UNIVERSITAS VILNENSIS, 2014 m. birželis, Nr. 3 (1724)

hinc itur ad astra

ISSN 1822-1513

universitas

vilnensis

http://naujienos.vu.lt

2014 m. birželis, Nr. 3 (1724)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

PLATINAMAS NEMOKAMAI

Prof. Rolando Pavilionio šviesos laikas netemdo

Asm. archyvo nuotrauka

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Šiame numeryje

Studentai nori pokyčių

Vilnius austrų studentų akimis

Liepą buvusiam VU rektoriui prof. Rolandui Pavilioniui būtų sukakę 70 metų. Ta proga Vilniaus universitetas ir Lietuvos mokslų akademija gegužės 16 d. surengė iškilmingą sukakties minėjimą.

VU SA Senato posėdyje pristatė„SPaUSK2“ rezultatus. Studentai pristatė bendrąsias VU studentų pasitenkinimo studijų kokybe tendencijas, pagrindines studijų proceso problemas, pateikė rekomendacijas universiteto administracijai.

Du Austrijos studentai lankė dr. Arūno Vyšniausko (IF) kursą vokiečių kalba „Vilnius-Wilno-Wilna-Vilne: miestas istorijoje – istorija mieste“. Savo įspūdžius apie miestą jie aprašė orientuodamiesi į „GEO“ ar „National Geographic“ žurnalų stilių.

Skaitykite p. 3

Skaitykite p. 10

Skaitykite p. 11

Jubiliejiniai absolventai

E. Kurausko nuotrauka

Kaip ir kasmet, Vilniaus universi­ tetas birželį išlydi savo absolventus.

Pirmieji diplomus gavo Ekonomikos fakulteto magist­ rai, antrieji – Me­ dicinos fakulte­ to absolventai (303 studentai). Šių metų absolven­ tų laidos – išskirti­ nės: Vilniaus uni­ versitetas pažymi 435 metų sukaktį.

Alma Mater šiais metais baigs apie 4382 studentai (2599 bakalaurai, 1579 magistrantai, iš jų 406 – vienti­ sąsias studijas).

Medicinos fakulteto absolventai

universitas

vilnensis

2

2014 m. birželis

Atėjo iššūkių metas: formuojami VU savivaldos organai

Centrinei rinkimų komisijai vadovauja prof. dr. Tomas Davulis išrinktas naujasis Senatas. Jį sudarys 41 Senato narys (19 Senato narių išrenkami kamieniniuose akademiniuose padaliniuose pagal konkrečiame padalinyje iškeltų kandidatų sąrašą, 6 – iš bendro visų universiteto biomedicinos, fizinių ir technologijos mokslų sritims atstovaujančių kandidatų sąrašo, 7 – iš bendro universiteto socialinių, humanitarinių mokslų ir menų sritims atstovaujančių kandidatų sąrašo. Senato nariais taip pat taps rektorius ir 8 universiteto Studentų atstovybės nustatyta tvarka išrinkti studentų atstovai).

Naujai suformuoto Senato pirmasis posėdis numatomas liepos 1 d.

Spalio 27 d. numatyti Tarybos rinkimai. Ją sudarys 11 žmonių. Naujai suformuota Taryba vykdys rektoriaus rinkimus.

E. Kurausko nuotrauka

Gegužės 20 d. laikinasis Vilniaus universiteto rektorius prof. Jūras Banys pavadino istorine – tą dieną Lietuvos Respublikos Prezidentė pasirašė įstatymą, kuriuo patvirtintas naujasis VU statutas.

Gegužės 20 d. VU Senatas patvirtino dokumentus, reglamentuojančius Senato narių rinkimų tvarką, Centrinės rinkimų komisijos nuostatus.

VU valdymo organai turi būti suformuoti ne vėliau kaip per devynis mėnesius nuo Lietuvos Respublikos Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymo Nr. I-281 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Taigi iki 2015 m. vasario pabaigos turi būti suformuotas Senatas ir Taryba, išrinktas rektorius.

Rinkimus organizuoja Centrinė rinkimų komisija, kurią sudaro devyni nariai: pirmininkas prof. dr. Tomas Davulis (Teisės fakultetas), pirmininko pavaduotojas prof. habil. dr. Vaclovas Lakis (Ekonomikos fakultetas), nariai doc. dr. Valdemaras Aleksa (Fizikos fakultetas), Emilija Jokubauskaitė (VU SA atstovė), dr. Jūratė Makariūnaitė (Biotechnologijos institutas), prof. habil. dr. Eugenijus Manstavičius (Matematikos ir informatikos fakultetas), doc. dr. Nijolė Radavičienė (Filosofijos fakultetas), dr. Mindaugas Strockis (Filologijos fakultetas), prof. dr. Genė Šurkienė (Medicinos fakultetas).

Centrinė rinkimų komisija jau pradėjo savo darbą. Birželio 18 d. bus

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Liana BINKAUSKIENĖ

2010–2014 m. kadencijos VU Senatas Planuojama, kad 2015 m. sausio mėn. VU jau turės naująjį rektorių, kurį slaptu balsavimu išrinks Taryba. „Turime pagal naują tvarką išrinkti naujus savivaldos organus.

Pirmą kartą rengiame rinkimus pagal visiškai naujas ir sudėtingas

Trumpai Gegužės 28 d. VU ir Nusa Cendana universitetas (Indonezija) pasirašė atnaujintą susitarimo memorandumą. Juo išplėsti akademiniai mainai gamtos ir technologijos mokslų srityse. Iki tol jie vyko tik medicinos, sveikatos mokslų srityse. Abiejų universitetų rektoriai diskutavo ir apie personalo, studentų mainus, dvigubą laipsnį suteikiančias magistro ir doktorantūros studijų programas – jos galėtų būti iš biotechnologijos, chemijos, biologijos mokslų krypčių.

-------------------------Gegužės 23 d. Zagrebe (Kroatija) vyko Rytų ir Vidurio Europos Konfucijaus institutų atstovų, sinologų susitikimas ir apskritojo stalo diskusija, kurioje dalyvavo VU l. e. p. rektorius prof. Jūras Banys su Orientalistikos centro lektoriumi Vyčiu Siliumi.

Laikinasis rektorius pasidžiaugė VU Konfucijaus instituto užmegztais ir naujai užmezgamais santykiais su Kinijos universitetais. VU Konfucijaus institutas tampa Kinijos kultūros ir mokslo sklaidos Lietuvoje centru, o universitetas plečia ryšius su savo partneriu Liaoningo universitetu Kinijoje. Štai VU priims

tris chemijos doktorantus iš Kinijos.

Prof. J. Banys tikisi, kad netrukus bus galutinai patvirtinti Lietuvos ir Kinijos diplomų tarpusavio pripažinimo susitarimai.

-------------------------Birželio 17 d. Filologijos fakulteto Aisčių menėje pristatyta 10 litų kolekcinė (proginė) aukso moneta iš serijos „Lietuvos mokslas“, skirta baltistikai. Monetos dailininkas – Vaidotas Skolevičius. Monetas kaldino UAB Lietuvos monetų kalykla, o į apyvartą išleido Lietuvos bankas.

Tiražas – 5000 vienetų. Vilniaus universitetas nuo XX a. septintojo dešimtmečio garsėja kaip pasaulinis baltistikos centras. Nuo 1965 m. VU leidžia žurnalą „Baltistica“, rengia baltistų kongresą, kitas tarptautines konferencijas.

-------------------------Gegužės 15 d. VU studentui Tomui Jankauskui buvo įteikta Vytauto Mikūno vardinė stipendija. T. Jankauskas – Ekonomikos fakulteto ekonomikos bakalauro nuolatinių studijų programos II kurso studentas.

-------------------------Matematikos ir informatikos fakulteto kompiuterinio modeliavimo magistrantūros programos I kurso studentė Rūta Norkutė tapo šiųmečio Nacionalinio diktanto konkurso nugalėtoja.

-------------------------Gegužės 24 d. vyko nacionalinis „Šlovės laboratorijos“ finalas. Nugalėtoju išrinktas Medicinos fakulteto VI kurso studentas Marius Polianskis. Publikos simpatijas pelnė GMF mikrobiologijos ir biotechnologijos magistrantė Vilija Musneckytė. VU yra šio konkurso partneris.

-------------------------Prezidento Aleksandro Stulginskio (fizinių mokslų studijų sritis) stipendija skirta Fizikos fakulteto taikomosios fizikos bakalauro nuolatinių studijų programos III kurso studentui Artūrui Baguckiui bei Fizikos fakulteto lazerinės fizikos ir optinių technologijų magistrantūros nuolatinių studijų programos I kurso studentams Ievai Gražulevičiūtei ir Dariui Gailevičiui.

Parengta pagal naujienos.vu.lt

rinkimų taisykles. Tai visiems mums yra tam tikras iššūkis. Norisi, kad visi VU bendruomenės nariai aktyviai dalyvautų ir reikštų savo nuomonę.

Mes tikimės, kad Senato nariais taps iškilūs mokslininkai, aktyvūs veikėjai, tie, kuriems svarbus universitetas,

kurie rūpinasi jo ateitimi, kurie gali priimti reikalingus sprendimus dėl darnios universiteto plėtros“, – teigia Centrinės rinkimų komisijos pirmininkas Teisės fakulteto dekanas prof. dr. T. Davulis.

In memoriam

Vitai Mozūraitei

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto docentė Vita Mozūraitė (1960–2014) daugiau nei dvejus pedagoginės ir mokslinės veik­ los dešimtmečius paskyrė vaikų literatūros ir skaitymo ypatumų, mokyklų bibliotekų raidos tyrinėjimui, skaitymo skatinimui, jaunosios kartos ugdymui.

1993-aisiais V. Mozūraitė apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją „Vaikų knygos leidyba Lietuvoje: 1940–1990 m.“. Bakalauro ir magistrantūros studentams skaitė komunikacijos ir viešojo komunikavimo įgūdžių, informacinio raštingumo, profesinės etikos, lektologijos, teatro meno kursus. Itin daug jėgų ir žinių V. Mozūraitė atidavė tobulindama bibliotekininkystės studijų turinį, aktyviai dalyvavo rengiant modernią kultūros informacijos ir komunikacijos bakalauro studijų programą. Aktyviai reiškėsi viešojoje erdvėje populiarindama skaitymą, pristatydama naujausius lektologijos tyrimus, drąsiai polemizavo su oponentais dėl skaitymo turinio ir metodikų kaitos XXI amžiuje.

Kolegos ir studentai docentę prisimena kaip įvairiapusę asmenybę, gebėjusią užkrėsti gera nuotaika, optimizmu, noru skaityti geras knygas, domėtis viešąja komunikacija ir moderniu šokiu.

Komunikacijos fakultetas

universitas

vilnensis

2014 m. birželis

atmintis 3

Prof. Rolando Pavilionio šviesos laikas netemdo „Tam, kad būtum, nebūtinai turi būti gyvas“, – šie Filosofijos fakulteto prof. dr.

Mariaus Povilo Šaulausko žodžiai taik­ liai apibūdina buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus (1990–2000), logiko, kalbos filosofo, europarlamenta­ ro prof. Rolando Pavilionio asmenybės reikšmę ir svarbą tiek Vilniaus universitetui, tiek mūsų šaliai.

Liepą šiam VU rektoriui būtų sukakę 70 metų. Ta proga Vilniaus universitetas ir Lietuvos mokslų akademija gegužės 16 d. VU Mažojoje auloje surengė iškilmingą sukakties minėjimą.

Konferencijos „Suprasti pasaulį, kalbą ir save“ I sesijoje pranešimus skaitė prof. Evaldas Nekrašas, prof.

Marija Aušrinė Pavilionienė, doc.

Saulius Vengris.

Išvedė universitetą ne tik į Europą

Gyvenimo kartu prasmės

„Pati svarbiausia dviejų žmonių gyvenimo kartu prasmė yra abiejų sukurta dvasinė bendrystė, kuri neišnyksta net tuomet, kai vienas išeina iš gyvenimo. Atmintimi visada galiu Rolandą prikelti, tačiau sąmoningai to nedarau, nes negalėčiau gyventi dabartimi. Mane dažnai persekioja suvokimas, kad gyvenau su labai tauria asmenybe, kad ne tik aš, bet ir kiti prarado labai talentingą, kūrybingą, jautrų, dvasingą žmogų. Dažnai pagalvoju, jog tokio žmogaus, tokios dvasiškai turtingos asmenybės savo gyvenime daugiau niekada nesutiksiu“, – kalbėjo buvusio VU rektoriaus našlė prof. M. A. Pavilionienė.

Anot jos, per 37 bendro gyvenimo metus abu išmoko be žodžių vienas kitą pajusti ir suprasti. Vienas kitam jie darė tam tikrą įtaką, mokėsi vienas iš kito. Prof. M. A. Pavilionienės teigimu, šalia vyro ji įgavo pasitikėjimą savimi, iš jo mokėsi rašyti drąsius tekstus. Juk prof. R. Pavilionis pirmasis Sovietų

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Prof. R. Pavilionis su prof. E. Nekrašu susipažino apie 1970 m. „Mūsų bičiulystę nulėmė tai, kad mūsų keliai buvo paraleliniai, daug ką darėme beveik tuo pačiu metu“, – prisiminė buvusio rektoriaus bendražygis. Abu plėtojo tai, ką būtų galima pavadinti analitinės filosofijos tradicija. Tik prof. R. Pavilionį domino kalbos filosofija, o prof. E. Nekrašą – analitinė mokslo filosofija. „Plėtotis analitinei kalbos filosofijai stiprų impulsą davė būtent R. Pavilionio darbai“, – buvusio rektoriaus nuopelnus pabrėžė bičiulis ir kolega.

Jo supratimu, rektorius savo paties gyvenimo prasmę matė kaip tarnavimą universitetui ir mokslui: „Jam rūpėjo universiteto statusas, santykiai su visuomene, valdžios institucijomis, autonomija. Rolandas rašė, kad valstybės

išnyksta, bet universitetai lieka. Rolandas suvaidino tikrai neeilinį vaidmenį pristatydamas, reprezentuodamas universitetą Europoje, pasaulyje, įtvirtindamas ryšius su kitais, siekdamas, kad Vilniaus universitetas dalyvautų tarptautinio bendradarbiavimo projektuose. Tai, kad VU yra vienas geriausių pasaulio universitetų, yra labai didelis ir R. Pavilionio nuopelnas.“

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Prof. R. Pavilionio našlė prof. M. A. Pavilionienė VU bibliotekos generalinei direktorei Irenai Krivienei įteikia A. J. Greimo laiškus, adresuotus buvusiam VU rektoriui

Parodos „Prof. Rolandas Pavilionis (1944–2006). Prasmė ir tapatumas“ atidarymas VU bibliotekos Baltojoje salėje

V. Naujiko nuotrauka

Sąjungoje išspausdino straipsnį „Prabuskime iš letargo miego“, kuriame kvietė atsisakyti ideologinių mokslų: marksizmo, leninizmo, ateizmo. „Manau, kad padėjau Rolandui įveikti greitakalbės įprotį, skatinau atsisakyti moterį žeidžiančio vyriško pasitikėjimo savimi. Kantriai įrodinėjau, kaip sunku moteriai derinti profesinę veiklą, rūpinimąsi šeima ir kad labai svarbu žmonėms aiškinti lyčių lygybės ir moters asmenybės visuomeniniame gyvenime reikšmes“, – pabrėžė rektoriaus našlė.

Ji pridūrė, kad vyrui pritariant galutinai išsivadavo iš moteriškosios giminės nevisavertiškumo komplekso, iš šešėlio, kuriame gyvena stereotipinė moteris. „Išėjusio iš gyvenimo žmogaus dvasinės šviesos neturėtume pamiršti.

Turėtume kartais prie jos grįžti, kad ji nušviestų kelią kitų individų dvasiniams ieškojimams“, – dažnai vyro naudotu šviesos simboliu kalbą baigė prof. M. A. Pavilionienė.

Trys rektoriaus veiklos dimensijos

„Daugiausia mums teko bendrauti ir bendradarbiauti 1993–2000 m., man einant studijų prorektoriaus pareigas. Pirmoji R. Pavilionio kadencija buvo pavyzdinė rektorystė, o antroji, ypač antroji šios pusė, buvo dar ir rengimasis aktyviai politinei veiklai. Tačiau abiejose kadencijose išryškėjo jo pagrindinės veiklos dimensijos, kurias pavadinau taip: lyderystė, mokslinė ir meninė kūryba, visuomeniškumas“, – kalbėjo doc. S. Vengris.

Jo teigimu, prof. R. Pavilionis mokėjo įtikinti žmones, kad tai, ką jie daro, yra prasminga ir svarbu. Jis ragino nebijoti, taip drąsindamas universiteto administraciją. Doc. S. Vengris pabrėžė bendražygio susirūpinimą kalbos nuvertėjimu, humanitarinių studijų, arba vadinamųjų moralės, žmogaus mokslų, svarbą, drąsius kolegos pareiškimus. „Pačiam R. Pavilioniui drąsiai reikšti savo nuomonę kompanijos nereikėjo. Atvirame laiške JAV Prezidentui Billui Clintonui 1995 m. Jugoslavijos kampanijos metu R. Pavilionis rašė: „Ar jūs, pone Prezidente, sutinkate, kad užmušti žmogų, nesvarbu, kokia būtų priežastis, yra nusikaltimas? Įsakyti užmušti yra toks pat, jei ne didesnis, nusikaltimas. Ar jūs pasirengęs už visa tai stoti prieš Hagos tribunolą?

Ar tai sakytina tik Slobodanui Miloševičiui?“ – prof. R. Pavilionio laiško ištrauką pacitavo doc. S. Vengris.

Tad ir prof. R. Pavilionio valdymo metais Vilniaus universitetas savo rektoriaus lūpomis aktyviai naudojosi laisve išsiaiškinti, diskutuoti, kritikuoti ir sakyti tiesą.

Buvęs rektorius – it Almus Pater

Prof. R. Pavilionis Filosofijos fakultete įsteigė Filosofijos istorijos ir logikos katedrą. Šiuo metu jai vadovauja prof. M. P. Šaulauskas. Savo mokslinio

Prof. R. Pavilionis prie naujųjų VU bibliotekos durų su Prezidentu Valdu Adamkumi ir buvusiu VU rektoriumi prof. Benediktu Juodka. 2001 m.

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Konferencijos I sesijos dalyviai (iš kairės): prof. E. Nekrašas, prof. M. A. Pavilionienė, l. e. p. VU rektorius prof. J. Banys, LMA prezidentas prof. V. Razumas ir doc. S. Vengris

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

V. Naujiko nuotrauka

Prie prof. R. Pavilioniui skirtos atminimo lentos konferencijos dalyviai padėjo gėlių puokštę darbo vadovą prof. R. Pavilionį jis pavadino Almus Pater. „R. Pavilionis visada, kiek jį mačiau, dorojosi su absurdu. Man jis telpa į tokį moto, cituojant jo knygų pavadinimus: prasmės problema prieš absurdą.

Mano mokytojas sprendė prasmės problemą absurdo akistatoje ir nepaisant jos. Prasmė R. Pavilioniui visuomet buvo ir liko problema, jis jos neišsprendė“, – tvirtino prof. M. P. Šaulauskas.

Pasak jo, šios problemos negalima išspręsti, o mėginant tą daryti mūsų ir tyko absurdo fizionomija.

Grįždamas prie žemiškesnių dalykų, mokslininkas įvardijo, kad prof.

R. Pavilionis jį išmokė nemeilės, nepritarimo biurokratijai, formalizmo lėkštumui ir „visom kitom vietom, kur auga biurokratiniai Briuselio kopūstai“, taip pat besąlygiškai paremti, palaikyti gabų, talentingą žmogų ir nesitaikstyti su bukumu.

Prisiminimais apie dešimt metų Vilniaus universitetui vadovavusį rektorių taip pat dalijosi Filosofijos fakulteto dekanas prof. Arūnas Poviliūnas,

ilgametė bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė, Skandinavistikos centro docentė Erika Sausverde, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof.

Valdemaras Razumas, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof.

Vytautas Kaminskas, kiti prof. R. Pavilionio bendražygiai, kolegos.

Konferencijos II sesijoje „Prasmė ir tapatumas analitinėje filosofijoje“, vykusioje Filosofijos fakultete, pranešimus skaitė mokslininkai iš Vilniaus universiteto, Lietuvos kultūros tyrimų instituto, Europos humanitarinio ir Centrinio Europos universitetų.

Prie prof. R. Pavilioniui skirtos paminklinės lentos VU Didžiajame kieme padėta gėlių, VU bibliotekos Baltojoje salėje atidaryta paroda „Prof. Rolandas Pavilionis (1944–2006). Prasmė ir tapatumas“, kurioje, naudojantis VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo prof. R. Pavilionio asmens fondo dokumentais, jo spausdintais darbais, nuotraukomis iš šeimos archyvo, atspindima buvusio rektoriaus mokslinė ir kūrybinė veikla. Paroda veiks iki birželio 30 d.

4

fakultetuose

universitas

vilnensis

2014 m. birželis

Rašyti šį straipsnį paskatino trys veiksniai: šiemet pavasarį vykusi III virtuali Dafcommunity (tarptautinės vokiečių kalbos kaip užsienio kalbos dėstytojų draugijos) konferencija, sudėtinga užsienio kalbų dėstymo visų specialybių studentams situacija VU ir šių metų asmeninė patirtis, dėstant vokiečių kalbą elektroninių studijų centre EF. Nida MATIUKAITĖ, UKI Vokiečių kalbos katedra

III Dafcommunity videokonferencija „Vokiečių kalbos mokymasis tampa mobilus“ (Deutschlernen wird mobil) Šiais laikais dėstytojai turi puikias galimybes tobulėti neišeidami iš namų. Ar tai gerai? Na, kaip pažiūrėsi, tačiau pažvelkime į keletą skaičių ir faktų, apibūdinančių šį pavasarį vykusią virtualią konferenciją. Joje dalyvavo 80 aktyvių pasisakiusiųjų (pranešėjų), buvo 469 prisijungę dalyviai, konferencijos programa truko 36 valandas, pristatyti 6 pranešimai, trukę 30–40 min. (keynotes), vyko 1 simpoziumas, 1 seminaras (workshop) konferencijos išvakarėse, 1 debatai dalyvaujant publikai, 1 videofilmų konkurso apdovanojimas, 1 koncertas-seminaras, 9 paraleliniai renginiai, kur buvo pristatyti 26 pranešimai, dar 13 trumpų pristatymų, 1 interaktyvus balsavimas aktyviems konferencijos dalyviams ir diskusija apie mobilaus užsienio kalbų mokymosi naudingumą bei galimas problemas. Šią intensyvią programą labai pagyvino interaktyvus pranešimas-koncertas, kuriuo vienas originalus vokiečių kalbos mokytojas iš Amerikos Uve Kindas visus dalyvius pakėlė ant kojų demonstruodamas, kaip reikia mokyti kalbų pasitelkus muziką ir judesį.

Pagrindinės konferencijos idėjos ir naujovės vokiečių kalbos dėstymo metodikoje Viena svarbiausių konferencijos temų – „Prieiga prie atvirų mokymo / mokymosi šaltinių internete“ (Open educational resources), kurią pristatė viena konferencijos iniciatorių Angelika Guettle iš Austrijos.

Buvo pabrėžiamas ir gyvai iliustruojamas pliuricentristinis vokiečių kalbos mokymo/si principas – atsižvelgiama į Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Lichtenšteino ir Liuksemburgo specifiką dėstant kalbą ir pristatant šių šalių kultūros, istorijos, etnografijos temas. Šis principas glaudžiai sietinas su nuostata, kad šiais laikais kalbą reikia mokyti gyvai, jau nuo pat pirmųjų užsiėmimų įvedant vaizdinę ir garsinę, kiek vėliau rašytinę informaciją apie pristatomą šalį. O kaipgi tai padaryti, jei ne pasitelkus moderniąsias technologijas?

Viena didžiausių naujovių užsienio kalbų mokymo srityje šiuo metu yra QR kodai ir jų panaudojimas kartu su planšetiniais kompiuteriais bei išmaniaisiais telefonais. Be QR kodų, daug kas žavisi vadinamaisiais tools (įrankiais), kurie taip pat labai paįvairina darbą su kalbine medžiaga. Šioje srityje visus pranoksta Aimi Joeslu iš Estijos, kuri skaitė pranešimą „Die Toolsparade“ (Įrankių paradas). Beje, Taline yra įkurtas institutas, kuris, be kita ko, rengia kompiuterines

Studentams Ž. Verseckui (MF), G. Kalinauskaitei (MF), D. Gutauskaitei mokytis vokiečių kalbą kaip privalomąjį dalyką elektroninių studijų centre EF buvo smagu programas, taikomas užsienio kalbų mokymui/si. „Hueber“ leidykla demonstravo, kaip, naudojantis jų vadovėliais, virtualia platforma „Schooltas“ ir mobiliais išmaniaisiais kompiuteriais, galima su tuo pačiu vadovėliu ir tuo pačiu laiku dirbti su keliomis grupėmis, esančiomis skirtingose šalyse ar kontinentuose. Tai atrodo beveik neįtikėtina, tačiau tampa įmanoma dėl moderniųjų technologijų.

Užsienio kalbų situcaija VU ir ateities perspektyvos VU šioje srityje tikrai dar yra kas veikti. Konferencija skatina pažvelgti į savo darbą kitaip. Kai matai švytinčius mokytojų (dėstytojų) ir jų mokinių (studentų) veidus, kai diskutuojama taip gyvai, kaip retai išgirsi per „tikrąsias“ konferencijas, imi nejučia ir patiki, kad gyveni stebuklingu laiku, kai tavo draugais ir pažįstamais tampa būriai žmonių visame pasaulyje, nes jie gyvena, mąsto, jaučia panašiai kaip tu. Žinoma, virtualus bendravimas nepakeis tikro, tačiau jis leidžia pajusti bendrąsias tendencijas, moko demokratijos, viešumo, judrumo, lankstumo, moko nesiliauti mokytis

„Vieši Seimo ryšiai su visuomene“: užkopti aukščiau ir matyti plačiau Apskritojo stalo diskusijoje LR Seime pristatyta Komunikacijos fakulteto dekano doc. dr. Andriaus Vaišnio monografija „Vieši Seimo ryšiai su visuomene“. Tai pirmasis darbas Lietuvoje, pateikiantis Seimo vidinės ir išorinės komunikacijos analizę.

Novatoriškos formos moksliniame darbe teorinės ryšių su visuomene prielaidos siejamos su istorinių faktų analize ir pavyzdžiais, itin svarbiais kontekstui atskleisti ir teorinėms prielaidoms iliustruoti. Monografijoje atsispindi ir autoriaus darbo Seimo kanceliarijoje patirtis – A. Vaišnys šešerius metus dirbo Seimo kanceliarijos Seimo spaudos tarnybos vadovu, trejus – Seimo ryšių su visuomene skyriaus vedėju.

Monografija sudaryta iš dešimt skyrių, kuriuose aptariami nacionalinio

parlamento – Lietuvos Respublikos Seimo – komunikacijos ypatumai: parlamentinės informacijos rengimo ir sklaidos aplinkybės, problematika, vaidmuo. Autorius svarsto ryšių su visuomene sampratą ir atmeta įprastai taikomą apibrėžimą: Seimo ryšiai su visuomene kompleksiški ir nėra skirti tik geram įvaizdžiui formuoti – tuo Seimas skiriasi nuo kitų ryšių su visuomene padalinius turinčių institucijų, verslo bendrovių ar įmonių. Seimo ryšiai su visuomene privalo būti siejami su parlamentarizmo samprata, padėti ją suprasti. Jie turi įtakos pilietiškumo ugdymui ir demokratinių santykių stiprinimui.

Autorius aptaria nacionalinio parlamento institucijos ypatumus, jo reikšmės valstybėje ir įvaizdžio visuomenėje skirtumus, apibūdina

parlamentinės tradicijos problemą, parlamento komunikacijos kūrybos procesą, valdžių komunikaciją. Daug dėmesio A. Vaišnys skiria parlamentinei žurnalistikai, parlamento aplinkos reikšmei ir paveldo komunikacijai.

Keliama hipotezė apie parlamento atvirumą, tiriama pranešimų įvairovė.

KF inform.

N. Matiukaitės nuotrauka

Užsienio kalbų mokymas VU – moderniosios technologijos ir perspektyvos, bendra situacija ir ateitis

visą gyvenimą, būti įvykių centre ir tuo džiaugtis.

VU administracija, UKI deda daug pastangų, kad pagerėtų užsienio kalbų dėstymo kokybė dirbant su visų specialybių studentais. Nemažai darbų padaryta, tačiau užsienio kalbos pas mus – tai sritis, kuri prašyte prašosi meilės, naujo prisilietimo, džiaugsmo pliūpsnio. Pasisemkime naujų žinių virtualiai, juk kitaip atsinaujinti yra nelengva, švietimas Lietuvoje toli gražu ne prioritetinė sritis, maži atlyginimai, nepalankus psichologinis klimatas. Liūdna, bet VU užsienio kalbos kaip laisvai pasirenkamasis dalykas eliminuotos iš studijų programų, ženkliai sumažėjo valandų skaičius, skirtas dalykinėms užsienio kalboms, netgi anglų. Džiaugiamės tuo, kad atsirado nauja galimybė mokytis kitas (ne anglų) užsienio kalbas kaip neprograminį dalyką. Naujoji sistema dar tik mezgasi, ir nuo mūsų visų priklausys, kaip ji rutuliosis toliau.

Beje, galima džiaugtis, kad studentai puikiai vertina dėstytojus apklausose, noriai renkasi šį užsienio kalbų mokymosi būdą. UKI šiemet įdiegta

„Robotel“ firmos virtualaus mokymo programa, neseniai UKI dėstytojai turėjo galimybę dalyvauti šios firmos mokymuose. Šio straipsnio autorė šiemet dirbo visiškai kompiuterizuotoje auditorijoje elektroninių studijų centre EF, kurioje yra išmanioji lenta, kiekvienam studentui prieinamas interneto ryšys, visuose kompiuteriuose instaliuotas vadovėlis „Menschen“ su interaktyviais pratimais ir kt.

Tačiau tokias galimybes turi toli gražu ne visi užsienio kalbų dėstytojai.

Tai, kokios yra užsienio kalbos mokymo perspektyvos VU, priklauso nuo mūsų visų, nuo dėstytojų kvalifikacijos ir tikėjimo savo darbo prasmingumu, nuo studentų motyvacijos, VU administracijos pastangų diegiant moderniąsias technologijas ir kuriant optimalią užsienio kalbų mokymo sistemą. Čia vėlgi pavyzdys mums gali būti Estija ir Talino universitetas su puikiai funkcionuojančiu užsienio kalbų mokymo centru, kuriuo labai rūpinasi ir kurio tarybai pirmininkauja pats rektorius. Tik pavydėti galima suomiams, kurie, būdami mažos šalies atstovai, itin pabrėžia užsienio kalbų mokėjimo svarbą ir leidžia savo studentams nemokamai rinktis dešimt ar daugiau užsienio kalbų visais lygiais ir visose bakalauro ir magistro studijų programose (Vazos universiteto duomenys).

Manyčiau, kad šiais laikais dėstytojams labai svarbu semtis žinių visais įmanomais būdais. Patirtį, gautą iš užsienio kolegų, turime perduoti savo studentams, nes už mus niekas naujovių neįgyvendins. Kalbų mokėjimas, kitų kultūrų pažinimas yra, buvo ir bus neįkainojama vertybė. Šiais laikais tai turi būti daroma itin kokybiškai ir atsakingai. Nors, žinoma, be aiškios užsienio kalbų mokymo politikos Lietuvoje, be prioritetų iškėlimo šioje srityje, be atsakingų institucijų pagalbos ir paramos, be atviro visuomenės diskurso vežimas neriedės. O kalnelis, į kurį reikia pakilti, patikėkit, nemažas.

Filologai ragina „įkalbinti sėkmę“ Filologijos karjeros tinklas „Įkalbink sėkmę“ yra bendra verslo ir VU FlF iniciatyva – studentai filologai neatlygintinai dirbs verslo įmonėse ir visuomeninėse organizacijose.

Baigę studijas tokie studentai jau bus įgiję darbo patirties pirmaujančiose verslo įmonėse ir stambiausiose organizacijose.

Tinklas siekia padėti atskleisti studentų humanitarų įgytas kompetencijas, aktualias darbo rinkai, ir atverti sėkmingos karjeros perspektyvas, suteikia galimybes užmegzti kontaktus su būsimais darbdaviais, padeda susiformuoti karjeros gaires ir įgyti praktinės patirties. „Į šį tinklą įsitraukė logistikos, gamybos ir kitų veiklos sričių įmonės, kūrybinės organizacijos: festivalis „Nepatogus kinas“, tarptautinių kultūros programų centras „Koperator“, Modernaus meno centras (MMC), nekilnojamo turto portalas „Kurgyvenu.lt“. Socialinių partnerių aktyvumas rodo, kad karjera filologų laukia pačiose įvairiausiose srityse, ir paneigia mitus, kad humanitarai yra nepraktiški ir nesugeba prisitaikyti prie greitai kintančios karjeros aplin-

kos“, – sakė fakulteto dekanas doc.

Antanas Smetona.

Svarbiausios tinklo kryptys – tai mokslinės veiklos, studijų kokybės ir karjeros perspektyvų skatinimas.

Svarbi tinklo dalis – Filologų karjeros taryba, siekianti atstovauti humanitarams viešojoje erdvėje. Taryba veikia, kai reikalingas svarus ir autoritetingas žodis skleisti gerąją patirtį bendradarbiaujant su verslu. Šiuo metu tarybą sudaro fakulteto dekanas doc. dr.

A. Smetona, kadenciją baigęs ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino doc. dr. Vytautas Ališauskas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos pirmininkas prof. Paulius Vaidotas Subačius, 2013 m. VU metų dėstytojas dr. Daumantas Katinas, žurnalo„Verslo klasė“ redaktorius, vertėjas, žurnalistas, tinklaraštininkas Aurelijus Katkevičius, Vokietijos–Baltijos šalių prekybos rūmų Lietuvos biuro vadovė Audronė Ercienė, Komunikacijos agentūros „Inspired UM“ direktorius, klasikinės filologijos absolventas Vasaris Oržekauskas.

Projekto tinklalapis www.karjera. flf.vu.lt.

FlF inform.

universitas

vilnensis

2014 m. birželis

kviečia studijuoti 5

Doc. dr. Gražina SKRIDLAITĖ, GMF Geologijos ir mineralogijos katedra Geologija – mokslas apie Žemę. Tai dinamiška, nuolat kintanti planeta, todėl ir geologijos mokslas nuolat kinta. Atsiranda nauji tyrimo metodai, nauji objektai, naujos naudingosios iškasenos ar energijos šaltiniai. Dar taip neseniai, tik antroje XX a. pusėje, buvo sudaryti geologiniai Žemės vandenynų dugno žemėlapiai, o XXI a. pradžioje jau studijuojame Marso, Mėnulio, Veneros geologiją.

Moderni geologija plečia savo ribas, jungiasi su kitais mokslais.

Sprendžiame klimato kaitos problemas, ieškome naujų energijos išteklių, reaguojame į gamtines katastrofas, prognozuojame jų padarinius. Ar bus Lietuvoje žemės drebėjimų? Ar stiprių? Ar išsilies Baltijos jūra, kylant pasaulinio vandenyno lygiui? Ką slepia suakmenėję gyvūnai, kokias istorijas pasakoja akmenys? Ar prasmegs Biržų kraštas, kaip keisis mūsų kraštovaizdis? Ar ant tvirto grunto stovi mūsų pastatai, ar galėsime Vilniuje statyti metro? Ar pakankamai turime vandens ir kokį jį gersime ateityje?

Ar galime aprūpinti Lietuvą energijos šaltiniais, ar turime geoterminės energijos ar skalūnų dujų, kokios dar naudingos iškasenos slepiasi Lietuvos gelmėse ar paviršiuje?

Jei Jums tai įdomu ir norite sužinoti daugiau, studijuokite atnaujintoje geologijos programoje VU Gamtos mokslų fakultete. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, rengianti geologus. Geologijos programą atnaujinome tam, kad įgytumėte tik aukštos kokybės žinių, koja kojon žengtumėte su šiuolaikiniu mokslu.

Geologijos programos studentų keliai jau po dvejų metų išsiskiria.

Vieni renkasi klasikinę geologiją, t. y. tyrinėja slėpiningą mineralų ir uolienų pasaulį, praeities, dabarties ir ateities geologinius procesus, ieško naudingų iškasenų, energijos šaltinių, prognozuoja gamtinius pavojus. Kiti – hidrogeologiją – mokslą apie vandens pasaulį, aprūpinimą vandeniu, jo išteklių ir kokybės problemas. Tretieji, pasirinkę inžinerinę geologiją, užsiima pastatų pamatų saugumu, sprendžia technines kelių ir požeminių konstrukcijų problemas.

Ne bėda, jei esate tiksliukas(ė), mėgstate fiziką, chemiją ar matema-

tiką – galėsite užsiimti geofizika, geochemija, geodinamika, izotopiniais tyrimais ir kt. Mėgstate matematiką ir esate be galo racionalus(i) – rinkitės inžinerinę ar ekonominę geologiją. Jei mėgstate detektyvines istorijas, turite aštrų analitinį protą, jums tikrai patiks iš mineralų, uolienų, fosilijų dėlioti praeities pasaulių mozaikas ir atkurti to meto įvykius. Mėgstate fantazuoti – kažin ar bent vienas mokslas gali pasiūlyti kelionę laiku ir erdve kelis milijardus metų atgal ar bent kelis milijonus metų į priekį. Jei traukia kelionės, gamtiniai stebėjimai – Jums skirtas geologinis kartografavimas, įvairių naudingų išteklių paieška, monitoringo darbai. Geologija tinka ir tiems, kurie žavisi margu mineralų pasauliu ir jų panaudojimu. O kur dar geotermika, skalūnų dujos, geologinės katastrofos, vandens ištekliai ir jų kokybė, klimato kaita, racionalus išteklių naudojimas? Tai taip pat geologijos studijų objektai.

Studijuodami daug laiko praleisite moderniose, kokybiška technika aprūpintose laboratorijose. Jūsų laukia turtingos mineralų, uolienų ir fosilijų kolekcijos, nuostabus muziejus. Teorines žinias taikysite lauko darbų praktikose Molėtų krašte, Vilniaus apylinkėse, šiaurės Lietuvoje, Lenkijos Švento Kryžiaus kalnuose, Skandinavijoje ir kt. Praktinių įgūdžių įgysite dirbdami geologinėse įmonėse ir įstaigose. Studentų mainų ERASMUS programa pagelbės Jums tobulinant žinias užsienyje.

Baigus geologijos studijas Jūsų lauks per šimtą privačių hidrogeologinių, inžinerinių geologinių, naftos ir dujų bei naudingųjų mineralinių iškasenų gavybos įmonių, geotechninių ir projektavimo bendrovių.

Rasite darbo ir valstybinėse įstaigose: Lietuvos geologijos tarnyboje, įvairių su gamta susijusių ministerijų padaliniuose, agentūrose, savivaldybėse, energetikos sektoriuje, regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose, muziejuose ir kt. Apie 80–90 proc. bakalaurų tęsia studijas magistrantūroje. Dirbti mokslinį darbą ar vėliau studijuoti doktorantūroje galite Vilniaus, Klaipėdos, Vilniaus Gedimino technikos, kituose universitetuose, Gamtos tyrimų centro geologijos ir geografijos institute. Geologijos absolventai laukiami ir svečiuose kraštuose. Daugiau kaip 90 proc. baigusiųjų geologiją įsidarbina pagal specialybę.

Filosofijos fakultetas yra seniausias VU fakultetas, įkurtas 1579 m., tęsiantis Europos kultūros ir mokslo tradicijas, bet kartu atviras ir modernus.

Tai plataus profilio mokslo ir studijų institucija, vykdanti 5 bakalauro pakopos studijų programas: filosofija, psichologija, socialinė politika, sociologija ir socialinis darbas, 11 magistrantūros programų filosofijos, edukologijos, psichologijos, socialinės politikos, sociologijos ir socialinio darbo kryptyse, o filosofijos, edukologijos, psichologijos ir sociologijos doktorantūros studijos apima mokslinius tyrimus ir disertacijų rengimą.

2014 m. fakultetas atnaujino priėmimą į laipsnio nesuteikiančią mokyklos pedagogikos studijų programą, skirtą įgyti mokytojo profesinę kvalifikaciją. Į šią studijų programą priimami asmenys, turintys universitetinį bakalauro laipsnį. Studijų trukmė – 1 metai. Studijų forma – nuolatinės, vykdomos pagal sesijinį tvarkaraštį.

Pagal šią programą rengiami aukštos kvalifikacijos, plataus pedagoginio išsilavinimo, pakankamai teorinių žinių ir praktinių įgūdžių turintys specialistai, gebėsiantys dirbti dalyko mokytojais ir atlikti su pedagogine veikla susijusias funkcijas įvairių tipų bendrojo lavinimo pagrindinėse ir vidurinėse mokyklose.

Fakulteto bakalaurantai turi galimybę įgyti dvigubą kvalifikacinį laipsnį, greta pagrindinės studijų krypties (šakos) programos studijuodami kitos studijų krypties (šakos) programą (netaikoma soc. darbo studentams). Visų studijų pakopų studentai, laimėję atranką, gali studijuoti ir atlikti praktiką užsienio šalyse, už tai gaudami Europos Sąjungos skiriamą stipendiją. Įgijusius bakalauro kvalifikacinį laipsnį kviečiame toliau lavintis

Filosofijos fakulteto magistrantūros pakopoje, studijuojant pagal vieną iš šių programų: Filosofija – skirta šiuolaikinės filosofijos tyrinėjimams, ugdo mokslinio tyrimo, kritinio mąstymo, įžvalgaus apibendrinimo ir problemų sprendimo įgūdžius. Be nūdienių filosofijos klausimų išmanymo neįmanomas ne tik visavertis visuomenės pažinimas, bet ir esmingi proveržiai humanitarinių, socialinių, fizinių ir net technologijos ar biomedicinos mokslų srityse.

Nuo 2014 m. galimos dvi specializacijos: šiuolaikinė filosofija; filosofija ir kognityviniai mokslai.

Edukologija – skirta parengti kompetentingus edukologijos tyrinėtojus, specialistus praktikus įvairaus tipo ugdymo įstaigoms ir švietimo institucijoms – švietimo kultūros kūrėjus teoriniu ar praktiniu aspektu. Programa numato dvi specializacijas (šakas): švietimo politika ir administravimas; švietimo kultūra (nauja).

Specialioji pedagogika – skirta suteikti studijuojantiesiems teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, aprėpiančių svarbiausias specialiosios psichologijos ir specialiųjų poreikių asmenų – vaikų ir suaugusiųjų – ugdymo sritis: psichopedagoginį įvertinimą, sutrikimų, negalių ir jų sukeltų specialiųjų poreikių aptikimą, sutrikusios raidos asmenų psichikos ir elgesio savumus, poveikio ir psichokorekcijos priemones ir pan. Numatytos kelios vidinės specializacijos pagal pasirenkamus dalykus, magistro darbą ir praktikos vietą.

Psichologija – skirta suteikti kompetencijas, reikalingas savarankiškai psichologo profesinei veiklai. Programa numato dvi specializacijas (šakas): edukacinė psichologija; sveikatos psichologija. Edukacinės psichologijos

E. Kurausko nuotrauka

GMF archyvo nuotrauka

Atnaujinta geologijos Filosof ijos fakultete – studijos studijų programa mąstantiems Gamtos mokslų fakultete Pristatome studijų galimybes VU Filosofijos fakultete.

šaka suteikia galimybę išmokti teikti psichologines paslaugas kiekvienam asmeniui įvairiose mokymo ir mokymosi sistemos organizacijose, spręsti problemas, susijusias su vaikų ir jaunuolių psichosocialine raida.

Sveikatos psichologijos šaka skirta siekiantiems pritaikyti psichologijos žinias ligų prevencijai ir gydymui, sveikatos puoselėjimui ir stiprinimui.

Klinikinė psichologija – skirta psichologijos bakalaurams, siekiantiems įgyti teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, apimančių svarbiausias klinikinės psichologijos sritis: vaikų ir suaugusiųjų elgesio ir emocinių sutrikimų psichologinę diagnostiką ir įvertinimą, psichologinį konsultavimą ir psichoterapiją.

Organizacinė psichologija – skirta psichologijos bakalaurams, siekiantiems išmokti įvairaus tipo organizacijose spręsti psichologines problemas darbuotojo, darbo grupės ir organizacijos lygmenimis.

Teisės psichologija – psichologijos bakalaurams skirta tarpdalykinė programa, jungianti psichologijos studijas su teisės, sociologijos ir kriminologijos problematika, skirta siekiantiems išmokti taikyti psichologijos žinias tiriant nusikaltimus, atliekant teismo psichologinę ekspertizę, kuriant ir įgyvendinant įvairias nusikaltimų bei asocialaus elgesio prevencijos programas, organizuojant ir dirbant resocializacijos darbą, konsultuojant nusikaltimų aukas ir teisėtvarkos pareigūnus.

Socialinė politika – skirta ugdyti gebėjimus pažinti socialines problemas, rengti socialinės politikos sprendimus, organizuoti jų įgyvendinimą, taikyti šiuolaikinius socialinės politikos rezultatų analizės metodus, vadovauti socialiniams projektams ir juos įgyvendinančioms institucijoms, inicijuoti socialinės plėtros priemones, organizuoti jų įgyvendinimą ir vadovauti jų vykdymui. Programos derina teorines socialinės politikos žinias su praktiniu jų pritaikymu šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje ir tarptautinėje erdvėje.

Sociologija – skirta parengti aukštos kvalifikacijos sociologus, išmanančius sociologijos teoriją, gebančius savarankiškai projektuoti ir atlikti kokybinius ir kiekybinius socialinius tyrimus, analizuoti, vertinti ir spręsti socialinių struktūrų funkcionavimo ir kaitos problemas, suprasti šias problemas vietinių, tarptautinių ir globalių procesų perspektyvoje.

Sociologija ir kriminologija – tarpkryptinė programa, suteikianti studentams šiuolaikinės sociologijos teorijos ir metodologijos, baudžiamosios teisės ir kriminologijos žinių, suformuojanti analitinius ir praktinius kriminologinius įgūdžius.

Socialinis darbas – skirtas norintiems įgyti naujų kompetencijų socialinio darbo srityje, pasikeisti patirtimi ir idėjomis, praplėsti karjeros galimybes. Šią programą tarptautiniai ekspertai įvertino kaip geriausią socialinio darbo magistrantūros programą Lietuvoje.

Daugiau informacijos www.fsf.vu.lt (stojantiesiems).

FsF inform.

universitas

vilnensis

6

2014 m. birželis

Smardonės šaltinis ir Theodoras Grotthussas

Egodokumentų tyrėjų vizitas Lenkijoje

Biržų regioniniame parke, netoli Pabiržės miestelio esančioje Likėnų reabilitacijos ligoninės teritorijoje, trykštanti šaltinio versmė ne tik sukuria ramybės pojūtį ligoninės pacientams, bet ir pritraukia šimtus pasaulio ir Lietuvos turistų. Ši karstinės kilmės versmė yra garsusis Smardonės šaltinis – Smardonės upelio pradžia. Smardonės šaltinio vandens cheminę sudėtį pirmasis tyrinėjo Theodoras Grotthussas (1785–1822).

Prof. Aivaras KAREIVA, Chemijos fakulteto dekanas, Theodoro Grotthusso fondo valdybos pirmininkas

Theodoras Grotthussas – žymiausias Lietuvos fizikas ir chemikas, elektrochemijos ir fotochemijos klasikas, sukūręs pirmąją pasaulyje elektrolizės teoriją, kurią 1805 m. paskelbė mokslinėje studijoje „Mémoire sur la décomposition de l’eau et des corps, qu’elle tient en dissolution a l’aide de l’électricité galvanique“, ir nustatęs pagrindinius šviesos poveikio dėsnius.

Smardonės šaltinis yra valstybės saugomas respublikinės reikšmės hidrogeologijos paminklas.

Ž. Bundonytės nuotrauka

Smardonės upelis Apie Smardonės šaltinio vandens gydomąsias savybes pirmosios žinios rašytiniuose dokumentuose minimos jau 1587 m. Šaltinyje žmonės mirkė skaudančias rankas, kojas, gydė kitus negalavimus. Kituose žinomuose mūsų valstybės kurortuose mineraliniai vandenys žmonių sveikatinimui buvo pradėti naudoti vėliau: Druskininkuose – XVIII a., Birštone – XIX a. pr. Iš Smardonės šaltinio mineralinį vandenį sėmė ir prieškario Likėnų gydykla, jį naudojo gydomosioms vonioms ir gydomajam purvui praskiesti.

1816 m. T. Grotthusso paskelbti rezultatai liudijo, kad padidėjusio vandenilio sulfido kiekis Smardonės šaltinio vandenyje yra neorganinės (gipsas, CaSO4·2H2O ir piritas, FeS2) ir organinės (organinės medžiagos akmenyse bei smėlyje ir mikrobiologinio metabolizmo produktai) kilmės. Svarbi išvada, kad vandenilio sulfidas galimai susidaro sąveikaujant šioms neorganinėms ir organinėms medžiagoms.

Ž. Bundonytės nuotrauka

Iki 1961 m. šis šaltinis buvo pats veržliausias Lietuvoje (540 l/s, 46 mln. litrų per parą). Smardonės šaltinio vanduo yra kartokas ir turi silpną vandenilio sulfido (H2S) dujų kvapą, kuris asocijuojasi su supuvusio kiaušinio kvapu. Todėl ir vietovė iki 1938 m. buvo vadinama Smardone. Įdomu, kad Smardonės šaltinio vandens cheminę sudėtį pirmasis tyrinėjo Pakruojo rajono Gedučių dvare (netoli Žeimelio miestelio) gimęs ir gyvenęs Theodoras Grotthussas (1785–1822) – žymus prieš 200 metų mūsų kraštą pasaulyje garsinęs mokslininkas. Likėnų reabilitacijos ligoninė T. Grotthusso vardą įamžino gražioje medinėje skulptūroje. Kitais metais minėsime šios iškilios asmenybės 230-ąsias gimimo metines.

Straipsnio autorius prie Theodoro Grotthusso skulptūros Likėnuose

Izraelyje pristatytas Lietuvos potencialas biotechnologijų ir biomedicininių tyrimų srityje Prof. Osvaldas RUKŠĖNAS, Gamtos mokslų fakulteto dekanas Gegužės 20–22 d. Tel Avive (Izraelis) vyko Izraelio inovacijų konferencija MIXiii. Šioje konferencijoje pirmą kartą pasaulyje vienu metu vyko du renginiai – tarptautinė biotechnologijų ir biofarmacijos mugė „Biomed 2014“ ir aukštųjų technologijų mugė „HiTech 2014“, kuriose dalyvavo apie 4500 dalyvių iš įvairių pasaulio šalių. Lietuvos delegaciją sudarė 10 žmonių, atstovaujančių ViIniaus ir Mykolo Romerio universitetams, verslo įmonėms „Altechna“, „Biotechpharma“, „Bioma-

pas“, „Bioseka“ ir Lietuvos delegacijos dalyvavimą renginyje organizavusiai VšĮ „Versli Lietuva“. VU renginyje atstovavo prof. Osvaldas Rukšėnas (GMF) ir prof. Saulius Klimašauskas (VU Biotechnologijos institutas).

Parodoje ir atskirai Lietuvos ambasados Izraelyje organizuotame renginyje buvo pristatytas Lietuvos potencialas biotechnologijų ir biomedicininių tyrimų srityje – buvo pabrėžiamas Lietuvos patrauklumas ir galimybės vykdant ikiklinikinius tyrimus. Abiejų renginių metu susidomėjimas Lietuva buvo gana didelis. Buvo domimasi mokslo padėtimi ir infrastruktūra Lietuvoje, studijomis ir darbuotojų kvalifikacija, bendradarbiavimo mokslinių tyrimų srityje galimybėmis.

O. Rukšėno nuotrauka

Gegužės 15–16 d.

Vilniaus universiteto mokslininkai dalyvavo renginiuose Torunėje (Lenkija), skirtuose egodokumentų tyrimams ir populiarinimui.

Prof. dr. Arvydas PACEVIČIUS, Komunikacijos fakultetas, doc. dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS, Istorijos fakultetas

M. Mažvydo „Katekizmo“ apžiūrėjimas M. Koperniko universiteto bibliotekoje

Gegužės 15 d. Torunės M. Koperniko universiteto Istorijos mokslų fakultetas, atstovaujamas Istorijos ir archyvistikos instituto, kartu su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutu surengė tarptautinę konferenciją ,,Egodokumentai. Istoriografijos tradicijos – tyrimų perspektyvos“ ir projekto ,,Lietuvos egodokumentinis paveldas“ (LEGODOK) vykdymo metu išleistų knygų pristatymą. Egodokumentais Europoje yra vadinama privati memuarinė raštija pirmuoju asmeniu, kurią sudaro atsiminimai, dienoraščiai, laiškai, autobiografinio pasakojimo bruožų turintys atminimų albumai, testamentai, silva rerum ir kt.

Gegužės 16 d. VU delegacijos nariai doc. dr. Arūnas Vyšniauskas (IF), prof. dr. Arvydas Pacevičius (KF) ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataras ambasadorius Vytautas Plečkaitis apsilankė Torunės universiteto bibliotekoje, apžiūrėjo joje saugomą unikalų M. Mažvydo ,,Katekizmo“ egzempliorių ir kitas retenybes, dalyvavo eksursijoje po Lenkijos Pamario ir Kujavijos žemes (Inovroclavą), ragavo regioninių patiekalų, kuriuos pristatė žinomas kulinarinio paveldo tyrinėtojas prof. habil. dr. Jarosławas Dumanowskis.

Konferencijoje buvo susumuoti trejus metus (2010–2013) kartu su strateginiais partneriais Lenkijoje vykdyto Lietuvos mokslo tarybos remiamo projekto LEGODOK rezultatai, nubrėžtos naujos aktualių tyrimų kryptys.

Joje pranešimus skaitė ir VU atstovai: A. Pacevičius – ,,Egodokumentų tyrimų programa Lietuvoje – LEGODOK“; A. Vyšniauskas – įdomų, išprovokavusį diskusijas pranešimą ,,Apsilankymų Vilniuje ataskaitos. Studentų šiuolaikinių egodokumentų pavyzdžiai“, skirtą ERASMUS mainų programos studentų egodokumentinio pasakojimo elementų turintiems aprašymams.

Ambasadorius V. Plečkaitis pranešime ,,Egodokumentai kaip tarpukario Lietuvos politinės istorijos šaltinis: Jurgio Šaulio dienoraščio atvejis“ pristatė savo tyrimus, susijusius su diplomato Jurgio Šaulio asmeniniu gyvenimu ir visuomenine-politine veikla. Konferencijoje buvo aptartas fundamentalus, daugumą egodokumentų tyrėjų dominantis klausimas apie šio šaltinio intymumo ribas (dokt.

Piotro Bewicziaus ,,Istoriko santykis su egodokumentu. Intymumas ir jo ribos“). Habil. dr. Robertas Degenas pranešime ,,Pasaulis ir žmonės Ryszardo Mienickio atsiminimuose“

supažindino su jau beveik parengtais publikuoti garsaus tapukario Vilniaus archyvisto, istoriko, po Antrojo pasaulinio karo kartu su kitais akademinio pasaulio žmonėmis išvykusio tęsti mokslinio darbo į Lenkiją Ryszardo Mienickio atsiminimais.

Konferencijoje buvo pristatyti apčiuopiami projekto LEGODOK rezultatai, t. y. išleistos knygos: 1. Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779–1780 metais dienoraštis = Dziennik podróży Butlera do Włoch i Niemiec w latach 1779–1780 / Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas, Torunės M. Koperniko universiteto Istorijos ir Archyvistikos institutas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, parengė Waldemar Chorążyczewski, Arvydas Pacevičius, Agnieszka Rosa; 2. Juozapo Jurgio Hilzeno 1752–1754 metų kelionės dienoraštis = Dziennik podróży Józefa Jerzego Hylzena z lat 1752–1754 / Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas, Vilniaus universiteto biblioteka, Torunės M. Koperniko universiteto Istorijos ir archyvistikos institutas, parengė Joanna Orzeł, Arvydas Pacevičius, Stanisław Roszak; 3. Juozapo Mykolo Karpio Ganytojiškas laiškas Žemaičių vyskupijos dvasininkams, parengė Arvydas Pacevičius ir Vacys Vaivada; 4. Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje. Straipsnių rinkinys / Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas, Torunės M. Koperniko universiteto Istorijos ir archyvistikos institutas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Visų šių knygų sudarytojas – A. Pacevičius, knygas 2013 m. išleido Vilniaus universiteto leidykla.

Vizito metu aptartos bendradarbiavimo perspektyvos su Torunės universiteto bibliotekos direktoriumi dr. Krzysztofu Nierzwickiu, Mokslinės informacijos ir bibliologijos instituto direktoriaus pavaduotoju habil. dr.

Tomaszu Kruszewskiu. Su strateginiais partneriais – projekto LEGODOK dalyviais profesoriais W. Chorążyczewskiu ir S. Roszaku apsvarstytos galimybės tęsti serijos „Lietuvos egodokumentinis paveldas“ veikalų rengimą ir leidybą. Tarp artimiausių darbų pažymėtinas minėtųjų R. Mienickio atsiminimų fragmentų, susijusių su Vilniumi, vertimas į lietuvių kalbą. Jau beveik parengta publikuoti J. J. Hilzeno dienoraščio antroji dalis. Ši kelionė į Lenkiją sustiprino akademinio bendradarbiavimo ir strateginės parterystės saitus su kolegomis iš Torunės universiteto, iki šiol deklaruojančio savo giminystės ryšius su Vilniaus Alma Mater.

A. Vyšniausko nuotrauka

universitas

vilnensis

2014 m. birželis

7

Nuo pirmosios VU skaičiavimo mašinos paleidimo iki šių dienų – 50 metų

Modernus VU duomenų centras kviečia Vilniaus universiteto Informacinių technologijų taikymo centras (ITTC) gegužės 16 d. minėjo 50 metų jubiliejų. naudotis jo paslaugomis

Liana BINKAUSKIENĖ

Algimantas KUTKA, ITTC direktoriaus pavaduotojas

Botanikos sode Kairėnuose augs ITTC darbuotojų pasodintas klevas Į „U. V.“ klausimus atsako ITTC direktorius Marijus Jurgutis.

Kaip pavyksta šiais laikais integruoti naujausias technologijas?

Tokia jau yra informacinių technologijų specialistų duona. Informacinės technologijos pasaulyje nuolat kinta, mes visą laiką esame tų naujovių sūkuryje, turime studentų, kurie dar studijuodami ateina pas mus dirbti, jie atsineša naujų idėjų, technologijų ir žinių. Atsinaujinimas mums – natūralus dalykas. Galima net formuluoti tam tikrą universiteto technologinės infrastruktūros kaitos dėsnį ir aiškiai išskirti jos etapus: I etapas – pirmoji technologinė aplinka, kai centras įsikūrė prieš 50 metų – naudojamos elektroninės lempinės ir puslaidininkinės skaičiavimo mašinos, II etapas – 1979 m., kai persikėlėme į naują pastatą – naudojamos vieningos sistemos skaičiavimo mašinos, t. y.

IBM analogai, III etapas – 1996 m., kai prasideda RISC tipo tarnybinių stočių naudojimas, ir IV etapas – 2013 m., kai iš struktūrinių fondų projektų iš esmės atnaujinome savo duomenų centrą ir pradėjome tarnybinių stočių bei duomenų saugyklų virtualizaciją.

Besikeičianti technologinė aplinka keičia ir kitas infrastruktūros komponentes: kompiuterių tinklą bei

programines priemones – „minkštuosius“ dalykus. „Kietieji“ dalykai mūsų universitete keičiasi maždaug kas 17 metų, o „minkštieji“ – iš esmės kiekvienais metais.

Su kokiais iššūkiais ir uždaviniais susiduria ITTC šiandien?

Mes teikiame labai daug įvairiausių paslaugų, tad vienas iš pagrindinių mūsų iššūkių – teikti ne tik naujas, bet ir kokybiškas paslaugas vartotojams – kad jos būtų nenutrūkstamos, funkcio­ nuotų 24 valandas per parą, 7 kartus per savaitę ir visus metus. Tai iš tikrųjų yra iššūkis. Tam reikia kompetentingų specialistų, kurie turėtų galimybes užtikrinti tų paslaugų funkcionavimą virtualiu būdu, nes tarnybos, dirbančios visą parą, mes neturime.

Antras iššūkis – suprasti ir išsiaiškinti, ko nori universiteto naudotojai, sugebėti į tuos poreikius reaguoti.

Esame tam tikroje kryžkelėje – kokias paslaugas ateityje teikti centro pajėgomis, kokias paslaugas siūlyti naudotis vadinamuosiuose debesyse.

Trečias iššūkis – universitetas dalyvauja įvairiuose projektuose ir ITTC yra tų projektų tiesioginis dalyvis ir vykdytojas. Esame LITNET techninis centras, vienas iš dviejų LITMIS – Lietuvos mokslo ir studijų infrastruktūros programos duomenų centrų, taigi ir

nacionalinis duomenų centras, pas mus funkcionuoja ir nacionalinės sistemos, kaip eLABa (bibliotekinė sistema), plagiato aptikimo sistema, yra kuriama nauja mokslo duomenų archyvo MIDAS informacinė sistema, tad ITTC yra reikšmingas ne tik kaip svarbus Vilniaus universiteto padalinys, bet ir kaip nacionalinis. Ir tai, žinoma, mums kelia papildomų iššūkių ir atsakomybę už sėkmingą nacionalinių projektų vykdymą.

2013 m. buvo įrengtas naujas modernus VU duomenų centras. ITTC paslaugomis naudojasi per 25 tūkst. elektroninio pašto ir informacinės sistemos naudotojų, saugoma ir aptarnaujama per 500 internetinių puslapių, telefoninio ryšio sistema jungia 1220 abonentų, įrengta daugiau nei 300 belaidės tinklo prieigos taškų, paklota ir eksploatuojama 350 km šviesolaidinio ryšio kabelių. Informacinės sistemos duomenų bazėje yra daugiau nei 1400 duomenų lentelių, sukurta per 200 funkcinių modulių, 3000 ataskaitų. ITTC darbuotojų sukurtų kompiuterių programų paketų dydis – daugiau nei 500 000 eilučių. Šiuo metu ITTC dirba per 60 darbuotojų.

ITTC dalyvauja nacionaliniuose LITMIS, LITNET, LAMA BPO, eLABa ir kituose Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamuose projektuose.

V. Naujiko nuotrauka

E. Kurausko nuotrauka

M. Girdvainio nuotrauka

Tą dieną Botanikos sode Kairėnuose susitiko kelios kartos buvusiųjų ir dabartinių ITTC darbuotojų, buvo pasodintas klevas, pristatytas filmas apie ITTC, kuriame apžvelgtas šio VU padalinio 50 metų veiklos kelias – nuo kūrimosi iki šių dienų. Prisiminimais dalijosi buvę VU Skaičiavimo centro direktoriai Ignacas Uždavinys, Feliksas Mišeikis, Algimantas Malickas, susirinkusiuosius sveikino VU l. e. p. rektorius prof. Jūras Banys.

Rektorius padėkos raštais apdovanojo seniausiai centre dirbančius Reginą Dainytę, Algimantą Kutką, Virgilijų Šaltenį, Marijų Jurgutį. ITTC padėkos raštai įteikti Vidmantui Markuškiui, Daivai Keraitei, Danutei Jedeškaitei, Nijolei Tomašiūnienei, Vytautui Gurevičiui, Stasiui Liberiui, Aleksandrui Marininui, Lionginai Jurevičiūtei, Vytautui Sakanui, Ričardui Sabaliauskui, Aurelijai Gefenienei, Audrei Dūdėnienei ir Laimutei Tiešienei.

ITTC istorija prasidėjo 1963 m., kai VU rektoriaus Jono Kubiliaus iniciatyva prie Fizikos-Matematikos fakulteto Skaičiavimo matematikos katedros buvo įkurta Skaičiavimo laboratorija ir įsigyta pirmosios kartos lempinė elektroninė skaičiavimo mašina „Minsk-14“. 1964 m. pabaigoje dabartinio Chemijos fakulteto patalpose Naugarduko gatvėje ji buvo įjungta ir pradėjo veikti. Šios mašinos paleidimą filmavo iš Maskvos atvykusi centrinė televizija. „Minsk-14“, kaip netobulą, pakeitė dvi „Minsk-22“, sumontuotos 1967 m. 1971-aisiais laboratorija perorganizuota į Matematikos ir mechanikos fakulteto Skaičiavimo centrą.

Centras įsigijo trečios kartos elektroninę skaičiavimo mašiną EC-1020, kuri turėjo diskinę operacinę sistemą, naudojo periferinius magnetinių juostų ir perfokortų įrenginius. Iki 1979 m. centras buvo įsikūręs dabartinio Matematikos ir informatikos fakulteto patalpose Naugarduko gatvėje.

Plečiantis techninei bazei, augant darbuotojų skaičiui, neišvengiamai iškilo naujų patalpų poreikis. Tuo metu kūrėsi Saulėtekio miestelis, 1978 m. pradėtas projektuoti naujas centro pastatas, kuriame ITTC įsikūręs iki šiol. Šiandien ITTC kuria, palaiko ir plėtoja modernią VU informacinę infrastruktūrą, skirtą universiteto akademinės bendruomenės nariams studijų, mokslo ir administravimo veikloms užtikrinti.

Taip atrodė viena pirmųjų skaičiavimo mašinų „Minsk 22“

Iš dešinės: ITTC direktorius M. Jurgutis, buvę direktoriai I. Uždavinys, F. Mišeikis, A. Malickas

2013 m. lapkričio mėnesį Informacinių technologijų taikymo centro duris atvėrė naujas Vilniaus universiteto duomenų centras. Šiuo metu tai yra moderniausias duomenų centras tarp Lietuvos mokslo ir studijų institucijų.

Duomenų centre įrengtos specia­ lios patalpos serveriams, duomenų saugykloms ir telekomunikacijų įrangai. Sudarytos visos sąlygos saugiam nepertraukiamam informacinių technologijų ir telekomunikacijų įrangos darbui.

Projektuojant ir statant duomenų centrą remtasi gerąja duomenų centrų statybos patirtimi, „Uptime Institute“, „Ashrae“, „Green Data Centre“ organizacijų rekomendacijomis.

Duomenų centras sukonstruotas kaip statinys pastato viduje (vadinamoji konstrukcija „namas name“), neturintis bendrų sienų su išorinio pastato sienomis ir turintis savo vidinį stogą. Šios konstrukcijos viduje įrengtos visos pagrindinės duomenų centro patalpos.

Vilniaus universiteto nepertraukiamą elektros tiekimą užtikrina du nepriklausomi elektros įvadai iš miesto elektros tinklų ir rezervinė dyzelinė elektros stotis. Dubliuoti dvigubos konversijos nepertraukiamo elektros maitinimo šaltiniai saugo duomenų centrą nuo elektros tiekimo trikių.

Duomenų centre įrengta šiuolaikinė tikslios mikroklimato kontrolės sistema. Šio centro aušinimo infrastruktūrą sudaro dvi nepriklausomos sistemos. Duomenų centre sumontuota moderni visiškai automatizuota gaisro gesinimo sistema, gesinimui naudojamos inertinės dujos nedaro jokios žalos aplinkai ir nekenksmingos žmogui.

Statant duomenų centrą ypatingas dėmesys buvo skiriamas aplinkos tausojimui. Duomenų centro energetinio efektyvumo koeficientas (santykis tarp viso duomenų centro suvartojamos elektros energijos ir IT įrangos suvartojamos energijos) neviršija 1,4 (kuo koeficientas artimesnis vienetui, tuo efektyvumas geresnis).

Duomenų centre jau įdiegta Nacio­ nalinio atviros prieigos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro serverių įranga, Vilniaus universiteto konsoliduotų resursų klasterio serverių ir duomenų saugojimo įranga, Karjeros valdymo informacinės sistemos įranga. Pasirengta Nacionalinio atviros prieigos mokslo duomenų archyvo serverių ir duomenų saugojimo įrangos diegimui.

Kviečiame visus universiteto padalinius naudotis naujojo duomenų centro paslaugomis: virtualių serverių ir virtualių duomenų saugyklų paslaugomis ir fizinių serverių prieglobos paslauga.

Duomenų centro statybą rėmė Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga.

universitas

8

vilnensis

kronika

2014 m. birželis

Gegužės 21 d. visuomenei VU bib­liotekos Baltojoje salėje pristatyta pirmoji lietuviška nuotrauka iš kosmoso, padaryta orbitoje skriejančio vieno pirmųjų lietuviškų palydovų „LituanicaSAT-1“.

E. Kurausko nuotrauka

LR Prezidentei, l. e. p. VU rektoriui ir palydovo kūrėjams padovanotos pirmosios lietuviškos nuotraukos iš kosmoso kopijos Šių metų balandžio 8 d. padarytoje nuotraukoje pavyko užfiksuoti Saulę, Žemę ir tris paties palydovo antenas, matyti Saulės atspindžiai objektyve.

Padovanoti Lietuvos žmonėms pirmąją lietuvišką nuotrauką iš kosmoso – ambicingiausia palydovo „LituanicaSAT-1“ komandos užduotis.

Palydovo kūrėjus pasveikinti ir pasigrožėti pirmąja nuotrauka iš kosmoso atvyko ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, „LituanicaSAT-1“ projekto globėja. Kovo 22 d. šis palydovas transliavo į kosmosą Prezidentės sveikinimą: „Linkėjimai visiems lietuviams visame pasaulyje.“ Renginio metu pirmosios lietuviškos nuotraukos iš kosmoso kopijos buvo įteiktos projekto globėjai Prezidentei D. Grybauskaitei, VU l. e. p.

rektoriui profesoriui Jūrui Baniui, VU bibliotekai ir informaciniams partneriams LRT ir „Delfi“. Visi norintieji nuotrauka ir toliau galės pasigrožėti VU bibliotekos Baltojoje salėje, kur ji yra eksponuojama.

Prognozuojama, kad palydovas išbus orbitoje iki liepos mėnesio.

Birželio 9 d. organizacija AMSAT (Radijo mėgėjų palydovų korporacija) VU palydovui „LituanicaSAT-1“ suteikė tarptautinio radijo mėgėjų palydovų registro OSCAR numerį LO-78. Į šį registrą įtraukiami tik tie dirbtiniai Žemės palydovai, kuriuose sėkmingai veikia mėgėjiška radijo retransliavimo įranga ir galima užmegzti užtikrintą palydovinį ryšį su Žemėje esančiomis radijo stotimis.

Parengta pagal naujienos.vu.lt

(į M. K. Sarbievijaus kiemo pusę) buvo įstatyti du nauji vitražai. Jų autorius – Vilniaus dailės akademijos vitražo specialybės magistrantas Pijus Cicėnas.

Pirmajam langui buvo pasirinktas jėzuitų provincijas vaizduojantis medžio motyvas iš Athanasiaus Kircherio studijos „Ars Magna Lucis et Umbrae“ (1646). Jis atspindi keturis žemynus apimančią jėzuitų vienuolijų struktūrą, kurios viena iš dalių buvo ir Lietuva.

Kadangi universiteto gyvavimo XIX–XX a. laikotarpis buvo labai

E. Kurausko nuotrauka

Pristatyta pirmoji Vitražuose – universiteto istorija lietuviška nuotrauka Gegužės 23 d.

VU Didžiojo kieiš kosmoso mo patalpoje

Senosios chemijos kolegijos ornamentika (aut. P. Cicėnas) įvairus ir dramatiškas, nuspręsta pasirinkti to meto sienų tapybai būdingą neutralesnę ornamentiką iš Senosios chemijos kolegijos (dabar Švietimo ir mokslo ministerijos) pastato.

Galiausiai ne ką mažiau svarbus buvo estetinis vitražų poveikis, kurį menininkas sėkmingai išgavo dirbdamas ne su stiklo spalvomis (kaip dažnai būna įprasta), o su pačia medžiagos faktūra.

Naujasis vitražas (aut. P. Cicėnas), vaizduojantis jėzuitų provinciją

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Gegužės 29 d. l. e. p. VU rektorius prof.

Jūras Banys Mažojoje auloje sveikino 2013– 2014 m. m. tarpfakultetinių Rektoriaus taurės varžybų nugalėtojus ir prizininkus.

E. Kurausko nuotrauka

Įteikta tryliktoji Rektoriaus taurė

Naujieji stiklo kūriniai buvo reikalingi dėl keleto priežasčių. Visų pirma, reikėjo „prigesinti“ tiesioginę saulės šviesą ir taip apsaugoti būsimos muziejaus parodos eksponatus. Be to, svarbi ir edukacinė paskirtis, kadangi buvo siekiama, jog vitražo turinys sietųsi su universiteto istorija, papildytų ekspoziciją ir jos neužgožtų.

VU muziejaus inform.

Pagrindinė varžybų taurė įteikta Matematikos ir informatikos fakultetui. Antrosios bendros komandinės vietos taurė atiteko Ekonomikos fakultetui, o trečiosios vietos – į pirmaujančių komandų gretas įžengusiam Fizikos fakultetui.

Tarpfakultetinės varžybos Sveikatos ir sporto centre (SSC) atgaivintos 2000-aisiais. Šiemet jos vyko tryliktąjį kartą. Rektoriaus taurės renginiuose dalyvauja visų fakultetų ir Tarptautinio verslo mokyklos studentų

komandos. Studentai startuoja 11 sporto šakų varžybų: kroso, merginų krepšinio, vaikinų krepšinio, futbolo, plaukimo, rankos lenkimo, aerobikos, svarsčių kilnojimo, stalo teniso, leng­ vosios atletikos ir keliautojų sporto.

Kiekvienais metais šias varžybas kartu su SSC organizuoja skirtingi fakultetai. Šiemet varžybas surengti padėjo Medicinos fakultetas. Kitais mokslo metais Rektoriaus taurės varžybos bus vykdomos kartu su Ekonomikos fakultetu.

SSC inform.

V. Naujiko nuotrauka

MIF dekanas ir studentai džiaugėsi studentų iškovota komandine I vieta

Pirmajam langui buvo pasirinktas jėzuitų provincijas vaizduojantis medžio motyvas iš Athanasiaus Kircherio studijos „Ars Magna Lucis et Umbrae“ (1646)

Kitam vitražui pasirinkta ornamentika iš Senosios chemijos kolegijos (dabar ŠMM) pastato

universitas

vilnensis

2014 m. birželis

kronika

9

Universiteto senjorai nelieka pamiršti Geriausiomis pripažintos VU jaunųjų mokslininkų Gegužės pabaigoje į Vilniaus univerdisertacijos V. Jadzgevičiaus nuotrauka

siteto Botanikos sodą sugužėjo esami ir buvę ilgamečiai VU darbuotojai – senjorai. Tai Studijų direkcijos Mokymosi visą gyvenimą grupės iniciatyva.

centro vyresnioji specialistė Regina Bugorevičienė bei dvi buvusios šio fakulteto darbuotojos: Marytė Mašanauskienė ir Lidija Kavaliauskienė.

Mokymosi visą gyvenimą grupė, siekdama išsiaiškinti pagrindinius senjorų mokymosi poreikius, atliko nedidelę anketinę apklausą. Daugiausia senjorų pageidavo pažintinių išvykų, diskusijų apie istorinį-kultūrinį paveldą, sodininkystės užsiėmimų, muziejų edukacinių programų, kal-

bų mokymosi, aktualių literatūros ir kultūros klausimų diskusijų.

Studijų direkcijos Mokymosi visą gyvenimą grupės darbuotojos G. Urbanavičiūtė ir E. Šalnaitė nuoširdžiai dėkoja į renginį atvykusiems senjorams, taip pat VU darbuotojams, padėjusiems organizuoti išvyką. Tikimasi, kad ši graži iniciatyva virs Mokymosi visą gyvenimą senjorų komiteto užuomazga. „U. V.“ inform.

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

„Senjorai, kaip Vilniaus universiteto dalis, taip pat gali įnešti savo indėlį dalydamiesi sukaupta patirtimi, įvairiapusiškai analizuodami skirtingus reiškinius“, – teigė šios iniciatyvos įgyvendintojos Giedrė Urbanavičiūtė ir Elona Šalnaitė.

Apžiūrėję VU Botanikos sodą, susirinkusieji bendravo prie arbatos puodelio, grožėjosi Gamtos mokslų fakulteto (GMF) docento dr. Stanislovo Sinkevičiaus fotografijų paroda „Debesų peizažai“. Svečiams koncertavo Vilniaus mokytojų namų romansų ansamblis „Juodoji rožė“, tarp kurio narių buvo ir GMF Kartografijos

Balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose pagerbti geriausių praėjusiais metais apgintų disertacijų autoriai.

Iš kairės: dr. Patrikas Ščajevas ir dr. Deimantas Valančiūnas – geriausių disertacijų autoriai Jaunieji mokslininkai varžėsi fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų, humanitarinių ir socialinių mokslų bei aplinkosaugos tematikos kategorijose. Apdovanoti 11 disertacijų autoriai, iš kurių 3 pripažinti konkurso laimėtojais.

Iš trijų laimėtojų dvi nominacijas pelnė Vilniaus universiteto jaunieji mokslininkai.

Geriausių disertacijų autorius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Nominacijos „Geriausia fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų disertacija“ nugalėtoju tapo Patrikas Ščajevas („Plačiatarpių puslaidininkių fotoelektrinių savybių optinė diagnostika su laikine ir er-

dvine skyra“, mokslinis vadovas prof.

Kęstutis Jarašiūnas). Nominacijos „Geriausia humanitarinių ir socialinių mokslų disertacija“ nugalėtoju tapo Deimantas Valančiūnas („Tapatybės konstravimas Britanijos ir Indijos kine: pokolonijinis aspektas“, mokslinė vadovė prof. dr. Regina Rudaitytė).

D. Valančiūnui 5000 litų apdovanojimą už geriausią humanitarinių ir socialinių mokslų sričių disertaciją įteikė ir DNB bankas, nuo pat projekto pradžios, jau aštuntus metus iš eilės, remiantis šį konkursą. Šįmet konkursui buvo pasiūlyta septyniasdešimt darbų. Geriausių disertacijų konkursą organizuoja Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga. „U. V.“ inform.

Matematikų roko opera – apie nūdienos aktualijas

Gera ir prasminga iniciatyva Garbingo Vilniaus universiteto istoriją kūrė ir kuria gyvi žmonės. Per daugelį amžių jų buvo labai daug. Tik kai kurie iš jų buvo įamžinti neseniai išleistame storame Vilniaus universiteto istorijos tome „Alma Mater Vilnensis“. Tebegyvena tie, kuriems šis universitetas yra gyvas jų prisiminimuose. Nuolatos jį prisimenu ir aš, nes nemaža dalis mano gyvenimo praėjo tarp jo sienų. Kartais ateidavo į galvą mintis – kaip būtų gerai, jei universitetas nors retkarčiais prisimintų dar tebegyvenančius buvusius savo darbuotojus.

Ir tokia mintis tapo realybe. Netikėtai gavau tokį kvietimą: „Nuoširdžiai kviečiame Jus gegužės 29 d. į Vilniaus

universiteto Botanikos sodą – pasivaikščioti, aplankyti docento S. Sinkevičiaus nuotraukų parodą „Debesų peizažai“, aptarti Universiteto senjorų klubo ateities planus.“ Nors nedžiugino saulė, tačiau Botanikos sode visų nuotaika buvo šviesi.

Per nuostabaus grožio sodą-parką, turbūt ne menkesnį už biblinį Rojų, dvi nemažas grupes vingiuotais takais ir takeliais vedė ir aiškino tai, ką matome, to sodo botanikai. Nors dirbančių sode nesimatė, apie jų rūpestingą meilę augalams mums be žodžių pasakojo jų gausybė, taip pat ir įvairovė. Tarsi poeziją mums deklamavo įvairiaspalvės anksčiau nematytos gėlės.

Po nuostabios kelionės po augalų pasaulį viename iš istorinių rūmų buvome pavaišinti arbata, apžiūrėjome debesų parodą. Čia pat visi gavome anketą su 16 veiklos temų. Atrodo, kad

ši mūsų išvyka buvo tarytum steigiamasis Senjorų klubo renginys.

Atsižvelgiant į mūsų amžių, salėje pasirodė teatralizuotas Vilniaus mokytojų namų romansų ansamblis „Juodoji rožė“. Tas moterų oktetas elegantiška tarpukario damų apranga ir laikysena, melodingomis sentimentaliomis dainomis mus sužavėjo ir sugrąžino į mūsų pačių jaunystės metus. O tarp mūsų juk buvo ir tokių, kurie dar gerai prisimena prieškario metus.

Kas gi tos malonios išvykos organizatoriai? Ogi dvi šaunios ir energingos Vilniaus universiteto Studijų direkcijos darbuotojos dr. Giedrė Urbanavičiūtė ir magistrė Elona Šalnaitė. Visi tos nepamirštamos iškylos dalyviai buvome joms nuoširdžiai dėkingi už jų gražią ir prasmingą iniciatyvą.

Doc. dr. Vytautas SKUODIS

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Senjorai labai džiaugėsi galimybe susitikti, pabendrauti, pabūti kartu.

GMF doc. dr. Vytautas Skuodis į „U. V.“ redakciją atnešė savo tekstą, kurį publikuojame:

Gegužės 17 d. Matematikos ir informatikos fakulteto dienas (MIDI) vainikavo jubiliejinė – 15-oji roko opera „Naktis, kai sustojo malūnas.“ Kokybiškas ir įspūdingas beveik metus rengtas šviesų, šokių, muzikos ir dainų šou iš pat pamatų sudrebino Teatro areną. Pasirodymo metu žiūrovai stebėjo, kaip jauna mergina, tokia pati studentė kaip ir jie, blaškėsi ir ieškojo tinkamo kelio savo

akademiniame gyvenime. Paieška nebuvo lengva, aplinka stereotipiškai studentiška ir nepalanki tiems, kurie iš universiteto nori žinių, o ne diplomo.

O kur dar kipšas, viliojantis pasirinkti lengvesnį (bet jokiu būdu ne geresnį!) kelią! Tačiau, kaip ir daugumoje liaudies pasakų, viskas baigėsi gerai, Urtė pasirinko teisingą sprendimą, ir visi ,,gyveno ilgai ir laimingai“. „U. V.“ inform.

universitas

vilnensis

mes – studentai Pristatyti „SPaUSK2“ rezultatai: VU KF SMD išsirinko naują vadovą studentai nori pokyčių Gegužės 20 d. Vilniaus universiteto Studentų atstovybė (VU SA) Senato posėdyje pristatė „SPaUSK2“ rezultatus. Projekto tikslas buvo išsiaiškinti bendrąsias VU studentų pasitenkinimo studijų kokybe tendencijas, pagrindines studijų proceso problemas, suformuoti rekomendacijas ir pateikti jas universiteto administracijai.

Klausimyną užpildė 2457 studentai – tokios atsakymų gausos iki šiol nebuvo nė viename VU SA atliktame tyrime.

Studentai nemano, kad jų nuomonė fakultetui (universitetui) yra svarbi (3,67, aukščiausias galimas vertinimas – 7), parodė VU SA tyrimas. Tai – blogiausias įvertis visoje apklausoje. Studentų komentaruose taip pat atsispindėjo nusivylimas – žymus skaičius studentų išreiškė skepticizmą dėl apklausų naudingumo ir būsimų pokyčių, tai patvirtina ir nuolat mažėjantis universiteto organizuojamas apklausas pildančių studentų skaičius. Šie duomenys rodo, kad būtina spręsti ryškėjančias problemas ir apie tai aktyviau informuoti studentus, o „SPaUSK 2“ tyrimo rezultatų pristatymas VU Senate ir buvo skirtas būtent tam, kad tokia nuomonė pradėtų keistis.

Daugelį klausimyno aspektų magistrantūros studentai vertina prasčiau nei bakalauro, taip pat ir pasitenkinimą studijomis.

Magistrantai jaučiasi mažiau tobulėjantys kaip specialistai ir nesijaučia fakulteto bendruomenės dalimi. „Magistrantūros studijos yra gilinamosios, ne tokios bendros kaip bakalauro, bet studentai nesijaučia ugdomi kaip specialistai. Be to, nors magistranto ir dėstytojų santykis dažnai artimesnis, jie mažiau jaučiasi bendruomenės dalimi. Kiti tyrimai taip pat rodo, kad su antrąja studijų pakopa universitete reikia dirbti gerokai daugiau nei dabar. Antrosios pakopos studentai palankiau vertina naujausių mokslinių tyrimų pateikimą, tačiau įvertinus tai, kad magistrantūra turėtų būti skirta mokslinės karjeros pradžiai, įvertis 4,79 (maksimalus įvertis – 7) vertinamas kaip ganėtinai žemas“, – magistrantų vertinimus komentavo VU SA prezidentas Andrius Uždanavičius. Studentų atstovai siūlo peržvelgti pirmosios ir antrosios pakopos dalykų persidengimą. Pastebimas žymus skaičius programų, kurių antrojoje pakopoje studentai turi tuos pačius dalykus, ir jie nėra gilinamieji. Ši programų korekcija turėtų prisidėti prie teigiamesnių magistrantų įvertinimų.

VU SA, atsižvelgdama į studentų iškeltas problemas, siūlo dėstytojams dėl atsiskaitymų tartis ne semestro pabaigoje, o pradžioje, kad studentams nereikėtų atsiskaityti kelių dalykų tą pačią dieną. Taip pat siūloma universitetui nuolat kelti dėstytojų pedagoginius įgūdžius, atsiskaitymo

formas keisti tokiomis, kurios iš studentų reikalautų ne visą informaciją išmokti mintinai, bet ją suprasti, skatintų mąstyti. Kad didėtų studentų motyvacija mokytis studijų dalyką, dėstytojai kurso pradžioje galėtų supažindinti su to dalyko reikalingumu ir nauda visoje programoje.

Tyrimas patvirtino, kad egzistuoja daugybė problemų, susijusių su studentų auditorinio ir savarankiško darbo krūviu, todėl VU SA ir toliau ketina pati tęsti krūvio skaičiavimo projektą ir skatinti likusius universiteto fakultetus, kurių administracijos dar neskaičiuoja krūvio. „Šiuo metu studentų darbo krūvis yra skaičiuojamas mūsų pačių iniciatyva, taip pat keli dėstytojai VU atlieka bandomąjį tyrimą. Tinkamai numatytas darbo krūvis yra labai svar-

galėdami patys pasirinkti, jaučiasi atsakingesni už savo studijų procesą ir labiau stengiasi mokytis.

VU SA atliktas akademinės etikos skatinimo tyrimas, kuris rėmėsi geriausių universitetų pavyzdžiais, atskleidė, kad visi šie universitetai turi parengę akademinio sąžiningumo skatinimo politiką ir joje numatę ne tik tikslias nuobaudas už tam tikrus nusižengimus, bet ir studentų sąmoningumo kėlimo priemones.

Esant didžiuliams šios problemoms mastams Lietuvoje, VU SA mano, kad būtent VU turėtų parodyti pavyzdį kitoms Lietuvos aukštosioms mokykloms ir parengti savo akademinės etikos skatinimo politiką.

Be kitų pasiūlymų, buvo kalbėta ir apie tai, kad universitete vertėtų parengti tvarką, kuria remiantis dėstytojai būtų labiau skatinami naudotis elektroniniais mokymosi ištekliais, studentai visą reikiamą medžiagą galėtų gauti virtualioje mokymosi aplinkoje (VMA), joje galėtų atlikti užduotis ir bendrauti su dėstytojais bei tarpusavyje. Nuolatinį vadovėlių trūkumą galėtų panaikinti elektroninių knygų leidyba universitete.

Studentai universitete jaučiasi tobulėjantys kaip asmenybės, prisijungdami prie įvairių studentiškų organizacijų: „Džiugu, kad VU SA prisideda prie to, jog studentai jaučiasi bendruomenės dalimi ir teigia tobulėjantys kaip asmenybės, tačiau komentarai rodo, kad tai vyksta dėl veiklos studentiškose organizacijose, o ne dėl studijų proceso kokybės. VU SA dės dar daugiau pastangų tam, kad vyktų teigiami pokyčiai“, – sako VU SA prezidentas A. Uždanavičius.

Klausimynas sukurtas remiantis VU ir VU SA naudotomis apklausomis, taip pat įvairiais nacionaliniais ar užsienio pavyzdžiais, tokiais kaip MOSTA, EUROSTUDENT ar Didžiojoje Britanijoje vykdomu „National Student Survey“ tyrimu. Studentams buvo pateikti 25 klausimai, į kuriuos atsakė visų VU akademinių kamieninių padalinių, vykdančių pirmosios ir (ar) antrosios pakopos studijas, ir VU TVM studentai.

Surinktus duomenis VU SA ketina naudoti planuodama savo tolimesnę veiklą, o informaciją apie įvairias būsimas iniciatyvas studentai galės rasti www.spauskvu.lt.

Galutinė tyrimo ataskaita bus pasiekiama atlikus išsamią gautų rezultatų analizę, ją taip pat galėsite rasti www.spauskvu.lt.

VU SA inform.

„Šie duomenys rodo, kad būtina spręsti ryškėjančias problemas ir apie tai aktyviau informuoti studentus, o „SPaUSK2“ tyrimo rezultatų pristatymas VU Senate ir buvo skirtas būtent tam, kad tokia nuomonė pradėtų keistis.“ bus pereinant prie kompetencijomis grįstų ir į studentus orientuotų studijų programų, todėl būtinai dirbsime, kad šis procesas taptų nuolatinis visuose universiteto padaliniuose“, – teigia VU SA prezidentas.

Pabrėžiama grįžtamojo ryšio svarba. Iš komentarų matyti, kad tokie naudingi metodai kaip prezentacijų rengimas tampa kiek iškreipti. Pasitaiko nemažai situacijų, kai studentai viršija jiems skirtą laiko limitą, kalba nevisiškai susijusiomis temomis, o dėstytojas jų nestabdo ir netaiso. Taip nieko neišmoksta nei pats studentas, nei jo klausanti auditorija. Studentai atkreipia dėmesį ir į tai, kad mokymosi procesui yra būtinas operatyvus grįžtamasis ryšys, bet labai dažnai studentai jo negauna.

VU SA siūlo peržvelgti paskutinio studijų semestro planą ir pasistengti, kad jame nebūtų įtraukta bendrų universitetinių studijų dalykų ar ne studijų krypties dalykų, nesusijusių tiesiogiai su programa, nes studentai tai vertina kaip nereikalingą medžiagą ir nededa pastangų juos mokydamiesi, o susitelkia į baigiamojo darbo rašymą.

Studentai išreiškia aiškų studijų individualizavimo poreikį. VU SA siūlo labiau viešinti šią galimybę ir numatyti aiškius atvejus, kada studentai gali susidaryti individualų studijų planą, o kada ne. Tai daro studijas patrauklesnes, studentai,

VU Komunikacijos fakulteto Studentų mokslinė draugija (SMD) išsirinko vadovą ir valdybą. Artimiausius metus – tiek trunka SMD prezidento ir komandos kadencija – organizacijai vadovaus žurnalistikos bakalauro studijų programos antro kurso studentė Monika Kasnikovskytė.

Organizacijos ryšius su visuomene ir rinkodarą koordinuos pirmakursiai žurnalistai Lukas Šniolis ir Reda Stangytė, žmogiškuosius išteklius derins Dominyka Germanaitė (kūrybos komunikacijos antras kursas), už organizacinę sritį bus atsakinga Simona Voveriūnaitė (žurnalistikos antras kursas).

Pradėdama kadenciją naujoji prezidentė planuoja didinti aktyvių narių skaičių. „Svarbiausias mano ir koman-

dos darbas – papildyti SMD gretas naujais nariais. Turėdami daugiau žmonių, galėsime imtis didesnių darbų“, – pasakoja M. Kasnikovskytė. Šiuo metu SMD komanda dar tik kuria kadencijos planus. Tikėtina, kad populiariausi SMD projektai – filmų peržiūros ir diskusijos neformalioje aplinkoje „Komunikacija kine“ ir„Cafe Scientifique“ – bus rengiami rečiau. Juos pakeis kitokio formato mokslo populiarinamieji renginiai.

M. Kasnikovskytė – šeštoji VU KF aktyviai veikiančios SMD prezidentė.

Tradiciškai SMD organizuoja tiek KF, tiek kitų fakultetų ir universitetų studentus pritraukiančią mokslinę konferenciją ir komunikacijos tyrimams skirtus renginius.

KF inform.

D. Versecko nuotrauka

Studentų mokslinės draugijos valdyba (iš kairės): ryšių su visuomene koordinatorius Lukas Šniolis, rinkodaros koordinatorė Reda Stangytė, prezidentė Monika Kasnikovskytė, žmogiškųjų išteklių vadybininkė Dominyka Germanaitė, organizacinės srities koordinatorė Simona Voveriūnaitė

VU SA prezidentu išrinktas Andrius Uždanavičius Gegužės 11 d. vykusioje Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (VU SA) ataskaitinėje-rinkiminėje konferencijoje buvo išrinktas naujas organizacijos prezidentas – Andrius Uždanavičius, VU Filosofijos fakulteto studentas.

Naujasis vadovas teigia, kad vienas svarbiausių jo tikslų yra kelti VU SA atstovų ir narių kompetencijas, optimizuoti organizacijos veiklą ir pagerinti komunikaciją tarp narių. „Šiuo metu matau VU SA kaip labai stiprią organizaciją, kurios narių skelbiama žinutė būna išgirstama ir į ją atsižvelgiama. Aprėpdami daug veiklų ir turėdami tikrai nemažą skaičių

VU SA nuotrauka

10

2014 m. birželis

narių, susiduriame su problema, kad iš kartos į kartą perduodami vadybiniai mechanizmai nebeveikia, informacija perduodama nepakankamai efektyviai, tad dėsime visas pastangas ištaisyti esamą situaciją“, – teigė A. Uždanavičius.

VU SA inform.

universitas

vilnensis

2014 m. birželis

žvilgsnis 11

Austrų studentų įspūdžiai Lietuvoje, Vilniuje!

2012–2013 m. spausdinome studentų iš Prancūzijos, Estijos, Vokietijos, Belgijos, pagal ERASMUS programą studijavusių Vilniaus universitete, įspūdžius. Šį kartą siūlome dviejų Austrijos studentų pasakojimus. Jie lankė doc. dr. Arūno Vyšniausko (IF) kursą vokiečių kalba „Vilnius-Wilno-Wilna-Vilne: miestas istorijoje – istorija mieste“. Studentai buvo prašomi rašyti apie miestą orientuojantis į „GEO“ ar „National Geographic“ žurnalų stilių. Nors kol kas ir nepavyko prilygti pasaulinės klasės žurnalų straipsniams, redakcijai jie pasirodė įdomūs. „U. V.“ skaitytojams siūlome sutrumpintus šių studentų tekstus – jų įspūdžius apie mūsų šalį ir jos sostinę.

Vilnius išliks mano širdies dalimi Vilnius – mano istorija mieste Florian MUHRI (VU studijavo 2011–2012 m.)

Stefan FRITZ (VU studijavo 2013 m. pavasario semestre) Jau nuo pirmosios sekundės įsimylėjau šį miestą, o laikui bėgant pažinau lietuvius ir išmokau juos gerbti. Pasirinkti Vilnių savo semestrui užsienyje ypač suviliojo tai, kad čia yra seniausias universitetas Rytų Europoje, kuriame žinios studentams perduodamos nuo 1579 m., o dar prieš dešimt metų jau buvo įkurta jėzuitų kolegija. Šią ypatingą dvasią, apimančią visą senąjį universiteto pastatų ansamblį, reikia pajausti gyvai. Architektūriniai stiliai čia susilieja į vieną meno kūrinį, ir ne veltui jis yra viena pagrindinių šio miesto įžymybių. Nors iš pradžių sunkiai sekėsi iš karto susirasti auditorijas, išsiaiškinti visus vidinius kiemelius, bet paskui pajutau jų trauką.

Universitetinis miestelis (campus) ir visas senamiestis yra nepakartojami.

Kai šviečia saulė ir pavasaris suteikia spalvų, miestas tampa dar įspūdingesnis. Aš patyriau, kad gali tiesiog eiti kuria nors senamiesčio gatve ir galiausiai ateisi ten, kur jau esi buvęs.

Taip kiekvieną dieną gali pažinti miestą, pasirinkdamas vis naują kelią, nes nežinai, ką toje gatvėje galėsi atrasti. Šie skersgatviai ir mažos gatvelės suteikia senamiesčiui ypatingą dvasią.

Kitas dalykas – tai mano gyvenimas čia. Aš studijuoju Grace ir ten gyvenu vienas, nebuvau pratęs gyventi studentų bendrabutyje. Žinoma, iš pradžių galvoje kirbėjo daug minčių: kaip tai atrodys? Bendra virtuvė, bendra dušo patalpa ir dar su kitu žmogumi gyventi nedideliame kam-

baryje? Tiesą pasakius, įsivaizdavau viską daug blogiau, nei buvo iš tikrųjų.

Penkiems mėnesiams tai nėra problema, tačiau jei tęstųsi ilgiau, veikiausiai kiek išvargintų. Tiesa, gyvendamas bendrabutyje susipažįsti su daugeliu įvairiausių žmonių iš Europos, Azijos ir Amerikos – tai pranašumas.

Būdamas užsienyje nematau didelės prasmės bendrauti tik su žmonėmis iš savo šalies. Nenorėčiau praleisti laisvalaikį vien tik su austrais. Mūsų grupę sudaro žmonės beveik iš visos Europos (Suomijos, Nyderlandų, Estijos, Vengrijos, Vokietijos ir Austrijos).

Kartu galima išmokti daug naujo.

Mes rengiame įvairius vakarėlius, kur kiekvienas gamina ką nors autentiško iš savo šalies virtuvės. Šios užsimezgusios draugystės išlieka ilgam, juo labiau kad mūsų dienomis yra internetas.

O kokie mano įspūdžiai apie pačius lietuvius? Nepasakyčiau, kad yra didelis skirtumas lyginant juos su austrais, tačiau kai kurios smulkmenos krinta į akis. Iš pradžių galvojau, kad lietuviai yra nedraugiški. Tačiau taip atrodo tik iš šalies, nes jie atsitveria pačių susikurtu fasadu. Jei su vietiniais praleidi daugiau laiko, tada pastebi, kokie jie draugiški ir pasiruošę padėti kiek tik gali. Tai man padarė įspūdį.

Išoriškai atrodo, kad lietuviams viskas vienodai, kasdieninėse situacijose mimika visiškai bereikšmė, pavyzdžiui, autobuse arba supermarkete. Net šypsena jų veidu nepraslenka. To aš pasigendu. Per pirmus tris mano mėnesius Vilniuje čia tai nutiko tik porą kartų – maloni pagyvenusi dama man nusišypsojo ir atsiprašė, kad autobuse netyčia mane stumtelėjo. Tačiau pateisindamas lietuvius turiu pasakyti,

kad padėtis gerėja, kai tik pasirodo pavasarinė saulė ir orai atšyla.

Kalbant apie gyvenimą Vilniuje, man susidarė įspūdis, kad čia žmonės daug ir noriai geria. Tai visiškai įprasta. Kad ir koks būtų dienos ar nakties laikas, jei naudojiesi visuomeniniu transportu, rasi jame išgėrusių žmonių. Be to, mane šiek tiek šokiravo, kad tam nėra amžiaus ribos.

Tiek jaunas, tiek senas dažnai įlipa į autobusą girtas vidury dienos. Tikrai tiek prisigėrusių žmonių, kiek matau Vilniuje dienos metu, aš nematau Grace per visus metus.

Kitas Vilniaus požymis yra didelis skaičius kurčių ir nebylių žmonių.

Verta paminėti, kad, palyginti su mano miestu Gracu, čia mačiau daug daugiau kalbančiųjų gestais. Man pasirodė labai įdomu, kad kai kurios žinių laidos per lietuvišką televiziją yra papildomos gestų kalba. Už tai aklųjų skaičius Grace yra ganėtinai didelis, o Vilniuje aš jų nemačiau.

Aš labai noriai lankiau šį kursą. Būnant kitoje šalyje retsykiais gerai pasikalbėti vokiškai, net jei tai tetrunka tik pusantros valandos. Mums Vilnius buvo priartintas lankantis parodose ir muziejuose, per tai pažįstant miesto ir krašto istoriją. Be šių apsilankymų vargu ar būčiau pamatęs bent pusę muziejų. Kiekvienas vokiškai kalbantis studentas, atvykęs į Vilnių, turėtų lankyti šį kursą, net jei jis studijuoja ne istoriją. Jame gaunama daugybę idėjų, ką būtų galima aplankyti, kai į svečius atvyksta kiti šeimos nariai ir draugai. Man bus sunku grįžti atgal ir vėl priprasti prie namų, tačiau toks yra gyvenimas. Viena žinau tikrai – tai nebus mano paskutinė viešnagė Vilniuje, nes jis išliks mano širdies dalimi.

Tai ne pirmas mano apsilankymas Vilniuje ir Lietuvoje. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2007 m. rugpjūtį, kad pagal tarptautinę programą atlikčiau savanorystės misiją vienoje iš Europos šalių. Mano žinios apie šalį buvo labai ribotos. Žinojau vienintelį dalyką – kad Lietuva yra įstojusi į NATO ir Europos Sąjungą, o anksčiau priklausė Sovietų Sąjungai.

Kai pirmą kartą atskridau į Lietuvą, mano pirmieji įspūdžiai buvo – „O Dieve, kur aš nusileidau!“. Buvau truputį šokiruotas ir negalėjau patikėti, kad vis dar esu ES. Tokios Lietuvos aš neįsivaizdavau. Blokiniai namai be pabaigos, vodka ir riebus valgis... Žmonės atrodė panašūs į tokius, kokius mačiau daugelį metų per televizijos reportažus iš Rusijos. Aš pasijutau tarsi Rusijoje, nors buvau Lietuvoje. Jaučiausi labai suglumęs! Tačiau toks įspūdis skatino pažvelgti į užkulisius. Kas iš tikrųjų yra Lietuva? Ar iš tiesų viskas čia kaip Rusijoje ir kodėl lietuviai norėjo nuo jos pabėgti? Kilo ir daugiau klausimų, ir aš dar ne kartą stebėjausi ta įvairove, su kuria susidūriau vėlesniais mėnesiais ir metais.

Nuo šių pirmųjų mano įspūdžių prabėgo beveik penkeri metai... Penkeri metai, per kuriuos susipažinau su daugybe lietuvių, radau daug naujų draugų, Lietuvą išvažinėjau skersai ir išilgai ir galiausiai perskaičiau daugybę knygų ir kitos informacijos. Dabar jau galiu prisipažinti meilę Lietuvai – kraštui, žmonėms ir jos praeičiai. Žinoma, kiekviena šalis turi savo gražiąsias puses, tačiau nesu tikras, ar dar daug yra šioje žemėje kitų, kuriose derinys „gamta – žmonės – istorija“ yra toks gražus kaip čia.

Lygindamas miestą prieš penketą metų ir dabar, matau, kaip daug kas stebėtinai pasikeitė. Miestas tapo modernesnis, jis sukūrė daugiau veiklos erdvės, kurioje jauni lietuviai gali jaustis taip pat gerai, kaip ir vyresnė karta.

Miestas keičiasi kas dieną, ne viskas būna gerai, tačiau kryptis yra teisinga.

Vilnius yra tapęs lietuviško gyvenimo simboliu – visada pirmyn, net jei kelias kartais atrodo labai nelygus. Miestas turi kiekvienam skoniui tinkamą pasiūlą. Jei šiandien eini Vilniaus gatvėmis, gali matyti, kaip miestas kiekvieną dieną iš naujo save atranda. Nuolat keičiasi parduotuvės, kavinės ir kultūrinės įstaigos. Mažų galerijų ir muziejų skaičius yra nerealiai didelis, lietuviai vis dar ištroškę naujo meno, o kūrybiškumas čia neturi ribų. Vilnius gali beveik kiekvieną širdį pripildyti džiaugsmu.

Iki šiol man didelis malonumas yra konfrontuoti su prietarais ir stereotipais apie Lietuvą. Jei Austrijoje žmonių paklaustum jų nuomonės apie Lietuvą, dažniausiai gautum tuos pačius atsakymus:

• Ar tai ne Rusija, ar jie jau priklauso ES? • Jie visi geria tik degtinę ir yra nuolat apsinešę!

• Jų moterys tik dėl to tokios gražios ir lieknos, kad nieko negauna valgyti!

• Tiek daug bedarbių yra todėl, kad jie visi nusikaltėliai!

• Politikai ir ypač policija yra korumpuota!

• Jie kiaurus metus valgo tik bulves, nes nieko kito nėra!

Tai kaipgi yra su šiais mitais? Manyčiau, kad mitai visada turi dalelę tiesos.

Tai, kad Lietuva jau daugiau nepriklauso Rusijai, manau, kiekvienam aišku, ir vis dėlto dar daugeliui austrų Lietuva asocijuojasi su Rusija. Taip yra veikiausiai dėl to, kad vyresnė karta nieko apie Lietuvą nesužinojo. Buvo tik Rytų blokas, ir jis buvo rusiškas. Vis dėlto tai, kad daugelis austrų nežino, kad Lietuva yra JT organizacijos, NATO ir, žinoma, ES narė, verčia susimąstyti. Galbūt dėl to, kad mes Austrijoje nelabai palankiai kalbame apie Europos Sąjungą ir mūsų nelabai domina, kas ten joje iš tikrųjų vyksta.

Mitas apie alkoholį iš tikrųjų nėra joks mitas. Lietuvoje geriama daug, bet ne vien degtinę. Aš buvau nustebintas, kiek daug čia alaus daryklų, o dar tas alus yra ypač skanus.

Lietuvių merginų grožis – iš tikrųjų joks mitas. Dėl korupcijos sunku susidaryti teisingą požiūrį į realią padėtį, tačiau manau, kad Lietuva yra teisingame kelyje kontroliuojant padėtį šioje srityje.

Apie maistą galima pasakyti daug pozityvaus. Tiesa, lietuviška virtuvė yra labai riebi, tačiau tai galima paaiškinti tuo, kad šių kalorijų ypač reikia žiemą esant ledinei temperatūrai. Žinoma, daug verdama su bulvėmis, kurios skirtingomis variacijomis (beveik) kiekvieną dieną atsiduria vietinių lėkštėse.

Kai dabar rašau savo istoriją Vilniuje, tikiuosi, kad ji dar ilgai nesibaigs. Vilniui ir Lietuvai pavyko mane pakerėti, nepaisant kai kurių mano patirtų nusivylimų, bet buvo ir daug pakilimų. Aš norėčiau, kad Lietuva ir toliau istorijoje įsirašytų labai pozityviai, toliau keistųsi, o žmonės čia taip pat ateityje niekam nenusileistų ir eitų toliau savo lietuvišku keliu. Man patinka viena lietuviška frazė, kurią aš labai anksti išmokau: VISKAS BUS GERAI! Iš vokiečių kalbos vertė doc. dr. Arūnas Vyšniauskas (Istorijos fakultetas)

12

K. Donelaičiui – 300

universitas

vilnensis

2014 m. birželis

Protestantiškoji žemdirbio etika Kristijono Donelaičio „Metuose“: maisto ir valgymo reikšmės ir vertės Karaliaučiaus universitete teologiją Donelaitis studijavo Vokietijos ir Prūsijos liuteronų bažnyčiose plintant pietizmui, kurio ženklų galime matyti ir „Metuose“. Pietizmas buvo toks liuteronų bažnyčios judėjimas, kuris nekvestionavo liuteronų dogmatikos, o tik ugdė vis glaudžiau su etika susietas bendruomeninio ir individualaus pamaldumo formas. Judėjimas neturėjo užmojų keisti doktrinos, todėl tiek XVI, tiek XVIII a. pagrindinės liuteronizmo mokymo, pasaulėžiūros tiesos ir vertybės buvo tos pačios.

Pamatinis XVI a. protestantizmo tėvų apaštalo Pauliaus tekstų pagrindu suformuotas ir detaliai išplėtotas mokymas apie išganymą ne dėl darbų, o per tikėjimą radikaliai modifikavo ankstyvųjų naujųjų laikų Europos socialinį veidą ir etiką. Išganymo idėja buvo išvaduota nuo sandėriškumo ir suvokta kaip grynoji religinė vertybė, dieviškoji tvarka, nepriklausanti nuo žmogaus nuopelnų. Žmogus tapo savo pašaukimą vykdančiu dieviškuoju instrumentu.

Klasikiniu šios srities tyrimu tapusiame veikale „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ Maxas Weberis įrodė, kad protestantizmas, atsisakydamas idėjos apie išganymą kaip užmokestį už atliktus darbus, paradoksaliai paskatino darbo kaip religinės vertybės suvokimą. Darbas, profesija buvo išrinktumo žemiškasis liudijimas, ne varginanti pareiga, bet pašaukimas. „Metų“ herojų padalijimas į viežlybuosius ir nedorėlius – natūrali ir tradicinė liuteroniškojo pasaulio tvarka, kurioje vieni tobulai vykdo savo pašaukimą, o kiti yra pasmerkti pražūčiai ir „peklai“. „Metai“ liudija apie tai, kad gamta yra protingas ir tobulas Dievo kūrinys ir kiekviena jam ištikima šio kūrinio detalė vykdo savo paskirtą funkciją. Metų laikai teikia įvairias gėrybes, paukščiai ir kiti kūriniai šlovina kūrėją, o žmogus, būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą, bet patyręs prigimtinę nuodėmę – veikla ir darbu liudija apie savo pašaukimą ir laukia savojo teismo. Jo gyvenimo būdas yra „viežlybumo“ (teisumo) arba „nedorėliškumo“ liudijimas. Vis dėlto pabrėžtina, kad liuteronų teologija nemoko ir neskatina teisti. Dar pirmasis lietuviškosios Biblijos vertėjas, liuteronų ortodoksijos Mažojoje Lietuvoje įtvirtintojas Jonas Bretkūnas XVI a. sukurtame pamokslų rinkinyje „Postilė“ (1595) teigė, kad krikščionių bendruomenė žemėje niekada nebus ir negali būti ideali (kaip siekė, pavyzdžiui, radikalios protestantų antitrinitorių, anabaptistų bendruomenės), šėtono veikimas pasaulyje yra kasdienis jo darbas, todėl gėris ir blogis žmonių gyvenime egzistuoja kartu ir šalia, o visuomenė yra padalyta į gerus bei piktus: Ach Pone Dieve, labai tatai ger’ būtų ir pačiam Dievui didei intiktų, kada nebūtų griešnikų ant svieto. Bet šioje Evangelijoje mūsų Ponas Jėzus Kristus per prilyginimą išroda, iki svieto galo būsiančius gerus bei piktus krikščionystėje.

Donelaitis tebėra tos pačios neišvengiamą pasaulio pabaigą reflektuojančios tradicinės liuteroniškos pasaulėvokos atstovas: „Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams / Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą“ („Rudenio gėrybės“, 867–868). Teisingo krikščionio pareiga – mokėti atpažinti blogio ženklus ir atsiriboti nuo jų, bet ne juos naikinti ar teisti.

Taip ir Donelaitis, pateikdamas ne tik viežlybųjų, bet ir nedorėlių gyvenimo kasdienybės vaizdus, ne teisia, bet moko, rodo ir ragina,

Ne tik K. Donelaičio „Metai“, bet ir visi kiti išlikę jo tekstai bei žinomi gyvenimo faktai liudija autorių buvus įsitikinusį liuteroną ne tik išsilavinimo, bet ir pasaulėžiūros atžvilgiu.

(šutintas gaidys, vištiena, žąsiena, antiena), vidiniai gyvulių organai (plaučiai, kepenys, žarnos, blėkai – iš supjaustytų žarnų ruošiamas troškinys), pagaminti gėrimai (alus ir vynas).

Nesunku pastebėti, kad „Metų“ scenos, kuriose aprašomas darbu užauginamo ir pagaminamo maisto ruošimas ir mėgavimasis juo, yra linksmos ir nuotaikingos:

Doc. dr. R. Tamošaičio nuotrauka

Prof. Dainora POCIŪTĖ, FlF Lietuvių literatūros katedros vedėja

Karaliaučiaus kraštas primindamas, jog žmogus yra silpnas ir nevisagalis. Donelaičio posakis „Kiekviens žioplys tur savo davadą“ reiškia įsitikinimą, kad kiekvienas sutvėrimas turi sau paskirtą lemtį, jo gyvenimą organizuojančią tvarką, kurią išmintinga yra pažinti, suprasti, vykdyti ir nesistengti jos įveikti. Taip kasdienio žmogaus gyvenimo detalės tampa iškalbingomis to „davado“, paskirtosios tvarkos, ženklais. Donelaičio antropologijoje visi kasdienio gyvenimo aspektai įgauna vertybinį, etinį matmenį: kalba, elgesys, apranga ar net kasdieniai valgymo įpročiai yra teisingo ir neteisaus, viežlybo ir nedoro krikščionio etiketės.

„Mandagus“ valgymas ir „neviežlybas“ ėdimas Viena iš ryškiausių, „Metuose“ daugiausia dėmesio sulaukianti tos vertės liudijimo formų yra maisto ir valgymo paradigma. Valstiečio gyvenime tai itin svarbi paradigma – jis yra maisto kūrėjas ir gamintojas, su maisto parūpinimu yra susiję ne tik pagrindiniai jo asmeniniai, bet ir bendruomeniniai žemiškojo pašaukimo įpareigojimai. Iš „Metų“ patiriame, kad Donelaičio laikais valstiečių aplinkoje buvo žinomi du stalo įrankiai: šaukštas ir peilis. Be abejonės, tai tradiciniai, seniausi stalo įrankiai civilizacijos istorijoje. Nors šakutė Europos kultūroje atsirado maždaug XIV a. Italijoje, šis stalo įrankis iki pat XIX–XX a. išliko išskirtinis ir retai naudojamas.

Mėsa gabaliukais buvo atpjaunama peiliu ir rankomis dedama į burną. Donelaitis „Pričkaus svodboje“ didelių mėsos gabalų („stukių“) griebimą rankomis aprašė kaip brutalų ir „nemandagų“ ėdimą: Štai Enskys tuojaus ištraukęs didelį peilį, Virtas ir keptas mėsas jau pradeda pjaustyt Ir ant luobų ar lentelių pameta stukiais; Nės apsirijęs jau nežino mandagiai elgtis.

O kitsai jau taip be peilio ėda iš rankų, Kad lašinių taukai per barzdą varva nuo zūbų. („Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“, 47–50)

Donelaitis pastebi, kad „mandagiai“ pjaustyti („tranšieruoti“) moka ne visi būrai, tinkamai tai daryti labiau įpratę ponai. Galima manyti, kad

mėsos valgymas tinkamai naudojantis peiliu tarp būrų jau buvo įprastas, bet, kaip nurodo Donelaitis, tai dar buvo laikoma ponišku papročiu, todėl į didelį būrį susibūrę, o juo labiau jau girti („brangvynių prisisiurbę“) būrai pamiršdavo stalo įpročius ir mėsą valgydavo ją dalydami tik rankomis. Tokį elgesį Donelaitis smerkia: O kiti, taip jau girti, neturėdami peilių Ir su rankomis apgniaužę, lašinius ėdė, Taip kad jų taukai per barzdą jau nulašėjo, Nės jie mislyjo, kad būrs, pas Krizą sėdėdams, Kloniotis ir poniškai pasielgt neprivalo. („Rudenio gėrybės“, 171–175)

Epizodai prie stalo rodo, kad Donelaičio „Metų“ valgymo paradigma gali būti „mandagi“ („valgo“) ir gyvuliška („ėda“), teisinga ir ydinga.

Valgymo būdas – dvejopas, jis gali būti gero, padoraus, krikščioniško ir negatyvaus, ydingo gyvenimo ženklas.

Darbu pelnyti žemdirbio valgiai – jo vertės ženklas „Metai“ yra kasdienio krikščioniškojo gyvenimo vertes įteisinantis kūrinys. Šiam verčių nusakymui tarnauja visi žmogaus poelgiai ir veiksmai, tarp jų ir maistas, jo ruošimas ir valgymas – vienas iš itin gyvai aprašomų žmogiškojo gyvenimo malonumų: O po tam abu tiesiog už stalo nukvietęs Su Ilzbe, savo kukarka, pasenusia boba, Daug skaniai keptų ir šutytų atnešė valgių: Jautienos riebios, kiaulienos irgi žąsienos, Plaučių ir kepenų, ir blėkų didelį puodą.

Tuos valgius visus, svečiams į bliūdą supiltus, Krizas su pačia meilingai ragina valgyt. („Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“, 40–46)

„Metuose“ plačiai mėgaujamasi vardijant daržoves ir grūdines kultūras. Tai pastarnokai, morkos, ropės, repukai (griežčiai, sėtiniai), burokai, rauginti kopūstai (lapienė), pupos, bulvės ir įvairūs grūdų patiekalai bei kepiniai ir papločiai.

Vertinama įvairių naminių paukščių ir gyvulių mėsa (kiauliena, jautiena, aviena, paukštiena

„Ak, – tarė, – linksminkitės, jau vėl čėsnis pasidaro.

Tikt girdėkit, kad Bendiksas žąsiną pjauja Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.

Vauškus savo namams vienragį bulių stekena, O Miklos darže taip smarkiai svilina kuilį, Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę, Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.

Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt, Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabintų Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba.“ („Rudenio gėrybės“, 341–350)

Rūkoma, kepama ir „šutijama“ naminių gyvulių ir paukščių mėsa „Metuose“ vertinama itin pozityviai, jos valgiai dažnai įvardijami kaip „skanūs“, jiems skiriamas išskirtinis dėmesys tarp valgių. Darbu užaugintas maistas – pagrindinis kasdienio žemdirbio gyvenimo džiaugsmo šaltinis, juo žmogus apdovanojamas už kasdienio vargo nuopelnus: Darbo reik, nės taip kožnam Dievs paliepė valgyt, Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.

Taigi nečėdykim mušt, pjaut ir skerst savo valgį.

Vaike! Numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs; Pjauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną; Kišk žąsis, pyles, vištas į didelį puodą; Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę; Valgyk sveiks dešras, iš kruopo sau pasidaręs.

Imk raumens stukius, sukapojęs kimšk smageninę; O kad dar negana, nusitvėręs didelę žarną, Kimšk drąsa plaučius, n‘atbok, kad plyšdama driksters, Ir kepenų n‘užmiršk, kad storą pridrebi dešrą.

Nės tokie daiktai, tau gal didei susigadyt. („Rudenio gėrybės“, 376–388)

Gerieji ir blogieji valgiai Kaip valgymo būdas, taip ir visas maistas „Metuose“ yra gero, krikščioniško arba negatyvaus, ydingo, nuo natūralių papročių atitrūkusio gyvenimo ženklas. Pozityvias reikšmes „Metuose“ turi tik pačių žmonių pagaminamas, kultivuojamas ar užauginamas maistas: naminių gyvulių mėsa, grūdinės kultūros ir daržovės – tipiški ir tradiciniai kaimo valgiai. Jie reiškia natūralų, padorų, teisingą ir krikščionišką žmogaus gyvenimą, kai maistas užsitarnaujamas darbu.

Tokį maistą „Metuose“ valgo lietuviai būrai.

Donelaitis jų – nuo amžių šią žemę dirbančių vietinių žmonių gyvenimo būdu matuoja etines ir krikščioniškąsias vertes. Atvykėliai, imigrantai ir ponai siejami su kitokio, neteisingo, nedoro valgio ir valgymo būdo paradigma: ropliais, kirmėlėmis, laukiniais žvėrimis ir paukščiais, tai yra tuo, ką galima „pasiimti“ iš gamtos neauginus, neužsitarnavus, nesidarbavus, bet nušovus, sugavus ar kitaip nugalabijus: Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą, O kitsai, su nagais draskydamas ištisą zuikį, Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė; Ale trečiasis, du bjauriu ryku nusitvėręs, Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų; Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai. („Rudenio gėrybės“, 280–285)

Iš gamtos paimti laukinės prigimties maisto šaltiniai, kuriems užauginti nebuvo įdėtas

Nukelta į p. 13

universitas

vilnensis

2014 m. birželis

žmogaus darbas, turi neigiamą konotaciją „Metuose“. Toks maistas padoriam, „viežlybam“ žemdirbiui sukelia šleikštulį ir vėmimą: Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo, Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau. („Rudenio gėrybės“, 288–289)

Mėgavimasis darbu neužtarnautu, iš gyvosios gamtos (skirtos Dievo pašlovinimui) paimtu maistu „Metuose“ laikomas bedievišku dalyku. Žemdirbiai būrai tuo nesinaudoja (kaip išskirtinis atvejis „Metuose“ aprašytas epizodas apie varnų šaudymą), todėl ponų maitinimosi būdas, kai „ryjama“ arba į „pilą košiama“ be darbo, be „Dievo ir dangaus paminėjimo“ („Rudenio gėrybės“, 319), yra smerkiamas ir užtraukia nuodėmę ir net grasinimą. Ikrais („kabiar“) besimaitinantys ponai perspėjami:

KŪRYBA Esame Vilniaus universiteto studentai, savo gyvenime atrandantys vietos ir kūrybai. Priklausome kol kas dar neoficialiam VU rašytojų klubui, kuriame kiekvienas siekiame įdėti savo indėlį. Susibūrėme vedami noro tobulėti: turtinti kitų pasaulį savo mintimis ir pasisemti išminties iš kitų. Mūsų tikslas – skatinti jaunus žmones išreikšti mintis, jausmus, nuotaiką raštu tam, kad kiekviena mintis būtų įamžinta. Rašant susijungia esybės grandinės, jausmai tampa žodžiais, žodžiai tampa sakiniais, sakiniai tampa mintimis. Po truputį mes žengiame šio tikslo link. Galbūt vieną dieną atkursime plačiosios visuomenės domėjimąsi literatūra tiek, kad kiekvienas žmogus atrastų joje dalelę savęs.

Caelum Nežinau, kodėl dangus mane taip veikia, Kai koloritas jo tamsus ir pilkas.

Gyvybę į kitą būtį keičia Kaip tirštas betoninis paminklas.

Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat?

Ar kad jūsų namus perkūns į plentą supleškys?

Skirtingos vertės „Metuose“ suteikiamos laukiniams ir naminiams gyvūnams bei paukščiams.

Laukinė gyvybė neskirta žmogui maitintis, tai Dievą garbinantys jo kūriniai, jų funkcija – šlovinti kūrėją (ypač ryškiai tokią kūrinijos funkciją reprezentuoja „Pavasario linksmybių“ pradžioje aprašomi paukščiai). Žmogui valia naudotis tik savo darbo rezultatais – paties išaugintais naminiais paukščiais ir gyvuliais. Kaip pažymi Donelaitis – tik tokių, žmogaus darbu užaugintų gyvūnų paskirtis yra utilitarinė, skirta žmogaus maitinimuisi. Naminiai paukščiai yra mylimi ir prižiūrimi žmonių, bet negarbinami dėl jų balso ar giedojimo (kaip, pavyzdžiui, lakštingalos), nes jie auginami valgymui: Ale nedingokit, kad mes dėl alaso mielo Ar dėl jūs dainų šventų jus šeriame tvartuos; Ne! mes dėl mėsos tiktai jūsų giriame balsą. („Rudenio gėrybės“, 66–68)

Pabaigoje – apie mėšlą Darbu užtarnautas, o ne iš gamtos savo naudai paimtas maistas yra teisingas, liudijantis krikščioniškojo žemdirbio pašaukimo realizavimą. Būtent šiame vertybiniame kontekste pozityvią reikšmę įgauna ne tik malonūs darbo rezultatai (skanus ir riebus gyvulių bei daržo maistas), bet ir visa, kas susiję su maisto pagaminimu nuolatos dirbant. Akivaizdžiausiai tai liudija neliteratūriniai, žemosios retorikos ženklai – „mėšlas“, „mėžinys“, „šūdas“, kurie čia tarnauja ne kaip obsceniška retorika, bet kaip teisingo, savo darbu maistą pelnančio žemdirbio gyvenimo emblemos. Donelaitis tai įvardija trumpai ir aiškiai – „iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina“: Ar nežinau, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti, Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti? [...]

Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti, O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą!

Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro, O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina. („Vasaros darbai“, 267–277)

„Metų“ vertybinėje sistemoje „mėšlas“ ir „pyragai“ priklauso tai pačiai paradigmai, tai yra retorinis apatinis ir viršutinis vertikalės dėmuo. Žmogus, kuris valgo neužtarnautą maistą („be mėšlo pyragų nori pavalgyti“ (žr. „Vasaros darbai“, 278–281), vertinamas kaip Dievo tvarkos niekintojas, išnaudotojas. Taigi valgymas ir maistas „Metuose“ yra Donelaičio gamtos filosofijos ir protestantizmo tradicijos suformuotų vertybių kodai – gero (dirbančio ir taip pašaukimą atliekančio) ir ydingo (Dievo kūriniją išnaudojančio) gyvenimo rodikliai. Tvartas ir mėšlas yra teisumo, o ikrai ir rupūžės – nedorumo ženklai. Dorai gyvenantis valgo savo darbu uždirbtą maistą.

Nedorieji naudojasi triūsu neužtarnautais vaisiais ir taip pažeidžia dieviškąją pasaulio tvarką bei krikščioniškąją etiką.

Asm. archyvo nuotrauka

(„Rudenio gėrybės“, 320–322)

Vitoldas VITKOVSKIS, GMF, mikrobiologija ir biotechnologija, I kursas

Toks dangus plačiausius pečius slegia, Net Atlantas merkias miglos svaiguly.

Galvą šiek tiek palenkęs stebi, Kas vyksta amžinojoj užmaršty.

Bet mano liūdesio minčių mastą Pažįstami garsai išblaško, Kaip lydo vašką šviesa pro kvarcą.

Kaip gera nurinkti memuarines dulkes, Matyti pilką miesto peizažą, Užuosti sielvartą įsigėrusias gatves.

Regesys

2013 m. liepos 25 d. V. V. V.

Mano valdos ligi horizonto driekias, Sėdžiu sidabriniame soste.

Sidabriniame, nes aukso nemėgstu.

Esu sau ponas pilyje.

Nimfa

Geriu vyną iš pietinių žemių.

Mėgaujuosi vaizdu iš žemumos.

Ten vargdieniai vargus gvildena, Bet, netikiu ir pats, šypsos nuolatos.

Kiekgi merginų spindi lyg cirkonis, Keri šypsena, akies mirksniu.

Ne... Tapau aš aklas, neregintis grožio.

Jį vyno taurėje skandinu.

Ir į duris tyliai pabeldžia Mano mieloji purvina.

Visa sušalus akis nuleidžia Ir žiūri gailiai į mane.

Ant suoliuko verkia nimfa Gęstant priemiesčio žibintams.

2013 m. rugpjūčio 10 d. V. V. V.

Jūra Gyvenimas, jausmai, džiaugsmas Yra laikini mūsų vedliai.

Jie pasitinka mus puošniai kaip jauką, O išėjus tik šypteli šaltai.

Negaila tų, kas juos praranda Ir pasiklysta jūroje nežemiškos būties.

Jie kaip žvejys švyturį atranda, Šitaip irkluodamiesi iš pražūties.

2013 m. rugpjūčio 13 d. V. V. V.

•

Viltė JANUŠKEVIČIŪTĖ, FlF, lietuvių filologija, I kursas

Komentaras

Beprasmybės apsėsta Fonetiniai žaidimai – Ar kam naudingi rimai?

Eilėraštis – liūdna Keistų minčių seka.

Ir kas sukūrė šitą Įformintą likimą?

O kas gi tuos žodžius, Iš piršto išlaužtus?

•

Ant suoliuko verkia nimfa Gęstant priemiesčio žibintams.

Bet ne aš!.. Geriau jūroje baigtis lėta.

Tiems, kam jausti laimę nepakanka, Girdėjau, ir mirtis neamžina.

Nuoga žengia per pasažą, Kad kerėtų savo šarmu.

Vyrai siūlo aukso puodus, Nimfa naiviai pasirašo.

2012 m. gruodžio 4 d. V. V. V.

Didžiulė beprasmybė Sutelpa tobulybėj.

Gyvenimas – kaip eilės – Beprasmiškas ir kvailas.

Gulas ji į vyrų guolius, O ryte iškrato puodą, Bet širdies jame neradus Grįžta į gatves paguodos.

Vargšai tie, kas sočiai valgo, Sėdi su vedliais už stalo.

Gi pasaulio jie nemato...

Asm. archyvo nuotrauka

Atkelta iš p. 12

13

Granatos šukė širdy Aš negaliu žiūrėt, kai griūva Idealai sau susikurti.

Aš negaliu ištvert, kai žūva, Ką šitaip myli, kuo tiki...

Kaip man suvokt, kas tikra, Kai svajos byra kas diena?

Jaučiu – žengiu per stiklą Ir sielą raižo migrena!

Išnyko visos iliuzijos...

Keisti procesai many: Nerūpi jokios difuzijos – Granatos šukė širdy.

Trys mėnesiai tylos Dvi savaitės vienatvės Parašiau tris puslapius Bet Praradau bet kokį ryšį su žmonėmis - - - ar tokia kaina ne per didelė?

Būsiu!

Gal aš būsiu kaip Nėris – Poetė didi, Gal tekėsiu kaip Neris – Tik upė srauni.

Gal būsiu lašas jūroj – Ir jau nieko daugiau, Gal tapsiu tau mūza – Tai už viską geriau.

Gal tyliai egzistuosiu – Sau vienai, Gal dėl kažko kvėpuosiu – Amžinai.

14

universitas

vilnensis

kultūra

2014 m. birželis

RECENZIJA

Spektaklis – kaip grakštus pasodoblis ningumą. Tam autorius panaudojo ir chorus, beje, puikiai išverstus mums tokia artima silabine tonine eilėdara.

Reikia pasidžiaugti, kad ir visas prof.

Eugenijos Ulčinaitės vertimas iš lotynų kalbos puikiai perteikia dramos ir to laiko dvasią ir kartu skamba šiuolaikiškai. Deja, chorų režisierius atsisakė, nors šį tą iš jų įdėjo į kitų personažų lūpas.

Padorumą, gėrį, meilę, pasiaukojimą spektaklyje gina tik Storgė, bet ji per silpna kovoti su kita alegorine figūra – drastiška ir valdinga Filarchija, kurios vaidmenį aistringai atlieka Evelina Dambinskaitė. Drąsų režisieriaus sprendimą pateikti kitokią Filopatrio traktuotę, keisti pjesėje keliamus dorovinio auklėjimo tikslus leido ir veikalo žanras – komiškai tragiška drama. G. Knapijui rūpėjo iškelti jaunuolio dorybes ir paakinti visą jaunimą siekti akščiausios doros, pagarbos įstatymui, protui, o režisieriui rūpi parodyti niekšybės triumfą siekiant valdžios. Jo spektaklyje valdžia papuvusi iš pamatų: tiek senatoriai, tiek abu broliai siekia karūnos, visai nepaisydami G. Knapijaus norų bent vieną iš jų parodyti kilnų, besiremiantį tuo, ką liepia protas, padorumas ir įstatymas.

Vilniaus universiteto teatras šiemet švenčia 444-ąsias metines. Ši įdomi sukaktis sutampa su kitais svarbiais teatriniais įvykiais: Lietuvoje 2014-ieji paskelbti Teatrų metais, o universitetų teatrai rinkosi į 15-ąjį tarptautinį universitetų teatrų forumą „Teatrinės reminiscencijos“. Šių metų forumas buvo skirtas paminėti teatrams, kurie kažkada gyvavo Vilniuje, bet išnyko. Įvairūs studentų teatrai surengė akcijas žydų ir lenkų teatrams atminti, parodyti jų svarbą. Geriausiai šią idėją įgyvendino Rimanto Venckaus teatras „Minimum“, pristatydamas ne tik kadaise universitete veikusius teatrus, jų tradicijas, bet ir pastatydamas spektaklį pagal Grigaliaus Knapijaus veikalą ,,Filopatris“, parašytą ir suvaidintą Vilniaus universitete 1596 m. Antrą kartą ši drama buvo pastatyta Kiemo teatre 1986 m. (rež. Vladas Limantas).

Kas nulėmė tokį taiklų režisieriaus pasirinkimą? Tikriausiai ne tik noras parodyti, kiek šimtmečių gyvuoja seniausias Lietuvos teatras, bet ir ne kar-

D. Čiuplinskaitės nuotrauka

Alvyda ČEPAITYTĖSIPIENĖ, režisierė

Scena iš spektaklio „Filopatris“ tą jo paties įrodytas puikus lietuvių bei pasaulio literatūros išmanymas ir sugebėjimas ją pritaikyti scenai, savaip interpretuojant bei eksperimentuojant, noras ją aktualiai perteikti tiek savo studentams, tiek žiūrovams.

Atrodytų, kuo šiandieninius jaunus teatro aktorius ir jų žiūrovus galėtų patraukti tokia prieš šimtmečius sukurta didaktinė drama, kur daug retorikos, ilgi monologai, deklamacijos, nėra išorinio veiksmo? Bet režisierius atranda puikų sprendimą: jis ne tik iškelia šiuolaikines aktualijas, bet ir gerokai trumpindamas tekstą, atsisakydamas kai kurių personažų

sukuria naują intrigą – nekeisdamas likusio teksto, o tik naudodamasis režisūrine išmone, pagrindinį herojų Filopatrį jis traktuoja visai priešingai nei autorius. Matyt, režisieriui buvo neįdomus toks herojų skirstymas tik į teigiamus ir neigiamus, todėl jis dorajam Filopatriui pakiša didelę pagundą – valdžios troškimą. Ir pastarasis, kaip ir jo brolis, taip pat blaškosi tarp noro išlikti doram ir siekio nesąžiningai tapti karaliumi.

Autoriaus tikslas buvo parodyti jaunuolio dorybes, o alegorinės figūros Storgės, arba Meilės, vaidmeniu – išaukštinti padorumą, meilę, sąži-

Tas spektaklio herojų, ypač senatorių, pasipūtimas, tas jų ironiškai grakštus vaikščiojimas ant aukštų barokinių pakulnių, lyg ant koturnų, tas netikėtas ir efektingas Storgės ir Filarchijos virtimas triadomis, kai iš vieno personažo staiga pasidaro trys, tas gracingas Filarchijos trepsėjimas, užtvirtinant savo žodžius, geras spektaklio tempas ir ritmas, puiki choreografės Kamilės Narkutės pasiūlyta plastika, išraiškingi Dalios Kiaupaitės kostiumai, prasminga Karolinos Adelbergytės muzika ir, aišku, viską į vieną visumą tiksliai sujungianti režisūra priverčia mus žavėtis. Kaip vienas buvęs universiteto teatro aktorius, dabar garbus profesorius, pasakė, „šis spektaklis yra tarsi sušoktas grakštus pasodoblis“. Labai norėtųsi, kad ne tik Storgė ir Filarchija, bet ir kiti personažai, ypač broliai, būtų tokie pat šokantys savo likimus...

Tarptautinio forumo vertinimo komisija net trims aktoriams skyrė diplomus – Evelinai Dambinskaitei (Filarchija), Eglei Kukcinavičiūtei (Storgė) ir Jurgiui Valančauskui (I senatorius).

O galutinai premjeros sėkmę apvainikavo teatrui „Minimum“ įteiktas apdovanojimas – „Aukso paukštė“.

Manau, kad ją turėdamas teatras ne tik grakščiai šoks, bet ir skraidys.

VU chorams 2013– 2014 m. koncertinis sezonas ilgam išliks atmintyje kaip įspūdingų, neeilinių renginių, gastrolių ir koncertų pynė.

2013 m. gruodį vykęs projektas „Klasika visiems“ suvienijo keturis VU kolektyvus ir daugybę dainininkų iš visos Lietuvos

Tarptautiniai festivaliai Sardinijoje, Daugpilyje ir Marijampolėje, Lietuvos chorinės kultūros pristatymas Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu Hagoje ir Valensijoje, Vasario 16-osios minėjimas drauge su Niujorko lietuvių bendruomenės jaunimu, bendradarbiavimo projektai su Prahos, Peterburgo,

Liepojos ir Liuksemburgo universitetų chorais, kūrybinės stovyklos Vygriuose (Lenkija) ir Liepojoje (Latvija) – visa tai ryškiais įspūdžiais ir emocijomis įsirėžė kiekvieno studento atmintyje.

Vos per keletą mėnesių chorai parengė ir pristatė plačiajai visuomenei tokius kūrinius kaip italų vokalinės muzikos

J. Dijoko nuotrauka

Įspūdingą VU chorų koncertinį sezoną vainikuos dvi dainų šventės

meistro G. Rossini„Stabat Mater“, jauno lietuvių kompozitoriaus G. Natalevičiaus kantata „Omnia sol temperat“, didžiojo Vienos klasiko L. van Beethoveno IX simfonija, žymaus lenkų kompozitoriaus S. Moniuszkos, gyvenusio ir dirbusio Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, Mišios emoll ir daug kitų kūrinių.

Antrą kartą VU chorų iniciatyva surengtame muzikiniame edukaciniame projekte „Klasika visiems“ visi laisvai užsiregistravę muzikos mėgėjai savarankiškai pasirengė ir kartu su VU muzikantais atliko įžymų klasikos šedevrą A. Vivaldi „Magnificat“. Kūrinys didingai nuskambėjo atliekamas beveik pusės tūkstančio muzikantų. Įspūdingai skambėjo ir „Virgo“ chorisčių balsai vienoje pačių įžymiausių koncertų salių Baltijos šalyse. Rygos katedroje VU choras pristatė S. Moniuszkos kūrybą.

Labai svarbūs buvo ir reprezentaciniai koncertai Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga. Užsienio reikalų ministerija iš daugybės muzikų profesionalų pateiktų įspūdingų programų atrinko dvi VU chorų programas ir pakvietė jas atlikti prestižinėse įvairių Europos šalių salėse.

Choristams neabejotinai didžiausią įspūdį paliko TV projektas „Lietuvos balsai. Chorų „Eurovizija“. VU jungtinį chorą aplenkė tik nuo pat projekto pradžios favoritais buvusios „Liepaitės“ ir „Jaunystė“. Tai išties fantastiškas rezultatas, ir pasiektas tikrai ne vien pačių choristų, bet ir VU dėka.

Tinkamo sceninio vaizdo būtų buvę neįmanoma pasiekti, jei nebūtų gautas finansavimas drabužiams ir atributikai. O ką jau kalbėti apie aistringą VU bendruomenės palaikymą!

Tačiau pačiu reikšmingiausiu sezono darbu laikome Lietuvos suaugusiųjų chorų konkursą, kuris Lietuvoje vyksta kas ketverius metus ir kuriame dalyvauja visi (apie 120) šalies mėgėjų chorų. Jame ne tik teko susirungti su visais suaugusiųjų chorais Lietuvoje, bet ir vienoje scenoje, vienodomis sąlygomis, su vienodų reikalavimų programa stoti greta visų kitų studentiškų šalies chorų. Tai didžiulė atsakomybė prieš savo Alma Mater.

Rezultatai tikrai nenuvylė – net du VU chorai buvo pakviesti varžytis dėl „Grand prix“. „Virgo“ iškovojo pirmąją, o „Pro musica“ – trečiąją vietą šiose didžiausiose Lietuvos chorų varžybose, kurioms nė iš tolo neprilygtų joks tarptautinis chorų konkursas.

Tikrąją sezono pabaigą vainikuos net dvi dainų šventės – studentų šventė „Gaudeamus“ birželio pabaigoje Daugpilyje ir Pasaulio lietuvių dainų šventė pirmą liepos savaitgalį Vilniuje.

Pagal choro „Pro musica“ informaciją parengė A. Venckus

S. Kučinsko nuotrauka

Klasikų teatro trupė kviečia į „Elektros“ premjerą VU Klasikų teatro trupė birželio 20 d. kviečia į spektaklio „Elektra“ (rež. Matas Grubliauskas) premjerą, kuri vyks Vilniaus universiteto Teatro salėje kaip „Kultūros nakties“ renginių dalis.

„Elektra“ – tai trijų antikos dramaturgų Aischilo, Sofoklio ir Euripido tragedijų jungtis, siejama bendro graikų mito apie Elektrą ir įvykius po garsiojo Trojos karo. Trys tragikai skirtingai perteikia Agamemnono šeimos – jo sūnaus Oresto, dukters Elektros ir žmonos Klitaimnestros – istoriją. Šis spektaklis – tai bandymas sujungti visas mito interpretacijos ir pažvelgti, kaip bėgant laikui jos keitėsi, kokius motyvus ar dramines priemones naudojo kiekvienas tragikas,

kaip grindė savo veikėjų veiksmus, kokių naujų įvykių ar herojų įvedė, kaip visi trys tekstai polemizavo tarpusavy. Tačiau atsivėrė ir kitos perskaitymo ir interpretavimo galimybės.

Klasikų „Elektra“ virto vienoje šeimoje įsiplieskusio perversmo simboliu.

Aktoriai „nevaidina“ antikos – šį kartą tragedija grįžta apsivilkusi šiuolaikinį drabužį ir ieško pamatinių Europos kultūros dalykų.

FlF fakulteto inform.

universitas

vilnensis

2014 m. birželis

retro 15

Beklaidžiojant po M. Daukšos kiemelį Gegužės 12 d. M. Daukšos kiemelyje vyko jau 36-osios Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dienos (IFDi). Kelioms akimirkoms sugrįžkime į praeitį ir susipažinkime, kaip atrodė pirmosios IFDi. Gabrielė JANILIONYTĖ Oficialiai Istorikų dienos prasidėjo 1978 m. Tačiau užuomazgų galima aptikti ir anksčiau. Pirmieji renginiai pradėti organizuoti, kai Istorijos kate­ dra – Vilniaus universiteto padalinys – veikė kartu ir kaip Istorijos ir Filologijos fakultetas. Tuomet trečio kurso stu­ dentai, istorikai ir filologai, tradiciškai minėdavo mediumą (studijų įpusėjimo šventę). M. K. Sarbievijaus kiemas būda­ vo papuoštas vėliavomis, prisipildydavo jaukaus šurmulio, grodavo trankus mar­ šas, kiemo viduryje liepsnodavo laužas, o šventės kaltininkai visų akivaizdoje išsakydavo savo „nuodėmes“. Šventės garbei pirmą kartą iš Katedros buvo skambinama varpais. Šis renginys buvo bene garsiausias visame universitete.

1968 m. įkūrus atskirą Istorijos fakultetą, pradedami rengti tik istorijos studentų renginiai. Pirmoji didelė šventė vyko 1972 m., minint istorikų trečiakursių mediumą.

Ankstyviausios žinios apie Istorikų dienas randamos Vilniaus universiteto mėnesiniame laikraštyje „Tarybinis studentas“. 1979 m. vasario mėnesio numeryje išspausdintas straipsnis „Istorikų šventė“ skelbė apie pirmąsias Istorikų dienas. Jos įvyko 1979 m. gegužę Saulėtekio alėjos jungiamaja­ me korpuse ir mažai kuo skyrėsi nuo eilinio studentų vakaro. Startavusios Istorikų dienos pasidabino labai drąsiu bei šmaikščiu pavadinimu „Prieš isto­ rikus – nepapūsi!“. Greičiausiai todėl atsirado tiek norinčiųjų pasižiūrėti šį renginį ir įsitikinti, ar nemeluoja išdidūs šeimininkų žodžiai.

Kiekvienais metais istorikų dienos vis labiau augo ir plėtėsi. Atrodė, kad M. Daukšos kiemelis sprogs nuo

susirinkusiųjų gausos. Ne visiems nu­ sišypsodavo laimė patekti į kiemelio vidų. Pirmųjų IFDi šeimininkai kvietė į šventę tiek „svečius“ iš akmens am­ žiaus ar iš viduramžių, tiek studentus, „atskubėjusius tiesiai iš paskaitų“.

Organizatoriai pasirūpindavo, kad susirinkusieji visuomet paragautų istorikų keptų gardžių bandelių su užrašu „Išgyvena kas trečias, bet gerai kramtosi“. Taip pat buvo galima įsigyti lotyniškomis sentencijomis išmargintų servetėlių.

Ko tik neprisigalvodavo išmoningieji istorikai. Pavyzdžiui, per pirmąją IFDi jie sugebėjo prakalbinti antikos didvyrį Agamemnoną ir garsų graikų mąstytoją Herodotą, prašydami pasidalyti prisi­ minimais iš studentavimo laikų. Taip buvo išsakomos garsių graikų ir romėnų filosofinės mintys, suvaidinami istoriniai pasakojimai. Šventės šeimininkams netrūko entuziazmo, sugebėjimo ne tik prikelti istoriją, bet ir ja sudominti.

Juk toks ir turi būti istorikas!

1983 m. Istorikų dienos pavadintos „Iš ankstyvojo feodalizmo į luominę monarchiją“.„Fanfarų“ gausmas, dekano sveikinimo žodis, garbingas Istorijos fakulteto vėliavos įnešimas, studentiško himno „Gaudeamus“ giedojimas – tokiais ritualais prasidėjo penktoji jubiliejinė IFDi šventė. Viskas vyko M. Daukšos kiemelyje, tarytum tikrame karaliaus dvare, su pokštais, menuetais ir Žečpospolitos padalijimais. Svečiai nusikėlė į 1378 m. Lietuvą, kurią valdė išmintingas ir galingas karalius (prof.

A. Bumblauskas). Susirinkusiems didelį įspūdį paliko Karaliaus dvaro lenkų teat­ ro trupės eksperimentinis repertuaras.

Svečius sužavėjo karaliaus ir jo palydos pasirodymas spektaklyje „Gyvenimas languose“, taip pat „Karalius Ūbas“, „Karalius Lyras“ ir „Ideologinė meno funkcija“, per kurią išradingai ir savitai buvo panaudotas M. Daukšos kiemas.

Išalkusieji turėjo galimybę apsilankyti istorikų karčiamoje „Pas žiurkę“, ištroš­ kusius maloniai kvietė nealkoholinių

gėrimų baras. Buvo įrengtos net dvi šokių aikštelės: vieni šoko žurnalistų „Press club“ rokotekoje, o kiti – A. Vese­ lausko „Senukų pasilinksminime“. O kas tingėjo šokti, turėjo galimybę pažiūrėti studento A. Boriso mėgėjiškų filmų juostas. Pirmasis jubiliejus istorikų karali­ joje praėjo labai smagiai ir nuotaikingai.

1984 m. gegužės 17 d. Istorikų dienų metu įvykusi Langų teatro premje­ ra sulaukė stulbinančio pasisekimo (trupės režisierius N. Vaškevičius) ir šie teatro pasirodymai tapo Istorikų dienų tradicija. Tais metais dienos pavadintos „Apšvietos epocha“. Scenoje buvo su­ vaidinta inscenizacija pagal B. Genzelį „Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje“. Įžymaus kritiko L. Tapino žodžiais, tai neturėjęs precedento reiškinys Europos teatrinėje kultūroje. Per langus pažvelgdavo A. Jarry, W. Shakespeare‘o, J. Grušo, J. Marcinkevičiaus kūrinių herojai. Teatro trupė kūrybiškai rėmėsi viduramžių teatro morale ir karnavalinės kultūros principais, XX a. absurdo,„kruvinojo“ ir B. Brechto epinio teatro pasiekimais, tačiau artimiausia buvo totalinio juoko kryptis.

Po nepriklausomybės atkūrimo pagrindiniai Istorikų dienų (IFDi) or­ ganizatoriai buvo „Korp! Tilia“ (VU Istorijos fakulteto korporacija) nariai.

Tai viena pirmųjų studentiškų organi­ zacijų, pradėjusių aktyviai veikti Vilniaus universitete.

Istorikų dienos pasižymėjo nuo­ seklia, išbaigta istorine koncepcija.

Tai ryškiai išskyrė jas iš kitų profesinių studentų švenčių. Konceptuali buvo ne tik vieninga švenčių istorinė vizija, bet ir luominis švenčių dalyvių skirstymo principas. Bajorija – fakulteto dėstytojai, miestiečiai ir valstiečiai – pagal rangą įvairių kursų studentai. Pastebima isto­ rinė pažanga – ankstesniais metais ak­

centuota monarchija ir griežti luominiai skirtumai, o vėlesniais bajorija pradėjo lyginti teises su žemesniaisiais luomais.

Vienas iš skiriamųjų šventės bruožų – nusistatymas prieš masinę vartotojišką kultūrą. Neįsileidžiamos istorijos nepa­ tikrintos vertybės.

Deja, Istorikų dienos ne visada buvo tokios gausios. Kai kuriais metais jų ne­ būdavo, tačiau istorikai rengdavo kitas šventes – Melagių kermošių, šventę, į kurią norėjo patekti ne tik dažnas uni­ versitetinės bendruomenės narys, bet ir eilinis miestietis. Tada kiemelis virsdavo tikra juoko karalyste, kur knibždėte knibždėjo įvairių muzikantų, juokdarių, prekeivių, kvietusių įsigyti daug skanaus ir pigaus... juoko! Čia pat veikdavo ir aukcionas, kur galėjai nusipirkti turkišką durklą ar prancūziškų kvepalų flakonėlį.

Loterijoje buvo galima išlošti ir veikiantį lygintuvą, ir vandens balionėlį, ir bilietą į kiną. Svečiai net supykdavo, gavę vei­ kiantį daiktą. Kermošiuje dirbo įvairūs amatininkai (batsiuviai, kepėjai), veikė dietos kabinetas, radijo stotis.

2004 m. Istorikų dienos atgimė iš naujo. Jau dešimt metų jos neįsivaiz­ duojamos be knygų mugės, futbolo turnyro, bendruomenės vakaro apdo­ vanojimų IF geriausiems. Atgijo ir aukci­ onas, kuriame pardavinėjami dėstytojų dovanoti daiktai. Metai iš metų tęsiama ir filmų vakaro tradicija. 2006 m. istorikų parengti„Gyvieji paveikslai“ buvo įtrauk­ ti net į sostinės dienų programą.

Nuotraukose – akimirkos iš praeityje vykusių istorikų dienų.

Nuotraukos iš Istorijos fakulteto ir asmeninių IFDi organizatorių archyvų

Konfucijaus institutas plečia veiklą Lietuvoje

Konfucijaus instituto nuotrauka

Balandžio 29 d. Vilniaus universitete buvo pasirašytas memorandumas tarp Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro dėl bendradarbiavimo steigiant Konfucijaus instituto mokymo kabinetą.

Kinų kovos menų pamoka M. Daukšos vidurinėje mokykloje

Kinų kalbos dėstymas – viena svar­ biausių Konfucijaus instituto veiklos sričių, todėl džiugu, kad jame kinų kalbos mokosi iš viso beveik 150 stu­ dentų ir kursų klausytojų. Visi jie turi galimybę teikti paraiškas Konfucijaus instituto stipendijai, kuri suteikia sąlygas kinų kalbos žinias ir įgūdžius gilinti Kinijos universitetuose. Studen­ tai taip pat gali vykti į kinų kalbos ir kultūros vasaros stovyklas Liaoningo universitete. Konfucijaus institutas stengiasi aktyviai prisidėti prie kinų kalbos ir kultūros specialistų rengimo. Šiuo metu VDU Azijos studijų centre jau dirba dvi Konfucijaus instituto dėstytojos, o kinų kalbos mokosi 80 VDU studentų.

Konfucijaus institutas bendradar­ biauja su M. Daukšos vidurine mo­ kykla – čia jau dėstoma kinų kalba ir

supažindinama su kinų kultūra, vyksta kinų meno pamokos, kultūriniai renginiai. Nuo rudens duris atvers Konfucijaus instituto klasė – joje vyresniųjų klasių moksleivius kinų kalbos mokys savanoris dėstytojas iš Kinijos. Bus rengiamas kinų kalbos vadovėlis progimnazijų ir gimnazijų mokiniams.

Konfucijaus institute daug dėme­ sio skiriama akademinei ir tiriamajai veiklai, organizuojami akademiniai renginiai. 2011 m. tarptautinė moks­ linė konferencija „Body and Person in China“ subūrė žymius mokslininkus, kinų kultūros tyrinėtojus iš Lietuvos, Europos šalių, JAV ir Kinijos. 2012 m. institute vyko seminaras „Tradicinė kinų ir Vakarų medicina: kartu ar atskirai?“, sukvietęs kinų medicinos specialistus Lietuvoje. Pernai gegužę universitete vyko pirmoji Šiaurės Eu­ ropos ir Baltijos valstybių Konfucijaus institutų konferencija Baltijos šalyse.

Sėkmingas 11 Konfucijaus institutų atstovų susitikimas lėmė suaktyvėjusį bendradarbiavimą. VU Konfucijaus institutas vienas pirmųjų ėmėsi ini­

ciatyvos panaudoti resursus, kuriais disponuoja partneriai kaimyninėse šalyse. Rudenį Lietuvoje šeši Danijos karališkosios muzikos akademijos Konfucijaus instituto dėstytojai su­ rengė paskaitas ir du tradicinės kinų muzikos koncertus Vilniuje ir Kaune.

Be šių garbių svečių, Lietuvoje lankėsi ir du kinų kovos menų meistrai iš Bergeno Konfucijaus instituto, kurie surengė seminarus taiči ir čigong mėgėjams Lietuvoje.

2013 m. gruodį dienos šviesą išvy­ do fotografijų albumas „Neatrastoji Kinija – du žvilgsniai“. Šiame unika­ liame leidinyje į Kiniją – jos gamtą, visuomenę, kultūrą žvelgiama vie­ tinio ir atvykėlio akimis. Tai leidžia skaitytojui susipažinti su skirtingais Kinijos veidais.

Svarbiausi Konfucijaus institu­ to tikslai – kinų kalbos ir kultūros specialistų rengimas, akademinio ir kultūrinio bendradarbiavimo skati­ nimas, kinų kalbos ir kultūros sklaida Lietuvoje.

Konfucijaus instituto inform.

universitas

16

paskutinis puslapis

vilnensis

Jubiliejiniai absolventai Birželio 16 d. universiteto baigimo dip­lomais džiaugėsi Medicinos fakulteto absolventai. Birželio 11 d. diplomai įteikti Ekonomikos fakulteto magistrams.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis, sveikindamas būsimus medikus, kalbėjo:„Mediko priesaikoje yra šie žodžiai: tarnauti žmonijai, būti broliu savo kolegoms. Miela šaunioji brolija, šią akimirką šie žodžiai tebus mums visiems kasdienybės švyturiais, nes kasdienybėje nedažnai prasiveria šių žodžių prasmė. Kai kalbame apie žmoniją, kalbame apie Lietuvą. Esate laukiami Lietuvoj! Su visais sudėtingumais, nes tarnystė žmonijai reiškia ir tarnystę tėvynei.“ L. e. p. VU rektorius prof. Jūras Banys pabrėžė šių metų išskirtinumą: „Esate vieninteliai, kurie Vilniaus universitetą baigė, kai jis šventė 435 metų jubiliejų. Šiemet sukanka ir 50 metų nuo pirmos kardiochirurginės operacijos atlikimo.“ Ministro Pirmininko patarėjas sveikatai Antanas Vinkus patarė atminti,

kad gyvenimo prasmė – pirmiausia būti „sąžiningam, atsakingam už savo žodžius ir, svarbiausia, visada išgirsti kitų atsakymus“, – kalbėjo A. Vinkus.

Pasak jo, bendravimo tikslas – nuspręsti, kokią dalį vienas žmogus gali atverti kitam, o ne tai, kokią ligonio, sergančiojo dalį norėtų pasisavinti.

Aukojimasis kitiems – viena pagrindinių daugelio pačių laimingiausių pasaulio žmonių savybių.

Medicinos fakulteto dekanas prof. dr. Algirdas Utkus vylėsi, kad absolventai iš universiteto išsinešė ne tik specialias žinias, gebėjimus, humanizmo, demokratijos idėjas, bet ir meilę. Apie ją dekanas papasakojo istoriją: „Kai Dievas sukūrė meilę, angelai greitai suprato jos neįkainojamą vertę ir susirūpino ją išsaugoti. Vienas jų siūlėsi: „Viešpatie, paslėpsiu meilę vandenyne, pačiame giliausiame jo dugne ir ten ji bus saugi.“ Angelų vy-

resnysis prabilo: „Aš ją nugabensiu už visatos ribų ir ją ten paslėpsiu. Niekas neatras.“ Viešpaties veidas nepasikeitė.

Jis kažko laukė. Tada prabilo arkangelas Mykolas: „Viešpatie, padalyk ją ir įdėk į kiekvieno žmogaus širdį. Iš ten jos niekas neišplėš. Žmonės tave mylės ir garbins, nes tai bus jų laimės šaltinis.“ Viešpaties veidas nušvito ir jis tarė: „Tebūnie taip, kaip tu, Mykolai, sakai.“ Taigi meilė buvo įdiegta į kiekvieno žmogaus širdį. Nors daug kas jos nepatiria ir nejaučia. O gal tiesiog pamiršo ją. Jūsų uždavinys – atrasti ją savy ir tobulinti. “ Studentų vardu kalbėjęs Medicinos fakulteto VI kurso medicinos studijų programos seniūnas Aleksandras Briedis dėkojo artimiesiems bei dėstytojams, kartu pabrėždamas medicinos, kaip nelengvo kelio, pasirinkimą, profesijos prasmingumą. „U. V.“ inform.

Edgaro Kurausko nuotraukose – akimirkos iš Ekonomikos ir Medicinos fakultetų diplomų teikimo absolventams iškilmių.

ISSN 1822-1513 Ad­re­sas: Uni­ver­si­te­to g. 3, LT-01513 Vil­nius, VU centriniai rūmai, III aukštas, 355 kab.

Tel. 268 7089, mobil. tel. 8-687 49018, el. p. vilnensis@vu.lt Ti­ra­žas 2000 egz. 4 spau­dos lankai. SL 321 Ma­ke­ta­vo VU lei­dyk­la. Spaus­di­no AB spaustuvė „Titnagas“, Vasario 16-osios g. 52, LT-76291 Šiauliai Vyr. redaktorė Liana Binkauskienė, vyresn. redaktorė Ilma Dunderienė, vyresn. korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone. Už reklamų turinį ir kalbą redakcija neatsako.

2014 m. birželis