UNIVERSITAS VILNENSIS, 2014 m. balandis, Nr. 2 (1723)

hinc itur ad astra

ISSN 1822-1513

universitas

vilnensis

http://naujienos.vu.lt

2014 m. balandis, Nr. 2 (1723)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

PLATINAMAS NEMOKAMAI

VU mokslininkai – Lietuvos mokslo premijos laureatai

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Šiame numeryje

Pamiršto laikrodžio istorija: laiminga pabaiga

Kristijonas Donelaitis ir Vilniaus universitetas

Penkios iš septynių 2013 m. Lietuvos mokslo premijų atiteko VU mokslininkams. „U. V.“ pristato šios garbingos premijos laureatus, jų tyrimus ir pasiekimus.

Vargu ar daugelis beatmena dar aštuntajame dešimtmetyje centrinių rūmų observatorijos bokštelyje buvusį laikrodį. Tikėkimės, kad jau po poros metų studentai vėl galės pasitikrinti laiką pakėlę galvas į bokštelį.

Kristijono Donelaičio„Metus“ jau gali skaityti ir ispanai – kūrinį į ispanų kalbą išvertė UKI docentė dr. Carmen Caro Dugo. Kovo pabaigoje K. Donelaičio skulptūra išvežta į restauracijos dirbtuves. Į savo vietą paminklas, tačiau jau bronzinis, turėtų grįžti rugsėjį.

Skaitykite p. 2–6

Skaitykite p. 9

Skaitykite p. 10

VU studentai balandžio pabaigoje ir gegužę šėls matematikų ir informatikų, istorikų, gamtininkų, ekonomistų, politologų, teisininkų, žurnalistų ir kitų dienų renginiuose.

E. Kurausko nuotrauka

Pavasaris pažers studentiškų linksmybių ir sesijos rūpesčių

2

universitas

vilnensis

įvertinimai

2014 m. balandis

VU mokslininkai – Lietuvos mokslo premijos laureatai

Kovo 6 d. Lietuvos mokslų akademijoje įteiktos 2013 m. Lietuvos mokslo premijos. Penkios iš septynių premijų atiteko VU mokslininkams. „U. V.“ pristato šios garbingos premijos laureatus, jų tyrimus ir pasiekimus.

Prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė: „Jeigu neatsargiai prie paslapties priartėsi, ji gali išnykti“ Agnė GRINEVIČIŪTĖ Literatūrologė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė Viktorija Daujotytė-Pakerienė sakosi rašyti niekuomet nepradedanti nesulaukusi tam tikro signalo, kad jai leista tai daryti. Galiausiai išduoda, kad literatūros tyrinėjimai neturi rezultato, tačiau literatūrą gaubianti paslaptis turi išlikti. Kartu su mokslininke mėginsime nors akies krašteliu į ją dirstelti.

Esate parengusi ne vieną monografiją ir studiją apie mūsų literatūros klasikus, kultūros istorijos asmenybes.

Kurios Jums paliko giliausią įspūdį?

Kurios labiausiai sukrėtė, paveikė emociškai?

Kiekvieną kartą esu patyrusi kokį nors įspūdį, gavusi kokį nors signalą, kad galiu galvoti ir rašyti. Nė vieno monografinio darbo nesu pradėjusi be šio signalo. Gal nemokėčiau jo apibūdinti. Ar skaitydama, ar galvodama, ar taip sau mąstydama pajuntu: čia yra taškas, nuo kurio galėčiau pradėti. Ir paprastai nebepraleidžiu šios galimybės. Pirmasis, su kuriuo lemtingai, gal visam gyvenimui, susitikau, buvo Jurgis Baltrušaitis.

Didesnių, gal net savaip sukrečiančių išgyvenimų arba jutimų esu patyrusi mąstydama ir rašydama apie Salomėją Nėrį. Pajutau, kad darau kažką ypatingesnio, negu tik rašyčiau knygą. Susitinku su žmogaus likimu.

Nepradėjau rašyti nė apie vieną asmenybę nežinodama, su kuo susitiksiu. Jeigu būčiau to nežinojusi, be abejo, mane būtų sukrėtęs Sigitas Geda. Iš tiesų ir sukrėtė. Kai pradėjau mąstyti, gilintis, suvokti, su kuo susitinku, supratau, kad iki tol dar nežinojau, su kuo susitiksiu, kad atsivėrė tai, ko kitaip nebūčiau niekada patyrusi.

Minėjote, kad turi būti signalas, po kurio pradedate rašyti, domėtis viena ar kita asmenybe. Kaip pajuntate šį signalą, kas turi atsitikti?

Tiesiog pajuntu, kad man leista rašyti. O kas yra tas, kuris leidžia, nežinau. Kartais pagalvoju, kad galbūt gaunu leidimą iš to, apie kurį turiu rašyti. Kokiu būdu šis leidimas ateina, negalėčiau tiksliai pasakyti. Tiesiog pajuntu, kad čia man leista įsiterpti.

Jeigu dabar neįsiterpsiu, tas taškas dings ir paskui prie jo nebegalėsiu sugrįžti. Apie Sigitą Gedą pradėjau galvoti neleistinai greit, iš esmės jo mirties dienomis. Nors negalima drumsti išėjusiojo ramybės. Rašiau Sigitui Gedai nekrologą ir iš karto supratau, kad rašau daug toliau.

Pagal kokius kriterijus atsirenkate lietuvių literatūros, kultūros figūras, temas savo tyrinėjimams?

Geda man labiausiai atvėrė tą tragišką literatūros pjūvį. Čia pat įsirašo ir Salomėjos Nėries tragiškoji lemtis. Sigitas Geda yra ją jautęs. Galbūt bendriausia prasme šiek tiek praskleidžiau lietuvių literatūros filosofiją, jos santykį, bendrumą, gilindamasi į Arvydo Šliogerio filosofiją. Iš jos pamačiau, kad tai, ką jis daro kaip filosofas, ne vienu aspektu daryta literatūros, juo labiau prozininkų: Broniaus Radzevičiaus, Juozo Apučio, Romualdo Granausko.

Literatūros tyrimai padeda pamatyti, ką vis dėlto turime, ką mąstome, ką esame supratę, suvokę, kas atsitinka su žmonėmis, kas yra tauta, kalba, didieji žmogaus klausimai. O kaip kitaip?

Kažkas turi visą laiką apie juos mąstyti, kad atvertų. Jaučiu, kad žmonėms įdomus gyvenimas. Su juo susitikti tiesiogiai labai sunku.

Pradėdama rašyti apie juos negalvoju, tiesiog turiu lyg ir savaime. Bet kai apie tai paklausėte, galiu pasakyti. Be abejo, matau figūros reikšmingumą ir vietą literatūroje. Dar matau tai, kad aplinkui tuščia, mažai tyrinėta, mažai rašyta. Labai reaguoju į tą tuštumą.

Pasakyčiau ir kitą pusę: manęs visai netrikdo, jeigu apie pasirinktą asmenybę labai daug prirašyta.

Kalbinis triukšmas man netrukdo ir nė kiek manęs netrikdo. Nesu ta, kuri, prieš pradėdama rašyti, viską perskaitys, susikonspektuos, pažiūrės, kad ko nors nekartotų ar nepaimtų.

Nesirūpinu tuo. Nepradedu iš naujo nieko skaityti, nesistengiu pamatyti, kas jau padaryta. O turėčiau. Nesu ir iš tų, kurie daug cituoja. Tiesiog einu savo akipločiu. Visa tai daugiausia yra mano mąstymas.

Savo kalboje, atsiimdama Lietuvos mokslo premiją, akcentavote žydinčios gudobelės įvaizdį. Kodėl pasirinkote būtent jį ir kaip jis susijęs su literatūros fenomenologija?

Gal galėtumėte išskirti, kokias šiandien mums svarbias, aktualias problemas svarstote savo darbuose?

Svarstau labai aktualią problemą: kaip yra literatūra? Kaip galėjo būti toks išskirtinis fenomenas kaip Jurgis Baltrušaitis, Šatrijos Ragana, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Mačernis, Salomėja Nėris? Ir kaip yra, kad literatūra yra iki šiol? Kad ji visą laiką prasitęsia ir prasitęsia.

Dabartiniu metu matau daug ką, kas man įdomu: yra geros kūrybos, literatūros, poezijos. Man nieko aktualesnio už tai nėra. Jokių kitų uždavinių nenoriu kelti, niekuo įpareigoti literatūros nenoriu. Man atrodo svarbiausia, kad ji būtų, kad suklustų kas nors ir paklaustų: kaip taip gali būti, kad ji yra? Kaip, sakysime, gali būti, kad Romualdas Granauskas, jau įpusėjęs aštuntą dešimtį, toks kūrybingas ir kad jauni žmonės, renkantys kūrybingiausią knygą, sustoja prie šio taško?

Visa tai labai didelė paslaptis, apie kurią žmonės turi vaikščioti, vaikščioti, vaikščioti, ir visą laiką reikia ieškoti ne atsakymo. Reikia, kad paslaptis būtų, kad visą laiką ją jaustum. Ir beveik džiaugtumeis tuo, kad negali jos niekaip atverti. Iš tiesų atrodo, kad nori ją atverti, bet slapta džiaugiesi, kad negali to padaryti. Yra baimė, kad jeigu neatsargiai prie paslapties priartėsi, ji gali išnykti.

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Daugiausia Jūsų darbų parašyta iš lietuvių lyrikos. Kodėl ir kuo ji tokia svarbi?

iš lyrikos. Kažkas, kas labai prie jos prisiliečia. Prie žmogaus širdies, prie jausmo, prie kalbėjimo ritmo, prie intonacijos, melodijos. O ten yra literatūros esmė. Dar sykį grįšiu prie Granausko.

Jo galvojimas apie literatūrą yra galvojimas apie lyriką ir pirmiausia apie Joną Strielkūną, Granausko išsirinktą poetą. Buvo toks laikas, kai pradėjau galvoti, kad rašysiu apie Strielkūną knygą. Pasakiau tą Granauskui. Jis pakvietė savotiškų literatūrinių varžybų: „Neparašysi taip gerai, kaip aš galėčiau parašyti apie Strielkūno eilėraštį „Žiedas vėjuotą rudens dieną“.“ Atsakiau, kad pasiduodu iš karto. Praėjo daug laiko. Ir jau po to, kai parašiau knygą, Romualdas parašė „Pasiją pagal Joną“.

Jis tai parašė įkvėptas savęs, ne mano knygos (šypsosi). O dar labiau paties Strielkūno kūrybos. Iš to supratau, kad eilėraščiai kitam gali būti jo gyvenimo dalimi. Nors Granauskas – prozininkas, o kalba apie lyriką, pripažindamas, kad joje yra kažkas labai slapto.

Atsimenu, kokiam trečiam kurse net suabejojau, ar turėčiau domėtis lyrika. Man atrodė, kad gal neturiu pakankamos vidinės klausos. Bet mane traukė eilėraščiai. Ir tebetraukia.

Lyrika yra literatūros širdis. Lyrikoje slypi pati giliausia literatūros paslaptis.

Gilesnėje prozoje visuomet yra kažkas

Esate sakiusi, kad tikitės įžvelgianti, iš ko tas lietuvių literatūros išskirtinumas susidaro, kad galite tą išskir-

tinumą, fenomenalumą parodyti, išskleisti kaip savo tyrimo rezultatą.

Tad koks gi jis? (Šypsosi) O rezultato galų gale nėra.

Ir nebus. Toks ir yra literatūros tyrimas, tokia yra literatūros fenomenologija.

Eini, eini, eini ir galiausiai matai, kad vėl įėjai ten, kur tavo pėdos, kad jau grįžti atgal. Vadinasi, nenuėjai niekur.

Neišėjai iš to lauko, kuriuo vaikštai remdamasi patirtim, mąstymu, pasitikėdama patirtim ir tuo, kad literatūroje susitinki su daugeriopa patirtim. Tų, kurie rašo, kurie yra parašyti, galiausiai su patirtim tų, kurie tai, kas parašyta, skaito. Sueini į daugiabalsį polilogą.

Kai esu taip paklausta, galėčiau pamėginti išvardyti, ką man pasisekę padaryti. Paskui viską užmiršiu, nes rezultatai yra efemeriški.

Man galbūt yra pasisekę lietuvių lyrikoje įžvelgti tokius momentus, kurie daro mūsų lyrinę poeziją savitą.

Ji turi ypatingą jausmų santūrumą, pasižymi jautria gamtos refleksija.

Lietuvių lyrikos kalbinis jausmas kyla iš kažkokio jutimo, kad santykis su kalba istoriškai buvęs skaudus, kad vėlyva mūsų literatūra, kad kažkas, ką reikia padaryti, jau lyg pavėluota.

Pasvarstyčiau, kad gal yra pasisekę šiek tiek naujau suformuluoti tragiškosios jausenos jutimą ar podirvį. Sigitas

Fenomenologiškai galvojant, gudobelė gali būti toks pat fenomenologinis objektas kaip literatūros kūrinys. Jie yra tarsi atskiri objektai, bet sąmonė juos gali suimti, matyti kartu.

Tai ateina iš Marcelio Prousto„Prarasto laiko beieškant“. Ten yra prustiškoji gudobelė. Man atrodo, kad gudobelę buvau įsižiūrėjusi dar neskaičiusi Prousto, bet gal man tik taip atrodo, nesu tuo tikra (šypsosi). Jau nuo tada, kai perskaičiau Proustą ir jo gudobelę, mačiau visas gudobeles, su kuriomis susitikdavau. O ta Antakalnio gudobelė, apie kurią kalbėjau, ypatinga.

Buvo aišku, kad jos gyvenimas laikinas, bet ji žydėdavo taip, lyg būtų amžina.

Gudobelės yra paskutiniai žydintys medžiai pavasarį. Jų žydėjimas yra be galo intensyvus ir ekstensyvus. Žinojau, kad vis tiek ateis laikas, kai gudobelės nebebus. Ir tikrai atėjo.

Mano sąmonė į tai sureagavo kaip į didžiausią skriaudą, kuri niekad neišnyks. Kai ši gudobelė žydėjo, eidavau tris kartus per dieną pasivaikščioti, kad kuo daugiau pamatyčiau, kaip ji žydi.

Tada ir gyvenimą matai kaip modelį.

Visa tai man padeda galvoti, mąstyti ir iš karto grąžina prie literatūros.

Teigėte, kad mokslas – tai nelaisvė, kurios kai kurie žmonės negali iškeisti į jokią laisvę, į jokius sveikesnio gyvenimo pažadus. Tokių savanorių belaisvių nėra daug. Tai ypatingi belaisviai, jie patiria ypatingą laisvę, sunkų intelektinį džiaugsmą. Ar ir Jūs taip jaučiatės? Jeigu taip, kada šis džiaugsmas būna didžiausias? Ar nesigailite pasirinkusi tokią dalią?

Nukelta į p. 3

universitas

vilnensis

2014 m. balandis

įvertinimai 3

Chemikų darbai atveria perspektyvas organinės chemijos plėtrai Lietuvoje Nepakanka chemijos laboratorijoje gauti naujus junginius, ne mažiau sudėtinga užduotis – nustatyti ir įrodyti junginių struktūrą įvairiais fizikiniais metodais, pavyzdžiui, buvo pritaikyti absoliučiosios konfigūracijos nustatymo metodai. Taigi eksperimentai paprastai yra kompleksiniai, reikalauja kelių mokslo sričių taikymo.

Miglė VALAITIENĖ Vilniaus universiteto profesoriai habil. dr. Eugenijus Butkus ir habil. dr. Sigitas Tumkevičius 2013 m. Lietuvos mokslo premija buvo įvertinti už darbų ciklą „Naujų karbociklinių ir heterociklinių organinių medžiagų sintezės metodų kūrimas, struktūros, savybių tyrimai ir taikymas“, kurį sudaro 85 straipsniai. Atlikti šių mokslininkų tyrimai atskleidžia medžiagų savybių kitimo dėsningumus, o tai savo ruožtu leidžia prognozuoti medžiagų savybes. Apie šiuos tyrimus pasakoja VU mokslo reikalų prorektorius prof. habil. dr.

E. Butkus.

Ką naujo šiais tyrimais atradote?

Kodėl šie tyrimai svarbūs ir naudingi?

Svarbiausi rezultatai gauti konstruojant ir sintetinant supramolekules, policiklinius heterociklus, nelinijinės struktūros azotinių heterociklų oligoarilenus, fermentų slopiklius.

Junginiai taikomi medžiagotyroje, biologiškai aktyvių ir optoaktyvių medžiagų bei supramolekulių konstravimo ir kristalų inžinerijos srityse. Šios kryptys, beje, atitinka ir vieną iš sumaniosios specializacijos krypčių.

Parodytos didelės taikymo galimybės šiuolaikinėse technologijose, medžiagų moksle ir biocheminiuose tyrimuose.

Kaip sumanėte atlikti šiuos tyrimus?

Darbų cikle apibendrinti gana ilgo laikotarpio tyrimai, neretai jų kryptis buvo koreguojama, ieškoma įvairių taikymo sričių, bendradarbiaujama su užsienio mokslininkais. Mano darbams didelį postūmį davė bendradarbiavimas su Lundo universiteto mokslininkais, pradėtas beveik prieš porą dešimtmečių, kai Lietuvoje mokslo sistema buvo atsidūrusi sudėtingoje situacijoje. Išvykau į stažuotę, susipažinęs tarptautinėje konferencijoje su prof. U. Bergu, ir turėjau galimybę naudotis šiuolaikine įranga ir pradėti šiuolaikinius tyrimus. Tik per pastaruosius kelerius metus ir pas mus atsirado reikiama infrastruktūra sudėtingiems darbams vykdyti, tačiau laiku pradėtas bendradarbiavimas leido neatsilikti nuo šiuolaikinių tendencijų moksle.

Kokia Jūsų tyrimo esmė?

Sukurti policiklinių karbociklinių ir heterociklinių junginių, jų funkcinių darinių sintezės, tarp kitų enantiose-

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

lektyvios sintezės, metodai. Ištirtos organinių reakcijų regiochemija ir stereochemija, molekuliniai persigrupavimai ir ciklizacijos reakcijos, reakcijų mechanizmai, asimetrinė indukcija, sintetinant funkcinius karbociklinius sudėtingos struktūros junginius, kurie yra įvairių gamtinių ir biologiškai aktyvių junginių struktūriniai fragmentai. Galima pateikti vieno susintetinto junginio pavadinimą, kuris tik iliustruoja, kokios sudėtingos molekulės gautos laboratorijoje: 6,17-dimetil-3,7,14,18-tetraazaheksaciklo[10.10.1.0 2,10.04,9.013,21.015,20] trikoz a-2(10),4(9),5,13-(21),15(20),16heksaen-8,19-dionas.

Taigi susintetinta ir charakterizuota šimtai naujų sudėtingos struktūros

funkcinių karbociklinių ir heterociklinių junginių, ištirtas jų reaktingumas, saviorganizacija, optinės ir biologinės savybės. Atlikti tyrimai atskleidžia medžiagų savybių kitimo dėsningumus, dėl to galima tikslingai valdyti ir prognozuoti medžiagų savybes, keičiant junginių struktūrą.

Kas gi tos karbociklinės ir heterociklinės medžiagos?

Organinė sintezė yra mokslas apie naujų medžiagų sintezę. Organiniai junginiai yra sudaryti iš tarpusavyje susijungusių anglies (lot. carbo) atomų. Jei tie atomai sudaro ciklus, tuomet tokie junginiai vadinami karbocikliniais. Kai greta anglies atomų cikle yra azoto, sieros, deguonies ar

kitų atomų, tuomet junginiai vadinami heterocikliniais. Verta pažymėti, kad chemija, ypač organinė chemija, užima ypatingą vietą tarp kitų mokslų, nes kuria – sintetina savo tyrimo objektą. Taip gaunami nesantys gamtoje junginiai.

Kaip atliktas pats tyrimas, kas praktiškai buvo daroma?

Atlikti darbai susiję su kryptingais ir sistemingais organinių karbociklinių ir heterociklinių medžiagų chemijos tyrimais – sintezės metodų naujiems organiniams junginiams gauti kūrimu ir tobulinimu, jų struktūros ir savybių tyrimais. Visa tai yra eksperimentiniai darbai. Gauti rezultatai išplečia organinės sintezės galimybes.

Ką šie tyrimai pakeis moksle?

Lietuvoje ir pasaulyje sparčiai besiplėtojant biotechnologijoms ir organinei elektronikai yra didelis funkcinių organinių medžiagų ir efektyvių jų sintezės metodų poreikis, todėl gauti rezultatai leidžia teigti apie neabejotinas galimybes plėtoti organinę chemiją kuriamuose mokslo centruose Lietuvoje. Moksliniai tyrimai buvo vykdomi pagal tarptautines ir nacionalines mokslo programas. Jų rezultatai paskelbti per 80 publikacijų aukštą citavimo indeksą turinčiuose tarptautiniuose žurnaluose, autorių darbai cituoti per 1000 kartų. Rezultatai pristatyti daugelyje nacionalinių ir tarptautinių konferencijų, skaitytos paskaitos užsienio universitetuose. Kartu su prof. habil. dr. S. Tumkevičiumi vadovavome 16 apgintų daktaro disertacijų.

Prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė: „Jeigu neatsargiai prie paslapties priartėsi, ji gali išnykti“ Atkelta iš p. 2 Taip, pati šitaip jaučiuosi. Liudiju tai iš savo patirties, bet ne tik kaip savo patirtį. Tikiu, kad ja susitinku ir su kitais. Humanistika, mano supratimu, neįmanoma be to džiaugsmo. Reikia, kad kažkas tavy nušvistų, kad ištiktų nuostaba. Dėl to reikia daug dirbti.

Tai ateina tikrai negreitai, bet ateina.

Minties pasirodymas būna didžiausias džiaugsmas.

Sakysime, rašau apie Donelaitį. Daug sykių skaičiau jo„Metus“, bet tik šį pavasarį pasisekė pamatyti, kokia įspūdinga viena Donelaičio metafora, ateinanti iš labai seno baltiško galvojimo, iš moteriškosios kultūros akcentų. Tai man buvo džiaugsmas. Dar nebaigiau apie ją galvoti, bet jau pamačiau, kad ji yra.

Nesu tikra, kad kas nors to nepamatė, bet man tai nėra svarbu (šypsosi).

Visko iš džiaugsmo neparašysi. Turi dirbti sunkiai ir kurį laiką nesulauki, kad kas nors nušvistų. Jaučiu, kad ne tik aš pasirinkau, bet literatūra nors

truputį yra mane pasirinkusi. Dėl to negaliu gailėtis. Jaučiu, kad jai reikėtų to, ką darau.

Kokią įtaką Jūsų tyrinėjimams padarė Žemaitijos žemė, tos vietos, kuriose praleidote vaikystę?

Galvoju, kad savo pirminiu pavidalu esu tiesiog suformuota tos žemės, to kraštovaizdžio, to dangaus, tų medžių, sodybų, žmonių, kalbos, vėjo...

Būdama 10 ar 12 metų, to negalėjau suprasti, bet dabar suvokiu, kad buvau jautrios prigimties vaikas. Girdėjau medžius, supratau, kad dideli medžiai yra labai gražu, kad dideli klevai yra stebuklingas dalykas, kad mažas upeliukas pavasarį pabunda, o vėliau girdi jo garsą. Paskui apsipila purienom, o vasarą išnyksta lyg nebuvo. Jono Juškaičio eilutės „Jau girdėti tas gerasis vandenų bėgimo garsas“ kiekvieną pavasarį many skamba kaip kokios mišios. Man išėjo į gera, kad tuo laiku, kai mačiau pasaulį sąmoningiau, turėjau

lyg antrąjį polių. Niekada nebūčiau taip galėjusi justi Žemaitės, jos paslapties, jeigu neturėčiau savy tos žemės, to jutimo, to žemo dangaus, tų debesų nuo jūros. Jeigu būčiau gimus ir augus kitur, viskas būtų buvę kitaip. Bet gal geriau? (Šypsosi) Pasiguodžiu, kad kitaip būti su manim negalėjo. Esame vienkarčiai, vienviečiai, vienalaikiai, vienmečiai augalai.

Buvo labai gaila išvažiuoti studijuoti.

Bet ir tai buvo gerai. Turėjau gailestį. Iš ko susidarytų transcendentinis liūdesys literatūroje, jei žmogus neturėtų erdvių, laikų peržengimo galimybės?

Ten ir čia. Čia ir ten. Iš ko susidarytų patirtis, jei žmogaus gyvenimas būtų lyg autostrada? Niekas jos negali paneigti, bet reikia, kad tavo sąmonėje būtų maži, klaidūs, nuošalūs keliukai.

Esate prisipažinusi, kad niekada neturėjote savos laboratorijos, kabineto, o tik savo namų kambarėlį į asketiškos šiaurės pusę. Maga sužinoti, kaipgi atrodo Jūsų darbo aplinka?

Šis kambarėlis atrodo netvarkingai.

Tai pirmasis požymis (juokiasi). Jame labai daug knygų. Jos sudėtos visaip, kaip tik įmanoma. Kartais nerandu, ko reikia, tad einu į biblioteką.

Mano rašomajam stalui apie 40 metų. Stalčiai jau paklypę, sunku kai ką atidaryti, bet man nė į galvą neateina, kad norėčiau jį pasikeisti. Kiek dar yra vietos nuo knygų, kabo daug paveikslų. Esu prisirišusi prie jų, turiu ir gražių įrėmintų nuotraukų, senovinį kryžių iš Žemaitijos. Dar yra plati palangė į šiaurę, ant kurios padėtas mano kaktusėlis, kuris vis pražysta gruodį. Tai jau didelis privalumas. Ir labai daug visokių mažų daikčiukų, kurių nė vieno negaliu atsisakyti. Jie sudėti taip pat be tvarkos, bet man užtenka žinoti, kad jie ten yra.

Deja, nedažnai nuo jų dulkes nušluostau, nedažnai, bet jie vis tiek saugiai sau gyvena. Jų ištikimybė begalinė.

Lietuvos mokslo premija Jums paskirta už pastarųjų 14 metų darbus, kuriuos sudaro keliolika monografijų ir studijų. Iš ko gimė visi šie darbai?

Teigėte, kad ne tik iš darbštumo, bet ir iš kažko kito.

Nelaikau savęs labai darbščia. Mačiau ir matau daug darbštesnių. Bet dirbu palyginti nuosekliai. Jeigu jau užsikabinau už ko nors, nebepaleidžiu. Einu ta kryptimi, kiek galiu. Noriu, kad lietuvių humanistika turėtų kiek įmanoma daugiau argumentų dėl savo įdomumo, mąstymo, galimybių, kad lietuvių literatūra ir ryškieji jos vardai būtų labiau matomi, kad atsirastų ryšys tarp literatūros ir ją tyrinėjančiųjų. Jei kas iš tiesų man kelia džiaugsmą, tai žinojimas, kad tuo, ką darau ar esu padariusi, domisi jauni žmonės. Noriu dirbti dar ir todėl, kad dirbtų ir kiti jauni žmonės. Jei kurioj nors vietoj darbas nutrūks, jo nebesumegsi.

Jis turi būti nepertraukiamas. Karta po kartos turi galvoti apie Kristijoną Donelaitį, Maironį ir apie Marcelijų Martinaitį, kurio užmiršti, žinoma, negaliu.

Lietuvos mokslo premija prof. habil. dr. V. Daujotytė-Pakerienė įvertinta už darbų ciklą „Fenomenologiniai lietuvių literatūros tyrimai (1998–2012)“.

4

universitas

vilnensis

įvertinimai

2014 m. balandis

Prof. dr. Arūnas Sverdiolas: „Mūsų kultūroje trūksta filosofinio matmens“ A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesorius dr. Arūnas Sverdiolas mūsų visuomenėje pasigenda filosofinio diskurso, gelmės matmens. Tai mokslininkas laiko vienu iš viešosios sąmonės lėkštumo ženklų. Žiniasklaidos vaidmuo čia anaiptol ne antraplanis.

Su mokslininku leidžiamės filosofiniais serpantinais ir ieškome šio reiškinio priežasčių.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ Kalboje, pasakytoje atsiimant Lietuvos mokslo premiją, teigėte, kad filosofas mūsų viešojoje sąmonėje yra mįslinga figūra, šiek tiek panaši į ekstrasenso, astrologo, o galbūt ir šarlatano, kuris dumia akis. Ar ir Jūs taip jaučiatės?

Ne, visiškai nesijaučiu. Ši figūra atrodo mįslinga ir netgi dviprasmiška tada, kai žiūrima iš lauko. Žvelgiant iš filosofijos vidaus, vaizdas visiškai kitoks. Tai, ką darau, man atrodo būtina ir visiškai nerūpi, kas kaip į tai žiūri. Kadangi filosofinis diskursas mūsų visuomenėje labai silpnas, tai negali kalbėti adekvačiai, taip, kaip derėtų filosofui, tikėdamasis, kad būsi suprastas kaip filosofas. Filosofinė kalba menkai paplitusi ir nedaugelio suprantama.

Mūsų kultūroje trūksta filosofinio matmens, nėra įprasta girdėti tokius argumentus, juos svarstyti, kritiškai reaguoti, todėl ieškoma egzotikos, sensacijos, skandalo. Kai Arvydas Šliogeris kartą pasakė, kad berniukai turi skaityti Herodotą, o mergaitės megzti, žurnalistai tuoj užkibo – tai jau „įvykis“. O paskui tokios šnekos laikomos filosofinėmis...

Kodėl filosofinis diskursas pas mus toks silpnas ir ką būtų galima padaryti, norint pakeisti situaciją?

Padaryti, pakeisti... Tai be galo sunkūs dalykai. Ne tiktai filosofijai. Kodėl, pavyzdžiui, Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“ atkakliai vadinama „vamzdžiu“ ir laikoma akių dūmimu pinigams užsidirbti?

Todėl, kad nesuprantama šiuolaikinės skulptūros plastinė kalba ir net nemėginama pamatyti šio kūrinio kaip arkos Neries krantinėje. O ją galima taip pamatyti, tereikia tik atsistoti tinkamoje vietoje. Tuo tarpu skulptūrinis kičas, kurio pilna pristatyta II Lietuvos Respublikos laikais, viešo pasipiktinimo nekelia. Filosofija įsirikiuoja tarp tokių nesusipratimų. Žmonės nepratę girdėti filosofų, skaityti jų tekstų, juos svarstyti. Vakarų visuomenėse kitaip.

Tarkime, Prancūzijoje filosofai kone kasdien pasisako per televiziją aktualiais klausimais. Tai plačiosios publikos matomos ir atpažįstamos figūros. Pas mus toks šiek tiek turbūt tėra Leonidas Donskis.

Tarp Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų buvo nemažai filosofų.

Kodėl šiandien jų vaidmuo nėra labai ryškus? Įdomus klausimas. Iš tiesų, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, dalyvavo daug filosofų. Juk viskas prasidėjo nuo diskusijų klubų, svarstymų. Filosofai aktyviai dalyvavo kuriant partijas.

Keistas istorinis paradoksas, kad net ir Sovietų Lietuvos sąlygomis filosofai, pasirodo, buvo išplėtoję normatyvinę sąmonę, suprato, kas yra valstybė, kokia ji turi būti, ką reikia padaryti, kad ji būtų, ir kaip tai padaryti teisingai. Jiems buvo aiškūs jos teoriniai, filosofiniai, etiniai pagrindai. Valstybės kūrimas yra fundamentalus darbas, reikalaujantis politinės filosofijos principų išmanymo ir įtraukiantis

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

žmones, suprantančius savo etinę paskirtį. Tačiau tada, kai sava valstybė buvo atkurta, kristalizavosi partinė sistema, pasirodė, kad filosofai nebereikalingi, ir jie patys pajuto, kad tai nebe jų reikalas. Politinis gyvenimas sulėkštėjo, pavirto interesų grupių ar tiesiog šutvių stumdymusi. Tokioje tikrovėje filosofams vietos nėra. Atėjo visiškai kitokie žmonės.

Mėginu atsakyti į Jūsų klausimą ir pats suprantu, kad ne visai atsakau.

Man pačiam neaišku, kaip politinė tikrovė pasidaro tokia, kad filosofui ar kokiam kitam idėjomis gyvenančiam žmogui nebeįmanoma į ją įsiterpti ir nėra ką joje veikti. Bet kaip tik šitaip yra atsitikę Lietuvoje.

Skaitant Jūsų viešus pasisakymus, akis vis užkliūva už kritikos strėlių, smingančių į žiniasklaidą. Ją esate pavadinęs lėkšta. Kodėl?

Kultūra, bet koks jos turinys skleidžiasi viešojoje erdvėje. Vienas jos matmenų – aukštybės ar gelmės, šiaip ar taip, vertikalus matmuo. Savaime jo nebūna. Šį matmenį sukuria ir palaiko literatūra, muzika, plastiniai menai, tikslieji ir humanitariniai mokslai, filosofija. Tokią kultūrą, kurioje aukštybės matmens nėra arba jis silpnas, aš ir vadinu lėkšta. Joje vyrauja tendencija viską suplokštinti, suprasti ir svarstyti vien tiktai buitinės sąmonės, naudingumo ir mėgavimosi lygmenimis. Be minėtų kultūros sričių, esmiškai svarbi kultūros erdvės „stereometriškumui“ kurti ir palaikyti yra žiniasklaida. Masinėje visuomenėje, tokioje kaip mūsų, didžioji žmonių patirties dalis ateina per žiniasklaidą. Ji nustato vadinamąją dienotvarkę, lemia tai, kam leidžiama viešai pasirodyti, orientuodamasi į tai, kas, jos nuomone, įdomu plačiajai publikai. Tačiau kaip tik kūriniai pirmiausia sukuria savo publiką. Jei jie nerodomi, tai ir publikos jiems nėra ir niekada nebus. Tai, kad filosofija nepasirodo, nes manoma, kad ji niekam neįdomi – esminis viešosios

sąmonės lėkštumo ženklas. Šitai tinka anaiptol ne tiktai filosofijai. Kas, pavyzdžiui, pas mus viešumoje pasirodo kaip sociologija? Vien tik apklausos, reitingai – žemiausias šio socialinio mokslo lygmuo. Jokios teorijos, jokių samprotavimų apie gilesnes visuomenės raidos tendencijas žiniasklaidoje nerasi. Užtat ir lieka linksminimas, liūdinimas, gąsdinimas, intrigavimas, kutenimas – tai, su kuo susiduriame kasdien. Žiniasklaidos kaltė dėl viešosios sąmonės lėkštumo labai didelė.

Minėjote, kad filosofijai, kitoms sritims neleidžiama pasirodyti viešajame gyvenime. Žurnalistai gana ciniškai atsako, kad visuomenei gilumo nereikia, todėl jo ir nėra. Antra vertus, negali sakyti, kad žmonės būtų patenkinti žiniasklaida.

Manau, lėkštumą bendromis jėgomis gamina ir publika, ir žurnalistai, kurie jai teikia peną. Tai ydingas ratas, kuris sukasi reprodukuojant banalybes bei šlamštą ir kaltinant dėl to vieniems kitus.

Esu nagrinėjęs tai, ką pavadinau korine mūsų viešosios sąmonės sąranga. Tiesą sakant, tai keista tikros viešumos alternatyva. Yra nedidelės tarsi korio akelės, kurioms būdingas minėtas vertikalusis matmuo, kuriose susirenkama, diskutuojama apie teorinius dalykus, reiškiasi išmanymas, analitiniai gebėjimai, subtilus humoras. Tokios yra kai kurios universitetų auditorijos. Bet anapus korio sienelių jų turinys neplinta, jos lieka pusiau privačios. Egzistuoja mažučiai mokslų, menų, filosofijos pasaulėliai, nesusieti į bendrą pasaulį, erdvę. Jų atstovai gyvena savo korio akelėse.

Koks yra lietuvių kultūros filosofijos vaizdas? Kokias išvadas galėtumėte padaryti?

Lietuvių filosofija, jei ją suprantame kaip tai, kas pamąstyta, pasakyta ir parašyta lietuvių kalba, yra labai jauna. Lietuvos filosofija, žinoma,

turi daug ilgesnę istoriją. Stebėtinas dalykas, kad nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo sugebėta „iš nieko“ sukurti terpę – filosofinę kalbą, kurioje gali skleistis visavertis filosofinis mąstymas. Juk kasdienė kalba pati savaime netinka filosofinei minčiai reikšti. Kai Talis pasakė, kad „viskas yra iš vandens“, jis turėjo omenyje ne fizinį, o vien tiktai mąstomą pradą. Daugybę dalykų reikėjo išmokti įvardyti, įžvelgiant ir iškeliant lietuvių kalboje slypėjusius išteklius.

Tai padaryta nepaprastai greitai. Buvo išmokta filosofuoti ir mokyti filosofuoti kitus lietuviškai. Taip prasidėjo mūsų filosofinė tradicija.

Lietuvių filosofams visą laiką rūpėjo kultūros problematika. Manau, šis rūpestis pradžioje priklausė nuo lietuvių tautinio atgimimo reikmių, o paskui filosofinė kultūros teorija buvo plėtojama todėl, kad problemos išliko aktualios – sakyčiau, iki šių dienų.

Kultūros filosofijos srityje daugiausia nuveikė Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Vosylius Sezemanas, Levas Karsavinas. Įdomu, kad ši tendencija buvo pratęsta išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo gerokai skirtingomis socialinėmis aplinkybėmis – ne tiktai Maceinos, bet ir Juozo Girniaus, Vinco Vyčino, Algio Mickūno, sociologo Vytauto Kavolio. Algirdo Juliaus Greimo semiotikoje taip pat aiškiai viešpatauja kultūros problematika. Galbūt čia galima įžvelgti tam tikrą lietuvių filosofinio mąstymo savitumą.

Kaip pritaikomi Jūsų susisteminti hermeneutinio ir fenomenologinio filosofavimo principai?

Fenomenologiškumas ir hermeneutiškumas reiškia, kad mąstyti galima pradėti nuo tiesioginės dalyko patirties. Fenomenologija reikalauja, kad būtų aptikti reiškiniai arba tai, kaip vienas ar kitas dalykas reiškiasi sąmonei. Mąstyti reikia„iš“ savos situacijos ir patirties, atsižvelgiant į ją ir ją apmąstant. O hermeneutika prideda, kad ši situacija ir patirtis gali būti išplėsta einant prie to, kas tiesiogiai nėra tavo situacija ir patirtis, jas plečiant. Jei nori nagrinėti reiškinius, kurie tavo paties situacijai nepriklauso, turi dėti hermeneutines pastangas, kad priartintum tolimus dalykus ar pats prie jų priartėtum. Sakysime, imi antikos mąstytojus ir mėgini jų padedamas svarstyti tam tikrus rūpimus klausimus. Štai man dabar rūpi dirbinio dirbdinimas. Kas tai yra, svarstau atsiklausdamas Platono, Aristotelio, Martino Heideggerio ir daugelio kitų.

Kaip apibūdintumėte kultūros filosofijos, kurią plėtojate, hermeneutiškumą?

Kultūros filosofijos hermeneutiškumas, kaip jį suprantu, reiškia, kad jos konceptualines priemones mėginu išgauti iš pačios Vakarų mąstymo tradicijos. Ne tiktai filosofinės, bet ir teologinės, poetinės, istoriografinės ir kitos, kokią tik pajėgiu atrakinti. Todėl analizė kaskart plėtojama dviem lygmenimis: konkrečioje teminėje plotmėje, susijusioje su vienokiais ar kitokiais kultūros tekstais (mitiniais, epiniais, traginiais, poetiniais,

religiniais, filosofiniais), kurie atrodo svarbūs ir įrikiuotini į vieną ar kitą kultūros kismo profilį, taip pat su įvairių kultūros istorijų bei teorijų metodais. Kartu kaskart mėginu užčiuopti pamatinę kultūros filosofijos problemą: kaip reiškiasi vieno ar kito kultūros buvinio buvimo būdas. Laiko akiratyje tai reiškia – kaip šie buviniai randasi, tveria ir nyksta. Tiesioginė teminė nagrinėjamo teksto plotmė ir klausimai, kuriuos jam užduodu, kartais labai skiriasi. Pavyzdžiui, nagrinėdamas nuodėmės sampratą keliuose apaštalo Pauliaus laiškuose, mėginau rekonstruoti jo policentrinės kultūros erdvės bei laiko sampratą ir trijų žmogiškųjų bendrijų – žydų, graikų ir krikščionių – išdėstymą šiuose erdvės ir laiko matmenyse. Du esminius kultūros aspektus įvardijau kaip steigtį ir saugą. Jie nusako kultūrinės ir socialinės žmonių bendrijos pagrindus: jų kūrimą, išradimą, konstravimą ir palaikymą, saugojimą, atkūrimą, rekonstravimą, sklaidą ir plėtrą, pagaliau jų naikinimą, kritiką ir dekonstravimą.

Visa tai aptinkama istorijoje.

Hermeneutika atsirado ankstyvaisiais laikais, iš religinių tekstų aiškinimo, interpretavimo. Koks religinių tekstų vaidmuo šiandieninėse civilizacijose? Kokias prasmes jie atskleidžia?

Hermeneutikos pavadinimas buvo kildinamas iš dievo Hermio. Etimologiškai tai neteisinga, bet graikai manė, kad Hermis yra tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Jis atneša mįslingus dievų žodžius ir aiškina žmonėms, nes kitaip šie nesuprastų. Bibliniai tekstai patenka į hermeneutikos akiratį todėl, kad Dievas taip pat kalba žmonėms. Tas, kuriam rūpi tikėjimo klausimai, kreipiasi į Biblijoje užrašytus Dievo žodžius ir juos aiškinasi. Tačiau religiniai tekstai šiandien gali būti svarbūs ir kitu atžvilgiu. Vakarų tradicijoje aptinkame dvi svarbiausias gijas ar ištisus jų pluoštus – graikų kultūrą ir jos paveldą – filosofiją, retoriką, istoriografiją – ir žydų tikėjimą, išlikusį krikščioniškojo tikėjimo pamatuose. Šios gijos susipina ir viduramžiais sudaro pynę, o naujaisiais laikais ima išsipinti. Bet, norint suprasti Vakarų tradicijos šaknis, grįžti prie jos pagrindų, be krikščionybės niekaip neišeis. Taip pasidaro svarbūs religiniai tekstai ir jų aiškinimo procedūros. Panašiai aptinkama bei hermeneutiškai aktualizuojama ir graikiškoji Vakarų tradicijos gija.

Jei žmogus tiesiog gyvena ir jam nekyla klausimų apie tai, kas slypi jo gyvensenos gelmėje, kuo jo gyvenimas iš tiesų remiasi, jam visa tai nereikalinga ir tiesiog beprasmiška.

Tačiau kai kuriems iškyla klausimų apie prasmę. Vis dėlto esminis dalykas yra ne atsakymai į prasmės klausimus.

Sokratas sakė, kad jis žino tik tai, kad nieko nežino. Tačiau sokratiškas nežinojimas numato įtampą ieškant tiesos, kuri skatina nuolat judėti pirmyn. Kad kažką supratai, suvoki tik tam tikru momentu, kai tai, kas nebuvo aišku, staiga nušvinta. Bet tik trumpam, ir reikia eiti toliau.

Lietuvos mokslo premija prof. dr.

A. Sverdiolas įvertintas už darbų ciklą „Hermeneutinė kultūros filosofija (2002–2012)“.

universitas

vilnensis

2014 m. balandis

įvertinimai 5

Prof. dr. Aurelija Žvirblienė: „Netikėtas rezultatas gali būti daug svarbesnis už tą, kurio tikėjaisi“ Lietuvos mokslo premija buvo įvertintas VU Biotechnologijos instituto Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėjos prof. dr. Aurelijos Žvirblienės darbų ciklas „Naujų antikūnų kūrimas, tyrimai ir taikymas imunodiagnostikai“. Tai penkiolikos metų darbas.

Liana BINKAUSKIENĖ Kokios pagrindinės Jūsų vykdomų mokslinių tyrimų sritys?

Mūsų vykdomi moksliniai tyrimai susiję su imunologija, antikūnų kūri­ mu ir jų taikymu. Kuriame antikūnus prieš įvairias molekules ir panaudo­ jame juos kaip instrumentą nustaty­ dami šias molekules arba tirdami jų struktūrą. Vienas iš svarbiausių mūsų tyrimo objektų yra virusų antigenai.

Tai sudėtingos struktūros baltymai.

Mūsų institute jie kuriami genų in­ žinerijos metodais, tam netgi nebū­ tina turėti pačių virusų. Prieš tokius rekombinantinius virusų antigenus esame sukūrę didžiulę kolekciją nau­ jų antikūnų. Juos galima panaudoti virusinių infekcijų diagnostikai, pvz., nustatyti virusui specifiškus antikū­ nus kraujo ar seilių mėginyje arba nustatyti patį virusą ląstelių ar audinio mėginyje. Kai kurie iš mūsų antikūnų turi aiškų praktinį pritaikymą – jie įeina į diagnostinių rinkinių sudėtį arba yra įtraukiami į užsienio kompanijų katalogus ir pardavinėjami visame pasaulyje. Konkretus pavyzdys: Di­ džiosios Britanijos rinkoje platinami diagnostiniai rinkiniai, skirti tymų arba kiaulytės infekcijoms nustatyti iš seilių mėginių. Šiuos diagnostinius rinkinius sukūrėme bendradarbiaudami su užsienio mokslininkais. Antikūnai gali būti taikomi ne tik diagnostikai, bet ir fundamentiniams tyrimams. Jie pade­ da tirti sudėtingų baltymų ar jų kom­ pleksų antigeninę struktūrą, išaiškinti vadinamąsias imunodominuojančias sritis. Virusinių baltymų atveju tai svarbu kuriant naujos kartos vakcinas ar kitus biofarmacinius preparatus.

Panaudodami mūsų sukurtuosius antikūnus, mes esame apibūdinę ke­ leto virusinių antigenų struktūrą, šiuos rezultatus publikavome virusologijos žurnaluose.

Kaip susidomėjote, kaip atradote šią tyrimų sritį?

Imunologijos srityje pradėjau dirbti daugiau nei prieš 30 metų, kai Vilniaus universitete baigusi biochemijos studijas išvykau į Maskvą, tuometinės TSRS mokslų akademijos Molekulinės biologijos institutą. Tai buvo vienas stipriausių mokslo institutų visoje Sovietų Sąjungoje. Šiame institute buvo viena pirmųjų laboratorijų, kurioje buvo įdiegta hibridomų tech­ nologija ir kuriami monokloniniai antikūnai. Tuo metu tai buvo didelė naujovė. Man labai pasisekė, kad patekau į šią laboratoriją. Ta tyrimų sritis man buvo labai įdomi, nors apie imunologiją tada beveik nieko neiš­ maniau, studijų metu net neturėjome imunologijos kurso. Dirbau Maskvoje ketverius metus, ten apgyniau daktaro disertaciją, o grįžus į Lietuvą vėlgi aplinkybės susiklostė palankiai – Bio­ technologijos institute buvo įkurta Imunologijos laboratorija ir aš turėjau kur pritaikyti savo žinias ir patirtį. Taigi galima sakyti, kad ankstyva mokslinio darbo patirtis, įgyta iš karto po studijų, nulėmė visą mano tolesnę mokslinę veiklą. Žinoma, per tuos metus tyrimo metodai ir technologijos labai pasi­ keitė, tačiau pagrindinė darbo kryptis išliko ta pati.

Asm. arch. nuotrauka

Kokie Jūsų vadovaujamos laboratorijos mokslininkų kolektyvo dabartiniai darbai, ką Jūsų kolektyvas kuria?

Pastaraisiais metais pradėjome keletą naujų projektų, tarp jų – rekom­ binantinių antikūnų kūrimo darbus.

Tai mums nauja sritis, bet jau turime įdomių rezultatų. Pavyko sukurti re­ kombinantinius hibridinius baltymus, sudarytus iš virusinės dalelės ir antikū­ nų, t. y. tokias nanodaleles, kurios yra „dekoruotos“ antikūno molekulėmis ir todėl gali atpažinti tam tikrus antige­ nus, juos neutralizuoti. Kitas įdomus projektas yra susijęs su Alzheimerio ligos mechanizmų tyrimais, jį vykdo­ me kartu su LSMU mokslininkais. Mes sukūrėme antikūnus prieš beta-ami­ loidą, kuris kaupiasi smegenų ląstelė­ se ir yra laikomas šios ligos kaltininku.

Mūsų kolegos, atlikę eksperimentus su žiurkių ir pelių smegenų ląstelėmis, pastebėjo, kad antikūnai, užuot su­ stabdę žalingą beta-amiloido poveikį, jį sustiprina. Pasirodo, kad tai susiję su imuninės sistemos ląstelių akty­ vacija. Pradėjome plačiau tyrinėti šio reiškinio mechanizmą, gavome naujų įdomių rezultatų. Tai puikus pavyzdys, kai mokslinis projektas, prasidėjęs nuo konkrečios užduoties – antikūnų sukūrimo, vėliau tarsi evoliucionuoja, vystosi, inicijuoja naujas tyrimų kryp­ tis. Tuo mokslininko darbas ir įdomus, kad ne visada gali prognozuoti, koks bus galutinis rezultatas, o kartais tas netikėtas rezultatas gali būti daug svarbesnis už tą, kurio tikėjaisi pradė­ damas eksperimentą.

Be mokslo tiriamojo, Jūs dirbate ir pedagoginį darbą. Kokie Jūsų studentai?

Dėstytojo darbas tikrai įdomus.

Mėgstu bendrauti su studentais, nors dažnai nelengva šį darbą suderinti su pagrindiniu darbu laboratorijoje.

Dėstau imunologiją VU biochemi­ kams. Ši specialybė visada buvo ir dabar yra populiari, ją renkasi stiprūs moksleiviai, tarp jų dažnai būna olimpiadų dalyvių ir nugalėtojų. Todėl dauguma mano studentų yra gabūs, smalsūs ir motyvuoti. Imunologija yra be galo įdomus ir intensyviai besiplė­ tojantis mokslas, šioje srityje nuolat atrandama kas nors nauja. Dalyvau­

dama tarptautinėse konferencijose, stengiuosi kuo daugiau sužinoti apie tas naujoves ir apie jas papasakoju studentams. Džiaugiuosi, jei pavyks­ ta juos sudominti. Man patinka tam tikras grįžtamasis ryšys tarp studento ir dėstytojo. Didžiausias įvertinimas – kai studentai pasako, kad paskaitų kursas buvo įdomus. Nematau didelio skirtumo tarp dabartinių ir mano kar­ tos studentų. Aišku, dabar studentai turi daugiau galimybių – gali naudotis naujausiais informacijos šaltiniais, gali išvykti į užsienį. Beje, VU studentai biochemikai yra puikiai parengti ir mielai priimami bet kurioje pasaulio laboratorijoje.

Ar turite savo jaunų mokslininkų grupę, kuriems rūpi Jūsų darbai ir kurie norėtų eiti Jūsų keliu?

Turiu puikią komandą, kurios dau­ gumą sudaro jauni žmonės – studen­ tai ir doktorantai. Mūsų skyriuje yra ir patyrusių mokslininkų, kurie patys aktyviai rašo projektus, juos koordi­ nuoja, rengia publikacijas. Paprastai studentai pradeda dirbti laboratori­ joje jau nuo II–III kurso, vėliau rengia baigiamuosius darbus, stoja į dokto­ rantūrą. Dauguma studentų iš karto įtraukiami į laboratorijoje vykdomus projektus. Taip jie susipažįsta su moks­ linio darbo kasdienybe, ima suprasti finansines ir kitas problemas, priside­ da prie publikacijų rengimo. Vėliau jie patys pradeda planuoti savo darbą, perduoda savo patirtį jaunesniems kolegoms. Džiaugiuosi, kad mano kolektyve dirba motyvuoti, kūrybiški, jaučiantys atsakomybę už bendrą tiks­ lą žmonės. Mokslininko darbas nėra toks lengvas, kaip kartais iš šalies gali pasirodyti. Šiuolaikinis mokslininkas turi būti ir geras vadybininkas, nes reikia rūpintis finansavimu, projektais.

Viena iš Jūsų mokslinės veiklos sričių – virusinių infekcijų imunodiagnostika ir molekulinė diagnostika.

Gal galite plačiau papasakoti apie darbus šioje srityje?

Kai žmogus suserga infekcine liga, dažniausiai prieš ligos sukėlėją susidaro antikūnai. Paėmę kraujo ar seilių mėginį, galime tuos antikūnus nustatyti ir taip diagnozuoti ligą. Tai ir

yra imunodiagnostikos pavyzdys. Šie metodai gana paprasti ir greiti, todėl plačiai taikomi laboratorinėje medi­ cinoje. Tačiau šių metodų ne visada pakanka infekcinės ligos diagnostikai, nes antikūnai susiformuoja ne iš karto patekus virusui, o tik po kelių dienų.

Be to, ne kiekvienas virusas sukelia pakankamai stiprų imuninį atsaką.

Todėl naudojami ir kiti metodai li­ gos sukėlėjui nustatyti – nustatoma jo DNR arba RNR. Tai molekulinės diagnostikos metodai, kurie yra itin tikslūs ir jautrūs. Juos naudodami galime ne tik nustatyti virusus, bet ir analizuoti jų kamienus, mutacijas ir pan. Savo tyrimuose mes taiko­ me įvairius metodus ir dažnai juos sugretiname, kad gautume kuo tiks­ lesnį rezultatą. Kaip minėjau, esame sukūrę imunodiagnostikos metodus tymų, kiaulytės, taip pat hantavirusų infekcijoms nustatyti iš kraujo ar seilių mėginių. Molekulinės diagnostikos metodais tyrinėjome, kokie žmogaus papilomos viruso kamienai yra paplitę Lietuvoje.

Kaip gimsta nauji virusai? Ar atrandami nauji virusai? Ar dabar žmonės silpnesni?

Tobulėjant molekulinės biologijos, genetikos metodams, kasmet atran­ dama naujų virusų. Virusai yra labai gerai prisitaikę evoliucijoje. Jie gali išgyventi ir daugintis tik pakliuvę į ląs­ telę, turi tam tikrus patekimo mecha­ nizmus. Jie infekuoja ne tik žmogaus ir gyvūnų ląsteles, bet ir augalus, mieles, bakterijas. Žmonės per savo gyvenimą užsikrečia daugybe virusų, bet ne vi­ sada virusinė infekcija sukelia sunkią ligą. Kai kurie virusai nėra patogeniški, todėl mes net nejaučiame, kad virusas pakliuvo į organizmą. Tokius virusus ypač sunku atrasti, nes jie nekelia jokių problemų. Dažnai virusus gana efektyviai sudoroja mūsų imuninė sistema. Sunku vienareikšmiškai atsakyti, ar žmonės dabar silpnesni, ar atsparesni virusinėms infekcijoms.

Viena vertus, žmonės geriau maiti­ nasi, todėl imuninė sistema turėtų būti stipresnė. Nusilpę, badaujantys žmonės mažiau atsparūs infekcinėms ligoms, nes jų imuninės sistemos ląstelės negali daugintis dėl baltymų trūkumo. Tačiau kita vertus, žmonės mažiau juda, patiria daugiau streso – o tai neigiamai veikia mūsų imuninę sistemą ir atsparumą virusams.

Ar Lietuvoje žmones puolantys virusai kuo nors išsiskiria iš tų, kurie kamuoja Europos šalių gyventojus, ar turime savitų virusų, būdingų tik Lietuvai ir Pabaltijo šalims?

Nėra žinoma jokių virusų, kurie būtų būdingi tik Lietuvai ar Baltijos šalims. Kas kita virusų kamienai – jų paplitimas skirtingose šalyse gali būti skirtingas. Pavyzdžiui, mes neseniai tyrinėjome, kokie žmogaus papilomos viruso kamienai yra paplitę Lietuvoje.

Kai kurie šio viruso kamienai yra onko­ geniniai, t. y. jų ilgalaikė infekcija gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Atliktas tyrimas atskleidė įdomų faktą, kad Lietuvoje tų onkogeninių kamienų dažnis yra kitoks nei Europoje – kai kurie viruso kamienai yra dažnesni, o kai kurie retesni nei kaimyninėse šalyse. Tai svarbu žinoti planuojant

vėžio prevencijos strategijas. Kalbant apie naujus virusus – kitose šalyse yra buvę virusinių infekcijų protrū­ kių, kuriuos sukėlė iki tol nežinomi virusai. Prieš kelerius metus spauda daug rašė apie ūmią kvėpavimo takų ligą (SARS), kurią Azijoje sukėlė naujai identifikuotas virusas. Po tokių atvejų kitos šalys imasi stebėsenos ir prevencijos priemonių – taip apri­ bojamas pavojingų virusų plitimas.

Ne visada žinome, ar tie virusai, kurie surasti kažkur kitur pasaulyje, jau yra patekę į Lietuvą, ypač jei virusas mažai patogeniškas. Tam reikalingi specialūs tyrimai. Mūsų institutas irgi prisideda prie tokių tyrimų. Štai neseniai Vokieti­ joje buvo identifikuotas naujas galvijų virusas. Mūsų instituto mokslinkai ištyrė galvijų mėginius ir nustatė, kad šis virusas, nors ir nekeliantis didelės grėsmės galvijų ūkiams, randamas ir Lietuvoje. Tokie tyrimai svarbūs, nes padeda stebėti ir kontroliuoti virusų plitimo kelius.

Kokį virusą įveikti sunkiausia? Kiek laiko Jums ilgiausiai yra tekę ieškoti ir kurti antikūnus prieš virusą?

Virusus apskritai sunku įveikti, nes jie puikiai prisitaikę išlikti. Tik vieni virusai pavojingesni, kiti mažiau pavojingi. Visi žinome posakį, kad negydoma sloga praeina per savaitę, o gydoma – per 7 dienas. Tie virusai, kurie sukelia slogą, nėra labai pavo­ jingi. Tačiau yra daug pavyzdžių, kai virusai sukelia sunkias ar net mirtinas ligas – pasiutligę, raupus, poliomie­ litą, AIDS, hemoraginę karštinę ir pan. Dabar Lietuvoje iškilo afrikinio kiaulių maro grėsmė – jo sukėlėjas irgi yra virusas, prieš kurį nėra vaistų ar vakcinų. Deja, prieš virusus neturi­ me efektyvių universalių vaistų, kaip turime antibiotikus prieš bakterijas.

Kai kurias virusines infekcijas pavyksta kontroliuoti tam tikrais vaistais, kurie slopina virusų fermentus. Pavyzdžiui, tokiu būdu galima pristabdyti ŽIV ar žmogaus hepatito C infekciją. Tačiau ne visus virusus taip galime įveikti.

Virusai kinta, mutuoja, dėl to gali tapti pavojingesni, nei buvo iki tol. Kai kurie virusai net sugeba apgauti imuninę sistemą, nuslopindami tam tikrus jos elementus. Pats ryškiausas tokio vi­ ruso pavyzdys yra ŽIV, kuris infekuoja svarbias imuninės sistemos ląsteles ir sukelia sunkią imunodeficitinę bū­ klę – AIDS. Galime pasidžiaugti, kad prieš kai kuriuos pavojingus virusus yra sukurtos vakcinos. Tai pati efek­ tyviausia priemonė prieš juos. Tik dėl masinės vakcinacijos jau pamiršome tokias pavojingas ligas kaip raupai ar poliomielitas, nuo kurių anksčiau daugybė vaikų mirdavo ar likdavo suluošinti. Gaila, kad dabar visuome­ nėje skleidžiami mitai apie vakcinų žalą ir agituojama neskiepyti vaikų, net nesusimąstant apie padarinius.

Mūsų kuriami antikūnai gali ne tik padėti diagnozuoti virusines infekcijas. Esame sukūrę antikūnus, kurie neutralizuoja kai kuriuos virusus, pavyzdžiui, hepatito B virusą. Dabar bandome sukurti tokias hibridines molekules, kurios galėtų turėti prieš­ virusinį poveikį. Antikūnų kūrimo darbai gana sudėtingi ir užtrunka mažiausiai 5–6 mėnesius. Dažnai tenka eksperimentus kartoti keletą kartų, kol gauname norimą rezultatą.

6

universitas

vilnensis

įvertinimai

2014 m. balandis

TFAI mokslininkų darbuose – Vilniaus atomo teorijos mokyklos tąsa VU Teorinės fizikos ir astronomijos instituto (TFAI) mokslininkai prof. habil. dr. Pavelas Bogdanovičius, prof. habil. dr. Gediminas Gaigalas ir dr. Alicija Kupliauskienė teorinės fizikos specializaciją pasirinko jau stodami į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą. Mokslininkams didelę įtaką padarė profesoriaus Adolfo Jucio atomo teorijos mokykla, kurios tradicijas jie šiuo metu ir tęsia.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

tinos, nes smarkiai vėsina plazmą.

Spinduliavimo nuostoliams įvertinti reikia priemaišų poveikį plazmai sumodeliuoti. O tam reikalingi daug kartų jonizuotų volframo jonų spektroskopiniai parametrai.

Eksperimentiniams spektrams suprasti ir paaiškinti taip pat reikia teorinių duomenų. Jų interpretacija kalbant apie atomus ir jonus su keliais elektronais atviruose sluoksniuose dažniausiai neįmanoma be teorinių rezultatų.

Kada ir kodėl susidomėjote atomo teorijos metodais?

Gal galėtumėte pristatyti Vilniaus atomo teorijos mokyklos metodus?

Kada ji susiformavo?

Priklausome prof. A. Jucio atomo teorijos mokyklai, kuri gerai žinoma šios srities specialistams pasaulyje.

Darbą atomo teorijos srityje jis pradėjo 1938 m., kai už savo pinigus išvyko į Mančesterio universitetą.

Po karo brandino planus išplėtoti daugiaelektronių atomų teoriją, todėl 1949 m., pasinaudojęs galimybe tobulintis Rusijos mokslo centruose, įstojo į doktorantūrą. Rašydamas antrąją disertaciją ir ypač ją apgynęs, prof. A. Jucys ėmė formuoti savo

Kokios informacijos gaunate skaičiuodami, analizuodami atomų ir jų jonų charakteristikas?

Iš kairės: prof. habil. dr. Pavelas Bogdanovičius, dr. Alicija Kupliauskienė ir prof. habil. dr. Gediminas Gaigalas atomo teorijos metodais susidomėjo dar būdami studentai mokinių grupę prie VVU Teorinės fizikos katedros. Kupinas sumanymų ir energijos, įžvelgiantis ateities perspektyvas, profesorius pasirodė turįs didelį mokslo organizatoriaus, mokslinės mokyklos vadovo talentą.

Kartu su mokiniais jis daug metų tobulino matematinius metodus, kurie leistų apskaičiuoti įvairius sudėtingų atomų ir jonų spektroskopinius parametrus. Daugiausia dėmesio skirta izoliuotų atomų parametrams surasti.

Jų tikslumas priklausė nuo to meto skaičiavimo technikos pajėgumų.

Spartus kompiuterių galingumo augimas per pastaruosius 15 metų leido pritaikyti sudėtingesnius matematinius metodus ir tirti sunkesnius atomus, kurių energijos spektrai gali būti labai sudėtingi. Prof. A. Jucio mokykla, dar kitaip vadinama Vilniaus atomo teorijos mokykla, išsiskiria sukurtų metodų gausa ir įvairove.

Kiekvienas jos atstovas įnešė savo indėlį, sukurdamas arba išplėtodamas atomo teorijos metodus, kurie tuo laiku buvo inovatyvūs.

Kokį indėlį kiekvienas įnešėte į šį mokslo darbų ciklą?

Kadangi atomo banginės funkcijos kampinei ir radialiai dalims ir jų matriciniams elementams surasti ir panaudoti reikalingi skirtingi metodai, mūsų grupėje buvo tam tikras darbų pasiskirstymas.

Prof. habil. dr. G. Gaigalas daugiausia dėmesio skyrė efektyvios integravimo sukininių ir kampinių kintamųjų atžvilgiu metodikos, skirtos atomo teorijos uždaviniams spręsti, sukūrimui. Ji sujungia ir integruoja į visumą šiuolaikinius teorinės fizikos matematinius metodus: judesio kiekio momento teoriją, neredukuotinę tenzorinę algebrą, apibendrintą judėjimo kiekio momento grafinę metodiką ir kvazisukinio formalizmą. Ši kompleksiškai integruota metodų visuma leidžia naujajai teorijai būti iš esmės pranašesnei prieš ligšiolines tradicines metodikas. Profesorius naujosios metodikos pagrindu parašė daugelį programų, kurios plačiai

pasklido tarp atomo teorijos specialistų visame pasaulyje. Atlikti ab initio tyrimai byloja, kad sukurta metodika ir programinė įranga leidžia gauti aukšto tikslumo atomų ir jonų energetinį spektrą, elektronų šuolių bangos ilgius, osciliatorių stiprumus, šuolių tikimybes, sužadintų lygmenų gyvavimo trukmes, neigiamų jonų giminingumą, izotopinį poslinkį ir kitas atomines charakteristikas. Visa tai praplečia atomo teorijos nagrinėjimo ribas tiek tikslumo, tiek atomų ir jonų įvairovės požiūriu.

Prof. habil. dr. P. Bogdanovičius daug dėmesio skyrė elektronų radialiųjų orbitalių savybėms tirti. Jis sukūrė transformuotų radialiųjų orbitalių su varijuojamais parametrais metodą, leidžiantį efektyviai aprašyti daugiakonfigūracinių Hartrio, Foko ir Jucio lygčių sprendinius. Kadangi atsirado poreikis skaičiuoti vidutinio sunkumo ir sunkių cheminių elementų, tokių kaip volframas, spektroskopinius parametrus, buvo parengta metodika į reliatyvistines pataisas atsižvelgti kvazireliatyvistiniame artinyje. Tam tikslui išvestos naujos kvazireliatyvistinės lygtys. Kuriant jas ir jų sprendimo metodus pavyko išvengti supaprastinimų ir netikslumų, būdingų kitų autorių anksčiau naudotoms lygtims. Tai leido gauti kur kas tikslesnius rezultatus.

Dr. A. Kupliauskienė atomo teorijos metodus pritaikė procesams, vykstantiems atomams sąveikaujant su elektronais ir spinduliuote. Nustatomi sąveikos produktų kampinio pasiskirstymo asimetriją ir poliarizaciją aprašantys dydžiai. Vilniaus mokykloje sukurti metodai buvo skirti izoliuotiems atomams tirti. Šiuos metodus pritaikėme poliarizuotų atomų sąveikai su poliarizuotais fotonais ar elektronais aprašyti.

Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti teiginį, kad plėtojant atomų teorinę spektroskopiją pasiektas naujas etapas, kuriuo tęsiamos prof.

A. Jucio sukurtos mokslinės mokyklos tradicijos? Šiuo metu yra sukurti nauji originalūs metodai, leidžiantys gerokai pa-

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

P. B. Tiksliaisiais mokslais domėjausi dar mokykloje, sėkmingai dalyvaudavau matematikos ir fizikos olimpiadose. Apie kvantinę mechaniką sužinojau iš populiariosios literatūros, ir man tie mokslai pasidarė įdomūs. Girdėjau apie prof. Adolfo Jucio atomo teorijos mokyklą ir stodamas į VU tiksliai žinojau, kuo noriu užsiimti. Institute (tada MA Fizikos ir matematikos institutas) pradėjau lankytis dar ketvirto kurso pradžioje, o oficialiai pradėjau dirbti Kvantmechaninių skaičiavimų skyriuje (dabar Atomo teorijos skyrius), kuriam vadovavo prof. A. Jucys, 1968 m. rugsėjį, studijuodamas penktame kurse. Taigi visuomet dirbau tame pačiame institute, nors jo pavadinimas keitėsi. Visą laiką užsiėmiau atomo teorija ir jos taikymu.

G. G. Atomo teorija rimtai susidomėjau paskutiniuose kursuose.

Pradėjau dirbti Mokslų akademijos Fizikos instituto Atomo teorijos skyriaus Trikdžių teorijos mokslinėje grupėje, kurioje mokslinius tyrimus vykdė prof. akad. Z. Rudzikas, habil. dr.

J. Kaniauskas ir dr. G. Merkelis. Buvo didelis džiaugsmas ir garbė patekti į tokią stiprią mokslinę grupę. Man labai patiko jos mokslinė tematika, kuri ugdė kūrybiškumą, plėtė akiratį. Taip pat labai žavėjo šią grupę sudarantys mokslininkai – ne tik kvalifikacija ir atsidavimu darbui bei žmogiškomis savybėmis, bet ir erudicija. Visa tai ir lėmė, kad visiems laikams likau vadinamojoje akademiko A. Jucio mokykloje, o mokslinis darbas man tapo ir pomėgiu. Net ir stažuodamasis užsienyje visa siela buvau tame pačiame Atomo teorijos skyriuje su savo mokytojais ir kolegomis.

A. K. Į atomo teorijos tyrimus įsitraukiau tada, kai būdama Fizikos fakulteto antro kurso studentė pradėjau dirbti Teorinės fizikos katedroje laborante. Pirmieji darbai buvo susiję su analizinių radialiųjų orbitalių taikymu atomų energijos spektrams, elektronų šuolių tarp diskretinių lygmenų ir fotonų Relėjaus bei Komptono sklaidos parametrams skaičiuoti. Po studijų buvau paskirta dirbti Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto Kvantmechaninių skaičiavimų sektoriuje, tai ir nulėmė mano tolimesnį mokslinį darbą atomo teorijos srityje.

tikslinti gaunamus rezultatus. Jie įgyvendinti komplekse programų, kurias taikant galima gauti duomenis apie bet kurį atomą arba joną. Efektyvūs originalūs algoritmai, panaudoti kuriant programinę įrangą, leidžia atlikti pačius sudėtingiausius skaičiavimus turimais kompiuteriais. Tolimesnis teorijos ir programų tobulinimas bus iš esmės nukreiptas ne į rezultatų tikslumo didinimą, o į tiriamų fizikinių charakteristikų gausinimą.

Kokioms mokslo sritims ir kokiems technologiniams taikymams reikia atomų ir molekulių spektroskopinių duomenų?

Tai astrofizika, termobranduolinės ir laboratorinės plazmos fizika, lazerių fizika, atmosferos fizika ir chemija, kvantinė optika, superšaltų atomų fizika, aplinkos tyrimai.

Atominių parametrų reikalingumui plazmos fizikoje iliustruoti gali būti pateikti dviejų termobranduolinių reaktorių pavyzdžiai. Vienas jų – natūralus. Tai naktį danguje šviečiančios žvaigždės. Jų gelmėse milijonų laipsnių temperatūroje iš vandenilio atomo branduolių sintetinami helio atomo branduoliai. Šios reakcijos sparta nėra labai didelė, bet dideli masės kiekiai ir aukšta temperatūra leidžia išsiskirti pakankamai šilumos termobranduolinei reakcijai palaikyti.

Ją taip pat jaučiame iš artimiausios mūsų žvaigždės Saulės.

Kitas pavyzdys – tarptautinis termobranduolinis eksperimentinis reaktorius ITER, statomas Prancūzijos pietuose, Kadarašo apylinkėse. Jame energija bus gaminama sujungiant tričio atomo branduolius, susidedančius iš protono ir dviejų neutronų, su deuterio atomo branduoliais, susidedančiais iš protono ir neutrono. Reakcijos sparta yra daug didesnė, bet vis tiek reikia keliasdešimties milijonų laipsnių temperatūros. Kadangi ne visuomet pavyksta išvengti termobranduolinės plazmos kontakto su įrenginio sienelėmis, kurios padengtos volframo metalo plokštelėmis, plazmoje atsiranda volframo jonų priemaišų. Jos labai nepageidau-

Visi sukurtieji metodai ir algoritmai realizuoti kompiuterių programose.

Jų efektyvumas toks didelis, kad leidžia ištirti bet kurį periodinės elementų sistemos atomą arba joną, netgi tuos, kurių eksperimentatoriai dar nesugebėjo sukurti. Naudojant mūsų metodus, artinius ir programas, ištirta ir publikuota daugiau nei šimtas įvairių atomų ir jonų spektrinių charakteristikų. Visi spektrinių charakteristikų tyrimai buvo atlikti kruopščiai lyginant gautus rezultatus su publikuotais kitų autorių eksperimentiniais ir teoriniais duomenimis.

Daug darbų atlikta bendradarbiaujant su JAV, Didžiosios Britanijos, Ukrainos, Kanados, Švedijos ir kitų šalių mokslininkais.

Metodai ir programos buvo panaudoti vienuolikai projektų vykdyti.

Tarp jų – visuotinės dotacijos projektai „Ato­minių duomenų bazės astrofizikinei, technologinei ir laboratorinei plazmai modeliuoti sukūrimas ir pildymas“ ir „Volframo jonų plazmos spektrų tyrimas“.

Ar planuojate tolesnius tyrimus šioje srityje? Jei taip, kokius?

Sukurti programų kompleksai leidžia atlikti įvairių daugiaelektronių atomų ir jonų spektrinių charakteristikų skaičiavimus ir gauti aukšto tikslumo rezultatus, netgi naudojant personalinius kompiuterius. Tiriamų atomų konfigūracijos gali turėti keletą atvirų sluoksnių, tarp jų turinčių f-elektronus.

Pastarųjų spektrai labai sudėtingi. Jų tyrimas iki šiol yra iššūkis tiek teoretikams, tiek eksperimentatoriams. Taigi sukurtieji metodai ir programos leidžia tirti bet kurį periodinės cheminių elementų lentelės atomą arba jo joną. Tai svarbu mūsų tolesniems darbams. Kadangi daugelyje sričių reikalingi atomų spektroskopiniai parametrai, jiems saugoti ir padaryti prieinamus kitiems kuriame atominių parametrų duomenų bazę ADAMANT. Ji apims aukštos temperatūros (termobranduolinės ir astrofizikinės) ir žemos temperatūros (planetiniai ūkai, spektroskopinės diagnostikos ir medicininių prietaisų darbinė medžiaga) plazmos modeliavimui reikalingų atomų ir jonų charakteristikas: energijos lygmenis, radiacinių šuolių bangos ilgius ir tikimybes, autojonizacijos tikimybes, sužadinimo ir jonizacijos elektronais, dvielektroninės rekombinacijos skerspjūvius ir spartos koeficientus.

Lietuvos mokslo premija šie mokslininkai įvertinti už darbų ciklą „Atomų teorijos metodų plėtra ir taikymai (1998–2012)“.

universitas

vilnensis

2014 m. balandis

VU įvertino tarptautiniai ekspertai Studijų kokybės vertinimo centras paskelbė teigiamą Vilniaus universiteto veiklos įvertinimą, kurį atliko tarptautiniai ekspertai: Vilniaus universitetas akredituojamas maksimaliam šešerių metų laikotarpiui.

Pagal Studijų kokybės vertinimo centro nustatytas sritis buvo vertinamas strateginis valdymas, studijos ir mokymasis visą gyvenimą, mokslo veikla, poveikis regionų ir visos šalies raidai, be to, buvo kreipiamas dėmesys į veiklos kokybę, išteklių

panaudojimo efektyvumą, galimybę tobulinti ir tęsti veiklą.

Visos sritys buvo įvertintos teigiamai. Kartu pateiktos rekomendacijos, kurios padėtų universitetui žengti pirmyn įgyvendinant numatytus tikslus. Ekspertai išskyrė Vilniaus universiteto veiklos teigiamus bruožus, pirmiausia siekį tapti pasaulinio lygio universitetu, nusistačius konkrečius tikslus ir numačius reikalingas priemones. Atkreiptas dėmesys ir į universiteto įsipareigojimą nuolat

tobulėti mokslo srityje, reguliariai atnaujinti įrangą ir kitus išteklius, toliau kurti kokybės kultūrą. Ekspertai gyrė universitetą už nuostatas ir esamą praktiką skatinant universiteto studentų judumą.

Universitetas išoriškai vertinamas jau nebe pirmą kartą. 2004 m. ir pakartotinai 2011 m. universiteto prašymu vertinimą atliko Europos universitetų asociacijos ekspertai.

IRVS inform.

aktualijos 7 Prof. Jūras Banys – Saksonijos mokslų akademijos narys korespondentas Balandžio 11 d. profesoriui Jūrui Baniui, laikinai einančiam Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, iškilmingai įteiktos Saksonijos mokslų akademijos Leipcige nario korespondento regalijos. Šios 1846 m. įkurtos akademijos pagrindinis principas, suformuluotas filosofo G. W. Leibnizo – suvienyti teoriją ir praktiką (theoriam cum praxi). Tarp šios akademijos mokslininkų yra 11 Nobelio premijos laureatų, iš kurių vienas žymiausių – fizikas Maxas Planckas.

VU lankęsi JAV senatoriai pabrėžė akistatą su realybe Balandžio 16 d. Vilniaus universitete viešėjo keturi Jungtinių Amerikos Valstijų senatoriai, Respublikonų partijos nariai: Johnas McCainas, Johnas Barraso, Johnas Hoevenas ir Ronas Johnsonas.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ Mažojoje auloje J. McCainas, J. Barraso, J. Hoevenas ir R. Johnsonas dalyvavo diskusijoje „Laisva ir vieninga Europa: iššūkiai ir galimybės“, kurią moderavo Lietuvos Respublikos Seimo narys, vienas iš Ronaldo Reagano namų Lietuvoje steigėjų Audronius Ažubalis.

Europos vizija: vieninga, laisva ir taikinga „Rusijos invazija į Ukrainą ir brutalus bandymas suskaidyti šią šalį man primena dilemą, kurią nusakė Winstonas Churchillis: „Anglijai buvo pasiūlyta rinktis tarp karo ir gėdos. Anglija pasirinko gėdą, tad gaus ir karą.“ Klausimas mums visiems: Ar mes šiandien sprendžiame tą pačią dilemą? Ką galima padaryti, kad jos išvengtume? Koks būtų atsakymas, jei pasirinkimas tarp karo ir gėdos neišvengiamas?“ – retoriškai susirinkusiųjų klausė A. Ažubalis.

Pasak jo, net ir dabar kai kurie Europos lyderiai verčiau linkę užsimerkti prieš tokią realybę.

J. McCainas pasidžiaugė, kad jam gera sugrįžti į šią gražią salę tokioje didingoje institucijoje, kurioje senatorius lankėsi 2012 m. gegužę. „Lankome Baltijos šalis tam, kad pasitartume su savo sąjungininkais,

kaip kartu reaguoti į Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, karinę intervenciją rytų Ukrainoje ir kitus būdus daryti spaudimą kaimyninėms šalims, įskaitant ir šį regioną“, – paaiškino J. McCainas. Tad esant tokiai padėčiai JAV, Europa ir NATO negali taip paprastai tęsti savo darbų. Senatorius priminė, kad po šaltojo karo į santykius su Rusija dėjo dideles viltis ir visuomet tikėjo vieningos, laisvos ir taikingos Europos vizija. „Deja, dabar visiems turi būti aišku, kad Rusija ir jos prezidentas Vladimiras Putinas suka tamsos link“, – konstatavo respublikonas J. McCainas, primindamas Rusijos invaziją į posovietinę Gruziją 2008 m. Įsipareigojimas NATO – 2 proc.

BVP krašto apsaugai „Turime atpažinti realybę, kad nukreiptume savo veiksmus tinkama linkme. Prezidentas Putinas trokšta atkurti tam tikrą imperinį dominavimą gretimose valstybėse. Tai politinis iššūkis ne tik Rusijos kaimynėms, bet ir mano anksčiau minėtai vizijai“, – teigė JAV senatorius. Taigi dabar reikia sustabdyti Rusijos agresiją, pademonstruoti NATO ryžtą, galimybę vykdyti gynybinius įsipareigojimus. Turint omenyje tai, ką V. Putinas daro Ukrainoje, šiandien kaip niekad svarbu, kad kiekviena NATO sąjungininkė gynybai skirtų mažiausiai 2 proc. savo ben-

E. Kurausko nuotrauka

JAV senatorių delegacija su laikinuoju VU rektoriumi pasikėlė į Šv. Jonų bažnyčios varpinę ir pažintį su Vilniumi tęsė iš aukščiausio sostinės senamiesčio taško drojo vidaus produkto. „Kiek žinau, Lietuva tą ir planuoja padaryti. Kuo anksčiau įvykdysite šį įsipareigojimą, tuo bus geriau“, – kalbėjo J. McCainas.

Jis prisiminė, kaip vaikystėje matydavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavas, kurios būdavo su pasididžiavimu nešamos Liepos 4 d. parade: „Tėvai man paaiškino apie nelaisvas tautas.

Dėl to jūsų kova buvo mūsų kova.

Kiekvienas iš mūsų turėtume daryti tą patį dėl Ukrainos.“ Energetika – V. Putino politinis ginklas Senatorius J. Hoevenas pabrėžė energetinės nepriklausomybės svarbą: „Jūs jau ėmėtės tam tikrų veiksmų

suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos link, dėl kurių belieka jus tik pasveikinti. Tai padės ir mums priimti įstatymą, leisiantį eksportuoti suskystintas gamtines dujas. Tačiau tam reikia infrastruktūros. Taigi pradėti šiuos procesus turite jau dabar, nes jie užtruks keletą metų.“ J. Barraso tvirtino, kad energetiką V. Putinas naudoja kaip politinį ginklą.

Senatorius prisiminė R. Reagano frazę, kad taika ateina per stiprybę. Energetinis saugumas yra didelė to dalis. „Taigi matome V. Putiną, kuris pusę pajamų gauna iš naftos ir dujų pardavimo kitoms šalims, kad šiais pinigais galėtų remti Rusiją ir savo veiksmus. Jis naudoja energiją kaip pažadus ir rimbą,

kad apdovanotų draugus ir nubaustų priešus“, – pažymėjo J. Barraso.

R. Johnsonas išreiškė susirūpinimą, kad V. Putinui stiprybę suteikia Rusijos naftos gausa ir Europos priklausomybė nuo jos, taip pat Vakarų valstybių silpnumas. Senatorius pabrėžė, kad „turime būti stiprūs“. J. McCainas Rusiją pavadino mafijos valdoma degaline, apsimetančia valstybe. R. Johnsonas atkreipė dėmesį, kad V. Putinas nereaguoja į žodžius, o tik į veiksmą. „Turime suprasti, kad trumpalaikio ekonominio ir politinio skausmo vengimas mums daug daugiau kainuos.

Taigi turime veikti – politiškai, galbūt ir ekonomiškai, rizikuoti“, – reziumavo JAV senatorius.

mokslo projektai

Alternatyvios saulės energetikos perspektyvos Dr. Ala CHODOSOVSKAJA, ChF Neorganinės chemijos katedra Globalinio klimato atšilimo problema ir nuolat augantis elektros energijos poreikis pritraukia vis daugiau pasaulio mokslininkų dėmesio. Globalinio atšilimo prevencija reikalauja suderintų visų šalių veiksmų.

Beveik visos išsivysčiusios pasaulio šalys, tarp jų ir Lietuva, yra pasirašiusios protokolą, kuriuo įsipareigoja mažinti aplinkos taršą. Akivaizdus ir veiksmingas šių problemų sprendimas – tai racionalus, efektyvus

energijos resursų panaudojimas ir išmetamų dujų, sukeliančių šiltnamio efektą, mažinimas. Perėjimas nuo tradicinių energijos gavimo būdų, susijusių su gamtinių žaliavų deginimu, prie alternatyvių energijos šaltinių, tokių kaip saulės baterijos, vėjo elektrinės ir t. t. – tai pagrindinės siūlomos kryptys. Saulės energija – perspektyvus sprendimas siekiant patenkinti didelę dalį pasaulinio energijos poreikio.

Saulės energijos konversijos į kitas energijos rūšis tyrimai tapo viena aktualiausių šiuolaikinio mokslo tyrimų sričių.

Saulės energijos virtimas į elektrą vyksta fotovoltiniuose elementuose panaudojant silicio plokšteles.

Silicis naudojamas dėl konversijos efektyvumo. Saulės baterijos silicio pagrindu pasižymi ilgu gyvavimo laiku ir priklausomai nuo gavimo technologijos išlaiko iki 80 proc. savo efektyvumo visą naudojimo laiką.

Energijos konversijos efektyvumas tokiose baterijose siekia 20 proc. ir šis rodiklis nuolat auga.

Tačiau, nepaisant laimėjimų tobulinant saulės baterijas, masiškai jos nėra naudojamos dėl brangaus gamybos proceso ir didelės silicio savikainos. Todėl atliekami intensyvūs esamų saulės technologijų tobulinimo darbai ir naujų sprendimų, pasižyminčių dideliu efektyvumu, paieška.

Viena iš perspektyviausių saulės energetikos sričių – tai baterijos dažais

sensibilizuotų fotoelektrinių elementų pagrindu. Jie turi daug pranašumų, tokių kaip lankstumas, aukštas saulės energijos konversijos efektyvumas.

Grecelio saulės celėms sensibilizuotų dažiklių pagrindu pavyko pasiekti efektyvumo padidėjimą iki 12,3 proc. (silicio elementų didžiausias teorinis našumas sudaro 26 proc.).

Saulės elementų, sensibilizuotų organiniais dažais, nagrinėjimu ir tyrimu užsiima mokslininkų grupė iš Prancūzijos, vadovaujama prof.

Thiery Toupance‘o. Pagal podoktorantūros stažuotės projektą buvo vykdomi tyrimai Bordo universitete.

Hibridinės organinės ir neorganinės sistemos sintezei buvo pasirinktas porėtas oksidinis puslaidininkis –

alavo oksidas. Jis yra perspektyvus dažais sensibilizuotų fotovoltinių (saulės) elementų komponentas.

Laboratorijoje tyrinėjami sferinių ir pseudo-oktaedrinių alavo oksido nanodalelių sintezės ypatumai ir parametrai. Gautos nanodalelės užnešamos ant padėklų paviršiaus screenprinting metodu, ir jie toliau naudojami kaip elektrodai saulės elementams. Energijos konversijos efektyvumas buvo 3,2 proc., tai rekordinė rodiklio reikšmė fotovoltiniams anodams alavo oksido pagrindu.

Bordo universitete vykdomi tolimesni darbai siekiant stabilizuoti ir racionalizuoti DSCs (Dye-sensitizedsolarcell – sensibilizuoti dažais saulės elementai) efektyvumo padidėjimą.

universitas

8

vilnensis

mes – studentai

COINS 2014: Gamtos mokslų fakultetas pasitiko pavasarį Kovo 4–7 d.

Gamtos mokslų fakultete vyko jau devintoji tarptautinė gamtos ir gyvybės mokslų konferencija COINS. „Pagrindinis šios konferencijos tikslas – suburti jaunuosius mokslininkus ir tyrėjus iš Lietuvos ir užsienio universitetų, suteikti jiems galimybę dalytis patirtimi ir generuoti naujas idėjas“, – teigė šių metų COINS koordinatorė Ieva Vėbraitė. Šis pačių studentų organizuojamas renginys VU GMF gyvuoja jau beveik dešimt metų. Daugeliui studentų – tai pirmas žingsnis į labai svarbią mokslinio gyvenimo veiklą – dalyvavimą mokslo renginiuose. Studentų mokslinė konferencija COINS 2014

V. Matučio nuotrauka

dar kartą įrodė, kad studentai, jaunieji mokslininkai siekia tobulėjimo, mokslo inovacijų ir žinių. Šiais metais į konferenciją atvyko net devyniolika moksleivių. Jie sėmėsi patirties ir susipažino su studijų galimybėmis fakultete. Prie VU GMF studentų konferencijoje prisijungė VGTU, VDU, MRU, KTU, LSMU, LEU studentai, susidomėjo ir kolegos iš Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vengrijos, JK ir Rusijos. Studentai skaitė pranešimus aktualiomis temomis, moksline patirtimi dalijosi

VU KF studentai – tarptautinio konkurso laureatai

įvairių sričių mokslininkai iš Lietuvos ir užsienio šalių. Konferencijos dalyviai išklausė dvylika mokslininkų pranešimų. Didžiausio susidomėjimo sulaukė charizmatiška mokslininkė Urtė Neniškytė, Biochemijos instituto direktorius Valdas Laurinavičius, užkūręs karštą diskusiją apie bioterorizmą, taip pat – mokslininkų trijulė iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos.

Dalyviai aplankė Vilniuje esančius penkis mokslinius institutus ir įmones, susipažino su naujausių technologijų taikymu, mokslininko kasdienybe ir įsidarbinimo galimybėmis. Studentai dalijosi idėjomis apie savo mokslinius darbus, domėjosi, kur ir ką būtų galima padaryti kitaip, galimybėmis atlikti mokslinę praktiką Lietuvoje.

Konferencijoje apdovanoti geriausi studentų pranešimai, išrinkti VU GMF dėstytojų. Renginį organizavo VU Studentų atstovybė.

GMF SA inform.

Antroji Lotynų kalbos ir antikos žinių olimpiada Raminta VAŽGĖLAITĖ Kovo 14 d. į Vilniaus universitete vykusią Lotynų kalbos ir antikos kultūros olimpiadą susirinko beveik 100 dalyvių iš visos Lietuvos. Tuo pačiu metu surengtas ir Antikos kultūros konkursas lotynų kalbos nesimokantiems šalies moksleiviams.

Moksleiviai ne tik sprendė užduotis, bet ir dalyvavo „filologinėje“ ekskursijoje po Vilniaus senamiestį, be to, klausėsi jaunojo filosofo Viliaus Bartininko, netrukus išvyksiančio tęsti mokslinės veiklos į Kembridžo universitetą, paskaitos apie antikos kultūrą ir modernių pilietinių vertybių formavimąsi. Mokinius į olimpiadą atlydėję mokytojai dalyvavo seminare, kuriame doc. Eglė Patiejūnienė (LLTI, LEU) papasakojo apie heraldikos vaidmenį LDK literatūroje, Kretingos r. Salantų gimnazijos mokytoja Adelė Žeimytė pristatė inovatyvius antikinės kultūros mokymo metodus, o Kelmės r. Kražių gimnazijos mokytoja Emilija Kvietkuvienė papasakojo apie VU studentų klasikų edukacinę veiklą Kražiuose ir mokinių teatro stovyklą, kurioje jau ne vienerius metus drauge su universiteto nariais statomos antikinės dramos.

Olimpiados dalyviai pirmieji išvydo išskirtinę Klasikų teatro trupės

S. Kučinsko nuotrauka

Klasikų teatro trupės spektaklis „Elektra“ spektaklio „Elektra“ premjerą. Šis spektaklis jau birželio mėnesį taps „Kultūros nakties“ programos dalimi.

Absoliučiu olimpiados laureatu tapo ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos I laipsnio diplomu apdovanotas Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos 11 klasės mokinys Marius Snežko (mokyt. Vilija Niauronytė-Erlickienė), lotynų kalbos studijas tęsiantis jau trečius metus. Tiek pat metų iš eilės Marius užima prizines vietas konkurse ir olimpiadoje. Mažiau pažengusiųjų kalbos studijose grupėje nugalėjo

Kretingos r. Salantų gimnazijos abiturientė Viktorija Tuzaitė (mokyt. Adelė Žeimytė). Viktorija tapo ir Antikos kultūros konkurso nugalėtoja ir atsiėmė pagrindinį prizą iš Graikijos Respublikos ambasadoriaus Lietuvoje rankų.

Olimpiadą drauge su Švietimo ir mokslo ministerija organizuoja VU Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedra ir Klasikų asociacija. Olimpiados ištakos – net šešerius metus organizuotas Antikos žinių konkursas, kuriam Švietimo ir mokslo ministerija 2013 m. suteikė nacionalinio renginio statusą.

Studentų atstovai didina kompetencijas Prasidėjo ilgai laukta Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos lėšomis remiamo projekto „VU SA institucinis stiprinimas“ baigiamoji dalis – vadybinių ir atstovavimo kompetencijų ugdymo ciklas.

Septynių vadybinių ir trijų atstovavimo mokymų organizavimo paslaugų pirkimą laimėjo viešoji įstaiga „Žinių visuomenės institutas“, kurios lektoriai ir ves visus mokymus. Jau įvyko dveji ciklo mokymai – „Organizacijos ir projektų kaštų planavimas ir

apskaita“ bei „Strateginis valdymas“.

Mokymai skirti Studentų atstovybės nariams, VU SA įsteigtų socialinių iniciatyvų vadovams ir nariams. „Kompetencijas didinti reikia nuolat, tik taip galime užtikrinti, kad savo veiklą atliksime efektyviai ir profesionaliai. Mokymus veda tikri savo srities specialistai, jų tikslas – organizacijos nariams suteikti reikiamas kompetencijas, leisiančias padaryti kokybinį šuolį ir tinkamiau įgyvendinti 2013–2018 m. VU SA strateginį planą“, – teigė projekto „VU SA insti-

2014 m. balandis

tucinis stiprinimas“ vadovas Arminas Varanauskas.

Dar vienas šio projekto išskirtinumas – jam pasibaigus, VU SA taps pirmąja studentų atstovybe, įsidiegusia nuotolinio mokymosi ir e. kursų sistemą. Ateityje tai leis sutaupyti lėšų ir užtikrinti efektyvesnę organizacijos veiklą.

Projektas remiamas Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos lėšomis.

VU SA inform.

Paskutinėmis kovo dienomis KF studentai dalyvavo kasmetiniame Baltarusijos valstybinio universiteto organizuojamame konkurse „PR Kvetka“. Tarptautiniame konkurse fakulteto studentų komandos laimėjo pirmąją ir trečiąją vietas socialinių projektų srityje.

KF arch. nuotrauka

Pirmąją vietą laimėjo ryšių su visuomene studijų programos magistrančių komanda, pristačiusi socialinį projektą „Bubbletrouble“. Projekto sumanytojos – Aistė Malakauskaitė, Dovilė Tuskenytė ir Ieva Špečkauskaitė – pateikė idėją, kaip miestuose efektyviai kovoti su specifine šiukšlių rūšimi – kramtomąja guma.

Projekto „Bubbletrouble“ idėja gali padėti išspręsti šią ekologinę ir estetinę problemą. „Būtina suvienyti kramtomosios gumos gamintojus, dizainerius bei šiukšlių išvežėjus ir sukurti naują patrauklų sprendimą – asmeninę šiukšliadėžę, kurią visada turėtum su savimi. Mes siūlome stilingą raktų pakabuką, kuris atliktų mobilios šiukšlių dėžės funkciją“, – idėją pristatė fakulteto magistrantė I. Špečkauskaitė.

Trečioji vieta atiteko jungtinei kūrybos komunikacijos ir žurnalistikos bakalauro studijų programų studentų Andriaus Malūko, Vytenio Miškinio ir Adomo Šimkaus komandai, konkurse pristačiusiai projekto „Soldaty.net“ koncepciją. Vaikinai pasiūlė sukurti socialinį tinklą, vienijantį buvusius sovietinės armijos karius. Idėjos autorių įsitikinimu, socialinis tinklas „Soldaty. net“ padėtų ieškantiems buvusių kariuomenės bičiulių.

„Sovietų kariuomenė – mūsų istorijos dalis. Tūkstančiai vyrų privalėjo atlikti karinę tarnybą, norėjo jie to ar ne. Tai buvo sunkūs laikai ir ne visi juos nori prisiminti. Tačiau čia kariai tapo draugais, kartu išgyveno sunkumus. Dabar juos skiria didžiuliai atstumai, nors norinčių bendrauti yra“, – idėjos aktualumą pagrindė vienas projekto sumanytojų V. Miškinis. Komanda įsitikinusi: nors buvusių karių skaičius nuolat mažėja, o interneto prieinamumas skirtingose sovietinio bloko šalyse skiriasi, tokio tinklo poreikis vis dar išlieka.

Projektų konkursas – tai septintą kartą organizuojamo tarptautinio studentų forumo dalis. Įvairių universitetų atstovai tradiciškai dalyvauja studentų mokslinėje konferencijoje, kūrybinių dirbtuvių užsiėmimuose, apskritojo stalo diskusijose. VU KF studentai forume dalyvavo jau penktą kartą.

VU KF Minske atstovavo 9 studentai, fakulteto komandai vadovavo dėstytojas Andrius Kasparavičius.

Renginį organizavo Baltarusijos valstybinio universiteto Žurnalistikos institutas ir Ryšių su visuomene institutas.

KF ir Adomo Šimkaus inform.

Karinis ekonomistų išbandymas Ekonomikos fakultetas su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija antrus metus rengia iššūkį studentams – savaitę trunkančius mainus. Šiemet karininkai į savo būrį priėmė 12 ekonomistų.

Studentus ypač domino fiziniai akademijos užsiėmimai, kurie buvo tikrai neeiliniai: bokso treniruotė, kliūčių ruožų įveikimas, ginklų valdymas, mazgų rišimas, psichofizinis lavinimas, kai įveikiant skausmo baimę teko basomis eiti per stiklus, gultis ant įkaltų vinių ir pan. Po tokios galybės įspūdžių praktiniuose užsiėmimuose paskaitos kai kuriems kartais būdavo labai sunkiai įveikiamos. „Kildavome labai anksti, o miegot nueidavome vėlokai, paskaitose tekdavo kovoti su pačiu savimi – buvo sunku išvengti snūduriavimo. Tiesą pasakius, ne vienas studentas šią kovą pralaimėjo.

Tačiau dėstytojai paliko labai gerą įspūdį. O aš pasidžiaugsiu dar ir tuo,

kad paskutinę mainų dieną man teko didi garbė – dalyvauti vėliavos pakėlime. Manau, šis prisiminimas dar ilgai išliks atminty“, – pasakojo Marius Mirončikas, sužavėtas kasrytine akademijos tradicija giedant himną ir atiduodant pagarbą kelti Vyčio ir Trispalvę vėliavas.

EF ir kitąmet tikisi išlaikyti ryšius su Gen. J. Žemaičio Lietuvos karo akademija ir vėl organizuoti mainus.

EF inform.

universitas

vilnensis

2014 m. balandis

Nijolė BULOTAITĖ Laikrodis buvo nukeltas maždaug 1987–1989 m., pradėjus restauruoti rytinį observatorijos bokštelį.

1991-aisiais restauruotas bokštelis su atkurta Protasevičių šeimos herbu papuošta vėtrunge ir keturiais gaubliais bei sferomis viršutiniame aukšte laikrodžio jau nebeturėjo.

Observatorijos bokštelio autoriumi laikomas observatorijos architektas ir

įkūrėjas Tomas Žebrauskas. 1753 m. įsteigta observatorija turėjo du barokinius bokštelius. Vakarinis sudegė 1876 m. Rytinis laikui bėgant ne kartą buvo perstatytas: rekonstruotas 1866 m., restauruotas 1989–1991 m.

Atnaujintas dailus bokštelis jau tapo neatsiejama Vilniaus senamiesčio panoramos dalimi, o apie buvusį laikrodį, kurį pradžioje ketinta grąžinti, pamažu visi pamiršo.

O šis laikrodis turėjo savo istoriją.

Knygelėje „Vilniaus bokštų laikroE. Kurausko nuotrauka

Laikrodžio mechanizmas saugiai gulėjo bibliotekos saugyklose

V. Naujiko nuotrauka

Vargu ar daugelis beatmena dar aštunta­ jame dešimtmetyje centrinių rūmų ob­ servatorijos bokštelyje buvusį laikrodį.

Kai sumanyta jį atgaivinti, ilgai niekas negalėjo prisiminti nei kur jis, nei kaip atrodo. Pagaliau paieškas vainikavo sėk­ mė. Tikėkimės, kad jau po poros metų studentai vėl galės pasitikrinti laiką pakė­ lę galvas į bokštelį.

E. Kurausko nuotrauka

Pamiršto laikrodžio istorija: laiminga pabaiga

VU centrinių rūmų observatorijos bokštelis su laikrodžiu (kairėje) 8-ajame dešimtmetyje ir (dešinėje) dabar džiai“ prof. Libertas Klimka mini, kad observatorijos bokšte visados buvo ir laikrodis, varpo dūžiais kviesdavęs studentus į paskaitas. XVIII a. pabaigos inventoriuje nurodoma, kad jis turi keturis ciferblatus, muša valandas ir ketvirčius. 1832 m. uždarius universitetą, observatorija veikė toliau, buvo rekonstruojama, todėl seną laikrodį kelis kartus keitė nauju. Žinoma, kad senojo laikrodžio varpas buvo parduotas Šv. Dvasios stačiatikių vienuolyno brolijai. Nuo 1869 m. atsirado tradicija vidurdienį skelbti patrankos šūviu nuo Pilies kalno. Tam labai pravertė įsigytas Edinburge pagamintas elektrinis bokšto laikrodis. Tikslų laiką kariškiai sužinodavo teleskopu stebėdami observatorijos laikrodį. 1881 m. observatorija buvo uždaryta. Tada į bokštelį įkeltas Sankt Peterburge F. Vinterio dukterinės firmos pagamintas laikrodis, kuris čia ir išbuvo iki pat 1987 m.

Nelabai seniai į laikinai einantį rektoriaus pareigas profesorių Jūrą Banį dėl universiteto laikrodžio krei-

pėsi varpų meistras Saulius Stulpinas.

Vėliau paaiškėjo, kad meistras norėjo pasiūlyti atkurti senąjį bokšto laikrodį su varpu, bet tai buvo proga peržiūrėti dokumentus, turimą Paminklų konservavimo instituto surinktą medžiagą, ieškant informacijos.

Tada ir pavyko tarp astronomijos observatorijos bokštelio ir Baltosios salės rekonstrukcijos dokumentų užtikti nuorodą į laikrodį, kurį visi jau buvo ir pamiršę. Laikrodis turėjo ir kultūros vertybės dosjė numerį, pagal kurį atsirado ir detalus aprašas su nuotraukomis. Tik bėda, kad beveik po 30 metų niekas nebegalėjo nieko tiksliai prisiminti. Mat apraše buvo minima, kad laikrodis atiduotas taisyti, o universitetui tam trūksta lėšų.

Apklausėme visus, kurie galėjo ką nors žinoti: ūkio padalinio senbuvius, buvusius darbuotojus, net radome meistro, kuris ateidavo taisyti ir paleisti šį laikrodį, sūnų. Meistro sūnus visa tai prisiminė, tačiau nieko apie tai, kur atiduotas laikrodis, kas jį galėjo taisyti, nežinojo. Kreipėmės ir į P.

9

Gudyno restauravimo centrą. Jie savo ruožtu apklausė visus anksčiau ten dirbusius žmones, bet taip pat nieko nepešė. Tiesiog atrodė, kad laikrodį visi pamiršo. Apskambinau visus kultūros vertybės dosjė minimus žmones, kurie kadaise jį apžiūrėjo ir įvertino. Išmatavo laikrodį ir aprašė prof. L. Klimka, jis surinko ir papildomą istorinę ir technologinę medžiagą. Reikia prisipažinti, kad kažkuriuo metu pradėjau manyti, jog kažkas jį kažkur tiesiog paliko ir pamiršo. Jei ne prof. J. Banio atkaklumas ir didelis noras surasti laikrodį ir įkelti į bokštą, būčiau nuleidusi rankas. Nutariau dar kartą peržiūrėti dosjė ir su visais pasikalbėti. Tada VU statybos ir remonto direktoriaus pavaduotojas, ilgametis VU darbuotojas Juozas Gražys ir pasiūlė paklausti bibliotekos ūkininkų, gal kur palėpėje, rengiantis bokštelio restauravimui, buvo padėtas ir laikrodžio mechanizmas.

Ir štai po kelių dienų bibliotekos generalinė direktorė pakvietė ateiti pasižiūrėti atrasto laikrodžio mechanizmo. Jis gulėjo 1-ojo aukšto saugyklose. Atsirado dar ir į dosjė aprašą nepatekusios laikrodžio rodyklės. Koks džiaugsmas, triukšmas ir šurmulys kilo!

Kitą dieną laikrodį apžiūrėjo ir prof.

L. Klimka, įvertino jo būklę. Rektorius labai norėjo kuo greičiau jį įkelti į bokštą. Deja, paaiškėjo, kad reikia atkurti keletą detalių, o tam prireiks ne tik lėšų, bet ir laiko. Nėra svarsčių, o jiems dar reikia palikti vietos bokšte. Šiuo metu ieškoma reikiamų lėšų šiam projektui įgyvendinti. Laikrodis laukia savo meistrų universiteto muziejuje. Tikėkimės, kad jau po poros metų studentai ir dėstytojai vėl galės pasitikrinti laiką pakėlę galvas į bokštelį.

roko opera: Teatro jubiliejų apglėbs „Aukso MIDI nuo Raudonkepuraitės iki kompiuteriui paukštės“ sparnas pavaldaus miesto Vilniaus universi­ teto teatrui šiemet sukanka 444 metai.

Senovės romėnai turėjo gražią tradiciją švęsti jaunimo šventes – juvenalijas, skirtas jaunystės deivės Junonos garbei. Dramos trupė „Minimum“ inicijuoja teatrinių juvenalijų akciją, kurios pagrindu taptų šimtametės Vilniaus universiteto akademinio jaunimo teatrinės tradicijos.

Balandžio 23–30 d. rengiama teatrinė savaitė, kurios metu pasirodys abi teatro trupės. Trupė „Minimum“ pristatys premjerą – VU profesoriaus Grigaliaus Knapijaus dramos „Filopatris, arba Dorybė“, pirmą kartą pastatytos VU 1596 m., šiuolaikinę interpretaciją (premjera balandžio 25, 26, 28 d. 19 val. VU Teatro salėje).

Kinetinė trupė renginyje ,,Teatrinės juvenalijos“ ir Tarptautiniame universitetų teatrų forume parodys premjerą – spektaklį ,,Jikininki“, kuriame susijungs novatoriškos technologijos ir japonų legenda (balandžio 30 d. ir gegužės 6 d. 19 val. VU Teatro salėje).

Projekto rengėjai aktyviai bendradarbiauja su regionų moksleiviais: Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos

„Minimum“ arch. nuotrauka

Scena iš dramos trupės „Minimum“ spektalio – Grigaliaus Knapijaus dramos „Filopatris, arba Dorybė“. Veikale keliami valdžios ir moralės klausimai tebėra aktualūs ir šiandien. moksleiviai VU Teatro salėje suvaidins spektaklį „Angelas“, o trupė „Minimum“ apsilankys Kelmės rajono Užvenčio kultūros centre, kur Šatrijos Raganos gimnazijos moksleiviams bus pristatyta R. Venckaus knyga „Kūryba ir edukacija“ ir parodytas spektaklis „Cirkas“.

Balandžio 23 d. trupei „Minimum“ ir jo vadovui R. Venckui bus įteiktas „Aukso paukštės“ apdovanojimas.

Gegužės 5–10 d. vyks XV tarptautinis studentų teatrų forumas, kuriame bus parodyti Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų teatrų spektakliai, o kūrybinės edukacinės akcijos metu prisiminti praeityje Vilniuje veikę teatrai. „Teatrinių juvenalijų-2014“ ir XV tarptautinio studentų teatrų forumo programos skelbiamos „VU naujienų“ tinklalapyje.

Organizatorių nuotrauka

Matematikos ir in­ formatikos fakulte­ to dienas vainikuos jubiliejinė – 15-oji roko opera.

Operos scenarijus paremtas vienu žinomiausių lietuvių literatūros kūrinių. Gretinant praeitį su dabartimi, bus kalbama apie šiuo metu Lietuvoje vešinčias akademines problemas – diplominių darbų pirkimą, nusirašinėjimą ir studijų gimtinėje išmainymą į

saldžiai atrodančias užjūrio karalystes.

Kiekvienas žiūrovas atpažins ir dalelę savęs – savo dvejones, baimes ir pergales... Nepaisant visų egzistencinių klausimų, šiemetinėje roko operoje bus daug šviesų, tikros roko klasikos ir tos vienintelės ir nepakartojamos studentiškosios jaunystės šėlsmo.

Taigi gegužės 17 d. 21.00 val. visi laukiami „Teatro arenoje“. Čiupk draugus ir skubėk įsigyti bilietus į jubiliejinę roko operą. Bilietus platina Studentų atstovybė MIF‘e (Naugarduko g.) ir ticketpro.lt.

Pagal Silvijos Stankevičiūtės inform.

10

universitas

vilnensis

fakultetuose

2014 m. balandis

Prisimenant garsų geografą Geologijos mokslui paskirto gyvenimo vingiai profesorių Alfonsą Basalyką Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedra sveikina prof. habil. dr. Juozą Paškevičių 90-ojo gimtadienio proga, linki tokios pat neišsenkančios energijos, sveikatos, visokeriopos sėkmės!

Kovo 27–28 d. paminėtos 90-osios garsaus geografo, Vilniaus universiteto profesoriaus Alfonso Basalyko (1924–1986) gimimo metinės.

Kovo 27 d. Gamtos mokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedra surengė popietę, skirtą profesoriaus atminimui. Į fakulteto Didžiąją auditoriją, kur greta visų garbingų profesorių nuotraukų kabo ir A. Basalyko portretas, susirinko buvę profesoriaus kolegos, jo mokiniai, jaunosios kartos geografai, pažinę jį tik iš jo knygų bei straipsnių, nemažai studentų. Renginyje skambėjo paties profesoriaus kalbos, pasakytos jo 60 metų jubiliejaus proga, įrašas, iš kurio minėjimo dalyviai sužinojo pagrindinius profesoriaus gyvenimo faktus, darbų etapus ir jo požiūrį į Lietuvos geografinius tyrimus.

Susirinkusieji apžiūrėjo vardinę profesoriaus auditoriją, o vakaronėje „prie arbatos“ turėjo galimybę pabendrauti, pasidalyti šiltais prisiminimais apie profesorių A. Basalyką.

Eugenija RUDNICKAITĖ, Geologijos ir mineralogijos katedra Geografijos ir kraštotvarkos katedros arch. nuotrauka

Kovo 28 d., tikrąją profesoriaus gimimo dieną, VU bibliotekos Baltojoje salėje atidaryta jam skirta paroda „Nuo reljefo genezės iki viso kraštovaizdžio raidos: geografas A. Basalykas“. Čia trumpai pristatyti profesoriaus pagrindiniai darbai, išsakyti šilti žodžiai apie jį, dalytasi prisiminimais, vėliau aplankytas Profesoriaus kapas Antakalnio kapinėse.

Prof. A. Basalyko 90-mečiui skirti renginiai buvo proga susitikti daugeliui įvairių kartų geografų, apmąstyti savo tolimesnius darbus gerinant krašto geografinį pažinimą, numatant geografijos mokslo plėtojimo perspektyvas ir atskleidžiant jo reikšmę visuomenei.

Parengė Darijus Veteikis, dr. Regina Prapiestienė

Prof. habil. dr. Sarai Ginaitei – 90 Profesorė habil. dr.

Sara Ginaitė kovo 17 d. pažymėjo garbingą 90 metų sukaktį. Profesorė – buvusi ilgametė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto dėstytoja, šiuo metu gyvena Kanadoje.

Sara Ginaitė gimė ir užaugo Kaune.

Vokiečių okupacijos metais kovojo partizanų būryje. 1949 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Apie 50 metų dėstė politinę ekonomiją: iš jų 34 metus Vilniuje ir apie 15 metų Toronte. Nors profesorė prieš 30 metų emigravo į Kanadą, jos ryšiai su Lietuva nenutrūko, ji nuolat lankosi Lietuvoje.

1949 m. rudenį S. Ginaitė pradėjo dėstyti politinę ekonomiją Valstybinėje konservatorijoje ir joje išdirbo 14 metų. 1954 m. Leningrado universitete apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją. 1962 m. buvo pakviesta į Vilniaus universiteto Prekybos fakulteto Tarpfakultetinę politinės ekonomijos katedrą. Skaitė politinės ekonomijos kursą, vadovavo studentų mokslinei draugijai (SMD), vykdė mokslo tiriamąjį darbą. Kartu su grupe pedagogų ir aspirantų tyrė temą „Lietuvos gyventojų gyvenimo lygis“, analizavo valstybės ekonominės ir socialinės politikos priemones, ieškojo rezervų gamybos efektyvumui didinti ir gyvenimo lygiui kelti.

Dirbdama mokslinį darbą, vadovavo aspirantams, rašė mokslinius straipsnius, publikavo knygas, mokomąsias

Būsimas profesorius, habilituotas geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras Juozas Paškevičius gimė 1924 m. kovo 19 d. Dabužėliuose (Anykščių r.). 1930 m., būdamas tik šešerių, pradėjo lankyti Dabužių pradžios mokyklą ir 1934 m. ją baigė. Labai norėjo toliau mokytis, bet reikėjo padėti mamai ūkelio darbus nudirbti, teko pabūti ir samdiniu.

1941–1943 m. mokėsi Veprių žemės ūkio mokykloje. 1943 m. rudenį įstojo į Vilniaus vidurinę sodininkystės mokyklą, pradėjo lankyti Vilniaus suaugusiųjų gimnazijos šeštą klasę. Nuo 1945 m. rudens tęsė mokslus Vilniaus žemės ūkio technikumo antrame kurse. Baigęs jį, įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, Gamtos ir geografijos fakultetą, tuo pat metu įsidarbino Vilniaus miesto apželdinimo treste sodininku. 1948 m. rudenį iš darbo išėjo ir visą laiką skyrė studijoms.

Pedagogo profesija nelabai viliojo, tad, patartas Alfonso Basalyko, 1948 m. rudenį perėjo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto

geologijos antrą kursą. Šis sprendimas buvo lemiamas – visas tolimesnis J. Paškevičiaus gyvenimas skirtas geologijos studijoms, šio mokslo plėtrai Lietuvoje.

Geologijos katedroje J. Paškevičius sutiko prof. Juozą Dalinkevičių, savo mokslinių darbų vadovą, ir šis nuo 1949 m. rudens pakvietė jį dirbti katedroje vyresniuoju laborantu. 1958 m. apginta geologijos ir mineralogijos mokslo kandidato (dabar daktaro), 1973 m. – geologijos ir mineralogijos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertacijos. Prof. J. Paškevičius – Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjas (1975–1991), šios katedros profesorius (1976–1994).

1989 m. pradėjo leisti mokslinį žurnalą „Geologija“ ir net 22 metus buvo jo vyriausiasis redaktorius. Profesoriaus moksliniai darbai įvertinti net trimis mokslo premijomis (valstybine, nacionaline ir akademiko J. Dalinkevičiaus), Garbės ženklo ordinu, daugybe įvairaus lygio garbės raštų ir padėkų, Lietuvos geologų sąjungos garbės nario vardu.

Profesorius parengė ir išleido į gyvenimą per 1100 geologų, grąžino klasikinės geologijos specialistų rengimą Vilniaus universitete, sukū-

EF arch. nuotrauka

Plečiamos dokumentų vadybininkų kompetencijos

priemones ir skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose.

Profesorės moksliniai darbai buvo plačiai publikuojami LTSR, Sovietų Sąjungos ir užsienio šalių spaudoje.

Pastarąjį dešimtmetį S. Ginaitė tyrė Holokausto istoriją Lietuvoje.

Savo prisiminimus ir tų įvykių analizę paskelbė trijose knygose: „Žydų tragedijos Lietuvoje pradžia“ (Vilnius, 1994), „Atminimo knyga: Kauno žydų bendruomenė 1941–1944 metais“ (Vilnius, 1999), „Resistance and Survival: The Jewish Community in Kaunas, 1941–1944“ („Pasipriešinimas ir išlikimas: Kauno žydų bendruomenė 1941–1944 metais“, Toronto, 2005).

Būdama emigracijoje S. Ginaitė dalykinius ryšius su Vilniaus universitetu palaikė per Toronto universiteto Rusijos ir Rytų Europos tyrimų centrą, kuriame ėjo vyresniojo bendradarbio pareigas. Jos pastangomis nemažai mokslininkų iš Lietuvos buvo kviečiami į Toronto ir Monrealio universitetų konferencijas. Profesorės bendravimas ir draugystė su Vilniaus universitetu tebesitęsia.

Ekonomikos fakultetas

Komunikacijos fakultetas, bendradarbiaudamas su privačiomis programinės įrangos kūrimo ir konsultavimo įmonėmis UAB „Mitsof “, UAB „DocLogix“ ir UAB „Asseco Lietuva“, plečia archyvistikos bakalauro studijų programos studentų kompetencijas. Į trečio kurso archyvistikos bakalauro studijų programos 2013– 2014 m. m. pavasario semestrą įtrauktas naujas šiuolaikines archyvaro kompetencijas ugdantis dalykas – informacinės dokumentų ir archyvų valdymo sistemos.

Būsimieji dokumentų vadybininkai gauna naudingų teorinių ir praktinių žinių, padėsiančių efektyviau integruotis į darbo rinką. „Esame išsamiai supažindinami su elektroninių dokumentų valdymo sistemomis, be abejo, tai labai pravers dirbant pagal specialybę“, – naują dėstomą dalyką įvertino trečio kurso archyvistikos programos studentas Žilvinas Milaknis. „Šis kursas yra geras pavyzdys, kaip universitetas reaguoja į rinkos poreikius. Gavę tiek teorinių dokumentų valdymo žinių, tiek praktinių darbo su rinkos standartu tapusiu produktu įgūdžių studentai galės geriau konkuruoti darbo rinkoje, o keli šimtai valstybinio, energetikos, bankų sektoriaus įmonių, naudojančių „DocLogix“ sistemą, lengviau ras kvalifikuotų specialistų“, – įsitikinęs „DocLogix“ vadovas Jaroslavas Gilis.

Patyrę dokumentų ir archyvų informacinių sistemų vadybos specialistai dalijasi žiniomis apie esminius informacinių sistemų kūrimo aspektus: projektavimą, realizavimą, sistemų funkcionavimo planavimą, dizainą ir vystymą, duomenų integralumo ir kokybės reikalavimus, funkcionavimo derinimą, duomenų administravimą ir apsaugą. Be to, studentai gilinasi į šiuo metu itin aktualius elektroninio dokumento, elektroninio parašo principus ir teisinius dokumentų pasirašymo virtualioje erdvėje aspektus, sužino apie informacinių dokumentų ir archyvų valdymo sistemų taikymą Lietuvoje ir užsienyje. „Didžiausia naujai pradėto dėstyti dalyko naujovė ir vertė yra ta, kad studentai turi praktinę galimybę dirbti su skirtingų įmonių sukurtomis informacinėmis sistemomis, pažinti ir įvertinti „Signa“ produktų ir ELPAS (elektroninio pasirašymo sistemos), dokumentų ir procesų valdymo sistemų „Avilys“ ir „DocLogix“ galimybes bei ypatumus“, – pabrėžia Archyvistikos bakalauro studijų programos komiteto pirmininkė doc. dr. Nijolė Bliūdžiuvienė.

KF inform.

rė pasaulyje pripažįstamą Lietuvos paleontologų-stratigrafų mokyklą.

Jo mokslinės veiklos rezultatus apibendrinančios knygos iki šiol tebėra ant kiekvieno Lietuvos geologo darbo stalo.

Nors nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. profesorius tapo oficialiu pensininku – rentininku (taip tada buvo vadinama mokslininko pensija, profesoriaus emerito kategorijos dar nebuvo), jis kiekvieną rytą 8 valandą žengia į jam įprastą kabinetą, sėda prie savo darbo stalo ir čia dirba iki pietų.

J. Paškevičius – visateisis, aktyvus, produktyvus Geologijos ir mineralogijos katedros bendruomenės narys, puikus mokslinis konsultantas čia dirbantiems jaunesniems kolegoms.

Tarsi išmintingasis senelis darnioje, gausioje šeimoje.

Prieš porą mėnesių pabaigęs rengti būsimos knygos apie akademiką Juozą Dalinkevičių dalį, atšventęs garbingą jubiliejų, šiuo metu Profesorius vėl rašo. Paklaustas, apie ką, paslaptingai šypteli ir sakosi grįžtąs prie to, nuo ko pradėjo. Belieka tik laukti rezultato.

Tr u m p a i EF atidaryta prof. Stasio Uosio auditorija

Ekonomikos fakultete atidaryta garsaus ekonomisto, Lietuvos lito atkūrimo idėjos autoriaus ir įgyvendintojo prof. Stasio Uosio auditorija.

Profesorius buvo ilgametis VU dėstytojas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis, Sąjūdžio Seimo ir Lietuvos banko valdybos narys. Renginyje pristatyta prof. Meilės Jasienės ir Simonos Kairaitytės parengta monografija„Profesorius Stasys Uosis“.

Įvertinta prof. Virginijos Jurėnienės veikla

Kauno humanitarinio fakulteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorei dr. Virginijai Jurėnienei įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Šiuo garbingu apdovanojimu įvertinta profesorės veikla puoselėjant ir skleidžiant parlamentarizmo tradicijas.

Įteikta prof. Audronės Glosienės stipendija

Balandžio 10 d. Senato komisijoje įteikta profesorės Audronės Glosienės stipendija. 2013 m. ji skirta Linai Balčiūnaitei, Komunikacijos fakulteto bakalauro studijų studentei (studijų programa – bibliotekininkystė ir informacija), VU bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus darbuotojai.

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

universitas

vilnensis

2014 m. balandis

fakultetuose 11

Intensyviojo kurso dalyviai BI Norvegijos verslo mokykloje

Doc. dr. Raminta PUČĖTAITĖ, Kauno humanitarinis fakultetas Kovo 24–28 d. BI Norvegijos verslo mokykloje Osle jau trečią kartą vyko intensyvusis kursas „Organizacijų etikos atvejai“ pagal Nordplus Higher Education programos finansuojamą projektą „Moralinės kompetencijos ugdymas lyderystėje ir vadyboje“. Šį kartą kurse, kuris vykdomas nuotolinio mokymo(si) ir fizinių susitikimų metu, dalyvavo 22 studentai ir 9 dėstytojai iš Estijos verslo mokyklos, Juveskiulės ir Tamperės universitetų (Suomija), Rygos tarptautinės ekonomikos ir verslo administravimo mokyklos ir Rygos mokytojų ugdymo ir edukacijos vadybos akademijos, Kauno technologijos universiteto, konsultacinės įmonės „Juuriharja“ (Suomija), siūlančios etiškos lyderystės ugdymo programą, ir BI Norvegijos verslo mokyklos.

Studentai kurse įgytas žinias galės sėkmingai panaudoti rašydami magistro darbą. Kurso metu jie diskutavo

įvairiomis organizacijų etikos temomis: lyčių lygybės ir įvairovės vadybos, santykių su suinteresuotosiomis šalimis vadybos ir konfliktų sprendimo, etikos vadybos standartų diegimo ir procesų efektyvumo, etiškos ir psichopatiškos, destruktyvios lyderystės.

Diskusijos buvo grindžiamos Šiaurės ir Baltijos šalyse veikiančių ar veikusių įmonių atvejų studijomis.

Studentams ir dėstytojams paliko įspūdį apsilankymas naujame DNB banko centriniame pastate Osle. Patiko ir pats Oslas, kuris pastaruoju metu labai plečiasi ir suteikia daugybę naujų darbo vietų įvairiuose veiklos sektoriuose.

Studentai parsivežė ne tik žinių ar įspūdžių, bet ir tarptautinių kontaktų iš kurse dalyvavusių šalių, taip pat iš Baltarusijos ir Nigerijos. Kurse dalyvavę dėstytojai dar šiemet rinksis Kaune. Jie aptars studentų išsakytas konstruktyvias pastabas ir tobulins intensyviojo kurso mokymo metodus, kad, perfrazuojant KHF magistrantės A. Saliamonės atsiliepimą apie kursą, ir kitąmet studentai net nedvejodami jį rinktųsi.

Baltijos šalių Azijos studijų aljanso konferencija Orientalistikos centre

Balandžio 10 d. VU Mažojoje auloje Vilniaus universiteto Teisės fakultetas pasirašė memorandumą su trimis užsienio partneriais – Frankfurto prie Maino J. W. Goethe’s universiteto Teisės fakultetu, Paryžiaus Ouest Nanterre La Défense universiteto Teisės fakultetu ir Lodzės universiteto Teisės ir administravimo fakultetu. Šiuo memorandumu tikimasi sustiprinti bendradarbiavimą tarp teisės mokslininkų ir studentų, gerinti apsikeitimą žiniomis ir informacija. „Tyrimai yra svarbiausia universiteto varomoji jėga, kuri leidžia plėtoti ir gilinti studijas. Socialiniai mokslai turėtų būti integruoti į Europos tyrimų spektrą. Šis mūsų universitetų bendradarbiavimas bus pirmas žingsnis siekiant šio tikslo. Internacionalizacija yra svarbus faktorius tyrėjo gyvenime.

Vilniaus universitetas siekia bendradarbiauti su universitetais iš įvairių šalių“, – sakė mokslo reikalų prorektorius prof.

Eugenijus Butkus.

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

A. Saliamonės nuotrauka

Tarptautiniame intensyTeisės fakultetas pasirašė memorandumą viajame kurse – apie orga- su trimis užsienio universitetais nizacijų etiką teoriškai ir praktiškai

Šio memorandumo tikslas – įkvėpti tarptautinį bendradarbiavimą tarp teisės studentų ir jų dėstytojų, bendrai organizuoti tarptautines konferencijas ir seminarus, padėti studentams ir mokslininkams jų tyrimuose, dalytis reikalinga informacija, padėti studentams parengti aukštesnio lygio mokslo disertacijas ir pagerinti tarptautinį bendradarbiavimą.

Memorandumo partneriai nuo šiol leis savo studentams lankytis visose šių universitetų bibliotekose ir naudotis visa legaliai prieinama informacija, knygomis. Bendrai organizuojamose konferencijose studentai turės galimybę pristatyti savo rengiamus darbus, dalytis žiniomis su bendraamžiais iš kitų šalių.

Parengė Miglė Valaitienė

20 metų patirties turto vertinimo srityje Kovo pabaigoje VU Ekonomikos fakultete vyko kartu su Lietuvos turto vertintojų asociacija (LTVA) organizuota mokslinė-praktinė konferencija „Lietuvos turto vertintojai – 20 metų veiklos patirtis nacionalinės ir Europos ekonominės erdvės kontekste“.

Konferencijoje buvo pateikta 10 pranešimų, itin skirtingų savo tematika ir sulaukusių nemenko konferencijos dalyvių susidomėjimo bei diskusijų. Išskirtiniai pranešimai skaityti apie tokias veiklas, kurios Lietuvoje dar nėra išplėtotos. Štai Dovydas Kulišauskas pristatė kartu su prof. dr.

Birute Galiniene parengtą straipsnį, nagrinėjantį Lietuvos vertybinių popierių rinką ir jos vertinimo ypatumus, Elena Kurlavičiūtė kalbėjo apie pašto ženklus kaip meno bei investicinę vertybę; vis daugiau dėmesio įmonės skiria socialinei ir gamtosauginei atsakomybei, tad VGTU mokslininkų pranešimas apie Lietuvos gyvenamųjų namų darnumo vertinimo sistemos modelį – labai aktualus. Daugiausia ginčų ir diskusijų sulaukė teisininko Remigijaus Rekertos pranešimas, kuriame perspėta apie būtinybę turto ar verslo vertinimo ataskaitoje aiškiai pagrįsti nustatytą vertę. Administracinių teismų praktikoje bloga turto vertinimo ataskaita pripažįstama ta,

EF arch. nuotrauka

kurioje nepagrindžiami koeficientai, naudojami vertės skaičiavimuose; lyginami nepalyginami dalykai; nepateikiami visi reikiami duomenys, būtini vertinant palyginamuoju būdu.

Po šio paskutinio pranešimo užsimezgusios karštos diskusijos buvo puiki proga visiems atidžiau panagrinėti kolegų publikacijas konferencijos leidinyje ir susirinkti daugiau minčių kitąmet vyksiančiai konferencijai. Į konferencijos leidinį sugulė 20 publikacijų. Dar keletas straipsnių bus publikuojama metiniame elektroniniame recenzuojamų mokslo darbų

rinkinyje „Turto vertinimo teorijos ir praktikos apybraižos 2014“. Straipsniai savo tematika ir turiniu aktualūs ne tik turto vertintojams. Juose kalbama apie Lietuvos konkurencingiausias prekes ES rinkoje, ekonomines ir finansines krizes, bankininkystės sektorių, daug informacijos apie nekilnojamojo turto rinką ir pan.

Tokios konferencijos tik dar sykį įrodo, kad praktikų ir mokslininkų sąjunga būtina, nes vieni iš kitų gali pasisemti idėjų ir priimti vis geresnius sprendimus.

EF inform.

TELL ME 2014: įžvalgos apie literatūrą, lingvistiką ir audiovizualinį meną OC arch. nuotrauka

Miglė ONSKULYTĖ, KHF Germanų kalbų katedra

Balandžio 3–4 d. Orientalistikos centre vyko pirmoji Baltijos šalių Azijos studijų aljanso (Baltic Alliance for Asian Studies, BAAS) konferencija.

Dešimtyje teminių sekcijų mokslininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Armėnijos, Danijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerijos Valstijų, Suomijos, Vengrijos ir Vokietijos pristatė 50 pranešimų.

Vilniaus konferencija – tai baigiamasis Vilniaus universiteto Orientalistikos centro pirmininkavimo Baltijos šalių Azijos studijų aljanso tarybai laikotarpio renginys. Po konferencijos

vykusiame aljanso tarybos posėdyje buvo pasirašyta Aljanso chartija ir išrinkta institucija – Tartu universiteto Orientalistikos centras, – pirmininkausianti aljansui ateinančius dvejus metus.

Baltijos šalių Azijos studijų aljansas vienija Azijos studijų ir tyrimų centrus Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Latvijos, Tartu ir Talino universitetuose.

Kita Baltijos šalių Azijos studijų aljanso konferencija vyks 2016 m. Tartu universitete.

OC inform.

Balandžio 2–3 d. antroji tarptautinė mokslinė konferencija „Tarp eilučių: lingvistikos, literatūrologijos, medijų erdvė: TELL ME’14“ (KHF) džiugino ne tik inovatyviais pranešimais, bet ir įspūdinga programa.

Konferencijoje per dvi dienas buvo pristatyti 47 pranešimai skirtingos tematikos posėdžiuose ir diskusijose, surengtos penkerios kūrybinės dirbtuvės, studentų kurtų trumpametražių filmų peržiūra. Įžvalgomis apie literatūrą, lingvistiką ir audiovizualinį meną dalijosi kalbininkai, vertėjai, naujųjų medijų ir kino atstovai iš VU, VDU, KTU, LSU, ŠU, MRU, LEU, Vilniaus kolegijos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos. Konferencijoje dalyvavo ir mokslininkai iš Ukrainos, Prancūzijos, Estijos, Turkijos ir Latvijos.

Didelio susidomėjimo sulaukė kūrybinės dirbtuvės „Informacijos prieinamumas klausos sutrikimą turintiems žmonėms: audiovizualinės medžiagos modifikacija ir pritaikymas“, kurias vedė gestų klubo „Gyva gestų kalba“ (VDU) atstovai Rūta Taraškevičiūtė, Giedrė Andziulytė ir Kęstutis Vaišnora. Aktualių tarpdisciplininių temų analizavimas ir diskusijos praplečia tiek konferencijos dalyvių, tiek auditorijos žinias, o dalijimasis informacija rodo nuolat augantį naujų žinių ir bendradarbiavimo poreikį.

Konferencijoje „TELL ME’14“ dalyvavusio Davido Cocksey (Jeano François Champolliono universitetas, Prancūzija) manymu, sumani teminė pranešimų organizacija atskleidė šios konferencijos tarpdalykiškumą, o jos metu įvykę intelektiniai ir kultūriniai mainai tikrai paskatins imtis bendrų projektų ateityje.

Kristinai Sprindžiūnaitei (Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga) didžiausią

įspūdį padarė tai, kad ši konferencija peržengia tradicinės filologijos ribas ir yra tarpdalykinė. „Tarpdalykiškumas, viena vertus, yra labai įdomu, kita vertus, ne taip ir paprasta, nes reikia supinti į vieną pynę daug įvairių gijų, ir tai – gana didelis iššūkis. Tačiau taip atsiranda netikėtų, bet labai įdomių derinių, ir jei ne konferencija, tai ir neatrastum tokių sąsajų. O akademiniam jaunimui tai ypač svarbu, nes atsiveria naujas akiratis ir postūmiai naujai veiklai, o kai susipina garsas, vaizdas ir verbalinis tekstas, tai veikia visai kitaip nei paprastas popieriaus ar Word‘o lapas“, – įsitikinusi vertėja K. Sprindžiūnaitė.

Nauja patirtimi ir idėjomis savo tyrimams džiaugėsi ir doktorantas Sedatas Yildirimas iš Turkijos, kuris magistrantūrą baigė Rygoje, o šiuo metu studijuoja doktorantūroje Talino universitete. Sedatas jau spėjo užsiregistruoti ir į kitą VU KHF vyksiančią konferenciją „Žmogus kalbos erdvėje“, kurią gegužės mėnesį organizuoja Užsienio kalbų katedra.

12

in memoriam

1938 m. sausio 10 d. nedideliame iš pietų, vakarų ir šiaurės miškais apsuptame, o rytuose vaizdingais Svaicingio (dabar Vabalių) ežero krantais įrėmintame Nemunaičio parapijos (Alytaus r.) Vabalių kaime, ūkininkų, 1941-ųjų birželio sukilimo dalyvio Zigmanto ir Genovaitės Jegelevičių šeimoje, gimė pirmagimis Sigitas. Pirmuosius žingsnius į mokslą jis žengė Vabalių pradžios mokykloje sunkiais visai Lietuvai 1944 m. Vėliau, 1949– 1952 m., tęsė mokslus Nemunaičio septynmetėje, 1952–1957 m. – Alytaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje, 1957–1959 m. studijavo istoriją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, nuo 1959 m. rugsėjo – Maskvos valstybiniame istorijos ir archyvistikos institute. Jį baigęs 1962 m. įgijo istoriko ir archyvisto kvalifikaciją.

vilnensis

2014 m. balandis

S. Jegelevičiaus šeimos arch. nuotrauka

Vasario 22 d., eidamas 77-uosius metus, mirė ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, žymus Lietuvos istorikas, archyvotyrininkas ir šaltinotyrininkas doc. dr. Sigitas Jegelevičius.

universitas

1962–1972 m. dirbo Archyvų valdyboje vyr. moksliniu bendradarbiu, vyr. inspektoriumi, skyriaus vedėju, 1964–1972 m. – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju, 1972–1979 m. – vyr. dėstytoju.

Dvylika metų, nuo 1976 iki 1988 m., buvo fakulteto prodekanas. 1980 m.

jam suteiktas docento pedagoginis mokslo vardas. 1987–2000 m. vadovavo Naujosios istorijos katedrai.

1997–1998 m. laikinai ėjo fakulteto dekano pareigas. Nuo 1992 m. iki paskutinių gyvenimo dienų buvo Istorijos fakulteto tęstinio mokslo darbų leidinio „Lietuvos istorijos

Kovo 26 d. mirė Vilniaus universiteto profesorius, habilituotas daktaras Vladas Žukas.

Savo Alma Mater jis skyrė daugiau kaip 40 metų.

Vladą Žuką mačiau ir pažinojau kelis dešimtmečius. Pirmą kartą jį sutikau 1970-ųjų rugsėjį, kai būdamas pirmakursis studentas pradėjau lankyti Istorijos fakulteto Studentų mokslinės draugijos būrelį. Jis buvo to būrelio mokslinis vadovas. Paskaitų klausiau vėlesniuose kursuose.

Padėjo stiebtis. Buvo pavyzdys, ir ne tik studentams. Daug dirbo. Tada trūko ne tik vadovėlių, bet ir mokymo priemonių. Teko skaityti jo gausias mokslines publikacijas. Studentų daliai palengvinti iš jų kopijuodamas gamino tekstų rinkinius. Reikalavo žinių. Vertindamas ir bendraudamas buvo teisingas, supratingas, jautrus.

Pamenu, galbūt vienintelis iš dėstytojų atėjo atsisveikinti su nuo vėžio mirusia jaunute studente. Nemėgo

nis aprašymas 1784“ (2013) sudarytojas.

Buvo dar viena, akademinei bendruomenei mažai, o gal ir visai nežinoma S. Jegelevičiaus veiklos sritis – tarnyba Lietuvai karių savanorių gretose. Lietuvos Respublikai jis prisiekė 1991 m. rugpjūčio 21 d. Dar prieš tai 1991 m. sausio 8 d. dalyvavo spontaniškai išstumiant „jedinstvininkus“ iš Aukščiausiosios Tarybos vidinio kiemo, o 1991 m. sausio 14–15 d. su trimis bičiuliais Šilėnų karinio miestelio teritorijoje prie Vilniaus ir jo apylinkėse platino Sąjūdžio atsišaukimus rusų kalba sovietų kariškiams ir jų šeimų nariams. 1991 m. rugpjūčio 19–23 d.

Maskvos pučo dienomis saugojo Aukščiausiosios Tarybos pastatą. 1991 m. rugpjūčio 19 d. – 2000 m. birželio 22 d. tarnavo SKAT/KASP (Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos, vėliau – Krašto apsaugos savanorių pajėgų) savanoriu. 1996 m. tapo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus nariu.

Apdovanotas: 2003 m. ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, 2005 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2006 m.

Sausio 13-osios atminimo medaliu, KASP ir LKKSS apdovanojimais. Šiame sakinyje, nuskambėjusiame prof. Alfredo Bumblausko kalboje prie velionio kapo, sutelpa visa S. Jegelevičiaus gyvenimo ir veiklos esmė: „Išėjo Žmogus, gyvenęs tauriai ir kukliai, mokėjęs viską matuoti moraline dimensija – tarnauk Universitetui ir Lietuvai.“ Gintaras Jegelevičius

ir mažų. Kartą sakė, kad džiaugiasi išvarytas į pensiją: galėjęs dirbti netrukdomas. Paskutinė kelių šimtų puslapių monografija apie prof. Vaclovą Biržišką išėjo vos prieš pusantrų metų.

Ją rašė visą gyvenimą. Tokį veikalą galėjo paskelbti tik nepriklausomoje Lietuvoje.

Nežinau, su kuo galėčiau profesorių palyginti kaip universiteto mokslininką ir pedagogą. Jis mūsų moksluose Lietuvoje buvo toks vienas ir simbolizavo, kaip man atrodytų, visą epochą. Pamatyti jo visumą ir mastą dar prireiks nemažai laiko ir didelio atstumo.

padėti. Aš tą pagalbą patyriau įvairiai: prieš disertacijos gynimą, prieš sudėtingą plaučių operaciją, kai sunkiai susirgo mano vyras Juozas Zaveckas.

V. Žukas buvo žmogus, kuris žinojo, kaip pagelbėti sunkią valandą. Ačiū jam už tai.

Turiu beveik visas profesoriaus knygas su nuoširdžiais jo autografais. Štai, pavyzdžiui, paskutinėje knygoje „Gyvenimas knygai: Vaclovas Biržiška“ jis man įrašė: „Nueito ilgo gyvenimo kelio bendrakeleivei ir bičiulei Žiedūnei Zaveckienei, su nuoširdžiais jausmais.“ Už tuos nuoširdžius įrašus esu dėkinga ir jais didžiuojuosi.

Manau, profesoriaus kūrybinį produktyvumą nulėmė jo visapusiškas domėjimasis įvairiais dalykais.

Mėgdavo išklausyti žymių žmonių prisiminimus, juos užsirašyti, pasižymėti tiek smulkmenas, tiek svarbiausius dalykus. Šie prisiminimai ilgainiui sugulė į knygų puslapius.

Giliai suvokė dailę. Buvo dailės paveikslų kolekcionierius ir vertintojas.

Namuose įrengta kūrinių ekspozicija.

Profesorius siekė visą laiką panaudoti pažinimui, savęs tobulinimui ir sukauptų žinių skleidimui, ypač – apie dailę. Šis susidomėjimas persidavė ir sūnums.

Profesorius Domas Kaunas, Komunikacijos fakultetas

Prof. D. Kauno nuotrauka

VLADAS ŽUKAS: be vertinimų

studijos“ redkolegijos atsakingasis sekretorius.

S. Jegelevičiaus mokslinių interesų sritys buvo archyvistika, achyvotyra, šaltinotyra, XIX–XX a. Lietuvos istorija (ypač 1918–1940 m. vidaus politika, pasipriešinimas okupacijoms, 1941 m. birželio sukilimas, Vokietijos–SSRS karas). 1976 m. jis apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją (nostrifikuota 1993 m.).

Parašė daugiau kaip 150 mokslinių ir mokslo populiarinamųjų publikacijų, yra kelių mokymo knygų ir žinynų autorius, prisidėjo prie mokyklinių istorijos vadovėlių rašymo.

S. Jegelevičius – kol kas vienintelės Lietuvos istoriografijoje profesionalaus istoriko parašytos parapijos istorijos, duoklės Tėviškei – 1366 puslapių monografijos „Nemunaitis ir jo parapija“ autorius. Be to, jis yra knygų „Vilniaus universiteto istorija 1579–1994“ (1994), „Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940)“ (1997), „Vilnius – Jėzuitų akademija – Universitetas. 1579– 1999“ (1999), „Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.“ (2003), „Lietuvos Šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919–2004“ (2005), „Lietuvos vidaus reikalų istorija“ (2008), „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai“ (2009, 2012), „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d.“ (2011) bendraautoris, istorijos šaltinių publikacijų „Augustinas Janulaitis. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai“ (1989), „Ukmergės dekanato vizitacija 1784“ (2009), „Ukmergės dekanato topografi-

aplaidžių studentų, nenuolaidžiavo tinginiams, nepakentė melagių ir išsisukinėtojų. Žodžiu ir pavyzdžiu rodė kryptį jos ieškantiems. Pirmenybę skyrė lietuvių kalbai ir kultūrai.

Kultūros paveldu, raštijos ir spaudos istorija buvo persmelktos jo paskaitos ir darbai. Matėme, kad tai iki tam tikros ribos universitete buvo toleruojama, bet nepalaikoma ir jokiu būdu neskatinama. Pirmasis iš Lietuvos mokslininkų parengė ir apgynė bibliotekininkystės, bibliografijos ir tik gimstančių informacijos mokslų daktaro (tada vadinta kandidato) ir habilituoto daktaro disertacijas, tačiau profesūros laukė ilgokai. Buvau liudininkas, kaip dėl to nusistebėjo studijas vertinusi maskviškių komisija ir savo išvadose įrašė kritinę pastabą.

Ji galbūt paveikė galių turinčiuosius.

Rūpinosi jaunais dėstytojais. Siūlydavo disertacijų temas, tačiau pats

joms vadovavo mažai. Ne dėl to, kad nenorėjo. Disertacijų vadovai buvo parenkami. Neatsisakydavo recenzuoti disertantų ir kolegų darbus, rašydavo išsamius, analitinius, kartais net griežtokus vertinimus. Geras ir net kiek palankesnis profesoriaus įvertinimas jau buvo laikomas laimėjimu.

Niekada nepykdavo dėl jam pačiam pateiktų pastabų ar įžvelgtos darbo klaidos. Jas pripažindavo. Užtat visi žinojome, kad pakantumas ir sąžiningumas yra mokslininko pamatinis bruožas.

Sulaukė Lietuvos nepriklausomybės ne stovėdamas nuošalėje. Ją laikė esminiu savo gyvenimo įvykiu.

Be laiko paliko profesoriaus katedrą.

Ne savo noru. Tariamai sekant Vakarų pavyzdžiu, iš universiteto sykiu buvo išvaryti berods devyni į pensinį amžių įkopę profesoriai. Išgyveno. Išėjęs į pensiją parašė 16 knygų: didelių

VLADAS ŽUKAS: nuolat tobulėjantis Su profesoriumi Vladu Žuku teko laimė bendrauti daugiau nei šešis dešimtmečius. Pradedant nelygiais studentės ir dėstytojo ir baigiant kolegiškais bendrų darbų ir rūpesčių santykiais. Kaip dėstytojas, jis buvo labai reiklus, bet nepriekabus. Reikalavo mokėti jo dėstomus dalykus, dėl to studentai jo kartais bijodavo. Bet tik iki tol, kol pažindavo jį geriau. O pažinus buvo labai draugiškas, linkęs

Docentė Žiedūnė Zaveckienė, Komunikacijos fakulteto senjorė

Mirus Vilniaus universiteto profesoriui, 2004-ųjų Kalbos premijos laureatui Vladui Žukui, netekome įžymaus knygotyrininko, išleidusio daugiau kaip dvi dešimtis knygotyros ir bibliografijos veikalų, Vaclovo Biržiškos biografo.

Nuoširdžiai užjaučiu profesoriaus šeimos narius, jo buvusius studentus, knygos darbuotojus, pažinojusius profesorių.

Irena DEGUTIENĖ Seimo Pirmininko pavaduotoja, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkė

universitas

vilnensis

2014 m. balandis

studijos 13

Patvirtintos VU priėmimo taisyklės Apklausos rezultatai: Patvirtintos Priėmimo į VU studijų programas taisyklės didžioji dalis 2014 metais. Kaip ir pernai, šiemet priėmimas vyks į VU pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas, antrosios pakopos moksleivių vertina VU studijas, taip pat planuojama vykdyti papildomą priėmimą, bus vykdomas ir užsienio šalių piliečių priėmimas.

„Šių metų taisyklėse yra nemažai pakitimų, į kuriuos norėtume atkreipti dėmesį. Abiturientus ypač kviestume gerai susipažinti su nauja konkursinio balo skaičiavimo metodika. Taip pat vertėtų žinoti apie priėmimo etapus – stojantieji į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas bei antrosios pakopos studijas galės dalyvauti dviejuose priėmimo etapuose. Paskui, jei bus likę laisvų vietų, vyks papildomas priėmimas. Iš viso šiemet stojantiesiems siūlysime rinktis daugiau nei 180 studijų programų, tarp kurių bus naujų ir atsinaujinusių programų.

Tikimės, kad tiek moksleiviai, tiek studentai, besidomintys tolesnėmis studijomis, pasirinks Vilniaus universitetą artimiausia jų karjeros kelio stotele“, – teigė VU studijų direktorė Jekaterina Bortkevič.

Priėmimas į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas Priėmimas į VU pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas vyks pagal Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) tvarką kartu su kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis.

Skirtingai nei pernai, šiemet vyks du priėmimo etapai, kurių metu, gavę kvietimą studijuoti, abiturientai galės sudaryti sutartį su universitetu. Bendrojo priėmimo pirmasis etapas vyks liepos 25–31 d., o antrasis – rugpjūčio 1–9 d. Prašymus studijuoti bus galima registruoti birželio 1 d. – liepos 21 d. internete www.lamabpo.lt. Stojant į kai kurias studijų programas, reikės laikyti stojamuosius egzaminus.

Be bendrojo priėmimo, į kai kurias VU studijų programas (ekonomiką, vadybą ir verslo administravimą, istoriją, teisę, anglų ir rusų kalbas) bus vykdomas tiesioginis priėmimas.

Turintieji aukštąjį išsilavinimą papildomai galės stoti į atskiras teisės ir psichologijos studijų programas. Tiesioginio priėmimo metu bus priimama tik į valstybės nefinansuojamas vietas. Visos šios studijų programos bus vykdomos sesijiniu tvarkaraščiu, išskyrus anglų ir rusų kalbas, kurios yra vykdomos dieniniu tvarkaraščiu.

Tiesioginis priėmimas vyks dviem

etapais: gegužės 28 d. – liepos 9 d. vyks pirmasis etapas (galės stoti tik turintieji aukštąjį išsilavinimą), rugpjūčio 1–11 d. vyks antrasis etapas (galės stoti abiturientai ir turintys aukštąjį išsilavinimą). Studijų sutartį su universitetu bus galima sudaryti atitinkamai pirmojo arba antrojo etapo metu.

Priėmimas į antrosios pakopos studijas Stojantiesiems į antrosios pakopos studijas prašymų registracija prasidės gegužės 28 d. ir truks iki liepos 4 d. Registracija vyks internete www.kviečia. vu.lt. Sutartį su Vilniaus universitetu bus galima sudaryti per pirmąjį arba antrąjį etapą: liepos 7–11 d. vyks pirmasis etapas, liepos 11–21 d. – antrasis etapas. Studijų sutartys bus sudaromos ne atskirai fakultetuose (padaliniuose), o VU Saulėtekio rūmuose (Saulėtekio al. 9, Vilnius). Stojant į kai kurias studijų programas, reikės laikyti stojamuosius egzaminus.

Turintieji universitetinį išsilavinimą ir norintieji tęsti studijas kitoje studijų kryptyje, taip pat kolegijų absolventai, norintys tęsti studijas Vilniaus universitete, galės dalyvauti priėmime į papildomąsias studijas. Šiuo metu VU yra siūlomos ekonomikos, vadybos ir verslo administravimo, kultūros vadybos, geografijos, rusų filologijos, lietuvių filologijos ir reklamos, informatikos, verslo informatikos, kineziterapijos, ergoterapijos, slaugos, taikomosios fizinės veiklos ir teisės papildomosios studijos. Priėmimą į papildomąsias studijas koordinuoja VU fakultetai (padaliniai), todėl priėmimas į šias studijas bus vykdomas VU fakultetuose (padaliniuose).

Užsienio šalių piliečių priėmimas Asmenys, įgiję išsilavinimą užsienio šalių institucijose, taip pat galės dalyvauti priėmime į VU pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų bei antrosios pakopos studijų programas. Priklausomai nuo aplinkybių asmuo galės pretenduoti į valstybės finansuojamas vietas ir valstybės nefinansuojamas vietas (papildomai su studijų stipendijos galimybe).

Papildomas priėmimas Neįstojusieji į VU pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas bei antrosios pakopos studijas pagrindinio priėmimo metu galės dalyvauti papildomame priėmime, kuris vyks rugpjūčio 14–29 d. Papildomas priėmimas vyks tik į tas studijų programas, kuriose po pagrindinio priėmimo bus likę laisvų vietų. Galima bus pretenduoti tik į valstybės nefinansuojamas vietas.

Prašymai bus registruojami internete www.kviečia.vu.lt. Be to, bus būtina 30 litų stojamoji studijų įmoka (jei ji nebuvo sumokėta ankstesniame priėmimo etape). Stojant į kai kurias studijų programas, reikės laikyti stojamuosius egzaminus.

Studijų programų naujovės Šiemet VU siūlys naujų ir atsinaujinusių studijų programų. Abiturientai galės rinktis naują pirmosios pakopos ispanų filologijos studijų programą (priėmimas vyks, jei programa bus įregistruota Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre). Priėmimas vyks į atsinaujinusias nanomedžiagų chemijos, geologijos, kultūros informacijos ir komunikacijos, ekonometrijos ir statistikos studijų programas. Abiturientai galės stoti į lietuvių filologiją ir užsienio (italų / naujosios graikų / turkų) kalbą, kurios studijos pirmą kartą bus vykdomos ne tik Vilniuje, bet ir Kaune – VU Kauno humanitariniame fakultete. Istorijos studijų programą šiemet galės rinktis studijuoti ne tik dieniniu, bet ir sesijiniu tvarkaraščiu.

Stojantieji į VU antrosios pakopos studijų programas, be daugelio kitų studijų programų, šiais metais vėl galės rinktis literatūros antropologijos ir kultūros, informacijos sistemų vadybos ir šiuolaikinės Azijos studijų programas, į kurias priėmimas vykdomas kas dvejus metus.

Iš viso šiemet Vilniaus universitetas siūlys rinktis iš 73 pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų bei 109 antrosios pakopos studijų programų.

Išsamiau su Priėmimo į VU studijų programas taisyklėmis 2014 metais galite susipažinti www.kviečia.vu.lt.

Stojantiesiems į VU: apie konkursinio balo formavimą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija prieš dvejus metus patvirtino naują konkursinio balo skaičiavimo metodiką, kuri įsigalios nuo šiemet ir bus taikoma vykdant bendrąjį priėmimą į visas Lietuvos aukštąsias mokyklas. Šiemet metodika keičiasi iš esmės.

Stojantieji į VU pirmosios pakopos (bakalauro) ir vientisąsias studijas ypatingą dėmesį turėtų atkreipti į tai, kaip bus skaičiuojamas jų konkursinis balas.

Konkursinį balą, kaip ir pernai, sudarys keturių mokomųjų dalykų įvertinimai, tačiau šiemet iš pirmojo (pagrindinio) dalyko ir paskutinio (lietuvių kalbos ir literatūros) dalyko bus reikalaujama brandos egzaminų įvertinimų, o antrojo ir trečiojo dalykų įvertinimai galės būti tiek brandos egzaminų, tiek metiniai pažymiai. Reikiami mokomieji dalykai, stojant į tam tikras studijų programas, šiemet daugeliu atvejų taip pat bus kitokie nei pernai.

Valstybinių ir mokyklinių brandos egzaminų įvertinimus ir dalykų metinius pažymius taip pat numatoma perskaičiuoti kitaip: valstybinių egzaminų įvertinimai bus dalijami iš 10, metiniai pažymiai – pervedami į priėmimo skalę ir mažinami 50 procentų, jei dalykas A lygio, ir 70 procentų, jei dalykas B lygio, o mokyklinių egzaminų įvertinimai – pervedami į priėmimo skalę ir mažinami 50 procentų.

Stojančiojo konkursinis balas bus apskaičiuojamas susumavus perskaičiuotų mokomųjų dalykų brandos egzaminų ir / ar metinių pažymių bei jų svertinių koeficientų sandaugas.

Atsižvelgiant į pakitusią konkursinio balo skaičiavimo metodiką, maksimalus konkursinis balas, be

papildomų balų, šiemet galės būti 10 (dešimt) balų. Tačiau Vilniaus universitetas, kaip ir pernai, siekdamas užtikrinti studijų kokybę, taikys minimalaus konkursinio balo ribą – bus priimami tie asmenys, kurių konkursinis balas yra ne mažesnis kaip 3 (trys) balai. Šis minimalaus konkursinio balo slenkstis iš esmės atitinka pernai taikytą 50 procentų maksimalaus konkursinio balo ribą.

Išsamiau su konkursinio balo sandara, taip pat konkursinio balo skaičiavimo metodika, kuri šiemet galios stojantiems į VU pirmosios pakopos (bakalauro) ir vientisąsias studijas, galite susipažinti www. kviečia.vu.lt.

Parodoje „Studijos 2014“ buvo atlikta moksleivių apklausa.

Moksleivių teirautasi, ar jie jau apsisprendę dėl studijų programos ir aukštosios mokyklos, kas lemia jų pasirinkimą, ar jie yra patenkinti VU rengiama informacija apie studijas, ką apskritai mano apie Vilniaus universitetą. Apklausa atlikta el. būdu sudarant galimybę pildyti klausimyną internete.

Iš viso apklausoje dalyvavo 461 moksleivis. Apklausoje aktyviau dalyvavo merginos (68,1 proc.). Daugiausia į parodą atvykusiųjų – gimnazijų moksleiviai (87,2 proc.). 12 klasės moksleiviai sudarė beveik pusę apklaustųjų (42,1 proc.), 11 ir 10 klasių moksleiviai – maždaug po ketvirtadalį (28,4 ir 25,6 proc.). Daugiausia į parodą atvykusių moksleivių – iš didmiesčių ir miestų (41,2 ir 39,5 proc.).

Apklausos rezultatai rodo, kad didžioji dalis moksleivių dar nėra tvirtai apsisprendę dėl konkrečios studijų programos, pagal kurią norėtų studijuoti (57,1 proc. tvirto sprendimo nepriėmė, 23,2 proc. – jau tvirtai apsisprendę), taip pat dėl aukštosios mokyklos, kurioje norėtų studijuoti (62,7 proc. tvirto sprendimo nepriėmė, 13,9 proc. – tvirtai apsisprendę). Daugiausia tvirtai apsisprendusių dėl studijų programos yra 12 klasės moksleivių (32 proc.), mažiausiai – 10 klasės moksleivių (13,6 proc.). 12 klasės mokiniai taip pat tvirčiau apsisprendę dėl aukštosios mokyklos (18,6 proc.) nei besimokantys 11 ir 10 klasėse (12,2 ir 7,6 proc.).

Renkantis studijų programą, daugumai moksleivių svarbiausia atrodo tai, kiek specialybė atitinka jų pomėgius (67 proc.), kokios baigus studijas būtų jų profesinės karjeros galimybės (59,9 proc.), ar ateityje jie pretenduotų į gerą darbo užmokestį (51 proc.). Kokią aukštąją mokyklą pasirinkti, moksleiviai dažniausiai sprendžia iš to, ar toje aukštojoje mokykloje yra suteikiamas kokybiškas išsilavinimas (72,9 proc.), ar čia apskritai yra juos dominanti studijų programa (67,7 proc.).

Dauguma moksleivių patenkinti jiems teikiama informacija apie studijas Vilniaus universitete (50,5 proc. informacijos pakanka, 39,7 proc. – pakanka vidutiniškai).

Tarp trūkstamos VU studijų informacijos moksleiviai dažniausiai išskiria informaciją apie VU teikiamas karjeros galimybes (49,9 proc.), VU įgytos specialybės paklausą darbo rinkoje (35,1 proc.), VU studijų programų turinį (33,2 proc.). Absoliuti dauguma moksleivių informacijos apie studijas ieško interneto svetainėse (91,5 proc.), nemažai jų šiuo tikslu lankosi atvirų durų dienose (55,3 proc.).

Didžioji dalis moksleivių vertina Vilniaus universitetą, nes čia rengiami geri savo srities specialistai (58,6 proc.), garantuojamas kokybiškas bendrasis universitetinis lavinimas (57,9 proc.), dėsto aukštos kvalifikacijos dėstytojai (50,5 proc.).

Negavę valstybės finansavimo daugelis moksleivių būtų linkę studijuoti savo lėšomis (55,5 proc. iš karto sutiktų, 33,8 proc. – dar pagalvotų).

Specialybės įgijimo kaina Specialybė yra susijusi su mėgstamais mokomaisiais dalykais Specialybės poreikis darbo rinkoje Specialybės atitiktis asmeniniams pomėgiams Profesinės karjeros galimybės Geras darbo užmokestis ateityje

Svarbiausi veiksniai renkantis studijų programą pagal apklaustųjų skaičių (proc.)

Galimybės studijuoti nemokamai Tenkinanti studijų kaina Galimybė įgyti praktišką specialybę Aukštos kvalifikacijos dėstytojai Kokybiško išsilavinimo suteikimas Yra studijų programa, kurią noriu studijuoti

Svarbiausi veiksniai renkantis aukštąją mokyklą pagal apklaustųjų skaičių (proc.)

Lyderis mokslo tyrimų ir naujovių srityje Studijuoti yra geriau nei kituose Lietuvos universitetuose Kokybiška studijų infrastruktūra (laboratorijos, biblioteka, įvairi įranga ir pan.)

Dėsto aukštos kvalifikacijos dėstytojai Ruošiami geri savo srities specialistai Garantuojamas kokybiškas bendrasis universitetinis lavinimas

Nuomonė apie Vilniaus universitetą pagal apklaustųjų skaičių (proc.)

Parengė Studijų direkcija

universitas

14

K. Donelaičiui – 300

vilnensis

2014 m. balandis

„Metai“ ispanams atveria naują pasaulį Kristijono Donelaičio „Metus“ jau gali skaityti ir ispanai. Tai vertėjos, VU Užsienio kalbų instituto Romanų kalbų katedros docentės Carmen Caro Dugo nuopelnas.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ „Kaip gera sužinoti apie tokį pasaulį!“ – tokie buvo pirmieji vertėjos istorijos mokytojos žodžiai, perskaičius poemą ispaniškai. Balandžio 2 d. ji pristatyta visuomenei. Prieš tai docentę pakvietėme pokalbio apie šio kūrinio vertimo proceso subtilybes.

Kodėl ėmėtės, sakyčiau, gana sudėtingos užduoties – išversti Kristijono Donelaičio „Metus“ į ispanų kalbą? Juk ši poema nelengvai įkandama ir patiems lietuviams...

Artėjant Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metų jubiliejui, Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija parengė specia­lią programą. Joje buvo numatytas ir „Metų“ vertimas. Lietuvių literatūros katedros vedėja prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė man pasiūlė išversti šį kūrinį, nes žinojo, kad turiu vertimo patirties, domiuosi literatūra.

Pažadėjau pabandyti. Šis bandymas tapo sprendimu. Išvertusi pirmą dalį („Pavasario linksmybės“), nusiunčiau ją literatūrologui iš Madrido universiteto, kad įvertintų. Jis pasakė, kad tekstas įdomus, kitoniškas ir atveria ispanams visiškai naują pasaulį, kad tekstas gerai veikia, norisi jį skaityti.

Kol nepradėjau gilintis į tekstą, poemą buvau skaičiusi gal prieš 10 metų. Niekada negalvojau, kad dirbsiu su ja kaip vertėja. Nors tai buvo iššūkis, „Metai“ man labai patiko, paliko didelį įspūdį. Toks gražus, muzikalus tekstas tikrai traukia. Matyt, buvau jam pribrendusi.

Kas verčiant buvo sunkiausia? Įdomiausia?

Sunku išskirti, kas buvo sunkiausia.

Turbūt paskutinis etapas, kai nebeliko nuostabos, kai jau buvau supratusi visą tekstą. Taip pat tikrinti kiekvieną žodelį, kiekvieną kablelį dar kartą po redaktoriaus darbo. Ši dalis buvo ir labiausiai varginanti. Nors jau atrodo, kad viskas padaryta, bet reikėjo atlikti šią techninę dalį. Prie teksto teko grįžti tiek daug kartų – taip galima ir visumą prarasti. Bet pats vertimo procesas buvo įdomus. Apskritai sunkiausia buvo palikti tekstą (juokiasi).

Kai jau viską supranti, gali susikaupti ties kalba, kad gražiai lietuviškai skambantis žodis taip pat skambėtų ir ispaniškai. Įdomiausia buvo ieškoti žodžių, sąskambių, ritmų.

Aptikau tokių ispaniškų žodžių, kurių gyvenime nebūčiau vartojusi: grybų, žemės ūkio padargų pavadinimų. Tų sričių žodžių kasdien nevartoju. Kai kuriuos jų gal esu skaičiusi, gal girdėjusi, bet nevartojus turbūt niekada.

Man labai gražūs K. Donelaičio posakiai, jis rašo taip vaizdingai! Ir verčiant reikia neprarasti šio vaizdingumo.

Žinoma, galima ir paprastai pasak yti, bet šis bandymas neprarasti vaizdingumo irgi buvo savotiškas iššūkis. Versdama stengiausi, kad tekstas neskambėtų labai šiuolaikiškai ir E. Kurausko nuotrauka kad nebūtų labai sudėtingas.

Ka s p a d ė j o naujadarus. Man atrodo, jie nebūtų ieškoti tų vaizdingų žodžių? pasiteisinę.

Versti padėjo ir tėtis. Jis ūkininkas.

Poemai išversti Jums prireikė keAš jam apibūdindavau vieną ar kitą tverių metų. Ar per šį laiką pasitaikė žodį, o jis pritardavo jo reikšmei arba tokių akimirkų, kai norėjote knygą ne. Žodžių reikšmių paaiškinimas nukišti į tamsiausią kampą ir dautapo mielu pokalbiu apie žemės giau jos akyse neberegėti? ūkį, tėčio gyvenimą. Jei ne vertimas, Ne, tokių akimirkų nebuvo (juokianebūčiau turėjusi galimybės apie tai si). Pasitaikydavo nuovargio momensu tėčiu kalbėtis. Vienas pusbrolis tų, bet privalumas tas, kad turėjau irgi linkęs prie žemės ūkio. Tad ir daug laiko, nes nebuvo griežto jis padėjo ieškoti reikiamų žodžių. termino. Jį užsibrėžiau pati. Norėjau, Svarbiausia, kad mano artimieji kad iki 2014 m. kūrinys būtų išleistas. tuo susidomėjo. Kiekvienąkart, kai Kadangi turėjau daug laiko, niekapaskambindavau, tėtis klausdavo, ar da nedirbau įsitempusi, o tik savo turiu jam klausimų (šypsosi). malonumui ir tada, kada galėjau.

Kai reikia vaizdingumo, visada Daugiausia verčiau vasarą, taip pat saugiausia grįžti prie klasikų. Vienas savaitgaliais. Nors tam reikėjo labai jų – Miguelis de Cervantesas. Nesusikaupti, bet vertimas kartu tapo sakyčiau, kad jo kūriniuose nuolat savotišku poilsiu. Nepatyriau to, ką ieškojau vaizdingų žodžių, taip buvo patiria dauguma vertėjų, gaunančių vos vieną kitą kartą, bet jo turtinga užsakymą su nustatytu terminu. ir vaizdinga kalba visada buvo man Ko ispanai galėtų pasisemti iš šio prieš akis. Versdama „Metus“, skaičiau pirmojo lietuvių grožinės literatūros ir kitų rašytojų, kurie pasižymi turkūrinio? tinga kalba, kūrybą, kad palaikyčiau Neįsivaizdavau šito vertimo kaip kontaktą su gyva ir vaizdinga ispanų pamokos, bet vienas tokių dalykų kalba. Vertėjas turi visą laiką gyventi būtų grožėjimasis savo kultūra. abiejose kalbose. Pavyzdžiui, iš Pedro K. Donelaitis siekė žadinti lietuvių Calderóno pasiskolinau vieno veikėjo pasitenkinimą savo kultūra. Dabar, vardą, kad išversčiau Šlapjurgis. globalizacijos laikais, tai aktualu ir isAr teko aptikti neturinčių ispaniškų panams. Tam, kad galėčiau užmegzti atitikmenų žodžių? tikrą dialogą su kitomis kultūromis, Aišku, buvo ir tokių. Iš pradžių to pirmiausia turėčiau vertinti savąją, labai bijojau. Jaučiausi atsakinga už ją puoselėti, ne tik paviršutiniškai vertimą, tad nenorėjau prarasti nė žavėtis kitomis tautomis. Sveikas pavieno žodelio, nes tai pirmas vertisididžiavimas savo kultūra ir tradicimas į ispanų kalbą. Paskui supratau, jomis yra bet kokio vaisingo dialogo kad svarbiausia bendras vaizdas. Tad pagrindas. Šiuo metu neretai į užsienį praradimai neišvengiami. imama žiūrėti kaip į įkvėpimo šaltinį.

Poemoje buvo tokių dalykų, kurių Tai gerai, jeigu tik nenuvertinama Ispanijos kultūroje nėra. Jeigu jų nėra, savo tauta. K. Donelaitis žaismingai natūralu, kad ir pavadinimo nėra. ragina taip nesielgti.

Vartojau ispanišką žodį, reiškiantį Teko skaityti, kad iš „Metų“ daug kitą valgį, kuris panašus į kisielių. sužinojote ne tik apie Lietuvą, bet ir Išnašoje paaiškinau, apie kurį valgį apie Ispaniją. rašo K. Donelaitis. Giros irgi neturiBe abejo. Reikėjo įsigilinti į tai, ką me. Angliškai ji išversta kaip silpnas darau, o ne šiaip rasti žodį. Negali alus arba kvas. Ispaniškai pavartoti vartoti vieno ar kito žodžio vien kvas nebuvo galima, nes šis žodis tikėdamasis, kad jis tinkamas. Reikia neatitinka mūsų fonetikos. Juk svarišmanyti kontekstą. Taip atradau savo bu ne gira, o tai, kad ponas rūpinasi šalies ūkininkų darbo ypatumus, savo valstiečiais, duoda jiems gerti. Reikia šaknis, ispanų kalbos grožį. Pavyzįvertinti, kas svarbiau. Kartais dėl to džiui, nežinojau, kaip dirbamas linas. tenka paaukoti pavadinimą. Bet ir šį Susiradau, kad taip buvo daroma žodį paaiškinau išnašose. Šiuo atveju šiaurės Ispanijoje. Kai giliniesi į Manebuvau tokia drąsi, kad sugalvočiau

žosios Lietuvos, K. Donelaičio istoriją, tuo pačiu metu įsigilini į savo šalies kalbą, istoriją, tradicijas.

Ar kaip nors kūrinys pakeitė Jūsų požiūrį į lietuvius, lietuvių kalbą, Lietuvą apskritai?

Vienas kolega man pasakė, kad tapau K. Donelaičio sektos nare (juokiasi). Kūrinys labai praplėtė kultūrinį akiratį, Lietuvos viziją. Per vertimą tekstas tampa tavo tekstu. Ir kalba tampa daug artimesnė. Anksčiau visa tai man buvo tik teorija apie Mažąją Lietuvą. O dabar tapo vaizduotės dalimi. Susidariau to laikotarpio viziją. Iki tol turėjau žinių, ir jos tapo mano dalimi.

Ką Jums dabar apskritai reiškia ši poema ir Kristijonas Donelaitis?

Dar nepraėjo pakankamai laiko, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą. Dar tarsi gyvenu tame tekste.

Praeidama pro K. Donelaičio skulptūrą universitete, su ja pasisveikindavau ir prašydavau: „Kolega, padėk man“ (juokiasi). K. Donelaitis išties tapo artimesnis. Anksčiau tai buvo tik rašytojo vardas. Vienu metu daug galvojau ne tik apie tekstą, bet ir apie patį K. Donelaitį. Mąsčiau, kad gal ir jam rašymas (kaip man vertimas) buvo poilsis, o ne pareiga?

Tyrėjai nepaleidžia K. Donelaičio Kauno humanitariniame fakultete paminėti jubiliejiniai Kristijono Donelaičio metai. Lietuvių filologijos katedra kartu su Sociokultūrinių tyrimų centru balandžio 3 d. surengė seminarą „Kristijonas Donelaitis ir Antika“.

Doc. dr. Skirmantė BIRŽIETIENĖ Seminaro viešnia – humanitarinių mokslų daktarė Dalia Dilytė, viena žymiausių antikos tyrėjų Lietuvoje. Ji yra parašiusi pačias vertingiausias šios srities studijas ir vadovėlius („Antikinė literatūra“, „Senovės Graikijos kultūra“, „Senovės Romos kultūra“), prisidėjusi prie svarbiausių antikinių tekstų chrestomatijų sudarymo ir parengimo, išleidusi žaismingų antikos populiarinimo leidinių („Heladės šviesa“, „Amžinoji Roma“). Ji lietuviškai prakalbino Tacitą, Seneką, Tibulą ir kitus žymiuosius romėnus. Mokslininkė yra aktyvi Lietuvos vertėjų sąjungos narė.

Prieš devynerius metus pasirodžiusi D. Dilytės monografija „Kristijonas

Donelaitis ir Antika“ (2005) suteikė galimybę naujai pažvelgti į K. Donelaičio kūrybą. Nors, atrodytų, ieškoti ryškiausių nacionalinių Europos literatūros kūrinių sąsajų su antikoje susiformavusia literatūrine tradicija nėra novatoriška, bet iki šios monografijos K. Donelaičio tyrėjai teigė, kad „Metai“ nesekę jokiu pavyzdžiu, juose nėra knygiškumo pėdsakų, o D. Dilytė savo tyrimu siekė, kaip pati teigia, „parodyti iki tol nežinotas jo (K. Donelaičio) talento puses, (...) jo genialumą“ (7 p.). Tyrėja pasidalijo savo dabartiniais tyrinėjimais, įžvalgomis iš jau parengtos naujos monografijos apie K. Donelaičio pasakėčias, nudžiugindama auditoriją ir atradimais apie poeto pasakėčių originalumą, ir taikliomis citatomis.

K. Donelaičio skulptūra sugrįš rudenį

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Kovo pabaigoje Kristijono Donelaičio skulptūra, kone 50 metų stovėjusi VU centrinių rūmų arkadoje, išvežta į restauracijos dirbtuves. Į savo vietą paminklas, tačiau jau bronzinis, turėtų grįžti rugsėjį. K. Donelaičio skulptūros bronzinės atliejos-kopijos pagaminimas buvo papildomai įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo priemonių planą. Idėjos autorius – VU Komunikacijos fakulteto prof. habil. dr. Domas Kaunas. „U. V.“ inform.

universitas

vilnensis

2014 m. balandis

paveldas 15

Paveldosaugininkui svarbiausia ne saugoti, o išmokyti vertinti Šįmet minime 20 metų, kai Vilnius įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą. Marija Drėmaitė – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja. Jos interesų sritis – XIX–XX a. modernioji architektūra, paveldosauga. „U. V.“ kalbasi su M. Drėmaite apie dėstytojavimą ir studentus, paveldosaugą Lietuvoje, domisi, kokia buvo senelio įtaka renkantis būsimą profesiją, kaip sekasi suderinti administracinį ir pedagoginį darbą.

Nijolė BULOTAITĖ Jūs dėstote istorikams. Kaip studentai žiūri į paveldosaugą?

Tai nauja specialybė – šįmet bus tik dešimtieji metai, kai apskritai pradė­ tos vykdyti paveldosaugos studijos.

Dveji metai buvo eksperimentiniai, tai gal reiktų sakyti, kad suformuota paveldosaugos magistro programa dėstoma dar tik aštuonerius metus.

Statistiškai paveldosaugos magistro studijos Istorijos fakultete yra pa­ klausi specialybė, visada susirenka ne mažiau kaip 25 studentai į valstybės finansuojamas vietas ir dar būna keli mokantys už mokslą. Vidutiniškai kur­ se studijuoja 26–27 studentai. Paste­ bime, kad studentų suvokimas apie paveldosaugą bestudijuojant kinta.

Ateinama nusiteikus kažką saugoti, kovoti, o išeinama praplėtus akiratį ir suvokus, kokia tai yra plati tyrimo, viešinimo, komunikacijos, edukacijos, mokslo, bendradarbiavimo veikla. Jei pažvelgtume į mūsų studentus per tą dešimtį metų, gal didžiausias pokytis būtų tai, kad dabartiniams studen­ tams daugiau rūpi būsima darbo vieta.

Rūpi ne tik kiek jie parengiami savaran­ kiškam darbui, bet ir ar yra kur pasireikšti po studijų, pritaiky­ ti žinias profesinėje srityje.

Kur dažniausiai dirba šie studentai?

50 procentų paveldosaugos stu­ dijas baigusių studentų dirba pagal specialybę arba susijusioje veikloje: Kultūros paveldo centre, Kultūros paveldo departamente ir jo terito­ riniuose padaliniuose, Kultūros pa­ veldo komisijoje, savivaldybių admi­ nistracijų paveldosaugos skyriuose, paveldosaugos tarnybose, keli tęsia studijas doktorantūroje. Privačiame sektoriuje įsidarbinama turizmo srityje, su kultūros paveldu ar istorija susijusiose asociacijose.

Ar keičiasi paveldosaugos suvokimas? Ar mes per daug saugom, ar per daug laisvai žiūrim?

Atsakyti įmanoma nebent lyginant su kitomis šalimis. Kalbant apie patį saugojimą, vis dar išlieka ydinga praktika, kad kažkas iš išorės turi ateiti ir liepti saugoti. Integralios paveldosaugos tikslas – kad žmonės patys imtų vertinti ir dėl to saugoti sau brangų paveldą, o valstybinės institucijos tik padėtų, tarpininkautų.

Bet tai yra idealas, kurio siekiame. Per

20 metų pirmas didesnis postūmis buvo aktyvių bendruomenių atsira­ dimas. Jos pradeda rūpintis kultūros paveldo objektais, išmoko parengti projektus ir gauti lėšų objekto res­ tauravimui, rūpintis jo pritaikymu.

Atsirado ir privačių fondų. Vis dėlto valstybinė paveldosauga kaip ins­ titucija ir visuomeninės iniciatyvos dar nelengvai randa bendrą kalbą, dalijasi atsakomybe. Reikėtų keisti šį sovietmečio primestą požiūrį, kad paveldas yra tai, kas nusprendžiama iš aukščiau ir liepiama saugoti. Pa­ grindinė šiuolaikinės paveldosaugos mintis – kad paveldas yra kiekvieno mūsų reikalas, lokalus, emociškai svarbus dalykas, dėl to jį norima ir galima išsaugoti.

Tai paveldo išsaugojimui jo reikšmė ir svarba Europos mastu nėra tokia svarbi? Žinoma, pasaulio paveldo sąra­ šas ar Europos paveldo ženklas yra svarbūs visiems, nes tai ir pasaulinis pripažinimas, turizmo srautai ir gai­ rės, skatinančios paveldo suvokimą, dalijimąsi patirtimi. Pasirodo, dauge­ lio šalių turistai važiuoja tik į vietas, kurios yra UNESCO pasaulio paveldo

Asm. arch. nuotrauka

gana konfliktišką lauką. Tačiau yra to­ kių vietų, dėl kurių, regis, visi sutaria.

Pavyzdžiui, mūsų pasaulio paveldo vietovės, bent trys iš keturių – Kuršių Nerija, Kernavė, Vilniaus senamiestis, yra būtent tokios, kurios įkvepia žmo­ nes. Šiais laikais paveldo ir jo objekto samprata yra labai plati – tai irgi sukelia sunkumų. Sakykime, sunku dorotis su paveldo objektų gausa.

Apleistas paveldas iš pirmo žvilgsnio atrodo kiužena. O kiuženų norisi kuo greičiau atsikratyti. Todėl labai svarbu yra gerieji pavyzdžiai, kai pa­ matome jau sutvarkytą, restauruotą pastatą.

O pusiausvyra tarp paveldo išsaugojimo ir jo naudojimo? Man Vilniuje daug kas nepatinka, daug permainų per paskutinius 10–15 metų. Ar įmanoma protingai elgtis, ar viską diktuoja ekonomika?

Teisingas paveldo naudojimas ir yra jo išsaugojimo garantas. Seniai atsisakyta tos minties, kad paveldo objektai turi būti konservuojami dėl jų pačių (tai taikyti­ na tik išskirtiniams labai trapiems objektams). Manau, kad protingas elge­ sys su paveldu yra brandžios asmeny­ bės požymis. Tas pats ir su brandžia visuomene. Pas mus labai jaučiamas posovietinės visuomenės sutrikimas.

Tas modernizavimo, dangoraižių, didesnių plastikinių langų poreikis nėra unikalus, jis pastebimas visose posovietinėse šalyse. Tai tarsi liga, ku­ ria reikia persirgti. Šįmet minime jau 20 metų, kai Vilnius įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą. Jei atsigręžtume ir prisimintume, koks mąstymas buvo prieš 20 metų – skirtumas didžiulis.

Bent jau paveldosauginis mąstymas tikrai pasikeitė į gera, ir čia vakarie­ tiška patirtis per mokymus, informa­ cijos sklaidą, ekspertizes buvo labai naudinga. Tačiau pastebėjau, kad per tuos 20 metų paveldosaugoje, o gal ir visoje architektūrinėje aplinkoje susi­ formavo kita problema. Tai savotiškas teisinio pobūdžio mąstymas, kad egzistuoja tik oficialiai įregistruotas kultūros paveldas (statinys), o visa kita nėra oficialus paveldas, todėl galima griauti. Tarsi egzistuotų tik saugotini ir griautini objektai. Be to, duodami nurodymai saugoti paveldą,

„Dirbame Europos mastu unikaliame ansamblyje. Neįsivaizduoju geresnės erdvės istorikams, filosofams, filologams studijuoti.“ sąraše. Kiekvienas sutinkame žmonių, mažiau žinančių apie Lietuvą. Ne kartą manęs užsienyje yra klausę, ar turime kokį UNESCO paveldo objektą.

Jei taip, tada jau ir mes atsiduriame pasaulio kultūros žemėlapyje. Tačiau jei įsipareigotume saugoti paveldą tik dėl pasirodymo Europoje ar pasauly­ je, tai nebūtų teisinga. Kalbant apie poreikį išsaugoti, lokalus, emocinis ryšys, kolektyvinė vietos atmintis yra daug svarbiau. Paveldas visų pirma saugomas dėl savo tapatumo, o tarp­ tautiniai judėjimai greičiau suteikia gaires ir priemones jam išsaugoti.

Vienoms šalims istorinė tapatybė svarbesnė, kitoms mažiau svarbi.

O mums, lietuviams?

Manau, kad mums ji labai svarbi.

Kaip ir daugeliui modernių tautų, ku­ rios savo tapatybę pradėjo formuoti XIX a. XX a. negandos labai išdraskė, suardė tą istorinės tapatybės pamatą; be to, negalima atmesti ir bendrų pokyčių modernizuojant ir demo­ kratizuojant paveldo sampratą. Todėl paveldosaugą vis dar matome kaip

tačiau mažai aiškinama, dėl ko reikėtų tai daryti, kuo jis vertingas. Nesinori, kad oficialioji paveldosauga būtų su­ vokiama tik kaip represinis aparatas.

Noriu paklausti Jūsų nuomonės ir apie universiteto ansamblį. Ar mes tinkamai saugome ir tvarkome universiteto rūmus? Ar padaryta didesnių klaidų?

1979 m. universiteto restauravimą mes jau suvokiame kaip istorinį da­ lyką, kaip to laiko restauracinę mintį bei praktiką, kartu ir kaip nacionalinį romantizmą. Juk ten būta ir labai daug modernizavimo (dėl patogu­ mo), ir labai daug naujo meno (dirbo iškilūs to laiko dailininkai, skulptoriai, dizaineriai). Dabar tai jau įsitvirtinęs universiteto vaizdas. Regis, šių dienų restauravimo darbai turėtų labiau remtis tyrimais, mokslinio restaura­ vimo principais, pagarba autentiš­ kumui, bet visko pasitaiko ir mūsų dienomis.

Kokia Jums atrodo VU rūmų vertė žiūrint į kitus Europos universitetus?

Nieko naujo nepasakysiu primin­ dama, kad dirbame Europos mastu unikaliame ansamblyje. Gal kartais jis nėra labai patogus, bet juk galime prisitaikyti. Jei vertiname ir saugome kažką iš tų laikų, kai pastatai buvo pastatyti, tai turime su tuo susitai­ kyti. Neįsivaizduoju geresnės erdvės istorikams, filosofams, filologams stu­ dijuoti. Jei man reiktų persikelti dirbti į Saulėtekį, turbūt tektų keisti darbą.

Bet tai ir vieta, kur rengiami būsimi paveldosaugininkai. Jie turi mokytis ir iš klaidų. Universitetas iki šiol neturėjo istoriko, architekto ar paveldosaugininko, kuris prižiūrėtų rūmus. Gal būtų kitaip, jei turėtume dailės fakultetą, kaip lenkų laikais, kai jų specialistai universiteto rūmų restauravimui ir vadovavo. Gal ir mums reiktų kokio paveldosaugininko?

Puiki mintis. Juk tai vis dėlto nacio­ nalinis paminklas, neeilinis objektas tiek savo verte, tiek dydžiu. Neabe­ joju, kad tokia pareigybė VU netgi būtina.

Kaip manote, jei Jūsų senelis Vladas Drėma pamatytų, kas dabar daroma, ar jam tai patiktų?

Na, jam nepatiktų. Jam nepatiko tada, manau, nepatiktų ir dabar. Turė­ tų priekaištų dėl daugelio dalykų, kaip turėjo tada. Jis buvo nuoseklus moks­ linio restauravimo principų šalininkas, ypač pabrėžė kokybiškų ir išsamių

tyrimų svarbą visame paveldotvarkos procese. Tik remiantis tyrimais galima priimti restauravimo ir pritaikymo bei naudojimo sprendimus. O kai viskas daroma skubotai, be tyrimų, stengiantis įsisavinti projektines lėšas, neatsižvelgiant į pastato esmę, vertę, autentiškumą, jau nekalbant apie netinkamas istoriniams pastatams medžiagas ir technologijas... Daugelis tada sakė, o, jaučiu, sakytų ir dabar, kad Drėmos reikalavimai – nerealūs.

Atseit, neatitinkantys šių dienų tempo ir pan. O jis buvo tas reiklusis kritikas, kuris būtų naudingas ir šiandien. Kaž­ kas turi būti tas griežtas prižiūrėtojas, nes kitaip galima pridaryti klaidų, kurių nebebus įmanoma ištaisyti, nes materialusis paveldas yra neatkuria­ mas. Todėl kiekvienas sprendimas turi būti sveriamas kruopščiai ir ilgai.

Studijuojame restauravimo istoriją ir matome, kad nuo XVI a. visą laiką buvo ginčijamasi, kaip teisingai iš­ saugoti, restauruoti, pritaikyti, atkurti.

Restauravimo istorija – tai ištisa klai­ dų, kurių nebegalima ištaisyti, istorija.

Tad visada būta ir griežtų kritikų.

Kita vertus, postmodernioje paveldo teorijoje kaip tik teigiama, kad nėra baigtinių vertybių. Jos sukuriamos per interpretacijas. Tas pats objektas, kuris kažkada buvo nesaugomas, nevertingas, gali per išaiškinimą, per naujus tyrimus, atradimus toks tapti.

Kokią įtaką Jums padarė senelis renkantis profesiją?

Apsisprendžiau labai vėlai. Žinojau, kuo užsiima senelis, bet sąmoningai to nesuvokiau. Norėjau studijuoti ar­ chitektūrą, bet labai tingėjau lankyti akademinio piešimo pamokas, o jos tuo metu buvo privalomos. Kai atsi­ kūrė Vytauto Didžiojo universitetas, nutariau Menų fakultete studijuoti architektūros istoriją. Dabar labiau domiuosi istorija – moderniosios XIX–XX a. architektūros ir kultūros is­ torija. Nesu tikra paveldosaugininkė, nes man nėra svarbiausia išsaugoti. Ši sritis mane domina greičiau kaip idėjų istorija, vertybinių nuostatų, ideologinių ginčų istorija. Kai pra­ dėjau rimčiau šioje srityje dirbti, senelis buvo jau miręs. Ir „Dingusį Vilnių“ perskaičiau jau vėliau. Per­ skaičiau jo knygas tada, kai jų man prireikė profesinei veiklai. Tada jau jį supratau, bet nebeturėjau galimybės pasikalbėti.

universitas

16

paskutinis puslapis

vilnensis

2014 m. balandis

Šiųmetėje FiDi – Prezidentės vizitas ir piršlybos Balandžio 5 d. Vilniuje praūžė jau 46-oji Fiziko diena (FiDi). Rodos, tai buvo ne tik Vilniaus universiteto fizikų, bet ir visos sostinės šventė.

Antakalnyje, taip pat ant kai kurių troleibusų plazdėjo mėlynos vėliavėlės, o prieš įlipant į 19 troleibusą buvo galima išvysti užrašą, kad ši transporto priemonė veža į… Fizlendą.

Juo trumpam buvo virtęs Saulėtekis.

Gausybė ten veikusių atrakcionų neleido suabejoti fizikų išmone ir meistriškumu.

Fizlendo neaplenkė ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Visada buvo studentų, kurie norėjo tokios šventės. Net ir tais laikais, kada švenčių nelabai leisdavo. Todėl labai džiaugiuosi, kad palaikote tą gražią tradiciją, nes ji tapo visų studentų švente. Ir ne tik fizikų. Aš prie fizikos prisiliečiau tiek, kad ji man patiko ir

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Mažieji FiDi dalyviai pasiruošę padėti Prezidentei Daliai Grybauskaitei užkabinti medalį Dinui Zaurui sekėsi.“ Šalies vadovė palinkėjo gražios šventės, gražios eisenos, visada būti tokiems talentingiems, įdomiems, provokuojantiems ir tokiems, kurie krečia daug visokių „zbitkų“, ir pridūrė, kad be fizikų nei mokslas, nei gyvenimas į priekį nejudės.

Iš Saulėtekio Dinas Zauras (atsiradęs, beje, per 10-ąsias FiDi) išriedėjo

į Filologijos fakultetą. Jam iš paskos senovine volga sekė Fizikos fakulteto dekanas prof. habil. dr. Vytautas Balevičius, du ryškiaspalviai traktoriai, trys studentų pilni sunkvežimiai, džipai, autobusiukai, dviratininkai…

Eisenos tikslas – atsiprašyti filologių už kadaise Dino Zauro suvalgytą nekaltą mergelę. „Matydamas šitą jūsų dinozaurą atnešiau jam „Chupa Chups“ ledinuką, tos pačios spalvos kaip ir jūsų vėliavos.

Tegul jis jį laižo ir nečiumpa mūsų filologių“, – šmaikštavo Filologijos fakulteto dekanas doc. dr. Antanas Smetona. Savo ruožtu prof. habil. dr.

V. Balevičius teigė, kad Lietuvoje yra dvi garbingiausios ir prestižiškiausios profesijos – Prezidento ir Dino Zauro vairuotojo. „Ši Fiziko diena istorinė tuo, kad šių profesijų žmonės susitiko Saulėtekyje“, – kalbėjo Fizikos fakulteto dekanas, doc. dr. A. Smetonai įteikdamas FiDi vėliavą. Šventė pasiekė kulminaciją, kai fizikas Šarūnas visų akivaizdoje pasipiršo savo merginai, o jo žodžius palydėjo gausūs aplodismentai!

FiDi tradiciškai baigė vakarinė dalis – koncertas. Fizikai su filologėmis šėlo Vingio parko estradoje. „U. V.“ inform.

E. Kurausko nuotrauka

Dinas Zauras atkeliauja pas filologes E. Kurausko nuotrauka

FiDi eisenoje dalyvių netrūko

E. Kurausko nuotrauka

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

E. Kurausko nuotrauka

Į Filologijos fakultetą Fizikos fakulteto dekanas atkako senovine volga E. Kurausko nuotrauka

E. Kurausko nuotrauka

E. Kurausko nuotrauka

Atrakcija „Kirsk arba krisk“

Filologijos ir Fizikos fakultetų dekanai apsikeitė dovanomis

ISSN 1822-1513 Ad­re­sas: Uni­ver­si­te­to g. 3, LT-01513 Vil­nius, VU centriniai rūmai, III aukštas, 355 kab.

Tel. 268 7089, mobil. tel. 8-687 49018, el. p. vilnensis@vu.lt Ti­ra­žas 4000 egz. 4 spau­dos lankai. SL 321 Ma­ke­ta­vo VU lei­dyk­la. Spaus­di­no AB spaustuvė „Titnagas“, Vasario 16-osios g. 52, LT-76291 Šiauliai Vyr. redaktorė Liana Binkauskienė Vyresn. redaktorė Ilma Dunderienė Vyresn. korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Už reklamų turinį ir kalbą redakcija neatsako.

FiDi – galimybė pakeisti įvaizdį

Fizikai nesunkiai sudėliojo filologių paruoštą mozaiką

BIRŽELIO 27 DIENĄ VILNIAUS UNIVERSITETO ABSOLVENTUS VĖL SUKVIES

VU ALUMNI popietė!

Sekite informaciją www.alumni.vu.lt