UNIVERSITAS VILNENSIS, 2015 m. gegužė, Nr. 3 (1729)

hinc itur ad astra

ISSN 1822-1513

universitas

vilnensis 2015 m. gegužė, Nr. 3 (1729)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

http://naujienos.vu.lt Platinamas nemokamai

Tulpių žydėjimas – šventė ne tik vilniečiams Botanikos sodo inform.

Tulpė „Monte Carlo“

E. Kurausko nuotr.

Gegužės 9 d. VU Botanikos sodo Vingio skyriuje vyko tulpių žydėjimo popietė. Pasigrožėti tulpėmis, paklausyti muzikos, pažiūrėti parodų, dalyvauti interaktyviuose renginiuose atvyko apie 5000 lankytojų. Jie išrinko metų tulpę – „Monte Carlo“, priklausančią pilnavidurių ankstyvųjų grupei. Tulpių kolekcija VU Botanikos sodo Vingio skyriuje pradėta kaupti 1997 m.

Dabar joje per 400 rūšių ir veislių.

2

universitas

vilnensis

aktualijos

2015 m. gegužė

Naujos studijų programos Vilniaus universitete

Vilniaus universiteto bibliotekai – 445 V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Šiemet Vilniaus universitetas naujus mokslo metus pasitiks pristatydamas šešias naujas studijų programas.

2015 m. Vilniaus universiteto biblioteka švenčia 445 metų sukaktį. Šventiniai metai prasidėjo nuo parodos „Bibliotheca curiosa“ (Įdomioji biblioteka) atidarymo P. Smuglevičiaus salėje gegužės 12 d. Renginys vyko su VU bibliotekos įkūrimu sietiną dieną: 1570 m. gegužės 12 d. Vilniaus generalinės kapitulos akte įrašyta, kad vyskupo Valerijono Protasevičiaus siūlymu Vilniaus jėzuitų kolegijai perduodama mirusio ir testamento nepalikusio

Vilniaus vyskupo sufragano Jurgio Albinijaus knygų kolekcija.

Pavadinimas „Bibliotheca curiosa“ nurodo, kad parodoje eksponuojamos XV–XIX a. knygos yra ypatingos savo turiniu, išvaizda ar kokiomis nors kitomis savybėmis, dėl kurių jos iki šiol niekada nebuvo rodomos visuomenei. Dalis parodos eksponatų Nukelta į 3 p.

VU rektorius prof. A. Žukauskas ir LMTA rektorius prof. Z. Ibelgauptas pasirašė jungtinės veiklos sutartį. Dvi aukštosios mokyklos vykdys muzikos terapijos magistrantūros studijų programą. Pasirašant sutartį dalyvavo ir abiejų aukštųjų mokyklų studijų prorektorės doc. Vida Umbrasienė ir doc. Nijolė Radavičienė Tarp jų – keturios pirmosios pakopos studijų programos. Tai italų filologija (bakalauro studijos) ir farmacija (vientisosios studijos), o įregistravus Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre Kauno humanitariniame fakultete bus vykdomos verslo valdymo (bakalauro, 3,5 m.) bei finansų ir apskaitos taikomųjų sistemų (bakalauro, 4 m.) studijų programos.

Pirmą kartą bus vykdomas priėmimas ir į naujas antrosios pakopos studijų programas – muzikos terapiją (jungtinė VU Medicinos fakulteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos programa, 2 m.) ir rinkodaros analitiką anglų kalba (Ekonomikos fakultetas, 2 m.), kai jos bus įregistruotos Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre.

Taigi nauja studijų programa – italų filologija. Italų kalba – tai kalba šalies, priklausančios labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių septynetui. Italų kalbos ir literatūros istorijos, kultūros ir visuomeninės istorijos žinios – neatsiejama plataus humanitarinio išsilavinimo dalis. Svarstant, ar tikslinga būtų pradėti vykdyti italų filologijos studijų programą, Vilniaus universitete buvo atlikti studijų programos poreikio tyrimai. Paaiškėjo, kad tikslinga vykdyti atskirą italų filologijos studijų programą, pačiam studentui paliekant galimybę pagal pageidavimą rinktis dar ir gretutines lietuvių filologijos ar kitas studijas. Neretai į universitetą kreipiasi įmonių ar vertimo biurų vadovai, ieškantys darbuotojų arba vertėjų, gebančių versti įvairaus pobūdžio tekstus į lietuvių kalbą iš italų kalbos ir atvirkščiai.

Verslo valdymo studijų programa, kurią ketinama vykdyti Kauno humanitariniame fakultete, bus siekiama parengti verslininkus, verslo atstovus, žinančius verslo kūrimo principus, gebančius valdyti ir plėtoti verslą, analizuoti verslo valdymą.

Verslo valdymo studijų programos paskirtis siejama su visos valstybės, regiono verslo perspektyva, konkurencingumo siekiu, aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo ir visuomenės gyvenimo kokybės augimu. Bus plėtojami studentų gebėjimai pažinti verslo situacijas ir būsimą profesinį lauką, bendrauti su verslininkais ir kitų profesijų atstovais: perduodant informaciją, diskutuojant, keliant idėjas ir problemas, priimant sprendimus. Ši

programa apima klasikines ir esamas geriausių pasaulio universitetų verslo valdymo srities kompetencijas ir siekinius, yra grindžiama klasikinėmis ir moderniomis verslo valdymo studijų tradicijomis.

Finansų ir apskaitos taikomųjų sistemų studijų programos tikslas – rengti specialistus, gebančius suprasti, analizuoti finansų procesus, finansų valdymo ir jų apskaitos principus, galinčius taikyti informacines technologijas ir programas kaupiant, apdorojant ir analizuojant finansinius duomenis bei valdant finansinius procesus verslo aplinkoje. Finansų ir apskaitos taikomųjų sistemų programa sukurta reaguojant į tai, kad verslo procesuose didėja skaitmenizacija ir informacinių technologijų integracija.

Farmacijos studijų programa Vilniaus universitete su pertraukomis jau buvo dėstoma, tačiau 1950 m. šios studijos nutrauktos. Kadangi šalyje reikės vis daugiau šios specialybės atstovų, nuspręsta ir vėl pradėti juos rengti: vaistininkų padėjėjai (farmakotechnikai) nuo 2016 m. galės dirbti tik prižiūrimi vaistininkų. Vilniaus universitetas parengė vientisųjų farmacijos studijų programą, kurios absolventai įgis magistro kvalifikacinį laipsnį. Ateityje jie galės atlikti farmacinius tyrimus, spręsti vaistų kūrimo ir jų vartojimo gydymo praktikoje problemas, išmokti gaminti ir analizuoti vaistinius preparatus.

Studijuojant teks mokytis specialiųjų klinikinių dalykų, susipažinti su imunologijos, alergologijos pagrindais, šių mokslų taikymu farmacijos praktinėje ir tiriamojoje veikloje.

Dar viena ypatinga šių metų naujovė – tai pirmoji šalyje jungtinė Vilniaus universiteto ir kitos Lietuvos aukštosios mokyklos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūros studijų programa – muzikos terapija.

Balandžio 24 d. VU rektorius prof.

Artūras Žukauskas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius prof. Zbignevas Ibelgauptas pasirašė jungtinės veiklos sutartį.

Tai tarpkryptinės studijos, jungiančios muzikos, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, muzikinio ugdymo, specialaus ugdymo, sociologijos sričių žinias ir gebėjimus. Šios studijų programos tikslas – parengti medicinos ir sveikatos magistrą, profesionaliai taikantį muzikos terapiją asmens sveikatos ir gerovės srityje.

Toks specialistas galės įgyvendinti

muzikos terapijos programas įvairioms klientų grupėms sveikatos priežiūros, socialinėse ir specialiojo ugdymo įstaigose, skirtingose sociokultūrinėse aplinkose.

Muzikos terapijos studijos jungs muzikos, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, muzikinio ugdymo, specialaus ugdymo, sociologijos sričių žinias ir gebėjimus. Muzikos terapiją studijuoti galės įgijusieji muzikos, meno (muzika) pedagogikos, slaugos, kineziterapijos, ergoterapijos, socialinio darbo psichologijos bakalauro ir medicinos magistro laipsnį. Konkursinį balą sudarys diplomo priedėlio pažymių vidurkis, baigiamojo darbo ir/ar baigiamojo egzamino pažymys (pažymių vidurkis), papildomų studijų egzaminų pažymių vidurkis ir motyvacinio pokalbio pažymys. Motyvacinio pokalbio metu bus vertinamas psichologinis pasirengimas darbui ir patirtis su asmenimis, turinčiais sveikatos sutrikimų ir/ar negalių.

Studentų priėmimas į šią programą vyks kas antrus metus pakaitomis.

Pirmaisiais šios programos vykdymo metais priėmimas vyks Vilniaus universitete, kitais metais – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Rinkodaros analitikos programa bus siekiama rengti aukščiausios kvalifikacijos rinkodaros informacijos analizės specialistus, įsisavinusius pažangiausias teorines žinias ir įgijusius analitinių gebėjimų, reikalingų spendžiant sudėtingas rinkodaros problemas. Tai nauja specialybė darbo rinkoje, ją vykdant bus siekiama ugdyti tiek bendrąsias, tiek dalykines studentų kompetencijas: gebėjimą abstrakčiai mąstyti ir sisteminti informaciją, rasti ir analizuoti informaciją iš skirtingų šaltinių, žinias pritaikyti praktikoje ir spręsti problemas dirbant grupėje arba individualiai.

Visų naujų Vilniaus universiteto studijų programų rengimas pagrįstas šių specialistų poreikiu Lietuvoje.

Reagavimas į naujausias tendencijas universitetui leidžia būti veržliam šiuolaikinio mokslo ir studijų erdvėje, kuri yra labai išsiplėtusi (ne tik dalykiškai, bet ir geografiškai) ir kurioje universitetas yra matomas ir žinomas.

Daugiau informacijos apie Vilniaus universiteto studijų programas galima rasti čia: www.vu.lt/kviecia/ rinkis-studijas/ka-studijuoti/1-pakopos-studiju-programos.

Studijų direkcijos inform.

VUB arch. nuotr.

Laidotuvių iškilmės (XVII a.)

Garsių žmonių, karalių, kunigaikščių laidotuvės susilaukdavo didelio visuomenės susidomėjimo, jos tapdavo grandiozinėmis iškilmėmis, savo prašmatnumu nė kiek nenusileidžiančiomis vestuvėms ar kitoms didžiosioms valstybinėms šventėms. Tokių laidotuvių aprašymai su detaliausiomis iliustracijomis būdavo privalomas šio „renginio“ atributas. Mirusiam Heseno ir Darmštato grafui Liudvikui V Ištikimajam (vok. Ludwig V. von Hessen-Darmstadt, 1577–1626) pagerbti skirtas leidinys, kuriame detaliai aprašyta ir gausiai iliustruota visa grafo laidotuvių ceremonija. Vienoje iš iliustracijų pavaizduota laidotuvių procesija, kurioje dalyvavo visi svarbiausi valstybės asmenys, išsirikiavę tam tikra tvarka pagal kilmę ir einamas pareigas. Visų kilmingųjų ir pareigūnų žmonos, dalyvavusios procesijoje, taip pat surikiuotos pagal kilmę ir vyrų pareigas, eina paskui savo vyrų pulką. (Ehren Gedechtnus dess... Herrn Ludwigen Landgrawen zu Hessen..., Marburg, 1626)

Sveika gyvensena (XVI a.)

VUB arch. nuotr.

Garsaus arabų gydytojo krikščionio Ibn Butlano (arab. Abū al-Hasan alMukhtār ibn Abdūn Ibn Butlān, ?–1064) darbo „Sveikatos almanachas“ (arab. „Taqwīm al-sihhah“) vertimas iš arabų kalbos. Šis traktatas apie žmogaus asmeninę higieną ir įvairias dietas buvo pirmasis tokio pobūdžio arabiško veikalo vertimas Vakarų Europoje. Paties autoriaus žodžiais tariant, tai yra knyga apie šešis dalykus, kurie būtini žmogui kiekvieną dieną sveikatai palaikyti. Pirmasis yra oras, reikalingas širdžiai. Antrasis – teisinga mityba ir gėrimas. Trečiasis – tinkamas judėjimas ir poilsis. Ketvirtasis – besaikio miego ir būdravimo draudimas. Penktasis – teisingas skysčių reguliavimas. Šeštasis – džiaugsmo, pykčio, baimės ir kančios saikingumas. Leidinyje yra apie 40 XVI a. vokiečių raižytojo Hanso Weiditzo (1475–1516) medžio raižinių, vaizduojančių įvairius naudingus maisto produktus, gydomąsias žoleles, vaisius, vynus, sveikos gyvensenos scenas.

(Elluchasem Elimithar, Tacuini sanitatis... de sex rebus..., Strasbourg, 1531) Keletas parodos eksponatų

universitas

vilnensis

2015 m. gegužė

Atkelta iš 2 p. suskirstyta pagal temas: tuometinis žmonių gyvenimas ir veiklos nusa­ komos „Etiketo“, „Profesijos, amatų“, „Įdomių pomėgių“, „Anų laikų rea­ lijų“, „Mistikos“ aprašymais. Skyrius „Apie žmogų“ leidžia susipažinti su leidiniais, aprašančiais žmogaus sielą, disputus apie moteris, dauge­ liui žmonių girdėtą „Raganų kūjį“, veikalus, aptariančius fiziognomiką, alternatyviosios medicinos, akušeri­ jos pasiekimus, apsigimimus, sveiką gyvenseną ir pasirengimą mirčiai.

Kita parodos dalis yra skirta knygos, kaip fizinio objekto, turinčio istorinę bei kultūrinę vertę, apžvalgai. Čia eksponuojami rečiau pasitaikantys knygų viršeliai, pvz., šiaudais deko­ ruotas ar paverstas šachmatų bei nardų žaidimo lenta. Ilgėliau sustojus prie skyriaus „Ranka spalvintos kny­ gos“, galima sužinoti, kokiais dažais senovėje buvo spalvinamos knygos, ir pažiūrėti, kaip šios spalvos išsilaikė iki mūsų dienų. Šioje parodoje eksponuojamos įvairiausios tematikos VU bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomos XV–XIX a. knygos, kurių neįmanoma suvienyti po vienos mokslo šakos pavadinimu.

Kita vertus, kartu su kitais Retų spaudinių skyriuje esančiais senaisiais dokumentų rinkiniais visos šios kny­ gos yra dalis visumos, sudarančios VU bibliotekos istorinės knygų kolekcijos pagrindą.

Paroda veiks iki rugsėjo 10 d.

Bibliotekos jubiliejaus ir Etnogra­ finių regionų metų proga įgyvendi­ namas projektas, orien­tuotas į senojo paveldo sklaidą ir bendruomenišku­ mą Lietuvos regionuose. Projekto metu pristatoma ta bibliotekoje saugomo kultūros paveldo dalis, kuri labiausiai atspindi Lietuvos ir konkre­ taus regiono istoriją. Projekto „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje“ renginius VU biblioteka pradėjo ba­ landžio 23 d. – pirmąją Nacionalinės bibliotekų savaitės dieną – išvyka į Anykščių rajono savivaldybės Liu­ dvikos ir Stanislovo Didžiulių viešąją biblioteką. Bibliotekoje veikė unika­ lių rankraščių ir retų knygų paroda „Anykščių krašto istorija Vilniaus universiteto bibliotekos dokumen­ tuose“. Lankytojai galėjo susipažinti su eksponuojamais XVI–XIX a. Anykš­ čių bažnyčios archyvo dokumentais, Antano Baranausko, Antano Strazdo, Klemenso Kairio, Jono Biliūno, Juozo Tumo-Vaižganto, L. ir S. Didžiulių, Antano Vienuolio-Žukausko ir kitų žymių kraštiečių rankraščiais. Buvo eksponuojami ir Konstantino Sirvydo raštai bei kiti spaudiniai, atskleidžian­ tys A. Baranausko ir jo jaunystės bičiulės Karolinos Praniauskaitės poetinį dialogą, mokslinius ryšius su kalbininkais Hugo Weberiu bei Augustu Schleicheriu. Šiais metais bus aplankyti dar penki Lietuvos miesteliai – Biržai, Kražiai, Kėdainiai, Joniškėlis ir Plungė. Šventiniais metais nebus pamiršta ir naujų paslaugų, inovacijų plėtra bibliotekose. Vilniaus universiteto biblioteka, siekdama plėsti supratimą apie Z kartos akademinės bibliote­ kos pokyčius, spalio mėnesį kviečia tuo besidominčius mokslininkus, dėstytojus, akademinių bibliotekų vadovus, naujus bibliotekininkų vaidmenis įgyvendinančius prakti­ kus ir studentus į mokslinę diskusiją tarptautinėje konferencijoje „Z kartos akademinė biblioteka: paslaugos, erdvės ir technologijos“.

VU bibliotekos inform.

3

Vilniaus universitetas ir vėl pripažintas geriausiu Vilniaus universitetas vėl paskelbtas geriausiu Lietuvos universitetu žurnale „Reitingai“ pristatytame instituciniame 2015 m. Lietuvos universitetų reitinge.

Iš 100 galimų taškų VU surinko 74,3.

Antroje vietoje likęs Kauno technolo­ gijos universitetas (KTU) pelnė 57,3, o Vytauto Didžiojo universitetas – 52,2 (valstybinių universitetų reitinge).

Valstybiniai ir nevalstybiniai univer­ sitetai vertinti atskirai.

Lyderis pagal daugiausia kriterijų Universitetai vertinti pagal 7 ats­ kirus parametrus, kuriuos sudarė 60 pokriterijų. 52 iš jų analizuoti vadovaujantis skirtingų oficialių institucijų duomenimis: Švietimo ir mokslo ministerijos Informacinių technologijų centro, Lietuvos darbo biržos, Studijų kokybės vertinimo centro, sociologinių tyrimų bendro­ vės „Prime consulting“ ir Lietuvos studentų sąjungos (LSS) atliktais reprezentatyviais darbdavių ir stu­ dentų nuomonės tyrimais, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atlikta universitetų mokslo lyginamosios veiklos analize. Patys universitetai pateikė atsakymus tik į 8 žurnalo „Reitingai“ klausimus.

Analizuojant valstybinius universi­ tetus, vertinti šie kriterijai: 1) moksliškumas, meno ir/ar sporto veikla bei aukščiausi akademinio per­ sonalo pasiekimai (VU – 1 vieta), 2) esa­ mas ir ateities akademinis personalas (VU – 2), 3) alumnų kuriama pridėtinė vertė ir darbdavių vertinimai (VU – 1), 4) konkuravimas tarptautinėje studijų erdvėje (VU – 1), 5) studentai ir studijos (VU – 1), 6) studijų ir mokslo aplinka (VU – 1), 7) studentų požiūris į savo universitetą (VU – 1).

Analizuojant 60 pokriterijų, gali­ ma pastebėti, kad iš kitų aukštųjų mokyklų Vilniaus universitetas išsi­ skiria pagal užsienio kalba dėstomų registruotų/akredituotų studijų programų (kuriose 2014–2015 m. studijavo studentų) skaičiaus santykį su visomis studijų programomis, gabiausių abiturientų, išlaikiusių valstybinius brandos egzaminus šimtukais ir įstojusių, skaičiaus san­ tykį su visais studentais, priimtais studijuoti į pirmosios pakopos bei vientisųjų studijų pirmą kursą, an­ trosios pakopos studijų programų, laipsnio nesuteikiančių, rezidentūros

studijų programų studentų gautus rėmėjus (ne biudžetines institucijas), doktorantūros studijų vietas.

Pagarba studentams ir mokslui

„Reitingų“ redakcija įvertino, kaip universitetai gerbia save, mokslą ir studentus.

Universitetai lyginti pagal objekty­ vius rodiklius, tokius kaip studijuoti priimtų jaunuolių konkursinio balo vidurkis arba pirmakursių žemiausias balas, į aukštąją mokyklą įstojusių, bet vėliau studijas nutraukusiųjų dalis,

studentai, kurie už mokslą moka patys, mokslo daktaro laipsnį turinčių dėsty­ tojų dalis nuo visų dėstytojų, studijų programos, kuriose nepasirašyta nė viena sutartis, ir kt. Šioje analizėje VU tarp klasikinių universitetų taip pat atrodo geriau­ siai. Universitetas priima daugiausia studentų, priimtų jaunuolių konkur­ sinio balo vidurkis šioje aukštojoje mokykloje aukščiausias, toks pats ir minimalus stojamasis balas. Studijas nutraukiančių studentų rodiklis VU mažiausias, o mokslo daktaro laipsnį turinčių dėstytojų dalis – didžiausia.

Pagal atskiras studijų kryptis VU – tarp geriausių pasaulio universitetų

Paskelbtas 2015 m. „QS World University Rankings by Subject“ reitingas, parodantis stipriausius pasaulio universitetus atskirose studijų kryptyse.

Penktą kartą skelbiamoje reitingavimo sistemoje VU užėmė 251–300 vietas dviejose studijų kryptyse – šiuolaikinių kalbų (angl. Modern Languages) bei fizikos ir astronomijos (angl. Physics & Astronomy). „QS World University Rankings by Subject“ reitingo rezultatai šiuolaikinių kalbų studijų kryptyje sudaromi remiantis tarptautinėmis akademikų ben­ druomenės ir darbdavių apklausomis. Vertinant fizikos ir astronomijos studijų kryptį buvo atsižvelgta į tarptautinės akademikų bendruomenės ir darbdavių apklausų rezultatus, citavimo indekso ir H-indekso kriterijus.

2014–2015 m. instituciniame reitinge„QS World University Ranking“ VU pagal studentų ir dėstytojų santykį užėmė 257 vietą. Fizinių mokslų srityje (angl. Natural sciences), išanalizavus pateiktus akademikų, su kuriais bendradarbiauja VU, ir darbdavių atsiliepimus, citavimo indeksą bei H-indeksą, VU pasiekė 352 vietą („QS World University Rankings by Faculty“). „QS World University Rankings by Subject“ reitinge analizuotas 3551 universitetas, iš viso reitinguotos 894 aukštosios mokyklos. Vertintos 36 studijų kryptys, kiekvienoje jų reitinguota iki 400 geriausių pasaulio universitetų.

Parengta pagal naujienos.vu.lt inform.

Rudens semestro studentų apklausos rezultatai Vilniaus universitete vyko pirmosios ir antrosios studijų pakopų studentų apklausa apie semestro studijas.

Didžioji dalis apklausoje dalyvavu­ sių studentų buvo patenkinti rudens semestro studijomis. Nepatenkintas arba visiškai nepatenkintas tebuvo vienas iš dešimties studentų. Net trys ketvirtadaliai visų studentų, atsižvel­ gę į studijų patirtį universitete, savo studijų programą rekomenduotų stojantiesiems.

Studentai pasiūlė kelis būdus, kaip galima patobulinti studijas: patarė teikti daugiau kūrybiškumą skatinan­ čių ir praktinius gebėjimus ugdančių užduočių, pasiūlė naudoti studijų me­ todus, skatinančius studentus aktyviau įsitraukti į užsiėmimus, užtikrinti, kad skirtingų dalykų turinys nesikartotų skirtinguose studijų dalykuose ir skir­

tingose studijų pakopose. Jiems atro­ dė verta, kad dėstytojas teiktų išsamų grįžtamąjį ryšį apie jų savarankiškai atliktas užduotis, tarpinius ir galutinius pasiekimų vertinimo rezultatus. Be to, vertėtų studentams išsamiau paaiš­ kinti studijuojant skirtingus dalykus įgyjamų žinių ir ugdomų gebėjimų sąryšį ir svarbą greta bendrųjų studijų programos tikslų ir siekinių.

Apklausos apie semestro studijas rezultatai paskelbti VU vidiniame tinklalapyje (intranete), Studijų direk­ cijos skiltyje „Grįžtamasis ryšys“.

Apibendrinti studentų apklausų apie atskirus semestre studijuotus dalykus rezultatai pateikiami dalyką dėsčiusiam dėstytojui ir studijų pro­ gramos komiteto pirmininkui univer­ siteto informacinės sistemos skiltyje „Apklausos“. Kviečiame susipažinti su detaliais šios apklausos rezultatais ir išsamiais studentų komentarais.

Naujausioje vykdytoje apklausoje apie 2014–2015 m. m. rudens semestro studijas savo nuomonę išsakė 11 200 studentų, arba 67,4 proc. visų studijavusių rudens semestre.

Studijų direkcijos inform.

Italijos žvaigždės kavalie- Prof. Zenonui Norkui – riaus ordinai – Filologijos Baltijos šalių mokslų akademijų medalis fakulteto dėstytojams Filologijos fakulteto italų kalbos dėstytojai dr. Rasa Klioštoraitytė ir dr. Dainius Būrė apdovanoti Italijos žvaigždės kavalieriaus ordinais. Šis svarus apdovanojimas dėstytojams skirtas už italų kalbos dėstymą Vilniaus universitete, šios kalbos ir kultūros sklaidą Lietuvoje ir už vertingą vertimo veiklą verčiant italų literatūrą į lietuvių kalbą.

Dr. Dainius Būrė domisi senąja italų literatūra ir romanų kalbomis, universitete dėsto italų kalbą ir literatūrą, šios kalbos istoriją, romanų filologiją ir Italijos istoriją. 2011 m. apgynęs disertaciją „B. Castiglione’s „Dvariškio knygos“ idėjos ir L. Ariosto poema „Pašėlęs Rolandas“, daug dėmesio skyrė vertimams iš italų kalbos: literatūros tekstų, ypač dramų, operos libretų, tarp jų ir neseniai atrastos XVIII a. operos „Everardas II – Lietuvos karalius“.

Dr. Rasa Klioštoraitytė – Vertimo studijų katedros vertimo žodžiu ir raštu dėstytoja, Romoje apsigynusi daktaro disertaciją apie Piero Paolo Pasolini kūrybą, ne vienerius metus studijavusi ir dėsčiusi Italijoje.

Filologijos fakulteto inform.

Balandžio 20–21 d. Rygoje, Latvijos mokslų akademijoje, vykusioje XIV Baltijos šalių intelektinio bendradarbiavimo konferencijoje „Mokslų akademijų tyrimai ir inovacijos: tarp praeities ir ateities“ iškilmingai įteikti trys Baltijos šalių mokslų akademijų medaliai Estijos, Latvijos ir Lietuvos mokslų akademijų nominuotiems mokslininkams, atlikusiems ypač reikšmingus visam Baltijos regionui mokslinius tyrimus, skatinančius Baltijos šalių mokslinį bendradarbiavimą. Iš Lietuvos moksli­ ninkų medalį pelnė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslo ir strateginės plėtros prodekanas, Sociologijos katedros profesorius Zenonas Norkus.

Parengta pagal naujienos.vu.lt

universitas

4

vilnensis

žvilgsnis

2015 m. gegužė

Prof. Dalia Leinartė: Lyčių lygybę įtvirtinti Lietuvoje trukdo politinės valios stoka Tiek profesorei, tiek mūsų šaliai tai didelis pasiekimas, suteikiantis progą plačiau pasikalbėti apie lyčių lygybės padėtį pasaulyje ir Lietuvoje.

Valstybėje teisinė bazė sukurta, tačiau dėl įsigalėjusių stereotipų ir politinės valios trūkumo iki faktinės lygybės iš tiesų dar toli.

Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetą sudaro 23 nepriklausomi ekspertai. Ar sunku į jį patekti? Ką Lietuvai suteikia tai, kad Jūs tapote vicepirmininke?

Procesas yra sudėtingas. Kandida­ tą nominuoja valstybė, ratifikavusi Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims. Būsimą kandidatą pasiūlo nacionalinė šalies narės vyriausybė. Ši informacija pateikiama Jungtinėms Tautoms, sudaromas sąrašas ir už asmenis balsuoja visos konvenciją ratifikavusios valstybės.

Vicepirmininkės pareigos visų pirma reiškia didelį Lietuvos ma­ tomumą. Mes, visi komiteto nariai, atstovaujame savo šalims – Lietuvos vardas visada keliauja su manuoju.

Tačiau būtina pabrėžti, kad esame nepriklausomi ekspertai ir nacio­ nalinių valstybių politika negali nulemti mūsų priimamų sprendimų.

Kadangi vicepirmininką renka patys komiteto nariai, man tai – didžiulis pripažinimas.

Kaip ši organizacija prisideda prie globalios kovos už žmogaus teises?

Būtent šio komiteto pastangomis moterų teisės įtvirtintos kaip žmo­ gaus teisių dalis. Tai buvo didelis poslinkis suvokiant lyčių lygybę.

Toliau tuo užsiimti ir yra pagrindinis komiteto darbas.

Kaip tai įgyvendinama praktiškai? Šalys, ratifikavusios Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskrimi­ nacijos panaikinimo moterims, kas ketverius metus pateikia ataskaitą, kaip įgyvendina šį dokumentą. Pagal pirmus 16 konvencijos straipsnių jos įvertina moterų padėtį ir lyčių lygybę savo valstybėje. Vyriausybinė dele­ gacija atvyksta susitikti su komiteto nariais ir vyksta vadinamasis kons­ truktyvus dialogas, kurio metu mes aiškinamės problemiškiausias moterų teisių įgyvendinimo sritis. Vėliau komitetas formuluoja ir teikia reko­ mendacijas, kaip pagerinti situaciją.

Rekomendacijos teisiškai nėra privalomos, tačiau politiškai jų vaidmuo tikrai svarbus. Ar valstybės noriai į jas įsiklauso ir imasi įgyvendinti pokyčius? Šiuo aspektu atsiranda nedidelė dviprasmybė. Mes sakome, kad kon­ vencija ir komiteto rekomendacijos yra privalomos, tačiau nėra sukurtas mechanizmas, baudžiantis už jų nevykdymą. Kas iš tikrųjų nutinka, kai šalis atsisako vykdyti mūsų reko­ mendacijas? Ji tampa matoma. Nė viena valstybė nenori būti pastebėta neigiamoje šviesoje. Iš dalies tai ir yra mūsų, komiteto narių, menas įti­ kinti vyriausybes, kad įtvirtinus lyčių lygybę iš esmės gerėja visų – vyrų ir moterų – gyvenimas.

Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė išrinkta Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto vicepirmininke. Tokios pareigos Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėsenos ir priežiūros sistemoje Lietuvos atstovui atiteko pirmą kartą.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Izabelė ŠVARAITĖ

Kokios diskriminacijos formos labiausiai paplitusios? Įvairios moterų diskriminavimo for­ mos egzistavo ir egzistuoja šimtme­ čius, su jomis susiduriame ir dabar, tiesiog anksčiau nebuvo galimybių atkreipti į jas valstybių vyriausybių dėmesio. Ypač tai pasakytina apie smurtą šeimoje ir privačioje erdvėje.

Tokių klausimų sprendimas mūsų komitetui kėlė didelį galvosūkį, nes ši konvencija yra vienintelis tarptautinis dokumentas, apimantis lyčių lygybės įtvirtinimą abiejose sferose: viešojoje erdvėje – politiniame, socialiniame gyvenime – ir privačioje – šeimoje.

Konvenciją ratifikavo 189 šalys.

Sąrašas varijuoja nuo labiausiai atsilikusių iki pažangiausių Vakarų visuomenių. Kokią vietą moterų teisių užtikrinimo srityje užima Lietuva?

Lietuva yra ES narė, jos teisinė bazė atitinka lyčių lygybės principus.

Jeigu lygintume su konfliktų ka­ muojamais regi­ onais, jokiu būdu negalėtume sa­ kyti, kad situacija apverktina. Tačiau turėtume lygiuotis į kitas šalis. Galėtume lyginti save su Suomija arba Balkanų šalimis. Moterų dalyvavimas parlamento veikloje šiose valstybėse daug ryškesnis. Net buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, Vidurinės Azijos respublikose, įvesta kvotų sistema. Šiame kontekste Lietu­ va atrodo gana vidutiniškai.

įstatymuose – Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme (1998 m.) ir Lygių galimybių įstatyme (2003 m.) – egzis­ tuoja nuostata, kad jie nėra taikomi šeimos ir privataus gyvenimo srityse.

Vienintelis įstatymas, reguliuojantis smurto šeimoje panaikinimą, yra būtent šis dokumentas, priimtas 2011 m.

Galėčiau pasakyti, kad jis labai pažangus, nes tikrai nedaug šalių prieš smurtautoją taiko priemones net jeigu auka to neprašo. Norėčiau pabrėžti, kad Teisingumo ministerijo­ je pačių teisininkų prašymu bandoma įteisinti nuostatą, kad šiam įstatymui būtų taikomas mediacijos principas.

Tai reiškia, kad prieš bylai patenkant į teisėsaugos organus atitinkamos institucijos stengtųsi sutaikyti auką ir smurtautoją. Mūsų šalis nuken­ tėjusiąją mokytų jam atleisti. Man

mo srityje, valstybės iniciatyvų dėl lyčių stereotipų keitimo trūkumu, nepakankama smurto prevencija, prekybos žmonėmis mastu ir kitomis kompleksinėmis problemomis. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad moterų dalyvavimas viešajame ir politiniame gyvenime yra nepakankamas, šalis paraginta užkirsti kelią prieigos prie saugaus ir legalaus nėštumo nutraukimo ribojimui. Kaip Lietuvos valdžia reaguoja į šią kritiką? Ar pastebite pastangas situaciją gerinti?

Po šios ataskaitos gynimo buvo su­ rengtas ne vienas susitikimas su Sei­ mo Žmogaus teisių komiteto nariais.

Diskutuoti sutikta labai geranoriškai, iš tikrųjų įsigilinta į pateiktas reko­ mendacijas. Konvencijos atžvilgiu turbūt pirmą kartą Lietuvoje įvyko toks konstruktyvus dialogas. Dalyva­ vau aš, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovai, Seimo nariai, re­ komendacijos ap­ tartos ir tarpminis­ terinėje Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijoje.

Viena iš svarbiau­ sių problemų – per mažai dėmesio Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Neatrodo, kad artimiausiu metu turėsime šios institucijos vadovą. Tai rodo politinės valios stoką. Galbūt kažkam nelabai reikia, kad vadovas būtų skubiai iš­ rinktas. Antras svarstytas klausimas – formaliai sukurtas, tačiau realiai ne­ visavertis nacionalinis lyčių lygybės mechanizmas. Lietuva yra vienintelė ES šalis, kurioje nė viena aukštoji mo­ kykla neturi lyčių studijų programos.

Beveik skandalinga situacija. Jei nėra programos, vadinasi, valstybėje nėra

„Neigiami lyčių lygybės stereotipai vis dar trukdo moterims aktyviau dalyvauti viešajame ir politiniame gyvenime.“

Kaip vertinate Lietuvoje daug diskusijų kėlusį Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą?

Dviejuose pagrindiniuose ly­ čių lygybę įtvirtinančiuose šalies

teko kalbėti su keliasdešimt Lietuvos teisėjų iš įvairiausių miestų ir mieste­ lių ir beveik visų jų nuomonė dėl šio principo taikymo buvo labai pozityvi.

Vadinasi, netgi teisėjai nesupranta pagrindinių lyčių lygybės nuostatų.

2014 m. Lietuva gynėsi savo penk­ tąją ataskaitą. Komiteto nariai reko­ mendavo jokiu būdu įstatymo ne­ keisti ir nepridėti mediacijos principo.

Pagrindinės rekomendacijos Lietuvai buvo susijusios su silpnu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vaidmeniu moterų padėties gerini-

rengiami lyčių lygybės specialistai ir ekspertai, kurie savo žiniomis ir dar­ bu galėtų papildyti tą mechanizmą.

Be to, buvo paminėta, kad Lietuvoje nepakanka prieglaudų smurtą pati­ riančioms moterims.

Neigiami lyčių lygybės stereotipai vis dar trukdo moterims aktyviau dalyvauti viešajame ir politiniame gyvenime. Paskutinis politinis įvy­ kis – savivaldybių rinkimai, per ku­ riuos iš 60 merų postų tik 4 atiteko moterims. Ši statistika neatitinka jokių ES reikalavimų. Kodėl susiklostė tokia situacija? Priežasčių galima rasti daug, tačiau viena pagrindinių – spe­ cialiųjų laikinųjų priemonių netaiky­ mas. Neįmanoma į viešąją, politinę ir socialinę erdvę įtraukti daugiau moterų, jeigu tose srityse nėra kvo­ tų sistemos. Didžiausia problema, kad šis principas Lietuvoje įgavęs labai neigiamą konotaciją. Žmonės įsivaizduoja, kad jeigu parlamento ar savivaldybių rinkimuose bus įvestos kvotos, tai į šias institucijas pateks bet kokios, kad tik moterys. Kvotų su­ pratimas Lietuvoje – politinių partijų lygmeniu ir versle – labai primityvus.

Pagrindinė šios priemonės idėja – kad valstybės valdymo, verslo ir kitose srityse dalyvautų pačios gabiausios ir talentingiausios moterys. Pavyz­ džiui, jei tokia sistema būtų taikoma kurioje nors partijoje, suvažiavimo tikslas būtų ne automatiškai surašyti narių moterų pavardes, bet į sąrašo viršų pastūmėti kompetentingiausias atstoves.

Viešojoje Lietuvos erdvėje apie lyčių lygybę kalbama. Tačiau tą diskursą galima pavadinti saugiu, kadangi tam tikra dalis moterų ir jų problemos vis dar išlieka paraštėse.

Kodėl taip yra?

Viena didžiausių mūsų šalies pro­ blemų – marginaliai suvokiama lyčių lygybė. Kai kurių valdžios atstovų manymu, ji turi saugias ir pavojingas temas. Tarkim, kalbėti apie prostituci­ ją nėra garbinga ir moralu. Lietuvoje labiau linkstama gvildenti ne tokius svarbius klausimus. Viena tokių temų – moterų padėtis tiksliuosiuose ir techniniuose moksluose. Tai pro­ blema, bet juk turime daug didesnių bėdų, ir jei įvyks struktūriniai poky­ čiai, tuomet keisis moterų padėtis ir tiksliuosiuose moksluose. Šiandien turime kalbėti apie smurtą prieš moteris, menką jų daly­ vavimą politiniame gyvenime ir šalies valdyme, darbo ir šeimos derinimą, aktyvesnį tėvo vaidmenį. Šioms pro­ blemoms dar reikia daug dėmesio, darbo ir politinės valios.

Smurto prieš moteris šeimoje klausimas turėtų būti sprendžiamas gerokai aktyviau. Lietuva stokoja profesionalios pagalbos smurto au­ koms, o prevencija taip pat dažnai ribojasi proginiais veiksmais. Viena priemonių, kurią vyriausybė privalo užtikrinti, yra koordinacinio centro įkūrimas. Jis padėtų sukurti efekty­ vią prevencinę sistemą ir pagerintų pagalbos smurto aukoms teikimą.

Lietuvos nevyriausybinės moterų organizacijos tam pasirengusios.

Trūksta tik politinės valios.

2015 m. gegužė

universitas

vilnensis

projektai 5 Vilniaus universiteto mokslininkai diegia tyrinėjimais grįstą mokymosi kultūrą mokyklose

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto Informatikos metodologijos skyriaus mokslininkų grupė, vadovaujama prof. Valentinos Dagienės ir dr. Eglės Jasutės, gegužės 4–7 d. surengė visų projekto „Matematika ir gamtos mokslai gyvenimui“ (Mathematics and Science for life–Mascil) partnerių suvažiavimą ir mokslinį seminarą Vilniuje.

Suvažiavime dalyvavo per 60 matematikos ir gamtos mokslų ugdymo ekspertų, elektroninio mokymo ir edukacinių technologijų specialistų.

Europos 7-osios bendrosios programos projektas „Matematika ir gamtos mokslai gyvenimui“ vienija 18 partnerių iš 13 šalių. Projekte daug dėmesio skiriama mokytojų skatinimui naudoti inovatyvius metodus, kurių vienas svarbiausių – tyrinėjimais grįstas mokymasis. Reikia keisti matematikos ir gamtos mokslų mokymo kultūrą – skatinti mokytojus taikyti aktyvius, į mokinį nukreiptus mokymo metodus.

Projekto metu sukurta mokytojų kompetencijų gerinimo ir profesinio tobulinimo medžiaga, mokytojų bendradarbiavimo platforma ir užduočių, grįstų tyrinėjimais, bazė.

Nuo 2014 m. rudens iki 2016 m. pabaigos kiekvienoje šalyje turi būti apmokyta bent po 300 mokytojų, kurie įvaldytų modernius mokymo ir mokymosi metodus, taikytų pamokose ir padėtų mokslininkams ištirti jų efektyvumą. Mokytojų mokymai apima ir teorinius seminarus, ir praktinę eksperimentinę veiklą.

Daugiau kaip pusmetį Matematikos ir informatikos instituto mokslininkų grupė organizavo mokytojų mokymus ir ruošė mokytojus konsultantus: skaitė paskaitas, rengė medžiagą, užduotis, kurias mokytojai galėjo naudoti pamokose, vyko stebėti pamokų, kalbėjosi su mokiniais, ėmė interviu ir kitaip rinko medžiagą, kad galėtų drauge su kitų šalių mokslininkais įvertinti eigą ir gerinti moky-

mosi kultūrą. Mokymuose dalyvavo per 150 mokytojų iš įvairių Lietuvos regionų. Mokytojams buvo nuolatos talkinama, jie dalyvavo tyrimuose, padėjo rinkti medžiagą, jų pamokos buvo filmuojamos ir nagrinėjamos norint perduoti gerąją patirtį. Surinkta medžiaga bus apdorota ir paskelbtos išvados, rekomendacijos.

Mascil projekto partnerių suvažiavimo metu vyko Europos mokytojų profesinio tobulinimo tinklo atstovų susitikimas. Šį europinį tinklą ir subūrė šis projektas. Šiuo metu tinklas apima 14 institucijų įvairiose šalyse.

Tinklo veiklose dalyvavo Ugdymo plėtotės centro darbuotojai: direktorius Giedrius Vaidelis ir Informacinių technologijų skyriaus metodininkė Alvida Lozdienė.

R. Alaburdienės nuotr.

Projekto konsultantė Rasa Alaburdienė dalyvauja grupės diskusijoje Vilniuje vykusiame suvažiavime daugiausia dėmesio buvo skiriama mokytojų profesiniam tobulinimui, ypač konkrečių, efektyvių veiklų skatinimui ir jų tvarumui, mokytojų, mokymo administracijos ir mokslininkų bendradarbiavimui. Tyrinėjimais grįstas mokymasis turėtų atverti naujų galimybių ir STEM (Science,

Technology, Engineering, Mathematics) mokyklų kūrimuisi Lietuvoje, o tai itin skatina Švietimo ir mokslo ministerija. Galbūt tai būtų vienas iš geresnių būdų Lietuvos jaunimui prasiveržti į naujųjų, išmaniųjų technologijų kūrėjų gretas.

Parengė prof. Valentina Dagienė ir dr. Eglė Jasutė

Ką žinome apie žodžių tvarką gotų kalboje?

Artūras RATKUS,

FlF Vertimo studijų katedros mokslo stažuotojas

Straipsnyje pristatomas podoktorantūros stažuotėje Vilniaus universitete atliktas tyrimas, kurio metu ištyrinėta visa žinoma gotų kalbos medžiaga, siekiant išsiaiškinti gotų kalbos žodžių tvarkos ypatybes ir nustatyti, koks žodžių tvarkos modelis daiktavardžio grupėje vyravo gotų kalboje.

Kalba – vienas labiausiai žmones siejančių ir dominančių dalykų. Žmonės dažnai pasidomi vieno ar kito žodžio kilme ar dalyvauja diskusijose kurdami naujadarus. Vis dėlto žmogaus intuicijos nepakanka norint pažvelgti į kalbos senovę. Siekdami tiksliai nustatyti ir suvokti prieš šimtus ar net tūkstančius metų egzistavusius reiškinius, turime pasitelkti specialias kalbos žinias ir sudėtingas kalbos istorijos tyrinėjimo metodikas, gilintis į pačius seniausius kalbų paliudijimus, senąją literatūrą, religinius tekstus,

folklorą. Tyrinėdami kalbų istoriją ir bandydami suprasti kalbos kitimo priežastis, kalbininkai gilinasi į senųjų kalbų garsų sistemų sandarą ir pokyčius, žodžių formas, žodžio reikšmės virsmus, gretindami giminingas kalbas ar skirtingus vienos kalbos istorinius etapus. Vienas sudėtingiausių istorinės kalbotyros aspektų – sakinio ir jo struktūros istorija, t. y. istorinė sintaksė.

Apie seniausių germanų kalbų sakinio struktūrą ir žodžių tvarką žinome itin mažai. Seniausiųjų germanų kalbų paliudijimų – ankstyvųjų runų užrašų (II–V a.) – yra labai nedaug, jie fragmentiški ir nenuoseklūs. Ankstyviausias nuosekliai paliudytas germanų kalbos paminklas – Naujojo Testamento vertimas į gotų kalbą (IV a.), išlikęs VI a. rankraštyje („Codex Argenteus“, liet. „Sidabrinis kodeksas“), saugomame Upsalos universitete, Švedijoje.

Gotų kalbos tyrinėjimai sudaro germanų kalbų istorijos mokslo pamatą, nes archajiškas gotų kalbos būvis pateikia įžvalgų į seniausius, priešistorę siekiančius germanų kalbų raidos etapus.

Tyrimo medžiagą sudaro gotų įvardinių posesyvų (konstrukcijų su savybiniais įvardžiais meins „mano“, þeins „tavo“, seins „jo, savo“ ir asmeninių įvardžių kilmininko formomis vyr. g. is „jo“, bev. g. is „jo, to“, mot. g. izos „jos“) vartojimo pavyzdžiai – iš viso 1639 sakiniai. Siekiant nustatyti gotų Biblijos vertimo kalbos priklausomumą nuo graikų ir lotynų kalbų originalų, surinkti gotų kalbos pavyzdžiai gretinti su dviejų graikų Naujojo Testamento teksto tradicijų redakcijomis (aleksandrietiškuoju ir bizantietiškuoju tekstais) ir dviem lotynų Naujojo Testamento tekstais (Jeronimo Vulgata ir senesniąja ikivulgatine Biblija) – iš viso per 8 tūkst. pavyzdžių. Tyrimo metu nustatyta, kad gotiškajam vertimui artimiausias bizantietiškasis graikų naujojo Naujojo Testamento tekstas, nuo kurio nagrinėjami gotų kalbos pavyzdžiai nutolsta mažiausiai.

Norint išgryninti tikruosius gotų kalbos požymius atmestinos visos paralelės tarp gotų ir bet kurio vieno ar kelių originalo tekstų. Taip galima atskirti sisteminius gotų Biblijos ver-

timo nuokrypius nuo originalo kalbos ir nagrinėti struktūrinius nuokrypių požymius. Naudojant šią metodiką nustatyta, kad iš surinktos medžiagos apie 2 proc. gotų kalbos posesyvų konstrukcijų nukrypsta nuo graikų ir lotynų kalbų tekstų. Pavyzdžiui, dėmenų pasiskirstymas gotų kalbos konstrukcijoje ana allaim aipistaulem meinaim „visuose mano laiškuose“ (2 Tesal. 3:17) nukrypsta nuo graikų ir lotynų kalbų (gr. enpasē epistolē „visuose laiškuose“, lot. inomni epistola „visuose laiškuose“) tuo, kad gotų Biblijos vertime įterpiamas savybinis įvardis, nepaliudytas originalo kalboje. Remiantis sisteminiais tokių ir kitokių nuokrypių paliudijimais darytina išvada, kad gotų kalbai būdingas žodžių tvarkos modelis, kai posesyvai eina po pažymimojo žodžio. Šią išvadą patvirtina ir smulkesniųjų gotų kalbos fragmentų duomenys bei senųjų runų užrašai.

Podoktorantūros stažuotėje atliktame posesyvų gramatikos ypatybių tyrime pasiekta reikšmingų rezultatų.

Nuodugniai išstudijavus visą žinomą gotų kalbos medžiagą pateiktas at-

sakymas į vieną neišspręstų istorinės germanų kalbotyros klausimų – seniausių germanų kalbų žodžių tvarkos daiktavardžio grupėje problemą. Tyrimo rezultatai ne tik praturtino gotų ir germanų kalbų istorijos ir raidos žinių fondą, bet ir bus naudingi tolesniems lyginamiesiems kalbų tyrinėjimams.

Remdamiesi šio tyrimo išvadomis mokslininkai galės ne tik aiškintis žodžių tvarkos kitimo dėsningumus germanų prokalbėje (iki pat pirmųjų rašytinių paliudijimų), bet ir lyginti germanų kalbas su kitomis senosiomis indoeuropiečių kalbomis ieškodami atsakymų į sudėtingus kalbų raidos, sąveikos, kontaktų ir kitus klausimus.

Publikacija parengta pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamos podoktorantūros studijų stažuotės „Posesyvumas gotų ir kitose senosiose germanų kalbose“ (SF-PD-2012-12-31-0468) rezultatus. Podoktorantūros studijų stažuotės finansuojamos pagal Lietuvos mokslo tarybos vykdomą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.

Studentų germanistų mokslinė konferencija Filologijos fakultete Balandžio 10 d. vykusioje 11-oje mokslinėje studentų germanistų konferencijoje dalyviai iš Lietuvos ir užsienio universitetų pristatė savo lingvistinius, literatūrinius ir kultūrinius tyrimus, diskutavo, pasisėmė naujų idėjų dabartiniams ir būsimiems moksliniams darbams.

Virginija MASIULIONYTĖ, Skaistė VOLUNGEVIČIENĖ Konferencijoje buvo nagrinėjamas platus temų spektras. Vienas iš plenarinių pranešimų, kurį skaitė Prahos Karolio universiteto doktorantė Daria Šemberová, buvo skirtas Rytų Vokietijos dramaturgui Heineriui Mülleriui ir jo požiūriui į Vokietijos istoriją iš VDR tikrovės perspektyvos.

Vilniaus universiteto studentė Asta

Jaksebogaitė pristatė humoro raišką anekdotuose apie Chucką Norrisą vokiečių, lietuvių ir anglų kalbomis, gretino juos semantiniu, pragmatiniu ir sociokultūriniu požiūriu. Jos pranešimas buvo parengtas pagal rašomą bakalauro darbą, kuris yra Anglų filologijos katedros bei Vokiečių filologijos katedros kartu su Greifsvaldo universiteto anglistais vykdyto projekto„Tarpkultūriniai humoro aspektai viešajame diskurse“ (vadovė – doc.

Inesa Šeškauskienė) dalis.

Keturios sekcijos ir jose skaityti pranešimai parodė, kad tyrinėti vokiečių kalbą, literatūrą ir kultūrą galima kuo įvairiausiais aspektais: kaip ir kasmet, dominavo įvairių kalbos reiškinių – kalbėjimo veiksmažodžių (verba dicendi), metaforų, tam tikrų teisės terminų, reklaminių šūkių – gretinamieji tyrimai. Daug dėmesio buvo skirta ir įvairioms vertimo problemoms: pavyzdžiui, Anthony Burgesso romane „A Clockwork Orange“ vartojamos dirbtinės kalbos Nadsato vertimui į vokiečių ir lietuvių kalbas, lietuviškųjų

deminutyvų, idiolekto (konkretaus asmens vartojamos kalbos ypatumų) vertimo sunkumams.

Iš literatūrinių pranešimų daug klausimų ir diskusijų sukėlė Tomo Čenio (VU) pristatytas Hermanno Hesses romano „Siddhartha“ ir budistų vienuolio iš Vietnamo Thich Nhat Hanho parašytos Budos biografijos naratyvų gretinimas.

Istoriniams kultūriniams reiškiniams buvo skirtas Talino universiteto studentės Marin Jänes pranešimas apie XIX a. Estijoje tarp vadinamųjų Baltijos

vokiečių vykusias diskusijas apie estų kalbos ateitį. Vikinta Norkutė (VU) gyvai pristatė Vilniaus universiteto muziejuje esančius ir iki šiol netyrinėtus XIX a.vokiečių kalba rašytus laiškus.

Nemažai pranešimų buvo skirta didaktiniams vokiečių kalbos aspektams: kolokacijoms, kurias vartoja besimokantieji vokiečių kalbos, užduočių formulavimo ypatumams vokiečių ir lietuvių kalbų, kaip svetimųjų kalbų, vadovėliuose, valstybiniams vokiečių kalbos egzaminams trijose Baltijos šalyse.

universitas

vilnensis

6

2015 m. gegužė

Andris Petersonas: „Komunikatorius yra kaip laidas, kaip žodynas, kompasas ir žiūronai“ Inga Sakinaitė Komunikacijos fakultete Latvijos ryšių su visuomene specialistų sąjungos narys, Baltijos ryšių su visuomene apdovanojimų komisijos narys skaitė paskaitų ciklą „Ryšių su visuomene veiklos tyrimai“. A. Petersonas papasakojo apie vis didėjančią komunikacijos svarbą, komunikacijos specialistų studijas, išsakė savo lūkesčius dėl naujos Komunikacijos fakulteto ir Turibos universitetų steigiamos tarptautinės vasaros mokyklos.

Kaip keitėsi komunikacijos reikšmė Baltijos šalyse ir kokias tendencijas pastebite?

Pastaruosius 25 metus dirbu šioje srityje ir galiu patvirtinti, kad ir anksčiau mes nuolat kalbėdavome apie komunikacijos reikšmę ir neišnaudojamas jos galimybes, o dabar komunikacija įgyja vis svarbesnį ir ryškesnį vaidmenį verslo, politikos, nevyriausybiniuose sektoriuose. Tai galima pastebėti visose trijose Baltijos valstybėse: per šį laikotarpį išaugome pranešimų žiniasklaidai rašymą kaip pagrindinę komunikacijos veiklą ir perėjome prie konsultavimo, lėšų rinkimo ar projektų rašymo, dirbame su darbo atmosfera įvairiose kompanijose, ieškome darbuotojų tarpusavio supratimo.

Esu vienas iš Baltijos ryšių su visuomene apdovanojimų komisijos narių, taigi pasakysiu, kad komunikacijos kampanijos Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje yra labai panašios. Skirtumai tarp Baltijos šalių ir likusio pasaulio taip pat nedideli. Mano nuomone, tai galėjo lemti įvairių tarptautinių kompanijų kūrimasis šiose šalyse: jos pasirūpina kompetentingu personalu, turi aiškiai apibrėžtas taisykles ir reikalavimus, kaip komunikacija turi vykti.

Kokios nuolatinio komunikacijos lauko augimo priežastys? Šiandieninė komunikacijos rinka yra perpildyta, taigi pasižymi dideliu triukšmu – nenaudingos ir nevertingos informacijos srautu: auditorija yra pavargusi nuo žinių, vengia jų, nes visi jai nori kažką pranešti ir kažką parduoti. Augant triukšmo lygiui, auga ir komunikatoriaus vaidmuo, nes norint įgyvendinti savo tikslą reikia turėti tam tikrų įrankių ir gerai juos valdyti. Galime būti labai geri žmonės ar dirbti nuosta-

„Šiandien verslo veikimas ir žmonių socialinis gyvenimas yra pagrįstas gerais santykiais ir pasitikėjimu. Komunikacija – veikla, kuri leidžia tą pasitikėjimą įgyti“, – įsitikinęs Turibos universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Andris Petersonas (nuotr.). kitoje pasaulio pusėje, ir visai nekreipia dėmesio į greta stovinčiuosius. Skambinti pavojaus varpais čia nereikia, nes bendravimo būdo pasirinkimas yra asmeninis reikalas.

D. Versecko nuotr.

bioje kompanijoje, tačiau nesupažindinę su savo istorija tikslinės auditorijos liksime nežinomi ir tai tikrai turės įtakos klientų ar naudingų sandorių skaičiui.

Iš dalies prie to prisidėjo ir naujosios technologijos. Kaip tvirtino medijų teoretikas Marshalas McLuhanas, jos nulėmė informacijos perdavimo ir komunikavimo būdus. Tarkime, pirmasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas George‘as Washingtonas kartą garsiai pasvarstė, kad seniai yra gavęs žinių iš JAV politikos veikėjo ir rašytojo Benjamino Franklino, ir nusprendė jam parašyti laišką. Tuo tarpu dabar akimirksniu galime pasiekti reikalingą žmogų. Mūsų žinutė per sekundę ar per kelias valandas pasieks adresatą, juk esame prisijungę prie komunikacinių tinklų 24 valandas per parą ir septynias dienas per savaitę.

Kaip didėjantys informacijos srautai ir įpareigojimas nuolat komunikuoti veikia visuomenę?

Paprastai žmonės turi teisę pasirinkti komunikacijos būdus, laiką ir vietą, jie turi prioritetus. Gali būti, kad minioje stovintis žmogus naršo interneto portaluose arba susirašinėja su seniai matytu draugu, gyvenančiu

Užsiminėte, kad komunikacijos laukai Baltijos šalyse ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse yra panašūs. Kaip įvertintumėte švietimo sistemas?

Visus universitetus Latvijoje galima suskirstyti į dvi grupes: dalis universitetų akcentuoja praktinius studentų gebėjimus, kita – akademinius. Turibos universitetas, kuriame dirbu, smarkiai orientuotas į praktinius gebėjimus. Duodami studentams daug praktinių užduočių ir turėdami daug partnerių, mes galime pasiūlyti puikias sąlygas atlikti praktikas įvairiose organizacijose, institucijose ar verslo įmonėse. Tokią galimybę studentams siūlome jau po pirmųjų studijų metų.

Lygindamas, kuo panašios įvairių pasaulio universitetų studijos, pasakysiu, kad kiekvienos studijų programos aprašyme yra nurodyta, kokių žinių, įgūdžių ir kompetencijų studentai įgis. Įgūdžiai dalijami į bendruosius tarpasmeninius ar socialinius ir konkrečiuosius darbo įgūdžius. Komunikacijos moksluose tarpasmeninių ir socialinių įgūdžių svarba nepaneigiama, nes tokios savybės kaip pašaukimas, empatija, gebėjimas suprasti kito poziciją leidžia žmogui efektyviai komunikuoti ir siekti užsibrėžto tikslo. Visos šios savybės padeda atlikti darbus, kuriems reikalingi konkretieji įgūdžiai (parašyti straipsnį, nufotografuoti žmogaus portretą, suredaguoti garso įrašą).

Visos švietimo įstaigos atsakingos už puikų šių gebėjimų išugdymą taip, kad žmogus galėtų dirbti ir būti visavertis komandos narys. Tiesa, anksčiau buvo akcentuojami konkretieji darbiniai gebėjimai, dabar linkstama į kitą pusę.

Kokius esate pastebėjęs ugdymo sistemų skirtumus?

Aukštojo mokslo sistema Europos Sąjungoje veikia pagal ES lygiu nusta-

tytas taisykles: reikalaujama užtikrinti tam tikrą kokybę, vyrauja panaši studijų programų akreditacijos sistema, iš dėstytojų ir studentų įvairiose valstybėse reikalaujama panašių žinių ir įgūdžių.

Jei palyginsime mūsų studijas su JAV vykdomomis, skirtumų rasime. Pastebėjau, kad dėl gilias tradicijas turinčios laisvosios rinkos aplinkos JAV dėstytojai ir studentai yra daug aktyvesni.

Pirmosios žinios apie konkurenciją juos pasiekia jau vaikų darželyje, dėl to jie kitaip suvokia save, savo galimybes ir erdvę, kurioje egzistuoja. Studentai dažnai labai smarkiai orientuoti į tikslą, mato universiteto naudą, jo prasmę ir įgytų žinių panaudojimo būdus. Aišku, už tai jie moka labai daug pinigų.

Vokietijoje, kur teko dėstyti, studentai panašūs į amerikiečius. Jie pragmatiški, jaučia konkurenciją, tačiau yra draugiškesni nei amerikiečiai, kurie savo kolegas laiko būsimais konkurentais.

Bandydami paskatinti konkurencingumą ir ryžtą siekti pačių geriausių rezultatų, savo studentams suteikiame galimybę bendradarbiauti su universitetų partneriais ir megzti naujas pažintis jau studijų metu. Studentai įvairioms organizacijoms padeda analizuoti žiniasklaidos rinką, atlieka kitus skubius darbus, už kuriuos paprastai jiems mokama.

Kaip apibrėžtumėte gerą komunikatorių?

Geras komunikatorius pasižymi analitiniu mąstymu, geba išsikelti tikslus ir atrasti puikų ryšį su auditorija, be to, jis turi būti ekspertas vienoje srityje ir išmanyti daug kitų sričių. Dažnai juokais apie profesorius sakoma: jie šiek tiek žino apie viską ir labai giliai išmano vieną sritį.

Buvęs Tarptautinės ryšių su visuomene asociacijos prezidentas Goranas Sjobergas man kartą išsakė savąją komunikatoriaus sampratą: „Jis yra kaip laidas, kuris prijungia prietaisą prie energijos šaltinio, žodynas, kuris paprastais žodžiais apibūdina vykstan-

čius reiškinius ar rodomus objektus, kompasas, nurodantis judėjimo kryptį kompanijai ar individui, ir žiūronai, kurie leidžia matyti ne tik žmones greta, bet ir jų visumą.“ Tai – puikus ryšių su visuomene specialisto apibrėžimas.

Vilniaus ir Turibos universitetai žada bendradarbiauti steigdami tarptautinę vasaros mokyklą. Ko iš jos tikitės?

Kol kas tai gana neryški idėja, ją dar plėtojame. Pasakyti, ar tai bus vasaros, ar žiemos mokykla, dar negalime, be to, norėtume, kad partnerių daugėtų ir prie mūsų universitetų prisidėtų dar viena aukštoji mokykla.

Tikiu, kad ši mokykla bus vertinga abiem universitetams, kurių partnerystė gimė ne tik iš asmeninių ryšių tvirtumo, bet ir iš panašių mokyklų tikslų: savo studentams siekiame suteikti ne tik geriausių žinių, įgūdžių, kompetencijų, bet ir tarptautinės patirties. Svarbu, kad tai būtų visai kitokia patirtis, nei įgyjama mainų programos ERASMUS+ metu. Reikšminga yra ir tai, kad universitetai veikia valstybėse, kurių ekonomika ir socialinės sistemos yra panašios.

Planuojame, kad mokykloje bus skaitomos paskaitos, kurių medžiagą bus galima įtvirtinti atliekant praktinius darbus. Tikiuosi, kad universitetai pasidalys ne tik žiniomis, patirtimi, bet ir partneriais: Vilniaus universiteto studentai, atkeliavę į Turibos universitetą, tikrai galės prisidėti prie universitete vykdomų projektų ir susipažinti su didžiausiais Latvijos žiniasklaidos koncernais, ryšių su visuomene įmonėmis.

Lankydamiesi Komunikacijos fakultete taip pat daug dėmesio skyrėme praktinėms žinioms įtvirtinti. Matyti, kad paskaitų metodika pasiteisina, nes studentai palaikė ją, kėlė ir teorinius, ir praktinius klausimus, drauge atlikome labai daug užduočių, kurios bus naudingos jų studijoms ir būsimam darbui. Tikiu, kad studentai steigiamoje mokykloje pasisems naujų idėjų.

KHF studentai kuria skelbimų jaunimui portalą Kauno humanitariniame fakultete startavo bendras UAB „Media inovacijos“ ir fakulteto projektas „Išmanusis verslas – šansas studentui“.

Balandžio–gegužės mėnesiais dvi studentų komandos dirba realaus verslo režimu ir įgyvendina projektą, skirtą elektroniniams sprendimams komercializuoti. Jie kuria nišinį skelbimų jaunimui portalą, kuriame bus galima ne tik pirkti ir parduoti drabužius, riedlentes, dviračius, elektroninius prietaisus, muzikos įrašus ir kitas jaunimui aktualias prekes ir paslaugas, bet ir keistis jomis.

Projekto dalyviams iškeltos solidžios užduotys, susijusios su realiomis verslo projekto vadovo veiklomis, kurių rezultatus vertina ekspertai iš UAB „Media inovacijos“. Padedami mentorių (dauguma jų – fakulteto Verslo ir ekonomikos katedros dėstytojai ir

doktorantai), projekte dalyvaujantys studentai atliks tikslinę rinkos analizę ir pagrindimą, sukurs ir tobulins prekės ženklą, parinks kainodaros strategiją ir veiksmus, suplanuos reklaminę kampaniją.

Kauno humanitarinio fakulteto dekanas doc. Kęstutis Driaunys džiaugiasi, kad besiplečiantis fakulteto bendradarbiavimas su verslo atstovais atveria palankias galimybes ugdyti studentų verslumą, ir tikisi, kad bandomasis projektas „Išmanusis verslas – šansas studentui“ bus sėkmingas. „Studentams ir dėstytojams siūlome augti kartu su verslu ir siekti bendro rezultato išbandant save praktinėje veikloje. Manome, kad ir vieniems, ir

J. Stočkaus nuotr.

Projekto „Išmanusis verslas – šansas studentui“ mentoriai: dr. Vilma Tamulienė, dr. Lina Verbauskienė, dr. Rasa Bartkutė, dr. Dalia Krikščiūnienė, dr. Vera Moskaliova, dr.

Indrė Šikšnelytė, Gabrielė Vilutytė, Mantas Dilys (visi iš VU KHF), Vaidas Naginionis (VDA KF). Projektą koordinuoja dr. Indrė Šikšnelytė, Giedrius Romeika ir Mantas Dilys. kitiems yra labai svarbu akademines žinias ir kompetencijas papildyti specifiniais gebėjimais ir savybėmis, kurios reikalingos konkrečiai praktinei užduočiai atlikti“, – sako dekanas.

Studentus motyvuoja galimybė ne tik patikrinti savo gebėjimus dirbti

komandoje, planuoti bei organizuoti veiklas, bet ir pristatyti nuveiktus darbus verslo profesio­nalams, kurie vertins rezultatus. Pasiekusiems realių rezultatų žadama atlyginti specialistų rekomendacijomis, darbo pasiūlymais ir projekto verslo dalimi

(akcijomis). Marketingo ir prekybos vadybos magistrantė Lina Skarbaliūtė sako, kad dauguma studentų į projektą įsitraukė siekdami išmokti parduoti savo idėjas ir užsitikrinti palankias rekomendacijas ateičiai.

KHF inform.

universitas

vilnensis

2015 m. gegužė

konferencijos 7

A. Nenėno nuotr.

Apie organizacijos elgsenos proble- Pirmoji literatūrinė matiką – mokslinėje konferencijoje baltistikos konferencija žada tapti tradicinė

KF Informacijos ir komunikacijos instituto lektorė dr. Ingrida Girnienė skaito pranešimą konferencijoje „Informacijos ir komunikacijos teorijos ir praktikos raiškos 2015“ Komunikacijos fakulteto organizuotoje nacionalinėje mokslo konferencijoje „Informacijos ir komunikacijos teorijos ir praktikos raiškos 2015“ perskaityti 26 pranešimai informacijos ir žinių valdymo, komunikacijos teorijos ir praktikos, informacinių technologijų sekcijose.

Mokslininkai aptarė ne tik Lietuvos verslo organizacijų, bet ir žinių bei informacijos valdymo praktinius aspektus, pasiūlė sistemą, kaip galima skirstyti organizacijų elgsenos tipus.

Siekiant atskleisti minimalistinę komunikacijos raišką elektroninėje erdvėje, nagrinėtos internetinės žiniasklaidos tekstų antraštės, be to, parodytas komunikacijos vaidmuo aukštojo mokslo institucijos kokybės valdymo sistemoje, pristatytas tyrimas apie reklamos užsakovo vietą žiniasklaidos socialinės atsakomybės srityje.

Informacinių technologijų sekcijoje skaityti pranešimai apie interaktyvių technologijų naudojimą aukštojoje mokykloje, vaizdo komunikacijos taikymą studentų gilesniam mokymuisi, pirmuosius masinius atvirus internetinius kursus Lietuvoje. Ištirta ir dirbtinio intelekto metodų taikymo elektroniniame mokymesi svarba.

Konferencijos plenarinėje sesijoje pranešimus skaitė bendrovės„Gaumina“ Projektų valdymo skyriaus Strateginės komunikacijos vadovas Žilvinas Svitojus ir VU Ekonomikos fakulteto Ekonominės informatikos katedros vedėjas prof. Rimvydas Skyrius. „Atsižvelgdami į konferencijos tematiką, plenarinėje sesijoje stengėmės pabrėžti ne tik teorinius, bet ir praktinius komunikacijos ir informacijos, žinių vadybos aspektus. Ž. Svitojus pristatė šiuolaikinės komunikacijos iššūkius ir perspektyvas, apžvelgė

komunikacijos srities specialistų darbo specifiką. Prof. R. Skyrius atskleidė šiuolaikinės verslo informacinės erdvės naudojimo galimybes ir apibūdino, kaip verslo bendrovės reaguoja ir prisitaiko prie pokyčių“, – įspūdžiais dalijosi konferencijos organizacinio komiteto pirmininkė prof. Zenona Atkočiūnienė. Profesorės nuomone, šie pranešimai papildė vienas kitą ir leido konferencijos dalyviams sugretinti ir įvertinti verslo bei mokslo sričių atstovams kylančias problemas, apsvarstyti galimus jų sprendimo būdus.

Komunikacijos fakulteto mokslininkai yra vieni aktyviausių komunikacijos, informacijos, žinių vadybos tyrėjų Lietuvoje. Pagal konferencijos pranešimus parengti moksliniai straipsniai bus publikuoti Vilniaus universiteto mokslo leidinyje „Informacijos mokslai“.

KF inform.

Jaunųjų mokslininkų psichologų konferencijoje – apie tarptautinius iššūkius ir galimybes Balandžio 24 d. Filosofijos fakultete įvyko tradicinė 12-oji jaunųjų mokslininkų psichologų konferencija „Psichologiniai tyrimai tarptautiniame kontekste: jaunojo mokslininko vaidmuo“.

Dovilė PETRONYTĖ KVEDARAUSKIENĖ Jaunieji psichologai pristatė savo darbus ir dalijosi mintimis apie jų vietą bei reikšmę tarptautinėje mokslinių tyrimų erdvėje. Pateikti 38 žodiniai ir 13 stendinių pranešimų, kurių autoriai – psichologijos doktorantai, magistrantūros ir bakalauro pakopų studentai iš Vilniaus, Mykolo Romerio, Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos, Lietuvos sveikatos mokslų, Vilniaus Gedimino technikos ir Klaipėdos universitetų. Pranešimai buvo suskirstyti į darbo ir organizacijos, psichologinių sunkumų, traumų psichologijos, psichologinės pagalbos, sveikatos psichologijos, mažų vaikų ir kūdikių, paauglių ir jaunimo, metodologijos sekcijas. Didelio susidomėjimo sulaukė tarpdiscipliniškumo psichologijoje sekcijos pranešimai.

Plenarinėje diskusijoje buvo kalbama apie jaunojo mokslininko

psichologo iššūkius ir galimybes viešinant savo atliekamus tyrimus ir siekiant tarptautinio bendradarbiavimo. Pagrindinės diskusijos dalyvės psichologijos doktorantės P. Želvienė (VU), D. Valiūnė (VDU) ir G. Kaniušonytė (MRU) dalijosi asmenine patirtimi ieškant ir randant savo darbams vietą tarptautinėje mokslininkų bendruomenėje. Joms dalyvavimas tarptautiniuose projektuose, tarptautinėse konferencijose ir stažuotėse, darbų publikavimas užsienio leidiniuose suteikia galimybių gauti grįžtamąjį ryšį.

Svarbus užsienio kolegų palaikymas ir jų patarimai bei pastabos.

Auditorijoje kilo abejonių, ar verta investuoti į pirmųjų metų doktorantus, skirti jiems finansinę paramą vykti į tarptautines konferencijas ir stažuotes.

Juk galima pradėti mokslinius darbus čia, Lietuvoje, o į platesnius vandenis plaukti turint patirties ir rezultatų bagažą. Doktorančių nuomone, net ir pradedant atlikti mokslinius tyrimus labai naudinga susipažinti su tarptau-

tiniu savo mokslinės srities kontekstu.

Tiesioginė tarptautinė patirtis visada svaresnė nei gauta iš knygų. Mokslininkų, sutiktų konferencijose, pavardės ir jų darbai įsikūnija ir tampa gyvi, lengviau prisimenami ir suprantami.

Tarptautinė mokslo bendruomenė nėra visada ir visus priimanti. Doktorantė P. Želvienė siūlė nenusiminti, jei teks patirti vieną kitą atmetimą – ypač tikintis, kad ilgai rengta publikacija bus išspausdinta. Linkėdama kantrybės ir tikėjimo savo darbu, doktorantė pacitavo vyresnio kolegos mintį: „Kiekviena publikacija turi surasti savo namus.“ Filosofijos fakulteto dekanas prof. A. Poviliūnas diskusijos pabaigoje kvietė didžiulėje tarptautinio mokslo įvairovėje atpažinti ir įsilieti į „savą mažą gentį“ – mokslininkų, kuriuos vienija tas pats tyrimo interesas, grupę.

Apdovanoti geriausio, perspektyviausio, populiariausio pranešimo autoriai. JMPK jau turi savo atžalą – reguliarų recenzuojamą leidinį, kuriame publikuojami mokslo komiteto atrinkti geriausi pranešimai. Šių metų konferencijos organizacinio komiteto pirmininkė psichologijos doktorantė Eglė Mažulytė perdavė duomenų laikmeną kitos konferencijos organizatoriui doktorantui Jonui Eimontui. Konferencija vyks ir ateinančių metų pavasarį.

Viktorija FILIPOVAITĖ, Gerda DRUSKYTĖ Druskininkuose vyko pirmoji tarptautinė specializuota baltistikos centrų konferencija „Lietuvių literatūra ir kultūros kontekstai“, skirta prisistatyti šiuo metu Lietuvoje ir užsienyje lituanistikoje dominuojančioms literatūrologinėms mokykloms.

Idėjos autorė doc. Audinga Peluritytė-Tikuišienė pasidžiaugė, kad lietuvių kalbos studijos užsienio baltistikos centruose atgavus nepriklausomybę tarsi įgijo papildomą literatūrologinę motyvaciją. Didesnė dalis užsienio baltistikos centrų sėkmingai vykdo ir lietuvių literatūros studijas, vadovauja magistrantų ir doktorantų darbams. Šias studijas pasirinkę ne lietuvių kilmės studentai iš esmės tampa mūsų šalies ir kultūros ambasadoriais, mezgančiais svarbius intelektinius ryšius tarp savo gimtosios ir lietuvių kultūrų. Tokios konferencijos yrabūtinos diskusijai palaikyti.

Konferencijoje dalyvavo specialistai iš Lietuvos, Vokietijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos. Buvo gvildenami kalbos ir literatūros, baltistikos istorijos ir šiandienos, tautinės tapatybės, istorijos vertinimo klausimai, aptarti aktualūs šiandieninei literatūrologijai komparatyvistikos ir intermedialumo aspektai.

Daugiausia pranešimų buvo iš XX a. lietuvių literatūros tyrimų, tačiau klasikinės lietuvių literatūros autoriai neišvengė „rampų šviesos“, buvo kalbėta apie lietuvių literatūros pradininkus, tokius kaip Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas.

Prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė K. Donelaičio „Metus“ analizavo juoko ir verksmo aspektais ir rado nuoseklias autoriaus pasaulėvaizdyje įsispaudusias juoko sąsajas su dangaus, verksmo – su žemės semantika.

K. Donelaičio žemės semantiką savo pranešime įvertino ir doc. Regimantas Tamošaitis, jis rado aktualių tokio pasaulėvaizdžio ryšių su XX a. literatūra.

Dr. Magdalena Huelmann (Vokietija) visai naujai pažvelgė į Žemaitės tekstą „Amerikos lietuvių gyvenimas“ ir pamatė kitą rašytojos asmenybės pusę.

Vertinant pranešimus apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, norisi atkreipti dėmesį į pasirinktų autorių ir tyrimų metodų įvairovę. Viešnia iš Varšuvos Zofia Mitan aptarė magiškojo realizmo prozą lietuvių literatūroje, o viešnia iš Čekijos Marketa Škodova nustebino perskaitytomis ir

išanalizuotomis naujausiomis lietuvių postmodernizmo autorių pjesėmis, kurių ne kiekviena buvo publikuota literatūrinėje spaudoje. Estės Tiina Kattel ir Kati Feldschmidt svarstė lietuvių kūrinių vertimų į estų kalbą problemas, atkreipė dėmesį į lietuvių ir estų kultūrų skirtumus, svarstė žodžių daugiareikšmiškumo, išverčiamumo klausimus. Čekė Aneta Petrova pristatė lietuviškojo ir čekiškojo eseistinio teksto vertinimo skirtumus. Apie lietuvių ir lenkų eseistikos pagrindinius vardus kalbėjo viešnia iš Varšuvos dr. Joana Tabor.

Kiekviena šių pranešėjų nušviesdavo tyrimų lauką ir interpretacijos mokyklas Estijoje, Čekijoje ir Lenkijoje.

Savitus kultūrinio mentaliteto dalykus savo pranešimuose analizavo doktorantai vokietis Maikas Trapmanas ir lietuvė Viktorija Jonkutė, o istorinius baltistikos tyrimus Lietuvoje ir Latvijoje apibendrino dr. Vigmantas Butkus.

Lietuvos baltistikos centrų atstovai pateikė nemažai įdomių šiuolaikinės lietuvių literatūrologijos klausimų.

Pavyzdžiui, dr. Vijolė Višomirskytė analizavo didžiojo pasakojimo kaitą šiuolaikinėse literatūros istorijose, o dr.

Indrė Žakevičienė kalbėjo apie naujus literatūros analizės būdus naudojant šiuolaikinių technologijų galimybes.

Ji gilinosi į „nuotolinio skaitymo“ sampratą, remdamasi F. Moretti tinklo teorijos atradimu. Tinklo teorija leidžia sudaryti kompiuterinę diagramą, nurodančią kūrinio žanrą ir atskirų segmentų ryšius. Tačiau šiuo metu ši technologija susiduria su problemomis identifikuodama ribinių žanrų kūrinius arba žanro kanono neatitinkančius tekstus.

Pranešimuose išryškėjo keletas diskursų, kuriuos tikimasi plėtoti ateinančiais metais: kintanti literatūros istorijos ir kultūrinės tapatybės samprata, tarpdiscipliniškumas (literatūros ir kino, teatro, taikomosios dailės tyrimai). Daugiausia sąlyčio taškų ir skirtingų teorinių mokyklų išbandymų šioje konferencijoje patyrė eseistikos žanras, tikimasi kitais metais į šį žanrą pažvelgti ir iš platesnės vizualių ir audiovizualinių menų perspektyvos.

Konferenciją organizavo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra (projekto „Lietuva čia ir ten: kalba, mokslas, kultūra, visuomenė“, finansuojamo Europos struktūrinių fondų lėšomis, dalis). Tikimasi, kad ji taps kasmetinė. To baigiamajame posėdyje ypač pageidavo svečiai iš užsienio.

Regimanto Tamošaičio nuotr.

Konferencijos akimirka. Pirmoje eilėje: Maik Trapman, Magdalena Heulmann, Tiina Kattel

universitas

vilnensis

8

2015 m. gegužė

Svajonė – karūnuoti mūsų Alma Mater

Nijolė BULOTAITĖ Universiteto observatorijos įkūrėjas Tomas Žebrauskas suplanavo puošnų dvibokštį pastatą. 1753 m. įkurta astronomijos observatorija.

Ant jėzuitų laikais statyto pastato užstatyta Baltoji salė ir du bokštai. Abu bokštai nukentėjo per 1876 m. gaisrą, bet po jo išliko ir buvo sutvarkytas tik vienas – rytinis bokštas.

1985 m. parengtas projektas restauruoti Vilniaus universiteto bibliotekos Baltąją salę ir observatorijos rytinį bokštą pagal išlikusią ir archyvuose surinktą medžiagą. Baltoji salė restauruota, atstatytas iš dalies nugriautas rytinis bokštas, o vakarinis liko tik senuose planuose ir graviūrose.

Jau kurį laiką sklandė kalbos apie siūlymus atstatyti antrąjį senosios Vilniaus universiteto observatorijos bokštą. Vienas aktyviausių šios idėjos rėmėjų – ilgametis Alytaus eksperimentinio namų statybos kombinato direktorius Vladas Steponavičius, neseniai atšventęs devyniasdešimtmetį.

Jis dirbo tvarkant ir restauruojant prezidentūros rūmus S. Daukanto aikštėje, bendradarbiavo su Panevėžio statybos trestu. Tuomet per 14 mėnesių labai susitelkus pavyko sutvarkyti rūmus. Archeologinių tyrimų darbai buvo atliekami net trimis pamainomis.

V. Steponavičius prisiminė, kad rengiantis Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui jam skambino tuometinis universiteto rektorius profesorius Jonas Kubilius – prireikė konsultacijos norint perdažyti universiteto pastatus jugoslaviškais dažais. Tuomet V. Steponavičius, apžiūrėjęs rūmus, pasiūlė pirma pasirūpinti stogais. Tada jis ir atkreipė dėmesį į išlikusį observatorijos bokšto pamatą – būtent to bokšto, kuris sudegė 1876 m. Jau tada jis siūlė atstatyti bokštą, bet J. Kubilius pasakė, kad ir taip neramu, neaišku, ar galės atšvęsti jubiliejų, ir nenori erzinti sovietinės valdžios. Tais laikais norint išlikti reikėjo diplomatijos.

Iš VU bibliotekos fondų

J. K. Vilčinskio (1806–1885) litografija. Philippe Benoit. Generalgubernatūros rūmai ir astronomijos observatorija Vilniuje Bėgo laikas, į V. Steponavičių pagalbos tvarkant pastatus kreipėsi kitas rektorius – profesorius Rolandas Pavilionis.

Tuomet buvo tariamasi ir su Prezidentu Algirdu Brazausku, kurį V. Steponavičius gerai pažinojo. Pasinaudodamas draugiškais santykiais, jis vėl pasiūlė atstatyti bokštą, bet dėl planuojamų prezidentūros rūmų restauravimo darbų A. Brazauskas to daryti nebenorėjo, vengdamas galimų kaltinimų dėl per didelių užmojų. Tuo metu dar buvo tvarkomi ir Signatarų namai, Valdovų rūmai. V. Steponavičius prisiminė, kad R. Pavilionis jam yra sakęs, jog jis ir su skulptoriumi Stanislovu Kuzma kalbėjęs. S. Kuzma ir skulptorius Vytautas Navickas buvo sutikę parengti projektą.

Bet sumanymo nepavyko įgyvendinti. „Mano pagrindinis tikslas – atstatyti bokštą. Tai stiprybės, vienybės simbolis. Padarykime tai, atstatykime bokštą.

Atstatytos Katedros skulptūros, baigiami atstatyti Valdovų rūmai. Uždėkime karūną ir Alma Mater, papuoškime ją valstybės ženklais. Prašau Dievo pagalbos. Be bokšto pastatas tarsi kreivas, griūva visa kompozicija. Tarsi paukštis be vieno sparno“, – kreipiasi į visus V. Steponavičius.

Padaręs aprašą, surinkęs ikonografinę medžiagą, V. Steponavičius išsiuntinėjo tai visiems galimiems rėmėjams, taip pat ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Prezidentės spaudos atstovė pranešė, kad ji žiūri į atstatymą labai palankiai.

V. Steponavičius yra kalbėjęs apie bokšto atstatymą su premjerais A. Butkevičiumi, G. Kirkilu, europarlamentaru J. Paleckiu, Seimo nare profesore A. Pavilioniene. Jis guodžiasi, kad valdžios keičiasi, o bokšto taip ir nepavyksta atstatyti, nors projektui nereikia daug lėšų.

Bokšto atstatymo idėja vis atgyja ir atgyja. Universiteto iniciatyva 1990 m., vadovaujant R. Pavilioniui, gautas užsakymas parengti pastogės ir vakarinio bokšto atkūrimo darbus, tačiau projektas nebuvo įgyvendintas.

Architektas, paminklotvarkos eksper-

E. Kurausko nuotr.

Stovėdami priešais centrinius univer­ siteto rūmus Bib­ liotekos kieme ir pakėlę galvas šian­ dien matome vieną senosios universi­ teto observatorijos bokštą – rytinį.

Dailininko Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) lito­ grafijoje (Philippe Benoit. Generalgu­ bernatūros rūmai ir astronomijos observatorija Vilniuje) aiškiai matyti du bokštai.

Nors antrojo bokš­ to nėra, bet idėja jį atstatyti – gyva.

Šiandien VU rūmus puošia tik vienas bokštelis tas Antanas Gvildys sako: „Pasikeitė projektavimo ir restauravimo taisyklės, todėl projektas turėtų būti rengiamas iš naujo, svarstoma su specialistais ir visuomene, ar atkurti tokį, koks buvo, ar tokį, kaip rytinis, kurį projektavo architektas T. Žebrauskas. Gal universitetui reiktų pratęsti muziejinę funkciją įsisavinant pastogės erdves. Manau, bokštą reikėtų atstatyti dėl kelių priežasčių. Visų pirma, būtų atkurta tūrinė erdvinė universiteto rūmų struktūra.

Tai universiteto vizitinė kortelė. Kitas dalykas, kad universiteto observatorija su sale ir bokštais savo puošnumu, reikšme nenusileido panašiems kitų universitetų objektams tuometinėje Europoje. Tuo tik parodytume, koks Vilniaus universitetas senas, puošnus, ir tarsi užbaigtume visą S. Daukanto ir universiteto aikščių tūrinę erdvinę struktūrą.“

Vilniaus universiteto Plėtros direkcijos projektų vadovas Algimantas Lipinaitis, didelis šio bokšto atstatymo entuziastas, daug prisidėjęs prie Šv. Jonų bažnyčios varpinės restauravimo iniciatyvos, patikino, kad bokšto atstatymas neturėtų būti nei sudėtingas, nei brangus projektas, juolab kad Vilniaus universitetas turi didelę patirtį renovuojant, konservuojant ir atnaujinant architektūrinio ansamblio objektus (varpinės renovacija ir pritaikymas turizmo reikmėms, biblio­tekos renovacijos projektai). „Pats universitetas nebūtų pajėgus finansuoti tokio objekto. Daugiau pastangų reiktų gauti ir užsitikrinti finansavimą“, – tvirtina A. Lipinaitis. Įdomu, koks dabar būtų visuomenės požiūris į bokšto atstatymą? Juk žmonės į visus naujus projektus linkę žiūrėti labai kritiškai. „Reikia manyti,

kad būtų įvairių nuomonių – palankių ir nepalankių, bet manau, kad dominuotų palanki nuomonė. Jei atidžiau pažvelgtume į mūsų senojo ansamblio vaizdą, be abejonės, pamatytume, kad kažko čia trūksta. Žmonės tiesiog įprato nematyti to, ko nėra, bet atidžiau pasižiūrėjus matyti, kad įėjimas deformuotas“, – įsitikinęs didelę patirtį turintis projektų vadovas A. Lipinaitis.

V. Steponavičiaus kreipimasis, noras ir viltys kelia pagarbą. Ar yra šansų, kad jis sulauks projekto įgyvendinimo? „Kalbant apie Vladą Steponavičių, tai didelė moralinė parama objektui, bet pradžių pradžia buvo Rolando Pavilionio idėja. Šių dviejų žmonių vardai man įprasmina šį projektą. Esu tvirtai įsitikinęs, kad ir dabartinė universiteto vadovybė jį palaikys ir parems“, – sako A. Lipinaitis.

universitas

vilnensis

2015 m. gegužė

9

Švedijos ambasados Lietuvoje nuotr.

S. Daukanto kiemelį aplankė švediška Valpurgijos naktis – Valborg S. Daukanto kiemelyje kartu su ankstyvais pavasario žiedais dainomis prasprogo Švedijos pavasario pradžios šventė Valborg.

Upsalos, Lundo ir kitų senųjų universitetų miestuose ši šventė geriau žinoma kaip sista april – balandžio 30-oji, o kitur Europoje pagal germanišką tradiciją vadinama Valpurgijos naktimi.

Valborg – tai ne tik pavasario, šviesos, bet ir jaunatvės, taigi studentų šventė. Jaunieji pavasario šaukliukai,

VU Skandinavistikos centro pirmakursiai, sveikino pavasarį švediškomis dainomis ir eilėraščiais, šventę atidaręs lektorius iš Švedijos Jimas Degrenius širdį paglostė lyriškuoju Maironio „Pavasariu“.

Pavasarį dainomis pasveikinti sugužėjo visa Skandinavistikos centro šeima, atvyko ir Švedijos ambasadorė

Šventės akimirka ir švediškos užkandėlės Lietuvoje J. E. Cecilia Ruthström-Ruin kartu su gausiu būriu ambasados atstovų ir svečių iš Švedijos. Ambasadorė sveikino visus su pasirodžiusia šviesa ir šiluma, dainoms pasibaigus

Doc. Vytautas BIKULČIUS,

FlF Prancūzų filologijos katedros vedėjas

Šiemet frankofonijos šventės aidai atsirito ir iki mūsų universiteto. Filologijos fakulteto Prancūzų filologijos katedra, norėdama paskatinti studentus pasidomėti frankofoniškų šalių gyvenimu, jų kultūra ir civilizacija, surengė ir keletą renginių.

Kovo 20 d. visas pasaulis mini Frankofonijos dieną. Lietuva, kuri įeina į Tarptautinę frankofonijos organizaciją stebėtojos teisėmis, irgi stengiasi įnešti savo indėlį. Studentai galėjo išbandyti savo jėgas prancūzų kalbos diktanto konkurse, kuris pačioje Prancūzijoje turi labai senas tradicijas. Net ir Lietuvoje organizuojamas Nacionalinis diktantas savo ištakomis taip pat yra susijęs su

M. Lukšaitės nuotr.

Frankofonijos aidai Vilniaus universitete

Tikrai skanūs prancūziški blyneliai prancūzų kalbos diktantu. Diktantą iš Alphonse‘o Daudet knygos „Laiškai iš mano malūno“ diktavo katedros asistentė Marija Lukšaitė. Konkurse be konkurencijos dalyvavo ir dėstytojai.

Tačiau pirmąją vietą laimėjo Filologijos fakulteto prancūzų filologijos trečio kurso studentė Audronė Šikšnaitė, kuri padarė netgi mažiau klaidų negu dėstytojai. Antrąją vietą pelnė tos pačios specialybės ketvirto kurso studentė Dalia Aleksandravičiūtė, o trečioji vieta atiteko nugalėtojos bendrakursei Rūtai Julijai Simsonaitei.

M. Lukšaitės nuotr.

Skaitovų konkurso dalyviai

kvietė susirinkusius paskanauti švediškų užkandėlių.

Tradicinė Valborg Švedijoje kasmet prasideda „šampaniniais“ pusryčiais, įdienojus miestų parkuose ir univer-

Prancūzų institutas jas apdovanojo puikiais prancūzų kalbos žodynais, kurie pravers ne tik studijuojant, bet ir jų darbo baruose. Briuselio literatūros muziejaus darbuotoja Véronique Jago-Antoine skaitė paskaitą studentams ir dėstytojams apie literatūros ir dailės sąsajas, o tos pačios dienos vakare UNESCO dailės galerijoje ji pristatė fotografijų parodą „Pasinerkime į Briugę“. Šiuos renginius organizavo Filologijos fakulteto Vertimo katedros lektorė Gabrielle Jacquet.

Frankofonišką vakarą studentai leido„Forest“ restorane, kur prancūziškų

sitetų aulose dainuoja mišrūs chorai, vakare šventę ir toliau lydi dainos bei įspūdingi laužai.

Parengė Vakarė Klimavičiūtė dainų karaokės konkursą laimėjo miestelėnė Eleonora, o vakaro Mis buvo išrinkta Filologijos fakulteto prancūzų filologijos trečio kurso studentė Emilija Kazakevičiūtė. Frankofonijos savaitę užbaigė du kovo 25 d. renginiai – krepofonija ir frankofoniškos poezijos skaitovų konkursas.

Krepofonijos metu katedros stažuotojai Edith Cappde Baillon ir Maxime‘as Garreau vaišino šventės dalyvius prancūziškais blyneliais – krepais.

Skaitovų konkurse dalyvavo septyni į finalą patekę dalyviai. Konkurso įžangai Vilniaus r. Riešės gimnazijos šeštokai inscenizavo poeto Maurice‘o Carêmo eilėraštį „Eifelio bokštas“.

Autoritetinga žiuri, kuriai vadovavo Prancūzų instituto lingvistikos atašė Lucas Aubry, nutarė, kad konkurso nugalėtoja tapo VU Užsienio kalbų instituto anglų ir prancūzų kalbos specialybės antro kurso studentė Rūta Semeniukaitė. Antroji vieta atiteko Filologijos fakulteto prancūzų filologijos ketvirto kurso studentui Viliui Barauskui, o trečiąją vietą pelnė prancūzų filologijos trečio kurso studentė Emilija Kazakevičiūtė. Prancūzų instituto dovanomis buvo apdovanoti ne tik konkurso dalyviai, bet ir katedros lektorius dr. Miroslavas Stasilo – skaitovų konkurso iniciatorius.

Prisiliesti prie tiurkų tautinės kultūros – per šokį N. Statkienės nuotr.

Lekt. Natela STATKIENĖ, Orientalistikos centras

Balandžio 25 d. bendradarbiaujant su Gaziantepo universitetu ir Junuso Emre institutu (Turkija) buvo surengtas tiurkų tautinės muzikos ir šokių koncertas. Žiūrovai turėjo galimybę pajausti įkvepiančią tiurkų tautų kultūrą, susipažinti su totorių bei turkų tautinėmis dainomis ir šokiais, slepiančiais gilias, kerinčias istorijas. Koncertą savo apsilankymu pagerbė ir Turkijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Aydan Yamancan. Renginyje dalyvavo Gaziantepo universiteto konservatorijos dėstytojai, VU Orientalistikos centro turkologijos specialybės antro kurso studentės ir totorių folkloro ansamblis „Ilsu“.

Gaziantepo universiteto konservatorijos dėstytojai ne tik patys koncertavo, bet ir keletą dienų iki koncerto turkologijos specialybės studentes mokė turkų liaudies dainų bei šokių. Tai buvo puiki galimybė su turkų kultūra susipažinti tiesiogiai,

Koncertuoja Gaziantepo universiteto konservatorijos dėstytojai be tarpininkų. Išmokti šokti buvo nelengva, nes turkiški šokiai reikalauja galvoti – kokie žingsneliai eina po ko, kiek kartų juos kartoti, tačiau susikaupus viskas pavyko.

Balandžio 23 d. Gaziantepo universiteto konservatorijos dėstytojаi mūsų studentams vedė seminarą „Turkų muzikos kultūra“, kuris padėjo suprasti turkų muzikinės kultūros raidą ir tradicijas.

Guoda Dusevičiūtė, antro kurso studentė, džiaugėsi, kad per tokį trumpą laiką sugebėjo išmokti tiek daug turkiškų dainų ir šokių: „Nuoširdžiai

sakau, dainuoti ir šokti pasirodymo metu buvo labai smagu!“ Neišdildoma patirtimi ir tai, kad pastangos nenuėjo veltui, džiaugiasi ir kitos studentės.„Kai tiesiai, akis į akį, perduodamos kultūros vertybės, jaučiamas nepalyginti stipresnis ryšys tarp to, kas tikra, įgimta jiems ir galbūt dažnai tolima mums. Ši proga leido įgyti dar platesnį tiurkų kultūros suvokimą. Nepamirškime, kad bendravimas vyko turkų kalba.

Būtent todėl galėjome atidžiau stebėti ir giliau įsisavinti visus mokymosi niuansus. Švietėjiška veikla, susijusi su muzika ir šokiais, visuomet jaudina

Studentės mokėsi turkų liaudies dainų ir šokių ir žavi“, – sako Dovilė Žemaitaitytė.

Gabrielai Šatkovskytei labai patiko šis projektas, nes su turkų kultūra turėjo progą susipažinti praktiškai. „Manau, kad tikras orientalistas privalo savo studijuojamą kultūrą ne vien pažinti iš knygų, bet ir pačiupinėti“, – sako studentė.

Dr. Savaşui Ekici, Gaziantepo universiteto konservatorijos dėstytojui, darbas su VU turkologijos specialybės

studentėmis buvo be galo įdomus. „Klausantis, kaip studentės lietuvės dainuoja mūsų liaudies dainas, mums, turkams, kilo ypatingi jausmai. Tikimės, kad dar kartą pasimatysime su žmonėmis, su kuriais susipažinome Vilniaus universitete, ir mūsų draugystė tęsis toliau“, – sako dėstytojas. Pratęsti glaudžius ryšius su Gaziantepo universitetu tikisi ir VU turkų kalbos dėstytojai ir studentai.

10

universitas

vilnensis

tradicijos

2015 m. gegužė

Dažnai galima išgirsti, kad studentams trūksta iniciatyvumo, o šių laikų jaunimas – jau nebe toks patriotiškas ir aktyvus kaip anksčiau. Vilniaus universitete gyvos korporacinės tradicijos tik įrodo, jog tai – netiesa ir, nepaisant įvairių iššūkių, šiose organizacijose brandintų vertybių dvasia išaugę jauni žmonės dirbs tam, kad visiems Lietuvoje kurtų šviesią ir laimingą ateitį.

Ieva MAŽUNAITYTĖ

niaus universitetas globoja tris to­ kias profesiniu pagrindu studentus vienijančias bendruomenes: Tarp­ tautinių santykių ir politikos mokslų instituto korporaciją „Republica“, Teisės fakulteto – „Iustitia“ ir Istorijos fakulteto – „Tilia“.

R. Miškinytės nuotr.

Vilniaus universitete egzistuoja įvairių tipų studentų organizacijų, tačiau tarp jų yra vienas ypatingas, kurio tradicijų ištakas Europoje gali­

ma atsekti dar XII–XIII a., kai studentai saugumo ir savitarpio pagalbos sumetimais tautiniu pagrindu bur­ davosi į uždaras bendruomenes.

Tai – korporacijos, kurios Lietuvoje suklestėjo ir savo gausa bei įvairove „sprogo“ būtent tarpukariu. Vil-

P. A. Stepavičiaus nuotr.

Korporatyvizmas Istorijos fakultete – tradicijų tąsa

Korporacijos „Tilia“ nariai Istorijos fakultete

Korporacija „Tilia“ išsiskiria griežta vidinės hierarchijos struktūra (kandidatai, junijorai, senjorai ir filisteriai) bei savo simbolika. Korporacijos spalvos yra mėlyna, juoda ir žalia, atitinkamai simbolizuojančios korporacijos branginamas vertybes: ištikimybę bei išmintį, gimtąją žemę, kuriai korporacija dirba, ir gyvastį. Šiomis spalvomis puoštis gali tik tikrieji korporacijos nariai – spalvūnai (senjorai ir filisteriai). Kitos svarbiausios korporaciją skiriančios žymės: emblema – kryžius su strėliniais galais ir cirkulis – specialus priklausomybę korporacijai simbolizuojantis parašas, kuriuo pasirašyti teisę turi tik spalvūnai.

Iškilmingomis progomis korporantai dėvi pagrindine simbolika puoštą uniformą, kurią sudaro per petį juosiama korporantiška juosta, kepuraitė ir įsegamas ženklelis su emblema. Snapuota kepuraitė papuošta korporacijos spalvomis ir cirkuliu. Jos modelis šiandien yra daugiau mažiau bendras visoms (ne tik Lietuvos) korporacijoms ir vyresnei kartai dar neretai primena senus laikus, kai panaši kepuraitė buvo vienas pagrindinių skiriamųjų studento ženklų.

Istorikų korporacija „Tilia“ savo pradžia laiko 1989-uosius, kai keletas Istorijos fakulteto studentų nuspren­ dė įkurti draugus vienijančią orga­ nizaciją, skirtą ne tik ginti fakulteto studentų akademinius interesus, bet ir, turint omenyje tuometines politi­ nes aplinkybes, palaikyti tokią svarbią maištingą fakulteto dvasią. Kurį laiką neveikusi, „Tilia“ atsikūrė 2009 m. ir gyvuoja iki šiol. Šiandien korpora­ cijos pagrindiniai tikslai – puoselėti akademiškumą, patriotiškumą, narių draugystę ir tarpusavio pagarbą.

Be to, korporaciją „Tilia“ vienija ir tam tikros tiek visoms korporacijoms, tiek išskirtinai šiai istorikų korporacijai būdingos tradicijos – nuo griežtomis gėrimo taisyklėmis reglamentuotų švenčių – „alučių“, fechtavimosi praty­ bų iki jau „tilietišku“ patiekalu tapusio kugelio kepimo susirinkimų ir pasidai­ navimų ypatingomis progomis, žygių ir pasivaikščiojimų.

Be abejonės, „Tilia“ neapsiriboja vien malonumais, todėl savo priori­

tetu laiko veiklą už pačios korpora­ cijos ribų – fakultete, universitete ir Tėvynėje: rengia diskusijas fakultete, dalyvauja rengiant IFDI programą, veikia išvien su kitomis korporacijo­ mis bei pilietinėmis organizacijomis.

Vienas iš paskutinių renginių, 2014 m. pavasarį rengtų kartu su kitomis Lietuvos korporacijomis, buvo orien­ tacinės varžybos po Vilnių „Paskui Ne­ priklausomybę“, skirtos Kovo 11-osios šventei. Bendradarbiaujama ir su kitomis organizacijomis: „Lapkričio 2-osios draugija“, įamžinant 1863 m. sukilimo dalyvių atminimą ir dalyvau­ jant Lietuvos gyvenviečių kapinaičių surašyme, „Vilniaus klubu“, su kurio pagalba korporacijos „Tilia“ iniciatyva rengiami protmūšiai Vilniaus istorijos tematika. Korporacija „Tilia“ yra tarp­ tautinės studentų asociacijos ISHA narė, ne tik dalyvauja jos rengiamuose tarptautiniuose seminaruose, bet ir pati yra keturis kartus (paskutinįkart – 2013 m. rudenį) sukvietusi į Vilnių studentus iš visos Europos.

Gamtos mokslų fakulteto alumnai susitinka jau 60 metų „U. V.“ redakcija gavo laišką, kuriame Vilniaus universiteto alumnė dalijasi studijų metų įspūdžiais.

Birutė RAGINYTĖŽEMAITIENĖ Šiemet suėjo 60 metų, kai bai­ gėme Vilniaus universitetą, bet iki šiol susitinkame su kurso draugais. Štai neseniai įvykusiame susitikime dalyvavo 17 buvusių Gamtos mokslų fakulteto Biologijos skyriaus X laidos (1955 m.) absolventų.

Mūsų laida buvo laiminga, nes mums dėstė žymūs profesoriai Tadas Ivanauskas, Steponas Jankauskas (prorektorius), Jonas Dagys, Antanas Minkevičius, Povilas Snarskis, Marija Ivanauskienė, docentai Irena Šarkinie­

nė, Albertas Petras Bluzmanas, Petras Petryla ir kiti.

Buvo daug specialybių. Zoologijos: žemesnių ir bestuburių (aukštesniųjų) gyvūnų su specializacijomis – ichtio­ logai (žuvininkai), ornitologai (paukš­ čių), gyvulių fiziologai ir dar smulkiau.

Botanikos: sistematikai, aukštesniųjų ir žemesniųjų augalų, genetikai, augalų fiziologai. Fakulteto dekanas tuomet buvo Vaclovas Chomskis.

Su didele pagarba dėkojame che­ mikams Vytautui Kaikariui, Reginai Jasiūnienei, Skinkaitei ir kt. Tai jie mus įvedė į chemijos mokslo šviesą. Dalis iš mūsų dirbome įvairų pedagoginį darbą, dėstėme chemiją. Ir išėję kon­

Gamtos mokslų fakulteto X laidos absolventai po 60 metų Vilniuje

sultavomės su dėstytojais Kaziu Daukšu, Vitu Daukšu, Nina Raguotiene, Jonu Ja­ nickiu, Gerardu Bajoru bei agrochemikais.

Mūsų grupė buvo nu­ siteikusi rimtiems moks­ lams, net šeši iš mūsų tapo mokslo daktarais: Vytautas Butkus, Vytautas Logminas, A. Burkaitė, Alina Boguše­ vičiūtė, Janina Sriubaitė, A. Kazlauskaitė, habilituo­ tais mokslų daktarais – Jū­ ratė Tarvydaitė, Irena Eit­ minavičiūtė (profesorė).

Kai kurie dirbo žemės ūkio technikumuose: T. Rudytė (Alantos), O. Račkutė (Joniš­ kėlio); pastaroji daug padė­ jo žemės ūkio specialistams 20 metų po baigimo (iš kairės): A. Kazlauskaitė, I. Eitminavičiūtė, J. Puzinaitė, J. Lukaiįkurdama laboratoriją, ku­ tytė, I. Lutavičiūtė, J. Tarvydaitė, A. Solskytė, V. Butkus, O. Boguševičiūtė, L. Jūnokaitė, rioje buvo vedami kursai J. Sriubaitė, B. Raginytė agronomams-agrochemi­ kams. Daugelis iš mūsų dirbo mokyklų Prof. J. Dagys – augalų fiziologijos, pis gamtoje su dėstytoja Ona Kaika­ ryte, krepšinio aikštelėje (A. Burbaitė), ir kitų švietimo įstaigų vadovais: J. Jū­ morfologijos ir anatomijos patriar­ plaukimo takeliuose (S. Bukelytė), nokaitė, Birutė Raginytė, G. Kaziulytė, chas. Kartu esame dėkingi ir doc. lengvoji atletika ir kt.

E. Raginskaitė ir kt.

I. Šarkinienei už suteiktas pedagogi­ Nors ir garbaus amžiaus, mes ir da­ Prisimename prof. S. Jankausko kos žinias bei praktiką. Neužmirštame bar visuomeniški. Dalyvaujame rengi­ žinių perdavimo patirtį. Tai mokyma­ ir laborantų: Ravaitytės, Putrimo, niuose, draugijų veiklose, klubuose, sis-diskusija kolektyve. Ją daugelis pa­ Didžiulytės ir Kisieliūtės. parodose (tautodailės – E. Raginskai­ naudojo savo pedagoginiame darbe.

Tie, kurie dirbome pedagoginį tė), ūkininkų šventėse (B. Raginytė), Pasaulinio masto mokslininkas darbą, didžiuojamės universitete ūkininkaujame. prof. T. Ivanauskas turėjo tokį žinių įgytomis žiniomis.

Smagu susitikti, pabūti kartu. Po bagažą, kad jam vienam užtektų O kiek malonių prisiminimų iš uni­ 60 metų sumažėjo mūsų būrys – liko penkerių metų paskaitų. versitete praleistų jaunystės dienų! Tai 17. Nutarėme rengti susitikimus tol, Prof. A. Minkevičius mokė subtiliai ir šokiai Didžiojoje geologų auditori­ kol teliks vienas iš mūsų kurso. Tada keliauti žemesniųjų augalų (grybų, joje arba M. K. Čiurlionio g. 23 salėje. nebus su kuo susitikti... bakterijų) ir kitų augalų mokslo la­ Malonios valandos akademiniame Nuotraukos – iš asm. chore (vadovas Pranas Sližys), atokvė­ birintais.

B. Raginytės-Žemaitienės arch.

universitas

vilnensis

2015 m. gegužė

11

Mainai veža ir kviečia važiuoti kartu Sėdmaišiai, muzika, kava, spurgytės, fotostendas, įvairi tarptautinė atributika, užsienio studentai, pasaulio šalių vėliavėlės ir gera nuotaika – tokia atmosfera balandžio 28 d. tvyrojo jungiamuosiuose rūmuose Saulėtekyje, kur vyko renginys studentams „Mainai veža – važiuok kartu“.

Jį organizavo VU Tarptautinių programų ir ryšių skyrius (TPRS) kartu su ESN (Erasmus Student Network) Vilnius University ir VU Studentų atstovybe. Visą dieną trukusioje mugėje TPRS atstovės supažindino su mainų programomis, galimybėmis pastudijuoti užsienyje, tautiečiai porino įspūdžius iš studijų svetur, o užsienio studentai – apie savo šalį ir kaip jiems sekasi Lietuvoje.

EF studentas Paulius ir TSPMI studentė Viltė pusei metų buvo išvykę į Pietų Korėją. Nors didelio kultūrinio šoko nepatyrė, tačiau abu įsivaizdavo, kad ši šalis bus labiau technologizuota. Dvejojantys, ar vykti į šią šalį, turėtų suklusti: Viltės ir Pauliaus teigimu, Pietų Korėja nebrangi, į ją konkursai nedideli, skiriama stipendija, o Pauliaus universitetas dar finansavo krūvą kelionių po pačią šalį. „Pietų korėjiečiai labai susidomėję kitataučiais: kviečiasi juos visur, nori bendrauti, nors ir nemoka anglų kalbos“, – sako Paulius. Viltė antrina, kad anglų kalbos jie mokosi nuo mažų dienų, tačiau daug korėjiečių jos arba nemoka, arba moka labai prastai, arba moka, bet nedrįsta šnekėti, nes bijo suklysti.

Be to, Pietų Korėjoje studijos orientuotos daugiau į teoriją. „Į egzamino klausimus turi atsakyti konkrečiai.

Gauni, tarkime, teorijos apibrėžimą, kur reikia įrašyti vieną žodį. Jeigu jo nemoki, atsakymo neturi. Labiau tikrinama tai, ką išmokai, o ne kaip išmoktus dalykus gebi pritaikyti.

Dėl to korėjiečiams sunku mokytis kalbų“, – reziumuoja Viltė.

Prancūzai Jules‘is, Marie ir palestinietis Anas iki tol mažai ką žinojo apie Lietuvą, tačiau nesigaili, kad čia atvyko pastudijuoti. „Mano pirmasis pasirinkimas buvo Portugalija, bet norėjau ir į Lietuvą. Kai Portugalija atšaukė patvirtinimą, beliko jūsų

šalis“, – sako Ekonomikos fakultete studijuojantis Jules‘is. Marie iš Teisės fakulteto pasakoja, kad norėjo važiuoti į tokią šalį, apie kurią buvo mažai girdėjusi. Ji galėjo rinktis iš Rygos, Talino, Tartu ir Vilniaus: „Iš pradžių be jokios priežasties į Lietuvą nenorėjau.

Galiausiai supratau, kad šis barjeras neturi jokių paaiškinamų priežasčių, taigi taip čia ir atvykau.“ Anas mūsų šalį pasirinko atsitiktinai: „Tiesiog atsidariau šalių sąrašą ir išsirinkau Lietuvą. Kitų pasirinkimų neturėjau.

Kai sužinojau, kad esu priimtas, ėmiau domėtis Lietuva, daug apie ją skaičiau. Džiaugiuosi, kad dabar esu čia“, – šypsosi palestinietis.

Kalbinti užsienio studentai teigia, kad mūsų šalis jiems patinka, kad čia pigu, geras susisiekimas, draugiški žmonės, tik oras pateikia staigmenų. Štai Marie pirmą kartą pamatė krušą. „Čia visai kitaip nei Prancūzijoje. Tai kitoks pasaulis, nors žemynas ir tas pats.

Lietuvoje gali justi jos istoriją, o gamta ir pastatai labai gražūs“, – įspūdžiais dalijasi Marie. Studentai džiaugiasi, kad dalyvaudami šiame renginyje gali pristatyti savo šalį, supažindinti su jos kultūra, studijomis, paskatinti kitus į ją atvykti. Jules‘is ir Marie sako, kad Prancūzijos universitetai suteikia aukšto lygio išsilavinimą, o diplomas pripažįstamas visose prancūzakalbėse šalyse. Bėda tik ta, kad studijos vyksta prancūzų kalba. Visai kitaip Palestinoje, kur studijuoti galima angliškai. Beje, Marie gyrė mūsų ESN, nes jos šalyje mainų studentams praktiškai nieko nesiūloma. „Apskritai Lietuvoje mentorystės programa geriausiai išplėtota iš visų Europos šalių. Užsienyje atvykę studentai labai dažnai neturi mentorių, o pietinėse šalyse apskritai nėra mentorystės programų. Taigi mūsų mentorystės programa labai vertinama. Štai prieš kelerius metus į Teisės fakultetą atvažiuodavo vos keli italų studentai. Šiuo metu jų turime apie 60. Geras

žodis išties sklinda“, – džiaugiasi ESN Vilnius University prezidentė Lina Kvizikevičiūtė, Ekonomikos fakulteto II kurso vadybos ir verslo administravimo studentė. Ji pasakoja, kad mūsų universitete mentorystės programa atsirado 2000 m., o po poros metų VU įkurtas ESN: „Lietuvoje esame patys pirmieji. Esame didžiausia ir seniausia sekcija. Nuo tol rūpinamės užsienio studentais padedami Tarptautinių programų ir ryšių skyriaus, tačiau dėl išaugusio užsienio studentų skaičiaus mentorių programa perduota mūsų žiniai.“ ESN įkurtas 1989 m., vienija 37 Europos valstybes ir yra viena didžiausių tarpdisciplininių studentų asociacijų senajame žemyne, remianti ir plėtojanti studentų mainus.

ESN Vilnius University nariai yra VU studentai, kurie gali būti tik mentoriais, įvairių veiklų organizatoriais arba užsiimti abiem veiklomis. Visi užsienio studentai turi savo mentorių, tačiau vienas mentorius gali turėti keletą užsieniečių. Tai priklauso nuo semestro. Praėjusį semestrą VU studijavo apie 630 užsienio studentų. Šį semestrą jų yra apie 260. Be to, nuo šių mokslo metų ESN pradėjo veikti ir Kauno humanitariniame fakultete. „Mentoriai turi pasitikti studentą, padėti susitvarkyti apgyvendinimo klausimus, su universitetu susijusius reikalus, padėti pasidaryti ISIC pažymėjimą, LSP ir apskritai padėti nepasiklysti universitete. Pagalbos labiausiai reikia likus dviem savaitėms iki atvykimo ir praėjus mėnesiui po atvykimo. Tolesnis bendravimas priklauso tiek nuo mentoriaus, tiek nuo studento“, – mentorių pareigas vardija ESN Vilnius University prezidentė. Šį semestrą mentoriais panoro tapti 123 studentai. ESN Vilnius University nariai kiekvieno semestro pirmą savaitę organizuoja orientacinę savaitę, tarptautinę mugę, o semestro metu rengia socialinius renginius: su užsienio studentais eina į socialinius

Renginį „Mainai veža – važiuok kartu“ inicijavo Tarptautinių programų ir ryšių skyriaus darbuotojos centrus, vaikų globos namus, rengia kraujo donorystės akciją, supažindina su gražiausiomis Lietuvos vietomis, bendradarbiaudami su Sveikatos ir sporto centru organizuoja futbolo, tinklinio varžybas.

Kodėl verta tapti mentoriumi?

Pašnekovė išskiria šiuos privalumus: kalbos praktiką, naują patirtį, naujas pažintis, galimybę pažinti kitą kultūrą, sužinoti apie studijas kituose pasaulio universitetuose, išmokti naujų kalbų.

Planuojama, kad ateityje mentoriai gaus papildomų balų, leisiančių lengviau išvykti pagal ERASMUS mainų programą. Organizuojame du kalbos projektus. Vienas jų – „Multilingual Lithuania“, kitas – kalbų tandemas „Enjoy learning languages“, kai užsienio studentai moko lietuvius ar kitus užsieniečius savo kalbos. Kartu su Švietimo mainų paramos fondu vykdome socialinių veiklų projektą „Erasmus Lietuvos mokykloms“.

ERASMUS studentai kartu su mumis važiuoja į Lietuvos mokyklas. Mes pristatome mainus, o jie – savo šalį, patirtį Lietuvoje. Šis projektas galbūt aktualesnis ir įdomesnis ne Vilniaus mokykloms, nes joms ir taip pakanka dėmesio“, – dėsto L. Kvizikevičiūtė.

Balandžio 16–20 d. ji dalyvavo ESN kasmetiniame visuotiniame susitikime Ankaroje, Turkijoje, kur atstovavo Vilniaus universitetui. Informacijos mugėje apie 600 skirtingų universitetų atstovų pristatė savo aukštąją mokyklą. „Vilniaus universitetas sulaukė didžiausio susidomėjimo tarp

E. Kurtinaitytės nuotr.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

ESN Vilnius University prezidentė Lina Kvizikevičiūtė Ankaroje visų mugėje dalyvavusių Lietuvos universitetų, nes turime plačiausią studijų spektrą ir pas mus daugiausia programų anglų kalba. Taigi užsieniečius skatinome pastudijuoti Lietuvoje ir Vilniaus universitete. Ne kartą pas mus dalinių studijų buvo atvykę ESN nariai iš kitų šalių, dalyvavę tokiame susitikime ir iš mūsų atstovų išgirdę, kad Lietuvoje labai gera studijuoti“, – šypsosi pašnekovė.

Rudenį į VU žada atvykti apie 700 užsienio studentų, tad ESN Vilnius University labai laukia naujų mentorių!

V. Jadzgevičiaus nuotraukos

Nuotaikingas sąspietis (angl. flashmob)

Prancūzų filologijos studentė Ermina ir prancūzas Jules’is

universitas

vilnensis

12

2015 m. gegužė

Doc. Ērika Sausverde: „Skandinavistikos katedra buvo mano gyvenimas“ Doc. Ē. Sausverdės (nuotr.) indėlis į ryšių su Skandinavija plėtojimą vainikuotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Agnė Grinevičiūtė

Katedros įkūrimo planas gimė Stokholmo kavinėse Doc. Ē. Sausverde dabartiniam Skandinavistikos centrui vadovavo 23 metus: „1987 m. paskelbiau apie švedų kalbos, kaip laisvojo dalyko, kursą. Jis tapo populiarus. 1990 m. pasiūlėme lituanistams specializuotis skandinavistikoje. Vieną gražią tų metų pradžios dieną tuometis Filologijos fakulteto dekanas Kęstutis Urba

E. Kurausko nuotr.

pasikvietęs mane sako: „Ērika, kurkim Skandinavistikos katedrą.“ Paskui mokslininkė išvyko į mėnesio stažuotę Švedijos sostinėje Stokholme. Kaip pati sako, leidosi į tam tikrą avantiūrą ir per šį laikotarpį sėdėdama kavinėse parašė planą, kaip galėtų atrodyti katedros steigimo programa.

Taigi 1991 m. oficialiai įsteigta Skandinavistikos katedra. Tai buvo tiktai ledkalnio viršūnė, mat dar reikėjo pakviesti kompetentingų lektorių, prikalbinti kolegas pritaikyti

Moksleiviai ragavo studentiškos duonos Kovo mėnesį VU Studijų direkcija trečią kartą organizavo renginį „Studentas vienai dienai“.

Atvirų paskaitų savaitės metu moksleiviai buvo kviečiami apsilankyti tikrose paskaitose, stebėti ir aktyviai dalyvauti diskusijose, praktiniuose užsiėmimuose ir atsakyti į kylančius klausimus: kokia studijų programa mane labiausiai domina, kaip galima tapti VU studentu? Į „Studento vienai dienai“ paskaitas kvietė 14 VU padalinių, vykdančių pirmosios pakopos (bakalauro) studijas, į paskaitas užsiregistravo daugiau nei 1440 moksleivių. Jie galėjo rinktis net iš 196 paskaitų: tai „Ekonominės minties istorija“, „Gotikinė siaubo literatūra ir kinas“, „Prūsistikos pagrindai“, „Miesto sociologija“, „Lazerių technologiniai taikymai“, „Naujausių laikų prancūzų ir frankofoniškoji lite-

ratūra“, „Šiuolaikinės medijų teorijos“, „Genetikos pagrindai“, „Istorija kine, kinas istorijoje“, „Kūrybinių industrijų įvadas“, „Rytų Azijos menas“, „Islamas globaliame pasaulyje“,„Kriminologija“ ir daugelis kitų.

Daugiausia moksleivių susidomėjimo sulaukė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, Filosofijos, Fizikos ir Gamtos mokslų fakultetų siūlomos atviros paskaitos. Moksleiviai atvyko ne tik iš įvairių Vilniaus miesto mokyklų: Vilniaus licėjaus, Simono Daukanto, Mykolo Biržiškos, Žirmūnų, Užupio, Jono Basanavičiaus, Šv. Kristoforo, Valdorfo, Žvėryno gimnazijų, bet ir iš Panevėžio, Kauno, Nemenčinės, Anykščių, Kaišiadorių, Kėdainių, Grigiškių, Garliavos.

savo kursus būsimiems skandinavistams, ieškoti finansinės paramos. „Lietuvoje apskritai nebuvo žmonių, kurie kalbėtų kokia nors skandinavų kalba, skirtingai nuo, pavyzdžiui, Estijos, kurioje buvo tradicija mokytis, dėstyti skandinavų kalbas ir sovietmečiu. Anuomet Lietuvoje turėjome vos kelis gerus grožinės literatūros vertėjus. 1991 m. atvažiavo trys lektoriai praktikai: švedė, norvegas ir danas, o Skandinavija ėmė domėtis mūsų šalimi. Kad turėtume ir teorinius

Apdovanojimas – iš Švedijos karaliaus rankų 1995 m. Švedijos užsienio reikalų ministerijos Švedijos institutas apdovanojimu išskyrė jauną VU Skandinavistikos katedrą iš daugiau kaip 200 pasaulio skandinavistikos centrų: „Kai

paklausiau, už ką mus apdovanojo, sulaukiau atsakymo, kad daug diskusijų dėl to nebuvo – viskas ir taip aišku (šypteli). Matyt, Lietuva, Vilnius ir tai, kaip dirbome, švedams imponavo.“ Apdovanojimą pašnekovė atsiėmė iš Švedijos karaliaus rankų. Tačiau to galėjo ir nebūti, nes skrydžio išvakarėse ji prisiminė neturinti Švedijos vizos.

Tuometinio ambasadoriaus Stellano Ottossono dėka viskas baigėsi laimingai. Bičiulis, pas kurį skandinavistė buvo apsistojusi, iškalbingai pastebėjo: „Ērika, pažiūrėk, kaip pasikeitė laikai. Kai prieš keletą metų važiavai į Stokholmą, milijoną kartų tikrinai visus dokumentus, o dabar galėjai sau leisti pamiršti vizą.“ Skandinavistė į Švediją pirmą kartą nuvyko 1989 m. Ši šalis gerokai skyrėsi nuo sovietinių respublikų. Pašnekovė šį kontrastą prilygina juodo ir balto virsmui į spalvotą pasaulį. Be to, kiosko pardavėjas ją pasitiko su plačia šypsena, o nuėjusi į parduotuvę vos neapsiverkė pamačiusi penkias rūšis marinuotų agurkų.

Paklausus, kokie jausmai apėmė sužinojus apie paskirtą valstybinį apdovanojimą, pašnekovė prisipažįsta buvusi sujaudinta iki ašarų ir į rankas paima nedidelę knygelę smagiu pavadinimu „Fun and Puzzles in Modern Scandinavian Studies“: „Turėjau parašyti įžanginį straipsnį. Ilgai negalėjau to padaryti, nes nežinojau, nuo ko pradėti. Vieną dieną staiga tai suvokiau. Katedra buvo mano gyvenimas, ir jį parodyti įvadiniame straipsnyje nebuvo lengva.“

Rektoriaus taurės prizininkų apdovanojimai

Gegužės 26 d. bus apdovanoti fakultetai – Rektoriaus taurės prizininkai.

manau, panaudosiu ateityje. Labai tikiuosi, kad ši iniciatyva gyvuos ir toliau“, – sakė Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos moksleivis Gytis Vinclovas, dalyvavęs VU MIF paskaitoje „Programavimas C“. „Studento vienai dienai“ organizatoriai džiaugiasi mokytojų ir karjeros koordinatorių, aktyviai skleidžiančių žinią apie renginį ir sudarančių moksleiviams sąlygas pamokų metu atvykti į universitetą, pagalba.

Tikimasi šį gražų bendradarbiavimą tęsti ir kitoje, 2015 m. rudens renginio sesijoje, planuojamoje spalio mėnesio pabaigoje.

Kiekvienais mokslo metais Vilniaus universitete organizuojamos tarpfakultetinės Rektoriaus taurės varžybos, kuriose dalyvauja savo fakultetams atstovaujantys studentai. Šiemet varžybos nuo jų atgaivinimo 2000-aisiais vyko keturioliktąjį kartą.

Studentai startavo 11-oje sporto varžybų: kroso, merginų krepšinio, vaikinų krepšinio, futbolo, plaukimo, rankos lenkimo, aerobikos, svarsčių kilnojimo, stalo teniso, lengvosios atletikos ir keliautojų sporto.

Kasmet šias varžybas kartu su Sporto ir sveikatos centru organizuoja skirtingi fakultetai. Šiemet varžybas organizuoti padėjo Ekonomikos fakultetas. Ačiū už pagalbą!

Atskirų sporto šakų varžybose aukščiausių pasiekimų turintys fakultetai pretenduoja tapti bendros komandinės Rektoriaus taurės laimėtojais.

Tai paaiškės šių varžybų uždarymo renginyje gegužės 26 d. 16 val. Mažojoje auloje.

Kviečiame atvykti ir kartu pasidžiaugti sėkmingais sportiškais metais Vilniaus universitete!

Studijų direkcijos inform.

Sveikatos ir sporto centro inform.

E. Kurausko nuotr.

Doc. Ērika Sausverde 1986 m. pabaigoje su rusiškai parašytu švedų kalbos vadovėliu ir daktaro disertacija iš tuomečio Leningrado atvyko į Vilniaus universitetą, kur įvairiose jo katedrose pridėliojo mažyčių Švedijos vėliavėlių, taip pranešdama apie būsimą švedų kalbos kursą. Po penkerių metų ši iniciatyva išaugo į Skandinavistikos katedrą, o 2006 m. ši tapo Skandinavistikos centru.

kursus, mums reikėjo kuo greičiau susidraugauti su kitų šalių universitetais.

Pradėjau pas mus kviesti profesorius, iš pradžių iš Peterburgo ir Maskvos, vėliau iš Skandinavijos. Ir pati važiuodavau į įvairius universitetus pristatinėti mūsų programų. Keista, bet pavyko pakviesti nemažai iškilių žmonių“, – pirmuosius ką tik įsteigtos katedros žingsnelius prisimena doc. Ē. Sausverde. Ji su šypsena pasakoja, kaip 1993 m. viešėdama su studentais Lunde lifte susipažino su garsiu Švedijos kalbininku Ulfu Telemanu ir iškart pakvietė atvykti į Lietuvą. O jis kvietimą priėmė. „Man labai patiko mano darbas, turbūt dėl to entuziastingai dirbdavau nuo ryto iki vakaro atiduodama visą save. Tad būdavo keista, kai aplinkiniai skirdavo, kur yra darbas, o kur ne.

Mano gyvenimas buvo mano darbas. Į universitetą ateiti šeštadieniais nustojau tik praėjus septyneriems metams po katedros įkūrimo. Tuo metu Jurijus Kuzmenko, didis skandinavistas ir didelis mūsų centro draugas, man pasakė: „Ērika, yra katedra.“ Tai buvo didžiausias pagyrimas“, – su balse juntamu džiugesio ir kartu nostalgijos atspalviu kalba Skandinavistikos katedros įkūrėja.

„Studento vienai dienai“ paskaitose dalyvavo ir Vilniaus M. Biržiškos gimnazijos moksleivė Akvilė „Džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti Gamtos mokslų fakulteto paskaitose. Ši smagi patirtis padeda susipažinti su studentų gyvenimu ir mokslu. Man ypač patiko„Ląstelės biofizika“. Tikiuosi, kad ir ateityje organizuosite tokias dienas, nes jos, mano nuomone, labai naudingos moksleiviams“, – įspūdžiais dalijosi Simas Janutėnas, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos moksleivis. „Man buvo įdomu pamatyti, kaip vyksta paskaitos, ar jose nebūna labai nuobodu, ar dėstytojai turinį aiškina suprantamai. Ir likau tikrai patenkintas. Man, kaip porą metų dirbančiam programuotoju, paskaitos turinys buvo lengvai suprantamas, pati paskaita buvo įdomi, o pagilintas žinias,

universitas

vilnensis

2015 m. gegužė

diskusija 13

Ar tikrai humanitarai moka tik tuščiažodžiauti?

„Yra du radikalūs poliai. Vienas – kad humanitariniai mokslai gyvena per gerai, t. y. ne gyvena, o parazituoja, ir kad jie mažai tautai, mažai valstybei, kuri turi atsilaikyti nuožmiose konkurencinėse šių dienų pasaulio kovose, galbūt per didelė prabanga. Kitame poliuje sakoma, kad humanitariniai mokslai gyvena vis prasčiau, kad juos aplenkia ir valstybės globa, ir dėmesys, ir finansavimas, o humanitarinių mokslų tikroji nauda valstybei, visuomenei galbūt didesnė negu tiksliųjų“, – taip Vytautas Bruveris, politikos apžvalgininkas ir Istorijos fakulteto Alumni draugijos pirmininkas, pradėjo diskusiją „Ar egzistuoja humanitarinių mokslų krizė Lietuvoje?“. azinis recenzavimas. Tik jis gamtos moksluose kritiškesnis, ten mažiau tuščiažodžiavimo.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Humanitarika mokykloje

Apie tai diskutavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof.

Rimvydas Petrauskas, mokslo prorektorius prof. Rimantas Jankauskas, Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesorius Paulius Vaidotas Subačius ir Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.

Kur slypi krizės šaknys?

Prof. Rimantas Jankauskas

Prof. R. Petrauskas stebisi: kodėl neklausiama apie kitų mokslų krizę Lietuvoje? Jis samprotauja, kad kai nieko nesuprantama apie humanitarinius mokslus, iš karto atrodo, kad jie patiria kokią nors krizę:„Humanitaras galvoja apie savo mokslų būklę, tad saviref-

fakultete – rimtą mokslą krimsime.“ Prorektorius akcentuoja vertybinius klausimus, kuriuos kelia humanitarai. Štai biotechnologijos sukuria iliuziją, kad gyvenimas niekada nesibaigs.

Taigi jos nereflektuoja žmogaus gyvenimo prasmės. Prof. R. Jankauskas prisipažino visuomet simpatizavęs istorijai, tačiau pasirinkęs medicinos studijas, nes ji sovietmečiu buvo neideologizuota. „Man įdomu tai, ar yra viduje kas nors kritiško, kriziško, nenormalaus, su kuo mes apmąstę galėtume grumtis? Humanitarai mąsto apie distanciją, iš kurios reikia pažvelgti, kad pamatytum, kad galėtum apibendrinti, kad tai nebūtų tik vienadienė nuomonė“, – antrina prof.

P. V. Subačius. Jis konstatuoja, kad Lietuvoje tokio lygio diskusijos apie mokslą, aukštąjį mokslą ir humanitarų būklę, skirtingai nuo Vakarų, nėra. Ją atkartojame greičiau pabumbėjimu. „Humanitarika Lietuvoje serga „žodine tryda“. Tai reiškia, kad daugiau rašome, nei galvojame. Paprasta kaltinti ką nors ir sakyti, kad iš mūsų to reikalaujama. Kokios to priežastys, prielaidos?“ – susimąstyti ragina prof.

P. V. Subačius ir pateikia pavyzdį, kaip literatai, reaguodami į šiuolaikinę lietuvių literatūrą, niekus rašo: „Doktorantė paskelbė recenziją apie tris jaunus lietuvių poetus, kurioje pasakė šiek tiek teisybės, kad jie ne genijai.

Tris mėnesius triukšmas per kultūrinę spaudą, Facebook‘as verda, diskutuojama nuo „Literatūros ir meno“ iki „Šiaurės Atėnų“. Kodėl taip įvyko? Ogi todėl, kad šimtuose kitų recenzijų vieni kitiems pasilankstome ir mandagiai linkčiojame, kad Rašytojų sąjungos nariai yra genijai, kad kiekvienas įnešė įnašą su nauja knyga. Jeigu iš 100 knygų tik viena skirta skaitytojams, o likusios – egoizmui patenkinti, čia jau krizės požymis.“ Prof. R. Jankauskas papildo, kad pas mus vyrauja kurtu-

Prof. Rimvydas Petrauskas leksija humanitarams itin būdinga.

Taip neišvengiamai tampi kritiškas, todėl tai yra krizė.“ Tačiau dekanas pastebi, kad per 25 nepriklausomybės metus humanitarinių mokslų atstovai padarė didžiausią šuolį iš visų mokslo sričių. Vienas esminių jo matavimo kriterijų – tarptautiškumas. „Iki 1990 m. jo nebuvo. Istorija buvo absoliučiai uždaryta nuo bet kokio tarptautinio bendravimo. Lietuvių istorikai net nedalyvaudavo konferencijose Lenkijoje. Taigi pasikeitė pats diskursas, humanitarų kalbėsena, knygos, žmonės“, – įvykusius pokyčius vardija prof.

R. Petrauskas.

Prof. R. Jankauskas mano, kad humanitarai neretai patys save nuvertina, užtat dabar ir diskutuojama apie juos (ne)ištikusią krizę: „Daug dėstau Istorijos fakultete archeologijos studentams. Iš vieno jų gavau tokį atsiliepimą: „Apsidžiaugiau, kad vieną kursą klausysime Medicinos

„Humanitarinių mokslų padėtis mokykloje, mano nuomone, gana apgailėtina. Tiek humanitariniuose, tiek socialiniuose moksluose neugdomi gebėjimai analizuoti, vertinti reiškinius ir parašyti struktūruotą tekstą. Istorija tai akivaizdžiai iliustruoja. Vidurinio ugdymo istorijos programa orientuota į kiekybinį, o ne kokybinį ugdymo turinį. O kas vyksta per etikos, dailės ir muzikos pamokas? Vaikų akyse išsityčiojame iš šių disciplinų“, – žodžių į vatą nevynioja istorikas S. Jurkevičius.

Jis apgailestauja, kad daugelis baigusiųjų mokyklą taip ir nesupranta istorijos mokymosi nei vertės, nei prasmės, o tiksliųjų mokslų atstovai šioje disciplinoje nemato jokio intelektinio iššūkio. Tačiau direktorius argumentuoja, kad yra priešingai, nes pateikti savo išvadas svarstant bet kurį reiškinį gana sudėtinga. Tad ir į šiuo metu aptariamą klausimą apie paminklo Prezidentui Antanui Smetonai būtinybę neįmanoma atsakyti nesuprantant tam tikro laikotarpio ir neturint tam tikrų argumentų. Bene daugiausia S. Jurkevičiaus kritikos teko istorijos vadovėliams: „Jeigu palyginsime 9 ir 12 klasės istorijos vadovėlio tekstą, jis iš esmės niekuo nesiskiria, tad nieko kokybiško 11 ir 12 klasėje su istorijos disciplina nevyksta. Lietuvoje nesame matę normalaus istorijos vadovėlio. Jo lygis toks, kad kiekvienas jūsų galėtų jį

Diskusijos dalyviai

parengti ne ką prasčiau. Istorijos teksteliai vadovėliuose – enciklopedinės ištraukėlės. Turi būti nubrėžtos aiškios kryptys, ką darome su savo istorija: ar toliau imituojame procesą, ar iš tiesų pradedame rimtai mokyti?“ S. Jurkevičius kartą paklausė britų istoriko, saugančio karalienės brangenybes: kokia istorijos mokymosi prasmė? Pastarasis tarė, kad greičiausiai ne atsakyti į tam tikrus klausimus ar nurodyti kelius. Pirmiausia reikia suprasti, kas tu esi ir iš kur. Istorija duoda ir aukštesnę metodologiją, kuri Vytautas Bruveris

Nauda valstybei

Prof. Paulius Vaidotas Subačius padeda truputėlį geriau suprasti gyvenimą. Tad humanitarika prasideda nuo skaitymo, tačiau šiandien mokyklose nesudaroma priderama galimybė skaityti. „Lietuvoje nesusiklostė tai, kas Europoje egzistuoja kaip skaitanti visuomenė. Ji gimsta mokykloje. Pas mus nuolat kalbama apie informacijos rinkimą, apdorojimą, bet ne apie skaitymą. Rašymas eina po jo“, – skaitymo naudą pabrėžia prof. R. Petrauskas.

Diskusijoje ne kartą užsiminta apie humanitarinių mokslų naudą valstybei: kokia ji ir ar apskritai galima ją išmatuoti? Ant šio kurpaliaus argumentus neretai mauna tiksliųjų mokslų atstovai, esą jų mokslų nauda visuomenei – akivaizdi. Prof. P. V. Subačiaus teigimu, kalbėjimas apie humanitarinių mokslų naudą neišvengiamai kreipia klientizmo valstybės keliu: „Senovėje humanitaras buvo trijų ponų klientas: konkretaus, daug pinigų turinčio asmens, arba mecenato, tad turėjo vykdyti kažkokio žmogaus įgeidžius! Šie mecenatai labai išgyveno dėl savo egzistencijos, todėl humanitarus finansavo dar ir dėl to, kad tekstai šiems kažką sakė apie jų asmeninės egzistencijos prasmę. Tai buvo į žmogų orientuota humanitarika ir menas.“ Antrasis mecenatas – Bažnyčia. Jos užsakyti tekstai turėjo aiškią metafizinę projekciją ir kalbėjo apie amžinuosius dalykus, apie buvimo Žemėje ir anapus jos esmę. Trečiasis mecenatas buvo švietimo sistema labai siaura prasme: tai, ko reikia švietimui, o ne kažkam apskritai. Šitame kontekste humanitarika klestėjo. Sunykus feodalizmui ir tautinei nedemokratinei valstybei, humanitarų mecenatu tapo mokesčių mokėtojai. „Kai mokame mokesčius, ar tikimės, kad už sumokėtus pinigus bus atsakyta į mūsų egzistencinius klausimus? Net kvailai skamba. Jeigu humanitarika apie mirtį nieko nepasako, daugelis turi teisę paklausti, kam ji reikalinga, nes juk privalo atsakyti į klausimus apie gimimą, gyvenimą ir mirtį“, – tragikomišką pavyzdį pateikia prof. P. V. Subačius, kartu apibendrindamas diskusiją.

Diskusija „Ar egzistuoja humanitarinių mokslų krizė Lietuvoje?“ – vienas 37-ųjų Istorijos fakulteto dienų (IFDi) renginių.

V. Jadzgevičiaus nuotraukos

universitas

vilnensis

kultūra „Gaudeamus“ chorui – 75: jubiliejus ir daina suburia kartas

14

2015 m. gegužė

Balandžio 17 d. „Gaudeamus“ choristai pakvietė į neeilinį, ypatingą koncertą Šv. Jonų bažnyčioje, skirtą choro 75-mečiui. Skambėjo U. Sisasko, R. Martinkėno, V. Montvilos ir kitų kompozitorių kūriniai, o koncertą vainikavo Sh. Wood­borne’o „Rohrauer Messe“. Dirigavo VU chorų chormeisteriai Indrė Veličkaitė, Ignas Garla, Modestas Jankūnas ir chorų meno vadovė ir dirigentė Rasa Gelgotienė.

Liana BINKAUSKIENĖ Chorą sveikino dar keli VU chorai – merginų choras „Virgo“ ir mišrus choras „Pro musica“, taip pat svečiai – Sankt Peterburgo jaunimo choras „Lauda“, su kuriuo „Gaudeamus“ sieja sena muzikinė draugystė. Kartu su VU pučiamųjų orkestru „Oktava“ choras atliko iš Pietų Afrikos kilusio šiuolaikinio kompozitoriaus Shane‘o Woodborne‘o „Rohrauer Messe“.

Koncerto pabaigoje prie jaunųjų prisijungė buvę VU choro dainininkai: suskambo neoficialus Lietuvos chorų himnas „Kur giria žaliuoja“.

Balandžio 19 d. choras „Gaudeamus“ surengė antrąjį savo jubiliejui skirtą koncertą VU Didžiojoje auloje. Čia savo koncertinę programą atliko choras „Lauda“, o koncerto pabaigoje svečių choras kartu su „Gaudeamus“ ir „Pro musica“ giedojo Karlo Jenkinso „Mišias už taiką“ („A Mass for Peace“). Šiuo metu apie šimtą įvairių fakultetų studentų vienijantis „Gaudeamus“ – aktyvus Lietuvos ir užsienio kultūrinio gyvenimo dalyvis. Choras dainuoja šalies ir tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose, iškilminguose Vilniaus universiteto renginiuose,

Choro vadovė Rasa Gelgotienė gastroliuoja užsienyje. „Gaudeamus“ yra išleidęs tris kompaktines plokšteles ir įrašęs nemažai kūrinių Lietuvos radijo fondui. Choro vadovais dirbo daug įžymių Lietuvos chorvedžių: Konradas Kaveckas, Pranas Sližys, Povilas Gylys, Rimantas Zdanavičius.

Nuo 1995 m.„Gaudeamus“ vadovauja dabartinė kolektyvo meno vadovė ir vyriausioji dirigentė Rasa Gelgotienė.

Anot ilgametės choro vadovės, mė-

gėjų choras skiriasi nuo profesionalų pirmiausia tuo, kad dirbant su tokiu choru nėra jokių kliūčių įgyvendinti savo idėjas. Jomis vadovė sugeba uždegti ir choristus. Choristus vienija meilė muzikai, lavinimasis ir noras koncertuoti Abipusis ryšys duoR. Gelgotienė didžiuojasi savo chorūpinasi choristais, ne klausytojais. da labai gerus rezultatus. Šiuo metu ristais ir vadina juos ypatingais. „Tai „Man rūpi, kaip choristai išgyvens tą „Gaudeamus“ chore dainuoja per 100 patys gabiausi, įdomiausi žmonės. koncertą. Jei choristai labai įtaigiai, studentų iš įvairių VU fakultetų. DauTiesą sakant, nežinau, kaip jais atsižaemocionaliai ir užsidegę atliks kūrinį, giausia yra fizikų, patinka dainuoti vėti – kiek jie turi iniciatyvų, energijos, tada tvyros žodžiais nenusakoma aura ir medikams. Vadovė pastebėjo, kad pozityvumo ir kaip jie gerėja. Geras ir klausytojai tai jaus. Gimsta ryšys: chore dainuoja daugiau „tiksliukų“. ir gabus jaunimas dabar.

Net per iš manęs – į choristą, iš choristo – į „Gal jiems norisi atsvaros, romantivakarėlius beveik negeria. Vienintelis žmones“. R. Gelgotienė prisipažįsta, kos“, – svarsto ji. man sunkumas, kad jie per tą savo kad ji neturi jokių „stabdžių“, nebijo Pabandžiusi sužinoti, kodėl stugabumą ir nuostabumą visur nori būti nesuprasta ar išsišokėlė. „Man dentai lanko chorą, R. Gelgotienė dalyvauti. Aš manau, niekas daugiau labai gerai, kad dirbu su jaunimu, jie atliko tyrimą. Jo rezultatai vadovę Lietuvoje nėra toks laimingas kaip labai atviri. Didelėje muzikoje vienas nustebino. Motyvas susirasti chore aš“, – džiaugiasi vadovė. negali nieko padaryti. Choristai jaučia antrąją pusę liko paskutinėje vietoUžburiantis jubiliejinis choro konbendradarbiavimo džiaugsmą. Tai je. Pirmoje – muzikos ir jos kūrinių certas buvo tarsi spektaklis. Su kolabai traukia.“ pažinimas. Savęs ir balso lavinimas – kiais iššūkiais susiduria šiandieninis Kur slypi choro jėga? „Tai žmogaus antroje vietoje, džiaugsmas, euforinė choras, kodėl tenka ieškoti naujų noras tobulėti, būti su kitais“, – įsibūsena po koncerto – trečioje. Ketvirmuzikos ir dainos pateikimo formų? tikinusi vadovė. „Gaudeamus“ – ne toje – dalyvavimas tarptautiniuose Kai kūrinys atliekamas daug kartų, tik choras, tai gyvenimo būdas. Taip festivaliuose, konkursuose, pažintis choristams kartais darosi nuobodu ir teigia choristai ir negali tuo abejoti. su kitomis kultūromis, o toliau – sovadovei norisi jam suteikti naują spalcialiniai aspektai: draugystė su benvą. R. Gelgotienė sako, kad ji labiau V. Jadzgevičiaus nuotraukos draamžiais, vakarėliai ir kt.

„Jeigu viltis būtų apčiuopiama, ją suėstų kiekvienas paršas...“ Balandžio 27–29 d. Vilniaus universiteto teatro dramos trupė „Minimum“ parodė savo naująjį spektaklį „Bėk, Beatriče, bėk“, sukurtą pagal J. Grušo dramą „Meilė, džiazas ir velnias“.

Ingrida SUTKAITYTĖ Žiūrovai galėjo stebėti, kaip grumiasi gėris ir blogis, meilė ir velnias.

Scenoje emocijų kaita tiesiog virte virė. Rimanto Venckaus režisuotame daugiau nei valandos trukmės spektaklyje buvo galima pamatyti, kaip jauni, entuziastingi aktoriai vaidina sudėtingus, taisyklėms nepaklūstančius personažus. Scenografiją ir kostiumus kūrė Dalia Kiaupaitė, muziką – Karolina Adelbergytė, choreografiją – Kamilė Narkutė.

Pagrindinė herojė Beatričė (akt.

Eglė Kukcinavičiūtė) šiame spektaklyje atspindi visa, kas gera ir gražu. Ji nepaiso, kad su ja elgiamasi vulgariai.

Pro ausis praleidžia, kai Andrius, kurį ji myli, vadina ją kekše, ir dienoraštyje išrašo visas slaptas su juo susijusias viltis ir norus. Vėliau, įspęsta į kampą, drąsiai parodo direktorei (akt. Martyna Jūraitė), ką išgyvena ir patiria dėl savo meilės. Visi trys „džiazistai“ – Andrius, Julius, Lukas prisipažįsta Betai meilę, o ji, įtikėdama tuo, pati tampa

auka. Ji širdingai puola bet kurioje situacijoje gelbėti savo draugų, padarydama jiems meškos paslaugą.

Ir ne viskas išeina į gera. Neturinti mamos, nežinanti, kas yra pastovumas, ji ieško prieglobsčio. Vis dėlto jokie blogi patyrimai jos nepakeičia.

Pyktis, nusivylimai tarsi atsimuša nuo jos ir ji iki galo išlieka tokia pat naivi, tikinti šio pasaulio gerumu ir Juozo Grušo postulatu: „Jeigu viltis būtų apčiuopiama, ją suėstų kiekvienas paršas...“ Visiškos jos priešingybės – skaudžiose buitinėse problemose besikapanojanti Zina (akt. Greta Klimkaitė) ir Andrius (akt. Andrius Rokas, Algimantas Frankonis), Julius (akt. Vytautas Naujokas, Vilius Prudnikovas, Vytautas Žemaitis), Lukas (akt. Paulius Ivanauskas, Jurgis Valančauskas) – spektaklio herojai, kasdien maištaujantys ir nerandantys savo idealų. Svaigalai, pasilinksminimai, vis naujos meilės paieškos – taip jie bando atsakyti į svarbiausius klausimus: kas yra gyvenimas? Kaip jį gyventi? O šalia geroji Beatričė, besistengianti visiems būti

Scenos iš spektaklio „Bėk, Batriče, bėk“ (pagal J. Grušo dramą „Meilė, džiazas ir velnias“) tarsi sąžinės balsas. Deja, jaunystė nėra tas metas, kai sustoji ir bandai įsiklausyti į save. Gyvenimo mėtytas ir vėtytas Lukas stipriausiai išpažįsta meilę Beatričei, nes nieko daugiau neturi. Jis savanaudiškai bando ją prisirišti prie savęs, įtaigiai kartodamas: „Be tavęs tuštuma, bedugnė! Dėl ko gyventi? Dėl ko mirti? Dėl ko?“ Ir tik jis vienas drįsta ginti Beatričę, kai draugai puola ją.

Viso spektaklio įspūdį sustiprina bevardžiai personažai, blogio virusai, šmirinėjantys aplink herojus, šnabždantys pikčiausias jų pačių mintis.

Prisėlinantys ir pasėjantys abejonę, kuri gali sugriauti viską, kuo jie manė tikintys. Žiūrint spektaklį darosi aišku,

kad taip vyksta ir mūsų realiuose gyvenimuose. Ar mes patys lemiam savo elgesį, ar dažnai vidiniai demonai mums pakiša mintis?!

Spektaklis atskleidžia ir vieną opiausių amžinųjų problemų – jaunosios kartos ir suaugusiųjų atskirtį, nesusikalbėjimą. Tėvai – neatsiejama mūsų būties grandis, bet Andrius ir Julius kovoja su savo tėvais (akt. Vytautas Žemaitis, Andrius Rokas, Algimantas Frankonis, Jurgis Valančauskas), bandydami įrodyti savojo pasaulio teisingumą. Pasaulio su trumpalaikėmis vertybėmis, vis naujomis žmonomis, alkoholiu. Jie mano patys galintys spręsti, ką mylėti. Ir kaip. Ir kiek. Scenoje jie išrėkia pyktį, kad vyresnioji

karta neleidžia jiems įgyvendinti tikslų, tačiau patys negali jų įvardyti.

Nori bėgti nuo viso jų nesuprantančio pasaulio, bet kur bėgti?

Iš tiesų ne visi spektakliai užsivėrus užsklandai ar užtemus šviesoms verčia kažką kratyti galvose. Lengvai pasijuokę galime išeiti ir užmiršti. Ieškoti vis naujo repertuaro, naujo pojūčio.

Bet vis dėlto yra spektaklių, kuriuos pamačius dar nesinori griebtis kažko kito. Norisi dar kartą išgyventi tą, jau matytą. Man „Bėk, Beatriče, bėk“ buvo vienas iš tokių. Manau, kad ir kitiems – jauniems, lekiantiems, drąsiai sakantiems, kad jau žino, ko nori, ir dar tik ieškantiems.

V. Jadzgevičiaus nuotraukos

universitas

vilnensis

kultūra 15 Dainų ir šokių ansamblis pradeda jubiliejinių koncertų ciklą 2015 m. gegužė

Kamilė ŠERAITĖ Pirmajame koncerte „Atrakink žemę“ kolektyvas sveikino pavasarį, budino žemę, pasakojo apie žmogaus ir gamtos darną. Ansamblio šokėjai, orkestro muzikantai ir choro dainininkai subtiliais kūriniais demonstravo šio kolektyvo išskirtinumą – mokėjimą derinti liaudies meną su intelektualia, šiuolaikiška kūryba. Skambėjo kompozitorių Juozo Naujalio, Alfonso Vidugirio, Broniaus Kutavičiaus, Vaclovo Augustino, Jono Švedo, Nijolės Sinkevičiūtės ir Felikso Bajoro muzika. „Šis koncertas – tai bendrystės židinys, o pats ansamblis – bendrystės simbolis. Tai meilė, kurią puoselėjame ir saugome. Mes mylime ir vienas kitą, ir savo žemę, kurią siejame su gyvenimu, su gyvybės atsiradimu“, – sako ansamblio meno vadovas Eugenijus Čiplys.

Kažkur toli skambėjo birbynių kvintetas – tai pavasario balsai, kviečiantys žemę keltis. Koncerto metu atrodė, kad tuoj sužaliuos miškai ir pievos, o jose suksis jaunos širdys,

skraidindamos savo studentišką svajonę. Kartais svajonė sugrąžina į praeitį, į dešimtmečiais puoselėtą bendrumą – savotišką žmonių sielų sutartinę. Tai koncertas, kuriame pynėsi meilė žmogui ir gamtai.

Visus ansamblio dalyvius – buvusius ir esamus – sieja ypatingas ryšys.

Todėl koncerte dalyvavo buvusio ansamblio choro vadovo Vytauto Versecko vadovaujamas Dainos mylėtojų klubo choras, kurio dauguma dainininkų – buvę ansamblio nariai.

Jubiliejinių metų moto – „Saugokime istoriją, puoselėkime tradicijas“.

Todėl visus keturis jubiliejinius koncertus jungia ansamblio praeities ir dabarties temos. Įvykęs koncertas – tai subtilus prisilietimas prie ansamblio šaknų, iš kurių ansamblis semiasi stiprybės ir žinių. Antrasis jubiliejinio ciklo koncertas bus skirtas iškilaus muziko Vido Aleksandravičiaus atminimui.

Tai lyg grįžimas į aukščiausią tašką ansamblio istorijoje, kai ilgametis ansamblio meno vadovas V. Aleksandravičius vedė ansamblį profesionalumo link. Trečiuoju koncertu „Oi ant

D. Skačkovaitės nuotr.

Ansamblis, šiais metais švenčiantis 75-metį, balandžio 25 d. koncertu Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje pradėjo jubiliejinių pasirodymų ciklą, kuris tęsis iki gruodžio mėnesio.

kalno“ norima atskleisti ansamblio gyvybingumą, siejamą su Vilniaus miesto, Vilniaus universiteto ir paties ansamblio istorija.

Baigiamasis pasirodymas vyks gruodžio mėnesį Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje (Gamtos mokslų fakultete) – čia nuo pat 1940-ųjų repetuota ir koncertuota, čia ansamblio

dalyviai įgyvendino daugybę studentiškų savo svajonių.

Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis – seniausias studentų dainų ir šokių kolektyvas Lietuvoje. Šiuo metu čia šoka, dainuoja ir groja apie 100 Vilniaus universiteto studentų.

Jiems ansamblis – didžiulė vertybė, kurią studentai saugo ir puoselėja,

tai erdvė, kurioje jie nori ir gali prasmingai leisti studentišką laisvalaikį.

Per 75 metus kolektyvas dalyvavo daugybėje dainų švenčių, įvairiuose festivaliuose ir konkursuose. Už ilgametę prasmingą meninę veiklą ir liaudies meno puoselėjimą 2010 m. ansamblis apdovanotas prestižiniu „Aukso paukštės“ prizu.

Tarptautiniame universitetų teatrų forume paminėtas pirmojo studentiško spektaklio „Hercules“ jubiliejus

Rimantas VENCKUS 1570 m. Vilniaus kolegijos atidarymo proga buvo suvaidinta Stefano Tuccio komedija „Hercules“. Tai Lietuvos teatro istorijos ištakos. Iki XVIII a. pabaigos veikusiame mokykliniame Vilniaus universiteto teatre suvaidinta apie 300 įvairiausių spektaklių – dramų, dialogų, surengta eisenų, procesijų, gratuliacijų, parateatrinių renginių. O kur dar jėzuitų kolegijos studentų vaidinimai Kražiuose, Pašiaušėje, pijorų ordino mokyklose Vilniuje ir Ukmergėje rengti spektakliai. Universitetinis teatras iš pradžių buvo laikomas mokymo proceso didaktinės programos dalimi. Stu-

Teatro trupės „Minimum“ arch. nuotr.

Teatro trupės „Minimum“ arch. nuotr.

Gegužės 4–9 d. įvyko XVI tarptautinis universitetų teatrų forumas „Locus standi“ („Atramos taškas“), skirtas pirmojo studentiško spektaklio Lietuvoje 445 metų sukakčiai paminėti. „Minimum“ kūrybinė programa „Palaimintajai Mergelei Marijai“ pagal M. K. Sarbievijaus poeziją

Santjago de Kompostelos (Ispanija) universiteto teatro spektaklis „Svynis Todas, arba Demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“

dentai vaidinimais buvo pratinami bendrauti su žiūrovais, lavinti atmintį, dikciją, įtvirtinti lotynų kalbos žinias, apmąstyti religines, moralines vertybes. Ilgainiui universitetinis teatras peržengė didaktinius rėmus, tapo neatsiejama miesto gyvenimo dalimi, įspūdingu baroko epochos švietimo ir kultūros reiškiniu. Šiandien ne tik nepamirštamos prasmingos ilgaamžės universitetinio teatro tradicijos, bet ir kūrybiškai tęsiamos, atsižvelgiant į šių dienų realijas ir kultūrinės edukacijos poreikius.

Ne tik Vilniaus universiteto, bet ir Lietuvos universitetinio teatro, o gal net apskritai – visos Lietuvos teatro

tematika (vadovės Kamilė Narkutė ir Karolina Adelbergytė).

Dvi dienas trukusi konferencija „Pradžia“ buvo skirta šiam prasmingam jubiliejui paminėti. Pranešimus skaitė profesorė Eugenija Ulčinaitė, docentas Liudas Jovaiša, Šv. Jonų bažnyčios rektorius, Vilniaus universiteto kapelionas dr. Vidmantas Šimkūnas SJ, teatrologė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Vitalija Truskauskaitė, teatro trupės „Minimum“ meno vadovas Rimantas Venckus. Apie savo šalių universitetų teatrų istoriją ir veiklą kalbėjo Tarptautinės universitetų teatrų asociacijos tarybos nariai iš Prancūzijos, Belgijos, Meksikos,

pradžia glaudžiai susijusi su Jėzuitų ordino veikla, todėl forumo rengėjai atsigręžė į Vilniaus vienuolijas, įkūrusias ir ilgą laiką puoselėjusias studentiškus teatrus Lietuvoje. Forumo metu vyko kūrybinės edukacinės akcijos, skirtos suvokti vienuolijų reikšmę Lietuvos istorijoje, jų įnašą į švietimo, mokslo, meno plėtrą. Akcijas rengė VGTU teatro studija „Palėpė“, Edukologijos universiteto teatras ir VU teatro trupė „Minimum“. Pastaroji Šv. Jonų bažnyčioje parodė literatūrinę-muzikinę programą „Palaimintajai Mergelei Marijai“ pagal žymaus poeto, Vilniaus universiteto profesoriaus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poeziją religine

Turkijos, Kolumbijos, Rusijos, Pietų Korėjos, JAV. Konferenciją vedė Universitetų teatrų asociacijos Lietuvoje pirmininkas Olegas Kesminas.

Forume spektaklius rodė abi Vilniaus universiteto teatro trupės, studentiški teatrai iš Vilniaus Gedimino technikos, Mykolo Romerio, Lietuvos edukologijos, Kauno technologijos universitetų, Vilniaus Jėzuitų gimnazijos teatras, taip pat svečiai iš Prancūzijos, Ispanijos, Šveicarijos, Slovėnijos, Kanados ir JAV. Studentų spektaklius stebėjo ir vertino solidi komisija, vadovaujama aktoriaus Remigijaus Vilkaičio. Per uždarymą įteikti diplomai teatrų vadovams ir aktoriams.

universitas

16

paskutinis puslapis

vilnensis

2015 m. gegužė

Pavasarinių studentiškų švenčių asorti Studentiškas gyvenimas verda visus akademinius metus, bet pavasarį jis ypač aktyvus. Kaip iš gausybės rago pasipila studentiškos šventės. „U. V.“ siūlo pasidžiaugti įamžintomis švenčių akimirkomis.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

E. Kurausko nuotr.

16-osios Matematikos ir informatikos fakulteto organizuojamos MiDi roko operos „PROTO_TIPAS“ akimirkos.

Roko opera – MiDi finalinis, pats svarbiausias renginys, kuriam ruoštasi ilgiausiai. Tai muzikinis spektaklis, kuriuo stengiamasi priversti atsigręžti į save. Kiekviename žingsnyje.

E. Kurausko nuotr.

Gegužės 4–7 d. istorikai 37-ąjį kartą visus vilniečius pakvietė švęsti po liepa ir už Istorijos fakulteto ribų. Jų šventėje dalyvavo ir istorikas, politikos veikėjas Arvydas Anušauskas, ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Balandžio 11 d. Vilnių vėl drebino FiDi. Jau 47-ą kartą susirinkę studentai, alumnai, dėstytojai, smalsūs praeiviai ir kiti netyčia atklydę žmonės sveikino pavasarį nešančius fizikus. Nuo pat ryto prie Fizikos fakulteto Saulėtekyje (tą dieną žinomo kaip Fizlendas), norėdami išbandyti studentų jiems parengtas atrakcijas, būriavosi įvairiausi šventės svečiai, o popiet, plevėsuojant FiDi vėliavoms, legendinio Dino Zauro vedama kolona iškeliavo į Filologijos fakultetą.

Gegužės 4–7 d. vyko Orientalistų dienos OrDi. Žiūrovų dėmesį patraukė rytinė NiatNam mankšta M. K. Sarbievijaus kieme.

ISSN 1822-1513 Ad­re­sas: Uni­ver­si­te­to g. 3, LT-01513 Vil­nius, VU centriniai rūmai, I aukštas, 107 kab.

Tel. 268 7089, mobil. tel. 8-687 49018, el. p. vilnensis@vu.lt Ti­ra­žas 4000 egz. 4 spau­dos lankai. SL 321 Ma­ke­ta­vo VU lei­dyk­la. Spaus­di­no UAB „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius Vyr. redaktorė Liana Binkauskienė Vyresn. redaktorė Ilma Dunderienė Vyresn. korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Už reklamų turinį ir kalbą redakcija neatsako.

E. Kurausko nuotr.