Kompozitorius su istoriko diplomu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistras Rokas Radzevičius gerai žinomas Lietuvos muzikiniame pasaulyje – jis yra intelektualaus roko grupės „Skylė“ vadas, kompozitorius ir VšĮ „Via Artis“ direktorius. Tačiau pats Rokas save vadina tiesiog kūrėju.
– Kokią vietą Jūsų gyvenime užima laikas, praleistas Istorijos fakultete? Ar jis buvo kuo nors ypatingas? Mano gyvenime studijų laikotarpis tikrai reikšmingas. Galbūt ne tiek akademiniu požiūriu, nors, be abejo, gavau daug žinių ir istorijos studijos labai praplėtė akiratį, pradėjau kitaip matyt pasaulį, priežastingumą, procesus. Bet pagrindinis dalykas – tai žmonės, kuriuos sutikau. Su jais bendraujam iki šiol, jais galiu labiausiai pasikliauti. Jie visi man yra didžiausia vertybė, kurią suteikė laikas Istorijos fakultete. Bendravimas, įvairūs įvykiai (net važiavimas į kolūkius 1990-aisiais) – visa tai davė labai įdomių kūrybinių aspiracijų, būdavo, kad kelias dainas per dieną parašydavau. Visi „Skylės“ muzikantai studijavo universitete (du medikai, vienas ekonomistas, du istorikai) ir visas kūrybinis potencialas buvo susijęs su tuo, ką matėme aplinkui. Universitetas net suteikė patalpas repeticijoms. – Kažkada esate pasakęs, kad savęs nevadinate nei kompozitoriumi, nei muzikantu, nei poetu, o esate tiesiog kūrėjas. Ką tai Jums reiškia? Negaliu sakyti, kad daugiau nieko nedarau, tik kuriu – tenka dirbti ir administracinį, ir vadybinį darbą. Nesu iš tų menininkų, kurie sėdi ir laukia nežinia kiek laiko, kol kas nors nupirks, tarkim, jų paveikslą. Jei turiu idėją, tai visada stengiuosi ją įgyvendinti. Kūrėjo sąvoka yra labai plati. Labiausiai save sieju su muzika, todėl kompozitoriumi taip pat galėčiau save vadinti. Tikėtina, kad visi akademikai mane nušautų už tokius žo-
40
Juliaus Baliutavičiaus nuotr.
džius, nes Lietuvoje dar gyvas stereotipas, kad save kompozitorium vadinantis žmogus privalo būti baigęs Muzikos akademiją. Kita vertus, aš kuriu muziką, iš to gyvenu, todėl tai yra mano profesija.
Kitaip tariant, šiandien menininkas turi būti verslininkas. Dar vienas svarbus dalykas yra žmogiški santykiai – bendravimas su žmonėmis, kuriems kuri ir kurie tą kūrybą vertina.
– Kokios savybės reikalingos kūrėjui, kad jis galėtų iš savo kūrybos gyventi?
– Ar sunku būti kūrėju Lietuvoje?
Visų pirma, matyt, reikia turėti įgimtą gyslelę, talentą. Yra žmonių, kurie tiesiog negali nekurti. Esu vienas iš jų. Tiesą sakant, ilgą laiką bandžiau nuo to pabėgti, dėl to ir studijavau archeologiją, istoriją, dailę – veikė kitas stereotipas, kad jei jau esi menininkas, tai esi ubagas. Aš pats esu iš menininkų šeimos, mačiau, kaip sunku pragyventi iš meno, dėl to norėjau turėti ir kitą profesiją. Tačiau pabėgti nuo kūrybos nepavyko. Kūrėjui labai svarbu būti atsidavusiam savo darbui ir pasiruošusiam smūgiams. Dabartiniame pasaulyje kiekvienas menininkas priverstas būti ir vadybininku, ir nereikia to bijoti, taip jau yra, kad turi mokėti save ir parduoti. Tai atima labai daug laiko ir energijos, bet įmanoma.
Manau, kad sunku. Daugiausia tą lemia valstybės požiūris. Kalbant apie nekomercinę ir neakademinę kūrybą, tai valstybės požiūriu (pagal Kultūros ministerijos nuostatas) tavęs kaip ir nėra. Tuo tarpu pilna žmonių, kurie gyvena iš valstybės teikiamų stipendijų, bet taip nieko ir nesukuria. Tačiau mūsų valstybė dar jauna ir, manau, viskas keisis. Valstybė pinigų kultūrai skiria ne tiek jau mažai, tik klausimas, kas už tuos pinigus padaroma ir kaip efektyviai jie panaudojami. Muzikinis švietimas Lietuvoje taip pat yra duobėje. Kol kas kūrėjas Lietuvoje gana vienišas ir gali remtis tik į save ir bendraminčius. Regis, gyveni civilizuotoj valstybėj, bet jautiesi kaip ufonautas. Kalbino Birutė Kuklytė SPECTRUM 2008/2
