UNIVERSITAS VILNENSIS, 2014 m. lapkritis, Nr. 5 (1726)

hinc itur ad astra

ISSN 1822-1513

universitas

vilnensis 2014 m. lapkritis, Nr. 5 (1726)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

Šiame numeryje Kas ugdys ateities Lietuvos vaikus?

Skaitykite 2 psl.

http://naujienos.vu.lt Platinamas nemokamai

Vivat academia

Kauno humanitariniam fakultetui – 50 metų Skaitykite 3 psl.

Vilniaus universiteto rūmai: vertė, atradimai ir praradimai Skaitykite 8–9 psl.

Plačiau skaitykite p. 16

E. Kurausko nuotr.

Kuo mito dinozaurai ir senovės lietuviai Skaitykite 11 psl.

Lapkričio 20 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengtas Vilniaus universiteto 435 metų sukakčiai skirtas VU Kultūros centro meno kolektyvų koncertas „Vivat academia“. VU teatro trupė „Minimum“ parodė fragmentų kompoziciją iš naujausio pastatymo „Filopatris, arba Dorybė“.

Nors šis veikalas parašytas ir pirmą kartą universitete pastatytas 1596 m., tačiau moralės ir valdžios antagonizmo problema tebėra aktuali ir šiandien.

2

bendradarbiavimas

universitas

vilnensis

2014 m. lapkritis

Kas ugdys ateities Lietuvos vaikus?

Vilniaus universitetas žengia žingsnį siekdamas stiprinti ir plėtoti bendradarbiavimą su svarbiausiais pedagogų rengimo veikloje dalyvaujančiais socialiniais dalininkais.

Socialinės partnerystės forume „Pedagogų rengimas universitete ateities Lietuvai“, vykusiame lapkričio 20 d., aptarti visų socialinių dalininkų lūkesčiai, keliami ateities pedagogams, apibrėžtas universitetų vaidmuo juos rengiant ir inicijuota diskusija, skirta pedagogų rengimo paradigmos kaitai Lietuvos aukštajame moksle. „Turime susitelkti ir susitarti dėl kon­ ceptualių pedagogų rengimo dalykų, dėl teorijos ir praktikos dermės, kad parengimas nebūtų fragmentiškas ir padrikas. Jeigu dirbsime nuosekliai, Vilniaus universitetas gali tapti vienu iš naujos pedagogų rengimo strategijos paieškos iniciatorių ir iniciatyvos įgy­ vendintojų“, – forumo idėja džiaugėsi Švietimo tarybos pirmininkė, Vilniaus ir Lietuvos edukologijos universitetų profesorė Vilija Targamadzė.

Mūsų mokytojai: visuomet reikia turėti pedagoginio optimizmo

Šiuolaikinio pasaulio pokyčiai kelia nemenkus iššūkius bendrojo ugdymo mokyklose dirbantiems pedagogams.

Siekdami deramos mūsų šalies raidos, turime greitai ir veiksmingai spręsti visuomenės švietimo ir ugdymo klausimus, o drauge ieškoti naujų pedagogų rengimo metodų ir turinio.

Vilniaus universiteto akademinių rei­ kalų prorektorius docentas dr. Kęstutis Dubnikas mano, kad reikšminga dalimi nuo mokytojų priklauso mūsų vaikų gyvenimo gerovė, o mūsų vaikai yra mūsų ateitis: būsimieji studentai, vė­ liau savo sričių specialistai ir galiausiai Lietuvos kūrėjai. Tačiau Vilniaus univer­ siteto Filosofijos fakulteto Edukologi­ jos katedros vedėja profesorė dr. Lilija Duoblienė pabrėžia, kad šiandieninis pedagogų rengimas, nepaisant visų su tuo susijusių specialistų pastangų, gerokai atsilieka nuo laiko reikalavimų: šiandien turime gebėti reaguoti į grei­ tai besikeičiantį kultūrinį kontekstą, dirbti inovatyviai, lanksčiai, prisiimti atsakomybę, dirbti netradiciškai, nuolat tobulėti ir teoriškai, ir praktiškai. „Kalbėdama apie šiandienos pe­ dagogiką, galiu pacituoti psichiatrą Aleksandrą Alekseičiką: jis sakė, kad psichiatrai gali būti trijų rūšių: arba „Dievo duoti“, arba„padėk (jam) Dieve“, arba „neduok Dieve“. Tą patį galime pasakyti ir apie pedagogus. Būtų liū­ dna, jei šių, trečiosios rūšies, Lietuvos mokyklose daugėtų. Tikrai nenoriu pasakyti, kad Lietuvos mokytojai nėra išradingi ir kompetentingi. Neturėtu­ me jų menkinti. Turime ieškoti būdų, kaip jiems padėti perprasti naująją kartą, ugdymo versmę ir imanentinius

Forumo akimirka

jo dėsningumus. Prisiminkime Stasio Šalkauskio mintį: mums visuomet rei­ kia turėti pedagoginio optimizmo“, – svarstė Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė V. Targamadzė.

Švietimo problemos: šiandienių pokyčių iššūkiai

Pastaruoju metu pastebimas susirū­ pinimas šiandiene padėtimi Lietuvos mokyklose ir šalies pedagogų ren­ gimu. Prof. L. Duoblienės nuomone, viena didesnių problemų yra ta, kad visuomenėje paplito prastas mokytojo profesijos įvaizdis, smuko jos presti­ žas, o dabarties mokykloje dirbantys pedagogai yra nepakankamai moty­ vuoti: atlyginimai maži, darbo sąlygos toli gražu ne visuomet patrauklios ir motyvuojančios. Problemų kelia ir tai, kad mokytojai turi pernelyg mažai laisvių dirbti kūrybiškai ir inovatyviai, yra varžomi biurokratinių reikalavimų ir būtinybės siekti tik aukščiausių rodiklių, neatsižvelgiant į tai, su kokių gabumų vaikais tenka dirbti.

Nemažai pedagogikos problemų įžvelgia ir Švietimo tarybos pirmininkė V. Targamadzė: 2010 m. atlikus 12–14 metų mokinių mokymo(si) didaktinių problemų ir jų sprendimo galimybių tyrimą paaiškėjo, kad dauguma šalies pedagogų dar nėra pasirengę dirbti pagal mokymo(si) paradigmą. Vado­ vaujantis šia paradigma, kuri pakeitė mokymo paradigmą, mokytojo kelia­ mi tikslai negali būti direktyvūs, jie gali ir turi būti pasirenkami, analizuojami ne tik iš mokytojo, bet ir iš mokinio pozicijų, kadangi mokymas(is) yra dvipusis procesas. Tiek 1988 m. Tau­ tinės mokyklos koncepcijoje, tiek pirmajame 1991 m. Švietimo įstatyme jau buvo įtvirtinta nauja, mokymo(si), paradigma, kuria turėtų būti grįsta šių dienų švietimo koncepcija. Akivaizdu, kad jeigu ji neveikia ir su naująja karta vis dar mėginama dirbti senais moky­ mo paradigmos metodais, turime pe­ dagogų rengimą iš tikrųjų permąstyti, apsispręsti, kokiai mokyklai ir kokioms funkcijoms atlikti yra rengiamas pe­ dagogas. „Visiškai pritariu habilituotos dak­ tarės Meilės Lukšienės minčiai, kad ugdymas ir kultūra yra sąryšingi san­ dai, o šis sąryšis, jeigu ugdymas trak­ tuojamas neteisingai, gali mus nuvesti kultūrinio genocido apraiškų link: pa­ tyčių mokyklose, nesusikalbėjimo dėl vertybinių dalykų ir moralinių normų. Švietimas ir pedagogų rengimas turi būti nacionalinio susitarimo klausimas, o ne vienos partijos, interesų grupės ar vieno ministro reikalas“, – kalbėjo

Švietimo tarybos pirmininkė prof.

V. Targamadzė

Forume aptarti lūkesčiai, apibrėžtas universitetų vaidmuo rengiant pedagogus ir inicijuota diskusija

Švietimo tarybos pirmininkė V. Tar­ gamadzė. Kaip pabrėžė profesorė, Lietuvoje iki šiol nesugebama kon­ ceptualiai sukonstruoti pedagogikos teoriją ir praktiką jungiančio modelio: neperpratus pačių ugdymo pagrin­ dų, nesuformulavus ugdymo tikslų, šiandien šlubuoja visas pedagogų rengimo procesas. Turime perprasti ir ugdymo įvairovę, galinčią praturtinti kiekvieną pedagogą, kadangi šian­ dienos pedagogas turi susigaudyti ir atsirinkti šioje gausoje.

Kaip sumažinti atotrūkį tarp mokytojų ir mokinių, turinčių kitą žodyną ir verty­ bes? Tikėtina, kad skaitmeninės kartos mokytojai geriau supras skaitmeninės kartos mokinius, bet greičiausiai kils naujų problemų. Taigi pedagogikos lankstumas šiandien yra labai svarbus ir būtinas“, – mano profesorė L. Duob­ lienė. Švietimo tarybos pirmininkė V. Tar­ gamadzė ragino susitarti dėl pedago­ gų rengimo ir ugdymo modelių, bet tam reikia žinoti, kokiai mokyklai turi būti rengiami pedagogai. Šiandien dera apsibrėžti rengimo schemą ir koncepciją, konceptualiai susitarti dėl pedagogo funkcijų ir aiškiai orientuo­ tis į mokymo(si) paradigmą. „Bet štai turiu įtarimą, kad šiandien tie, kurie moko dirbti pagal mokymo(si) para­ digmą, patys nemoka pagal ją dirbti.

Dažnai deklaruojame, kad puikiai ją išmanome ir dirbame pagal ją, tačiau tik atsiduriame kreivų veidrodžių karalystėje“, – mano profesorė. „Mūsų švietimo sistema patyrė pernelyg daug nepamatuotų eksperimentų, daugelis jų visiškai ją išbalansavo.

Praradome mokytojų pasitikėjimą, o be pasitikėjimo visos reformos – tiek dalinės, tiek visuminės – liks popie­ riniais reikalais“, – kritikos dabartinei švietimo sistemai negailėjo Švietimo tarybos pirmininkė.

Pedagogų rengimo strategija: kreivų veidrodžių karalystė

Mokytojų rengimo analizei skirta daugybė įvairių tyrimų, tačiau pe­ dagogų rengimo strategija išlieka problemiška. Šiuo metu statistiniai duomenys atskleidžia, kad tik 14 proc. pedagoginį išsilavinimą ir pedagogo profesinę kvalifikaciją įgijusių Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventų renkasi darbą mokykloje. Klausimų kyla ir dėl priėmimo į pedagogų rengimo studijų programas: koks yra norinčiųjų studi­ juoti pasirengimo lygis ir motyvacija, kokie metodai turėtų būti taikomi, kas turėtų prisiimti atsakomybę? Dvejonių kelia valstybės lėšų panaudojimo efektyvumas ir valstybės poreikių tenkinimo užtikrinimas.

Pastaruosius penkerius metus ma­ žėja ir valstybės skiriamas pedagogų rengimo finansavimas. Švietimo ir ugdymo krypčių grupės bakalauro studijų programų studentams, tai yra būsimiesiems pedagogams, rengti 2010 m. skirta 800 studijų krepšelių, šiemet – perpus mažiau. Šis mažėji­ mas grindžiamas demografine krize. „Tačiau vadovaudamiesi šia logika iš viso turėtume nieko neberengti. Vai­ kų gimstamumas mūsų šalyje mažėja, emigracijos klausimas iš esmės nėra sprendžiamas, taigi galbūt nebeverta rūpintis švietimu, šeima, socialine mūsų gerove, ekonomine padėtimi.

Greitai mums nebereikės nei moky­ tojų, nei kitų specialistų“, – ironiškai į šių dienų logiką žvelgia prorektorius.

Vis dėlto jis mano, kad toks studijų krepšelių mažinimas gali atskleisti ir tam tikrą valstybės apsisprendimą: šitokia forma ir būdais, kaip jie rengti iki šiol, mokytojai nebegali būti ren­ giami. Turime ieškoti naujų pedagogų rengimo formų. „Kaip šiandien turėtume rengti pedagogus – sudėtingas ir atviras klausimas. Mūsų aplinka keičiasi labai greitai, nauja moksleivių karta mąsto kiek kitomis sąvokomis ir operuoja modernesniais vaizdiniais. Ar moky­ tojas pajėgus mokyti naująją kartą?

Koks galėtų būti Vilniaus universiteto vaidmuo?

Siekdamas užtikrinti Lietuvos pe­ dagogų rengimo kokybę, Vilniaus universitetas daugelį metų vykdo pedagogo kvalifikaciją teikiančias studijas. „Turint omenyje, kad Vilniaus universitetas buvo įsteigtas 1579 m. ir turi tikrai gražias, tvirtas ir turiningas edukacines tradicijas, manau, kad jis galėtų dar kartą paskatinti susitarti dėl pedagogų rengimo, iš tikrųjų konceptualiai jį peržvelgti ir pamė­ ginti drauge su kitomis aukštosiomis mokyklomis įgyvendinti“, – tvirtino Švietimo tarybos pirmininkė V. Tar­ gamadzė. Atsižvelgdamas į bendrą šalies pedagogų rengimo situaciją, universitetas jaučia jam keliamus lūkesčius ir drauge pareigą aktyviau dalyvauti šiame procese. Nepakanka­ mas dėmesys šiai sričiai turi neigiamų padarinių visiems, taip pat ir pačiam universitetui: nors ir taikydamas minimalią stojamojo balo ribą, jis ne visuomet sulaukia pakankamai gerai pasirengusių pirmakursių. Taigi pedagogų rengimo problema aktuali pačiam universitetui, skatina jį in­ tensyviau dalyvauti rengiant ateities mokytojus.

„Universitetas niekuomet nebuvo nutraukęs pedagogų rengimo. Mes rengdavome stiprius būsimuosius mokytojus – mokomojo dalyko spe­ cialistus, giliai išmanančius savo sritį.

Tiesa, iki šiol specializuotas pedagogų rengimas nebuvo mūsų prioritetinė sritis. Tačiau pažvelkime į statistiką – per 10 proc., arba per 4,5 tūkst., šiuo metu bendrojo ugdymo mokyklose dirbančių pedagogų yra baigę Vilniaus universitetą. Turėjome ir kelias progra­ mas būsimiesiems mokytojams: fizi­ kos, filologijos, istorijos, matematikos ir informatikos, kuri vienintelė išlikusi iki šiol“, – sakė prorektorius doc. dr. K. Du­ bnikas. Šiandien Vilniaus universitete pedagogo kvalifikaciją taip pat gali įgyti bakalauro studijų studentai, pa­ sirinkdami dvigubą bakalauro laipsnį suteikiančias gretutines pedagogikos studijas. Pastebima, kad jas renkasi išskirtinai motyvuoti studentai. O visi baigusieji bakalauro studijas gali rinktis vienerių metų trukmės laipsnio nesuteikiančią mokyklos pedagogikos studijų programą. „Šiandien mūsų universitetas yra itin patrauklus ir patogus rengti pe­ dagogams. Jis turi viską, kas galėtų padėti spręsti mokytojų rengimo problemas: edukologijos ir psicho­ logijos mokslininkų pajėgas, fakulte­ tuose dirba stiprūs įvairių mokyklinių dalykų didaktai, jau baigiama kurti mentorių mokyklose bazė, dirba žymūs socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai – istorikai, filosofai, sociologai, komunikacijos specialistai ir kt., padėsiantys stiprinti ir atnaujinti bendras kultūrines kompetencijas.

Kuriami ir didieji mokslo slėniai, kurie neleis atsilikti nuo gamtos mokslų naujovių. Turime ir aukščiausio ly­ gio informatikus, kurie konsultuoja skaitmeninių mokymo technologijų srityje. Mūsų universitetas ne vieną dešimtmetį garsėjo pedagogų ren­ gimu ir tai užtikrino puikią mokytojų ir mokslo reprodukciją“, – mano pro­ fesorė L. Duoblienė. „Ką šiandien gali pasiūlyti Vilniaus universitetas? Mes kalbame apie pedagogų rengimo tinklą: siekiame stiprinti administracinę struktūrą, sukurti labai gerą, glaudžiai bendra­ darbiaujantį tinklą tarp fakultetų, integruoti mokomojo dalyko didaktus (chemikus, filologus, istorikus, ma­ tematikus ir kt.), skatinti šių didaktų ir atitinkamos srities mokslininkų (bendrosios psichologijos, edukolo­ gijos) bendradarbiavimą ir užtikrinti kokybišką būsimų pedagogų praktiką per mokytojų mentorių tinklą“, – ateities planus atskleidė prorektorius K. Dubnikas.

Parengė Raminta Važgėlaitė E. Kurausko nuotraukos

universitas

vilnensis

2014 m. lapkritis

Kauno humanitarinis fakultetas – savitas ir išskirtinis

jubiliejus

3

Paminklo K. Donelaičiui originalas nuo šiol stovės Kauno humanitariniame fakultete

Šį rudenį Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) bendruomenė mini veiklos 50-metį.

Tai vienintelis VU akademinis padalinys kitame mieste.

Kalbamės su fakulteto dekanu doc. dr. Kęstučiu Driauniu.

Kauno humanitarinio fakulteto dekanas doc. dr. K. Driaunys – šio fakulteto alumnas su Studentų atstovybe, kuri yra viena iš seniausių studentų savivaldos organizacijų Kaune. Daug dėmesio skiriame studentų laisvalaikiui: fakultete veikia folklorinis ansamblis „Uosinta“, šiemet minintis veiklos 40-metį, ir choras „Veni gaudere“. Pradėjo veikti teatro grupė, buvo susikūrusi roko grupė.

Daug dėmesio skiriame sportinei ir kultūrinei veiklai.

Ateityje sieksime padidinti studentų iš užsienio skaičių, planuojame pakviesti įdomių dėstytojų iš Lietuvos ir užsienio. Peržiūrime bakalauro studijų programas, kad galėtume savo studentams pasiūlyti pačias patraukliausias. Ypatingą dėmesį skiriame ir skirsime dėstytojų darbo kokybei. Be to, vienas rimtesnių dabartinės administracijos uždavinių – įdiegti patobulintą darbo krūvio apskaitos metodiką.

Labai tikimės per laimėtų projektų veiklas kelti dėstytojų kvalifikaciją, tobulinti dėstymo metodikas ir kt.

Nuolat kalbama apie mokslo ir verslo bendradarbiavimą. Kuo galite būti vieni kitiems naudingi?

Fakulteto akademinė bendruomenė siekia aktyviai bendradarbiauti su verslo įmonėmis, turime solidžių partnerių. Bendrovės „CSC Baltic“ parama akivaizdi ne tik žodžiais, bet ir darbais – įmonė finansiškai parėmė studentų laisvalaikio erdvių įrengimą ir mūsų jubiliejinę regatą Nerimi iš Vilniaus į Kauną „Nelauk, plauk!“, organizavo ir finansavo geriausių informatikos bakalauro ir magistro baigiamųjų darbų konkursą – jų autoriai buvo apdovanoti solidžiomis įmonės įsteigtomis piniginėmis premijomis.

Su verslo įmonėmis planuojame įgyvendinti naujus projektus, skirtus dėstytojų ir studentų kvalifikacijai kelti. Socialinius partnerius aktyviai įtraukiame į akademinę veiklą: kviečiame juos skaityti paskaitas, dalyvauti baigiamųjų darbų gynimuose, įsiklausome į jų patarimus dėl pageidaujamų studentų ir absolventų žinių, kompetencijų ir gebėjimų.

Verslo ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo nauda – abipusė.

Fakulteto mokslininkai gali mokyti kalbų, atlikti vertimus, informacinių

sistemų kūrimo, diegimo ir kitus su informacinėmis sistemomis susijusius taikomuosius tyrimus, atlikti organizacijų, vartotojų elgsenos tyrimus ir modeliavimą, konsultuoti finansų valdymo, apskaitos teoriniais bei praktiniais klausimais ir kt. Kita vertus, verslininkai nuolat ieško jaunų gabių žmonių, todėl įmonėms rekomenduojame studentus, kuriuos jos priimtų atlikti praktikos ar įdarbintų.

Jūs pats ir keturi prodekanai – šio fakulteto absolventai. Kodėl žmonės sieja savo tolimesnę karjerą su fakultetu?

Daugiau nei pusė fakulteto darbuotojų yra mūsų absolventai. Aš pats susiejau savo karjerą su universitetu beveik prieš 20 metų, nes patinka dirbti mokslinį ir akademinį darbą.

Universitetas – labai patraukli darbo vieta, nes čia rutina yra kūrybiška, su moksline dvasia ir aukštais siekiais.

Labiausiai mane žavi galimybė dirbti su jaunais žmonėmis. Nors šiandien labai dažnai teigiama, kad daug jaunų žmonių išvažiuoja, keičiasi vertybės, žmonės labai sumaterialėjo, tačiau, bendraudamas su studentais, matau besikeičiantį jų požiūrį į visuomenės reiškinius, materialias ir dvasines vertybes ir manau, kad viskas krypsta į gerąją pusę. Fakultete yra daug kūrybiškų, įdomių, žinančių, ko nori, asmenybių. Tikiu, kad situacija greitu laiku iš esmės pasikeis.

Per 50 metų fakultete aukštojo mokslo diplomai įteikti daugiau nei 14,5 tūkstančio absolventų. Dauguma jų tapo puikiais humanitarais, verslininkais, ekonomistais, informatikais, nemaža dalis jų įsteigė savo verslus.

Sustiprėjusi ir aktyvi fakulteto Studentų atstovybė organizuoja daug įdomių veiklų, turi rimtą požiūrį į studijų procesą, bendradarbiauja su administracija, teikia siūlymus dėl studijų proceso gerinimo ir kt.

Atstovybės organizuotas baidarių žygis Nerimi iš Vilniaus į Kauną labai suvienijo fakulteto bendruomenę, kaip ir lapkričio 1 d. jau tryliktą kartą vykusi studentiška akcija „Sielų upė“.

Dėkoju už pokalbį.

Spalio 22 d. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, greta Lietuvių filologijos katedros, Napoleono namo (Muitinės g. 14) vestibiulyje, atidengta lietuvių grožinės literatūros pradininko poeto Kristijono Donelaičio skulptūra. Tai vienas iš šio fakulteto 50-mečiui skirtų renginių.

K. Donelaičio skulptūra – tai pirmoji poeto skulptūra, 50 metų stovėjusi prie VU centrinių rūmų Vilniuje.

Pasak VU KHF Lietuvių filologijos katedros prof. Aleksandro Krasnovo, „čia, Kauno senamiesčio širdyje, Kauno humanitariniame fakultete tvirtai įsikūręs Kristijonas Donelaitis ne tik randa sau garbingą vietą šalia kitų tos pačios tradicijos tęsėjų, lietuvių literatūros klasikų (tik už keliolikos žingsnių nuo čia Rotušės aikštėje sėdi Maironis, stovi Valančius ir Jakštas-Dambrauskas), bet ir suteikia mums mūsų pačių tvarumo bei tęstinumo viltį“.

KHF inform.

Kauno miesto rotušėje pagerbti KHF darbuotojai

V. Vėberio nuotr.

Prieš vienerius metus buvote išrinktas dekanu. Ką jau pavyko nuveikti Jums ir Jūsų komandai? Kokios galimybės ateityje?

Džiaugiamės, kad šiais metais pavyko sustabdyti pirmo kurso studentų skaičiaus mažėjimą. Palyginti su ankstesniais metais, stojimo į KHF rezultatai išaugo 10 proc. Šiais metais pirmą kartą suformavome tarptautinę studentų grupę – pagal jungtinę mūsų ir Ukrainos nacionalinio maisto technologijų universiteto studijų programą verslo informacijos sistemų magistrantūroje studijuoja viena studentų grupė iš užsienio. Be to, keletą kartų padidėjo atvykusių pagal „Erasmus plius“ programą studentų skaičius.

Labai svarbu, kad per vienerius metus mums pavyko subalansuoti pajamas ir išlaidas. Fakulteto mokslininkai dalyvauja stažuotėse užsienio universitetuose ir šiuo atžvilgiu yra vieni aktyviausių VU. Gan smarkiai pagerinome infrastruktūrą. Ilgą laiką nešildomose, apverktinos būklės patalpose veikusi biblioteka šiemet įsikūrė naujame pastate. Įrengta nauja kompiuterių klasė. Intensyviai bendradarbiaujame

M. Dambrauskaitės nuotr.

Kuo išskirtinis Kauno humanitarinis fakultetas, palyginti su kitais VU fakultetais ir kitomis aukštosiomis mokyklomis Kaune?

Atstovaujame seniausiam Lietuvos ir vienam iš seniausių Rytų Europos universitetų. Šiandien fakultete vykdomos ne vien humanitarinės studijų programos. Fakultetas, tapęs tarpdisciplininiu, aprėpia humanitarinius, socialinius ir fizinius mokslus bei studijas.

Viename akademiniame kvartale jau kelis dešimtmečius drauge dirba trijų skirtingų mokslo sričių specialistai.

Esame pastebimi ir matomi Kaune.

Palyginti su kitomis aukštosiomis mokyklomis, išsiskiriame originaliomis tarpdalykinėmis studijų programomis: kultūros vadyba, verslo informatika, audiovizualiniu vertimu, lietuvių filologija ir reklama. Išsiskiriame ir puikia infrastruktūra. Fakultetas įsikūręs autentiškose XVI–XVII a. patalpose, kurios pritaikytos moderniam studijų procesui. Daugumai mūsų studentų ir darbuotojų labai svarbi kamerinė fakulteto aplinka. Aš ir pats pasirinkau studijuoti čia todėl, kad fakultetas yra labai jaukus. Studijuodamas čia patekau į tokią aplinką, kur ne tik generuojamos žinios, bet ir vyksta nuoširdus bendravimas tarp studento ir dėstytojo. Žinau, kad tai svarbi aplinkybė – ji ir šiuolaikinius studentus žavi ne mažiau nei galimybė studijuoti originalias VU studijų programas pačiame Kauno senamiesčio centre.

J. Stočkaus nuotr.

Rūta KAZLAUSKAITĖ

Spalio 22 d. Kauno miesto rotušėje vykusiame iškilmingame fakulteto Tarybos posėdyje buvo pagerbti ilgamečiai VU KHF darbuotojai. VU rektoriaus padėkos įteiktos buvusiam ilgamečiam VU KHF dekanui doc.

Algirdui Eugenijui Šalčiui, fakulteto senjorui profesoriui Albertui Ružei, Germanų filologijos katedros docentei Vytautei Pasvenskienei, fakulteto Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjai Daivai Žilinskienei ir Filosofijos ir kultūros studijų katedros adminis-

tratorei Rasai Poškuvienei. Fakulteto bendruomenę sveikino Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, KTU rektorius prof. Petras Baršauskas, miesto mero pavaduotojas Vasilijus Popovas, LSU rektorius prof. A. Skurvydas, VDU prorektorius doc. K. Šidlauskas, VDA Kauno fakulteto dekanas prof. J. Audėjaitis ir bendrovės „CSC Baltic“ generalinis direktorius A. Uršulis.

KHF inform.

universitas

vilnensis

4

2014 m. lapkritis

Orientalistikos centro planuose – doktorantūros studijų pakopa Agnė GRINEVIČIŪTĖ Vilniaus universiteto Orientalistikos centrui dešimtmetį vadovavusį prof. dr. Audrių Beinorių pakeitė indologas doc. dr. Valdas Jaskūnas. „Universiteto pozicija Azijos studijų atžvilgiu visą laiką buvo telkianti ir palaikanti. Tai ir leido Orientalistikos centrui tapti solidžiausia Azijos studijų institucija Lietuvoje ir, nebijočiau pasakyti, Baltijos šalyse“, – įsitikinęs naujasis centro direktorius. Su juo kalbamės apie Orientalistikos centro dabartį, iššūkius ir, žinoma, ateitį.

Turbūt natūralu, kad kiekvienas naujas vadovas įneša ką nors naujo.

Koks bus Jūsų indėlis?

Matyt, naujovių bus, bet jos galbūt bus labiau susijusios ne su manimi, o su bendra universiteto aplinka ir strategija, kaip universitetas pozicionuos Azijos studijas. Naujovės centre jau brendo prieš man ateinant į šias pareigas. Šiuo metu, pasinaudodami štiliu universitete, kaip tik intensyviai dirbame prie centro strateginio plano, kurį planuojame parengti vasarį. Niekada tokio nesame turėję. Šis strateginis planas kilo iš poreikio, o ne iš kokios nors instrukcijos, nuleistos iš viršaus.

Per pastaruosius dvejus metus atsirado aiškesnė organizacinė struktūra, šiek tiek savo funkcijomis išsiplėtė administracija. Šios funkcijos naujai peržiūrėtos, sustyguotos, kad centras veiktų kaip organizmas. Mūsų išskirtinumas tas, kad vieninteliai atliekame savotišką koordinaciją su Azijos ir Artimųjų Rytų regionais. Tai apima ne tik studijas ar mokslą, bet ir požiūrio į minėtų regionų, bendradarbiavimo su jais formavimą universitete. Universitetui rengiame pasiūlymų paketą dėl galimybių koordinuoti bendradarbiavimą su Azijos ir Artimųjų Rytų re-

gionais. Manau, tikrai turime pasiūlyti tai, kas sukurtų pridėtinę vertę visam universitetui.

Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria Orientalistikos centras?

Turbūt pats didžiausias tas, kad universitetas, kad ir kaip žiūrėtume, neturi aiškiai apibrėžtos tarptautiškumo strategijos, politikos arba tarptautiškumas suvokiamas labai siaurai. Orientalistikos centro veiklos su tarptautiškumu tiesiogiai susijusios. Kadangi centro objektas – smarkiai nutolę Azijos ir Artimųjų Rytų regionai, turime suprasti, kokio bendradarbiavimo iš jų norime. Turiu omenyje bendradarbiavimą plačiąja prasme, tinklaveiką, Vilniaus universiteto matomumą šiuose regionuose.

Moksle neabejotinai didžiausias iššūkis tas, kad kol kas Azijos studijos vykdomos tik dviem studijų pakopomis. Kol kas dar neišspręstas doktorantūros klausimas. Šiuo metu esame pasirengę ir pribrendę pradėti rengti doktorantus. Su universitetu tariamės, kokiomis formomis tai galėtų vykti. Doktorantų rengimas svarbus ne tik universitetui, bet ir nacionaliniu mastu, nes Orientalistikos centras yra didžiausia Azijos studijų tyrimų institucija Lietuvoje. Doktorantūra Lietuvoje labai disciplinuota, o mes atstovaujame tarpdisciplininiam akademiniam laukui. Su šia problema susiduria ir kiti tarpdisciplininiai tyrimai. Manau, kad individualiai mokslininkai pradėti rengti doktorantus galėtų jau kitais metais, bet tai kol kas būtų pavienės iniciatyvos.

Jūsų vadovaujamo centro siūlomos studijų programos gana populiarios ir patrauklios, į jas vyksta vieni didžiausių konkursų visame universitete. Kaip manote – kodėl?

Pirmiausia dėl to, kad jos unikalios ir aprėpia Japonijos, Kinijos, Indijos, Irano, Turkijos ir arabų šalių studijas.

„U. V.“ nuotr.

Naujasis OC direktorius doc. dr.

V. Jaskūnas: „Orientalistikos centro išskirtinumas tas, kad vieninteliai atliekame savotišką koordinaciją su Azijos ir Artimųjų Rytų regionais.“ Daugelio šių regionų studijos Lietuvoje vienintelės, tik dėl Rytų Azijos turime konkurentų. Orientalistikos centras vienintelis siūlo Artimųjų Rytų ir Pietų Azijos studijas.

Populiarumas – kintantis dydis. Jis labai susiję su regionų matomumu ir suvokimu Lietuvoje. Kuo regionas mažiau matomas, tuo susidomėjimas studijomis mažesnis. Tam, kad išlaikytume studijų populiarumą, turime nuveikti didžiulį darbą skatindami susidomėjimą šiais regionais, jų kultūromis. Užtat vykdome plačią, tiesiogiai su studijomis nesusijusią veiklą.

Orientalistikos centras yra vienas Lietuvos–Indijos forumo steigėjų ir aktyvus dalyvis. Taip pat dalyvaujame Lietuvos–Kinijos forumo, Annos Lindh fondo veikloje. Nemažai dirbame

tam, kad šios kultūros Lietuvoje taptų matomos. Pavyzdžiui, prisidedame prie Arabų kultūros dienų, šiomis dienomis kaip tik vykstančio festivalio „Sursadhana“, kuriame galime pamatyti klasikinę Indijos meninę kultūrą. Mūsų iniciatyva rengiamos Indijos filmų, Irano filmų savaitės, Irano kultūros dienos.

Kiek teko skaityti, nuolat pabrėžiama, kad vienas Orientalistikos veiklos tikslų – skatinti dialogą tarp Rytų ir Vakarų. Kaip tai daroma?

Pirmiausia įvairiomis neakademinėmis veiklomis, kurias jau minėjau. Dialogas tarp Rytų ir Vakarų – ši terminija kuo toliau, tuo mažiau man patinka dėl savo oficioziškumo. Kita vertus, ji aiškiausiai suprantama (šypsosi), nors ir labai apibendrinta.

Dabartinėje globalizacijos aplinkoje ašis Rytai–Vakarai jau truputį atgyvenusi, juk turime ir Šiaurę, ir Pietus.

Dabartinei studentų kartai tai gali pasirodyti savaime suprantama. Bet prisiminkime, kokie požiūriai į Azijos studijas vyravo prieš 10–15 metų. Palyginti su tuo, kaip yra dabar, skirtumas kaip tarp dienos ir nakties. Anuomet orientalistika aiškiai sėdėjo apkasuose.

Tik dabar ji įsitvirtina kaip tarpdisciplininis akademinis laukas. Prieš 10 metų tai paaiškinti buvo beveik neįmanoma, nes tarpdiscipliniškumas suvoktas labai provincialiai.

Orientalistikos centro įgyvendinama orientalistikos kryptis artimiausia tam, ką apibendrintai galėtume vadinti kultūros studijomis. Paradoksalu, bet iki šiol mokslo politikoje nesutariama, ką laikyti tokiomis studijomis. Iškart puolama į paskirus kultūros segmentus. Dauguma šio termino baidosi kaip labai neapibrėžto. Galbūt todėl, kad kultūros fenomenas tampa aktualus tada, kai žvelgiame iš aplinkinių kultūrų perspektyvos. Orientalistika

privilegijuotoje padėtyje yra vien dėl to, kad ji visą laiką į savo studijuojamas kultūras žiūri iš šalies, kitaip ji būtų jau nebe orientalistika. Blogiausia, kad savos kultūros atžvilgiu mes dažnai neįvertiname tokio matymo svarbos – tiktai grėsmės mums save leidžia pamatyti iš šalies. Kai jų nėra arba kai atrodo, kad nėra, išskystame.

Kokią matote centro ateitį? Kalbama, kad universitetas sieks stambinti darinius, tad mažesni centrai gali būti inkorporuoti į fakultetus.

Pasikeitus universiteto struktūrai, pokyčiai neaplenktų ir Orientalistikos centro. Čia įžvelgiu ir grėsmes, ir galimybes. Nesureikšminčiau restruktūrizacijos proceso, nors neabejotinai svarbiausia yra tai, ką restruktūrizacija ketinama pasiekti. Mūsų centras šį etapą pradeda su pasiūlymais, iniciatyvomis, o ne lenda į apkasus. Matysime, kiek šios iniciatyvos bus priimtos ir kaip universitetas pasinaudos mūsų įdirbiu.

Matau aiškią Orientalistikos centro perspektyvą. Jo aprėpiami regionai – labai platus geografinis darinys.

Lietuvoje nepajėgiame ir negalime visų regionų laikyti prioritetiniais.

Pietų Azijos studijų tyrimuose esame vienareikšmiai lyderiai, tad šį regioną laikyčiau vienu iš prioritetinių. Nuolat ir intensyviai plėtojame ryšius su Rytų Azija. Galbūt turime mažesnį įdirbį Vidurio Azijos studijose, bet šiame „apleistame“ regione matau daug perspektyvų. Turime apsispręsti dėl prioritetų, nes mūsų ištekliai labai riboti. Apskritai prie neišnaudotų galimybių priskirčiau Orientalistikos centro kaip tinklinio regioninio bendradarbiavimo koordinatoriaus funkciją. Taigi į ateitį žiūriu su pamatuotu optimizmu (šypsosi). Negaliu nebūti optimistas, nes ligšiolinė veikla rodo, kad tam yra pagrindo.

Opus klausimas yra mūsų kartos veiklos sovietmečiu politinis vertinimas. Žinoma, turėjome derintis prie veikiančios politinės sistemos, kad galėtume užsidirbti duonos kąsnį. Šiuo atžvilgiu aiškiai buvome konformistai.

Iš esmės taip elgėsi ir dauguma mūsų mokytojų bei dėstytojų. Antai prof.

Vanda Zaborskaitė „Autobiografijos bandyme“ (2012) pažymi, kad sąmoningas apsisprendimas dėl konformistinės laikysenos sovietmečiu buvo neišvengiamas, jei norėjai dalyvauti viešajame gyvenime, kultūroje. Toliau ji rašo, kad septintajame dešimtmetyje „ėmė nykti ribos tarp kolaboravimo ir pasipriešinimo“. Profesorė tai vadina „lietuviškuoju fenomenu“: norėdami save realizuoti, turėjome taikytis prie sistemos, rinktis vidurio kelią (p. 139). Žinoma, turint galvoje tik tuometinę situaciją, išlieka subtilūs tokios elgsenos politiniai ir moraliniai niuansai, bet, kita vertus, žvelgiant plačiau ir toliau į priekį, ar rezultatas būtų geresnis, jei dauguma būtų atsidūrę lageriuose, kalėjimuose ir vengę intelektinės, kultūrinės veiklos?

Jaunesniosios kartos kūrėjai (pvz., A. Marčėnas) konformistinę laikyseną vadina nuosaikiuoju kolaboravimu. Jis sako, kad sovietinėje visuomenėje, „jei norėjai išlikti doras, turėjai nieko neveikti“, likti amžinu autsaideriu.

Nors iš tiesų Aidas ir jo bendraamžiai šitaip nesielgė. Daug žmonių mokėsi, studijavo, tapo aukštos kvalifikacijos specialistais, dirbo mokslinį, švietimo darbą, rašė knygas. Tomas Venclova,

irgi Vilniaus universiteto auklėtinis, sako: „Totalitarinėje šalyje tai buvo vienas iš pačių kilniausių pasirinkimų; jis, kaip dabar aiškėja, buvo ir pats vaisingiausias, nes palikdavo žymių pėdsakų daugelio protuose ir likimuose“ (Pertrūkis tikrovėje: straipsniai apie literatūrą ir kultūrą, Vilnius: LLTI, 2013, p. 67). Čia žiūrima plačiau, toliaregiškiau, kreipiamas dėmesys į rezultatus, o ne vien į bekompromisinį aukojimąsi.

Politologas Kęstutis Girnius šią poziciją vadina prisitaikymu ir ją skiria nuo kitų pokarinės okupuotos Lietuvos žmonių elgesio formų – pasipriešinimo ir kolaboravimo. Tokios nuomonės laikosi ir istorikai Egidijus Aleksandravičius, Algimantas Kasperavičius. Pastarojo manymu, kolaboravimo sąvoką po 1956 m. taikyti būtų netikslinga, nebent kai kurių institucijų vadovų atžvilgiu. Tais metais mes dar mokėmės vidurinėje ir tik po trejų metų stojome į universitetą, kur toliau dvasiškai brendome, ieškojome būdų kuo geriau įgyvendinti savo polinkius, ką dirbti, kaip kurti. Ta kryptimi ir nuėjome.

Apžvelgus mūsų kurso kolegų veiklą, jos rezultatus, galima pasakyti, kad mes, du trečdalius savo metų gyvenę okupuotoje šalyje ir totalitarinėje visuomenėje, nepraradome gyvenimo skonio, ištvėrėme sunkumus, išsimokslinome ir kantriai vykdėme Alma Mater įdiegtą misiją, t. y. puoselėjom gimtąją kalbą, kultūrą, skleidėme šviesą ir taurias vertybes. Apie visa tai spalvingai parašyta straipsnio pradžioje minėtose J. Laurinavičiaus knygose.

alumnai

Ką išugdė universitetas Žurnalistas, tautotyrininkas, rašytojas Jonas Laurinavičius prieš keletą metų sumanė parengti veikalą apie Vilniaus universiteto 1959–1964 m. lituanistų kurso kolegas, jų gyvenimą ir darbus. Šiandien ant stalo guli net keturių knygų serija „Kaip gyvi, mano kurso draugai?“ (2009–2014), apimanti daugiau negu pusės amžiaus laikotarpį.

Tai straipsnių, atsiminimų, laiškų, dienoraščių ištraukų, recenzijų, nekrologų, nuotraukų rinkinys. Knygų sutiktuvės visada rengiamos kurso susitikimuose, universiteto auditorijose. Toks renginys įvyko ir šių metų rugsėjį. Tai graži tradicija, parodanti absolventų ištikimybę savo Alma Mater ir per jų gyvenimo bei veiklos liudijimus išryškinanti tikrąją aukštosios mokyklos paskirtį – ugdyti visuomenei reikalingus specialistus ir kūrėjus. Absolventų patirtis, savivoka ne tik papildo universiteto istoriją konkrečiomis detalėmis, bet ir gali prisidėti prie institucijos veiklos tobulinimo dabarties sąlygomis.

Mūsų karta, kuri gimė Antrojo pasaulinio karo audrose, augo tragiškai pasibaigusio pasipriešinimo okupacijai, pokario metais, įveikė daugelį sunkumų, sparčiai brendo, kaupė gyvenimo patirtį, o nemaža jos dalis

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Prof. Česlovas KALENDA

įgijo universitetinį išsilavinimą ir XX a. paskutiniais dešimtmečiais produktyviai atsiskleidė literatūros (M. Martinaitis, A. Zurba, A. Bukontas, D. Kairys, E. Valotka, P. Masilionis), mokslo (A. Gaižutis, R. Skeivys, L. Kitkauskienė, A. Rybelis), žurnalistikos (G. Mikailionienė, J. Laurinavičius, V. Saulis, K. Pivorius), teatro (N. Jasinskas) ir fotografijos meno (R. Rakauskas), kalbos tvarkymo bei knygų redagavimo (V. Zvicevičienė, L. Bačiūnienė, L. Patriūbavičienė, V. Venclovas), jaunimo ugdymo (D. Miliukienė, R. Švelnienė, A. Jatulis, M. Piliutienė, A. Misevičienė, V. Paulavičius, B. Jasiulionis ir kt.), visuomeninės veiklos (A. Čekauskas), politikos (J. V. Paleckis) srityse.

Žymūs rašytojai ir mokslininkai, lietuviai ir nelietuviai, vienas net Nobelio premijos laureatas, mo­ derniąją lietuvių tautą kildino iš „filologijos“, iš „poezijos“, t. y. kovos už galimybę vartoti savo prigimtinę kalbą, plėtoti savo kultūrą, būti savo krašto šeimininkais. Manau, kad reikia dėkoti likimui, jog buvome iškelti į dienos šviesą šitos „filologinės“ (tautinio atgimimo) bangos. Negana to, permainingo laiko žaismėje savo profesine bei kūrybine veikla prisidėjome prie šios bangos tolesnio riedėjimo. Pagal savo sugebėjimus ir galimybes džiaugsmingai dalyvavome ir dalyvaujame Antrosios Respublikos kūrime.

universitas

vilnensis

2014 m. lapkritis

K. Donelaičiui – 300 metų 5

K. Donelaičio gimimo metinės paminėtos ir tarptautinėje knygotyros konferencijoje Komunikacijos fakultete vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Kristijono Donelaičio epochos knygos kultūra daugiatautėje Prūsijos visuomenėje“.

Vokietijos, Norvegijos, Lenkijos, Latvijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir kitų šalių mokslininkai kartu su lietuvių tyrėjais aptarė K. Donelaičio reikšmę, jo mokslinio bei kultūrinio išsilavinimo pagrindus, pasaulėžiūrą, filosofijos darbus, dariusius įtaką rašytojui, gilinosi į „Metų“ vertimo istorijas ir aplinkybes.

Pasak Seimo Pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės, renginio pavadinimu atkreipiamas dėmesys į tai, kad K. Donelaičio kūrinys gimė daugiatautėje Prūsijos visuomenėje: „Žvelgdama į pavadinimą, susimąstau apie tikrąją daugiakultūriškumo esmę.

Esmę, kuri byloja ne apie suvienodėjimą, savasties atsisakymą, tačiau apie savo tradicijų, papročių, kalbos puoselėjimą, praturtinantį kraštą, regioną, Europą. Šis puoselėjimas nereiškia uždarumo, atsiribojimo nuo kitų. Priešingai, tik per santykį su kitu mes galime atskleisti savo unikalumą, tik būdami santykyje galime vieni iš kitų mokytis, keistis ir taip turtėti.“ I. Degutienė tvirtino, kad būtent „tokio daugiakultūriškumo, paremto santarve, tarpusavio pagarba, labai reikia šiandieninei Lietuvai, mūsų dienų Europai“. Tai liudijo ir Vokietijos ambasadorės pavaduotojas Peteris Ziegleris, sveikindamas konferencijos dalyvius: „K. Donelaitis yra žmogus, dabar siejantis Vokietiją, Lietuvą ir Rusiją.“

K. Donelaitis – sąžiningas dvasininkas „K. Donelaitis Vokietijoje plačiai nėra žinomas, tačiau tarp baltistikos tyrėjų jo asmenybė yra svarbi dėl indėlio į kultūrą ir kalbą. Domintis juo ir tiriant istoriografinius šaltinius, aiškėja ne tik tai, kokias pareigas turėjo ir kokius darbus dirbo K. Donelaitis, bet ir koks jis buvo žmogus. Galima

manyti, kad jis buvo aukštos moralės, teisingas, sąžiningas ir neteisiantis, nuolaidus dvasininkas, pasižymėjęs pareigingumu, atvirumu“, – teigė viešnia iš Berlyno Humboldtų universiteto doc. habil. dr. Christiane Schiller, konferencijoje skaičiusi pranešimą „K. Donelaitis ir jo amžininkai: Tolminkiemio bažnyčios metrikų knygos kaip autobiografinio pasakojimo šaltinis“.

Bažnyčios metrikų knygose ne tik aprašytas bažnyčios turimas turtas, bet ir suregistruoti bendruomenės asmenvardžiai, bažnyčios teiktos paslaugos – krikšto, sutvirtinimo ir kiti sakramentai. Dabartiniai mokslininkai naudoja jas kaip asmenvardžių registrą, taip pat ekonominių ar socialinių duomenų šaltinį.

Iš vokiečių etnografo ir K. Donelaičio tyrinėtojo Franco Oskaro Tecnerio paskelbtų bažnyčios metrikų knygų, kuriose K. Donelaitis darė įrašus ir prierašus, išlikusi tik krikšto knyga, šiuo metu saugoma Saksonijos valstybiniame archyve Leipcige (Vokietija). K. Donelaičio įrašai rodo, kad jis sąžiningai pildė knygą ir tai darydamas vykdė visus bažnyčios vyresnybės nurodymus. Tiesa, greta to egzistavo ir vietinės metrikos pildymo taisyklės, kurių K. Donelaitis ne visada laikėsi. O trūkumų registruojant duomenis atsirasdavo tik tada, kai K. Donelaitis išvykdavo ir kai jį pavaduodavo jo kolegos. „Registruodami nesantuokinį vaiką, K. Donelaičio amžininkai duomenis rašydavo knygą apvertę, o štai mūsų aptariamas dvasininkas šiai praktikai prieštaravo“, – pranešime dėstė doc. habil. dr. Ch. Schiller. Jos nuomone, tai liudija aukštą kunigo moralę ir jo atsisakymą teisti. Panašias išvadas galima padaryti ir iš krikšto knygos įrašų apie kunigo etiką: prisistatydamas savo būsimam įpėdiniui, K. Donelaitis nusiteikęs kaip draugas, o pateikdamas ataskaitą apie savo darbus, gyvenimo

J. Kirkučio nuotr.

Iš dešinės į kairę: LMA prezidentas akad. V. Razumas, Seimo Pirmininko pavaduotoja I. Degutienė ir VU l. e. p. rektorius prof. habil. dr. J. Banys būdą bei vertybes, supažindina su darbo principais.

Doc. habil. dr. Ch. Shiller įsitikinusi, kad F. O. Tecnerio paskelbta knyga yra itin svarbi šiandien vykstantiems K. Donelaičio tyrimams, tačiau, norint pateikti visą šio klasiko gyvenimo kontekstą, reikėtų sistemingai surinkti išlikusius šaltinius, juos tirti.

Studijų tvarkaraščiai liudija apie K. Donelaičio mokslus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėjos Daivos Narbutienės pranešimą „Kristijono Donelaičio studijos 1736–1740 m. Series praelectionum šviesoje“ įkvėpė ne tik K. Donelaičio sukaktis, bet ir Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje saugomas Lietuvos mokslo visuomenei mažiau žinomas unikalus dokumentas – konvoliutas, susidedantis iš 31 sąsiuvinio: 31 dėstytojų bei jų paskaitų sąrašo, aprėpiančio 1720–1740 m. laikotarpį. Šie dokumentai parašyti ir išspausdinti lotyniškai; pagal svarbiausius reikšminius žodžius pranešime jie vadinami Series praelectionum (t. y. paskaitų sąrašais). Aptarti K. Donelaičio studijų 1736–1740 m. Karaliaučiaus universitete paskaitų tvarkaraščiai, nurodantys, kas ir kokias disciplinas dėstė.

Be studijų Teologijos fakultete, mokymosi Lietuvių kalbos seminare, K. Donelaitis galėjo klausyti ir kitų profesorių, pirmiausia dirbusių Filosofijos fakultete, paskaitų – gilinti graikų ir romėnų autorių, lotynų ir graikų kalbų žinias. Juk, kaip žinoma, baigęs universitetą K. Donelaitis puikiai išmanė ne tik teologines disciplinas, bet ir poetiką, literatūrą, gamtos mokslus, muzikos teoriją ir praktiką, mokėjo giedoti ir groti. Šiems įgūdžiams įgyti jam galėjo padėti ir kituose fakultetuose tuo metu dėstę profesoriai. „K. Donelaičio studijos nuo dabartinių teologijos studijų skiriasi ne dalykų sudėtimi, o žinių apimtimi, jų gyliu. Dokumentai liudija, kad jis galėjo mokytis moralinės bei praktinės teologijos, taip pat studijuoti Naująjį Testamentą, lankyti kitus Biblijos egzegezės užsiėmimus. Buvo dėstoma dogminė teologija, Evangelijos, apaštalų darbai, taip pat kitos disciplinos – metafizika, logika, karinė ir civilinė architektūra, algebra, geometrija, astronomija. Neturėtume pamiršti ir kalbų“, – tyrimą apie K. Donelaičio studijas pristatė D. Narbutienė.

Svarbu išsaugoti K. Donelaičio pėdsakus Konferencijos „Kristijono Donelaičio epochos knygos kultūra dau-

giatautėje Prūsijos visuomenėje“ rengimo komiteto pirmininkas, VU Komunikacijos fakulteto prof. habil. dr. Domas Kaunas tvirtino, kad konferencijoje buvo suformuluota gana daug naujoviškų donelaitikos įžvalgų ir vertinimų, pasiūlytos tolimesnių tyrimų kryptys ir orientyrai.

Besidžiaugdamas besiplečiančiais donelaitikos tyrimais, jis pabrėžė, kad būtina kuo skubiau iš mokslinių bibliotekų knygų fondų išimti ir į Rankraščių skyrių perduoti saugoti K. Donelaičio senąsias knygas su įžymių skaitytojų skaitymo ir darbo pėdsakais: jos yra labai vertingos ir naudojamos greitai nyksta. Tai, D. Kauno teigimu, svarbu ne tik dėl šaltinių išsaugojimo ateities kartoms, bet ir dėl lituanistikos tyrėjų darbo: tarkime, dalis Komunikacijos fakulteto mokslininkų į donelaitikos tyrimus įsitraukė neseniai, taigi jie mato daug neištirtų dalykų ir kelia daug su K. Donelaičio tyrimais susijusių probleminių klausimų. „Prisijungę prie šios tyrimų krypties,VU KF mokslininkai nagrinėja K. Donelaičio rankraščius kaip egodokumentinį paveldą, kitaip tariant, tiria asmenybės raišką autoriniuose tekstuose, tiria jo laiškus ir tarnybinius raštus kaip epochos komunikacijos priemonę, jo asmeninę biblioteką, kūrybos publikavimo vertę ir išsaugojimo problemas“, – apie tyrimus pasakojo D. Kaunas ir pridūrė, kad neabejotinai K. Donelaičio paveldo išsaugojimas svarbus ir kitų sričių mokslininkams – kultūros istorikams, nagrinėjantiems ne tik kultūros raidą, bet ir socialinius, ekonominius procesus, taip pat – lingvistams, lituanistams.

Konferencija skirta K. Donelaičio 300 metų sukakčiai paminėti. Jos idėją pasiūlė Kristijono Donelaičio 300 metų sukakties minėjimo kompleksinės programos kūrėja – Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija. Konferencijos rengėjai – Vilniaus universitetas ir Lietuvos mokslų akademija.

Rėmėjas – VU Komunikacijos fakultetas. Konferencijoje buvo perskaityti 27 mokslininkų pranešimai. Jų pagrindu 2015 m. bus išleistas mokslininkų darbų rinkinys. Šiame tekste aptariami skirtingas K. Donelaičio gyvenimo ir kūrybos sritis nagrinėjančių mokslininkų pranešimai.

KF inform.

K. Donelaičiui skirtoje parodoje – poeto epochos dvasia Viktorija VAITKEVIČIŪTĖ Parodos pavadinimui pasirinkta žymaus lietuviškų raštų rengėjo, teologo Martyno Liudviko Rėzos (1776–1840) eilėraščio lietuvių kalba pirmoji eilutė „Šimtus jau metus saulelė tekėjo ir leidos“. Šis gana didelės apimties kūrinys (81 eilutė) buvo sukurtas paminėti šimtąsias lietuvių kalbos seminaro Karaliaučiaus universitete (veikė 1718–1944) metines – minėjimas įvyko 1823 m. gruodžio 22 d. (iš tikrųjų buvo švenčiamos 105-osios metinės).

Paroda suskirstyta į dešimt temų, padėsiančių pajausti K. Donelaičio epochos dvasią ir Prūsijos karalystės bei jai priklausiusios Mažosios Lietuvos istorinę, kultūrinę, religinę aplinką. Poeto kasdienio gyvenimo detales ir jį supusią aplinką atskleidžia unikalūs XVII–XIX a. rankraščiai (T. Lepnerio, M. Pretorijaus, F. U. Glazerio) ir Prūsijos

Spalio 22 d. buvo atidaryta K. Donelaičiui skirta paroda „Šimtus jau metus saulelė tekėjo ir leidos“ ir pristatytas jos katalogas. karalystėje, daugiausia Karaliaučiuje, išleistos knygos.

Paroda pradedama svarbiausiais tuometinių istorikų darbais, nes XVIII a. ieškant valstybės savitumo šaknų imta labiau domėtis Prūsijos kultūra, jos istorija, senųjų prūsų praeitimi ir jų giminaičiais lietuviais. Supažindinama ir su reikšmingais tuometinių Karaliaučiaus universiteto profesorių, dėsčiusių K. Donelaičiui, veikalais. Minėtasis lietuvių kalbos seminaras, veikęs Karaliaučiaus universitete, ne tik parengė žymias Lietuvos raštijos asmenybes, bet ir inicijavo lietuviškų raštų leidybą.

Parodoje eksponuojamos garsių lietuvių raštijos darbuotojų parengtos

gramatikos, žodynai, Biblija, postilės giesmynai ir kiti religiniai raštai.

Supažindinama ir su XVIII a. gausiai pradėtais leisti vadovėliais, nes tuo metu daug dėmesio skirta švietimui ir jo reformoms.

Lietuvių poeto K. Donelaičio kūryba neatsiejama nuo XVIII a. Europos literatūrinio konteksto – parodoje pristatytas tuo metu Europoje ypač populiarus pasakėčios žanras, antikinio epo tradicija bei metų laikų poezija. Atskleista ir K. Donelaičio kūrybos leidybos istorija, nes svarbiausi poeto kūriniai („Metai“ ir pasakėčios) buvo išleisti praėjus nemažai laiko po jo mirties. Eksponuojamos XX a. nuotraukos ir leidiniai, susiję su 1964 m. įvykusiu K. Donelaičio 250-ųjų gimimo metinių oficialiu minėjimu.

Parodą puošia nuostabios knygų graviūros ir ypač vertingi ranka spalvinti XVIII–XIX a. pradžios žemėlapiai.

Parodos atidarymo metu pirmą kartą buvo eksponuota reta, spaudoje ne-

žinoma XIX a. vidurio Karaliaučiaus miesto litografija.

Parodos katalogas išsamiau supažindina su K. Donelaičio kūryba ir jo aplinka, nes kiekviena tema pradedama trumpa įžanga, o katalogas papildytas kultūros istoriko Axelio Walterio straipsniu „Kristijonas Donelaitis – liuteronų pastorius provincijoje ir Europos literatūroje“, kuriame lietuvių poeto kūryba aptariama XVIII a. Europos literatūros kontekste ir iškeliama kaip išskirtinė Europos nacionalinių literatūrų kanone. Parodos ir jos katalogo tekstų ir dokumentų aprašų vertimai į anglų kalbą leis plačiau susipažinti su K. Donelaičio kūryba ir jo aplinka.

Visi parodoje eksponuojami dokumentai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Vilniaus universiteto muziejuje. Apžiūrėti K. Donelaičiui skirtą parodą ir įsigyti jos katalogą galima Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje iki 2015 m. gegužės mėnesio.

universitas

vilnensis

6

2014 m. lapkritis

Bronius Raguotis – mokytojas, spaudos istorikas, tyrėjas ir „amžinas inteligentas“ Dirbo sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu

„Galvodamas apie tai, kas buvo, turiu pasakyti, kad vis dar esu universiteto žmogus“, – taip 85 metų sukakties proga surengtame minėjime kalbą pradėjo ilgametis Vilniaus universiteto Spaudos žurnalistikos katedros vedėjas, spaudos žurnalistikos tyrėjas ir istorikas, pirmosios Vilniaus universiteto žurnalistikos laidos absolventas doc. dr. Bronius Raguotis.

Pradėjęs studijuoti žurnalistiką kartu su kitais pirmosios laidos studentais 1949 m., B. Raguotis tapo Žurnalistikos katedros steigimo liudininku. Tuo metu žiniasklaidos dalykus dėstė tik Jonas Karosas ir Jonas Bulota. „Mūsų studijos nedaug kuo skyrėsi nuo lituanistinių, mat žurnalistinės disciplinos pradėtos skaityti tik ketvirtame kurse“, – pasakojo B. Raguotis. 1952 m. įsteigus Žurnalistikos katedrą, dėstytojų pradėjo gausėti.

Baigęs universitetą B. Raguotis dirbo „Tiesoje“, be to, dėstė katedroje, kurioje ir baigė studijas. „Pasirinkimo, kokias disciplinas dėstyti, neturėjau.

Atrodė, kad man atiteko tai, kas liko arba ko nepageidavo J. Bulota“, – juo-

D. Versecko nuotr.

Įsteigta katedra vis didėjo

Docentų Genovaitės ir Broniaus Raguočių pažintis užsimezgė Vilniaus universitete, kuriam mokslininkai paskyrė beveik keturis dešimtmečius kavo B. Raguotis. Tačiau žiniasklaidos tyrėjas ir istorikas įsitikinęs, kad priskirtos disciplinos vertė jomis domėtis, leido gilintis į dėstomus dalykus, buvo pamokomos.

Laikui bėgant Žurnalistikos katedra augo, joje vis daugėjo dėstytojų.

1954-aisiais katedroje dirbo penki dėstytojai, o vėliau daugėjo ne tik visu etatu dirbančiųjų, bet ir valandininkų. Dėstyti pradėjo fotografijos istorikas Virgilijus Juodakis, atėjo ir kitų kolegų – Romualdas Pačėsa, Skirmantas Valiulis...

tytei-Petrauskienei ir jos kolegoms, baigusiems žurnalistikos studijas.

Tuometinei absolventei ši frazė įsirėžė atmintyje taip, kad tapo pamatine darbo ir viso gyvenimo vertybe.

B. Raguotis tvirtino, kad studijuoti, dirbti ir dėstyti teko vienu sudėtingiausių ir tragiškiausių laikotarpių – sovietmečiu: „Teko taikytis su sovietmečio prievarta ir smurtu, melu ir apgaule, baime ir kitomis niekumomis, kurias išgyvenome ir pergyvenome dažnai klysdami, graužiami sąžinės, patirdami skaudų asmenybės susidvejinimą, konfliktą ne tik su savimi, bet ir su laikmečiu.“ Jis pabrėžė, kad net ir tuo metu Žurnalistikos katedroje, o vėliau ir institute vyravo demokratiška dvasia ir atmosfera.

Dabartiniams kolegoms ir jauniesiems žurnalistams, kurie yra „daug laimingesni, nes gali dirbti prieštaringoje, diskutuotinoje, tačiau laisvoje žurnalistikoje“, B. Raguotis palinkėjo labiau atsižvelgti į nacionalinės žurnalistikos tradicijas: „Kudirkiškoji tradicija įpareigoja išklausyti kitą, arba antrą, pusę, o iš Vaižganto galima mokytis, kaip rašyti pakiliai, pagarbiai įsižiūrėjus į tai, kas žmoguje, gyvenime šviesu ir tauru.“ „Mylėti tautą, kurioje gyvena, ir nedaryti kompromisų su savo sąžine“, – toks buvo B. Raguočio palinkėjimas žurnalistei Aldonai Žemai-

Esmės klausimas išliks aktualus Į jubiliejaus šventę, surengtą VU Komunikacijos fakultete, susirinko daug B. Raguočio kolegų ir studentų, kurie jį minėjo geru žodžiu. B. Raguotis apie juos taip pat puoselėja šiltus, šviesius prisiminimus.

Jam teko dirbti su pirmaisiais Žurnalistikos katedros vedėjais – Jonu Karosu ir Stasiu Makausku, kolegomis Audrone Nugaraite, Danguole Skarbaliene, Virginija Krivickiene, Viktoru Žeimantu, Virgilijumi Juodakiu, Laimonu Tapinu, Valdu Bartasevičiumi, Rimantu Pleikiu, Andriumi Vaišniu. „Iš įgyto patyrimo, iš laiko nuotolio vis dažniau iškyla esmės klausimas: ar ką naudingo padarei ir nuveikei? Ar buvo kokia prasmė, kuri bent trumpam pasiliktų, kai mūsų nebebus?“ – kalbėjo B. Raguotis, reziumuodamas, kad tokie klausimai visada išliks aktualūs ir niekada netaps banalūs.

KF inform.

Lituanistų ruduo: kelionė po Čiobiškio kraštą Giedrius GENYS,

Spalio 11 d. Lietuvių literatūros katedra (FlF) vedėjos prof. Dainoros Pociūtės-Abukevičienės iniciatyva surengė vienos dienos išvyką į Čiobiškio apylinkes. Būrys katedros dėstytojų, doktorantūros, magistrantūros ir bakalauro studentų išvyko į pažintinę ir sykiu romantišką kelionę – su pažadu, kad bus keliaujama lietuvių pilkapiais nusėtu seniausiu Lietuvos viduramžių aprašymuose minimu keliu, nusidriekusiu palei Nerį. Eidami šiuo taku buvome pasirengę susitikti ne tik su senosios pagoniškos, bet ir su LDK bei XX a. pokario rezistentų istorijos ir kraštovaizdžio liudijimais.

Su Lietuvių literatūros katedra glaudžius ryšius palaikantis archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius tapo nepakeičiamu šios išvykos vadovu.

Dar 2007 m. Neries ekspedicijos metu, plaukdamas grafo Konstantino Tiškevičiaus keliais, jis pajuto šių apylinkių žavesį ir vėliau čia grįžo ne vieną kartą. Per keletą metų mokslininkas atliko detalų kraštotyrinį tyrimą ir savo atradimais kelionės metu dosniai pasidalijo su mumis.

Ekskursiją pradėjome nepramintais miško keliais eidami prie Rynos upelio suformuotos griovos šlaite stūksančio urvo, kurio ilgis siekia

R. Tamošaičio nuotr.

FlF literatūros antropologijos ir kultūros studijų programos magistrantas

Pažintinė ir romantiška dėstytojų ir studentų lituanistų kelionė po Čiobiškio kraštą – graži iniciatyva apie 10 metrų. Šį urvą geologai atrado ir pradėjo tyrinėti tik prieš keletą metų. Yra išlikę legendų apie atsiskyrėlius („pustelninkus“), tokiuose urvuose užsiėmusius dvasinėmis praktikomis. Urvai tapdavo puikia slėptuve ne tik jauniems vyrams, nenorintiems eiti į carinės Rusijos armiją, bet ir partizanams, puikiai žinojusiems vietinių urvų labirintus ir iš vieno kaimo galėjusiems patekti į kitą. Apžiūrėję šį unikalų gamtos darinį, vykome į netoliese esantį Žvagakalnio (Žvalgakalnio) kaimą, kuris buvo įkurtas kaip strateginė vieta, iš kurios lengva matyti plačius panerių horizontus.

Nuo Žvagakalnio kaimo žingsniavome seniausiu istoriniuose šaltiniuose paminėtu Lietuvos keliu. Kry-

žiuočiai 1385 m. šį kelią savo raštuose vadino Neries keliu, vėliau šis kelias tapo žinomas kaip Napoleono kelias.

Priėję Žvalgos kalną, klausėmės kalbinių V. Vaitkevičiaus Žvalgos kalno semantikos aiškinimų, pasakojimų apie skirtingose Neries pusėse gyvenusių gyventojų identiteto skirtumus. Sužinoję, kad esame istorinėse Vilniaus vaivadijos žemėse, žvelgėme į kitą upės krantą, buvusią Trakų vaivadiją, kur tolimame horizonte giedrą dieną matosi Kernavė.

Neries keliu ėjome į Čiobiškio kaimą, vis įžengdami į mišką apžiūrėti pilkapių, nusidriekusių lygiagrečiai kelio. Pradėjome nuo pilkapių atpažinimo abėcėlės, nes daugumai kelionės dalyvių pilkapis buvo nematytas objektas ir nesiskyrė nuo

eilinės natūralios miško kalvos. V. Vaitkevičius – išskirtinis pilkapių žinovas.

Mokslininkas pasakojo, kad nėra jokio tiesioginio ryšio tarp pilkapio dydžio ir palaidoto asmens turtingumo ar įtakingumo. Pilkapių pylimas buvo tam tikras ritualas, jį supildavo žmonės, atėję į laidotuves. Tad pilkapių dydis priklauso nuo laidotuvėse dalyvavusių žmonių skaičiaus – kuo daugiau žmonių ateidavo, tuo didesnį pilkapį ir supildavo.

Neries kelią taip pat kerta senkelis, jungęs Vilnių ir Kėdainius. Keliaujant šiuo keliu per Nerį būdavo galima persikelti seniausiu Neries keltu, dar veikusiu ir XX a. Šį daugiausia arklių išmintą senkelį gali atpažinti tik įgudusi akis, nes dabar jis panašus į griovį, prikritusį senų medžių, apau-

gusį krūmais, žolėmis. Senuoju keliu paėjėjome ir mes, įveikdami visas natūralias miško kliūtis.

Pasiekus Čiobiškį, V. Vaitkevičius pasakojo apie šio miestelio istoriją, Čiobiškio dvarą, kapines, klasicistinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Archeologas, besidomintis partizanų istorija, detaliai nušvietė partizanų vado Jono Misiūno-Žaliojo Velnio veiklą Čiobiškio apylinkėse ir dramatiškas jo bei kai kurių kitų partizanų mirties detales. Čiobiškio kapinėse išliko keletas partizanų kapų, kurių priežiūra ir įamžinimas reikalautų atidesnio valstybės dėmesio. Išvyką baigėme ant Neries kranto pamatę tik vietiniams gyventojams žinomą įspūdingo dydžio ąžuolą. Tik keturi žmonės pajėgė apglėbti daugiau nei pusšešto metro apimties medžio kamieną. Nusprendėme, kad ąžuolas amžiumi tikriausiai prilygsta seniausiems išlikusiems Lietuvos ąžuolams, jam gali būti apie 500 metų.

Visą kelionę dalyvius lydėjo gera nuotaika, šiltas oras ir spalvingas ruduo. Dėstytojai ir studentai turėjo progą geriau vieni kitus pažinti, šnekučiuotis, vaikštant miško keliais ar iškylaujant lauko pievoje. Laisvas bendravimas už universiteto ribų stiprina kiekvienos akademinės bendruomenės tarpusavio ryšius. Norisi palinkėti, kad graži Lietuvių literatūros katedros iniciatyva – dėstytojams kartu su studentais pasitikti naujus mokslo metus – neužgestų ir virstų kasmetine tradicija.

universitas

vilnensis

2014 m. lapkritis

7

Diskusija VU bibliotekoje: pareikšdamas, kad skaitai klasiką, nieko apie save nepasakai

Izabelė Švaraitė Diskusijai vadovavo Filologijos fakulteto doktorantė, „Naujojo Židinio – Aidų“ direktorė Gabrielė Gailiūtė, dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos konkurso „Pirmoji knyga“ laureatas, istorikas dr. Tomas Vaiseta, Filologijos fakulteto doktorantė Rima Bertašavičiūtė ir VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Nuo eilinių meilės klasikinei literatūrai prisipažinimų šis susitikimas skyrėsi tuo, kad apie knygas kalbėta nuoširdžiai ir kritiškai. „Kuris iš susirinkusiųjų drįstų viešai prisipažinti, kad kuri nors Česlavo Milošo knyga jam pasirodė nuobodi? Kokie dalykai neleidžia išsiduoti? Kas mus varžo? Dėl šių klausimų pasikvietėme žmones, drąsiai kalbančius apie knygas, kurias jie mėgsta“, – įžanginį žodį tarė diskusijos vedėja G. Gailiūtė.

Nebesame snobai?

Blogai

Norėdamas pabrėžti skirtį tarp skaitymo kaip nuoširdžios laisvalaikio formos ir skaitymo kaip prestižinės pseudointelektualios veiklos, dr. T. Vaiseta pasidalijo dar 1987 m. sociologų Sergejaus Rapoporto ir Vlado Gaidžio atlikto skaitymo tyrimo įžvalgomis.

Mokslininkai sudarė 12 deficitinių knygų sąrašą ir tyrė, kokias knygas žmonės skaito, mėgsta, bando įsigyti.

Tai, kad populiariausias leidinys buvo Janio Zalyčio „Meilės vardu“, istoriko ir rašytojo nestebina. Daug įdomiau tai, kad tarp skaitomų knygų pateko Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“. Autoriai pabrėžė, kad anuomet filosofai skundėsi, jog šios knygos negalėjo gauti, nes tiražą išpirko.

Tikrindami respondentų nuoširdumą, sociologai į sąrašą įtraukė 13-ąją, pačių išgalvotą, knygą. 12 proc. pažymėjo, kad nesėkmingai bandė gauti leidinį, 3 proc. teigė knygą perskaitę ir ji jiems patikusi, 1 proc. „skaitytojų“ kūrinys nepatiko. „Šią 16 proc. paklaidą pavadinau snobizmo paklaida. Ji atskleidė, kiek knygų skaitymas buvo tikras, o kiek tiesiog snobiškas užsiėmimas. Žmonės turbūt galvojo, kad jei apie knygą klausiama, reikia atsakyti ir turėti savo nuomonę“, – svarstė T. Vaiseta. Anot jo, knygų skaitymą privalu atskirti nuo jų pirkimo. „Kalbant apie knygų pirkimą kaip snobišką užsiėmimą, sovietmečiu buvusį labai populiarų, mano nuomone, dabar jis sumažėjęs“, – teigė T. Vaiseta.

Dr. T.Vaiseta pasakojo, kad kiekvieną dieną, eidamas pro „Vagos“ knygyną, pastebi, kokios knygos perkamiausios. Pirmoje vietoje puikuojasi Paulo Coelho„Alchemikas“.„Nežinau, kas dar nėra šios knygos skaitęs, bet čia jau kitas klausimas. Tai atspindi, ką žmonės iš tikrųjų skaito. Rinka susireguliavusi“, – tvirtino jis.

Anot jo, knygų pirkimo snobizmo mažėjimas – neigiamas reiškinys,

puikiai atspindintis procesus, vykstančius mūsų visuomenėje. Pirma, nyksta pačios knygos prestižas, ji nebėra vertybė, su kuria norėtume tapatintis, turėti namuose, bent jau pasidėti į lentyną. Antra, gerų knygų leidimo apimtys smarkiai sumažėjusios. „Visai neseniai prof. Alvydas Jokubaitis rašė, kad knygynuose beveik nebėra rimtų humanitarinių, socialinių mokslų atstovų knygų, kurios daugumai tiesiog negali būti įdomios. Anksčiau tokios knygos buvo leidžiamos tikrai dideliais tiražais. Iš dalies juos palaikydavo būtent tas snobiškas pirkimas.

Aš neskaitysiu I. Kanto, bet bent jau pasidėsiu į lentyną. Taigi intelektualai, universiteto žmonės turėdavo iš to naudos“, – apgailestavo dr. T. Vaiseta.

Apskritai, pasak G. Gailiūtės, snobizmas šiais laikais yra visoks: yra snobizmas skaityti tik vadinamąją aukštąją literatūrą, yra snobizmas neskaityti to, ką skaito anie, tik klasiką mėgstantys snobai, snobizmas neskaityti popso ir t. t. Svarbu tai, kad snobizmas, apie kurį diskutuojama, dažniausiai susijęs su atmetimo pozicija. „Pasakyti, kad man patinka Charlesas Dickensas, apginti tokią nuomonę daug paprasčiau negu paaiškinti, kodėl man nepatinka Vladimiras Nabokovas arba „Vilko valanda“. Ir būtent šioje vietoje atsiranda snobizmas, kuris tiesiog reiškia, kad neturėtų būti popso, klasika yra pasenusi ir neturėtų būti skaitoma ir panašiai. Jis mažiausiai susijęs su asmenine reakcija“, – įsitikinusi ji.

Skaityti (klasiką?) saugu

Paprastai, pastebi G. Gailiūtė, kai žurnalistas yra prastai pasiruošęs imti interviu iš rašytojo ir jam pritrūksta įdomių bei protingų klausimų, jis turi kelis atsarginius, tinkamus beveik visiems kontekstams ir situacijoms. Pavyzdžiui, kokie jūsų ateities planai, ką šiuo metu rašote, ką šiuo metu skaitote arba kas jūsų mėgstamiausias autorius? Išgirdę paskutinį, žmonės dažniausiai ieško saugaus atsakymo.

G. Gailiūtė neabejoja, kad bet koks klausimas apie mėgstamas knygas yra labai klastingas. „Viena vertus, jis skamba neutraliai, tema socialiai itin priimtina. Tačiau, kita vertus, iš atsakymo žmonės išgauna tiek daug informacijos – kas tu esi ir kaip tave vertinti – iš tikrųjų tai vienas sukčiausių klausimų. Klausimas, kiek tu uždirbi, šiuo atžvilgiu yra daug saugesnis, nes jis tiesmukas, iškart aišku, kad kalbama apie tavo vertę“, – mano ji.

Anot G. Gailiūtės, atsakymas, kurį galima dažnai išgirsti – V. Nabokovas.

Ir tą deklaruoja ne vien Lietuvos rašytojai. „Pradėjau aiškintis, kas taip sako.

Pasirodo, labai skirtingi žmonės, kurių kūrybos niekaip su juo nesusiesi. Taip sakyti saugu dėl to, kad V. Nabokovas patenka tarp labai daug vidurkių. Jo kūryba – beveik klasika, tačiau ne kažkokia seniena, savo laikais jis buvo labai šokiruojantis autorius, šiandien jo literatūra nebešokiruoja, bet

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Spalio 22 d. minint Vilniaus universiteto bibliotekos 444 metų sukaktį ir lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, VU bibliotekos Č. Milošo skaitykloje vyko diskusija apie klasikinių literatūros kūrinių aktualumą „Atviri prisipažinimai: skaitome klasiką?“.

Diskusijos apie klasikinių literatūros kūrinių aktualumą, vykusios VU bibliotekos Č. Milošo skaitykloje, akimirka V. Nabokovas vis dar turi provokuojančio autoriaus reputaciją. Ir jis iš tikrųjų yra geras rašytojas. Tai atsakymas, tinkantis žmogui, kuris nenori pasirodyti nei per daug snobas, nei antisnobas“, – aiškino ji.

Klasikinė vs. populiarioji literatūra

Filologijos fakulteto doktorantė Rima Bertašavičiūtė išskyrė du diskusijoje dominavusius literatūros polius.

Tai aukštoji, kanoninė literatūra ir populiarioji, neretai dar pavadinama „gėdingąja“. Dažnai manoma, kad skirtis egzistuoja pačiose tekstuose. Tarsi vienuose tekstuose esama kažkokio taurumo, universalumo, gvildenamos amžinosios problemos. „Nepolemizuoju su šia nuostata, man atrodo, kad galbūt joje yra prasmės, bet man daug įdomiau diskutuoti apie tai, ką tekstų skaitymas pasako apie mus“, – savo įžvalgas pradėjo ji.

R. Bertašavičiūtei nebuvo gėda prisipažinti, kad skaitė ir „Penkiasdešimt

pilkų atspalvių“, ir „Bado žaidynes“.

Susipažinusi su abiejų polių tekstais, ji nuolat atsakinėja į klausimą, kuo tie tekstai iš esmės skiriasi. Pirmiausia, populiarioji literatūra paklūsta žanrui.

Ją lengva apibrėžti: meilės istorijos, detektyvai, nuotykių romanai. Kanoninei literatūrai žanro kriterijus galioja daug silpniau. Tai kūriniai, pateikiantys pasaulį, kurio mes nepratę matyti. Be to, populiarioji literatūra skatina tapatintis su veikėjais, o klasikinės literatūros veikėjai egzistuoja šiek tiek už įprastos patirties ribų. Trečioji skirtis – auditorijos pasiskirstymas.

R. Bertašavičiūtė išskyrė socialinį knygų skaitymo matmenį. Pasak jos, visi tekstai turi tam tikras reprezentacines bendruomenes. Ji pastebėjo paradoksą, iškylantį tarp kanoninių, klasikinių tekstų ir vadinamosios populiariosios literatūros. Trilogija „Bado žaidynės“, „Haris Poteris“ ir kitos panašios knygos išskaido auditoriją.

Jeigu esi idealus skaitytojas, tai atitinki kokią nors socialinę klasę, gali save jai

priskirti, apibūdinti. O klasika, iš esmės orientuota į universalius dalykus, gilias temas, nutolina nuo kasdienybės. Šiuo atveju kanoninė literatūra neiškalbinga. Pareikšdamas, kad skaitai Bulgakovą ar Dostojevskį, nieko apie save nepasakai“, – pašnekovus provokavo R. Bertašavičiūtė. Argumentuodama savo nuomonę, ji pasitelkė mokyklinės ir universitetinės programos pavyzdį.

Tokių knygų skaitymas apie mūsų skirtumus ir būdą nieko nebyloja.

Apibendrindamas diskusiją, dr.

T. Vaiseta pripažino, kad skaityti populiariąją literatūra nėra blogai, tačiau vertybių hierarchija privalo išlikti. „Piramidės neturime statyti vadovaudamiesi gėdos jausmu, tačiau turime išsaugoti vertės kriterijų. Populiarioji literatūra pasižymi viena meistriškumo dimensija – tai gebėjimas kurti gerą siužetą. Aukštoji literatūra taip pat pasižymi geru siužetu, tačiau tai nėra jos pagrindinis tikslas. Po siužetu visada slypi mintis, sukurianti gelmės dimensiją.“

Krikščionybei skirtas universiteto mokslininkų veikalas – nuo šiol ir lenkų kalba Spalio 30 d. Lietuvos ambasadoje Lenkijoje, Varšuvoje, pristatytos dvi pirmą kartą į lenkų kalbą išverstos knygos.

Viena jų –„Krikščionybės istorija Lietuvoje“ (lenk. „Dzieje chrześcijaństwa na Litwie“), pasirodžiusi 2006 m., yra Lietuvos mokslininkų humanitarų bendradarbiavimo tiriant krikščionybės raidą mūsų šalyje rezultatas. Tarp knygos bendraautorių – žymūs mūsų šalies istorikai ir kultūrologai, kurių dalis savo mokslinę veiklą vykdo Vilniaus universitete: knygos sudarytojas docentas Vytautas Ališauskas (FlF), doc. dr. Liudas Jovaiša (IF), doc. dr. Eligijus Raila (IF), doc. dr. Arūnas Streikus (IF), prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius (FlF), dr. Darius Baronas (Lietuvos istorijos institutas), Remigijus Černius (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos

tyrimo centras), Mindaugas Paknys (Lietuvos kultūros tyrimų institutas).

Antroji knyga – tai menotyrininkės, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorės, VU Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytojos dr. Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės parengta monografija „Šv. Kazimiero atvaizdo istorija XVI–XVIII a.“ (lenk. „Dzieje wizerunku świętego Kazimierza“).

Šių veikalų vertimas į užsienio kalbą – džiugi tendencija, atskleidžianti mūsų šalyje vykdomų humanitarinių tyrimų aktualumą ir užsienyje. Į anglų kalbą jau yra išversta studija, skirta šventajam Kazimierui, į lenkų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros tyrimai.

FlF inform.

universitas

8

vilnensis

diskusija

2014 m. lapkritis

Vilniaus universiteto rūmai:

Prof. dr. A. Bumblauskas

Doc. dr. M. Drėmaitė

nes kai ateina laikas remontuoti, laiko tyrimams nebėra, išauga sąnaudos.

Kai per daug galvojama apie grožį ir estetiką, tai nepatinka išmintos grindys ar sunkiau užsidarančios durys. Yra daug dalykų, kuriuos remonto metu esame pakeitę, o jų keisti visai nereikėjo. Pakako pavalyti, nulakuoti ir būtų puikiai tarnavę. O juk tai kainuoja.

Mūsų prioritetai kartais labai keisti.

D. K. Dažnai tyrinėtojai sako, kad durys ir langai – tai jau išnykęs paveldas, ir ne tik universitete. Todėl tokias temas duodame paveldosaugos magistrantams, kad surinktume informaciją, kad apie tai būtų kalbama, aiškinama.

J. P. Mes dabar kalbame apie centrinių rūmų paveldą, bet kiek paveldo kitur! Pavyzdžiui, Gamtos mokslų fakultete išlikę interjerai, durys, tapyba.

Taip pat ir Medicinos fakultete. Taigi čia ne tik centrinių rūmų klausimas.

Bet rūpintis paveldu – brangus malonumas universitetui...

J. P. Kalbame ne apie paveldą, o apie mūsų santykį su juo. Kol nesuprasime, kad tas turimas kultūrinis kapitalas pavirs ir jau yra pavirtęs ekonominiu kapitalu, kad jis vienas didžiausių universiteto ramsčių, o ne problema, tol ir nebus aiškios strategijos.

D. K. Svarbu įsisąmoninti – paveldas yra mūsų visų. Kai atlikome tyrimą ir klausėme studentų, ar eitų tvarkyti paveldo objektų, dažniausiai gaudavome neigiamą atsakymą. Visiems atrodo, kad paveldą turi tvarkyti ir prižiūrėti kažkokia atskira žmonių grupė, bet tikrai ne visi.

M. D. Santykis su palikimu – tai požiūrio klausimas. Kai vartome XVI– XVII a. planus ir matome, kad universitetas jau stovėjo, suprantame, kad esame tik keleiviai, lankytojai. Mūsų nebebus, o universitetas stovės. Jei yra koks nepatogumas praeiti ar užlipti siauresniais laiptais, mažiau pasišildyti, nekirsti istorinių sienų ir skliautų norint įsivesti vėdinimo šachtas ir panašiai, tai gal galima su tuo susitaikyti. Jei čia jau 400 metų mokėsi studentai ir sugebėjo parašyti filosofinius veikalus, turėjusius įtaką visoje Europoje, tai gal ir mes galime ištverti. Mane kiek stebina, kad visi labai mėgsta fotografuotis gražiuose kiemuose, girtis gaunamais įvertinimais ir dėmesiu universiteto ansambliui, bet kai ateina reikalas spręsti dėl brangesnių durų ar langų, tada jau renkamasi pagal pigiausius įkainius. Nėra požiūrio, kad viskas turi būti specialiai projektuojama, nes tai išskirtinis objektas. Reikia integralaus požiūrio į paveldą.

D. K. Architektai ir restauratoriai visada sako, kad didžiausia ir sunkiausia darbo dalis – tai darbas su užsakovu, kai reikia jį įtikinti, kad ko nors nereikia keisti, pakanka nuvalyti.

Universiteto atveju – mes, akademinė bendruomenė, esame užsakovai. Atrodytų, užsakovas labai išprusęs, bet jį kažkodėl labai lengva įtikinti, kad reikia keisti, o ne išsaugoti.

M. D. Daugiausia prarandama eilinių einamųjų remontų metu. Univer-

E. Kurausko nuotr.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio S. A. Poniatovskio (1764–1795) portretas Didžiajame kieme

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Dr. J. Poškienė

V. Jadzgevičiaus nuotr.

„U. V.“ kalbasi su mokslininkais – Istorijos fakulteto prof. dr. Alfredu Bumblausku, doc. dr. Marija Drėmaite, dr. Justina Poškiene ir Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto menotyrininke dr. Dalia Klajumiene apie rūmų restauravimą, atradimus, vertinimus ir kylančius klausimus.

Kartu norėjome aptarti jau atliktus ir restauratorių tebelaukiančius darbus, spręstinas problemas, nuomones ir universiteto bendruomenės santykį su turimu paveldu, supažindinti su dailėtyrininkų, istorikų įžvalgomis aptariant rūmų vertę.

Ar mes deramai rūmus įvertiname Lietuvoje?

Prof. dr. A. Bumblauskas. Manau, kad taip. Juk tam, kas sugalvojo Briuselio mini parke Lietuvą pristatyti universiteto rūmais, reiktų duoti garbės ženklą. Šis faktas rodo, kad visuomenė gerai supranta ansamblio vertę. Lietuva – vienintelė šalis, prisistatanti universiteto rūmais. Ir jie kuria gerą šalies vaizdinį, nes tokiu kompaktišku ir didingu senuoju „kampusu“, kurį puošia baroko šedevrai Šv. Jonų bažnyčios fasadas ir varpinė, gali pasididžiuoti tik retas Europos universitetas.

Ar šiandien rūmai tinkamai prižiūrimi?

Dr. D. Klajumienė. Kai pasivaikščiojau po centrinius rūmus, buvau maloniai nustebinta, kiek daug čia išlikę sienų tapybos. Tai tikras lobis.

Ištisa dailės istorija. Vien vaikštant po universitetą galima perskaityti visą paskaitų ciklą apie architektūros ir jos puošybos raidą. Ansamblis turi įvairių istorijos laikotarpių sluoksnių. Reikia pasakyti, kad kaip tik 2007–2008 m.

restauruojant Istorijos fakultetą aš ir apsisprendžiau tyrinėti pasaulietinių pastatų sienų tapybą, kuri iki tol buvo nepelnytai užmiršta.

Doc. dr. M. Drėmaitė. Vilniaus universitetui, matyt, reikėtų turėti savo paveldosaugininką, nes kompleksas labai didelis. Tas žmogus galėtų būti atsakingas ir už kitus universitetui priklausančius architektūros paveldo objektus, pasirūpinti, kad kiekvienas remontas būtų atliekamas atsakingai, nepakenkiant paveldui, kurio gal tuo metu neketinama restauruoti.

D. K. Kompleksinis požiūris būtinas, kad restauruojant, remontuojant pastatus būtų užsakomi specializuoti polichromijos, architektūros tyrimai.

Gaila, bet menotyriniai tyrimai atliekami itin retai, todėl restauratoriai paliekami savieigai. Mes ką tik apžiūrėjome restauruotą sienų tapybą ir paaiškėjo, kad be dailėtyrininko konsultacijų labai dažnai atrasti motyvai restauratorių ne visai tiksliai interpretuojami ir neretai klaidingai atkuriami. Žinia, darbų užsakovas nori sutaupyti pinigų ir laiko. Paveldosaugos specialistas galėtų kontroliuoti visą restauravimo eigą ir būti už tai atsakingas.

Tyrimai rodo, kad išlikusios tapybos tiek Vilniaus universiteto, tiek ir kituose istoriniuose miesto pastatuose labai daug, tik mes jos nerestauruojame, nes tai brangus malonumas. Gerai, jei nenudaužome tinko ir nesunaikiname.

Dr. J. Poškienė. Mano galva, universitetui trūksta struktūrinio požiūrio į savo turtą ir į savo paveldą. Kaip į kompleksinį reikalą. Jau supratome, kad sienos vertingos. Dabar rūpinamės sienomis, bet kol parūps lubos, grindys, durys, jų gali nebelikti. Net nežinome, ką mes turime, reikia nuolatinių tyrimų,

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Nijolė BULOTAITĖ

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Vilniaus universitetas, jo rūmų ansamblis laikomas vertingu ne tik Vilniuje, Lietuvoje, bet ir Europoje, pasaulyje. Jį gausiai lanko turistai, miesto svečiai, neaplenkia ir užsienio valstybių vadovai, kiti svarbūs asmenys. Ne viena universiteto studentų karta stebėjo nuolat vykstančius remonto, restauravimo darbus (kartais gal ir turėjo prie jų prisitaikyti), po kurių atsiveria vis naujos erdvės. Jau porą metų vilniečiai gali apžvelgti senamiestį iš suremontuotos varpinės, aukščiausio senamiesčio pastato.

Gražiomis restauruotomis auditorijomis džiaugiasi Filosofijos, Istorijos fakultetai. Kartu reikia pripažinti, kad senojo ansamblio priežiūra – nemažai kainuojantis, daug tyrimų ir dėmesio reikalaujantis nuolatinis darbas. Rūmai dar slepia gausybę paslapčių.

Dr. D. Klajumienė sitetas yra kultūros paveldo objektas, saugomas valstybės, todėl ypatingais atvejais, pvz., Šv. Jonų bažnyčios ar bibliotekos atveju, rengiamas specialus paveldosaugos projektas, dirba profesionalai. Bet einamųjų remontų metu tas universiteto paveldosaugininkas galėtų konsultuoti, patarti, būti už tai atsakingas, nes jis matytų visumą.

A. B. Čia kalbame tik apie sienas, o šiaip universitetas yra daug netekęs, turtas išblaškytas. Kad ir Dailės muziejuje kabo mūsų paveikslai iš Jonų bažnyčios, kurioje sovietmečiu jie negalėjo būti. O ką jau kalbėti apie 1832 m. uždaryto universiteto turtą – nuo anatomijos iki geologijos, botanikos rinkinių. L. Vladimirovas daug nuveikė siekdamas sugrąžinti knygas, daug sužinojome, bet kiti turtai neišsaugoti. Pvz., žiūrėdamas į Upsalos „Gustavianum“ muziejaus rinkinius pamatai, kokie skirtingi gali būti universitetų likimai. Ten turtai nuo XVII a. pradžios nuolat auga, yra kaupiami, o pas mus nuo to meto „Tvanas“, Šiaurės karas ir 1832 m. uždarymas – tai tikros negandos.

Manau, kad iki to meto mes dar patekdavome į pasaulinį universitetų šimtuką, o dabar tik į šeštąjį šimtuką.

universitas

vilnensis

2014 m. lapkritis

diskusija 9

vertė, atradimai ir praradimai Na, aišku, tuo metu, XVII–XVIII a., Europoje tebuvo gal 200 universitetų.

D. K. Tas pats pasakytina apie muziejų ir jo rinkinius. Senųjų universitetų muziejai yra pasaulinio garso, o Vilniaus universiteto muziejaus kartais nežino net čia studijuojantieji.

O juk ten saugomi unikalūs dalykai.

A. B. Galbūt kai ko nemokame sureikšminti. Paskaičiuota, jog mūsų kartografinė kolekcija – šešta Europoje. Žinoma, tai ir J. Lelevelio dovana, atkeliavusi 1929 m., kai į Vilnių perkelti jo palaikai. Mums pasisekė, kad ji išliko ir buvo sėkmingai perkelta.

Kaip vertinate lenkų laikais ir sovietmečiu atliktus darbus? Teko girdėti ir kritikos dėl lenkų laikais restauruotos Lelevelio salės, profesorių skaityklos – mėlyna spalva buvo ir pačių restauratorių sprendimas.

D. K. Tai etapiniai to laikotarpio požiūriai į paveldą, etapiniai restauratorių požiūriai. Sovietmečiu buvo suformuota nuomonė, kad Lietuvai būdingos pastelinės spalvos, tačiau tai nėra tiesa. Pvz., Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia – austriškojo baroko įtakos atspindys, jai būdingas didžiulis spalvų kontrastas. Taigi ir universiteto interjeruose rasti ryškūs pigmentai yra autentiški. Dažnai restauratorius arba užsakovas nori bendrą vaizdą „blukinti“. Tai jau įaugę į kraują. Restauratorius bijo, o užsakovas nenori ryškių spalvų.

Reikia tiesiog atidžiai tikrinti tyrimus.

Restauratoriai visada padaro stratigrafijų lenteles ir ten matyti pigmentų ryškumas, naudoti deriniai. Atlikus tyrimus jau galima diskutuoti dėl restauravimo koncepcijos, o argumentai, kad tai negražu ar Lietuvai nebūdinga, atrodo nerimtai.

A. B. Kalbant apie lenkų laikus reikia nepamiršti, kad universitetas turėjo Menų fakultetą, o ten dirbo tokie grandai kaip F. Ruščicas, J. Klosas, J. Hopenas. Sovietmečiu kurį laiką jautėsi atotrūkis. O pasirengimas 1979 m. jubiliejui vyko labai strategiškai, didesnių klaidų gal nebuvo padaryta.

D. K. Vilniaus universiteto misija sovietmečiu buvo labai svarbi. Čia buvo padėti restauratorių mokyklos pagrindai. Juk niekas tuo metu nerengė profesionalių restauratorių, o čia jiems buvo galimybė išmokti, nors gal ir padaryta klaidų. Objektas ypa-

tingas, todėl mokymasis vyko labai atsakingai. Tai tikrai buvo daugelio sričių restauratorių lietuviškosios mokyklos pradžia.

M. D. Tie du jubiliejiniai – lenkų 1929 m. ir sovietmečio 1979 m. – restauravimai turėtų būti traktuojami kaip etapai. Bet kartu matome, kaip keičiasi paveldo suvokimas, kaip suprantame paveldosaugą, tvarų naudojimą. Žvelgiant iš šių laikų 1979 m. restauravimas atrodo drastiškai: kiek buvo išgriauta, padaryta praėjimų dėl patogumo, modernizavimo. Bet nė vienu etapu nenorėta rūmams pakenkti, abiejuose naudoti mokslinio restauravimo principai.

Tai susidūrimas tarp patogumo ir tausojimo.

Koks tas santykis, kiek dabarties laiko ženklų gali atsispindėti rūmuose?

Juk čia vyksta paskaitos, todėl kažkiek reikia rūmus pritaikyti, kad būtų patogu. Neišvengiamai atsiranda pasikeitimų. Iš sovietmečio išlieka ir tuo metu čia atsiradusios freskos. Koks Jums atrodo jų santykis su senaisiais rūmais?

M. D. Ar tikrai laboratorijos reikia ten, kur yra išlikusi freska? Jei freskos atrodo nebevertingos, tai jos bus griaunamos ar išdaužomi skliautai laboratorijai įrengti. Jei freskos mums atrodo vertingesnės nei įrengiama laboratorija, tai diktuoja ir sprendimą.

Tai prioritetų klausimas.

J. P. Žinoma, viešai naudojamos patalpos gal kažkiek ir nukenčia, bet nereikia bijoti atverti patalpų. Kitaip nebūtų prasmės jų ir restauruoti, saugoti.

D. K. Dažnai keistai atrodo klausimas, naudoti ar saugoti, o juk tai vienas kitam neprieštarauja. Visame pasaulyje seni, net privatūs interjerai gerbiami ir susidėvėję daiktai nebūtinai keičiami, o rūpestingai atkuriami.

Jei XVIII a. interjere susidėvėjęs sienų apmušalas, fabrike iš senų matricų atspaudžiami nauji to pat rašto ir faktūros. Nereikia jokių paveldosaugininko represijų. Priklauso nuo to, kiek žmogui išugdome pojūtį, kad reikia išsaugoti to laikotarpio ženklus.

Lietuvoje mes tikrai neturime įgimto istorinio interjero pojūčio, todėl reikia nuolat apie tai kalbėti, šviesti, rodyti pavyzdį.

J. P. Yra kažkokių baimių dėl paveldo, nes ir mūsų paveldosauginiai įsta-

tymai daugiau represinio pobūdžio.

Jei nėra galimybės, pinigų, galima ir nerestauruoti, svarbu nenaikinti.

Bet universitetas visų pirma mokslo ir studijų įstaiga, tam skiriamos lėšos.

A. B. Mokslas ir studijos negali būti šalia kultūros, tarpusavy supriešinti. Pas mus kultūra suprantama klaidingai, tarsi laisvalaikis. Kultūra nesuvokiama kaip esminė žmogaus gyvenimo dimensija. Istorija geriausiu atveju suprantama kaip pasaka, ne tai, kas aplinkui. Kad ir P. Repšio freska universitete, kuri, Lietuvos tūkstantmečio proga žurnalo „Veidas“ atliktos apklausos duomenimis, įeina į žymiausių Lietuvos dailės kūrinių penketuką. Dėstydamas civilizacijų istorijos kursą studentams iš visų fakultetų klausiu, ar žino apie tą freską. Juk jie beveik tiesiogiai praeina freską eidami į paskaitą. Nežino, net nėra girdėję. O juk taip yra ir su kitais universiteto turtais.

J. P. Visi pirmo kurso studentai privalėtų turėti galimybę nemokamai susipažinti su universiteto paveldu.

Studijų įvade yra toks elementas, bet studentai arba fakultetas susimoka už ekskursiją. Taip neturėtų būti. Galima suprasti, kad trūksta lėšų priežiūrai, bet ar jos visada racionaliai naudojamos ansamblio tvarkymui?

Yra daug fakultetų, kurių studentai, net baigę studijas, niekad nėra buvę centriniuose rūmuose ir nieko nežino.

M. D. Visuose fakultetuose į studijų įvadą reiktų įvesti keletą paskaitų.

Pagal bendrųjų universitetinių studijų sistemą tai neturėtų būti sudėtinga padaryti.

D. K. Reikia be išankstinės nuostatos skaityti daug viešųjų paskaitų, aiškinti, kalbėti, rodyti, kad sklaidos virusas plistų. Man labai patiko universiteto muziejaus iniciatyva akademinei bendruomenei vesti nemokamas ekskursijas. Visada pirmąją paskaitą Istorijos fakulteto studentams pradedu nuo ekskursijos į muziejų, kad sužinotų apie jį ir apsilankytų Šv. Jonų bažnyčioje ne tik per diplomų teikimo šventę.

Maždaug 2004 m. po ilgos pertraukos lankydamasis Vilniuje sovietmečiu garsėjęs Lietuvos juvelyras Paulius Lantuchas (jo laikrodis puošia Filologijos fakulteto koridorių) teigė senamiesčio neatpažinęs, viskas

gerokai pasikeitę, net ir pati miesto dvasia. O štai universiteto ansamblį atpažino. Tai gal nėra blogai.

A. B. Yra čia prieštaravimas. Meniniu požiūriu visi pasigenda Užupio poetinės dvasios, kuri nyksta. Bet prieš 20 metų einant pro šalį būdavo baisu, kad tave užpuls iš tarpuvartės, tai kas geriau? Apiręs senamiesčio kiemelis gal ir tapybiškesnis, bet juk reikia ten gyventi ir tvarkytis. Štai, eidamas pro šalį, apžiūrėjau universiteto fotografijų parodą. Kartais lyg ir gaila tų P. Skargos kiemo vijoklių ar medžių Bibliotekos kieme. Bet kita vertus, pamatai apirusias M. K. Sarbievijaus kiemo sienas ir supranti restauravimo vertę. Man labai patinka liftas varpinėje, kuris padėjo atverti naujas erdves, Vilniaus panoramą. Matyt, saliamoniškos formulės čia nėra.

D. K. Gražiausia Vilniaus panorama atsiveria nuo Šv. Jonų bažnyčios varpinės, aš ja džiaugiuosi, bet kaip paveldo objektui – bokštui būtų buvę geriau be lifto. Didžiausias pavojus – vibracija, sienos, dekoro elementai yra pažeidžiami.

M. D. Šiais laikais saliamoniška formulė būtų – tausojamasis naudojimas. Ištarti sunku, bet samprata labai teisinga.

J. P. Vijokliai ir medžiai gali užaugti, tai ne problema. Nėra blogai, kad kiekviena karta kažką palieka. Tik klausimas, ką mes atrenkame.

Matyt, per studijų metus meilę šiems rūmams daugumai įskiepijame ir ji išlieka. Nemenka dalis užsienio studentų taip pat renkasi studijas Vilniaus universitete ir dėl įspūdingų senųjų rūmų bei turtingos istorijos.

A. B. Aš pats esu vienas iš tokių.

Tėvas man liepė vykti mokytis į dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Ten man rodė viską, bet kai pamačiau Vilniaus universiteto rūmus, apsisprendžiau.

Tačiau norėtųsi matyti daugiau informacijos apie pačius rūmus ir konkrečius pastatus, sales, objektus. Įvairiose vietose įvairiomis progomis.

Daug klausimų kelia visa atminties galerijos P. Skargos kieme koncepcija.

Kas ten patenka, kaip jie atrinkti? Man rodos, ten daug chaoso. Jei padarytume eksperimentą ir paklaustume studentų, ar jie atsirinktų savo fakulteto žmones? Dar nuo rektoriaus J. Kubiliaus laikų buvo tam tikras planas, pagal kurį viskas buvo daroma. Kad ir reljefai šiame rektorato koridoriuje.

Jie labai netikėti, visko ten yra, kas juos jungia? Matyt, kai 1979 m. skulptorius Jonas Jagėla gavo užsakymą, kol padarė, prabėgo daug laiko, visi pamiršo. Kiekvienas toks sprendimas galėtų virsti istorinės kultūros faktu.

Tada visi tie vardai pradėtų gyvuoti, dabar jie nebylūs, net bendruomenei menkai žinomi.

Versijų gali būti įvairių, bet bendri kultūriniai universiteto dalykai turėtų būti bendruomenės svarstymo objektas, jie turėtų būti gyvi. Reiktų išleisti knygas apie P. Repšio freską ir R. Gibavičiaus sgrafitus, kad visi žinotų.

D. K. Istorikams turėtų būti įdomi mažai nagrinėta tema apie Stanislovą Moniušką, ilgus metus vargonavusį Šv. Jonų bažnyčioje, o ir apskritai Stepono Batoro universiteto laikotarpis mažai nagrinėtas.

Edgaro Kurausko ir Vito Jadzgevičiaus nuotraukose – restauruoti Vilniaus universiteto rūmuose išlikusios sienų tapybos fragmentai.

10

fakultetuose

universitas

vilnensis

2014 m. lapkritis

T. Ševčenkos skaitymai Vilniaus universitete – žingsnis Ukrainos kultūros link Spalio mėn.

Filologijos fakultete vykę literatūriniai skaitymai, skirti didžiojo ukrainiečio poeto Taraso Ševčenkos 200-osioms gimimo metinėms paminėti – svarbus žingsnis lietuviams broliškos tautos, jos kultūros pažinimo link.

Doc. dr. Jelena Konickaja, FlF Rusų filologijos katedra, projekto „Literatūriniai skaitymai“ vadovė

Volodislavas Žurba, poetas, projekto „Literatūriniai skaitymai“ dalyvis

Lietuvoje apie Ukrainą žinome nedaug. Iki 2013 m. Vilniuje vykusio Europos Sąjungos viršūnių susitikimo ir Ukrainą 2014 m. pavasarį sudrebinusių dramatiškų įvykių eilinis lietuvis mažai teturėjo žinių apie šalį, su kuria Lietuvą siejo glaudūs ryšiai nuo XIV a. iki pat XX a. pabaigos.

S. Hrabaro nuotr.

Projekto „Literatūriniai skaitymai“ dalyviai (iš kairės): Serhij Hrabar, Pavlo Volvač, Volodislav Žurba ir projekto vadovė Jelena Konickaja prie T. Ševčenkos memorialinės lentos VU Tarasas Ševčenka, ukrainiečių poetas, dailininkas, rašytojas, etnografas, modernios ukrainiečių literatūros pradininkas, vienas garsiausių Vilniaus universiteto auklėtinių, gimė 1814 m. kovo 9 d. 1828 m. atvyko į Vilnių. Čia, Vilniaus universitete, 1829–1830 m. mokėsi tapybos pas dailininką, meno profesorių J. Rustemą, o vėliau pas dailininką J. B. Lampį.

Spalio 16 d. Filologijos fakultete vykusiame Ukrainos kultūros dienų atidaryme dalyvavo Ukrainos kultūros

ministras Jevhenijus Nyščiukas, Lietuvos Respublikos kultūros ministras Šarūnas Birutis, Ukrainos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka, l. e. p. VU rektorius prof. Jūras Banys, Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, poetas Vladas Braziūnas, VU dėstytojai ir studentai, ukrainiečių bendrijos nariai. Literatūriniuose skaitymuose su auditorija bendravo trys šiuolaikinės ukrainiečių literatūros atstovai: žymus prozininkas, eseistas,

Atnaujinta Alekso Girdenio fonetikos laboratorija Filologijos fakultete iš esmės pertvarkyta prieš beveik 50 metų įsteigta Fonetikos laboratorija.

Nuo spalio 30 d. ji vadinasi profesoriaus Alekso Girdenio fonetikos laboratorija, taip pagerbiant šio mokslininko viso gyvenimo darbą ir nuopelnus fonetikos ir fonologijos mokslo srityse.

Laboratorijai atnaujinti įsigyta moderni garso įrašymo, programinė ir kompiuterinė įranga, atnaujinta garso įrašymo kabina. Universiteto mokslininkai fonetinius tyrimus čia vykdė nuo 1965 m. Nuo 1973 m. laboratorijai vadovavo prof. A. Girdenis, nuo 1993 m. ji reorganizuota į Eksperimentinės kalbotyros katedrą, tačiau pastaraisiais metais, laboratorijos įrangai ėmus nebeatitikti naujausių techninių reikalavimų, o ypač po profesoriaus A. Girdenio mirties 2011 m., fonetikos tyrimų apimtys buvo sumažėjusios.

Laboratorijoje šiuo metu daugiausia darbuojasi doc. dr. Regina Kliukienė ir doktorantas Evaldas Švageris, vykdantys projekto LIEPA fonetinius tyrimus.

Svarbiausia dabartinė veikla – sudaryti lietuvių kalbos garsyną, kurio pagrindu gims dvi lietuvių šneka valdomos programos – „Naršytuvas“ (interneto naršymas, valdomas balso komandomis) ir„Valdytuvas“ (kompiuterio valdymas natūralia šneka). VU Matematikos ir informatikos instituto darbuotojai, vadovaujami prof. Laimučio Telksnio, bendradarbiaudami su Lietuvių kalbos institutu, Lietuvos edukologijos

V. Jadzgevičiaus nuotr.

universitetu ir Šiaulių universitetu, sukurs keturias viešąsias elektronines paslaugas – „Tartuvą“ (skirtas pasitikrinti naujažodžių tarimą),„Pažintuvą“ (moksleivių gamtos pažinimo įgūdžių ugdymas), „Ieškotuvą“ (ugdymo išteklių paieška moksleiviams), „Pagalbininką“ (socialinės atskirties mažinimas, mokantis lietuvių kalbos). Visos šios programos ir paslaugos teisingai veiks tik tada, kai naudosis kokybiškai parengtu lietuvių kalbos garsynu.

A. Girdenio fonetikos laboratorijoje vykdyti darbai pritaikomi ir praktiškai.

XI tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ žiūrovai turėjo progą dalyvauti vokiečių trupės „Rimini Protokoll“ spektaklyje „Remote Vilnius“, kuriame ištrinamos ribos tarp aktorių ir žiū-

rovų: vykdydami ausinėse girdimus nurodymus kompiuterio sintezuotais moterišku ir vyrišku balsu, žiūrovai patys suvaidina beveik dviejų valandų veiksmą. Spektaklio režisieriai, rengdami scenarijų, pasiklausė kompiuteriu generuojamų lietuviškos šnekos garsų (programą sukūrė projekto LIEPA dalyvio dr. Pijaus Kasparaičio vadovaujama VU mokslininkų grupė) ir nutarė juos panaudoti spektaklyje.

Vienintelis teatralų išsakytas priekaištas buvo toks: lietuviškas sintezatorius kalba pernelyg kokybiškai.

Laboratorija atnaujinta struktūrinių fondų remiamo projekto „Lietuvių šneka valdomos paslaugos (LIEPA)“ lėšomis.

Filologijos fakulteto inform.

kultūrologas Serhijus Hrabaras; poetas ir prozininkas, vienas žymiausių Ukrainos literatų, šalies PEN klubo narys Pavlas Volvačius ir poetas, eseistas, vertėjas, lituanistas Volodislavas Žurba. Renginį vedė Rusų filologijos katedros docentė dr. Inga Vidugirytė.

Pagal „Literatūrinių skaitymų“ projektą spalio 15–18 d. Vilniuje ir Klaipėdoje įvyko ukrainiečių literatų susitikimai su literatūros mėgėjais – Vilniaus ir Klaipėdos universiteto dėstytojais, rašytojais, Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos skaitytojais, su Vilniaus ukrainiečių bendrijos nariais.

Susitikimuose svečiai iš Ukrainos dalijosi mintimis apie kūrybos procesą, šiuolaikinę Ukrainos literatūrą, apie dramatišką politinę Ukrainos situaciją. Autoriai skaitė savo kūrinius ukrainiečių kalba, o klausytojai galėjo sekti jų mintis, skaitydami Vasilio Kapkano, Volodyslavo Žurbos ir Birutės Januškaitės vertimus.

Per susitikimus buvo diskutuojama, skaitomos T. Ševčenkos eilės, būta ir netikėtų akimirkų – Klaipėdoje skaitymų metu nuoširdžiausius padėkos Lietuvai žodžius išsakė savanoris iš Ukrainos, knygos „Donecko mafija“ autorius Borisas Penčiukas, atvykęs į Lietuvą aplankyti sužeistų ukrainiečių Palangos reabilitacijos ligoninėje.

Per Ukrainos ir Lietuvos rašytojų susitikimą Lietuvos rašytojų sąjungoje leitmotyvu skambėjo mintis, kad lietuviai ir ukrainiečiai, nepaisant bendro istorinio paveldo ir tautinių judėjimų už nepriklausomybę panašumo, per

menkai pažįsta vieni kitus. Juk, tiesą pasakius, ir eiliniam ukrainiečiui lietuvių literatūra yra tokia pati mįslė, kaip ir ukrainiečių literatūra – lietuviui.

Rašytojams iš Ukrainos kelionė po Lietuvą tapo kultūriniu atradimu: jie apsilankė S. Nėries memorialiniame muziejuje, Rumšiškių liaudies buities muziejuje, susipažino su Trakų miesto istorija, pamatė T. Ševčenkos vietas Vilniuje.

Kiekvienas lietuvis, apsilankęs T. Ševčenkos skaitymuose, su savimi išsinešė dalelę Ukrainos, o renginio dalyviai ukrainiečiai į gimtinę išsivežė Lietuvos dalelytę. Tai reiškia, kad mes – Lietuva ir Ukraina – tampame artimesni ne vien istoriniame ir politiniame kontekste: mes bandome pažinti ir atrasti vienas kitą per šiuolaikinę literatūrą, juk ji, kaip ir prieš 200 metų, yra būdas kalbėti amžinomis gyvenimo ir meilės, vilties ir nusivylimo, atsakomybės ir ištikimybės sau temomis.

Už šį svarbų žingsnį šiuolaikinės Ukrainos kultūros link reikia nuoširdžiai padėkoti Ukrainos ambasadai Lietuvos Respublikoje, Ukrainos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoms, kurios parėmė projektą, taip pat Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkei Natalijai Šertvytienei, Tautinių bendrijų namų direktorei Alvydai Gedaminskienei, Pabaltijo ukrainiečių asociacijos pirmininkui Leonidui Trehubui, Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos direktoriui, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkui Juozui Šikšneliui.

Biotechnologijos ir biofarmacijos specialistų rengimui – šiuolaikiška infrastruktūra Vilniaus universitetas, koordinuodamas projektą „Biotechnologijos ir biofarmacijos specialistų rengimui ir MTEP veiklai skirtos infrastruktūros kūrimas bei atnaujinimas (BIOTEFA – C/D)“, su partneriais ženkliai atnaujino ir išplėtojo medicininės molekulinės diagnostikos ir ląstelių technologijų MTEP (mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros) infrastruktūrą, atnaujino laboratorijas, orientuotas į biotechnologijos ir biofarmacijos mokslą ir studijas.

Iš atnaujintų 14 mokomųjų ir 31 mokslinės laboratorijos net 10 mokomųjų ir 17 mokslinių laboratorijų atnaujinta Vilniaus universitete. Sukurta galinga ir moderni jungtinė VU ir VGTU ląstelių technologijų laboratorija, dalyvaujant VMTI IMC; ji veikia VU Biochemijos institute ir joje jau dirba šių dviejų universitetų studentai. 2013 m. VU Gamtos mokslų fakultete pradėta vykdyti nauja bakalauro studijų programa „Mikrobiologija ir biotechnologija“ – tai taip pat šio projekto rezultatas.

E. Kurausko nuotr.

Kitais metais duris atvers Jungtinis gyvybės mokslų centras. Į naująjį pastatą persikels VU Biochemijos, Biotechnologijos institutai ir dalis Gamtos mokslų fakulteto, taip pat vykdant šį projektą įsigyta nauja įranga.

Projektą vykdė net 10 partnerių – Vilniaus universitetas, VU Biotechnologijos institutas, VU Biochemijos institutas, Valstybinių mokslinių tyrimų institutas (VMTI) Inovatyvios medicinos centras, VMTI Fizinių ir technologijos mokslų centras, Nacionalinis vėžio institutas, Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir Vilniaus kolegija. „U. V.“ inform.

universitas

vilnensis

2014 m. lapkritis

tyrinėjimai 11

Kuo mito dinozaurai ir senovės lietuviai

Kaip susidomėjote archeologija?

Tėtis – geologas, o mama – keramikė. Tarp šiuolaikinės keramikos ir geologijos, matyt, ir būtų archeologija.

Nuo pat vaikystės aš ir trys broliai buvome tampomi po visus piliakalnius, tai nelabai ką daugiau ir galėjau rinktis.

Kokia pagrindinė Jūsų tyrimų ir podoktorantūros stažuotės tema?

Pagrindinė mano domėjimosi sritis – kuo žmonės maitinosi praeityje. Mane domina maisto kelias, kultūrinių augalų atsiradimas, gyvūnų prijaukinimas ir kaip tai keičia mūsų bendruomenę, gyvenimo būdą, darbų pasidalijimą, identitetą.

Mano doktorantūros tema iš Ukrainos teritorijos, o dabar – Kirgizija, Kazachstanas ir Šiaurinė Kinija. Čia tūkstančiai kilometrų ir mažai tyrinėta.

Kadangi moku rusų kalbą, tai dar nuo Kembridžo laikų galėjau dirbti Kirgizijos ir Kazachstano teritorijose.

Mano podoktorantūros projekto tema – maisto kelias iš Kinijos per Eurazijos stepes. Žmonių mitybos rekonstrukcija – nepaprastai svarbi praeities žmogaus tyrimų dalis, leidžianti atkurti įvairius jo elgesio ir tapatumo aspektus.

Tirdami galime sužinoti apie mainų sistemą, prekybos kelius, lyčių skirtumus, statusą, elito mitybą, pokyčius visuomenėje, identitetą, pastangas gaunant vienokius ar kitokius maisto produktus, maisto gamybos technologijas ir pan. Skiriamės nuo kitų gyvūnų tuo, kad vieninteliai gaminame maistą, jį kepame ugnyje. Viskas, ką dabar valgome, kažkada buvo sukultūrinta arba prijaukinta. Ir atėjo į Lietuvą, ant mūsų stalo, per mainus iš Artimųjų Rytų arba iš Kinijos, vėliau iš Pietų ar Centrinės Amerikos.

Viskas siejasi su maistu. Maistas nulemia žmonių elgesį ir įvairius jo aspektus, nes praeityje daugybę laiko sugaišdavome ieškodami maisto, ruošdami, laukdami ir gaudami maistą.

Mano buvęs darbo vadovas Kembridžo universiteto profesorius Martinas Jonesas iškėlė labai įdomią teoriją, kad mes, žmonės (Homo sapiens), iš visų hominidų pirmieji pradėjome dalytis maistu susibūrę aplink laužą. Žiūrėdami vienas kitam į akis ir sėdėdami ratu gamindavome maistą, jį dalydavome ir taip dalydavomės patirtimi, kurios perdavimas iš kartos į kartą padėjo mums išlikti kaip rūšiai. Tarkime, šimpanzės, ką nors sumedžiojusios, nusisuka viena nuo kitos ir tada valgo. Joms tiesioginis akių kontaktas reiškia agresiją. Štai vieno pirmųjų Europoje gyvenusių hominidų – Homo heidelbergensis archeologinės liekanos išsidėsčiusios krūvelėmis 100 metrų atstumu vienas nuo kito. Tai rodo, kad jie buvo panašesni į šimpanzių bendruomenę, kai sumedžioto grobio kąsnelis valgomas kuo toliau nuo gentainio, kad nebūtų atimtas. Pirmieji paleolito gyventojai jau burdavosi aplink laužą,

G. Motuzaitės Matuzevičiūtės Keen arch. nuotraukos

Istorijos fakulteto Archeologijos katedros mokslininkės stažuotojos dr. Giedrės Motuzaitės Matuzevičiūtės Keen mokslinių tyrimų temos – maisto globalizacijos pradžia priešistorėje, šiaurinis maisto globalizacijos kelias, pirmieji Rytų ir Vakarų kontaktai per kultūrinių augalų mainus ir jų padariniai, atskirų kultūrinių augalų ir prijaukintų gyvūnų kelias į Lietuvą. Su mokslininke kalbamės apie pasirinktą sritį, apie maistą, tradicijas ir apie tai, ką dar galima sužinoti iš archeologijos duomenų. socializavosi, dalijosi maistu ir išmoko veikti vieningiau ir efektyviau. Bendras maisto gaminimas išskyrė mus iš kitų.

Tyrinėjate grikių, sorų kelią ant mūsų stalo. Kada Lietuvoje atsirado grikiai ir soros?

Manoma, kad grikius viduramžiais, maždaug XIII a., atvežė mongolai verždamiesi iš rytų į vakarus, bet žiedadulkių, labai specifinių grikiams, randama net bronzos amžiuje ir neolite. Panašiu laikotarpiu jie atsiranda ir Kinijoje. Didžiausia laukinių grikių genetinė diversija, vieta, kur buvo sukultūrinti augalai, kaip identifikuoja genetikai – tai Tibeto plokštikalnis. Vasarą teko važinėti po Šiaurinę Kiniją, ten augina daugiausia grikius ir soras. Galbūt jie į Lietuvą iš ten ir atkeliavo. Pačios seniausios soros, kurios buvo sukultūrintos Kinijoje prieš 10 000 metų, Lietuvą pasiekia bronzos amžiaus pabaigoje – geležies amžiaus pradžioje. Jų jau gausiai randama rytų Lietuvoje, 2800 metų senumo Luokesų polinėje gyvenvietėje. Beje, esama paminėjimų, kad kanapių (taip pat Kinijoje sukultūrintas augalas) ir sorų sėklų rasta Lietuvos pajūryje, Šventosios gyvenvietėje, jau akmens amžiaus pabaigoje.

Kaip šios kultūros pasiekė Lietuvos teritoriją?

Tai pagrindinis klausimas: kaip ir kada. Greičiausiai tai padarė nežinomi smulkūs ūkininkai. Dažniausiai kalbame apie imperatorius, karžygius, vedusius karius per stepes, ir mažai dėmesio skiriame smulkiems ūkininkams. Būtent šių smulkiųjų ūkininkų dėka galime džiaugtis maisto įvairove ant mūsų stalo. Jie migravo ir keitė savo gyvenamąją vietą, taip pamažu perkeldami ir auginamą maistą, mainė kultūrinius augalus į kitas prekes, kurios po truputį plito iš vienos Eurazijos pusės į kitą. Jaunesnysis sūnus išeidavo, ūkininkaudavo atskirai, ir tokie smul-

Kviečių grūdeliai, išbyrėję iš stratigrafinio pjūvio senovinės gyvenvietės Kinijoje (Gansu provincijoje) lankymo metu, yra apie 5 tūkst. metų senumo kūs ūkininkai išplatindavo kultūrinius augalus. Yra teorija, kad pirmieji kultūriniai augalai – soros, grikiai – turėjo prestižinio maisto statusą, kaip bronzos dirbiniai. Jie buvo labai vertinami ir keičiami į nefritą, bronzą, ir tik vėliau juos pradėjo naudoti plačiau maistui.

Kaip atliekami praeities mitybos tyrimai? Šiuolaikinis mokslas suteikia daugybę būdų nustatyti, kokį maistą vartojo mūsų protėviai. Archeobotanikos metodais nustatome augalinio maisto rūšis, o zooarcheologija mums pasako apie gyvulinės kilmės maisto vartojimą. Klausimus, susijusius su žmogaus mityba, galima analizuoti ir tiriant organines liekanas ant keramikos sienelių ar įrankių. Apie maisto perteklių ar nepriteklių gali pranešti žmonių osteologiniai duomenys. Chemiškai tiriant žmonių ir gyvūnų kaulų, plaukų bei dantų emalio sudėtį galima rekonstruoti žmonių mitybą ir mobilumą. Aš atlieku archeobotaninius ir stabiliųjų izotopų tyrimus. Anglies stabiliųjų izotopų tyrimais galime nustatyti ne tik tiriamo organizmo vietą mitybos grandinėje, bet ir jo vartotų augalų bei gyvūnų tipus (vartojo jūrinį ar sausumos maistą ir C3 ar C4 fotosintezės augalų). Azoto stabiliojo izotopo tyrimais nustatoma organizmo vieta

Tradicinis mongolų patiekalas – kepta avies galva (valgomos smegenys, akys ir liežuvis) – tapęs neatsiejama švenčių, specialių progų ir ritualų dalimi. Tačiau prijaukintos avys į Mongoliją atkeliavo ne daugiau kaip prieš 5 tūkst. metų iš Artimųjų Rytų

Dr. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė apžiūrinėja sorų lauką šiaurinėje Kinijoje ir renka mėginius genetiniams tyrimams. Manoma, kad būtent iš čia sukultūrintos soros pasiekė Lietuvą prieš 2500 metų mitybos grandinėje. Lietuvoje tokie tyrimai dar labai nauji. Stabilieji izotopai išlieka kaulų baltymuose (kolagene) tūkstančius metų. Kartais kolagenas išlieka ir dinozaurų kauluose, taip galime nustatyti ir dinozaurų mitybą.

Bandau išsiaiškinti, kada pirmieji kultūriniai augalai iš Kinijos, tarkime, soros, atkeliavo į šiaurinę Europą per Eurazijos stepes. Tai nesunku nustatyti stabiliųjų izotopų tyrimais, nes sorų fotosintezė visai kitokia nei kitų kultūrinių augalų Eurazijoje. Soras valgantys žmonės savo kauluose turi daugiau sunkiojo 13C izotopo, todėl C4 augalų fotosintezuojamos anglies 13C/12C santykis skirsis nuo C3 augalų, pavyzdžiui, miežių, kviečių ar rugių.

O ką dar valgydavo anksčiau ir kas atkeliavo iš kitų kraštų?

Kviečiai, miežiai atkeliavo neolite, 4 tūkst. metų prieš mūsų erą, iš Artimųjų Rytų, dabartinio Izraelio, Jordanijos, Sirijos netiesiogiai, per mainus, nes Italijoje, Ukrainoje randami dar keliais tūkstantmečiais anksčiau. Lietuvoje mes dar neturime konkrečių duomenų iš neolito laikotarpio, žinome tik iš žiedadulkių tyrimų. Apie ankstyviausius rugius Lietuvoje turime duomenų tik iš viduramžių, tačiau kituose Europos regionuose rugiai pradėti auginti prieš du tūkstančius metų. Beje, jie taip pat sukultūrinti Artimuosiuose Rytuose.

Ką valgė paprasti žmonės, didžioji gyventojų dalis, galime pasakyti tik iš archeobotaninių, zooarcheologinių, stabiliųjų izotopų arba keramikos sienelių tyrimų. Istorikai tai žino iš rašytinių šaltinių, tačiau jie dažniausiai atspindi tik diduomenės mitybą.

Ar XIII–XIV a. Lietuvos gyventojai maitinosi panašiai, kaip ir kitos to meto Europos šalys?

Yra skirtumų. Lietuviai valgė labai daug grikių ir rugių, o rugiai krikščionių pasaulyje buvo pagonių maistas.

Ir dabar išlieka panaši tendencija.

Italai rugių beveik neaugino. Šiauriečiai – švedai, suomiai – irgi valgo rugius. Kartais sakoma, kad pagal tai, kokius grūdus vartojo, galima atskirti pagonišką pasaulį nuo krikščioniško.

Sunku pasakyti, kiek čia tiesos. Galbūt klimatas ir dirvožemis taip pat turėjo įtakos, tačiau žmonių identitetas, tradicijos bei pasirinkimo teisė čia turėjo didžiausią reikšmę.

Anksčiau pagrindiniai kultūriniai augalai buvo kviečiai, soros, miežiai, žirniai. Rugiai atkeliavo į Lietuvą tik XI a.

Prieš keletą dienų teko apžiūrėti Bokšto gatvėje atkastą sudegusį namą. Matyt, iš ten vežė grūdus į šalia esantį Užupio malūną. Rasta didžiulė statinė sudegusių rugių ir maišas grikių. Jokių kviečių.

Lietuvoje ir Vilniuje dar labai daug neištirtų dalykų? Jums ir kitiems tyrėjams yra ką veikti?

Taip, labai. Ir patys archeologai dažnai neišsaugo tos medžiagos, kuri daug pasakytų apie mitybą, nežino, kad tai galima daryti. Dažnai nuvalo organiką nuo sienelės, o ta organika ir parodytų, kam tas puodas buvo naudojamas, ką iš jo valgė.

Tikiuosi, kad mano studentai taip nebesielgs ir atliks kuo daugiau tyrimų prieš suardant objektą. Rasta XV–XVI a. išvietė ar ūkinė duobė – lobis archeologams, nors dažnai tik iškasami, surenkami plika akimi matomi radiniai ir nupaišoma stratigrafija. O didžiausias lobis – mikroskalėje, tai mikroarcheologija. Tokiuose objektuose galima aptikti tiek vietinių, tiek egzotiškų maisto produktų, augalų, žuvų liekanų, net sužinoti, kokie parazitai veisėsi gyventojų žarnyne.

Ar domitės tik archeologija, ar turite ir kitų interesų?

Fotografija – neatsiejama archeologo darbo dalis. Man įdomūs etnografiniai dalykai, šiek tiek turintys paralelių su archeologija, renku medžiagą apie dabartinę kazachų virtuvę. Surinkau daug medžiagos iš žmonių, kurie patys augina ir gamina tradicinius kazachų valgius. Domiuosi tradiciniais produktais ir pati gaminu, eksperimentuoju.

Būna madų, bet identitetas aiškiai atsiskleidžia per vartojamą maistą: amerikiečiai negali be riešutų sviesto, lietuviai be juodos duonos, varškės sūrio, vokiečiai be dešrelių. Maisto tradicijas pasiimam kartu, keldamiesi gyventi toli nuo gimtinės. Maistas susijęs su mūsų identitetu ir man tai labai įdomu.

Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen, Vilniaus ir Kembridžo universitetų absolventė, daktaro disertaciją apsigynusi Kembridžo universiteto Archeologijos departamente, šiuo metu Vilniaus universitete atlieka podoktorantūros stažuotę (projekto Nr. VP1-3.1-ŠMM01-V-02-004, finansuojama pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą).

Kalbino Nijolė Bulotaitė

12

universitas

vilnensis

studijos

2014 m. lapkritis

Vilniaus universitete pradėjo veikti nauja neformalaus konsultavimo iniciatyva „Klausk studento“. Nuo šiol moksleiviai iš pačių studentų galės sužinoti apie studentišką gyvenimą.

Daugelis moksleivių, ypač paskutiniais mokslo metais, galvodami apie savo ateitį svarsto įvairias galimybes (savanoriauti, ilsėtis, studijuoti – Lietuvoje ar užsienyje ir kt.). Planuojantieji studijas mato daugybę galimybių: skirtingi universitetai, gausybė mokslo sričių, studijų krypčių, įvairių studijų programų... Kaip nepasiklysti ir atrasti vietą, kurioje būtų įdomu ir gera studijuoti? Pasirinkimas Vilniaus universitete išties gausus: 16 fakultetų ir jiems prilygstančių padalinių, 5 mokslo institutai. Abiturientai gali rinktis iš daugiau kaip 70 VU studijų programų.

Vilniaus universitete pradėjusi veikti nauja neformalaus konsultavi-

Moksleiviams studentų patarimai padės nepasiklysti ir pasirinkti teisingą kelią mo iniciatyva „Klausk studento“ – tai nauja galimybė bet kada sulaukti studento pagalbos. Klausimų išties daug ir įvairių: skirtingų programų studijų ypatumai, gretutinės studijos, bendrosios universitetinės studijos, tvarkaraščiai, paskaitos, bendravimas su dėstytojais, turiningo laisvalaikio galimybės. Į juos mėginsime rasti atsakymus drauge. „Neretai susitikimų metu moksleiviai nedrįsta paklausti apie rūpimus dalykus universiteto administracijos

darbuotojų ar dėstytojų. Jie gerokai drąsiau jaučiasi bendraudami su mūsų studentais, tad kodėl gi nesuteikus tokios galimybės? Ši nauja neformalaus konsultavimo iniciatyva praplečia galimybę klausti. Viliuosi, kad ši iniciatyva bus naudinga ne tik paskutinių klasių moksleiviams, bet ir jaunesniems, tik pradedantiems galvoti apie studijas“, – tokiai VU Karjeros ir konsultavimo skyriaus vyriausiosios specialistės Jurgitos Kumpytės nuomonei pritarė ir iniciatyvoje

Geologija – mokslas be sienų Eugenija RUDNICKAITĖ, Audrius ČEČYS,

GMF Geologijos ir mineralogijos katedra

Lapkričio 11 d. Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedroje lankėsi ir įvairių pakopų geologijos studijų studentams bei dėstytojams paskaitą „Kas vyksta po Himalajais: ar lydymasis yra kalnodaros priežastis ar pasekmė?“ skaitė Londono atvirojo universiteto (Open University) profesorius Nigelas Harrisas.

Paskaitoje profesorius aptarė šias temas: kalnodara ir kolizija; kalnynų plutos lydymasis; magmatizmas ir kalnų griūtis; Himalajai – gamtinė

sportas

Prof. Nigelas Harrisas prie raukšlės – vieno iš savo tyrimų objekto. Nuotr. iš asmeninio internetinio puslapio

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Apie studijas Vilniaus universitete moksleiviai sužinos iš studentų dalyvaujantys studentai. „Dėstytojai ar administracijos darbuotojai informaciją perteikia kiek kitaip nei mes, studentai. Dar nesame labai nutolę nuo mokyklos ir prisimename labiausiai rūpėjusius klausimus, į kuriuos atsakymus bent iš dalies jau pavyko rasti“, – pasakojo moderniųjų technologijų fizikos ir vadybos ketvirtakursė Ingrida Burbaitė.

Neretai įsivaizduojamas studentiškas gyvenimas gerokai skiriasi nuo tikrovės. „Moksleiviai mano, kad ištisai sėdime prie knygų, neturime jokio gyvenimo už universiteto ribų, visą laiką tik dirbame. Iš tiesų studentiškas gyvenimas gerokai spalvingesnis: Studentų atstovybė, chorai, liaudies ansamblis, sportas... Manau, kad kiekvieno mūsų tikslas yra susikurti tokį universitetą, kokiame pačiam gera būti. Turite pasiimti viską, ką galite, tiek iš mokslo, tiek iš popaskaitinės veiklos“, – sakė vokiečių filologiją ir prancūzų kalbą studijuojanti Lina Valentinavičiūtė. „O aš pradėjusi studijuoti staigmenų nepatyriau: gana tikslų vaizdą padėjo susikurti vyresnio brolio ir draugų pasakojimai“, – ją papildė Ingrida. Kalbėdami apie studijų iššūkius, būsimieji konsultantai nurodė jų nemažai: bankininkystės trečiakursiui Kerniui Paravinskui tai – mokymasis ir ruošimasis egzaminams, Ingri-

dai – santykiai su naujais, skirtingai mąstančiais studentais, dėstytojais, kurie paskaitose tampa studentų kolegomis ir yra atviri nuolatiniams klausimams. Tuo tarpu Linai svarbiausia universitete – išsiugdyti savarankiškumą: niekas neragins, netikrins, nelieps mokytis, nesistengs apsaugoti nuo galimų klaidų. „Studijuodama supratau, kad klausimai apie ateities perspektyvas kamuoja 90 proc. moksleivių ir 95 proc. tėvelių. Svarbiausia, kad į tokius klausimus nėra teisingų atsakymų, daug kas priklauso nuo paties žmogaus ir to, ką jis veikia studijų metais“, – sakė Ingrida. Studijų pradžioje patenkame į naują aplinką, susipažįstame su bendravimo ypatumais ir taisyklėmis.

Tačiau teisingai pasirinkti daug lengviau, kai bent iš dalies aišku, ko tikėtis. To ir siekiama neformalaus konsultavimo iniciatyva „Klausk studento“.

Vilniaus universitete moksleiviams skiriamos dar šios programos: Vaikų universitetas, Atvirų durų diena, kurios dalyviai gali lankytis mokslo populiarinamosiose paskaitose, kalbų dirbtuvėse ir eksperimentuose, iniciatyva „Studentas vienai dienai“, kurios metu moksleiviai kviečiami dalyvauti tikrose paskaitose. Nuolat rengiamos konsultacijos, ekskursijos, teminės paskaitos, susitikimai, vizitai į mokyklas.

tektonikos laboratorija ir kt. Visi paskaitos teiginiai paremti profesoriaus erudicija ir didžiule praktine patirtimi: Pirėnų kalnų uolienų (mig­matitų), seniausio Žemės raidos etapo – archėjaus – uolienų ir Žemės paviršiaus susidarymo (tektonika) Kanadoje, Arabijos pusiasalio geo­ logijos, įskaitant ant sausumos užstumtos okeaninės plutos – ofiolitų – Omane, pietų Indijos čarnokitų (ypatingų uolienų, kurios sudaro nemažą dalį Lietuvos kristalinio pamato) ir kt. tyrimais.

1985 m. profesorius susidomėjo Himalajais. Jų geologinius tyrimus pradėjo bandydamas atrasti ryšius tarp Žemės (litosferinių) plokščių judėjimo, kontinentų sandūros, naujos plutos susidarymo (magmatizmo) ir jos vėlesnių pokyčių giliai Žemės gelmėse (metamorfizmo). Šis susidomėjimas neišblėso iki šiol.

Neseniai profesorius ėmė tirti uolienų dūlėjimą ir jo paveikį anglies dvi-

deginio kiekiui atmosferoje, bando nustatyti, ar stiprus ryšys tarp klimato ir reljefo, ypač aukštų kalnų, tokių kaip Himalajai.

Profesorius laukia ir mūsų studentų geologų entuziastų, norinčių ieškoti ir suprasti kalnų susidarymo priežastis bei padarinius. Paskaitą klausę studentai suprato, kad gyvendamas savo ar kitoje šalyje mokslinius tyrimus gali atlikti bet kurioje pasaulio vietoje, o jų rezultatai yra aktualūs ir įdomūs viso pasaulio geologams (nes joks geologinis procesas nesibaigia prie šalies administracinės sienos). Tam reikalinga vienintelė sąlyga – pakankama kompetencija, kuriai įgyti studijuojant geologiją Vilniaus universitete sudarytos visos sąlygos.

Profesorius Nigelas Harrisas yra publikavęs beveik du šimtus intensyviai cituojamų mokslinių straipsnių, dėsto įvairius geologinius kursus Londono atvirajame universitete.

Studijų direkcijos inform.

Lapkričio 6 d. Kėdainiuose vykusiose Lietuvos futbolo federacijos II lygos pietų zonos rungtynėse dėl vicečempiono titulo Vilniaus universiteto futbolo rinktinės pagrindu sudaryta komanda „VU-Vilmesta“, rezultatu 1:0 įveikusi FK „Kėdainių Nevėžis-2“ ir surinkusi 62 taškus, iškovojo II vietą.

I vietą laimėjo „Kauno“ futbolo klubas. III vietą užėmė „Druskininkų“ futbolo klubas. Rezultatyviausiu pietų zonos žaidėju tapo 30 įvarčių pelnęs universiteto komandos narys Tadas Švaikevičius.

FK „VU-Vilmesta“ LFF lygoje pra-

E. Plaušinio nuotr.

FK „VU-Vilmesta“ susitinka su Kybartų komanda „Sveikata“ dėjo dalyvauti 2014 m. pavasarį.

Komanda šį sezoną ne tik startavo federacijos varžybose, bet ir sėkmingai dalyvauja Lietuvos studentų futbolo

lygos varžybose, kur taip pat išlaiko vieno iš lyderių pozicijas. Komandos vadovai – vyr. treneris Rimantas Turskis ir treneris Edvardas Malkevičius.

Lapkričio 7–9 d. Vilniuje vykusiame Lietuvos tinklinio federacijos Mažosios taurės varžybų finaliniame etape Vilniaus universiteto merginų tinklinio komanda tapo Mažosios taurės čempione.

SSC inform.

SSC nuotr.

Futbolininkai iškovojo sidabrą

universitas

vilnensis

2014 m. lapkritis

13

Kiekvienais metais vis didėjantis sukuriamos mokslinės informacijos kiekis ir sparčiau nei bibliotekų biudžetai augančios mokslinių žurnalų kainos tampa iššūkiu mokslo bendruomenėms, siekiančioms turėti prieigą prie pačios naujausios mokslinės literatūros.

Dr. Žibutė PETRAUSKIENĖ, Emilija KUČINSKAITĖ, VU bibliotekos Mokslinės informacijos duomenų skyrius

Pasaulyje vis labiau plintantis atvirosios prieigos judėjimas yra laikomas vienu iš galimų šios problemos sprendimų, padėsiančių užtikrinti tolesnę ir spartesnę mokslo pažangą ir inovacijų kūrimą.

Pažymėtina, kad atviroji prieiga yra susijusi su mokslinių tyrimų rezultatų atvėrimu ir jų išlaisvinimu nuo egzistuojančių finansinių, technologinių bei dalies teisinių apribojimų.

Vadinasi, visą sukuriamą mokslinę informaciją internete per atvirąją prieigą kiekvienas besidomintis galės pasiekti nemokamai ir nevaržomai.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ši informacija galės būti panaudojama įvairiais naudingais ir legaliais būdais, pavyzdžiui, duomenų gavybai.

Dažniausiai apie atvirąją prieigą kalbama mokslinių tyrimų, finansuotų mokesčių mokėtojų lėšomis, rezultatų kontekste, o už jų publikavimą tyrėjai paprastai negauna tiesioginio piniginio atlygio. Galima teigti, kad dėl susiklosčiusios praktikos mokslininkams kartais netgi tenka sumokėti leidėjams už jų darbą. Turint omenyje, jog autoriai moksliniams žurnalams dažniausiai neatlygintinai teikia savo parengtus mokslinius straipsnius ir užtikrina jų kokybę neatlygintinai atlikdami recenzavimą, galiausiai dar susimoka (tiesa, netiesiogiai) ir už žurnalų prenumeratą. Leidėjai, siekdami gauti pajamų už savo atliekamą veiklą (recenzavimo organizavimą, straipsnių maketavimą, žurnalų reklamą ir kt.), taiko mokslinių žurnalų prenumeratos mokesčius, kuriuos paprastai dengia universitetai ir kitos mokslo institucijos, siekdamos užtikrinti savo bendruomenei prieigą prie naujausios mokslinės informacijos – tai yra tiems mokslininkams, kurie šią informaciją ir kuria. Didžiausia taip organizuojamos mokslinės komunikacijos bėda yra ta, kad publikacijos tampa nepasiekiamos dėl finansinių barjerų. Tokia sistema labiau apsaugo leidėjus ir garantuoja jiems pelną, nei teikia naudą mokslininkams.

Atsiradus internetui ir sparčiai besiplėtojant technologijoms, suteikiama galimybė ir mokslinei komunikacijai tapti pažangesnei. Juk internetas sudaro sąlygas tyrėjams pasiekti didžiausią įmanomą auditoriją minimaliomis sąnaudomis. Daugelis pasaulio universitetų, tarp jų ir Vilniaus universitetas, jau turi vadinamąsias institucines saugyklas, į kurias įkeltos mokslinės publikacijos gali būti pasiekiamos per atvirąją prieigą – nemokamai ir nevaržomai kiekvienam besidominčiam. Tai vadinama „saviar-

chyvavimu“ (angl. self-archiving) arba žaliuoju atvirosios prieigos keliu. Kitas būdas, tradiciškesnis – mokslinės informacijos publikavimas atvirosios prieigos žurnaluose, vadinamas auksiniu atvirosios prieigos keliu. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad dažnai atviroji prieiga klaidingai siejama tik su atvirosios prieigos žurnalais (auksiniu keliu), visiškai pamirštant alternatyvią galimybę – kelti mokslinę informaciją į atvirosios prieigos talpyklas (žaliasis kelias).

Vilniaus universitete šių metų pabaigoje finišuoja projektas „eLABa“ – mokslininkams bus sudarytos sąlygos savo publikacijas skelbti per atvirąją prieigą vadinamojoje saugykloje. Tačiau atvirosios prieigos iniciatyvos universitete pradėtos dar 2009 m., kai Senatas patvirtino nuostatus dėl atvirosios prieigos prie universiteto mokslo darbų ir mokslinių tyrimų rezultatų. Senatas 2013 m. yra pritaręs formuojamai pozityviai politikai dėl atvirosios prieigos Vilniaus universiteto intelektinės nuosavybės valdymo nuostatuose.

Juose teigiama, kad „universitetas palaiko ir skatina atvirąją prieigą prie mokslo tyrimų duomenų, mokslo informacijos ir mokslo kūrinių, kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, Universiteto vidaus tvarkos taisyklėms“. Šiais metais Atvirosios prieigos savaitės metu prorektoriaus prof. habil. dr. Eugenijaus Butkaus ir VU bibliotekos generalinės direktorės Irenos Krivienės iniciatyva akademinė bendruomenė diskutavo dėl universiteto pozicijos atvirosios prieigos atžvilgiu.

Diskusijos dalyviai suformulavo pagrindinius siūlymus dėl atvirosios prieigos nuostatų ir veiklų Vilniaus universitete, kuriuos skatintų įgyvendinti artimiausiu metu: • prisijungti prie OpenDOAR (The Directory of Open Access Repositories) iniciatyvos, • siūlyti skirti dalį VU mokslo fondo lėšų mokslininkų straipsnių publikavimui per atvirąją prieigą, • siūlyti VU Mokslo komitetui peržiūrėti ir atnaujinti Atviros prieigos prie Vilniaus universiteto mokslo darbų ir mokslinių tyrimų rezultatų nuostatus, • inicijuoti projektą (veiklas) dėl VU bibliotekos fondo, lituanistinės medžiagos, VU mokslo publikacijų skaitmeninimo ir atvėrimo mokslo ir studijų reikmėms.

Vilniaus universiteto bendruomenė palaiko abu atvirosios prieigos kelius: auksinį (atvirosios prieigos žurnalai) ir žaliąjį (atvirosios prieigos saugyklos arba „saviarchyvavimas“).

Pastarojo atžvilgiu akademinė bendruomenė numato svarbų vaidmenį ir VU bib­liotekai.

sako Vilniaus universitete viešėjusi Argentinos Respublikos ambasados Varšuvoje kultūros darbuotoja, rašytojo kūrinių vertėja į lenkų kalbą Marta Jordan. Ši ambasada kartu su VU Užsienio kalbų institutu organizavo tris dienas trukusį renginių ciklą „Chulijus Kortasaras ir kinas“, skirtą 100-osioms rašytojo gimimo metinėms.

Agnė Grinevičiūtė Su M. Jordan kalbėjomės apie J. Cortázarą, jo kūrybą ir pažintį su šiuo legendiniu argentiniečių rašytoju.

Kuo svarbus J. Cortázaras? Kodėl minime jo 100-ąsias gimimo metines?

Jis yra tarsi Simónas Bolívaras Lotynų Amerikos literatūroje. J. Cortázaras pradėjo rašyti kitaip, negu rašė ankstesni, iki jo buvę rašytojai. Jo kūriniuose vaizduotė ir realybė susimaišo, tad gauname naują tekstą. Tokio stiliaus joks rašytojas nebuvo įvaldęs. J. Cortázaras į literatūrą įvedė sarkazmą, humorą, galimybę realybę apmąstyti kitaip, pasitelkiant didžiulę vaizduotę.

Kita vertus, sunku šio rašytojo kūrybą suvokti be iliustracijų. Piešiniai, kuriuos randame jo knygose, pasako labai daug apie J. Cortázaro kūrybą ir yra tiesiogiai susiję su tekstu.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie minėtas iliustracijas?

J. Cortázaras turėjo daug draugų menininkų. Vienas jų – argentinietis skulptorius, tapytojas Julio Silva. Jie kartu išleido knygą, pavadintą „Silvalandia“. Į ją sudėti J. Silvos piešiniai su J. Cortázaro komentarais. Jie kartu sukūrė ir dar dvi knygas. Šiuo atveju tapytojas J. Silva buvo iliustratorius.

Viena knyga pavadinta „Paskutinis raundas“, kita – „Aplink pasaulį per 80 pasaulių“.

Taip pat J. Cortázaras rašydavo komentarus draugų menininkų parodų katalogams. Išleista atskira knyga „Šalys“, į kurią sudėti visi šie komentarai.

Tai tarsi kiekvieno menininko atskira šalis. Yra ir be galo gražus albumas „Peru aukštikalniai“, kuriame – fotografės Manjos Offerhaus nuotraukos su J. Cortázaro komentarais. Dar vienas albumas pavadintas„Buenos Airės, Buenos Airės“. Jame J. Cortázaras irgi labai išradingai komentuoja fotografijas.

Teko skaityti, kad J. Cortázarui buvo nesvetimos revoliucinės idėjos.

Jo kūriniuose aptinkame daug revoliucinių idėjų lygmenų.

J. Cortázaras 1951 m. išvažiavo iš Argentinos todėl, kad jautė priespaudą.

Politinė atmosfera Argentinoje buvo nepalanki, nes kaip tik prasidėjo Juano Peróno diktatūra. O J. Cortázaras

pasisakė prieš karinius režimus, nors iš pradžių palaikė revoliuciją Kuboje. Jam atrodė, kad ji veda Lotynų Ameriką į laisvę. Tačiau amerikiečių imperialistai Kubą labai išnaudojo, o patys kubiečiai gyveno neturtingai.

Dabar ten žmonės irgi vargingai gyvena. J. Cortázaras suprato, kad revoliucijos nėra išeitis. Jam laisvė buvo labai svarbi, dėl jos jis iš pradžių ir įsitraukė į šį judėjimą.

Kodėl 1951 m. J. Cortázaras nusprendė išvykti į Paryžių?

Jis išvažiavo į Prancūziją todėl, kad ši šalis jam skyrė stipendiją.

J. Cortázaras Paryžiuje studijavo prancūzų ir anglų literatūrą. Gyvendamas šiame mieste jis pastebėjo, kad Paryžius atveria daug galimybių: pažintis su garsiais to meto menininkais, kinu. Viso to Argentinoje jis neturėjo. Tuo metu Paryžius buvo tarsi Europos kultūros sostinė.

J. Cortázaras troško mokytis, įgyti žinių, augti intelektualiai. Argentinoje jis nebūtų viso to gavęs, nes reikėjo išlaikyti mamą, todėl pasiliko Prancūzijoje, kurioje galėjo dirbti, kad išsiųstų pinigų namo. Tačiau su Argentina rašytojas niekada nenutraukė ryšių.

Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su J. Cortázaru ir jo kūriniais?

Su jo kūryba susipažinau studijuodama universitete, o asmeniškai – jaunųjų vertėjų konkurse, kuriam išverčiau tris apysakas ir laimėjau.

Jos iki tol nebuvo žinomos Lenkijoje.

Vėliau dvi savaites kaip vertėja kartu su J. Cortázaru keliavau po Lenkiją.

Lankėmės Lodzėje, Krokuvoje. Lenkijoje J. Cortázaras jautėsi labai gerai.

Jį nustebino tai, kaip gerai žmonės priėmė jo knygas. Šiam rašytojui labai patikdavo šiuolaikinė lenkų muzika.

Paryžiuje jis turėjo pilną spintą vinilinių plokštelių su angliškos, itališkos, prancūziškos muzikos skyriais. Prie lenkiškos muzikos skyriaus būdavo širdelė (šypsosi).

J. Cortázaras man pasirodė labai šiltas, dėmesingas ir malonus žmogus.

Jam visą laiką buvo įdomu, kas vyksta aplink, kad ir kur būtų. J. Cortázaras – labai geras stebėtojas. Pamenu, kaip jis eidavo per miestą ir viską dėmesingai, kruopščiai stebėdavo. Per šiuos pasivaikščiojimus imdavau pastebėti tai, ko nepastebėdavau anksčiau. Iš jo išmokau atkreipti dėmesį į smulkmenas, kurios iš tiesų yra labai svarbios.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Atvirosios prieigos Apie (ne)pažįstamą Julio poreikis Vilniaus Cortázarą „Julio Cortázaro ir jo kūrybos nepalyuniversitete ginčiau nė su jokiais kitais rašytojais“, –

Verčiate J. Cortázaro kūrinius į lenkų kalbą. Kokia šio rašytojo ir jo kūrinių reikšmė Lenkijoje? Kaip lenkai priima J. Cortázarą?

Lenkijoje jis labai žinomas, beveik visos J. Cortázaro knygos išverstos į lenkų kalbą. Lenkai skaito daug jo kūrinių, pavyzdžiui, „Žaidimas baigtas“, „Žaidžiame klases“. Jos pirmą kartą išleistos 1968 m. ir vis naujai perleidžiamos. J. Cortázarui labai pasisekė, nes pirmoji jo kūrinių vertėja į lenkų kalbą buvo rašytoja Zofia Chądzyńska, kuri 12 metų gyveno Buenos Airėse.

J. Cortázaras populiarus ir tarp jaunosios kartos, nors ne taip, kaip mano laikais. Dabar jaunoji karta skaito„Harį Poterį“, „Sostų žaidimą“. Lenkijoje 1 proc. gyventojų kalba ispaniškai, tad ši kalba čia populiari. Varšuvoje ir Krokuvoje yra M. de Cervanteso institutas, visoje šalyje veikia ispanų–lenkų kalbų mokyklos. Varšuvoje įsteigtos dvi gimnazijos, kuriose galima mokytis lenkiškai ir ispaniškai, o jų abiturientams išduodamas dvigubas atestatas. Be to, J. Cortázaras įtrauktas į vidurinių mokyklų mokymo programas. Lodzės kino mokyklos studentai dažnai kuria trumpametražius filmus J. Cortázaro apsakymų motyvais.

Esate išvertusi nemažai šio autoriaus kūrinių. Kurie Jums pačiai patiko labiausiai?

Paskutinė knyga „Netikėti popieriais“. Tai jo laiškų rinkinys, kurį surado pirmoji J. Cortázaro žmona namų komodos stalčiuje. Tarp visų popierių buvo ir eilėraščiai, trumpi humoristiniai apsakymai, novelių fragmentai, nepublikuotos apysakos.

Visa tai buvo labai sunku išversti. Tai man tapo dvigubu iššūkiu. Turėjau išversti ne blogiau, negu tai padarė įžymioji ir pirmoji J. Cortázaro kūrinių vertėja į lenkų kalbą Z. Chądzyńska.

Neišverstų šio rašytojo kūrinių lieka vis mažiau. Paskutinė, mano jau minėta knyga įdomi todėl, kad apsakymai – vienas J. Cortázaro meistriškumo pavyzdžių. Lenkijoje jo nepažįstame kaip poeto. Man patiko versti eilėraščius, taip pat ir pjeses. Į lietuvių kalbą yra išverstos šios argentiniečių rašytojo knygos: „Žaidimas baigtas“, „Pasidaryk pats“, „Kronopų ir garsenybių istorijos“ ir „Žaidžiame klases“.

Už pagalbą vertėjaujant dėkojame Užsienio kalbų instituto dėstytojai Jordanai Gonzales Cruz.

14

universitas

vilnensis

kultūra

2014 m. lapkritis

Universiteto kamerinis Chorui „Pro musica“ jau dešimt!

Vos prieš dešimtį metų susikūręs VU mišrus choras „Pro orkestras pažymėjo musica“ yra jauniausias universiteto choras, bet jau brandus ir pasiekęs aukštų meninių rezultatų.

35-ąjį gimtadienį

Lapkričio 15 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje vykusiame jubiliejiniame koncerte skambėjo muzika, kurią atliko pirmieji orkestro nariai, ir muzika, kurią koncerto salių skliautuose muzikiniam skrydžiui atidavė dabartiniai orkestrantai Vilniaus universiteto kamerinis orkestras pažymėjo 35-ąjį gimtadienį.

Susibūręs aplink 1979 m. rudenį gimusį iniciatyvių studentų kvartetą, Vilniaus universiteto kamerinis orkes­ tras visad buvo įkvėptas idėjos atnešti savitų muzikinių spalvų į turtingą kul­ tūrinį Vilniaus Alma Mater gyvenimą.

Per pastaruosius tris dešimtmečius orkestro muzikantai ne tik tapo daž­ nais Lietuvos muzikinio gyvenimo dalyviais, bet ir nubraižė kūrybinės veiklos horizontus nuo Meksikos iki Maskvos, taip nupiešdami didesnį muzikinį žemėlapį, nei kada nors tikėtasi. „Tiesiog daug kas atrodo kaip neįtikėtinų sutapimų ir didelio kitų žmonių tikėjimo mumis grandinė.

Dabar jau šviesaus atminimo rekto­

rius Jonas Kubilius nuo pat pirmo mūsų koncerto tapo ištikimiausiu mūsų klausytoju ir globėju. Jis labai didžiavosi, kad universitete pačių studentų dėka suskambo klasikinė muzika. Iš tikrųjų reikėjo tada ir dabar reikia nepaprastos studentų meilės ir ištikimybės muzikai, tačiau pirmiausia jie visi buvo ir dabar yra puikūs studentai, siekiantys mokslo aukštumų. Tikiu, kad kiekvienam studentui didelė atgaiva po paskaitų į rankas paimti instrumentą ir išgirsti, kaip iš jų srūva Bacho, Vivaldi ar Mozarto muzika – tik nepaprastai išsilavinę ir talentingi jauni žmonės gali sau leisti tokią prabangą“, – sako orkestro meno vadovas ir dirigentas Paulius Bernardas Koncė. „U. V.“ inform.

 VILNIAUS UNIVERSITETO TEATRO DRAMOS TRUPĖ „MINIMUM“

įgyvendina projektą „DRAMA SOS“ SKELBIAMAS

DRAMATURGIJOS KONKURSAS

Reikalavimai:

• kūrinio apimtis – ne mažiau kaip 20 puslapių; • tematika – šiuolaikinio jaunimo gyvenimas; • personažų skaičius – kuo daugiau.

Geriausia pjesė bus premijuota ir, esant galimybei, pastatyta scenoje.

Kūrinius prašom siųsti iki 2015 m. kovo 15 d. el. paštu: rimantas.venckus@kc.vu.lt.

Dešimt metų chorui nėra labai ilgas laikotarpis, tačiau sprendžiant iš „Pro musica“ įgyvendintų projektų sąrašo taip neatrodo. Kaip chorui pavyko tiek daug nuveikti? Šio choro sėkmė, sakyčiau, buvo nulemta iš anksto, nes choras susi­ kūrė pačių choristų – VU alumnų, dėstytojų, darbuotojų iniciatyva, o jie jau prieš tai daugelį metų mu­ zikavo ir buvo patyrę choristai. Vos per dešimtį metų pasiekti laimėjimai tikrai džiugina – tai ir laureato vardas keliuose tarptautiniuose konkursuo­ se, ir nepaprastai aukšti balai visos Lietuvos chorų konkurse, ir, svarbiau­ sia, didžiulis sąrašas kūrinių, kuriuos choras atliko Lietuvoje ir užsienyje, bendradarbiaudamas su įžymiais orkestrais bei solistais. Skambėjo G. Verdi ir W. A Mozarto „Requiem“, A. Dvořako ir G. Rossini „Stabat ma­ ter“, pastarojo „Mažosios iškilmingos mišios“, L. van Beethoveno Devintoji simfonija, C. Orffo „Carmina burana“, J. S. Bacho bei A. Vivaldi „Magnificat“ ir daugelis kitų europinės muzikos lobyno šedevrų.

Choras surengė nemažai gastrolių.

Kaip pasirenkate jų kryptis?

Choro bendradarbiavimo maršru­ tai susiję su viso pasaulio universi­ tetiniu choriniu judėjimu: rengėme programas drauge su Estremadūros, San Francisko, Prahos, Oslo, Got­ lando, Jekaterinburgo, Bremeno, Liuksemburgo, Kopenhagos, Rio de

Žaneiro, Kijevo universitetais, kurių chorai ir orkestrai, statydami dide­ lius orkestrinius chorinius kūrinius, dažnai suvienija jėgas. „Pro musica“ pasirinkta repertuarinė kryptis ne­ turi analogų Lietuvoje – choro, kuris specializuotųsi atlikti stambių vokali­ nių-simfoninių formų kūrinius, iki šiol Lietuvoje nebuvo.

Bet pasirinkus tokią kryptį tenka apsiriboti vien klasika?

Tikrai ne, yra šią kryptį atitinkančių modernių kūrinių. Choras dažnai savo šalies klausytojams pristato ir nemažai naujų, Lietuvoje neatliktų šiuolaikinių kūrinių. Pirmą kartą Lie­

tuvoje „Pro musica“ atliko K. Jenkinso „Mišias už taiką“, A. Ramírezo „Kreolų mišias“, J. de Haano „Urizeno knygą“, C. Fonsecos „Afrobraziliškas mišias“, D. Fanshawe „African sanctus“.

Kokie tolimesni kolektyvo planai?

Artimiausi choro „Pro musica“ planai taip pat susiję su universitetų bendradarbiavimu: Europos dieną Liuksemburgo universiteto iniciatyva keletas geriausių Europos universite­ tų chorų (Bolonijos, Prahos, Vienos, Liverpulio, Lodzės) gegužes 9-ąją Bratislavoje atliks L van Beethoveno 9-ąją simfoniją. Tarp jų bus ir „Pro musica“.

E. Kurausko nuotr.

Aušrinė MASLINSKAITĖ

Dešimtmečio koncertuose, kurie buvo surengti Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Molėtuose, choras atliko įspūdingą šiuolaikinio norvegų kompozitoriaus O. Gjeilo kūrinį „Saulėtekio mišios“ („Sunrise Messe“). Kūrinį „Pro musica“ atliko kartu su ilgamečiais savo partneriais VU choru „Gaudeamus“ ir VU kameriniu orkestru. Šis kūrinys taip pat atliktas pirmą kartą Lietuvoje

Kaip ratiliokai Gruzijoje gastroliavo Goda SUNGAILAITĖ Ir kitaip to nepavadinsi, kaip tik tikrų tikriausiomis ansamblio „Ratilio“ gastrolėmis, nes kone kiekvieną dieną – koncertai, pristatantys mūsų turtingą folklorą, vietinių žiūrovų ir klausytojų šokdinimai, ištaigingos vakarienės su vietinės valdžios atsto­ vais ir kasdienė gruziniškų įspūdžių gausybė.

Būdami lietuviai ir dar studentai, mes norėjome ir gerų organizatorių dėka sugebėjome pamatyti įvairius Gruzijos miestus: Kutaisį, Kobuletį, Batumį, Tbilisį, Boržomį. Kiekvienam mieste vis kitokie įspūdžiai, bet visur gražu, visur laukia, vaišina, gerumu žmonės dalinasi. Ir lietuvišką folklorą skleidėm oi plačiai, oi garsiai: tiek koncertuose, tiek priėmimuose, tiek vakarinėse vaišėse. Kur gruzinai su tostu – ten mes su daina. Ir „Ratilio“ vardą jau žino visa Gruzija, kuri ne­ galėjo atsistebėti mūsų mergaičių gražumu, vyrų balsingumu, kostiumų įvairiaspalviškumu ir ansambliokų draugiškumu. O mes savo ruožtu

A. Vaiginytės nuotr.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

„U. V.“ kalbina kolektyvo meno vadovę ir vyriausiąją dirigentę Rasą Gelgotienę.

Tautų draugystė: keli ratiliokai su ansamblio „Mcheli“ nariais grožėjomės Gruzijos kalnais, žmonių svetingumu, tom gražiom rudom akim ir vyrų gausa, chačepurių skanu­ mu ir čiurčkelų saldumu. Susidrauga­ vome su gruzinų ansambliais, gėrėjo­ mės jų dainomis, kurios tikrai tik tokio stoto vyrams ir tinka – tikriems kalnų ereliams, nors ir mes bandėm savo galimybes jų dainų ir šokio subtily­ bių besimokydami – juk patirti reikia folklorą, o ne tik stebėti ar klausyti.

Grįžome gerokai papilnėjusiu gruziniškų dainų bagažu. Ši kelionė leido iš naujo atrasti tiek kitų kultūrų grožį, tiek savo folkloro turtus ir meilę kiekvienam ansambliokui bei vadovams, ansamblio stiprybę. Ir galvas lenkiam mūsų Alma Mater, kuri mus tokius jaunus ir įspūdžių ištroškusius į pasaulį pasiganyt išlei­ džia ir mūsų širdis tokiu džiaugsmu pripildo.

universitas

vilnensis

2014 m. lapkritis

diskusija 15

Mokslo kalba: kur baigiasi nacionalinė ir prasideda anglų kalba Jei mokslas bendrautų viena kalba – tarkime, anglų – būtų lengviau, vadinasi, padidėtų šios veiklos efektyvumas, o tai ypač svarbu šiuo metu. Koks yra nacionalinių kalbų vaidmuo kuriant, populiarinant mokslą ir dėstant, buvo diskutuojama Vilniaus universitete vykusiame renginyje „Mokslo kalba ir daugiakalbystė“.

Doc. dr. Vaiva ŽEIMANTIENĖ, FlF Vokiečių filologijos katedra

Išskirtinio vaidmens nereikia

Daugelį metų vokiečių ir kitų kalbų vartojimą mokslo srityje ir universitete tyrinėjęs prof. habil. dr. Jürgenas Schiewe, Greifsvaldo Ernsto Moritzo Arndto universiteto Vokiečių kalbotyros katedros vedėjas, svarstė, ar vokiečių kalbai praradus tarptautinės mokslo kalbos statusą, kai mokslo komunikacijos kalba tapo anglų, bus kuriami nauji vokiški terminai, ar liks mokslo stiliaus žanrai vokiečių kalba.

Profesorius pabrėžė, kad šiuo metu svarbus uždavinys yra išsaugoti vokiečių kalbą kaip mokslo kalbą, tačiau tai nereiškia, kad vokiečių mokslo kalbai reikia suteikti išskirtinį vaidmenį greta kitų kalbų. Jo manymu, reikia puoselėti visas nacionalines mokslo kalbas, nes gimtosios kalbos vaidmuo pažinimui ir mokymuisi yra labai svarbus.

Vokiečių kalbos kaip mokslo kalbos klausimą Vokietijoje mokslininkai, visuomeninių organizacijų ir valstybės institucijų atstovai aptarė jau ne kartą.

Vokietijos akademinių mainų tarnyba 2010 m. paskelbė memorandumą, skirtą vokiečių kalbos kaip mokslo kalbos svarbos stiprinimui. 2011 m.

Goethe‘s instituto, Vokietijos akademinių mainų tarnybos ir Vokiečių kalbos instituto organizuotoje konferencijoje buvo svarstyta vokiečių mokslo kalbos vieta ir svarba šiuolaikiniame mokslo gyvenime. Tų pačių metų Vokietijos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos rezoliucijoje teikiama siūlymų, kaip sustiprinti vokiečių kaip mokslo kalbos vartojimą.

Jūratė Palionytė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko pavaduotoja, pristatydama lietuvių kalbos kaip mokslo kalbos situaciją Lietuvoje, pasidžiaugė, kad šiuo metu aukštosiose mokyklose daug studijų programų vykdoma lietuvių kalba, lietuviškai rašoma daug disertacijų. Tačiau ji išreiškė ir susirūpinimą, kad laikui bėgant mus gali ištikti Skandinavijos (pavyzdžiui, Švedijos) ar panašus kitų šalių likimas, kur mokslo srityje vartojama beveik tik anglų kalba, ir pasiūlė mokytis iš kitų šalių klaidų, jei apskritai tai įmanoma.

Todėl J. Palionytė atkreipė dėmesį į valstybės politikos svarbą šiuo klausimu, nes mažos šalies mokslo kalbos kūrimo rinka ar fondai neskatins.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovė kaip teigiamą žingsnį įvertino lietuvių terminijos tvarkybą, kuriai skiriama daug dėmesio, ir Lietuvos Respublikos terminų banko kūrimą, kuris kaupiamas remiantis dalykiniais žodynais, mokslo darbais ir specialistų publikacijomis. Ji ypač atkreipė dėmesį į tai, kad terminus kuria ne kalbininkai, o atitinkamų sričių specialistai, kalbininkų vaidmuo – rūpintis terminų taisyklingumu.

Kita problema, J. Palionytės nuomone, yra ta, kad terminų tvarkyba iki šiol užsiima vyresnė mokslininkų karta. Tuo tarpu jaunimas renkasi

anglų kalbą ir nelabai rūpinasi ir domisi naujų terminų, atspindinčių mokslo pažangą, kūrimu. Į šią pastabą sureagavo publika. Goethe‘s instituto kalbos skyriaus vadovė N. Buinovskaja sakė, kad bendradarbiauja su daug jaunų Lietuvos mokslininkų, kurie entuziaztingai ir mielai prisidėtų prie terminijos tvarkymo.

Disertacijų gynimas – anglų kalba

Kaip dar vieną mokslo kalbos politikos klausimą J. Palionytė nurodė specialybės kalbos dėstymą, kuriam Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra parengusi specialybės kalbos dėstymo programą. Tačiau ji atkreipė dėmesį į tai, kad į aukštąsias mokyklas ateina studijuoti vis mažiau raštingi absolventai, tad dėstyti tenka bendruosius dalykus, o ne specialybės kalbą. Šis klausimas, jos manymu, bus dar aštresnis, trumpėjant studijoms.

Prof. dr. Dzintra Lele-Rozentāle iš Latvijos universiteto ir Ventspilio aukštosios mokyklos paminėjo, kad Latvijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, daug dėmesio skiriama kalbos politikai: Latvijoje veikia Latvijos valstybinės kalbos centras, Latvių kalbos agentūra ir Latvių kalbos ekspertų komisija. Mokslo kalbai Latvijoje skiriama daug dėmesio, pavyzdžiui, neseniai latvių kalba išleista knyga apie tai, kaip kurti mokslinį tekstą.

Latvijos švietimo ir mokslo ministerija yra priėmusi nutarimą aukštosioms mokykloms leisti studijų programas Europos Sąjungos šalių kalbomis.

Latvijos atstovė teigė, kad mokslo srityje latvių kalba greta kitų kalbų ypač plėtojama humanitariniuose moksluose, o mokslo straipsniai Latvijoje iš esmės publikuojami penkiomis kalbomis (latvių, anglų, vokiečių, lietuvių ir rusų), straipsnio santrauką pateikiant ir anglų kalba.

VU Fizikos fakulteto Puslaidininkių katedros profesorius habil. dr. Vaidotas Kažukauskas, diskusijoje atstovavęs gamtos ir tiksliesiems mokslams, pailiustravo kalbų vartojimo situaciją pavyzdžiu iš fizikos studijų. Profesoriaus manymu, Lietuvoje yra daug gerų fizikos vadovėlių, parašytų rusų kalba, iš kurių anksčiau ir buvo mokomasi, tačiau, Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, kalbų vartojimo situacija pasikeitė: kaip maža šalis negalime parašyti ar išversti į lietuvių kalbą gerų visų sričių vadovėlių, o pasiūlius studentams studijuoti iš vadovėlių kitomis kalbomis paaiškėjo, kad rusų kalbos jaunoji karta jau nemoka, o anglų kalbos dar nemoka. Kaip netinkamos kalbos politikos vykdymo pavyzdį profesorius V. Kažukauskas pateikė šiuo metu galiojančią daktaro disertacijų gynimo tvarką, kuri nustato, kad daktaro disertacijos turi būti rašomos valstybine lietuvių kalba, tačiau reikalaujama, kad disertacijos gynimo komitete dalyvautų mokslininkai iš užsienio. Profesorius pripažino, kad paprastai tokiu atveju gynimas vyksta anglų kalba, nors posėdyje dalyvauja tik vienas ar du užsieniečiai.

Nors atlikti tyrimai ir rodo, kad studijuojant negimtąja kalba pažangumas krinta 10 procentų, fizikos profesoriaus manymu, reali situacija yra tokia, kad anglų kalba yra pagrindinė pasaulio mokslo kalba ir ji reikalinga, norint patekti į mokslo rinką. Jis teigia, jog kuo greičiau studentai išmoks anglų kalbą, tuo greičiau jie taps konkurencingi užsienyje, todėl aukštosios mokyklos Lietuvoje turi siūlyti studijų programas ir anglų kalba, jei universitetai nori tapti konkurencingi, kaip tai jau daro, pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

Germanistikos profesorius J. Schiewe išreiškė nuomonę, kad mažos valstybės mokslo srityje neišsivers be dvikalbystės, bet atkreipė dėmesį į nacionalinės kalbos svarbą mokslo raidai. Pasiremdamas savo atliktais tyrimais jis teigė, kad vokiečių kalba, XVIII a. tapusi tarptautine mokslo kalba, tapo ir kultūros kalba. Nacio­ nalinei kalbai tapus mokslo kalba, Vokietijoje atsirado savitas mąstymo stilius ir įsitikinimas, kad mokslas gali būti produktyvus. Švietimo epochoje nacionalinės kalbos ėmė laipsniškai išstumti lotynų kalbą iš mokslo srities, mokslas ir žinios tapo prieinami platesniems visuomenės sluoksniams ir tai nepaprastai paskatino mokslo pažangą. Profesorius dar kartą pabrėžė gimtosios kalbos svarbą pažinimo procesui. Jo manymu, pagrindinės žinios turi būtų įgyjamos gimtąja

FlF nuotr.

Tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Mokslo kalba: germanistikos įžvalgos“ kalba, nepriklausomai nuo to, kuria kalba vėliau bus toliau gilinamasi į mokslą. Prof. J. Schiewe pateikė pavyzdį apie kolegę vokietę biologę, kuri, būdama vokietė ir gyvendama Vokietijoje, kuria mokslinius tekstus anglų kalba, o reikalui esant verčia juos į vokiečių. Tai rodo kalbos ir pažinimo sąsajas.

Diskusiją dalyviai baigė apibendrinamosiomis įžvalgomis. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovė J. Palionytė pabrėžė nacionalinės kalbos svarbą, pateikdama hipotetinį teiginį, kad šiandieninę pasaulio mokslo anglų kalbą ateityje gali pakeisti, pavyzdžiui, kinų kalba. Kolegė iš Latvijos D. Lele-Rozentāle atkreipė dėmesį, kad mokslas – kūrybinis procesas, o kūrybiškumui reikalingas subtilus kalbos pajautimas, tad čia gimtoji kalba labai svarbi. Fizikos profesoriaus V. Kažukausko manymu, tiksliuosiuose moksluose labai svarbus yra kuo spartesnis ir kuo paprastesnis informacijos perdavimas. Patogiausia tą daryti anglų kalba, nes ji tiksli, trumpa ir daugeliui suprantama. Be to, profesorius išsakė nuomonę, kad dalykinė komunikacija paprastai suprantama tik specialistams, o šiuolaikinis mokslininkas yra labai siauros srities specialistas, tad specialistų diskusijos eilinis klausytojas nesupras, net jei ta diskusija ir vyks gimtąja, pavyzdžiui, lietuvių, o

ne anglų kalba. Prof. V. Kažukauskas pabrėžė, kad švietimą ir lavinimą šiuolaikiniame pasaulyje lemia ekonominiai aspektai, žinios turi turėti komercinę naudą, svarbu, ar jas galima pelningai panaudoti. Žiūrint ekonomiškai, komunikacija anglų kalba yra pigesnė ir spartesnė.

Visuomenės labui

Vokiečių mokslo kalbos tyrinėtojas prof. J. Schiewe išreiškė mintį, kad mokslo komunikacijai pakanka ir vienos kalbos, tačiau būtinai reikalinga gimtoji mokslo populiarinimo kalba. Ja turi kalbėti ir mokslininkai, ir mokslo žurnalistai. Prof. J. Schiewe iš dalies pritarė prof. V. Kažukauskui, kad švietimą ir lavinimą šiuolaikiniame pasaulyje lemia ekonominiai veiksniai, tačiau greta viso to negalima pamiršti ir platesnės, ne vien komerciniu žinių panaudojimu grįstos švietimo, o ypač universiteto funkcijos – ugdyti mąstančią ir išsilavinusią asmenybę ir tarnauti visuomenės labui. Šiame procese gimtajai kalbai moksle tenka didžiulė reikšmė.

Diskusiją inicijavo Filologijos fakulteto Vokiečių filologijos katedra ir Goethe‘s institutas Lietuvoje. Tai buvo baigiamasis tarptautinės mokslinės konferencijos „Mokslo kalba: germanistinės įžvalgos“, vykusios Vilniaus universitete rugsėjo 24–26 d., renginys.

In memoriam

Prisimenant docentą dr. Juozapą Butkų Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto bendruomenė, Vilniaus gydytojai ir mūsų kursas (1963 m. absolventai) neteko kruopštaus ir pareigingo dėstytojo ir gydytojo, nuoširdaus draugo Juozapo Butkaus.

Rugsėjo 18 d. eidamas 76 metus docentas mirė.

Juozapas Butkus gimė 1939 m. sausio 26 d. Žemaitijoje. Mokėsi Klaipėdos IV vidurinėje mokykloje. Į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą įstojo 1957 m. Buvo studentas, trokštantis žinių, gerai mokėsi, organizuodavo studentų turistinius žygius, dalyvaudavo varžybose. Aktyviai dirbo studentų mokslinėje draugijoje, buvo akušerijos-ginekologijos būrelio pirmininkas, labai mėgstamas kurso draugų, nes buvo dėmesingas visiems.

Baigęs Vilniaus universitetą 1963 m. liko dirbti Medicinos fakulteto Fakultetinės terapijos katedroje, kurios bazė buvo „Raudonojo kryžiaus“ ligoninė. Gydytojas Juozapas Butkus dirbo negailėdamas jėgų ir tobulinosi semdamasis žinių iš vyresnių kolegų ir mokytojų – doc. J. Misiūros, doc. K. Katiliaus, doc. Tamošaičio ir kt. Tobulinosi Maskvos gydytojų tobulinimosi institutuose. Kaupė mokslinę medžiagą ir 1972 m. sėkmingai apgynė disertaciją

,,Sveikų ir lėtine pneumonija sergančių žmonių bronchų laidumas“. Sukūrė lietuviškų medicinos terminų, kurie vartojami ir dabar.

Docentas Juozapas Butkus buvo labai mylimas savo pacientų. Vien tik jo pasirodymas palatoje žadindavo viltį pasveikti. Daugelis ligonių jautė ir dabar tebejaučia pagarbą docentui už kvalifikuotą gydytojo paramą ir žmogišką šilumą.

Juozapas Butkus paskelbė daug straipsnių įvairiuose leidiniuose. Savo didelę patirtį apibendrino knygoje ,,Suaugusiųjų antro tipo cukrinio diabeto

prevencija“, kurią parašė su bendraautore Lina Zabuliene. 2009 m. darbas buvo įvertintas Vilniaus medicinos draugijos garbės raštu, kaip vertingas mokslo darbas, įdiegtas į praktiką.

Juozapas Butkus dėstė terapijos mokslus. Paskaitoms ruošdavosi kruopščiai, o skaitydavo nenuobodžiai. Studentus mylėjo, o jie savo dėstytoją.

2010 m. išėjo į pensiją. Parašė eilėraščių knygelę, kurią gražiai įvertino prof. V. Daujotytė. Surinko ir išleido prisiminimus apie savo žmoną, gydytoją ftiziatrę, mokslų daktarę Palmyrą Butkienę.

Mūsų kursui Juozas buvo ypatinga asmenybė. Buvo vienas iš aktyviųjų kurso susitikimų organizatorių ir prisiimdavo sunkiausias pareigas.

Kiekvieną mėnesį aktyviai dalyvaudavo vykstančiuose kursiokų pietuose.

Norėjo nepasenti, visada turėti nuoširdžių draugų, dar kai ko pasiekti, pristatyti jau spaustuvėje esančią trečią savo knygą.

Kurso suėjimuose mums trūks Juozapo Butkaus nuoširdumo, bendravimo džiaugsmo. Su liūdesiu rašom Juozapo žodžius: „Kas buvo – tai buvo, jau nebebus.“ Kurso draugai

universitas

16

paskutinis puslapis

vilnensis

2014 m. lapkritis

Universiteto meno kolektyvai sukvietė į jubiliejinį koncertą

Vilniaus universiteto jubiliejinius – 435-uosius – metus lapkričio 20 d. vainikavo VU meno kolektyvų koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. „Universitetas šiemet švenčia 435-ąjį gimtadienį. Tai neeilinė data, tačiau per dienų rūpesčius, rutiną, buitį ir eilinius darbus kartais pamirštame, kad reikia ir pabendrauti, pašvęsti. Universiteto laukia pokyčiai, kurie, manau, veda tik į gera, nes mokslo ir žinių troškimas, smalsumas, tikėjimas mokslo galia visada vedė universitetą į priekį. Turėdami tokį mokslinį potencialą, šviesiausius protus tikrai esame verti būti Europoje tarp lyderių. Vienas universiteto tikslų – pritraukti geriausius ir uždegti kūrybiškumo, noro sužinoti kibirkštėlę. Tikiu, kad galime tai padaryti“, – sveikindamas VU bendruomenės narius kalbėjo l. e. p. VU rektorius prof. habil. dr.

Jūras Banys.

Iškilmingą jubiliejinį vakarą pradėjo vargonininkas Vidas Pinkevičius, atlikdamas savo paties kūrinį – Tokatą M. K. Čiurlionio temomis.

Scenoje vienus meno kolektyvus keitė kiti: po Kinetinės teatro trupės spektaklio „Equilibrium“ (rež. Andrius Pulkauninkas) scenoje pasirodė trupė „Minimum“ (rež. Rimantas Venckus) su fragmentų kompozicija„Filopatris, arba Dorybė“.

Po aplodismentų sceną „užtvindė“ Rasos Gelgotienės vadovaujami chorai, „Aukso paukštės“ laureatai – veiklos 75-metį minintis „Gaudeamus“ ir 10-metį atšventęs „Pro musica“. Prie jų prisijungė VU kamerinis orkestras, kurį prieš 35 metus subūrė fleitininkas Paulius Bernardas Koncė. Chorai ir kamerinis orkestras, diriguojami R. Gelgotienės, atliko nežemiškai skambančio Olos Gjeilo kūrinio „Saulėtekio mišios“ III ir IV dalis.

Nutilus paskutiniams akordams, veržliai ir energingai „Šokį“ ir „Senamiesčio polką“ atliko VU liaudiškos muzikos ansamblis „Jaunimėlis“ (vad. Bronislovas Glovickis). Nenurimstantys „Ratilio“ (vad. Milda Ričkutė) dega noru perprasti tradicinės kultūros niuansus, subtilybes ir puikiai reprezentuoja lietuvių folklorą Lietuvoje ir už jos ribų. Koncerte jie atliko „Šienapjūtės dainą“ ir „Dainių kadrilių“. O seniausias tautinio meno žanro kolektyvas – Dainų ir šokių ansamblis (vad.

Eugenijus Čiplys) – „Kupolinį“ ir „Šventinę polką“, o kartu su „Ratilio“ – sutartines.

Koncerto kulminacija tapo orkestro „Oktava“ (vad. Albinas Kučinskas), gyvuojančio daugiau nei 50 metų, pasirodymas, kurį papuošė ne tik atlikėjai Julija Sturo su Pauliumi Noreika, bet ir Teresės Gritėnienės vadovaujama choreografinė grupė.

Koncertą vedė „Minimum“ teatro trupės aktoriai Karolina Adelbergytė ir Adomas Budrys. „U. V.“ inform.

Koncerto akimirka – l. e. p. VU rektoriaus prof. habil. dr. J. Banio padėka VU meno kolektyvų vadovams

VU folkloro ansamblis „Ratilio“ atliko „Šienapjūtės dainą“ ir „Dainių kadrilių“

Scenoje – orkestras „Oktava“ ir Julijos Sturo bei Pauliaus Noreikos duetas

E. Kurausko nuotraukos

ISSN 1822-1513 Ad­re­sas: Uni­ver­si­te­to g. 3, LT-01513 Vil­nius, VU centriniai rūmai, I aukštas, 107 kab.

Tel. 268 7089, mobil. tel. 8-687 49018, el. p. vilnensis@vu.lt Ti­ra­žas 4000 egz. 4 spau­dos lankai. SL 321 Ma­ke­ta­vo VU lei­dyk­la. Spaus­di­no UAB „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius Vyr. redaktorė Liana Binkauskienė Vyresn. redaktorė Ilma Dunderienė Vyresn. korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Už reklamų turinį ir kalbą redakcija neatsako.

VU kamerinis orkestras su chorais „Gaudeamus“ ir „Pro musica“, diriguojami Rasos Gelgotienės, atliko „Saulėtekio mišių“ III ir IV dalis