UNIVERSITAS VILNENSIS, 2016 m. birželis, Nr. 2 (1734)

hinc itur ad astra

universitas

vilnensis 2016 m. birželis, Nr. 2 (1734)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

Šiame numeryje VU alumnai susivienijo ambicingam tikslui Skaitykite p. 2

ISSN 1822-1513

http://naujienos.vu.lt PLATINAMAS NEMOKAMAI

Prestižinių institucijų tyrėjai perima VU mokslininko patirtį E. Kurausko nuotr.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Individualios akademinės konsultacijos – dėmesys studentui Skaitykite p. 4

iStockphoto nuotr.

Prof. Valentina Dagienė: „Jei noriu įgyvendinti idėją, dirbu daug“ Skaitykite p. 8

E. Kurausko nuotr.

Ar Penelopė vis dar laukia Odisėjo?

Skaitykite p. 14

U. Naudžiaus nuotr.

Jungtinio gyvybės mokslų centro (JGMC) Mikroskysčių laboratorijoje pulsuoja intensyvus ir dinamiškas mokslinis gyvenimas. Į jį įsiliejo trys jauni mokslininkai iš užsienio prestižinių įstaigų. Šie tyrėjai atvyko į dr. Lino Mažučio (nuotr.) laboratoriją išmokti mikroskysčių technologijos ir susipažinti su jos teikiamomis galimybėmis. Dr. L. Mažutis Vilniaus universitete baigė biochemijos bakalauro ir magistrantūros studijas. Doktorantūrą studijavo Strasbūro universitete.

Vėliau gilinti žinių pakviestas į Harvardo universitetą.

Plačiau skaitykite p. 3

universitas

2

vilnensis

aktualijos

2016 m. birželis

Vilniaus universitetas – geriausias Lietuvoje Valstybinių universitetų viršūnėje lyderio pozicijų stabiliai neužleidžia Vilniaus universitetas (VU). Žurnalo „Reitingai“ sudarytame valstybiniame aukštųjų mokyklų reitinge VU surinko 61,8 taško iš 100 galimų. Šiemet VU pasirinko 60 proc. gabiausių moksleivių, o daugiausia darbdavių – net 11,7 proc. – šį universitetą rekomenduotų savo vaikams. „Išlaikyti turimas pozicijas taip pat sudėtinga, kaip ir jas iškovoti. Džiu-

gina tai, kad Vilniaus universitetą renkasi geriausieji ir kad daugiausia darbdavių jį rekomenduotų savo vaikams. Kadangi pritraukiame talentus, jaučiame atsakomybę juos ugdyti aktyviais ir atsakingais visuomenės lyderiais. Sau keliame dar ambicingesnius tikslus. Siekiame būti ne tik geriausi Lietuvoje – kryptingai dirbame tam, kad stotume į vieną gretą su pirmaujančiais Europos universitetais. Pirmieji žingsniai jau

padaryti – priklausome Koimbros grupei, vakar pasirašėme bendradarbiavimo sutartis su geriausiais Belgijos universitetais. Šie žingsniai įpareigoja keistis studentais, akademiniu ir administraciniu personalu, organizuoti bendrus seminarus, paskaitas, kursus, dalytis mokslinių tyrimų rezultatais, rengti bendras mokslines publikacijas, o ateityje tai užtikrins ir didėjantį Vilniaus universiteto tarptautinį konkuren-

cingumą“, – teigia VU rektorius prof.

Artūras Žukauskas.

Iš viso universitetai buvo vertinami pagal 65 skirtingus parametrus. Jie sudėlioti į septynis stambius kriterijus.

VU pirmauja pagal mokslo, meno ar sporto veiklą ir personalo pasiekimus, esamą ir ateities akademinį personalą, studentus ir studijas, studijų ir mokslo aplinką. Žurnalo „Reitingai“ sudarytojai palygino įsidarbinamumą ir atlyginimų

vidurkius skirtingose studijų kryptyse. Remiantis 2013 m. absolventų vidutiniu atlyginimu litais praėjus 12 mėnesių po studijų baigimo, rekordiniais atlyginimais džiaugėsi baigusieji VU skandinavų filologiją, fiziką, molekulinę biologiją, biofiziką ir biochemiją, komunikaciją, programų sistemas, medžiagų technologijas. naujienos.vu.lt. inform.

VU alumnai susivienijo ambicingam tikslui Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Investicijų grąža – universiteto reikmėms „Mums svarbu, kad Vilniaus universitetas dar sparčiau modernėtų, kad būtų pastebimi ir išugdomi ambicingi talentai. Iniciatyvių, pasiryžusių iššūkiams, kūrybingų žmonių reikia visose srityse, ne tik aukštųjų technologijų sektoriuje“, – sako aukštųjų technologijų kūrimo „Eksma“ įmonių grupės prezidentas Rimantas Kraujalis. „Eksma“ nuo pat įsteigimo 1983 m. bendradarbiauja su VU mokslininkais, o didžioji dalis jos įmonėse („Ekspla“, „Optolita“, „Bioeksma“ ir kitose) dirbančių specialistų yra Alma Mater Vilnensis absolventai.

VU profesorius emeritas, Lietuvos lazerių asociacijos prezidentas, vienas UAB „Šviesos konversija“ kūrėjų Algis Petras Piskarskas pabrėžia poreikį VU sparčiau integruotis į tarptautinę universitetinę erdvę, efektyviau panaudoti sukauptą tarptautinį universitetų mokslo tyrimų ir studijų potencialą, mokslinę infrastruktūrą.

Pirmieji steigėjai į paramos fondą „Vilniaus universiteto fondas“ investuoja 1 mln. eurų. Iš jo lėšų bus suformuotas neliečiamasis kapitalas.

Tai reiškia, kad šie pinigai negalės būti panaudoti jokiems tikslams, išskyrus ilgalaikį investavimą. Iš jo gauta grąža bus nukreipta į konkrečias VU reikmes: naujoms studijų programoms kurti, gabiausių studentų stažuotėms, vizituojantiems profesoriams pritraukti, pažangiems moksliniams tyrimams ir kitoms universiteto reikmėms finansuoti.

VU alumnas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius džiaugiasi tokio fondo įsteigimu: „Kaip šio universiteto absolventas noriu, kad mano Alma Mater klestėtų ir visada turėtų gerą vardą. Kaip sostinės meras noriu, kad Vilniaus universitetas taptų dar dinamiškesnis ir užduotų toną Vilniaus kaip greito ir atviro miesto plėtrai.

Kaip iniciatorius ir įstatymų projektų rengėjas noriu, kad tokie fondai Lietuvoje atsirastų.“ Galima teigti, kad R. Šimašius būdamas teisingumo ministru ir praskynė kelią tokioms iniciatyvoms. Galimybė Lietuvoje steigti neliečiamojo kapitalo fondus atsirado 2013 m., įsigaliojus naujos redakcijos Labdaros ir paramos fondų įstatymui.

Įprasta ir pasiteisinanti praktika Anot fondo steigėjų ir pirmųjų dalininkų, universitetiniai neliečiamojo kapitalo fondai pasaulyje ne

UAB „Ekspla“, UAB „Šviesos konversija“ ir verslininkas Alvydas Žabolis ryžosi žengti dar nepramintu keliu. Balandžio pradžioje įsteigtas pirmasis Lietuvos istorijoje universitetinis neliečiamojo kapitalo fondas. Šiam paramos fondui suteiktas Vilniaus universiteto vardas. Pasak A. Žabolio, VU jau tapęs nebe Vilniaus, bet visos Lietuvos simboliu, o mūsų švietimo ir aukštojo mokslo sistemai akivaizdžiai reikia pertvarkų. tėjimo, jos geresnės ateities kūrimo ir talentų ugdymo atsiliepė Europos Parlamento narys, filantropas Antanas Guoga. Jo vardo paramos fondas VU konkurencingumui didinti skyrė milijoną eurų, kurie Vilniaus universiteto fondą pasieks per dvejus metus.

Verslas ugdys talentus

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Pirmieji Vilniaus universiteto fondo steigėjai ir dalininkai (iš kairės): UAB „Šviesos konversija“ atstovaujantis VU profesorius emeritas Algis Petras Piskarskas, UAB „Ekspla“ atstovas Rimantas Kraujalis ir verslininkas Alvydas Žabolis naujiena. „Pažangiausi Amerikos universitetai dažniausiai laikosi iš tokių fondų lėšų. Jų dydis matuojamas milijardais, o investicinė grąža – šimtais milijonų. Iš jos universitetas ir gyvena. Taip geriausi pasaulio universitetai gali pritraukti gabiausius studentus, suteikti jiems kokybišką išsilavinimą. Geruose universitetuose mokslas kainuoja labai brangiai. Tarp jauno žmogaus gabumo ir galimybės susimokėti už mokslą nėra tiesioginio ryšio“, – paaiškina A. Žabolis, pateikdamas Masačusetso technologijos instituto (MTI) pavyzdį. Norint baigti šį prestižinį institutą, reikia maždaug 250 000 JAV dolerių. „MTI skatina būsimus studentus pirmiausia konkuruoti ir įstoti, nes tuo suinteresuotas tiek institutas, tiek jo neliečiamojo kapitalo fondas. Šis tarsi tampa aukštosios mokyklos užsakovu, nes studento vardu nuperka kokybišką universiteto paslaugą – išsilavinimą“, – mintį pratęsia A. Žabolis.

R. Kraujalis pasakoja, kad Vilniaus universiteto fondo dalininkai kasmet spręs, kur investuoti sukauptą kapitalą ir kokius universiteto bendruomenės siūlomus projektus remti iš investicijų grąžos. Pasak „Eksma“

įmonių grupės prezidento, fondo dalininkai diskutuos tiek tarpusavyje, tiek su akademine bendruomene. Tai padės geriau suprasti universiteto problematiką, lems jo strateginę plėtrą. Ne mažiau svarbus akademinės bendruomenės grįžtamasis ryšys, padėsiantis susivokti, kaip sekasi vykdyti savo misiją.

Dėmesys tvarumui ir ilgaamžiškumui „Jauni specialistai, nesulaukę materialiai tinkamų sąlygų, emigruoja.

Jaunų dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimai yra labai žemi, palyginti su kitais ES universitetais. VU metinis biudžetas per menkas, kad išlaikytų geriausius absolventus po Alma Mater stogu. Ką jau kalbėti apie tarptautinių konkursų skelbimą, siekiant pritraukti iškilius užsienio mokslininkus. Taigi Vilniaus universiteto fondas ateityje galėtų sušvelninti šią problemą“, – fondo nauda neabejoja VU profesorius emeritas A. P. Piskarskas. Jis mano, kad reikėtų itin skatinti jaunuosius mokslininkus ir dėstytojus. Tam turėtų padėti vidinių grantų ir projektų sistema. Sutelkus

lėšų, fondas galėtų skelbti grantų ir premijų konkursus.

A. Žabolis tvirtina, kad pirmiausia lėšas reikia kooperuoti ir sujungti vienam tikslui, antraip jos naudojamos neefektyviai. Tad neliečiamojo kapitalo fondas reiškia ilgalaikiškumą: „Siekiame sukurti tvarumą. Jis, mūsų nuomone, bus pasiektas tada, kai fonde susikaups maždaug 10 milijonų eurų. Tikimės tokią sumą surinkti per 3 metus. Jau tuomet investicijų grąžą būtų galima naudoti projektams.

Mūsų vizija – per 20 metų surinkti 500 milijonų eurų“, – ateities planais dalijasi A. Žabolis. Jo teigimu, tai ne į dešimtmečius, bet į šimtmečius nukreiptas projektas.

Dabar fondo steigėjams svarbiausia surasti kuo daugiau bendraminčių, pasiryžusių dalyvauti fondo veikloje.

Iš autoritetingų visuomenės lyderių – politikos, verslo ir mokslo atstovų suformuota Globėjų taryba užtikrins fondo veiklos skaidrumą, reprezentuos esmines vertybes. Tarybos narių sukaupta patirtis padės spręsti fondo veiklos politikos klausimus. Fondo valdyba rūpinsis ilgalaikiu kapitalo didėjimu ir tvarumu. Paremti Vilniaus universiteto fondą gali kiekvienas. Į kvietimą prisidėti prie Lietuvos kles-

VU rektorius prof. Artūras Žukauskas teigiamai vertina verslo indėlį į talentų ugdymą. JAV atlikti tyrimai rodo, kad didžiausią ekonominę naudą verslui duoda ne konkretūs moksliniai tyrimai, bet gabūs aukštųjų mokyklų absolventai. Taigi Vilniaus universiteto fondas, anot rektoriaus, gali sukurti ilgalaikę talentų rengimo kalvę mūsų universitete. „Tam tikras universiteto veiklos nišas valstybės finansavimas sunkiai užpildo. Politikai dažniausiai siekia trumpalaikių tikslų. Universitetai gyvena daug ilgiau už politines partijas ar verslo įmones. Jeigu norime užtikrinti ilgalaikį valstybės konkurencingumą, be verslo įsitraukimo į universitetų finansavimą neišsiversime.

Turime eiti sparčiau nei kitos Europos šalys“, – pabrėžia prof. A. Žukauskas.

Jo teigimu, šiandieniniame pasaulyje vien savų talentų neužteks. Reikia siekti, kad kuo daugiau jų atvyktų pas mus. Tad šis fondas turėtų užtikrinti pusiausvyrą tarp atvykstančių ir išvykstančių gabių studentų, prisidėti prie Lietuvos tapimo konkurencinga.

Universiteto auklėtinis A. Žabolis pastebi universitete pradėtas permainas, tačiau, pasak žinomo verslininko, paskelbti pokyčiai dar nėra įgyvendinti pokyčiai. Jo nuomone, VU turėtų būti ne tik didžiosios daugumos abiturientų prioritetas, bet ir tų, kurie turi finansinių galimybių išvykti studijuoti svetur. Be to, VU galėtų pritraukti ir gabiausius kaimyninių regionų studentus. „Noriu konkurencingo, dinamiško, revoliucingo universiteto, kurio studentai būtų ne tik aktyvūs moksle, bet ir aktyvūs piliečiai. Iš istorijos žinome, kad studentai pirmieji pasaulyje pradėjo kovoti su negerovėmis. Norėtųsi maištaujančio, nenurimstančio universiteto, kuriame klestėtų mokslas, dirbtų pasaulinio lygio mokslininkai. Manau, kad Vilnius ir Lietuva verti turėti stiprią aukštąją mokyklą“, – savo ir bendražygių viziją apibendrina A. Žabolis.

universitas

vilnensis

2016 m. birželis

mokslas 3

Prestižinių institucijų tyrėjai perima VU mokslininko patirtį Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Unikali technologija

Podoktorantūros stažuotojas dr.

Franzas Weinertas su doktorante Gita Mahmoudabadi atvažiavo iš Kalifornijos technologijos instituto, sutrumpintai vadinamo Caltech (JAV), profesoriaus Robo Phillipso laboratorijos.

Su dr. L. Mažučiu jis susipažino Jūrų biologijos laboratorijoje, esančioje nedideliame JAV Rytinės pakrantės Vudsholo miestuke. „Linas yra vienas lyderiaujančių mikroskysčių technologijos mokslininkų. Jis mūsų eksperimentams siūlo labai įdomią platformą. Išgirdę apie mikroskysčių technologiją, ja susidomėjome. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – sako Caltech tyrėjas dr. F. Weinertas. Ši institucija naujausiame pasauliniame universitetų reitinge „QS World University Rankings“ užima penktą vietą.

Iš Argentinos kilęs dr. Sebastiánas Najle į dr. L. Mažučio laboratoriją atvyko iš Ispanijos, Evoliucinės biologijos instituto Barselonoje. Mokslininko tyrimus finansuoja Europos mokslo taryba. Argentinietį ir dr. L. Mažutį suvedė kolega. Jis su VU biotechnologu ryšius užmezgė JAV vykusiame kongrese. „L. Mažučio laboratorijoje plėtojama technologija padėtų atsakyti į mane dominančius klausimus, be to, ji geriausiai atitinka mano poreikius. Kiek girdėjau, tai vienintelė laboratorija Europoje, kurioje plėtojama mikroskysčių technologija“, – teigia dr. S. Najle.

Dr. F. Weinertas tyrinėja, kaip virusai infekuoja įvairias bakterijas. Tai dar mažai išnagrinėta sritis. „Neaišku, kaip šie mikroorganizmai tarpusavyje koreliuoja. Mūsų aplinkoje labai daug virusų, bet nežinome, kuriuos mikrobus jie puola ir gali užkrėsti. Tai išsiaiškinti labai sudėtinga. Galime nustatyti virusų sekos kaitą, DNR, aplinką, tačiau klausimas, kurias konkrečiai bakterijas jie užkrečia, lieka neatsakytas“, – pasakoja Caltech mokslininkas. Jis dr.

L. Mažučio plėtojamą technologiją taiko atskirus mikrobus izoliuodamas mikroskopiniuose vandens lašeliuose, kad galėtų atlikti vienos ląstelės tyrimus. O tai padės nustatyti, kuris virusas sąveikauja su bakterijomis įprastinėje terpėje – dirvožemyje ar žmogaus burnoje. Kitaip tariant, mikroskysčių technologija gali padėti išaiškinti dar neatrastus virusų ir bakterijų tarpusavio ryšius.

Caltech doktorantė G. Mahmoudabadi nori surasti tokius mikroorganizmus, kurie gamina antibiotikus.

Tam reikia paimti tam tikrą mėginį iš

E. Kurausko nuotrauka

Aktualūs mikroorganizmų tyrimai

Pradžia p. 1

Dr. Lino Mažučio laboratorijoje vizituojantys mokslininkai (iš kairės): dr. Sebastiánas Najle, dr. Franzas Weinertas ir Gita Mahmoudabadi žudo tas ląsteles. Tikiuosi čia įgyti patirties ir pasigaminti mikroskysčių gardeles, atlikti keletą naudingų eksperimentų, kurie leis lašeliuose izoliuoti ląsteles ir nustatyti jų DNR seką“, – paaiškina G. Mahmoudabadi.

Dr. S. Najle, pasitelkdamas transkriptomiką ir genomiką, nori ištirti, kaip įvyko perėjimas iš vienaląsčių organizmų į daugialąsčius. Tam jaunasis mokslininkas naudoja protistus – panašiausius į gyvūnus vienaląsčius organizmus, kurie laikomi daugialąsčių protėviais. Žmonės yra suformuoti daugybės skirtingų ląstelių. Dr. L. Mažučio laboraN a j l e torijoje vizituojantis mokslininkas ieško atsakymo į klausimą: ar ląstelių diferenciacija yra daugialąsčių organizmų padarinys?

Pavyzdžiui, gyvūnų protėviai taip pat buvo sudaryti iš skirtingų ląstelių. Jaunasis mokslininkas ketina panaudoti

„Dr. Lino Mažučio laboratorijoje plėtojama technologija padėtų atsakyti į mane dominančius klausimus, be to, ji geriausiai atitinka mano poreikius. Kiek girdėjau, tai vienintelė laboratorija Europoje, kurioje plėtojama mikroskysčių technologija.“ Dr. S e b ast i á n as aplinkos, jį įdėti į mikrolašelius ir ten pat dėti bakterijas. „Tuomet stebiu, kuriuose lašeliuose bakterijos buvo nužudytos. Jeigu taip nutiko, vadinasi, kažkoks mikroorganizmas iš aplinkos

mikrolašelius ląstelių enkapsuliacijai ir genetinės informacijos „barkodavimui“, o tai leistų nustatyti pavienių ląstelių genų raišką, jų genetinį profilį.

Vėliau vyks šių duomenų analizė, jai prireiks keleto mėnesių.

JGMC sužavėjo jaunuosius mokslininkus Tai jau antrasis kartas, kai pas dr.

L. Mažutį atvyksta užsienio tyrėjai mokytis mikroskysčių technologijos ir jos pritaikymo. Prieš kelerius metus tokios patirties Biotechnologijos institute sėmėsi amerikietis dr. Gray‘us Campas.

Iš Harvardo universiteto į VU grįžęs mokslininkas džiaugiasi, kad patirtimi ir žiniomis gali pasidalyti su kolegomis.

Jo studentai užsienio stažuotojams taip pat padeda kiek įmanydami. Tam, kad perspektyvus jaunasis mokslininkas Lietuvoje vykdytų unikalius tyrimus, 2013 m. profesorius Arvydas Janulaitis buvusiam studentui skyrė milijoną litų. Dr. L. Mažutis mokslinius

Vilniaus universiteto profesorius Virginijus Šikšnys – pirmasis Lietuvos mokslininkas, pakviestas tapti biologijos mokslo elitą vienijančios Europos molekulinės biologijos organizacijos (EMBO) asocijuotuoju nariu. Į šią prestižinę organizaciją priimami tik ypač gyvybės mokslams nusipelnę Europos ir pasaulio mokslininkai. Gegužės 23 d. VU Biotechnologijos instituto profesorius V. Šikšnys buvo išrinktas EMBO asocijuotuoju nariu kartu su dar 7 pasaulio mokslininkais, atstovaujančiais Harvardo medicinos mokyklai, Pekino universitetui, Singapūro genomo institutui

ir kitoms aukščiausio lygio mokslo institucijoms.

Prof. V. Šikšnys tyrinėja CRISPR sistemą, leidžiančią tiksliai perkirpti norimą DNR seką įvairiuose organizmuose ir taip ištaisyti dėl netinkamų genų atsiradusias klaidas. Jo atradimai atveria kelią revoliucijai medicinoje ir žemės ūkyje. Šiemet kartu su keturiais pasaulio mokslininkais,

V. Jadzgevičiaus nuotr.

VU profesorius tapo elitinės pasaulio mokslininkų organizacijos nariu

Prof. Virginijus Šikšnys – pirmasis Lietuvos mokslininkas, tapęs Europos molekulinės biologijos organizacijos (EMBO) asocijuotuoju nariu kuriančiais CRISPR technologiją, jis buvo apdovanotas prestižine Harvardo universiteto įsteigta „Warren Alpert“ fondo premija.

VU rektorius prof. Artūras Žukauskas mano, kad šis tarptautinis profesoriaus įvertinimas reikšmingas visai šaliai. „Prof. V. Šikšnio išrinkimas asocijuotuoju EMBO nariu yra dar vienas tarptautinių VU mokslininkų

pasiekimų pripažinimo ženklas.

EMBO formuoja molekulinės biologijos mokslo istoriją ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Profesoriaus pakvietimas į tokio lygio elitinį mokslininkų klubą yra svarbus visai šaliai, kuri, kol kas nebūdama EMBO nare, gali didžiuotis, jog mūsų mokslininkų kompetencija pasaulyje yra itin pripažįstama ir vertinama. Tokio

tyrimus jau atlieka JGMC, tad spėjo įvertinti naujojo centro privalumus. Švari aplinka, daugiau erdvės, galimybė bet kada padiskutuoti ar apsikeisti idėjomis su kitomis grupėmis neabejotinai turi teigiamą įtaką mokslinio darbo kokybei. JGMC sužavėjo ir kalbintus jaunuosius tyrėjus. „Tai labai gražus, modernus ir švarus pastatas. Jis panašus į tą, kuriame dirbame Caltech’e. Sąlygos čia idealios“, – mano G. Mahmoudabadi. Jai antrina ir dr. F. Weinertas su dr. S. Najle. „Mano institutas yra milžiniško Biomedicininių tyrimų parko, esančio priešais paplūdimį, dalis. Iš mūsų kabinetų atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą. Čia turite mišką, tai irgi puiku. Vilniuje, mano nuomone, apskritai labai gera gyventi, nes čia ramu, priešingai nei Barselonoje. Ateityje planuoju sugrįžti į Argentiną ir įkurti savo laboratoriją, kurioje toliau plėtočiau Vilniaus universitete išmoktas technologijas“, – planais dalijasi dr. S. Najle.

lygio pripažinimas rodo didelį mūsų mokslo ateities potencialą ir patvirtina, kad mūsų pasirinkta talentų ugdymo ir jiems palankios terpės kūrimo kryptis yra teisinga“, – teigia prof. A. Žukauskas. Anot VU vadovo, gyvybės mokslų tyrimai yra būtent ta sritis, kur universitetui itin gerai sekasi išradimus pritaikyti pramonėje ir versle – taip universitetas reikšmingai prisideda prie aukštos pridėtinės vertės produktų ir intelektiniais resursais pagrįstos Lietuvos ekonomikos kūrimo.

EMBO asocijuotaisiais nariais išrinkti 8 mokslininkai iš Kinijos, Japonijos, Singapūro, JAV ir Lietuvos. Jie dirba tokiose mokslo įstaigose kaip Harvardo medicinos mokykla, Singapūro genomo institutas, Harvardo ir Pekino universitetai. Aukščiausią šios mokslo organizacijos reputaciją įrodo faktas, kad nuo įkūrimo 1964-aisiais net 84 organizacijos nariai pelnė Nobelio premijas.

Neseniai prof. V. Šikšnys kasmet rengiamoje „CRISPR 2016“ konferencijoje Izraelyje pasaulio mokslo bendruomenei pristatė savo indėlį į genų karpymo technologijos atradimą. Pranašaujama, kad už CRISPR technologijos sukūrimą šiemet gali būti skirta ir Nobelio premija. naujienos.vu.lt inform.

universitas

vilnensis

4

2016 m. birželis

Studentams nuo šiol Šv. Jonų bažnyčioje – sielovadinė dėstys daugiausia erdvė universiteto bendruomenei pasiekę verslo ir viešojo Vilniaus universiteto Šv. Jonų sektoriaus specialistai bažnyčioje duris Vilniaus universitete pirmą kartą Lietuvoje steigiamos partnerystės profesoriaus ir partnerystės docento pareigybės. Taip siekiama suteikti tinkamą universitetinį statusą mokslinio darbo nevykdantiems specialistams. Labiausiai patyrę diplomatai, verslo, viešojo sektoriaus, IT ir kitų sričių ekspertai praktiniais įgūdžiais dalysis su esamais ir būsimais VU studentais.

VU rektorius prof. Artūras Žukauskas įsitikinęs, kad partnerystės profesoriaus ir docento pareigybės studentams suteiks unikalią galimybę jau universiteto suole įgyti itin kokybiškų praktinių žinių. „Rengiant kai kurių specialybių studentus, pavyzdžiui, teisės, medicinos, žurnalistikos ar informacinių technologijų, patarimai ir įgūdžiai, gaunami iš praktikų, būtini. Šios pareigybės darbo rinkos specialistams suteiks universitetinį prestižą, o studentai ne tik skaitys teorinius veikalus, bet ir susipažins su realia savo profesijos situacija. Šiuo žingsniu perimame gerąją stipriausių užsienio universitetų praktiką. Tai padės Vilniaus

universitetui įgyvendinti savo strategiją – stoti į vieną gretą su lyderiaujančiomis Europos aukštosiomis mokyklomis“, – sako rektorius.

Partnerystės profesoriais galės tapti aukščiausios kvalifikacijos verslo, meno, visuomenės, viešojo sektoriaus specialistai, dirbantys geriausiose tarptautinėse ar nacionalinėse įmonėse bei organizacijose. Kviečiami dėstyti privačiame ir viešame sektoriuose dirbantys asmenys turi turėti ne mažesnę nei 10 metų darbo patirtį, mokslų daktaro laipsnį arba būti pasiekę išskirtinių profesinių laimėjimų. Meno srities atstovai privalės vykdyti kūrybinę veiklą, turėti meno daktaro laipsnį arba magistro laipsniui prilygstančią aukštojo mokslo kvalifikaciją. Jų meninė ar pedagoginė veikla turi būti pelniusi tarptautinį arba aukštą nacionalinį pripažinimą.

Praktinius dalykus universitete dėstys informatikos, bankų sektoriaus, verslo, lazerių technologijų, gyvybės mokslų, diplomatijos sričių specialistai. naujienos.vu.lt inform.

Individualios akademinės konsultacijos – dėmesys studentui Jau keturiuose fakultetuose konsultantai padės studentams rasti atsakymus į klausimus dėl studijų ir priimti tinkamiausią sprendimą.

Studentams dažnai kyla įvairių klausimų apie studijų procesą, karjeros valdymą, finansinę paramą, o atsakymų paieškos daugeliui sukelia nerimą ir stresą. Vilniaus universiteto studentai studijų proceso organizavimo klausimais gali kreiptis į Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyriaus specialistus, ieškoti informacijos internete, jiems gali padėti ir studentų atstovai, kurso seniūnai ar vyresnių kursų studentai. Tačiau dažniausiai susidūrę su sunkumais studentai pagalbos ir informacijos ieško savo akademiniame padalinyje. Šį pavasarį Vilniaus universitete startavo bandomasis akademinio konsultavimo plėtros tinklo projektas.

Filologijos, Filosofijos, Medicinos, Matematikos ir informatikos fakultetų studentai lankstesnių studijų planavimo klausimais galės kreiptis ir į fakultetuose dirbančius Studijų direkcijos konsultantus. „Plečiame ir stipriname universiteto studentų paramos tinklą. Kiekviename fakultete planuojame individualų akademinį konsultavimą. Teiksime kokybiškas akademines konsultacijas, kartu su studentais ieškosime individualių studijų lankstumo galimybių.

Tikimės, kad 2016–2017 mokslo metais kiekvienas universiteto studentas galės gauti operatyvią, kokybišką ir į individualius poreikius orientuotą konsultaciją“, – teigia Studijų direkcijos vadovė Jekaterina Bortkevič.

Akademinio konsultavimo koncepcija neatsiejama nuo individualių išsilavinimo įgijimo tikslų, suderintų su asmeniniais interesais, galimybėmis, karjeros vizija ir karjeros valdymo kompetencijų ugdymu. Konsultavimas – abipusė konsultanto ir studento veikla: konsultantas suteikia pagalbą ieškantiems informacijos ar patarimo, o atsakomybę prisiima ir sprendžia studentas.

Studijų direkcija kviečia studentus aktyviai naudotis šia galimybe.

Konsultantai padės rasti individualių studijų poreikio sprendimus, lankstesnes studijų sistemos galimybes (studijų programos keitimas, stabdymas, atnaujinimas ir kita studentams teikiama parama) ir tarpininkaus sudarydami sąlygas jomis pasinaudoti.

Studentai taip pat kviečiami kreiptis ir spręsti individualius studijų proceso organizavimo ar karjeros planavimo klausimus (studijų dalykų, gretutinių studijų pasirinkimas, individualių studijų planų sudarymas, dalyvavimas tarptautinėje praktikoje ar dalinių studijų mainų programoje).

Akademinio konsultavimo laiką ir konsultantus rasite www.kviecia.vu.lt skiltyje Klausk > Komanda.

Kituose universiteto fakultetuose akademines konsultacijas planuojama teikti nuo 2016–2017 mokslo metų pradžios.

Studijų direkcijos inform.

atvėrė kun.

Alfonso Lipniūno koplyčia. Joje įrengtas kapeliono kabinetas ir sielovadinė erdvė universiteto bendruomenei.

Liana BINKAUSKIENĖ „Tegul ši sielovados stotelė vėl tampa sakralia erdve, kurioje kiekvienas universiteto studentas, dėstytojas, darbuotojas patirtų dvasinę atgaivą ir ramybę, bendrystę ir palaikymą, būtų priimtas, sustiprintas ir padrąsintas krikščioniškai tikėti, žmogiškai gyventi. Kad čia lydėtų geros mintys, o žmonės išeitų laimingesni, negu atėjo“, – šventindamas naują erdvę linkėjo VU Šv. Jonų bažnyčios prefektas ir VU kapelionas Vidmantas Šimkūnas.

Mintis bažnyčioje įkurti uždarą erdvę sielovadai dar prieš dvylika metų kilo Šv. Jonų bažnyčios viceprefektui Antanui Saulaičiui SJ. Tuo metu jis skaitė studentams paskaitas ir ieškojo

E. Kurausko nuotrauka

VU Šv. Jonų bažnyčios prefektas ir VU kapelionas Vidmantas Šimkūnas pašventino naują sakralinę erdvę erdvės, kur galėtų tai daryti. Labai reikėjo jaukios neformalios vietos, kurioje studentai pabendrautų krikščioniškoje aplinkoje. Idėja įgyvendinta negreitai. Sprendimą buvusį knygų sandėlį skirti sielovados reikmėms priėmė tuomet rektoriaus pareigas ėjęs prof. Jūras Banys, patalpų įrengimu rūpinosi dr. Aleksas Pikturna. Čia iki 1773 m. buvo studentų koplyčia, caro valdymo laikais pusė jos nugriauta.

Modernios, šviesios naujosios patalpos labai išsiskiria iš bendro bažnyčios interjero. Architektai broliai Mečislovas ir Martynas Valevičiai veidrodžiais ir šviesiomis sienomis sukūrė didesnį erdvės tūrį. Didžiojoje koplyčios erdvėje atidengtas senasis autentiškas grindinys, jis perrinktas ir impregnuotas. Liko ir autentiškos metalinės

durys, puošiančios įėjimą į koplyčią.

Buvusiame knygų sandėlyje įrengtas kapeliono kabinetas. Į jį galima patekti tiek iš Šv. Jonų gatvės, tiek iš bažnyčios.

Bendruomenės reikalų prorektorė doc. Birutė Švedaitė-Sakalauskė džiaugiasi gyva jėzuitiška tradicija: „Pirmiausia tai kunigo darbo vieta.

Uždaroje konfidencialioje erdvėje kapelionas galės teikti dvasinę pagalbą.

Mūsų bendruomenė didelė, tad nutinka visokių situacijų. Džiaugsmingoji gyvenimo pusė – vestuvės, krikštynos, Pirmoji komunija. Šiems momentams pasirengti irgi reikia sąlygų.“ Koplyčiai suteiktas kun. Alfonso Lipniūno vardas. Jis buvo paskutinis VU kapelionas, Šv. Jonų bažnyčios pamokslininkas (1940–1943), labai mylimas studentų, jų globėjas ir dvasinis vadovas.

Pedagogikos centras žengia dar vieną žingsnį pirmyn Vilniaus universiteto Pedagogikos centras vykdys mokytojų ir švietimo pagalbą teikiančių specialistų kvalifikacijos tobulinimą. Šis žingsnis papildys centro vykdomas veiklas, tokias kaip Pedagogų rengimo studijų Vilniaus universitete organizavimas ir koordinavimas bei mokslinių tyrimų vykdymas.

Tokią akreditaciją gegužės 12 d. VU Pedagogikos centrui suteikė Švietimo ir mokslo ministerija.

Geriausiame universitete – vienu šūviu du zuikiai

Dar ne taip seniai moksleiviai, tvirtai pasiryžę rinktis mokytojo kelią, turėjo stoti į specializuotas pedagogams rengti skirtas universitetinių ar koleginių bakalauro studijų programas ar net specializuotus universitetus.

Dabar mokytojais svajojantys tapti abiturientai turi daugiau galimybių.

Tarp jų yra ir galimybė rinktis studijas VU, kasmet tvirtai išlaikančiame pirmąją vietą šalies universitetų reitinguose. Šiems abiturientams tereikia įstoti į VU studijų programas, atitinkančias bendrojo ugdymo mokyklų mokomuosius dalykus, ir po pirmojo studijų semestro pasirinkti gretutinių studijų programą „Dalyko pedagogika“. Studentai įgis ne tik mokytojui reikalingų teorinių žinių, vertybinių nuostatų, bet ir gebėjimų bei praktinių įgūdžių, leisiančių ateityje kūrybiškai dirbti dalyko mokytojais ir atlikti su pedagogine veikla susijusias funkcijas įvairiose bendrojo ugdymo mokyklose. Stu-

dentams, sėkmingai baigusiems šią programą, suteikiama profesinė dalyko pedagogo kvalifikacija. Šie bakalauro pakopos absolventai įgyja dvigubą kvalifikacinį laipsnį – savo pagrindinės studijų krypties (šakos) bakalauro laipsnį ir profesinę pedagogo kvalifikaciją, suteikiančią teisę dirbti mokyklose dalyko mokytojais.

Tapti mokytoju niekada nevėlu

Jau turintieji aukštojo mokslo diplomą ir norintieji tapti mokytojais taip pat VU turi tokią galimybę. Pedagogo kvalifikaciją galima įgyti baigus laipsnio nesuteikiančių studijų programą „Mokyklos pedagogika“. Ši programa skirta asmenims, turintiems aukštąjį (bakalauro arba magistro pakopos) išsilavinimą, atitinkantį bendrojo lavinimo mokyklose mokomus dalykus, ir norintiems įgyti profesinę pedagogo kvalifikaciją, suteikiančią teisę dirbti mokyklose dalyko mokytojais. Programa trunka vienerius metus ir yra vykdoma pagal sesijinį tvarkaraštį.

Pedagogų kvalifikacijos tobulinimas – tęstinės kokybės garantas

Šiandien mokytojams sparčiai besivystančiame pasaulyje būtina nuolat kelti kvalifikaciją, todėl centro gauta akreditacija vykdyti švietimo bei ugdymo srityje dirbančių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo mokymus yra sveikintinas įvykis.

Siekiant akreditacijos, buvo atliktas didžiulis darbas renkant, sisteminant ir analizuojant VU 2013–2015 m. vykdytas mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų kvalifikacijos tobulinimo veiklas. Todėl centro vardu nuoširdžiai dėkojame Chemijos, Filosofijos, Filologijos, Fizikos, Istorijos, Gamtos mokslų, Ekonomikos, Matematikos ir informatikos, Kauno humanitarinio fakultetų, Užsienio kalbų, Matematikos ir informatikos institutų bendruomenės nariams, suteikusiems informacijos apie mokytojams organizuotas paskaitas, seminarus, konferencijas bei kitus renginius ir dalyvavusiems susitikime su ekspertais, vertinusiais Pedagogikos centro veiklą.

VU dėstytojų skaitomos paskaitos, vedami seminarai mokytojams ir švietimo pagalbos specialistams visuomet sulaukia didelio susidomėjimo.

Kviečiame dėstytojus bendradarbiauti su VU Pedagogikos centru rengiant ir vykdant mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programas, o abiturientus ir aukštųjų mokyklų absolventus, norinčius tapti mokytojais – rinktis VU studijų programas, suteikiančias pedagogo kvalifikaciją.

Pedagogikos centro inform.

universitas

vilnensis

2016 m. birželis

5

Darbo teisė reformuojama ne tik Lietuvoje Darbo teisės reformos keliu skausmingai žengia ne tik Lietuva. Vienos rankos pirštų pakaktų suskaičiuoti Europos šalis, kuriose per pastaruosius kelerius metus darbo kodeksas nebūtų keitęsis – bent iš dalies arba net iš esmės. Apie tai diskutavo 18 Europos valstybių darbo teisės ekspertai mokslinėje konferencijoje „Darbo teisės reforma“, surengtoje Teisingumo ministerijoje pažymint Vilniaus universiteto Teisės fakulteto 375-ąsias įkūrimo metines. bas, trūksta kolektyvinių derybų.

Todėl žiūrint į ateitį reikėtų rasti sprendimus dėl netipinio darbo, kovoti su apsimestiniu savarankišku darbu draudimais darbo kodekse, darbo inspekcijos patikrinimais ir baudomis, taip pat pasiūlyti finansinį skatinimą, ekonomiškai motyvuojantį darbą ir stiprinti kolektyvinių derybų įtaką“, – savo įžvalgomis dalijosi P. Pazmany universiteto (Vengrija) docentas Tamás Gyulavári.

Inga KAZILIONIENĖ Praėjusio amžiaus pabaigoje Europos Sąjunga optimistiškai tikėjo sukursianti pagrindą patraukliam socialiniam modeliui, kuris daugiau ar mažiau tiktų visoms ES šalims. Deja, taip neatsitiko. Pastangas sumodeliuoti universalią darbo teisę Voriko universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius Alanas C. Nealas prilygino „Titanikui“, atsitrenkusiam į ledkalnį.

Tas ledkalnis – daugybė ekonominių, politinių, ideologinių, teisinių ir kultūrinių veiksnių. Jų nepavyko sujungti į efektyviai veikiančią sistemą, kuri būtų patraukli visoms ES narėms ir kartu paisytų nacionalinių ypatumų.

Evoliucija ar revoliucija?

Darbo santykių pokyčiai pastaraisiais metais vyko tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje – skirtingais mastais ir skirtingose srityse. Pagrindiniai veiksniai, paskatinę reformas – besikeičianti visuomenė ir dinamiškas verslo pasaulis, reikalaujantis naujos kokybės darbo santykių išaugusios tarpvalstybinės konkurencijos akivaizdoje: lankstumo, užimtumo didinimo, darbo samdos sąnaudų mažinimo.

Nemažai įtakos tam turėjo ir 2008– 2010 m. ekonomikos krizė, kuri, pavyzdžiui, Suomiją privertė mažinti mokamų šventinių dienų skaičių, trumpinti atostogas. Nors ir ne viskas ėjosi sklandžiai, kompromisai buvo rasti – žmonės dirbo daugiau, gaudavo mažesnį atlygį, bet darbo vietas pavyko išsaugoti.

Ekspertai išskyrė du pagrindinius požiūrius keičiant darbo kodeksą – evoliucinį ir revoliucinį. Vokietija yra pasirinkusi nuosaikesnį kelią, kai pakeitimai tam tikrose srityse įgyvendinami laipsniškai reaguojant į naujai iškylančius poreikius.

Prof. Bonifacas Stundžia – Latvijos universiteto garbės daktaras Latvijos universiteto Senatas garbės daktaro vardą šiemet suteiks Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesoriui Bonifacui Stundžiai. Regalijų įteikimo ceremonija turėtų vykti rugsėjo pabaigoje. Profesorius įsitikinęs, kad šis svarbus įvertinimas žymi nuoseklaus fakulteto ir ypač Baltistikos katedros mokslininkų darbo rezultatus.

VU geologų straipsnis – prestižiniame žurnale Viename iš prestižiškiausių Žemės sistemos mokslams skirtų žurnalų „The American Journal of Science“ išspausdintas Gamtos mokslų fakulteto mokslininkų straipsnis. Jo autoriai – dr.

Kuo ypatingas netrukus šviesą išvysiantis Lietuvos darbo kodeksas?

E. Kurausko nuotr.

Renginyje 80-mečio proga buvo pagerbtas ir darbo teisės Lietuvoje tėvas – VU Teisės fakulteto profesorius emeritas Ipolitas Nekrošius. Už nuopelnus rengiant darbo teisės specialistus, daug prisidėjusius prie dabartinės darbo teisės reformos, jam buvo įteiktas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas „Gerumo širdis“ „Mūsų darbo kodekso pagrindinė vertybė – stabilumas, nors visi suprantame, kad kodeksas turi daugybę ir privalumų, ir trūkumų tiek vienai, tiek kitai šaliai. Jo sėkmė – tai socialinės partnerystės dvasia, nuolatinis dialogas tarp darbdavių, profsąjungų ir darbuotojų, kuris padeda rasti kompromisą. Tai mūsų valstybei ypač padėjo įveikiant ekonomikos krizę“, – teigė J. W. Goethe‘s universiteto (Vokietija) profesorius Manfredas Weissas.

Galbūt skamba paradoksaliai, tačiau vokiškas stabilumas slepia ir daugybę lanksčių nuostatų. Pavyzdžiui, iki 10 darbuotojų turinčiose įmonėse nėra jokios atleidimo iš darbo apsaugos.

Tuo tarpu Lenkijos socialinė sistema išgyveno gerokai dramatiškesnius pokyčius. Nuo 1974-ųjų net 103 kartus keistas darbo kodeksas

Andrejus Spiridonovas, dr. Antanas Brazauskas ir dr. Sigitas Radzevičius.

Publikacijoje „Dynamics of Abundance of the Mid- to Late Pridoli Conodonts from the Eastern Part of the Silurian Baltic Basin: multifractals, state shifts, and oscillations“ išsamiai išnagrinėtos konodontų gausos pokyčių priežastys vėlyvojo pržidolio epochoje (maždaug prieš 419,2–423 mln. metų silūro periode).

Konodontai yra išnykę primityvūs jūriniai stuburiniai, panašūs į šiuolaikines nėges ir gyvenę nuo kambro (maždaug prieš 529 mln. metų) iki triaso periodo pabaigos (maždaug prieš 201 mln. metų).

VU geologai atskleidė hierarchinę sąveiką tarp astronominių, klimatologinių-okeanografinių, evoliucinių ir ekologinių procesų, kurie nulėmė konodontų populiacijų pokyčius per ilgą laiko intervalą. Mokslininkai parodė, kad konodontų gausos pokyčius daugiausia lėmė vadinamieji Milankovičiaus ciklai – Žemės orbitos ir Žemės sukimosi ašies polinkio

gyvavo iki 2015 m., o tada buvo iš esmės reformuotas. Jo pagrindas – stabilumas ir lankstumas. Lenkai ypač didžiuojasi keturių tipų darbo sutartimis, kurios sudaro sąlygas skirtingoms įdarbinimo formoms pagal verslo ir darbuotojų poreikius.

Rytų Europoje – sovietinis prieskonis ir darbo kodekse „Analizuojant darbo teisės reformas Rytų Europoje išryškėjo tam tikros bendros tendencijos. Šioms rinkoms būdingas gana žemas nedarbo lygis, veikia nedaug didelių tarptautinių kompanijų, o 90 proc. darbdavių – mažos ir vidutinės įmonės. Šalys vadovaujasi sovietinį prieskonį turinčiais darbo kodeksais, dominuoja tipiniai darbo santykiai, apsimestinis laisvai samdomas dar-

periodiniai svyravimai. Šie svyravimai veikė praeities musoninių vėjų intensyvumo režimus ir kartu maistinių medžiagų pernašą į vandenynus. Šiuo atradimu įrodyta, kad Milankovičiaus astronominiai varomieji mechanizmai svarbūs esant dideliam klimato atšilimui („šiltnamio“ efektas), kuris pasireiškia net žemose platumose (Lietuvos teritorija nagrinėjamame laike buvo šiek tiek į pietus nuo pusiaujo). Prieš tai manyta, kad Milankovičiaus cikliškumai gali smarkiai paveikti Žemės sistemą ir gyvybės evoliuciją tiktai esant globaliam klimato atšalimui – pavyzdžiui, per paskutinius 34 milijonus metų, aukštose platumose, kur formuojasi didelė ledynų danga.

Nagrinėjamas atradimas leidžia konodontų gausą naudoti ypač didelės raiškos (kelių dešimčių tūkstančių metų tikslumu) globaliam stratigrafiniam geologinių pjūvių sugretinimui arba koreliacijai. Taip siekiama geriau suprasti mūsų planetos ir gyvybės evoliucijos dėsningumus. naujienos.vu.lt inform.

„Ar šis darbo kodeksas yra 100 proc. naujas? Ar įmanoma parengti naują kodeksą visuomenei, jau nugyvenusiai daugiau nei du dešimtmečius su tam tikrais darbo santykiais, kurie yra jautrūs ir nusistovėję? Juos išbalansuoti – per didelė rizika. Šiuo kodeksu mes stengiamės priartinti prie realijų tam tikrus įstatymų leidėjų siekius, kad būtų veikiančios normos. Kartu juo siekiama suteikti apsaugą darbuotojams, susijusią su jų šeiminiais įsipareigojimais ir konkurencingumu, apsaugą, kuri būtų kaip garantas tarp įsidarbinimų“, – teigė vienas pagrindinių socialinio modelio autorių VU Teisės fakulteto profesorius Tomas Davulis. „Ieškome naujo balanso tarp darbuotojo interesų ir darbdavio, bandydami paskirstyti darbo sąnaudas abiem sutarties šalims. Reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikras dinamines nuostatas, siekiančias suteikti santykiams daugiau kultūros – Lietuvą kurti kiek kitokią, negu turime šiandien – susipriešinusią, kovojančią dėl kalafiorų ar dėl kainų“, – toliau kalbėjo profesorius.

Naujasis darbo kodeksas nukreiptas į procesą, pagrįstą šalių abipusiu dialogu, geranoriškumu ir bendravi-

mo kultūra, o ne slėpimusi apkasuose.

Pabrėžiamas informavimas, konsultavimas ir nėra kompensuojama praradimų kolektyvinėse derybose.

Tai bandymas sukurti aplinką, kurioje gimsta kompromisai bei susitarimai. „Mažų, vidutinių, didelių įmonių diferenciacija Lietuvoje neegzistuoja.

Turi būti skirtingos taisyklės didelėms ir mažoms įmonėms. Taip pat – įvairios sutarčių rūšys, kaip yra Vengrijoje.

Tai ne panacėja, bet bandymas padėti šalims nepabėgti iš darbo teisės: neslėpti darbo santykių, o leisti juos pritaikyti paverčiant juos darbo, o ne civiline sutartimi. Nenorime, kad jaunimas, įmonės, dirbančios įdomiai ir inovatyviai, pabėgtų dėl to, kad nelanksti darbo teisė“, – pabrėžė VU Teisės fakulteto dekanas.

Konferenciją pagerbė ir aukšti valstybės pareigūnai Konferencijos dalyvius pasveikino teisingumo ministras Juozas Bernatonis, Seimo Pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Apskritojo stalo diskusijoje „Darbo teisės reforma – Lietuvos atvejis“ dalyvavo Seimo Pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorė Eglė Radišauskienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus, Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.

Nuo rudens – specializuotos politikos mokslų bakalauro studijos TSPMI Nuo rugsėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) siūlo studentams specializuotas politikos mokslų bakalauro studijas.

Rugsėjį studijas pradėsiantys studentai trečiajame kurse galės rinktis vieną iš trijų specializacijų – Globalios politikos (besidomintiems tuo, kaip kuriama ir įgyvendinama užsienio politika, kaip sprendžiamos tarptautinės problemos), Politikos ir visuomenės (tiems, kurie nori suprasti, kaip veikia modernios valstybės, kaip sąveikauja skirtingi veikėjai, kokį vaidmenį politikoje vaidina medijos ir komunikacija) ir Politikos ir ekonomikos (besidomintiems ekonominėmis ir socialinėmis reformomis, norintiems suprasti, kaip

valdomi valstybės finansai ir kaip galima juos valdyti geriau).

Studentai galės gilintis į tai, kas jiems iš tiesų įdomu, dirbti su panašių interesų turinčiais kolegomis ir gauti daugiau individualaus dėstytojų dėmesio.

Kita naujovė – net 15 kreditų studentai turės susirinkti iš bendrųjų universitetinių kursų, t. y. dalykų, siūlomų kituose fakultetuose. „Tikimės, kad šias studijas baigs gerai savo specializacijos sritį išmanantys ir kartu platų akiratį turintys politikos mokslų bakalaurai“, – sako VU TSPMI direktoriaus pavaduotoja studijoms doc. Margarita Šešelgytė.

TSPMI inform.

universitas

vilnensis

6

2016 m. birželis

Prof. Paulas Widmeris: „Baltistika – labai svarbi indoeuropeistikos sritis“

Giedrė JUNČYTĖ, FlF Baltistikos katedra

Papasakokite apie šį bendrą lietuvių ir šveicarų lingvistų projektą. Šveicarijoje jau ilgą laiką domimasi baltistikos studijomis, bet Ciuriche kol kas nėra įsteigta nieko konkretaus.

Dirbdami pagal didelį Ciuricho universiteto kontaktinės morfologijos projektą supratome, kad baltų kalbos yra labai svarbios mūsų tyrimams. Aš labai džiaugiuosi savo komandoje turėdamas baltistą doktorantą Florianą Sommerį, kuris rimtai domisi baltų kalbomis ir šiame projekte yra atsakingas už baltų kalbų tyrimus.

Pateikėme paraišką pagal Lietuvos–Šveicarijos bendradarbiavimo programą. Jau pažinojau VU dirbantį Miguelį Villanuevą Svenssoną, kartu dalyvauti pasikvietėme Jurgį Pakerį ir kitus kolegas iš Baltistikos katedros.

Taip viskas ir prasidėjo. Mūsų tikslas – sukurti bendradarbiavimo tinklą, kuris vestų tolyn, galbūt baigtųsi dideliu

tyrimo projektu. Taip pat vyksta tyrėjų mainai. Aš pats čia praleisiu visą liepos mėnesį, lankysiu lietuvių kalbos kursus. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime galimybių naudotis lingvistiniais duomenimis, nes Ciuriche nėra lengva juos pasiekti. Tikiuosi, kad tai tikra pradžia. Neįmanoma iš karto įsteigti Baltistikos instituto Ciuriche, tačiau baltistika – labai svarbi indoeuropeistikos sritis, iki šiol galbūt kiek primiršta Šveicarijoje. Ir tai yra labai svarbi galimybė mums.

Labai džiaugėmės, kad į šį projektą galėjome įtraukti patyrusį indoeuropeistą Michielį de Vaaną, kuris dirba ir Lozanos universitete, taigi tai ne tik Ciuricho ir Vilniaus universitetų projektas. M. de Vaanas jau yra tyrinėjęs lietuvių kalbą, jis čia yra lankęsis bent kelis kartus. Be to, ateityje manome įtraukti germanistę doktorantę Christą Shneider, kuri jau buvo Lietuvoje ir moka lietuviškai.

Kokie Jūsų įspūdžiai pasibaigus šiam seminarui?

Mane nustebino Jūsų platus požiūris į baltų lingvistiką ir kultūrą. Ir jis apima visą baltų kalbų arealą – aš to lig šiol nežinojau. Baltistikos katedros veikla yra gerai organizuojama, šios katedros tyrėjai yra aktyvūs, palaiko ryšius su visos Europos tyrėjais (tiesa, vis dar trūksta sąsajų su šveicarų lingvistais).

Pats seminaras padėjo susidaryti išsamų įspūdį apie tai, kas čia yra daroma. Aš nesistebiu, bet esu sužavėtas, kad gilus lietuvių kalbos išmanymas, filologinės žinios yra vaisingai derinamos su pasaulinėmis lingvistikos tendencijomis, kaip dirba VU mokslininkai Axelis Holvoetas, Jurgis Pakerys, Bonifacas Stundžia, Daiva Sinkevičiūtė, Vytautas Rinkevičius, Migelis Villanueva Svenssonas...

Atrodo, kad tyrimai apima daugelį šiuolaikinės lingvistikos sričių.

Daug žmonių Šveicarijoje nuoširdžiai palaikė jūsų šalies nepriklausomybės siekį. Todėl, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, su draugais nutarėme čia atvykti. Tai buvo gana didelis

E. Kazakėnaitės nuotr.

Balandžio 4–5 d. Filologijos fakultete vyko Baltistikos katedros vykdomo projekto „Baltų kalbų morfosintaksė erdvės ir laiko aspektu“ seminaras. Jame pranešimus skaitė Lietuvos ir Šveicarijos lingvistai. Apie lietuvių ir šveicarų lingvistų bendradarbiavimą pasakoja Ciuricho universiteto Lyginamosios kalbotyros instituto profesorius indoeuropeistas Paulas Widmeris.

Prof. Paulas Widmeris su kolegomis siekia sukurti bendradarbiavimo tiltą tarp Lietuvos ir Švedijos lingvistų nuotykis, nes nebuvo tiesioginio skrydžio. Todėl nuvykome traukiniu į Lenkiją ir turėjome gauti Lietuvos vizą, bet tai nebuvo įmanoma, nes nebuvo jokios oficialios Lietuvos atstovybės. Kažkas pasakė mums: „Tiesiog vykite ten, jie bus labai laimingi sulaukę užsieniečių ir tikrai įsileis.“ Beje, mes keliavome trise, ir

dabar visi esame indoeuropeistikos profesoriai: tai buvau aš, Danielis Petit, Michaelis Janda...

Projektas „Baltų kalbų morfosintaksė erdvės ir laiko aspektu“ finansuojamas pagal Lietuvos–Šveicarijos bendradarbiavimo programą. Programa siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje.

Chemikai kartu su Japonijos Sėkmingas Lietuvos ir mokslininkais ieško kaulo pakaitalų Šveicarijos matematikų Balandžio 2–10 d. lankėmės Kiūšiū universitete (Japonija) – bendradarbiavimas tai buvo atsakomasis bendro Lietuvos–Japonijos mokslo projekto „Geresnėmis kaulų priauginimui savybėmis pasižyminčių kalcio fosfatų žematemperatūrė sintezė ir pradinis in vivo vertinimas“ vizitas.

Kaulinės medžiagos, sintetintos VU Chemijos fakultete, pavyzdžio implantavimas į triušio kaulą

Profesoriai Kunio Ishikawa, Aivaras Kareiva ir doc. Edita Garškaitė

Prof. Aivaras KAREIVA Prieš pusmetį Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto laboratorijoje buvo susintetinti galimi kaulo pakaitalų pavyzdžiai ir išsiųsti į Japoniją.

Mūsų mėginiai buvo implantuoti į triušių ir žiurkių kaulus. Kai lankėmės Kiūšiū universitete, dr. Kanji Tsuru ir doc. Edita Garškaitė operavo gyvūnėlius ir išėmė minėtus pavyzdžius, ištirpusius kauliniame audinyje, tolesniems biomedicininiams tyri-

mams. Rugpjūčio mėnesį į Lietuvą vėl atvyks prof. Kunio Ishikawa. Per šį vizitą aptarsime gautus rezultatus ir būsimų tyrimų vykdymo detales.

Labai tikimės, kad vykdant projektą gauti rezultatai turės realias pritaikymo medicinoje perspektyvas.

Viešėdami Japonijoje aplankėme Fukuokos miesto įžymybes, Kiotą, Hirosimą, Bepu. Visi miestai buvo paskendę sakurų žieduose – vizito laikas atsitiktinai sutapo su sakurų žydėjimu.

E. Garškaitės ir A. Kareivos nuotr.

Tarptautinė mokslininkų komanda – trylika matematikų iš Vilniaus ir Ciuricho universitetų – analizavo diferencialinių lygčių uždavinių sprendinių savybes. Jų tyrimuose nagrinėti matematiniai uždaviniai pasižymi taikomuoju aspektu – yra plačiai naudojami modeliuojant įvairius fizikinius reiškinius, pavyzdžiui, skysčių tekėjimą, elektros potencialo ar šilumos pasiskirstymą kūnuose.

Balandžio 30 d. baigėsi trejus su puse metų trukęs mokslinių tyrimų projektas „Asimptotiniai uždaviniai ir jų taikymai“. Dešimt tarptautinės komandos narių buvo disertacijas neseniai apgynę mokslo daktarai arba doktorantai. Tyrimams vadovavo VU Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius Konstantinas Pileckas.

Profesoriaus vadovaujami mokslininkai analizavo diferencialinių lygčių uždavinių sprendinių savybes.

Sprendžiant diferencialinių lygčių uždavinius matematikams neretai pavyksta gauti abstrakčius rezultatus – įrodyti lygčių sprendinių egzistavimą tam tikroje funkcijų klasėje, rasti sąlygas, kada sprendinys bus vienintelis. Teoriškai šie rezultatai yra labai svarbūs, kita vertus, norint daugiau sužinoti apie sprendinių savybes, jų reikšmes tam tikruose taškuose, būtina pasitelkti papildomus metodus, pavyzdžiui, asimptotinę analizę. Tada sprendinį galima išskaidyti į aiškią ir sąlyginai paprastą

struktūrą, turinčią pagrindinę dalį ir nykstamai mažą liekaną. Tyrimuose nagrinėti matematiniai uždaviniai pasižymi taikomuoju aspektu – yra plačiai naudojami modeliuojant įvairius fizikinius reiškinius, pavyzdžiui, skysčių tekėjimą, elektros potencialo ar šilumos pasiskirstymą kūnuose.

Todėl daug dėmesio buvo skirta sprendinių asimptotiniam elgesiui aprašyti.

Vykdant projektą gauti rezultatai buvo paskelbti daugiau nei 30 mokslinių straipsnių aukšto lygio tarptautiniuose žurnaluose. Vienas iš jų – prieš 80 metų iškeltos Lerė problemos sprendimas – publikuotas prestižiniame matematikos leidinyje „Annals of Mathematics“. Galutiniame tyrimų etape imta bendradarbiauti su dviem Yonsei universiteto (Pietų Korėja) mokslininkų grupėmis – tam tikrų uždavinių asimptotinės analizės rezultatai taikyti sprendžiant Korėjos elektrotechnologijos tyrimų institutui kilusias problemas.

Tyrimai buvo finansuoti Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos „Moksliniai tyrimai ir plėtra“ pagal sutartį Nr. CH-3-ŠMM-01/01.

universitas

vilnensis

2016 m. birželis

7

Garsaus lingvisto patirtis – naujo kurso klausytojams Pasaulyje garsus lingvistas, Antverpeno universiteto profesorius Johanas van der Auwera Filologijos fakultete pristatė naujovišką kalbos tyrimą. Profesorius prisideda prie naujo Filologijos fakultete dėstomo kurso apie anglų kalbos atmainas, vartojamas įvairiose pasaulio dalyse (dėst. Jolanta Šinkūnienė), plėtojimo.

Dr. Erika JASIONYTĖMIKUČIONIENĖ Johanas van der Auwera aptarė tokius atvejus, kai, norint ką nors paneigti, kalbose vartojamas ne vienas, kaip lietuvių kalboje, bet du, trys ar netgi šeši neigimą rodantys gramatiniai rodikliai. Pristatytas tyrimas remiasi daugiau nei vienos kalbos medžiaga, yra naujoviškas, nes tipologinio pobūdžio darbų, skirtų daugybinio neigimo temai, kol kas nėra daug, negana to, leidžiantis įvertinti lietuvių kalbos medžiagą platesniame – struktūriškai skirtingų kalbų – kontekste. Tyrime naudotas tipologinis metodas, kuris Lietuvoje gana retas.

Prof. Johanas van der Auwera

Mokslinis J. van der Auweros darbas daugiausia susijęs su gramatinės semantikos sritimi: tarptautinio lygio lingvistas tyrinėja nuosakos, modalumo kategorijas, neiginius, neapibrėžiamuosius įvardžius ir pan.

Filologijos fakultete profesorius viešėjo balandžio 20–21 d. Svečias skaitė viešąją paskaitą apie daugybinio neigimo tipologiją pasaulio kalbose („On the Typology of Multiple Negation“). Be to, anglų filologijos studentams vedė seminarus, kuriuose supažindino su vienu iš anglų kalbos variantų – bislamo kalba. Jis kalbėjo apie bislamo kalbos statusą, aptarė kalbos struktūrą, žodyną, studentai klausė kalbamo anglų kalbos varianto įrašų. Kursas apie anglų kalbos atmainas, vartojamas įvairiose

pasaulio dalyse, yra naujas Filologijos fakultete, dėstomas tik pirmi metai, todėl profesorius, kuris jau kelerius metus analogišką kursą skaito Antverpeno universitete, moksliškai ir metodiškai prisideda prie šio kurso plėtojimo mūsų universitete. Čia jis lankėsi nebe pirmą kartą: su juo fakulteto lingvistai bendradarbiauja jau nuo 1998 m. Pirmą kartą į Filologijos fakultetą J. van der Auwera atvyko profesorės Aurelijos Usonienės kvietimu 1999 m. skaityti paskaitų Anglų filologijos katedros studentams pagal ERASMUS akademinio personalo mainų programą.

Nuo to laiko jis ne tik atvyksta skaityti paskaitų, bet yra ne kartą dalyvavęs universiteto jaunųjų mokslininkų disertacijų gynimuose, habilitacijos

procedūrose, yra buvęs ne vieno doktoranto ar magistranto stažuočių vadovu, jo doktorantai yra skaitę paskaitas mūsų universiteto studentams.

Profesorius lingvistikos kurso studentams teikia mokslinę ir metodinę pagalbą, mielai talkina recenzuojant universiteto mokslininkų darbus. Kaip ekspertas, jis dalyvavo profesoriaus Axelio Holvoeto vadovaujamame projekte „Valency, Argument Realization and Grammatical Relations in Baltic“, vykdytame pagal žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ VP1-3.1-ŠMM-07-K priemonę.

Prof. J. van der Auweros patirtis, pagalba ir dėmesys mūsų universiteto lingvistams neįkainojami – numatytas glaudus bendradarbiavimas ir ateityje.

Nauji vėjai Lietuvos kalbotyroje pučia iš vakarų Pagrindiniai baltų kalbų sakinio architektūros ir struktūros principai ir problemos įvairių pasaulio kalbų kontekstuose analizuojami naujausiais lingvistikos tyrimų metodais bei įrankiais.

Tarptautinis mokslininkų kolektyvas – iš asmeninių profesinių kontaktų Lietuvoje panašių kolegialiai įgyvendinamų projektų humanitarinėje srityje tėra vienetai. Lietuvių lingvistai, Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros dėstytojo prof. Axelio Holvoeto nuomone, labiau linkę tūnoti užsidarę savose tyrimų teritorijose ir tai pastebima netgi Filologijos fakultete – kiekvienas įsikibęs saugo savo kampelį, trūksta intensyvesnio dialogo. Kitose šalyse, ypač anglosaksiškame pasaulyje, nuolatinio mokslininkų dialogo, idėjų konfrontacijos svarba labiau suvokiama ir akcentuojama. „Vyksta mokslinis dialogas, kuriame iš esmės

Lietuvių kalbininkai įsitraukė į tarptautinį diskursą ir pradėjo savo darbuose taikyti šiuolaikinius kalbos tyrimo metodus.

Mokslinis projektas „Valentingumas, argumentų raiška ir gramatinės funkcijos baltų kalbose“, skirtas baltų kalboms tirti, baltistikai ir kalbotyrai atvėrė duris į pasaulinį šiuolaikinių lingvistikos tyrinėjimų diskursą. visi yra lygūs – niekas neturėtų būti mokslinių autoritetų užgožiamas arba bauginamas“, – sako projekto vadovas.

Profesorius A. Holvoetas subūrė šiam projektui tarptautinę mokslininkų grupę. Kiekvienas mokslininkas į projektą„atsinešė“ aptartas ir suderintas savo temas. Šio projekto varomoji jėga buvo diskusijos, dialogas. Buvo surengtos trys konferencijos Salose (Academia Grammaticorum Salensis Decima, Undecima ir Duodecima) ir trejos kūrybinės dirbtuvės Vilniuje.

Didžiausia tokių renginių vertė – atviras, gyvas, šiuolaikinio mokslo pulsą užčiuopiantis teorinis diskursas, kurio Lietuvoje labiausiai ir trūksta.

Projekto dalyvių surinktą medžiagą, suguldytą į konkrečius straipsnius,

vertino išoriniai recenzentai – pasaulyje pripažinti mokslininkai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Australijos, Vokietijos, kitų pasaulio šalių.

Pokyčiai, kuriems dar nepasiruošta Kalbotyra yra suvokiama kaip universaliosios gramatikos dalis.

Kalbotyra – mokslas, nedalijamas į atskiras disciplinas. Ji yra įrankis, kuriuo galima tyrinėti bet kurią kalbą.

Kol kalbotyra iš esmės buvo istorinė, o filologinis komponentas kalbos tyrimuose buvo svarbesnis už teorinį, lingvistinį, kalbos tyrimų paskirstymas pagal filologinės kompetencijos sritis į baltistiką, slavistiką, germanistiką ir pan. buvo natūralus. Tačiau milžiniški

Prof. Axelis Holveotas

Academia Salensis Undecima dalyviai

E. Kurausko nuotr.

Rūta MĖLYNĖ

bendrosios kalbotyros pasiekimai, kurie XX a. 6-ajame dešimtmetyje prasidėjo Noamo Avramo Chomsky generatyvine gramatika bei Josepho Greenbergo lingvistine tipologija, verčia daug daugiau dėmesio skirti teoriniams kalbininko darbo aspektams, o to negalima pasiekti užsidarius siaurose filologinėse disciplinose. Žinoma, tradicinės disciplinos, tokios kaip dialektologija, onomastika, etimologija, ir toliau plėtojamos, bet jos kalbotyroje tebeturi marginalią reikšmę.

Iš visų lituanistikos mokslų tik lietuvių literatūrologija dar gali būti traktuotina kaip autonominė disciplina.

Ryškūs pokyčiai šiuolaikiniame lingvistikos moksle, jos tyrimo metodų ir įrankių universalėjimas, lyginamoji kalbų tipologija, generatyvinė lingvistika, kognityvinė gramatika ir kitos teorinės kalbotyros kryptys labiau orientuotos į teorinių kalbotyros klausimų sprendimą nei į filologinės medžiagos kaupimą. Tai iš esmės lemia, kad dabartinė kalbotyra vis labiau atsiejama nuo kalbos mokymo.

Praktiniai įgūdžiai ir filologinės žinios yra tai, kas šiais laikais skiria romanistą nuo baltisto, bet teorinės problemos yra bendros. Tai turėtų atsispindėti akademinių struktūrų organizacijoje.

Atskirų kalbų mokymasis neturėtų būti susijęs su užsidarymu atskirose filologinėse disciplinose: reikalingas nuolatinis, intensyvus skirtingų sričių specialistų dialogas, bendri renginiai, bendra intelektinė erdvė.

Iš esmės tokių pokyčių būtinybė suvokiama. Filologijos fakulteto bendruomenėje kaip tik vyksta diskusijos, kaip pertvarkyti fakulteto struktūrą, kad būtų galima geriau atsakyti į šiuolaikinio globalaus akademinio diskurso iššūkius. A. Holvoetas skatina nebijoti tokių pertvarkų ir drąsiai siekti optimalių organizacinių sprendimų.

Prof. Alekso Girdenio dvasia Iš užsienio (Belgijos) atvykusiam ir daug metų Varšuvoje dirbusiam A. Holvoetui tarptautinio mokslininkų bendravimo būtinybė yra akivaizdus dalykas. Būtinybė įsitraukti į pasaulinį mokslinį diskursą lituanistams ir baltistams yra ne mažesnė nei užsienio filologijos specialistams. Jaunesnių kartų mokslininkams šis atvirumas pasauliui jau yra natūralus dalykas.

Tokio atvirumo pavyzdžių galima rasti ir tarp vyresnių kartų mokslininkų. Štai šviesaus atminimo Vilniaus universiteto profesorius Aleksas Girdenis, tyręs lietuvių kalbos tarmes, bet visada atidžiai sekęs aktualias pasaulio lingvistikos kryptis ir pasakojęs apie jas savo studentams. Jo pavyzdys rodo, kad nėra jokio prieštaravimo tarp kalbinio paveldo puoselėjimo (lietuvių kalbos tarmių tyrimų) ir modernumo bei atvirumo naujoms, iš viso pasaulio ateinančioms mintims. Ir paveldą galima tirti remiantis šiuolaikinės lingvistikos įdirbiu, o iš atvirumo pasauliui nekyla jokių grėsmių nacionalinei tradicijai.

Vykdant šį projektą per trejus metus sukurta, išdiskutuota ir parašyta penkių solidžių lingvistikos studijų anglų kalba serija, sudaryta iš trijų kolektyvinių straipsnių rinkinių, kurių paskutinis, trečiasis, pasirodė 2016-ųjų vasarį, ir dviejų monografijų. Seriją leidžia prestižinė tarptautinė leidykla „John Benjamins Publishing Company“.

Pagrindinis ES lėšomis remiamo projekto vykdytojas – Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas.

universitas

vilnensis

8

2016 m. birželis

Prof. Valentina Dagienė: „Jei noriu įgyvendinti idėją, dirbu daug“ Žvelgdamas į Matematikos ir informatikos instituto profesorę Valentiną Dagienę, negali nesistebėti, kiek daug vienas žmogus gali nuveikti ir iš kur jis randa tiek jėgų. Ši moteris, augindama penkis vaikus, sugebėjo įkopti į profesinės karjeros aukštumas. Šiandien prof. V. Dagienė pasaulyje žinoma ne tik kaip produktyvi mokslininkė ar informacinių technologijų ekspertė. Ją garsina ir daugelyje šalių išpopuliarėjęs konkursas „Bebras“. Su profesore būtų galima kalbėtis daug ir ilgai. Šįkart apsistojome ties keliomis esminėmis temomis.

Europos skaitmeninio pasaulio moters apdovanojimas padarė Jus dar matomesnę Europoje ir už jos ribų, papildė ir taip nemenką Jūsų sukauptą įvertinimų kraitį. Tad ir pradėkime pokalbį nuo jo. Kiek dabar Jums svarbus šis apdovanojimas?

Apdovanojimai ateina ir praeina, pasidžiaugi akimirką ir toliau eini darbuotis. Bet šis įvertinimas kiek ypatingesnis. Viena, tai pirmosios pasaulio programuotojos Ados Lavelace 200-ųjų jubiliejinių metų premija. Ji įsteigta pirmą kartą. Antra, į paskutinį etapą buvo įtraukta visuomenė, reikėjo balsuoti. Iš komisijos paskelbtų ir įvertintų 10 kandidatų skirtingoms premijoms reikėjo atrinkti 3. Visi nominantai surinko per 12 tūkstančių balsų. Už mane balsavo daugiausia – 4447. Tai tikrai džiugina.

Apima išties geras jausmas, kai žinai, kad daugelyje pasaulio vietų turi bendraminčių.

Dabartiniais laikais informatiko ar programuotojo specialybė turbūt neturėtų stebinti, o kaip buvo tada, kai baigėte mokyklą? Kas paskatino iš pradžių pasirinkti taikomosios matematikos studijas Vilniaus universitete, o vėliau pasukti į informatiką?

Teko skaityti, kad mokykloje sekėsi ir literatūra.

Mokykloje mėgau matematiką ir literatūrą. Dalyvaudavau olimpiadose, lietuvių kalbos kūrybiniuose konkursuose. Baigiamojoje klasėje respublikinėje matematikos olimpiadoje užėmiau I, o lietuvių kalbos originaliosios kūrybos olimpiadoje – III vietą.

Pagalvojau, kad baigusi matematiką kūryba galėsiu užsiimti, o padarius atvirkščiai kažin kiek laiko beliktų matematikai. Taikomoji matematika buvo gana artima informatikai, nes turėjome nemažai taikomųjų dalykų.

Mane visą laiką labiau traukė tyrinėjimas, kūrimas kažko naujo, įdomaus.

Diplominio darbo vadovas Gintautas Grigas pasiūlė sukurti programuotojų mokyklą. Džiaugiuosi, kad buvau prie jos ištakų. Kūriau uždavinius, spausdindavome programavimo pamokas laikraščiuose (tai buvo daugiau kaip prieš 35 metus!). Sukūrėme mokymui skirtą Paskalio kalbos transliatorių didelėms skaičiavimo mašinoms (tokio tais laikais nebuvo). Už jį 1984 m. gavome Komjaunimo premiją. Pamenu, tuo metu aktoriui Vladui Bagdonui ją įteikė už vaidinimus, o mes, trys programuotojai, buvome apdovanoti už transliatorių!

Aktyviai dirbate informatinio mąstymo ugdymo pradinėse klasėse srityje. Kodėl tai svarbu? Ar mokyklose

šia linkme jau vyksta pokyčių ir ko dar trūksta?

Vaikai smalsūs, nori daug ką sužinoti. Todėl mokyklos, mokytojų pareiga yra skatinti moksleivių kūrybiškumą, talkinti jiems, sudaryti sąlygas eksperimentuoti, ieškoti, mokytis patiems.

Svajoju turėti gerų doktorantų. Bet pirmiausia reikia smalsių, mąstančių studentų. Norint pritraukti tokių į universitetą, reikia juos puoselėti mokykloje ir, svarbiausia, skatinti tyrinėjimus, smalsumą pradinėse klasėse. Universitetai turėtų ugdytis jaunuolius jau nuo pradinių klasių. To tikiuosi iš šiuo metu steigiamo Jungtinio VU STEAM (angl. gamtos mokslai, technologijos, inžinerija, menai ir matematika) atviros prieigos centro.

Deja, mūsų šalies mokyklų informatikos ugdymo programos neatnaujinamos dešimtmetį, nes tam nėra politinės valios. Džiaugiuosi, kad mano patarimų, idėjų prireikia kitoms šalims.

Konsultavau Nyderlandų, Italijos, Šveicarijos švietimo ekspertus. Šių šalių informatikos programos atnaujinamos šiemet. Dabar padedu Pietų Korėjos ir Japonijos švietimo specialistams pertvarkyti informatikos, informacinių technologijų ugdymą.

Kaip ir kodėl 2004 m. gimė informatikos ir informatinio mąstymo konkursas „Bebras“, išplitęs po 50 pasaulio šalių ir kasmet pritraukiantis per milijoną moksleivių? Kodėl konkursas pavadintas bebro vardu?

Tai nuoseklaus darbo tąsa. Mėgstu kurti uždavinius, tyrinėti, skaityti, noriu dalytis žiniomis su kitais. Tiek besimokydama mokykloje, tiek studijuodama ir dirbdama institute organizavau įvairių konkursų. Pamenu, 2003 m. rudenį su kolegomis suomiais ėjome aplink ežerą ir diskutavome, kaip būtų galima padaryti

E. Kurausko nuotr.

informatikos mokymą patrauklesnį, kalbėjome apie matematikų „Kengūros“ konkursą, kurį labai mėgau. Tada toptelėjo: kodėl informatikoje nėra tokio konkurso? Jei nėra, vadinasi, reikia sukurti! Bebro vardas natūraliai liko atmintyje iš to ėjimo aplink ežerą: matėme daug bebrų gūžtų, nukirstų storiausių medžių, patraukė dėmesį šio gyvūno atkaklumas.

Pasiūliau ekspertų komisijai, tuo metu buvusiai prie Švietimo informacinių technologijų centro, įsteigti tokį konkursą. Kaip visuomet, naujovių buvo baidomasi, tuo metu nebuvo madinga gilintis į technologijas, ypač rodyti dėmesį programavimui, nes žavėtasi technologijų taikymu.

Atsitiktinumas lėmė, kad ekspertai konkursui pritarė, matyt, nusprendę, kad reikia pozityviau užbaigti metus (šypsosi). Taigi 2004 m. surengiau pirmąjį pasitarimą su Baltijos šalių mokslininkais, kuriame išdėsčiau „Bebro“ idėją. Jo esmė – sukurti įdomių, informatikos gelmes atskleidžiančių uždavinių. Tam reikėjo suburti inovatyvius mokslininkus, tyrėjus, mokytojus iš įvairių šalių.

Rodos, nuveikėte išties nemažai: per 200 mokslinių publikacijų, 60 informatikos vadovėlių ir mokomųjų knygų, daugiau kaip 100 metodinių straipsnių ir per 30 koordinuotų eksperimentinės

Asm. arch. nuotr.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Balandžio pabaigoje prof. V. Dagienei Briuselyje įteiktas Europos skaitmeninio pasaulio moters apdovanojimas

plėtros darbų tikrai iškalbingi. Kokių dar turite planų, idėjų, sumanymų?

Oi, daug turiu idėjų, dar daug ką norėčiau padaryti, tad kelios dešimtys rimtų planų tikrai susidarytų (šypsosi).

Pavyzdžiui, doktorantų ir jaunų mokslininkų, kurių darbo sritis – informatikos, technologijų ir edukologijos sanglauda, tinklinimas. Jau pradėjau šią idėją įgyvendinti. Prieš septynerius metus įsteigiau informatikos inžinerijos mokymo tyrimų doktorantų konsorciumą.

Kasmet pirmąją gruodžio savaitę susiburiame Druskininkuose. Kol kas tai tik Europos šalių tinklas. Jam plėsti reikia didesnės finansinės paramos. Kitas noras – pritraukti informatikos, informatikos inžinerijos doktorantų, ypač dirbančių sandūroje su edukologija, jaunųjų tyrėjų iš užsienio. Esu įsitikinusi, kad tai pagerintų mūsų doktorantūros studijų kokybę. Taip atsirastų daugiau inovatyvumo, kūrybiškumo, ir tai duotų naudos visai Lietuvai.

Jei nusprendžiu, kad noriu įgyvendinti vieną ar kitą idėją, tada dirbu daug, sutelkiu visas pastangas, nes žinau, kad idėjoms įgyvendinti prireikia kelerių metų. Ir, žinoma, kantrybės bei atkaklaus darbo. Tarkime, tarptautinio žurnalo „Informatics in Education“ įsteigimas ir leidyba – prireikė daugiau kaip dešimties metų, kol žurnalas išaugo. Menkomis pajėgomis padarėme tai, ką paprastai padaro didelės leidyklos, nors neturime redaktoriaus, o leidybai finansavimo beveik negauname. Šiemet dešimtmetį švenčia ir mano įsteigtas žurnalas „Olympiads in Informatics“ bei konferencija. Tai pirmasis toks specializuotas žurnalas pasaulyje, o į šią konferenciją kasmet susirenka mokslininkai iš daugiau kaip 80 šalių.

Kaip Jums pavykdavo suderinti rūpinimąsi gausia šeima su moksline veikla? Ar sovietmečiu į moteris mokslininkes nebūdavo žiūrima įtariai, ar jos sulaukdavo palaikymo? Gal dabar lengviau plėtoti mokslinę veiklą, kai vaikai jau užaugę ir laikai pasikeitę?

Kai auginau vaikus, rašiau knygas, vadovėlius. Gyvenau lanksčiu grafiku.

Mėgstu keltis labai anksti, kol visi miega. Tuomet galiu nemažai padirbėti.

Labai svarbu planuoti laiką, aiškiai sudėlioti metų, mėnesio, savaitės, dienos

prioritetus, susiplanuoti veiklas ir to laikytis. Net ir šiais technologijų laikais vis dar mėgstu naudotis„vidine atmintine“: prieš užmigdama pergalvoju kitos dienos ar savaitės darbus, įvertinu, ką realu padaryti, kaip įtalpinti nuolat naujai atsirandančias veiklas.

Apie sovietmetį būtų atskira kalba. Šiuo laikotarpiu girdėjau daug deklaravimo, gražių kalbų apie moteris, o realybėje ištekėjusią moterį mokslininkę iš karto „nurašydavo“. Į moteris žiūrėta kaip į patarnaujančias vyrams. Diskusijose moters balsas nebuvo girdimas, nebent tik pašiepiant. Šitaip buvo daugelyje šalių.

Paskaitykime Sheryl Sanberg knygą „Būkime prieky: moteris, darbas ir siekis vadovauti“. Joje rašoma, kad mes, moterys, turime kovoti už save, būti išdidžios, kartais nepalenkiamos. Dar ir dabar matau, kad vyrui, norinčiam įgyvendinti idėją, užtenka kur kas mažiau įrodinėti. Tai jam leidžia greičiau veikti, o moteriai reikia ilgai įtikinėti, kol sulaukia palaikymo. Liūdna, kad mokyklose dominuoja moterys, o jų vadovai dažniausiai būna vyrai. Šis disbalansas nieko gero nesuteikia nei vaikų mąstysenai, nei ugdymui. Žiūrėdama į internete prieinamus Jūsų kelionių albumus, negaliu nesistebėti. Ir nesigrožėti. Esate sakiusi: „Galėčiau parašyti kelionių knygų, bet šis darbas per daug malonus, o didelių malonumų leisti sau kol kas nenoriu.“ Kelionės mane traukia. Man norisi prisiliesti prie įvairių kultūrų, pamatyti įvairiai mąstančių žmonių. Esu sutikusi tiek daug nuostabių žmonių, išgyvenusi tiek daug įdomių akimirkų.

Tačiau viena yra pačiam išgyventi, džiaugtis ir visiškai kas kita – perteikti kitam. Malonu rašyti, tačiau mane visuomet lydi atsakomybės jausmas: turiu būti įsitikinusi, kad rašau reikalingą kūrinį. Kelionių knygas daug kas leidžia. Visuomenė nenukentės, kad bus viena ar kita mažiau. O štai, pavyzdžiui, informatikos didaktikos vadovėlio niekas nėra parašęs. Vis galvoju tą padaryti, bet nespėju. Tiesą pasakius, net nežinau, ar Lietuvai tai bus reikalinga. Norėdamas ką nors modernesnio padaryti, turi keletą metų tam ruošti dirvą.

universitas

vilnensis

2016 m. birželis

9

Išlydėti pirmieji Baltų Medicinos fakulteto dėstytojai akademijos dalyviai meta iššūkį Z kartai L. Kocienės nuotr.

Gegužės 14 d. baigėsi septynis mėnesius Balandžio 22 d. trukusi pirmoji Baltų akademija – neforVU Medicinos malus paskaitų ciklas, skirtas Vilniaus fakultete vyko konmokyklų 9–12 klasių moksleiviams. ferencija „Šiuolaikiškas medicinos dėstytojas: Z kartos iššūkiai dėstytojui.

Informacijos pateikimas, valdymas ir efektyvus darbas grupėse“.

Lina KOCIENĖ

Agnė ZUJEVAITĖ, Ernesta KAZAKĖNAITĖ, Sandra GAIGALAITĖ Nors oficialiai VU Filologijos fakultete akademija prasidėjo 2015 m. lapkričio 6 d., jos idėja studenčių galvose sukosi jau seniai. Pagrindinė Baltų akademijos mintis – suteikti moksleiviams daugiau informacijos apie baltų kalbas, istoriją ir kultūrą, pasiūlyti galimybę pasiklausyti šių sričių specialistų paskaitų, taip pat pasimokyti mums taip artimos latvių kalbos.

Moksleiviai klausėsi teorinių paskaitų apie baltų kalbų rekonstrukciją, latvių liaudies dainas, baltų mitologiją, frazeologiją, senąją ir naująją prūsų kalbą, baltų senąją raštiją, onomastiką, latvių literatūrą ir kirtį pasaulio kalbose, o latvių kalbos paskaitos, kurias vedė šia kalba besižavinčios studentės, buvo tęstinės. Įgytas kalbos žinias moksleiviai galėjo pritaikyti

ir praktiškai, dalyvaudami vienos dienos išvykoje į Latviją. Ekskursijos, kurią finansavo Latvių kalbos agentūra, metu moksleivių pageidavimu buvo aplankyta Rundalės pilis, Lielvircava, Jelgava ir Bauskė.

Baltų akademijos organizatorės Agnė, Ernesta ir Sandra nuoširdžiai dėkoja doc. Jurgiui Pakeriui, dr. Vytautui Rinkevičiui, Valdžiui Muktupavelui, dr. Saulei Matulevičienei, prof.

Birutei Jasiūnaitei, doc. Birutei Kabašinskaitei, prof. Daivai Sinkevičiūtei, Laurai Laurušaitei ir prof. Bonifacui Stundžiai, skyrusiems savo brangaus laiko akademijai be jokio atlygio. Taip pat labai dėkoja VUB Retų spaudinių skyriui, įsileidusiam Baltų akademijos dalyvius ir suteikusiam galimybę iš arti susipažinti su senaisiais baltų leidiniais, ir, žinoma, Latvių kalbos agentūrai (Latviešu valodas aģentūra), skyrusiai lėšų dalyvių išvykai.

Visa akademijos veikla buvo savanoriška ir mokiniams nemokama.

Iš Baltijos šalių studentų žaidynių VU atstovai grįžo su medaliais Gegužės 13–15 d. Tamperėje (Suomija) vyko 32-osios Baltijos šalių (SELL) studentų sporto žaidynės.

Daugiausia dalyvių atvyko iš SELL šalių (Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos), tačiau netrūko dalyvių ir iš Kinijos, Rusijos, Vokietijos. Mūsų atstovai parsivežė 11 medalių.

VU šiose žaidynėse atstovavo 24 studentų delegacija. Jie dalyvavo orientavimosi sporto, stalo teniso, dziudo, šachmatų ir lengvosios atletikos varžybose ir pelnė 6 aukso, 3 sidabro ir 2 bronzos medalius.

Orientavimosi sportas. Varžybose dalyvavo keturi universiteto sportininkai. Sprinto rungtyje geriausiai sekėsi Gyčiui Nakvosui (TSPMI), kuris iškovojo aukso medalį. Orientavimosi sporto vidutinės trasos rungtyje geriausiai pasirodė V. Staišiūnas, taip pat pelnęs aukso medalį.

Stalo tenisas. Stalo tenisininkės Auksė Gecevičiūtė (TF absolventė), Aistė Marija Macaitė (TF) ir Ingrida Preidžiūtė (FsF) antrąją dieną komandinėse varžybose iškovojo sidabro medalius.

Dziudo. Mykolas Lukoševičius (EF, -66 kg) tapo nugalėtoju, Rokas Cvirka (KF, -73 kg) ir Eglė Kungytė (EF, -78 kg) iškovojo sidabro medalius, o Aistei Zaronaitei (MF, -52 kg) atiteko bronzinis apdovanojimas. Per plauką nuo medalio liko dziudistė Diana Kurlovič (FsF, -57 kg), užėmusi 4 vietą.

Lengvoji atletika. Diana Zagainova (FsF) laimėjo trišuolio, Domantas Poška (EF) – disko metimo rungtį, merginų ketvertas (Karolina Strakovska (GMF), Sofija Korf (KF), D. Zagainova, Emilija Rudytė (EF)) greičiausiai nubėgo estafetę 4×100 m, o E. Rudytė iškovojo bronzą 200 m bėgimo rungtyje.

SSC inform.

Jaunieji Medicinos fakulteto dėstytojai Raimundas Venskaitis, Rūta Morkūnienė ir Dainius Jakučionis Asm. archyvo nuotr.

Organizatorių nuotr.

Konferencijos iniciatoriai – Dainius Jakučionis, Mantas Minsevičius ir Rūta Morkūnienė – į auditoriją sukvietė ne tik jaunimą, bet ir ilgametę patirtį turinčius dėstytojus, tuo tarsi parodydami, kad šiuolaikiškumas negali būti matuojamas žmogaus amžiumi. Tokią mintį renginio įžanginėje kalboje išsakė ir Medicinos fakulteto profesorė Janina Tutkuvienė: „Šiuolaikiškas dėstytojas – tai nebūtinai jaunas dėstytojas, bet būtinai atitinkantis šios dienos lūkesčius ir suprantantis šiandieninį jaunimą.“ Ši konferencija – tai jau antrasis jaunųjų dėstytojų organizuojamas renginys, skirtas šiuolaikiškumui dėstytojo darbe skatinti.

Į dėstytojo kelią atvedė noras dalytis žiniomis Jauni Medicinos fakulteto dėstytojai D. Jakučionis, M. Minsevičius ir R. Morkūnienė pradėjo dėstyti neatsitiktinai – visi trys tvirtina, kad juos visada žavėjo galimybė savo žiniomis dalytis su kitais. Dainių nuo pat studijų pradžios domino ugdymas ir darbas su žmonėmis, o dėstymas, jo nuomone, tik padės sustiprinti kasdien praktikoje naudojamas žinias.

Mantui buvo smalsu išbandyti savo jėgas naujoje srityje, o Rūtai akademinis mokslinis darbas pasirodė artimesnis nei klinikinis. „Dar studijuodama Medicinos fakultete visada troškau pati kada nors dėstyti. Akademinismokslinis darbas pasirodė artimesnis nei klinikinis ir galimybė dėstyti atėjo anksčiau, nei to galėjau tikėtis.

Tai – didžiulis džiaugsmas, tačiau ir nemenkas iššūkis“, – sako Rūta.

Vertina kolegiškumą, kompetenciją ir meilę darbui Dar visai neseniai jie patys buvo studentai ir puikiai atsimena savo dėstytojus. Dabar, pradėdami dėstytojo karjerą, jie jau žino, į ką lygiuotis, o kokių klaidų nedaryti. Dainius ir Mantas atviravo, kad studijų metu labiausiai patikdavo tokie dėstytojai, kurie siekdavo nuoširdžiai sudominti dėstomu dalyku, mylėjo savo darbą, turėjo humoro jausmą, o studentus laikė kolegomis. Jauni dėstytojai vertina dėstytojo kompetenciją, santykį su studentais ir kuriamą šiltą darbo atmosferą. Rūta prisiminė, kad ją įkvėpdavo dėstytojai – dalyko spe-

Vienas iš renginio organizatorių Mantas Minsevičius cialistai, kurie pateikdavo medžiagą aiškiai, paprastai. Tokie, kurie reikalaudavo žinių ir šiltai bendraudavo su studentais. „Tai įkvėpdavo mokytis ir gerbti tokį dėstytoją“, – sako jaunoji medikė.

Sukūrė tai, ko norėjo patys Dalydamiesi savo skaitytų pirmųjų paskaitų patirtimi jaunieji medikai prisimena, kad sunkiausia būdavo susidoroti su savo mintimis ir jausmais, su baime neapsijuokti, sunku būdavo atrinkti esmę ir viską aiškiai išdėstyti. Rūta juokiasi, kad jos dažniausias klausimas studentams: „Ar jums viskas aišku?“ Pradėjusiems dėstyti Dainiui, Mantui ir Rūtai neužteko bendrojo kurso pradedantiesiems dėstytojams, skaitomo Vilniaus universitete. Jie pasigedo tam tikrų bendrų ir specifinių žinių apie dėstymą studentams. Nuo studijų laikų pažįstama bendraminčių

komanda nusprendė patys susikurti tai, ko nori išmokti. Pirmasis renginys – diskusija, kurioje su fakulteto dėstytojais kalbėtasi apie visiems rūpimus edukacinius dalykus, pranoko visus lūkesčius ir paskatino juos šią veiklą tęsti. „Norime įnešti naujovių, pasiūlyti efektyvių darbo įrankių dėstytojams“, – sako organizatoriai.

Konferencijos sulaukė daug ne tik jaunų dėstytojų dėmesio, jose dalyvavo ir ilgametę patirtį turintys kolegos.

Organizatorių manymu, tai susiję su medicinos mokslo specifika ir skirtingais mokymosi būdais.„Medicinos dėstymas vyksta per paskaitas, seminarus, praktinius užsiėmimus ir prie paciento lovos. Šie mokymo būdai dažniausiai apžvelgiami tik sveikatos mokslų įstaigose, tad pačios informacijos trūksta.

Dėstytojai yra smalsūs ir nori tobulėti, nesvarbu, kiek jiems metų ar kokia jų patirtis“, – sako Dainius.

Jaunųjų dėstytojų iniciatyva džiugina fakulteto dekaną prof. Algirdą Utkų. „Kasmet į Medicinos fakultetą įstoja patys gabiausi, geriausiais rezultatais egzaminus išlaikę studentai.

Visi tuo džiaugiamės ir didžiuojamės, bet kartu ir suprantame, kad mes, dėstytojai, patys turime nuolatos būti pasitempę ir pasiruošę iššūkiams. Jaunųjų dėstytojų iniciatyva domėtis šiuolaikiškais dėstymo būdais ir technologijomis, kurias galima pritaikyti paskaitose, yra labai sveikintina. Taip pat džiugu, kad ir didesnę patirtį turintys dėstytojai ne tik dalijasi savo žiniomis ir įgūdžiais, bet ir aktyviai ieško šiuolaikiškų ir inovatyvių dėstymo galimybių“, – sako dekanas.

Rugsėjo 9 d. Medicinos fakultetas kartu su Atviruoju medicinos institutu (Open Medical Institute) ir Amerikos–Austrijos fondu (American-Austrian Foundation) organizuoja vienos dienos Zalcburgo seminarų renginį Vilniuje medicinos edukologijos tema. Mokymus ves prof. Beth Rezet.

universitas

vilnensis

10

2016 m. birželis

Vilniaus žydų bendruomenės istorija: atrasti (ne)pamiršti

Nijolė BULOTAITĖ Profesorius yra Europos žydų studijų asociacijos sekretorius, Rytų Europos žydų istorijos ir kultūros tyrinėtojas, daugelio straipsnių autorius, straipsnių rinktinių iniciatorius ir sudarytojas. Pavyko pakalbinti profesorių prieš pat viešą paskaitą „Nuo Plicapolonica iki Judenzopff: Žydo kūnas ir (jo) vaizdavimo raida Europos regionuose“.

Kas Jums įdomiausia, labiausiai įkvepia?

Tai geras klausimas. Kaip tik kalbėjomės su vienu jūsų doktorantu, kad kai kurios temos metams bėgant labai atsibosta, tampa neįdomios.

Tarkime, partijų politika – nelabai seksualu. Šiuo metu labiausiai domiuosi žmogaus kūno ir medicinos istorija, nes labai įdomu išsiaiškinti, kaip žmonės suvokė save ir savo kūną. Taip pat tyrinėju žydų bendruomenių funkcionavimą Rytų Europoje.

Gimiau Vokietijoje, mama vokietė, tėvas prancūzas, užaugau labai europietiškoje šeimoje, studijavau Rytų Europos istoriją. Moku lenkų, rusų kalbas. Abi kalbos buvo man labai svarbios, o rusų kalba ypač pravertė studijuojant archyvinę medžiagą.

Moku hebrajų ir jidiš kalbas, nes kitaip būtų neįmanoma studijuoti Rytų Europos žydų istorijos, reikalingos bent jau bazinės žinios. Mano disertacija susijusi su XIX amžiumi, kai dauguma oficialių dokumentų buvo rusų kalba.

Kokie didžiausi Rytų ir Vakarų Europos žydų gyvenimo skirtumai?

Dabar domiuosi XVII–XVIII a. žydų istorija. Yra daug skirtumų, žydų padėtis Rytų Europoje buvo ypatinga, nes ta bendruomenė buvo labai saugi, ekonomiškai labai specifinė ir integruota, be to, labai gausi. Viena iš svarbiausių žydų privilegijų Rytų Europoje (Lenkijoje nuo 1264 m.,

Lietuvoje nuo 1388 m.) buvo ta, kad jie neturėjo beveik jokių ekonominės veiklos apribojimų, galėjo prekiauti su kuo tik nori, užsiimti bet kokiais amatais, tvarkytis savo bendruomenėse visai laisvai. Vakarų Europoje jie turėjo daugybę apribojimų. Bet tai nereiškia, kad Vakarų Europoje jie buvo neturtingesni. Greičiau priešingai, nes Rytų Europa apskritai gyveno skurdžiau.

Manau, kad reikšmingas skirtumas buvo ir gyvenimas labai didelėse Rytų Europos žydų bendruomenėse.

Tarkime, Vilniuje 40 proc. gyventojų buvo žydai, Berdičeve – 80 proc. Tos bendruomenės buvo labai stiprios, turėjo griežtą struktūrą, o tai ir gerai, ir blogai, nes jos buvo labai statiškos, tokioje bendruomenėje labai sunku prasimušti. Kartais iškildavo grėsmių, bet didelė bendruomenė buvo patikima, saugi.

Varšuva ir Vilnius – žydų atmintyje.

Ar jie bendradarbiavo, ar palaikė ryšius?

Taip, ir labai aktyviai. Susisiekimas buvo geras ir jie palaikė ryšius, nors turėjo savo nuomonę vieni apie kitus, apie skirtumus, kad ir dėl jidiš tarties. Buvo ir organizacinių skirtumų, Lenkijos žydai turėjo savo tarybą, o Lietuvos – savo. Nuo XVIII a. Lietuvos teritorijoje neplito ezoterinis chasidizmo judėjimas, dėl to skirtumų taip pat padaugėjo. Bet turime nepamiršti, kad jie visi buvo glaudžiai susiję ir ekonominiais ryšiais. Psichoanalitikai tai vadina mažų skirtumų narcisizmu.

Vienas kitą žydai identifikuoja kaip litvaką, poliaką ar galicijietį, kuria anekdotus, pasišaipo. Litvakų XIX a.

Lenkijoje labai nemėgo, bet visus iš Rusijos atvykusius žydus laikydavo litvakais, nes jie kalbėdavo rusiškai.

Juos laikė apsukriais, racionaliais, šaltakraujiškais, intelektualiais. Dėl daugelio priežasčių XIX a. žydai masiškai iš Rusijos emigravo į Lenkiją, todėl buvo ir priešiškumo. O jau vėliau jie puikiai integravosi, priešiškumas išnyko.

Kas gi kitas, jei ne Tu...

E. Kurausko nuotr.

Vitas Jadzgevičius (1972–2016)

E. Kurausko nuotr.

Balandžio 25 ir 29 d. Istorijos fakultete pagal modulį „Etninių mažumų sociokultūrinė istorija Vidurio ir Rytų Europos kontekste“ (modulio koordinatorė doc. Jurgita Verbickienė) paskaitas skaitė Londono universitetinio koledžo Hebrajų kalbos ir žydų studijų fakulteto profesorius François Guesnet.

Kas buvo pagrindiniai žydų užtarėjai Lenkijoje ir Rusijos imperijoje? Kaip čia atvyko anglų ir žydų visuomenės veikėjas seras Mozė Montefiorė?

Iki XVIII a. pabaigos žydų bendruomenių struktūros Lenkijoje ir Lietuvoje buvo labai stiprios, jie neprašė niekieno pagalbos, ir nereikėjo.

Atvirkščiai, patys dažnai padėdavo bendruomenėms Prahoje ar Frankfurte, jei tik prireikdavo.

Montefiorės niekas nekvietė, jis pats atvyko. Jis buvo turtingas ir galėjo pats pasirinkti, ką daryti. 1840 m. jam pavyko misija Egipte, Aleksandrijoje, kur išgelbėjo Damaske ritualine žmogžudyste ir krikščionių kraujo naudojimu apkaltintus žydus. Tai jam sustiprino norą padėti ir kitiems persekiojamiems žydams visame pasaulyje. Kitas punktas, jo manymu, buvo Rusija, nauji žydų sėslumo ir aprangos įstatymai. Jis susitiko su caru, ir kai kurie įstatymai buvo pakeisti žydų naudai. Įstatymai dėl tradicinės žydų aprangos panaikinimo nebuvo pakeisti, bet ir pats Montefiorė jiems nepritarė, nešiojo Londono šerifo uniformą. Buvo parengtos tikslios taisyklės, kaip žydams rengtis, kad nesiskirtų nuo kitų gyventojų. Tokia buvo caro Nikolajaus I bendruomenių suartėjimo politika.

Montefiorė gerai pažinojo karalienę Viktoriją, buvo vakarietiškų pažiūrų žydas. Apsilankymas Rytų Europoje turėjo jam didelę įtaką. Jis čia rado didžiules žydų bendruomenes, gyve-

nančias savo gyvenimą, besilaikančias savų tradicijų. Tai darė didžiulį įspūdį visiems keliautojams, tiek žydams, tiek ir ne žydams.

Jis liko emociškai labai artimas Rytų Europos žydams, bet daugiau čia nebegrįžo. Lankėsi dar 1872 m., bet tada jam Rusijos žydams nepavyko padėti. Dauguma jo misijų buvo nesėkmingos, tik jis pritraukdavo daug spaudos dėmesio, todėl žmonės manė, kad jos sėkmingos. Jis tapo labai reikšminga figūra Rytų Europos žydams – turtingas, įtakingas, išsilavinęs, religingas žydas.

Apsilankymas Vilniuje įdomiai aprašytas jo paties dienoraštyje. Jis keliavo su žmona ir savo sekretoriumi Louisu Lewe. Juos sutiko kaip pranašus, susitikti su Montefiore atėjo tūkstančiai žmonių, ir tai jiems padarė didžiulį įspūdį. Žmonės norėjo jį pamatyti, paliesti, perduoti laišką ar sveikinimą. Laiškus ir dovanas žmonės tiesiog mėtė į jų karietą.

Kodėl taip nutiko, kad žydų bendruomenė visai nesiintegravo, nors gyveno Lietuvoje ir Lenkijoje kelis šimtmečius? Dėl kalbos, religijos?

Toks bendras Rytų ir Centrinės Europos modelis, žmonės gyveno atskiromis bendruomenėmis. Tai susiję su pačia tokių bendruomenių prigimtimi, kuri labai skiriasi nuo šiuolaikinių miesto bendruomenių.

Tai ir teisiniai, religiniai, kalbiniai subjektai, kurie labai skiriasi vienas nuo

kito. Ribos tarp atskirų bendruomenių labai ryškios, stiprios, iki XIX a. – ir teisinės, negali judėti tarp šių bendruomenių, tarkime, sukurti žydės ir lietuvio šeimą. Gyveno vieni šalia kitų Lietuvoje nuo XIV a. Teisinės sąlygos iš esmės pasikeitė tik po 400–500 metų. Taigi visa tai buvo labai giliai įsišaknijęs kultūrinis kontekstas. O ir su kuo žydai būtų bendravę, kas labai to norėjo? Nebent tik turgaus dienomis.

Koks buvo čia gyvenusių žydų požiūris į lenkus, rusus, lietuvius?

Iki XIX a. žydai nekilmingus kaimynus laikė pavojingais, priešiškais.

Kilmingieji buvo gerbiami, su jais turėta daug ekonominių reikalų, bet nebuvo artimiau bendraujama, jokių kultūrinių ryšių. Turgaus dienomis taip pat nebuvo bičiuliaujamasi. Tik XIX a. situacija šiek tiek keičiasi. Žydai mokosi kitų kalbų, simpatizuoja nacionaliniams judėjimams. Tai vyksta labai lėtai, nes visai kitokia situacija nei Vakarų Europoje, kur daug daugiau galimybių. Patys žydai daug idėjų, hipotezių perima iš kaimynų, taigi vyksta mainai. Žydai sugeba prisitaikyti, išgyventi.

Vilniuje ilgus šimtmečius šalia gyveno daug atskirų bendruomenių, miestas garsėjo ir savo tolerancija, bet XX amžius viską radikaliai pakeitė, pasikeitė ir miesto gyventojai. Ar turi ateitį miestas, kuriame tiek daug skaudžios praeities?

Manau, Vilnius ypatingas. Dėl XX amžiaus. Man kaip žmogui atrodo, kad lietuvių tautai teko labai sudėtingas palikimas. Tai palikimas, kurį sukūrė daug kultūrų, ir jis nėra lengvai prieinamas, ypač žydų palikimas. O kur dar rusų, lenkų palikimas, kuris susijęs ir su konfliktais. Reikia suvirškinti daug sudėtingų dalykų.

Tai tarsi atotrūkis laike. Man atrodo, kad lietuviai visą dėmesį skiria savo tapatybei įtvirtinti ir įsitvirtinti Europoje, ir Vilnius labai tinkamas tam europietiškumui, bendram paveldui parodyti. Bet kartu Vilniuje daug sudėtingų dalykų, susipynęs europietiškas kelių tautų palikimas.

Manau, lietuviai dar daug turi padaryti norėdami įvardyti, įsisąmoninti Antrojo pasaulinio karo padarinius, požiūrį į žydus tuo metu. Klausimas, ar Lietuva pasirengusi atvirai diskutuoti ir aptarti tas problemas, jas pripažinti.

Tai svarbu abiem pusėms, ir protingiausia pradėti nuo klausimų ir diskusijų, ne nuo sprendimų.

in memoriam Aušo gražus balandžio 16 dienos rytas – vienas iš tokių, kurį nubudęs supranti, kad iš gyvenimo aruodo rieškučiomis dar ne viską išsėmei.

Tačiau džiugesį dėl būsimos dienos užtemdė dramatiškos ir nelauktos žinios šešėlis – nebėra mūsų Vituko...

Kodėl? Už ką? Nors žinojome, kad būklė sunki, bet vis dar puoselėjome viltį jį išvysti. Kaip kasryt energingai įsiveržia į mūsų redakciją. Kaip nekantrauja sužinoti, ką gi šiandien reikės įamžinti. Už durų pasigirdus žingsniams, jau galėdavome nuspėti, kas tuojau pravers kabineto duris ir žvaliai paklaus, kaip praleidome savaitgalį ar kaip baigėme vakarykštę dieną. Ir visuomet papasakos apie savąją.

Kiekvieną pavasarį Observatorijos kieme pražystanti rojaus obelėlė primena apie būties trapumą ir laikinumą.

Apie tai susimąstai tuomet, kai su tuo, deja, tenka susidurti pačiam. Tačiau ramybės vis viena neduoda klausimas: kodėl išėjo tas, kurio gyvenimo medis buvo pačiam žydėjime? Bundanti gamta mūsų Vitui galėjo padovanoti dar tiek gražių kadrų ir akimirkų su gausia šeimyna, kuri neformaliai jau priklausė mūsų skyriui ir kuriai mes buvome tapę tarsi antra šeima. O kaipgi kitaip, kai tradiciškai baigiantis metams Vitas su pasididžiavimu kiekvienam mūsų įteikdavo šventinį atviruką. Iš jo pamatydavom, kiek ūgtelėjo jaunesnioji dukra Živilė, kaip išgražėjo vyriausioji Akvilė ar užaugo Šarūnas.

Ak, Vitai... Kas gi kitas, jei ne Tu palepins dabar kolegas netikėtai išdygdamas su pilna sauja saldainių?

Kas gi kitas, jei ne Tu privers kvatotis susiėmus už pilvų, kad net visas kori-

dorius aidėtų? Kas gi kitas, jei ne Tu iš renginio sugrįš su linksma istorija ir ją ekspresyviai papasakos? Kas gi kitas...

Mums Tavęs jau labai trūksta. Tačiau užsimerkę įsivaizduosim, kad sėdi sau po palme (kaip rašei atvirlaiškyje iš Ispanijos, simboliškai atkeliavusiame po laidotuvių), pasikabinęs ant kaklo fotoaparatą, ir kartais nuspaudi tą lemtingąjį mygtuką, dėl kurio žavingos akimirkos virsta dar žavingesniais prisiminimais. Mes jų Tavo dėka turime visą glėbį. Ir net dar daugiau.

Kalbėdamiesi tarpusavyje vis ką leptelime, ir kas nors vis priduria: „Pasakei, kaip mūsų Vitukas.“ Vitai, nors universitete nebeskamba Tavo pokštai, įvairiausiose gyvenimo situacijose vis dar esi ir dar ilgai būsi su mumis.

Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus kolegos

2016 m. birželis

universitas

vilnensis

Lietuva ir pasaulinės kalbos idėja Esperanto „pastangos orientuotos į energijos taupymą“

Esperantininkų judėjimas ir pati šios pasaulinės kalbos kūrėjo asmenybė yra glaudžiai susiję su Lietuva.

2005-aisiais Lietuvoje buvo surengtas Pasaulio esperantininkų kongresas, o šią vasarą Birštone vyks Baltijos esperantininkų dienos.

Asm. arch. nuotr.

Dr. Gediminas DEGĖSYS, Orientalistikos centras

Kodėl lietuviams tokia svarbi pasaulinės kalbos idėja ir kaip jie suvokė esperanto kalbos misiją prarastose, okupuotose ir vėl laisvę atgavusiose mūsų žemėse? Paieškokime sąsajų tarp Lietuvos ir Liudviko Lazaro Zamenhofo (1859–1917), esperanto kalbos kūrėjo, asmenybės bei pasaulinės kalbos idėjos.

Dzūkų Veisiejai – pasaulinės kalbos lopšys Kalbant apie pasaulinės kalbos idėją ir L. Zamenhofą (1859–1917) derėtų prisiminti lietuvių istoriją, kraštovaizdį ir mentalitetą. L. Zamenhofo gimtasis miestas – Balstogė, esanti buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) teritorijoje. Tačiau pačios kalbos gimimo vieta – nuo XVI a. žinomas vienas gražiausių mažų lietuviškų Dzūkijos miestelių – Veisiejai.

L. Zamenhofo žmona – Kauno žydaitė, kurios tėvas buvo karštas pasaulinės kalbos idėjos šalininkas ir mecenatas. Taigi kiek lietuviška buvo esperanto kalbos kūrėjo asmenybė, subrandinusi ir realizavusi pasaulinės bendros kalbos „neutralų pagrindą“ (neŭtrala fundamento)? Klausimą norėčiau pakreipti kiek neįprasta linkme: kodėl lietuviams tokia svarbi pasaulinės kalbos idėja ir kaip jie (lietuviai esperantininkai) suvokė esperanto kalbos misiją mūsiškose prarastose, okupuotose ir vėl laisvę atgavusiose žemėse?

Esperanto kalba – La lingvo internacia – kukli, nepaveldėjusi leksikos, semantikos ir morfologijos įmantrybių, kuriomis didžiuojasi daugelis kitų kalbų. Tačiau šios iš pirmo žvilgsnio „mažos kalbos“ dvasia ir ambicijos gerokai praauga kuklią gramatinę ir leksinę išvaizdą. Lietuviškos žemės kraštovaizdis, rami ir kukli mažo Veisiejų miestelio gyvenamoji aplinka leido L. Zamenhofui čia jaustis gerai, ramiai atsidėti pasaulinės kalbos idėjai. Umberto Eco teigia, kad esperanto kūrėjo „kilmė ir asmenybė neabejotinai prisidėjo prie naujos kalbos idėjos ir galimos sėkmės“. Knygos „Vienas balsas visam pasauliui“ įvado autorius G. Voghera atkreipia skaitytojo dėmesį į vieną esperanto autoriaus biografijos aspektą – erdvę, kurioje brendo esperanto kalba ir jos autorius: „Vienas pagrindinių knygos nuopelnų tas, kad Zamenhofas ir jo tarptautinė kalba parodomi ne kaip atsiradę ir susiformavę tuščioje erdvėje.“ Veisiejai buvo tarsi užuovėja, oazė, ypač kai L. Zamenhofo sveikata šiek tiek sušlubavo ir jis paliko triukšmingą Varšuvos žydų kvartalą.

„Žydas iš geto“ Kokia buvo bene svarbiausia priežastis, paskatinusi L. Zamenhofą atsidėti pasaulinės kalbos kūrimui? Daug kam tikriausiai yra žinoma, kaip kilo esperanto kalbos idėja Balstogės žydų vaiko sąmonėje. Jauno L. Zamenhofo jautrią prigimtį žeidė skirtingų tautų atstovų nesugyvenimas, nesutarimai, dalijantis ta pačia erdve.

Tačiau bene svarbiausias veiksnys, paskatinęs

L. Zamenhofą sukurti pasaulinę kalbą ir kartu palengvinti žmonijos bendravimą, buvo jo žydiškumas, kurį autorius pats giliai suvokė ir jautė.

Persekiojimas, persmelkęs visą žydų tautos istoriją, apima ir lietuviškąjį kontekstą. Net keturis dešimtmečius buvo nežinomas L. Zamenhofo laiškas, kurį jis 1905 m. parašė bičiuliui Alfredui Michaux. Laiške autorius vadina save „žydu iš geto“. L. Zamenhofas pamini savo darbų ir idėjų bendrininką – priklausymą„šiai senai ir tiek daug kentėjusiai bei kovojusiai tautai, kurios istorinę misiją sudaro […] tautų suvienijimas, siekiant pažinti vieną Dievą.“ Esperanto kalbos istorija ir esperantininkų judėjimas patyrė, o neretai dar ir ligi šiol patiria, daug persekiojimų. Tarptautinės kalbos gyvavimo istorijoje gausu pasakojimų apie persekiojamus jos šalininkus, pati idėja kartais niekinamai įvardijama kaip „žydo išsigalvojimas“. Tačiau gerai žinoma, kad viena svarbiausių esperanto misijų – griauti sienas tarp tautų, rasių ir skirtingų dvasinių pasaulių. Lietuvai, kuri dažnai lieka nežymi tarp didžiųjų pasaulio tautų ir kalbų, tai itin aktualu. Romanas Dobrzynskis, knygos „Zamenhofo gatvė“ autorius, cituodamas vieną eilutę iš esperanto himno„La Espero“ paklausė esperanto autoriaus anūko:„Dar stipriai stovi tūkstantmetės sienos tarp suskilusių tautų“. Ar ši sociopolitinė diagnozė, kurią devynioliktame amžiuje padarė Liudvikas Zamenhofas, vis dar galioja?“ L. Ch. Zaleski-Zamenhofas atsakęs: „Gaila, bet taip. Dvidešimtojo amžiaus kraštovaizdis buvo išraižytas sienų. Prieš mano akis jos iškilo, griuvo ir vėl stovi įvairiuose mūsų planetos kampeliuose. 1989 metais turėjau galimybę simboliškai prisidėti prie Berlyno sienos griovimo. […] 1943 metais aš, tuomet darbininkas, grioviau Varšuvos geto sieną. Jos daugiau nebereikėjo, nes žmonės, kuriuos ji juosė, jau buvo nužudyti. Tą pačią sieną man pavyko pereiti keliais mėnesiais anksčiau, sprunkant nuo mirties, kuri už jos slėpėsi.“ Laiške rusų esperantininkui N. Borovkai L. Zamenhofas prisimena savo vaikiškus išgyvenimus: „Gimiau Bialystoke […]. Tai yra mano gimimo vieta, ir čia praleisti vaikystės metai suteikė kryptį visiems mano dabartiniams siekiams.

Bialystoko gyventojai yra keturių skirtingų grupių: rusai, lenkai, vokiečiai ir žydai; kiekviena grupė kalba sava kalba ir nedraugiškai elgiasi su kitų grupių žmonėmis. […] Mane auklėjo idealistiškai, mane mokė, jog visi žmonės yra broliai, ir tuo metu tiek gatvėse, tiek kieme – visur, kas žingsnis jauti, kad yra ne žmonės, bet tiktai rusai, lenkai, vokiečiai, žydai ir kt. Tai visada skaudžiai žeidė mano vaikišką sielą, nors galbūt daugelis pasijuoktų iš tokio vaiko „skausmo dėl pasaulio“.

Kadangi man tada atrodė, kad suaugusieji turi visokeriopų galių, aš kartodavau sau, kad kai būsiu suaugęs, būtinai pašalinsiu šią„negerovę“.“ Už šio rūpesčio slepiasi dar viena ne tik lietuvių, bet ir kiekvienos mažos tautos problema: kurios užsienio kalbos mokytis ir kiek jų mokytis?

Todėl dauguma lietuvių kai kurias interlingvistines ir komunikacijos problemas nori įveikti pasitelkę esperanto kalbą. Ta proga paminėtinas ir 2005-aisiais Vilniuje surengtas Pasaulio esperantininkų kongresas, kuris bent trumpam leido pasijusti pasaulio tautų bendradvasiais.

Esperanto kalba domėjosi ir vokiečių inžinierius, dyzelinio variklio išradėjas Rudolfas Dieselis.

Būtent jis vienas pirmųjų pastebėjo esperanto kalbos ekonomiškumą: „Aš, kaip inžinierius, manau, kad šios kalbos pastangos orientuotos į energijos taupymą. […] Esperanto kalbos tikslas yra sutaupyti laiko, energijos, darbo, pinigų ir paspartinti bei supaprastinti tarptautinius santykius. Šiuo požiūriu sunku suprasti kaskart iškylančius prieštaravimus tarp žmonių, kurie pasisako prieš tokio svarbaus dalyko pritaikymą visai žmonijai.“ Daugelis planetos gyventojų nesuvokia esperanto kalbos svarbos ir naudingumo ne tik atskiram žmogui, bet ir pačiai valstybei. Nors, anot Adomo Jakšto,„proto ir valios“ siaurumas atima tą gėrį, kurį esame gavę dovanų: „Ir iš tikrųjų – ko gi žmonija ieško savo istoriniame gyvenime? Ji ieško dviejų vyriausiųjų dalykų: tiesos ir labo, bet, deja, negali jų rasti, nes nurodytas dvejopas proto ir valios siaurumas naikina kur kas didesnę žmonijos kultūros darbo dalį.“ Nors valstybių istorijoje yra buvę atvejų, kai svarstytas esperanto, kaip antros valstybinės kalbos, statusas, tačiau iki šių dienų nė viena valstybė nesiryžo žengti tokio žingsnio.

Lietuvos vadovai iki šiol nėra svarstę panašaus klausimo. Tačiau neabejotina, kad finansinės ir intelektinės investicijos į esperanto kalbą, kuri būtų suvokiama kaip antroji valstybinė kalba, būtų veiksmingesnės negu į kitas artimas sritis.

Antros oficialios valstybinės kalbos – esperanto kalbos – statuso priėmimas išgarsintų Lietuvą pasaulyje. Toks faktas atvykstančius dirbti ir studijuoti į mūsų šalį skatintų mokytis tarptautinės kalbos. Tarptautinė kalba, gyvuodama šalia lietuvių kalbos, ne tik jos neužgožtų, bet kaip tik labiau apsaugotų nuo diskriminavimo. Esperanto kalbos, kaip antros valstybinės kalbos, įtvirtinimas Lietuvoje skatintų ir kitas šalis panašiai pasielgti, ir tai būtų milžiniškas mūsų šalies nuopelnas, žengiant tarptautinio kultūrinio polilogo link.

Kitas svarbus dalykas – knygų leidyba esperanto kalba. Tai praplėstų skaitančiųjų gretas, turint galvoje, kad leidėjai dažnai nesuinteresuoti leisti vertingo turinio knygų dėl per mažo skaitytojų skaičiaus (lietuvių yra kiek daugiau nei 3 milijonai, o skaitančiųjų kur kas mažiau). „Siekiame, kad kuo daugiau žmonių suprastų esperanto kalbos judėjimo prasmę ir lygiateisio tarptautinio bendradarbiavimo galimybes, o ne būtinai išmoktų šią kalbą. Dabar esperanto kalba Lietuvoje dažnai pristatoma kaip neaiškus kai kurių žmonių hobis.

Norėtume keisti šią nuostatą, juolab kad pasaulyje labai gili visiems bendros tarptautinės kalbos problema“, – sakė Lietuvos esperantininkų sąjungos ir minėto kongreso organizacinio komiteto pirmininkas P. Jegorovas.

Lietuviams, kurie turi mokytis daugybės užsienio kalbų, itin aktualu, kad gyvuotų lengva tarptautinė kalba. Sugaištą kalbų mokymuisi laiką būtų galima skirti savo profesiniam tobulėjimui. Jei pasaulyje greta gimtosios kalbos turėtume vieną visiems prieinamą ir suprantamą tarptautinę kalbą – žmogaus gyvenimas pailgėtų trečdaliu. Taip svarstė žymus matematikas ir filosofas Gottfriedas Leibnizas.

Verta prisiminti rusų rašytojo Maksimo Gorkio žodžius: „Esperanto kalbos priešininkai pateikia argumentą: ji yra dirbtinė kalba, o kalbos nekuriamos dirbtinai. […] Man atrodo, kad mes, žmonės, turime sakyti: viskas, ką vadiname „kultūra“, visa „antroji prigimtis“, kuriama mūsų mokslo, technikos, meno, žodžio, viskas, kas mus tolina nuo gyvulių – visa tai yra „dirbtinai sukurta“. Šaukštelis yra toks pat dirbtinis, kaip ir peilis, batai, vežimas, valtis, garlaivis, automobilis, knyga, muzika, paveikslas.“ Lietuvių kalba taip pat praturtinama naujadarais, skoliniais ir t. t. Tačiau svarbu, kad ji turi tam tikrą struktūrą, kuri sukuria ir palaiko kalbos tapatumą. „Lietuvių kalba lieka lietuvių kalba, – teigia danų kalbininkas Louisas Hjelmslevas, – net jeigu į ją įvedami nauji žodžiai, nes visada žiūrima, kad šie žodžiai būtų sudaryti iš tų pačių elementų, kaip ir ankstesnieji, ir kad būtų laikomasi tos pačios skiemenų sandaros.

Taigi tik kalbos struktūra lemia kalbos tapatumą ir pastovumą. Susidūrę su tokia pat kalbos struktūra, galime drąsiai teigti, kad susidūrėme su ta pačia kalba.“

11

In memoriam

Nastazijai Keršytei išėjus Pastabos šiapus staigios mirties vartų Žinia apie socialinių mokslų daktarės, Tarptautinės muziejų tarybos ICOM narės Nastazijos Keršytės mirtį pernelyg netikėta: Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto kolegos prisimena susitikę docentę prieš dieną ar dvi – aptarę mokslininkės rūpestį dėl naujos knygos maketo, doktorantų studijas. Tarptautinę muziejų dieną gavome žinią apie Nastazijos mirtį.

N. Keršytė (g. 1948-09-22) mokslininkės ir pedagogės darbą Komunikacijos fakultete pradėjo 1996 m. Apgynusi disertaciją „Lietuvos muziejininkystės raida 1918–1940 metais“ (1994 m.), ji tapo Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto vyresniąja asistente.

Baigusi Vilniaus valstybinį universitetą, 1973–1989 m. dirbo Vilniaus rašytojų muziejuje ir visą gyvenimą skyrė muziejų istorijos ir vadybos klausimams tyrinėti, ekspozicijoms rengti – pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio muziejuje Tolminkiemyje, Vilniaus universiteto muziejuje Adomo Mickevičiaus namuose.

N. Keršytė nuosekliai ir itin noriai dalijosi žiniomis su pirmosios ir antrosios pakopos studentais. Didelis mokslininkės nuopelnas – muziejininkystės magistrantūros ir doktorantūros studijų organizavimas: ji buvo muziejininkystės magistrantūros studijų programos vadovė (2010 m. gavo kultūros ministro padėką už šios programos sukūrimą), vėliau, 2008–2014 m. – paveldo informacijos ir komunikacijos magistrantūros studijų programos komiteto narė.

2012 m. N. Keršytė entuziastingai parėmė Komunikacijos fakulteto dekano iniciatyvą Vilniaus universitete atkurti Muzeologijos katedrą, tapo jos darbuotoja. Šioje veikloje pravertė žinios iš stažuotės Marselio muziejų direkcijoje (Prancūzijoje), jos glaudus ryšys su muziejais.

N. Keršytė paskelbė daug mokslo darbų, kurie išplėtė žinias apie Lietuvos muziejininkystę. Tarp jų žinomiausi: monografija „Lietuvos muziejai iki 1940 metų: Lietuvos muziejų raida XVI–XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje“, straipsniai apie nacionalinį tapatumą ir nacionalinių muziejų situaciją, Vilniaus senienų muziejaus vertybių susigrąžinimo iš Rusijos problemas, muziejų ir kultūros paveldo globos strategiją. 2012–2014 m. docentė vadovavo LMT projektui „Lietuvos muziejininkystės raida 1752–2012“.

N. Keršytė buvo Vilniaus universiteto serijinio leidinio „Acta Museologica Lituanica“ redaktorių kolegijos narė.

Ji formulavo siūlymus dėl Dokumentų ir archyvų, Mokslo ir studijų, Aukštojo mokslo įstatymų pataisų, nustatančių teisines prielaidas mokslo ir studijų institutuose įsteigti specializuotus archyvus.

Kolegei Nastazijai buvo būdingas kritiškas požiūris į tyrimų objektą, ji buvo šmaikščiai savikritiška, kartu energinga, dėmesinga pašnekovams.

Tai – Asmenybė, jautri Lietuvos muziejininkystės problemoms, ieškojusi vidurio tarp muzeologijos ir muziejų praktikos, tarp jų vakar ir šiandien.

Sudie, Ponia Nastazija.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą sūnui.

Komunikacijos fakultetas

universitas

vilnensis

12

2016 m. birželis

Egodokumentų studijos ir kūrimas Vilniuje ,,Egodokumentai Europos kontekste“ – taip vadinasi VU Komunikacijos fakultete prof. Arvydo Pacevičiaus jau kelerius metus įgyvendinamas modulis ERASMUS programos studentams.

Prof. Arvydas PACEVIČIUS, dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS Šį kursą 2015 m. rudens semestre lankę studentai iš užsienio ne tik gavo teorinių žinių, pristatė savo

šalių egodokumentinį paveldą, bet ir kūrė egodokumentus. Juose studentai fiksavo įspūdžius apie savo laikiną gyvenimą Lietuvos sostinėje ir studijas Vilniaus universitete. Publikuojame studenčių iš Ispanijos ir Kroatijos ir studento iš Turkijos rinktines refleksijas, parašytas 2015 m.

pabaigoje. Šiame pavasario semestre profesorius A. Pacevičius kartu su dr. A. Vyšniausku Komunikacijos fakultete pradėjo naują modulinį kursą užsieniečiams ,,Egodokumentų kūrimas Vilniuje“, kuriame taip pat generuojami originalūs kūrybiniai tekstai, – laukite jų mūsų laikraštyje.

Selected impressions of incoming exchange students at Vilnius University Miriam Vicente Marcos (Spain)

Vilnius in My Eyes The first impression when I came to the city was not as I expected. You think you don’t have prejudices, that you are an open-minded person, but when you dismantle what you had believed until that moment (even if unconsciously) you realize that you weren’t as impartial. I read about Vilnius, I saw it in photographs, videos… I researched its past and its present before coming here, but my life experiences, the feelings the place conveyed to me, are not written anywhere.

I did not live or ever travelled to Eastern Europe. So, I was excited indeed by the opportunity to come to Vilnius, discover something new. I imagined Vilnius having more buildings of communist style and was surprised to find beautiful architecture in the old centre of Vilnius, in particular. I enjoyed walking along the Gedimino street. Unfortunately, some churches and buildings look somewhat older than they actually are, because they need to be restored. It gives some sense of a post-war, that the history is still alive among Lithuanians and makes me think about how recent the bad historical memories are. I explored the city with people from other countries and we got different points of view on the country’s culture by visiting museums and

galleries. It’s fascinating how history, where we come from, can be so different. The relationship of Lithuania with Latvia, Poland and Russia says a lot about its identity and, at the same time, this country is also rather unique. I think that everyone should get the experience of living in a strange country, get the feeling of a different culture. To me, the culture of Lithuania has a native inheritance, as for e.g., the Lithuanian language.

I also made some small trips to the neighbouring countries. I’ve seen that Lithuania shares some Nordic cultural and Christian traditions with Poland and Latvia due to the historical and cultural ties. It had been occupied and annexed by the former Soviet Union and I believe that this also affected the culture.

Despite being the capital, Vilnius is not a crowded or noisy city. Fortunately, not too much traffic as I expected from a capital. I guess it is because Vilnius is not a big city and that’s part of its charm. Although, it disappoints me slightly, when strolling around the city I do not see as many people in the streets, as there are in Spain. I like to go to public events and see people around – I feel the city alive then.

On one of my first days here, a man sat next to me on the trolleybus

(another curious thing in Lithuania) and he started talking to me as he realized that I am not a Lithuanian. In fact, he guessed my nationality on the first attempt, although he doubted slightly, because I looked “too tall to be Spanish” and I did not have “accent when I spoke English”. It was a midweek day, he came back home from

work but before he stopped to drink some beers with friends. Beer was the main reason, which challenged the guy to talk to me. He told me something which I discovered myself about the character of Lithuanians. He said that, in general, Lithuanians are rather reserved, they will not start the conversation if you do not address them first.

People are locked up in themselves, but they are nice and close to you when you start talking to them.

It is just a cultural issue (very different from mine).

But one may meet different people anywhere in the world and it turns to be an adventure for someone from a different culture like me to interact with locals, to understand their ways of being and thinking.

I took my opportunity to visit local restaurants. The Lithuanian cuisine is adapted to the cold climate of North-

ern Europe. Due to their common heritage Lithuanians have common dishes and drinks with the Poles and Germans. Pork, potatoes, sausage, cake is common to all of them... But Lithuanians have some dishes of their own, for example, the Didžkukuliai is one of my favourites, one of the national dishes of Lithuania. It is a type of dumpling made with mashed potatoes and stuffed with minced meat, accompanied by curd cheese or mushrooms. I feel surfeited every time I eat it, a meal very appropriate for the weather, with different taste as I am used to. The beer is extremely popular throughout the country, but the taste differs from the beer in Spain. In fact, I did not like the beer before coming to Vilnius, and I learned to really enjoy the taste of beer here in Lithuania.

I live in the southeast of Spain and we do not have snow there. But I have the fortune to see it here, in Lithuania. I like it indeed when everything is covered in white. I usually don’t go out from my house when it is raining in Spain, because that happens just a few days per year. If I did that – stayed at home during the rain in Lithuania, I would never leave my dorm. It rains very often here.

Autumns in my country, at least in my region, are not as yellow as they are here. Some say it’s sad when the autumn comes into Lithuania, but I find the landscape very beautiful all covered by leaves. I sincerely enjoyed the nature in Lithuania.

Excerpts from students’ ego-documents in Vilnius Rober ta Karinja (Croatia). Vilnius is an incredibly green city, I love the woods and the parks every few streets. I like how cheap is the transportation. In October and November we did not spend weekends in Lithuania at all. Luckily, I found a group of energetic young people willing to travel with me, so

we visited Denmark, Sweden, Poland, Latvia, Estonia and Finland. I was rather surprised by the trolleybuses in Vilnius, especially the old ones. I will definitely miss that sound “kita stotelė Vilniaus universitetas”. Good for me that Lithuanian food is not complicated and that made me a cooking chef with dumplings and cepelinas. I was always wondering how religious Lithuanians are. Churches are everywhere! When I first saw the main Cathedral I felt like I am in Greece standing in front of some temple,

Maria Vega Lopez (Spain). Lithuania is a country many people of which don’t know. It’s not so big and you can cross the country in a few hours. There is only one disadvantage – cold weather, but many advantages that mould the city. I do not regret my choice, I’m happy discovering this beautiful place. Many times we choose popular cities for tourism, for example Paris, London, Barcelona, Berlin… but usually we know a lot about those places (from friends, movies, pictures…), so when you travel there for the very first time, you feel as if you had already been there. It’s one of the reasons why I prefer unknown countries, because you always discover new experiences. I totally recommend visiting Lithuania; it’s going to be a beautiful trip and not an expensive one.

But do not forget also to visit other parts of the country, for instance Trakai, Kaunas or Klaipeda.

but seeing the river a few steps away through the park I reminded myself that this is still the north. Vilnius was a real surprise for me, I did not expect so many churches, small streets, City Hall like that, clubs, parks...nothing of these things in such a big number.

Now, before Christmas the lights on the street make it feel even more special. I must admit that, since I am living here, I was always delaying visiting touristic places of Vilnius. I was focused more on some other things.

For example, when I first entered the

University building I felt like I was in a labyrinth of Hogwarts, waiting for Harry Potter to come and show me my Russian classroom. I believe, there is no such a thing in my country, just big modern buildings, boring and all the same. Like I said, I am a really bad Vilnius tourist, I visited the castle on the hill only few days ago and I realized what beauty I was missing.

Well, after grey and cold days, finally a sunny Sunday came. The biggest pity is to stay all day in a dormitory when we have so many things to see.

Çağatay Emeksiz (Turkey). I was so surprised when I first heard that Lithuania’s population was about three million. It was before coming to Lithuania. Then, when I arrived here, I learnt that the population of Vilnius was about 500.000.That was really interesting for me because I live in Istanbul with fifteen million people which make 5 Lithuanias. When I was writing on this topic, I checked the growth of population and, as in most of Europe, the population is decreasing each year, in a low rate, though. I was surprised and impressed at the same time by the population here. I like peaceful atmosphere everywhere in my life, so I enjoyed Vilnius being also so peaceful and free for me. There is no chaos or rush in this city, which I love. In my home city streets are full of people, cars and rush.

It sounds sometimes a bit stressful. Walking along the streets in Istanbul, you feel like you are a part of the society and you feel like life is worth living.

Publikacija anglų kalba parengta bendradarbiaujant su vertėju Laimantu JONUŠIU.

universitas

vilnensis

2016 m. birželis

13

Naujasis VU SA prezidentas Egidijus Kinderis: švietimo sistema trumpesnėms studijoms nepasiruošusi Gegužės 14 dieną Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (VU SA) ataskaitinės-rinkiminės konferencijos delegatai išrinko naująjį organizacijos prezidentą – VU Gamtos mokslų fakulteto IV kurso studentą Egidijų Kinderį. Jis pakeitė dvejus metus prezidento pareigas ėjusį Andrių Uždanavičių.

Egidijus Kinderis – naujasis VU SA prezidentas VU SA nuotr.

Ervinas SPŪDYS Naujasis prezidentas sieks tęsti stiprią atstovavimo studentams tradiciją, plėsti aukštojo mokslo sritį išmanančių ekspertų tinklą ir optimizuoti organizacijos narių kompetencijų kėlimo procesą. Jo manymu, artėjantys Seimo rinkimai taps iššūkiu ne tik politikams, bet ir studentų atstovams – reikės įsitraukti į švietimo politikos formavimą ir numatytų priemonių įgyvendinimą.

Kaip vertini esamą VU SA padėtį ir veiklą?

Dabar VU SA yra kaip niekada stipri ir mūsų atstovaujamos pozicijos nuolatos stiprėja. Vis dažniau esame kviečiami kaip švietimo ekspertai, universitete esame užsitarnavę pagarbą ir gerą vardą ne tik studentų, bet ir administracijos akyse. Nuolat įsitraukiame į visus šiuo metu VU

vykstančius pokyčių procesus, išsakome studentų nuomonę ir tikimės, kad priimami sprendimai leis sukurti atvirą ir vieningą bendruomenę, kurioje studentai bus savarankiški.

Esame stiprūs ir savo veikla viduje.

Naujoji planavimų metodika mums leido praėjusių metų darbus planuoti efektyviau ir daryti realius pokyčius.

Universitete pradedama kalbėti apie grįžtamojo ryšio kultūrą, vis dažniau galima išgirsti studijų programų komitetus, sprendžiamos pirmakursių integracijos problemos ir visa tai vyksta dėl efektyvaus metų veiklos planavimo proceso.

VU SA laikoma viena pagrindinių švietimo politikos formavimo dalyvių.

Kokius iššūkius organizacija ketina įveikti artėjančiais metais?

Formuojant švietimo politiką pagrindinį vaidmenį vaidins naujasis Mokslo ir studijų įstatymo projektas ir artėjantys Seimo rinkimai. VU SA teikė

ir toliau teiks siūlymus dėl naujojo įstatymo projekto – svarbiausia, kad naujasis įstatymas nesumažintų studijų lankstumo galimybių studentams ir užtikrintų aiškų ir kompetencijomis grįstą rotacijos mechanizmą.

Taip pat teiksime siūlymus tiek rinkimuose dalyvausiančioms politinėms partijoms, tiek ir po rinkimų formuojamai Vyriausybei. Užtikrinsime, kad studentų atstovai būtų kviečiami į visas politinėse programose numatytų priemonių įgyvendinimo darbo grupes.

Vienas aktualiausių klausimų studentams šiuo metu yra pakibęs ore – tai rotacijos mechanizmas. Gal galėtum plačiau papasakoti, kokie teikiami siūlymai ir kokia studentų pozicija?

Tai, kad nėra rotacijos mechanizmo – didelė problema, kurios spręsti Seimas, panašu, vis dar nėra pasiruošęs. Anksčiau teikti siūlymai buvo labai įvairūs. Daugiausia dėmesio sulaukė Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktas „septyneto“ variantas.

Jau tada studentai nesutiko su tokiu siūlymu ir nuolatos kartojo, kad svarbiausia – rotacijos mechanizmą parengti taip, jog didžiausią reikšmę įgytų ne gauti pažymiai, o studentų sukauptos kompetencijos.

VU SA teikė būtent tokį siūlymą – kad gerai besimokančiu studentu būtų laikomas asmuo, kuris per rezultatų patikrinimo laikotarpį būtų

sukaupęs ne mažiau kaip 45 kreditus ir pasiekęs studijų plane numatytus rezultatus. Paprastai sakant – gerai besimokantis studentas yra toks, kuris po studijų metų, kai vykdoma rotacija, neturi skolų, o 45 kreditų riba yra siūloma tam, kad užtikrintų studentams didesnį studijų lankstumą. Tarkime, vienais metais studentas turės mažiau kreditų, kitais daugiau – bus sudarytos galimybės individualiems studijų planams.

VU SA nuolat teikė siūlymus būsimam Mokslo ir studijų įstatymui.

Kokie šio įstatymo punktai studentus paveiks labiausiai?

Visų pirma, jau daug apkalbėtas rotacijos mechanizmas, numatomas šiame įstatyme. Kitas svarbus dalykas – galimybė trumpinti tiek bakalauro, tiek magistrantūros studijas. VU SA teigimu, Lietuvos švietimo sistema tokiam žingsniui nėra pasiruošusi ir neturėtų leisti tokios galimybės, mat ji sumažintų studijų lankstumą, būtų pamirštamos bendrosios studentų kompetencijos, pamiršta universitetinė studijų idėja.

Naujajame įstatyme numatoma ir studentams labai džiugių naujienų.

Viena jų – industrinė doktorantūra.

Tai reiškia, kad doktorantūrą vykdyti galės ne tik aukštojo mokslo institucijos, bet ir verslo įmonės, bendradarbiaujančios su universitetais. Padidės finansuojamų doktorantūros vietų skaičius, atsiras paskatų didesniam

mokslo ir verslo bendradarbiavimui, galimybių aukštųjų technologijų pradedančiosioms įmonėms.

Organizacijoje esi jau ganėtinai ilgai, iš arti stebėjai universitete vykstančius pokyčius. Kaip vertini studentų vaidmenį universiteto valdyme?

Pats jau ne vienerius metus esu studentų atstovas VU Senate, tad galiu drąsiai teigti, kad studentų vaidmuo VU valdyme yra labai didelis. Studentų atstovų yra visose komisijose, komitetuose, darbo grupėse ar kitose sprendimų priėmimo struktūrose. Per pastaruosius 4–5 metus studentų atstovavimas augo ne tik centrinėje administracijoje, bet ir padaliniuose.

Džiaugiuosi požiūriu į studentus universiteto valdyme ir manau, kad bendradarbiavimas ir toliau turi išlikti toks pats ar net stiprėti.

VU SA aktyviai įsitraukė ir rengiant naująją universiteto strategiją. Kartu su kitais Tarybos nariais studentų atstovai rinko naują rektorių. Kas yra nuveikta ir kokius darbus planuojama atlikti kitąmet?

Per kiek daugiau nei vienerius naujojo rektoriaus metus universitete studentams taip pat kilo daug įvairių iššūkių. Dalyvavome rengiant naująją VU strategiją, prisidėjome prie jos uždavinių rodiklių kūrimo, aktyviai įsitraukėme į kiekvieno tikslo planavimo ir įgyvendinimo pradžią. Nors šie metai buvo skirti pasirengti ir realių pokyčių kol kas nėra įvykę, tikime, kad universitetas su VU SA pagalba gali tuos pokyčius įvykdyti ir sukurti palankiausias sąlygas savo studentams.

Ypač daug dėmesio ateityje turi būti skiriama lanksčiai, studentams patraukliai ir patogiai studijų sistemai, pirmakursių integracijai į VU bendruomenę ir, žinoma, studijų kokybės užtikrinimo bei grįžtamojo ryšio kultūros diegimui visame universitete.

A. Uždanavičius. Apie nuveiktus ir būsimus darbus Mieli studentai, džiaugiuosi galėdamas ir vėl kreiptis į jus ir apžvelgti per metus nuveiktus darbus. Šis laikotarpis svarbus mums visiems – suformavus naujus universiteto valdymo organus buvo sprendžiama, kur link judėsime toliau, studentų atstovai įsitraukė į universiteto 2015–2017 m. veiklos strategijos rengimą.

VU SA ir toliau aktyviai dalyvavo studentams aktualių klausimų svarstymuose universiteto valdymo organuose, Seime, darbo grupėse ir neformaliuose susitikimuose. Visur siekėme užtikrinti, kad studentų poreikiai būtų išgirsti, o jų problemos – sprendžiamos.

Vienas didžiausių iššūkių šiemet buvo naujojo rotacijos mechanizmo svarstymai. Tik milžiniškomis pastangomis kartu su partneriais sustabdėme siūlymus, kurie studentams ir visai aukštojo mokslo sistemai būtų buvę itin žalingi. Nors naujojo mechanizmo vis dar nėra, ir toliau sieksime studentams geriausio sprendimo.

Atsižvelgdami į atliktus tyrimus ir užsienio universitetų patirtį, kryptin-

VU SA nuotr.

gai dirbame gerindami sąlygas studentams su specialiaisiais poreikiais – mūsų iniciatyva padidintos socialinės stipendijos, toliau dirbama siekiant suformuoti palankesnius kriterijus joms gauti, universiteto strateginiame

plane atsirado į specialiųjų poreikių turinčius bendruomenės narius nukreiptas tikslas.

Sukaupta patirtis ir studentų grįžtamasis ryšys leis mums tobulinti ir studentų integraciją į universitetą – kiekvieno padalinio studijų programoje turėtų atsirasti studijų įvadas, rugsėjo pirmąją savaitę planuojama paskelbti „integracijos savaite“, skirta susipažinti su studijų specifika ir universiteto veiklomis. Šiemet daug dėmesio skyrėme studijų programų komitetams – viešinome jų veiklą ir dar aktyviau rengėme į juos įeinančius studentų atstovus. Įgyvendinome iniciatyvų skatinimo konkursą – apdovanojome labiausiai bendruomeniškumą skatinančių priemonių autorius. Kaip ir kasmet, praturtinti savo žinias kvietėme tradicinių fakultetinių dienų metu, studentams suteikėme galimybę susipažinti iš arčiau su darbo rinka mūsų organizuotose Karjeros dienose.

Siekdami užtikrinti kokybišką atstovavimą nuolat tobulėjame – organizuojame mokymus, kuriame me-

todinę medžiagą studentų atstovams ir visiems organizacijos nariams, perimame gerąją patirtį iš užsienio universitetų bei studentų savivaldų.

Naujai išrinktiems nariams linkiu dar aktyviau įsitraukti į sprendimų priėmimą ir užtikrinti, kad studentų pozicija būtų išgirsta, nepamirštant grįžtamojo ryšio ir atskaitomybės studentams svarbos.

Vienas aktualiausių klausimų studentams – studijų sistemos pertvarka. Universiteto strategijoje kalbama apie modulinių studijų sistemos įdiegimą, bet joje numatytų priemonių visuminei pertvarkai nepakanka.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad modulinės studijos nėra tik naujos informacinės sistemos įsigijimas, tai – esminė studijų reforma, kuriai pradėti ruoštis reikia jau dabar. Tam tikri žingsniai jau buvo padaryti anksčiau – siekta visų dalykų kreditų skaičių suvienodinti iki 5 kartotinio, tačiau norint studijų sistemą paversti lankstesne būtina keisti ir studijų organizavimo bei valdymo kultūrą.

Valstybiniu mastu didžiausiu iššūkiu galime laikyti studijų finansavimo

sistemos pertvarką. Daug diskutuojama apie išteklių konsolidaciją, aukštųjų mokyklų jungimą, priėmimo karteles, įsidarbinimo rodiklius. Vis dėlto pasigendama aiškesnės pozicijos dėl aukštojo mokslo finansavimo. Vyriausybės programoje buvo numatyta atsisakyti skirstymo į mokančiuosius ir nemokančiuosius, tačiau šis punktas nebuvo įgyvendintas. Turime suprasti, kad aukštasis mokslas yra visuomeninis gėris, ypač Lietuvoje, todėl finansavimo sistemą reikėtų modeliuoti pagal estų pavyzdį, kai studentams nereikia mokėti už studijas. Ši šalis – tik viena iš daugelio Europoje, kur toks modelis egzistuoja.

Ją miniu tik kaip artimiausią mums, nors daugeliu rodiklių ji Lietuvą jau pranoksta.

Darbų tikrai nemažėja ir dar kuris laikas nemažės, tad stiprybės ir atkaklumo, mieli kolegos.

Vieningai už studentų ateitį!

Andrius Uždanavičius Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentas

universitas

vilnensis

14

2016 m. birželis

Ar Penelopė vis dar laukia Odisėjo?

U. Naudžiaus nuotr.

Ugnė ZAKŠAUSKAITĖ Teatro trupė MINIMUM – vienas garsiausių Vilniaus universiteto meno kolektyvų – sėkmingai tęsia jau penktą šimtmetį trunkančias universiteto teatro tradicijas. Šiais metais trupė pristatė spektaklį „Penelopė“ (aut.

Laimutė Pocevičienė, rež. Rimantas Venckus), ne tik pateikiantį lig šiol nematytą klasikos interpretaciją, bet ir atveriantį socialinių aktualijų horizontą. Trupei netrūksta vietinio ir tarptautinio pripažinimo bei laimėjimų, todėl apie mėgėjiškumą ar atsitiktinumus spektaklyje kalbėti netenka.

Spektaklio fabula seka antikos mitą, tačiau jis stebėtinai artimas XXI a. žmogui: iš Penelopės (Evelina Dambinskaitė arba Eglė Kukcinavičiūtė) ir Odisėjo (Algimantas Frankonis arba Andrius Rokas) meilės gimsta sūnus, Penelopė kursto namų židinį, tačiau Odisėjas bėga nuo rutinos ir iškeliauja ragauti pasaulio. „O aš?“ – klausia Penelopė. „Moterys nekeliauja. [...]

Jos laukia grįžtančių“, – nukerta Odisėjas. Po šios frazės salėje pasigirsta bruzdesys... Ar tikrai teisus šiuolaikinis Odisėjas, ar Penelopė vis dar laukia jo, paaiškėja spektaklio pabaigoje.

Spektaklio dailininkė Dalia Kaupaitė sako, kad „penelopės yra visos laukiančios merginos ir moterys, tokios pat kaip jūs ar aš. Dėl to personažų kostiumai neprimena Homero laikų.

Tai drabužiai, kuriuos vilkime kasdien.

Didesnis iššūkis buvo aprengti alegorines figūras...“ Šio spektaklio scenoje konkretūs perzonažai Penelopė, Odisėjas ir jų sūnus Telemachas (vaikas – Enrika Andevičiūtė arba Jurgis Valančauskas; suaugęs – Paulius Ivanauskas arba Vytautas Naujokas) tête-à-tête susitinka ne tik vienas su kitu, bet ir su abstrakčiomis vidinėmis savybėmis, įkūnytomis ir įbalsintomis aktorių. Meilė (Neda Čekavičiūtė), Motinystė (Donata Grigalionytė), Viltis (Agnė Kuginytė), Egoizmas (Dominykas Bolšakovas), Pavydas (Matas Baltrėnas), Pyktis (Gabrielė

Penelopė – Evelina Dambinskaitė Baristaitė) kalba ne tik Penelopei, bet ir žiūrovui.

Viena ryškiausių tokių savybių, lydinti Penelopę – Viltis. Ją įkūnijusi akt.

A. Kuginytė, pirmus metus vaidinanti MINIMUM, sako, kad vos gavusi vaidmenį pagalvojo: „Tapti Vilties balsu ir kūnu bus sudėtinga. Teigiamus, šviesius vaidmenis kurti visuomet yra iššūkis, dramaturgiškai jie nuobodūs, kūriniuose jų esti labai nedaug.“ „Atsiverskite W. Shakespeare‘ą...

Kiek ten teigiamų herojų? Dažniausiai tai komplikuoti personažai, jie nusideda sau ir kitiems, tai suvokia ir kenčia, įplieskia audras – apie tai ir sukasi teatras“, – pritarė režisierius, MINIMUM trupės vadovas R. Venckus.

Aktorė Dalia Michelevičiūtė teigė, kad vienas didžiausių iššūkių aktoriui šiame spektaklyje – abstrakčių vertybių, idealų perteikimas: „Matyti judesio mokytojos Kamilės Narkutės įdirbis, atskleidęs personažų vidinę estetiką ir eleganciją.“ Kaip turi kalbėti, judėti ir atrodyti jaunas žmogus, scenoje įkūnijantis Viltį vyro devyniolika metų laukiančiai žmonai, tėvą menkai pamenančiam sūnui, kaip Vilčiai kalbėti įtikinamiau už Pyktį, Pavydą ir Egoizmą, kurių balsai garsesni, judesiai drąsesni, kaip savimi atverti idealą?

Penelopė – Eglė Kukcinavičiūtė, Odisėjas – Andrius Rokas „Raktas į atsivėrimą scenoje – diskusija. Kalbėjimasis apie vidų padeda atskleisti emociją, ją sukurti“, – paklausta, kaip sekėsi įkūnyti išmintingos žmonos idealu iki šiol laikomos Penelopės charakterį, sakė E. Dambinskaitė, sulaukusi komplimentų už sėkmingą vaidmens atlikimą.

Odisėją vaidinantis A. Rokas jau septinti metai kartu su MINIMUM trupe. Aktorius teigia, kad Odisėjo charakteris šiame spektaklyje skleidžiasi tik per interakciją su kitais personažais, tuo tarpu Penelopės herojė įdomesnė, kovojanti vidinę kovą.„Manau, ir klajonių metu Odisėjo sutiktos moterys (Nepasiekiamoji – Enrika Andzevičiūtė arba Justyna Vansovič, Kerėtoja – Martyna Jūraitė, Nekaltoji – Greta Aleksynaitė arba Urtė Simutytė) yra tik spalvos Penelopės istorijai atskleisti. Odisėjas greičiausiai taip pat yra tik Penelopės asmenybės dalis.

Penelopės odisėjams yra patogios.

Linkiu moterims nesikankinti, neaukoti savęs niekam ir niekada. Odisėjai išgyvens...“ – šyptelėjo Andrius.

Pasak muzikos autorės Karolinos Adelbergytės, „spektaklio leitmotyvas – perpetuum mobile. Tai ir buvo siekiama įgarsinti monotoniškais, pasikartojančiais ritmais. Ar spektaklio muzika man pačiai patiko? Tikrai

Chorų bendradarbiavimas turtina universitetinę kultūrą Algirdas VENCKUS Vilniaus universiteto gimtadienio proga VU bendruomenė ir Vilniaus visuomenė Šv. Jonų bažnyčioje klausėsi išskirtinio koncerto. Choras „Pro musica“ drauge su Lozanos (Šveicarija) universiteto choru atliko italų operos meistro Gioachino Rossini „Mažąsias iškilmingas mišias“. Šis kūrinys yra vienas pačių didžiausių ir įspūdingiausių chorinių kūrinių pasaulinėje muzikos literatūroje.

VU choras „Pro musica“ kasmet surengia po keletą panašių bendradarbiavimo su kitais Europos ir pasaulio universitetų chorais projektų. Chorai susitinka kelioms dienoms Vilniuje ar kituose miestuose, drauge repetuoja ir koncertuose atlieka didžiuosius muzikinės klasikos šedevrus.

Tokiuose projektuose abiejų chorų dainininkai pagal balsus sustatomi pramaišiui, kad galėtų geriau

susiderinti, perimti niuansus ir net pasimokyti. Tokį muzikinį bendravimą papildo žmogiškas, kolegiškas, universitetinių interesų vienijamas bendravimas. Tai leidžia choristams pažinti kitų universitetų žmones, pažvelgti į mūsų universitetą svečių akimis. „Pro musica“ jau įgyvendino nemažai bendradarbiavimo projektų – parengtos bendros programos su San Fransisko (JAV), Rio de Žaneiro (Brazilija), Pueblos (Meksika), Estremadūros ir Valjadolido (Ispanija), Prahos (Čekija), Liuksemburgo (Liuksemburgas), Lozanos (Šveicarija), Jekaterinburgo (Rusija), Minsko (Baltarusija), Liepojos (Latvija) ir kitų universitetų chorais.

Universitetų chorų bendradarbiavimo projektai leidžia ne tik atlikti sunkiai pavieniui įveikiamus didelės apimties klasikos šedevrus, susipažinti su kitų panašių kolektyvų darbo metodais ir ypatumais, pažinti kitų

R. Kovalevič nuotr.

šalių kultūrą ir muziką, bet ir artimiau susipažinti su bendradarbiaujančiais universitetais. Be to, padeda užsimegzti ir asmeniniams ryšiams. „Tai be galo įdomus ir naudingas procesas, turtinantis universitetinę kultūrą“, – apibendrino dirigentė Rasa Gelgotienė.

VU chore „Pro musica“, be studentų ir absolventų, dainuoja per 15 VU dėstytojų ir administracijos darbuotojų. Gegužės pabaigoje choras vyks į Lozaną atsakomojo vizito ir Šveicarijoje surengs du koncertus. Šių metų koncertinio sezono uždarymo renginyje liepos 4 d. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, choras „Pro musica“ koncertuos drauge su Maskvos technologijos universiteto mišriu kameriniu choru. Chorai atliks rusų kompozitoriaus Sergejaus Rachmaninovo žymiausią nuostabaus grožio ir gilaus dvasingumo chorinį kūrinį „Nakties vigilija“ (Vsenočnoje bdenije).

ne. Bet ji tiko idėjai atskleisti, įgarsino amžinojo variklio veikimą, nepertraukiamą gyvenimo rato sukimąsi.

Norėjau, kad muzika padėtų išryškinti hegzametrą – įsiklausius galima aiškiai girdėti ritmą, skambantį kartu su hegzametro kirčiais.“ „Tai, ką jūs bylojate šiuo spektakliu, aš valstybinėse institucijose kalbu jau dvidešimt penkerius metus, – sakė Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė. – Viskas teka iš turinio. Smagu matyti, kaip jauni žmonės suvokia moters savivokos problematiką, su kokia atsakomybe kalba apie šeimą, moters pasaulį, brandą. Džiugu, kad visa tai vyksta po universiteto skliautu, kur 1992 m. buvo įkurtas pirmas posovietinėse šalyse Moterų studijų centras.“ Aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas po premjeros džiaugėsi jaunųjų kolegų darbu, linkėjo visuomet ieškoti vaidybinio nuotykio, pirmu žodžiu šauti žiūrovui į širdį. Negailėjo komplimentų režisieriui ir scenos judesio mokytojai.

Teigiami buvo ir literatūrologo prof. Kęstučio Urbos atsiliepimai. Prof.

Paulius V. Subačius džiaugėsi išgirdęs tiek daug Homero, nors ir „suabejoto, perklausto“, taip pat sumaniai išsklaidytos, tačiau vis tiek labai gerai girdimos Juditos Vaičiūnaitės eilių.

Džiaugėsi, kad spektaklyje skambėjo klasika.

Tai režisieriaus R. Venckaus, kuris teigia esąs literatūrinio dramos teatro šalininkas, nuopelnas. „Šiame darbe vienas didžiausių iššūkių buvo hegzametras, – sako jis. – Atrodo, jaunimui vis sunkiau jausti literatūroje skambančius ritmus. Kita vertus, to jie ir ateina į universiteto teatrą – mokytis.

Daug ko mokytis. O svarbiausia – mokytis atskleisti personažą, atrasti jį savyje. Iš studentų, be abejo, ir pats vis ko nors išmokstu. O ar jaunieji žiūrovai mokosi iš mūsų spektaklių?

Jei taip, esu labai laimingas.“ Jaunieji aktoriai vieningai teigė, kad Lietuvoje penelopių yra ypač daug.

Joms trūksta tikėjimo savimi, drąsos, vidinio lūžio, kuris įvyksta šiame spektaklyje veikiančios Penelopės sąmonėje. „Būk drąsi, juk drąsa – tai baimė, sukalbėjusi maldą“, – Penelopei kužda Viltis. „Kiekvienas yra save praradęs ir vėl iš naujo ieškojęs. Ieškoti savęs iš naujo – tai ir yra tikrasis gyvenimas“, – tai vieni paskutinių Penelopės žodžių, nuskambančių spektaklyje.

Spektaklio epilogas teigia, kad moterys vis dėlto „keliauja“, moterys gali daryti viską, ką nori. Jos gali būti laisvos, net jei ir prireikia kelių dešimtmečių vidinei laisvei pajausti.

Tikėkite savimi, penelopės!

G. Jauniškio nuotr.

Choras „Pro musica“ drauge su Lozanos universiteto choru aliko G. Rossini „Mažąsias iškilmingas mišias“

universitas

vilnensis

2016 m. birželis

kultūra 15

Pučiamųjų instrumentų orkestrui „Oktava“ – 65-eri

VU kamerinio orkestro meno vadovas Paulius Bernardas Koncė dalijasi savo dėdės Algirdo Bagdono (1932–20013), pirmojo „Oktavos“ koncertmeisterio, prisiminimais apie kolektyvą Algirdas Bagdonas 1951–1955 m. studijavo Gamtos mokslų fakultete.

Panevėžio muzikos mokykloje mokėsi groti trimitu, todėl iš karto tapo ką tik įkurto universiteto pučiamųjų orkestro koncertmeisteriu, t. y. oficialaus vadovo Michailo Abugovo dešiniąja ranka.

Pats vadovas buvo neseniai į atsargą išėjęs kariškis ir nekalbėjo lietuviškai, todėl praktiškai orkestrui vadovauti teko koncertmeisteriui. A. Bagdonas buvo neeilinė asmenybė, griežtai vertino pokario situaciją, nes du vyresnieji broliai gynė Lietuvos laisvę. Išvengti įvairių valstybinių organų įtarimų ir kreivų žvilgsnių jam padėjo grojimas... dūdų orkestre. Šokiai Gamtos mokslų fakulteto Didžiojoje auloje garsėjo visame Vilniuje ir buvo pagrindinė šeštadienių pramoga ir svarbiausias renginys universitete. Gyvai grodavo tik dūdų orkestras. Kaip pasakoja A. Bagdono žmona Bronelė, Gamtos mokslų fakulteto durys būdavo ap-

VU pučiamųjų instrumentų orkestras „Oktava“ – vienas stipriausių neprofesionalių orkestrų Lietuvoje suprato situacijos rimtumą ir vėliau su dūdoriais reikalus spręsdavo tik taikiomis priemonėmis. Pasakojimas autentiškas, bet ar realus?

Profesoriaus emerito Liudviko Kimčio, grojusio „Oktavoje“ iki 1966-ųjų, prisiminimai

Į orkestrą įsitraukiau 1960 m. Tuometinis vadovas J. Jasenka paprašė kažką pagroti „iš lapo“. Kadangi prieš tai trejetą metų grojau kornetu Mažeikių rajono kultūros namų pučiamųjų instrumentų orkestre, buvau tinkamas ir VU orkestrui.

Pagal Naujųjų metų sutikimo tradiciją gruodžio 31-osios vakarą Aktų salėje (M. K. Čiurlionio g.) būdavo šokiai-karnavalas (su bilietais). Orkestras pagrodavo šokiams, orkestrantai irgi pašokdavo. Prieš vidurnaktį į salę atvykdavo rektorius J. Kubilius ir, orkestro trimitams paskelbus Naujųjų metų pradžią, pasakydavo gražią sveikinimo kalbą. Paskui tęsdavosi linksmybės, grojant muzikai iš„plokštelių“, o orkestrantai eidavo į sporto salėse (pirmame pastato aukšte) įrengtus laikinus bufetus. Malonu prisiminti, kad prie orkestrantų stalo ne kartą buvo prisėdęs ir rektorius. Atrodo, kad jis mėgo pučiamųjų instrumentų muziką.

Orkestras nebuvo gausus. Tuo metu visuose pučiamųjų instrumentų orkestruose, taip pat ir VU orkestre, dominavo „klasikiniai“ instrumentai: klarnetai, kornetai, altai, tenorai, baritonai, valtornos, tūbos ir būgnai. Tada niekas VU orkestre nepūtė fleitos, trombono, o saksofonai apskritai buvo retenybė.

VU orkestre, kaip ir kituose tuometiniuose Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestruose, nebuvo grojančių merginų. Beje, kiek pamenu, visi orkestrantai buvo savamoksliai. Ryškiais muzikiniais gabumais išsiskyrė tik broliai Jaunius ir Algis Siniai.

Orkestro repertuaras buvo ypač „margas“: privalomi (!) du himnai, linksma šokių muzika (polkos, valsai, fokstrotai, tango), rimti klasikiniai kūriniai, laidotuvių B. Bagdonienės šeimos arch. nuotr. melodijos (F. Chopino „Gedulingas maršas“ ir Šokiai VU Didžiojoje auloje (1951–1952 m.)

B. Bagdonienės šeimos arch. nuotr.

gultos studentų, jie verždavosi net per langus – populiarumas neapsakomas. Muzikantų statusas būdavo lyg dabartinių „žvaigždžių“. Tačiau svarbiausia orkestro misija buvo politinė. Universitete reikėdavo groti per įvairius susirinkimus ir mitingus, kurie būdavo dažni ir griežtai reglamentuoti. Susirinkimų pabaigoje visada būdavo rašomas laiškas draugui Stalinui ir paskui jau grojamas Sovietų Sąjungos himnas. Vieną kartą orkestras nutarė užbaigti tą laiškų rašymo tradiciją ir iškart po pranešimo trinktelėjo himną. Prezidiumui beliko tik atsistoti, o laiškas taip ir liko neparašytas. Kitą dieną A. Bagdonas buvo pašalintas iš universiteto. Kad neatsitiktų ko nors panašaus, ir buvo paskirtas atsakingas partinis orkestro vadovas, o šis visiškai pasitikėjo koncertmeisteriu. Betgi nutiko kitas dalykas. Po kelių dienų mirė kažkoks nusipelnęs universiteto partinis veikėjas, profesorius, o pagal griežtą to meto tradiciją orkestras turi lydėti į kapines. Kviečia M. Abugovą, bet jis sako negalįs groti be pirmo trimito, nes tas išmestas. A. Bagdonas grįžo į universitetą, velionis buvo palaidotas, universitetas vėl turėjo orkestrą su pirmuoju trimitu.

Kitas dėdės pasakojimas sunkiai įtikėtinas, bet man visada smagu būdavo jį išgirsti. Kaip žinome, studentai nuolat turi įvairių sąskaitų su bendrabučio komendantais. Taigi per vienas Spalio revoliucijos šventes, belaukdami eilėje, kol pražygiuos parade dabartiniu Gedimino (tada Lenino) prospektu, dūdoriai kažkaip susibičiuliavo su kariškiais, kurie žygiuodavo tuoj po darbo liaudies ir studentijos kolonos.

Karinės kolonos pabaigoje prospektu riedėdavo šarvuočiai ir net tankai.

Kažkam kilo mintis, kad visai neblogai būtų su Tauro bendrabučio komendantu pabendrauti iš jėgos pozicijų.

Kaip tarė, taip ir padarė. Už butelaitį sutarė, kad paskutinis šarvuotis (kartais pasakojime tai būdavo tankas) netyčia pasuks Tauro gatvele į dešinę ir, pakilęs ant kalno, sustos priešais bendrabutį, o vamzdį nukreips į komendanto langus. Taigi šarvuotis greit užšoko ant kalno, pasukiojo vamzdį priešais Tauro bendrabučio langus. Komendantas

„Oktava“ 1952 m. Iš dešinės: antroje eilėje pirmas – Algirdas Bagdonas, ketvirtas – vadovas Michailas Abugovas. Dauguma orkestro muzikantų – GMF studentai L. Kimčio asm. arch. nuotr.

Orkestre muzikuoja įvairių specialybių studentai. Daugiausia – iš Fizikos fakulteto, neatsilieka ir Ekonomikos, Komunikacijos, Filosofijos, Medicinos, Matematikos ir informatikos, Chemijos, Gamtos mokslų fakultetai. Orkestro koncertinę programą nuo 1984 m. paįvairina choreografinė grupė, vadovaujama Teresės Gritėnienės. Čia studentės išmoksta įvairių stilių (pop, maršo, džiazo ir t. t.) choreografinių kūrinių, įgyja sceninės patirties, ritmiškumo, muzikalumo, judesio kultūros. „Šiandieninis orkestras – vienas stipriausių neprofesionalių orkestrų Lietuvoje. Kolektyvas yra pajėgus atlikti sudėtingas įvairių muzikos žanrų koncertines programas. Daug lemia asmeniniai orkestrantų muzikiniai gebėjimai, jų noras groti vienu ar kitu instrumentu. Visi jie yra baigę muzikos mokyklas. Na, ir labai svarbu – kaip man pavyksta visa tai organizuoti, išreikalauti geriausio muzikinio rezultato, suburti ir sukurti gerą mikroklimatą, perteikti mūsų inovatyvius sumanymus žiūrovui. Šiuo metu orkestre mane žavi susiklausymas, gera jaunimo nuotaika, aukšta jų vidinė kultūra, pagarba vienas kitam, rimtas dėmesys studijoms.

Labai svarbu ir gera muzika, kurią mes dovanojame savo klausytojams“, – sako jau dvidešimt metų orkestrui vadovaujantis Albinas Kučinskas.

A. Kučinskas konkurse Lenkijoje pripažintas geriausiu konkurso dirigentu. Su savo vadovaujamais kolektyvais jis yra 7 kartus laimėjęs įvairių konkursų pagrindinius prizus.

Orkestras dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose renginiuose, kultūros ir televizijos projektuose, nuolat rengia solinius koncertus. Jau ne vienerius metus „Oktavos“ muzika skamba skelbiant universiteto mokslo metų pradžią ir pabaigą.

„Oktavos“ arch. nuotr.

Balandžio 17 d. VU pučiamųjų instrumentų orkestras „Oktava“ šventė 65 metų jubiliejų ir pakvietė universiteto bendruomenę į šventinį koncertą „Orkestrinė fantazija: 65 „Oktavos“ pavasariai“.

„Oktava“ žygiuoja miesto gatvėmis kt.). Vadovas rūpinosi, kad orkestras galėtų koncertuoti ne tik universiteto renginiuose, bet ir miestų, rajonų salėse ne vien pramoginės muzikos klausytojams.

Orkestras naudojosi belange patalpa – sandėliu Medicinos fakulteto rūmuose. Ten neretai repetuodavo ir atskirų instrumentų grupės.

Koncertuodavome tikrai dažnai.

Ypač atmintini koncertai kitose salėse: kino teatruose (prieš filmų demonstravimą), Mokslų akademijos salėje (rinkimų dienomis), kai kurių didžiųjų gamyklų salėse. Daug kartų grojome Vingio parko estradoje įvairių švenčių proga. Ne kartą orkestras buvo pakviestas daryti specialius įrašus Lietuvos radijo studijoje. Gražiai prisimenu koncertinius turus po Lietuvą ir orkestro vasaros stovyklas Palangoje 1961–1962 m. Mes, orkestrantai, gyvendavome didelėse palapinėse uni-

versiteto poilsio namų Birutės g. kieme, vadovas – mažame poilsio namų kambarėlyje. Be pajūrio malonumų, dar ir koncertuodavome Palangos vasaros estradoje, poilsio namų valgyklos salėje. Važiavome į kitas vietas: Juodkrantę, Nidą, Kretingą, Tauragę ir kt. Visur mus veždavo universiteto autobusas. Šiek tiek prisiminimų apie... pinigus.

Tikriausiai visi koncertai ne universitete buvo „su bilietais“. Koncertinę veiklą organizavo ir kontroliavo VU Kultūros klubas. Kartais gaudavome kažkiek ir „grynų rublių“. Bet didžioji dalis „užgrotų“ pinigų buvo kaupiama orkestrantų kostiumams įgyti. Tiksliai nepamenu, kuriais metais, geriausioje Vilniaus drabužių siuvykloje buvo pasiūti šviesiai mėlyni gražūs kostiumai.

Juos laikėme namuose, galėjome apsirengti ne tik koncertuodami. Kai kas juos gana greit ir sudėvėjo...

Parengė Liana Binkauskienė

universitas

16

vilnensis

paskutinis puslapis

2016 m. birželis

Sportinius metus vainikavo 16-oji Rektoriaus taurė Gegužės 19 d. Mažojoje auloje tradiciškai apdovanoti tarpfakultetinių Rektoriaus taurės varžybų nugalėtojai. Pagrindinė, jau 16-oji, šių varžybų taurė įteikta Ekonomikos fakultetui (89 taškai). Dešimčia taškų atsiliko Matematikos ir informatikos fakultetas, o trečiosios vietos taurė iškeliavo į Fizikos fakultetą (70 taškų).

Renginio šeimininko rektoriaus prof. Artūro Žukausko teigimu, „sportas – sveikatos šaltinis, grūdinantis valią ir ryžtą. Todėl labai džiugu, kad universitete daugėja bendruomenės narių, įsitraukiančių į reguliarias fizinio aktyvumo veiklas. O bendruomenės įtraukimas į kultūrines, sporto veiklas – vienas iš strateginių uždavinių.“ Sveikatos ir sporto centro direktorė dr. Ramunė Žilinskienė dar prieš įteikiant taures fakultetams prizininkams pabrėžė ne tik šių varžybų svarbą mūsų bendruomenei, bet ir kitas universitetą reprezentuojančias veiklos sritis. Tai pasirodymai Lietuvos studentų čempionatuose, tarptautinėse Baltijos šalių žaidynėse ir būsimi vasaros iššūkiai – Europos

studentų žaidynės, tarptautinis krepšinio turnyras „The Friendship Games“, olimpinės žaidynės ir kovos dėl kelialapių į šį vieną svarbiausių pasaulio sporto renginių. R. Žilinskienė, apibendrindama šiuos mokslo metus, susirinkusiuosius paragino „ne tik įsitraukti į esamas ir naujai besirandančias veiklas, bet ir siūlyti savo iniciatyvų, idėjų, su kuriomis visi bendruomenės nariai yra labai laukiami Sveikatos ir sporto centre“.

Tarpfakultetinės Rektoriaus taurės varžybos universitete atgaivintos 2000-aisiais. Jose dalyvauja fakultetų ir Tarptautinio verslo mokyklos studentų komandos – kasmet iš viso apie 700 studentų.

Rengiamos šių 11 sporto šakų varžy-

E. Kurausko nuotr.

Ekonomikos fakulteto studentai jau trečią kartą iškovojo Rektoriaus taurę bos: kroso, merginų krepšinio, vaikinų krepšinio, futbolo, plaukimo, rankos lenkimo, aerobikos, svarsčių kilnojimo, stalo teniso, lengvosios atletikos ir keliautojų sporto. Vyriausiasis varžybų teisėjas – Rimantas

Turskis. Kasmet šias varžybas kartu su Sveikatos ir sporto centru organizuoja skirtingi fakultetai. Šiemet varžybas surengti padėjo Filologijos fakultetas.

Renginyje pagerbti ir geriausi Vil-

niaus universiteto sportininkai, Lietuvos studentų čempionatų ir Baltijos šalių studentų sporto žaidynių čempionai, universiteto komandos ir treneriai.

SSC inform.

Kameriniam orkestrui – ovacijos Prancūzijoje

VU kamerinis orkestras sugrįžo iš tarptautinio akademinės muzikos festivalio „FIMU“, vykusio gegužės 13–16 d. Prancūzijoje, Belforo mieste.

K. Giedrikaitės nuotr.

Kornelija GIEDRIKAITĖ

M. Rousseau nuotr.

Orkestro koncerto akimirka Belforo Šv. Kristoforo katedroje

ISSN 1822-1513 Ad­re­sas:­Uni­ver­si­te­to­g.­3,­LT-01513­Vil­nius,­VU­centriniai­rūmai, I aukštas, 107 kab.

Tel.­268­7089,­mobil.­tel.­8­687­49­018,­el.­p.­liana.binkauskiene@cr.vu.lt Ti­ra­žas­4000­egz.­4­spau­dos­lankai.­SL­321­ Ma­ke­ta­vo­VU­lei­dyk­la.­Spaus­di­no­UAB­„Baltijos­kopija“,­Kareivių­ g.­13B,­LT-09109­Vilnius Vyr.­redaktorė­Liana Binkauskienė Vyresn.­redaktorė­Ilma Dunderienė Vyresn.­korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsnių­autorių­nuomonė­nebūtinai­sutampa­su­redakcijos­nuomone.­ Redakcija­pasilieka­teisę­atsirinkti­publikuotinus­tekstus.

Už­reklamų­turinį­ir­kalbą­redakcija­neatsako.

Vos per keturias festivalio dienas Belforo senamiestyje buvo surengta 200 koncertų, kuriuose dalyvavo 2000 atlikėjų iš 30 pasaulio šalių. Festivalio metu ir atvirose, ir uždarose miesto erdvėse buvo galima išgirsti skambant įvairių stilių muziką – pradedant simfoninės ir kamerinės klasikinės muzikos koncertais, baigiant džiazo grupių ir Kubos, Burkina Faso bei kitų šalių tradicinės muzikos pasirodymais. Šiais metais festivalyje dalyvauti buvo pakviestas ir atrankoje dalyvavęs Vilniaus universiteto kamerinis orkestras. Orkestras per du koncertus Belforo Šv. Kristoforo katedroje pristatė turtingą programą – atliko G. Kuprevičiaus, G. Ph. Telemanno, A. Vivaldi, G. Holsto ir F. Biberio kūrinius. Pastarojo kompozitoriaus kūrinys „Batalija“, pirmojo koncerto akcentas, buvo atliktas siekiant sukurti aliuziją į Belforo miestą juosiančią gynybinę sieną, menančią kovingus

Orkestro muzikantai aplankė žymias Belforo miesto vietas

viduramžių laikus. Orkestrui paeiliui dirigavo jo vadovas Paulius Bernardas Koncė ir vadovo asistentas Modestas Jankūnas.

Po antrojo koncerto klausytojai kvietė orkestrą sugrįžti į Belforą ir

kitais metais: „Bravo! Revenez ici à Belfort!“ Paskutinis šio sezono Vilniaus universiteto kamerinio orkestro koncertas – per „Kultūros naktį“ birželio 17 d. Šv. Jonų bažnyčioje.