UNIVERSITAS VILNENSIS, 2015 m. vasaris, Nr. 1 (1727)

hinc itur ad astra

ISSN 1822-1513

universitas

vilnensis

http://naujienos.vu.lt

2015 m. vasaris, Nr. 1 (1727)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

Platinamas nemokamai

S. Chmieliausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

Šiame numeryje

Paskelbti rektoriaus rinkimai

Galingiausias lazeris Lietuvoje

Studentų gyvensenos ypatumai

Taryba paskelbė viešą tarptautinį konkursą VU rektoriaus pareigoms eiti. Kovo 4 d. VU Teatro salėje kandidatai į rektorius prisistatys universiteto bendruomenei.

VU Lazerinių tyrimų centre duris atvėrė nacionalinės ir tarptautinės prieigos daugiafunkcis itin trumpų impulsų lazerinis kompleksas „Naglis“, kuriame sukurtas ir sumontuotas pats galingiausias lazeris Lietuvoje.

Toks tyrimas Lietuvoje atliktas pirmą kartą, o jo duomenys verčia susimąstyti: ar mūsų studentai yra sveiki?

Skaitykite p. 2

Skaitykite p. 5

Skaitykite p. 10

Geriausi dėstytojai: ką vertina studentai?

Kasmet baigiantis metams Vilniaus universitetas pagerbia išskirtine pedagogine veikla pasižymėjusius akademikus, kuriems suteikiamas geriausio metų dėstytojo vardas. Vertinamas kandidatų metodinės veiklos tikslingumas, išradingumas, aktuali mokslinė veikla, inovatyvių dėstymo ir vertinimo būdų pritaikymas, aktyvumas studijų organizavimo veikloje. Taip pat atsižvelgta į studentų apklausų rezultatus.

Pasak 2014 metų geriausių dėstytojų pripažinimo komisijos pirmininko prof. Alfredo Račkausko, ši tradicija labai prasminga ir atsakinga, o geriausi universiteto dėstytojai yra tarsi viso akademinio personalo vykdomų studijų „kalno viršūnė“. Į ją žiūri kolegos, kitų universitetų dėstytojai, abiturientai ir jų tėvai. „U. V.“ pateikia geriausių dėstytojų mintis apie dėstymo stilių ir santykį su studentais. Išsamius interviu skaitykite „VU naujienose“.

Skaitykite p. 8–9

E. Kurausko nuotr.

universitas

2

vilnensis

2015 m. vasaris

VU Taryba paskelbė rektoriaus rinkimų pradžią

2014 m. gruodžio 10 d. išrinkta Vilniaus universiteto Taryba.

Ją sudaro 11 asmenų: vidiniai nariai prof. dr. Romas Lazutka, prof. dr. Eugenijus Lesinskas, prof. habil. dr. Juozas Rimantas Lazutka, prof. habil. dr.

Feliksas Ivanauskas ir prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, studentų deleguoti Andrius Uždanavičius ir Raimundas Balčiūnaitis, išoriniai nariai Algimantas Markauskas, Rimantas Kraujalis, Lolita Varanavičienė ir Ingrida Šimonytė.

Gruodžio 16 d. VU Tarybos nariai, iškilmingame Senato posėdyje pasirašę įsipareigojimą seniausiai šalies Alma Mater, susirinko į pirmąjį posėdį ir jame rinko Tarybos pirmininką.

VU Tarybos pirmininke išrinkta I. Šimonytė, pavaduotoju – prof.

J. R. Lazutka.

Naujoji Taryba tiesiogiai dalyvaus universiteto valdyme, o viena pirmųjų atsakingų jos funkcijų – išrinkti VU rektorių.

Viešame tarptautiniame konkurse VU rektoriaus pareigoms eiti dalyvauja šeši asmenys. Į Vilniaus universiteto rektoriaus postą kandidatuoja laikinasis VU rektorius prof.

Jūras Banys, Europos humanitarinio universiteto administracijos ir infrastruktūros prorektorius dr. Bernardas Gailius, VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros profesorius Vytautas

Nekrošius, buvęs Mykolo Romerio universiteto Socialinės informatikos fakulteto dekanas doc. dr. Saulius Norvaišas, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. Valdemaras Razumas, VU Taikomųjų mokslų instituto Puslaidininkinės optoelektronikos skyriaus vedėjas prof.

Artūras Žukauskas. Šie kandidatai pateikė visus reikiamus dokumentus ir atitinka rektoriaus rinkimų tvarkos aprašo nurodytus formaliuosius reikalavimus.

Senatas iki vasario 17 d. svarstys visų kandidatūras ir teiks Tarybai išvadas dėl jų tinkamumo eiti rektoriaus pareigas.

VU Taryba universiteto rektorių 5 metų kadencijai slaptu balsavimu rinks kovo viduryje. Rektorius bus laikomas išrinktu, jei už jį balsuos ne mažiau kaip 7 Tarybos nariai. Nė vienam kandidatui nesurinkus nustatytos balsų daugumos, bus skelbiami papildomi balsavimai.

Kovo 4 d. VU Teatro salėje kandidatai į rektorius prisistatys universiteto bendruomenei. Universiteto bendruomenės nariai galės dalyvauti susitikime ir užduoti kandidatams rūpimus klausimus. Pirmasis Tarybos susitikimas su kandidatais kovo 2 d. taip pat bus viešas.„Tad, nors bendruomenė dėl rektoriaus ir nebalsuoja, ji

nebus palikta be balso ir, jeigu tik norės būti išgirsta, bus išgirsta. Kviečiame teikti savo klausimus pretendentams į rektorius VU tinklalapyje (vidiniame portale). Per susitikimus ir debatus pretendentai bus paprašyti atsakyti į labiausiai jums rūpimus klausimus“, – sakoma Tarybos pirmininkės kreipimesi į VU bendruomenę (naujienos.vu.lt).

Taryba tikisi, kad rinkimų laikotarpis bus gausus diskusijų apie universiteto ateitį, viziją, konkrečius būdus strateginiams tikslams pasiekti, ir linki bendruomenei aktyviai jose dalyvauti.

Taryba sudaroma 5 metams. Tas pats asmuo Tarybos nariu galės būti ne ilgiau kaip dvi kadencijas iš eilės.

Parengta pagal naujienos.vu.lt.

VU Tarybos pirmininkė Ingrida Šimonytė: „Vilniaus universitetas turi būti iš tiesų geriausias“ Kaip teigia VU Tarybos pirmininkė Ingrida Šimonytė, Tarybai svarbu, kad būsimasis rektorius tvirtai stovėtų ant žemės ir sugebėtų vesti Vilniaus universitetą teisinga kryptimi: kad Vilniaus universitetas būtų geriausias ne „ant popieriaus“, o iš tikrųjų.

Kokius iššūkius teks spręsti universitetui?

Universitetas, mano supratimu, turi vieną iššūkį, iš kurio galima turėti labai daug išvestinių iššūkių – iš tikrųjų būti ne geriausiu tarp to, kas yra, o būti geriausiu tiesiogine šio žodžio prasme, šalyje ir platesniame kontekste. Universitetas neabejotinai turi labai gerą vardą, labai gerą reputaciją, kurią jis per 435 metus užsidirbo, tačiau negalima ilgai važiuoti tais bėgiais, kurie kažkada buvo nutiesti, nes keičiasi daug dalykų: demografija, žmonių galimybės judėti, studentų preferencijos. Gerai, kad šiandien Vilniaus universitetas susigriebia „grietinėlę“ geriausių Lietuvos mokyklų abiturientų, bet norėtųsi, kad jis būtų pirmas pasirinkimas ir tiems žmonėms, kurie turi galimybę pasirinkti daug daugiau nei studijas Lietuvoje. O dabar dažnai taip nėra. Čia matau labai labai svarbų iššūkį.

Kiti iššūkiai yra labiau išvestiniai.

Universiteto balsas viešajame diskurse galėtų būti labiau girdimas, negu jis girdimas šiuo metu. Yra daug svarbių visuomeninių reiškinių, kurių mūsų mokslo atstovai, Vilniaus universiteto atstovai, nekomentuoja, nediskutuoja, neteikia visuomenei alternatyvų arba požiūrių ir todėl turime labai seklią viešą diskusiją daugeliu klausimų, pavyzdžiui, ekonomikos diskursas yra nepaprastai seklus.

Matau daug galimybių universitetui iš tikrųjų būti ir nuomonės lyderiu, ne tiktai mokslo ir studijų.

Taryboje kartu su kolegomis stengsimės siekti pagrindinio tikslo – kad Vilniaus universitetas būtų ne šiaip „ant popieriaus“ geriausias, o iš tiesų

geriausias, kokį mes visi jį norėtume matyti. O trumpų distancijų yra labai daug. Pagrindinė trumpoji distancija dabar yra rektoriaus rinkimai. Senatas, Taryba jau suformuoti, dabar trūksta tik rektoriaus. Nuo to, kas bus rektorius, o tiksliau sakant, koks bus rektorius, priklausys, kiek sėkmingas ar nesėkmingas bus tikslų siekimas.

Kuriose srityse, Jūsų manymu, universitetui šiandien sekasi geriau išlaikyti kartelę, kuriose – silpniau?

Jeigu kalbame apie dalykus, tai galima sakyti, kad beveik visose srityse Vilniaus universitetas bent jau Lietuvoje yra lyderis. Ypač kai kuriose srityse universitetui gerai sekasi, ir tai matyti iš bendradarbiavimo su labai sėkmingomis Lietuvos verslo kompanijomis – išorė gerus universiteto produktus pripažįsta ne šiaip žodžiais, tai parodo ir savo veiksmais, bendrais projektais, bendradarbiavimu. Kalbant apie universiteto valdymą, apie tai, kur universitetui geriau ar prasčiau sekasi, tai, mano supratimu, jis turi puikų strateginį planą, t. y. supratimą, kur nori eiti, bet nėra padaroma taip, kad visos priemonės, kurios yra universitete – lėšos, žmonės, pastatai, įranga, būtų sutelktos tiems tikslams siekti. Būtent tos vadybos, apie kurią aš ir kalbėjau pirmiau, man atrodo, stinga. Bet gal taip yra tol, kol laikina vadovybė, kuri savo laikinumą neblogai supranta?

Reikia siekti, kad naujai išrinktas rektorius šių dalykų ir imtųsi.

Koks turėtų būti Vilniaus universiteto rektorius? Jūsų vizija.

Nenorėčiau labai tiesmukai dėstyti savo preferencijų. Taryba kalbėsis su visais kandidatais ir, be jokios abejonės, vertins kiekvieno jų privalumus, vizijas ir priemones, kurias kandidatai

E. Kurausko nuotr.

Liana Binkauskienė

VU Tarybos pirmininkė Ingrida Šimonytė, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja, nori, kad Taryba nebūtų pasyvus organas žada naudoti konkretiems tikslams pasiekti, bet manau, kad rektorius turi gebėti labai gerai derinti vadybinę dalį su vizionieriška dalimi. Tai turėtų būti labai vykusi sintezė. Vadyba Vilniaus universitetui yra labai svarbi ir, nebijau to pasakyti, ji čia šlubuoja.

Mes neturime„nusivadybinti“, atsiprašau už žodį, bet ir neturime sklandyti virš žemės ir visą laiką didžiuotis savo puikiais pastatais, garbinga istorija, jėzuitais steigėjais ir visokiais kitais mielais širdžiai dalykais.

Mes esam čia ir dabar. Mes esame ant žemės, mes turime matyti, kas bus po penkerių, po dešimties metų, kokie yra iššūkiai. Jei šiandien yra santykinai neblogai, tai nereiškia, kad mes galime sau leisti nusiraminti, laukti ir žiūrėti, kur ta upė mus nuneš. Mano manymu, svarbiausias momentas, kaip iš tikrųjų kandidato į rektorius programoje tai dera – konkretus vadovaujantis darbas tokiai didelei įstaigai kaip universitetas ir vizija, kur ta įstaiga turi atsirasti ateityje.

Būsimasis rektorius turi tvirtai stovėti ant žemės. Nesakau, kad jis turi būti labai geras buhalteris ar puikiai

mokėti suvesti balansus, bet manau, kad būsimajam rektoriui svarbu turėti vadybišką požiūrį, strateginį mąstymą, gebėti atsirinkti prioritetus, juos susieti su biudžetu, o to dabar, mano nuomone, nėra. Patinka ar nepatinka, mes gyvename materialiame pasaulyje net ir tokioje vietoje kaip universitetas, kuris turi biudžetą, nemažus finansinius išteklius, jo siekiami tikslai turi koreliuoti su „vulgaria“ kasdienybe (biudžetais, pinigais, personalu, darbo užmokesčio politika ir kitais svarbiais dalykais).

Mums taip pat yra labai svarbu būsimojo Vilniaus universiteto rektoriaus ir Tarybos susiklausymas.

Netruks prabėgti penkeri Tarybos kadencijos metai. Kokį Vilniaus universitetą norėtumėte matyti po penkerių darbo Taryboje metų?

Tikrai nemanau, kad penkeri metai yra daug. Per tą laiką man asmeniškai būtų smagu ir svarbu pamatyti, kad stovima ant teisingų bėgių ir visa universiteto bendruomenė susitelkusi judėti teisinga kryptimi – man tai būtų labai didelis pasiekimas.

Kokį norėtumėte matyti Tarybos indėlį į universiteto gyvenimą?

Noriu, kad Taryba nebūtų pasyvus organas. Nenoriu, kad tiesiog susirinktų vieną kartą per ketvirtį, kaip reglamente liepta, patvirtintų „paukščiuku“ kažkokius dokumentus, kuriuos atnešė rektorius, ir išsiskirstytų.

Taryba nekeis perdegusių lempučių, nemokės atlyginimų konkretiems universiteto darbuotojams, nepirks automobilių, nespręs ir kitų kasdienos problemų. Tarybos užduotis – kad ta didžiulė autonomija, kuri yra Vilniaus universitetui suteikta moksle ir studijose, derėtų kartu su atsakomybe. Kad laisvė būtų kartu su atsakomybe. Tai yra valstybės turtas, jos ištekliai, todėl atsakomybė Lietuvos Respublikai, kuri turi gauti naudą iš universiteto ne pelno požiūriu, o bendros visuomeninės gėrybės požiūriu, mano supratimu, yra pagrindinis dalykas.

Taip aš suprantu Vilniaus universiteto atsakomybę visuomenei.

Tikiu, kad Taryba tokia ir bus.

Išsamų interviu skaitykite naujienos.vu.lt.

universitas

vilnensis

2015 m. vasaris

Vilniaus universiteto Taryba: tikslai ir siekiai Habil. dr. Juozas Rimantas Lazutka,

Raimundas Balčiūnaitis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Švietimo, profesinio ugdymo ir studijų komiteto pirmininkas

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Svarbu suvokti, kad aukštasis mokslas nestovi vietoje, jis kinta ir mes privalome dalyvauti šia­ me kaitos procese. Dabartinį laikotarpį matau kaip subrendusio kokybinio proveržio metą, todėl mano didžiausias siekis ir noras – savo patirtimi prisidėti prie universitete vyksiančių pokyčių, kuriems reikės susitelkusios bendruo­ menės ambicijų, laiko ir pastangų, kad sugebė­ tume pasitikti rytojaus iššūkius, neatsisakydami universitetinių vertybių. Žinoma, kaip išorinis Tarybos narys turiu tiks­ lą, kad universitetas geriau atlieptų valstybės, visuomenės, verslo poreikius, kad būtų skaidrus ir atviras. O kaip ilgametis Alma Mater ben­ druomenės narys sieksiu gerokai žemiškesnių, bet tikrai ne mažiau svarbių dalykų – užtikrinti, kad universiteto bendruomenėje kiekvienas žmogus būtų išgirstas ir kiekvienas norintis konstruktyviai kurti turėtų galimybę tai daryti.

3

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedros vedėjas, profesorius

Ypač reikšmingomis užduotimis laikau VU autonomijos puoselėjimą ir stiprinimą, VU kaip nacionalinio lyderio daugelyje mokslo ir studijų sričių statuso stiprinimą per inovacijų diegimą (tuo pat metu išsaugant akademinės kultūros tradicijas), akademinio bendruomeniškumo skatinimą ir plėtojimą.

VU visą laiką buvo ir yra mano pagrindinė darbovietė, su labai trumpa išimtimi – ir vie­ nintelė darbovietė. Tai yra didelė privilegija, garbė, malonumas, o kartu ir pati didžiausia motyvacija rūpintis savo universiteto gerove dabar ir ateityje.

Asm. alb. nuotr.

Dr. Romas Lazutka, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto

Habil. dr. LMA tikrasis narys Feliksas Ivanauskas,

profesorius, Teorinės ekonomikos katedros vedėjas, Filosofijos fakulteto profesorius

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Kompiuterijos katedros profesorius

Vilniaus universitetas yra Lietuvos aukštoji mokykla, vaidinanti išskirtinį vaidmenį valstybės istorijoje. Šių dienų laikotarpis universitetui yra ypatingas dėl atsiradusių iššūkių, susijusių su integracija į Europos Sąjungą ir tapus viešąja institucija. Universitetas turi išlikti per amžius gyvuojantis tarptautinis mokslo centras, turintis giliausias akademines tradicijas, būti patrauklus būsimiems studentams, būti konkurentabilus Europos Sąjungoje ir pasaulyje, svariai prisidėti prie šalies galių stiprinimo.Todėl universiteto prestižas ir plėtros perspektyvos yra svarbios kiekvienam jo kolektyvo nariui.

Tad mano motyvacija – rūpintis universiteto veiklos kokybe, kuri skatintų Lietuvos visuome­ nės pažangą ir tautos gerovę, gausintų šalies materialinius ir dvasinius išteklius, pažintines ir kūrybines galias.

Asm. alb. nuotr.

Rimantas Kraujalis, „EKSMA“ įmonių grupės („Ekspla“, „Optolita“, „Bioeksma“ ir kt.) valdybos pirmininkas, plėtros direktorius

Asm. alb. nuotr.

Skleisti ir įtvirtinti požiūrį, kad VU sėkmė yra studentų sėkmė, jų perspektyvi karjera po stu­ dijų. Visa VU veikla turi būti vertinama remiantis tokiu požiūriu.

Stiprinti VU įtaką Lietuvos politinei, ekono­ minei, socialinei ir kultūrinei raidai, kad VU ir ateityje būtų Lietuvos šviesuomenės ugdymo pagrindinis centras.

Plėtoti mokslo ir verslo bendradarbiavimą: daugiau poreikį atitinkančių tyrimų, didesnė verslo atstovų visokeriopa parama VU moder­ ninimo projektams.

Siekti, kad VU bendruomenė susitartų dėl vienijančio ambicingo tikslo (pvz., sugrįžti į pasaulio universitetų pirmąjį šimtuką), parengtų įgyvendinimo programą ir imtųsi ją įgyvendinti.

Skatinti VU bendruomenės ir visuomenės at­ stovų diskusijas apie VU ateitį, būsimus iššūkius, jų įveikimo būdus.

Remiantis sukaupta daugiamete vadybine patirtimi, išrasti VU bendruomenei priimtinus būdus, kaip sutelkti daugiau išteklių, kaip racio­ naliau tvarkyti turimus, kaip labiau motyvuoti darbuotojus.

Svarbiausia, kad Taryboje būtume iniciatyvūs ir rezultatyvūs. Tik tokia Ta­ ryba atliks jai statute patikėtą vaidmenį, netaps tik stebėtoja. Įsitikinimas, kad tokios Tarybos universitetui reikia, po rinkimų tik sustiprėjo. Taryba yra uni­ versiteto bendruomenės savivaldos dalis. Labai reikia realios savivaldos, kad nekartotume „didžiosios“ politikos didžiausios klaidos – demokratija tik rinkimų metu. Universiteto žmonėms reikia palankesnių sąlygų kūrybai, bet ištekliai riboti. Kaip juos gausinti ir Asm. alb. nuotr. skirstyti, vienas didžiausių rūpesčių. Be efektyvios komunikacijos su bendruo­ mene rūpesčiai rūpesčiais gal ir teliktų.

Tikiuosi, kad pavyks juos konvertuoti į sėkmingus sprendimus tarpusavio pasitikėjimu, padrąsinimu, bendradarbiavimu. Pirmiausia iš Tarybos turėtume visa tai skleisti. Visuomenėje universiteto vaidmuo turi būti reikšmingesnis. Žinoma, VU absolventų yra visur ir jie atlieka savo gerus darbus, bet labai reikia sustiprinti institucijos vaidmenį. Svarbus VU ir valdžios santykis. Pastarosios politiką, sprendi­ mus turime įdėmiau vertinti universiteto autonomijos požiūriu. Yra daug neatvirų ir netiesioginių jos ribojimo būdų. Šioje srityje turime būti atidūs ir ryžtingi.

Dr. Eugenijus Lesinskas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Ausų, nosies, gerklės ir akių klinikos vedėjas, profesorius

R. Adžgausko nuotr.

Universitetą įsivaizduoju kaip modernią, išlaikančią lyderio pozicijas, tačiau tradicijas puoselėjančią mokslo ir studijų instituciją.

Remiantis tradicinėmis vertybėmis, svarbu kokybiškai ir laiku atsižvelgti į kasdien besikei­ čiančias sąlygas ir aktualijas, išlaikant aukštą standartą, orientuotą į šiuolaikinį Vakarų aukštąjį išsilavinimą teikiančią mokyklą.

Mano aktyvi tarptautinė veikla ir užmegzti kontaktai leido susipažinti su daugelio už­ sienio aukštųjų mokyklų veiklos modeliais, sveikatos specialistų rengimo privalumais ir trūkumais, sveikatos mokslo kryptimis.

Sieksiu, kad VU formuotų sveikatos mokslų ir studijų tendencijas Lietuvoje ir regione, taptų patrauklia studijų institucija ne tik Lietuvos, bet ir užsienio valstybių piliečiams.

Visa ligšiolinė mano veikla buvo susijusi su VU, todėl tikiuosi tinkamai atstovauti tiek universitetinei bendruomenei, tiek sveikatos apsaugos srities darbuotojams.

Nukelta į 4 p.

universitas

vilnensis

4 Atkelta iš 3 p.

Andrius Uždanavičius,

Algimantas Markauskas,

Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentas

„Thermo Fisher Scientific Baltics“ generalinis direktorius ir viceprezidentas Baltijos regionui

Sieksiu užtikrinti, kad VU būtų dinamiškas ir konkuruotų ne tik su Lietuvos, bet ir su pasaulio universitetais. Mūsų universitetas turėtų būti bent jau pirmajame geriausių universitetų šimtuke, o tam reikia turėti aiškią strategiją. Dar daugiau, ši strategija turi būti ne tik ambicinga, bet ir apimti visus padalinius bei darbuotojus.

Mano motyvacija rūpintis universitetu yra pagrįsta pilietine pozicija, kad Lietuva modernia ir konkurencinga šalimi taps tik turėdama šiuolaikiniais principais paremtą švietimo, mokslo ir studijų sistemą. Universitetą matau kaip Lietuvos potencialo pamatą, kuris turi spręsti valstybinio lygio uždavinius.

Kitas man labai svarbus aspektas – aš pats esu VU auklėtinis ir už tai, ką jau esu pasiekęs, didele dalimi esu dėkingas būtent universitetui, savo dėstytojams. Dalyvavimas Taryboje yra puiki „Thermo Fisher Scientific“nuotr. galimybė toliau tęsti glaudų bendradarbiavimą su universitetu ir dalytis patirtimi bei žiniomis su akademine bendruomene.

Džiaugiuosi, kad bendruomenės išrinkta Taryba yra ambicinga, konstruktyvi ir aukštais etikos principais besivadovaujančių specialistų komanda. Todėl esu tikras, kad mūsų darbai įgaus aiškią kryptį ir šia kryptimi mes dirbsime išvien su visa universiteto bendruomene.

Dažniausiai pagrindinis studentų atstovo tikslas yra padaryti taip, kad studentų problemos ir jų sprendimo būdai būtų išgirsti ir į mūsų balsą būtų atsižvelgiama. Šiuo atveju yra kiek kitaip.

Taryba, sudaryta iš suinteresuotųjų šalių, kaip kolegialus valdymo organas veikia puikiai, jos nariai girdi vienas kitą ir susikalba. Tai leidžia be reikalo neeikvoti energijos siekiant įrodyti, kad problemos egzistuoja, daug lengviau sutarti dėl esminių tikslų ir pradėti ieškoti priemonių tiems tikslams įgyvendinti. Žinoma, šiame etape turime visam universitetui labai svarbią užduotį – išrinkti atsidavusį ir kompetentingą rektorių. Džiugu, kad visi sutariame, jog tai yra nors ir labai svarbus, tačiau tik mažas žingsnis proveržio link. Tolimesniuose etapuose matau poreikį ne tik užsibrėžti ambicingus tikslus ir ryžtingai jų siekti, bet ir kurti geriausias sąlygas bendruomenės klestėjimui.

Tik tai leis visiems bendruomenės nariams jaustis svarbiais partneriais tobulėjimo procese ir aiškiai suvokiant universiteto tikslus visiems kartu eiti jų link.

Asm. alb. nuotr.

Lolita Varanavičienė, UAB „Tyto alba“ direktorė

Dr. Paulius V. Subačius, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesorius

„Elekromagnetico“ nuotr.

2015 m. vasaris

Pagrindinis – kuo labiau prisidėti, kad būdamas geru universitetu VU iš tiesų veiktų, plėtotųsi, tarnautų visuomenei kaip geras universitetas. Toks universitetas turi rektorių – lyderį su išmanymu, o drauge suvokiantį, kad yra tik pirmas tarp lygių, tik viena tūkstantoji čia sutelkto proto bei valios, todėl privalu tartis su stipriausiais ir juos įtikinti, užuot nurodinėjus.

Sąlygos, idant išsiplėstų pretendentų ratas ir būtų iš ko apgalvotai pasirinkti tinkamą asmenį, – pirmasis siekis.

Gerame universitete tikima, kad visus čia motyvuoja prigimtinis smalsumas, noras tobulėti veržlių ir sąmoningų aplinkoje, todėl skatinama, o ne kontroliuojama. Sąlygos realizuoti tyrimų ir dėstymo laisvę; teisingas, t. y. panašus atlygis už panašų darbą bei pasiekimus ir skirtingas – už skirtingus, nepaisant studijų srities; aiški sąsaja tarp akademinio statuso ir realių mokslo rezultatų yra kertiniai doro santykio su žmonėmis principai.

Sieksiu, kad būtent iš jų kiltų nauji administravimą, apmokėjimą, darbuotojų atranką, biudžeto formavimą ir ilgalaikę strategiją nustatantys aktai. Tai kelias iš nerangaus posovietinio feodų konglomerato į darnią, dinamišką, pasitikinčiu reiklumu ugdomą elitinę bendruomenę.

Naujoji VU Taryba suformuota ir pradėjo sutartinai dirbti. Esminis siekis – įtvirtinti VU kaip tikrai geriausią Lietuvos universitetą, klasikinį fundamentinį išsilavinimą teikiančią mokslo, mokymo ir ugdymo įstaigą. Instituciją, kuri rengia tikrą minties ir moralės elitą, lyderius, pajėgius reaguoti į sparčiai kintančią realybę ir visuomenės sąmonės slinktis. Darbovietę, kur atlygis už darbą deramas ir kasdienybė teikia malonumą, o atskirties tarp fakultetų, atskirties tarp fakultetų ir „centriuko“ nėra. Kažkas tikrai negerai karalystėje, jei mokslo žmonės juokauja: „Įeini į centrinius rūmus – ir jau kaltas...“ Tai bendriausias uždavinys, dėl kurio sutariama.

Kaip to pasiekti – svarstome ir bandysime sutarti išrinkę naująjį rektorių, nes artimiausiu metu tai svarbiausias veiksmas Tarybai, nulemsiantis tolesnio judėjimo pobūdį ir greitį. Šiuo metu mano tikslai būtent tokie – kolegialiai ir neformaliai dirbti neatidėliotinus formalius darbus, o Taryba man atrodo pajėgi juos dirbti, Asm. alb. nuotr. ir nuosekliai laikytis pasirinktos krypties bei veikimo stilistikos.

Esminiai asmeniniai tikslai nesikeičia: stiprinti universitete humanistiką, akcentuoti bendrojo išsilavinimo ir atsakomybės bei saviugdos dalykus. Gavus universiteto diplomą studijos ne baigiamos, o pradedamos.

Universitetas neturi ir negali tapti tik vadybos, aukštųjų technologijų ir kitų šiandienos burtažodžių veikimo erdve.

Naujoje M2M laboratorijoje gali gimti net dirbtinis intelektas Sausio 22 d. oficialiai atidaryta Vilniaus universiteto Fizikos fakultete įrengta Telekomunikacijų mokslo centro M2M (Machine-to-machine) laboratorija.

Liudmila Januškevičienė Naujoji laboratorija studentams atveria daugiau galimybių mokytis naujausių informacinių technologijų ir kurti inovatyvius technologijų plėtros projektus, kurie ateityje gali peraugti į rimtus verslo planus.

Moderni laboratorija yra aprūpinta šiuolaikiška telekomunikacijų įranga. Pirmąją laboratorijos įrangą jau anksčiau universitetui dovanojo UAB „Wilibox“ ir telekomunikacijų bendrovė „Tele2“. Šiais metais „Tele2“ vėl skyrė paramą VU mokslui ir laboratoriją papildė naujais išmaniaisiais įrenginiais. Be to, operatorius įsteigė dvi vardines stipendijas – po 500 eurų teks dviem studentams, kurių projektai bus pripažinti geriausiais M2M technologijų srityje. „Tikimės, kad laboratorijos atidarymas paskatins studentus susieti savo darbą su M2M technologijomis. Kartu su duomenų perdavimu

tai yra viena sparčiausiai augančių mūsų veiklos sričių, tad čia – daug perspektyvų“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius. „Wilibox“ dovanoti jų gamybos originalūs „Carambola“ moduliai bei „Tele2“ išmanieji telefonai ir planšetiniai kompiuteriai jau pravertė pirmiems šioje laboratorijoje gimusiems inovatyviems projektams, kurie buvo pradėti kurti nė nesulaukus oficialaus laboratorijos atidarymo.

Studentai M2M laboratorijoje jau sukūrė išmanaus namo prototipą ir sėkmingai pristatė savo pirmąjį produktą parodoje „Studijos 2014“.

Ten pat buvo sukonstruoti ir videokameromis apginkluoti žaisliniai automobiliai, valdomi mobiliuoju telefonu ir perduodantys vaizdą į planšetinį kompiuterį. „Protingi“ automobiliai ir namai – tai tik pirmieji M2M technologijos taikymo pavyzdžiai, gimę šioje laboratorijoje. Kur kas daugiau perspektyvų žada dirbtinis intelektas. Jis reali-

E. Kurausko nuotr.

Laboratorijos atidarymas skatins studentus susieti savo darbą su M2M technologijomis. Čia jau gimsta „protingi“ automobiliai ir namai, realizuojamos ir kitos inovatyvios idėjos zuojamas algoritmais, vadinamaisiais dirbtinių neuronų tinklais, pamėgdžiojančiais žmogaus smegenų darbą. Intelektuali sistema pati išmoksta naujas taisykles, geba protauti, kaupti ir išgauti žinias, mokytis ir prisitaikyti prie pakitusių sąlygų.

M2M technologija leidžia įrenginiams „kalbėtis“ per nuotolį. Duomenų perdavimo technologijos tiesiogine prasme nuolat ar tam tikrais laiko intervalais perduoda įvairios apimties duomenų srautus.

Nors ši technologija yra dar jauna, bet sparčiai populiarėja ir yra labai perspektyvi.

M2M sprendimai dabar naudojami automobiliuose, elektros skaitikliuose, liftuose, apsaugos sistemose ir dar keliose dešimtyse kitokių tipų įrenginių. Automatizuotas apsikeitimas duomenimis taupo laiką ir pinigus, leidžia surinkti daugiau informacijos.

M2M technologijų naudą toliau didins technologijų tobulėjimas ir naujų sprendimų kūrimas.

universitas

vilnensis

2015 m. vasaris

VU lazeriniame komplekse – galingiausias lazeris Lietuvoje 2014 m. gruodžio 19 d. Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centre duris atvėrė nacionalinės ir tarptautinės prieigos daugiafunkcis itin trumpų impulsų lazerinis kompleksas „Naglis“. Jame yra sukurtas ir sumontuotas pats galingiausias lazeris Lietuvoje.

Liudmila JANUŠKEVIČIENĖ Penkerius metus kurtas kompleksas yra integrali Saulėtekio slėnio infrastruktūros dalis. Jis skirtas perspektyvių mokslinių sričių plėtojimui, naujų lazerinių technologijų kūrimui.

Juo galės naudotis ne tik mokslo, bet ir Lietuvos verslo organizacijos.

5

Moksleiviams – konsultacijų ir susitikimų galimybės Vilniaus universitete

Studijų direkcijos nuotr.

Ištisus metus Vilniaus universitete vyksta konsultacijos ir susitikimai su moksleiviais: taip siekiama puoselėti bendradarbiavimą su gimnazijomis partnerėmis ir pristatyti universiteto studijų įvairovę visiems besidomintiems.

E. Kurausko nuotr.

800 kv. m. lazeriniame komplekse įrengtos keturios modernios mokslinės laboratorijos (parametrinių reiškinių tyrimų, didelio intensyvumo optikos tyrimų, lazerinės nanofotonikos ir metrologijos eksperimentų) su skirtingais lazeriais ir moksline įranga bei darbo vietos komplekso darbuotojams, atvykstantiems tyrėjams ir studentams. Komplekse veikia didelės energijos ir didelio pa-

sikartojimo dažnio femtosekundinės lazerinės sistemos bei matavimo aparatūra.

Naujajame komplekse planuojama plėtoti šias mokslines kryptis: rentgeno generavimo ir atosekundinės fizikos, terahercinės spinduliuotės generacijos dujose, ultrasparčiosios spektroskopijos, lazerinės nanofotonikos, optinių elementų pažeidimų tyrimų ir parametrinių reiškinių.

E. Kurausko nuotr.

Susipažinti su studijomis VU moksleiviai gali ne tik iš darbuotojų, bet ir iš studentų patirties Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyriaus specialistai organizuoja paskaitas apie studijas VU, taip pat įvairias temines paskaitas, vizitus į skirtingus fakultetus, susitikimus su studentais. Gimnazijos – universiteto partnerės kasmet sulaukia ir VU bendruomenės narių vizitų: jas drauge su skirtingų fakultetų atstovais numatyta lankyti 2015 m. pavasarį, o rudenį ir žiemą patogiu metu atvykti į VU kviečiami Lietuvos mokyklų ir gimnazijų moksleiviai.

Kaip ir kasmet, universitetas dalyvavo XIII tarptautinėje mokymosi, studijų ir karjeros planavimo parodoje „Studijos 2015“ Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vasarį, o sausį – 14-ojoje aukštųjų mokyklų mugėje Kaune. Šių studijas viešinančių renginių metu moksleiviai susipažįsta su VU siekiais ir tikslais, studijų programomis, pasirinkimo galimybėmis ir priėmimo tvarka.

Galime pasidžiaugti, kad vien lapkritį surengti septyni Lietuvos mokyklų vizitai. Sulaukėme svečių iš Plungės, Kauno, Panevėžio, Molėtų ir kitų Lietuvos miestų. Iš viso per 2014 m. VU lankėsi ir Studijų direkcijos pristatymuose dalyvavo 18 Lietuvos gimnazijų ir mokyklų. Susitikimų metu moksleiviai supažindinami su universiteto istorija ir tradicijomis.

Papildomai gali būti organizuojamos ir ekskursijos po VU biblioteką, architektūrinį ansamblį, taip pat laboratorijas, planetariumą, botanikos sodą.

Turime ypatingų susitikimų su moks-

leiviais programų, kai atvykę svečiai iš gimnazijų gali pamatyti vykdomus mokslinius tyrimus ir kasdienį darbą universiteto laboratorijose. Toks buvo svečių iš Plungės „Saulės“ gimnazijos apsilankymas: jiems surengta išskirtinė programa fizikos, chemijos ir gamtos mokslų laboratorijose, kur nedidelėse grupelėse moksleiviai galėjo dirbti padedami mokslininkų.

Neretai į susitikimus kviečiami ERASMUS mainų programos studentai, atvykę iš užsienio, ir VU padalinių studentų atstovybės veikloje aktyviai dalyvaujantys studentai. Moksleiviai gali išgirsti ir pasmalsauti, ką apie studijas ir studentiško gyvenimo ypatumus mano jau studijuojantieji, sužinoti apie studijų mobilumo galimybes. Kartais susitikimą ypatingu paverčia ir patys moksleiviai, drąsiai išreikšdami savo pageidavimus ir norus, klausdami ir aiškiai žinodami, kokių potyrių norėtų pasisemti. Tuomet susitikimai tampa abipusiškai naudinga patirtimi – puikia galimybe ne tik atvykusiems iš pirmų lūpų sužinoti apie dominančias studijas, bet ir universiteto atstovams susipažinti su ateities studentais, sužinoti, kas jiems įdomu, kuo jie gyvena.

Mokyklas ir jų moksleivius, norinčius aplankyti VU ir pažinti jį iš vidaus, kviečiame registruotis iš anksto. Susitarti dėl vizito galite susisiekę su Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyriaus konsultantais telefonu (8 5) 219 32 77 arba el. paštu konsultavimas@cr.vu.lt.

Studijų direkcijos inform.

Išorinio programų vertinimo rezultatai ir džiugina, ir skatina tobulėti Per 2014 metus išoriniai ekspertai įvertino net 46 Vilniaus universiteto studijų programas: 17 bakalauro, 28 magistrantūros ir 1 laipsnio nesuteikiančią studijų programą. Didžiąją dalį šių programų (36) vertino tarptautinių ekspertų grupės.

Didžioji dauguma 2010–2014 m. universitete vykdytų programų buvo įvertintos teigiamai ir akredituotos maksimaliam 6 metų laikotarpiui (28), dalis – 3 metams (11).

Iš vertintų programų išsiskiria Fizikos, Gamtos mokslų, Teisės, Filologijos fakultetų bei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vykdomų studijų programų įvertinimai: 22 balus iš 24 galimų ekspertai skyrė bakalauro studijų programai „Molekulinė biologija“ (GMF), ma-

gistrantūros studijų programoms „Europos Sąjungos verslo teisė“ (TF) ir „Lyginamoji politika“ (TSPMI). 21 balą surinko magistrantūros studijų programa „Molekulinė biologija“ (GMF), 20 balų – bakalauro studijų programos „Anglų filologija“ ir „Lietuvių filologija“ (FlF), magistrantūros studijų programos „Fizikinės technologijos ir jų vadyba“ (FF), „Hidrogeologija ir inžinerinė geologija“ (GMF), „Archeo­ logija“ (IS) ir „Paveldosauga“ (IS).

Palankiai įvertintos ir atnaujinamos studijų programos, ekspertai joms skyrė taip pat gana aukštus balus.

Dauguma programų vertintos jau ne pirmą kartą, tad ekspertai atkreipė dėmesį į daugybę teigiamų pokyčių: didėja dėstytojų kompetencija, kasmet vis gerėja programų aprūpinimas

materialiaisiais ištekliais, tobulėja programos vadyba. Visas aukštais balais įvertintas programas sieja ir tai, kad jų studijų rezultatai yra aiškūs ir pasiekiami, jų sandara grindžiama moksliniais tyrimais, o tai tenkina tiek darbdavių, tiek studentų poreikius.

Trejiems metams akredituotos programos daugiausia kritikos susilaukia dėl ne itin aiškios programos koncepcijos, turinio naujumo stokos.

Vykdant šias programas ne visuomet išgryninamas programos turinys ir studijų dalykų pasiūlos logika. Viena silpnesnių vietų – ir ne itin gausi bei palanki pasirenkamųjų dalykų pasiūla, ne visuomet adekvati programos dalykams skiriamų kreditų apimtis, pusiausvyra tarp kontaktinio ir savarankiško darbo. Dar viena magistran-

tūros studijose itin aktuali problema yra ta, kad kai kuriose programose vis dar dominuoja gana didelis kontaktinių valandų skaičius, nors antrosios studijų pakopos studentai patys turėtų ugdyti savo mokslinio darbo įgūdžius ir nemažai dirbti savarankiškai.

Nemažai kritikos išsakyta ir dėl nepakankamo tarptautiškumo, pastebėta ir tai, kad dažnai trūksta studentų įtraukimo į mokslo tiriamąją veiklą, stinga studijų organizavimo lankstumo, nepakankamas kiekis dėstytojų ir studentų mainų. Visiems šiems dalykams, pasak ekspertų, skiriama pernelyg mažai dėmesio.

Išorinis vykdomų studijų programų vertinimas atliekamas ne rečiau kaip kartą per 6 metus. Studijų programos

kokybė vertinama balais pagal šias sritis: programos tikslus ir numatomus studijų rezultatus, programos sandarą, personalą, materialiuosius išteklius, studijų eigą ir jos vertinimą, programos vadybą. Sprendimas dėl programos akreditavimo priimamas atsižvelgiant į vertinimo rezultatus (surinktą balų kiekį): programa gali būti akredituota 6 metams, 3 metams arba neakredituota.

Studijų programų vertinimą vykdo Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC). Programų vertinimas padeda aukštosioms mokykloms gerinti studijų kokybę ir kartu tobulinti studijų programas, užtikrinant jų aktualumą ir paklausą, o apie rezultatus informuoti visuomenę.

Studijų direkcijos inform.

6

universitas

vilnensis

jubiliejus

2015 m. vasaris

Profesorius Zigmas Zinkevičius: pralenkęs laiką ir savo mokytojus

Universitete studijavo draudžiamą literatūrą Profesorių aplankėme jo namuose vieną įpusėjusio sausio popietę, jau kitą dieną po to, kai buvo išleistas iš ligoninės. Lipant laiptais buto link akį patraukė skelbimų lentoje kabanti laikraščio iškarpa – straipsnis apie būsimą pašnekovą. Vadinasi, pataikėme ten, kur reikia. Akademikas mus priėmė šiltai, ne kartą paminėdamas, kad Vilniaus universitetą jam visuomet labai malonu prisiminti. Tad kas gi jį čia atvedė studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros? „Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje turėjau labai gerus mokytojus lituanistus, iš kurių išskirčiau Rapolą Stankūną. Jo įtaka man buvo labai didelė. Antras dalykas – prieš pradėdamas studijas susipažinau su profesoriumi Juozu Balčikoniu.

Buvome pažįstami iki paskutinės jo gyvenimo valandos“, – prisimena pašnekovas ir priduria gimnazijoje lankęs žodynininkų būrelį, kuriame rinkdavo žodžius. Juos peržiūrėdavo R. Stankūnas, o paskui nusiųsdavo profesoriui J. Balčikoniui. Atvažiavęs studijuoti būsimasis akademikas iš karto tapo minėto žymiojo kalbininko vadovaujamos Lietuvių kalbos katedros laborantu. „Kad krypsiu į kalbos istoriją, buvo aišku nuo pat pradžių, kai pradėjau studijuoti. Tai stiprino ir slapta gaunami Amerikos lietuvių lituanistų raštai, anais laikais laikyti kontrabanda. Jais stebuklingu būdu mus aprūpindavo Aleksandras Dundulis“, – į klausimą, kada ir kaip suprato, kad savo gyvenimą paskirs lietuvių kalbos ir istorijos tyrinėjimams, atsako prof.

Z. Zinkevičius. Jis pasakoja, kad A. Dundulis buvo kilęs iš Tverečiaus, tačiau pabėgo į Ameriką, kur studijavo lituanistiką. Tai ir nulėmė atsakingą ir kvalifikuotą knygų parinkimą, mat būsimasis akademikas gaudavo reikalingiausių raštų. Prof. Z. Zinkevičius prisipažįsta, kad iš jų išmoko daugiau negu iš paskaitų, nes didesnę laiko dalį praleisdavo lituanistikos seminare studijuodamas anuomet draudžiamą literatūrą.

Profesorė Ona Voverienė yra rašiusi, kad „jau studijų metais susiformavo būsimojo mokslininko domėjimosi ir tyrimų kryptys – lietuvių kalbos dialektologija ir istorinė gramatika.

Domėjimasis pastarąja tuo laiku buvo gana rizikingas dalykas, nes ši disciplina dėl primestos N. Maro koncepcijos, remiamos paties Stalino, nebuvo dėstoma Sovietų Sąjungos aukštosiose mokyklose.“ Ir tik 1950 m. istorinė gramatika ir lyginamoji istorinė kalbotyra grąžintos į jų mokymo planus.

Kai mokinys pralenkia savo mokytoją Profesorius papasakojo neįprastą nutikimą, susijusį su jau minėtu A. Dunduliu: „Kartą jis su turistų grupe atvažiavo į Lietuvą ir atėjo pas mane. Jam sakau: „Aleksandrai, esi man daug gero padaręs. Kaip

Kalbantis su šiuo žmogumi pro akis tarsi praskrieja visa epocha – XX amžius – ir iškyla tokie vokiečių rašytojo Heinricho Heine’s žodžiai: „Kiekvienos epochos savi uždaviniai ir nuo to, kaip jie sprendžiami, priklauso žmonijos pažanga.“ Rodos, pasaulinio lygio kalbininkas, baltistas, dialektologas, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Zigmas Zinkevičius kuo puikiausiai suprato savuosius – tarnauti gimtajai kalbai, jos istorijai ir tėvynei. Ši tarnystė tęsiasi iki šiol, net ir sulaukus 90 metų.

Pašnekovas duoklę jį užauginusiai žemei atidavė su kaupu. tau atsilyginti? Ko už viską labiausiai norėtum?“ Aleksandras atsakė, kad vienintelis jo troškimas – aplankyti Tverečiuje esančius tėvų kapus.

Tuojau paskambinęs tuometiniam Lietuvos tarybiniam užsienio reikalų ministrui Vytautui Zenkevičiui, su kuriuo kartu mokėmės Ukmergėje, sakau: „Vytautai, niekuomet nesu tavęs nieko prašęs, bet leisk žmogui, man labai daug padėjusiam ir apskritai nusipelniusiam lituanistikai, aplankyti tėvų kapus.“ Ministras leido su sąlyga, kad vežčiau savo automobiliu ir niekur pakeliui neužsukčiau.

Nuvažiavom į Tverečių. Man ir dabar akyse stovi Dundulis prie tėvų kapo, purvyne atsiklaupęs ir į nosinaitę prisidėjęs purvo gabaliukų būsimam kapui. Suburzgė traktorius. Iš jo išlipo mirusio Dundulio brolio sūnus. Pasirodo, už kelių kilometrų buvo gimtoji Dundulio troba. Nors galėjom įkliūti, bet pažliaugusia dirva traktoriumi buvome nutempti jos link. Vietiniai niekam nepasakojo, kad čia lankėmės.“ Būdamas studentas, būsimasis mokslininkas dėstė kai kurias kalbines disciplinas ne lituanistams. Baigus universitetą 1950 m. prof. Z. Zinkevičiui patikėta parengti ir dėstyti lietuvių kalbos istorinės gramatikos kursą. „Pradėjęs dirbti buvau persekiojamas komsorgų ir partorgų, nes nebuvau komjaunuolis. Jų akyse tai reiškė, kad buvau nekoks. Jei ne tuometis Filologijos fakulteto dekanas Eugenijus Meškauskas, mane būtų seniai sudoroję. Kai baigiau universitetą, tie patys partorgai neleido stoti į doktorantūrą. Mano laimei, įsteigta vadinamoji disertantūra, skirta tik kalbininkams“, – tolesniu keliu mokslo olimpo link veda garbusis akademikas. Jis tęsia, kad į disertantūrą priimdavo su sąlyga, kad disertacija bus parašyta per metus. „O aš ją jau buvau parašęs, tad buvo lengva apsiginti“, – šypteli kalbininkas ir paaiškina, kad vienam jo kolegų liepta gintis tuometiniame Leningrade, o „man važiuoti į Vilnių, nes ir ten apsiginsiu. O jis Vilniuje galėjo ir neapsiginti.“ Prof. O. Voverienė rašo, kad 1955 m. prof. Z. Zinkevičius apgynė mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“, kuri sulaukė aukščiausio mokslininkų įvertinimo: oponentai teigė, kad „ši disertacija yra ryškiausias pavyzdys, kaip tarmių faktais galima išsiaiškinti svarbiausias lietuvių gramatikos paslaptis“.

1967 m. akademikas apgynė daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Lietuvių dialektologija.

Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija“. Mokslininkės teigimu, prof.

J. Balčikonis tada kalbėjo: „Institutai to nepadaro, o čia vienas žmogus!

Gerai, kad mokinys pralenkia savo

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

mokytoją. Labai gerai, kad imasi tyrinėti gyvosios mūsų kalbos faktus ir tiek daug nuveikia.“

Šeima sudarė karališkas sąlygas dirbti Mokslininkas ne kartą yra užsiminęs, kad niekada nekeitė pažiūrų ir nepataikavo nė vienai valdžiai. Ar dėl tokios savo pozicijos yra nukentėjęs?

Profesorius sako, kad už tai ir buvo nemėgstamas tų, kurie savo pažiūras kaitaliojo, ypač literatų, nes, pašnekovo teigimu, jų disciplina labiausiai susijusi su politika. „Dėl to man buvo trukdoma įstoti į disertantūrą, buvau laikomas politiškai nestabiliu. Tačiau nekreipiau į tai dėmesio. Kelis kartus mane kvietė į partiją. Iškviesdavo, pasakydavo pamokslą ir duodavo anketą užpildyt. Užmiršdavau tą padaryti. Nereaguodavau, ir viskas“, – prisipažįsta profesorius, pergyvenęs sovietų, vokiečių okupacijas, atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybių kaitą.

Akademikui tuometis Vilniaus universiteto rektorius prof. Jonas Kubilius siūlė tapti Filologijos fakulteto dekanu, bet jis atsisakė, nes tuomet būtų reikėję įstoti į Komunistų partiją: „Rektoriui sakau, ką gi mano kolegos pasakys: esu mokslų daktaras, profesorius, tad ko man betrūksta?

Karjeros? Karjeristas nebuvau. Rektorius Kubilius tik patraukė pečiais ir tepasakė: „Žinokis.“ Sausio 7 d. Lietuvos mokslų akademijoje minint prof. Z. Zinkevičiaus 90-

metį jos prezidentas prof. Valdemaras Razumas pažymėjo, kad mokslininkas ir dabar dirba 10–12 valandų per dieną. Mus dar labiau nustebindamas, prof. Z. Zinkevičius išsitaria, kad, esant reikalui, prie rašomojo stalo gali dirbti neribotą valandų skaičių, ir pateikia kolegos pavyzdį: „Mano mokinys, irgi tapęs akademiku, skundžiasi, kad dvi valandas padirbėjęs porą dienų ilsisi.

O man nieko, galiu dirbti dvylika ir daugiau valandų.“ Kas profesoriui suteikia jėgų? Pasirodo, įsitikinimas, kad šis darbas reikalingas. Mokslininkas priduria, kad ne mažiau svarbios ir sąlygos dirbti. Jas akademikas šeimos, ir ypač žmonos Reginos, su kuria kartu jau 62 metus, dėka turi pačias geriausias. „Žmona be galo rūpestinga ir sudaro karališkas sąlygas dirbti“, – šeimos palaikymu džiaugiasi sukaktuvininkas.

Viso to rezultatas – per 100 išleistų knygų ir daugiau kaip 1000 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio periodikoje. Mokslininkas prisipažįsta, kad nelengva visas knygas suskaičiuoti, nes kai kurios išleistos kelis kartus ir įvairiomis kalbomis. Profesorius prisiminė paradoksą, kai vienos knygos rankraštį pasičiupo užsienio lingvistai ir pirmiausia išleido vokiškai, paskui rusiškai, angliškai (net du kartus, nes Amerikos lietuviai greit išpirko) ir itališkai. „Galiausiai išėjo lietuviškai. Šitaip labai gerai dėl to, kad galiu atsižvelgti į įvairias pastabas, tad lietuviškas variantas būna labiausiai patobulintas“, – šypteli pašnekovas.

Privalu išlaikyti tautinę savigarbą Daugelyje savo knygų mokslininkas nagrinėjo lietuvių ir lenkų santykius kalbiniais aspektais, o 1996–1998 m. būdamas švietimo ir mokslo ministras itin prisidėjo prie lietuvybės Vilnijos krašte gaivinimo. Knygoje „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ yra rašęs, kad šiandien lietuviai ir lenkai turėtų gražiai sugyventi, bet tai įvyktų tik abiejų tautų santykius bei istoriją grindžiant tiesa. Žvelgiant į dabartinę situaciją, atrodo, kad iki šios tiesos dar neprieita.

Vienas šiandieninių lietuvių ir čia gyvenančių lenkų konfliktų – pastarųjų noras, kad jų vardai ir pavardės būtų rašomi originalo kalba. Akademikas tokį siekį vertina neigiamai: „Niekur pasaulyje taip nedaroma. Reikalauti, kad Lietuvoj būtų kitaip, mano supratimu, net neetiška. Lenkai labai ilgai nepripažino, kad egzistuoja lietuvių tautybė, ir teigė, kad yra tik lietuviškai kalbantys lenkai, daugiau nieko. Tokia nuomonė trukdo blaiviai galvoti“, – įsitikinęs kalbininkas. Jis pabrėžia, kad negali būti nė kalbos apie etninius lenkus Lietuvoje: „Reikia, kad jie į istoriją žiūrėtų teisingai pripažindami, kad lietuviai nėra kilę iš lenkakalbių, bet atvirkščiai: vietiniai lenkakalbiai kilę iš lietuviškai kalbančių žmonių.“ Tirdamas Vilnijos krašto kalbą akademikas yra susidūręs su dideliais

Nukelta į p. 5

universitas

vilnensis

2015 m. vasaris

7

Profesorius Zigmas Zinkevičius: pralenkęs laiką ir savo mokytojus

Rankraštinis profesoriaus Jono Dumčiaus palikimas

Atkelta iš p. 4

Niekas taip gerai neprimena žmogaus kaip rankraščiai.

Rankraštinis mokslinis ilgamečio Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Dumčiaus palikimas itin gausus ir įvairus: daugybė neskelbtų vertimų, straipsnių, recenzijos, studijos, pranešimai, perskaitytų knygų užrašai, tezės, paskaitų konspektai. Tačiau šalia – kitas, nepažintas J. Dumčius, sakytume, privačioji, „žmogiškoji“ mokslininko pusė, kuri ir pateikiama skaitytojui neseniai pasirodžiusioje knygoje „Jonas Dumčius. Iš rankraščių palikimo: atsiminimai, laiškai“ (Vilnius: Societas Classica, 2014).

sunkumais, nes šiame regione vyko ne tik lenkinimas, bet ir sulenkintų lietuvių, save laikančių lenkais, lietuvinimas, tada vėl lenkinimas. Ir taip net kelis kartus. Kas mūsų tautai padėjo išlikti? Akademikas įvardijo kalbą, kurią išlaikė tik paprasti žmonės, kaimiečiai. Priešingu atveju lietuvių tauta būtų žuvusi. „Kai buvau švietimo ir mokslo ministras, dalyvaudavau visokiuose pasitarimuose Briuselyje. Sėdėdavome už apskrito stalo. Mano artimiausi kaimynai buvo Lichtenšteino ir Liuksemburgo atstovai. Jie abu į mane žiūrėjo kaip į didelės tautos žmogų (šypsosi). Vieną kartą lichtenšteiniečio, laisvai kalbėjusio angliškai, vokiškai ir prancūziškai, paklausiau, kokia jo gimtoji kalba. Atsakė, kad Lichtenšteino. Kuo ji skiriasi nuo vokiečių? Niekuo“, – juokiasi pašnekovas, šiuo pavyzdžiu norėjęs pasakyti, kad reikia išlaikyti tautinę savigarbą ir nepasiduoti dabar suvešėjusiems anglicizmams.

Tautinė ir pilietinė mokykla – ne tas pats Atrodo, kad tai turėtų būti mokyklos uždavinys, tačiau čia akademikas įžvelgia esminę problemą – po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo akcentuojama tautinė mokykla, bet šios idėjos greit atsisakyta ir pereita prie pilietinės mokyklos.

Pasak profesoriaus, tai nedaug ką

bendro turinčios sąvokos. „Tautinės ir pilietinės visuomenės kūrimas mokyklose turi būti atskirtas. Pirmiausia dėmesį reikia koncentruoti į tai, kad mūsų mokykla rūpintųsi tautinės visuomenės sukūrimu. Pilietinė turi likti antram plane“, – sako buvęs švietimo ir mokslo ministras, užauginęs daug mokytojų kartų ir visose aplankytose mokyklose sutikęs buvusių studentų.

Prof. Z. Zinkevičius per vizitus į mokyklas stengėsi palaikyti pasisakančiuosius už tautinės mokyklos kūrimą ir užstoti juos nuo manančiųjų priešingai. „Dabar tokios galios nebeturiu. Tik savo knygose galiu tai akcentuoti. Ir taip darau“, – apibendrina pašnekovas.

Kalbai pakrypus apie knygas, pasiteiraujame, ką profesorius šiuo metu rašo ir kas nulemia publikacijų temas. „Su knygų rengimu yra taip: jeigu ką nors naujo lingvistikoj ar apskritai išaiškinu, šiuos duomenis užrašau ir dedu į tam tikras krūvas, klasifikuoju. Kuri jų pasidaro didesnė, tą ir peržiūriu, o paskui nutariu, ką su šia medžiaga daryti: leisti knygą ar užteks studijos, straipsnio. Šiuo metu tokių krūvų susikaupė nemažai“, – sulaukiam štai tokio atsakymo.

Didžioji dalis akademiko parengtų knygų pasirodė jam dirbant Vilniaus universitete. „Man visuomet malonu prisiminti universitetą ir jo laikus“, – taip pat baigdamas pokalbį, kaip jį ir pradėjo, atsisveikina profesorius Zigmas Zinkevičius, mūsų Alma Mater atidavęs pusę amžiaus. Per aspera ad astra.

E. Kurausko nuotr.

Prof. Zigmas Zinkevičius ir prof. Grasilda Blažienė akademiko 90 metų jubiliejaus minėjime Lietuvos mokslų akademijoje

Doc. dr. Audronė Kučinskienė, FlF Klasikinės filologijos katedra

Jonas Dumčius gimė 1905 m. kovo 20 d. Šakių apskrityje, Sintautų valsčiuje, Pikžirnių kaime. Šiandien žemėlapiuose šis pavadinimas tebėra, bet paties kaimo telikę vos pora sodybų.

Vis dėlto senyvo amžiaus žmonės dar prisimena, kur buvusi Dumčynė.

Dumčiai buvo pasiturintys Suvalkijos ūkininkai. Didelė dviejų galų troba su gramofonu ir keliomis dešimtimis plokštelių, tėvo nupirktas smuikas sūnui griežti, mamos rengiamos vaišės per giminių suėjimus, jos maldelės, pasakojimai apie vaiduoklius ir jos pačios vaikystės prisiminimai apie daktarą Vincą Kudirką – visa tai J. Dumčiaus senatvėje rašytuose „Atsiminimuose“.

Juose atsiskleidžia nepaprastai šiltas ir pagarbus santykis tiek su artimais žmonėmis (tie nuolatos girdimi malonybiniai žodeliai„mamytė“,„tėtukas“, „dėdis“), tiek su pačia aplinka (stubelė, bututis, skladukas, tvartukas), meilė tėviškei, jautrumas gamtos ir muzikos grožiui. Šie raštai suteikia atsakymus į daugelį klausimų: kaip formavosi, kokioje aplinkoje brendo būsimo mokslininko asmenybė, kaip nutiko, kad tokie pasiturintys ūkininkai sugebėjo išvengti tremties, ir kaip atsirado tas pagarsėjęs J. Dumčiaus įprotis visas vasaras leisti Palangoje: Palanga jam atstojo prarastąją tėviškę, o Palangos parkas – tėviškės gamtą ir pamiltuosius alksnius, kurių kvapo prisiminimą jis išsaugojo visą gyvenimą.

1918 m. J. Dumčius įstojo į antrąją Šakių „Žiburio“ gimnazijos klasę. Atrodo, kad nuo gimnazijos laikų labiau linko į humanitarinius mokslus. „Atsiminimuose“ sudėta įvairių nutikimų, juokingų ir liūdnų, iš gimnazijos laikų, mokytojų charakteristikos, pasvarstymai apie savo paties charakterį ir t. t. Gimnazijos baigimo atestate „pažymima, kad Jonas Dumčius, katalikų tikybos, [...] įstojo iš egzaminų į Šakių „Žiburio“ gimnazijos antrąją klasę 1918 m. gegužės mėn. 24 d., būdamas labai gero elgesio, mokėsi joje iki 1925 m. gegužės mėn. 11 d., –

1924/1925 mokslo metų pabaigoj išlaikė Švietimo ministerijos nustatytus egzaminus ir pripažintas baigusiu visą 8 klasių aukštesniosios mokyklos kursą su privaloma lotynų kalba“.

Pasinaudojęs atestato suteikta teise „stoti studentu į aukštąją mokyklą“, J. Dumčius 1925 m. rugsėjo 15 d. įstojo į Kauno universitetą, tuomet vadintą Lietuvos universitetu, Humanitarinių mokslų fakultetą, Filologijos skyrių.

Kaip liudija 1929 m. spalio 18 d. išduotas universiteto diplomas, J. Dumčius „išėjo Fakulteto nustatytus tam skyriui dalykus, atliko praktikos darbus“, labai gerais pažymiais išlaikė visus egzaminus ir parašė diplominį darbą „Iliados komentarai“. Paskutinis J. Dumčiaus išsilavinimo etapas, be abejonės, turėjęs itin didelės reikšmės jo mokslinei brandai, buvo trejų metų stažuotė Bazelio universitete. Galime spėti, kad stažuotę Bazelyje rėmė dėdė kunigas Jonas. Išlikusiame jo laiške, rašytame 1928 sausio 3 d., skaitome: „Apie Tavo tolimesnį likimą jau asmeniškai pasitarsim. Aš pats renku Tau užrubežėj universitetą ir iki šiol ma labjause tinka Vienna Austrijoje.“ Stažuotė Šveicarijoje leido ne tik toliau kaupti ir gilinti indoeuropeistikos, sanskrito, indologijos žinias, bet ir plėsti akiratį keliaujant po Italiją, Prancūziją. Kai kurie šių kelionių epizodai šmaikščiai aprašyti profesoriaus„Atsiminimuose“.

Grįžęs po stažuotės, J. Dumčius 1932–1940 m. dėstė Kauno universitete, o atsikūrus Vilniaus universitetui persikėlė į Vilnių ir iki gyvenimo pabaigos dirbo Klasikinės filologijos katedroje.

Didysis gyvenimo „atsimainymas“ įvyksta 1953 m., kai kilus grėsmei būti „išbuožintiems“ tėvai buvo priversti palikti namus (J. Dumčius su seserimi tada jau gyveno Vilniuje) ir„slaptai išsikraustyt kur nors kitur – tada neieškos ir neįkiš į kalėjimą“. Tas įvykis, matyt, itin skaudžiai įsirėžė profesoriaus atmintyje, nes „Atsiminimuose“ jis keliskart grįžta prie jo: „Į kelintą dieną po to įsakymo buvo sekmadienis.

Mamytė buvo išvykusi pėsčia ieškot pastogės. Buvo gražus rytas. Mudu su seseria apėjova visą ūkį. Kaip gražiai jis atrodė! Kaip gražiai suplanuotos

trobos, apsodintos medžiais! Saulei šviečiant, buvo nuostabiai gražus vaizdas. Tai buvo paskutinis kartas, kai pasigrožėjau savo nelaimingąja tėviške! Paskutinė išsikraustymo data buvo rugpjūčio 7 d.“ J. Dumčius mirė 1986 m. balandžio 28 d. Jo ir sesers Marijonos, su kuria pragyveno visą gyvenimą, poilsio vietą Antakalnio kapinėse ženklinantis paminklas simbolizuoja antikinę koloną, ant jos iškalta Sofoklio „Oidipo karaliaus“ eilutė: χρόνος δίκαιον ἄνδρα δείκνυσιν μόνος· (Tik vienas laikas teparodo, kas teisus).

J. Dumčiaus rankraštinis palikimas niekada nebuvo pamirštas. Jis nuolat tiriamas ir viešinamas. Jau po profesoriaus mirties išspausdinti jo vertimai: Aischilo „Orestėja“ (1988), Herodoto „Istorija“ (1988 ir 2008), Menandro „Bambeklis“ (1989), Aristotelio „Kategorijos“ ir „Nikomacho etika“ (1990), Senekos tragedijos „Trojietės“ (1992), „Faidra“, „Pamišęs Herkulis“ (1996), iš rankraščių parengta monografija „Sofoklis“ (1992). Dabar, po keliolikos metų pertraukos, skaitytojams pristatomi nauji leidiniai: 2012 m. pasirodė nepublikuotų J. Dumčiaus straipsnių rinktinė „Iš rankraščių palikimo: straipsniai“, praėjusiais metais Klasikų asociacija (Societas Classica), remiama Lietuvos kultūros tarybos, parengė solidų J. Dumčiaus verstos Aristofano komedijos „Paukščiai“ leidimą su moksliniais komentarais.

Galop šiemet vėlgi dėl Kultūros tarybos paramos turime tarsi tęsinį ar antrąją „Iš rankraščių palikimo“ dalį.

Visi šie darbai skirti mūsų gerbiamo Mokytojo atminimui ir, žinoma, visos skaitančiosios Lietuvos šviesuomenės džiaugsmui. Drįstame tikėtis, kad ši knyga bus įdomi ne tik pažinojusiems Profesorių, bet ir tiems, kurie skaito jo vertimus, knygas, mokosi iš vadovėlių ir netgi visai su klasikine filologija nesusijusiems žmonėms. Nes iš šių raštų prabyla pati epocha, gyvi to meto papročiai ir susipynę žmonių likimai – mūsų šviesuolių, išblaškytų po pasaulį ar likusių Lietuvoje.

Tikrai neklystame sakydami: iš rankraščių byloja ŽMOGUS ir LAIKAS.

8

universitas

vilnensis

įvertinimai

2015 m. vasaris

Geriausi dėstytojai: ką vertina studentai?

Pagrindinis mano tikslas – perteikti žinias, kurias gaunu dirbdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju.

Labai svarbu, ypač baudžiamojoje teisėje, teoriją suderinti su praktika.

Kai pajuntu, kad auditorija truputį apsnūdo, visada stengiuosi ją pagyvinti. Pateikiu kokį įdomesnį pavyzdį iš praktikos, sugalvoju kalambūrą, juokingesnį anekdotą papasakoju.

Bet tai anaiptol netampa užsiėmimo

Lektorius Andrius Grodis, Istorijos fakultetas:

pagrindu. Savo požiūrio per paskaitas niekada neperšu, nes yra dalykų, pagrįstų įvairiomis pozicijomis. Teisė – ne chemija ir ne fizika, savo teiginio ar nuostatos bandymu V. Jadzgevičiaus nuotr. neįrodysi. Su dabar tinėmis technologijomis, internetu, duomenų bazėmis visų įstatymų nebūtina mokytis mintinai. Svarbiausia, kad iš mūsų fakulteto išėję studentai suprastų tų normų turinį, mokėtų teisingai jas interpretuoti ir taikyti praktikoje.

Netoleruoju nusirašinėjimo. Jau geriau studentas ant lapo parašytų, kad nežino. Žmogus turi būti padorus. Ir darbe, ir gyvenime, ir santykiuose su kitais žmonėmis.

Fizikos fakultetas:

Prof. dr. Zenona Ona Atkočiūnienė, Komunikacijos fakultetas:

Dr. Vytautas Kuokštis,

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas:

Kiekvienas dėstytojas šiek tiek yra ir psichologas, turintis savo metodų.

Dauguma studentų šiandien išprusę, smalsūs, drąsūs, kartais net pernelyg, todėl ir pradėti reikėtų nuo to, kaip juos įtraukti, paskatinti ir sudominti dėstomu dalyku. Žinoma, visumos paveikti gal ir nepavyks, bet svarbu užmegzti kontaktą su labiausiai motyvuotais tikintis, kad atsiras vis daugiau sekėjų.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Sovietmečiu informacijos pats negalėjai gauti. Vakarietiška apskritai būdavo neprieinama. Tad į dėstytoją žiūrėdavome kaip į kokį pusiau dievą, nes jis buvo kone vienintelis informacijos šaltinis. Dabar laikai pasikeitė, tačiau dėstytojui tenka didesnė atsakomybė: jis turi daug daugiau dirbti, kad kuo nors studentą sudomintų.

Dėstytojai turi visą laiką stengtis studentą motyvuoti, įrodydami, kad vienas ar kitas dalykas tikrai reikalingas. Reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Kartais būna sunku, kai per atsiskaitymą gaunu tuščią lapą. Atrodo, norisi nuleisti rankas, bet reikia užsispyrimo, dar daugiau darbo ir tikėjimo jaunais žmonėmis.

Man svarbus kiekvienas studentas.

Atsimenu kiekvieną studentą, tad kartais primenu, jei pasisakė per seminarą, arba kad galėtų ten ar ten pasitempti. Jeigu referate ko nors neprirašė, o paskui pasitaisė, pagiriu už pažangą. Nesu griežtų priemonių šalininkas, bet manau, kad nereikia būti minkštam ir viską leisti.

TSPMI arch. nuotr.

Geriausiu TSPMI dėstytoju nesijaučiu. Institute yra ir kitų apdovanojimų, skiriamų geriausiems dėstytojams – juos taip pat renka studentai. Apskritai dėstydamas stengiuosi remtis tokiais principais: pagarba studentams, pagrindinių, esminių dalykų akcentavimas, bandymas pateikti medžiagą įdomiai.

Dėstydamas esi priverstas labai gerai pats išsiaiškinti dėstomą temą, įvairius jos aspektus. Sakoma, kad vienas geriausių būdų išmokti yra dėstyti kitiems. Manau, tai tiesa.

Stažuotės leidžia man tobulėti kaip mokslininkui. O turėdamas daugiau žinių, galiu jomis dalytis ir paskaitų bei seminarų metu. Kartais tenka apsilankyti paskaitose ar seminaruose ir pasisemti pedagoginės patirties, susipažinti su naujausia literatūra.

Galima papasakoti įdomių istorijų ar nutikimų, susijusių su kelionėmis.

Stengiuosi įterpti įdomesnių faktų, „realaus gyvenimo“ pavyzdžių, trumpų istorijų, pajuokauti. Dažnai tokie intarpai gimsta spontaniškai.

Mano nuomone, kontaktinis darbas su studentais labai svarbus. Todėl pirmiausia bandau išdėstyti viską, ką turi žinoti ir suprasti studentas. Tai reiškia, kad reikia sugalvoti paprastus paaiškinimus matematišk ai sudėtingiems reiškiniams, parodyti sąryšį tarp įvairių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių reiškinių. Nemažai paskaitų laiko atima fizikinės demonstraci-

Studentai nuolat laisvėja, tampa aktyvesni, viešai reiškia nuomonę, keičiasi jų požiūris į studijas. Jie tapo labiau motyvuoti, reiklesni, pragmatiškesni, galvoja apie įgytų žinių naudą ir jų praktinį pritaikymą.

Per didelis studentų D. Versecko nuotr. kontroliavimas man nepriimtinas. Nesiekiu kaip galima didesnio studentų dalyvavimo paskaitose. Visada pabrėžiu, kad paskaitų lankymas – tai ne prievolė. Man malonu dirbti su motyvuotais studentais, kurie iš auditorijos išeina padidinę savo žinojimą.

O jeigu norisi miegoti ar užsiimti kokia kita veikla, sėkmingai tai galima daryti ir kitoje aplinkoje.

Ruošimąsi paskaitoms apibūdinčiau kaip nuolatinį procesą, kuris vyksta ne tik įprastiniu būdu sėdint prie kompiuterio ir rengiant paskaitas.

Doc. dr. Jonas Dagys, Filosofijos fakultetas: Mano paskaitos yra pasidalijimas patirtimi ir žiniomis.

Stengiuosi visada užmegzti asmeninį santykį su studentais, medžiagą pateikti jiems suprantamu būdu, įsijausti į auditorijos perspektyvą. Stengiuosi, kad paskaitos būtų kiek įmanoma interaktyvesnės, kad studentai į jas įsitrauktų, būtų jų dalyviai, o ne klausytojai.

Ta č i a u n e s i j a u čiu darantis ką nors ypatingo. Manau, dirbu labai tradiciškai. Naudojuosi savo studentiška patirtimi, stengiuosi perimti ką nors iš tų dėstytojų, kurie paliko įspūdį bestudijuojant.

Per paskaitas netoleruoju mobiliųjų telefonų. Auditorijoje, kaip ir visur, studentai patiria daug išorinių dirgiklių, nuo kurių kartais nesugeba

jos. Kai kurias teko sugalvoti arba tobulinti pačiam. Jei kas nors yra sunkiai padaroma, tai visada galima parodyti interneto platybėse rastą vaizdo įrašą.

Viso to reikia, kad dėstoma medžiaga, nepaisant jos sudėtingumo, būtų kiek įmanoma suprantamesnė. Stengiuosi atsižvelgti į studentus parinkdamas jiems optimalų dėstymo tempą, šnekėti pakankamai garsiai ir aiškiai.

Kaip ir daugelis dėstytojų (ne tik VU, bet ir pasaulyje), labiausiai mėgstu bendrauti su studentais, o ne skaityti paskaitą. Tad stengiuosi daugiau laiko praleisti atsisukęs į studentus ir labai skatinu paskaitose užduoti klausimus.

Skaitydamas mokslinius straipsnius pradėjau skirti dėmesio ir straipsniams apie fizikos mokymą universitetuose. Kitaip tariant, stengiuosi rasti ir pateikti šiokių tokių naujovių, kad ir kaip tai būtų sunku.

Prof. dr.

Gediminas Motuza Matuzevičius, Gamtos mokslų fakultetas:

V. Baltrūno nuotr.

Teisės fakultetas:

Dr. Maksimas Ivanovas,

Asm. alb. nuotr.

Prof. dr. Armanas Abramavičius,

V. Jadzgevičiaus nuotr.

atsiriboti. Principas paprastas: jeigu turi svarbių reikalų, kurie trukdo visavertiškai dalyvauti paskaitoje, gali iš jos išeiti. Paskaita turi būti svarbiausias dalykas. Netoleruoju ir tingumo, bent minimalių adekvačių pastangų neįdėjimo, išankstinio atsisakymo suprasti. Bet su tuo kovoti sudėtingiau.

Man tiesiog pasisekė, kad skaitau dalykus, kurie įdomūs pačiam. Be to, ir mokslinį darbą dirbu toje srityje, nes tai duoda praktinių žinių, vaizdinės medžiagos, kurią galiu pristatyti su tam tikru kontekstu, papasakoti kai ką daugiau, kas kartais ne visai susiję su geologija.

Ruošdamasis kiekvienai paskaitai, peržiūriu naują literatūrą, parenku informatyvesnius paveikslėlius, kai ką patrumpinu. Pagrindiniams dėstomiems dalykams esu parašęs vadovėlius, bet čia atsiranda kitas stimulas ruoštis paskaitoms – pasakoti tai, kas yra vadovėlyje, neįdomu nei man, nei studentams. Tenka ieškoti ko nors naujo – papildomų žinių ar kitokių jų pateikimo būdų. Jei studentai kuo nors susidomi ir jiems kyla klausimų, patys „užmezga ryšį“. Jie turi jausti, kad visada gali kreiptis į dėstytoją visais rūpimais klausimais, o jis nėra atsiribojęs nuo studentų ir nelaiko jų „žemesniu luomu“. Aš, pavyzdžiui, niekuomet „netujinu“ studentų, nebent esame dėl to susitarę.

universitas

vilnensis

2015 m. vasaris

Prof. dr. Rimvydas Skyrius,

Stengiuosi nestovėti vietoje. Svarbu išlaikyti adekvatų santykį su auditorija – nei per didelė distancija, nei labai įkyrus piršimasis į draugus. Aukso vidurys yra to diapazono viduje, nes anais laikais mes buvom neblogai įstrigę ties tokiu variantu: dėstytojas buvo nepajudinamas, toli nuo studentų,

Kauno humanitarinis fakultetas:

jo buvo besąlygiškai klausoma, kad ir ką jis sakytų ar darytų. Tai nėra visiškai gerai.

Nemanau, kad reikia stengtis vieni kitiems įtikti, bet, kiek tai įmanoma, turime būti objektyvūs, negudrauti, sakyti teisybę – tai yra, ko gero, tiesiausias kelias į sėkmę. Pradėdamas skaityti kursą kartais studentams pasakau: „Nepriimkite visko už gryną pinigą, ką aš sakau.“ Galutinių tiesų yra labai nedaug.

Ir tos pačios gali būti kvestionuojamos. Visa medžiaga gali būti diskusijos objektu – ne visada mes pateikiame neginčijamas tiesas. Nesigėdiju prisipažinti, jei pats ko nors nežinau. Dėstytojas ir negali visko žinoti.

Pasiūlau tada studentams pasidalyti įžvalgomis, mintimis, žiniomis – mes visi nuo to praturtėjam.

Stengiuosi mokyti, dėstyti dialogiškai, vengti monologo ir šalto „superrimtumo“, pasitelkiu humorą.

Dėstant universitete, rutinos turbūt yra mažiausiai – jei dėstančiajam nuobodu, kaltas tik jis pats. Galima sugalvoti įvairiausių drąsių užduočių, studentus paskaiKHF arch. nuotr. tos metu nejučia įtraukti į sudėtingą analizę, netikėtais sprendimais gyvinti mokymosi procesą. Aišku, tokiems dalykams reikia daug ruoštis, mokėti improvizuoti.

Diskusija yra būtinas komponentas mano paskaitose. Jei niekas nesiginčija, tai pats prisikabinu, klausinėju, provokuoju. Diskusija yra mokymosi, aiškinimosi, išsamesnio supratimo dalis. Ji būtina.

Matematikos ir informatikos fakultetas:

Darbas su jaunais žmonėmis, studentija veikia ir tave patį, tarsi jaunina, išlaiko jaunatvišką. Tam tikra dalimi tapatiniesi, nes nori suprasti, kaip jie mąsto. Dirbdamas su jaunais žmonėmis, lyg gyveni jų ritmu. Bendraudamas su studentais kartais būnu labai liberalus, familiarus, o kartais priešingai – atsitraukiu, tampu oficialus.

Prof. dr. Ričardas Makuška,

Lektorė Hannah Shipman,

Manau, kad paskaitose dėstytojas turi būti asmenybė, kuri sudomina ir nubrėžia kontūrus, ką reikia žinoti, kur gilintis, kas svarbu. Daugumai studentų tokio išorinio parodymo tikrai reikia. Paskaita – tai koncentruotas temos pateikimas, akcentų išskyrimas, apibendrinimai, o paskaitos forma – tai jau pasirinkimo reikalas.

Tarp dėstytojo ir studento turi būti pagarbūs, dalykiniai santykiai, tai studentai supranta ir vertina.

Esu tolerantiškas ir suprantu, kad yra visokių žmonių. Svarbu, kad neišvestų iš pusiausvyros visos auditorijos, kad liktų darbinė aplinka. Be abejo, negalima toleruoti grubumo, necenzūrinio elgesio, bet dabar tarp studentų tokių nepasitaiko.

Praktinis darbas rengiant chemiką

Man patinka bendrauti su žmonėmis, su kuriais, nebūdama dės­tytoja, greičiausiai nesusitikčiau. Apskritai žmonės yra įdomūs, intriguojantys ir saviti.

Mėgstu savo darbą, nes dėstyti kalbą ir bendrauti be galo įdomu.

Pati mok ausi lie tuvių kalbos (beje, ji labai graži) ir žinau, kaip aplinka auditorijoje gali arba padėti, arba kliudyti studentų pažangai.

Mokytis kalbos nėra lengva, kartais iškyla psichologinių barjerų. Mano tikslas – sukurti draugišką atmosferą, kad studentai nebijotų kalbėti arba suklysti, ir sukurti tokias sąlygas, kad visi turėtų galimybę tobulėti.

Auditorijoje geras dėstytojas turi būti savimi. Kita vertus, visiems puikus nebūsi: tas pats dėstytojas

yra labai svarbus. Turi būti sukurta sistema, kai kartu dirba doktorantai, magistrantai, ketvirto kurso ir net žemesnių kursų studentai. Taip jie mokosi vieni iš kitų, nes dėstytojas neturi galimybės visada būti šalia.

Tokios sistemos sukūrimas, kai į mokymo procesą integruotos visos studijų pakopos, yra labai gera mokykla. Įgaunama ne tik praktinių įgūdžių, bet ir pasitikėjimo savimi.

Asistentas Robertas Badaras,

www.lrytas.lt nuotr.

Yra žmonių, net iš troleibusų tvarkaraščio galinčių padaryti gerą paskaitą.

Jie gali neišmanyti medžiagos, bet ją pateiks efektyviai, tam tikra prasme sukurs šou. Pirmą, antrą kartą į juos žiūrėti įdomu, bet vėliau iš to nieko nelieka.

vienam studentui atrodo tinkamas, o kitam – ne, todėl tiek studentų, tiek dėstytojų tikslas yra surasti būdą, kaip bendrauti ir dirbti kartu.

Mano nuomone, geras dėstytojas išmano savo dalyką ir jam rūpi tai, ką jis daro. Toks dėstytojas gerbia kitus ir reikalauja pagarbos sau, jis ugdo studentus kaip atsakingus piliečius.

Lektorius Vytis Vidūnas, Orientalistikos centras:

Medicinos fakultetas:

Kai mane pertraukia vidury žodžio, jaučiuosi labai gerai. Jei koks studentas pasako, kad aš neteisus – gali būti ir taip. Jeigu paklaustas iš karto negaliu atsakyti, atsakymą pateiksiu kitą paskaitą. Po kiekvieno užsiėmimo vis ką nors užsirašau. Nors tą patį pranešimą skaityčiau 50 kartų, kiekvienu atveju jį vis papildau.

Sutinku, kad yra daug svarbesnių reikalų nei psichoaktyvios medžiagos.

Tai gali būti pirmoji meilė, futbolas, krepšinis… Jei liksiu su vienu klausytoju, vis tiek skaitysiu paskaitą. Jeigu liksiu vienas, kurį laiką turbūt irgi pašnekėsiu.

Universitetas yra lygiaverčių partnerių bendradarbiavimas. Žmogus, atėjęs iš bet kurios studijų programos, pasiima iš tavęs tiek, kiek jam reikia.

Tačiau tu neprivalai versti jo norėti. Tai jo pasirinkimo laisvė.

Asm. alb. nuotr.

Užsienio kalbų institutas: V. Jadzgevičiaus nuotr.

Chemijos fakultetas:

Daugiausia dirbu su pirmo kurso studentais. Tad man tenka jiems bendražmogiškai paaiškinti, kad universitete nieks kasdien prie lentos nekvies ir raudonuoti nevers, bet kažkada ateina atsiskaitymas. Stengiuosi su studentais bendrauti kolegiškai, kad bendravimas su jais nevirstų prievartos priemonėmis. Studentams sakau, kad esu jų kolega, kuris turi suteikti

9

Lektorius Irmantas Radavičius,

Doc. dr. Robertas Kudirka,

Ekonomikos fakultetas:

Š. Mažeikos nuotr.

įvertinimai

žinių ir tam tikrų kvalifikacijų, kurias reikia per atsiskaitymą pademonstruoti.

Susitikimas per paskaitas yra reglamentuotas, taigi stengiuosi, kad jis būtų kiek nors vaisingas abiem pusėms.

Nusirašinėjimas visais požiūriais neV. Dulkės nuotr. toleruotinas. Gal­būt pasirodysiu naivus, bet manau, kad studentai per mano patikrinimus nenusirašinėja, nes tai padaryti gana sunku.

Kalbant apie sanskritą, kartais juokauju, kad jeigu studentas sugeba teisingai nusirašyti, tai jau rodo, kad jis kažką išmoko. Bet apskritai nusirašinėjimas yra nesąžiningas ne tik mano, bet ir kitų studentų atžvilgiu.

E. Kurausko nuotr.

Iš esmės aš visada dėstau sau, pradedu viską nuo pradžių, tarsi nieko nežinočiau, ir stengiuosi dėstyti taip, kad dėstymo procese man pačiam viskas taptų aišku ir būtų įdomu klausytis. Su aiškumu metams bėgant lyg ir vis paprasčiau, nes atsiranda patirties, kaip geriau sudėlioti akcentus, kokiu pjūviu viską pateikti, kokias priemones pritaikyti. Tuo tarpu nebe pirmus metus dėstant tą patį kursą reikia papildomai stengtis, kad pačiam netaptų nuobodu, priešingu atveju, tikėtina, nuobodu bus ir tiems, kurie klausosi.

O šiaip man atrodo, kad viskas prasideda nuo mokytojo noro ir gebėjimo sudominti, tiesiog nuo rūpinimosi dėstymo kokybe ir rezultatais, tais, kurie mokosi.

Labai svarbu atskirti kertinius dalykus nuo mažiau reikšmingų detalių, tinkamai sudėlioti akcentus, atskleisti problematiką, formuoti profesinius įgūdžius ir intuiciją, gebėjimą kritiškai mąstyti etc. Tuomet ir studentai kitaip jaučiasi, nes mato, kodėl jiems to reikia.

Manau, kad kertinis dalykas yra požiūris, o ne konkrečios priemonės, savybės, gebėjimai, manau, jei tik yra noro, visi kiti dalykai laikui bėgant sustoja į savo vietas.

Geras dėstytojas, pavyzdžiui, nebūtinai turi būti atlaidus ir pasakoti daug anekdotų. Manau, kad geras dėstytojas yra visų pirma tas, kuris išmoko ir kuris palieka teigiamą pėdsaką studento istorijoje. Stengiantis įtikti visiems galima pasiekti, kad neįtiksi niekam. Svarbiausia, manau, kad nebūtų priešpriešos tarp dėstytojo ir studentų, kad abi pusės suvoktų, jog stengiasi vardan bendro tikslo, ir kad norėtų bendrauti konstruktyviai, kalbėtis apie lūkesčius, įvardyti bei spręsti kylančias problemas ir pan.

Geriausio dėstytojo vardas taip pat atiteko ir Filologijos fakulteto lektorei dr. Linarai Bartkuvienei.

Dėstytojų mintys parengtos pagal Lianos Binkauskienės, Agnės Grinevičiūtės, Rasmos Freitakienės ir Izabelės Švaraitės interviu (išsamius interviu galite skaityti naujienos.vu.lt).

universitas

vilnensis

įspūdžiai Kodėl mums reikia lietuvių kalbos, arba Atradimų semestras

10

2015 m. vasaris

Prof. Sviatlana MAROZAVA, kursų dalyvė, Gardino Jankos Kupalos valstybinis universitetas

Į pirmą grupę mokytis lietuvių kalbos atėjo vertėjas Mykolas Viktoras ir universiteto dėstytojas Jonas iš Švedijos, abiturientės Anna Lina iš Norvegijos ir Viktorija iš Rusijos, magistrantas Imranas iš Pakistano, kazahė Asel, verslininkas Grigorijus ir istorikė Sviatlana iš Baltarusijos, Eloise iš Belgijos. Įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės susirinko čia turėdami tą patį tikslą – išmokti lietuvių kalbą. Vienam kalbos reikia, nes turi savo verslą Lietuvoje, kitam – kad gautų pilietybę. Viktorija svajoja tapti Vilniaus universiteto studente. Mykolą Viktorą ir Anną Liną į kursus atvedė lietuviškos šaknys. O kai kam norisi skaityti lietuviškai mokslinę istorinę literatūrą. Į šį paslaptingą ir labai keistą lietuvių kalbos pasaulį mus visus atsargiai,

bet atkakliai ir labai draugiškai vedė Lituanistinių studijų katedros dėstytojos: išmintinga Virginija Stumbrienė, besišypsanti Lina Vaškevičiene, jauna specialistė Eglė. Jos mokė taip, kad mes visi viską supratome nuo pat pradžių, kai dar nemokėjome daug žodžių. Lietuvių kalbos pamokos buvo ne varginančios, o įdomios. Mes skaitėme, rašėme, žaidėme įvairius žaidimus, spėjome mįsles, vaidinome pantomimą ir net dainavome. Jautėme, kad dėstytojos turi daug patirties ir taiko puikią kalbos mokymo metodiką. O kaipgi kitaip – mes mokėmės iš knygos, parašytos mūsų dėstytojų.

Mes netgi važiavome į ekskursiją po gražiausias pietų Lietuvos vietas.

Kiekvieną semestro dieną besimokydami sužinodavome ką nors nauja. Štai tu jau supranti, ką žmonės kalba gatvėje, jau skaitai skelbimus, supranti teksto fragmentą. Bet svarbiausias ir sunkiausias dalykas – nugalėti save.

S. Marozavos nuotr.

2014 m. rugsėjo 1 d. į vienų metų lietuvių kalbos kursus Vilniaus universiteto Litua­ nistinių studijų katedroje susirinko įvai­ rių tautų ir skirtingų kultūrų žmonės.

Lituanistinių studijų katedroje. Kursų dalyviai su dėstytojomis Lina Vaškevičiene ir Virginija Stumbriene Nors ir su klaidomis, nors ir nežinodami dar daug žodžių, vieni lėčiau, kiti greičiau, bet mes jau kalbame lietuviškai ir net rašome! Išmokome svarbiausių dalykų, reikalingų tolimesniam kalbos mokymuisi.

tyrimas Studentų gyvensenos ypatumai

Dabar, kai baigtas pirmas semestras, jau pamiršome jaudulį, kurį jautėme prieš egzaminą. Dėkojame jums, mūsų mielos ir puikios pirmosios lietuvių kalbos mokytojos. Dėkojame Tarptautinių programų ir ryšių skyriui,

tik 11,6 proc. studentų, o didžioji dalis renkasi pagal skonio savybes MF Visuomenės sveikatos institutas (58,9 proc.) ir pagal kainą (15,7 proc.).

Suaugusiam žmogui reikėtų valgyti 3–4 kartus per dieną tuo pačiu Studentų mityba laiku. Tyrimo duomenimis, 90,1 proc. studentų nevalgo tuo pačiu laiku.

Sveikata daug priklauso nuo gyDidžioji dalis (97,6 proc.) studentų vensenos. Vienas gyvensenos komvalgo papildomai tarp pagrindinių ponentų yra mityba, kuri taip pat lemia sveikatą. Todėl renkantis maisto valgymų – užkandžiauja. produktus pagrindinis kriterijus tuRekomenduojama valgyti kuo daurėtų būti sveikata ir ligų profilaktika. giau įvairių daržovių. Paaiškėjo, kad Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad studentai nepakankamai dažnai vartošiuo tikslu maisto produktus renkasi ja šviežių daržovių – tik 19,8 proc. studentų šviežias daržoves (išskyrus bulves) vartoja 6–7 kartus per savaitę. Palyginus gautus rezultatus su panašaus amžiaus kitų Lietuvos gyventojų mitybos tyrimų rezultatais galima konstatuoti, kad pakankamai šviežių daržovių studentai valgo mažiau: 2013 m. 51,7 proc.

18–25 metų Lietuvos gyventojų šviežias daržoves (išskyrus bulves) vartojo kasdien.

Studentai nepakankamai dažnai valgo žuvies. Kas antras (53,5 proc.) studentas žuvį ir jos produktus vartoja kartą per mėnesį, 1–2 kartus per savaitę – 33,3 proc.

S. Chmieliausko nuotr. respondentų, o

Dr. Valerij DOBROVOLSKIJ,

9,8 proc. iš viso nevartoja. Riebią mėsą ir mėsos produktus reikėtų keisti liesa mėsa, paukštiena ar žuvimi, valgyti ankštinių daržovių. Žuvų baltymai yra geriau pasisavinami, o su jūrų žuvimis gaunama vertingų polinesočiųjų riebalų rūgščių ir mineralinių medžiagų. Žuvies rekomenduojama valgyti bent du tris kartus per savaitę.

Nustatėme, kad didžioji dalis (88,8 proc.) Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų maistui gaminti vartoja aliejų, 9,4 proc. – sviestą, 1,2 proc. – margariną ir 0,6 proc. – gyvulinius taukus. Rekomenduojama mažinti riebalų vartojimą, gyvulinius riebalus, kuriuose yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, keisti augaliniu aliejumi, turinčiu nesočiųjų riebalų rūgščių.

Reikėtų mažinti druskos vartojimą, todėl rekomenduojama valgyti nesūrų maistą. Norint laikytis šios rekomendacijos, reikėtų valgant nesūdyti jau pagamintų patiekalų. 57,3 proc. studentų sūdo truputį, jei maistas nepakankamai sūrus, kas dešimtas studentas (10,9 proc.) valgydamas sūdo pagamintus patiekalus beveik visada, net neparagaudamas.

Studentų fizinis aktyvumas

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja 18–64 metų amžiaus žmonėms ne mažiau kaip 150 minučių per savaitę užsiimti vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo veikla arba ne mažiau kaip 75 minutes per savaitę – didelio intensyvumo fizinio aktyvumo veikla, arba derinti vidutinio ir didelio intensyvumo veiklas.

Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse atliktų studentų fizinio aktyvumo tyrimų

Asm. alb. nuotr.

Straipsnio autorius išanalizavo ir kompleksiškai pagal sociali­ nes demografines charakteristikas įvertino Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų studentų mitybos ypatumus, fizinį aktyvumą, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimą.

Toks tyrimas Lietuvoje atliktas pirmą kartą, o jo duomenys verčia susimąstyti: ar mūsų studentai yra sveiki?

kuris parengė dokumentus ir rūpinosi studentais. Ačiū Vilniaus universitetui, kuris taip gerai organizuoja užsieniečių lietuvių kalbos mokymąsi.

Kiekvienam iš mūsų tai atveria naujas gyvenimo perspektyvas.

VU Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto lektorius dr. Valerijus Dobrovolskis Vilniaus universitete studentams dėsto visuomenės sveikatos dalykus ir dirba Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamente. Dr. V. Dobrovolskis šalies ir užsienio moksliniuose žurnaluose paskelbė per 10 mokslinių straipsnių, Lietuvos ir tarptautinėse konferencijose bei pasauliniuose kongresuose perskaitė per 10 mokslinių pranešimų, yra dviejų mokomųjų knygų studentams ir vienos monografijos bendraautoris.

Pernai gruodį apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų studentų mitybos ir gyvensenos ypatumai, juos lemiantys veiksniai“ (darbo vadovas prof. dr. Rimantas Stukas).

Tyrimui atlikti buvo išduotas Vilniaus regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas.

rezultatus reikėtų lyginti atsargiai, nes įvairiose šalyse mokslininkai tiria skirtingus fizinio aktyvumo dalykus ir vartoja skirtingus apibrėžimus.

65,4 proc. studentų fizinis aktyvumas buvo pakankamas ir 34,6 proc. – nepakankamas.

širdies ir kraujagyslių sistemos bei kepenų ligas, taip pat infekcinių ligų priežastis (pagal 2012 m. Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitą).

Tabako vartojimas

31 proc. studentų kada nors gyvenime vartojo narkotines ir (ar) psichotropines medžiagas. Labiausiai paplitęs kanapių vartojimas. Kada nors gyvenime kanapes vartojo 30,3 proc., per paskutinius 12 mėnesių – 17,7 proc. ir per paskutines 30 dienų – 6,8 proc. studentų. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimas labiau paplitęs tarp vaikinų nei tarp merginų.

Pažymėtina, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo paplitimas didesnis tarp studentų nei tarp 15–34 metų amžiaus Lietuvos gyventojų. Lietuvoje 2012 m. bent vieną narkotinę ar psichotropinę medžiagą nors kartą gyvenime yra bandę 17,8 proc. 15–34 metų amžiaus Lietuvos gyventojų, o šio tyrimo duomenimis – 31 proc. studentų.

Narkotinės ir psichotropinės medžiagos dėl kenksmingo poveikio ir piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų žmogaus sveikatai.

Tyrimo duomenimis, per paskutinius 12 mėn. rūkė 52,7 proc. studentų, rūkančių per paskutines 30 dienų buvo 40,2 proc. Rūkymas beveik vienodai paplitęs tarp merginų ir vaikinų, o kalbant apskritai apie Lietuvos gyventojus, rūkymas yra labiau paplitęs tarp vyrų nei tarp moterų.

Tabako vartojimas kelia didžiausią pavojų sveikatai. Europos Sąjungoje rūko beveik kas trečias gyventojas.

Studentai ir alkoholis

Per paskutinius 12 mėnesių alkoholinius gėrimus vartojo 92,4 proc. studentų, per paskutines 30 dienų – 84,9 proc. Alkoholinių gėrimų vartojimo paplitimas tarp vaikinų ir merginų vienodas. Panašų alkoholio vartojimo paplitimą tarp studentų rodo ir kitų Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatai.

Europos Sąjunga yra daugiausia alkoholio vartojantis regionas pasaulyje. Alkoholis − svarbi neinfekcinių ligų, įskaitant įvairias vėžio atmainas,

Narkotinės ir psicho­ tropinės medžiagos

universitas

vilnensis

2015 m. vasaris

11

Apie Lietuvos nepriklausomybės idėją ir „urachiadą“

Doc. dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS,

IF Naujosios istorijos katedra

Dėmesį sutelksime į porą probleminių klausimų. Pirmasis susijęs su pirmtakų problema. Kas ir kada pirmasis iškėlė nepriklausomos Lietuvos idėją, numatančią, kad dominuotų lietuviškai kalbantys gyventojai, o valstybinę santvarką lemtų jų renkamas parlamentas?* Antrasis klausimas – kodėl Lietuvos Taryba, priėmusi Vasario 16-osios nepriklausomybės nutarimą, nelaukdama, kol bus išrinktas Steigiamasis Seimas, tų pačių 1918 m. liepą paskelbė Lietuvą monarchine valstybe ir pakvietė kilmingą kataliką vokietį iš Viurtembergo hercogą Wilhelmą von Urachą tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II? Šie istoriniai klausimai iki šiol žadina susidomėjimą.

Atsakydamas į pirmąjį klausimą, būčiau linkęs pritarti garsaus lenkų istoriko Jerzy Ochmańskio nuomonei, kad pirmasis Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą iškėlė Jonas Šliūpas savo brošiūroje „Išganymas vargdienio“ (Iszganymas wargdienio), kurią parašė Ženevoje 1883 m. rudenį, o išleido Niujorke 1886 m., kai jau turėjo nuosavą spaustuvę. Ta brošiūra yra parašyta moralizuojančiu tonu, joje nemažai svarstymų apie socialinės lygybės reikalingumą, raginimus to siekti. Skaitytojai buvo įtikinėjami, kad išganymo vargšams reikia ieškoti ne pomirtiniame gyvenime, kaip teigia kunigai, o šiame pasaulyje kovojant prieš esamą neteisingą tvarką ir išnaudojimą. Kadangi tuo metu lietuviškai kalbančių savųjų ponų veik nebuvo, tai raginimai lietuviams susitelkti ir kovoti dėl savo teisių ir padėties pagerinimo leido autoriui didele dalimi lietuvių socialinį išsivadavimą sieti su politiniais tikslais.

Antai minėtos brošiūros 16 puslapyje skaitome: „Valdžia – tai kuopa, tai būrys. Tiktai pildytojai, įgyvendintojai žmonių noro tegali būti, bet tie tėra tarnais, klausytojais valdžios žmonių, o ne liepėjais; pasidarant kitaip, žmonės juos sviedžia šalin, ir renka kitus. Dėlto ir lietuviai turi turėti būrinę lietuvišką vyresnybę, bet ne maskolišką, vokišką ar lenkišką!“ Vokiška „vyresnybė“ tame kontekste buvo paminėta neatsitiktinai, mat jau tada J. Šliūpas mąstė apie tai, kad reikia sujungti į būsimąją laisvą Lietuvą ne tik Rusijos, bet ir Vokietijos imperijoje (Rytų Prūsijoje) esančias lietuviškas žemes.

J. Šliūpas savais žodžiais išreiškė mintį, kad Lietuvoje turi būti pačių lietuvių renkama valdžia, kuri gintų jų interesus. O ar tai nėra lietuvių politinio savarankiškumo koncepcija? Ar čia nėra išreiškiama parlamentarizmo, pagrįsto demokratiniais rinkimais, kaip būsimos Lietuvos santvarkos idėja? J. Šliūpas Šveicarijoje – žemėje „prie Alpių“ žvelgdamas į ateitį pir* Tai vienas iš klausimų, tiriamų mokslo projekte „Lietuviai ir lenkai“ (1887). Jono Šliūpo pozicija ir valstybingumo vizijos XIX a. pabaigoje.“ Vykdančioji institucija – Vilniaus universitetas, projekto vadovas – dr. Arūnas Vyšniauskas. Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-8-83).

masis lietuviškai suformulavo viziją, kad Lietuva bus laisva („valna“), ją valdys ne rusai, vokiečiai ar lenkai, o patys lietuviai ir to reikia siekti. O jei palyginsime 1883 m. parašytoje brošiūroje keliamas politinės laisvės idėjas su Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16-osios nutarimu, tai galima įžiūrėti nemenką idėjinį ryšį.

Atsakant į antrąjį klausimą ir gilinantis į Lietuvos Tarybos 1917– 1918 m. sprendimus pasirinkti monarchiją, reikėtų atsižvelgti, kad nuo 1917 m. pabaigos lietuvių politikai orientavosi į didesnės Lietuvos teritoriją, iš dalies pagrįstą senąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tradicija. Projektuojama valstybė turėjo apimti ne tik tuo metu lietuviškai kalbančias žemes su pakraščiais, bet ir nemažus plotus pietuose iki pat Ukrainos, aprėpiant gilesnėje senovėje buvusias jotvingių gentines žemes, kurių didžioji dalis priklausė carinės Rusijos Gardino gubernijai. Išskyrus jos šiaurinį pakraštį, lietuviškai kalbančiųjų ten nebegyveno, tačiau teritorija etniniu požiūriu nebuvo nei lenkiška, nei rusiška, o istoriškai anksčiau priklausė „tikrajai Lietuvai“ (lot. Lituania Propria, lenk.

Litwa Sama).

Verta paminėti, kad 1939 m. rudenį, kai jau buvo aišku dėl Vakarų Ukrainos prijungimo, tuometinis Ukrainos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas prašė Stalino papildomai padidinti Ukrainos SSR ir šiaurėje, prijungiant nemažą Raudonosios armijos rugsėjį užimtos Vakarų Baltarusijos dalį. Kremliaus valdovas nesutiko, N. Chruščiovas jautė nuoskaudą, bet kai po Stalino mirties

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Artėjanti Vasario 16-oji suteikia progą pasidalyti kai kuriomis mintimis apie šio įvykio idėjines šaknis ir tuometines istorines aplinkybes.

Inigo von Urachas 2014 m. spalio 13 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto 214 auditorijoje pats iškovojo valdžią Kremliuje, tai teritorinius klausimus sprendė naujai ir 1954 m. Ukrainos SSR atidavė Krymo pusiasalį, taip padidindamas jos plotą pietuose. Tuometiniai N. Chruščiovo motyvai dabartiniam Rusijos prezidentui nelabai suprantami, o savo 2014 m. kovo 18 d. „Krymo kalboje“ V. Putinas paliko juos aiškintis istorikams.

1917–1918 m. tarp Lietuvos Tarybos narių buvo aiškus supratimas, kad, siekiant geidžiamo apie 120–125 tūkst. kvadratinių kilometrų valstybės ploto su Belovežo giria ir pietine siena iki Pinsko „balų“ (Pripetės upės baseino pelkių Polesėje), į valstybės teritoriją paklius milijonai slaviškais maišytais dialektais kalbančių gyventojų. Suteikus visiems lygias balsavimo teises nebūtų garantijų

Nuotrauka iš Šiaulių universiteto bibliotekos dr. J. Šliūpo archyvo

Jonas Šliūpas su Liudvika Malinauskaite po sutuoktuvių Niujorke 1885 m.

Jau tuo laikotarpiu jie mąstė apie laisvą Lietuvą, valdomą lietuvių

dėl parlamentinės ir vykdomosios valdžios lietuviškumo. Net jei lietuvių parlamentarai turėtų santykinę daugumą, tai jiems susiskaldžius į partijas ir frakcijas kitų tautybių deputatai galėtų lemti esminių valstybės klausimų sprendimus.

Tuometinės geopolitinės padėties problemiškumą padeda suprasti ir daug vėlesnė raida, kai 1990–1991 m. buvo atkurta Baltijos šalių nepriklausomybė. Dėl po Antrojo pasaulinio karo per beveik pusę šimtmečio vykdytos sovietinės kolonizacinės politikos ir smarkiai pasikeitusios demografinės situacijos Latvija ir Estija atsisakė priimti pilietybės „nulinį variantą“. Tai reiškia, kad rusakalbiai šiose buvusiose sovietinės respublikose atkūrus nepriklausomybę automatiškai pilietybės negavo, taip pat ir teisių dalyvauti tų šalių parlamentų rinkimuose. Tai neužkerta jiems kelio, tačiau jie turi rodyti pastangas pilietybę gauti, išmokti valstybinę kalbą ir išlaikyti jos egzaminą, atlikti kitas su pilietybės įgijimu susijusias procedūras, kaip tai yra priimta daugelyje pasaulio šalių.

Tad ir Lietuvos Taryboje 1917– 1918 m. buvo svarstoma, kaip užtikrinti lietuviškumą, jei būtų iškovota didesnė valstybės teritorija. Mat galėjo atsitikti ir taip, kad lietuviškai kalbantieji galėtų sudaryti vos pusę ar net mažiau kaip pusę šalies gyventojų su iš to išplaukiančiais padariniais elektorato atžvilgiu. Monarchija čia reiškė tam tikrą ilgalaikį strateginį problemos sprendimą – tai nebuvo vien taktinis manevras! Dėl to Lietuvos Taryba, pasivadinusi Lietuvos Valstybės Taryba, 1918 m. liepos 11 d. nutarė paskelbti Lietuvoje monarchinę valstybės santvarką ir išrinkti Uracho hercogą Lietuvos karaliumi, suteikiant jam Mindaugo II vardą. Po liepos 13 d. redakcinių pataisymų nutarimas paviešintas ir jį siekta įgyvendinti nevengiant konfrontacijos su vokiečių okupacine valdžia. Reaguodamas į Wilhelmo von Uracho išrinkimą katalikiškos Lietuvos karaliumi popiežius Benediktas XV 1918 m. liepos 24 d. pasiuntė jam iš Vatikano raštą su Apaštališkuoju Palaiminimu (ital. l’Apostolica Benedizione) ir pasirašė lotyniškai„Benedictus PP. XV“, kur PP. reiškia Papa. Nuorašo kopija yra saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (F8-276). Įsigilinus į 1918 m. Lietuvos karaliui lietuvių politikų nustatytas sąlygas ir

Hercogas Wilhelmas (II) von Urachas, Viurtembergo grafas. 1909 m. nuotrauka, platinta kaip atvirukas (atvaizdas iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos). Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. jį pasirinko Lietuvos karaliumi Mindaugu II kurtus konstitucinius projektus, aiškėja, kad į valdžią būtų galėję pakliūti tik asmenys, mokantys ir vartojantys lietuvių kalbą. Karaliui vokiečiui, kuris turėjo išmokti lietuviškai, buvo numatyti didžiuliai įgaliojimai, tačiau jis pats vienas valstybės suvaldyti tikrai nebūtų galėjęs be atitinkamo valdžios aparato, kurio lietuviškumas buvo užtikrinamas iš anksto.

Tokie veikėjai kaip Antanas Smetona planavo grandiozinę „atlietuvinimo“ programą istorinėse „tikrosios Lietuvos“ žemėse, kurią įgyvendinus vėliau laipsniškai būtų galima pereiti prie demokratiškesnių valdymo formų.

Kaizerinės Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare sujaukė tuos planus. Nuo 1918 m. lapkričio pradžios reikėjo karaliaus atsisakyti ir įgyvendinti 1918 m. vasario 16-ąją deklaruotąją programą orientuojantis į Steigiamojo Seimo rinkimus, kurie realiai 1920 m. įvyko tik apie 50­tūkst. kvadratinių kilometrų plote.

Beje, Wilhelmas von Urachas 1918 m. net ir nespėjo atvykti į Lietuvą, tačiau joje ne kartą lankėsi jo anūkas Inigo von Urachas, Bundesvero atsargos karininkas. 2014 m. spalio 13 d. jis apsilankė ir Vilniaus universitete, apžiūrėjo senąjį architektūrinį ansamblį, bendravo su universiteto istorikais.

universitas

vilnensis

projektai 2014 metus baigėme su humoru

12

2015 m. vasaris

Kodėl skirtingų kultūrų atstovai neretai skirtingai supranta juokingas situacijas? Tai ir bandė išsiaiškinti Filologijos fakulteto Anglų filologijos ir Vokiečių filologijos katedros mokslininkai.

Dr. Birutė RYVITYTĖ, doc. dr. Virginija MASIULIONYTĖ, doc. dr. Inesa ŠEŠKAUSKIENĖ, Filologijos fakultetas

Gruodžio mėnesį šios dvi katedros sėkmingai užbaigė projektą „Tarpkultūriniai humoro aspektai viešajame diskurse“ (vad. doc. Inesa Šeškauskienė).

Projekto tikslas – nustatyti vienai ar kelioms kultūroms, pirmiausia vokiečių, anglų ir lietuvių, būdingas humoro apraiškas ir kalbinės raiškos mechanizmus. Tyrimas grindžiamas diskurso analizės, kontrastyvinės lingvistikos bei kai kuriais kontaktinės ir kognityvinės lingvistikos principais.

Projekto užsakovus – Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biurą – labiausiai domino vokiečių humoro ypatumai.

Visi darbai buvo pristatyti 2014 m. gruodžio 12–13 d. Filologijos fakultete vykusiame tarptautiniame baigiamajame projekto simpoziume „Tarpkultūriniai humoro aspektai viešajame diskurse“.

Simpoziume dr. Sebastianas Knospe iš Vokietijos kalbėjo apie žodžių žaismo dinamiką vokiečių viešajame diskurse, pristatydamas įvairias

žaidimo kalba galimybes grožinėje literatūroje, spaudoje ir reklamoje.

Greifsvaldo universiteto doktorantas Fabianas Gohlis skaitė pranešimą apie nemandagumo ir pramogos sąsajas.

Svečias trumpai papasakojo apie gana gerai žinomą pragmatikos mandagumo teoriją, pasak kurios, mes visi linkę laikytis aiškiai suvoktų elgesio principų, tokių kaip neprimesti savo valios kitiems, leisti rinktis, būti draugiškam ir pan. Jie išplėtoti daugelio žinomų Vakarų mokslininkų darbuose – Penelope Brown ir Stepheno Levinsono, Robin Lakoff ir kt. Pažeidę tuos principus mes būname nemandagūs, tačiau tiek mandagumas, tiek nemandagumas būna labai įvairus, o kartais – ir juokingas. Pranešime F. Gohlis palygino autentišką ir fiktyvų (fictional) nemandagumą, apibūdino konvencionalųjį ir implikacinį nemandagumą, aptarė adresatus ir diskurso lygmenis, iliustruodamas pavyzdžiais iš gana gerai žinomų TV komedijų.

Studentai skaitė pranešimus, parengtus pagal savo bandomuosius tyrimus. Pagrindinių vokiečių filologijos ir gretutinių vokiečių kalbos ir kultūros studijų studentų pranešimų klausėsi didžioji Vokiečių filologijos katedros dalis, taip pat Vilniuje viešėjęs profesorius iš Austrijos Wolfgangas Pöcklis.

Buvo pranešimų apie vokiškų anekdotų tematiką, anglakalbių kultūrinę įtaką jiems. Diskusijose ryškėjo vokiško

humoro tendencija net ir juokingas situacijas pateikti gana tiesmukai.

Angliškojoje studentų pranešimų dalyje pagrindinių ir gretutinių anglų filologijos bakalauro studijų programos studentai kalbėjo apie amerikietiškų filmų vertimus. Įdomu, kad neretai humoro situacijos reikalauja ypatingo vertėjo kūrybingumo. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai svarbu parodyti, kad veikėjai kalba skirtingais kalbos variantais – britų ir amerikiečių – ir dėl to situacija darosi juokinga, vertėjai neretai pasitelkia lietuvių kalbos tarmes. Kai į bendrinę kalbą įsiterpia kokia nors ryški tarmė, dažnai tai būna suvalkiečių arba žemaičių, situacija irgi atrodo juokinga.Tiesa, vertėjo strategiją pasirinkti konkrečią tarmę paaiškinti gana sudėtinga.

Ne vienas darbas buvo grindžiamas žinomomis humoro teorijomis, dažniausiai siejamomis su tokiais tyrėjais kaip Salvatore Attardo ar Victoras Raskinas. Šios teorijos buvo mėginamos taikyti konkrečių humoristų darbams ir liaudies kūrybai (anekdotams) tirti. Pirmoji diena baigėsi trumpu šios smagios tyrimo srities, kurią analizuoti pasirodė ne taip ir lengva, apibendrinimu. Smagu, kad studentams pavyko nemažai nuveikti.

Diskusijoje apie kultūrines humoro apraiškas dr. S. Knospe, F. Gohlis, dr. Virginija Masiulionytė, dr. Birutė

FlF arch. nuotr.

Ryvitytė, dr. I. Šeškauskienė kalbėjo apie anglų, vokiečių ir lietuvių humorui būdingą tematiką ir kalbinės raiškos mechanizmus, pastebėtus analizuojant vertimus į lietuvių kalbą.

Britų humorui itin būdinga ironija, neretai juokiamasi iš savo pačių bruožų, įpročių ar stereotipų. Vokiečiams, o neretai ir lietuviams, būdingesnis kiek tiesmukesnis humoras, tačiau šios kultūros irgi nestokoja ironijos ir autoironijos. Pripažinta, kad beveik universali humoro analizei taikytina taisyklė yra būtinybė atsižvelgti į kontekstą ir konkrečios kultūros patirtį, susiformavusią per ilgesnį laiką. Diskusijų metu kilo mintis apie tokio pobūdžio tyrimų taikomuosius aspektus. Pripažinta, kad humoras gali būti ne tik atsipalaidavimo ir bendravimą palengvinanti priemonė, bet ir žinių bei kultūrinės patirties šaltinis.

Humoro tyrimo rezultatus galima

pritaikyti ir dirbant su studentais.

Pritarta minčiai, kad su partneriais iš Vokietijos ateityje vertėtų imtis didesnio su humoru susijusio projekto, kurio rezultatas galėtų būti išsamesnė kultūrinio humoro studija.

Simpoziumas surengtas vykdant projektą „Tarpkultūriniai humoro aspektai viešajame diskurse“. Projektas remiamas Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biuro per Vokietijos akademinių mainų tarnybą (DAAD) Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšomis.

Projekte dalyvavo Vokietijos Greifsvaldo Ernsto Moritzo Arndto universiteto Anglistikos ir amerikanistikos instituto dėstytojai, VU Vokiečių filologijos ir Anglų filologijos katedros dėstytojai ir įvairių Filologijos fakulteto katedrų studentai, kurie rašė semestrinius ir baigiamuosius darbus humoro tematika.

Universitetų modernizacija neatsietina nuo lyčių lygybės moksle Sausio 15–16 d.

Lietuvos Respublikos Seime įvyko tarptautinė konferencija „Siekis išlaikyti tvarią lyčių lygybę moksliniuose tyrimuose ir inovacijose“.

Doc. dr. Dalia ŠATKOVSKIENĖ,

Teorinės fizikos ir astronomijos institutas

Šioje mokslo politikos aspektu Lietuvos mokslo visuomenei svarbioje konferencijoje aptarti su mokslo organizacijų modernizacija susiję klausimai ir taikomų priemonių bei metodų, skatinančių lyčių lygybę moksle, efektyvumas.

Lyčių lygybė moksle – vienas iš ES mokslo politikos prioritetų, glaudžiai susijęs su siekiamybe sukurti inovatyvią ir konkurencingą, mokslu paremtą Europos Sąjungos ekonomiką. Šios politikos tikslas – gerinti lyčių pusiausvyrą moksle ir sudaryti palankias sąlygas abiejų lyčių mokslininkams siekti akademinės karjeros ir maksimaliai panaudoti savo talentus. Šis procesas glaudžiai siejasi su universitetų ir mokslo institucijų modernizacija ir efektyvesniu aukštai kvalifikuotų žmogiškųjų resursų panaudojimu moksliniuose tyrimuose ir inovacijose. Tai ilgalaikis pokytis, apimantis lyčių lygybės aspektą ir pasireiškiantis mokslo reguliacinių

O. Posaškovos nuotr.

Spaudos konferencija. Dalyvauja: (iš kairės) Seimo narė prof. M. A. Pavilionienė; Islandijos universiteto asist. prof.

Gyda Margrét Pétursdóttir, Seimo narė dr. G. Purvaneckienė, GEIRICA projekto vadovė doc. dr. D. Šatkovskienė, Lichtenšteino universiteto Užsienio skyriaus vadovė T. Ackermann ir Norvegijos Trondheimo technikos universiteto prof. M. Lie struktūrų tobulinimu ir institucinių standartų skaidrinimu, sutrumpintai vadinamu struktūriniu pokyčiu.

Išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių patyrimas rodo, kad struktūrinio pokyčio įgyvendinimas universitetuose ir mokslo institutuose įmanomas tik sutelkiant visų suinteresuotų institucijų, t. y. įstatymų leidėjų ir mokslo politiką formuojančių ir jas finansuojančių, mokslo kokybę užtikrinančių ir kontroliuojančių institucijų, mokslinių tyrimų institutų ir universitetų administracijų, jungtines pajėgas.

Konferencijoje buvo aptartos įvairaus lygmens iniciatyvos ir metodai, taikomi šioje srityje pažengusiose Europos ekonominės erdvės (EEE) šalyse.

Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos atstovė p. Aušra Gribauskienė supažindino su švietimo ir mokslo ministro 2014 m. gruodžio 23 d. pasirašytomis rekomendacijomis universitetams ir mokslo institutams, kurios turėtų smarkiai prisidėti prie struktūrinio pokyčio skatinimo Lietuvos mokslo organizacijose. Dr. Aurelija Novelskaitė pristatė EEE ir Norvegijos dvišalio bendradarbiavimo fondo projekto „Lyčių lygybės įgyvendinimas mokslinių tyrimų institucijose – bendradarbiavimo požiūris“ (GEIRICA) metu atliktą lyginamąją (Lietuvos su EEE šalimis) apžvalgą, iš kurios matyti, kad nors statistika rodo gerą bendrą moterų ir vyrų pusiausvyrą moksle, iš esmės

problema egzistuoja ir Lietuvoje nėra rimtai sprendžiama. Apie tai byloja gilesnė analizė, įskaitant mokslo srities ir karjeros galimybių aspektus. Gauti rezultatai nustumia Lietuvos pasiekimus šioje srityje iš aukštumų į Europos Sąjungos autsaiderių tarpą. Konferencijos dalyviai pritarė ES nuostatai, kad daugiau dėmesio šiai problemai Lietuvoje turėtų skirti mokslo politikai ir įstatymų leidėjai, be kurių paramos ES lyčių lygybės politika moksle negali būti įgyvendinta. Šiuo požiūriu vilčių teikia konferencijoje dalyvavusios Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narės Orintos Leiputės ir Seimo narių dr. Giedrės Purvaneckienės bei prof.

Marijos Aušrinės Pavilionienės pasisa-

kymai. Konstatuota, kad, įgyvendinant institucinius-struktūrinius pokyčius, skatinančius lyčių lygybę moksle, yra labai svarbu didinti suinteresuotų institucijų sąmoningumą šioje srityje. Čia rimtai prisidėti galėtų tiek minėtose Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijose siūlomas naudoti atviro koordinavimo metodas (OMC), tiek nacionaliniame LYMOS projekte siūlytas finansinis institucijų skatinimas siekti struktūrinių pokyčių įgyvendinimo mokslo organizacijose.

Konferencijoje dalyvavo 70 dalyvių ir pranešėjų iš Lietuvos, Norvegijos, Islandijos ir Lichtenšteino. Pranešimus skaitė mokslo politikai ir įstatymų leidėjai, mokslinę veiklą reguliuojančių, valdančių ir finansuojančių institucijų (Švietimo ir mokslo ministerijų, Mokslo tarybų, mokslo fondų) vadovai, universitetų ir mokslinio tyrimo institutų bei jų padalinių vadovai ir mokslininkai iš Lietuvos ir EEE šalių. Konferenciją sveikino LR Seimo Moterų parlamentinės grupės pirmininkės pavaduotoja dr. Giedrė Purvaneckienė, švietimo ir mokslo viceministras dr. Rimantas Vaitkus, Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėja dr. Saulė Mačiukaitė-Žvinienė, Norvegijos Karalystės ambasadorius J. E. Dagas Malmeris Halvorsenas, l. e. VU rektoriaus pareigas prof. Jūras Banys ir kiti.

Konferenciją ir jai skirtą spaudos konferenciją Seime organizavo Vilniaus universitetas bendradarbiaudamas su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu. Kartu tai buvo ir baigiamoji Vilniaus universiteto (vykdantis padalinys – Teorinės fizikos ir astronomijos institutas) koordinuojamo GEIRICA projekto (vadovė doc. dr. Dalia Šatkovskienė) konferencija.

universitas

vilnensis

2015 m. vasaris

projektai 13

Mokslininkai: elektroninių knygų Lietuvoje daugės

Lietuvoje skaitmenines knygas įvairiomis apimtimis leidžia beveik kas trečias leidėjas, beveik trečdalis tai ketina daryti ateityje, o likusieji net nesvarsto tokios galimybės. Apskritai leidėjai nesitiki didelio skaitmeninių knygų populiarumo ir šios rinkos augimo. Tai – viena Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) atlikto mokslinio tyrimo „Lietuvos skaitmeninės leidybos situacijos tyrimas“ išvadų.

Pirmąkart šio tyrimo rezultatai buvo pristatyti renginyje „Skaitmeninė leidyba Lietuvoje: būti ar nebūti?“, vykusiame Nacionaliniame atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centre. Šiemet numatoma didžiausia skaitmeninių knygų leidybos plėtra

Apklausa parodė, kad 30 proc. visų respondentų knygas leidžia ir skaitmeniniu, ir popieriniu formatais.

Elektroninės leidybos perspektyvos visai nemasina 27 proc. apklaustųjų: skaitmeninių knygų jie leisti neplanuoja. Likusi dalis (43 proc.) skaitmenine leidyba neužsiima, tačiau patvirtino, kad turi planų elektroninių knygų leidyba užsiimti ateityje.

Tikėtis skaitmeninių knygų pagausėjimo galima jau šiemet: apie pusė teigiamai skaitmeninių knygų leidimo perspektyvas įvertinusių leidėjų pa-

tvirtino, kad elektronines knygas jie ketina pradėti leisti 2015 m. Kita pusė leidėjų sako, kad skaitmeninių knygų leidimu jie ketina užsiimti po poros metų ar vėliau – tai priklausys nuo užsakovo poreikių ir rinkos dydžio.

Iki šiol apklausoje dalyvavusios leidyklos teigė išleidusios apie 2200 skaitmeninių knygų, ir tik šešios jų skaitmenines knygas rinkai teikia nuolat, t. y. yra išleidusios 200 ir daugiau pavadinimų knygų. Tyrimo projekto vadovas VU KF lektorius dr.

Arūnas Gudinavičius tvirtino, kad išleistų skaitmeninių knygų šalyje yra kur kas daugiau: „Apklausoje dalyvavo ne visi šalies leidėjai, taigi darome

prielaidą, kad apskritai Lietuvoje yra išleista apie 3500 skaitmeninių knygų, bet net ir toks jų kiekis Lietuvos rinkai per mažas.“

Pavojus spausdintų knygų leidybai nekyla

R. Gaičevskytės nuotr.

Pasaulyje pradėjus populiarėti skaitmeninėms knygoms, daugelis pranašavo spausdintų knygų mirtį, tačiau Lietuvoje tokios tendencijos nepastebimos. „Girdėti nuomonių, kad skaitmeninės knygos turėtų išstumti popierines knygas. Vertindami Lietuvoje išreikštą leidėjų nuomonę kaip išsipildančių lūkesčių rodiklį, galime tvirtinti, kad taip nenutiks ir kad skaitmeninių knygų rinka augs lėtai“, – sakė viena tyrimo vykdytojų VU KF profesorė dr. Elena Macevičiūtė.

Daugiau nei pusė elektronines knygas leidžiančių leidyklų nurodė, kad skaitmeninių knygų leidyba spausdintų knygų leidybai netrukdo.

Didesnių pokyčių matyti tik akademinių knygų leidyklų srityje: šios leidėjų grupės nariai nurodė, kad „pradėjus universitete leisti skaitmenines knygas studijoms spausdintų knygų leidyba praktiškai Tyrimo vykdytojų komanda: (iš kairės) Ingrida Kuorytė, dr. Arūnas Gudinavičius, prof. dr. žlugo“. Apklausoje Elena Macevičiūtė, dr. Andrius Šuminas, Eglė Žiedelė atsirado ir keletas kitų

Viduržiemio Salos – sausį, tikrosios Salos – vasarą Sausio mėnesį Filologijos fakultete rengiamas kūrybines dirbtuves „Rūšis ir gramatinės funkcijos baltų kalbose“ jų dalyviai vadina Viduržiemio Salomis, taip darydami aliuziją į tikrąsias Salas – kalbotyros vasaros mokyklas ir gramatikos konferencijas, vasaros viduryje organizuojamas Rokiškio rajone, Salų miestelyje.

Iš šių vasaros mokyklų ir išaugo struktūrinių fondų projektas. Šiais metais vyks jau dvyliktoji Salų konferencija – „Academia Grammaticorum Salensis Duodecima“. Pirmųjų ir antrųjų metų kūrybinių dirbtuvių pranešimai buvo skirti „Argumentų struktūros ir diatezės baltų kalbose“ (2013 m.) bei „Gramatinių funkcijų ir jų nekanoninės raiškos baltų kalbo-

se“ (2012 m.) analizei. Pirminis mokyklos tikslas – supažindinti Lietuvos mokslininkus, daugiausia baltistus, su aktualiais šiuolaikinės kalbotyros klausimais, įtraukti lietuvių kalbos duomenis į naujausių lingvistinių teorijų lauką, baigti svarstyti ir parengti naujos lietuvių kalbos gramatikos koncepciją. Ilgainiui mokykla augo, įgijo vis didesnę tarptautinę reikšmę

ir tapo svarbiu Europos lingvistikos centru. Per vienuolika metų dalyvių skaičius padidėjo nuo 30 iki 80, leidžiamos trys mokslo leidinių serijos – „Bibliotheca Salensis“, „Acta Salensia“ ir „Valency, Argument Realization and Grammatical Relations in Baltic“, susiformavo tvirti moksliniai ryšiai, užaugo nauja mokslininkų karta, kuri įkvėpimo disertacijų temoms

leidyklų, paneigusių elektroninės knygos pergalės prieš spausdintą knygą tendencijas ir patvirtinusių, kad įtaka buvo teigiama – „padidėjo analogiškų popierinių knygų pardavimai“.

Didelė dalis leidėjų (56 proc.) įsitikinę, kad skaitmeninių knygų rinka Lietuvoje augs lėtai, ketvirtadalis – kad išliks panašaus lygio. „Įžvelgiame tendenciją, kad skaitmenines knygas žmonės naudoja specifinėmis aplinkybėmis, tarkime, kai jie keliauja, kai jiems reikia turėti daug knygų vienoje vietoje. O popierinės knygos – puikiai pritaikytas instrumentas, kuris idealiai atitinka žmogaus fiziologinius poreikius. Popierinės knygos tikrai neužleis savo pozicijų skaitmeninėms“, – dalijosi įžvalgomis prof.

E. Macevičiūtė. Tik penktadalis leidėjų tiki, kad skaitmeninių knygų rinka augs labai greitai.

Ne visos kliūtys įveikiamos

„Mažų kalbų rinkoje skaitmeninės leidybos procesai vyksta kitaip nei didelėse rinkose, tokiose kaip Jungtinės Amerikos Valstijos“, – tikino dr. A. Gudinavičius.

Lietuvoje didžiausia kliūtimi elektroninės leidybos plėtrai leidėjai laiko rinkos dydį, apribotą kalbos. Be to, 90 proc. leidėjų svarsto susidursiantys su eksporto rinkos trūkumu. Šiek tiek mažiau reikšmės turinčiomis kliūtimis laikomas skaitytojų palankumas popierinei knygai. Leidėjai pabrėžė ir piratavimo Lietuvoje mastus, kurie dažniausiai neleidžia optimistiškai vertinti daugelio elek-

sėmėsi Salose vykusiuose seminaruose ir konferencijose, o savo idėjas užgrūdino diskusijose su pripažintais įvairių lingvistikos sričių žinovais, atvykstančiais į Salas skaityti paskaitų. „Man patinka idėja kurti vertybes tuščioje vietoje. Bendra Salų atmosfera – laisvė ir neformalus bendravimas, kai kiekvienas gali papasakoti apie savo darbus ir nebijoti, kad kas nors jį piktybiškai puls arba „parodys jo vietą“. Tai tiesiog noras bendrauti ir apsikeisti idėjomis – Lietuvoje to trūksta. Aš nematau, kad universitetuose vyktų intensyvios diskusijos, kad žmonės ten susitikę kalbėtųsi mokslinėmis temomis vien dėl to, kad jiems įdomu ir smagu tai daryti.

Daug kas dirba dėl to, kad reikia įgyti laipsnį ar gauti postą, ir, jei ne darbas dėl laipsnio, mieliau užsiimtų kuo nors kitu. Norisi būti tarp mokslininkų, kuriems tiesiog patinka žaidimas idėjomis ir dialogas. Lietuvoje to kol kas nėra. Ne dėl to, kad šalies specifika tokia, bet tiesiog žmonės dar tiek neišsivadavo po tarybinių laikų.

troninių kūrybos produktų rinkų plėtros. Kliūtimis laikomos ir ne visiems prieinamos technologinės priemonės, taip pat skaitmeninių knygų platinimo bibliotekose trūkumas.

Lietuvoje atliktas tyrimas buvo palygintas su panašiais tyrimais, atliktais Švedijoje ir Kroatijoje. Visose trijose šalyse vyrauja vienoda nuomonė dėl skaitmeninių knygų skolinimosi bibliotekose: „Visų šalių leidėjai labai palankiai vertina viešųjų bibliotekų vaidmenį platinant elektronines knygas, sutinka, kad knygos turi būti parduodamos bibliotekoms lygiai taip pat kaip ir spausdintos knygos.

Tačiau jie siektų, kad bibliotekos knygas skolintų ribotam laikui“, – sakė prof. E. Macevičiūtė.

Mažiau svarbiais veiksniais laikytos palankios ekonominės sąlygos, autorių teisių apsauga, autorių savarankiškos leidybos galimybės. Mažiausiai reikšmės leidėjai teikia technologijų gamintojų spaudimui ir autorių teisių apsaugai.

Vykdant projektą „Lietuvos skaitmeninės leidybos situacijos tyrimas“ apklausti daugiau nei pusė aktyvių Lietuvos leidėjų. Jame įvardijami veiksniai, formuojantys skaitmeninės leidybos plėtrą Lietuvoje. Tyrimo darbo grupę sudarė VU Komunikacijos fakulteto mokslininkai, nuosekliai analizuojantys skaitmeninės leidybos plėtrą Lietuvoje: dr. A. Gudinavičius (tyrimo grupės vadovas), prof. dr. E. Macevičiūtė, dr.

Andrius Šuminas. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

KF informacija

Todėl ir atmosfera, kuri buvo Salose sukurta, ir tie darbai, kurie čia buvo pristatyti, ir diskusijos – tai jau yra tam tikras pasiekimas. Ir visai nereikia, kad čia vyktų diskusijos aukščiausiu pasauliniu lygiu, čia lygis tiesiog geras ir čia niekas nieko nevaizduoja, niekas nekuria „potiomkino kaimų“, jeigu kas nors daroma, tai yra tikra.

Ir tai, man atrodo, jau yra vertybė“, – sako kalbotyros mokyklų „Academia Grammaticorum Salensis“ mokslinis vadovas prof. Axelis Holvoetas.

Renginys yra treti metai vykdomo ES struktūrinių fondų projekto „Valentingumas, argumentų raiška ir gramatinės funkcijos baltų kalbose“ dalis.

Projekto metu parengtų straipsnių pagrindu John Benjamins leidykloje bus išspausdinti trys straipsnių rinkiniai ir dvi monografijos. Projekte dalyvauja 28 mokslininkai iš Lietuvos, įvairių kitų Europos šalių ir JAV, projektui vadovauja Vilniaus ir Varšuvos universitetų profesorius Axelis Holvoetas.

Parengė Gina Kavaliūnaitė

universitas

vilnensis

14

2015 m. vasaris

Kauno humanitarinio fakulteto ryšiai su Ukraina intensyvėja VU Kauno humanitarinio fakulteto ryšiai su Ukrainos sostinėje veikiančiomis aukštosiomis mokyklomis įgavo naują pagreitį, kai praėjusiais metais buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp VU ir Nacionalinio maisto technologijų universiteto (Ukraina) ir apsikeista oficialiomis delegacijomis.

KHF – studentai iš Kijevo

aplankė Klaipėdą ir Palangą, Trakus, VU centrinius rūmus, senąją ir naująją VU bibliotekas. Ne vienas jų buvo taip sužavėtas Vilniuje matytomis bibliote­ komis, kad išreikė norą grįžti ir padir­ bėti jose – pasirinkti baigiamiesiems darbams reikalingos medžiagos.

Puikius įspūdžius į namus išsivežę ukrainiečiai šiltai prisimena ne tik įdomias paskaitas, ekskursijas ir vaka­ ronę su „Uosinta“, bet ir šilumą, kuria jie buvo apsupti viešnagės Lietuvoje metu ir, žinoma, linkėjimus, kad grei­ čiau pildytųsi jų svajonės apie taiką tėvynėje.

Bendradarbiaujama magistro studijų lygmeniu

I. Vaitkevičiūtės nuotr.

Baigiantis rudens semestrui, lap­ kričio 27 – gruodžio 11 d., VU Kauno humanitariniame fakultete viešėjo 12

studentų iš Kijeve įsikūrusio Naciona­ linio maisto technologijų universiteto.

Dvi savaites studentai iš Ukrainos ne tik studijavo, bet ir keliavo po Lietuvą:

NUFT studentų viešnagės akimirka Kaune

Pavasario semestrą į VU Kauno humanitarinį fakultetą atvyksta pir­ mieji antrosios studijų pakopos programos „Organizacijų valdymas ir administravimas“ (specializacija „Verslo informacijos sistemos“) stu­

http://nuft.edu.ua nuotr.

Iš kairės: KHF dekanas doc. dr. Kęstutis Driaunys, profesorė dr. Virginija Jurėnienė ir prodekanas doc. dr. Saulius Masteika Nacionaliniame maisto technologijų universitete Kijeve dentai iš Kijevo. Pagal praėjusių metų vasarą pasirašytą bendradarbiavimo tarp dviejų universitetų sutartį šių metų vasario 2 – kovo 23 d. septyni magistrantai Kaune studijuos pagal magistrantūros studijų programą „Verslo informacijos sistemos“. Pirmą kartą fakultete suformuota tarptauti­ nė studentų grupė ne tik klausys pas­ kaitų, bet ir pasirinks mokslo tiriamojo darbo vadovus ir konsultuosis su jais.

Pagal šią tarptautinę sutartį ben­ dradarbiaujant magistrantūros studijų lygmeniu studentams suteikiama gali­ mybė paraleliai studijuoti pagal abiejų universitetų studijų programas. Visus keliamus reikalavimus įvykdžiusiems ir apgynusiems magistro baigiamąjį darbą studentams bus suteikiami du di­ plomai: Vilniaus universiteto ir Naciona­ linio maisto technologijų universiteto.

KHF inform.

Išrinkti geriausi VU sportininkai ir komanda fakultetas), Ingrida Preidžiūtė (Filo­ sofijos fakultetas).

Vilniaus universiteto geriausių studentų sportininkų dešimtukas: Milda Valčiukaitė (Komunikacijos fakultetas) – akademinis irklavimas – pasaulio čempionatas, dvivietė valtis, 4 vieta; pasaulio jaunimo čempiona­ tas, vienvietė valtis, 1 vieta; Europos čempionatas, dvivietė valtis, 2 vieta; Lina Batulevičiūtė (Medicinos fakul­ tetas) – šiuolaikinė penkiakovė – Eu­ ropos čempionatas, 26 vieta; Pasaulio taurė, 17 vieta; Lietuvos čempionatas, 2 vieta; Lietuvos fechtavimosi čem­ pionatas, 3 vieta; atviras Baltarusijos čempionatas, 1 vieta; atviras Šveica­ rijos moterų čempionatas, 4 vieta; Laura Gedminaitė (Medicinos fa­ kultetas) – lengvoji atletika – Euro­ pos komandinis čempionatas, ru­ tulio stūmimas, 10 vieta; Lietuvos LAF taurė, rutulio stūmimas, 1 vieta; Auksė Gecevičiūtė (Teisės fakulte­ tas) – stalo tenisas – Lietuvos asmeni­ nis čempionatas, vienetai, 3 vieta, dve­

SSC arch. nuotr.

Kandidatus siūlė treneriai, koman­ dų nariai, kiti studentai. Pagrindinis kriterijus buvo kuo aukštesni pasie­ kimai pasaulio, Europos, Lietuvos čempionatuose.

Pirmojoje geriausių sportininkų sąra­ šo vietoje antrus metus iš eilės atsidūrė Komunikacijos fakulteto studentė, irkluotoja Milda Valčiukaitė. Ji pateko ir į metų geriausių Lietuvos studentų sportininkų dešimtuką, o kartu su porininke Donata Vištartaite pripažinta Lietuvos geriausia moterų komanda.

Geriausia universiteto komanda penktus metus iš eilės tapo stalo teniso rinktinė, treniruojama Džiul­ jetos Liepinaitienės. Komanda šį pripažinimą pelnė už pirmąsias vietas Lietuvos suaugusiųjų komandiniame čempionate ir Lietuvos universiadoje bei iškovotą bronzos medalį Europos universitetų žaidynėse. Rinktinėje žai­ dė Auksė Gecevičiūtė, Aistė Marija Macaitė (Teisės fakultetas), Monika Tamulionytė (Medicinos fakultetas), Ieva Venslavičiūtė (Ekonomikos

SSC arch. nuotr.

Jau keturioliktą kartą Sveikatos ir sporto centras išrinko geriausius 2014 m. Vilniaus universiteto studentus sportininkus.

Milda Valčiukaitė (akademinis irklavimas)

Stalo teniso rinktinė (trenerė D. Liepinaitienė) – geriausia universiteto komanda

jetai, 3 vieta; Lietuvos komandinis čem­ pionatas, 1 vieta; Europos universitetų žaidynės, komandinė įskaita, 3 vieta; Airinė Palšytė (Ekonomikos fakulte­ tas) – lengvoji atletika, šuolis į aukštį – pasaulio uždarų patalpų čempionatas, 10 vieta; Europos čempionatas, 13 vieta; Lietuvos čempionatas, 1 vieta (Lietuvos rekordas 1,98 m); Lietu­ vos uždarų patalpų čempionatas, 1 vieta (Lietuvos rekordas 1.97 m); Povilas Strazdas (Teisės fakulte­ tas) – plaukimas – pasaulio čem­

pionatas, 39, 41, 44, 46 vietos; pa­ saulio jaunimo olimpiada, 2 vieta; Lietuvos federacijos taurė, 1 vieta; Ovidijus Tarutis (Teisės fakultetas) – svarsčių kilnojimas – pasaulio čempi­ onatas, svorio kat. iki 95 kg, estafetė, 4 vieta; Lietuvos čempionatas, svorio kat. daugiau kaip 95 kg, estafetė, 1 vieta; Eimantas Tukačiauskas (Komunikaci­ jos fakultetas) – sambo, svorio kat. iki 68 kg – Europos čempionatas, 8 vieta; Europos Sąjungos šalių čempionatas, 1 vieta; Lietuvos čempionatas, 1 vieta;

Algirda Zaliauskaitė (Matematikos ir informatikos fakultetas) – orientavi­ mosi sportas kalnų dviračiais – pasaulio jaunimo čempionatas, estafetė, 2 vieta, vidutinė trasa, 7 vieta, sprintas, 7 vieta; Jekaterina Ždanova (Ekonomikos fakultetas) – kulkinis šaudymas – Eu­ ropos čempionatas, pneumatinis pis­ toletas, 39 vieta; Lietuvos komandinis čempionatas, mažo kalibro pistoletas, 1 vieta; Baltijos taurė, pneumatinis pistoletas, 1 vieta, mažo kalibro pisto­ letas, 1 vieta.

Studentai neturi būti atsakingi už sistemines švietimo problemas Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) užmojai sugrąžinti dalį valsty­ bės lėšų apmokestinant studentus, nutraukusius studijas per pirmąjį savo studijų semestrą, neprivers abiturien­ tų atsakingiau rinktis, kur stoti.

Taip savo kreipimesi į ministrą Dainių Pavalkį ir premjerą Algirdą Butkevičių teigia Vilniaus universiteto Studentų atstovybė (VU SA).

Siūlomame Vyriausybės nutarimo projekte siekiama užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos, skirtos studijų kainai valstybės finansuo­

jamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalis būtų grąžinamos į šalies biudžetą, kai asmenys nutraukia stu­ dijas savo noru, neišskiriant atvejų, kai asmenys nutraukia studijas per pirmąjį studijų semestrą, kaip buvo iki šiol. Tokia tvarka, anot ministerijos, turėtų paskatinti būsimus ir esamus studentus atsakingiau rinktis studijas ir veiksmingiau panaudoti valstybės lėšas.

Vis dėlto studentų atstovai at­ kreipia dėmesį, kad abiturientams, renkantis studijas, nėra sukuriamos

visos galimybės gauti tinkamą ir kokybišką informaciją tiek apie stu­ dijų programas, tiek apie aukštąsias mokyklas, kad jie galėtų apgalvotai priimti sprendimą, o atsakomybė ir vėl permetama studentams, nors pro­ blemos egzistuoja ne dėl individualių, o dėl sisteminių priežasčių. „Aukštųjų mokyklų atskaitomybė visuomenei, numatyta Mokslo ir studijų įstatyme, nėra užtikrinama.

Dažnai neskelbiamos išorinių verti­ nimų išvados, studentų atsiliepimai apie studijų programas ir net infor­

matyvūs programų aprašai, iš kurių abiturientai galėtų spręsti apie jų turinį. Negana to, Valstybės kontrolės išvados parodė, kad daugybę pinigų kainavusi profesinio orientavimo sistema efektyviai veikia tik nedauge­ lyje vidurinio lavinimo įstaigų, todėl mokiniai negauna tinkamų profesio­ nalių konsultacijų, galinčių padėti apsispręsti karjeros pasirinkimo klausimais“, – dėsto VU SA prezidentas Andrius Uždanavičius.

VU SA pažymi, kad švietimo sis­ temoje vis dar akivaizdžiai trūksta

lankstumo – abiturientai, turėdami galimybę bendrojo priėmimo siste­ moje išdėlioti nemažą skaičių pasi­ rinkimų, vėliau niekaip negali nulemti savo studijų eigos. Dažnai studijų programos struktūra yra gana griežta, nepaliekama laisvės pačiam susida­ ryti savo studijuojamos programos planą ir pasirinkti labiausiai tinkamus dalykus, o perėjimas iš vienos studijų programos į kitą, išlaikant valstybės finansuojamą vietą, išlieka smarkiai apribotas.

VU SA inform.

universitas

vilnensis

paroda 15 Mokslo pasiekimai ir inovacijos – studijoms ir tyrimams 2015 m. vasaris

Vilniaus universitetas yra ne vien studijų, bet ir mokslo centras. Šiemet moksleiviai parodoje „Studijos 2015“ ir vėl turėjo galimybę žvilgtelėti į VU mokslo pasaulį, susipažinti su VU sukurtomis inovacijomis, jų panaudojimu studijų programose.

Parodoje VU supažindino lankytojus su naujausiais mokslo išradimais, kurie buvo pristatyti mokslo inovacijų stende.

VU Taikomųjų mokslų instituto mokslininkai pristatė patentuotą išmaniąją kietakūnio apšvietimo technologiją. Sinchroniškai belaidžiu ryšiu valdomi keturspalviai kietakūniai šviestuvai leidžia žmogui pasirinkti bet kokį norimą apšvietimo atspalvį, padidinti ar sumažinti apšviečiamo ploto sodrį. Moksleiviai galėjo patys išsirinkti maloniausią apšvietimą reguliuodami du didelės galios šviestuvus ir kartu susipažinti su apšvietimo tyrimais bei jų rezultatais.

Stende važinėjantis dirbtinio intelekto valdomas automobilis ir per belaidžio ryšio technologiją Wi-Fi valdoma roboto platforma stebėjo kliūtis kelyje, analizavo situaciją ir savarankiškai sprendė, kaip elgtis. Kitas nuotoliniu būdu kontroliuojamas robotas piešė piešinius ant A0 formato lapo. Šiemet inovacijų stende dalyvavo ne tik tiksliųjų mokslų atstovai, bet ir Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros studentai ir mokslininkai. Jie demonstravo, kaip psichofiziologijos laboratorinių darbų metu matuoja emocinio streso laipsnį ir kaip pasitelkus „grįžtamąjį ryšį“ išmokstama įveikti emocinį stresą.

Pristatytas ir unikalus būdas formuoti trimačius mikroporėtus darinius. Ši technologija plėtojama VU Lazerinių tyrimų centre, bendradarbiaujant su Biochemijos institutu atliekami tyrimai su ląstelėmis. Stende demonstruotas 3D spausdintuvas, leidžiantis formuoti mikrodarinius iš biologiškai sutaikomo (draugiško) polimero. Lankytojai galėjo stebėti 3D spausdinimo procesą,

VU Telekomunikacijų mokslo centro M2M laboratorijos stende lankytojai galėjo išbandyti automobilių modelius, kuriuose yra įdėti mini kompiuteriai su OS Linux. Šie modeliai yra valdomi planšetiniu kompiuteriu per WiFi ryšį, turi video kamerą ir perduoda vaizdą vairuotojui

TMI vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Pranciškus Vitta pristato išmaniąją kietakūnio apšvietimo technologiją

MIF studentai I. Miščenkovas ir V. Zenkevičius pristato mobiliesiems telefonams skirtą žaidimą „Forest brothers“

Mobiliojoje laboratorijoje „Bioklasė“ studentės pasirengusios parodyti moksleiviams ir prietaisus, ir eksperimentus apžiūrėti ir paliesti juo pagamintus objektus. Norintieji galėjo atsispausdinti savo pasiruoštą objektą iš kompiuterinio (CAD) modelio.

Pirmoje šalyje mobiliojoje laboratorijoje „Bioklasė“ buvo galima

išbandyti tikrus mokslinius prietaisus, patiems atlikti modernius biomokslų eksperimentus.

Parodoje buvo rodomi keturi trumpi filmai (JGMC, Lazerinių tyrimų centras, FTMC ir MIF Informacinių

technologijų centras), kuriuose pristatytos VU mokslinės laboratorijos, kabinetai, tyrimams įsigyta nauja aparatūra, kuria jau naudojasi ir mokslininkai, ir studentai. Moksleiviai galėjo pamatyti, kokia studijų aplinka jų laukia Vilniaus universitete. Šiemet stende dalyvavo ir mokslinius tyrimus pristatė daug studentų: besimokydami VU, jie turi puikias galimybes aktyviai įsitraukti į mokslinius projektus. „Mes norime, kad moksleiviai, besidomėdami studijų programomis, išsiaiškintų ir tolimesnę studijų perspektyvą, galimybes, kurias

Kuo šiandien gyvena VU dainų ir šokių ansamblis Kamilė ŠERAITĖ Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis šiais metais džiugins universitetą, vilniečius ir visą Lietuvą 75-ųjų įkūrimo metinių proga. Įspūdingas kolektyvo koncertų ciklas prasidės jau šį pavasarį ir tęsis iki pat gruodžio.

Besirengdamas jubiliejui ansamblis nepamiršta ir kitų iškilių ir šaliai svarbių progų. Kartu su kitais Vilniaus tautinio meno kolektyvais vasario 16 d. dalyvausime Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtame koncerte Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre.

Be to, ansamblis kviečia naujus narius. Įvairaus amžiaus choristų ir muzikantų iš visų universiteto fakultetų laukiame kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo 18 val. VU Kultūros centre, M. K. Čiurlionio g.

21, įėjimas pro Medicinos fakultetą (III aukštas).

Jei nemokate nei groti, nei dainuoti, bet norėtumėte prisidėti prie ansamblio veiklos, galite tai padaryti finansiškai. Visos surinktos lėšos bus panaudotos jubiliejinių metų išlaidoms (drabužių atnaujinimui, scenografijos išlaidoms, salių nuomai ir kt.) padengti.

Daugiau informacijos rasite www. ansamblis.vu.lt.

jiems gali suteikti Vilniaus universitetas, ir suprastų, ką jie galėtų veikti įgiję tam tikrų žinių“, – sakė VU Mokslo ir inovacijų direkcijos Intelektinės nuosavybės valdymo ir komercinimo skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Lukšienė. Šiemet parodoje dalyvavo VU Lazerinių tyrimų centro, Fizikos, Filosofijos, Gamtos mokslų, Matematikos ir informatikos fakultetų, Taikomųjų mokslų instituto mokslininkai ir studentai.

V. Jadzgevičiaus nuotraukos

„U. V.“ inform.

kultūra VU teatro dramos trupė „M i n i m u m “ įgyvendina projektą „DRAMA SOS“ SKELBIAMAS D R A M AT U R G I J O S

Vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtame koncerte Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre taip pat dalyvaus VU liaudiškos muzikos ansamblis „Jaunimėlis“.

KONKURSAS Reikalavimai: • kūrinio apimtis: ne mažiau 20 puslapių, • tematika: šiuolaikinio jaunimo gyvenimas, • personažų skaičius: kuo daugiau.

Geriausia pjesė bus premijuota ir, esant galimybei, pastatyta scenoje.

VU pučiamųjų instrumentų orkestras „Oktava“ pristatys netradicines melodijas netradicinėje erdvėje ir kviečia universiteto bendruomenę vasario 28 d.

18 val. į koncertą „Sąskambių atspalviai Šv. Jonų bažnyčioje“ (Šv. Jonų bažnyčia, Šv. Jono g. 12).

Kūrybą prašom siųsti iki 2015 m. kovo 15 d. el. paštu: rimantas.venckus@kc.vu.lt.

universitas

16

paskutinis puslapis

vilnensis

2015 m. vasaris

„Studijos 2015“: Vilniaus universitetas pristatė studijas ir mokslą

Raminta VAŽGĖLAITĖ Vasario 5–7 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusioje XIII tarptautinėje mokymosi, studijų ir karjeros planavimo parodoje „Studijos 2015“ Vilniaus universitetas moksleiviams pristatė nemažai naujovių: naujas studijų programas, įdomų mokslo inovacijų stendą, temines universiteto dėstytojų ir studentų mokslinių draugijų paskaitas.

Universiteto konsultavimo stende visų universiteto padalinių atstovai drauge su konsultuojančiais studentais padėjo ieškantiems atsakymų į besirenkant studijas kylančius klausimus, supažindino su įvairiomis mokymosi galimybėmis (mokymosi visą gyvenimą programomis, kalbų studijomis ir kt.).

Teminėse paskaitose Komunikacijos fakulteto dėstytojai dr. Arūnas Gudinavičius ir dr. Andrius Šuminas pasakojo, kaip ateityje naujausios technologijos keis mūsų skaitymą, Istorijos fakul-

teto profesorius Alfredas Bumblauskas atskleidė daugybę pasaulio istorijos mįslių – nuo Naskos piešinių iki Donecko fronto, Orientalistikos centro lektorius Vytis Vidūnas pristatė žymų keliautoją, mokslininką, vieną pirmųjų lietuvių esperantininkų ir indologų Antaną Pošką: šis, įsigijęs motociklą, keliavo po Lietuvą, apvažiavo aplink Baltijos jūrą ir galiausiai nusprendė pasiekti Indiją. Įvairių fakultetų studentų mokslinės draugijos pristatė studentų mokslinę veiklą: fizikai atskleidė, kodėl verta imtis studentiškos mokslinės veiklos, medikai pasakojo apie naujausias šiuolaikinės mediko profesijos tendencijas, chemikai daug dėmesio skyrė naujausioms energetikos tendencijoms ir jų ateičiai.

Iš viso mugės metu vyko daugiau nei 200 renginių, buvo atidaryta nauja parodos erdvė, kurioje moksleiviai galėjo susipažinti su Lietuvoje kuriamomis inovacijomis, apsilankyti virtualioje realybėje. Vyko interaktyvus profesijų pristatymas, veikė karjeros konsultacijų ir psichologų zona, kurioje moksleiviai ieškojo atsakymų į klausimus „Kas aš?“ ir „Kuo aš noriu būti?“.

ISSN 1822-1513 Ad­re­sas: Uni­ver­si­te­to g. 3, LT-01513 Vil­nius, VU centriniai rūmai, I aukštas, 107 kab.

Tel. 268 7089, mobil. tel. 8-687 49018, el. p. vilnensis@vu.lt Ti­ra­žas 4000 egz. 4 spau­dos lankai. SL 321 Ma­ke­ta­vo VU lei­dyk­la. Spaus­di­no UAB „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius Vyr. redaktorė Liana Binkauskienė Vyresn. redaktorė Ilma Dunderienė Vyresn. korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Už reklamų turinį ir kalbą redakcija neatsako.

E. Kurausko ir V. Jadzgevičiaus nuotraukose – Vilniaus universitetas dalyvauja parodoje „Studijos 2015“