UNIVERSITAS VILNENSIS, 2015 m. birželis, Nr. 4 (1730)

hinc itur ad astra

universitas

vilnensis 2015 m. birželis, Nr. 4 (1730)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

ISSN 1822-1513

http://naujienos.vu.lt Platinamas nemokamai

Pakėlę sparnus naujam skrydžiui Birželį Alma Mater Vilnensis tradiciškai išlydi savo vaikus – absolventus – su aukštojo mokslo diplomais rankose į tolesnį ieškojimų ir atradimų kelią. Tačiau daugeliui baigtos studijos – tik šio didelio kelio pradžia, o ryšys su universitetu nenutrūksta ir toliau: vieni čia grįžta tęsti studijų, kiti įsitraukia į savo fakulteto alumnų veiklą. Šiemet Vilniaus universitetą baigs apie 4500 absolventų. Pirmieji diplomai jau įteikti Ekonomikos fakulteto magistrams (113), Orientalistikos centro (35) ir Užsienio kalbų instituto (35) absolventams. Dėstytojai ir prorektoriai jiems linkėjo, kad po kurio laiko galėtų pasakyti, jog studijos šiame universitete buvo jų teisingiausias ir geriausias pasirinkimas. „U. V.“ inform.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Diplomais jau džiaugiasi Užsienio kalbų instituto absolventai

2

universitas

vilnensis

aktualijos

2015 m. birželis

Hidrologijos ir klimatologijos VU atvertos durys į Europos universitetų elitą katedrai – 85 metai GMF Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas

Atmosferos ir hidrosferos tyrinėjimai Vilniaus universitete turi senas ir gilias tradicijas. Jų ištakos siekia net XVII amžių (J. Počapovskio, J. Reiterio darbai). Pamažu atrandamos vis naujos jėgos ir reiškiniai, atmetamos ankstesnės hipotezės, įsitvirtina nauji požiūriai į atmosferos ir vandenynų sandarą ir ten vykstančius reiškinius, tobulėja tyrimų metodai ir priemonės, vis glaudesnis tampa tarptautinis bendradarbiavimas. Hidrologijoje, meteorologijoje ir klimatologijoje itin svarbūs yra stambaus masto reiškinių, vykstančių ne tik Žemėje, bet ir mus supančioje kosminėje erdvėje, tarpusavio ryšių tyrimai. Kitas aktualus ir per menkai ištirtas klausimas – Saulės ir Žemės ryšiai, jų apraiškos atmosferos ir vandenynų cirkuliacijoje, klimato savybėse. Atsakymų į šiuos ir taip sudėtingus klausimus paieškas dar labiau komplikuoja agresyvi ir viską aplinkui keičianti žmonių veikla.

Su tokiais iššūkiais susiduria meteorologai, klimatologai ir hidrologai – tai profesijos, kurias įgyti galima Gamtos mokslų fakultete. Čia esanti Hidrologijos ir klimatologijos katedra, kurios misija kaip tik ir yra rengti šiuos specialistus, skaičiuoja jau 85-uosius metus.

Dabartinė Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedra kūrėsi Kaune. Lenkijai užgrobus Vilnių, 1922 m. Kaune buvo atidarytas valstybinis Lietuvos universitetas (1930 m. pervadintas Vytauto Didžiojo universitetu). Čia nuo 1923 m.

Matematikos–gamtos fakultete veikė Geofizikos kabinetas, 1930 m. jis perorganizuotas į Geofizikos ir meteorologijos katedrą. Katedros vedėju paskirtas prof. Kazys Sleževičius, iki tol vadovavęs Geofizikos kabinetui.

Po Vilniaus susigrąžinimo Matematikos–gamtos fakultetas 1940 m. vasarą perkeliamas į Vilnių, o Geofizikos ir meteorologijos katedra – į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą.

1961 m. katedra reorganizuojama į Hidrologijos ir klimatologijos katedrą.

Nuo tada iki pat 1991 m. pamečiui buvo ruošiami dviejų geografijos specializacijų absolventai: hidrologai

www.kaunotvirtovė.lt

Prof. Kazys Sleževičius su studentais Kauno meteorologijos stotyje VII forto teritorijoje prie psichotrometrinės būdelės, 1931 m. ir meteorologai. Nuo 1992 m. pradėti rengti universalesnio pobūdžio specia­listai – hidrometeorologai.

Perėjus prie dvipakopės (bakalauro ir magistrantūros) studijų sistemos, 1995 m. išleistos pirmosios geografijos krypties hidrometeorologijos specializacijos bakalaurų, o 1997 m. – ir magistrų laidos. 1999 m. pirmą kartą studentai buvo priimti į naujai pertvarkytą, savarankišką hidrologijos ir meteorologijos pagrindinių (bakalauro) studijų programą. Kasmet į šią studijų programą (dabar ji vad. meteorologijos ir hidrologijos) priimama po 20–25 žmones. Be to, katedroje studijuoja fizinės geografijos krypties doktorantai – jų kasmet priimama po 1–2. Nuo 1998 m. sėkmingai doktorantūros studijas baigė ir disertacijas apgynė 11 doktorantų.

Iš viso per 1930–2015 metus katedroje specializavosi ir parengė diplominius darbus daugiau kaip 800 absolventų (iš jų 401 baigė penkerių metų studijas, 303 – bakalauro ir 101 įgijo magistro laipsnį). Meteorologo ir hidrologo profesija šiuo metu yra paklausi, absolventai dirba Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje, įvairiuose Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos agentūros padaliniuose, oro ir jūrų uostuose, švietimo ir mokslo įstaigose, tarptautinėse organizacijose. Šiuo metu Hidrologijos ir klimatologijos katedroje dirba 2 pro­fesoriai (A. Bukantis, E. Rimkus), 5 docentai (J. Kažys, D. Pupienis, G. Stankūnavičius, E. Stonevičius, G. Valiuškevičius), 2 lektoriai (J. Liukaitytė, R. LinkevičieA. Bukančio nuotr.

Magistrantai tiria aukštuminių pastatų mikroklimato modifikacijas

nė), administratorė (L. Valiuškevičienė) ir 2 specialistai (L. Januška, V. Mačiulytė). Jų moksliniai interesai: Lietuvos ir Baltijos regiono klimato svyravimai, klimato svyravimų poveikis aplinkai ir socialinei ekonominei sferai, atmosferos cirkuliacijos procesai, Baltijos jūros ir jos krantų tyrimai, upių ir ežerų hidrologija, biometeorologija. 2012 m. atidaryta automatinė meteorologijos stotis, plėtojami Vilniaus miesto mikroklimato tyrimai.

Pastaraisiais metais smarkiai išsiplėtė katedros bendradarbiavimas su Lietuvos ir tarptautiniais partneriais.

Katedros darbuotojai ir studentai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose (BALTEX, WETLAND, Europos integruoto sausrų valdymo programa, Baltijos jūros regiono programa ir kt.). Šie dalykiniai ryšiai labai naudingi ir studentams. Atsiranda daugiau galimybių komandiruoti juos dalinėms studijoms į kitų šalių universitetus. Ir studijos, ir moksliniai tyrimai labai glaudžiai integruoti su tarptautinėmis institucijomis, pirmiausia su Pasauline metereologijos organizacija.

Informacija apie orų ir klimato sąlygas nuo seno taikoma žemės ūkyje, statybų, transporto srityse, o pastaraisiais dešimtmečiais ji vis plačiau naudojama ir pramonėje, komercijoje, kriminalistikoje, turizmo bei sporto, karinių technologijų sektoriuose. Atmosfera ir hidrosfera – labai svarbūs žmonijai gamtos turtai. Kaip ir kiek jie panaudojami, lemia ne tik šiose sferose vykstančių procesų pažinimas, bet ir gebėjimas tas žinias integruoti į socialines-ekonomines sistemas.

Meteorologijos, klimatologijos ir hidrologijos žinios bei speciali informacija būtinos įgyvendinant ilgalaikius socialinius, ekonominius ir aplinkosaugos projektus. Net tarpvalstybiniai (politiniai ir ekonominiai) ryšiai dažnai būna tiesiogiai arba netiesiogiai susipynę su klimato sąlygų veiksniais ir vandens ištekliais. Šios informacijos naudotojas (verslininkas, medikas, žemdirbys, politikas, statybininkas ir pan.), gavęs pageidaujamos meteorologinės ir klimatinės informacijos, įgyja galimybę gauti didesnį pelną, sušvelninti verslui ar žmonių sveikatai kylančias grėsmes ir išvengti nuostolių.

Kaip mūsų katedros dėstytojams ir studentams visa tai sekasi įprasminti savo profesinėje veikloje, rodo puikūs partnerių atsiliepimai ir į karjeros aukštumas kylantys absolventai.

Koimbros grupė, įkurta 1986 m., vienija istoriškai pripažintus klasikinius aukšto tarptautinio standarto universitetus. Šiam tinklui priklauso 37 universitetai iš 22 Europos šalių.

Tarp jų – ir į prestižinio QS reitingo pirmąjį šimtuką patenkantys universitetai: Švč. Trejybės koledžas (Trinity College), Edinburgo, Leideno, Upsalos, Luveno katalikiškasis (Université Catholique de Louvain), Groningeno, Orhuso, taip pat – Bolonijos, Barselonos, Prahos Karolio, Krokuvos Jogailaičių universitetai. Ši grupė per savo narių akademinius ir kultūrinius ryšius siekia aukščiausios mokslo ir studijų kokybės, skatina tarptautiškumą, akademinį bendradarbiavimą, plėtoja paslaugas visuomenei. Grupė siekia daryti įtaką Europos mokslo ir studijų politikai, jos nariai remia vieni kitus, skleidžia gerąją patirtį ir įgyvendina bendrus projektus.

IRVS inform.

VU stiprina bendradarbiavimą su verslu E. Kurausko nuotr.

Prof. Arūnas BUKANTIS,

Vilniaus universitetas pakviestas į prestižinių universitetų tinklą – Koimbros grupę. Tai svarbus tarptautinis universiteto pripažinimas.

Sprendimą priimti Vilniaus universitetą į šią elitinę grupę vienbalsiai patvirtino Koimbros grupės narių generalinės asamblėjos Stambule dalyviai.

Vilniaus universitetui tokia galimybė suteikiama vieninteliam Lietuvoje ir antram Baltijos šalyse po Tartu universiteto. Oficialiai universitetas šio tinklo nariu taps nuo 2016 m. sausio 1 d. „Tikiu, kad narystė tokioje aukščiausias pasaulinių reitingų vietas užimančių žymių universitetų grupėje skatins bendradarbiavimą ir pasikeitimą patirtimi, padės įgyvendinti bendrus mokslo ir studijų projektus. Tikiu, kad sustiprės tarptautinis Vilniaus universiteto įvaizdis ir pagerės mūsų pozicijos tarptautiniuose reitinguose“, – sako Vilniaus universiteto rektorius prof.

Artūras Žukauskas.

LVK prezidentas V. Sutkus ir VU rektorius prof. A. Žukauskas pasirašė sutartį dėl ilgalaikio strateginio bendradarbiavimo Gegužės 19 d., siekdami sustiprinti aukštojo mokslo ir verslo partnerystę, Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. Artūras Žukauskas ir Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Valdas Sutkus pasirašė sutartį dėl ilgalaikio strateginio bendradarbiavimo. Vienas pagrindinių dokumento tikslų – skatinti didesnę studijų programų atitiktį darbo rinkos poreikiams. VU kartu su LVK įsipareigojo savo bendruomenių narius pritraukti į bendras nacionalines ir tarptautines iniciatyvas mokslinių tyrimų, studijų, darbo rinkos ir kitose srityse. Universitetas verslo įmones kvies, o LVK savo narius ragins dalyvauti VU organizuojamuose verslui skirtuose renginiuose. Per verslo atstovų paskaitas ir studentų praktikas bei stažuotes bus dalijamasi profesine patirtimi. Sutarta inicijuoti ir dalyvauti projektuose, finansuojamuose iš ES paramos ir kitų finansinių šaltinių, sprendžiant aktualias verslo sektoriaus problemas įtraukti ir VU mokslininkus. „U. V.“ inform.

Kanų ir Vilniaus universitetai bendradarbiaus skaitmeninės patologijos srityje Prof. Arvydas LAURINAVIČIUS, Benoit PLANCOULAINE Siekiant skatinti bendrus mokslinius tyrimus ir jų plėtrą skaitmeninės patologijos vaizdų automatinio apdorojimo ir analizės srityje, Kanų universiteto rektorius prof. Pierre‘as Sineux‘as ir VU rektorius prof. Artūras Žukauskas pasirašė preliminarų bendradarbiavimo šioje srityje susitarimą. Bendradarbiavimas tarp dviejų mokslinių tyrimų komandų – Kanų universiteto Path Image ir Valstybiniame patologijos centre Santaros slėnyje veikiančios Skaitmeninės ir molekulinės patologijos laboratorijos – prasidėjo prieš kelerius metus įgyvendinant projektą ES COST Eurotelepath. Šiuo metu bendradarbiavimas tęsiamas įgyvendinant projektą „Išsamus biožymenų raiškos intranavikinio heterogeniškumo įvertinimas skaitmeninės imunohistochemijos vaizdo analizės būdu“ (Nr. VP1-3.1-ŠMM07-K-03-051). Projektas finansuojamas ES Socialinio fondo lėšomis.

Plačiau skaitykite naujienos.vu.lt

universitas

vilnensis

2015 m. birželis

3

Tarptautinis seminaras apie bibliotekų vaidmenį XXI amžiaus mokslo universitetuose Gegužės 18–19 d. Tartu mieste (Estija) vyko bendras trijų Baltijos šalių seminaras „Akademinių bibliotekų apibrėžtys XXI amžiaus mokslo universitetų kontekste“ (angl. Defining Research Libraries to Implementing 21st Century Research Universities), kuriame dalyvavo atstovai iš Latvijos, Tartu ir Vilniaus universitetų bibliotekų.

Emilija KUČINSKAITĖ, Gediminas BERNOTAS Pirmasis šių trijų Baltijos šalių universitetų bibliotekų specialistų susitikimas įvyko praėjusiais metais Rygoje, nors aktyvus profesinis bendradarbiavimas tarp Latvijos ir Vilniaus universiteto bibliotekų prasidėjo dar 1958-aisiais. 2014 m. pakvietus prisijungti Tartu universiteto biblioteką buvo siekiama ne tik sukurti palankesnes sąlygas dalytis patirtimi ir sėkmės istorijomis, bet ir atrasti vienijančių tikslų, kuriuos būtų galima įgyvendinti kartu jau artimiausioje ateityje. Minėtų universitetų partnerystės svarbą ir bendrų veiklų poreikį pažymėjo ir Tartu universiteto akademinių reikalų prorektorius dr. Martinas Halikas, kuris 2005– 2010 m. ėjo šio universiteto bibliotekos direktoriaus pareigas. Tardamas sveikinimo žodį, jis džiaugėsi Vilniaus universiteto bibliotekos pasiekimais atvirosios prieigos plėtros srityje ir žavėjosi sėkminga Latvijos universiteto bibliotekos, turinčios labai nedaug žmogiškųjų išteklių, veikla.

Seminare Latvijos, Tartu ir Vilniaus universitetų bibliotekininkai diskutavo elektroninių knygų, personalo kvali-

fikacijos tobulinimo, skaitmeninimo, mokymų vykdymo vartotojams ir bibliotekų vadybos klausimais, gilinosi į šių sričių problematiką ir bandė rasti galimus sprendimo būdus. Kolegos iš Estijos seminaro dalyviams pristatė bibliotekos veiklos strategines kryptis, teikiamas paslaugas mokslinių duomenų valdymo srityje ir interneto portalą E-Varamu. Atstovai iš Lietuvos pasidalijo patirtimi skaitmeninant paveldą ir tobulinant dalyko bibliotekininkų kvalifikaciją, supažindino su Lietuvos elektronine akademine biblioteka (eLABa) ir kuriamu Nacionaliniu atvirosios prieigos mokslo informacijos duomenų archyvu (MIDAS).

Didelio dalyvių susidomėjimo sulaukė ir savo rezultatais nustebino VU biblio­ tekos vykdytas bandomasis tyrimas apie bibliotekos resursų panaudą rašant disertacijas. Pranešime buvo svarstoma, ar populiarėjanti atviroji prieiga gali turėti įtakos akademinių bibliotekų santykiui su lankytojais.

Latvijos universiteto bibliotekininkai aptarė jų organizacijoje vykstančius bibliotekininkų vaidmenų pokyčius, apžvelgė vykdomų mokymų vartotojams praktiką ir pateikė elektroninių knygų panaudos statistiką.

Vienas pagrindinių universitetų bibliotekų tikslų – teikti mokslui ir

Prof. Osvaldas Rukšėnas, Gamtos mokslų fakulteto dekanas

Pasaulinio garso mokslininkas prof.

Giacomo Rizzolatti (Parmos universitetas, Italija) gegužės 19 d. Gamtos mokslų fakultete skaitė paskaitą „Veidrodinis mechanizmas – būdas suprasti kitus“.

Prof. G. Rizzolatti vadovauja tyrėjų grupei, kuri 1992 m. atrado veidrodinius neuronus. Tai motoriką valdančios smegenų ląstelės, kurios aktyvuojasi ne tik atliekant į konkretų tikslą nukreiptą veiksmą, bet ir stebint kitų individų atliekamus judesius, tarsi įsivaizduojant, kad žiūrintis asmuo juos irgi atlieka.

Veidrodinių neuronų pagrindu sukurta veidrodinės sistemos teorija, kuria aiškinama empatija – gebėjimas suprasti kitus asmenis, jų emocinę būseną.

Pastaruoju metu ši teorija sėkmingai taikoma motorikos problemų turinčių ligonių reabilitacijai – tyrimai rodo, kad ranka ar koja, ilgą laiką išbuvusi nejudri (pavyzdžiui, sugipsuota), visiškai atgauna savo funkcionalumą 2–3 kartus greičiau, kai ligonis žiūri vaizdo įrašą, kuriame nufilmuotas žmogus, atliekantis tam tikrus judesius, kuriuos reikia išmokti atlikti ir ligoniui.

V. Markevičiaus nuotr.

Pasaulinio garso mokslininko prof. Giacomo Rizzolatti paskaita GMF

A. Pärle nuotr.

Trijų Baltijos šalių universitetų bibliotekininkai dalijosi patirtimi ir idėjomis studijoms reikalingus, kokybiškus ir lengvai pasiekiamus informacijos išteklius. Bibliotekos deda visas pastangas, kad mokomąją medžiagą būtų galima gauti elektronine forma. Tartu universiteto biblioteka pasidalijo sėkminga patirtimi įkeliant skaitmenintus naujus bei senus vadovėlius ir kitą mokomąją medžiagą į institucinę talpyklą. Ypač buvo akcentuojama elektroninių knygų svarba mokslo ir studijų procesui.

Dėl didelių šių knygų kainų yra labai svarbu užtikrinti kuo efektyvesnę jų panaudą, tad vienas iš amžinų galvosūkių bibliotekoms – kaip pristatyti skaitmeninį turinį vartotojams. Seminare pasidžiaugta priemonėmis, skir-

siteto informacinio raštingumo kursą „Moodle“ aplinkoje. Už šiuos 8 savaičių trukmės mokymus Tartu universiteto studentams ir doktorantams suteikiami studijų kreditai. Toks mokymo būdas pateisino lūkesčius – kursas tapo toks populiarus, kad registraciją į jį tenka baigti dar net nepasibaigus laikui, kuris skiriamas dalykams pasirinkti.

Seminaro dalyviai atsisveikino iki kitų metų turėdami daug idėjų ir planų. Jų įgyvendinimo patirtimi ir rezultatais planuojama pasidalyti 2016 m. pavasarį jau Lietuvoje vyksiančiame bendrame šių trijų universitetų biblio­ tekų renginyje.

Tarptautinėje matematikų konferencijoje – apie diferencialinių lygčių teoriją ir taikymus Birželio 1–5 d. Vilniuje vyko tarptautinė matematikos konferencija „Asimptotiniai uždaviniai. Elipsinės ir parabolinės lygtys“.

Dr. Mindaugas Skujus,

MIF Diferencialinių lygčių ir skaičiavimo matematikos katedra

Giacomo Rizzolatti yra įvairių akademijų – Academia Europaea, Accademia Nazionale dei Lincei, America Academy of Arts and Sciences ir Prancūzijos instituto Académie des sciences – narys. Jis buvo Italijos neuromokslų draugijos (Società Italiana di Neuroscienze) prezidentas, o dabar yra jos garbės narys. Mokslininko pasiekimai pažymėti gausybe tarptautinių apdovanojimų.

2014 m. Kopenhagoje veikiantis fondas Grete Lundbeck European Brain Research Foundation jį apdovanojo BRAIN prizu „už naujausius pasiekimus tiriant smegenų veiklą,valdančią tokias sudėtingas žmogaus funkcijas kaip mąstymas, pažinimas ir elgsena, taip pat už siekį perprasti kognityvinių ir elgsenos sutrikimų mechanizmus“.

tomis jungti skirtingus informacijos šaltinius, taip supaprastinant paiešką galutiniam vartotojui. Vienas didžiausių iššūkių šioje srityje – standartų suvienodinimas, taisyklingas metaduomenų tvarkymas ir jų praturtinimas, leidžiantis sukurti įvairias sąsajas tarp skirtingų skaitmeninių objektų. Tai atveria galimybes gerokai lengvesnei ir nuodugnesnei informacijos paieškai.

Tiesa, tinkama informacijos paieška ir valdymas yra neatsiejami nuo informacinio raštingumo gebėjimų ugdymo.

Visos trys universitetų bibliotekos savo bendruomenėms vienu ar kitu būdu siūlo šio dalyko mokymus. Pavyzdiniu variantu galima laikyti Tartu univer-

Konferencijoje dalyvavo apie 100 mokslininkų iš įvairių pasaulinio lygio mokslo institucijų. Kai kurie jų atvyko iš tokių mokslo centrų kaip Stenfordo, Kalifornijos, Teksaso A&M, Indianos, Tokijo, KTH (Švedija) universitetai.

Konferencijos plenarinius pranešimus skaitė 11 pasaulyje gerai žinomų matematikų, tarp jų diferencialinių lygčių specialistai H. Amann, R. Finn, Y. Giga, H. Shahgholian ir V. Solonnikov.

Renginyje buvo pristatomi naujausi moksliniai tyrimai elipsinių ir parabolinių lygčių tematika. Tokio tipo lygtys yra plačiai naudojamos kuriant įvairių procesų matematinius modelius. Pavyzdžiui, tam tikromis parabolinėmis lygtimis galima aprašyti populiacijų dinamiką, cheminių reakcijų eigą

ar modeliuoti auglio dydžio kitimą bėgant laikui. Konferencijoje daug dėmesio buvo skirta Navjė-Stokso lygtims. Šios lygtys ir įvairios jų modifikacijos aprašo skysčio bei oro judėjimą ir yra taikomos tobulinant lėktuvų, laivų ir automobilių kėbulų dizainą, kuriant kompiuterinius kraujotakos modelius.

Per penkias konferencijos dienas dalyviai perskaitė daugiau nei 80 pranešimų. Juose buvo svarstomi įvairiausi elipsinių ir parabolinių lygčių teorijos aspektai, daug dėmesio buvo skirta teoriniams rezultatams aptarti.

Kita vertus, nemažoje dalyje pranešimų buvo akcentuotas diferencialinių lygčių taikymas sprendžiant įvairius praktikos uždavinius. Pavyzdžiui, P. Guidotti iš Kalifornijos universiteto pristatė naujausius savo tyrimų rezultatus, leidusius sukurti geresnius vaizdo apdorojimo algoritmus. J. Orlik iš Fraunhoferio taikomosios matema-

tikos instituto aptarė elastiškos terpės su mikroįtrūkimais matematinius tyrimus ir jų taikymus kuriant naujas tekstilės medžiagas. E. Benilov iš Limeriko universiteto kalbėjo apie skysčio tekėjimą besisukančio vamzdelio vidiniu paviršiumi ir paaiškino, su kokiais sunkumais susiduria vienas iš didžiausių Europoje liuminescencinių lempų gamintojų.

Konferenciją organizavo dvi matematikų grupės iš Vilniaus ir Ciuricho universitetų. Šios grupės, vadovaujamos prof. K. Pilecko (Vilniaus universitetas) ir prof. M. Chipot (Ciuricho universitetas), trečius metus vykdo bendrą mokslinių tyrimų projektą „Asimptotiniai uždaviniai ir jų taikymai“. Tyrimus finansuoja Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa „Moksliniai tyrimai ir plėtra“ pagal sutartį Nr. CH-3-ŠMM-01/01.

universitas

vilnensis

4

2015 m. birželis

Prof. Evaldo Nekrašo 70-mečiui – mokslinė konferencija

istorinis ir probleminis, artimesnis šaltiniams ir schemiškesnis dėstymas. Įvadui skiriamo laiko apribojimai FsF Filosofijos katedros doktorantas verčia aiškiai nusistatyti, kas esminga dėstomame dalyke, tad filosofijos įvado išdėstymo pasirinkimai diskuKonferencijoje buvo perskaityti sijoje sieti su pačios filosofijos samšeši moksliniai pranešimai. Sveikinimo prata. žodį taręs fakulteto dekanas prof. ArūSu doc. Jono Dagio pranešimu nas Poviliūnas pažymėjo prof. E. Ne„Loginio pozityvizmo idėjų recepcija krašo kūrybinės veiklos savarankiškuir stori teptukai“ dėmesys nukrypo mą bei raštų skaidrumą ir sakėsi tęsiąs į profesoriaus opus magnum, prieš tą pačią administracinio darbo trapenkerius metus pasirodžiusį pozidiciją. tyvistinės filosofijos istorijai skirtą Mokslinę konferencijos dalį praneveikalą „Pozityvus protas“. Pasinaudošimu apie „Analitiškumą neanalitinėje damas „storų teptukų“ metafora prafilosofijoje: antikinį ir šiuolaikinį konnešėjas ryškino iš pernelyg supaprastekstą“ pradėjo doc. Naglis Kardelis. tinto pozityvizmo istorijos pateikimo Analitinės filosofijos skiriamasis bruopaprastai kylančius nesusipratimus: žas, pasak E. Nekrašo, yra nuostata, manymą, kad visi loginiai pozityvistai kad „vienaip ar kitaip suprantama laikėsi požiūrio, jog teiginius apie psikalbos analizė yra svarbiausias ar chinius būvius galima visiškai išversti net vienintelis filosofijos metodas, o į teiginius apie fizinius būvius, tuo kalbos praskaidrinimas – filosofijos tarpu jie arba neteigė, kad galimas tikslas“ (E. Nekrašas, Pozityvus protas: toks vertimas, arba neteigė, kad jo įtaka modernybei ir postmodernybei, galima išversti visiškai, ir manymą, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, kad loginiai pozityvistai taikė ana2010, p. 307). Šios krypties filosofijos litinių ir sintetinių teiginių skirtį kalbai E. Kurausko nuotr. apskritai, tuo tarpu bent dalis jų kalbėjo tik apie dirbtines kalbas. J. Dagys tvirtino, kad šie nesusipratimai E. Nekrašo veikale pašalinti, bet ten pateiktas atsakymas loginių pozityvistų naudotos faktų ir vertybių perskyros kritikams lieka problemiškas.

Vienas „Pozityviame prote“ išsikeltų uždavinių – ištirti pozityvistinės filosofijos poveikį už filosofijos ribų: mokslui, menui, Mokslinėje konferencijoje daug dėmesio skirta ir prof. E. Nekrašo veikalui „Pozityvus protas“ religijai, teisei, po-

Paulius RIMKEVIČIUS,

radimasis Lietuvoje pirmiausia siejamas su Rolando Pavilionio ir E. Nekrašo vardais; čia ji šiandien stipri, bet nėra vyraujanti. N. Kardelis, kaip filologas ir filosofijos istorikas, įrodinėjo, kad jei ne analitiniam, tai bent analitiškam mąstymui yra įsipareigojęs bet kurios krypties mąstytojas.

Svarus E. Nekrašo įnašas į universitetinį lavinimą: šalia indėlio kuriant Filosofijos bei Tarptautinių santykių katedras, ilgamečio vadovavimo joms ir būriui doktorantų yra ir trijų leidimų susilaukęs „Filosofijos įvadas“, kurį savo pranešimo tema pasirinko doc. Mintautas Gutauskas. Pranešime „Filosofijos įvado dėstymas: lietuviškasis kontekstas, konceptualiniai sprendimai ir praktiniai rezultatai“ jis teigė, kad iš daugybės lietuviškajame kontekste randamų filosofijos įvadų E. Nekrašo knyga padeda pasiekti geriausių praktinių rezultatų dėl kelių gerų jos autoriaus konceptualinių sprendimų: filosofijos apibrėžimas čia atspindi ne kurį vieną požiūrį, o tradicijoje įsigalėjusį vidurkį, derinamas

E. Kurausko nuotr.

Gegužės 29 d. Filosofijos fakultete surengta mokslinė konferencija „Filosofija, mokslas, politika“, skirta akademiko prof. Evaldo Nekrašo 70-mečiui paminėti.

Prof. E. Nekrašas – vienas žymiausių Lietuvos mokslo filosofų litikai ir kasdienybei. Prof. Albino Plėšnio pranešime „Pozityvistinio proto atgarsiai kasdieniame mąstyme“ paremtas E. Nekrašo požiūris, kad šiandieninį kasdienį mąstymą geriausiai atspindi pozityvistinė filosofija: interpretuodamas pavyzdžius iš kasdienybės, pranešėjas įrodinėjo, jog laikome vertybes neišvedamomis iš faktų ir mokslinį pažinimą bei kalbėjimo būdą – vieninteliu tikru, visa kita - „skonio dalykas“; nors toks požiūris nėra savaime suprantamas ir įsivyravo tik modernybėje.

Prof. E. Nekrašas teigia, kad pozityvizmas „nebeplėtojamas kaip atskira filosofijos kryptis“ (ten pat, p. 9) (nors tebejaučiama ryški jo įtaka, ypač analitinėje filosofijoje), tad klaustina, kurias pozityvizmo idėjas jis pats perima, o kurias atmeta. Pranešime „Pozityvizmo atspindžiai E. Nekrašo politikos teorijoje“ dr. Mindaugas Stoškus teigė, kad E. Nekrašas nėra grynas pozityvistas: nors jis neatsisako faktų ir vertybių perskyros ir yra išreiškęs pritarimą tiksliųjų mokslų metodų taikymui vertybių tyrimuose, tačiau tos pačios perskyros pagrindu

iš kitų išskirdamas socialinius ir humanitarius mokslus nesilaiko pozityvistinės mokslo vienovės sampratos, o savo politinės teorijos straipsniuose ir įspėja apie tokių teorijų kaip pozityvistų priimtas biheviorizmas taikymo socialiniuose moksluose pavojus.

Prof. Alvydas Jokubaitis pranešime „Kas yra politikos mokslas“ įrodinėjo, kad vyraujantis politikos mokslas remiasi pozityvistinės filosofijos prielaidomis: nepolitinio politikos pažinimo, politikos mokslo be žmogaus, mokslinio romantizmo, visumos suvokimo atsisakymo ir praktinės išminties pašalinimo; ir nors šios teorinės prielaidos yra problemiškos ir įrodymų, kad toks politikos mokslas praktiškai efektyvus, taip pat stinga, jis išsilaiko dėl artimos sąsajos su liberaliąja demokratija, su kuria jį jungia vertybinio neutralumo principas.

Išsamesnio atsakymo į probleminius klausimus ir pastabas laukiama naujuose profesoriaus E. Nekrašo darbuose, apie kurių projektus (pavyzdžiui, knygos „Tarptautinių santykių teorijų filosofinės prielaidos“) prasitarta diskusijoje.

Pradėjo veikti didžiausias Baltijos šalyse mokslinių tyrimų duomenų archyvas MIDAS Nuo birželio 1 d. svetainė www.midas.lt tampa svarbiausia skaitmenine platforma Lietuvos mokslininkams, studentams ir kitiems su moksliniais tyrimais susijusiems asmenims bei institucijoms. Šiame portale pradeda veikti daugiau nei trejus metus kurta nacionalinė mokslinių tyrimų duomenų talpykla – didžiausia ir moderniausia Baltijos šalyse.

Pasak projekto iniciatorių – Vilniaus universiteto ir partnerio VU ligoninės Santariškių klinikų, kuriant archyvą MIDAS buvo siekiama padėti mokslui tapti labiau matomam, t. y. didinti mokslinių tyrimų sklaidą ir prieinamumą pasitelkus informacines technologijas.

Nuo šiol prieiga prie fizinių, humanitarinių, socialinių, žemės ūkio, technologijos ir biomedicinos mokslų tyrimų duomenų pagal galimybes yra atvira – visi norintieji gali nemokamai, greitai, lengvai ir patogiai, kartu

nepažeisdami autorių ir intelektinės nuosavybės teisių, pasiekti juos internetu. Tai vienas svarbiausių archyvo MIDAS privalumų.

Be to, archyve mokslinių tyrimų duomenys yra ne tik centralizuotai kaupiami, saugomi, sisteminami, operatyviai pateikiami naudotojui, bet ir analizuojami. Šiuo tikslu archyve MIDAS buvo specialiai sukurtos ir įdiegtos duomenų analitinės priemonės. Įkėlus reikiamą rinkmeną į duomenų analizės įrankį ir įvykdžius analizę, gautus rezultatus galima

išsaugoti archyve arba asmeniniame kompiuteryje.

Prisijungti prie archyvo galima trimis būdais: per elektroninės valdžios vartus, per LITNET FEDI (t. y. naudojant universiteto ar kitos švietimo ir mokslo institucijos prisijungimo duomenis) arba su MIDAS prisijungimo vardu ir slaptažodžiu. Registruotiems archyvo naudotojams skirta MIDAS tyrimų erdvė, o MIDAS portalas yra viešoji erdvė, skirta visiems besidomintiems moksliniais tyrimais.

Kiekvienam MIDAS naudotojui skiriama 100 GB vietos mokslo duomenims talpinti. Naudotojams sudaryta galimybė dirbti komandoje, nes su moksliniais tyrimais ir jų duomenimis leidžiama dirbti neribotam skaičiui naudotojų. Publikuojant mokslinių tyrimų duomenis, jiems galima suteikti unikalius skaitmeninių objektų identifikacijos numerius DOI ir susieti tyrimus su nacionalinėje Lietuvos akademinėje elektroninėje bibliotekoje (eLABa) esančiomis publikacijomis.

Be to, archyve MIDAS galima konvertuoti failus (t. y. pakeisti rinkmenų formatus), versijuoti juos (ankstesnės rinkmenos versijos tuo pačiu pavadinimu neištrinamos), įkelti ir parsisiųsti failus naudojantis FTP funkcija ar MIDAS sinchronizavimo įrankiu, kuris naudotojo kompiuteryje esančius katalogus ir rinkmenas automatiškai sinchronizuoja su esančiais archyve MIDAS. Tad visus mokslininkus, dėstytojus, tyrėjus, studentus kviečiame naudotis MIDAS!

Projektas „Nacionalinis atviros prieigos mokslo informacijos duomenų archyvas (MIDAS)“ yra įgyvendinamas ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšomis pagal 2007–2013 m.

Ekonomikos augimo veiksmų programos 3 prioriteto „Informacinė visuomenė visiems“ priemonę Nr. VP23.1-IVPK-13-V „Mokslo duomenų archyvas“.

Parengė: Gintautas Dzemyda (VU MII), Mindaugas Girdvainis (VU ITTC), Arminas Grigonis (VU ITTC), Marijus Jurgutis (VU ITTC), Romualdas Kizlaitis (VUL SK), Saulius Maskeliūnas (VU MII), Žibutė Petrauskienė (VU biblioteka), Jurgita Sajevičienė (VUL SK)

universitas

vilnensis

2015 m. birželis

5

Penki mitai apie e. mokymąsi ir jo perspektyvos Dr. Povilas ABARIUS, dr. Saulius PREIDYS,

Elektroninių studijų ir egzaminavimo centras

Beveik 100 procentų aukštojo mokslo institucijų dabar turi virtualią mokymosi aplinką (VMA). Daugelio aukštųjų mokyklų programų visų dalykų e. mokymosi medžiaga yra skelbiama VMA. Tačiau šiuo metu tik trijuose Vilniaus universiteto fakultetuose (Ekonomikos, Komunikacijos ir Teisės) visi studentai naudoja VMA. 61 proc. VU studentų, kurie savo studijų procese naudoja VMA – tai labai mažai. Šį skaičių galima padidinti tik keliant dėstytojų susidomėjimą ir norą taikyti šią studentų mokymosi formą savo veikloje.

Kodėl VMA taip sunkiai skinasi kelią mūsų universitete? Vertindami e. mokymosi pranašumus ir trūkumus daugelis dėstytojų dar vadovaujasi senais stereotipais. Todėl bandysime juos išsklaidyti.

• Pagrindinis e. mokymosi pranašumas – laisvai pasirenkama mokymosi vieta ir laikas.

Taip, tai patogu daugeliui studentų, tačiau kur kas svarbiau mokymosi efektyvumas ir mokymosi sparta.

Studentas mokosi jam priimtina sparta. Šis privalumas negali būti pervertintas: kai mokomasi auditorijoje, sparta yra parenkama pagal lėčiausiąjį. Jei sparta yra parenkama ne pagal lėčiausiąjį, tai lėčiau besimokantieji lieka neįsisavinę dėstomo dalyko. E. mokymosi atveju studentai mokosi tai, ką nori, tada, kada nori, ir sau priimtina sparta.

Mokymasis vyksta mažais paketais.

Jie skiriami vienam įgūdžiui įgyti ar tikslui pasiekti. Besimokantysis gali pasitikrinti įgūdžio ar tikslo įsisavinimo kokybę.

Galimybė pakartoti. Auditorijos aplinkoje, jei studentas nesuprato temos idėjos ar koncepcijos, ji gali būti paaiškinta dar kartą kitų klausytojų laiko sąskaita. E. mokymosi aplinkoje galima kartoti temą kiek norima kartų, greičiau ar lėčiau, kol tema bus suprasta.

Galimybė pavaizduoti informaciją taip, kad būtų lengviau suprasti temos esmę. Tos galimybės yra plačios: pradedant daugialypės terpės naudojimu, baigiant kompiuteriniu imitaciniu modeliavimu (simuliavimu).

• E. mokymosi metu trūksta bendravimo tarp dėstytojo ir studentų ir tarp pačių studentų.

Bendravimui e. mokymosi medžiagoje naudojamas interaktyvumas ir kitos komunikacijos priemonės.

Sąveika ar interaktyvumas atlieka įvairias funkcijas mokymosi transakcijose (komunikavime). Tarp šių funkcijų yra besimokančiųjų kontrolė ir stebėsena, palengvinanti programos įsisavinimą pagal besimokančiųjų įvedamą informaciją (pvz., savikontrolės sprendimus), įvairių formų dalyvavimą ir bendravimą mokymosi procese. Interaktyvumas padeda padaryti lengviau suprantamą mokymosi dalyką. Be to, interaktyvumas yra būtinas kuriant mokymosi bendruomenes.

Studento–dėstytojo ir studento–studento sąveika (taip pat ir interneto komunikacijos priemonėmis arba VMA komunikacijos priemonėmis) pakankamai aiški, o e. mokymosi medžiagai būdinga specifinė studento–turinio sąveika, skirtinga nuo tradicinės pasyvesnės studento–turinio sąveikos, kai studentai skaitė knygas ar naudojo konspektus, derinamus su tradicinėmis paskaitomis.

VMA suteikia naujų papildomų galimybių: perėjimus į mikroaplinkas, pratimus virtualiose laboratorijose, automatinio konsultavimo ir instruktavimo paslaugas, interaktyvaus turinio, kuris reaguoja į studentų žinias, elgseną ir požymius (vadinamuosius studentų modelius), kūrimą.

Be to, bendravimui tikslinga naudoti ir dalį tradicinių paskaitų. Pasaulyje tokia praktika vadinama mišriu mokymusi. Kelintą kartą pasaulyje plintant atviriems nemokamiems e. mokymosi kursams (tą darė UNESCO, Pasaulio bankas ir kitos organizacijos), dabar vadinamiems masiniais atviraisiais internetiniais kursais, vėl pradėta naudoti daugiau vaizdo konferencijų (VK) ir jų įrašų, skelbiamų internete. VK dažniausiai rekomenduojamos trumpam kursų ar jų dalių pristatymui.

Anksčiau bandytos naudoti ištisos VK paskaitos nelabai pasiteisino. Nėra nieko blogiau už nuobodžiai iš ekrano kalbančią galvą. Tačiau naudodamas vaizdo įrašus studentas gali prasukti jam neįdomias vietas, pagreitinti ar sulėtinti dėstymo tempą. VK yra reikalingos ir socialinei aplinkai, ir studentų motyvacijai gerinti.

• E. mokymasis leidžia taupyti lėšas.

Daugelis nori naudoti e. mokymąsi tikėdamiesi sumažinti sąnaudas. Ne visada tai įmanoma pasiekti. Tačiau esama esminių e. mokymosi pranašumų, leidžiančių padaryti mokymąsi daug geresnį.

E. mokymosi išteklių kūrimo ir jų naudojimo motyvacija iki šiol buvo nepakankama. Reikšmingiems pasikeitimams sudaro sąlygas naujos Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijos dėl aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo laiko trukmės ir krūvio sandaros (2011). Jose nurodoma, kad kontakto su studentais valandos, studentų konsultavimas (taip pat ir nuotoliniu būdu) įskaitomas į darbo laiką. Dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų jau apskaito kontaktinį dėstytojų dalyvavimo e. mokymosi procese darbo laiką.

Tačiau e. mokymosi išteklių kūrimas prilygintas metodinės mokymosi medžiagos kūrimui ir vertinamas mažiau negu vadovėlio rengimas.

Tai nemotyvuoja dėstytojų rengti sudėtingų, interaktyvių e. modulių.

Kita motyvavimo galimybė – darbo sutartyje užfiksuota būtinybė kurti

Deja, praktika rodo, kad ne visai jauni, bei pramokę kompiuterinio raštingumo dėstytojai universitete sukūrė daugiausia kursų.

E. mokymosi kursų autorius turi puikiai išmanyti dalyko, pedagogikos pagrindus, turėti žinių apie e. mokymosi medžiagos projektavimą, taip pat apie tikslines grupes, kurioms rengiami e. mokymosi kursai: ką studentai moka, ką jiems išmokti yra sunkiau, kokios klaidos būdingos mokantis dalyko ar atskirų jo objektų. Reikalingas nemažas patyrimas dėstant konkretų dalyką tam tikrai studentų grupei. Taip pat supratimas apie VMA, o kartais ir kitų specifiniam dalykui labiau tinkančių mokymosi sistemų galimybes.

Kiek reikia kompiuterinio raštingumo žinių? Užtektų tik ECDL pagrindų ir sugebėjimo įsidiegti įvairias VMA nepalaikomas papildomas mokymosi priemones. Žinoma, įdiegti kai kurias sudėtingesnes (pvz., Secondlife) ar reikalaujančias sugaišti daugiau laiko gali tekti paprašyti padalinių ar centrų kompiuterių specialistų.

• Lietuvoje sudarytos geros sąlygos e. mokymuisi plėtoti.

Universitetai gaudami studentų krepšelius gerina infrastruktūrą (techninę ir programinę įrangą). Pagrindinė VMA yra nemokamas Moodle, kuris universitetuose ir kolegijose tobulinamas pagal jų poreikius ir galimybes. Švietimo ir mokslo ministerija ne tik nesirūpina e. mokymosi strategija, turinio kūrimu, bet sukūrus iš dalies visuomeninį LieDM konsorciumą paliko jį be paramos mokymosi objektams ir jų saugykloms kurti. Yra kitų išoriškai svarbesnių dalykų: informacinė sistema, informaciniai ištekliai. Mokymosi išteklius kiekvienas universitetas tekuria atskirai.

Mūsų universitetai e. mokymosi išteklių kūrimu taip pat nesirūpina.

Vyriausybinės švietimo organizacijos kitose šalyse (pvz., JK, JAV) numato strateginį požiūrį į būsimą IKT plėtrą visuose švietimo sektoriuose, teikia idėjas, kaip padidinti motyvaciją gerinant švietimo rezultatus, pasirinkimo ir paramos „personalizavimą“, didesnį efektyvumą ir administravimą, vertinimo metodų kūrimą, bendradarbiavimo skatinimą tarp organizacijų, t. y. „mokymosi patirčių transformavimą“.

1997 m. JAV gynybos departamento iniciatyva pradėtas ADL (angl. Advanced Distributed Learning) projektas. Per

„Pirmojo šimtuko universitetų patirtis rodo, kad sėkmingam e. mokymosi plėtojimui reikia strateginio požiūrio į institucines sistemas ir politiką.“ ir teikti naudoti e. modulius. Tokios ir kitos skatinimo formos lėmė spartesnį kai kurių aukštųjų mokyklų e. mokymosi išteklių kūrimą ir naudojimą.

Ne visada kuriami e. moduliai atitinka aukštus kokybės reikalavimus.

Daugelis aukštųjų mokyklų yra nusistačiusios minimalius e. moduliams keliamus reikalavimus ir periodiškai juos atestuoja. Deja, atsirandant naujoms galimybėms tie reikalavimai greitai sensta. Visi pirmojo pasaulio šimtuko universitetai turi padalinius, tiriančius inovatyvius mokymosi metodus, nuolat tobulina e. mokymosi strategijas ir joms įgyvendinti kuria naujus e. mokymosi išteklius.

Vienintelis dalykas, kuris tikrai mažina dėstytojų darbo apimtis, yra elektroninis egzaminavimas. Nors jis tėra maža studentų e. mokymosi stebėsenos dalis, leidžia gerinti vertinimo objektyvumą. Tačiau kai testai parengiami atmestinai, neatsižvelgiant į mokslines rekomendacijas (ypač sociologijos ir pedagogikos), elektroninio egzaminavimo metodas yra diskredituojamas.

• Jauni, jau išmokę kompiuterinio raštingumo pagrindus dėstytojai sukurs daug naujų e. mokymosi kursų.

pastaruosius 15 metų ADL iniciatyva išplito. Geriausiai ji plėtojama anglakalbėse šalyse, nes didelei rinkai kurti aukštos kokybės objektus apsimoka.

Lietuvoje tūkstančiais mokymosi objektų jau naudojasi vidurinių mokyklų mokytojai, pateikdami mokymosi medžiagą moksleiviams.

Pagrindinės pokyčių varomosios jėgos apima vis didesnius studentų lūkesčius naudoti IT, kurios suteikia daugiau lankstumo, leidžia pagerinti mokymosi ir mokymo veiksmingumą ir didina konkurenciją tiek šalies, tiek pasauliniu mastu. Yra daug priežasčių, kad būtų naudojamos esamos ir naujos technologijos: tai didėjantys studentų lūkesčiai, studentų mokymosi patirties plėtra, mokymosi programų plėtra ir tobulinimas, turiningos daugialypės mokymosi aplinkos ir įvairesnių, geresnės kokybės mokymosi išteklių teikimas, jų teikimas iš įvairių mokymosi įstaigų, įvairių teikimo būdų ir platesnės prieigos galimybė, aukštos kokybės paslaugų studentams su negalia teikimas, gerėjanti parama studentų mokymuisi, įskaitant mokymosi būdo pasirinkimą, patogesnio mokymosi turinio tobulinimą, komunikacijos gerinimas.

Pirmojo šimtuko universitetų patirtis rodo, kad sėkmingam e. mokymosi plėtojimui reikia strateginio požiūrio į institucines sistemas ir politiką. E. mokymosi kultūros kaitoje sunkiausias yra įgyvendinimo aspektas. Tam reikalingas institucinis vadovavimas, instituciniai įsipareigojimai ir e. mokymosi strategija. Norėtųsi tikėtis, kad bus prisiminti 2000 m. planai steigti Nuotolinių studijų fondą mokymosi turinio kūrimui finansuoti, vykdyti nuolatinę e. mokymosi stebėseną ir tobulinti strategiją.

Universitetas turi suteikti ir palaikyti tam tikras „pagrindines technologijas“ ir procesus, pavyzdžiui, VMA administravimą ir personalo mokymus. Jis taip pat turi padėti padaliniams įvertinti, išbandyti ir diegti kitas centralizuotai neteikiamas e. mokymosi technologijas.

Universitetas turi gerai parinkti bazines integruojamas ir palaikomas mokymosi technologijas, leidžiančias stabilią efektyvaus mokymosi veiklų platformą. Kadangi atsiranda vis naujesnės technologijos, jos turi būti tiriamos, bandomos ir diegiamos, o paskui pritaikomos atitinkamuose padaliniuose. Svarbu išvengti technologijų dubliavimo, pvz., viena VMA, integruota informacinėje universiteto sistemoje, viena prisijungimo sistema, viena e. mokymosi medžiagos kokybės vertinimo sistema.

Molėtų astronomijos observatoriją papildys naujas žvaigždžių stebėjimo prietaisas Habil. dr. Gražina Tautvaišienė,

VU TFAI astronomijos observatorijos vadovė

Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Molėtų astronomijos observatorijoje artėja didelės permainos. Birželio 13 d. 1,65 m teleskopo bokšte prasidės naujo žvaigždžių stebėjimo prietaiso – Molėtų astronomijos observatorijos spektrografo (MAOS), kurį sukonstravo ir pagamino Jeilio

universiteto (JAV ) astronomai ir inžinieriai, instaliacija.

Instrumentas bus sumontuotas minėto teleskopo bokšto 4-ajame aukšte, specialiai jam įrengtame 2,3 × 2,2 m dydžio kambaryje. Pats spektrografas bus sumontuotas ant 185 × 90 cm dydžio optinio stalo ir apgaubtas specialiu gaubtu, izoliuosiančiu nuo drėgmės ir temperatūros svyravimų. Šiuo spektrografu bus galima gauti dangaus kūnų spektrus 400–880 nm bangų ilgių intervale trimis skirtingomis raiškomis – 30 000, 45 000 ir 60 000. Stebimų objektų

šviesa iš teleskopo į spektrografą atkeliaus šviesolaidžiu.

Naujasis prietaisas atvers geresnio Molėtų astronomijos observatorijos infrastruktūros panaudojimo galimybes, nes spektriniams tyrimams tinkamų naktų yra daugiau nei iki šiol vykdytiems fotometriniams stebėjimams su Vilniaus sistemos filtrais. Bus smarkiai išplėsta ir mokslinių tyrimų tematika. Jau ruošiamės antžeminiam įvairių kosminių misijų, tokių kaip „Gaia“ ir „Kepler“, programų vykdymui, kitiems darbams. Lietuvoje daug lengviau galėsime atlikti dalį tyrimų,

kuriems stebėjimų laiko turėdavome prašyti kitose pasaulio observatorijose.

Spektrografą pagamino Jeilio universiteto egzoplanetų laboratorija, kuriai vadovauja prof. Debra Fischer.

Molėtų astronomijos observatorijos spektrografo gamyba ir 1,65 m teleskopo renovacija atlikta vykdant Vilniaus universiteto projektą „Astronominių mokslinių tyrimų infrastruktūros Molėtų astronomijos observatorijoje sukūrimas (MTI MAO)“ pagal VP2-1.1-ŠMM-06-V priemonę „Nacionalinių mokslo programų ir kitų aukšto lygio mokslinių tyrimų

ir technologinės plėtros projektų vykdymas“ (2012-06-08–2015-08-31).

Projektas finansuojamas iš 2007– 2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos fondo lėšų. Šio projekto tikslas – sukurti tarptautinius reikalavimus atitinkančią nacionalinę atviros prieigos mokslinių tyrimų infrastruktūrą, užtikrinant sąlygas aukščiausio lygio astronomijos mokslinių tyrimų plėtrai. Atnaujintoje Molėtų observatorijoje stebėjimus galės atlikti visų Lietuvos mokslo ir studijų institucijų mokslininkai ir studentai.

Konkurso būdu MTI MAO bus prieinama ir užsienio šalių astronomams.

universitas

vilnensis

6

2015 m. birželis

Kodėl Georgas Elgeris užeitų į mūsų biblioteką?

Gegužės 4 d. Latvija šventė savo nepriklausomybės atkūrimo 25-metį: tą sukaktį gerai žinome, nes naujausia mūsų šalių istorija klostosi iš esmės lygiagrečiai, taip pat prisimename, kad kadaise išaugome iš vieno baltiško kamieno, bet ar kas mus siejo tų amžių viduryje – ne taip seniai, bet ir ne vakar?

Atsakymų čia yra keletas, o vienas jų labai glaudžiai susijęs su Vilniaus universiteto ir Lietuvos jėzuitų istorija.

Ernesta KAZAKĖNAITĖ, Jurgis PAKERYS, FlF Baltistikos katedra

Švenčiant Latvijos laisvės gimta­ dienį gegužės 5 d. pas mus svečiavosi Latvijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje dr. Martinis Virsis (Mārtiņš Virsis) ir misijos vadovo pavaduo­ toja Ieva Cėsniecė (Ieva Cēsniece).

Latvistikos kabinetui jie padovanojo įspūdingą filmų kolekciją, naujausių Latvijoje publikuotų knygų ir kartu su studentais ir dėstytojais aplankė nedidelę parodą, parengtą Baltisti­ kos katedros ir Vilniaus universiteto biblio­tekos Retų spaudinių skyriaus. Čia eksponuotas XVI a. Rygos at­

vaizdas, XVII a. Latvijos žemėlapiai ir – svarbiausia – Georgo Elgerio darbai.

Kas tas G. Elgeris ir kaip jis susijęs su Lietuva ir mūsų universitetu? Pradėki­ me truputį iš toliau – tai vienas akty­ viausių XVII a. latvių tikybos ir raštijos darbininkų, o šie metai yra ypatingi: sukanka 430 metų nuo jo gimimo ir 400 – nuo kunigo šventimų. Pasaulį Georgas (Juris) išvydo apie 1585 m. liuteronų šeimoje Valmieroje, Rygoje lankė liuteronišką mokyklą, bet ilgai­ niui pasirinko katalikybę ir 1605 m. su bičiuliais išvyko mokytis į Brauns­ bergą (dabartinį Branevą). Po poros metų jį sutinkame jau Vilniuje – čia liepos mėnesį G. Elgeris įstoja į Jėzaus draugiją ir, panašiai kaip šių dienų studentai, nemažai ke­ liauja: iš Vilniaus vyksta mokytis į Polocką, tada grįžta į Braunsbergą, vėliau išsiruošia į Rad­ vilų miestą Nesvyžių.

1615 m. vasarą gauna kunigo šventimus, tik nežinome kur: Nesvy­ žiuje, Cėsyse, o galbūt ir Vilniuje?

Neilgai trukus, rug­ sėjo 1 d., tarsi simboliš­ kai žengdamas į naujus mokslo metus G. Elgeris pradeda eiti latvių pa­ mokslininko pareigas Rygoje ir imasi sielova­ dos įvairiose Latvijos vietose. 1619 m. vėl išsiruošia į Nesvyžių ir čia atlieka paskutinius

G. Elgerio 1621 m. giesmynas: vienintelis žinomas egzempliorius (VUB Retų spaudinių skyrius)

jėzuitiško kelio bandymus (terci­ atą). Be kitų dalykų, į juos įėjo ir mėnesio trukmės piligriminė kelionė pėsčiomis, kurioje reikėjo išsiversti pasikliaujant vien žmonių malone – jų prašant ir maisto, ir nakvynės. Terciatą Nesvyžiuje 1611–1612 m. atliko ir Vilniaus akademijos auklėtinis Kons­ tantinas Sirvydas, kuris naujokyno metais buvo ne kur kitur, o Rygos jėzuitų kolegijoje. Ar kada nors G. El­ geris ir K. Sirvydas buvo susitikę, kol kas belieka spėlioti, bet nėra abejonių, kad vienas lietuvio darbas žymiajam latviui buvo labai svarbus (apie jį – kiek vėliau).

1629 m. G. Elgeris vėl atvyksta į Lietuvą, tik šįkart – į Kražių jėzuitų kolegiją, ir čia praleidžia maždaug metus. Tada iškeliauja į Daugpilį, vėliau – į Smolenską, kur jam tenka naujas vaidmuo: karo metais (1632– 1634 m.) tampa livoniečių dalinio kapelionu. Apie 1638 m. G. Elgeris grįžta į Daugpilį ir ten eina jėzuitų rezidencijos vyresniojo pareigas, dėsto mokykloje ir, mėgaudamasis kiek ramesniu gyvenimo tarpsniu, greičiausiai gali atsidėti savo rašto darbams. Šis periodas nutrūksta 1654 m. prasidėjus karui: Daugpilio jėzuitai pasitraukia į Ilūkstę, o Vilniuje nėra galimybės publikuoti G. Elgerio darbų. Sugrįžti į senąją rezidenciją galima tik po 1667 m., bet pats G. Elgeris tuo metu jau nestiprus, vaikšto pasiramsčiuodamas lazda ir po penkerių metų (1672) baigia savo žemiškas keliones, sulaukęs garbingo maždaug 87 metų amžiaus.

Nepaisant patirtų neramumų, įvairių pareigų ir kelio­ nių, nėra abejonių, kad G. Elgeris labai daug laiko ir jėgų atidavė katalikiškai sielovadai įvairiose Latvijos vie­ tose: Rygoje, Cėsyse, Daugpilyje, Ilūkstėje ir G. Elgerio „Dictionarium Polonojų apylinkėse. Bendrauti Latino-Lottauicum“ (1683): žodžiai Lietuva, lietuvis lenkiškai, lotyniškai su žmonėmis jam turėjo ir latviškai (VUB Retų spaudinių būti lengva – greičiau­ siai būtent dėl komu­ skyrius)

Ryga XVI amžiuje (iš Georgo Brauno atlaso „Civitates Orbis Terrarum“, 1581, VUB Retų spaudinių skyrius)

I. Cėsniecės nuotr.

Latvijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje dr. Martinis Virsis (dešinėje) su doc. dr. Jurgiu Pakeriu (Baltistikos katedra) apžiūri G. Elgerio darbus VUB Retų spaudinių skyriuje nikabilumo G. Elgeris yra net gavęs pastabą, kad pasirūpintų viena savo ydų – plepumu (lot. garrulitas). Šiuo atveju belieka džiaugtis, kad ta yda visai netrukdė kitam jo talentui – tikybos tekstų vertimui ir rengimui.

Laimingai susiklosčius aplinkybėms daug G. Elgerio veikalų dabar saugo­ ma mūsų universiteto bibliotekoje, tad jei tik jis turėtų galimybę, mielai čia užsuktų ir prisimintų savo darbus ir Vilniaus laikus.

Seniausia išlikusi G. Elgerio knyga– tai 1621 m. Braunsberge išleistas latviškas giesmynas, kurio dabar žinomas vienintelis egzempliorius, nuo senų laikų priklausęs Vilniaus akademijai. Nėra abejonių, kad šiuo leidiniu tikrai naudotasi, mat vienas skaitytojas 110 puslapyje pastebėjo praleistą eilutę ir ją įrašė ranka (spren­ džiant iš braižo, tai negalėjo būti pats G. Elgeris).

Netrukus po 1638 m. G. Elgeris pradėjo rengti kitą Bažnyčiai labai svarbią knygą – latviškas Šventojo Rašto ištraukas. Jų rankraštis, visai kaip ir jo autorius, nemažai keliavo: iš pradžių saugotas Daugpilio kolegijo­ je, vėliau pasiekė Vilnių ir universiteto bibliotekoje gulėjo iki pat Antrojo pasaulinio karo, kai jį surado prof.

Jurgis Gerulis (tuo metu – abvero karininkas) ir išsivežė į Berlyną. Karui pasibaigus, J. Gerulis buvo suimtas ir dingo be žinios, bet rankraštis laimin­ gai išgyveno, pasiekė Švediją ir buvo publikuotas. Čia reikia pasakyti, kad latviškos Evangelijų ištraukos buvo išspausdintos ir pačioje G. Elgerio gy­ venimo pabaigoje – 1672 m. Vilniuje, o kartu su jomis išėjo ir katekizmas. Įdomu tai, kad abi šios knygos (gra­ žiai įrištos su vėlesniu giesmynu) da­ bar saugomos mūsų bibliotekoje, bet anksčiau priklausė kaip tik G. Elgerio aplankytajai Kražių kolegijai (iš viso turime 6 Evangelijų ištraukų ir 4 kate­ kizmo egzempliorius). Didelė vertybė yra ir iš Daugpilio į Vilnių atkeliavusi knyga, kurią G. Elgeris kadaise gavo dovanų su paties autoriaus įrašu: tai Tomo Klagės „Disquisitiones ubiquis­ ticae“ (Vilnius, 1644 m.).

Metai po G. Elgerio mirties Vil­ niuje išėjo dar vienas jo giesmynas

(1673), o po 10 metų – trijų kalbų (lenkų–lotynų–latvių) žodynas: abi šios knygos taip pat saugomos mūsų bibliotekoje (iš viso 6 giesmynai ir 2 žodynai). Rengdamas savo žodyną G. Elgeris rėmėsi tuo metu populiariu K. Sirvydo darbu „Dictionarium trium linguarum“, tad galima sakyti, kad būtent čia užsimezga lietuvių ir latvių filologų bendradarbiavimo tradicija, ilgainiui sustiprėjusi ir ir išsiplėtojusi. Žodyne lenkų ir lotynų kalbomis įra­ šyti ir žodžiai Lietuva, lietuvis, kuriuos G. Elgeris latviškai išvertė Letauwa (arba letauwa zemme) ir Letauwets (arba letauwneks).

Latvijos, Lietuvos ir kitų šalių tyrė­ jai bendradarbiauja ir toliau, o apie baltų kalbų praeities, dabarties ir ateities klausimus diskutuoti rinksis XII tarptautiniame baltistų kongrese, kuris šiemet spalio 28–31 d. vyks Vilniaus universitete. Plenarinius pra­ nešimus skaitys VU garbės daktarai Pietro U. Dini (Pizos universitetas) ir Wojciechas Smoczyńskis (Krokuvos Jogailaičių universitetas), taip pat Harvardo universiteto profesorius Jay Jasanoffas ir Varšuvos bei Vilniaus universitetų profesorius Axelis Hol­ voetas. Iš viso veiks per 10 teminių sekcijų, kuriose įvairių šalių tyrėjai su­ telks dėmesį į baltų kalbų indoeuro­ pietiškąjį paveldą ir kontaktus su kai­ mynų kalbomis, jų tarmes, fonologiją, akcentologiją, vardyną, morfologiją ir kitus klausimus. Visa informacija apie kongresą, organizuojamą Baltistikos katedros, skelbiama internete: www. baltistukongresas.flf.vu.lt.

•

Už pagalbą, patarimus ir suteiktą galimybę publikuoti leidinių nuotrau­ kas nuoširdžiai dėkojame VUB Retų spaudinių skyriaus vedėjai Virginijai Galvanauskaitei, visiems šio skyriaus darbuotojams, doc. Liudui Jovaišai (VU) ir prof. Pėteriui Vanagui (Pēteris Vanags, Latvijos ir Stokholmo univer­ sitetai). Rengiant straipsnį naudotasi: Staņislavs Kučinskis, Juris Elgers, Dzimtenes kalendārs 1987. gadam, 1986, p. 130–156; Vincas Urbutis, „Senieji latvių kalbos žodynai“, Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 1963, p. 286–312.

universitas

vilnensis

7

Kinetinė trupė spektaklį pristatė už Atlanto Greta PUNDZAITĖ Festivalis „New Wave“, vykstantis Kanadoje, Kvebeko regione, žinomas ir mėgstamas – jis kasmet stebina dalyvių gausa ir jų tautine įvairove. Šiemet, be lietuvių ir pačių kanadiečių, dalyvavo kūrėjai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Tai VU teatro Kinetinei trupei suteikė galimybę su savo kūryba supažindinti net penkių šalių atstovus ir, žinoma, plėsti ir savo akiratį.

Festivalio programa buvo nepaprastai įvairi. Tarp specifiniais būdais skirtingas temas nagrinėjančių spekta-

klių buvo galima išvysti italų miuziklą, kanadiečio prancūzų kalba atliekamą monospektaklį ir net neįgaliųjų pasirodymą, kuris sukėlė išskirtinį susidomėjimą ir diskusijas. Tai, be jokios abejonės, galima laikyti išties vertingu potyriu, kurį inspiravo ir organizatorių sukurtos palankios sąlygos kūrybiniams, profesiniams mainams, kaip vienam stipriausių festivalio elementų.

Dalyviai galėjo ne tik klausti ir keistis pastabomis po pasirodymų, bet ir dalytis žiniomis per seminarus ir taip tobulinti savo įgūdžius.

Trupės nariai dalyvavo kūrėjų iš JAV spektaklyje – atliko judesio improvizacijas. Susipažino su Kanadoje egzistuojančia kultūrinių veiklų rėmi-

mo sistema ir kūrėjų darbo sąlygomis mokymo įstaigose. Visa renginio programa buvo įgyvendinama Valifildo (Valleyfield) koledže, kurio erdvės, mūsų pastebėjimais, funkcionalumu ir kokybe tikriausiai lenkia visas Lietuvos aukštąsias mokyklas, o gal net ir Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. „Kita vertus, galbūt dėl to mes ir esame tokie atkaklūs, darbštūs ir, nepabijosiu to žodžio, genialūs“, – pasakojo viena trupės narių. Šešioliktus metus gyvuojanti Andriaus Pulkauninko teatro trupė savo darbais ir mintimis jau yra pasidalijusi su didžiąja dalimi pasaulio. Neaplankyti liko tik Australijos ir Antarktidos žemynai.

Kinetinės trupės arch nuotr.

VU teatro Kinetinės trupės spektaklis „Equilibrium“, visai neseniai susilaukęs pripažinimo Maroke vykusiame festivalyje „Al-Qasr“, pasiekė ir Kanadą. Balandžio pabaigoje trupė dalyvavo tarptautiniame studentų teatrų festivalyje „Next Wave“.

Kinetinės trupės arch nuotr.

2015 m. birželis

Kinetinės trupės aktoriai Kanadoje

Lietuvoje susiburs informatikos VU krepšininkai triumfavo Izraelyje mokslo specialistai iš įvairių pasaulio šalių

Gegužės 27 – birželio 3 d. Eilato mieste (Izraelis) vykusiame pasaulio studentų krepšinio turnyre „The Friendship Ga- Lietuvai suteikta teisė surengti XX tarptautinę mokslinę konferenmes“ puikiai pasirodė mūsų universiteto ciją, skirtą informatikos ir kompiuterijos mokymo inovacijoms ir technologijoms. Konferencija „Inovacijos ir technologijos inforvaikinų ir merginų krepšinio komandos. matikos mokymui“ („Innovation and Technologies in Computer Science Education“) vyks Vilniuje liepos 4–8 d. Liepos 5 d. Vilniaus universiteto Didžiajame kieme vyks jos atidarymas.

Merginos finale įveikė Vokietijos studentes, o vaikinai po atkaklios kovos rezultatu 78:76 nugalėjo Izraelio studentų krepšinio rinktinę ir iškovojo aukso medalius, nugalėtojų taures. Be to, Domantas Pipiras (TF) triumfavo 3×3 mišriųjų trejetų varžybose, o Karolis Brusokas (EF) dėjimų konkurse laimėjo III vietą.

Vaikinų krepšinio komandą sudarė D. Pipiras, Tomas Krivonosovas (TF), Paulius Naraškevičius (TF), Eimantas Kaminskas (TF), K. Brusokas, Simonas Lekys (EF), Tautvydas Pipiras (TSPMI) ir

Kostas Jonuška (VU TVM). Komandą treniruoja Rimantas Kaminskas.

Merginų krepšinio komandoje žaidė Justina Chaleckaitė, Alisa Julija Dulko (MF), Aurelija Putramentaitė (GMF), Agnė Kaluževičiūtė (FF), Evelina Juzėnaitė (MIF), Ieva Marija Černiauskaitė (TSPMI), Gintarė Savickytė (TF) ir Simona Martinkutė (EF). Komandos trenerė Loreta Berūkštienė. Šiose varžybose dalyvavo vienuolika komandų iš skirtingų pasaulio šalių ir dvi iš Izraelio.

SSC inform.

instituto (Izraelis) skaitys pranešimą „Ginant programavimą“, kuriame gins šiuo metu dar kontroversiškai vertinamą poziciją, kad programavimas yra fundamentali informatikos veikla, būtina dirbantiems įvariose srityse (administravimo, vadybos ir kt.). Kitas pranešėjas, prof. Maciejus M. Syslo iš Mikalojaus Koperniko universiteto (Lenkija) kalbės apie algoritminį ir informatinį mąstymą, būtiną visiems mokiniams.

ITiCSE konferencija yra žymi darbo grupėmis – tai puiki galimybė susiburti ekspertams ir besidomintiems tam tikra tema ir plėtoti bendrą tyrimą.

Septynios darbo grupės dirbs su informatikos terminijos, informatikos švietimo bendrojo ugdymo mokyklose, informacinių technologijų bendrųjų mokymo programų projektavimo, mokymosi analitikos temomis. Darbo grupių vadovai atstovauja 13 šalių.

Konferencijoje rengiama vieša mokslininkų diskusija, bus pateikta daugiau kaip 20 stendinių pranešimų ir vyks gerosios praktikos, taip pat inovatyvios programinės įrangos pristatymai.

Liepos 8 d. LDK valdovų rūmuose rengiamas konferencijos uždarymas.

Plačiau: www.iticse2015.mii.vu.lt Parengė dr. E. JASUTĖ ir prof. V. DAGIENĖ

Prof. M. Syslo arch. nuotr.

Nuotr. iš asm. arch.

Konferencija rengiama kasmet vis kitoje šalyje, pagrindinis organizatorius – pasaulyje žymi Kompiuterių specialistų asociacija (ACM). Šios konferencijos pirmininkė – profesorė Valentina Dagienė (VU Matematikos ir informatikos institutas).

ITiCSE konferencijose dalyvauja mokslininkai iš įvairių pasaulio šalių. Gauta 170 straipsnių, stendinių pranešimų, gerosios praktikos ir patarimų pasiūlymų iš autorių ar bendraautorių, atstovaujančių visiems kontinentams: 50 dalyvių atvyks iš Azijos, 151 iš Europos, 4 iš Afrikos, 119 iš Šiaurės Amerikos, 17 iš Pietų Amerikos, 51 iš Okeanijos. Įvairių konferencijos veiklų vadovai yra iš beveik 30 šalių (Argentina, Australija, Brazilija, Čilė, JAV, Kanada, Kinija, Danija, Estija, Ispanija, Izraelis, Indija, Italija, Japonija, Jungtinė Karalystė, Lietuva, Nyderlandai, Naujoji Zelandija, Norvegija, Pakistanas, Prancūzija, Peru, Rumunija, Saudo Arabija, Suomija, Šveicarija, Švedija, Vokietija).

Dar daugiau šalių atstovauja kiti konferencijos dalyviai, atvykę pasiklausyti pranešimų, dalyvauti diskusijose, dirbti darbo grupėse, nagrinėti stendinius pranešimus ir kt., eksponuoti savo rengiamą programinę įrangą.

Du plenarinių pranešimų autoriai kalbės apie programavimo mokymą ir informatinį mąstymą. Prof. Mordechai (Moti) Ben-Ari iš Weizmanno mokslų

Konferencijoje dalyvaus prof. Maciejus M. Syslo, kompiuterių istorijos muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas

universitas

vilnensis

8

2015 m. birželis

Doc. Nijolė Juchnevičienė: „Humanitarai pirmiausia mato ne mechanizmą, o žmogų“ Kalbant apie universitetines studijas šiandieniniame pasaulyje minimi pagrindiniai iššūkiai: šių studijų masiškėjimas ir vidinė atsakomybė išlaikyti aukštą studijų standartą. Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama studijų tarptautiškumui.

Kaip sekasi Filologijos fakultetui atsinaujinančioje studijų ir mokslo erdvėje? Apie tai kalbamės su fakulteto prodekane doc.

Nijole Juchnevičiene (nuotr.).

Raminta VAŽGĖLAITĖ Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis netyla klausimas, ar reikia Lietuvai humanitarų, ypač filologų. Kokia Jūsų nuomonė? Į tokį klausimą, kuris ne kartą yra nuskambėjęs net ne kaip klausimas, o kaip tiesmukas neiginys, norisi tiesiai šviesiai ir atsakyti: humanitarai būtini, nes dėl jų mokslų pasaulis tampa geresnis. Kalbant taip, kad visiems būtų aišku, reikia pabrėžti, kad Filologijos fakulteto absolventai ne tik įgyja žinių ir išsilavinimą, konkurencingą tarptautiniu mastu, bet ir ugdo bendrąsias kompetencijas, kurių reikia, kad geriau gyventume šiuolaikiniame pasaulyje, – kūrybiškumą, analitinį mąstymą, idėjų generavimą, gebėjimą tobulėti ir nuolat mokytis, sėkmingai bendrauti ir bendradarbiauti

daugiakultūrėje erdvėje. Humanitarai pirmiausia mato ne mechanizmą, o žmogų. Dėl to sėkmingai dirba ar kuria verslą įvairiose srityse.

JAV, Kanados, Jungtinės Karalystės ir Australijos mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 2012 m. 60 proc. JAV aukščiausio lygio vadovų ir 65 proc.

Jungtinės Karalystės parlamentarų buvo baigę humanitarinius mokslus, o daugiau kaip du trečdaliai verslininkų Jungtinėje Karalystėje turėjo humanitarinį išsilavinimą. Spėju, kad ir Lietuvoje poreikis grįžti prie pamatinių kultūros paveldo vertybių pamažu taps vis didesnis ir vis aiškiau artikuliuojamas. Vien į greitą ekonominį efektą orientuota strategija, kai atsisakoma investicijų į ilgalaikius projektus, yra trumparegiška.

Neretai visuomenėje vyrauja nuostata, esą po studijų filologai gali tapti

tarptautinės įmonės, turinčios atstovybes Lietuvoje, konkuruoja jau ne tik dėl daugelio mūsų fakulteto vykdomų studijų programų absolventų, bet ir dėl aukštesniųjų kursų studentų. Tačiau toks studentas, kuris įstojo atsitiktinai ir nežino, ko nori pasiekti gyvenime, vargu ar bus paklausus darbo rinkoje, o mokykloms tokio reikėtų mažiausiai. Filologijos fakultete savanorystės pagrindu sėkmingai veikia Filologijos karjeros tinklas: nuolat bendradarbiaujame su 15 lyderiaujančių verslo įmonių ir organizacijų, šis tinklas nuolat plečiamas. Mūsų studentai neatlygintinai talkina įmonėms įvairiuose renginiuose, taip įgydami patirties ir lavindami savo gebėjimus. Taigi toks bendradarbiavimas abipusiškai naudingas. Fakultete motyvuotam studentui sudarome visas galimybes kurti save ir nuolat tobulėti.

E. Kurausko nuotr.

tik vidurinės mokyklos ar gimnazijos mokytojais, na gal dar vertėjais, bet didžioji dauguma lieka bedarbiai.

Ar tai patvirtina Filologijos fakulteto absolventų istorijos?

Matyt, tokie stereotipai susiformavo dar tais laikais, kai visuomenei didžiulį įspūdį darė Gariūnų „verslininkų“ sėkmės istorijos. Lietuvoje, kur didžiausia naujiena žiniasklaidoje yra abejotino lygio „žvaigždžių“ santuokos, skyrybos ar atostogos, stereotipai gajūs. Tačiau tie, kurie skatina moksleivius rinktis tik „praktiškas“ studijų programas, yra prasti patarėjai. Pakanka konstatuoti, kad

Šiuo metu nemažai kalbama apie studijų kokybę ir būdus jai gerinti.

Kas, Jūsų manymu, kuria studijų kokybę? Kaip Filologijos fakultetas ją užtikrina ir plėtoja?

Studijų kokybė – tai nuolatinis procesas. Jis priklauso nuo daugelio dalykų: studijų programų turinio, aiškaus studijų proceso reglamentavimo, savianalizės ir dalijimosi patirtimi, dėstytojų, studentų, darbdavių bendradarbiavimo ir grįžtamojo ryšio, nuo universiteto bibliotekos išteklių ir naujausios įvairių sričių mokslinės literatūros, duomenų bazių įsigijimo strategijos, nuo bendruomenės tradicijų ir nuotaikų jos viduje, tačiau svarbiausi „žaidėjai“ šiame lauke yra

dėstytojai ir studentai. Gaila, kad politikai iki šiol negali apsispręsti dėl adekvataus dėstytojų darbo vertinimo: ką ir kalbėti, jeigu docentų atlyginimas mažesnis už mokytojų. Asmenybės – tiek studentai, tiek dėstytojai – daro studijas prasmingas ir įsimintinas.

Mūsų fakultetas tuo negali skųstis.

Net ir dabartinėje nepakankamo aukštojo mokslo finansavimo situacijoje pasitenkinimas studijomis Filologijos fakultete yra didelis. Į kokias studijų programas siūlytumėte atkreipti būsimų studentų dėmesį? Kodėl?

Visos mūsų studijų programos vertos dėmesio, jos labai gerai vertinamos Lietuvos ir užsienio ekspertų. Šiemet paskelbtas „QS World University Rankings by Subject“ reitingas, vertinantis stipriausius pasaulio universitetus pagal atskiras studijų kryptis, parodė, kad Vilniaus universitetas užima aukštas pozicijas šiuolaikinių kalbų studijų kryptyse. Filologijos fakultetas išsiskiria siūlomų studijų programų gausa: vykdome 14 pagrindinių bakalauro studijų programų, 17 gretutinių studijų programų, 13 magistrantūros studijų programų.

Pirmosios pakopos studentai, kurių programose numatyta tokia galimybė, gali rinktis gretutines studijas tiek mūsų, tiek kituose fakultetuose arba panaudoti joms skirtus kreditus pagal savo apsisprendimą. Filologijos fakulteto studentai aktyviausiai dalyvauja gretutinių studijų procese iš visų universiteto padalinių.

Dėkoju už pokalbį.

Plačiau skaitykite naujienos.vu.lt

Apskritojo stalo diskusija „Kalbos – karjerai“ Gegužės 15 d. Užsienio kalbų institute vykusioje apskritojo stalo diskusijoje „Kalbos – karjerai“ buvo diskutuojama apie užsienio kalbų mokymą ir mokymąsi aukštosiose mokyklose ir užsienio kalbų poreikį darbo rinkoje. Švietimo ir mokslo ministerijos, užsienio šalių ambasadų Lietuvoje, šalies aukštųjų mokyklų atstovai ir socialiniai partneriai aptarė dabartinę užsienio kalbų situaciją aukštosiose mokyklose, analizavo, kaip aukštosios mokyklos atsižvelgia į ES ir Lietuvos švietimo dokumentuose išdėstytus reikalavimus ir rekomendacijas dėl kalbų mokymo, išryškino probleminius klausimus, dalijosi gerąja daugiakalbystės idėjų sklaidos patirtimi.

Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos prezidentė Eglė Šleinotienė atkreipė dėmesį į blogėjančią užsienio kalbų dėstymo padėtį kolegijose (mažinamas dėstomų kalbų skaičius, naikinamos kalbų katedros, atleidžiami žmonės), ragino sutelktai, visiems kartu spręsti šias problemas, pasigedo atviresnės ŠMM pozicijos užsienio kalbų politikos klausimu, didesnio Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių palaikymo ir platesnių daugiakalbystės idėjų įgyvendinimo galimybių, kvietė diskutuoti apie pozityvą, lygiuotis į užsienio šalių universitetų patirtį.

Socialinis partneris Andrius Francas, atstovaujantis tarptautinei personalo paieškos kompanijai „Recruitment Alliance“, pabrėžė kitų kalbų poreikį rinkoje, minėjo, kad puikus anglų kalbos mokėjimas būtinas, ir

E. Kurausko nuotr.

ragino universitetus mokyti antrųjų užsienio kalbų. ŠMM atstovės teigė, kad ministerijos požiūris į kalbų mokymąsi yra palankus, tačiau aukštosios mokyklos turi autonomiją ir gali pačios labiau reguliuoti kalbų mokymo klausimus, taip pat pabrėžė būtinybę išlaikyti tęstinumą tarp užsienio kalbų mokymo bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose.

LEU Tarptautinio skyriaus vedėja doc. Loreta Chodzkienė kėlė universitetų tarptautiškumo idėją, priminė universitetų misiją mokyti kalbų ne tik studentus, bet ir dėstytojus, kad jie būtų pasirengę dėstyti savo kursus

studentams, atvykusiems pas mus studijuoti iš užsienio šalių. Ji pažymėjo, kad mokinių ir studentų anglų kalbos žinių lygis kol kas dar nėra pakankamai aukštas, kad studentai galėtų laisvai savo būsimoje profesinėje aplinkoje bendrauti, todėl anglų kaip profesinės kalbos studijos universitetuose turėtų būti tęsiamos.

Susitikimo dalyviai aptarė kalbų padėtį aukštosiose mokyklose, kuri yra tikrai įvairi, priklauso nuo aukštųjų mokyklų vykdomos kalbų politikos ir vadovų požiūrio, visuomenės lūkesčių.

Geriausia situacija gali pasidžiaugti Generolo Jono Žemaičio karo akademijos kalbų dėstytojai, jų studentai

privalomai studijuoja anglų ir kitas užsienio kalbas. VGTU daugiakalbystei nėra labai palanki situacija, skiriami tik 2 semestrai, mažai kreditų. Šiaulių universitete antrosios užsienio kalbos studijų galimybės nėra plačios, orientuojamasi į šių kalbų studijas bendrojo lavinimo mokyklose, tačiau antrųjų kalbų studentai gali mokytis pasinaudodami gretutinių studijų teikiamomis galimybėmis. M. Romerio universitete vykdoma kalbų studijų pasirinkimo mažinimo politika. VU Užsienio kalbų instituto direktorė doc.

Roma Kriaučiūnienė minėjo, kad VU laikomasi užsienio kalbų koncepcijos ir studentai studijuoja dalykinę užsienio kalbą kaip privalomą dalyką, nors kai kuriuose fakultetuose pastebima šių studijų trukmės trumpinimo tendencija. Antrosios kalbos VU studentai galėjo mokytis kaip laisvojo dalyko, tačiau laisvai pasirenkamųjų dalykų jau beveik nebelieka studijų programų sąrangoje, taigi jau porą metų studentams suteikiama galimybė mokytis užsienio kalbų kaip ne studijų programos dalyko, patiems sumokant dalį studijų kainos.

Iškeltas ir dėstytojų kvalifikacijos bei kalbų mokytojų rengimo klausimas.

Lucas Aubry, Prancūzijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė, pasisakė už

galimybę rengti kalbų mokytojus pagal IDKM (integruoto kalbos ir dalyko mokymo) programas. Goethe‘s instituto atstovė Margarita Repečkienė kalbėjo apie vokiečių kalbos mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemos trūkumus, jaunų vokiečių kalbos mokytojų rengimo, vokiečių kalbos didesnės sklaidos būtinybę bendrojo lavinimo mokykloje. Dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistemos trūkumus pažymėjo VGTU, VU ir kitų diskusijoje dalyvavusių universitetų atstovai.

Diskusijos dalyviai padarė šias išvadas. Aukštosios mokyklos turi daryti didesnį socialinį poveikį visuomenei, aiškinti daugiakalbystės privalumus.

Universitetai ir kitos aukštosios mokyklos turi ne tik sekti rinkos poreikius, bet ir pačios prisidėti prie pozityvaus ir kryptingo poveikio rinkai, jos atstovų nuomonei. Siekiant didesnio tarptautiškumo, būtina padėti mokytis kalbų ne tik studentams, bet ir dėstytojams.

Profesinė užsienio kalba turi būti ir toliau dėstoma kaip privalomasis dalykas, studentams turi būti sudaromos sąlygos mokytis antrosios ir trečiosios užsienio kalbos, ir tai turi būti aiškiai apibrėžta aukštųjų mokyklų studijų procese. Dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistema turėtų būti tobulinama. Ateities perspektyva – IDKM (integruoto kalbos ir dalyko mokymo) mokytojų rengimas.

Renginio organizatoriai – VU Užsienio kalbų institutas ir Lietuvos kalbų pedagogų asociacija.

UKI inform.

universitas

vilnensis

2015 m. birželis

9

Polonistikos dienos Vilniaus universitete Gegužės 18–21 d. Filologijos fakultete jau 13 kartą įvyko tradicinės Polonistikos dienos. Renginiuose aktyviai dalyvavo studentai iš Lietuvos ir Lenkijos, mokiniai iš Vilniaus rajono lenkiškų mokyklų.

Ingrida MASALSKYTĖ, IV k. studentė

doc. Viktorija UŠINSKIENĖ Tarptautinėje studentų konferencijoje pranešimus skaitė Vilniaus universiteto ir Lenkijos aukštųjų mokyklų – Varšuvos, Kelcų ir Vroclavo universitetų – studentai. Didžiulio klausytojų susidomėjimo sulaukė įdomūs pranešimai įvairiomis kalbotyros ir literatūros temomis: apie tarminę leksiką internete ir Kelcų grafičių kalbą, apie įžymaus karo

korespondento Waldemaro Milewi­ cziaus nuopelnus ir Anos Achmatovos poezijos vertimus į lenkų kalbą ir kt.

Po konferencijos svečių ir dalyvių laukė filmo „Ida“ (rež. P. Pawlikowski), 2014 m. gavusio „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje, peržiūra ir Małgorzatos Jagodzińskajos, Vroclavo universiteto studentės, atvykusios pagal ERASMUS mainų programą, trumpa šio filmo analizė.

Edukacinę kelionę į Šalčininkų kraštą pradėjome nuo Jašiūnų ir juose esančio Radvilų dvaro, kuris vėliau priklausė Balinskiams. Kazimieras Kar-

V. Ušinskienės nuotr.

pičius, Jašiūnų M. Balinskio gimnazijos direktorius, papasakojo šio miestelio ir su juo susijusių žmonių istoriją.

Aplankėme 1830 m. įkurtas nedideles kapines, kuriose palaidotas VU rektorius (1807–1815) prof. Jonas Sniadeckis. Merkinės, kurioje 1769–1794 m. kunigas Povilas Ksaveras Bžostovskis buvo įkūręs garsią Paulavos respubliką, istoriją mums atskleidė Turgelių P. K. Bžostovskio gimnazijos direktorė ir

mokyklos kraštotyros muziejaus įkūrėja Liucija Jurgielevič. Mūsų edukacinė kelionė baigėsi Tabariškėse, čia aplankėme žymios liaudies menininkės Annos Krepsztul muziejų.

Gegužės 21 d. paskutiniame Polonistikos dienų renginyje paskelbti konkurso „Vilniaus Alma Matter: istorija ir dabartis“, skirto 8–12 klasių mokiniams, rezultatai. Konkurse aktyviai dalyvavo Vilniaus rajono moksleiviai.

Nugalėtojai ir kiti konkurso dalyviai jautėsi ypatingai, nes po apdovanojimų jiems buvo surengta ekskursija po mūsų universitetą, kaip vieną iš seniausių ir gražiausių Europoje.

Mokiniai pabendravo su Polonistikos centro studentais ir dėstytojais, pajuto išskirtinę Vilniaus universiteto aurą ir grožėjosi iš VU Šv. Jonų bažnyčios varpinės atsiveriančiais sostinės senamiesčio vaizdais.

Dovilė Raulinavičiūtė gilinosi į sutuoktinių dialogus H. Ibseno dramose „Lėlių namai“ ir „Moteris iš jūros“. Auksė Kascėnaitė rašė apie agresiją vaikų literatūroje. Gyvūnų teisių aktyvistė Saulė Ilgiūtė tikisi įrodyti gyvūnijos svarbą pasauliui, todėl analizuoja dvigubą gyvūnų vaidmenį pasaulio kūrimo procese ir pasaulio pabaigoje senovės skandinavų mitologijoje. Greta Milašiūtė pasakojo apie žodinę tradiciją giesmėje „Vǫluspá“ (Volvos pranašystė).

Kultūrinę globalizaciją pristatė Silvija Miliūtė. Eglė Voidogienė analizavo požiūrį į humanitarus Švedijoje, Ugnė

Vencevičiūtė – folkloro motyvus dabartiniuose islandų dainų tekstuose, Miglė Vaišnoraitė ieškojo teisybės meno ir socialinėse hierarchijose Petterio Næsso komedijoje „Elingas“.

Straipsnio autorę tiesiog sužavėjo Gabrielės Mačiuitytės tema – pasakotojas Ingmaro Bergmano filmuose.

Justina Pečkytė tyrė, kaip vikingų visuomenė yra vaizduojama filme ,,Vikingai“ (1950) ir šiuolaikiniame seriale ,,Vikingai“.

Kasmet kiekvienas iš jūsų turite progą apsilankyti unikalioje, drįsčiau teigti, pasakiškoje Skandinavistikos centro mokslinėje konferencijoje.

Kas slypi už Skandinavistikos centro durų?

Miglė VAIŠNORAITĖ Baisingas dalykas! Lygių teisių departamentas sulaukė skundo, kokio žmogaus ausis dar negirdėjo. Pasirodo, klausimų pasaulyje užduodama vis mažiau, o ir ne visi sulaukia vienodai išsamaus ir pagrįsto atsakymo. Diskriminaciją žymi keletas atsakymų: „Į kvailus klausimus neatsakinėju!“, „Nesvarbu“, „Nežinau“. Gąsdinančios tendencijos patyliukais mėgina persmelkti visuomenę ir atimti džiaugsmą kelti ir spręsti„kvailesnę“ ar netradiciškesnę, nebuitišką problemą.

Ir štai saujelė ilgai rengtų ir treniruotų didvyrių bando priešintis šiam virusui kasmet Skandinavistikos centre vykstančioje bakalauro ir magistro darbų konferencijoje, kurioje visi klausimai yra vienodai įdomūs, vienodai nuodugniai ištirti ir aprašyti, vienodai ilgai aptarinėjami.

Laisvės klausimams diena vyko balandžio 27-ąją. 18 jaunųjų Skandinavistikos centro pelyčių, ištisus metus tyliai, bet aktyviai besisukusių lingvistiniuose, literatūriniuose ir kultūriniuose ratukuose, pristatė, ką per tuos metus įvairiausiuose ratukuose „susuko“.

Plojimai pasigirsdavo po kiekvieno pristatymo. Magistrantė Renata Kohančikaitė domėjosi, kaip yra išreiškiamas perfektyvumas norvegų ir lietuvių kalbų vertimuose. Živilė Gudonytė rašė apie gramatikalizaciją švedų kalboje, Elžbieta Kmitaitė – apie metafikciją Karen Blixen kūryboje.

Aktyvi sporto mėgėja Eidvilė Dirmaitė siūlė, kaip apibrėžti sporto šakas norvegų kalbos žodynuose, Anastasija Varnaitienė atliko maisto frazeologizmų švedų ir lietuvių kalbose analizę. Giedrė Dovydėnaitė postkolonijiniu požiūriu nagrinėjo Karen Blixen romaną „Iš Afrikos“.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Sportinius metus vainikavo 14-oji Rektoriaus taurė Gegužės 26 d. Mažojoje auloje apdovanoti tarpfakultetinių Rektoriaus taurės varžybų nugalėtojai, pagerbti geriausi 2014 m. VU sportininkai ir komandos. Pagrindinė, jau 14-oji, varžybų taurė įteikta Ekonomikos fakultetui (87 taškai).

Vos dviem taškais atsiliko Matematikos ir informatikos fakultetas, o trečiosios vietos taurė iškeliavo į Fizikos fakultetą (78 taškai).

Pirmą kartą apdovanojimus teikė naujasis rektorius prof. Artūras Žukauskas. Jo teigimu, sportas – tai kultūros dalis, o VU yra ne vien mokslo ir studijų universitetas. „Sporte įgyti įgūdžiai – kovingumas, greita reakcija, sprendimų priėmimas, pagarba varžovui – praverčia visą gyvenimą. Todėl man išties labai malonu, kad sportas Vilniaus universitete užima deramą vietą“, – pasidžiaugė rektorius, pats kiekvieną savaitę atrandantis laiko orientaciniam sportui. Prof. A. Žukauskas prisipažino, kad besimokydamas dabartinės Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos paskutinėje klasėje labai ištįso, tad turėjo didelių problemų su fiziniu lavinimu. „Fizinio lavinimo mokytojas man sutiko parašyti teigiamą pažymį su sąlyga, kad visą gyvenimą sportuosiu: „Jei tu, Žukauskai, prisieksi sportuoti, pažadu, kad tapsi žmogum.“ Štai jums ir rezultatas“, – atviravo rektorius.

Šiemet varžybas kartu su Sveikatos ir sporto centru (SSC) surengti padėjo Ekonomikos fakultetas. Jo dekanas prof. Jonas Martinavičius prisipažino mėgstantis statistiką, tad paskaičiavo, kiek mūsų sportininkai sportuodami prarado kalorijų: „Futbolininkas ir plaukikas prarado apie 700 kilokalorijų, lengvosios atletikos atstovas – apie 500 kilokalorijų. Sudėjus mūsų komandos narių skaičių ir rungtis išeina, kad mūsų sportininkai iš viso prarado apie 600 tūkst. kilokalorijų.

Tai prilygsta 300 kg jautukui arba 90 kg ryžių košės su sviestu. Mūsų fakultetas, norėdamas sugrąžinti jūsų prarastas jėgas, dovanoja tortą.“ Po oficialiosios renginio dalies susirinkusiųjų išties laukė įspūdingas „prizinis“ tortas.

Kitais mokslo metais Rektoriaus taurės varžybas padės organizuoti Filologijos fakultetas. Jo dekanas doc.

Antanas Smetona neslėpė, kad sporto nemėgsta, tačiau, anot jo, ne tai svarbiausia.„Mūsų gyvenimą lemia ne meilės ar nemeilės, o daug kitų pasi-

rinkimų. Ateina toks amžiaus tarpsnis, kai iškyla labai svarbus klausimas: eiti pas gydytoją ar į sporto klubą? Sveikas protas sako, kad reikia tik į sporto klubą. Todėl, žinoma, perimsime Rektoriaus taurės organizavimą ir prie jo prisidėsime taip, kaip sugebėsime“, – pažadėjo doc. A. Smetona. „Praėję metai sportiniu požiūriu buvo tikrai įdomūs. Mokslo metus pradėjome apdovanojimu, kurį mūsų stalo tenisininkėms įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentė ir Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius už laimėtus bronzos medalius Roterdame vykusiose Europos studentų žaidynėse. Tai tikrai didelis pasiekimas“, – pasidžiaugė SSC direktorė doc. Ramunė Žilinskienė. Iš Kaune vykusių Baltijos šalių studentų sporto žaidynių (SELL) VU sportininkai grįžo su 43 medaliais (7 aukso, 17 sidabro ir 19 bronzos) ir pagal bendrą medalių skaičių buvo antri. Direktorė pabrėžė, kad nors ir nesame sporto universitetas, bet daugelyje varžybų liekame antri ar treti po sporto universitetų.

Rektoriaus taurė – EF dekano dr. J. Martinavičiaus rankose Universitetas gali didžiuotis 2014 m. geriausiais studentais sportininkais. Tai Lina Batulevičiūtė (MF), Laura Gedminaitė (MF), Auksė Gecevičiūtė (TF), Airinė Palšytė (EF), Povilas Strazdas (TF), Ovidijus Tarutis (TF), Eimantas Tukačiauskas (KF), Milda Valčiukaitė (KF), Algirda Zaliauskaitė (MIF) ir Jekaterina Ždanova (EF).

Tarpfakultetinės Rektoriaus taurės varžybos SSC atgaivintos 2000-aisiais.

Jose dalyvauja visų fakultetų ir Tarptautinio verslo mokyklos studentų komandos – iš viso apie 700 studentų.

Rengiamos šių 11 sporto šakų varžybos: kroso, merginų krepšinio, vaikinų krepšinio, futbolo, plaukimo, rankos lenkimo, aerobikos, svarsčių kilnojimo, stalo teniso, lengvosios atletikos

ir keliautojų sporto. Vyriausiasis varžybų teisėjas – Rimantas Turskis. Šiemet visų sporto šakų varžybose dalyvavo Ekonomikos, Matematikos ir informatikos, Fizikos ir Medicinos fakultetai.

Medicinos fakulteto sportininkai bendroje įskaitoje užėmė IV vietą, Tarptautinės verslo mokyklos – V vietą, Gamtos mokslų fakulteto – VI vietą, Teisės fakulteto – VII vietą, Komunikacijos fakulteto – VIII vietą, Filologijos fakulteto – IX vietą, Istorijos fakulteto – X vietą, Chemijos fakulteto – XI vietą, TSPMI – XII vietą, Filosofijos fakulteto – XIII vietą, Kauno humanitarinio fakulteto – XIV vietą. „U. V.“ inform.

universitas

vilnensis

10

2015 m. birželis

Singapūrietės ir vokiečio vilnietiškos impresijos Vilniaus universitetas tampa įdomus ne tik Europos, bet ir Pietryčių Azijos šalių jaunimui Jau ketvirtus metus iš eilės doc. Arūno Vyšniausko (IF) iniciatyva „Universitas Vilnensis“ puslapiuose skelbiame VU studijavusių užsieniečių įspūdžius. Valerie Tan (Valerie Tan Ing Hui), penkiems mėnesiams į Lietuvą atskridusios iš tolimojo Singapūro, Vilniuje laukė malonus siurprizas. Ji sužinojo, kad, be Lietuvos praeities studijų Istorijos fakultete, VU vyksta ir sinologijos, japonologijos, arabistikos studijos, gilinamasi ir į kitų pasaulio regionų kalbas, istoriją bei kultūrą. Patrickas Nugentas iš Pietų Vokietijos, Bavarijos žemės, stebėjosi, kad greta sovietmečio palikimo Saulėtekyje (senieji korpusai, primenantys didelę ligoninę) iškilo tokia moderni biblioteka, kokios pavydėti galėtų ne vienas vokiečių universitetas. „U. V.“ skaitytojams – šie ir kiti užsienio studentų įspūdžiai Vilniuje.

ERASMUS mainų programos studentas (2013–2014 m. m.)

Lietuviai ir krepšinis Vienas gražiausių dalykų Vilniuje man buvo mieste tvyrojusi ypatinga atmosfera per Europos krepšinio čempionatą Slovėnijoje 2013 m. Nuotaika Lietuvoje buvo panaši į tokią, kokia buvo ir Vokietijoje, kai vyko Europos ar pasaulio futbolo čempionatai.

Krepšinis yra mėgstamiausia sporto šaka Lietuvoje ir visus apėmė sportinė karštligė – netgi tuos, kurie paprastai krepšiniu nesidomi. Kai vyko rungtynės, barai buvo pilni ir visi svečiai įsitempę žiūrėjo į ekranus. Kai Lietuvos rinktinė pateko į finalą, tada krepšinis tapo pokalbių tema Nr. 1. Netgi profesoriai universiteto auditorijoje prieš pradėdami užsiėmimą pasakydavo vieną kitą sakinį apie žaidimą. Mane irgi pagavo ta nuotaika ir aš žiūrėjau finalą viename bare. Deja, Lietuva smarkiai pralaimėjo Prancūzijai, tačiau baro lankytojų nuotaikos nesugedo.

Jie plojo ir ugningai palaikė savo komandą iki galo, o po žaidimo skandavo„Lietuva“. Man tai padarė didžiulį įspūdį – lietuviai jautė pasididžiavimą savo komandos bendruoju pasiekimu, o ne nusivylimą dėl pralaimėtų finalinių rungtynių.

Pagarba savo kalbai Be krepšinio garbinimo, aš matau pasididžiavimą savo kalba. Tai, žinoma, nereiškia, kad mieste negirdėti užsienietiškai šnekant. Priešingai, Vilniaus senamiestyje beveik neįmanoma praeiti neišgirdus anglų, rusų, taip pat ir prancūzų, ispanų ir kitų kalbų įvairiausiais akcentais. Vilnius kaip magnetas traukia užsieniečius.

To priežastis – aukštas vystymosi potencialas ir ypatinga miesto aura. Su vietiniais, jaunesniais kaip 30 metų, gali susikalbėti angliškai. Vyresnieji vilniečiai gali kalbėti rusiškai, taip pat neretai ir vokiškai.

Tai, kad lietuvių kalba dar šiandien egzistuoja, nėra savaime suprantamas dalykas, nes jai praeityje grėsė pavojai.

XIX a. ji buvo užspausta rusų valdžios, o dar anksčiau bendroje lietuvių–len-

yra keletas KGB kalėjimo kamerų, taip pat egzekucijų kameros. Čia gerai atsiskleidžia represijos partizanams ir kitiems pasipriešinimo kovotojams.

Rūsio patalpos nuteikia šaltai, sukuria steriliai slogią atmosferą ir kelia šiurpulį. Mirties bausmės vykdymo kameroje rodoma trumpa lenkų filmo ištrauka, kaip buvo žudomi įkalintieji Katynėje. Šio muziejaus aplankymas man dar ilgai išliks atmintyje.

Nepasitvirtino dauguma stereotipų Lietuva apskritai mane pozityviai nustebino, o daugelis išankstinių stereotipų nepasitvirtino. Pavyzdžiui, įsivaizdavimas, esą lietuviai visą laiką geria degtinę. Mano pastebėjimu, alus čia yra labiau mėgstamas. Be to, ne kiekvienas išgeriantis yra jau ir sunkus girtuoklis. Žinoma, tokių pasitaiko, tačiau ne daugiau nei kitose pasaulio vietose.

Kitas plačiai paplitęs stereotipas remiasi sovietiniu palikimu, esą Lietuva dar yra rusų imperijos dalis. Lietuva nuo 2004 m. yra Europos Sąjungoje ir lietuviai, kuriuos aš sutikau, jaučiasi labiau Europos dalimi nei postsovietine šalimi. Vis dėlto patvirtinu teoriją, kad Lietuvoje yra labai šalta. O pavasarį ir vasarą čia būna gražu.

Iš vokiečių kalbos vertė doc. Arūnas Vyšniauskas

Lithuania from the perspective of a Singaporean Written by Valerie Tan When one thinks of Europe, Lithuania is definitely not among the first countries to come to mind – indeed, when many of my friends back home in Singapore first found out I was going to Europe for a semester abroad and further inquired as to which part of Europe I will be studying in, my response was met with blank stares of incomprehension. “Where, did you say?”, “Where’s that?” – these were questions I answered over and over in the months leading up to my exchange, and to be honest, I knew close to nothing about the country I was to spend five months in – my knowledge of the country was limited to a vague, surface-level understanding of its tumultuous Soviet past and whatever information I could glean from tourism websites and Wikipedia.

And what “research“ I did on this Baltic countr y was not enough to prepare me for the culture shock I experienced when I first came to Vilnius.

Perhaps, in order to help you better understand my experience I must first briefly describe my home country. Singapore is a small city-state in Southeast Asia with an ethnically diverse population of almost 5.5 million. Located on the Equator, Singapore’s climate is hot all year round, and the description “hot and humid” can be used to describe Singapore at any time of the year.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Patrick NUGENT (Vokietija),

fasadais atrandami net ir senose netašytų akmenų grindinio gatvėse. Panašus kontrastas pastebimas ir Saulėtekio alėjoje.

Ten esantis VU Ekonomikos fakultetas kiek senamadiškas, o nauja moderni biblioteka Saulėtekyje galėtų kelti pavydą ir kai kuriems vokiečių universitetams.

Saulėtekio korpusai man primena seną ligoninę sovietiniais laikais. Didelis blokas, kuriame kiekvienas aukštas atrodo vienodai. Ilgi koridoriai, apšviesti nedaugelio lempų, kadangi į vidų pakliūna mažai saulės. Fakultetai Saulėtekyje žiemą yra nyki vieta. Dangus pilkas, oras šaltas. Viskas nuteikia labai monotoniškai. Bet balandžio mėnesį, kai sužaliuoja gamta, arti esantis miškelis ir pievelės sukuria draugišką Patrickas Nugentas Gintaro muziejaus-galerijos aplinką. Tas kontrasrūsyje (Šv. Mykolo g. 8, Vilnius) tas tarp naujo ir seno yra tipiškas miestui. kų valstybėje ji buvo išstumta lenkų Šalia nuostabiai gražių namų kartais kalbos. Vokietijoje anglicizmai vis stovi apgriuvę pastatai. Efektą dažnai labiau priklauso kasdieninei kalbai, sustiprina grafičiai. Daugelio namų sieo Lietuvoje taip nėra – net ir šiandien nos yra nupurkštos užrašais, tačiau šen užsienietiški terminai yra verčiami. Pabei ten randama ir meniškų grafičių. vyzdys – amerikiečių populiarių filmų Dar tipiška Vilniui yra tai, kad daugelis pavadinimai. Vokietijoje jie neretai yra daugiabučių iš išorės neatrodo gražiai, tiesiog perimami neverčiant iš anglų, tačiau viduje yra labai elegantiški ir o Lietuvoje galioja taisyklė pavadistilingi. Tai tinka bent jau daugumai nimus sulietuvinti. Taip iš fantastinio butų, kuriuose man teko apsilankyti. veiksmo ir nuotykių filmo „Captain America: The Winter Soldier“ atsirado Genocido aukų „Kapitonas Amerika: žiemos karys“, o muziejuje iš filmo apie superherojų „Amazing Spiderman 2“ pasidarė „Nepaprastas Genocido aukų muziejus įkurtas Žmogus-voras 2“. buvusiame pagrindiniame KGB pastate prie Lukiškių aikštės. Pirmuose dviejuose aukštuose gali susidaryti Pastatai Saulėtekyje apibendrintą Lietuvos istorijos vaizdą ir kitur rusų ir vokiečių okupacijos metais.

Vilniaus žavesį sunku paaiškinti. Čia ne tik pasakojama istorija, bet Galbūt jis slypi kontraste tarp gražaus yra pateikiamos ir to meto uniforir nepatrauklaus, ir tai suteikia miestui mos, fotografijos ir t. t. Man buvo kažką tokio. Yra daugybė nuostabiai įdomu pasižiūrėti, kaip šis laikotarpis puikių senų bažnyčių, kurios iškyla parodomas lietuvių požiūriu. Mano tarp prastai išlikusių pastatų. Vilnius mokykliniais metais Vokietijoje ši tematika buvo išsamiai aptarta būtent iš yra bažnyčių miestas. Vaikščiojant sevokiškos perspektyvos. Muziejuje ypač namiestyje neįmanoma nepraeiti pro įdomios man pasirodė daugelį metų kurią nors bažnyčią. Aš kilęs iš Bavaripo Antrojo pasaulinio karo vykusios jos, labai katalikiško Vokietijos krašto, ir kovos tarp rusų ginkluotųjų pajėgų esu prie to pripratęs, tačiau nesu matęs ir lietuvių partizanų. Šiandien sunku tiek daug bažnyčių viename mieste. įsivaizduoti, kad partizanai, bijodami O naujos parduotuvės su didelėmis mirties ar būti ištremti, gyveno slapstyvitrinomis ir šiuolaikinės galerijos damiesi miške taip ilgai. Pastato rūsyje bei teatrai su moderniais stikliniais A. Vyšniausko nuotr.

Vilnius žavi kontrastais tarp naujo ir seno

Valerie Tan iš Singapūro Vilniaus universitete studijavo 2014–2015 mokslo metų pavasario semestre

Nukelta į p. 11

universitas

vilnensis

2015 m. birželis

Atkelta į p. 11 The first thing that I found slightly disconcerting was the lack of bustle and the crowds that were so familiar back in Singapore.

There were many other things that I needed to get used to. Arriving in Vilnius in the midst of winter I was overwhelmed by the numbing cold, bare trees and short hours of daylight. I had never understood how gloomy and depressing the winter season could be, and the weather amplified all my other apprehension and anxieties of being in a new and foreign city.

Intimidated by the signboards and street signs that I could not understand, I hesitated entering shops and eateries despite their tantalizing displays. Even taking the bus was a terrifying experience, not knowing if I was headed in the right direction, and constantly worrying about missing my stop and ending up in a place I did not recognize. Crippled by my lack of linguistic capability to interact with the people around me, the first few weeks were unexpectedly trying and lonely.

One of the oldest universities in Eastern Europe, Vilnius University’s campus is almost impossible for someone new to navigate. Despite the thousands of faculty members and students who fill its halls every day, Vilnius University has maintained its old charm. Unlike Singapore, where the national universities were post-independence institutions established fairly recently, Vilnius University has a long and rich history that is central to the history of the nation as a whole.

Vilnius University is integrated into the very heart of Vilnius’s city centre. I did have fears initially that given the keen tourist interest in the university the campus would be filled daily with throngs of curious, wide-eyed tourists. Yet, while tours are occasionally spotted at the entrance of the building, the learning environment has been protected and preserved so that learning can take place.

Another thing that took me by surprise was the outward looking orientation of the university. When applying for my exchange, the modules available under my Faculty of History were mostly in areas related to Lithuania’s history or the history of its direct region, i.e. the Baltic region, and so it was a pleasant surprise to discover how widely academic research is extended into various regions all around the world – with students majoring in Sinology, Japanology, Arab studies, etc.

I stayed in the dormitories provided by the university during my stay here, and even there one could find evidence of Vilnius’s history and development. The dormitory building is built in the typical Soviet style architecture visible all over the city, and cannot be distinguished from the rest of the residential block it is part of.

VU studijavusį japoną sužavėjo mūsų liaudies muzika Agnė GRINEVIČIŪTĖ Pirmą kartą japoną Yusuke Yasuda pamačiau per Vilniaus universiteto 435 metų jubiliejui skirtą koncertą „Vivat, Academia“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Už nugaros buvo girdėti nuostabos kupini šnabždesiai: nejaugi kitatautis groja VU folkloro ansamblyje „Ratilio“? Tačiau koncerto klausytojams tikrai nepasivaideno – metus VU Komunikacijos fakultete studijavęs Yusuke tikrai dalyvavo šio ansamblio veikloje.

Prisipažįsta norėjęs dainuoti, tačiau to negalėjęs dėl lietuvių kalbos barjero. „Kadangi niekaip negalėdavau prisiminti lietuviško teksto, galiausiai pasidaviau“, – šypteli Yusuke.

Dėl intensyvių studijų pavasario semestre jam teko paaukoti savo veiklą VU folkloro ansamblyje „Ratilio“, nes repeticijoms paprasčiausiai nebeliko laiko. „Gaila, kad negalėjau dalyvauti tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“ kaip „Ratilio“ narys, nes nelankiau repeticijų“, – apgailestauja Yusuke.

Pašnekovas su dėkingumu kalba apie šį VU folkloro ansamblį ir jo na-

airių. Tačiau jam patinka ir lietuviško folkloro skambesys, kuris, anot vaikino, yra paprastas. „Apskritai lietuvių liaudies muzika, palyginti su airių, nesudėtinga ir daug lengvesnė už klasikinę. Japonijoje liaudiškos muzikos negrojame smuiku. Turime savus tradicinius instrumentus, kurių čia tikrai nerasite. Kadangi ilgai grojau klasikinę muziką, žinau, kokia ji nelengva. Man jūsų liaudišką muziką buvo nesunku išmokti. Be to, dažnai reikia kartoti tą pačią melodiją. Šokėjams dėl to lengva šokti“, – apie mūsų folklorinės muzikos ypatumus kalba Yusuke.

E. Kurausko nuotr.

Sudomino būtent „Ratilio“ „Perskaitęs visų VU ansamblių aprašymus, pagalvojau, kad „Ratilio“ man būtų gera vieta išmokti ir praktikuoti lietuvių liaudies muziką. Taigi rudens semestro pradžioje nuėjau į perklausą. Man buvo duotas smuikas, kuriuo tiesiog turėjau pagroti. Kadangi Japonijoje daug grodavau, klausydavau liaudiškos muzikos per „Youtube“, nesunku buvo tą padaryti. Pasirinkau airių liaudies muzikos kūrinėlį. Taip tapau „Ratilio“ nariu“, – prisimena pašnekovas. Vaikinas ansamblyje ne tik grodavo smuiku, bet ir šokdavo.

rius, draugiškai priėmusius į savo būrį, nors Yusuke ir nemokėjo lietuviškai: „Jie kalbėjo su manim angliškai, stengėsi bendrauti. Man šiame kolektyve buvo labai gera, jauku, tad itin vertinu šią suteiktą galimybę.“

Vietoj klasikinės muzikos pasirinko liaudies Yusuke domisi europietiška liaudies muzika. Vaikystėje smuiku grodavo klasikinę, bet ji vaikinui nebuvo tokia įdomi, taigi baigęs mokyklą liovėsi groti. Kai pradėjo studijuoti universitete, vėl užsinorėjo. Pašnekovą žavi liaudies muzika, ypač

Kuo mūsų folkloro ansambliai skiriasi nuo Tekančios Saulės šalies ir kaip jie atrodo japono akimis?

Japonijoje vyrai ir moterys nešoka poromis, ir vienas su kitu neturi jokio fizinio kontakto. „Man tai buvo taip keista. Kai šokau pirmą kartą, šiek tiek nervinausi ir jaudinausi. Negalėdavau žiūrėti į savo partnerės veidą.

Tačiau ši sąveika tarp lyčių mane žavi.

Manau, galbūt dėl to lietuvių vyrai moka bendrauti su moterimis“, – įspūdžiais ir samprotavimais dalijasi Yusuke. Jį nustebino ir skirtingų kartų atstovų dalyvavimas liaudiškuose ansambliuose. Kiekvieną ketvirtadienį ant Tauro kalno vykdavo liaudiškų

šokių vakaras, kuriame mielai dalyvaudavo ir Yusuke: „Į šį vakarą susirenka skirtingų kartų žmonės. Taigi turėjau progą su jais pabendrauti.

Man tai buvo labai įspūdinga.“

Studijos paremtos laisvųjų menų principu Akita International universitetas, kuriame studijuoja Yusuke, skatina savo studentus metams išvykti pastudijuoti į užsienį. Vaikinas norėjo studijuoti žiniasklaidos dalykus, nes jo universitete jai nėra skiriama daug kursų. Beje, ten ir studijos kitokios nei pas mus, nes paremtos laisvųjų menų (lot. artes liberales) principu – studijuojamos skirtingų mokslo rūšių disciplinos: „Geroji pusė ta, kad įgauni supratimą apie daugelį dalykų, blogoji – kad neįgyji konkrečios specialybės.“ Taigi jis siekė išvykti į bet kurią Europos šalį. Lietuvą pasirinko ne tik dėl mūsų liaudies muzikos, bet ir todėl, kad pašnekovo universitete studijavo lietuvis iš Kauno, su kuriuo susipažino. Jo pasakojimai apie Lietuvą labai sudomino Yusuke.

Vilniaus universiteto pasirinkimą nulėmė ne tik abiejų mokslo institucijų bendradarbiavimas, bet ir Komunikacijos fakulteto siūloma studijų programa, kuri japoną sudomino. Savo sprendimo jis tikrai nesigaili. Studijos čia buvo kitokios nei Japonijoje: „Mano universitete taisyklės gana griežtos, ypač kalbant apie lankomumą. Jeigu praleidi tris paskaitas, galutinis įvertinimas mažinamas vienu balu. Čia lankymas neprivalomas, neužduodama tiek daug namų darbų kaip mano universitete.

Pas jus ir mažiau paskaitų. Dėl to net savotiškai džiaugiuosi, nes galėjau gilintis į lietuvių liaudies muziką.“ Studentą sužavėjo ir Vilniaus universiteto pastatai, architektūra, mat Akita International universitetas, palyginti su mūsų, dar labai labai jaunas – jis įkurtas tik prieš dešimtmetį.

Nors pašnekovas jau sėkmingai išlaikė visus egzaminus, tačiau į gimtinę grįžti neskuba. Jis planuoja šiek tiek pakeliauti po Europą... dviračiu. Jo kelionės galutinis tikslas – pietvakarinė Prancūzija, kur vyks didelis liaudiškos muzikos ir šokių renginys.

VU pirmą kartą Lietuvoje vyko kinų kalbos konkursas Gegužės 9 d. Vilniaus universitete vyko pirmasis Lietuvoje kinų kalbos konkursas „Kinų kalbos tiltas“.

Agnis BELTE Dalyviai, be kinų kalbos ir Kinijos kultūros žinių, demonstravo ir savo talentus. Studentai iš trijų universitetų (VU, VDU IR MRU) atskleidė kaligrafijos, poezijos skaitymo, dainavimo ir grojimo gitara įgūdžius. Nugalėtoju tapo VDU Azijos studijų centro trečiakursis Andrius Vilkas. Antrą vietą užėmė Giedrius Šapoka, trečią – Vykintas Narkevičius (abu iš VU Orientalistikos centro). Nugalėtoją sveikino Kinijos Liaudies Respublikos ambasadorius Lietuvoje J. E. Wei Ruixing.

Pirmąjį „Kinų kalbos tilto“ konkursą Lietuvoje organizavo VU Konfucijaus institutas, finansavo Kinijos ambasada. „Kinų kalbos tiltas“ – nuo 2002 m. rengiamas konkursas, skirtas kinų kalbos studentams, kurį remia Konfucijaus institutų būstinė (Hanban).

Nuo konkurso pradžios kinų kalbos ir kultūros žinias demonstravo maždaug 400 000 dalyvių iš daugiau kaip 90 pasaulio šalių. Per 1300 studentų, kurie pasirodė geriausiai savo šalyse, turėjo galimybę varžytis finaliniuose konkurso turuose Kinijoje. Šio konkurso tikslas – skatinti studentų iš viso pasaulio en-

G. Savickio nuotr.

Lithuania from the perspective of a Singaporean

11

Konkurso nugalėtojų apdovanojimas tuziazmą mokytis kinų kalbos, kultūros ir stiprinti Kinijos kultūros supratimą tarptautinėje arenoje. Konkurso pavadinimas simbolizuoja kuriamus

tiltus tarp Kinijos ir pasaulio studentų.

Laimėtojai iš kiekvienos šalies turi galimybę nuvykti į Kiniją ir gauti stipendiją tęsti studijas šioje šalyje.

universitas

12

paskutinis puslapis

vilnensis

2015 m. birželis

Teatro salės istorija

E. Kurausko nuotr.

Vilniaus universiteto studentų teatras gali pasigirti ilgametėmis tradicijomis. Vilniaus ir Lietuvos teatro ištakos – 1570 m. spalio 18 d. kolegijos kieme suvaidinta italo Stefano Tucci komedija „Heraklis“. Nuo pat Vilniaus universiteto įsteigimo jėzuitai daug dėmesio skyrė muzikinei, teatrinei veiklai: buvo statomos pjesės, choreografinės kompozicijos, rengiamos teatralizuotos religinės ir akademinės šventės, sutraukdavusios minias žiūrovų. Yra išlikę duomenų apie universiteto kapelą, pjesių tekstų, mokyklinio teatro programų. Tai padėdavo studentams išmokti raiškiai kalbėti, laisvai jaustis prieš auditoriją, o tokių įgūdžių reikėjo būsimiems kunigams, teisėjams, valdininkams.

Pirmieji vaidinimai vykdavo miesto aikštėse, gatvėse, kolegijos ir akademijos kiemuose, Šv. Jonų bažnyčioje. Pačioje akademijoje retai buvo vaidinami spektakliai, matyt, ir dėl ankštų patalpų, kur negalėjo tilpti daugiau žiūrovų, tik nuo XVIII a. vis dažniau minima ir teatro salė. Jėzuitai mokėjo kurti įspūdingus reginius.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad kolegijos scenos mašinerija buvo pirkta Italijoje, nuo XVII a. buvo naudojamos keičiamos dekoracijos, gausu šviesos efektų, renginius paįvairindavo fejerverkai, iliuminacijos. Labai svarbūs jėzuitų teatre buvo efektai – audros, žemės drebėjimai, gaisrai, žaibai, dangaus pasiuntinių pasirodymai, pranašysčių ir sapnų vaizdavimas. Dažnai pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų, apdegimų, todėl Jėzuitų ordino vadovybė ne kartą tai buvo uždraudusi. Vilniaus akademijos dienoraštyje minimas 1710 m. balandžio 18 d. spektaklis, kai vakare „vaidintojai, mėtydami ugnis, nudegino prefekto barzdą, o kitiems žiūrovams dar blogiau atsitiko“.

Nuo XVIII a. universiteto teatro salė buvo Didžiojo kiemo trečiame aukšte, kur ir dabar yra teatro salė. Žiūrovai buvo ne tik miestiečiai, bet ir didikai, karalius. Išlikęs gandais apaugęs pasakojimas apie tai, kaip Universiteto gatvėje, karaliui atvykus į teatrą ir palikus karietą prie universiteto, susistumdė vežikai su studentais.

Miesto valdžia kelis studentus suėmė, o pasipiktinę tokiu autonomijos pažeidimu kiti studentai juos jėga išlaisvino. Universiteto ir miesto valdžia kelerius metus bylinėjosi, bet, atrodo, studentai bausmės išvengė.

Jėzuitų kronikininkas užrašė, kad 1715 m. pagaliau buvo įrengta teatro salė, kuri turėjo 22 suolų eiles, kylančias nuo scenos aukštyn, kad žiūrovai geriau matytų vaidinimą, ir kurioje tilpo daugiau nei 200 žiūrovų. Ši salė buvo aprūpinta modernia teatrine technika ir nuolat atnaujinama. Kelis kartus ji nukentėjo gaisrų metu. Išsamiausias salės aprašymas išliko 1774 m. universiteto liustracijos aktuose. Iš jų galima suprasti,

kad salė buvo gerai įrengta, turėjo atskirą nišą orkestrui ir ložę garbingiems svečiams. Jėzuitų teatro prestižą liudijo ne tik salės įranga, bet ir repertuaras. Panaikinus ordiną lėšos ir dėmesys teatrui labai sumenko.

1804 m. pagal Architektūros katedros profesoriaus Mykolo Šulco projektą teatro salė buvo perdirbta į tris auditorijas fizikos paskaitoms ir eksperimentams. Vidurinė buvo skirta paskaitoms, iš jos pertvarinėse sienose įrengtos durys į šonines sales, kur buvo instrumentų kabinetai.

Kabinete, perdirbtame iš teatro scenos, anksčiau buvusioje orkestro nišoje, stovėjo spintos su vertingiausiais instrumentais.

Uždarius universitetą teatro salė pavirto gimnazijos cerkve, tada buvo išgriautos salę į auditorijas dalijusios sienos ir atkurta vientisa buvusios akademinio teatro salės erdvė. Scenos vietoje pastatytas medinis ikonostasas, o sienas apjuosė medinis balkonas, įrengtos medinės lubos.

Restauruojant salę 1921–1923 m. išardytas tik medinis ikonostasas. Stepono Batoro

V. Naujiko nuotr.

universiteto laikais salė buvo pavadinta profesorių Sniadeckių vardu ir naudojama viešoms paskaitoms. Dabar ji priklauso studentų teatrui, čia vyksta konferencijos, viešos paskaitos, spektakliai. Universiteto 425 metų jubiliejaus proga restauruoti XVIII a. salės sienų puošybos fragmentai: salę juosiantis frizas su angeliukais ir lubų puošybos elementai.

Dabar lengviau įsivaizduoti, kaip salė atrodė jėzuitų laikais, kai joje skambėjo lotynų kalba, o vaidinimai buvo oficiali mokymo programos dalis.

Teatro salė XIX a. Nuotr. iš VU bibliotekos fondų

Restauruoti senosios salės puošybos fragmentai ISSN 1822-1513 Ad­re­sas: Uni­ver­si­te­to g. 3, LT-01513 Vil­nius, VU centriniai rūmai, I aukštas, 107 kab.

Tel. 268 7089, mobil. tel. 8 687 49 018, el. p. vilnensis@vu.lt Ti­ra­žas 4000 egz. 3 spau­dos lankai. SL 321 Ma­ke­ta­vo VU lei­dyk­la. Spaus­di­no UAB „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius Vyr. redaktorė Liana Binkauskienė Vyresn. redaktorė Ilma Dunderienė Vyresn. korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Už reklamų turinį ir kalbą redakcija neatsako.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

V. Naujiko nuotr.

Nijolė Bulotaitė