius, kas lemia nepakankamą viešųjų paslaugų finansavimą ir kokybę, o tai dar labiau smukdo valstybės įvaizdį piliečių akyse. Laiku nesprendžiant pasitikėjimo problemų, susikuria ydingas ratas, galintis rimtai apriboti valstybės vystymosi perspektyvas. Lyginamieji duomenys liudija, kad Lietuvai toks pavojus yra realus. Ypatingą dėmesį reikėtų kreipti į pasitikėjimą vadinamosiomis tvarkos institucijomis, kurių pagrindinė priedermė – nešališkas viešųjų funkcijų vykdymas. Jų spektras labai platus – nuo kariuomenės ir teisėtvarkos organų iki įvairias socialines paslaugas teikiančių įstaigų. Į šį ratą nepatenka tokios institucijos, kurios sudaromos politinio atstovavimo pagrindu. Tai pirmiausia parlamentas, vyriausybė, politinės partijos. Neretai viešojoje erdvėje akcentuojamas pasitikėjimas būtent pastarosiomis, tačiau jo stoka nėra tokia probleminė. Galima suprasti ir pateisinti, kai,

tarkime, parlamentas yra dominuojamas kairiųjų jėgų, o dešiniųjų pažiūrų rinkėjai bus linkę įtariai žiūrėti į tokios atstovybės darbą (ir atvirkščiai). Su pasitikėjimo reiškiniu glaudžiai susijęs ir gyventojų sutikimas mokėti mokesčius. Mokesčių mokėjimas žymi finansinį ir tiesioginį visuomenės narių įsipareigojimų valstybei vykdymą. Mainais valstybė gauna būtinus išteklius pasitikėjimą kuriančiai (arba griaunančiai) viešajai politikai vykdyti. Žmonių nusiteikimas sąžiningai mokėti mokesčius net tuo atveju, kai patikrinimo tikimybė yra labai maža, akademinėje literatūroje paprastai vadinama mokestine morale.

Pasitikėjimo kaita Pasitikėjimas valstybės (tvarkos) institucijomis ir jo pokyčiai nėra vienodi. Skirtingų institucijų atžvilgiu santykis tarp pasitikinčiųjų ir nepasitikinčiųjų paprastai būna įvairus. Nepaisant skirtumų, galima pastebėti ir tam tikras svarbias tendencijas. Pirma, maždaug nuo šio amžiaus pradžios pasitikėjimas valstybės institucijomis laipsniškai augo – tiek Lietuvoje, tiek daugumoje kitų VRE šalių. Tai pasakytina apie pasitikėjimą tokiomis skirtingomis institucijomis kaip teisminė sistema, valstybės tarnyba, sveikatos apsauga. Taip pat pastaruoju metu didėjo ir gyventojų mokestinė moralė. 19

Tyrinėjimai

Iš dalies šias regionines tendencijas galima būtų aiškinti per nagrinėtą laiką gerėjusia institucijų kokybe, ekonomikos augimu, mažėjusiu nedarbo lygiu. Tokia trajektorija išliko ir po 2008–2010 m. finansų krizės. Antra, šios tendencijos kontrastuoja su padėtimi per pirmąjį pokomunistinės transformacijos dešimtmetį. Tuo metu iš esmės visose šio regiono valstybėse pasitikėjimas tvarkos institucijomis buvo patyręs rimtą nuosmukį. Situacija taisosi amžių sandūroje, kas iš esmės sutampa su pagreitį įgavusia Europos integracija regione. Vienas iš esminių narystės ES reikalavimų buvo valdymo kokybės gerinimas ir politinės įtakos valstybės tarnyboje mažinimas. Kita vertus, atsivėrusios naujos ekonomikos raidos galimybės ir galutinis narystės pasiekimas turėjo smarkiai pakelti šių valstybių įvaizdį tiek tarptautinių partnerių, tiek gyventojų atžvilgiu. Trečia, nepaisant padarytos pažangos, daugeliu atvejų ji nėra pakankama, kad galėtume kalbėti apie gerai funkcionuojančią ir savo piliečių besąlygiškai remiamą valstybę. Pavyzdžiui, Lietuvoje mokestinė moralė reikšmingai sumažėjo 1990–1998 m., vėliau, 1999–2008 m., šiek tiek išaugo, tačiau verta pažymėti, kad tiek 1999 m., tiek 2008 m. ji buvo pati prasčiausia iš visų pokomunistinio bloko valstybių, vėliau tapusių ES narėmis. Visose trijose Baltijos šalyse mokestinė moralė sumažėjo nepriklausomybės pradžioje. Vis dėlto paskutinės – 2008 m. – apklausos duomenimis, mokestinė moralė Estijoje beveik pasiekė dešimtojo dešimtmečio pradžios lygį, o Latvijoje ir Lietuvoje buvo reikšmingai žemesnė nei dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Ketvirta, Estijos fenomenas išsiskiria ne tik tarp Baltijos valstybių, bet ir tarp viso regiono šalių. Jei kalbėtume apie teismus kaip vieną pagrindinių tvarkos institucijų, Estija yra vienintelė VRE valstybė, kurioje daugiau žmonių pasitiki teismais, nei nepasitiki. „Eurobarometro“ apklausos, vykdomos nuo šalies įstojimo į ES 2004 m., duomenimis, toks pozityvus santykis yra pastovus. Pastaruoju metu (2016 m.) pasitikinčiųjų ir nepasitikinčiųjų teismais tarpusavio santykis buvo 62:27, kas taip pat smarkiai viršija ES vidurkį (51:45). Kitose VRE šalyse šis santykis nuo 2004 m. buvo nuolat neigiamas. Ypač didelis nepasitikėjimo lygis fiksuojamas Bulgarijoje, Kroatijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje. Likusiose VRE šalyse pasitikėjimo lygis nuolat svyravo. Čekijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Rumunijoje jis laipsniškai augo, nors vis tiek nepasitikinčiųjų yra daugiau nei pasitikinčiųjų.

Statistinės analizės išvados Egzistuoja keli pagrindiniai teoriniai aiškinimai, kodėl pasitikima arba nepasitikima valstybės institucijomis. Vienas jų nurodo valdymo kokybės veiksnį: nuo to, kaip veiksmingai ir nešališkai veikia viena ar kita institucija ir jos atstovai tiesiogiai kontaktuodami su gyventojais, didele dalimi priklauso tai, kaip gyventojai vertina šią instituciją. Taip pat teoriškai pagrįsta tikėtis, kad pasitikėjimas apskritai 20

Tyrinėjimai

valstybe turėtų turėti tiesioginę įtaką pasitikėjimui atskiromis institucijomis. Kitas aiškinimas nurodo pilietinės visuomenės svarbą: kuo žmonės pilietiškesni, labiau pasitikintys vienas kitu, tuo palankesnės sąlygos valstybei įgyti didesnį gyventojų pasitikėjimą. Trečiasis aiškinimas nurodo tam tikras skirtis, kurios gali paveikti žmonių paramą jų pačių valstybei. Pagrindinėmis laikomos socioekonominė nelygybė, etninė fragmentacija, savęs identifikavimas kairės–dešinės skalėje. Statistinės analizės išvados labiausiai patvirtina pirmąjį aiškinimą. VRE šalyse geresni institucijų veiklos rezultatai (apibrėžiami ekonominiais rodikliais) ir ypač institucijų kokybės rodikliai (tokie kaip „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksas ar Pasaulio banko valdysenos rodikliai) stipriai koreliuoja su pasitikėjimu teisine sistema. Panašiai ir dėl sveikatos apsaugos. Stipriausias ryšys matomas tarp pasitikėjimo ir valdymo efektyvumo rodiklio, kuris atspindi teikiamų viešųjų paslaugų, biurokratijos kokybę, viešojo sektoriaus darbuotojų kompetenciją ir jų nepriklausomybę nuo politinio spaudimo, vyriausybės patikimumą laikantis duotų pažadų įgyvendinant naują politiką. Gerėjant valdymo kokybei, didėja ir pasitikėjimas sveikatos apsaugos sistema. Taip pat nustatytas stiprus ir statistiškai reikšmingas koreliacinis ryšys tarp pasitikėjimo sveikatos apsauga ir socialinės politikos efektyvumo. Pastarasis kintamasis apima valstybės išlaidas sveikatos programoms, gyvenimo trukmės, naujagimių mirtingumo rodiklius, visuomenės suvokiamą savo sveikatos būklę. Antrajam aiškinimui pagrįsti nustatytos koreliacijos taip pat palankios. Tiesa, tai labiau pasitvirtino analizuojant pasitikėjimo ryšius valstybių (agreguotu) lygmeniu. Individualiu lygmeniu, nors pasitikėjimas kitais žmonėmis ir turi reikšmingą įtaką pasitikėjimui teisine sistema, vis dėlto jo santykinė aiškinamoji galia yra mažesnė, nei vertinant makrolygiu. Kita vertus, visiškai tikėtina, kad santykis tarp šių dviejų pasitikėjimo rūšių yra abipusis. Iš tikrųjų dalis valdymo kokybės teoretikų pabrėžia, kad būtent pasitikėjimas tvarkos institucijomis stipriai veikia bendrąjį žmonių tarpusavio pasitikėjimą. Mažiausiai įrodymų aptikta dėl trečiojo aiškinimo. Tyrime nepasitvirtino spėjimai apie galimą visuomenės susiskaldymo įtaką pasitikėjimui teismams, o pajamų nelygybės veiksnys taip pat nevienareikšmiškas – skerspjūvio perspektyvoje ryšio nenustatyta, tačiau panelinėje analizėje pajamų nelygybė neigiamai koreliavo su pasitikėjimu teisine sistema (nors ir daugeliu atvejų nebuvo statistiškai reikšminga). Pasitikėjimas sveikatos apsaugos sistema taip pat nekoreliuoja su Gini koeficientu. Tiesa, fiksuotas stiprus ir statistiškai reikšmingas ryšys su žmogaus išsivystymo indeksu (HDI). Tačiau šis rodiklis labiau atspindi pačios valstybės valdymo efektyvumą. E. Kurausko nuotr 21

Tyrinėjimai

Kuo estai pranašesni? Turimais duomenimis, Estija atsiplėšė nuo kitų Baltijos valstybių jau transformacijos pradžioje, maždaug apie 1992–1993 m. Iki tol pasitikėjimas teismais ir kitomis tvarkos institucijomis tarp Baltijos šalių buvo daugmaž vienodas. Veikiausiai lemiamu momentu tapo 1992-ųjų rudenį surengti pirmieji po galutinio nepriklausomybės įtvirtinimo parlamento rinkimai. Juose svarią pergalę iškovojo antisovietinės jėgos. Marto Laaro vyriausybė netrukus ėmėsi radikalios valstybės valdymo aparato ir teisinės sistemos pertvarkos, kuri padėjo nutraukti ryšius su buvusiu režimu ir jo organizacine kultūra. Ši pertvarka kartu su anksti pradėtomis rinkos reformomis pasiekė tikslą. Taigi iš viršaus į apačią nukreipti veiksniai, tokie kaip politinės valdžios veiksmai ir laiku įgyvendintos valstybės valdymo reformos, atliko svarbų vaidmenį. Tačiau neverta pamiršti ir buvusio režimo įtakos. Jei sovietai būtų užgniaužę pogrindinius pilietinius judėjimus Estijoje taip pat nuožmiai, kaip tai padarė Latvijoje, galima spėti, kad naujoji Estijos valdžia būtų buvusi labiau susiskaldžiusi ir ne tokia atspari išoriniam verslo bei kitų interesų grupių spaudimui. Sovietmečio paveldas taip pat laikytinas esminiu veiksniu Lietuvos atveju. Dėl socioekonominių ir istorinių aplinkybių vietiniai komunistai čia buvo labiau remiami nei kitose Baltijos respublikose. Tai jiems leido laimėti pirmuosius po nepriklausomybės surengtus parlamento rinkimus ir valdyti šalį ne vieną kadenciją. Kita vertus, nuolatinė kairiųjų ir dešiniųjų jėgų priešprieša Lietuvos parlamente atspindi pagrindinę takoskyrą šalies partinėje politikoje – skirtingą požiūrį į komunistinę praeitį. Gali būti, kad ši nesilpnėjanti vidinė takoskyra turėjo esminę įtaką tam, kiek visuomenė remia liberaliąją demokratiją ir ją palaikančias tvarkos institucijas. Tai taip pat gali paaiškinti, kodėl visą pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį iš visų Baltijos šalių Lietuvos gyventojai mažiausiai pasitikėjo tvarkos institucijomis. Nors keletas pirmųjų metų po nepriklausomybės atkūrimo buvo labai svarbūs formuojantis valstybių raidos trajektorijoms, šis procesas toli gražu nėra galutinai nulemtas. Viena vertus, kaip minėta, piliečių pasitikėjimas valstybės institucijomis Lietuvoje ir daugelyje kitų VRE šalių iš dalies atkurtas sėkmingai plėtojant integraciją į Vakarus ir užtikrinant ekonominį augimą. Kita vertus, tam, kad būtų palaikoma ši teigiama dinamika, būtina toliau dėti pastangas didinti valstybės aparato skaidrumą ir veiksmingumą, taip pat sudaryti geresnes galimybes piliečiams įsitraukti į valstybės valdymą. Iš dalies dėl to, kad estams buvo pavykę padėti gero valdymo pagrindus jau per pirmąjį transformacijos dešimtmetį, jie ir vėliau sėkmingiau tvarkėsi su šiais iššūkiais.

Tyrinėjimai

Šios struktūrinės reformos garantavo ne tik skaidresnį viešojo sektoriaus funkcionavimą, bet ir aktyvesnį pačių piliečių įsitraukimą į valdymo procesus. Pavyzdžiui, Estijos sveikatos sistema po esminių reformų M. Laarui 1999–2002 m. antrą kartą vadovaujant vyriausybei buvo reikšmingai depolitizuota. Be to, buvo sukurti mechanizmai, dėl kurių pacientai ir jų organizacijos, kiti socialiniai ir ekonominiai partneriai įgijo svarbius svertus dalyvauti pačios sistemos valdyme. Trečia, kaip ir visame Estijos viešajame gyvenime, sėkmingai įdiegti e. valdymo principai. Apskritai Estijos skaitmeninių viešųjų paslaugų kokybė ir mastas yra labiausiai išplėtoti tarp visų ES valstybių narių. Tai kuria palankias sąlygas veiksmingam valstybės ir piliečių bendradarbiavimui. E. valdymas užtikrina didesnį skaidrumą, mažina sukčiavimo galimybes, apskritai keičia santykį tarp valstybės aparato ir piliečių. Anksčiau patys gyventojai turėjo kaskart teikti informaciją atskiroms žinyboms, o e. valdymo sąlygomis pirminė atsakomybė tai surinkti tenka administracijai. Kuo geriau išplėtota ši valdymo grandis, tuo daugiau pagrindo piliečiams pasitikėti valstybės institucijomis. Lietuvą ir Estiją sieja daug bendro, įskaitant ir tai, kad abi valstybės patenka į padidintos geopolitinės rizikos zoną. Kaip rodo daugelis istorinių precedentų, realių išorinių grėsmių suvokimas neretai paskatina imtis nekasdienės politinės lyderystės, galinčios padėti išsiveržti iš prasto valdymo ir žemo pasitikėjimo spąstų. Dabartinės tendencijos, rodančios, kad Lietuvoje pasitikėjimas teismų sistema, kitomis tvarkos institucijomis pastaruoju metu augo kur kas sparčiau nei daugumoje kitų VRE šalių, liudija potencialą. Tam, kad galiausiai būtų įveikta politinio susvetimėjimo problema, būtina dėti tolesnes pastangas siekiant skaidraus, veiksmingo ir finansiškai tvaraus viešojo sektoriaus. Taip pat būtina sudaryti realias galimybes piliečiams įsitraukti į valdymo procesus, ypač tais viešosios politikos klausimais, kurie aktualūs jų kasdieniam gyvenimui. Šiuo atveju ne sankcijos, o užmegztas dialogas yra geriausias būdas valstybės institucijoms pelnyti piliečių pasitikėjimą, didinti nusiteikimą mokėti mokesčius ir vykdyti kitas esmines pareigas. Tekstas parengtas pagal LMT Gerovės programos 2015–2017 m. finansuojamo tyrimų projekto „Geras valdymas ir pasitikėjimas valdžios institucijomis kuriant gerovės visuomenę Lietuvoje“ (GER 2005/003) rezultatus. Projekto vadovas – VU TSPMI docentas Liutauras Gudžinskas. Projekte taip pat dalyvauja kiti VU TSPMI tyrėjai – prof. Vitalis Nakrošis, doc. Vytautas Kuokštis, dokt. Romualdas Bakutis. Tyrėjams talkino VU TSPMI studentai Donatas Dranseika ir Kristina Malūkaitė.

Inovacijos padės įveikti psichologinius traumų padarinius Doc. Evaldas Kazlauskas, Filosofijos fakulteto Traumų psichologijos tyrimų grupė

Lietuvoje psichologų atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia, kad net apie 80 proc. žmonių per savo gyvenimą patiria bent vieną sukrečiantį įvykį. Tokiems žmonėms labai svarbu profesionali ir laiku suteikta pagalba. Vilniaus universiteto mokslininkai sukūrė originalią internetinę streso įveikimo savipagalbos programą BADI, kuria siekiama padėti žmonėms, patiriantiems stresorius. Mūsų mokslininkai taip pat diegia vieną iš veiksmingiausių potrauminio streso pagalbos metodų Lietuvoje.

Psichologinė trauma ir trauminis stresas Kasdieniame gyvenime dažnai vartojamas žodis „trauma“ psichologams reiškia dvasinį sužalojimą, kai neretai jau prireikia ir specialisto pagalbos. Lietuvoje psichologų atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia, kad net apie 80 proc. žmonių per savo gyvenimą patiria bent vieną sukrečiantį įvykį. Traumuojantys įvykiai (artimojo netektis, staigios nelaimės ar užpuolimai ir pan.) paveikia visus, tačiau ne visi su tokiomis patirtimis vienodai susitvarko. Daliai žmonių kyla itin didelių sunkumų. Žmonės po tokių įvykių patiria ypač sti-

prų stresą. Jie nuolat galvoja apie tai, kas įvyko, sapnuoja košmarus, tampa dirglesni, jiems sunkiau sukaupti dėmesį, vis grįžta sunkiai valdomi prisiminimai apie skausmingas patirtis. Patyrusieji sukrėtimus labai dažnai vengia užuominų, susijusių su juos sukrėtusiais įvykiais, nenori apie tai kalbėti, sugrįžti į nelaimės vietas. Sunkumų paveikti žmonės dažnai jaučia liūdesį ir išgąstį. Jei tai tęsiasi mėnesį ir ilgiau po sukrėtimo, specialistai tokias reakcijas jau galėtų vadinti „potrauminio streso sutrikimu“. Pastaruoju metu vis populiaresni atsparumo tyrimai parodė, kad daugelis sukrėtimus patyrusių žmonių

sugeba sėkmingai atsitiesti ir įveikti sunkumus. Nemažai žmonių po sunkumų dvasiškai sustiprėja ir patiria tai, ką psichologai vadina „potrauminiu augimu“. Išgyvenusieji sunkumus pradeda labiau vertinti gyvenimą, ieško naujų galimybių, tampa dvasiškai tvirtesni, jautresni ir labiau palaikantys artimuosius.

Kas padeda įveikti psichologines traumas? O kas, jei praėjus mėnesiui, metams ar dešimtmečiams po skaudaus įvykio vis dar slegia su tais įvykiais susiję psichologiniai sunkumai? Dėl užsi23

Tyrinėjimai

E. Kurausko nuotr.

1,50

1,00

0,50

16 sesija

15 sesija

14 sesija

13 sesija

12 sesija

11 sesija

10 sesija

9 sesija

8 sesija

0,00 7 sesija

Traumų psichologijos tyrimų grupė yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros psichotraumatologų grupė, vadovaujama doc. Evaldo Kazlausko. Ji tyrinėja psichologinių traumų poveikį asmeniui, šeimai ir bendruomenei. Nuo 2000 m. Traumų psichologijos tyrimų grupės nariai vykdo įvairių sukrečiančių įvykių ir sunkaus ilgalaikio traumavimo psichologinių

2,00

6 sesija

Apie Vilniaus universiteto Traumų psichologijos tyrimų grupę

Bendras IES-R įvertis

2,50

5 sesija

Traumų psichologijos tyrimų grupė (iš kairės): dr. Paulina Želvienė, doktorantai Jonas Eimantas ir Goda Gegieckaitė, doc. Evaldas Kazlauskas

Invazijos subskalė

Padidinto dirglumo subskalė

4 sesija

Net ir mažiau traumuojantys stresiniai įvykiai, tokie kaip finansiniai sunkumai, santykių sunkumai, konfliktai darbe, paveikia žmonių kasdienybę. Naujausi Traumų psichologijos tyrimų grupės gauti duomenys rodo, kad vien per pastaruosius dvejus metus per 80 proc. Lietuvos gyventojų yra patyrę tokių stresorių. Dauguma žmonių puikiai susitvarko su kylančiais iššūkiais pasinaudodami savo turimais psichologiniais resursais ir artimųjų pagalba. Tačiau daliai žmonių patiems susitvarkyti

jos ir mokymai specialistams. Vilniaus universitete dėstomi kursai „Krizių ir traumų psichologija“, „Posttraumatic Society“. Grupės nariai aktyviai bendradarbiauja su užsienio šalių mokslininkais. Pagrindiniai partneriai – Ciuricho ir Amsterdamo universitetai. Grupės vadovas doc. E. Kazlauskas yra Europos trauminio streso tyrimų draugijos (ESTSS) valdybos narys, mokslo žurnalo „European Journal of Psychotraumatology“ redaktorių kolegijos narys.

Vengimo subskalė

3 sesija

O kas toliau? Interneto panaudojimo galimybės

padarinių ir psichologinės pagalbos veiksmingumo tyrimus. Grupė kuria ir adaptuoja Lietuvoje psichotraumatologinius asmens savijautos įvertinimo metodus, diegia psichologinės pagalbos metodus. Grupės nariai (dr. Paulina Želvienė, dokt. Jonas Eimontas, dokt. Goda Gegieckaitė ir kiti) teikia psichologinę pagalbą traumas patyrusiems asmenims ir atlieka šios pagalbos veiksmingumo vertinimus. Kartu su Lietuvos traumų psichologijos asociacija organizuojamos kasmetinės Vilniaus traumų psichologijos konferenci-

2 sesija

Bendradarbiaudama su Amsterdamo universiteto mokslininkais, Vilniaus universiteto Traumų psichologijos tyrimų grupė diegia vieną iš veiksmingiausių potrauminio streso pagalbos metodų „Trumpalaikė potrauminio streso eklektinė terapija“ (BEPP) Lietuvoje ir vertina šio metodo veiksmingumą. BEPP metodas, kurį sukūrė žymus psichotraumatologijos specialistas profesorius Bertholdas Gersonsas, yra unikalus dėl jame derinamų veiksmingiausių įvairių psichologinės pagalbos būdų elementų. Taikant BEPP keliais etapais vyksta 16 susitikimų su psichologu. Pradžioje psichologas paaiškina potrauminio streso požymius ir pagalbos principus. Vėliau kartu su psichologu nukentėjusysis išsamiai analizuoja traumines patirtis, jausmus, susijusius su traumine patirtimi, aptariama, kaip tai pakeitė žmogaus gyvenimą. Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimai patvirtina, kad BEPP yra tinkamas Lietuvos gyventojams ir parengtas diegti praktikoje. Jau yra apmokyta apie 60 specialistų, kurie gali naudoti

su užklupusiais sunkumais yra keblu ir gali prireikti paramos juos įveikiant. Neretai specialisto konsultacijų dar neprireikia, bet išsiaiškinus tam tikrus psichologinius būdus, kaip padėti sau, pasimokius, kaip sėkmingai dorotis su savo stresu, gali būti užkertamas kelias tolimesniam sveikatos ir emocinės savijautos blogėjimui. Psichologijoje daugėja inovacijų ir vis sėkmingiau yra panaudojamos informacinės technologijos. Vilniaus universiteto mokslininkai sukūrė originalią internetinę streso įveikimo savipagalbos programą BADI, kuria siekiama padėti žmonėms, patiriantiems stresorius. Ši programa – kaip tam tikras pratimų rinkinys, kur prisijungęs dalyvis gali pasinaudoti vienu ar daugiau specialiai parengtų psichologinių pratimų. BADI programa remiasi kognityviosios elgesio terapijos ir sąmoningumo terapijos teoriniais pagrindais ir naujausiais streso valdymo moksliniais tyrimais. Traumų psichologijos tyrimų grupės atliekami atsitiktinių imčių kontroliuojami eksperimentiniai tyrimai leidžia įvertinti, kaip ši programa padeda asmenims sumažinti patiriamą stresą. Nustatyta, kad BADI yra veiksminga tiems, kurie įsitraukia ir aktyviai ja naudojasi. Taip Traumų psichologijos tyrimų grupė ne tik siekia padėti po traumų, bet ir rūpinasi potrauminio streso prevencija ir visuomenės psichikos sveikata.

1 sesija

Lietuvoje pagalbos prieinamumą apsunkina ir tai, kad potrauminio streso sutrikimas yra dar gana nauja diagnozė, kuriai tik keli dešimtmečiai. Vilniaus universiteto Traumų psichologijos tyrimų grupės atlikti tyrimai atskleidžia, kad sveikatos sistemoje dirbantys specialistai dažnai neatpažįsta potrauminio streso, labai trūksta medikų ar psichologų, pasirengusių suteikti specializuotą pagalbą. Traumų psichologijos tyrimų grupės atlikta 2014 ir 2015 m. sveikatos sistemos analizė parodė, kad Lietuvoje potrauminis stresas diagnozuojamas 100 kartų rečiau, nei yra paplitęs, remiantis Europoje atliktais epidemiologiniais tyrimais. Šokiruojantys šio tyrimo rezultatai 2017 m. buvo publikuoti prestižiniame tarptautiniame trauminio streso tyrimų žurnale „Journal of Traumatic Stress“. Pagalbos prieinamumą sunkina ir tai, kad nukentėjusieji būna nelinkę pasisakyti apie patirtus sunkumus. Kai trauma sukeliama tarpasmeninio smurto ar yra seksualinio pobūdžio, žmonės

Psichologinė pagalba

šį metodą Lietuvoje. Veiksmingumo tyrimai atskleidė, kad BEPP terapijos metu reikšmingai pagerėjo asmenų gerovė, potrauminio streso reakcijos sumažėjo. Terapijos veiksmingumui nustatyti naudojami efekto dydžiai šiame tyrime buvo itin dideli ir svyravo nuo 1,84 (asmens funkcionavimas) iki 2,68 (potrauminio streso simptomai). Įdomus Traumų psichologijos tyrimų grupės atradimas yra tai, kad net ir po sėkmingos psichologinės pagalbos asmenys ir toliau tikėjosi savijautos pagerėjimo, nors šie lūkesčiai atlikus matavimus po pusės metų nebuvo pagrįsti. Būsena išliko stabili pusę metų.

Prieš terapiją

Potrauminio streso sutrikimas – nematoma problema

gali prarasti pasitikėjimą kitais ir vengia pasakoti apie savo patirtis ir artimiesiems, ir specialistams.

IES-R įvertis

tęsusio potrauminio streso gali atsirasti sveikatos problemų, didėja nedarbo rizika, sutrinka santykiai šeimoje. Per pastaruosius dešimtmečius atlikti tyrimai parodė, kad veiksmingiausia priemonė potrauminio streso sutrikimui gydyti – ne vaistai, o psichologinė pagalba. Specializuota psichologinė pagalba, tokia kaip į traumą orientuota kognityvinė elgesio terapija ar nujautrinimo akių judesiais terapija, veiksmingai padeda įveikti su traumine patirtimi susijusius sunkumus. Šiuos psichologinės pagalbos būdus gali teikti tik aukštos kvalifikacijos specialistai: mokymus baigę medikai ar psichologai. Deja, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, veiksmingos psichologinės pagalbos, paremtos tyrimais, traumų aukoms labai trūksta.

Trauminio streso reakcijų dinamika taikant potrauminio streso psichoterapiją. Iš: Evaldas Kazlauskas et al., „Trumpalaikės eklektinės potrauminio streso psichoterapijos veiksmingumas: Vilniaus BEPP studijos žvalgomojo tyrimo rezultatai“, Sveikatos mokslai, 2013, Nr. 23, p. 23–28

Tyrinėjimai

Pasiruošimas pensijai ir asmenybės bruožai

Bruožas

Doc. Antanas Kairys, dr. Vytautas Jurkuvėnas, prof. Albinas Bagdonas, dr. Olga Zamalijeva, doc. Vilmantė Pakalniškienė, Filosofijos fakulteto Specialiosios psichologijos laboratorija

Visuomenės senėjimas – viena aktualiausių nūdienos problemų. Senstanti visuomenė daro didžiulį spaudimą socialinės apsaugos ir pensijų sistemai. Vilniaus universiteto tyrėjų grupė aiškinosi, kokią svarbą asmenybės bruožai turi taupymui pensijai. Tyrimo rezultatai būtų svarbūs kuriant edukacines programas, susijusias su pasirengimu pensijai. Dažniausiai teigiama, kad valstybė turi ribotas galimybes rūpintis pensijų dydžiu, todėl būsimi pensininkai turi patys imtis iniciatyvos ir savo pastangomis kaupti santaupas pensijai. Tačiau atlikti tyrimai (D. Jurevičienė ir E. Gausienė, 2010) rodo, kad lietuviai papildomai kaupti pensijai nelinkę. Kyla esminis klausimas – kodėl? Nors kaupimą pensijai lemia šalies ekonominė būklė, svarbūs ir psichologiniai veiksniai. Juk tomis pačiomis sąlygomis toje pačioje valstybėje vieni sukaupia daugiau, kiti mažiau. Psichologiniai kaupimo pensijai tyrimai išsiskirsto į keletą krypčių, tačiau vieni iš pretendentų į svarbius psichologinius pasirengimo pensijai veiksnius – asmenybės kintamieji. Asmenybė psichologijoje suprantama kaip santykinai pastovios žmogaus elgsenos, emocijų ir mąstymo ypatybės, savitumai. Yra ne viena

asmenybės teorija, kiekviena jų siūlo savus kintamuosius, kuriuos reiktų tirti analizuojant asmenybę, tačiau jos psichologijos tyrimuose šiuo metu dominuoja bruožų teorija, tiksliau – Didysis penketas, arba Penkių faktorių teorija. Ji į pirmą vietą kaip svarbiausius darinius iškelia bruožus, nusakančius žmogaus asmenybę. Šios teorijos atstovai teigia, kad visų žmonių asmenybės gali būti aprašytos penkių didžiųjų bruožų deriniu (šių bruožų aprašymai pateikti 1 lentelėje). Iš aprašymo matome, kad kiekvienas bruožas turi daugybę aspektų (pavyzdžiui, ekstravertiškumas siejasi tiek su aktyvumu, tiek su bendravimo poreikiu), tačiau visi šie aspektai tarpusavyje susiję – jei žmogus pasižymi vienu aspektu, didelė tikimybė, kad pasižymės ir kitu. Teorija sako, kad asmenybės bruožai kinta labai sunkiai, tikėtina, kad jie daugiausia įgimti. Bruožai –

Apibūdinimas

Neurotiškumas

Tai tendencija patirti įvairias neigiamas emocijas: liūdesį, nerimą, pyktį ir t. t. Žmonės, pasižymintys aukštu neurotiškumu, paprastai yra impulsyvesni, drovesni, prasčiau tvarkosi su stresu.

Ekstravertiškumas

Ekstravertams būdingas didelis aktyvumas, energija, optimizmas, stimuliacijos poreikis, bendravimo, socialinės veiklos poreikis.

Atvirumas patirčiai

Atviri patirčiai žmonės nori naujovių, jiems patinka nauja veikla, idėjos, jie vertina emocinius patyrimus.

Sutarumas

Sutarūs žmonės yra altruistiški, linkę padėti kitiems, užjausti, būti kuklesni, tiki gerais kitų žmonių ketinimais.

Sąmoningumas

Tai sugebėjimas atsispirti impulsams. Sąmoningi žmonės linkę planuoti, numatyti užduočių eiliškumą, pradėti darbus laiku ir juos užbaigti, numatyti savo veiksmų padarinius, tikėti savo kompetencija.

1 lentelė. Penki didieji asmenybės bruožai (John & Srivastava, 1999; McCrae & Costa, 1999; McCrae, 2005)

tai bendros tendencijos, skatinančios žmones veikti viena ar kita kryptimi, reaguoti į situacijas tam tikru būdu. Sąveikaujant bruožams ir aplinkai formuojasi žmogaus įgūdžiai, nuostatos ir kiti psichologiniai veiksniai, kurie ir lemia, kaip žmogus reaguos konkrečioje situacijoje, pavyzdžiui, priimdamas finansinius sprendimus. Tyrimai (McCrae, 2005) rodo, kad asmenybės bruožai siejasi su žmogaus elgesiu daugelyje sričių – darbo, tarpasmeninių santykių, sveikatos, elgesio, mokymosi ir kitose. Tačiau analizės, atliktos nagrinėjant asmenybės bruožų ir pasiruošimo pensijai ryšį, gana nevienareikšmės. Remiantis teorinėmis prielaidomis (John & Srivastava, 1999; McCrae & Costa, 1999) ir tyrimais (Blekesaune & Skirbekk, 2012; Hershey & Mowen, 2000), galima manyti, kad žmonės, kurie pasižymi aukštu sąmoningumu, geriau pasiruoš pensijai,

bus linkę į ją išeiti vėliau, taip pat jie bus linkę pensijoje įžvelgti naujų galimybių. Tokie tyrimų rezultatai nestebina. Juk sąmoningumas – tai gebėjimas numatyti reikalų eiliškumą, savo veiksmų padarinius, taigi šiems žmonėms lengviau planuoti ir pensiją. Neurotiški žmonės patiria daugiau streso ir neigiamų išgyvenimų, susijusių su išėjimu į pensiją, greičiausiai dėl to, kad neurotiškumas siejasi su nerimavimu daugelyje gyvenimo sričių. Kitų trijų bruožų vaidmuo ne toks aiškus, nors pavieniai tyrimai rodo, kad ir šie bruožai gali sietis su pasiruošimo išeiti į pensiją veiksniais. Kodėl šie tyrimai reikšmingi? Jei pavyktų detalizuoti, kiek ir kurie asmenybės bruožai svarbūs išėjimo į pensiją kontekste, tai leistų kurti efektyvesnes pagalbos rengiantis šiam gyvenimo etapui schemas. Jei asmenybės bruožai vaidina kertinį vaidmenį, tuomet reiktų kurti taupymo instrumentus, kurie būtų palankūs žmonėms, apskritai nelinkusiems planuoti ateities (žemas sąmoningumas), arba žmonėms, kurie labai lankstūs ir smalsūs (aukštas atvirumas patirčiai). Tačiau jei asmenybės bruožai su išėjimo į pensiją veiksniais nesisieja arba siejasi tik silpnai, tuomet dėmesį reikia sutelkti į kitus psichologinius

ar socioekonominius veiksnius. Todėl Vilniaus universiteto tyrėjų grupė nusprendė išsiaiškinti, kaip asmenybės bruožai susiję su taupymu pensijai. Tyrime dalyvavo 374 priešpensinio amžiaus Lietuvos gyventojai nuo 50 iki 64 metų (vidutinis amžius –55,6 metų). Imtis buvo reprezentatyvi, atrinkti gyventojai iš visos Lietuvos. Respondentai užpildė asmenybės bruožų

klausimyną ir anketą apie tai, kaip rengiasi pensijai. Paaiškėjo, kad respondentų pasiruošimas išeiti į pensiją yra nenuoseklus. Viena vertus, žmonės gana dažnai naudojo papildomas priemones kaupti pensijai, pavyzdžiui, 39,5 proc. buvo pasirašę II pakopos pensijų kaupimo sutartį, 8,3 proc. – III pakopos sutartį, 15,3 proc. buvo pasirinkę pensijai tau-

www.freeimages.com nuotr.

Tyrinėjimai

50,0 45,0

Asmenys, pasižymintys aukštu neurotiškumu

Mažiau linkę pasirašyti II pakopos pensijos sutartį Mažiau linkę investuoti į nekilnojamąjį turtą kaupdami pensijai Prasčiau vertina savo gebėjimus tvarkyti finansus Labiau ieškojo informacijos, susijusios su išėjimu į pensiją Labiau planavo išėjimą į pensiją

Asmenys, pasižymintys aukštu ekstravertiškumu

Labiau linkę pasirašyti II pakopos pensijos sutartį Mažiau linkę naudoti indėlius kaupti pensijai Labiau linkę investuoti į nekilnojamąjį turtą kaupdami pensijai Optimistiškiau žiūri į gausimos pensijos dydį Geriau vertina savo gebėjimus tvarkyti finansus

Asmenys, pasižymintys aukštu atvirumu patirčiai

Nori gauti didesnę pensiją

Asmenys, pasižymintys aukštu sutarumu

Geriau vertina savo gebėjimus tvarkyti finansus Mažiau planavo išėjimą į pensiją

Asmenys, pasižymintys aukštu sąmoningumu

Labiau linkę pasirašyti II pakopos pensijos sutartį Nori gauti didesnę pensiją Geriau vertina savo gebėjimus tvarkyti finansus

40,0

Procentas

35,0 30,0 25,0 20,0 15,0 10,0 5,0 0,0 Visiškai ne

Šiek tiek

Daug

Labai daug

Labai pagerės

Pagerės

Liks toks pats

Pablogės

Labai pablogės

Ieškojo informacijos, susijusios su pensija Planavo konkrečius veiksmus, susijusius su išėjimu į pensiją

1 pav. Informacijos paieškos ir su išėjimu į pensiją susijusių veiksmų planavimo dažnumas tarp priešpensinio amžiaus žmonių

cijomis ir didesniu pasitikėjimu savo jėgomis tvarkant finansus. Tolesnė analizė turėtų atskleisti, ar nustatytos sąsajos neišnyksta, kai atsižvelgiama į respondentų socialines-demografines charakteristikas. Kokia šio tyrimo praktinė reikšmė? Rezultatai gali būti svarbūs kuriant edukacines programas, su-

sijusias su pasirengimu pensijai. Nerimastingų žmonių, panašu, nereikia skatinti galvoti apie ateitį. Jiems veiksmingesnė galėtų būti programa, mažinanti nerimą ir netikrumą dėl reikiamų atlikti veiksmų, siūlanti saugesnius instrumentus, skirtus taupyti. Ekstravertiški, aktyvūs žmonės, atvirkščiai, yra linkę būti optimistais, todėl kartais

60,0 50,0 40,0 Procentas

pyti skirtą gyvybės draudimo variantą. Tačiau vis tiek beveik pusė respondentų nurodė neieškoję informacijos apie pensiją ir nieko neplanavę (1 pav.). Paaiškėjo, kad respondentų lūkesčiai dėl pensijos yra gana neigiami – 58,9 proc. mano, kad jų gyvenimas, išėjus į pensiją, pablogės arba labai pablogės (2 pav.). Matome ir dar vieną tendenciją – žmonės tikisi gauti mažesnę pensiją, nei norėtų (3 pav.). O kaip šie pasirengimo pensijai ypatumai susiję su asmenybės bruožais? Tyrimo rezultatų santrauka pateikta 2 lentelėje. Tyrimo rezultatai leidžia įžiūrėti tam tikrus dėsningumus: žmonės, pasižymintys geriau išreikštu neurotiškumu, labiau linkę planuoti ir galvoti apie pensiją, ieškoti informacijos. Tačiau tuo pat metu jie mažiau pasitiki savo gebėjimais tvarkyti finansus ir yra mažiau linkę imtis veiksmų. Kita vertus, ekstravertiškesni žmonės yra didesni optimistai dėl būsimos pensijos dydžio, taip pat labiau linkę naudotis kai kuriais finansiniais taupymo instrumentais. Jų sąmoningumas susijęs su polinkiu naudotis II pakopos pensijų fondais, didesnėmis aspira-

2 pav. Respondentų nuomonė apie tai, kaip jų gyvenimas pasikeis išėjus į pensiją

30,0 20,0 10,0 0,0 200 Eur ir mažiau

201–400 Eur

401–600 Eur

Nori gauti

601–800 Eur

801–1000 Eur

1001 Eur ir daugiau

Tikisi gauti

3 pav. Respondentų norima gauti pensija ir pensija, kurią jie tikisi gauti

2 lentelė. Asmenybės bruožų ir pasirengimo pensijai sąsajos tai gali tapti rizikos veiksniu, jei pervertinamos investavimo galimybės. Sąmoningi žmonės, tyrimo duomenimis, pasižymi gana subalansuotu pasirengimo pensijai portretu. Atvirumo patirčiai ir sutarumo vaidmuo rengiantis pensijai kiek mažiau aiškus arba šie bruožai apskritai mažiau svarbūs šiame kontekste. Dar vienas svarbus klausimas – kiek stiprūs nustatyti ryšiai? Šis tyrimas parodė, kad jie nėra labai stiprūs. Ir tai svarbu dviem aspektais. Pirmiausia, tai reiškia, kad negalime tiesiog teigti, jog „jis iš prigimties nemoka planuoti, todėl nieko ir nesusitaupė“. Bruožai šiek tiek siejasi su kaupimu pensijai, bet tikrai nelaikytini pagrindiniu veiksniu. Tai veda prie antros išvados. Šie rezultatai puikiai dera su pačia bruožų prigimtimi. Kaip jau minėta, tai tendencijos, kurios skatina žmones veikti viena ar kita linkme, bet nenulemia asmens elgesio. Svarbi ir socialinė situacija,

įgūdžiai, nuostatos bei gausybė kitų veiksnių. Taigi, siekiant paskatinti žmones kaupti pensijai, verta atsižvelgti į tyrimo rezultatus ir juos panaudoti kuriant edukacines programas. Bet taip pat verta nepamiršti, kad tai – tik vienas iš daugybės veiksnių. Mokslininkai ir toliau atliks tyrimus, siekdami nustatyti, kas dar siejasi su taupymu pensijai. Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. GER011/2015).

www.pexels.com nuotr. 29

Azijos kultūrų tyrimai

Dalitų studentų judėjimas Indijos universitetuose Dr. Kristina Garalytė, Orientalistikos centras

Dalitai – pagal Indijos kastų santvarką neliečiamaisiais laikyti žmonės. Jų politinė mobilizacija nėra naujovė. Nuo Indijos nepriklausomybės judėjimo laikų dalitai kovoja už savo teises ir bando gerinti savo padėtį. Pastaraisiais metais pastebimas naujas reiškinys – dalitų studentų politinė mobilizacija Indijos universitetuose.

Anksčiau Indijos universitetuose sudarę mažumą, šiandien dalitai aktyviai dalyvauja universitetų politiniame gyvenime ir viešoje erdvėje. Dalitų studentų judėjimas daugeliu atžvilgių primena afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimą JAV universitetuose XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje. Tik šiuo atveju dėmesio centre atsiduria ne rasinė, o kastinė tapatybė.

Neliečiamieji ir kastų sistema Indijoje Vienas iš seniausių Indijos tekstinių šaltinių, Rigvedos himnas Puruša sūkta, pasakoja, kaip iš kosminio pirmažmogio Purušos kūno dalių sukuriamas visas pasaulis ir keturi visuomenės sluoksniai – brahmanai (šventikai), kšatrijai (kariai), vaišijai (amatininkai) ir šudros (žemdirbiai, tarnai). Vėlesni Dharmašastrų tekstai mini įvairias 30

taisykles, kurios reglamentuoja santykius tarp skirtingų kastų. Juose rašoma apie žiaurias bausmes, kurių nusipelno šudros ir kitos žemosios kastos už kastinės santvarkos normų nesilaikymą. Skirtinguose Indijos tekstiniuose šaltiniuose aptinkamos įvairios sąvokos, apibūdinančios žemų kastų žmones kaip neliečiamuosius. Nurodomi jiems pritinkantys suteršiantys darbai ir pareigos (kritusių gyvulių tvarkymas, išviečių valymas ir t. t.), kontakto su aukštosiomis kastomis draudimai. Galiausiai kolonijiniais laikais išsikristalizuoja neliečiamųjų sąvoka, kuri apibūdina Indijos visuomenės žemiausiam sluoksniui priklausančias ir atskirtyje gyvenančias grupes, laikomas penktąja kasta. Praėjusio šimtmečio antropologiniai Indijos visuomenės tyrimai pateikia tokį neliečiamųjų įvaizdį: neliečiamieji yra tokie suteršiantys, kad aukštosios kastos baidosi net jų šešėlio; neliečia-

mieji pradėjo žengti į Indijos valstybės viešojo gyvenimo sritis, kurios iki tol buvo aukštųjų kastų privilegija. Neliečiamųjų klausimas į viešumą iškilo vykstant Indijos nepriklausomybės judėjimui. Daugelis judėjimo lyderių aiškiai suprato, kad neliečiamybė buvo didžiulis kliuvinys Indijos modernizacijai. Tačiau nebuvo vieningos nuomonės, kaip išspręsti neliečiamųjų problemą ir kokiais būdais pagerinti jų padėtį. Dėmesio centre atsidūrė ir neliečiamųjų religinės tapatybės klausimas: kokią religiją neliečiamieji turėtų išpažinti? Skirtingos pozicijos neliečiamųjų atžvilgiu, ko gero, aiškiausiai atsiskleidė per dviejų Indijos nepriklausomybės judėjimo lyderių konfliktą. M. K. Gandhi, viena iš ryškiausių Indijos nepriklausomybės judėjimo

figūrų, buvo stiprus tradicinių hinduizmo vertybių išpažinėjas, aktyvus britų valdžios kritikas, pasisakęs už neliečiamųjų emancipaciją, bet kartu hinduizmo ir kastų sistemos išsaugojimą. Jis norėjo pagerinti neliečiamųjų padėtį, bet siekė visais įmanomais būdais išlaikyti neliečiamųjų kaip hinduistų tapatybę. Kita svarbi to meto Indijos visuomeninė ir politinė figūra – neliečiamųjų lyderis B. R. Ambedkaras, dar kitaip vadinamas Indijos Martinu Lutheriu Kingu. Jo pozicija buvo radikaliai priešinga M. K. Gandhi. B. R. Ambedkaras buvo palankiai nusiteikęs britų atžvilgiu, griežtai pasisakė prieš hinduizmą, visomis įmanomomis priemonėmis siekė likviduoti kastų sistemą ir neliečiamiesiems iškovoti kuo daugiau pilietinių teisių naujai sukurtoje Indi-

jos valstybėje. Kastų ir neliečiamybės fenomeną jis vienareikšmiškai siejo su hinduizmu ir stengėsi neliečiamuosius atversti į budizmą, kuris, jo supratimu, buvo vienintelė religija, neskatinanti socialinės nelygybės. Šios dvi konfliktavusios asmenybės įkūnijo skirtingas neliečiamųjų emancipacijos ir kartu nepriklausomos Indijos vizijas – tradicinę hierarchinę ir modernią egalitarinę. M. K. Gandhi neliečiamuosius ėmė vadinti globėjišku haridžanų (harijan), hinduistų dievo Hario (Višnaus) vaikų, vardu, taip bandydamas išlaikyti neliečiamųjų kaip hinduistų tapatybę. Tuo tarpu B. R. Ambedkaras neliečiamuosius įvardija kaip dalitus. Tai marathų kalbos žodis, reiškiantis „sulaužytas“, „sudaužytas“. Jis ne tik nusako per tūkstantmečius neliečia-

mieji privalo nešioti po kaklu varpelį, įspėjantį apie jų artėjimą; kaimuose jie gyvena segreguotose kolonijose, panašiose į getus, ir susiduria su daugybe socialinių apribojimų.

Kokiomis aplinkybėmis neliečiamieji tampa dalitais? Indijos visuomenės raidai ir neliečiamųjų padėčiai didžiulę reikšmę turėjo kolonijinis ir Indijos nepriklausomybės judėjimo laikotarpiai. Nors daugelis indų ir vakariečių mokslininkų itin kritiškai vertina britų kolonializmo įtaką Indijos visuomenei, kultūrai ir politikai, neliečiamieji pabrėžia teigiamą kolonializmo pusę. XX a. pradžioje britai Indijoje inicijavo emancipacinę kvotų reformą, kurios pagrindu neliečiamiesiems buvo rezervuotos vietos aukštojo išsilavinimo, valstybės tarnybos ir politikos srityse. Dėl šių reformų neliečia-

Osmanijos universitetas (Haiderabadas) su dalitų politiniais plakatais. 2014 m.

K. Garalytės nuotr. 31

Azijos kultūrų tyrimai

mųjų patirtą skriaudą, bet ir išreiškia jų politinį revoliucinį potencialą. Su B. R. Ambedkaru priešakyje nepriklausomoje Indijoje dalitai tampa politiniais veikėjais, kurie, tęsdami jų lyderio pradėtą veiklą, iki šiol kovoja už kastų sistemos panaikinimą ir buvusių neliečiamųjų emancipaciją skirtingose Indijos viešojo gyvenimo srityse.

Kodėl ir kaip protestuoja dalitai studentai? Ikikolonijinėje Indijos visuomenėje neliečiamiesiems ir kitų žemųjų kastų atstovams mokytis buvo draudžiama. Intelektinė-religinė sritis buvo vien aukštųjų kastų privilegija. Tai liudija sanskrito šaltinis Gautama Dharmasutra, kuriame teigiama, kad šudroms išgirdus šventąjį žodį jų ausys turi būti užliejamos švinu, liežuvis nupjaunamas vos tik jį ištarus, o šudrų kūnai sukapojami į gabalus, jei jie išmoksta šventuosius tekstus. Su kolonizatorių įvestomis ir Indijos valdžios padidintomis švietimo kvotomis dalitai pamažu ėmė patekti į jiems anksčiau neprieinamus Indijos universitetus. Nenuostabu, kad neliečiamiesiems ir kitoms žemosioms kastoms ėmus plūsti į universitetus prasidėjo arši konkurencija. Universitetuose dalitai išlieka gan nepageidaujami ir patiria daug neteisybės bei sunkumų net ir šiandien. Jie patys tai įvardija kaip „paslėptą“ ar „institucinę“ diskriminaciją, kuri yra pakitusi, palyginti su ankstesniais laikais, bet ne mažiau traumuojanti. Dalitams dažnai yra tyčia rašomi mažesni pažymiai, ribojama jų prieiga prie akademinių resursų. Siekdami aukštojo mokslo diplomo, jie susiduria su įvairiomis dirbtinai sukonstruotomis biurokratinėmis kliūtimis. Be to, universitetuose, ypač tarp aukštųjų kastų studentų, vyrauja nuostata, kad dalitai yra menkesnių intelektinių sugebėjimų ir kad universitetai yra ne jų no32

Dalitų politinis piešinys, vaizduojantis B. R. Ambedkarą, Jawaharlalo Nehru universitete Naujajame Delyje. 2013 m. K. Garalytės nuotr.

siai. Ši diskriminacija randasi ne tik dėl dalitų kaip neliečiamųjų tapatybės, bet ir dėl jų radikalaus politinio aktyvizmo. Tai iliustruoja 2016 m. sausį įvykusi Rohitho Vemulos, dalito studento iš Haiderabado universiteto, savižudybė, palydėta protestų bangos. Šis studentas buvo aktyvus hinduistų nacionalistų politikos, kastinės santvarkos kritikas ir dėl savo politinės veiklos buvo pašalintas iš universiteto. Jam nusižudžius, per visą Indiją, socialinius tinklus internete ir netgi Indijos diasporą Vakaruose nuvilnijo protestai. Šį sujudimą daugelis apžvalgininkų vertina kaip vieną didžiausių studentų protesto akcijų nepriklausomos Indijos istorijoje. Protestų centre – Indijos universitetuose ir visuomenėje egzistuojančios socialinės nelygybės ir hinduistų vertybių legitimumo klausimai. Dalitai studentai atsiduria studentų politikos įvykių centre ne tik dėl patiriamos diskriminacijos, bet ir dėl to, kad jie pasirenka gan radikalias išraiškos priemones, kvestionuojančias hinduizmo simbolius ir naratyvus. Jau keleri metai Haiderabado ir Naujojo Delio universitetuose dalitai bando

rengti viešas jautienos valgymo šventes. Svarbu turėti omenyje tai, kad daugeliui hinduistų karvė yra šventas gyvulys, o jautienos valgymas – nekvestionuojamas religinis tabu. Dalitai studentai savo performatyviomis šventėmis atskleidžia kitą karvės garbinimo tradicijos pusę. Neliečiamieji per tūkstantmečius buvo verčiami dirbti darbus, susijusius su kritusiomis karvėmis, ir iš nepritekliaus buvo priversti vartoti jautieną, aukštųjų kastų hinduistų laikomą itin suteršiančia. Dalitų lyderis B. R. Ambedkaras teigė, kad būtent neliečiamųjų tiesioginis kontaktas su negyvos karvės kūnu buvo viena esminių priežasčių, nulėmusių jų kaip neliečiamųjų statusą. Šiandien dalitai studentai, užuot gėdijęsi ar slėpę savo gyvenseną, ją viešai demonstruoja švęsdami jautienos valgymo šventes ir taip kvestionuodami hinduizmo normas, kastinę santvarką ir hinduistų nacionalistų politiką. Be jautienos valgymo švenčių, dalitai studentai kasmet švenčia Asurų mirties metines. Asuros – tai mitologiniai atgrasūs, tamsiaodžiai demonai, chaoso pasaulyje nešėjai, kurie buvo

pažaboti hinduizmo dievų. Daugelis pagrindinių hinduistų religinių švenčių (Holi, Divali, Dašera ir kt.) yra paremtos hinduistų mitologiniais naratyvais, pasakojančiais, kaip šviesiaodžiai dievai žiauriai nukauna tamsiaodžius asuras ir taip grąžina kosminę tvarką pasaulyje. Dalitams šis mitologinis pasakojimas įgauna istorinę prasmę. Jie teigia, kad asuros yra ne kas kita, kaip indoarijų nukariauti ir pavergti vietiniai tamsiaodžiai Indo slėnio gyventojai dravidai, šiandieninių dalitų protėviai. Susiedami mitologiją, religiją, istoriją, kultūrinę atmintį ir savo asmenines patirtis, dalitai dekonstruoja dominuojančius hinduizmo ir Indijos istorijos naratyvus. Taip jie siekia perkonstruoti savo tapatybę ir išreikšti hinduizmo bei kastinės santvarkos kritiką. Kartu tai ir atvira provokacija, skirta dabartinėje Indijos valdžioje esantiems hinduistų nacionalistams, kuriems religinių simbolių ir naratyvų dekonstrukcija įkūnija ne ką kita, kaip religinę šventvagystę.

Dalitai studentai – Indijos visuomenės ir politikos revoliucionieriai? Indijos universitetai – tai ne tik išsilavinimo įstaigos, bet kartu ir vieša skirtingų socialinių grupių patirčių, pasaulėžiūrų ir interesų susikirtimo erdvė. Juose svarstomi visuomeniniai, politiniai klausimai ir verda aršūs konfliktai. Juose gimsta nauji lyderiai, ideologijos ir politinės jėgos. Kelis dešimtmečius Indijos politikoje radikalias opozicines jėgas įkūnijo komunistų judėjimas ir įvairios komunistų partijos, kurios buvo atsvara valdžioje esančioms partijoms. Šiandien dalitai studentai bando užimti komunistų vietą ir pristatyti save kaip Indijos politikos opozicinę revoliucinę jėgą. Toks pozicionavimas aiškiai sustiprėjo, kai 2014 m. Indijos parlamento rinkimus laimėjo hinduistų nacionalistų partija, hinduizmo ir kastinės santvarkos gynėja. Dalitų studentų nuomone,

būtent jie, kaip hinduistinės kastinės visuomenės aukos, gali radikaliai pakeisti Indijos visuomenę ir politiką – panaikinti hinduizmo įteisintą kastų sistemą ir įtvirtinti visavertę demokratiją. Pastaraisiais metais dalitų studentų judėjimas apima vis daugiau Indijos universitetų, o jo dalyviais tampa ne tik neliečiamieji, bet ir kitų socialinių sluoksnių studentai. Tai liudija, kad dalitų studentų judėjimo keliami klausimai – socialinė, ekonominė ir politinė nelygybė, hinduizmo hegemonija, valstybės korupcija –tampa vis aktualesni platesnei Indijos visuomenei. Dalitų studentų politinio aktyvizmo sklaida verčia kelti keletą poleminių klausimų. Ar dalitų studentų judėjimas sugebės peržengti universitetų ribas ir transformuotis į platesnį Indijos sociopolitinį judėjimą? Kokias formas dalitų studentų judėjimas įgaus ateityje? Ar dalitai taps vis stipresniais politiniais veikėjais ne tik universitetų, bet ir valstybės politikoje? Ar įgavę galios pozicijas jie sugebės išlikti moraliai pranašesniais visuomenės ir politikos veikėjais, kokiais save pristato dabar? Ar pasiteisina radikalios politikos priemonės? Ar jos sugeba dekonstruoti egzistuojančias galios struktūras, ar pačios tampa naujų konfliktų ir smurto šaltiniu? Ką dalitų studentų judėjimas sako apie jaunimo politinį aktyvizmą? Ar jis reprezentuoja aktyvią viešąją erdvę, jaunų žmonių politinį sąmoningumą, ar demonstruoja vis didesne pasauline problema tampančią jaunimo politinę radikalizaciją – aklą ideologijų ir politinių lyderių sekimą?

Dalitų studentų organizacijos nariai politinės demonstracijos metu Osmanijos universitete Haiderabade. 2014 m. K. Garalytės nuotr. 33

Atradimai

Astronomų bendradarbiavimas sužiba naujais atradimais Prof. Gražina Tautvaišienė, Teorinės fizikos ir astronomijos institutas

Paukščių Tako galaktikoje priskaičiuojama daugiau nei milijardas žvaigždžių. Net ir vieną procentą jų išsamiai ištirti – ne vienos observatorijos mokslininkų darbas. Pasaulio astronomai buriasi į didesnius ar mažesnius konsorciumus. Detaliems spektriniams tyrimams susivienijo ir Europos mokslininkai. Kartu su jais sėkmingai darbuojasi Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto (VU TFAI) astronomai.

Vilniaus universiteto astronomų sėkmė Viena po kitos į kosmosą kylančios observatorijos kelia naujas milžiniškas užduotis ir ant žemės paviršiaus veikiantiems teleskopams. Ypač daug kosminių stebėjimo duomenų siunčia nuo 2013 m. gruodžio skriejanti Europos kosmoso agentūros „Gaia“ observatorija. Šis kosminis teleskopas teikia labai tikslius duomenis apie žvaigždžių padėtis ir judėjimą Galaktikoje. Tačiau šią vertingą informaciją būtina sujungti su antžeminiais teleskopais gaunamais duomenimis apie žvaigždžių pagrindinius atmosferų parametrus, amžių ir detalią cheminę sudėtį. Tik išsami chemodinaminė informacija leis esmingai pasistūmėti tiriant Galaktikos struktūrą, susiformavimą ir evoliuciją. 34

Didžiausia Europos antžeminių stebėjimų institucija – Europos pietinė observatorija (ESO) dar 2010 m. ėmėsi iniciatyvos sutelkti geriausius Europos astronomus spektriniams Galaktikos žvaigždžių tyrimams, kurie būtini siekiant įgyvendinti „Gaia“ kosminę misiją. Buvo pažadėta skirti 300 naktų stebėjimams su vienu didžiausių pasaulyje 8,2 m teleskopu Paranalo stebėjimų bazėje Čilėje. Su šiuo teleskopu tiek daug stebėjimų laiko dar nebuvo suteikta nė vienam projektui. Iš karto pradėjo formuotis „Gaia-ESO“ spektrinės apžvalgos konsorciumas. Atranka vyko ištisus metus. Astrospektroskopininkų grupėms iš įvairių universitetų ir institutų du kartus buvo pateikti gana dideli skirtingų žvaigždžių spektrų rinkiniai ir prašyta per trumpą laiką juos detaliai ištirti. Visą vasarą plušėję VU

TFAI mokslininkai atrankoje pasirodė išskirtinai gerai, tad pateko tarp trylikos atrinktų grupių. Jie taip pat tapo vienintele į „Gaia-ESO“ konsorciumą priimta astrospektroskopininkų grupe iš Rytų Europos. Šis konsorciumas suvienijo apie 300 astronomų iš 89 mokslinių institucijų ir laimėjo ESO paskelbtą konkursą. Doktorantai ir kiti jauni tyrėjai į konsorciumą gali įsitraukti bet kuriuo metu. Vilniaus grupę šiuo metu sudaro habil. dr. Gražina Tautvaišienė (vadovė), dr. Yuriy Chorniy, dr. Arnas Drazdauskas, dr. Šarūnas Mikolaitis, dr. Edita Stonkutė, dr. Renata Ženovienė, Vilius Bagdonas, Gintaras Barisevičius ir Žydrūnė Misikonytė.

„Gaia“ kosminė observatorija Paukščių Tako galaktikos nuotraukos fone Europos kosmoso agentūros nuotr.

Atradimai

Molėtų astronomijos observatorijoje lankėsi „Gaia“ kosminės observatorijos mokslinis vadovas dr. Timo Prusti. Nuotraukoje – svečias kartu su VU TFAI Astronomijos observatorijos vedėja prof. Gražina Tautvaišiene TFAI nuotr.

20 mln. vertės stebėjimų duomenys – lietuviams nemokamai Stebėjimai buvo pradėti 2011 m. gruodžio 31 d. Per 300 naktų stebėti 100 tūkst. pavienių ir spiečiuose esančių Galaktikos žvaigždžių spektrai – jau VU TFAI astronomų kompiuteriuose. Šių duomenų vertė siekia 20 mln. eurų. Kad ištirtų tiek daug žvaigždžių, tyrėjai pasidalijo darbus. Vieni yra atsakingi už žvaigždžių atranką stebėjimams, kiti atlieka stebėjimus Čilėje, dar kiti – pirminį spektrų apdorojimą. Daugiausia mokslininkų aiškinasi ir nustato pagrindinius žvaigždžių atmosferų parametrus ir detalią cheminę sudėtį. Pastaroji užduotis gana sudėtinga, todėl tuos pačius žvaigždžių spektrus tiria iki 13 mokslininkų grupių. Paskui visi rezultatai homogenizuojami. Priklausomai nuo temperatūros ir slėgio žvaigždžių spektrai būna labai skirtingi. Jiems analizuoti reikia atitinkamos patirties. Todėl vienos grupės specializuojasi karščiausių žvaigždžių tyrimuose, kitos tiria vėsesnes žvaigždes. VU mokslininkams labiau patinka tirti panašias į Saulę ir vėsesnes žvaigždes. Ne visos grupės pajėgios ištirti visus reikalingus cheminius elementus. Štai anglies 36

ir azoto gausas, kurios nustatomos iš šių elementų molekulinių junginių, tiria tik VU astronomai. Į stebėjimų programą buvo atrinktos žvaigždės iš visų Galaktikos komponenčių – jos centrinio telkinio, plonojo ir storojo diskų, taip pat iš sferoido. Tai padės stebėti visas Galaktikos vietas tuo pačiu instrumentu ir vienoda metodika.

Naujausi Vilniaus universiteto astronomų ir jų kolegų atradimai Eksperimentinis įrodymas, kad Galaktika formavosi iš centro į išorę, yra vienas pagrindinių „Gaia-ESO“ spektrinės apžvalgos mokslinių pasiekimų. Iki 1995 m. vyravo nuomonė, kad Galaktikoje žvaigždės pirmiausia pradėjo formuotis jos sferoide, o diskas ėmė evoliucionuoti tada, kai į jį iš sferoido pateko sunkiaisiais chemi-

Galaktikos sferoidas Storasis diskas Plonasis diskas ~8,5 kpc

Galaktikos centras

Saulė Centrinis telkinys

niais elementais praturtinta medžiaga. B. E. J. Pagel ir G. Tautvaišienė (1995, 1997, 1998), atlikę detalius 18 cheminių elementų turtėjimo Paukščių Tako bei Didžiųjų ir Mažųjų Magelano Debesų galaktikose modeliavimus, šią nuomonę paneigė. 2014 m. pagal „Gaia-ESO“ apžvalgos stebėjimų duomenis buvo galutinai patvirtintas Galaktikos formavimosi iš centro į išorę modelis. Gausėjant stebėjimų bazei buvo paskelbta daug darbų, tiriančių įvairių cheminių elementų gausos kitimo gradientus į visas puses nuo Saulės – Galaktikos centro ir anticentro kryptimis, taip pat statmenai Galaktikos disko plokštumai. Tam panaudotos ir pavienės, ir padrikuosiuose spiečiuose esančios žvaigždės. Žvaigždžių spiečiai ypač naudingi, nes jų atstumai ir žvaigždžių amžius yra nustatomi daug tiksliau nei pavienių žvaigždžių. Tokių žvaigždžių spiečių buvo stebėta beveik 60. Šie tyrimai atskleidė Galaktikos plonojo ir storojo diskų evoliucijos skirtumus ir paaiškino, kaip formavosi Galaktikos diskas. Galaktikos centrinį telkinį tyrinėti yra gana sunku, nes jį nuo Saulės užstoja disko vijose esančios žvaigž-

dės ir dulkės. Ištyrus 2000 Galaktikos centrinio telkinio žvaigždžių metalingumą ir kinematines savybes, nustatyta, kad metalingos ir nemetalingos žvaigždės skrieja skirtingomis į banano formą panašiomis orbitomis. Kaip atsiranda ličiu praturtintos žvaigždės? Kol kas dar nėra duomenų, kad į mūsų Saulę būtų nukritusi kokia nors planeta. Esame stebėję, kaip į ją krinta per arti priskriejusios kometos. Tačiau ateityje senstanti ir besiplečianti Saulė pradės glemžtis ir planetas. Išanalizavus tokių žvaigždžių milžinių cheminę sudėtį buvo pasiūlyta hipotezė, kad praturtinimas ličiu gali įvykti tada, kai į žvaigždę nukrinta karštos Jupiterio dydžio planetos. Ši idėja taip pat leidžia daryti prielaidą, kad ličiu praturtintos žvaigždės turėtų būti aptinkamos gan ankstyvoje submilžinių evoliucijos stadijoje ir jų skaičius auga didėjant metalingumui. Anglies, azoto ir deguonies tyrimai žvaigždėse gali suteikti ypač daug informacijos apie pačių žvaigždžių cheminės sudėties kitimą joms senstant. Dar nėra vienodos žvaigždžių cheminės evoliucijos teorijos. Visi sutaria, kad, žvaigždei pradėjus smarkiai pūstis ir tampant raudoną-

ja milžine, įvyksta medžiagos drumstis ir į išorinius žvaigždės atmosferos sluoksnius pradeda skverbtis termobranduolinių reakcijų produktai. Nustatyta, kad tokios drumsties metu anglies gausa gali sumažėti 20 proc., o azoto padidėti net 80 proc. Po tam tikro laiko, priklausomai nuo žvaigždės masės ir metalingumo, gali prasidėti papildomas medžiagos maišymasis. Šį procesą mokslininkai bando sumodeliuoti Žemės vandenynuose vykstančio šiltesnio ir šaltesnio bei skirtingo druskingumo vandens maišymosi, dar vadinamo termohaliniu maišymusi, pavyzdžiu. Žinoma, žvaigždės sudėtingesnės, jose įtakos gali turėti sukimasis, magnetinis aktyvumas ir kiti efektai. Panaudodami „Gaia-ESO“ apžvalgos padrikuosiuose spiečiuose esančių žvaigždžių stebėjimus, VU tyrėjai įvardijo šiuo metu siūlomo termohalinio ir sukimosi sukelto medžiagos maišymosi modelio tobulinimo gaires. Planuojama publikuoti anglies, azoto ir deguonies tyrimų rezultatus, gautus tiriant ir pavienes Galaktikos žvaigždes. VU mokslininkai patvirtino dviejų Galaktikos kaimynių atradimą. Į „Gaia-ESO“ apžvalgos akiratį pate-

Iš kairės: dr. Arnas Drazdauskas, dr. Renata Ženovienė, dr. Eduardas Puzeras, Vilius Bagdonas, prof. Gražina Tautvaišienė, Mindaugas Macijauskas, dr. Edita Stonkutė, dr. Šarūnas Mikolaitis parengė arba rengia disertacijas vadovaujami prof. G. Tautvaišienės TFAI nuotr.

Struktūrinis Paukščių Tako galaktikos vaizdas žvelgiant iš šono 37

Atradimai

Asmenybės

Europos pietinėje observatorijoje keturi 8,2 m teleskopai 2017 m. bus sujungti į vieną sistemą ir veiks kaip vienas 16 m teleskopas su baigiamu pagaminti ESPRESSO spektrografu Europos pietinės observatorijos nuotr.

ko ir dvi 2015 m. atrastos ultrablyškios kaimyninės nykštukinės Tinklelio 2 (Reticulum 2) ir Laikrodžio 1 (Horologium 1) galaktikos. Šios galaktikos atrastos pagal žvaigždžių sutankėjimus infraraudonosiose Galaktikos lauko nuotraukose. Tam, kad būtų patvirtinta, jog tai tikrai naujai atrastos nykštukinės galaktikos, reikėjo ištirti jų žvaigždžių cheminę sudėtį. Tai buvo atlikta aštuoniolikai žvaigždžių Tinklelio 2 galaktikoje ir penkioms žvaigždėms Laikrodžio 1 galaktikoje. Rezultatai patvirtino, kad tai tikrai Paukščių Tako kaimynystėje skriejančios nykštukinės galaktikos, o Laikrodžio 1 galaktikėlė gali būti Magelano Debesų giminaitė. Nuo „Gaia-ESO“ spektrinės apžvalgos projekto pradžios jau parengti 72 moksliniai straipsniai įtakingiems tarptautiniams žurnalams, straipsniai pacituoti net 1400 kartų, skaityta daugiau kaip 50 mokslinių pranešimų tarptautinėse konferencijose. 30 straipsnių bendraautoriai yra Vilniaus grupės nariai. Galimybė dirbti su galingiausios Europos observatorijos ESO teleskopu ir atsivėręs naujas bendradarbiavimas labai pagyvino Lietuvos astrospektroskopininkų darbą – kompiuteriuose jie dar neturėjo tokios gausybės žvaigždžių spektrų. 2015 m. gruodį Vilniuje vyko mokslinė „GaiaESO“ konsorciumo konferencija. Joje dalyvavo net 100 astronomų iš visos Europos.

Tarptautinis bendradarbiavimas plečiasi „Gaia-ESO“ apžvalga – ne vienintelis tarptautinis konsorciumas, į kurį pastaraisiais metais įsitraukė VU mokslininkai. Molėtų astronomijos observatorijoje esantis didžiausias Šiaurės Europoje teleskopas, o 2016 m. dar ir pradėjęs veikti modernus didelės skiriamosios gebos spektrografas traukia užsienio astronomų dėmesį. Pernai užmegztas glaudus bendradarbiavimas su Europos kosmoso agentūros PLATO misijos, kuri skirta egzoplanetų paieškoms prie artimų žvaigždžių, mokslininkais. Tam, kad būtų galima nustatyti, ar atrastos egzoplanetos tinkamos gyvybei, reikia gerai žinoti žvaigždės, apie kurią jos sukasi, charakteristikas. Artimų žvaigždžių pagrindinių charakteristikų ir detalios cheminės sudėties nustatymas – idealiai tinkama užduotis Molėtų observatorijai. Privalumas tas, kad šiaurinėse Žemės platumose veikia gana nedaug teleskopų. VU astronomai jau yra stebėję ir išsamiai ištyrę per 200 ryškių žvaigždžių spektrus ir patikrinę 800 žvaigždžių kintamumą. Stebėjimus rėmė Lietuvos mokslo taryba. 2016 m. VU TFAI astroseisminių stebėjimų specialistai įsitraukė į „Gaia Science Alerts“ konsorciumą, kuriame dalyvauja per 50 pasaulio observatorijų. Šio konsorciumo tikslas – „Gaia“ kosminiu teleskopu aptiktų kintamųjų

objektų papildomas stebėjimas antžeminiais teleskopais. Pradėtas bendradarbiavimas su tarptautiniu Lenkijos, Austrijos ir Kanados astronomų konsorciumu „BRITE (BRIght Target Explorer) Constellation“. VU mokslininkai „BRITEConstellation“ projektui su Molėtų observatorijos didžiuoju teleskopu ir spektrografu atlieka žvaigždžių spektro linijų profilio kitimo stebėjimus. 2016 m. du Molėtų observatorijos teleskopai buvo įtraukti ir į Keplerio kosminės misijos KOINet programą, skirtą antžeminiams žinomų egzoplanetų tranzitų periodiškumo ir trukmės kitimo stebėjimams. Tokie stebėjimai padeda išsiaiškinti, kiek egzoplanetų skrieja apie žvaigždę. Lietuvos mokslininkams tarptautinis bendradarbiavimas atveria kelius naudotis pažangiausia Europos infrastruktūra, dalyvauti priešakiniuose moksliniuose tyrimuose, būti matomiems pasaulyje ir garsinti Lietuvą.

Algirdas Julius Greimas – mįslinga figūra Prof. Arūnas Sverdiolas, Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras

Lietuvių kultūrinei sąmonei Algirdas Julius Greimas yra mįslinga figūra. Suvokiama ar bent numanoma, kad ši figūra yra labai stambi. Greimo vardas iškaltas ant „Gyvybės medžio“ paminklo Vingio parke Vilniuje tarp šimto iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio asmenų.

Pasaulinėje humanitarikoje Algirdas Julius Greimas yra pats žinomiausias lietuvis. Joks kitas nėra sukūręs humanitarinio ar kokio kito mokslo metodologijos arba savo mokyklos, kuri būtų tokia ženkli ir atpažįstama pasauliniame XX–XXI a. kontekste, kaip Paryžiaus, arba tiesiog greimiškoji (greimassienne), semiotika. Jo sekėjai yra įkūrę semiotikos centrus, plėtoja ir dėsto šią humanitarinę discipliną bent trijų žemynų universitetuose. Bet jeigu Greimas taip plačiai žinomas bei įtakingas pasaulyje ir taip gerbiamas tėvynėje, tai kodėl šią figūrą vadinu mįslinga?

Humanitarikos nesu(si)pratimas Tarp šių dviejų sąmonių – lietuvių kultūrinės ar viešosios ir to, ką būtų galima pavadinti dabartinių humanitarinių mokslų sąmone ar metodologine jų savimone – žiojėja plyšys. Humanitarikos būklė Lietuvoje gana liūdna, jeigu ją vertintume taikydami humanitarinių mokslų, teorijų, meto-

dologijų ar epistemologijų kriterijus. Kaip tik todėl netgi išsilavinusiai publikai semiotiniai Greimo tekstai atrodo sunkūs, perdėm terminologiški, specialūs, techniški. Viename laiške Greimas stebėjosi: Kęstutis Nastopka rašo, kad mano rinktinė „Semiotika“ esanti sunkiai paskaitoma, o Prancūzijoje jos skyriai įtraukti į chrestomatijas, skirtas vyresniųjų licėjaus klasių mokiniams. Jis ir pats susidūrė su šiuo sunkumu, aptarinėdamas savo knygų – tos pačios „Semiotikos“, o vėliau „Apie netobulumą“ – vertimų terminologinius keblumus su Broniu Savukynu ir Saulium Žuku. Taigi yra aukštas kultūrinis slenkstis, kurį mums nelen-

gva įveikti. Greimas yra pusiau juokais rašęs, kad pats nesupranta savo semiotinių tekstų, išverstų lietuviškai, ir klausė – o kaip jūs juos suprantate? Matematiniams ar teorinės fizikos tekstams tokios intelektinės pastangos būtinumas būtų laikomas savaime suprantamu dalyku, bet iš humanitarinių tikimasi, kad jie bus lengviau perprantami. Neretai kyla paaugliškas protestas: kam humanitarikai apskritai reikia teorinių metodologinių pagrindų, kodėl nepakanka individualiais gabumais, individualia skaityba ir individualiomis įžvalgomis pagrįstos, o mokslo požiūriu neaiškaus statuso analitikos ir eseistikos? Mūsų humanitariniams ir

A. J. Greimas Grenoblyje. 1937 m. Šeimos arch. nuotr.

Asmenybės

Semiotika tarpsta akademinėje dirvoje

A. J. Greimo (kairėje) susitikimas su rašytoju J. Baltušiu jo viešnagės Vilniuje metu. 1979 m. V. Kapočiaus nuotr.

socialiniams mokslams stinga ne tiktai teorinių pagrindų, bet ir supratimo, kad jų stinga. Žinoma, semiotika nėra vienintelis galimas metodologinis pasirinkimas, bet tikrai vienas iš rimtai svarstytinų ir mėgintinų.

Nuo kalbotyros prie semiotikos Kalbotyriniai Greimo darbai – senosios prancūzų kalbos žodynas, kurį prancūzų studentai dėl jo populiarumo vadina tiesiog bendriniu žodžiu greimás, leksikologinė 1830 m. madų studija – apskritai neregimi mūsų kultūros akiratyje. Ar mūsų kalbininkams, romanistams ir kitiems aišku, kad Greimas buvo stambus kalbininkas? Romanui Jakobsonui tai buvo akivaizdu jau tada, kai Greimas dar nebuvo išleidęs savo klasiškais tapusių semiotikos veikalų – „Struktūrinės semantikos“, „Apie prasmę 1“ ir „Apie prasmę 2“, „Maupassant‘o“, „Semiotikos ir visuomenės mokslų“, su bendradarbiais parašyto dvitomio „Semiotika: aiškinamasis kalbos teorijos žodynas“. Pasak Jakobsono, Harvardas pastebėjo 40

Prancūzijoje atsiradus gabų jauną kalbininką. Semiotika pasirodė kaip kalbotyros tęsinys, kaip pastanga nuo žodžio ir sakinio semantikos pereiti prie didesnio reikšmės vieneto – diskurso – semantikos. Taip atsirado naratyvinės gramatikos projektas. Vėliau jis gerokai plėtojosi ir dinamiškai keitėsi. Naratyvinės gramatikos taisyklės buvo pritaikytos įvairiausioms prasmės raiškoms: literatūros, dailės ir architektūros kūriniams, etinėms nuostatoms, aistroms, net kulinariniams receptams ar reklamai. Greimas siekė sukurti bendrą prasmės teoriją, paaiškinti, kaip prasmė atsiranda, gyvuoja ir nyksta. Plečiant tiriamą problematiką ir atveriant vis naujas prieigas, Greimo ir jo mokinių darbuose einama nuo veiksmo į būsenas, nagrinėjamas esthesis, juslinis estetinis ir jausminis žmogaus santykiai su pasauliu. Šiuolaikiniame epistemologinio pliuralizmo kontekste užsimezgė dialogai su kitais humanitarinių mokslų metodais ir mąstymo būdais. Semiotika nuolat sąveikauja su fenomenologija, gana aiškios jos sąsajos su hermeneutika, ji įsirašo į

struktūralizmo judėjimo poststruktūralizmo link trajektoriją. Šiandieninė semiotika, sakyčiau, vadintina postsemiotika. Visa tai gana komplikuota. Vis dėlto vienas kitas mūsų literatūros ir kultūros analitikas jau prieš kelis dešimtmečius susidomėjo Greimo semiotika, mėgino ją perprasti ir taikyti savo tyrimuose. Tomas Venclova, Kęstutis Nastopka, Marcelijus Martinaitis vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau kalbėjo ir rašė apie semiotiką. Aš pats pirmąkart žodį „semiotika“ išgirdau studijuodamas Vilniaus universitete iš Krescencijaus Stoškaus lūpų – jis perskaitė kelias paskaitas apie tai filosofijos istorijos būrelyje. Pamažu platėjo besidominčiųjų semiotika ratelis, telkęsis apie Saulių Žuką. Greimas viename laiške stebėjosi, kaip daug šiam rateliui pavyko pasiekti per palyginti trumpą laiką – meistro įvertinimas. Dabar Dainius Vaitiekūnas rašo straipsnį apie semiotiką Lietuvoje, tad netrukus galėsime susidaryti išsamesnį šio judėjimo vaizdą.

Natūrali terpė, kurioje gali skleistis ir gyvuoti semiotika, yra akademija. 1992 m. paties Greimo, rektoriaus Rolando Pavilionio ir Sauliaus Žuko pastangomis Vilniaus universitete įsteigtas Greimo vardo semiotinių studijų centras (A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras – red. past.), vykdantis kol kas vienintelę Lietuvoje semiotikos magistrantūros studijų programą. Nuo pat pradžių nuolat veikia savaitinis tarpdisciplininis – semiotikos, fenomenologijos, hermeneutikos – seminaras. Tai unikalus reiškinys mūsų moksliniame gyvenime. Jį nuolat lanko ne tiktai centro studentai, bet ir absolventai ar šiaip prijaučiantys, kai kurie – ne vienerius metus. Jame kruopščiai skaitomi teoriniai Greimo ir kitų semiotikų tekstai, įsisavinami metodai ir įgundama semiotiškai skaityti įvairiausius – ne tiktai rašytinius, bet ir vizualinius, plastinius, reklaminius bei kitokius tekstus. Šioje kūrybinėje dirbtuvėje galima šio to pramokti. Centre susibūrė vidurinės kartos dėstytojai, rašomos pirmosios semiotikos disertacijos, tad galima tikėtis, kad jis turi ateitį. Taigi Lietuvoje Greimo semiotika yra prigijusi bent viename aka-

deminiame „vazone“. Buvo mėginama ir persodinti ją į dirvą. Prancūzijoje semiotika kaip tam tikra diskurso analizė, teksto skaitymo ir supratimo būdas yra įaugusi į mokyklinę praktiką, į vadovėlius. Licėjuje supažindinama su pagrindinėmis Greimo sąvokomis, o svarbiausia – mokoma jas pritaikyti, analitiškai skaitant mokyklinės pro-

gramos tekstus. Vykstant sparčiai modernizacijai, mūsų klasikinė literatūra sociologiškai ir egzistenciškai tolsta ir jau yra nutolusi nuo dabarties, jos realijos mokiniams nebeįdomios ir nebesuprantamos. Šiomis sąlygomis analitinė prieiga prie tekstų yra, sakyčiau, ypatinga galimybė prie jų priartėti, juos susigrąžinti. Be šių analitinių pastangų tradicija nebegyvuoja. Tačiau Donelaičio, Žemaitės ar Vaižganto pasauliai gali susilaukti autentiško kultūrinio antropologinio dėmesio. Lietuvoje mėginta įterpti semiotiką į mokyklą, bet susilaukta neigiamos intuityvistų reakcijos – esą svarbiau mylėti lietuvių literatūrą, o ne ją suprasti, svarbiau persiimti tautine valstybine ideologija, o ne įsisavinti intelekto įrankius, atrakinti tekstus.

A. J. Greimas Grenoblyje. 1937 m. gegužės 23 d. Šeimos arch. nuotr.

A. J. Greimas su prof. J. Kabelka ir V. Kubiliene Kaune. 1971 m. Prof. J. Kubiliaus arch. nuotr. 41

Asmenybės

A. J. Greimas (pirmas iš dešinės) su draugais 1938 m. Šeimos arch. nuotr.

Dėmesys lietuvių mitologijai Daug platesnio lietuvių skaitytojų dėmesio yra susilaukę lietuvių mitologijai skirti fundamentalūs Greimo veikalai. Tai savotiška sąmonės archeologija – iš visų jam prieinamų etnografinių duomenų Greimas bandė atkurti senųjų tikėjimų liekanas ir lietuviškąjį dievų panteoną. Nagrinėdamas tradicinės bendruomenės mitus, jis siekė atpažinti prasmių ir vertybių sistemą, kurios padedama ji mąstė pati apie save ir grindė savo gyvenimą. Tačiau kol kas nematyti, kad šių studijų pagrindu būtų susibūrę sekėjai, o juolab susikūrusi mokykla, kuri perimtų ir plėtotų teorinius bei metodologinius semiotinių mitologijos tyrimų principus ir nuosekliai juos taikytų etnografinei bei archeologinei medžiagai. Tiesa, vienas kitas sekėjas atsiranda tartum iš niekur, tiesiog savarankiškos Greimo lektūros pagrindu. Gintaras Beresnevičius gerai suprato teorinį Greimo mitologijos svarumą, nors ir nėra apie ją plačiau rašęs. Tačiau paprastai mūsų kultūrinė sąmonė gyviau reaguoja į konkrečias Greimo pasiūlytas ir iš tiesų įspūdingas lietuviškųjų mitų ir mitinių figūrų rekonstrukcijas, palikdama nuošalyje tai, kokiais būdais šių rezultatų buvo pasiekta. Greimas laikomas veikiau mitinių pasakojimų pasakoriumi, žiniuoniu negu jų tyrinėtoju. Jo pasiektais rezultatais naudojamasi, jie įterpiami į eklektiškai 42

rekonstruotas visumas, bet teoriniai analitiniai įrankiai neperimami ir netobulinami.

Išblaškytos Algirdo Juliaus Greimo publikacijos Be pasaulinio, semiotinio, yra ir kitas, „lietuviškasis“ Greimas. Jis buvo ne tiktai mokslininkas, diskursų teoretikas, įžvalgus analitikas ir aukšto lygio intelektualas, bet ir eseistas bei publicistas, ilgus dešimtmečius daug rašęs į išeivijos, o atkūrus nepriklausomybę – ir į Lietuvos spaudą įvairiausiais kultūros ir visuomenės klausimais. Labai aktyviai dirbdamas mokslinį darbą (Greimo bendradarbiai vadino jį „lokiu“ dėl jo nenuilstamumo), jis laikėsi principo niekad neatsisakyti, jei lietuviško leidinio redaktorius paprašo ką nors parašyti. Rašė netgi lengvutes kelionių apybraižas. Dėl Lietuvos istorijos pertrūkių ir pasidalijimų XX a. ir šis jo profilis, kuris šiaip jau būtų daug lengviau prieinamas skaitytojams, nėra patekęs į mūsų kultūrinę sąmonę ir beveik nežinomas, taigi taip pat savaip mįslingas. Mūsų dar laukia darbas surinkti išeivijos periodikoje išbarstytą lietuvišką Greimo eseistiką ir publicistiką visuomenės, kultūros (ypač literatūros) ir politikos klausimais, sudaryti jos rinkinį ir išleisti. Dėl to, kad pusšimtį metų gyvenome už geležinės uždangos, daug dalykų, kuriuos Greimas parašė prieš dešim-

tmečius, Lietuvoje vis dar lieka neapmąstyti ir todėl aktualūs. Jis pats yra pastebėjęs šį istorinio laiko paradoksą. Bet ir ketvirtis amžiaus gyvenimo nepriklausomoje valstybėje, deja, ne visai pakeitė padėtį – šalia postmodernizmo tarpsta visiškos senienos ir primityvai, tad kai kurie publicistiniai Greimo tekstai ne vieną nudžiugintų ar papiktintų ir dabar.

Siūlė atverti ir atsiverti kultūrai Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais Greimas aktyviai dalyvavo antinacinėje ir antisovietinėje rezistencijoje Lietuvoje ir Vakaruose. Jis visada buvo kietas patriotas. Pats Greimas didžiausiais savo nuopelnais laikė tai, kad karo metais prisidėjo prie pogrindžio spaudos raginimų nestoti į lietuvių SS legioną (kaip žinome, jo suformavimas buvo sėkmingai sužlugdytas) ir kitus vokiečių dalinius, o pokario metais stengėsi užbaigti beviltišku tapusį ir vien tik aukas besiglemžiantį ginkluotą pasipriešinimą, ragino pereiti prie kitų pasipriešinimo formų. Dabartinėmis urapatriotizmo ir moralinio seklumo bei dezorientacijos sąlygomis pastaroji idėja Lietuvoje vis dar yra kontroversiška ir skatina aštrius ginčus bei svarstymus, tiksliau sakant, juos paskatintų, jeigu taptų plačiau žinoma. Greimas neišvengiamą ir būtiną apsisprendimą atsisakyti ginkluo-

to pasipriešinimo sovietinei okupacijai laikė Lietuvai tragišku dalyku. Liberali ir laicistinė Greimo rašinių orientacija taip pat patikdavo, patinka ir patiks anaiptol ne visiems. Po nepriklausomybės atkūrimo jis siūlė valstybės vadovams ambicingus Lietuvos kultūros projektus, kiek tik pajėgdamas būrė sąjūdį kultūrai kurti ir atverti Lietuvą Vakarų kultūrai, skatino leisti europietišką kultūros žurnalą. Nenuilstamai veikė organizuodamas mokslo žmonių ir idėjų apykaitą, siųsdamas savo mokinius į Lietuvą skaityti paskaitų ir vesti seminarų, primygtinai skatindamas bei padėdamas Lietuvos humanitarams įsitraukti į tarptautinį mokslinį gyvenimą, kviesdamas juos į Prancūzijos universitetus. Rūpinosi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto ir šiuolaikinės (struktūrinės) kalbotyros katedros steigimu, apskritai universiteto reforma, siūlė priimti dėstyti net mokslinio laipsnio neturinčius, bet užtat „turinčius ką pasakyti“ žmones. Deja, dėl jau tada galingos mokslo biurokratijos tai pasirodė neįmanoma.

Algirdo Juliaus Greimo asmenybė epistolikoje Pagaliau yra ir trečiasis, vadinamųjų egodokumentų atskleidžiamas Greimas. Didelio literatūros mėgėjų ir žinovų dėmesio yra susilaukęs jo susirašinėjimas su Aleksandra Kašubiene, labai atviras ir atskleidžiantis asmens vidujybės gelmes. Ši jo gausios korespondencijos dalis iš tiesų yra išskirtinė; be to, išliko abiejų adresatų laiškai, reikšmingai nušviečiantys ir dar vieną mūsų kultūrinės sąmonės nepakankamai suvoktą dailininkės, architektės ir literatės Aleksandros Kašubienės figūrą. Sakyčiau, šis egodokumentas yra tokio paties aukšto lygio kaip Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščių fragmentai“, nors jų pobūdis ir apimtis labai skiriasi. Keistoka, kad literatai nėra bent kiek išsamiau tyrinėję šio susirašinėjimo. Bet svarbiausia, kad jis skaitomas. Tai reikšmingas lietuvių dvasinės kultūros istorijos reiškinys. Tačiau tai anaiptol ne vienintelė reikšminga Greimo korespondencija. Kai kam bus ne mažiau svarbūs

jo laiškai Arvydui Šliogeriui, jau rengiami spaudai, Jonui Aisčiui, Broniui Savukynui ar kitiems. Juose atsiskleidžia vis tas pats ir kartu kaskart labai skirtingas Greimas. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro elektroniniame archyve jau sutelkta ir toliau telkiama nemaža jo laiškų daugybei adresatų abiejose Atlanto pusėse. Greimas buvo daugialypis, anaiptol ne monolitiškas, ir jo epistolika šitai puikiai atskleidžia. Greimo šimtmečio proga kartu su prancūzų semiotikais rengiame dvitomį „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“. Pirmajame tome bus išspausdinti autobiografiniai Greimo rašiniai, jo pokalbiai su įvairiais klausinėtojais įvairiomis progomis, laiškai žmonėms, išsibarsčiusiems po visą pasaulį, taip pat žiupsnelis amžininkų atsiminimų apie Greimą ir keli rašiniai, skirti rekonstruoti dar tiktai rašomą jo biografiją. Antrajame tome prancūzai mokiniai ir bendradarbiai bei lietuviškieji sekėjai aptars savąjį semiotikos supratimą, dabartinę jos būklę, variantus ir perspektyvas.

Parengta vykdant Lietuvos mokslo tarybos remiamą mokslo projektą „Algirdas Julius Greimas: idėjos“ (LIP-016/2016).

O. Greimienė, A. J. Greimas, A. Martinkus ir B. Stantonas (nuotraukos autorės vyras) La Chaussée (Prancūzija). 1978 m. Ž. Šlekytės-Stanton nuotr. 43

Istorija

Šv. Brunonas ir 1009-ųjų misija: atminimo ženklai Europoje Dr. Inga Leonavičiūtė, Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Lietuva paminėta XI a. pradžioje Saksonijoje, skurdžioje tragiško įvykio informacijoje, pateiktoje Kvedlinburgo analuose. Tačiau ilgainiui šio nutikimo vieta ir laikas buvo apipinti įvairiomis interpretacijomis ir versijomis. XI a. pradžioje Saksonijoje, Kvedlinburgo Šv. Servacijaus moterų vienuolyne, analuose užfiksuojama: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais vienuoliško gyvenimo metais Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas, su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“ Taip šioje skurdžioje tragiško įvy-

kio informacijoje, perteiktoje vienos iš vienuolių, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuva. To kaltininku tapo iš Kverfurto kilęs Šventosios Romos imperatoriaus Otono III (983–1002) Romos imperijos atnaujinimo plano vykdytojas, misionierius šv. Brunonas Bonifacas, 1009 m. žuvęs nuo pagonių rankų per krikščionišką misiją.

Tačiau šis įvykis, vienalaikiškai perteiktas minėtame šaltinyje, kituose ilgainiui įgauna įvairias žūties vietos ir laiko versijas. Net XI a. šaltiniuose nurodomos bent penkios žūties vietos (Rusijos–Lietuvos, Prūsijos–Rusijos pasieniai, Prūsija, Rusija, pečenegų žemės arba visai nenurodoma vieta), ne viena kankinystės data (kovo 9 d., vasario 14 d.; 1009, 1010 ar 1008 m.), o ir pats misionierius įvardijamas skir-

Varšuvos Bielianų kamaldulių vienuolyno šv. Bonifaco paveikslas ir šiandien per Sekmines pagal iš XVII a. atėjusią tradiciją plukdomas plaustu Vysla iki vienuolyno. 2014 m. „Gazeta Wyborcza“ nuotr.

tingai (vienur vadinamas Brunonu Bonifacu, kitur – tik Brunonu, trečiur – tik vienuolišku Bonifaco vardu). Būtent ši įvairiopa informacija, funkcionavusi skirtingose viduramžių Europos vienuolijų aplinkose, ir tai, kad patys šį misionierių minintys šaltiniai buvo „atrandami“ laipsniškai (vėliausiai – kalbantis apie Brunoną Bonifacą), turėjo įtakos skirtingoms Brunono Bonifaco ir jo paskutinės misijos interpretacijoms, kuriose ryškios trys tradicijos: kamalduliškoji, benediktiniškoji ir Kverfurto (arba vietinė). Visos trys paliko Europoje skirtingus šio įvykio atminimo ženklus, kuriuos galima aptikti ne tik atminties institucijose nugulusiuose raštuose, bet ir plačioje krikščioniškosios Europos erdvėje (nuo gimtosios misionieriaus Saksonijos, pasirengimo misijoms Italijos iki misijinių geografinių kraštų Lenkijos ir Lietuvos).

Kamalduliškoji tradicija: šv. Bonifacas – šv. Romualdo mokinys, Bosnijos (arki)vyskupas, rusų kankinys Apie 974 m. Saksonijoje, Kverfurte, grafo Brunono ir Idos šeimoje gimęs būsimasis misionierius mokėsi Magdeburgo katedros mokykloje, kur, įgijęs puikų išsilavinimą, tapo Šv. Mauricijaus bažnyčios kanauninku. Priimtas į imperatoriaus Otono III dvarą kapelionu, 997 m. pabaigoje kartu su valdovu išvyko į Romą ir jau kitų metų pradžioje įstojo į benediktinų Šv. Aleksijaus ir Bonifaco vienuolyną Aventine, pasirinkdamas vienuolinį vokiečių arkivyskupo, misionieriaus, „senovės kankinio“ šv. Bonifaco (675–754) vardą. Taip po kelerių vienuoliško gyvenimo metų jis prisijungė prie šv. Romualdo (apie 951–1027) ir jo atsiskyrėlių, įsikūrusių netoli Ravenos Perėjuje. Kurį laiką gyvendamas pagal griežtos askezės, neturto ir fizinio darbo tvarką, kartu su kitais ima ruoštis Otono III įkvėptai misijai į pagonių kraštus. Tai liudija ir vienas ankstyvųjų hagiografinių šaltinių – apie 1042 m. Fonte Ave-

lanoje Petro Damianio parašytas „Šv. Romualdo gyvenimas“ („Vita s. Romualdi“), kur kamaldulių ordino įkūrėju laikomo šv. Romualdo gyvenimo fone buvo aprašyta ir jo mokinio Bonifaco misija pas rusų karalių, pastarojo krikštas ir misionieriaus kankiniškoji mirtis. Plisdamas rankraščiais po kamaldulių vienuolynus, XIV a. antroje pusėje Damianio veikalas patenka ir į venecijiečio Ekvilio vyskupo Petro Natalio rankas ir tampa šaltiniu jo parašytam bene pagrindiniam vėlyvųjų viduramžių „Šventųjų gyvenimų katalogui“. Maža to, Natalis ne tik aprašo Bonifacą kaip rusų kankinį, bet dar ir suteikia jam Bosnijos (arki)vyskupo titulą. Toks iš Damianio perimtas, Natalio papildytas ir paskleistas, XVI a. devintajame dešimtmetyje naujajame „Romos martirologe“ Cezario Baronijaus įtvirtintas bonifaciškasis pasakojimas ilgam įsigalėjo ne tik rašytiniuose, bet ir vizualiniuose pasakojimuose. Baltą abitą ir kapą dėvinčio, su mitra ant galvos, rankose pastoralą ir kankinystę simbolizuojančią palmės šakelę laikančio Bonifaco paveikslo būta XVII a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje pastatytame kamaldulių Bielianų prie Varšuvos vienuolyne, į kurį jis 1673 m. buvo iškilmingai perneštas iš Šv. Jono kolegijos bažnyčios. Kartu šiame mūsų dienas pasiekusiame paveiksle už šventojo figūros pavaizduotos dvi jo misijos scenos (šventojo išbandymas ugnimi ir karaliaus krikštas), fiksuotos Damianio hagiografiniame kūrinyje. Ir ne viename XVII a. Bonifacą įkūnijančiame vaizde galima rasti jo misijos siužetus. Ypač svarbus šiam misionieriui – ugnies stebuklas, arba šventojo išbandymo ugnimi siužetas, kai, pasak Damianio, rusų karalius įsakęs Bonifacui pereiti tarp dviejų laužų (tarsi siekdamas išbandyti misionieriaus propaguojamo Dievo galią). Tokį laužo liepsnomis žengiantį šventąjį XVII a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje nutapė italų dailininkas Bernardino di Bartolomeo Santini (1593 – po 1652). Ir iki

Šv. Bonifacas. Dail. Bernardino di Bartolomeo Santini. XVII a. 3–4 dešimtmečių sandūra. Areco Maria a Gradi bažnyčia Iš: I. Leonavičiūtė, Tūkstantmečio detektyvas: Šv. Brunonas ir 1009-ieji, Vilnius, 2016

Šv. Bonifacas. Nežinomas autorius. 1710 m. Fraternita dei Laici, Arecas www.fraternitadeilaici.it nuotr.

Istorija

Kverfurto (arba vietinė) tradicija: šv. Brunonas – Kverfurto grafų giminės atstovas, dukart misionieriavęs Prūsijoje ir ten 1008 m. nužudytas Šv. Bonifaco išbandymas ugnimi. Pažaislio vienuolyno XVII a. freska A. Baltėno nuotr. šių dienų šį paveikslą galime išvysti Areco kamaldulių XVI–XVII a. sandūros Santa Maria a Gradi bažnyčios Šv. Bonifaco ir apaštalo Andriejaus koplyčios altoriuje. Ugnies stebuklas akcentuojamas ir Florencijos kamaldulių Santa Maria degli Angeli vienuolyno arkadiniame kieme XVII a. pradžioje ištapytame Damianio „Šv. Romualdo gyvenimo“ pasakojime. Čia vieną žymaus to meto italų skulptoriaus ir architekto Giovanni Battista Caccini (1556–1613) biustų identifikuoja lakoniškas įrašas apie Romualdo mokinį ir kankinį šv. Bonifacą, kuris perėjo per ugnį. Šį šventąjį, kuris vadinamas dar ir Bosnijos arkivyskupu, laužo liepsnose, taip pat tolumoje vaizduojamą jo nužudymo sceną išvysime ir 1710 m. sukurtame grafikos lakšte. Lietuvoje plačiausiai šv. Bonifaco misiją ir kankinystę dailėje atpasakojančiu kūriniu laikomos Pažaislio freskos, sukurtos XVII a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje florentiečio Michelangelo Pallonio.

Titmaro kronikoje aprašytą kankinišką šv. Brunono mirtį. Šiuos šaltinius perimant naujai kuriamose kronikose ir analuose susiformavo kanoninis šv. Brunono ir jo misijos tekstas, kuriame misionieriaus žūtis, padarius klaidą perrašant skirtingas datavimo sistemas turinčius tekstus, datuojama jau ne 1009, o 1008 m. Recipuojant pasienio lokalizaciją, ji supaprastinama į Prūsiją, kartu labiau detalizuojamas nužudymo būdas – prieš nukirsdinimą Brunonui nukertamos rankos ir kojos. Tokią žinią Bamberge pateikė vienuolis Frutolfas, išplatino Ekehardas, o kiti perėmė iš pastarojo. Viduramžiais išplitusi Brunono ekehardiškoji žinia dominavo ir XVI–XVII a. Šį vaidmenį jai

užtikrina XIII a. Burchardo iš Ursbergo pasaulio kronika (kompiliavusi Ekehardo kroniką), kuri buvo daugiausia kartų XVI a. publikuotas brunonianos šaltinis. Kartu atsiranda ir nauja Brunono paskutinės misijos interpretacinė detalė, paskleista XV a. pabaigoje Jono Tritemijaus darbuose. Misionierius ir kankinys buvo pradėtas laikyti rutėnų arkivyskupu, žuvusiu 1008 m. Prūsijoje. Visuotinai tai įtvirtino minėtasis naujasis „Romos martirologas“. Bene geriausiai šiandien žinomas šios tradicijos atspindys – XVII a. freska Šv. Kryžiaus benediktinų vienuolyne Lenkijoje, vaizduojanti kankinišką vyskupo šv. Brunono, Evangeliją skelbusio rutėnų krašte, mirtį.

Benediktiniškoji tradicija: šv. Brunonas – 1008 m. Prūsijoje nužudytas rutėnų (arki)vyskupas Tuo metu, kai Damianis „Šv. Romualdo gyvenime“ aprašė Bonifaco kankinystę Rusijoje, iš Saksonijos po benediktinų vienuolynus pradėjo plisti žinia apie amžiaus pradžioje įvykusią ir jau XI a. pradžioje Kvedlinburgo analuose bei Merseburgo vyskupo 46

Vyskupas šv. Brunonas. XVII a. freska Šv. Kryžiaus benediktinų vienuolyne Lenkijoje commons.wikimedia.org nuotr.

Šv. Brunono atminimas bene gyviausias buvo jo gimtajame Kverfurte. Nors ši tradicija tiek viduramžiais, tiek naujaisiais amžiais natūraliai koreliavo su Saksonijoje benediktiniškoje aplinkoje sklidusiomis kronikinėmis žiniomis apie šį šventąjį (perimta 1008-ųjų data ir Prūsijos lokalizacija), tačiau ir čia, vienoje didžiausių viduramžiškų pilių Vokietijoje (X–XV a. priklausiusioje Brunono giminei) ir jos apylinkėse, susiformavo savitas misionieriaus, kaip žymiausio giminės atstovo, atminimas, apipintas keliomis legendomis, kurios pateko net į brolių Grimmų ir Ludwigo Bechsteino pasakų ir padavimų rinkinius. Šiame vietiniame pasakojime Brunono itinerariume atsirado dvi misijos į Prūsiją. Jas lydėjo su Kverfurtu susiję legendiniai devynių vaikų (Neunlingssage) ir asilo pievos (Eselswiese) pasakojimai. Pirmoji misija truko metus ir buvo sėkminga, daug pagonių atversta į Kristaus tikėjimą. Grįždamas iš prūsų pro Romą pas savo brolį Gebhardą į Kverfurtą, misionierius sutinka tarnaitę, pintinėje nešančią nuskandinti aštuonis minėto brolio vaikus. Brunonas naujagimius išgelbėja, pakrikštija šaltinyje (kuris buvo pradėtas vadinti Braunsborn) ir atiduoda auginti malūnininkui su žmona. Antroji – asilo legenda – susijusi su antrąja misija pas pagonis. Išjojus iš Kverfurto, Brunono asilas sustojęs pievoje ir nenorėjęs judėti toliau. Misionierius sugrįžęs atgal į Kverfurtą, praleidęs ten keletą dienų. Nepaisydamas šio perspėjimo, vėl išjojęs į Prūsiją ir ten žuvęs. Čia atsiranda ir šventojo relikvijos – XVII a. fiksuojama, kad Kverfurto bažnyčioje saugomi du su Brunonu susiję daiktai – pintinė ir šarvinis batas. Būtent šios dvi šv. Brunono relikvijos XVIII a. buvo vaizduojamos Davido Sigismun-

Bonifaco misija pas rusų karalių. Petro Damianio Vita s. Romualdi, Viena, 1726 VUB Retų spaudinių skyrius 47

Istorija

Paveldas

Ostijų detektyvas

Laikini Kverfurto miesto pinigai, kuriuose atsispindi aštuonių naujagimių legenda. XX a. pirma pusė

Virgilija Guogienė, VU bibliotekos Restauravimo skyrius

Iš: Der heilige Brun von Querfurt. Eine Reise ins Mittelalter, Querfurt, 2009

do Büttnerio „Bruno Apostolus“ (1714) įklijoje ar Andriejaus Škoto (Andre Schott) „Prussia Christiana“ (1738) frontispise. Bėgant amžiams Kverfurte kuriami vis nauji šventojo atminimo ženklai: XX a. pirmoje pusėje čia funkcionavo laikini miesto pinigai, kuriuose buvo galima išvysti brunoninių legendų vaizdus, 1935 m. monumentaliai sutvarkytas šaltinis, kuriame misionierius krikštijo išgelbėtus vaikus. Šventąjį ir šiandien primena garsiosios Kverfurto mugės (Wiesenmarkt) ir asilo su raiteliu formos švilpynės, o Kverfurto pilies bažnyčios pagrindiniame portale galima pamatyti akmenyje iškaltą įrašą Jndvlgencie / annos xx + 15, primenantį apie ketvirtadienį po Velykų teikiamą nuodėmių atleidi-

Vilniaus universiteto bibliotekoje surengtoje parodoje „Bibliotheca curiosa“ tarp kitų daiktų buvo eksponuojamas ir sutrupėjęs kalėdaitis. Jis rastas vienoje iš knygų. Kalėdaičio restauravimo procesas ne mažiau intriguojantis nei pati jo atsiradimo knygoje istorija.

mą, kuris fiksuojamas legendiniame asilo pasakojime. Dar labiau šių ženklų pagausėjo 2009-aisiais: Brunono mirties tūkstantosioms metinėms kverfurtiečiai papuošė Rotušės aikštę naujais monumentiniais kūriniais. O mes, sutikdami Kvedlinburgo analuose paminėtos Lietuvos 1000-ąjį gimtadienį, suaktualinom ir šv. Brunono atminimą – 2007 m. Klaipėdoje įsteigta pirmoji šalyje šv. Brunono Kverfurtiečio parapija, 2009 m. vienai Vilniaus senamiesčio gatvių suteiktas šv. Brunono Bonifaco vardas. „Nuo dabar Brunonas – mūsų pilietis, jis nėra svetimas“, – ceremonijoje konstatavo Seimo narys, signataras Emanuelis Zingeris. Belieka tikėtis, kad ir toliau kartu su krikščioniškąja Europa puoselėsime Vakarų civilizacijos atminimo ženklus.

Šv. Brunono Kverfurtiečio relikvija – šarvinis batas, saugomas Kverfurto pilies muziejuje. Iš: Der heilige Brun von Querfurt. Eine Reise ins Mittelalter, Querfurt, 2009

Šaltinis Kverfurte, kuriame perteikiamos dvi šv. Brunono legendos Iš: Der heilige Brun von Querfurt. Eine Reise ins Mittelalter, Querfurt, 2009 48

Knyga, kurioje buvo rastas kalėdaitis – tai P. J. Tricalet „Biblioteca manualis ecclesiae partum“ („Bažnyčios tėvų parankinė biblioteka“), išleista 1783 m. Ji priklausė nepaprastai įdomiam žmogui – bernardinų kunigui Jurgiui Pabrėžai, S. Daukanto ir M. Valančiaus amžininkui, draugui ir kraštiečiui. Ar negalėtų būti, kad tai jis, šis iškilus žmogus, amžininkų laikytas net šventuoju, ir įdėjo kalėdaitį į savo knygą?

Kas buvo Jurgis Pabrėža? J. Pabrėža gimė 1771 m. Večių kaime (Skuodo r.) ūkininko šeimoje. Baigęs Kretingos gimnaziją aukso medaliu, dvejus metus mokėsi, kaip rašo M. Valančius, „Vilniaus akademijoje (Vyriausioje Lietuvos mokykloje) istorijos, anatomijos, botanikos, chemijos, chirurgijos, fizikos, prigimtų įstatymų, teologijos ir išguldymo Šv. Rašto“. Prasidėjus T. Kosciuškos sukilimui, J. Pabrėža įsitraukė į jį. Numalšinus sukilimą, negalėdamas tęsti mokslų

Vyriausioje Lietuvos mokykloje, įstojo į Varnių kunigų seminariją ir ją baigė. 1796 m. įšventintas kunigu. Ėjo kunigo, vikaro pareigas įvairiose Žemaitijos vietose, pagarsėjo pamokslais, kurių pasiklausyti rinkdavosi minios žmonių. M. Valančius savo „Žemaičių vyskupystėje“ apie kunigą J. Pabrėžą rašė: „Žmonės jo pamokslų kaip kokio apaštalo su didžia atidžia klauso ir nemažai gauna peno išganingo, nes taip yra už šventa turimas, jog tar-

si pats jo pasirodymas jau draudžia žmones ir veda ant gero.“ Jis buvo pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, kūrė botanikos terminus lietuvių (žemaičių) kalba, sudarė herbariumą, kuriame surinko apie 800 augalų rūšių. Tačiau pats svarbiausias J. Pabrėžos darbas buvo „Taislius auguminis“ – enciklopedinis leidinys, kuriame jis apibūdino 643 vietinius augalus. Pažindamas augalus, turėdamas medicininių žinių ir matydamas paprastų žmonių skurdą ir plintančias ligas, kunigas J. Pabrėža iš vaistinių augalų gamindavo vaistus, mokė žmones jais gydytis. Kaip rašė amžininkai, „prie jo durų visada stovėdavo eilutė žmonių“. 1817 m. kunigas J. Pabrėža apsisprendė, davė įžadus ir įstojo į Kretingos pranciškonų (bernardinų) vienuolyną. Jis gavo Ambraziejaus vardą ir pagaliau ramiai galėjo užsiimti širdžiai miela veikla. Tėvas Ambraziejus mirė 1849 m. spalio 30 d., palaidotas senose Kretingos kapinėse. Jo kapą iki šiol lanko žmonės. Kalbama, kad 49

Paveldas

kaip gydė žmones tėvas Ambraziejus būdamas gyvas, taip gydo juos ir po mirties. Tarpukariu vienuolių pranciškonų iniciatyva buvo pradėta rinkti medžiaga kunigo beatifikacijai, bet atėjo 1940 metai ir viskas nutrūko. J. Pabrėžos rašytinis palikimas, jam gyvam esant, taip ir liko neišspausdintas. V. Biržiška rašė: „Tikrai keistas ir kartu liūdnas likimas žmogaus, kurs pats vienas daugiausia lietuviškai (žemaitiškai) buvo parašęs, negu visi kiti pirmosios XIX a. pusės lietuvių rašytojai kartu, gal išskyrus tik vieną Daukantą.“ Iki 1940 m. kunigo rankraščių rinkiniai ir knygos saugoti Kretingos vienuolyne. Jį uždarius, knygos ir rankraščiai išgabenti: dalis dingo, dalis buvo išsklaidyta po įvairias bibliotekas. 1971 m. Vilniaus universiteto bibliotekos Senų spaudinių skyriaus vedėjos E. Ulčinaitės iniciatyva iš J. Pabrėžos knygų, esančių Vilniaus universiteto bibliotekos bendruose fonduose, buvo suformuotas atskiras J. Pabrėžos fondas. Vienoje šio fondo knygų ir surastas minėtas kalėdaitis.

Paveldas

Kalėdaičio restauravimas Pagal kalėdaičio fragmentų averse matomas christogramų bei ornamentų detales ir lūžių linijas pabandžiau sudėlioti kalėdaitį. Paaiškėjo, kad tai – ne vienas, o du nepilni kalėdaičiai: pirmasis (mažesnis) susidėjo iš 15 fragmentų, o antrasis (didesnis) – iš 7 fragmentų. Sudėliojus reikėjo suklijuoti fragmentus. Ieškodama tinkamų klijų, eksperimentavau su kalėdaičiu, likusiu nuo šv. Kalėdų. Restauratoriai dokumentams restauruoti kartais naudoja miltinius klijus, kuriuos verda iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų ir vandens. Jie pagal sudėtį būtų labiausiai tikę kalėdaičių fragmentams suklijuoti, nes ir kalėdaičiai kepami tik iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų ir vandens. Tačiau pabandžius miltiniais klijais priklijuoti atlaužtą kalėdaičio fragmentą paaiškėjo, kad klijai, kuriems pagaminti naudojamas vanduo, kalėdaičio fragmentams klijuoti netinka – kalėdaitis iš karto težo. Teko ieškoti kitų klijų. Po kelių bandymų paaiškėjo, kad tam labiausiai tinka spiritinis Klucelio G tirpalas. Šiais klijais ir buvo sukli-

juoti abu kalėdaičiai. Pirmasis svėrė 0,69 g, antrasis – 0,93 g. Kalėdaičiai buvo labai trapūs, todėl jų nugarinė pusė sutvirtinta japonišku voratinkliniu popieriumi. Restauruotiems kalėdaičiams saugoti pagamintas dėkliukas. Jame kalėdaičiai bus saugomi kartu su knyga, kurioje buvo rasti.

Kalėdaičiai ar ostijos? Paroda „Bibliotheka curiosa“ sulaukė didelio pasisekimo. Nepastebėti neliko ir eksponuojami kalėdaičiai. Tačiau tuo ši istorija nesibaigia. Kartą šio teksto autorei teko pabendrauti su kunigu J. Sasnausku. Išklausęs kalėdaičių istoriją ir apžiūrėjęs jų nuotraukas, pasakė, kad, jo nuomone, tai greičiausiai visai ne kalėdaičiai, o ostijos, tik neapkarpytos... S. Rankelienės ir I. Saudargienės knygoje „Bibliotheca curiosa“ tarp kitų publikuotų eksponatų galime rasti ir ostijas. Lieka neatsakytas svarbiausias klausimas – kas įdėjo šias ostijas į knygą, kuri kažkada priklausė bernardinų kunigui J. Pabrėžai?

Restauruotos ostijos ir kunigo J. Pabrėžos knyga

Restauruotos ostijos dėkliuke

R. Malaiškos nuotr.

R. Malaiškos nuotr. 51

Paveldas

Žaizdų gydymas XIX amžiaus Vilniuje: gydyta net alumi ir vynu

Šumerų lentelės, perskaitytos tik prieš keletą dešimtmečių

Doc. Dalia Triponienė

Apžvelgiant žaizdų gydymo istoriją, kyla klausimas, kaip vertinti tūkstantmečių ar šimtmečių senumo metodus. Paprastai kriterijumi tampa dabartinė daugiau ar mažiau patikrinta koncepcija. Taigi šiuo atveju – drėgnas žaizdų gydymas ir fiziologinių žaizdos gijimo procesų globa. Gydymo būdai nepasikeitė nuo šumerų laikų Žaizdų gydymo raida per tūkstantmečius kupina ir stebinančio racionalumo, ir dažnai sunkiai paaiškinamų posūkių, kurie visiškai nedera su labai vertingu empiriniu patyrimu. Jį tyrinėtojai išskaitė šaltiniuose, datuojamuose prieš 4500 metų, taip pat ir viduramžių bei naujųjų amžių, t. y. XVII–XIX a., literatūroje. Atrodo, kad dabartinė žaizdų gydymo koncepcija yra tokia pat, kaip ir aprašytoji šumerų molio lentelėse. Apie 4000 tokių lentelių rasta sunaikintų Mesopotamijos bibliotekos vietoje. Laimei, nemažai ir išliko. Iš jų 600 atspindi įvairių žaizdų gydymo būdus. Žaizdų gydymo metodą sudarė trys veiksmai: žaizdos plovimas vandeniu, okliuzinio (uždaro) ar pusiau okliuzinio tvarsčio uždėjimas ir tvarstymas antriniu tvarsčiu iš tekstilės, greičiausiai atitinkantis bintavimą. Okliuziniame šumerų tvarstyje buvo molio ir daug augalinės kilmės pluošto – žolių, kurios galėjo veikti kaip antiseptikas. Augalinis pluoštas užtikrino 52

eksudato (žaizdoje susidarančio skysčio) pertekliaus pašalinimą. Tvarstyje dažnai būdavo ir šiek tiek aliejaus, reikalingo, kad tvarstis nepriliptų prie žaizdos. Į jį įėjo ir alus. Šumerai prieš 4000 metų gamino 18 rūšių alaus – daugiau nei lietuviai dabar. Galbūt jis buvo naudojamas ir kaip aktyvi fermentinė medžiaga. Egiptiečiai žaizdas gydė panašiai. Pagrindinis lėtai gyjančios žaizdos tvarstis buvo okliuzinis, palaikantis drėgmę. Jo pagrindą sudarė audinys iš augalinio pluošto (gal ir medvilnės), gyvulio taukai ir medus. Jis naudotas kaip antiseptikas. Žaizdą plaudavo virintu vandeniu. Hipokratas siūlė plauti vynu, sakydamas, kad šis kartu su kantrybe yra geriausi gydytojai. Senovės šaltiniuose skiriama ūmi ir lėtinė žaizda. Jų gydymo metodai skiriasi. Ūminei žaizdai gydyti svarbiausia sustabdyti kraujavimą, mechaniniu būdu pašalinti iš žaizdos svetimkūnius, negyvus audinius, dezinfekuoti žaizdą, suartinti jos kraštus. Fiziologinio žaizdų gydymo principo karo gydytojai atsisakydavo, kai susidurdavo su labai užterštomis

žaizdomis. Tuomet plati ekscizija (užterštų, sutraiškytų audinių išpjovimas) buvo derinama su drastiškomis kovos su žaizdos užkratu priemonėmis. Ambroise Paré (sk. Ambrua Parė, 1510– 1590) mūšio lauko žaizdoms gydyti naudojo verdančią dervą. Pastebėjęs, kad dėl to žaizdos gyja labai blogai, šio metodo atsisakė, bet drastiški audinius žalojantys metodai gydytojų galvose įsitvirtino ilgam. Nedaug kas susimąsto, ką reiškia trumpa šio chirurgo frazė, iškalta ant jo paminklo: „Aš gydžiau, bet sugydė Dievas.“ Kitaip tariant, reikia leisti žaizdai gyti pačiai.

Vilniaus chirurgų brolija savo metodų neatskleisdavo Iki 1783 m. žaizdų gydymas priklausė Vilniaus chirurgų brolijai (Fraternitas Chirurgorum Vilnensium), vadinamiesiems cirulninkams. Brolija veikė Vilniuje nuo 1509 m. Vėliau ji įteisinta karaliaus Žygimanto Augusto privilegija. Norint įgyti teisę gydyti ir būti priimtam į šią broliją reikėjo mokytis dvylika metų. Žaizdų gydymas buvo labai svarbi šios brolijos veiklos

sritis. 1584 m. Steponas Batoras reikalavo aukštesnės kandidato į chirurgus kvalifikacijos: išlaikyti egzaminus ir mokėti gydyti žaizdas visame „žmogaus kūne nuo galvos iki pėdų“. Iš įvairių dokumentų aišku, kad cirulninkai vartojo okliuzinį tvarstį, susidedantį iš tekstilinės dalies ir tepalų, kurie turėjo apsaugoti žaizdą nuo išorės poveikio, taip pat nuo bakterinio užkrato. Vis dėlto daugiausia duomenų išlikę apie ūminių žaizdų gydymą: kraujavimo stabdymą prideginimu ir žolėmis, žaizdų plovimą vandeniu, vynu ir spiritu, svetimkūnių pašalinimą. Pagal įstatus gydymo metodai laikyti paslaptyje, todėl literatūroje apie juos randame labai mažai duomenų. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus Rimanto Jankausko tyrimo duomenimis, tuo metu buvo gydomi kaulų lūžimai ir daromos kaukolės trepanacijos. Neįmanoma nustatyti, kokią įtaką turėjo vėlyvųjų viduramžių žaizdų gydymo koncepcija, išreikšta A. Paré: „Leisk žaizdai pačiai gyti, apgink ją nuo neigiamų išorinių veiksnių.“ Ši koncepcija buvo „uždaryta“ Vakarų Europos universitetinėse klinikose ir dėl to nelabai plito. Kita vertus, Vilniaus chirurgų brolijos įstatuose buvo reikalavimų, kurie ribojo svetimšalių narystę. Taigi neaišku, kokie ryšiai siejo cirulninkus su Vakarų medicina.

Žaizdų gydymas pagal Jokūbą Šimkevičių Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas įkurtas 1781 m. Tačiau žaizdų gydymo kursą Vilniaus universitete kurį laiką dar dėstė Vilniaus chirurgų brolijos nariai – cirulninkai. Tai randame studentų tvarkaraščiuose, nes universitetiniai chirurgai nemokėjo techninių veiksmų, kuriuos atlikdavo brolijos nariai. 1783 m. cirulninkystė dingo iš tvarkaraščių. Jos metodai pripažinti pasenusiais. Dėstyti chirurgiją iš Paryžiaus 1775 m. buvo pakviestas Jokūbas Briotė (Jacobus Briottet, 1746–1819). 1787 m. jis tapo praktinės chirurgijos profesoriumi. Dėstė operacinę chirurgiją su anatominėmis demonstracijomis. XVIII a. pabaigoje Vilniuje veikė kelios ligoninės, kuriose žaizdos gydytos remiantis vietinių ir Europos gydytojų patirtimi bei mokslu. 1808 m. įkurta universiteto chirurgijos klinika. Jokūbas Šimkevičius buvo bene solidžiausias ir labiausiai išsilavinęs Vilniaus chirurgas. Jis gimė Raseinių apskrityje, 1802 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Tobulinosi Paryžiuje, skaitė, rašė ir bendravo keturiomis kalbomis. 1806 m. išleido dvitomį veikalą „Teorinės ir praktinės chirurgijos mokslas“. Paskelbė daugybę straipsnių. Minėtame vadovėlyje J. Šimkevičius apiben-

drino žaidų gydymo metodus, kurie buvo taikomi iki klinikos įkūrimo. Jame aiškiai pasisakoma už drėgną žaizdų gydymą ir prieš drastiškų priemonių naudojimą. Dvitomyje autorius pateikė žaizdų klasifikaciją, kuri per 200 metų nedaug pasikeitė. Žaizdų gydymo principai, aprašyti J. Šimkevičiaus vadovėlyje: Žaizdą reikia apsaugoti nuo išorės poveikio: šalčio, užteršimo, džiūvimo ir kt., pridengiant ją drobiniu audeklu, vaškuota drobe ar vaškuotu popieriumi. Žaizdos gydymui negalima naudoti dirginančių medžiagų: terpentino aliejaus, gyvsidabrio tepalo, pleistrų su ispaniškomis muselėmis. Visos šios medžiagos kenkia gijimui. Kai žaizda gili ir dėl sužeidimo prarandama audinių, ją gydyti reikia dengiant iš viršaus taip, kaip minėta, arba ant žaizdos paviršiaus užpilant kiaušinio trynio. Jei audiniai greitai auga, užpildo žaizdą ir susidaro jų perteklius, kraujuoja, tą audinį reikia prideginti velnio akmeniu (argentum nitricum), alūnu, veikti prievilgomis su kalkiniu vandeniu, gyvsidabrio sulfidu arba nupjauti. Kai žaizda nustoja pūliuoti, kraštus reikia suartinti, kad jie susiliestų, panaudojant pleistrą, susiūti arba paveržti bintu. Veninei opai gydyti J. Šimkevičius pasiūlė kompresinės terapijos būdus: laipsnišką galūnės spaudimą bintavimu arba suvarstomu iki kelio batu. 53

Paveldas

Kryžiažodis

Atsakykite į klausimus ir surašykite atsakymus į lentelę. Kryžiažodžio atsakymas – posakis iš skaičiais sunumeruotų langelių. Atsakymus siųskite spectrum@cr.vu.lt. Pirmieji trys teisingai išsprendę bus apdovanoti VU suvenyrais.

Ambroise Paré paminklas Lavalyje, Vakarų Prancūzijoje www.flickr.com nuotr.

Karo medicinos įtaka žaizdų gydymui XIX a. vilniečių gydytojų žaizdų gydymo metodikoje nerandame populiarių liaudyje okliuzinių tvarsčių, aprašytų liaudies medicinos knygose ir dar dabar neretai naudojamų (šalpusnio, gysločio ir varnalėšos lapų). Iki Josepho Listerio antiseptikos ir Ernsto Bergmanno aseptikos žaizdų gydymo praktika Vilniuje jau buvo chirurgų rankose. Vilniaus ligoninėse buvo atliekama nemažai chirurginių operacijų. Viena svarbiausių sėkmingo žaizdų gydymo sąlygų buvo švara. Gydant bet kokią ūminę žaizdą plovimas, svetimkūnių pašalinimas, kraujavimo sustabdymas laikyti pagrindiniais veiksmais. Į Vilnių visa informacija apie naujausius gydymo metodus ateidavo per Vilniaus medicinos draugiją. Jos nariais tapdavo žymiausi Europos gydytojai, universitetų profesoriai. Taigi Louis Pasteuro mikrobiologija ir ją pritaikiusių J. Listerio ir E. Bergmano praktikos Vilnių pasiekė labai greitai. XIX a. pabaigos karuose, vėliau Pirmajame pasauliniame kare jau naudoti antiseptikai. J. Listerio antiseptika buvo taikoma nuo 1867 m.,

E. Bergmanno aseptika – nuo 1890 m. Vilniuje pradėta naudoti sterilizacija autoklavu. Tačiau gydant žaizdas susižavėta karbolio rūgštimi ir kitais citotoksiškais antiseptikais. Tarpukario Lietuvoje drastiški žaizdų gydymo metodai tikrai buvo žinomi. 1922 m. žurnale „Medicina“ pateiktas šis: opa dezinfekuojama benzinu, uždedamas tvarstis su jodoformu, ant viršaus – 5 proc. Boro vazelinas. Apibintuojama krakmolo tvarsčiu. Karo medicina turėjo didelę įtaką žaizdų gydymo metodams Lietuvoje ir po Antrojo pasaulinio karo. Plačiai vartoti tokie antiseptikai kaip karbolio rūgštis, o vėliau – 5 proc. ir didesnės koncentracijos jodo tinktūra. Visa tai būdavo pilama tiesiai į žaizdą. 1960 m. studentiškoje praktikoje Kupiškyje teko stebėti tikrai labai gero gydytojo Ipolito Franckevičiaus žaizdų gydymo metodą. Šis gydytojas per Pirmąjį pasaulinį karą dirbo chirurgu. Jis buvo įsitikinęs, kad karbolio rūgštis ir taikos metu yra pats geriausias vaistas labai užterštoms žaizdoms gydyti. Čia su juo nelabai pasiginčysi. Lėtinėms žaizdoms gydyti plačiai naudoti tepalai su antiseptikais, o vėliau su antibiotikais, kurie dabar laikomi stabdančiais gijimą.

Tūkstantmečiais kauptas patyrimas – modernaus žaizdų gydymo pagrindas Apžvelgus žaizdų gydymo istoriją Europoje ir Vilniuje, kyla klausimas, kodėl žaizdų gydymo principai, sukurti beveik prieš 5 tūkstančius metų ir labai artimi fiziologinio gydymo koncepcijai, kartais nuo jos nutoldavo. Galima pastebėti, kad nuopuoliai dažnai susiję su naujų perspektyvių metodų atsiradimu. Pavyzdžiui, veikiant J. Listerio antiseptikai atsirado labai stiprių, antibakterinių, bet kartu ir labai citotoksiškų medžiagų vartojimo praktika, kuri tęsiasi iki šiol. Dabar sumaištį kelia begalė naujų, modernių gydymo priemonių, kurias neteisingai panaudojus sutrinka žaizdos fiziologiniai procesai. Vietoje šumerų molio tvarsčių dabar yra okliuziniai hidrokoloidiniai ar kitokie. Teisingai tas priemones parinkus galima dvigubai greičiau užgydyti lėtines žaizdas ir opas. Vis dar neteisingai nustatomos indikacijos antibakteriniam lokaliam gydymui, be reikalo gydoma geriamaisiais ir leidžiamaisiais antibiotikais. Negalima užsimerkti prieš tūkstantmečiais kauptą patyrimą. Jis lieka modernaus žaizdų gydymo pagrindu.

1. Jūrų rupūžė. 2. Įtaisas, uždarantis arba atidarantis įėjimą į patalpą. 3. Smulki teksto dalis, paragrafas. 4. Atsispindėjusios šviesos plotelis. 5. Rytinis platanas. 6. Vienas nuodingiausių augalų Lietuvoje („žemės plunksna“). 7. Apkepintų riešutų trupiniai, sumaišyti su lydytu cukrumi. 8. Ritualas. 9. Ardomoji veikla. 10. Didžiausia Baltijos jūros sala. 11. Kalnas JAV, kuriame iškalti keturių prezidentų veidai. 12. Auklė. 13. Atsparus korozijai metalas.

14. Tiesė, jungianti dvi negretimas daugiakampio viršūnes. 15. Ryšio signalų siuntimo prietaisas. 16. Išdžiūstanti upė. 17. Moira, nukerpanti gyvenimo siūlą. 18. Misterijos „Kainas“ autorius. 19. Dailininko Jakopo Komino pravardė. 20. Žibalu kūrenama viryklė. 21. Romano „Kaimas kryžkelėje“ autorius. 22. Aikštė Londono centre. 23. Kietai sušalusi žemė, sušalęs purvynas. 24. Deucija. 25. Žiedas sujungti vamzdžio galams. 26. Organas, neturintis ar neatliekantis pastebimos funk-

cijos. 27. Durų staktos apačia. 28. Mokslo šaka, analizuojanti literatūros formas. 29. Per prizmę perėjusios ir susiskaidžiusios šviesos daugiaspalvis ruožas. 30. Paaukštintas simetriškas gėlynas. 31. Siera Leonės sostinė. 32. Namų apyvokos darbai. 33. Optinės sistemos anga. 34. Skėtinių šeimos vaistinis augalas. 35. Nedidelis dailės kūrinys iš natūros. 36. Stipinas.

Kryžiažodžio, išspausdinto praėjusiame numeryje, atsakymai: 1. Kardelis. 2. Arinas. 3. Ardeliai. 4. Endorfinai. 5. Mastika. 6. Drezina. 7. Faleristika. 8. Elgesys. 9. Kandeliabras. 10. Fraktalas. 11. Liucerna. 12. Čiobiškis. 13. Kastoras. 14. Rečitalis. 15. Chromatinas. 16. Metekas. 17. Nasvyčiai. 18. UNICA. 19. Spraustas. 20. Taburetė. 21. Žararaka. 22. Infantas. 23. Avant. 24. Kopakabana. 25. Liepsnelė. 26. Sudargas. 27. Taukšas. 28. Redutas. Kryžiažodžio atsakymas: La curiosidad mato al gato. Pero murio sabiendo. (Smalsumas pražudė katiną. Bet jis mirė žinodamas.)

Kryžiažodį, išspausdintą 2016 m. „Spectrum“ Nr. 2 (25), teisingai išsprendė Matematikos ir informatikos fakulteto studentai Gytis Mackevičius, Oleg Mirzianov ir Mantvydas Baranauskas.

Sudarė Vida Lapinskaitė 55