Universiteto požemių paslapčių šydą pravėrus Nijolė Bulotaitė
Nuo slėptuvės iki kino salės
Vilniečiai ir miesto svečiai neaplenkia senųjų universiteto rūmų. Čia ne tik vyksta paskaitos, bet ir rengiami koncertai, festivaliai, Poezijos pavasario šventė. Ir, matyt, tik tie, kurie čia dirba ilgesnį laiką, žino, kad po centriniais rūmais yra požemiai, rūsiai. Juose visais laikais dažniausiai būdavo sandėliai, sukraunami nenaudojami baldai, ūkiniai reikmenys. Metai bėga, ir paslaptingas praeities istorijas iš požemių gyvenimo prisimena tik jų dalyviai. Gal po kiek laiko ir mūsų prisiminimai apie universiteto požemius bus aprašomi kaip istoriniai įvykiai?
Gal daugiau žinomi Šv. Jonų bažnyčios požemiai ir juos gaubiančios legendos apie paslėptus lobius bei po bažnyčios skliautais palaidotus „prakeiktuosius“, kurie besivaidendami sukeldavo daug triukšmo ir baimės miestelėnams. Šie požemiai labiau sutvarkyti, išvalyti, kartais į juos patenka ir turistai, bažnyčios lankytojai. Tuo tarpu po centriniais rūmais, biblioteka, Filologijos fakultetu esantys rūsiai amžiams bėgant, plečiantis universitetui dažnai buvo užverčiami statybinėmis nuolaužomis, ant jų statomi priestatai, mūrijamos sienos, klojami vamzdžiai. Matyt, kaip ir šiais laikais, žmonėms jie buvo reikalingi atsargoms, rečiau naudojamam turtui susikrauti. Išliko duomenų, kad kai jėzuitai iš sekretoriaus M. Jasinskio 1568 metais nusipirko namą kolegijai už tiems laikams didelę sumą – 400 grašių, buvęs namo savininkas pasiliko teisę naudotis rūsiais. Taip pat minima, kad kilus 1610 metų gaisrui vakarinėje miesto dalyje broliai jėzuitai, gelbėdamiesi nuo ugnies, į rūsius sunešė retas knygas, kitus vertingus daiktus ir taip juos išgelbėjo. Gaisras nuniokojo miestą, išliko tik penktadalis pastatų. Sudegė
36
karaliaus rūmai ir Katedra, kurioje išliko tik Šv. Kazimiero koplyčia. O iš jėzuitų kolegijos pastatų ugnis nesuniokojo tik keturių skliautuotų patalpų pirmajame aukšte ir keturių požemiuose, dabar – Universiteto g. 3, kur atidengti gotikinių raudonų plytų pastatų fragmentai. Ilgametis Vilniaus universiteto centrinių rūmų administratorius Stasys Gaidys galėtų daug papasakoti, kas ir kada čia buvo. Jis ir užsiminė, kad po centriniais rūmais rūsyje pučo metu (1991 rugpjūtį) buvo įrengta saugykla materialinėms universiteto vertybėms, dokumentams saugoti. Sunešti tie dokumentai nebuvo, bet slapta buvo planuojama tai padaryti, jei prireiks. Prieš remontą šiose patalpose buvo sandėliai, saugomas popierius. Dabar čia taip pat sukrautas popierius, knygos, rečiau naudojamos ūkio atsargos. Po buvusia „Žaltvyksle“ A. Mickevičiaus kiemelyje esantys rūsiai jau 1977 metais, kai S. Gaidys pradėjo dirbti universitete, buvo restauruojami, tvarkomi, kai kurie pagilinti 20–30 centimetrų, nukastos žemės. Skapo gatvės ir Pilies g. 11 pastatai po restauravimo jau buvo sutvarkyti, o rūsius tuo metu dar tvarkė. Tai gotikiniai XV–XVI amžiaus rūsiai su cilindriniais skliautais. Viename jų kurį laiką veikė kino salė, joje buvo demonstruojami filmai užsienio kalbomis.
SPECTRUM 2008/2
