Mokslo populiarinimo žurnalas „Spectrum" Nr. 27 by Vilniaus universitetas

Vilniaus universiteto žurnalas 1(27)/2018

–p. 14

Optoelektronikos revoliucija veda organinio lazerio link

SPECTRUM

–p. 46

Alzheimerio ligą galima nutolinti nuolat užsiimant smegenis stimuliuojančia veikla

–p. 50

Vilniaus universiteto alumnas prisideda prie globalios problemos – aklumo mažinimo 1

Turinys 3+1 būdas savo darbą paversti svajonių darbu

Skaitymo evoliucija: šiandien skaitome labai daug, bet kitaip nei anksčiau

Jaunieji mokslininkai kurs aukštąsias technologijas verslui

Investavimas į jaunus žmones valstybei atsiperka labiausiai

Nuo meningokokinės infekcijos kenčiančiose šalyse vakcina tapo aukščiausiu prioritetu

Vilniaus universiteto mokslininkų darbai – Europos alergijos žemėlapyje

Bakterijos nuo virusų ginasi naujai atrastu „ginklu“

Optoelektronikos revoliucija veda organinio lazerio link

20 26 34 38 42

Vilniuje kilęs didysis 1931 metų potvynis pateikė istorinių staigmenų

Sienų radimosi procesas kuriant valstybę de facto Abchazijoje ir Pietų Osetijoje

Alzheimerio ligą galima nutolinti nuolat užsiimant smegenis stimuliuojančia veikla

Vilniaus universiteto alumnas prisideda prie globalios problemos – aklumo mažinimo

58 64

Kas skaitė pirmąsias spausdintas knygas Lietuvoje: savininkų palikti ženklai

Dr. Gintautas Tamulaitis, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos institutas

BIOTECHNOLOGIJOS

Bakterijos nuo virusų ginasi naujai atrastu „ginklu“ CRISPR-Cas sistemos yra vienas iš bakterijų ir archėjų būdų apsisaugoti nuo virusų. Skirtingos bakterijos gali turėti kelių tipų apsaugines CRISPR-Cas sistemas, kurios skiriasi Cas baltymais ir jų funkcijomis. Šiuo metu plačiausiai tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje yra žinomas bakterijų apsaugos nuo virusų Cas9 baltymas. Tačiau neseniai Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto mokslininkų atliktus CRISPR-Cas mechanizmo tyrinėjimus vainikavo naujas atradimas. Baltymų–nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyriaus komanda atskleidė, kad bakterijų apsaugos nuo virusų CRISPR-Cas10 sistemos, atpažinusios į ląstelę patekusias svetimas viruso nukleorūgštis, sintetina unikalias signalines molekules (ciklinius oligoadenilatus). Atrastos molekulės yra unikalios, nes apie jų egzistavimą gamtoje iki šiol nebuvo žinoma. Šis Vilniaus universiteto mokslininkų atradimas buvo paskelbtas prestižiniame mokslo žurnale „Science“.

Biotechnologijos

Mūsų mokslininkų komandos tyrinėjamos CRISPR-Cas10 bakterijų apsaugos sistemos yra kur kas sudėtingesnės už Cas9 ir pasižymi net keliais skirtingais aktyvumais.

_Kodėl mums rūpi bakterijų ir virusų kova? Bakterijos ir virusai mums visų pirma asocijuojasi su ligomis. Iš tiesų, prieš atrandant antibiotikus, bakterinės infekcijos – plaučių uždegimas, tuberkuliozė, sepsis, cholera, dizenterija – buvo pagrindinė žmonių mirties priežastis. Dabar bakterijos mums padeda valyti išsiliejusią naftą, naikinti atliekas, gaminti fermentuotus pieno produktus, biodegalus, antibiotikus, diagnostinius ir žmogaus terapijai skirtus baltymus. Žmogaus organizme egzistuoja keli šimtai skirtingų bakterijų rūšių ir šie mikroorganizmai nėra žmogaus priešai – jie sudedamoji mūsų kūno dalis. Kiekvieno žmogaus organizme bakterijos padeda virškinti maistą, pasigaminti reikiamų vitaminų, kovoti su kitomis – žalingomis bakterijomis. Su mūsų organizme gyvenančiomis bakterijomis mokslininkai sieja polinkį į alergijas, bakterijos gali lemti nutukimą, susirgimą kai kuriomis ligomis (pvz., diabetu), taip pat organizmo reakciją į kai kuriuos vaistus. Sutrikusi bakterijų pusiausvyra gali paspartinti, pasunkinti autoimunines ligas (pvz., išsėtinę sklerozę). Neseniai mokslininkai aptiko, kad nuo mūsų žarnyne gyvenančių bakterijų priklauso organizmo galimybė apsiginti nuo vėžio. Audinių mėginiai parodė, kad žmonės, turintys naudingųjų bakterijų, turėdavo ir daugiau vėžį žudančių imuninių ląstelių. Bakterijas, kaip ir žmones, nuolat atakuoja bakteriofagai – bakterijų virusai. Žmogaus susidūrimas su virusais dažniausiai baigiasi pagydomu susirgimu, o bakterijai – ląstelės žūtimi. Siekdamos

išgyventi tokioje aplinkoje, bakterijos evoliucijos metu sukūrė ir nuolat kuria įvairius apsaugos mechanizmus, padedančius išvengti bakteriofagų infekcijos. Restrikcija-modifikacija, CRISPR-Cas, BREX, DISARM – šiuo metu mokslininkams žinomos bakterijų apsaugos nuo virusų sistemos. Spėjama, kad gamtoje egzistuoja apie 30 dar neatrastų sistemų. _Proveržis genų inžinerijoje Makromolekules, kurias bakterijos sukūrė savo apsaugai, žmonės gali panaudoti savo reikmėms. Puikus to pavyzdys galėtų būti bakterijų apsaugos baltymų – restrikcijos endonukleazių, arba restrikcijos fermentų – atradimas, kuris 1978 m. buvo įvertintas Nobelio premija. Ją gavo Šveicarijos mokslininkas Werneris Arberis ir JAV mokslininkai Danielis Nathansas ir Hamiltonas Smithas. Jie susidomėjo šiais fermentais pastebėję unikalią jų savybę – gebėjimą atpažinti tam tikrą DNR seką ir tiksliai toje vietoje ją perkirpti. Mokslininkams atsirado galimybė panaudoti natūralias mikroskopines DNR „žirkles“ – restrikcijos fermentus, panašiai kaip sodininkas naudojasi žirklėmis, skiepydamas medžius. Šie fermentai tapo pagrindiniu genų inžinerijos molekuliniu instrumentu manipuliuojant DNR sekomis visose mokslinėse laboratorijose ir biotechnologijos pramonėje. _CRISPR-Cas sistema – primityvus bakterijų imunitetas Dar 1987 m. Escherichia coli bakterijų genome buvo atrastos pasikartojančios DNR sekos su viruso DNR fragmentais.

Paaiškėjo, kad jų išsidėstymas nėra atsitiktinis – virusinės DNR gabaliukai sudėlioti pakaitomis su bakterine DNR, tarsi karoliai iš skirtingo dydžio karoliukų. Dėl to sistema taip ir pavadinta – taisyklingai pertraukti trumpi susitelkę pasikartojimai (angl. Clustered regularly interspaced short palindromic repeats). Kiekvienas viruso DNR fragmentas yra skirtingas – jis gautas iš skirtingų bakteriją infekavusių virusų. Taip bakterija sukaupia informaciją apie ją atakavusius virusus ir ją saugo tam tikroje savo genomo vietoje tarytum įrašus kartotekoje. Vėliau, tam pačiam virusui nusitaikius į bakteriją antrą kartą, ši informacija panaudojama virusui sunaikinti ir bakterijai apsaugoti. Galima sakyti, kad CRISPR-Cas sistema yra primityvus įgytas bakterijų imunitetas, nes su kiekviena viruso ataka įgyjamas naujas atsparumas užpuolikui. Kai virusas bando antrą kartą užvaldyti bakteriją, ląstelėje pasigamina molekulės, dar vadinamos crRNR (angl. CRISPR RNR), kurios susijungia su Cas baltymais (angl. CRISPR associated). Susidariusios biologinės molekulės atpažįsta sekas virusinėje DNR ir ją perkerpa. Taip virusas yra inaktyvuojamas nepadaręs bakterijai žalos. _Cas9 – „blogiems“ genams taisyti Cas9 galime vadinti antros kartos DNR molekulinėmis žirklėmis. Pasirodo, galima nesunkiai pakeisti Cas9 surištą crRNR molekulę ir kartu Cas9 atpažįstamą DNR seką. Šią Cas9 savybę mokslininkai pavadino programuojamu kirpimu – panaudojant skirtingą crRNR molekulę, galima užprogramuoti Cas9 kirpti DNR bet kurioje norimoje vietoje. Tokios programuojamos DNR žirklės veikia ne tik

Biotechnologijos

Gydant kai kurias ligas gali būti svarbu kokio nors baltymo atsisakyti tik laikinai, o paskui jį vėl sugrąžinti. Tokiu atveju labai tinka būtent CRISPRCas10 RNR molekulinės žirklės. bakterijose, bet ir mėgintuvėlyje. Dar daugiau, Cas9 molekulines žirkles galima panaudoti ir visuose gyvuose organizmuose – mielėse, grybuose, augaluose, žuvų, žinduolių ląstelėse. Naudojant antros kartos molekulines žirkles tikimasi įgyvendinti seną mokslininkų svajonę – Cas9 baltymą pritaikyti „blogiems“ genams taisyti ir žmonių genetinėms ligoms gydyti. Šis mechanizmas labai tinka gydyti paveldimoms ligoms – toms, kurios atsiranda dėl esamų klaidų genominėje DNR. Tai pjautuvinė anemija, hemofilija A, plaučių vėžys, cistinė fibrozė, Hantingtono liga ir kitos. Toks DNR sekos pakeitimas pasižymi visišku tikslinio baltymo panaikinimu ląstelėje: ištrynus reikiamą „taisyklę“ genominėje DNR, ląstelė nebežino, kaip pagaminti atitinkamą baltymą. Tiesa, tai mokslo bendruomenėje kelia vertybines diskusijas, ar iš principo yra etiška genetiškai modifikuoti žmogų. _CRISPR-Cas10 – RNR molekulinės žirklės baltymų funkcijoms išaiškinti Mūsų mokslininkų komandos tyrinėjamos CRISPR-Cas10 bakterijų apsaugos sistemos yra kur kas sudėtingesnės už Cas9 ir pasižymi net keliais skirtingais aktyvumais. Cas10 kartu su keletu pagalbinių baltymų, panašiai kaip ir Cas9, sudaro kompleksą su trumpa crRNR. Šis biologinis kompleksas bakterijos ląstelėje dalyvauja sunaikinant virusą. Virusui užpuolus bakteriją, CRISPR-Cas10 ne tik sunaikina viruso DNR kaip Cas9, bet kartu sukarpo ir jau pradėtas sintetinti viruso molekules tarpininkes – RNR. Taip bakterija užsitikrina, kad sunaikino ne tik viruso „taisyklių“ rinkinį, bet ir visas nurašytas jo kopijas, kuriomis virusas

galėtų pasigaminti savo baltymų, pragaištingų bakterijai. Panašiai kaip DNR kirpimui Cas9, CRISPR-Cas10 RNR molekulines žirkles galima suprogramuoti kirpti RNR bet kurioje norimoje vietoje. Naudojant mūsų atrastas RNR molekulines žirkles būtų galima patikrinti, kas organizme nutinka pašalinus vieną ar kitą jų ląstelių RNR, nešančią informaciją apie tam tikro baltymo gamybą. Taip galėtume sužinoti, kurie konkrečiai baltymai yra svarbūs įvairiems ląstelės procesams: vystymuisi ar senėjimui, infekcijai ar vėžėjimui. Remdamiesi šiais tyrimais mokslininkai galėtų atsirinkti šiuos baltymus detaliems tyrimams, kad būtų surasti vaistai, veikiantys pasirinktus procesus, pvz., vėžio ar Parkinsono ligos vystymąsi. Išmokus įterpti CRISPR-Cas10 RNR molekulines žirkles į žmogaus ląsteles, būtų galima jas tiesiogiai panaudoti žmogui pavojingiems RNR virusams – hepatito C, Ebolos, AIDS, poliomielito ar tymų – sunaikinti. Gydant kai kurias ligas gali būti svarbu kokio nors baltymo atsisakyti tik laikinai, o paskui jį vėl sugrąžinti. Tokiu atveju labai tinka būtent CRISPR-Cas10 RNR molekulinės žirklės, nes jas naudojant yra panaikinama didžioji dalis RNR, nešančios informaciją apie tą baltymą. Kadangi šio gydymo metu ląstelės DNR išlieka nepakitusi, prireikus vėliau galima „įjungti“ tikslinio baltymo sintezę ląstelėje tiesiog atnaujinus RNR sintezę. Tai ypač aktualu gydant įvairius vėžinius susirgimus. Tad nors Cas9 ir CRISPRCas10 technologijų taikymas galimas artimose srityse, abu šie metodai turi savo paskirtis. Tiesa, taikant CRISPRCas10 technologiją intervencija į ląstelę 7

Biotechnologijos

Remdamiesi šiais tyrimais mokslininkai galėtų atsirinkti šiuos baltymus detaliems tyrimams, kad būtų surasti vaistai, veikiantys, pvz., vėžio ar Parkinsono ligos vystymąsi.

yra švelnesnė, grįžtamoji, jos metu nekeičiama genetinė medžiaga, todėl gali kilti mažiau etinių jos pritaikymo problemų. Šiuo metu mūsų komanda tyrinėja galimybes pritaikyti CRISPR-Cas10 RNR molekulines žirkles modeliniuose organizmuose, pvz., žuvytėje vardu zebrinė danija (Danio rerio) ir žmogaus vėžinėse ląstelėse. Bakterijos, kurios savo gynybai naudoja CRISPR-Cas10 mechanizmą, pasirodo, savo arsenale turi unikalų ginklą – dar vieną CRISPR-Cas10 aktyvumą. Visai neseniai atradome, kad, virusui užpuolus bakteriją, CRISPR-Cas10 apsaugos sistema ne tik sunaikina viruso DNR ir RNR, bet tuo pat metu ir susintetina unikalias signalines molekules. _Signalinės molekulės atlieka bakterijų gelbėjimo misiją Signalinių molekulių atradimas rodo, kad bakterijos saugo savo giminę nuo išnykimo naudodamos net ir pačius drastiškiausius būdus – susinaikinimą, kad išgyventų kaimyninės bakterijos. Vos tik prasiveržęs į bakterijos ląstelę, virusas ją priverčia dalytis pagal savo „taisykles“ ir taip siekia padauginti save – savo DNR, tarpines molekules RNR ir sau reikalingus baltymus. CRISPR-Cas10 bakterijų apsaugos sistema, atpažinusi į ląstelę patekusį virusinės kilmės taikinį, iš karto reaguoja. Ji padeda bakterijai gintis naikindama viruso DNR ir RNR. Kartu CRISPR-Cas10 sintetina ir signalines molekules – ciklinius oligoadenilatus. Kartais gali nutikti taip, kad matydama, jog pralaimi kovą su virusu, bakterija 8

Atrastos signalinės molekulės gali padėti sunaikinti bakterijas, kurios žmogaus organizme sukelia sunkias ar mirtinas ligas.

griebiasi paskutinio šiaudo. Susintetintos signalinės molekulės signalizuoja ląstelei „įjungti“ susinaikinimo mechanizmą. Šios molekulės bakterijoje aktyvuoja pagalbines RNR žirkles – visą ląstelės RNR degraduojantį baltymą Csm6. Ciklinio adenilato molekule aktyvuotas Csm6 baltymas degraduoja ne tik viruso RNR, bet ir visos ląstelės RNR. Bakterijos ląstelė žūva, tačiau ir virusas nebegali pasidauginti, lieka uždarytas ląstelės viduje ir todėl negali užpulti šalia esančių bakterijų. Taip altruistiškai pasiaukojus vienai virusu užkrėstai ląstelei, bakterijų kolonija lieka išgelbėta. Visi CRISPR-Cas10 sistemos aktyvumai bakterijoje yra griežtai reguliuojami, kad nepakenktų pačiai bakterijai „taikos“ sąlygomis. CRISPR-Cas10 komplekso RNR molekulinės žirklės yra tarytum šios apsaugos sistemos laikmatis, kuris užtikrina, kad visi CRISPR-Cas10 gynybiniai aktyvumai veiktų sklandžiai. Mūsų atradimas yra įdomus biologijos mokslui, nes jo žinias papildėme naujo tipo signalinėmis molekulėmis. Žinoma, kad įvairios signalinės molekulės reguliuoja įvairius procesus bakterijos viduje. Ateityje bus įdomu sužinoti, ar ciklinių adenilatų molekulės tarnauja signalinėmis molekulėmis bakterijoms bendraujant tarpusavyje. Į Csm6 panašių baltymų rūšių bakterijose yra ir daugiau – deoksiribonukleazių, transkripcijos veiksnių. Be to, ne visi jie egzistuoja kartu su CRISPR-Cas sistemomis. Todėl gali būti, kad šis signalinis kelias būdingas ne tik CRISPR-Cas sistemoms, bet yra kur kas plačiau naudojamas ir kituose mikroorganizmuose.

_Padės gydant pavojingas bakterines ligas Ciklinių molekulių atradimas mokslininkams atvers daug galimybių įvairiose srityse. Visų pirma, CRISPR-Cas10 sistemą galima pritaikyti gaminant molekulinius įrankius moksliniams tyrimams. Mūsų atrasti baltymai geba efektyviai naikinti RNR ir šį aktyvumą įmanoma kontroliuoti. Vadinasi, Csm6 baltymo aktyvumą galima „įjungti“ arba „išjungti“ kada tik reikia. Tai leidžia Csm6 panaudoti kaip aktyvuojamą RNR degraduojantį baltymą arba jo pagrindu sukurti kitokius aktyvumus turinčius reguliuojamus baltymus. Atrastos signalinės molekulės gali padėti sunaikinti bakterijas, kurios žmogaus organizme sukelia sunkias ar mirtinas ligas. Kai kurios patogeninės bakterijos, pvz., Mycobacterium tuberculosis, žmogui sukeliančios tuberkuliozę, koduoja CRISPR-Cas10 sistemas ir Csm6 baltymą. Jeigu tokiose bakterijose imituotume viruso puolimą, jos pradėtų sintetintis signalines molekules ir susinaikintų. Alternatyvus kelias – cheminėje laboratorijoje susintetinti ciklinius oligoadenilatus ir panaudoti juos kaip antibiotikus. Šioms ciklinėmis molekulėms prasiskverbus į patogenines bakterijas ir aktyvavus Csm6 baltymą, būtų galima sukelti savaiminę bakterijų mirtį. Tuo atveju mūsų atrastos ciklinės molekulės galėtų tapti vaistais gydant žmogų nuo tuberkuliozės ir kitų pavojingų bakterinių ligų.

Biotechnologijos

Virusui užpuolus bakteriją, CRISPRCas10 apsaugos sistema ne tik sunaikina viruso DNR ir RNR, bet tuo pat metu ir susintetina unikalias signalines molekules.

CRISPR-Cas10 (žalia, žydra, geltona)-crRNR (mėlyna) kompleksas, surišęs taikinio RNR (rausva) molekulę ir ATP (raudona) molekulę, iš kurios kompleksas sintetina signalines molekules. Modelį sukonstravo Česlovas Venclovas, paveikslą paruošė Giedrė Tamulaitienė 9

Doc. dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Darbo ir organizacinės psichologijos katedra

PSICHOLOGIJA

3+1 būdas savo darbą paversti svajonių darbu Kasmet JAV žurnalas „Fortune“ kartu su „Great Place to Work“ institutu skelbia patraukliausių darbdavių sąrašą, Lietuvoje vyksta „Verslo žinių“ organizuojamas „Geidžiamiausio darbdavio“ konkursas, o „OVC Consulting“ teikia apdovanojimus „AON Best Employers Awards“. Organizacijų atranka ir vertinimas remiasi darbuotojų ir vadovų apklausomis, kurių metu aiškinamasi darbuotojų santykis su vadovybe, kolegomis ir pačiu darbu. Pirmąsias vietas sąrašuose ir reitinguose pelno organizacijos, sudarančios motyvuojančias, įkvepiančias sąlygas produktyviai veiklai ir besirūpinančios savo darbuotojais. _Geidžiamiausi darbuotojai – įsitraukę į darbą Jei paklaustumėte šiuolaikinių organizacijų vadovų, kokių darbuotojų jie nori, dauguma jų atsakytų – motyvuotų, atsidavusių darbui, norinčių ir galinčių pasinerti į darbinę veiklą, proaktyvių ir įsipareigojusių aukštiems veiklos standartams. Kitais žodžiais tariant – įsitraukusių į darbą. Toks organizacijų noras yra labai pagrįstas, nes, kaip rodo jau kelis dešimtmečius atliekami organizacinės psichologijos tyrimai, įsitraukę į darbą darbuotojai išties deda daugiau pastangų, siekia padaryti daugiau ir geriau, dažniau imasi iniciatyvos, yra kūrybiškesni, produktyvesni. Nenuostabu, kad tokie darbuotojai pasižymi geresniais veiklos 10

rezultatais, atneša savo organizacijoms didesnę finansinę naudą. Maža to, dėl darbe patiriamos sėkmės ir teigiamų emocijų įsitraukę į darbą asmenys yra geresnės sveikatos ir apskritai laimingesni žmonės, savo pasitenkinimu užkrečiantys tiek kolegas darbe, tiek šeimos narius asmeniniame gyvenime. _Įsitraukimas į darbą nėra nuolatinė būsena Įsitraukimas į darbą – tai teigiama motyvacinė būsena, pasireiškianti energingumu dirbant, atsidavimu darbui ir visišku susitelkimu jį atliekant. Kitaip tariant, tai – teigiamas santykis su savo darbu. O ar jūs esate įsitraukęs(-usi) į darbą? Norėdamas(-a) sužinoti, atsakykite į žemiau pateiktus klausimus:

• • • • • • •

Ar esu energingas(-a) darbe? Ar dirbu atkakliai net kai kas nors nesiseka? Ar mano darbas vertas mano pastangų ir laiko? Ar mano darbas mane įkvepia? Ar aš didžiuojuosi savo darbu? Ar dirbdamas(-a) taip susitelkiu į darbą, kad pamirštu viską aplinkui? Ar dirbant laikas bėga nepastebimai?

Jei į visus klausimus atsakėte teigiamai – be abejonės, esate įsitraukęs(-usi) į savo darbą. Jei pasitaikė neigiamų atsakymų, neverta nusiminti – gali būti, kad šiandien tiesiog ne ta diena... Išties, svarbu žinoti, kad įsitraukimas į darbą, kaip teigiamas santykis su savo darbu, nėra nuolatinė būsena. Kad ir kaip mėgstame savo darbą, įsitraukimas į jį kinta

_Įsitraukimą lemia darbo sąlygos Atsakymų į klausimą, kaip sukurti tobulą darbo aplinką, kuri motyvuotų ir išlaikytų darbuotojus, ieškoma jau keletą dešimtmečių. Remdamiesi gausiais empiriniais tyrimais, šiandien mes drąsiai galime pasakyti, kad tik esant tam tikroms darbo sąlygoms darbuotojai bus įsitraukę į darbą ir gerai jį atliks. Nyderlandų mokslininkai Arnoldas B. Bakkeris ir Evangelia Demerouti visas organizacijoje esančias darbo sąlygas skirsto į dvi grupes: darbo reikalavimus ir darbo išteklius. Darbo reikalavimai atspindi tuos darbo aspektus, kurie reikalauja protinių ir / ar fizinių pastangų, pavyzdžiui, darbo krūvis, darbe kylanti emocinė įtampa, sudėtingos užduotys, biurokratinės kliūtys ir pan. Tuo tarpu darbo ištekliai nusako tuos darbo aspektus, kurie padeda pasiekti darbo tikslus, įveikti sunkumus ir skatina tobulėjimą – tai galimybė išmokti naujų dalykų, kolegų ir vadovo pagalba ir palaikymas, laisvė savarankiškai priimti su darbu susijusius sprendimus. Apibrėždami motyvuojantį, įsitraukimą skatinantį darbą, tyrėjai teigia, kad jam būtina tinkama darbo reikalavimų ir išteklių pusiausvyra. Jei darbe keliami dideli reikalavimai, atitinkamai dideli turi būti ir ištekliai. Pavyzdžiui, didelį darbo krūvį įveikti visuomet lengviau, jei yra galimybė pačiam pasirinkti, kada, kokias užduotis ir kaip atlikti. Jei darbo užduotys sudėtingos, jas atlikti įmanoma turint galimybių ugdyti savo gebėjimus ir kompetencijas. Jei darbas emociškai varginantis, įtampą įveikti lengviau turint kolegų ar vadovo palaikymą. Ir priešingai, jei darbo reikalavimai dideli, o ištekliai maži, toks darbas ne tik neskatins įsitraukimo, bet ir ilgainiui pakenks sveikatai. Šis pirmas žingsnis, kuriuo organizacijoje kuriamos sąlygos, palankios įsitraukti į darbą, priklauso nuo pačios organizacijos. Ne veltui ir anksčiau minėti apdovanojimai organizacijoms teikiami už įsitraukimui ir geriems veiklos rezultatams palankias darbo sąlygas. Būtų puiku, jei kiekvienas darbas turėtų visus jam atlikti reikalingus išteklius, tačiau dažniausiai

taip nėra. Ne visos organizacijos patenka į patraukliausiųjų sąrašus, tačiau ir jose dirba mėgstantys savo darbą.

Psichologija

ne tik per darbo savaitę, bet ir per darbo dieną. Net ir patys geriausi darbuotojai turi „laisvadienių“, kai trūksta energijos susitelkti ties darbu ir atlikti sudėtingas ar kūrybiškas užduotis.

_3+1 strategija savo darbo aplinkai pakeisti Kelis dešimtmečius įvairiose Europos organizacijose atliekami tyrimai rodo, kad įsitraukę, mėgstantys savo darbą ir gerai jį atliekantys darbuotojai nėra pasyvūs veikėjai savo organizacijoje. Priešingai – jie patys geba susikurti tokias darbo sąlygas, kurios padėtų palaikyti motyvaciją, skatintų mokytis, siekti iššūkių ir kurioms esant dažnai ne visai tobulas darbas pavirstų svajonių darbu. Siekis keisti savo darbo aplinką taip, kad ji palaikytų motyvaciją dirbti, yra laikomas natūraliu žmogaus prigimčiai, padedančiu ne tik gerai atlikti savo darbą, bet ir išlaikyti sveikatą. Savo darbo aplinkoje galime keisti tris dalykus. Visų pirma, galime keisti darbo užduotis, jų pobūdį ar kiekį. Antra, santykius su kitais, užmegzdami ir palaikydami juos su tais, kurie svarbūs mūsų atliekamam darbui arba teikia bendravimo džiaugsmą. Galiausiai, galime keisti požiūrį į darbą, suteikdami jam prasmę ir svarbą visuomenėje. Inicijuodami veiklos, santykių ir mąstymo apie savo darbą pokyčius keičiame savo darbo patirtį ir darome jį patrauklesnį, labiau atitinkantį mūsų norus, poreikius ir motyvus. Grįžtant prie darbo reikalavimų ir išteklių pusiausvyros, įsitraukimui palaikyti galime imtis keturių strategijų, kurios leis pasirūpinti mums reikalingais ištekliais ir sumažinti reikalavimus.

Įsitraukę į darbą darbuotojai išties deda daugiau pastangų, siekia padaryti daugiau ir geriau, dažniau imasi iniciatyvos, yra kūrybiškesni, produktyvesni.

Pirma, galime siekti tobulėti, maksimaliai panaudodami savo gebėjimus ir juos ugdydami, mokydamiesi naujų dalykų. Organizacija gali neteikti finansinių galimybių mokytis už jos ribų, tačiau galime rasti būdų kelti kvalifikaciją, mokytis atlikdami kasdienius savo darbus, tam pasitelkti ir kitus organizacijoje dirbančius žmones. Antra, galime didinti socialinius išteklius, kreipdamiesi į kolegas arba vadovą pagalbos ar patarimo, semdamiesi įkvėpimo iš jų, prašydami klientų suteikti grįžtamąjį ryšį. Tai ypač svarbu darbuose, kuriuose kontaktai su žmonėmis yra reti, klientai priima prekes ar paslaugas nekreipdami dėmesio į jų teikėją, išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai yra nepatenkinti, vadovas nemato, kaip atlieka11

Darbininkai

Akademikai

Rezidentai

Tarnautojai

Vadybininkai

Mokytojai

Prašau savo vadovo konsultacijos

15%

11%

Visada stengiuosi išmokti naujų dalykų

73%

87%

78%

23%

75%

Labai dažnai kreipiuosi į kolegas patarimo

37%

39%

66%

56%

66%

34%

Dažnai vengiu sunkių sprendimų

26%

13%

12%

23%

Visada pats(-i) pasisiūlau prisidėti prie naujų įdomių projektų

19%

14%

11%

Visada pats(-i) nusprendžiu, kaip dirbti

34%

15%

11%

22%

Kokias savęs motyvavimo strategijas taiko skirtingų profesijų atstovai? 2016-2017 m. darbuotojų apklausos rezultatai

mas darbas ir negali suteikti grįžtamojo ryšio.

lis. Didžiausiu siekiu tobulėti pasižymi akademinį darbą dirbantys asmenys.

galite įgyvendinti jums keliamus tikslus organizacijoje?

Trečia, galime siekti iššūkių darbe, mažesnį darbų kiekį panaudodami kaip galimybę pradėti naujus projektus, domėdamiesi naujovėmis ir jas išbandydami, siūlydamiesi dalyvauti naujuose ir įdomiuose projektuose. Mokslininkai teigia, kad šis būdas padeda išlaikyti įsitraukimą, kai darbas tampa nuobodus.

Antra, darbo aplinkos keitimo strategijos yra susijusios su įsitraukimu į darbą. Mažiausiai įsitraukę yra fizinį darbą atliekantys darbuotojai, kurie rečiausiai imasi iniciatyvos ir naujų galimybių, dažniausiai siekia išvengti sunkių sprendimų ir žmonių darbe. Tuo tarpu aukščiausiu įsitraukimu pasižymi mokytojai, klientų aptarnavimo vadybininkai ir akademikai, kurie mažiausiai siekia sumažinti darbo reikalavimus ir pasižymi didžiausiu siekiu tobulėti darbe, panaudodami savo kompetencijas, siūlydamiesi prisidėti prie naujų projektų, domėdamiesi naujovėmis.

Taip pat įvertinkite, kiek jūsų motyvai dirbti ir stipriosios savybės padeda atlikti svarbiausias darbo užduotis. Tik jų atitiktis užtikrins, kad planuojami veiksmai bus prasmingi ir naudingi.

Ketvirta, galime mažinti darbo reikalavimus, vengdami įtampą keliančių ir emocinį poveikį darančių žmonių, sunkių sprendimų, protinės ir emocinės įtampos, ilgalaikio susikaupimo reikalaujančių užduočių. Taip elgdamiesi apsaugome savo sveikatą, tačiau netenkame pasitenkinimo jausmo, kuris kyla įveikus sudėtingas užduotis. Todėl, kad ir koks patrauklus atrodytų šis būdas, ilgą laiką mažindami darbo reikalavimus galiausiai pabloginame ir savo santykį su darbu, sumažindami įsitraukimą. Visos strategijos daro darbą prasmingesnį, labiau įtraukiantį ir teikiantį didesnį pasitenkinimą. _Lietuvoje aukščiausiu įsitraukimu pasižymi ir akademikai 2016–2017 m. apklausėme beveik 3 tūkst. įvairiose organizacijose dirbančių, įvairias pareigas einančių įvairiausių profesijų atstovų, norėdami sužinoti, kaip jie vertina darbe keliamus reikalavimus ir turimus išteklius, kiek yra įsitraukę į darbą, kokias darbo aplinkos keitimo strategijas taiko (žr. grafiką). Gauti rezultatai atskleidžia du dalykus. Pirma, darbo aplinkos keitimo strategijos priklauso nuo paties darbo pobūdžio. Pavyzdžiui, gydytojai rezidentai dažniausiai siekia kolegų paramos ir patarimų, tačiau retai – iššūkių darbe, ir tai suprantama, atsižvelgiant į jų darbo intensyvumą ir protinį bei emocinį darbo krūvį. Klientų aptarnavimo vadybininkai retai vengia sunkių sprendimų, situacijų ir žmonių, nes tai yra svarbi jų darbo da-

Vertindami ilgalaikę darbo aplinkos formavimo strategijų įtaką įsitraukimui į darbą, vienoje finansų sektoriuje veikiančioje verslo organizacijoje dvejus metus iš eilės apklausėme 166 darbuotojus. Ką parodė rezultatai? Darbuotojai, kurie buvo labiau įsitraukę į darbą vienų metų pradžioje, kitąmet dažniau siekė mokytis ir tobulėti, ieškojo galimybių imtis naujų veiklų ir jomis pasinaudojo. Tačiau dar svarbesnis rezultatas buvo tas, kad tie darbuotojai, kurie dėjo daugiausia pastangų išmokti naujų dalykų, pritaikyti savo profesinius gebėjimus darbe ir praturtinti savo darbą iššūkiais, po metų buvo labiau įsitraukę į darbą. Taigi pastangos pakeisti darbo aplinką išties atsipirko didesniu įsitraukimu! _Nuo ko pradėti pokyčius? Pirmiausia įvertinkite asmenines stiprybes ir motyvus, atsakydami į klausimus: kas jus skatina atlikti savo darbą kaip įmanoma geriau? Kokios yra jūsų stipriosios savybės darbe? Nustatykite, kokios užduotys ir įsipareigojimai darbe yra svarbiausi. Kuriems skiriate daugiausia laiko ir pastangų? Kurias užduotis atlikdami

Psichologija

Jei darbe keliami dideli reikalavimai, atitinkamai dideli turi būti ir ištekliai.

Pavyzdžiui, jus labiausiai motyvuoja siekis būti naudingam kitiems teikiant paslaugas ir norite tą daryti geriau, bet grįžtamojo ryšio iš klientų nesulaukiate. Arba jums patinka mokytis, atlikti naujas užduotis, tačiau jau kurį laiką darbe vyrauja rutina, atliekate vis tas pačias gerai išmoktas užduotis. Arba siekiate išmokti naudotis nauja kompiuterine programa, leidžiančia atlikti rutininius darbus greičiau ir daugiau laiko skirti toms užduotims, kurios jums išties įdomios, tačiau organizacija neplanuoja skirti lėšų mokymams. Suplanuokite, kokių konkrečių veiksmų imsitės ir kokių išteklių sieksite per ateinantį mėnesį. Kalbant apie minėtus pavyzdžius, pirmuoju atveju bus svarbu rasti būdą grįžtamajam ryšiui gauti: galbūt pavyks pakalbinti klientus (ypač jei jūsų stiprioji savybė – bendravimas) ir daugiau sužinoti apie jų poreikius, o galbūt paklausite kolegos nuomonės apie tai, kaip jums sekasi dirbti. Ieškosite iššūkių – naujų idėjų, projektų, veiklos grupių, galimybės išmokti ką nors nauja. Ieškosite galimybės mokytis už organizacijos ribų, o galbūt rasite draugišką kolegą, kuris sutiks jus pamokyti. Galiausiai įvertinkite, kaip jums pavyko. Ar veiksmai, kurių ėmėtės, padėjo padidinti darbui atlikti reikalingus išteklius? Ar padėjo susieti savo patirtį darbe su tuo, kas jums iš tiesų svarbu? Įsivaizduokime savo santykį su darbu kaip santykį su žmogumi – jei santykis svarbus ir norime, kad jis teiktų džiaugsmą ir pasitenkinimą, turime dėl jo pasistengti ir nors šiek tiek į jį investuoti!

Dokt. Paulius Baronas, Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Fotonikos ir nanotechnologijų institutas

LAZERIAI

Optoelektronikos revoliucija veda organinio lazerio link Organinės molekulės gyvojoje gamtoje atlieka daug įvairių funkcijų: leidžia efektyviai kaupti saulės energiją augaluose, veikia kaip cheminiai ar fiziniai jutikliai gyvūnų kūnuose, padeda perduoti ir apdoroti informaciją žmogaus smegenyse. Šiandien dėl sintetinių organinių medžiagų stebime revoliucinius pokyčius elektronikoje, kai įprastus neorganinių puslaidininkių elektronikos prietaisus keičia organinės elektronikos prietaisai. Dėl tokių išskirtinių savybių kaip ekologiškumas, lankstumas ar ekonomiškumas organinės medžiagos jau naudojamos naujos kartos šviestukuose, saulės elementuose ar plonasluoksniuose tranzistoriuose. Nepaisant sparčios pastarųjų dešimtmečių optoelektronikos technologijų plėtros, organinių medžiagų pritaikymas lazerinių technologijų srityje vis dar atrodo sunkiai pasiekiamas. Tačiau Vilniaus universiteto Fotonikos ir nanotechnologijų instituto fizikai pradėjo tyrinėti šiuolaikinio pažangaus optoelektronikos mokslo galimybes ir aiškinasi, ar įmanoma iš pigiai atsieinančių organinių medžiagų sukurti elektra kaupinamą naujos kartos mažų matmenų lazerį.

Aukštos kokybės organiniai kristalai po auginimo garų fazės transporto metodu Tekste naudojamų kristalų nuotraukų autorius Gediminas Kreiza. 15

Lazeriai

VU fizikų auginami organiniai kristalai

_Organinius šviestukus naudoja ir „Apple“ Proveržis organinės elektronikos moksle įvyko, kai Alanas Jay Heegeris kartu su kolegomis 1977 m. pademonstravo elektrinį laidumą organiniuose polimeruose, nors iki tol tai atrodė neįmanoma. Prireikė dar daugiau nei dešimtmečio, kad būtų sukurti pirmieji praktiškai taikomi organinės elektronikos prietaisai – organiniai šviestukai (OLED – organic light emitting diode), kurių tobulinimas užtikrino spartų tolimesnį šios naujos mokslo srities augimą, o 2000 m. už laidžių polimerų atradimą ir plėtojimą A. Heegeris su kolegomis gavo chemijos Nobelio premiją. Šiandien OLED ekranus išmaniesiems telefonams renkasi tokie rinkos gigantai kaip „Apple“ ir „Samsung“. Rinkoje jau atsiranda ir pirmosios saulės celės, medicininiai jutikliai ar tranzistoriai, pagaminti organinių medžiagų pagrindu. Nepaisant spartaus organinės elektronikos technologijų proveržio per pastaruosius kelis dešimtmečius, šiandien vis dar nėra aišku, kaip sukurti veikiantį organinio lazerio prototipą, kuris būtų kaupinamas elektros energija. Ši, atrodytų, neįveikiama problema sulaukia 16

vis didesnio mokslininkų bendruomenės susidomėjimo, kurį lemia tokios išskirtinės organinių lazerių savybės kaip suderinamumas su biologinėmis sistemomis, galimybė gaminti molekulės matmenų lazerius ir nedidelė prietaisų gamybos kaina. _Organinių lazerių era Idėja naudoti organines medžiagas lazerinėse technologijose nėra nauja, dėl išskirtinių savybių jos tapo patrauklia dažų lazerių stiprinimo terpe. Pirmieji dažų lazerių tyrimai buvo publikuoti septintojo dešimtmečio pradžioje, praėjus vos keleriems metams po pirmųjų sėkmingų lazerio demonstracijų 1960 m. Dažų lazeriuose organinės molekulės, ištirpintos tirpiklyje, yra kaupinamos optiškai, pavyzdžiui, ksenono lempos žybsniais. Dažų molekulių gausa lėmė platų lengvai derinamos spinduliuotės spalvos (nuo mėlynos iki infraraudonos) pasirinkimą, kuris buvo sunkiai pasiekiamas kitomis tuomet naudojamomis technologijomis. Tai lėmė dažų lazerių populiarumą ir paplitimą pramonėje, medicinoje ir moksle. Ilgą laiką dažų lazeriai buvo laikomi lyderiais ypač trumpų impulsų ir didelės galios lazerių srityse.

Prieš kelis dešimtmečius neorganiniuose kristaluose Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centro mokslininkų pademonstruotas parametrinio stiprinimo metodas leido sukurti rinkai tinkamus, derinamos spinduliuotės spalvos, trumpo impulso ir ypač stabilius didelės galios lazerius. Augantis šios naujos technologijos populiarumas gerokai sumažino dažų lazerių poreikį. Tačiau žinios apie organines molekulines sistemas lazerinėse technologijose buvo pritaikytos ir kitose srityse. Dažų pigmentas rodaminas, kuris buvo naudojamas pirmuosiuose dažų lazerių tyrimuose, iki šios dienos yra plačiai taikomas biotechnologijoje kaip žymeklis vykdant fluorescencinės mikroskopijos tyrimus. Teorinės žinios apie organinių medžiagų sąveiką su šviesa buvo pritaikytos aiškinant fotosintezės reakcijas ir kuriant medžiagas OLED šviestukams. Yra ištyrinėta daugybė lazerių kaupinimo būdų: cheminiai, elektros srovės, optiniai, įvairių dalelių pluoštais. Labiausiai paplito prieš kelis dešimtmečius sukurtos elektra kaupinamos neorganinių puslaidininkių lazerių technologijos. Dabar jos yra taikomos kone visur ir sudaro beveik pusę lazerių rinkos pardavimų.

_Elektrinio kaupinimo iššūkis Vienas pagrindinių organinės elektronikos mokslo tikslų – elektra kaupinami lazeriai. Jų sukūrimas leistų atsisakyti išorinio optinio kaupinimo elemento, kuriam dabartinių mokslinių tyrimų metu naudojami didelės galios puslaidininkiniai neorganiniai šviestukai arba kiti lazeriai. Galimybė organinius lazerius kaupinti elektros energija leistų smarkiai sumažinti jų matmenis, gaminti lanksčius prietaisus, kurių gamybos kaina, tikėtina, būtų daug žemesnė, palyginti su kitomis lazerinėmis technologijomis.

Galimybė organinius lazerius kaupinti elektros energija leistų smarkiai sumažinti jų matmenis, gaminti lanksčius prietaisus, kurių gamybos kaina, tikėtina, būtų daug žemesnė.

Skirtingai negu įprasti apšvietimo prietaisai – šviestukai, lazeriai reikalauja daug didesnio kaupinimo energijos tankio, kuriam organinės medžiagos nėra atsparios. Net esant stipriam saulės apšvietimui (apie 0.1 W/cm2) augalai naudoja specialų fotoapsaugos mechanizmą, ką jau kalbėti apie tūkstančius kartų stipresnį sužadinimą, įprastą lazerio veikimui. Siekdami išvengti neigiamų stipraus elektrinio sužadinimo efektų mokslininkai pasiūlė kelias inovatyvias strategijas. Stipraus sužadinimo sąlygomis organiniuose lazeriuose yra stebimi neigiami šalutiniai efektai, pavyzdžiui, dviejų sužadintų molekulių dūžiai – kai erdvėje susidūrus dviem sužadinimams lieka vienas ir taip staigiai prarandami naudingi spinduliavimo centrai. Viena iš pagrindinių strategijų siekiant to išvengti – spinduliuojančias molekules perkelti į kitų molekulių matricą ir taip jas atskirti erdvėje. Neseniai buvo pastebėta, kad apsisaugodamas nuo didelio sužadinimo tankio žaliasis fluorescencinis proteinas (GFP – green fluorescent protein), natūraliai egzistuojantis kai kurių rūšių medūzose, geba reguliuoti atstumus tarp spinduliuojančių centrų ir taip sumažinti sužadinimo praradimą. Vis dėlto viena didžiausių problemų, su kuria susiduriama kuriant organinės elektronikos prietaisus, yra palyginti prastas organinių sluoksnių laidumas,

kuris neleidžia pasiekti didelių elektros srovių organiniuose prietaisuose. Nors tai netrukdo organiniams šviestukams, saulės elementams ar jutikliams sėkmingai funkcionuoti, tačiau tam, kad veiktų lazeris, reikėtų net kelis tūkstančius kartų didesnės elektros srovės negu įprastiems organinių puslaidininkių prietaisams.

Lazeriai

Paskatinti puslaidininkių lazerių sėkmės optinės komunikacijos, medicinos ir mokslo srityse, mokslininkai ėmė tirti galimybę elektros srovės kaupinimo technologiją pritaikyti ir organiniams lazeriams. Deja, ši užduotis pasirodė gerokai sudėtingesnė, negu buvo manyta, ir sprendimų jai įgyvendinti yra ieškoma dar ir šiandien.

Šiuo metu Japonijos mokslininkai jau kuria naujas prietaisų konstrukcijas, kurios leidžia pasiekti daugiau nei 1 kA/cm2 elektros srovės tankį organiniuose šviestukuose – to turėtų užtekti lazerio veikimo režimui. Norint sumažinti didelio sužadinimo efektus, reikia lygiagrečiai optimizuoti organinių medžiagų savybes, kurios leistų pasiekti lazerio priverstinę spinduliuotę prie žemiausių įmanomų elektros srovių. Problemas, susijusias su elektriniu kaupinimu, bandoma spręsti taikant inovatyvias prietaisų konstrukcijas, gerinant rezonatorių kokybę (tai padeda sumažinti stimuliuoto spinduliavimo slenkstį) ir kuriant inovatyvias organines medžiagas stiprinimo terpei. _Išeitis – organiniai kristalai Daugumoje organinės elektronikos prietaisų yra naudojami amorfiniai medžiagos sluoksniai, kuriuose molekulės išsidėsčiusios atsitiktinai, tačiau dėl šios netvarkos nukenčia elektros laidumo savybės. Viena naujausių ir inovatyviausių organinių lazerių technologijų yra paremta organinių kristalų naudojimu. Organiniuose kristaluose molekulės grupuojasi tvarkingai, todėl juose elektros laidumo savybės yra daug geresnės. Pakankamai aukštos kokybės organinius kristalus galima auginti tiesiog kambario temperatūroje iš tirpalo. Tuo tarpu įprastoms puslaidininkinėms technologijoms naudojamų neorganinių kristalų auginimas daug sudėtingesnis, jam reikia ypač aukštos temperatūros. Organinių kristalų privalumas yra tas, kad juose įmanoma suderinti elektrinio laidumo ir liuminescencines savybes. Tačiau norint optimizuoti šias savybes reikia tiksliai parinkti molekulines struktūras, kurios lemia molekulių grupavimosi ypatybes ir tarpusavio sąveiką kristale. Žinoma, kad labai maži (nanometrų eilės) molekulių grupavimosi pokyčiai gali daryti didelę įtaką fizikinėms savybėms. Dauguma šiuo metu lazerio taikymams tiriamų organinių kristalų pasižymi mažu 17

Lazeriai

Organinių lazerių tyrimus skatina didelis jų pritaikymo potencialas medicinos, optinės komunikacijos, spektroskopijos ir kitose pramonės srityse.

liuminescencijos našumu, todėl stebimi stimuliuotos spinduliuotės slenksčiai yra palyginti aukšti ir reikalauja ypač didelių elektros srovių lazerio kaupinimui. _Bendradarbiaujama su organinės elektronikos pasaulio lyderiais Susidomėję organinių kristalų galimybėmis Vilniaus universiteto mokslininkai nusprendė pritaikyti turimas žinias organiniams lazeriams kurti. Fiziko prof. Sauliaus Juršėno suburta organinės optoelektronikos grupė jau beveik dešimtmetį plėtoja organinių fotonikos ir elektronikos medžiagų technologijų tyrimus ir jų taikymą prietaisuose. Tyrimų sritys specifiškai susijusios su šviesą spinduliuojančių molekulių panaudojimu organiniuose šviestukuose, lazeriuose ir biologiniuose jutikliuose. Prieš kelerius metus prasidėjęs universiteto fizikų bendradarbiavimas su Japonijos Kiūšiū universiteto OPERA centro (ang. Center for Organic Photonics and Electronics Research) mokslininkais atvėrė galimybes dalyvauti naujausiuose organinių lazerių tyrimuose. Šiuo metu OPERA mokslininkai yra vieni pasaulio lyderių organinės elektronikos prietaisų srityje, o netolimoje ateityje planuoja keliasdešimt milijonų eurų siekiančias investicijas būtent elektros srove kaupinamiems organiniams lazeriams tobulinti. Bendradarbiaujant su Japonijos organinių medžiagų tyrimų centru buvo sukurta nauja bifluoreno molekulinių junginių serija ir pritaikyta aukšto grynumo kristalų auginimo technologija. Nauji kristalai pasižymėjo išskirtinėmis liuminescencinėmis savybėmis. Jų liuminescencijos našumas siekė 80 proc., o stimuliuotos emisijos slenksčio vertės buvo rekordiškai žemos, palyginti su iki šiol tirtais 18

kristalais. Tokioms vertėms pasiekti Vilniaus universiteto mokslininkai pasitelkė išmanaus molekulinių kristalų dizaino principus. Visų pirma buvo naudojamos mažos molekulės, kurių pailga struktūra leistų joms tinkamai grupuotis kristale, taip padidinant elektrinį laidumą. Tuo tarpu molekulėms naudojami fluoreno fragmentai, kurie yra žinomi spinduoliai organinių lazerių moksle, leido užtikrinti geras liuminescencines savybes. Atlikdami detalią organinių kristalų spektroskopinę analizę, Vilniaus universiteto mokslininkai pastebėjo, kad kristalai, pasižymėję žemiausiomis stimuliuotos emisijos slenkstinėmis vertėmis, turėjo ir nedidelį kiekį atsitiktinių defektų (kristale įterptų skirtingo tipo molekulių). Kristaluose įterptos defektinės būsenos leido erdviškai atskirti spindulinius centrus ir taip sumažinti sugerties nuostolius ir stipraus sužadinimo įtaką. Toks spinduliuotės centrų atskyrimas yra įprasta praktika tiek neorganiniuose lazeriuose, tiek amorfinių sluoksnių organiniuose lazeriuose, tačiau ji iki šiol buvo mažai taikyta organinių kristalų srityje. _Nanolazeriai Lietuvoje – artima ateitis? Sparčiai plėtojamas organinių lazerių mokslas netolimoje ateityje leis atsakyti į daugelį klausimų: Kokią didžiausią elektros srovę gali perduoti organinės medžiagos? Kokios sąlygos yra būtinos užtikrinti lazerio veiklai? Kokios yra organinių medžiagų galimybių ribos? Ar įmanomi pavienių molekulių lazeriai? Organinių lazerių tyrimus skatina didelis jų pritaikymo potencialas medicinos, optinės komunikacijos, spektroskopijos ir kitose pramonės srityse. Kadangi organinės medžiagos pasižymi palyginti

dideliu stiprinimo koeficientu ir žemomis stimuliuotos spinduliuotės slenksčių vertėmis, jas būtų galima naudoti mikroar net nanolazerių gamybai, įterpiant mažus lazerius į mikroprocesorius arba pritaikant juos veikti gyvo organizmo viduje. Kita svarbi organinių lazerių savybė – biosuderinamumas, kylantis iš to, kad lazeriams galima naudoti panašias į aptinkamas gamtoje molekules. Šiuo metu biologiniai tyrimai yra viena pagrindinių organinių lazerių pritaikymo sričių. Naudojant lazerinių dažų žymėjimo technologijas, galima tūkstančius kartų tiksliau negu įprastais fluorescencinės mikroskopijos metodais sekti biologinius procesus molekuliniu lygmeniu, pavyzdžiui, konformacinius DNR pokyčius ją veikiant išoriniais stimulais arba vaistais. Įdomiausi pastarųjų metų organinių lazerių taikymai yra susiję su biologinėmis ląstelėmis. Pasitelkdami šiuolaikinę genų inžineriją mokslininkai įterpė GFP proteiną į žinduolio ląstelę, kad sukurtų lazerį tiesiog ląstelės viduje. Naudojant šį biolazerį buvo galima stebėti gyvosios ląstelės viduje vykstančius metabolizmo procesus. Dėl šiuolaikinės cheminės sintezės jau galime kurti įvairiausias funkcijas atliekančias molekules daug greičiau, nei tai daro gamta. Pasitelkiant „sistemų mokymosi“ kompiuterinio modeliavimo technologijas ir mokslininkų fizikos, chemijos, biologijos žinias jau yra identifikuojami potencialūs, iki šiol mokslininkų nesukurti, organiniai junginiai vaistams, baterijoms, saulės elementams ar šviestukams. Tik laiko klausimas, kada įminsime ir organinio elektra kaupinamo lazerio mįslę.

Liudmila Januškevičienė, Vilniaus universiteto žurnalistė

SKAITYMO TYRIMAI

Skaitymo evoliucija: šiandien skaitome labai daug, bet kitaip nei anksčiau Sudėtinga įsivaizduoti išsivysčiusią valstybę, kurioje skaitymo mastai mažėtų. Skaitymo procesas tyrinėjamas daugelį metų, bet skaitmeniniame amžiuje iškilo poreikis į skaitymą pažvelgti kitaip – per labai sparčios naujųjų technologijų pažangos prizmę. Tam tikslui 2014 m. buvo įkurtas Europos Sąjungos finansuojamas tarpdisciplininis Europos mokslininkų tinklas COST E-READ (Evolution of Reading in the Age of Digitization), į kurį susibūrę mokslininkai iš 33 pasaulio šalių vykdo skaitymo proceso tyrimus, susijusius su besikeičiančiomis technologijomis. Į šį tinklą įsitraukė ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkai.

Skaitymo tyrimai

_Skaitymo tikslo

Dėl ekranų atsiradus trumpajam skaitymui, knygų skaitymo mastai visame pasaulyje mažėja.

nauda

priklauso

nuo

Vienas tinklo mokslininkų, Berlyno laisvojo universiteto (Vokietija) Eksperimentinės ir neurokognityvinės laboratorijos vadovas prof. Arturas Jacobsas, tyrinėjęs skaitant smegenyse vykstančius procesus, atsakingus už žmogaus emocijas, sako, kad skaitymas daro didžiulę įtaką žmonijos evoliucijai ir kiekvieno individo asmeniniam vystymuisi, bet skaitydamas kiekvienas iš mūsų kartu gali tapti ir aktyvesniu visuomenės nariu. Nėra svarbu, kur skaitome knygas – popieriuje ar ekrane. Ar iš tiesų svarbus yra tik pats skaitymo procesas, o ne jo forma? Nors skaitmeniniai tekstai dažniausiai suvokiami ne taip giliai kaip išspausdinti popieriuje, skaitymo nauda žmogui priklauso nuo išsikelto skaitymo tikslo, įsitikinęs VU leidyklos direktorius, E-READ tinklo narys, Komunikacijos fakulteto Skaitmeninių medijų laboratorijos docentas Arūnas Gudinavičius. Anot jo, jeigu mūsų tikslas yra tik susipažinti su tekstu ir gebėti trumpai jį nupasakoti, tuomet nėra jokio skirtumo, kur mes jį skaitysime – popieriuje ar ekrane, suvokimo rezultatai bus maždaug vienodi, o kartais ekrane tai atlikti galima ir greičiau. Bet jeigu norėsime tekstą suvokti giliau, tuomet naudingiau į rankas paimti popierinę knygą. _Nauja skaitymo sąvoka Pasak A. Gudinavičiaus, skaitymas yra vienas nuostabiausių dalykų, kuriuos

daro žmogus. Skaityti mes turėjome ir vis dar turime išmokti, ir tai darome vis ankstesniame amžiuje. Tai gebėjimas, be kurio negalime normaliai funkcionuoti šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau išmokti skaityti vis dar nėra labai lengva ir to padaryti negalima per labai trumpą laiką. Žmonijos mokymasis skaityti truko ištisus šimtmečius. „Ilgą laiką žmonės mokėsi skaityti iš spausdinto (dar anksčiau – ranka užrašyto) žodžio. Todėl daugiau kaip 500 metų skaitymas visame pasaulyje reiškė knygų, spausdinto žodžio skaitymą. Neretai ir dabar paklausus, ar žmonės skaito, sulaukiame atsakymo būtent apie spausdintų knygų skaitymą“, – sako skaitmeninių medijų ekspertas. Plėtojantis šiuolaikinėms technologijoms skaitymo sąvoka keitėsi ir jau beveik 50 metų (nuo pirmos skaitmeninės knygos) pasaulyje skaitymas suprantamas kiek kitaip. Dėl ekranų atsiradus trumpajam skaitymui, knygų skaitymo mastai visame pasaulyje mažėja. „Šiais laikais mes turime ilgąjį skaitymą, kai skaitomi ilgi tekstai santykinai ilgą laiko tarpą, ir fragmentišką trumpų tekstų, žinučių, antraščių skaitymą. Pastarojo skaitymo labai sparčiai daugėja“, – pastebi A. Gudinavičius. Ekranuose skaitome kasdien – vartome naujienų portalų puslapius, skaitome savo feisbuko draugų žinutes, elektroninius laiškus. Ar tai galima laikyti skaitymu? Galima, nes tai irgi yra žodžių kodavimas ir dekodavimas, vadinasi, skaitymas, tik truputį kitoks. Tačiau kyla klausimas: kokia nauda iš tokio

Skaitymo tyrimai

„Mažėja gebėjimas suvokti ilgą tekstą. Ir tai nėra labai gerai...“ fragmentiško skaitymo, kokių gebėjimų, žinių mes įgyjame? _Skaitmeninė leidyba nepakeis tradicinių knygų Lietuvoje populiarėja skaitmeninės knygos ir jų skaičius po truputį auga, tačiau sunkiai tikėtina, kad pasieks Jungtinių Amerikos Valstijų mastą. Lietuvoje skaitmenines knygas įvairiomis apimtimis dabar leidžia kas trečias leidėjas, o ketvirtadalis ketina tai daryti artimoje ateityje. „Skaitmeninės knygos, labai apytiksliais vertinimais, sudaro 2–3 proc. visos knygų rinkos Lietuvoje. Palyginti su JAV, kur skaitmeninės knygos sudaro 20–30 proc. visų knygų rinkos, mūsų šalyje tie mastai yra labai maži“, – tvirtina universiteto leidyklos direktorius. Anot jo, skaitmeninių knygų pasirinkimas Lietuvoje nėra didelis – maždaug 3,5 tūkstančio per metus išspausdintų popierinių knygų pavadinimų tenka apie 300–500 skaitmeninių. Interneto knygynuose būtų galima rasti iš viso apie 3–3,5 tūkstančio Lietuvoje išleistų skaitmeninių knygų lietuvių kalba. „Tuo tarpu JAV apie 90 proc. knygų yra leidžiamos ir spausdintu, ir skaitmeniniu formatu iš karto“, – sako leidybos ekspertas. Skaitmeninis formatas beveik visiškai pakeitė tik operatyvių naujienų spaudą. Greitos informacijos pateikimo funkcijas atlieka naujienų portalai, socialiniai tinklai. Lietuvoje išlikę vos keli spausdinti laikraščiai, šiek tiek daugiau žurnalų, ta-

čiau jų spaudos tiražai ir skaitomumas toliau mažėja. Knygų rinkoje tas pasikeitimas jaučiamas mažiausiai. Šiuo atveju nekeliamas klausimas apie spausdintų knygų išstūmimą iš rinkos ir skaitmeninių dominavimą – reikalingi abu formatai. Vienas knygas, pavyzdžiui, laisvalaikio literatūrą, trumpesnius tekstus, eilėraščius, komiksus, žmonės mėgsta skaityti planšetėje ar skaityklėje, o norint geriau įsiminti ar išmokti tam tikrus naujus faktus greičiausiai skaitytojui teks atsiversti spausdintą knygą – vadovėlį. „Nereikia galvoti ir tikėtis (bent jau artimiausioje ateityje), kad skaitmeninės knygos pakeis spausdintas. Tokio tikslo nėra. Jos puikiausiai atranda savo nišą ir, atsižvelgiant į išsikeltus skaitymo tikslus, skaitytojui padeda juos pasiekti“, – apibendrino A. Gudinavičius. _Naudinga skaityti ilgus tekstus Fragmentiniam skaitymui tapus neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, žmonėms darosi vis sunkiau ištverti ilgą, vientisą tekstą, istoriją, knygą. Ši tendencija ypač ryški tarp jaunimo – žmonių, nuo vaikystės pratusių prie trumpų tekstų, skaitymo mažais gabaliukais, nuorodų ir antraščių peržvelgimo. „Mažėja gebėjimas suvokti ilgą tekstą. Ir tai nėra labai gerai, nes iš tiesų šis gebėjimas suformuoja pagrindą kitiems svarbiems gebėjimams: savo visuomenės ir globalių įvykių, jų konteksto suvokimui, situacijų analizavimui, priežastinių ryšių nustatymui ir t. t.“, – tvirtina skaitmeninių medijų ekspertas. Plačiai paplitus trumpajam skaitymui, svarbu retkar-

čiais nepamiršti ir nuoseklaus romanų, eiliuotos prozos, mokslinės literatūros, kitų ilgų, didelės apimties tekstų skaitymo. Toks skaitymas lavina vaizduotę, atmintį ir dėmesingumą, linijinį mąstymą, praturtina žodyną, didina raštingumą, arba, kitaip tariant, didina asmens konkurencingumą smarkiai besikeičiančioje darbo rinkoje. Tačiau nereikia nuvertinti ir trumpojo skaitymo. „Jei žmogus nebesugeba perskaityti ilgo teksto, tradicinis raštingumas, kaip mes jį suvokiame nuo seno, lyg ir turėtų mažėti, bet, kita vertus, žmonija juk nedegraduoja, nors mes skaitome ir mažiau knygų. Galime manyti, kad ir trumpasis skaitymas atlieka savo funkciją ir duoda tam tikrą naudą“, – svarsto skaitmeninių medijų žinovas. _Išspausdintą giliau

tekstą

suvokiame

Tarptautinio mokslininkų tinklo E-READ vadovė, Stavangerio universiteto (Norvegija) Skaitymo edukacijos ir tyrimo centro vadovė prof. Anne Mangen 2014 m. atliko studentų teksto suvokimo tyrimą ir nustatė ryšį tarp teksto suvokimo ir jo pateikimo formos. Buvo tiriama, kaip teksto suvokimas priklauso nuo to, kur tą tekstą studentai skaitė: popieriuje ar ekrane. „Šis tyrimas parodė, kad jei tikslas yra įsiminti, suprasti informaciją, analizuoti jos kontekstą, pagauti teksto mintį, geresnio rezultato pasiekiama skaitant popieriuje. Daugelis respondentų prieš tyrimą tikėjo, kad išanalizuos tekstą skaitydami ekrane geriau ir greičiau nei 23

Skaitymo tyrimai

„Kartais tam tikrų socialinių grupių žmonės vengia ekrano ir sako, kad nieko naudingo „tame internete“ nėra.“

„Jeigu norėsime tekstą suvokti giliau, tuomet naudingiau į rankas paimti popierinę knygą.“

popieriuje, bet po tyrimo paaiškėjo, kad buvo atvirkščiai – nors iš tikrųjų užduotį atliko greičiau, tačiau turinio suvokimo rezultatai buvo prastesni, nei respondentai tikėjosi, ir reikšmingai prastesni, negu skaitant tą patį spausdintą tekstą“, – tyrimo rezultatus apibendrino A. Gudinavičius. Kasdieniame gyvenime skaitant ekrane visada pasitaiko daugiau trukdžių, dėmesio blaškymo veiksnių (keli atidaryti langai ir programos, iššokanti reklama ar feisbuko priminimas, siunčiami pranešimai) negu skaitant popieriuje, kur matomas vien tik skaitomas tekstas ir tai, kas susiję su juo. Todėl skaitydami tekstus ekrane turime sukaupti daugiau jėgų, kad išlaikytume dėmesį. Kipro technologijos universiteto Interakcijos laboratorijoje (Cyprus Interaction Lab) A. Gudinavičius ir pats atliko tyrimą su skaitytojais. Pasitelkęs smegenų bangų fiksavimo įrangą jis matavo dėmesio sutelkimą skaitant ilgą tekstą skirtinguose prietaisuose ir popieriuje. Respondentai skaitė ilgą romano ištrauką popieriuje, planšetėje, išmaniajame telefone ir knygų skaityklėje su nešviečiančiu elektroninio rašalo ekranu. Skai24

tymo metu buvo matuojamas jų dėmesio sutelkimas atsižvelgiant į priemonę, kurioje jie skaitė tekstą. „Skaitydami ekranuose respondentai turėjo sutelkti daugiau dėmesio ir kartu skirti daugiau jėgų, kad perskaitytų ir suvoktų tekstą – tą rodė tiriamųjų smegenų dalies, atsakingos už dėmesio sutelkimą, aktyvumas. Skaitant popierinę to paties teksto ištrauką, respondentams reikėjo mažiau pastangų ir dėmesio sutelkimo, kad suvoktų teksto esmę. Tekstą skaitant „Kindle“ skaityklėje, kurios ekranas dar vadinamas elektroniniu popieriumi, gauti rezultatai, artimesni popieriniam skaitymui“, – pasakojo mokslininkas. Skaitmeninių medijų eksperto atliktas tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad ekrano kokybė irgi gali būti svarbus veiksnys, palengvinantis teksto skaitymą ir jo suvokimą. _Nustatė skaitmeninės atskirties lygius Lietuvoje Keturių Komunikacijos fakulteto Skaitmeninių medijų laboratorijos mokslininkų komanda 2017 m. pradėjo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamus skaitme-

ninės atskirties mažinimo galimybių tyrimus Lietuvoje. Tyrėjai aiškinosi, kaip skaitmeninis skaitymas gali prisidėti prie skaitmeninės atskirties mažinimo ir atskirties grupėms priklausančių Lietuvos piliečių įsitraukimo į visuomeninį gyvenimą didinimo. Kalbant apie skaitmeninę atskirtį išskiriami keli jos lygiai. Pirmajame tyrimo etape mokslininkai aiškinosi, ar skirtingos socialinės grupės turi vienodas prieigos prie informacinių technologijų (kompiuteriai, internetas) galimybes, kas sudaro prielaidas skaitmeniniam skaitymui. „Lietuvoje informacinių technologijų infrastruktūra yra išplėtota pakankamai gerai, interneto prieigos yra bene visose viešosiose bibliotekose. Sąlyginai visos socialinės grupės turi galimybę prieiti prie kompiuterio ir interneto, nepaisant jų perkamosios galios ar socialinio pažeidžiamumo laipsnio“, – apibendrino doc. A. Gudinavičius. Tačiau pradedant kalbėti apie antrąjį skaitmeninės atskirties lygį – vienodas galimybes naudotis skaitmeninėmis paslaugomis – paaiškėjo, kad situacija yra sudėtingesnė. Pasak tyrėjo, čia vei-

Skaitymo tyrimai kia naujas veiksnys – asmeniniai žmogaus gebėjimai naudotis kompiuteriu ir interneto teikiamomis paslaugomis. Internetu sumokėti mokesčius arba pateikti pajamų mokesčio deklaraciją sugeba ne kiekvienas. Tam tikros socialinės grupės Lietuvoje nemoka naudotis tokiomis elektroninėmis paslaugomis. „Gebėjimų naudotis elektroninėmis paslaugomis neturėjimas veda prie trečiojo skaitmeninės atskirties lygio, nors visoms socialinėms grupėms turi būti užtikrinamos vienodos galimybės gauti naudą iš skaitmeninių technologijų“, – sako mokslininkas. Pasak jo, kai žmogus neturi gebėjimo, pavyzdžiui, internetu nusipirkti skalbimo mašinos, negali gauti ir finansinės naudos, nes turi gaišti laiką, vykti į parduotuvę ir mokėti didesnę kainą nei pirkdamas internetu. Tokiu atveju skaitmeninė atskirtis tik didėja. Mokslinės studijos tikslas yra nustatyti ir pateikti rekomendacijas, kaip skaitmeninis skaitymas galėtų prisidėti prie skaitmeninės atskirties mažinimo – skaitmeninių gebėjimų didinimo, galimybių gauti naudą iš elektroninių paslaugų visoms socialinėms grupėms išlyginimo.

_Mokys skaitmeninio skaitymo Kalbant apie skaitmeninės atskirties mažinimą, svarbus vaidmuo tenka bendram informaciniam raštingumui – mokėjimui naudotis tam tikromis programomis, jų veikimo principų žinojimui. Kaip teigia A. Gudinavičius, informacinę elgseną skaitmeninėje erdvėje iš dalies būtų galima pavadinti fragmentišku skaitmeniniu skaitymu, nes skaitymas šiais laikas suprantamas ne tik kaip ilgas, lėtas (knygų) skaitymas, tai gali būti ir instrukcijų, aprašymų, taisyklių ekrane skaitymas. „Kartais tam tikrų socialinių grupių žmonės vengia ekrano ir sako, kad nieko naudingo „tame internete“ nėra. Galbūt reikėtų pradėti nuo ilgų tradicinių tekstų skaitymo ekrane, o vėliau pereiti prie trumpų žinučių, instrukcijų. Tai padėtų įsijausti į skaitmeninę aplinką, tuomet, tikėtina, atsirastų bendri gebėjimai geriau orientuotis skaitmeninėje erdvėje. Tai jau sudarytų prielaidas specifiniams gebėjimams įgyti, pavyzdžiui, išmokti internetu užpildyti pajamų mokesčio deklaraciją, taip gaunant ir apčiuopiamą finansinę naudą“, – pasakojo A. Gudinavičius.

Kitas mokslinės studijos etapas būtų darbas su atrinktomis socialinėmis grupėmis, kurioms trūksta bendriausių skaitmeninių gebėjimų. „Naudodami skaitmeninius prietaisus, ketiname kelis mėnesius dirbti su tais žmonėmis, suformuoti jiems konkrečias užduotis, susijusias su tradiciniu ir naujuoju trumpuoju skaitymu, kurias jie atliktų ekranuose. Prieš tokią intervenciją ir po jos bus matuojamas projekto dalyvių požiūrio į skaitmenines technologijas ir jų teikiamą naudą pokytis“, – sako mokslininkas. Kadangi pirmajame tyrimo etape buvo pastebėta, kad daugelis skaitmeninės atskirties grupių atstovų nemato skaitmeninių prietaisų teikiamos asmeninės naudos, mokslininkai šio projekto metu tikisi parodyti, kad skaitmeninis skaitymas gali vesti prie mokėjimo naudotis elektroninėmis paslaugomis ar programomis, suteikti realios, apčiuopiamos naudos – pinigų ir laiko taupymo. Tyrėjai tikisi, kad įtraukimas į skaitmeninį skaitymą plačiąja prasme paveiks atskirties grupėms priklausančius žmones taip, kad jie patys norės iš jos išeiti ir visavertiškai dalyvauti šiuolaikiniame pilietiniame bei visuomeniniame šalies gyvenime. 25

Prof. Gintaras Valiuškevičius, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų institutas

HIDROLOGIJA

Vilniuje kilęs didysis 1931 metų potvynis pateikė istorinių staigmenų Upių potvyniai – periodiškai besikartojantis ir daugelyje regionų įprastas gamtos reiškinys, tačiau kai kurie jų išsiskiria savo mastu ir padarytais nuostoliais. Neeilinius praeities įvykius primena istorinės kronikos ir ant senesnių pastatų sienų išraižytos maksimalių vandens lygių žymos. Ši informacija ir hidrologinių matavimų duomenys leidžia atkurti ankstesnių potvynių charakteristikas, palyginti jas su šiandienos situacija, prognozuoti tolimesnės šių reiškinių kaitos tendencijas.

Potvynis Vilniuje. 1931 m. Autorius nežinomas. Fotoateljė „Jean“. © Lietuvos dailės muziejus 26

Hidrologija

Patvinusi Neris 1931 m. potvynio metu. Vilnius. Autorius E. Zdanovskis. Audiovis.nac.gov.pl nuotr.

_Didieji potvyniai – kas kelis dešimtmečius Esant vidutinio klimato sąlygoms ir drėgmės pertekliui, upės patvinsta įvairiais sezonais. Ryškiausi – pavasarį arba žiemą dėl sniego tirpsmo kylantys potvyniai, bet galimi ir vasaros–rudens poplūdžiai, sukelti ilgalaikio lietaus ar staigių liūčių. Žmonių intensyviau naudojamose teritorijose kartais kyla ir technogeniniai polaidžiai griuvus užtvankoms ar kitiems hidrotechniniams statiniams (nors jie dažnesni mažose upėse, bet dėl išskirtinio intensyvumo ir menkų prognozavimo galimybių yra ypač pavojingi). Pirmosios rašytinių šaltinių užuominos apie pavojus, kylančius dėl smarkiai ištvinusių upių dabartinėje Lietuvos teritorijoje, siekia XIII a. pradžią. Senieji liudijimai nepasižymi konkretumu – dažnai nenurodoma nei tikslesnė įvykio data, nei vietovė, tad iš įrašų apie „didį tvaną Lietuvos ir Rusios upėse“ tegalima spręsti, jog su ypač aukštais vandens lygiais 28

žmonės susidurdavo kas kelis dešimtmečius. Nuo XVIII a. pateikiamos tikslesnės žinios, o XIX a. pradėti nuolatiniai hidrologiniai matavimai leidžia apibendrinti informaciją moksliniais metodais. Ypač svarbūs 1811 m. pabaigoje prie Nemuno atidarytos ir iki šiol veikiančios Smalininkų vandens matavimo stoties duomenys (pagal nenutrūkstamai vykdomų matavimų sekos ilgį ši stotis – viena seniausių Europoje, todėl čia gauta informacija svarbi tiriant ne tik Lietuvos, bet ir gretimų regionų hidrologines sąlygas). Dauguma atvejų upės išsilieja iš krantų esant dideliam vandens debitui. Potvynių metu vaga tekančio vandens kiekis gali keliolika ar keliasdešimt kartų viršyti vidutinį daugiametį. Pavyzdžiui, vidutinis daugiametis Nemuno debitas žemupyje nesiekia 600 m³/s, o maksimalus debitas viršija 7000 m³/s; Nevėžio žiotyse debito vidurkis apie 30 m³/s, o maksimumas daugiau kaip 700 m³/s; Jiesios žemupyje atitinkamai 2,5 m³/s ir 90 m³/s. Per potvynius nemenką riziką ke-

lia net visai smulkios, sausrų sezonu iki dugno išsenkančios upės (tai ypač būdinga Vidurio Lietuvai). Kartais vandens lygis pakyla ir esant santykinai mažam debitui: tokie atvejai dažni ledonešio metu, žemiau potvynio vietos susidarius ledo sangrūdoms. Kai kuriuose upių ruožuose (ties stambesnių upių santakomis, vingiuotose atkarpose) sangrūdos formuojasi kasmet, todėl juose potvynių tikimybė daug didesnė. Ilgą laiką rimčiausią pavojų upių pakrančių gyventojams kėlė pavasario potvyniai. Dėl tirpstančio sniego susidaręs vandens perteklius ypač pavojingas lygumose: čia nežymiai pakilus lygiui užliejami dideli sausumos plotai. Todėl grėsmingi potvyniai – dažnas reiškinys didžiųjų upių žemupiuose. Nuo 1740 m., kai pradėtos kaupti tikslesnės žinios, Nemuno deltoje tokių būta apie 25 (paskutiniai – 1994, 1995 ir 2010 m.), Kaune ties Nemuno ir Neries santaka – apie 13. Pavojingai aukštas vandens lygis ne kartą stebėtas ir kitose vietose (Neris buvo

Hidrologija

Kasdienio vandens lygio kaita

88,5 86,5 84,5 82,5 80,5 78,5 76,5 01-01

02-01

03-01

04-01

05-01

06-01

07-01

08-01

09-01

10-01

11-01

12-01

1958 m. vandens lygio kaitos Nemune ties Druskininkais palyginimas su daugiamečiais rodikliais

plačiai išsiliejusi į Vilniaus gatves 1931 ir 1958 m., Šventoji 1931 m. sukėlė daug nerimo Anykščių, o 1951 m. – Ukmergės gyventojams). _Didžiausias potvynis Lietuvoje – prieš 60 metų Galingas pavasario potvynis, komplikavęs gyvenimo sąlygas daugelyje rajonų, užklupo Lietuvą prieš 60 metų – 1958 m. pavasarį. Nors istorinius ekstremumų rekordus vandens lygis tais metais pasiekė ne visur (Vilniuje vanduo aukščiau buvo pakilęs 1931 m., Kaune – 1946 m.), bendras 1958 m. apsemtos teritorijos plotas šalyje buvo didesnis nei bet kurio kito per hidrologinių matavimų istoriją stebėto potvynio metu. Didžiausių užliejimų būta Nemuno deltoje – lietuviškojoje jos dalyje vanduo, apytikriais skaičiavimais, padengė apie 570 km², Rusijos Kaliningrado srityje, vandeniui pragraužus vieną iš XIX a. vokiečių įrengtų apsauginių pylimų – dar didesnį plotą. Katastrofiškai aukšti vandens ly-

giai 1958 m. pavasarį susidarė ne tik dėl staiga ištirpusio storo sniego sluoksnio, bet ir dėl gilaus įšalo, neleidusio drėgmei infiltruotis į gruntą, bei dažnų ledo sangrūdų. Be to, aukštas lygis Nemuno deltoje laikėsi itin ilgai, nes nepalankūs vėjai neleido vandens pertekliui iš Kuršių marių patekti į Baltijos jūrą. Dideli sausumos plotai tais metais užlieti ne tik Nemuno žemupyje, bet ir ruože nuo Druskininkų iki Kauno (nuogąstauta, kad galingas srautas nenugriautų statomos hidroelektrinės). Stichinio reiškinio kriterijus atitinkančios vandens lygio ir debito reikšmės 1958 m. pavasarį taip pat stebėtos Neryje, Mūšoje, Nevėžyje, Šešupėje, Dubysoje ir jų intakuose. Tokie potvyniai kaip 1958 m. vidutiniškai pasitaiko kartą per 100–200 metų. _Vilnius priminė Veneciją Vilniaus gyventojams daugiausia baimės įvarė 1931 m. pavasarį ištvinusi Neris. Vanduo pradėjo kilti balandžio 15 d. ir po 11 dienų pasiekė aukščiausią lygį

(jį žymi įrėžis Vrublevskių bibliotekos sienoje). Buvo apsemta dalis miesto centro ir žemiau esančių Antakalnio, Žvėryno, Šnipiškių gatvių. Valtys kai kuriuose Vilniaus rajonuose kelioms savaitėms tapo pagrindinėmis transporto priemonėmis. Tačiau 1931 m. potvynis įsimintinas ne vien dėl Venecijai būdingų vaizdų – pasiirstyti ar pabraidyti kai kuriomis gatvėmis vilniečiams yra tekę ir vėliau. Pats įdomumas prasidėjo vasarą, kai vandeniui atslūgus susirūpinta avarine Vilniaus katedros būkle (potvynio metu jos požemiai buvo apsemti, laikančiosios konstrukcijos paplautos, o bažnyčią reikėjo gelbėti nuo galimos griūties) ir nutarta atlikti detalius pastato tyrimus. Juos tęsiant, 1931 m. rugsėjį šventovės rūsiuose aptikta karališkoji kripta su Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikais (atradimą išsyk apipynė ir mitai apie galimai rastą Vytauto Didžiojo kapavietę). Taip katastrofinė situacija netikėtai praplėtė istorikų žinias. 29

Hidrologija

Potvynis Vilniuje, T. Vrublevskio g. 1931 m. Autorius nežinomas. Vilniaus vaizdų archyvo nuotr.

Potvynis Marvelėje. Kaune. 1958 m. Autorius Stasys Lukošius. © Kauno miesto muziejus 30

Pažvelgus į maksimalių vandens debitų kaitos Smalininkų vandens matavimų stotyje diagramą, nesunku pastebėti, kad nuo 1960 m. jų reikšmės nuolat mažėja. Per pastaruosius 70 metų smarkiai pakito ne tik potvynių metu upėmis pratekančio vandens kiekis, bet ir jų datos bei trukmė. Šią kaitą (kuri būdinga ne tik Nemunui) lėmė tiek natūralios priežastys, tiek žmonių veikla. Nemuno ir Neries potvynių režimą paveikė hidrotechniniai statiniai. Kol nebuvo pastatyta Kauno HE (1960 m.), Nemunas ties Kaunu dažnai patvindavo dėl ledų sangrūdų (tarpukariu vandenį Laisvės alėjos gale buvo galima išvysti kas 3–4 metus). Įrengus hidroelektrinę, ilgas upės ruožas žemiau jos nebeužšąla, todėl centrinė miesto dalis po 1958 m. nematė grėsmingų potvynių. Prie to prisidėjo ir dirbtinis maksimalaus debito sumažinimas: artėjant potvynio pikui, Kauno marių lygis nuleidžiamas, o jam prasidėjus kaupiamos vandens atsargos, tad upės debitas žemiau HE išsilygina. Antropogeninį poveikį patiria ir Neris. 1976 m. Baltarusijoje įrengtos Vileikos marios (per tvenkinių, kanalų ir siurblinių sistemą užtikrinančios Minsko aprūpinimą vandeniu) nukreipia dalį Neries vandens į Dniepro baseiną. Ėmus veikti šiai vandens sistemai Neries debitas ties Vilniumi potvynių metu vidutiniškai sumažėjo 10–15 proc., mažesnė tapo ir ekstremaliai aukštų vandens lygių pasikartojimo tikimybė. _Pavojingų potvynių gali dažnėti Tačiau labiausiai pakito ne potvynių metu pratekančio vandens debitas, o potvynių datos. Iki XXI a. stambesnės Lietuvos upės išvengdavo rimtų vasaros poplūdžių, bet 2005 m. rugpjūčio ir 2007 m. liepos pirmosiomis dienomis iškritę rekordiniai kritulių kiekiai privertė kai kurias upes išsilieti iš vagų ir šiuo metų laiku. 2005 m. grėsminga situacija stebėta ne tik vidutinio dydžio Vakarų Lietuvos upėse (Minijoje, Jūroje, Danėje), kuriose vasaros poplūdžiai retsykiais pasitaikydavo ir anksčiau, bet ir Merkio baseine, kurio gyventojai tokių reiškinių nepamena net iš senelių pasakojimų. Smarkiai kinta ir sniego tirpsmo sukeltų potvynių režimas. Tai gerai atspindi stichiškai aukšto vandens lygio pasikartojimas Nemuno deltoje. Pirmojoje XX a. pusėje kelias ar keliolika parų trunkan-

tys periodai, kuriais šis lygis viršytas, deltoje paprastai buvo fiksuojami kartą per metus, o dabar jie dažnai kartojasi po 3–4 kartus per metus. Didėja ir bendras dienų, kai vandens lygis būna pavojingai aukštas, skaičius Rusnėje (per pastaruosius 30 metų jis labai dažnai viršija 20 parų per metus). Nemuno žemupyje, kuris atspindi visame baseine vykstančius procesus, per pastaruosius 30 metų labai išaugo žiemą vykstančių potvynių santykinė dalis. Be to, 1926– 1970 m. dauguma pavojingų potvynių ilgiau nei 10 parų trukdavo tik esant itin dideliems upės debitams, o 1971–2016 m. pavojingai aukšto vandens lygio išsilaikymo deltoje trukmė nuo debito dydžio beveik nepriklauso. Tai liudija, kad kintant klimatui potvynio banga deltoje vis dažniau susiduria su papildomomis kliūtimis (ledo sangrūdomis, priešpriešinio vėjo poveikiu), dėl kurių ateityje gali dažnėti pavojingų potvynių ir didėti bendras dienų, kai vandens lygis pavojingai aukštas, skaičius.

Hidrologija

_Žmonių veikla pristabdė potvynius

Ateityje gali dažnėti pavojingų potvynių ir didėti bendras dienų, kai vandens lygis pavojingai aukštas, skaičius.

_Potvyniai bus sunkiai prognozuojami Turima informacija rodo, kad dauguma potvynių parametrų pokyčių susiję su klimato kaita. Aiškių sezonų ribų išnykimas, netolygus kritulių pasiskirstymas laike ir erdvėje, prastėjančios galimybės susiformuoti stabiliai sniego ir ledo dangai pakoregavo svarbiausias potvynių priežastis. Dabar jie vis dažniau kyla ne dėl sniego tirpsmo, o dėl gausaus lietaus arba ledo sangrūdų. Modeliuojant ateities situaciją pagal daugumą numatomų klimato kaitos scenarijų, galima spėti, kad XXI a. antrojoje pusėje nemenka dalis Vakarų ir Vidurio Lietuvos upių patvins ne tik pavasarį. Remiantis skaičiavimų duomenimis, daugelyje jų aukštu vandens lygiu pasižymintis laikotarpis truks nuo vėlyvo rudens iki pavasario pabaigos. Nors maksimalios debitų ir vandens lygių reikšmės ateityje turėtų būti kiek mažesnės, ilgai trunkantys potvyniai greičiausiai kels kur kas daugiau problemų nei šiuo metu, o dalis jų bus sunkiai prognozuojami dėl netolygaus kritulių pasiskirstymo. Todėl jau šiandien būtina rengti prisitaikymo prie numatomų pokyčių strategijas – atnaujinti ir pertvarkyti melioracijos bei lietaus nuotėkų sistemas, koreguoti statybų techninius reglamentus, optimizuoti potvynių prognozės ir perspėjimo bei gelbėjimo tarnybų veiklą. 31

Kas yra GMO? GMO – tai genetiškai modifikuoti organizmai, gaunami įterpus į organizmą svetimą DNR, kitaip vadinamą transgenu. Paprasčiau tariant, į vieną rūšį yra įterpiamas kitos rūšies genas. Modifikuojant organizmą dažniausiai naudojami transgenai, paimti iš bakterijų – jie įterpiami į augalų, gyvūnų ar kitų bakterijų ląsteles.

Norint į organizmą įterpti svetimą geną, reikalingi vektoriai – panašiai kaip galinga raketa, išnešanti kosminį laivą iš žemės į kosmosą. Vektoriais gali būti virusų DNR, bakterijų plazmidės – apvalios formos DNR struktūros. Bakterijos plazmidė modifikuojama panaudojant molekulinius genų inžinerijos metodus. Į ją įterpiamas transgenas – svetimo organizmo DNR, turintis tam tikrą mums reikalingą savybę, pavyzdžiui atsparumą karščiui, šalčiui, drėgmei, parazitams, pesticidams ir t. t.

Gauta rekombinantinė plazmidė pernešama į bakteriją ir joje padauginama.

Augalo ląstelę veikia bakterijos, turinčios rekombinantines plazmides ir transgenas įsijungia į ląstelės chromosomą.

tinkamoms sąlygoms, augalo 5. Esant ląstelės dalinasi lėkštelėje ir susida-

ro kaliusas – augalo ląstelių masė, turinti visą genetiškai modifikuotam augalui išauginti būtiną informaciją.

Sukūrus genetiškai modifikuotą augalą, būtina atlikti daugybę tyrimų, įvairių testų ir patikrinimų, kol gaunamas patvirtinimas, kad jis yra saugus ir galimas naudoti. Šie procesai gali užtrukti ne vienerius metus. Lietuvoje auginti genetiškai modifikuotus organizmus yra draudžiama, tačiau į šalį leidžiama įvežti genetiškai modifikuotus pašarus ir skintas gėles.

Kam kuriami GMO? FARMACIJAI GMO technologija naudojama gaminant vaistus, pavyzdžiui, insuliną. Anksčiau insulinas būdavo išgaunamas iš kiaulių kasų, todėl reikėdavo skersti labai daug paršelių ir jų organus naudoti insulino gavybai. Vėliau kiaulių DNR surastas konkretus genas, atsakingas už insulino gamybą, o perkėlus jį į bakteriją, ši pradėjo sintetinti insuliną – tokiu būdu dabar galima greitai pagaminti didelius kiekius šio vaisto.

S LINA

INSU

ŽEMĖS ŪKIUI DAŽNIAUSIAI MODIFIKUOJAMI AUGALAI

kukurūzai

sojos

rapsai

medvilnė

Įdomu

Žmonių populiacijai sparčiai augant reikalingi vis didesni maisto ištekliai. GMO padidina vaisingumą, gali išgelbėti derlių nuo sausros ar liūčių. Pavyzdžiui, modifikuojant kukurūzus naudojama bakterija Bacillus thuringiensis. Į kukurūzus įterpiamas genas iš šios bakterijos, kuris sintetina tam tikrą baltymą, nuodingą kukurūzus graužiantiems parazitams. Vabzdys ar kirminas, paragavęs tokio kukurūzo, iškart miršta – taip išgelbėjami ištisi derliai, anksčiau itin nukentėdavę nuo įvairių parazitų.

A Naudodamas GMO švedų mokslininkas sukūrė auksinius ryžius, skirtus Azijos regionui, kuriame žmonės vartoja didelius kiekius valytų ryžių ir labai dažnai suserga avitaminoze – vitamino A trūkumas neretai sukelia aklumą. Į auksinius ryžius įdiegtas genas yra betakarotino pirmtakas, arba provitaminas A – valgydami tokius ryžius žmonės pasisavina reikalingą vitamino A kiekį.

Genetiškai modifikuoti medvilnę pradėta po to, kai dėl didelių purškiamų pesticidų kiekių labai daug medvilnės pramonės darbininkų susirgo toksikoze. Genetiškai modifikuotos medvilnės nebereikia purkšti, nes jos nebeėda parazitai, ir taip užtikrinama darbuotojų sveikata.

Vienas iš nedaugelio genetiškai modifikuotų gyvūnų – jūrų arkliukas. Siekiant sukurti neįprastą naminį gyvūnėlį į jūrų arkliuko kiaušinėlius įdiegtas iš medūzų paimtas šviesą skleidžiantis genas, apgaubtas aukso dulkėmis. Iš šių kiaušinėlių gimę jūrų arkliukai buvo auksinės spalvos ir žibėjo. Iš viso sukurti 108 tokie jūrų arkliukai.

Liudmila Januškevičienė, Vilniaus universiteto žurnalistė

INOVACIJOS

Jaunieji mokslininkai kurs aukštąsias technologijas verslui Žmonių kasdien naudojami įrenginiai, pavyzdžiui, telefonai, kompiuteriai, televizoriai, anksčiau ar vėliau taps šiukšlėmis. Kurdami šiuos elektroninius prietaisus gamintojai negalvoja, kur pasibaigus tarnavimo laikui jie nukeliaus – į šiukšlių dėžę ar į perdirbimo mašiną. Iki šiol tokias šiukšles buvo pigiau tiesiog išmesti nei perdirbti.

Inovacijos _Technologija metalui perdirbti

lininkų tikslas – juos įgalinti sėkmingai tarnauti verslui“, – sakė prof. H. Cesiulis.

Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto jaunųjų tyrėjų komanda, suburta ir vadovaujama profesoriaus Henriko Cesiulio, kartu su akademiniais partneriais – Moldovos taikomosios fizikos institutu, Klarksono universitetu (JAV), Baltarusijos universiteto Fizikinių cheminių problemų institutu – pradeda kurti naujus išmaniuosius elektrodus (metalų sulfidų, selenidų, geležies grupės metalų lydinių pagrindu, „tūrinius“ elektrodus) ir jais pagrįstą naująją technologiją ketina integruoti į elektronikos gamybos ir elektronikos atliekų perdirbimo verslo įmonių UAB „Elektronikos perdirbimo technologijos“ (Lietuva) ir AB „Topaz“ (Moldova) veiklą.

Kaip teigia projekto grupės vadovas, naujai technologijai sukurti trūksta elektrodų, medžiagų gamybai ir taikymams skirtų tyrimų.

„Elektroniniams prietaisams perdirbti siekiama sukurti inovatyvias, ekologiškas, aplinkai draugiškas technologijas. Tikslas – sugalvoti, kaip racionaliau šiuos metalus išrūšiuoti – sudėlioti į lentynėles ir atiduoti antrą kartą perdirbti, nepadarius žalos gamtai. Kaip renkame popierių, plastiką, taip reikėtų pradėti elgtis ir su metalais“, – naująją idėją pristatė mokslininkų komandos vadovas. _Mokslininkų idėjos virs konkrečiais produktais Šiuo metu mokslininkai naujai elektrocheminei technologijai sukurti turi patikrintų idėjų, gimusių laboratorijose, tačiau praktiškai jos dar nėra išbandytos. „Viena yra laboratorijoje su elektrodais sukurti daug įdomių dalykų, bet moks36

Vilniaus universiteto koordinuojamas Europos Sąjungos (ES) programos „Horizontas 2020“ projektas „Įvairūs išmanieji metaliniai ir puslaidininkiniai elektrodai apdorojimui ir įrenginiams“ („Smartelectrodes“) padės konkrečias mokslo idėjas iš laboratorijos perkelti į rinką. Šis projektas labiau susijęs su medžiagų dizainu. Į jį įsitraukusi universiteto chemikų grupė yra įvaldžiusi įvairių mikro- ir nanostruktūrų elektrocheminę sintezę (žr. pav.). Šiuo metu ji tiria metalo (kobalto) putų sintezę.

išbandomi Lietuvos įmonėje partnerėje. Plokšti makroelektrodai bus konstruojami siekiant greitai nusodinti storą dangą elektroplazminiu būdu, kai elektrolito tirpale tarp anodo ir katodo vyksta elektros išlydis ir medžiaga iš anodo greitai nusėda ant katodo reikiamose vietose. Šis būdas bendradarbiaujant su Taikomosios fizikos institutu bus bandomas ir pritaikomas Moldovos įmonėje „Topaz“. _Buriamas jaunųjų mokslininkų tinklas Programos „Horizon 2020“ tyrimų ir inovacijų personalo mainų (Research and Innovation Staff Exchange – RISE) projektas „Smartelectrodes“ startuoja 2018 m. sausį.

„Minėtos struktūros taps pagrindu kurti elektrodus vandenilio skyrimosi katalizei, oksidiniai sluoksniai – fotokatalitiniam skaidymui, jutiklių konstravimui. Elektrocheminiai medžiagų ir struktūrų sintezės būdai yra gana universalūs ir taikant tą pačią metodologiją galima kurti netgi skirtingas tokių pačių medžiagų struktūras nuo makro- iki nanomatmenų“, – pasakojo projekto grupės vadovas.

Pagal šį projektą mokslininkai ir jaunieji tyrėjai vyks į mokslines stažuotes, trunkančias nuo mėnesio iki pusės metų, ir mokslinių mainų metu vykdys tyrimus projekto partnerių mokslo padaliniuose. Mokomosiose išvykose pradedantieji tyrėjai turės galimybę atlikti medžiagų ir jų struktūrų tyrimus, gilintis į jų fizikines ir chemines savybes, kurti naujuosius elektrodus. Mokslinių tyrimų rezultatai bus pristatomi konferencijose, aprašomi moksliniuose straipsniuose.

Anot H. Cesiulio, kita projekto kryptis bus makroelektrodų (dar vadinamų „tūriniais elektrodais“), kurie užimtų visą elektrolito tirpalo tūrį, konstravimas. Jie padės, nenaudojant papildomų cheminių medžiagų, iš tirpalų greitai ir beveik visiškai pašalinti sunkiuosius metalus, pvz., šviną, alavą, varį. Šie elektrodai bus

Projekto metu siekiama sukurti subalansuotą ir labai novatorišką mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (MTTP) mokymo tinklą, kurio tikslas būtų plėtoti ilgalaikį bendradarbiavimą tarp keturių akademinių institucijų – projekto dalyvių ir dviejų smulkaus verslo įmonių – projekto partnerių Lietuvoje ir Moldovoje.

Trijų sluoksnių (Cu, Co- W, Sn) „mikrotortas“. Kiekvieno skersmuo 10 mikrometrų (dešinėje). Projekto dalyvių nuotr.

_Tyrėjai tikrins mokslines idėjas Tikimasi, kad sukurtas tinklas taps išskirtine tyrimų ir mokymų platforma, kurioje bus ugdoma jaunoji tyrėjų karta, kompetentinga kurti, sintetinti, charakterizuoti ir įvertinti medžiagas, reikalingas pramonei. Mokslinių tyrimų veikla nuolatos vykstančių jaunųjų mokslininkų stažuočių metu apims daugiasluoksnių elektrodų projektavimą (nuo laboratorijos iki pramoninio masto, nuo makro- iki nanotechnologijų), gautų elektrodų įvertinimą, naujai sukurtų elektrodų technologinį pagrįstumą ir pritaikymą“, – pasakojo chemijos profesorius. Panaudodami šių tyrimų rezultatus mokslininkai sukurs naująją elektrocheminę technologiją ir patikrins, ar laboratorijose veikiantys medžiagų gavimo principai, perkelti į konkrečių verslo įmonių veiklą, bus tokie pat rezultatyvūs. Gauti šiuos subgaminius yra aktualu įmonėms, kuriančioms aukštosiomis technologijomis pagrįstas perdirbimo sistemas, kurių Lietuvoje yra vos kelios. _Rezultatas gali būti ir patentas Akademiniai inovatyvios technologijos kūrimo partneriai yra universitetai, su kuriais Vilniaus universitetas įvairiomis formomis bendradarbiauja jau gerą dešimtmetį. Tačiau mokslinei idėjai perkelti į pramonę buvo ieškoma naujų partnerių – smulkių verslo įmonių, kurios užsiimtų aukštųjų technologijų kūrimu.

Inovacijos

„Viena yra laboratorijoje su elektrodais sukurti daug įdomių dalykų, bet mokslininkų tikslas – juos įgalinti sėkmingai tarnauti verslui.“

Įmonių, kurių misija būtų kurti naująsias elektrochemines technologijas, yra nedaug. Išsiaiškinus jų verslo poreikius, nesunkiai buvo atrinktos dvi įmonės – viena Lietuvoje, kita Moldovoje. „Mažoms įmonėms tokie tarptautiniai projektai yra reali galimybė sukurti ir gauti naujas aukštąsias technologijas, kurios verslo įmonėms partnerėms padeda efektyviau ir inovatyviau dirbti elektronikos įrenginių gamybos arba jų perdirbimo srityje“, – sakė H. Cesiulis. Įmonės, kurios diegia mokslo inovacijas į savo veiklą, tampa konkurencingesnės ne tik savo šalyje, joms atsiveria ir platesnės Europos rinkos galimybės.

„Mažoms įmonėms tokie tarptautiniai projektai yra reali galimybė sukurti ir gauti naujas aukštąsias technologijas.“

Universitetų ir verslo įmonių bendradarbiavimas, mokymo tinklo kūrimas leidžia plėtoti pradedančiųjų tyrėjų kompetencijas, įgauti mokslo inovacijų kūrimo patirties, didinti mokslo tarptautiškumą. Jauniesiems mokslininkams sudaromos unikalios galimybės atlikti mokslinius tyrimus užsienio laboratorijose, tapti aktyviais pasaulinės akademinės bendruomenės nariais, padidinti savo karjeros perspektyvas inovatyvaus mokslo ar verslo srityje. „Šiuo metu galima tik spėlioti, kuo baigsis ketverius metus truksiantis projektas. Tai gali būti ir licencija, ir patentas arba inovatyvi technologija“, – svarsto mokslininkas. Tačiau aišku viena – 2022 m. pasibaigus projektui jaunųjų tyrėjų mokymo tinklas nenutrūks ir ši veikla bus plėtojama kituose būsimuose projektuose.

Mikrokristalinis Co-W lydinys 37

Prof. Dovilė Jakniūnaitė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Tarptautinių santykių katedra

TARPTAUTINĖ POLITIKA

Sienų radimosi procesas kuriant valstybę de facto Abchazijoje ir Pietų Osetijoje Tarptautinėje politikoje egzistuoja tokie, atrodytų, nereikšmingi dariniai kaip nepripažintos valstybės, arba valstybės de facto. Tai teritorijos, atsiskyrusios nuo egzistuojančios valstybės, kontroliuojančios savo teritoriją ir gyventojus, turinčios karinių ir ekonominių išteklių tai daryti. Ko jos neturi – tai tarptautinio jų nepriklausomybės ir suvereniteto pripažinimo. Nors šie dariniai ir yra tarptautinių santykių paraštėse, analitinis žvilgsnis į juos mums gali leisti daug įdomaus pasakyti apie šiuolaikinį valstybingumą, teritorialumą ir sienų vaidmenį kuriant valstybes. Abchazija ir Pietų Osetija yra dvi tokios valstybės de facto, per kurių situacijos analizę galima konkrečiai parodyti, ką reiškia kurti valstybę XXI amžiuje.

Tarptautinė politika

Abchazija

Gruzija

_Materialios sienos formuoja valstybingumą? Abchazijos ir Pietų Osetijos pastangos atsiskirti nuo Gruzijos prasidėjo XX a. pabaigoje, kai ėmė žlugti Sovietų Sąjunga. Abu dariniai 9-ojo dešimtmečio pradžioje išgyveno karinius konfliktus, paliaubas ir nesėkmingus tarptautinius bandymus spręsti šiuos konfliktus, abu turėjo (varijuojantį) Rusijos palaikymą, o 2008 m. Pietų Osetijoje įvyko dar vienas karas, paprastai vadinamas Gruzijos ir Rusijos karu. 2008 m., po karo, abi atsiskyrusias teritorijas pripažino Rusija, abi jos turi vyriausybines institucijas, kurios atlieka funkcijas, paprastai priderančias valstybėms. Kitaip tariant, Abchazija ir Pietų Osetija šiuo metu yra valstybės de facto, nors pagal tarptautinę teisę absoliučios daugumos tarptautinės bendruomenės yra laikomos Gruzijos dalimi. Po 1991–1992 m. konflikto Pietų Osetijoje ir 1992–1993 m. konflikto Abchazijoje Gruzija nebekontroliuoja šių regionų. Nors karo veiksmai, išskyrus 2008 m. rugpjūčio mėn. penkių dienų karą, nebuvo atnaujinti, taikos susitarimo taip pat nėra. Nesigilindama į konflikto ir bandymų jį spręsti istoriją, su kuria galima išsamiai susipažinti neseniai išleistoje mano knygoje „Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose“, šiame straipsnyje aptarsiu tik vieną aspektą – kaip per materialų sienos statymą formuojasi Abchazijos ir Pietų Osetijos valstybingumas. _Nuo linijos žemėlapyje iki sienos Abchazija ir Pietų Osetija atsietai nuo Gruzijos gyvena jau nuo 1990-ųjų, tad ir teritorijas skiriančios linijos egzistavo jau seniai, bet jos daugiausia buvo brėžiamos žemėlapiuose, žmonių atmintyje 40

P. Osetija

arba pasijusdavo pakliuvus rusų ar osetinų / abchazų patruliams į rankas. Linija skyrė konflikto puses, tad ji egzistavo darant prielaidą, kad tai laikina skirtis, nes po konflikto klausimas turėsiąs būti vienaip ar kitaip išspręstas, greičiausiai – taikos susitarimu. Per ilgą paliaubų laikotarpį tokia linija tapo skirtimi net neturėdama (beveik) jokio teisinio, dažnai – ir jokio materialaus žymeklio. Abchazijoje ir Pietų Osetijoje ši linija nuo pat pradžių atliko žinomiausią sienų funkciją – skyrimą, kartu kurdama su tuo susijusias praktikas. Paliaubų linija pamažu ėmė reguliuoti gyvenimą, formuoti skirtingo tipo erdves; ji dar nebuvo nei lemiama skirtis, nei valstybinė siena, tačiau santykiai (pavyzdžiui, ekonominiai ar socialiniai) jau formavosi atsižvelgiant į ją; saugumo ir kitų veikėjų praktikos irgi ėmė rastis per ją. Tad iki 2008 m. Abchazijoje ir Pietų Osetijoje galima kalbėti ne tiek apie sienas, kiek apie pasienį (borderlands): zonas, kurios sykiu yra ir speciali erdvė, kurioje jau vyksta dviejų konflikto atskirtų pusių susidūrimas, perėjimo erdvė ir hibridinė erdvė, apibrėžiama visų pirma per ekonomines sąveikas. Michelis Foucault erdves ir vietas, kuriose neviešpatauja jokia grupė, buvo pavadinęs heterotopijomis – persidengiančiomis erdvėmis. Jos lyg ir atspindi kitas erdves, bet kartu jas apverčia, sugriauna ir iškreipia. Būtent tokios susimaišiusios heterotopijos čia ir formavosi. Nuo 2008 m. jau galima kalbėti apie besirandančią sieną ir beveik „valstybinį“ sienų režimą. Dabar linija pasidaro materiali – apčiuopiama, matoma, juntama. Ji tampa tuo, kas įprastai vadinama valstybine siena, tampa vaizdu, žyminčiu ribą ir kliūtį, pranešančiu kitokią valdžią – Pietų Osetijos, Abchazijos, o kai kam ir Rusijos.

_Sienos kontrolė be sienos Formaliai valstybių de facto sienų radimosi pradžia galime laikyti 2009 m. balandį, kai Rusijos pasienio tarnyba pasirašė susitarimus su abiejų atsiskirti norinčių regionų atstovais. Jais pažymima, kad Rusijos pasieniečiai padėsią apsaugoti jų „valstybines sienas“, iki regionai patys galėsią vykdyti tikrą sienų kontrolę. Pagal susitarimus valstybinės sienos apsauga perduodama Rusijos Federacijai. Netrukus kiekvienoje teritorijoje atsirado po 19 Rusijos Federacijos pasienio tarnybos bazių, sugriežtėjo sienos kirtimo taisyklės, tapo daug sunkiau judėti tarp teritorijų, tačiau pačiõs bent kiek materialios sienos vis dar nebuvo, nors besiformuojančios kontrolės ir priežiūros institucijos vis aiškiau kūrė sąlygas jai egzistuoti. 2013-ieji – šiuo metu paskutinis sienos radimosi istorijos etapas. Nuo tada ES biurokratinėje kalboje, o vėliau ir žiniasklaidoje populiarėja sąvoka borderizacija. Ja įvardijamas procesas, kai imama statyti valstybinė de facto siena, kuria siekiama atsiriboti nuo Gruzijos kontroliuojamos teritorijos. Pietų Osetijoje sienos statymo procesas prasidėjo maždaug 2013 m. rugpjūtį, pagrindiniai darbai atlikti 2013-aisiais. Abchazijoje – 2014 m. pabaigoje ir intensyviai vyko per visus 2015-uosius. _Borderizacijos rezultatas – 77 kilometrų siena Procesas buvo paprastas: Pietų Osetijoje pradėta tiesti spygliuotos vielos tvora, o Abchazijoje, galbūt dėl reljefo, o gal dėl mažesnio finansavimo, atsirado iškastų griovių, perkastų kelių, supiltų užtvarų. Regimas šio proceso rezultatas: apie 55 km sienos su fizinėmis kliūtimis Pietų Osetijoje ir apie 22 km analogiškos sienos Abchazijoje.

Fizinis, apčiuopiamas „tradicinės valstybinės“ sienos, skiriančios Abchaziją ir Pietų Osetiją nuo Gruzijos, vaizdinys egzistuoja tik paskutinius kelerius metus, tačiau skirtys ir įvairios kitokios sienų formos – ilgiau. Paskutinis „valstybinės sienos įforminimo“ etapas kartu ir simboliškas: fiziškai užtvirtina atsiskyrimo procesą, vykusį nuo pat konfliktų pradžios. Bet kurio teritorinio konflikto atveju visada atsiranda skirčių, tačiau svarbiausias klausimas: kas nutinka teritorijai, kai konfliktas nebevyksta? Abchazijoje ir Pietų Osetijoje jis sustabdytas ilgam, tik „įšaldymo“ metafora, tokia pamėgta populiariuose komentaruose, nebuvo tam tinkama: atskyrimas ir atsiskyrimas nėra momentinis dalykas – tai procesas, kurį reikėjo palaikyti net negriaunant jungčių. _Materialus ir naratyvinis teritorialumas Fizinės sienos pastatymas vis dėlto nebuvo tiesiog pokonfliktinės atskirties tąsa. Tai buvo takios, netolydžios, vietomis hibridiškos heterotopijos trynimas ir siekis suteikti jai apibrėžtą formą. Turbūt niekas negalėtų to padaryti ir apie tai pranešti aplinkiniams akivaizdžiau nei spygliuota viela. Sienos nėra tik fizinės linijos ar statiniai, su kuriais susiduri prie jų priėjęs ar privažiavęs. Kad ir koks galingas būtų sienos materialumas, jis neatsiejamas nuo reikšmių, vaizdinių ir pasakojimų apie ją ar su ja susijusių. Šiuolaikinis teritorialumas kartu yra tekstinis ir vizualus. Ir apie tai taip pat yra prasminga ir reikalinga kalbėti, tačiau šiame tekste norėjau pabrėžti būtent fiziškumo ir materialumo reikšmę, kurią dalis kritinių socialinių mokslų, koncentruodamiesi į reikšmių kūrimo procesus, kurį laiką bandė laikyti nuošalėje.

Valstybės savarankiškumas priklauso nuo pačios valstybės gebėjimo turėti ir kontroliuoti sienas, kurios yra ne tik fizinis ar materialus darinys, bet ir socialinės, politinės, diskursinės praktikos. Teritorija ir tai, kas vyksta su ja ir per ją, apima politinius, geografinius, teisinius, techninius, praktinius klausimus. Tiesa, būtina suvokti, kad darinio daiktiškumas ir fiziškumas nėra duotas ar suprantamas savaime – tai tam tikros vietos procesas ir joje formuojamo, besirandančio ir kuriamo skirtingumo rezultatas. Taigi analizuojant tokio tipo sienų kūrimą domina ne sienos žemėlapyje ar tiesiog linijos žemėje, ar netgi konkrečios vietos, o sienos kaip fizinės praktikos: kaip jos randasi, įsitvirtina ir keičia bei formuoja tai, kam yra kuriamos (šiuo atveju valstybę de facto). _Žemėlapis eina pirma teritorijos Sienos gali daryti daug ką, bet, norint jas paversti valstybinėmis, jos visų pirma turi skirti, atsieti ir pranešti apie valdžios pasikeitimą, o kartu ir apie tai, kad įžengiama į kitą teritoriją, kur galioja kitos taisyklės ir praktikos. Bendradarbiavimas, jungtys, pralaidumas gali atsirasti tik šiam procesui pasibaigus. Paradoksus mėgęs Jeanas Baudrillard’as rašė, kad „žemėlapis eina pirma teritorijos“. Abchazijoje ir Pietų Osetijoje taip ir yra: jų sienos pirma egzistavo kaip linijos, net ne skyrusios, o žymėjusios skirtingas, bet kartu tas pačias erdves. Kaip atskiri teritoriniai dariniai jos žemėlapyje egzistavo seniai, gerokai anksčiau, nei jų atstovai pradėjo siekti nepriklausomybės. Abiem valstybėms de facto beveik nebereikėjo įrodinėti, kur yra jų teritorijos ribos – žemėlapyje darbas jau buvo atliktas, Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos jau buvo jame pažymėtos, nes tai, ką jos dabar vadina vals-

Tarptautinė politika

Nuo 2008 m. jau galima kalbėti apie besirandančią sieną ir beveik „valstybinį“ sienų režimą.

tybinėmis sienomis, iki tol buvo sienos, kurios iš esmės egzistavo tik popieriuje. Taigi ypač svarbus yra valstybės radimosi materialumas, kuris visų pirma veikia per sienų statymą ir kasdienio, tikro teritorialumo patyrimo kūrimą. Šis materialumas, žinoma, vėliau ar net kartu jį kuriant ir jam veikiant yra medijuojamas: kuriamos istorijos, vaizdai, jie dar labiau įtvirtina pirminės materijos veikimą. _Valstybės simuliavimas Sienos ties Abchazija ir Pietų Osetija tampa materialios, matomos, jos tampa sienos kirtimo punktais, stebėjimo, pasų ir kitų dokumentų sistema, nepriimtinos veiklos stabdymo, suvaržymo erdve. Sienos apauga vaizdiniais, asociacijomis, istorijomis, galų gale jos, apribodamos ir suskaidydamos erdvę, kuria teritoriją, padaro ją matomą, identifikuojamą. Taigi sėkmingai simuliuoti valstybę galima ir nebūnant valstybe. Galima pritarti Cynthiai Weber, teigiančiai, kad valstybės kūrimas niekada nesibaigia. Valstybė yra idėja, kurią turi palaikyti jos gyvavimo praktika. T. y. nėra tokio taško laike, kada būtų galima sustoti ir pasakyti, kad valstybė sukurta. Tad valstybės de facto parodo, kaip nepripažintas teritorinis darinys gali naudotis ir naudojasi tomis pačiomis įprastomis tarptautinės politikos praktikomis, per kurias ir pripažinta valstybė įtvirtina savo teritorialumą, taigi ir valstybingumą – šiuo atveju apčiuopiamų skiriančių sienų statymu. Tekste pateikta medžiaga ir idėjos plačiau plėtojamos autorės knygoje „Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose“ (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017). 41

Doc. dr. Daiva Skučienė, prof. Romas Lazutka, Aušra Čižauskaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo institutas

SOCIALINĖ POLITIKA

Investavimas į jaunus žmones valstybei atsiperka labiausiai 2013 m. Europos Komisija (EK), atsižvelgdama į ekonominės krizės padarinius ir socialinės apsaugos sistemų tolydumo problemas dėl visuomenės senėjimo, parengė Socialinio investavimo paketą (SIP). Šis dokumentų rinkinys – tai rekomendacijos šalims narėms, kaip reikėtų modernizuoti gerovės sistemas reaguojant į Europai kylančius iššūkius.

4.1

2.6 3.4 2.53

7.1 8.1

0.5 0.3 0.18 0.44 0.6 0.3 0.6 0.6

ES (28) Lietuva

12.7

5.2

i Va

ių

a ūr

ži

ės

os ok

žm

ija

n ve gy

Pa ės tv

Se iš

s ko

rin

ės

lin

a ug

s go

as m ni vi la si iš

to os at

sa ap

Ak os t ka

os ūr ži

is in

ė) lin yk ok im (ik

ur id sv

a ūr ži

ei Sv

kų

in gr Pa

i Va

_Socialinis investavimas į aktyvias ir pasyvias priemones Lietuvoje ir ES 2014 m., proc. nuo BVP

Socialinė politika _Politika nukreipta į žmogų Socialinis investavimas yra apibrėžiamas kaip investavimas į žmones. Tai reiškia, kad politika turi būti nukreipta į žmonių įgūdžių ir gebėjimų stiprinimą, į pagalbą jiems darbiniame ir socialiniame gyvenime. Socialinio investavimo koncepcija kreipia dėmesį į prevenciją, o ne į padarinius. Pirmiausia skatinama investuoti į vaikus ir jaunus žmones didinant jų galimybes gyvenime, nes toks investavimas žada didžiausią grąžą. Pabrėžiamas didesnių galimybių suteikimas moterims siekiant dalyvauti darbo rinkoje, atkreipiamas dėmesys į integruotą, prieinamesnę paramą netekusiems darbo, jų įgūdžių tobulinimą. SIP numato daugiau aktyvaus gyvenimo galimybių pagyvenusiems žmonėms ir savarankiško gyvenimo neįgaliesiems, o socialinio investavimo kryptys rodo ir galimos jo naudos pobūdį. Darbdaviai galės samdyti gausesnę, sveikesnę ir la44

biau kvalifikuotą darbo jėgą, tuo tarpu visa visuomenė pasieks didesnį darbo našumą, užimtumą, geresnę sveikatą ir socialinę įtrauktį. Kitaip tariant – siekiama užtikrinti perspektyvesnį ir geresnį gyvenimą visiems. Skirtingai nuo tradicinio gerovės valstybės požiūrio, pagal kurį valstybė kompensuoja rinkos sukeltus socialinius nuostolius, socialinių investicijų valstybė piliečiams suteikia gebėjimus konkuruoti globalioje ir žinioms imlioje rinkos ekonomikoje. Tuo požiūriu socialinių investicijų idėja gali būti patrauklesnė Lietuvos visuomenei, kurioje pasitikėjimas rinka dėl istorinių priežasčių yra labai stiprus ir net perteklinis sėkmingai socialinei politikai. _Bedarbių įgalinimas Naujasis paketas numato, kad politika, aktyvuojanti ir įgalinanti žmones dalyvauti darbiniame ir visuomeniniame

gyvenime, turi būti derinama su išmokomis, užtikrinančiomis adekvatų gyvenimo lygį. Brianas Nolanas teigia, kad nors pagal ekonomikos teoriją investavimas neapima tų gėrybių, kurios suvartojamos, tačiau socialinės išmokos, kurios yra skirtos maistui ir drabužiams, taip pat yra svarbios dirbančiojo našumui, nes užtikrina darbo jėgos sveikatą. Pavyzdžiui, nedarbo draudimas garantuoja išmoką asmeniui, kuris netenko darbo, ir taip užtikrina reikiamą vartojimą darbo paieškų metu. B. Nolanas teigia, kad, siekiant užtikrinti darbo jėgos našumą ateityje, gerovės valstybė turi palaikyti dabartinį vartojimą. Jis siūlo atsisakyti sampratos, kad socialinės išlaidos yra „ekonominio pyrago“ perskirstymo rezultatas ir ekonominį augimą stabdantis veiksnys arba kad tai yra tam tikros išlaidos visuomenei. Sulig socialiniu investavimu, kaip politikos pokyčiu, kartu turi kisti ir samprata, įtvirtinanti, kad socialinės išlaidos yra

gali skirti laiko jų ugdymui, jie gali derinti vaiko priežiūrą ir darbą. Senatvės pensijos ir kitos socialinės išmokos (vaiko priežiūros atostogų išmokos, netekto darbingumo pensijos, nedarbo išmokos, socialinės atskirties išmokos) priskiriamos pasyvioms priemonėms.

Palengvinant išėjimą iš darbo rinkos vyresnio amžiaus žmonėms, įmonės gali orientuotis į jaunesnius, modernesnį išsilavinimą turinčius darbuotojus, vadinasi, kartu investuoti į naują įrangą ir technologijas. Visa tai atitinkamai didina gamybos produktyvumą. Taigi nederėtų susitelkti tik į vieną socialinio investavimo grąžą, t. y. darbo jėgos dalyvavimo didinimą, nes tai tėra vienas iš būdų siekiant didesnio našumo. Vadinamoji „pasyvi“ finansinė parama žmonėms, kurie negali užsidirbti, gali padidinti našumą: kapitalo investavimas šiuo atveju bus vidinis, o ne išorinis veiksnys.

Lietuvoje socialinis investavimas tik į ikimokyklinę vaikų priežiūrą susilygino su ES vidurkiu 2014 m., lėšos, skiriamos vaiko priežiūros atostogoms, šiek tiek viršijo ES vidurkį. Tuo tarpu pagal kitas socialinio investavimo sritis Lietuva smarkiai atsilieka nuo ES vidurkio. Beveik perpus mažiau investuojama į sveikatos apsaugą, aktyvias darbo rinkos priemones, senatvės pensijas ir kitas socialines išmokas (žr. pav.).

Dėl to B. Nolanas socialinių išlaidų skirstymą į investicines ir neinvesticines laiko antraeiliu dalyku. Anot sociologo, svarbiau yra apsispręsti dėl socialinių išlaidų svarbos ir prioritetų. Svarbu socialinio investavimo perspektyvos diskusiją pakreipti iš „standartinės ekonomikos“ retorikos (sąnaudos / nauda) į socialinę įtrauktį, socialinių teisių realizavimą ir geresnį gyvenimą visai visuomenei. Tuo požiūriu svarbu paminėti, kad kiti autoriai socialinio investavimo idėją laiko ideologine sinteze, t. y. trečiuoju keliu tarp socialdemokratijos ir neoliberalizmo. Pirmasis akcentuoja socialinę nelygybę, antrasis – įtraukimą, o tai reiškia įtraukimą į darbo rinką ir galimybes užsidirbti.

Nepakankamas socialinis investavimas lemia įvairius neigiamus padarinius: aukštą pajamų nelygybę, neapsaugančias nuo skurdo senatvės pensijas, nepakankamą sveikatos priežiūrą ir su tuo siejamą sergamumą ar nedarbingumą ir aktyvių darbo rinkos priemonių stoką, integruojant darbo netekusius asmenis į darbo rinką. Nenuostabu, kad menkas socialinis investavimas gyvenimą šalyje daro nesaugų ir daug gyventojų emigruoja. Tarp neturinčiųjų darbo ir išsilavinimo emigracija daug labiau paplitusi.

_Lietuva atsilieka nuo ES vidurkio Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse, socialinis investavimas aprėpia aktyvias ir pasyvias (socialinės apsaugos išmokos) priemones. Socialinės apsaugos priemonės aktyviomis vadinamos todėl, kad jos didina žmogiškąjį kapitalą per ugdymą, skatina įsitraukimą į darbo rinką ir užtikrina pagyvenusių žmonių savarankiškumą. Aktyvioms priemonėms priskiriamos vaikų priežiūros paslaugos ikimokykliniu laikotarpiu, bendrojo ugdymo, aktyvios darbo rinkos ir pagyvenusių žmonių priežiūros priemonės.

Socialinė politika

Menkas socialinis investavimas gyvenimą šalyje daro nesaugų ir daug gyventojų emigruoja.

našumą didinantis veiksnys. Pavyzdžiui, pensijos yra laikomos kompensacinėmis išmokomis, užtikrinančiomis pragyvenimą pasitraukus iš darbo rinkos. Tačiau laikantis šio požiūrio ignoruojama sąveika tarp darbo jėgos sudėties, kapitalo investavimo ir našumo ekonomikoje.

_Menkas socialinis investavimas verčia emigruoti

Socialinio investavimo koncepcija kritikuojama kaip redukuojanti gerovės valstybę tik iki ekonominio problemų sprendimo instrumento. Tačiau Lietuvoje, kur dėl nuolatinio dėmesio ekonominio atsilikimo mažinimui ekonomistinis požiūris į visuomenės raidą labai vertinamas, o perskirstomasis valstybės vaidmuo pripažįstamas labai nenoriai, kaip tik socialinis investavimas gali būti veiksmingas telkiant išteklius socialinėms problemoms spręsti.

Straipsnis parengtas remiantis tyrimu „Pajamų išlyginimas gyvenimo kelio etapuose socialinių investicijų požiūriu Baltijos šalyse“, finansuojamu LMT.

Iš dalies investicijomis laikomos ir vaikų priežiūros atostogos, grindžiant tuo, kad tėvai, prižiūrėdami vaikus, tuo metu 45

Dr. Urtė Neniškytė, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų institutas

KOMENTARAS

Alzheimerio ligą galima nutolinti nuolat užsiimant smegenis stimuliuojančia veikla Dėl smegenų neuroplastiškumo – gebėjimo keistis priklausomai nuo aplinkybių – kasdienė mūsų veikla turi didelę įtaką kognityviosioms mūsų funkcijoms. Tai tampa ypač aktualu vyresniame amžiuje, kai susiduriame su rizika, kad laipsniškai išsivystys demencija. Dažniausiai pasitaikanti senatvinė demencija yra Alzheimerio liga, pasižyminti vis didėjančiu trumpalaikės atminties praradimu ir kitais vykdomųjų gebėjimų, kalbiniais ir elgsenos simptomais. 46

_Sudoku sprendimas gerina bendrą smegenų būklę Alzheimerio ligos rizika yra glaudžiai susijusi su mūsų gyvenimo būdu. Ligai išsivystyti svarbūs tiek biologiniai, tiek smegenų aktyvumo veiksniai. Pavyzdžiui, ja dažniau suserga senyvi asmenys su užkalkėjusiomis kraujagyslėmis, kadangi dėl blogėjančios kraujotakos sutrinka galvos neuronų aprūpinimas maistinėmis medžiagomis ir prasideda jų žūtis. Be to, Alzheimerio liga dažna tarp vienišų žmonių, tad negalime atmesti ir psichologinių veiksnių reikšmės. Kita vertus, Alzheimerio ligą galima nutolinti, o galbūt netgi jos išvengti nuolat užsiimant smegenis stimuliuojančia veikla. Gydytojai senyvo amžiaus pacientams dažnai rekomenduoja spręsti kryžiažodžius ar sudoku. Taip yra todėl, kad smegenų gebėjimų panaudojimas ir jų aktyvumo palaikymas gerina bendrą smegenų būklę. Demencija gerokai vėliau išsivysto tiems, kurie turi aukštesnį išsilavinimą, dirba sudėtingesnį darbą ar lavina savo muzikinius gebėjimus. Dar vienas iš labai efektyvių būdų palaikyti smegenų aktyvumą yra daugiau nei vienos kalbos vartojimas. _Dvikalbiai Alzheimeriu suserga vėliau Papildomų kalbų mokymasis ir kasdienis vartojimas padidina mūsų smegenų

atsparumą senėjimo lemiamiems pokyčiams padidindamas jų kognityvinį rezervą – smegenų gebėjimą funkciškai kompensuoti biologinius pažeidimus. Pastarųjų metų tyrimais, atliktais įvairiose šalyse, nustatyta, kad dvikalbiams asmenims demencijos simptomai išsivysto 4–5 metais vėliau nei mokantiems tik vieną kalbą. Smegenų vaizdinimo tyrimai atskleidė, kad kalbantiems daugiau nei viena kalba Alzheimerio ligos simptomai pasireiškia tik tuomet, kai jų smegenys dėl senatvės pažeidžiamos dvigubai stipriau, palyginti su vienakalbiais. Šiuo metu jokie vaistai neturi tokio stipraus poveikio vėlinant Alzheimerio ligos simptomus. Dvikalbiai (ar daugiakalbiai) žmonės nuolat pereina nuo vienos kalbos prie kitos, net ir aplinkoje, kurioje vartojama tik viena kalba. Kita vertus, jie turi nuslopinti vieną kalbą, kad galėtų kalbėti kita. Abu šie procesai padeda stiprinti smegenų tinklus ir suteikia smegenims galimybę kompensuoti biologinius funkcijos praradimus dėl Alzheimerio ligos sukeliamos atrofijos ar sutrikusio smegenų metabolizmo. _Kalbų mokymasis stiprina smegenų kognityvinį rezervą Tyrėjai nustatė, kad kuo intensyviau dvikalbiai pacientai per gyvenimą vartoja antrąją kalbą, tuo geriau jų smegenys yra pasiruošusios naudoti alternaty-

vius neuronų tinklų kelius ir taip palaikyti mąstymo gebėjimus netgi pradėjus kauptis Alzheimerio ligos sukeliamiems pažeidimams. Smegenų vaizdų tyrimai atskleidė, kad mokančiųjų daugiau nei vieną kalbą kaktinės smegenų sritys turėjo reikšmingai daugiau funkcinių jungčių. Kadangi būtent kaktinėse srityse slypi mūsų kognityviniai gebėjimai, šie rezultatai paaiškina, kodėl daugiakalbiai pacientai išlaikė geresnius mąstymo įgūdžius, nepaisant jų smegenis apėmusios ligos. Antrosios kalbos mokymasis padeda sustiprinti smegenų kognityvinį rezervą nepriklausomai nuo socialinės klasės ar įgimtų intelektinių gebėjimų. Tad išmokti papildomą kalbą yra naudinga visiems. Tačiau reikia pažymėti, kad svarbus yra ne formalus kalbos mokėjimas, bet nuolatinis jos vartojimas kasdieniuose kontekstuose. Iš patirties žinome, kad užsienio kalbos gebėjimai greitai slopsta, jei netenkame galimybės tą kalbą nuolat praktikuoti, taigi tikėtina, kad papildomos kalbos mokymosi ir vartojimo poveikis, smegenis apsaugantis nuo demencijos, silpsta kartu. Džiugu, kad Lietuvoje dvikalbystė, nors ir neoficiali, būdinga beveik visiems: vyresnioji karta lygiagrečiai su lietuvių kalba vartojo ir rusų, o dabartiniai vaikai anglų kalbą pradeda mokytis darželyje ar pradinėje mokykloje.

Prof. Vytautas Usonis, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Vaikų ligų klinika

KOMENTARAS

Nuo meningokoko infekcijos kenčiančiose šalyse vakcina tapo aukščiausiu prioritetu Lietuvoje nuo 2018 m. liepos mėnesio nuspręsta kompensuoti B tipo meningokoko vakciną ir visuotinai ja skiepyti vaikus iki ketverių metų amžiaus. Mūsų šalis yra trečioji Europos valstybė, kurioje B tipo meningokoko vakcina (perkama valstybės lėšomis) yra įtraukta į skiepijimų kalendorių. Kol kas šią vakciną į kompensuojamųjų skiepų kalendorių yra įtraukusios Jungtinė Karalystė ir Airija. Vokietija, Ispanija, Kanada, Austrija, Australija, Prancūzija, Belgija ir kitos šalys susilaikė nuo B tipo meningokoko vakcinos įtraukimo į rekomenduojamų skiepų kalendorių dėl nepakankamų duomenų apie jos veiksmingumą, saugumą, bendruomeninio imuniteto suformavimo galimybes.

_Meningokokinės infekcijos paplitimas skiriasi Pasaulyje žinoma 13 meningokokinės infekcijos sukėlėjų – bakterijų, vadinamų Neisseria meningitidis (meningokokų) – tipų. Žmogui didžiausią grėsmę kelia A, B, C, W-135 ir Y tipai. Jų pasiskirstymas įvairiuose pasaulio regionuose labai įvairus: pavyzdžiui, Europoje ir Šiaurės Amerikoje dominuoja B tipas, o Afrikoje – A tipas. Europos šalyse skiriasi tiek cirkuliuojantys meningokokų tipai, tiek jų sukeltų susirgimų dažnis. Natūralu, kad kiekviena šalis savo skiepijimų kalendorių sudaro taip, kad jis geriausiai atitiktų tos šalies poreikius. Nėra abejonių dėl Europos Sąjungoje (ES) užregistruotų vakcinų, įskaitant dvi B meningokoko vakcinas, saugumo ir veiksmingumo. Iki vakcinų registravimo ES ir kituose pasaulio regionuose atlikti visi būtini griežčiausi tyrimai, vakcinų kokybiniai rodikliai stebimi ir po registravimo, tačiau šalyse, kur sergamumas B tipo meningokokine infekcija yra žemas, skiepijimas šiomis vakcinomis nėra tarp aukščiausių prioritetų. Pramoninės šalys reguliariai vertina tos konkrečios šalies sergamumo (mirtingumo) rodiklius, sąnaudų efektyvumo analizės rezultatus ir priima optimalius sprendimus, kurie situacijai pasikeitus gali būti peržiūrėti. _Lietuvoje sergamumas meningokokine infekcija – vienas didžiausių Lietuva yra tarp šalių, kuriose sergamumas meningokokine infekcija ir mirtingumas nuo jos yra vieni didžiausių Europoje. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje kasmet registruojama nuo 50 iki 89 susirgimų atvejų (sergamumas 100 tūkst. gyventojų svyruoja nuo 1,5 iki 3), kasmet miršta nuo 3 iki 11 sirgusiųjų (0,1–0,4 mirčių 100 tūkst.).

Didžiausi sergamumo ir mirtingumo skaičiai yra vaikų iki 4 metų amžiaus grupėje.

Didžiausi sergamumo ir mirtingumo skaičiai yra vaikų iki 4 metų amžiaus grupėje. Jiems tenka daugiau nei pusė visų registruojamų susirgimų ir mirčių. Dominuoja B tipo meningokokai.

nikinių tyrimų programa, įvertinanti įvairiapusišką kuriamos vakcinos saugumą ir gebėjimą sužadinti imunines reakcijas (imunogeniškumą) ląstelių kultūrose ir eksperimentuojant su gyvūnais.

_ES registruojami tik saugūs vaistai Bet kurio vaistinio preparato kelias nuo idėjos iki kasdienio vartojimo yra ilgas ir sudėtingas. Biologiškai aktyvių preparatų kūrimą reglamentuoja griežti tarptautinių organizacijų nustatyti reikalavimai, sukurtos daugiapakopės kontrolės sistemos, užtikrinančios, kad jų būtų laikomasi. Vakcinoms keliami ypatingi reikalavimai, kadangi jos skiepijamos sveikiems žmonėms, dažniausiai – vaikams, o skiepijimo programos gali apimti labai dideles žmonių grupes. Tik įsitikinus naujo vaisto saugumu ir veiksmingumu, jis registruojamas. ES šalyse tai atlieka Europos vaistų agentūra (EMA). Užregistravus vaistą, toliau stebimas jo saugumas ir veiksmingumas, pirmaisiais vartojimo metais skiriama papildoma naujų vaistų stebėsena. B meningokoko vakcinos yra naujausios kartos mokslo ir šiuolaikinės technologijos produktai. Bandymai pagaminti šią vakciną iki tol naudotais būdais buvo nesėkmingi, kadangi B meningokokai savo paviršiuje turi struktūrų, labai artimų žmogaus audiniams. Kuriant šią vakciną, panaudota naujausia, vadinamoji atvirkštinės vakcinologijos technologija. Pirmiausia buvo nustatyta pilna B meningokoko genomo seka. Genetinė informacija buvo tiriama taikant bioinformacinę analizę ir modernias informacines technologijas. Po kelių geninės inžinerijos etapų ir daugybės kontrolių parinkti galutiniai antigenai (vienoje vakcinoje 4, kitoje 2) – kandidatai vakcinų gamybai. Atlikta išsami ikikli-

Komentaras

Lietuva yra tarp šalių, kuriose sergamumas meningokokine infekcija ir mirtingumas nuo jos yra vieni didžiausių Europoje.

Įsitikinus kuriamos vakcinos saugumu ir veiksmingumu, įgyvendinta išsami klinikinių tyrimų su savanoriais programa pagal griežtas tarptautinių organizacijų nustatytas taisykles. Tik patvirtinus naujosios vakcinos saugumą ir veiksmingumą, ji užregistruota plačiai naudoti. Po kelerių metų nauja vakcina įtraukta į nacionalines skiepijimų programas. _Stebima Jungtinės Karalystės patirtis ES šalyse pirmoji B meningokoko vakcina, skirta 2 mėnesių amžiaus ir vyresniems asmenims skiepyti, užregistruota 2013 m. sausį. Antroji vakcina užregistruota 2017 m. gegužę, ji skirta vyresniems nei 10 metų amžiaus asmenims skiepyti. EMA vykdo papildomą abiejų šių vakcinų stebėseną. Įvertinę turimą informaciją, EMA ekspertai 2017 m. birželio 22 d. pakartotinai patvirtino, kad 2013 m. užregistruota vakcina atitinka visus saugumo reikalavimus. Jungtinė Karalystė buvo pirmoji šalis, 2015 m. rugsėjo 1 d. pradėjusi visuotinį kūdikių skiepijimą B meningokoko vakcina. Atidžiai stebima šios šalies patirtis. Pirminiai skiepijimo rezultatai patvirtina lūkesčius: B meningokoko vakcina yra saugi ir veiksminga. Turime patirties ir Lietuvoje. Nuo 2014 m. B meningokoko vakcina paskiepyta daugiau nei 20 tūkst. asmenų. Turimais duomenimis, vakcina atitinka kokybės standartus. Dažniausi nepageidaujami povakcininiai reiškiniai – karščiavimas, kuris, tinkamai pasiruošus, nesunkiai suvaldomas. 49

Liudmila Januškevičienė, Vilniaus universiteto žurnalistė

P. Rudalevičius pacientui atlieka antrinės kataraktos gydymą lazeriu. Kamerūnas. 2017 m.

SĖKMĖS ISTORIJA

Vilniaus universiteto alumnas prisideda prie globalios problemos – aklumo mažinimo Naujausiais Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, pasaulyje apie 253 mln. žmonių turi regėjimo sutrikimų, 36 mln. žmonių yra visiškai akli. Mokslo žurnale „The Lancet Global Health“ pasirodė didžiulė 18 mokslininkų grupės studija, kurioje prognozuojama, kad per ateinančius tris dešimtmečius pasaulyje aklųjų skaičius padidės tris kartus. Mokslininkai mano, kad jei akių ligų gydymo finansavimas neišaugs, iki 2050 m. pasaulyje aklų žmonių padaugės nuo 36 iki 115 milijonų. Vieni didžiausių aklumo ir regėjimo sutrikimų rodiklių yra Pietų Azijoje ir Afrikoje.

Tekste naudojamos asmeninio Pauliaus Rudalevičiaus archyvo nuotraukos. 50

Sėkmės istorija

„Vaikų akys matyti mokosi maždaug iki 7 metų amžiaus. Vėliau pastebėjus regėjimo sutrikimus padėti būna sunku.“ Pagrindinė aklumo priežastis tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje – įsisenėjusi katarakta. Ja serga kas trečias 65–70 metų žmogus. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto alumnas, oftalmologas-mikrochirurgas med. dr. Paulius Rudalevičius dažniausiai atlieka būtent šias – kataraktos operacijas. Savo kasdieniu darbu gydytojas prisideda prie aklumo ir regėjimo sutrikimų mažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir viename didžiausių kataraktos židinių – Afrikoje. Jis kasmet vyksta į savanoriškas misijas Afrikos šalyse ir operuoja dėl įsisenėjusios kataraktos visiškai apakusius gyventojus. _Norėjo prasmingos profesijos „Nuo vaikystės buvau gamtos, kaimo vaikas, traukė arčiau gamtos, miško, vandens. Žavėjo gamtos mokslai. Todėl iš pradžių galvojau ne apie medicinos, bet apie biologijos studijas“, – pasakojo P. Rudalevičius. Didžiausia jo vaikystės svajonė buvo Afrikoje arba Australijoje filmuoti liūtų gyvenimą ir dėl to patirti gyvenimo pilnatvę. Bet padalyvavęs zoologų ir botanikų žygiuose suprato, kad jam prie širdies yra tik kelias savaites per metus trunkančios aktyvios veiklos – gamtininkų ekspedicijos, o ne po jų ištisus metus trunkantis mokslinis darbų ir gamtinių procesų aprašymas. Dabartiniam akių gydytojui tada tinkamos atrodė tos profesijos, kurios yra prasmingos. Dargi visą gyvenimą matė ir girdėjo, nors dažnai ir pavargusius, bet laimingus savo tėvus gydytojus psichiatrus kalbančius apie savo darbą. „Jų darbas buvo sunkus, bet, nepaisant to, jie visada turėjo vidinį užtaisą“, – prisiminė gydytojas. Taigi visas didžiausias jauno vyro aistras – biologiją, anatomiją, paskui ir nepaaiškinamą trauką smulkiems mecha-

nizmams – vainikavo medicinos studijos Vilniaus universitete. Po antrojo kurso, prasidėjus praktinei veiklai klinikose, abejonės dėl teisingo pasirinkimo galutinai išsisklaidė. „Mano pirmoji praktika vyko Palangos ligoninėje, Chirurgijos ir terapijos skyriuje. Visa tai, ką ten mačiau – kontaktas su pacientais ir atliekamos operacijos, man padarė labai didelį įspūdį. Tada pirmą kartą supratau, kad chirurgija yra mano sritis ir aš labai noriu tokio darbo“, – apie savo apsisprendimą pasakojo P. Rudalevičius. Nors ne kartą ir ne vieno žmogaus, net ir artimųjų, buvo atkalbinėjamas nesirinkti oftalmologijos, neva tai moteriška specialybė, – vis tiek tvirtai laikėsi savo. Tos vidinės traukos ir didelio akių ligų pasaulio palikto įspūdžio vedamas pasuko oftalmologijos link. Apsisprendimą užtvirtino dar ir asmeninė šeimyninė aplinkybė. „Dėl per vėlai diagnozuotos glaukomos mano močiutei medikei smarkiai pablogėjo regėjimas ir ji iškrito iš normalaus gyvenimo vėžių, tapo priklausoma nuo aplinkinių. Tuomet supratau, kokia svarbi yra regėjimo funkcija ir kaip jos sutrikimas gali pabloginti žmogaus gyvenimo kokybę.“ _Motyvuoja laimingi pacientai Nors oftalmologas akis operuoja jau apie dešimtmetį, vis dar kelia sau iššūkius, nuolat siekia tobulėjimo ir atranda, ko dar nėra bandęs. „Aš turiu sugalvojęs tokią sistemą – kartą per metus stengiuosi į savo darbo praktiką įdiegti man naują operacijos techniką ar naują gydymo mechanizmą, kuris yra taikomas pasaulyje, bet aš dar jo nesu išbandęs“, – sau keliamus iššūkius vardijo medikas. Išanalizavęs videomedžiagą, pasitaręs su pasaulinio lygio specialistais, kurie taiko jį dominančius dar nebandytus

metodus, akių mikrochirurgas ryžtasi vienai ar kitai naujovei per savo operacijas. Arba imasi daryti tokius dalykus, kuriuos teoriškai seniai žinojo, bet pradėti taikyti praktiškai dar buvo nedrąsu. Gydytoją nuolat tobulėti verčia noras matyti savo pacientus laimingus. Oftalmologo P. Rudalevičiaus specializacijos sritis (kataraktos ir refrakcinė chirurgija) tam yra labai palanki. Staigūs regėjimo pokyčiai įvyksta per trumpą laiką. Ir tai labai džiugina tiek gydytoją, tiek jo pacientus. Žinoma, mediko darbe būna visko: sunkių pacientų, sudėtingų operacijų, ilgų ir varginančių pooperacinių laikotarpių. Bet, pasak oftalmologo, didžiąją savo darbo laiko dalį jis mato teigiamą rezultatą, gerą paciento emociją ir tuomet viduje išgyvena kažką sunkiai apsakomo, ką pats vadina pasitenkinimo instinktu. „Nors tos akimirkos būna trumpos, bet reikšmingos, nes jauti, kad savo darbu darai kažką prasmingo“, – sakė medikas. Energijos pliūpsnis ištinka ir išsprendus sudėtingą medicininę problemą ar išgydžius sudėtingesnę ligą. „Mano darbe yra daug įvairovės ir mažai monotonijos“, – šypsosi oftalmologas. Visi žino, kad pagrindiniai medikų darbo palydovai yra nuovargis, didžiulė atsakomybė ir nuolatinis stresas. Bet P. Rudalevičius, paklaustas apie patiriamus darbo sunkumus, nepradeda pasakoti apie varginančias operacijas. Jo kalba iš karto pasisuka apie pacientų rūpesčius, kurie tampa didžiausiu asmeniniu išgyvenimu ir jam pačiam. „Būna sunku, kai sudėtingoje medicininėje situacijoje negali pacientui niekuo padėti. Pokalbiai su tokiais žmonėmis visada būna liūdni“, – pasakoja akių mikrochirurgas. Tokie jokiomis šiuolaikinėmis technologijomis nepagydomi atvejai yra smarkiai pažengusi glaukoma, laiku nepastebėta ir apleista tinklainės atšoka, tinklainės amžinė geltonosios dėmės degenera-

Sėkmės istorija

Dirbtinės ragenos operacijos tikrai netaps dažnos ir įprastos, bet jas atlikti Lietuvoje jau yra įmanoma. cija, tinklainės infarktas, stiprios akių traumos. _Ekranai akims nekenkia Manoma, kad XXI amžius, kai ištisos šeimos daugybę valandų leidžia prie vienokio ar kitokio ekrano, turėtų palikti savo pėdsaką akių ligų istorijoje. Tačiau oftalmologas su tuo nesutinka. „Kompiuterio ekranai nieko blogo akims nedaro. Šiandien visos planšetės, telefonai ir kompiuteriai yra tiek pažengę, kad jų kenksmingas poveikis akims nėra nustatytas“, – tvirtina akių gydytojas.

Per metus dėl tokių misijų, jose dirbant dviem akių gydytojams, Afrikoje regėjimą atgauna apie 6 tūkstančiai pacientų.

Oftalmologo manymu, daug kenksmingiau yra žiūrėti į saulę ar slidinėti kalnuose be apsauginių akinių, nes ultravioletinių spindulių žala tinklainei yra vienareikšmiškai įrodyta. „Ekranų amžiuje blogis yra ne patys ekranai, o darbo prie jų ir poilsio režimo nepaisymas“, – įsitikinęs P. Rudalevičius. Anot mediko, akys labiausiai vargsta, kai ilgą laiką būna sukoncentruotos į vieną dalyką – pvz, į kompiuterį visą dieną. Tuomet lęšiukas būna įsitempęs. Tik pakeitus apžvalgos objektą akies lęšiukas atsipalaiduoja ir pailsi. Ypač stropiai tėvai turėtų sekti vaiko iki 7 metų užsiėmimų prie ekrano režimą ir ypač atsakingai tikrinti vaikų akis iki to amžiaus. „Vaikų akys matyti mokosi maždaug iki 7 metų amžiaus. Vėliau pastebėjus regėjimo sutrikimus padėti būna sunku, nes kiek vaiko akis išmoko matyti iki to laiko, tiek ji ir matys, kad ir kokius akinius dėtume, regėjimo taip lengvai nebesugrąžinsime“, – atkreipė dėmesį P. Rudalevičius. Pasak akių gydytojo, palyginus suaugusius pacientus, kurių regėjimo sutrikimai buvo pastebėti ir gydyti medikų ankstyvoje vaikystėje, nustatyta, kad jų matymo perspektyvos yra 80 proc. geresnės nei tų, kurių regėjimo sutrikimai buvo nepastebėti arba negydyti iki 7 metų amžiaus.

_Į Lietuvą atvežė didžiulę naujovę Prieš 8 metus, dar būdamas rezidentas, stažuodamasis Masačusetso akių ir ausų ligoninėje Bostone P. Rudalevičius išvydo unikalią operaciją ir iš karto pagalvojo apie jos pritaikymo galimybes Lietuvoje. Bostono universitetinėje ligoninėje dirbo profesorius iš Švedijos daktaras Claesas Dohlmanas. Jis visą gyvenimą praleido kurdamas dirbtinės ragenos implantus. Pirmą kartą Amerikoje jie buvo išbandyti 2001–2002 m., o jau 2009 m. šioje valstybėje dirbtinės ragenos persodinimo operacijos pasidarė gana dažnos. „Stažuotės metu aš savo akimis pamačiau pacientą, kuris prieš operaciją buvo visiškai aklas, o po tokios dirbtinės ragenos implantavimo operacijos praėjus dvejiems metams pats savarankiškai automobiliu atvažiavo iš Niujorko į Bostoną (500 kilometrų)“, – stebėjosi gydytojas. Žinoma, tokios unikalios operacijos ir jų rezultatai paliko lietuviui nemenką įspūdį ir jis ėmė ieškoti galimybių, kaip šią naujovę parsivežti į Lietuvą. Jam padėjo toje ligoninėje dirbusi lietuviškų šaknų turinti gydytoja Ūla Jurkūnas. Bendromis jėgomis keletas padovanotų protezų iš Amerikos su visomis donorinėmis ragenomis buvo atgabenti į Kauno akių ligų kliniką, kur 2009 m. buvo atliktos pirmosios tokio tipo operacijos Lietuvoje. „Dirbtinės ragenos transplantacijos atliekamos tada, kai iš anksto žinoma, jog persodinus donorinę rageną organizmas ją atmes, ji neprigis ir sudrumstės, pavyzdžiui, po cheminių nudegimų, sergant kai kuriomis autoimuninėmis ligomis“, – aiškino P. Rudalevičius. Pasak oftalmologo, tokiu atveju per operaciją į donorinę rageną yra įsodinamas dirbtinis keratoprotezas ir visas tas komplektas persodinamas pakenktos ragenos vietoje. „Po šios operacijos paciento matymo laukas nebus idealus, bet ji leis

Sėkmės istorija žmogui matyti, kas vyksta kambaryje“, – pasakojo akių gydytojas. Nors šios operacijos nėra masinės ir atliekamos tik kruopščiai atrinktiems pacientams, kurių nėra labai daug, bet galimybės ir poreikis Lietuvoje jas plėtoti yra. „Tam tikrai grupei pacientų tai vienintelė galimybė atgauti prarastą regėjimą ir jį išlaikyti visą gyvenimą. Nors šios, kaip ir bet kokios kitos, operacijos yra rizikingos, jų nauda yra daug didesnė nei rizika“, – įsitikinęs P. Rudalevičius. Lietuvoje labai trūksta donorinių ragenų. Be to, ir protezo kaina yra gana didelė. Dėl šių priežasčių, anot oftalmologo, dirbtinės ragenos operacijos tikrai netaps dažnos ir įprastos, bet jas atlikti Lietuvoje jau yra įmanoma. _Per dieną grąžina regėjimą 25 afrikiečiams

„Žmonės Afrikoje praranda regėjimą dėl kataraktos nuo 30 metų, kai Lietuvoje katarakta laikoma 65–70 metų amžiaus žmonių liga.“

Oftalmologija Lietuvoje yra pažangi ir imli mokslo naujovėms medicinos sritis. Joje naudojami tiek femtosekundiniai (itin tikslūs), tiek naujausios kartos eksimeriniai lazeriai, be to, mūsų šalies akių gydytojai atlieka sintetinės ragenos implantavimo operacijas. Anot mediko, visos mokslo naujovės, pritaikomos oftalmologijoje, leidžia pasiekti didesnį tikslumą ir sumažina komplikacijų galimybę. „Kas šiuo metu naudojama Lietuvos akių ligų klinikose, galbūt nėra vakar dienos naujiena, bet 3–4 metų senumo naujovės, kurios technologiškai yra labai pažangios ir naudojamos visame pasaulyje“, – teigia P. Rudalevičius. Labai geras paskutinės kartos įrenginys ir gydytojas, prisitaikęs prie jo ir mokantis su naujausia įranga dirbti, pasak oftalmologo, yra pats geriausias derinys, kuris Lietuvos akių ligų klinikose pasitaiko labai dažnai. Tačiau ten, kur kasmet su labdaros organizacija „Mercy Ships“ („Gailestingumo laivai“) vyksta oftalmologas P. Rudale55

„Pavyzdžiui, Gvinėjoje yra 13 milijonų gyventojų ir aklų žmonių skaičius – didžiulis, bet jiems padėti gali tik trys kataraktos operacijas atliekantys gydytojai. Pagalbos prieinamumas tokiose šalyse iš tiesų yra beveik nulinis“, – apgailestavo oftalmologas.

„Afrikoje pacientai kaunasi dėl šviesos, o Lietuvoje – dėl raidės.“

Todėl šių misijų prasmė yra didžiulė. Geriausia įranga aprūpintame laive profesionalus oftalmologas per dieną atlieka apie 25 kataraktos operacijas atrinktiems vietiniams pacientams, o laivas keičiantis personalui konkrečiame mieste dirba 1–2 metus. Lietuvis oftalmologas paskaičiavo, kad per metus dėl tokių misijų, jose dirbant dviem akių gydytojams, Afrikoje regėjimą atgauna apie 6 tūkstančiai pacientų. _Afrikoje katarakta – trisdešimtmečių liga Afrikoje akių ligos nėra labai išskirtinės. Anot P. Rudalevičiaus, ten sergama tokiomis pačiomis ligomis kaip ir visame pasaulyje ar Lietuvoje – dažniausiai katarakta. Bet Afrikos ligų išskirtinumas tas, kad dėl prastos gyvenimo kokybės jomis pradedama sirgti 40 metų anksčiau nei išsivysčiusiose šalyse. „Žmonės Afrikoje praranda regėjimą dėl kataraktos nuo 30 metų, kai Lietuvoje katarakta laikoma 65–70 metų amžiaus žmonių liga“, – sakė P. Rudalevičius. Vakarų pasaulyje kataraktos operacijos dažniausiai atliekamos skaldant ją ultragarsu, bet tai brangi technologija ir operacijos, kai lęšiukas labai sudrumstėjęs ir kietas kaip akmuo, užtrunka ilgai. Todėl Afrikoje kataraktos operacijos atliekamos kitomis technikomis nei išsivysčiusiose šalyse, nenaudojama brangi įranga, moderni technika, operacijos trunka vos 10 minučių ir garantuoja gerus pooperacinius rezultatus.

Šeima, kurios visi trys vaikai abiem akimis akli dėl kataraktos. Nuotrauka po kataraktos operacijos praėjus kelioms dienoms. Beninas. 2017 m.

„Operacijos Afrikoje atliekamos naudojant specialią nesudėtingą MSICS (Manual small incision cataract surgery) techniką. Jų metu akies paviršiuje suformuojamas specialus santykinai gana didelis pjūvis, per kurį mes išimame drumstą ir implantuojame skaidrų lęšiuką. Tas pjūvis kaip vožtuvas užsi-

daro pats, jo nereikia siūti“, – pasakojo P. Rudalevičius. Afrikos medikai nėra pakankamai gerai įsisavinę šios technikos arba naudoja ją ne visai teisingai ir nepasiekia gerų rezultatų. Todėl pasaulio medikai atvykę į misijas ne tik operuoja kataraktą, bet ir apmoko du vietinius oftalmologus per metus. Vietiniai gydytojai turi galimybę stebėti laivo gydytojų darbą, be to, medikai iš laivo-ligoninės važiuoja į Afrikos oftalmologijos klinikas ir ten asistuoja vietiniam gydytojui, priiminėjančiam pacientus.

Sėkmės istorija

vičius, apie tokias technologijas kalbėti nėra prasmės. Afrikoje, Pietų Azijoje trūksta ne naujausios įrangos, o akių gydytojų, kurie profesionaliai galėtų padėti daugybei apakusių dėl kataraktos pacientų.

Madagaskare 35 metų akių gydytoja Sara dirbo vietos akių ligoninėje ir per dieną atlikdavo iki 5 akių operacijų, iš kurių kelios būdavo nevisiškai sėkmingos. Po mėnesį trukusių „Mercy Ships“ oftalmologo apmokymų jos vienos operacijos laikas sutrumpėjo nuo 1 valandos iki 10 minučių ir per mėnesį dabar ji atlieka 20 akių operacijų. „Jeigu ji dar 30 metų dirbtų akių gydytoja ir operuotų tais pačiais tempais, grąžintų regėjimą 96 000 pacientų“, – apie ilgalaikę labdaros laivo vertę pasakojo jo nuolatinis keliautojas oftalmologas P. Rudalevičius. _Atvejai, kurių nerasi medicinos vadovėliuose Iš netikėčiausių ir jautriausių Afrikos pacientų istorijų būtų galima kurti atskirą filmą. Tokių pacientų eilėje pas lietuvį oftalmologą, atvykusį jiems padėti, – vieniša akla 26-erių motina su aklu vaiku ant rankų, dėl kataraktos apakę vyras ir žmona, kurie 10 metų nematė vienas kito ir savo anūkų, penkiamečio sūnaus atvestas 36 metų aklas vienišas tėvas. Visi jie svajoja tiesiog matyti. „Afrikoje pacientai kaunasi dėl šviesos, o Lietuvoje – dėl raidės“, – sakė oftalmologas. Kaip mėgsta kartoti medikas, su kiekvienu pacientu kiekvieną dieną įgyjama daug patirties ir vis išmokstama ko nors naujo. Tačiau Afrikoje kiekvienas atvejis yra sunkus, ligos įsisenėjusios, o gyvenimo istorijos šokiruoja net visko mačiusį gydytoją. „Afrikoje per du mėnesius pamatai ir išmoksti daug daugiau nei per 5 darbo metus Lietuvoje. Pasitaiko tokių ligų atvejų, kokių net medicinos vadovėlyje niekas nėra aprašęs“, – užbaigė P. Rudalevičius.

Prof. Rūta Dubakienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos institutas

MEDICINA

Vilniaus universiteto mokslininkų darbai – Europos alergijos žemėlapyje Didėjant aplinkos užterštumui ir keičiantis gyvenimo būdui alergijos problema tampa vis aktualesnė. Naujausių tyrimų duomenimis, Europoje alerginės ligos yra labiausiai paplitusi lėtinė patologija, jos dažnis visuomenėje didėja. Prognozuojama, kad išlikus dabartinėms sergamumo tendencijoms apie 2020 m. kas antras Europos (ir kitų intensyvios pramonės kraštų) gyventojas sirgs bent viena alergine liga – alerginiu rinitu, egzema, maisto alergija, astma ar kt. Didėjantys alergijos mastai siejami su gerėjančia mityba, daug baltymų turinčiu sočiu maistu, šiandieniniu komfortu, pavyzdžiui, sandaresnėmis patalpomis, ir didėjančiu aplinkos užterštumu. Europos Sąjunga (ES) oficialiai išreiškė susirūpinimą augančiu alerginių susirgimų paplitimu ir nurodė būtinybę imtis jų kontrolės ir prevencijos valstybių ir regiono mastu.

Medicina

Olandija Vokietija Graikija JK Lenkija Lietuva Islandija

Ispanija Italija Bendras

ALERGINIS RINITAS

25%

37% 32%

44% 47%

40%

61%

Olandija

51% 49%

Vokietija Graikija JK Lenkija Lietuva Islandija

13%

Ispanija Italija Bendras 16%

ASTMA

22%

19% 24%

26%

1 pav. Sergamumas alerginiu rinitu ir astma Europoje („EuroPrevall“ projekto duomenys)

39%

42% 59

Pirmą kartą išsamiai nustatytas padidėjusio jautrumo maisto produktams ir alergijos maistui paplitimas Lietuvoje.

_Lietuvoje alergijos nėra labai paplitusios

tyrimo metu siekiama išsiaiškinti maisto alergijos paplitimą Europoje.

_Pirmą kartą Lietuvoje surinkti naujagimių kohortos duomenys

Per metus pas alergologus (Lietuvoje jų yra apie 40) apsilanko vidutiniškai apie 1 proc. visų Lietuvos gyventojų. Palyginti su kitomis Europos šalimis, tai nėra didelis skaičius. Tikėtina, kad jis būtų dar mažesnis, jeigu patys pacientai sugebėtų identifikuoti pagrindinius alergijos požymius ir į gydytojus kreiptųsi tik tada, kai jie pasireiškia, o ne tada, kai atsiranda nedideli bėrimai ar paraudimai.

_Lietuviai prisidėjo prie istorinio alergijų tyrimo

Medicina

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkai pirmieji suformavo ir ištyrė Lietuvos ir Rytų Europos alergiškų naujagimių kohortą.

Sergamumas alerginėmis ligomis didėja ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje sergamumas alerginiu rinitu yra 61 proc. Tuo tarpu Lietuvoje, pagal statistiką, sergamumas šia alergine liga – 8 proc. (1 pav.). Kol kas neturime tikslių duomenų, koks bendras sergamumas alerginėmis ligomis yra mūsų šalyje. Manoma, kad Lietuvoje jis yra 10 kartų mažesnis nei Europoje. Aišku viena – alergijų pas mus nemažėja, bet ir katastrofiškai nedidėja. Žinoma, kad alergiją net iki 85 proc. lemia genetiniai veiksniai. Alerginės ligos turi banguojamąjį pobūdį, todėl kartais sakoma, kad vaikai alergijas išauga, tačiau gali būti, kad šie genai tik užslopinami ir pasireikš antroje kartoje arba visai nepasireikš. Vaikai yra labiausiai linkę į alergiją maistui, o kitomis alergijos formomis žmonės serga nepriklausomai nuo jų amžiaus. Šiuo metu atliekamo tęstinio „EuroPrevall“ (angl. The Prevalence, Costs, and Basis of Food Allergy across Europe) 60

Jau 2005 m. Vilniaus universiteto medikams kartu su Europos mokslininkais pavyko įgyvendinti didžiulį integruotą ES projektą „EuroPrevall“, tyrinėjantį maisto alergiją. „EuroPrevall“ – tai tarpdisciplininis pasaulinis projektas, kuriame dalyvavo 17 ES šalių, Šveicarija, Islandija, Gana, Naujoji Zelandija, Australija, Rusija, Kinija ir Indija. Iš viso į projektą įsitraukė 67 jo partneriai, 15 klinikinių organizacijų ir 6 mažo arba vidutinio dydžio įstaigos, taip pat pagrindinės mokslinių tyrimų organizacijos, tiriančios alergijas Europoje. Kadangi projekto metu buvo surinkta labai daug informacijos, gauti duomenys vis dar analizuojami, rengiamos mokslinės publikacijos. Pagrindinis „EuroPrevall“ uždavinys buvo nustatyti, kokie veiksniai (mitybos įpročiai, aplinkos veiksniai, pvz., žiedadulkės, namų dulkių erkės, mikroorganizmai) turi didžiausią įtaką maisto alergijos paplitimui ir ypatumams. Taip pat buvo tiriami genetiniai veiksniai, paveldimumo įtaka, jų ryšys su alergija maistui. Įvertintas gyvenimo būdo, mitybos įpročių, gyvenamosios aplinkos ryšys su alergija maistui. Projektą sudarė trys dalys: maisto alergijos epidemiologija, maisto ir žiedadulkių alergenų sąsajos ir naujagimių kohortos tyrimas.

„EuroPrevall“ naujagimių kohortos tyrimas buvo pirmasis pasaulyje, specialiai skirtas tik maisto alergijai. Jo metu buvo išsamiai analizuojama alergija maistui pirmaisiais gyvenimo metais, o tyrime iš viso dalyvavo 12 000 naujagimių ir jų šeimų devyniose Europos šalyse. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkai pirmieji suformavo ir ištyrė Lietuvos ir Rytų Europos alergiškų naujagimių kohortą. Ji atsidūrė tarp 20 Europos naujagimių kohortų (2 pav.). Lietuvoje surinkti duomenys reikšmingai prisidėjo siekiant nustatyti maisto alergijos paplitimą visoje Europoje ir suteikiant reikšmingos informacijos apie Rytų Europos regiono ypatybes. Šios naujagimių kohortos tyrimas leido nustatyti ir palyginti patvirtintų alerginių reakcijų į maistą paplitimą tarp mažų vaikų devyniose Europos šalyse. Taip pat ištirta galimų lemiamų veiksnių maisto alergijos išsivystymui reikšmė – genetinis pagrindas, mamos mityba nėštumo metu ir maitinant krūtimi, maisto vartojimas po gimimo, infekcijos, psichosocialiniai ir aplinkos veiksniai. Ši naujagimių kohorta suformuota kaip bendras daugiacentris devynių Europos regionų tyrimas. Berlynas (Vokietija), Lodzė (Lenkija) ir Vilnius (Lietuva) atstovavo Centrinei Europai. Kiekviena šalis į tyrimą turėjo įtraukti po 1500 naujagimių. Įtraukimo metu ir vaikams suėjus 12, 24 ir 30 mėnesių buvo pildomi klausimynai.

2 pav. Europos alergiškų naujagimių kohortos, nustatytos „EuroPrevall“ tyrimo metu 61

Medicina

12 1

1 8

Pienas

Morkos

Sojos

3 pav. Vaikų iki vienerių metų amžiaus pasiskirstymas pagal sensibilizaciją maisto alergenams („EuroPrevall“ projekto duomenys) 62

Medicina

Sparčiai vystosi maisto alergija genetiškai mūsų šalies vaikams svetimiems produktams – žeDauguma maisto mės riešutams, saalergijų yra „išauga- lierams, kiviams ir mos“ iki 3 metų am- kitiems egzotiniams žiaus. vaisiams.

Įtariant pašalines reakcijas į maistą, tėvai atvykdavo į tyrimo centrus, kur buvo pildomas klausimynas, fizinio ištyrimo forma, atliekami ODM dažniausiems maisto alergenams (karvės pienui, kiaušiniams, kviečiams, sojoms, žemės riešutams, baltai žuviai) ir papildomai, jei specifinis maisto produktas buvo įtariamas pagal pasireiškusius simptomus, imamas kraujo serumo pavyzdys sIgE nustatyti ir atliekami genetiniai tyrimai abiem tėvams ir tiriamajam. Šio projekto metu surinkti išsamūs duomenys apie Lietuvos naujagimių kohortą – motinos ligas, mitybą, maisto papildų ir vaistų vartojimą, kontaktą su tabako dūmais nėštumo, gimdymo metu ir žindant, taip pat išsamūs sociodemografiniai duomenys ir informacija apie laikomus naminius gyvūnus. Pirmą kartą išsamiai nustatytas padidėjusio jautrumo maisto produktams ir alergijos maistui paplitimas Lietuvoje, išaiškinti rizikos veiksniai, galintys lemti alergijos maistui atsiradimą tarp kūdikių ir mažų vaikų. _Vaikai alergijas „išauga“ iki 3 metų „EuroPrevall“ tyrimų metu nustatyta, kad mūsų šalyje alerginėmis ligomis serga 28 proc. 7–10 metų amžiaus vaikų, alergiškų mokyklinio amžiaus vaikų yra apie 15–20 proc., o naujagimių – apie 7 proc. Lietuvos šeimose alergija maistui

dar nėra labai paplitusi – ji būdinga iki 5–10 proc. šeimos narių. Analizuojant bendrą maisto alergijos paplitimą paaiškėjo, kad dauguma maisto alergijų yra „išaugamos“ iki 3 metų amžiaus. Tyrimų duomenys patvirtino, kad padidėjęs jautrumas maistui pasiekia piką pirmaisiais gyvenimo metais. Tiriant kūdikius iki 1 metų, iš 43 simptomus turinčių kūdikių tik karvės pienui buvo įsijautrinę 11 (26 %), tik kiaušiniams – 8 (19 %), tik kviečiams – 1 (2 %) kūdikis. Kartu ir pienui, ir kiaušiniams jautrūs buvo 12 (28 %) kūdikių, kiti 10 (23 %) buvo įsijautrinę keliems ir daugiau maisto alergenų (3 pav.). Vaikams kiek paaugus alergija maistui padažnėjo, tačiau nesiekė Europos vidurkio. Įsijautrinimas maisto alergenams Lietuvoje buvo nustatytas 1,5 % (23 iš 1558) 12–18 mėnesių amžiaus vaikų, iš jų didžiausias jautrumas – karvės pienui (52 %) ir kiaušiniams (62 %). Jautrumas kviečiams, žuviai ir žemės riešutams buvo patvirtintas vos keliems vaikams atskirai, sojoms buvo įsijautrinęs vienas vaikas. Iš viso šioje kohortoje sensibilizacija nustatyta 4,2 % simptomus turėjusių vaikų iki 18 mėnesių amžiaus (66 iš 1558). „EuroPrevall“ tyrimai Lietuvos alergiškų naujagimių kohortoje vyksta iki šiol. Pirmiesiems tirtiems naujagimiams dabar jau yra 10 metų.

_Didėja įsijautrinimas svetimiems produktams

genetiškai

Didėjantys alergijos mastai siejami su gerėjančia mityba, daug baltymų turinčiu sočiu maistu, šiandieniniu komfortu, pavyzdžiui, sandaresnėmis patalpomis, ir didėjančiu aplinkos užterštumu. Alergijai palanki ir ilgėjanti gyvenimo trukmė. Dėl medicinos pasiekimų dabar išgyvena ir silpnos sveikatos žmonės, kurie anksčiau mirdavo, todėl giminėje kaupiasi visi „blogieji“ genai. Net ir neturint alergijos genų galima įgyti alergiją cheminėms medžiagoms ir vaistams, jeigu juos ilgai vartojame. Tačiau tokia alergija išsivysto ne kiekvienam. „EuroPrevall“ naujagimių kohortos tyrimai buvo tęsiami iki pat 2017 m. Naujausi duomenys dar nėra išsamiai išanalizuoti, tačiau iš preliminarių tyrimo rezultatų matome, kad tarp Lietuvos vaikų sparčiai didėja jautrumas sezamui. Taip pat sparčiai vystosi maisto alergija genetiškai mūsų šalies vaikams svetimiems produktams – žemės riešutams, salierams, kiviams ir kitiems egzotiniams vaisiams. Naujausi naujagimių ir kūdikių maisto alergijos tyrimo rezultatai leis anksti atpažinti ir nustatyti alergines ligas, o jų prognozavimas padės sumažinti tokių lėtinių ligų kaip astma, egzema, atopinis dermatitas vystymąsi. Galutinis tikslas – sukurti moksliškai pagrįstą alergiškų Lietuvos naujagimių registrą. 63

Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė, Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centro Retų spaudinių skyrius

PAVELDAS

Kas skaitė pirmąsias spausdintas knygas Lietuvoje: savininkų palikti ženklai Inkunabulais (lot. incunabula – lopšys, vystyklai) vadinamos nuo spaudos išradimo iki 1500 m. gruodžio 31 d. išleistos knygos. Jų pradžia siejama su vokiečių spaustuvininku, spaudos renkamaisiais spaudmenimis išradėju Johannu Gutenbergu ir jo garsiąja 42 eilučių Biblija (apie 1455). Lietuvoje esančius inkunabulus yra suregistravęs ir aprašęs bibliografas Nojus Feigelmanas (1918–2002) kataloge „Lietuvos inkunabulai“ (1975). Nuo to laiko nemažai informacijos pasikeitė, ne vienos Lietuvos bibliotekos inkunabulų rinkinys pasipildė naujai identifikuotomis knygomis – tai atskleidžia paskelbti katalogai, straipsniai, taip pat mokomosios knygos. Iš Lietuvoje skaičiuojamų 502 inkunabulų daugiausia saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje – 328 knygos. Šiuo metu tarp pasaulio mokslininkų pastebimas susidomėjimas senųjų XV–XIX a. knygų proveniencijomis (ekslibrisais, superekslibrisais, antspaudais, įrašais, marginalijomis).

S. Hieronymus, Epistolae et tractatus, Nürnberg, 1495 (Ink. 276). 1612 m. įrašas, skelbiantis, kad Mikalojus Daukša dovanoja šią knygą Kretingos bernardinams 65

_Inkunabulai Lietuvoje nuo XVI amžiaus Inkunabulai primena rankraštines knygas: neturi pilno antraštinio lapo, duomenys apie veikalą pateikiami knygos pabaigoje – kolofone (vis dėlto ne vienas inkunabulas yra išleistas be jokių leidybinių duomenų), rubrikuojamos, t. y. raudonu rašalu pažymimos, pirmosios sakinių raidės, inicialinės raidės nupiešiamos ranka, puslapiai dažniausiai nenumeruojami arba žymima lapais. Lietuvoje knygos buvo labai brangios, jos laikytos dideliu turtu ir vertybe. Vyravo tradicija nuosavybę žymėti įvairiais ženklais, taip siekiant apsaugoti knygas nuo vagystės. Kruopščiai fiksuojant knygose išlikusius ženklus chronologiškai atsiskleidžia knygų judėjimas laiku ir erdve, buvusių savininkų ryšiai, komunikacijos ypatumai. Kartu proveniencijos kuria bibliofilinę knygos vertę, nes to paties autoriaus knyga, atsižvelgiant į nuosavybės ženklus, gali būti skirtingai vertinama ne tik finansiniu, bet ir istoriniu požiūriu. Dauguma Lietuvoje saugomų inkunabulų turi įrašus, liudijančius, kad tos kny66

gos buvo atvežtos į Lietuvą jau XVI ar XVII a. Jų būdavo atsigabenama iš didžiųjų Vakarų Europos spaudos centrų, knygų parsiveždavo iš studijų Europoje sugrįžę Lietuvos studentai. Lenkų tyrėjo Ludwiko Grzebieńio nusakyta Lenkijos situacija XVI a. taikytina ir Lietuvai: „Lenkijai XVI amžius buvo intensyviausias bažnytinių ir pasaulietinių knygų rinkinių formavimosi šimtmetis. Ši šalis, išvengusi aštrių religinių karų, netapo masinio viduramžiškų rinkinių naikinimo arena kaip kiti kraštai.“

(Ink. 304–306) – priklausė Vilniaus jėzuitų akademijai (įrašai: Inscriptus Catalogo Societatis Iesu; Bibliothecae magnae; antsp.: BIBLIOTH[ECAE] ACADEM[IAE] VILNENSIS).

_Daugiausia skaitė vienuoliai

Pasak Jakubo Niedźwiedźio, „vienu svarbiausių Vilniaus vienuolynų knygų rinkinių XV a. pabaigoje ir XVI a. galėjo didžiuotis bernardinai, nes jie buvo ne tik mokytų žmonių, atsivežančių su savimi knygų, ordinas, bet dar ir dėl to, kad Vilniuje savo vienuolyno reikmėms kūrė ir nurašinėjo knygas“. Vilniaus universiteto bibliotekoje yra saugomi visi išlikę 45 inkunabulai, priklausę Vilniaus bernardinams (įrašas: Patrum Bernardinorum Vilnensium).

Daugiausia senųjų knygų turėjo vienuolynai. Lietuvoje bibliotekos, kaip ir Vakarų Europoje, atsirado prie religinių institucijų, LDK kultūroje labiausiai besirūpinusių visuomenės švietimu, evangelizacija. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomus inkunabulus skaitė Vilniaus, Kauno, Paparčių, Gardino dominikonai, Vilniaus, Kauno, Tytuvėnų, Kretingos bernardinai, taip pat Vilniaus basieji karmelitai ir Kražių, Pašiaušės jėzuitai. Įdomu, kad tik vienas konvoliutas – trys į vieną knygą surišti inkunabulai

Po 1830–1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, daugelis bibliotekos knygų buvo išblaškyta po įvairias Rusijos imperijos švietimo ir mokslo įstaigas, ir tik šis inkunabulų konvoliutas tuometinio bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo (1912–1999) pastangomis 1956 m. buvo grąžintas iš Sankt Peterburgo.

1469 m. Vilniuje įsteigtame vienuolyne veikė ir biblioteka. XIX a. joje buvo apie 7000 knygų. Ne viena knyga į šį vienuo-

lyną pateko iš privačių asmenų. 1579– 1580 m. Vilniaus bernardinams nemažai knygų padovanojo Vilniaus Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios prepozitas Paulius Sierpcietis (veikė 1532–1580), kilęs iš Sierpco Mazovijoje. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi trys jam priklausę inkunabulai (Ink. 18–19, Ink. 143). Vilniaus bernardinams knygas dovanojo ir Vilniaus prelatas, kantorius Mikalojus Jasinskis (1635). Gausų knygų rinkinį jis paveldėjo iš dėdės Vilniaus arkidiakono Juozapo Jasinskio (1560). Jo nuosavybės įrašai aptinkami dviejuose inkunabuluose (Ink. 8 ir Ink. 268). _Tarp inkunabulų skaitytojų – žinomi kultūros veikėjai „Nemažą dalį Vilniaus universiteto bibliotekos inkunabulų skaitė privatūs asmenys, kurių ne vienas yra žinomas Lietuvos kultūros veikėjas.“ Būtent renesanso epochoje atsiranda privačios bibliotekos, pradedama vertinti pati knyga. Senosiose knygose aptinkami įrašai „sau ir bičiuliams“ (sibi et amicis), „sau ir saviesiems“ (sibi et suis) atskleidžia, kad knyga XVI a. labai dažnai buvo įsi-

gyjama naudoti bendrai. Remdamasis tokia formule šv. Augustino pamokslų rinktinėje „Sermones“ (Basel, 1494–1495, 7 d.) save kaip savininką pažymėjo evangelikų liuteronų kunigas, lietuviškų giesmių vertėjas, Martyno Mažvydo (1510/1520–1563) bendradarbis Aleksandras Rodūnionis Vyresnysis (Raduinionis, Radunianis, apie 1526–1583): Alexander Radunius lituanus sibi & suis comparavit („Aleksandras Rodūnionis, lietuvis, sau ir saviškiams įsigijo“). Dviem knygomis išleistus šv. Augustino pamokslus jis nusipirko 1547 m. atvykęs studijuoti į Karaliaučiaus universitetą: už pirmą knygą sumokėjo 24 grašius, o už antrąją 20 grašių – tai rodo jo paties įrašai. Išlikę vėlesnių savininkų įrašai atskleidžia painią, bet įdomią šio inkunabulo pirmosios knygos kelionę. Nėra žinoma, kaip knyga iš Mažosios Lietuvos pateko į Didžiąją. 1741 m. „vyresniesiems leidus“ (Cum facultate Superiorium) ją nusipirko tuo metu Žemaitijoje dirbęs jėzuitas Tomas Tadas Platušis (1703–1764). Leidimą kaupti asmeninį knygų rinkinį vienuolis turėjo išsirūpinti iš savo ordino vadovybės, kartu pažadėdamas, kad

po mirties jo knygos atiteks vienuolynui arba prie jo veikiančiai mokyklai. Tad 1761 m. rugpjūtį T. T. Platušis inkunabulą perdavė Pašiaušės jėzuitų kolegijai. Kaip išaiškėja iš įrašo, tais pačiais metais knyga buvo naujai įrišta: kartono viršeliai aptraukti tamsiai ruda oda, o knygos bloko kraštai aptaškuoti raudonai ir mėlynai, kaip buvo būdinga XVIII a. įrišams. 1773 m. Lietuvoje panaikinus jėzuitų ordiną, šis inkunabulas kaip ir kiti Pašiaušės jėzuitų kolegijos rinkiniai atiduotas Tytuvėnų bernardinams. _Mikalojus Daukša – vieno inkunabulo savininkas Iš žinomų Lietuvos dvasininkų asmeninę biblioteką kaupė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (apie 1536–1609), žymėjęs knygas įrašu, antspaudu ir superekslibrisu. Tarp Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomų 25 jam priklausiusių knygų (27 vnt.) yra vienas inkunabulas (Ink. 189), įrištas kartu su XVI a. knyga. Šis konvoliutas vėliau atiteko Kražių jėzuitų kolegijai, veikusiai 1616–1773 m. Kražių kolegijos bibliotekos pradžia sietina būtent su M. Giedraičio dovanotu 100 knygų rinkiniu. 67

Paveldas

Panašiu metu gana didelę asmeninę biblioteką turėjo lietuvių raštijos kūrėjas, Žemaičių kanauninkas Mikalojus Daukša (1527/1538–1613), artimai bendradarbiavęs su M. Giedraičiu. Tarp septynių išlikusių jo bibliotekos knygų yra vienas inkunabulas – šv. Jeronimo (347–420) laiškai ir traktatai (Nürnberg, 1495, Ink. 276) su gana gausiomis paties M. Daukšos pastabomis lotynų kalba. Šią knygą, kaip ir kitas, M. Daukša 1612 m. dovanojo Kretingos bernardinams. Jų vienuolynui XVII a. nemažai knygų dovanojo ir jo gvardijonas Jurgis Čeklinskis. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi trys inkunabulai (Ink. 295, 274, 275) su J. Čeklinskio dovanojimo įrašais. Knygas rinko ir kitas garsus Lietuvos dvasininkas Vaclovas Čirka (apie 1500 – prieš 1555-03-29), pareigas ėjęs įvairiose Lietuvos vietose, taip pat buvęs Gniezno arkivyskupo Jano Łaskio (1456– 1531) sekretoriumi. Jam priklausiusiame inkunabule – šv. Augustino psalmių komentaruose (Basel, 1489, Ink. 225) – išlikęs 1533 m. įrašas, kuriame jis pasirašo kaip Maišiagalos klebonas. _Aptinkami ir Motiejaus Valančiaus įrašai Vienas garsesnių XVIII a. bibliofilų Lietuvoje buvo Lietuvos dominikonų provincijolas, bažnyčios istorikas Juozapas Tomas Grigalius Šimakas. Jo biblioteka (jis ją žymėjo ekslibrisu) spėjama buvusi vertinga, nes turėjo inkunabulą – dominikono Jokūbo Voraginiečio (apie 1228– 1298) žinomiausią veikalą apie šventųjų gyvenimus „Legenda aurea“ („Aukso legenda“, Hagenau, 1497, Ink. 121). Pasak Gitos Drungilienės, šią knygą J. Šimakas „pasiskolino“ iš Derečino dominikonų vienuolyno bibliotekos, kai 1741–1746 m. ėjo prioro pareigas, o tik vėliau ją padovanojo vilniškiams broliams. Visas J. Šimako knygų rinkinys papildė Vilniaus Šv. Dvasios dominikonų vienuolyno biblioteką. Ypatingą Jokūbo Voraginiečio knygos populiarumą visais laikais liudija kitoje šio veikalo laidoje išlikęs anoniminio skaitytojo įvertinimas, fiksuojantis gąsdinančius dalykus: Exemplum terribile, terribilis est res (Basel, 1486, Ink. 245, lap. E3 verso, E4 verso). Dar viename inkunabule – šv. Brigitos (1303–1373) religiniame veikale „Revelationes“ (Nürnberg, 1500, Ink. 166) aptinkamas Žemaičių vyskupo, lietuvių

grožinės prozos pradininko Motiejaus Valančiaus (1801–1875) įrašas lenkų kalba – savotiškas įvertinimas: „Buvo laikas, kada ir tokios svajonės buvo laikomos aukščiausios būtybės apreiškimais, o šiandien net Biblija nebenorima tikėti. Taigi kiekvienas amžius turi savo skonį. Kražių gimnazijos mokytojo kun. Motiejaus Valančiaus, teologijos magistro, pastaba. 1839 m.“ (Iš lenkų k. vertė Levas Vladimirovas) M. Valančius 1834–1840 m. dėstė tikybą Kražių kolegijoje ir kartu buvo įpareigotas tvarkyti jos biblioteką. Peržiūrėdamas knygas, priekyje ar pabaigoje dažnai užrašydavo pastabas ir vertinimus lenkų arba lotynų kalbomis, o įrašo lietuviškai nerasta nė vieno. Arvydo Pacevičiaus teigimu, M. Valančius nebuvo bibliofilas, įsigydavo tik tai, kas jam buvo reikalinga tiesioginiame ganytojiškame ir švietėjiškame darbe. Dauguma M. Valančiaus knygų po jo mirties atiteko Žemaičių kunigų seminarijai. Inkunabuluose aptinkami įrašai, kuriuose minimos ir moterys, dovanojusios knygas vienuoliams. Lietuvos didžiojo pakamario Jono Kristupo Paco (1650– 1702) žmona Teresė Zofija Podbereckaitė Pacienė (?–1720) šv. Jeronimo „Epistolae et tractatus“ (Basel, 1497, VUB Ink. 267a) 1719 m. padovanojo pijorams. Totorių kilmės Helena Aksakova po savo vyro Kauno pavieto pakamario Sebaldo Hanso Kopo (Kopf, Kopewicz) mirties 1617 m. Tytuvėnų bernardinams padovanojo 1479 m. laidos Bibliją (Ink. 190). 1617 m. vasario 17 d. įrašą knygoje paliko tuometinis vienuolyno vyresnysis brolis Bernardinas Švabas. Knygose palikti įvairiausi ženklai pateikia įdomios informacijos ne tik apie knygos kultūrą, skaitymo įpročius, bet ir apie konkretaus laikotarpio istorinius įvykius, nors labai dažnai savininkai nebūna pasirašę ir jų neįmanoma identifikuoti. Pomėgis skaičiuoti turėtos knygos metus atskleidžia palikto įrašo datą, taigi ir laiką, kada knyga buvo skaityta. Graciano kanonų teisės normų rinkinyje rastas XVI a. vidurio Niurnbergo žalvarinis skaičiavimo žetonas patvirtina faktą, kad tokie buvo naudojami ir Lietuvoje, o Petro de Palude‘o pamokslų rinkinio paraštėse atrasti, spėjama, XVII a. komentarai lietuvių kalba liudija mūsų kalbos gyvumą. Iš įvairiausių knygos ženklų taip pat galima sužinoti ir apie knygų kainas, ir apie jų iliustravimo ypatumus.

Nemažą dalį Vilniaus universiteto bibliotekos inkunabulų skaitė privatūs asmenys, kurių ne vienas buvo žinomas Lietuvos kultūros veikėjas.

SPECTRUM, 2018 vasaris, Nr. 1 (27) Žurnalą leidžia Vilniaus universiteto Komunikacijos ir rinkodaros skyrius. Redaktorė Liudmila Januškevičienė. Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė. Kūrybos vadovė Jurga Martinkėnaitė. Dizaineriai Rokas Aleliūnas, Miglė Strumskytė. Fotografas Edgaras Kurauskas. Viršelyje – VU GMC Biotechnologijos instituto mokslininkų naujai tyrinėjama bakterijų apsaugos nuo virusų sistema CRISPR-Cas10 – RNR molekulinės žirklės žmogui pavojingiems virusams naikinti. Roko Aleliūno iliustracija. Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Komunikacijos ir rinkodaros skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius. Tel. (8 5) 236 6053, http://naujienos.vu.lt/spectrum. Dėl publikacijų ir reklamos žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt. Leidinys platinamas nemokamai. Spausdino UAB „Greita spauda“, Geležinio Vilko g. 2, 03150 Vilnius. Tiražas 1000 egz. ISSN 1822-0347 © VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2018 Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina.