UNIVERSITAS VILNENSIS, 2016 m. gruodis, Nr. 4 (1736)

hinc itur ad astra

universitas

vilnensis 2016 m. gruodis, Nr. 4 (1736)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

ISSN 1822-1513

http://naujienos.vu.lt PLATINAMAS NEMOKAMAI

Perspektyvūs biochemikai tiki savo sėkme Lietuvoje Šiame numeryje Tarpdisciplininis bendradarbiavimas – mokslo ateitis Skaitykite p. 2

E. Kurausko nuotr.

Indijoje planuojama dėstyti lietuvių kalbą Skaitykite p. 5

OC arch. nuotr.

E. Kurausko nuotr.

VU eksponuojama unikali Italijos meno vertybė Skaitykite p. 7

E. Kurausko nuotr.

Prof. A. Bumblausko jubiliejus: tarp intelektualumo ir sąmojo Skaitykite p. 9

E. Kurausko nuotr.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (GMC) biochemijos doktorantas Juozas Nainys ir tos pačios krypties magistrantė Greta Stonytė jau mokykloje žinojo, kad taps mokslininkais, tad nuosekliai judėjo šio tikslo link. Dr. Lino Mažučio įkurtoje Mikroskysčių laboratorijoje abu jaunuoliai atlieka pavienių ląstelių transkriptomikos tyrimus, kurie juos nuvedė į prestižines JAV aukštąsias mokyklas: J. Nainys vienerius metus stažavosi Kolumbijos universitete Niujorke, o G. Stonytė – Harvardo medicinos mokykloje.

Plačiau skaitykite p. 3

universitas

2

vilnensis

mokslas

2016 m. gruodis

Tarpdisciplininis bendradarbiavimas – mokslo ateitis Šiandien niekas neabejoja, kad tarpdisciplininiai tyrimai – mokslo ateitis ir būtinybė. Mokslo ir inovacijų direkcija pradėjo rengti mokslininkų grupių iš skirtingų mokslo sričių susitikimus. Siekiama identifikuoti mokslininkų grupes, jų bendrus sąlyčio taškus, tyrimus, kurie galėtų būti pagrindas bendriems projektams atsirasti.

„VU jau turime tarpdisciplininio bendradarbiavimo sėkmės istorijų, bet norėtume, kad jų būtų daug daugiau. Tikimės, kad neformaliuose susitikimuose mokslininkai ne tik susipažins, išsakys pačias nerealiausias mintis, pamąstymus, idėjas, pasidalys patirtimi, žiniomis, bet ir prasidės nauji tyrimai, formuosis tarpdisciplininės komandos, bus pasiekti nauji rezultatai, kuriais galės didžiuotis VU“, – sako šių susitikimų iniciatoriai Intelektinės nuosavybės valdymo ir komercinimo skyriaus specialistai Dalia Lukšienė ir Justinas Baužys.

Mokslininkui „aš nežinau“ – normali būsena

VU Fizikos fakulteto Kvantinės elektronikos katedros prof. Mikas Vengris ir Gyvybės mokslų centro prof.

Valdas Laurinavičius randa bendrų sąlyčio taškų

E. Kurausko nuotr.

Liana BINKAUSKIENĖ

bendradarbiavimo subtilybes aiškina prof. M. Vengris.

Dabarties „arkliukas“ – biomokslų ir fizinių mokslų naujovių derinimas

Bendradarbiaus kurdami mikrofabrikėlius Mokslininkai sutinka, kad viskas, ką galima „išspausti“ iš laboratorijose turimų prietaisų, jau yra padaryta. Norint sukurti kažką naujo, reikia naujų instrumentų, metodų, priemonių, idėjų. Apsilankę laboratorijose, tyrėjai pamatė, ką gali vieni kitiems pasiūlyti,

Biochemikų darbas publikuotas prestižiniame žurnale E. Kurausko nuotr.

VU Fizikos fakulteto Kvantinės elektronikos katedros profesoriaus Miko Vengrio ir Gyvybės mokslų centro profesoriaus Valdo Laurinavičiaus bendradarbiavimas ir yra tokių susitikimų rezultatas. Mokslininkus bendriems darbams suvedė Mokslo ir inovacijų direkcijos Intelektinės nuosavybės valdymo ir komercinimo skyriaus darbuotojai. Kol kas tyrėjai dar nežino, kokį rezultatą duos jų susitikimas, bet viena aišku – bendradarbiavimas tarp skirtingų mokslo sričių šiandien yra būtinas. „Dabarties „arkliukas“, ant kurio reikia joti – tai biomokslų ir fizinių mokslų naujovių kombinavimas. Nes iš tikrųjų ribos tarp mokslo sričių nyksta. Jau nebėra taip, kad chemikas tik „kolbikėm“ su spalvotais skysčiais apsistatęs, pilsto iš vienos į kitą“, – sako prof. M. Vengris.

Bendrų sąlyčio taškų mato abu mokslininkai. „Visa šiuolaikinė biomokslų tyrimų technika yra gryna fizika. Atominės jėgos mikroskopija, elektrocheminiai matavimai, šviesos sklaidos ir daugelis kitų technologijų atėjusios iš fizikų. Mes, biochemikai, tik pasinaudojam fizikų atradimais“, – sako prof. V. Laurinavičius.

Abu mokslininkai sutinka, kad šiais laikais tarpdisciplininis bendradarbiavimas būtinas „kaip duona ir druska“.

Tačiau darbas bendroje komandoje su skirtingų sričių ir dažnai mažai pažįstamais kolegomis pareikalauja iš mokslininko tam tikrų savybių. „Pirmiausia – užsidegimo“, – sako prof. V. Laurinavičius. „Ir turbūt to, kas morališkai nelengva mokslininkui, – pasakyti„aš nežinau“. Kuo daugiau pasiekęs mokslininkas, tuo jam sunkiau tai padaryti. O tas nežinojimas iš tiesų veda tikslo link“, – sako prof. M. Vengris.

Bendradarbiaudami skirtingų sričių specialistai turi išdrįsti peržengti savo profesijos ribas ir gebėti mokytis vieni iš kitų. Kaip šios bendros veiklos rezultatas formuojasi naujos tarpdisciplininės komandos kompetencijos, kurių negali įgyti dirbdamas tik vienoje mokslo srityje. Prof. V. Laurinavičiaus nuomone, mokslo bendruomenėje „aš nežinau“ yra normali būsena.

Bet kai visuomenė verslui taikomus vertinimo ir sėkmės kriterijus bando pritaikyti mokslo bendruomenei, tuomet, anot pašnekovo, išeina nelabai gerai. „Jeigu mokslininkas iš tikrųjų yra mokslininkas, jis visada, nepriklausomai nuo laipsnio ir pareigų, bandys išsiaiškinti, kur yra jo nežinojimo riba.

Jei pradedi meluoti kitiems ar, dar blogiau, pats sau, kad atrodytum sėkmingiau dirbantis – tada tik imituoji mokslą. O su imitacija toli nenueisi“, – sako prof. V. Laurinavičius.

Gyvybės mokslų centro mokslininkai, straipsnio autoriai. Pirmoje eilėje iš kairės dokt. Dalius Ratautas, dr. Regina Vidžiūnaitė, dr. Liucija Marcinkevičienė; viduryje prof. Rolandas Meškys, dr. Marius Dagys, habil. dr. Gediminas Niaura; už jų dokt. Martynas Talaikis, prof. Juozas Kulys ir dokt. Audrius Laurynėnas įvertino galimus bendro darbo taškus. Štai paaiškėjo, kad biochemikai gali sukonstruoti fizikams įdomias biologines, biochemines sistemas. „Iš vizito Lazerių centre mums įspūdį padarė tai, kad jau realiai galima turėti įvairių bangos ilgių lazerių šviesą. Anksčiau įsivaizdavome, kad lazeris spinduliuoja vieno griežtai apibrėžto bangos ilgio šviesą, o jei reikia kitos spalvos – turi pirkti naują lazerį. Dabar jau lazerio skleidžiamos šviesos bangos ilgį galima keisti. Toks tikslus derinimas atveria galimybę šviesa tikslingiau paveikti būtent norimas daleles biologinėse sistemose.

Derinamo bangos ilgio lazerio spinduliuotė išlieka erdviškai tvarkinga, ją lengviau valdyti ir sufokusuoti nei lempos šviesą, iš kurios pageidaujama spalva išrenkama prizmėmis, gardelėmis ar kitaip“, – pasakoja prof.

V. Laurinavičius.

O štai fizikai biochemikams gali pasiūlyti mikroskopinės spektroskopijos galimybes. Prof. M. Vengris pasakoja, kad jau nuo septintojo dešimtmečio Lazerinių tyrimų centre plėtojama

laikinė spektroskopija – mažiausių spektro pokyčių sekimas su femto- ir pikosekundžių laiko svyra. „Vienas iš pritaikymų gali būti ir toks: derinamų bangų lazerius galime suderinti nutaikytus ten, kur viena molekulė labiausiai skiriasi nuo kitos.

Ir ten pamatyti skirtumus tarp jų.

Kitaip sakant, išsirinkti tokius akinius, pro kuriuos žiūrint kontrastas tarp tų molekulių atrodys didžiausias. Kitas žingsnis – daryti kitą molekulę, šiek tiek kitokią, ką nors prie jos prikabinti ir vėl žiūrėti iš naujo“, – svarsto prof.

M. Vengris. „Kalbant apie judėjimą biomokslų link, tai be jų, tik su lazeriais, mes niekaip nepajudėsim. Mes planuojame bendradarbiauti kurdami mikrofabrikėlius. Jų įvairovė yra milžiniška. Dvi skirtingos patirtys – mūsų lazerinės technologijos, lazerinės spektroskopijos ir lazerinio apdirbimo, o biologų – žinojimas, ką daro įvairios biologinės medžiagos ir kaip jos sąveikauja su kitomis biologinėmis medžiagomis – gali duoti labai neblogų rezultatų“, – pasakoja prof. M. Vengris.

Svarbiausia – kompetencija Tarpdisciplininių tyrimų patirties turi abu mokslininkai, bet tokio lygio bendras tyrimas, prof. V. Laurinavičiaus teigimu, vienas pirmųjų.

Profesoriaus vadovaujamas skyrius tiria biostruktūras. „Naujas mūsų žingsnis – mikrotechnologijų panaudojimas. Bandymas ką nors naujo padaryti iš fizikinių matavimo prietaisų – tai mūsų nauja galimybė“, – sako prof. V. Laurinavičius.

Anot prof. V. Laurinavičiaus, ieškodamas bendradarbiavimo partnerių, pirmiausia jis vertina jų kompetenciją.

Prof. M. Vengriui svarbu ir tai, kad Saulėtekyje tarp lazerių specia­listų ir biotechnologų – tik penkių minučių kelias. Įsikūrus naujiems mokslo centrams ir skirtingų sričių mokslininkams atsiradus arčiau vieniems kitų, atsiveria ir naujos galimybės, ir nauji tikslai. „Ir tarp mokslininkų bei mokslo grupių galioja gravitacijos ar elektrostatikos dėsniai – kuo objektai arčiau, tuo stipriau jie vienas kitą traukia“, – taip fizikiniais terminais

Koks gali būti efektingas bendradarbiavimas tarp skirtingų mokslo sričių bei krypčių, parodė ir neseniai prestižiniame multidisciplininiame žurnale „Energy & Environmental Science“ publikuotas VU Biochemijos instituto mokslininkų darbas „Oxygen Electroreduction Catalysed by Laccase Wired to Gold Nnanoparticles via the Trinuclear Copper Cluster“.

Darbo autoriai dr. M. Dagys, prof. habil. dr. J. Kulys, dr. R. Vidžiūnaitė, dr.

G. Niaura, dr. L. Marcinkevičienė, prof. dr. R. Meškys, prof. S. Shleevas, doktorantai D. Ratautas, A. Laurynėnas ir M. Talaikis sukūrė pažangų deguonį redukuojančio fermento pagrindu veikiantį biokatodą ir įrodė jo veikimo mechanizmą.

Fundamentiniu požiūriu šis tyrimas pademonstravo naują efektyvų tiesioginės elektronų pernašos tarp lakazės ir aukso nanodalelės mechanizmą, kurį pasaulinio lygio bioelektrochemikai norėjo surasti nuo maždaug 1978 m., o praktiniu požiūriu rezultatai atveria kelius kurti naujos kartos didelės galios biokuro ir biosaulės elementus energijai gauti iš organinių junginių bei šviesos konversijos. Šiame multidisciplininiame tyrime dalyvavo net trys VU Biochemijos instituto padaliniai: Bioanalizės, Molekulinės mikrobiologijos ir biotechnologijos, Bioelektrochemijos ir biospektroskopijos skyriai (past. – nuo lapkričio 14 d. institutas tapo bendru VU Gyvybės mokslų centro padaliniu). Žurnalo „Energy & Environmental Science“ cituojamumo rodiklis 2015 m. yra 25,4, žurnalas užima pirmąsias vietas net trijose mokslų kategorijose.

universitas

vilnensis

2016 m. gruodis

3

Pradžia p. 1

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Kai esi motyvuotas, darbo vieta nėra svarbi J. Nainys mokykloje turėjo labai gerą ir dėstomu dalyku sudominti mokėjusią biologijos mokytoją. Šis mokslas visąlaik patiko, tad Vilniaus licėjuje jaunuolis pateko į biologinės pakraipos klasę. Kai reikėjo rinktis, ką studijuoti, jis įrašė vieną pasirinkimą – biochemiją Vilniaus universitete.

J. Nainys į ją gilinasi ir doktorantūroje.

Jaunasis mokslininkas tyrinėja individualią ląstelinę informacinę RNR. Ši sritis dar vadinama pavienių ląstelių transkriptomika. Aiškindamas, kas tai yra, J. Nainys pateikia auglio pavyzdį: „Nagrinėjant visą auglį, reikia ląsteles sutrinti, išskirti genetinę medžiagą ir tik tada tyrinėti. Tačiau tai „vidurkinis“ ląstelių apibūdinimas. Jis reiškia, kad gauti duomenys atspindi vidurkį ir būtent tokios ląstelės tame auglyje greičiausiai nėra. L. Mažučio sukurtas metodas paremtas atskirų ląstelių požymių tyrinėjimu. Dėl to galime atsekti, kas vyksta individualioje ląstelėje. Vėliau paaiškėja, kad minėtame auglyje yra dešimtys skirtingų ląstelių tipų, kurie kiekviename žmoguje sąveikauja skirtingai. Netgi to paties tipo vėžio auglys gali atrodyti visiškai skirtingai.“ Taigi galėjimas pažvelgti į atskirų ląstelių transkriptomą labai svarbus vėžio ar kamieninių ląstelių tyrimuose.

Biochemijos doktorantas dr. L. Mažučio dėka buvo metams išvykęs stažuotis į Niujorke esančio Kolumbijos universiteto Bioinformatikos laboratoriją. Joje su kolegomis vykdė fundamentinius tyrimus: tyrinėjo vėžio imunines sistemas, žmogaus imuninės sistemos elgseną vėžio atveju, prisidėjo prie žmogaus ląstelių atlaso kūrimo. Kitaip tariant, Amerikoje J. Nainio tyrimai apėmė ląstelių, vėžio metastazių modelio, veikimą įvairiais vaistais. Mokslininkas bandė išsiaiškinti, kaip išvengti vėžio metastazių. „Kai pradedi žiūrėti į pavienes ląsteles, pamatai, kad kai kurie vaistai veikia visas kitas, bet ne kamienines vėžio ląsteles. Tuomet jie nėra geriausi vėžiui gydyti ar išvengti metastazių.

Tačiau yra vaistų, kurie veikia labai tikslingai. Jie galbūt visų vėžio ląstelių nežudo, bet panaikina kamienines ląsteles ir padeda sumažinti metastazių tikimybę“, – paaiškina biochemikas.

Kadangi jis stažavosi Bioinformatikos laboratorijoje, įgijo duomenų analizavimo patirties. Anot biochemiko, GMC nėra daug matematiškai duomenis analizuojančių mokslininkų. Todėl jaunuolis ir toliau bendradarbiauja su Kolumbijos universitetu. Tikėtina, bendri tyrimai bus vykdomi ir ateityje.

J. Nainys stažavosi vienoje geriausių JAV aukštųjų mokyklų. Privatus Kolumbijos universitetas yra senesnis net už pačias valstijas. Jis įkurtas 1754 m., kai Ameriką dar sudarė kolonijos. Nors universitetas, kurį yra baigęs ir JAV Prezidentas Barackas Obama, labiau garsėja teisininkų rengimu, tačiau fundamentinės biologijos grupės čia ne mažiau stiprios.

Be to, universitetas išsiskiria ir tuo, kad stūkso pačiame Niujorko centre. „Universitete jauti gyvenimo greitį, viskas vyksta greitai, visi dirba daug ir mažai miega (šypteli). Tačiau L. Mažučio laboratorijoje darbo tempas toks pat.

Kai esi motyvuotas ir nori dirbti, vieta nelabai turi reikšmės. Svarbiausia, kad esi užsidegęs ir nori dirbti“, – tvirtina jaunasis mokslininkas.

Amerikoje jis suprato, kad pasaulyje labiau vertinami ne tiek patys universitetai, kiek tyrimų grupės. Tad universiteto reitingas taip pat nėra toks reikšmingas, kaip gali atrodyti: „Tai, kad L. Mažučiui daugelis pasaulio universitetų siūlo bendradarbiauti, parodo, kad tiek jo grupė, tiek Lietuva ir Vilniaus universitetas yra žinomi. O tai, kad Amerikoje žinomas profesorius Virginijus Šikšnys, patvirtina, kad mūsų šalis ir universitetas yra svarbūs pasauliniame kontekste.“ Nors, pašnekovo teigimu, GMC laboratorijos daug geresnės nei Kolumbijos universiteto, tačiau JAV tiek vyriausybė, tiek privatūs rėmėjai labiau suinteresuoti mokslu, tad ten lengviau gauti finansavimą.

Pašnekovas džiaugiasi galėdamas dirbti dr. L. Mažučio laboratorijoje, kur mokslininkai jaučiasi vertinami ir motyvuojami. Todėl savo ateitį mato Lietuvoje:„Moksle konkretus universitetas ar šalis nėra tiek svarbu. Svarbiau darbo aplinka, žmonės, su kuriais gali bendradarbiauti.“

E. Kuruasko nuotr.

Perspektyvūs biochemikai tiki savo sėkme Lietuvoje

G. Stonytė ir J. Nainys viliasi, kad Lietuvoje bus atkreiptas dėmesys į mokslininkus, o jų darbas bus deramai įvertintas

Lietuvoje mokslininkai vis dar nėra tinkamai vertinami Biochemijos II kurso magistrantė G. Stonytė prisipažįsta, kad mokykloje ji buvo itin susidomėjusi chemija. Tačiau, kaip teigia pašnekovė, mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Žemaičių Naumiestyje, iš kurio yra kilusi, ne visada pasiekiamas aukštas mokymo lygis. Tad tenka dar mokykloje labai atsakingai pažvelgti į savo ateitį. „Skaitydavau chemijos vadovėlius, kurie man tapo tarsi atsipalaidavimu. Kaip ką nors patraukia grožinė literatūra, taip man atsitiko su chemija. Pabaigdavau tos klasės, kurioje mokydavausi, vadovėlį ir pradėdavau skaityti aukštesnių klasių vadovėlius“, – prisimena mergina. Tuomet ji jau žinojo, kad savo ateitį sies su chemija. Ilgą laiką manė, kad pasirinks chemijos inžineriją, tačiau mokytojai pastūmėjo studijuoti Vilniuje, o ne Kaune. G. Stonytė rinkosi tarp chemijos ir biochemijos. Pastaroji pasirodė patrauklesnė ir įdomesnė.

Jaunoji mokslininkė dr. L. Mažučio laboratorijoje mikroskysčių technologijas taiko įvairioms biocheminėms reakcijoms atlikti. Ji labai džiaugiasi, kad dr. L. Mažučio dėka galėjo atlikti mokslinę stažuotę Harvardo medicinos mokykloje, prof. George‘o Churcho laboratorijoje. G. Stonytė išvyko turėdama tikslą pritaikyti mikroskysčių

technologijas pavienių E. coli ląstelių transkriptomikos tyrimams. Jau yra sukurtos technologijos, gebančios analizuoti pavienių žinduolių ląstelių genų raišką dideliu našumu ir tikslumu, tačiau kur kas didesnis iššūkis šias technologijas pritaikyti mikroorganizmams. Į klausimą, kodėl svarbu nagrinėti pavienes bakterijų ląstelės, pašnekovė atsako pateikdama pavyzdį: „Neretai bakterinių infekcijų atvejais paskiriamas gydymas antibiotikais.

Pasitaiko atvejų, kai pacientai, pagerėjus savijautai, savarankiškai nutraukia gydymą. Tada iškyla rizika infekcijai atsinaujinti. Taip nutinka dėl to, kad sutrumpintas gydymo laikas nebuvo pakankamas visiškai pašalinti infekcijos sukėlėją – bakterijas. Už atsinaujinusią infekciją atsakingos bakterijos, tikėtina, nepasiduos analogiškam gydymui – prireiks daug stipresnių antibiotikų. Taigi tam tikras bakterijų kiekis (greičiausiai labai mažas) įgijo atsparumą. Mums, mokslininkams, svarbu ląstelės lygmeniu išsiaiškinti jo priežastis ir nustatyti kiekvienos ląstelės identitetą.“ G. Stonytė mano, kad tokios žinios labai praverstų ateityje sprendžiant išaugusio bakterijų atsparumo antibiotikams problemą.

Labai tikėtina, kad ir farmacijos kompanijos tokias žinias pritaikytų naujų vaistų gamyboje.

Minėtą technologiją bus siekiama pritaikyti ne tik E. coli, bet ir kitoms bakterijoms, pavyzdžiui, tuberkuliozės sukėlėjai Mycobacterium tubercu-

losis, taip pat geresniam sąsajų tarp pakitusios žarnyno mikrobiotos ir vėžinių susirgimų supratimui. Magistrantė pabrėžia, kad išvardytais atvejais labai svarbu analizuoti pavienes ląsteles: ,,Jau žinome, kad kiekviena iš jų yra individuali, todėl klaidinga informaciją, gautą iš vienos ar kelių ląstelių, pritaikyti likusiai populiacijai.

Dėl to pavienių ląstelių transkriptomikos tyrimai įdomūs ir reikalingi.“ G. Stonytė ketina baigti Harvardo medicinos mokykloje pradėtus tyrimus. Kai pavienių ląstelių transkriptomika bus galutinai pritaikyta bakterijoms, tada bus galima pereiti prie konkrečių biologinių problemų, pavyzdžiui, žarnyno vėžio, sprendimo.

Visuomet grįžusiųjų iš užsienio mokslo institucijų maga paklausti: ar ten skiriasi požiūris į mokslą, kas užsienyje kitaip nei pas mus? G. Stonytė palygina: „Harvardo medicinos mokykloje į mokslinį darbą žiūrima labai rimtai. Dėl to smagu dirbti, nes bet kada su kolegomis gali pasikonsultuoti, padiskutuoti. Ten puiki aplinka tobulėti. Mokslininkai dirba daug, neskaičiuoja laiko. Gyvybės mokslų centre šviesos užgęsta penktą ar šeštą vakare, o Harvarde mokslininkai išeina aštuntą, devintą ar net dar vėliau. Žinoma, labai skiriasi projektų stiprumas, nes jie sulaukia nemažo finansavimo, kas leidžia pasiekti gerų rezultatų.“ Pašnekovė apgailestauja, kad Lietuvoje moksliniams tyrimams skiriama mažiau lėšų, o mokslininkai vis dar nėra tinkamai įvertinti, ypač finansiškai.

Ji viliasi, kad ateityje bus atkreiptas dėmesys į mokslininkus, o jų darbas bus deramai įvertintas. „Jeigu Lietuva nori išlaikyti gerus mokslininkus, turi bent minimaliai jais pasirūpinti. Esame motyvuoti, mums labai patinka, ką darome, bet pažįstu žmonių, kurie, sulaukę tam tikro amžiaus, pagalvoja, ar vis dar gali dirbti iš idėjos. Tada jie arba emigruoja, arba pereina į privatų sektorių“, – sako G. Stonytė. Užsienis jos kol kas nevilioja, todėl mokslininkė planuoja tęsti studijas doktorantūroje pas dr. L. Mažutį. Būsimoji biochemijos magistrė dės visas pastangas, kad gimtojoje šalyje užsitikrintų gerą ateitį. Nors, kaip teigia, norėtų vėl išvažiuoti į stažuotę, nes patirtis moksle niekada nesukliudys.

Spalio 11 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje iškilmingai inauguruoti du VU garbės daktarai. Kelno universiteto profesorius Sanjay‘us Mathuras pagerbtas už reikšmingus darbus medžiagų mokslo ir cheminės nanotechnologijos plėtojimo srityje.

Heidelbergo universiteto profesorius Peteris Schemmeris įvertintas už iškilius darbus chirurginės onkologijos, regeneracinės medicinos, inkstų, kepenų, kasos chirurgijos ir transplantologijos srityse. Abu mokslininkai palaiko itin glaudžius ryšius su VU. Prof. S. Mathuras laikomas išskirtiniu keraminių medžiagų nanotechnologu. Bendradarbiaudami su profesoriumi VU chemikai įnešė svarų indėlį į nanostruktūrizuotų medžiagų plėtojimą. VU Chemijos fakulteto

mokslininkų darbai, atlikti glaudžiai bendradarbiaujant su prof. S. Mathuru, įvertinti Lietuvos mokslo premija.

Pasaulinio lygio mokslininkas nuolat organizuoja Lietuvos mokslininkų ir doktorantų vizitus Sarlando, Kelno universitetuose, yra Lietuvos mokslų akademijos leidžiamo žurnalo „Chemija“ redaktorių kolegijos narys, Lietuvos chemikų konferencijų ir simpoziumų kviestinis lektorius, organizacinių komitetų narys.

Garsus vokiečių chirurgas prof.

P. Schemmeris jau 20 metų dirba Heidelbergo universiteto ligoninėje. Ji patenka tarp 20 geriausiai reitinguojamų pasaulio universiteto ligoninių.

Profesorius yra inovacijomis besidomintis chirurgas, modernias technikos naujoves diegiantis į praktinį

darbą. Mokslininkas pasižymi išskirtiniais chirurginiais, organizaciniais ir vadybiniais sugebėjimais: priklauso Vokietijos chirurgų, transplantologų draugijoms, nuo 2012 m. yra Lietuvos transplantologų asociacijos garbės narys, 55 medicinos žurnalų apžvalgininkas, daugelio medicinos žurnalų redaktorių kolegijos, įvairių pasaulio vykdomųjų ir mokslo studijų komitetų narys. Mokslininko klinikoje kasmet tobulinasi VU Medicinos fakulteto darbuotojai, vykdomi bendri moksliniai onkologinės ir transplantacinės chirurgijos projektai.

VU garbės daktaro vardai teikiami nuo 1979 m. Iš viso VU turi 58 garbės daktarus. naujienos.vu.lt

VU garbės daktarai (viduryje, iš kairės) prof. S. Mathuras ir prof. P. Schemmeris su VU profesoriais A. Kareiva ir A. Utkumi

E. Kurausko nuotr.

VU garbės daktaro vardai – iškiliems mokslininkams iš Vokietijos

universitas

vilnensis

4

2016 m. gruodis

Internetui Lietuvoje – jau dvidešimt penkeri Ant VU Matematikos ir informatikos instituto pastato atidengta lentelė, skirta paminėti pirmojo interneto mazgo Lietuvoje įkūrimą.

Matematikos ir informatikos institutas

Kas vyko prieš 25 metus neramiais Lietuvai laikais, kai ją siekta sujungti su pasauliniu kompiuterių tinklu?

1991 m. spalio 10 d. Lietuva tapo pasaulio kompiuterių tinklo – interneto nare. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Matematikos ir informatikos institute Vilniuje (A. Goštauto g. 12)

pradėjo veikti kompiuterinio palydovinio ryšio mazgas LIETUVA–INTERNETAS. Jis atvėrė Lietuvai interneto ryšį su pasauliu, kurio Sovietų Sąjungos tarnybos kontroliuoti jau nebegalėjo. Duomenų perdavimo, telefono ir fakso kanalais iš karto pradėjo naudotis Lietuvos Aukščiausioji Tar yba, Lietuvos R espublikos Vyriausybės organizacijos, mokslo ir studijų įstaigos. Prasidėjo Lietuvos mokslo ir studijų kompiuterių tinklo LITNET kūrimo darbai. Verslui atsirado

E. Kurausko nuotr.

Prof. Laimutis TELKSNYS, Gediminas NAVICKAS,

Lentelę, skirtą pirmojo interneto mazgo Lietuvoje įkūrimui paminėti, ant VU Matematikos ir informatikos instituto sienos atidengia rektorius prof. Artūras Žukauskas ir MII direktorius prof. Gintautas Dzemyda

Pirmoji elektroninė nuotrauka, gauta Lietuvoje per internetą. Tai įvyko 1992 m. sausio mėnesį, kai Vidaras Bjerkelandas ją atsiuntė iš Norvegijos, Oslo universiteto, į LMA Matematikos ir informatikos institutą. Nuotrauka padaryta to laiko naujiena – elektroniniu fotoaparatu. Joje iš kairės į dešinę – LMA Matematikos ir informatikos instituto darbuotojai, aktyvūs ryšio kanalo LIETUVA–INTERNETAS kūrėjai Laimutis Telksnys, Julius Sruogis, Petras Šulcas

galimybė semtis kompiuterių tinklų panaudojimo patirties.

Ryšys tarp Lietuvos ir interneto įgyvendintas sujungus Lietuvos mokslo ir studijų specialistų patirtį, sukauptą tyrinėjant kompiuterių tinklus, su kryptingai teikiama Danijos bei Norvegijos vyriausybių ir Danijos, Islandijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos akademinio kompiuterių tinklo NORDUnet specialistų pagalba.

Danijos vyriausybė pakvietė Lietuvos atstovą prof. Laimutį Telksnį į tarptautinę kompiuterių tinklų konferenciją INET 91‘, vykusią Kopenhagoje 1991 m. birželio 18–20 d. Joje buvo

nutarta įrengti palydovinio ryšio kanalą LIETUVA–INTERNETAS, kurio mazgai būtų LMA Matematikos ir informatikos institute Vilniuje (Lietuvoje) ir Oslo universitete (Norvegijoje). Numatyta įrengti 64 kilobitų per sekundę palydovinio ryšio kanalą, kuriuo būtų galima perduoti duomenis 9,6 kilobitų per sekundę greičiu, kalbėti telefonu (šešiais kanalais), siųsti faksus. Norvegijos vyriausybė skyrė lėšų Intelsat palydovinio ryšio kanalui įrengti, dovanojo norvegiškus kompiuterius Norsk Data su kompiuterių tinklo programine įranga kompiuterinio ryšio mazgui Vilniuje įkurti, paskyrė savo specialistą Vidarą

Bjerkelandą, talkinantį ryšių kanalo įrengimo darbams.

1991 m. spalio 10 d. numatyti darbai buvo padaryti, kompiuterinio ryšio kanalas LIETUVA–INTERNETAS oficialiai perduotas eksploatuoti. Šis faktas buvo patvirtintas tarpvalstybiniu protokolu, kurį Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir informatikos institute pasirašė Norvegijos atstovas Bryanas Andersas Gundersenas ir Lietuvos Respublikos ministras Aleksandras Abišala, atsakingas už informatikos plėtrą. Reikšminga, kad Lietuvos ryšio su internetu kosminis kompiuterinis kanalas buvo suprojektuotas ir įgyvendintas per 3 mėnesius.

Ką apie mokslinę veiklą turėtų žinoti kiekvienas jaunasis mokslininkas? Kaip pasirinkti mokslinį žurnalą savo tyrimų rezultatams publikuoti? Ar verta patentuoti savo idėjas? Kokia disertacija yra gera? Į šiuos ir kitus jauniesiems mokslininkams aktualius klausimus spalio 17–21 d. stengėsi atsakyti ir savo žiniomis bei patirtimi pasidalyti patyrę Vilniaus universiteto mokslininkai, Mokslo ir inovacijų direkcijos bei kitų universiteto padalinių specialistai.

182 doktorantai ir mokslininkai iš visų universiteto padalinių pirmą kartą dalyvavo Bendrųjų kompetencijų gebėjimų mokymuose. Visą savaitę kursų dalyviai klausėsi paskaitų apie akademinio rašymo ypatumus, mokslinės veiklos ir publikavimo etikos normas, mokslinės veiklos vertinimą, finansavimo šaltinius, projektų rengimą ir vykdymą, intelektinės nuosavybės valdymą ir komercinimą ir kt. Įžvalgomis apie akademinį rašymą dalijosi viešnia iš Kretos universiteto Kalliope Katsampoxaki-Hodgetts. Ji papasakojo apie žurnalų pasirinkimo strategiją, kuri leistų negaišti laiko teikiant straipsnį leidiniui, greičiausiai vis tiek atmesiančiam pateiktą rankraštį, atkreipė dėmesį į pagrindines straipsnių struktūrines dalis ir santraukos svarbą, davė patarimų, kokius žodžius, sinonimus vartoti, kad straipsnio kalba taptų labiau mokslinė. Pasibaigus mokymams jų dalyviai turi galimybę su lektore toliau bendrauti nuotoliniu būdu, pasitelkiant platformą Edmodo.

A. Raišienės nuotr.

Jaunieji mokslininkai sėmėsi patirties

A. Raišienės nuotr.

Diskusijos „Kas yra gera daktaro disertacija?“ klausytojai uždavė rūpimus klausimus dr. Daumantui Matuliui, doc. Jurgitai Verbickienei, doc. Žilvinui Martinaičiui, prof. Remigijui Leipui ir prof. Sauliui Antanui Juršėnui

Bendrųjų kompetencijų gebėjimų mokymuose dalyvavo daugiau nei 180 jaunųjų mokslininkų

Net ir savarankiškai straipsnius jau rašantys jaunieji mokslininkai pripažino, kad buvo verta pasikartoti akademinio rašymo principus.

Paskutinė mokymų diena buvo skirta doktorantams. Jie supažindinti su doktorantūros studijų procesu ir reikalavimais. Klausytojai galėjo užduoti rūpimus klausimus diskusijos „Kas yra gera daktaro disertacija?“ dalyviams dr. Daumantui Matuliui (Gyvybės mokslų centras), doc. Žilvinui Martinaičiui (Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas), doc.

Jurgitai Verbickienei (Istorijos fakultetas), prof. Sauliui Antanui Juršėnui (Taikomųjų mokslų institutas) ir prof.

Remigijui Leipui (Matematikos ir informatikos fakultetas). Mokslininkai negailėjo gerų patarimų. Anot jų, ne vadovas ar konsultantas taria galutinį

atskleidė specializuotų akademinio rašymo seminarų, kurie apimtų ne tik bendro pobūdžio patarimus, bet ir padėtų susiorientuoti metodologiniuose kiekvienai mokslo krypčiai specifiniuose reikalavimuose, poreikį. „Jau kitąmet kursai, užtikrinantys bazinių mokslo vadybos žinių pateikimą, bus rengiami reguliariai.

Planuojama, kad tokie kursai gali būti įtraukti į doktorantūros studijų programas“, – teigė vicerektorius prof.

Rimantas Jankauskas.

Mokslo ir inovacijų direkcijos vadovė Vida Lapinskaitė pabrėžė, kad universiteto padaliniai, identifikavę savo tyrėjų poreikius, gali kreiptis į Mokslo ir inovacijų direkciją. Dalis Bendrųjų kompetencijų gebėjimų mokymų metu skaitytų paskaitų gali būti pristatytos kiekvienam padaliniui ats-

žodį rengiant disertaciją, o pats doktorantas turi prisiimti atsakomybę už darbo kokybę – tai yra jo, kaip tyrėjo, subrendusio savarankiškai mokslinei veiklai, įrodymas.

Mokymams pasibaigus, jų dalyviai buvo prašomi įvertinti surengtus kursus. Anketą užpildė net 62 proc. dalyvavusiųjų. Mokymų medžiagos atitiktį lūkesčiams gerai ir labai gerai įvertino 83 proc. respondentų. Apskritai šių mokymų programa patenkinti liko 89,3 proc. dalyvių. Dauguma apklaustųjų atkreipė dėmesį į mokymų trukmę, ne kiekvienam leidusią dalyvauti visose dominusiose paskaitose, tad pagrįstai siūlyta ateityje tokią plačią programą skaidyti dalimis, sudarant galimybę paprasčiau suderinti progą pasisemti naudingų žinių su kitais darbais. Apklausa taip pat

kirai, atsižvelgiant į to padalinio tyrėjų išsakytus pageidavimus. Akademinio rašymo seminarai, kurie akcentuotų specifinius mokslo krypties niuansus, galėtų būti rengiami kelių padalinių ar doktorantūros komitetų iniciatyva.

Bendrųjų kompetencijų gebėjimų mokymus rengė VU Mokslo ir inovacijų direkcija.

Bendrųjų kompetencijų gebėjimų mokymų tikslas – suteikti bazinių žinių karjerą pradedantiems tyrėjams, kad jie geriau suvoktų visą mokslinio darbo sferą, kuriai įtaką daro įvairūs, kartais su mokslu tiesiogiai net nesusiję veiksniai.

Tokie mokymai surengti pirmą kartą ir įgyvendina vieną iš Vilniaus universiteto 2015–2017 metų strateginio veiklos plano krypties „Novatoriškas mokslas“ taikliųjų projektų 1.1. „Stiprūs tyrėjų gebėjimai“.

Mokslo ir inovacijų direkcijos inform.

universitas

vilnensis

2016 m. gruodis

5

Japonijoje pristatyti naujausi rezul- Indijoje planuojama tatai feroelektrikų fizikos srityje dėstyti lietuvių kalbą Spalio 8–17 d. Orientalistikos centro indologijos ir budizmo studijų profesorius Audrius Beinorius vieno seniausių Indijoje Bharatiya Vidya Bhavan (BVB) universiteto kvietimu dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Sanskritas ir Europos kalbos“, vykusioje Naujajame Delyje (Indija).

Šarūnas SVIRSKAS,

Fizikos fakulteto Radiofizikos katedra

Fizikos fakulteto mokslininkai Japonijoje vykusioje jungtinėje RCBJSF– IWRF konferencijoje pristatė tyrimus, susijusius su įvairiomis inovatyviomis medžiagomis – feroelektriniais polimerais, įtemptaisiais plonaisiais sluoksniais, monokristalais su krūvio netvarka bei kompozitais. Didelė dalis rezultatų buvo gauti bendradarbiaujant ne tik su partneriais iš Japonijos, bet ir su mokslininkais iš Latvijos, Čekijos, Šveicarijos ir kitų valstybių.

Fizikos fakulteto Mikrobangų spektroskopijos laboratorija 2016–2018 m. vykdo du Lietuvos ir Japonijos bendradarbiavimo projektus. Vienas iš jų – „Ultraplačiajuostė relaksorių dielektrinė spektroskopija“, vadovaujamas prof.

Jūro Banio, yra susijęs su polinių na-

nosričių ir gardelės dinamikos tyrimais relaksoriuose. Nors projektas prasidėjo tik prieš du mėnesius, konferencijoje jau buvo pristatyti ir su partneriais iš Japonijos (prof. Seiji Kojima grupe) aptarti pirmieji jo rezultatai. Kitu projektu (vad. doc. Maksimas Ivanovas) siekiama pagerinti keramikų pjezoelektrines savybes, sudarant dirbtines morfotropines fazių sandūras. Šiame projekte tęsiami anksčiau su prof. Satoshi Wada grupe iš Yamanashi universiteto pradėti darbai.

RCBJSF – Rusijos, NVS, Japonijos ir Baltijos šalių konferencija, susijusi su feroelektrikais ir jiems giminingomis medžiagomis. Ji buvo pradėta rengti sovietmečiu ir pavadinta Sovietų–Japonų feroelektrikų konferencija. Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, konferencijos pavadinimas pakeistas ir Baltijos šalių mokslininkai įtraukti į jos organizacinį komitetą. Jame Lietuvai atstovauja prof. J. Banys, o

ARVYDAS PAJUODIS (1932–2016)

komiteto garbės narys yra ir prof.

Jonas Grigas.

IWRF – vienintelė pasaulyje konferencija, skirta feroelektrikams gimingoms medžiagoms – relaksoriams. Ši kietojo kūno fizikos sritis turi daug neatskleistų klausimų, kuriuos mėginama gvildenti konferencijoje. Daug dėmesio skiriama teoriniams skaičiavimams ir eksperimentiniams rezultatams.

RCBJSF ir IWRF konferencijos sutraukia itin aukšto lygio mokslininkus iš viso pasaulio. Plenarinius pranešimus šioje konferencijoje skaitė pagal inovatyviausias eksperimentines metodikas dirbantys mokslininkai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Kanados ir daugelio kitų valstybių. Pristatyti naujausi ir aktualiausi rezultatai feroelektrikų fizikos srityje.

Fizikos fakulteto mokslininkai konferencijoje pristatė 2 žodinius ir 9 stendinius pranešimus.

in memoriam

Lapkričio 4 d. po sunkios ligos mirė ilgametis Ekonomikos fakulteto darbuotojas, profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras Arvydas Pajuodis.

Profesorius gimė 1932 m. liepos 13 d. Panevėžio apskrities Surdegio miestelyje. 1950 m. baigė Panevėžio I berniukų gimnaziją, 1955 m. su pagyrimu – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto prekybos ekonomikos specialybę. 1959 m. įstojo į aspirantūrą Vilniaus universiteto Liaudies ūkio ekonomikos katedroje ir 1962 m. sėkmingai apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją.

Nuo 1964 m. pradėjo eiti docento pareigas. Trisdešimt aštuonerius metus (1963–2001) dirbo Prekybos ekonomikos katedros pedagogu ir mokslininku. Savo žiniomis ir patyrimu dalijosi su studentais, skaitė prekybos ekonomikos kursą, vadovavo kursiniams ir baigiamiesiems darbams. 1966 m. prie Prekybos ekonomikos katedros įkūrus žinybinę Prekybos ekonomikos ir organizavimo mokslinių tyrimų laboratoriją, aktyviai įsitraukė į jos veiklą, daug dėmesio skyrė moksliniam darbui. Vadovavo daugeliui šios laboratorijos mokslo tiriamųjų darbų.

A. Pajuodis dirbo Ekonomikos fakulteto prodekanu (1963– 1966), Prekybos ekonomikos katedros vedėju (1969–1974).

1994 m. apgynė habilitacinį darbą, o 1995 m. pradėjo eiti profesoriaus pareigas. Po metų jam suteiktas Vilniaus universiteto profesoriaus vardas.

1988 m. susikūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, A. Pajuodis Prekybos fakultete įsteigė Sąjūdžio palaikymo grupę.

A. Pajuodis vienas ir su bendraautoriais parengė beveik 230 mokslinių publikacijų, skaitė pranešimus daugelyje mokslinių konferencijų Lietuvoje ir už jos ribų, dalyvavo rengiant 1986–2005 ir 1991–2010 m. Lietuvos TSR mokslinės-techninės pažangos kompleksines programas. Svarbiausias A. Pajuodžio darbas – monografija „Prekybos marketingas“ (2002). Antrasis „Marketingo“ vadovėlis 2005 m. aukštojo mokslo vadovėlių konkurse pelnė pirmąją premiją. Liko per 40 rankraštinių darbų ir 10 straipsnių laikraščiuose.

Netekome puikaus žmogaus ir darbštaus kolegos. Visi pažinojusieji profesorių prisimins kaip santūrų, pareigingą, nepaprastai atsakingai žiūrėjusį tiek į savo profesinės veiklos, tiek į mus supančio pasaulio problemas.

Ekonomikos fakulteto kolektyvas

OC arch. nuotr.

Fizikos fakulteto mokslininkai Japonijoje (iš kairės): dokt. Jaroslavas Belovickis, Vidmantas Kalendra, dokt. Šarūnas Svirskas, prof. Robertas Grigalaitis, prof. Jūras Banys, dokt. Sergejus Balčiūnas, doc. Maksim Ivanov, dokt. Rūta Mackevičiūtė, dr. Andrius Džiaugys ir dokt. Džiugas Jablonskas

Konferencija sukvietė gausų būrį Europos šalių ir Indijos universitetų mokslininkų. Prof. A. Beinorius skaitė pranešimą „Sanskritas ir Lietuva: kultūriniai ir lingvistiniai ryšiai“. Neformalaus susitikimo metu ICCR (Indijos kultūrinių ryšių centras, solidžiausias Indijoje mokslinių ir kultūrinių projektų finansavimo fondas) prezidentas prof.

Lokeshas Chandra, akcentuodamas lietuvių ir sanskrito kalbų artimumą, išreiškė ICCR pageidavimą išleisti Indijoje šiuolaikinių lietuvių ir indų mokslininkų tyrinėjimų knygą apie sanskrito ir lietuvių kalbų ryšį anglų kalba ir pasiūlė jai visapusišką paramą.

Prof. A. Beinorius taip pat apsilankė tarptautinės organizacijos Šiaurės šalių centro Indijoje (Nordic Center in India, NCI) būstinėje Naujajame Delyje. Ši organizacija, įkurta 2001 m., vienija 22 Šiaurės Europos šalių universitetus ir mokslo institutus, tiesiogiai vykdančius šiuolaikinės Indijos tyrimus, ir teikia joms įvairiapusę informacinę bei projektinę paramą. Susitikime su NCI direktoriumi dr. Samratu S. Kumaru buvo pristatyta VU Orientalistikos centre vykdomų indologijos studijų ir tyrimų istorija bei perspektyvos, aptartos šio centro, o kartu ir Lietuvos įsiliejimo į šią tarptautinę tinklinę organizaciją galimybės ir platesnių kooperacinių ryšių su įvairiais Indijos universitetais per NCI perspektyvos.

Susitikime su solidžiausio Indijoje Jawaharlalo Nehru universiteto Specialaus sanskrito studijų centro (JNU Special Centre for Sanskrit Studies) vadovybe ir mokslininkais prof. A. Beinorius pristatė indologines ir sanskrito studijas Lietuvoje, taip pat svarstytos bendrų tyrimo projektų, dėstytojų ir studentų mainų galimybės. VU profesorius buvo pakviestas į tuo metu šiame centre vykusią trečiąją visos Indijos gabiausių sanskritologijos doktorantų mokslinę konferenciją (beje, vykusią sanskrito kalba), kurioje susirinkusiai gausiai auditorijai tarė sveikinimo žodį, papasakojo apie indologijos ir sanskrito studijų istoriją bei dabartį VU ir padovanojo centro bibliotekai jo paties parengtą lietuvišką „Upanišadų“ vertimą iš sanskrito.

JNU Specialus sanskrito studijų centras – įtakingiausias sanskritologinis akademinis darinys Indijoje, subūręs gausų žymių mokslininkų būrį, kurį aktyviai remia Indijos vyriausybė.

Prof. A. Beinorius JNU konferencijų centre skaitė viešą paskaitą „Sanskritas ir Lietuva: lingvistinės ir religinės sąsajos“. Pokalbyje su JNU Tarptautinių ryšių skyriaus vadovu prof. Girishu Nathu Jhametu aptartos dvišalių akademinių ryšių, grindžiamų dar 2009 m. pasirašyta abipuse tarpuniversitetinio bendradarbiavimo sutartimi, plėtros ir efektyvesnio šios sutarties panaudojimo galimybės, įsitraukimas į bendrus tarptautinius projektus ir tyrimus ateityje.

Viešnagės metu prof. A. Beinorius susitiko su Lietuvos ambasadoriumi Indijai p. Laimonu Talat-Kelpša.

Profesorius pristatė Orientalistikos centre vykdomas indologines studijas ir tyrimus. Susitikime akcentuotas poreikis ambasadai ir VU glaudžiau bendradarbiauti plėtojant tarpinstitucinius akademinius ryšius Pietų Azijos regione. Diskutuota apie VU vaidmenį aktyviai prisidedant prie praėjusią vasarą oficialiai inauguruoto pirmojo Indijoje Baltijos kultūros ir studijų centro (Center for Baltic Culture and Studies) prie Dev Sanskriti universiteto (Haridwaras) veiklos, paramos šiam centrui knygomis ir mokymo priemonėmis. Planuojama, kad artimiausiu metu, pasitelkus indologinius ir baltistinius VU resursus, šiame universitete bus pradėtos lietuvių kalbos paskaitos.

Apsilankius Naujajame Delyje įsikūrusioje kelionių agentūroje „India Miles Tours & Travel“ įsitikinta, kaip sėkmingai mūsų Orientalistikos centro absolventai pritaiko studijose įgytas žinias. Šios agentūros įkūrėja, Indijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Eglė Janulevičiūtė Raie Dey jau penkeri metai praktikai įdarbina indologijos specialybės studentus ir absolventus. Šiuo metu kelionių agentūroje dirba indologijos studijų absolventė Agnė Majauskaitė, o indologas Arturas Mirkevičius atlieka praktiką.

Orientalistikos centro inform.

universitas

6

vilnensis

studijos

2016 m. gruodis

Sveikatos psichologai padės puoselėti sveikatą Šiais metais Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedra pradėjo vykdyti naują magistro studijų programą „Sveikatos psichologija“. Naujoji programa sulaukė didelio stojančiųjų susidomėjimo. Šios studijų programos komiteto pirmininkė prof.

Laima Bulotaitė (nuotr.) sako, kad tokios programos poreikį padiktavo didėjanti psichologų paklausa sveikatos apsaugos sistemoje.

mas. Dar viena sveikatos psichologų darbo sritis – sveikatos išsaugojimas ir stiprinimas. Juk daug geriau imtis prevencinių veiksmų, stiprinti savo sveikatą nelaukiant, kol susirgsi“, – sako prof. L. Bulotaitė.

Profesorė tikisi, kad, įgyvendindama jau minėtą Lietuvos sveikatos programą ir atsižvelgdama į lėtinių neinfekcinių ligų plėtrą Lietuvoje, Sveikatos apsaugos ministerija priims nutarimus, kurie leis padidinti sveikatos priežiūros sistemoje dirbančių sveikatos psichologų skaičių. Kaip, pavyzdžiui, reaguojant į didelį savižudybių, psichikos sutrikimų skaičių, jau priimtas nutarimas didinti psichologų skaičių Psichikos sveikatos centruose.

Tačiau jau dabar džiugina, kad nemažai poliklinikų, ligoninių, reabilitacijos centrų ir kitų sveikatos priežiūros įstaigų mielai priima sveikatos psichologus atlikti profesinę praktiką, ne vienas jų toje įstaigoje lieka dirbti.

V. Naujiko nuotr.

Specialistų akiratyje – sveikatos stiprinimas ir ligų prevencija „Sveikatos priežiūros sistema tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje išgyvena krizę. Didžiausią rūpestį visuomenei kelia lėtinės neinfekcinės ligos: širdies ir kraujagyslių, onkologinės, cukrinis diabetas, astma. Joms atsirasti didžiausią įtaką turi asmens gyvenimo būdas. Tai paskatino atkreipti dėmesį į sveikatos stiprinimą ir ligų prevenciją. Lietuvos sveikatos

Studentams – platesnės įsidarbinimo galimybės

-

Liana Binkauskienė 2014–2025 m. programos strateginis tikslas – pasiekti, kad iki 2025 m. šalies gyventojai būtų sveikesni ir gyventų ilgiau, sumažėtų sveikatos netolygumai. Pakeitus gyvenseną, būtų galima išvengti 80 proc. kardiovaskulinių susirgimų, 90 proc. II tipo diabeto ir 30 proc. onkologinių susirgimų.Tai kodėl to nedarome? Būtent tokiam darbui – skatinimui rinktis sveiką gyvenseną, ligų prevencijai – ir rengiami sveikatos psichologai“, – apie šios programos ir specialistų poreikį pasakoja Filosofijos fakulteto Bendro-

sios psichologijos katedros profesorė Laima Bulotaitė.

Profesorė užtikrina, kad sveikatos psichologai tikrai nesiruošia atimti darbo iš medikų. Tačiau, jos manymu, įgyvendinant šiuolaikinį – biopsichosocialinį požiūrį į sveikatą, be sveikatos psichologų indėlio tai nebus lengva padaryti. „Be abejo, gydytojai daugiau nusimano apie lėtines neinfekcines ligas, jų gydymą. Kiekviena liga kelia stresą, todėl svarbu padėti šiems asmenims išmokti „gyventi“ su savo liga, įveikti psichologines proble-

Sveikatos psichologijos programa – nuoseklaus katedros darbuotojų mokslinio ir praktinio darbo rezultatas. Programa pradėta įgyvendinti tik šiais mokslo metais. Jos ištakos – nuo 2008 m. Filosofijos fakultete vykdyta psichologijos magistrantūros studijų programa, kurioje buvo sveikatos psichologijos šaka. Į visas psichologijos magistrantūros studijų programas priimami tik psichologijos bakalauro studijas baigę studentai. Pirmame kurse šiuo metu studijuoja 13 studentų. Prof. L. Bulotaitė džiaugiasi, kad užpildytos ne tik visos valstybės

finansuojamos vietos, bet sulaukta ir už studijas mokančių studentų.

Magistrantas Mindaugas Ročkus ateityje planuoja užsiimti prevencinėmis bei sveikatos stiprinimo programomis ir galbūt prisidėti prie vaikų ugdymo. Kaip teigia studentas, ši programa jam atrodė universalesnė, apimanti platesnį psichologijos diapazoną nei kitos psichologijos magistrantūros studijų programos. „Šios studijos man įdomios ir net įdomesnės nei buvo bakalauro psichologijos studijos todėl, kad dabar jos orientuotos į konkrečius dalykus“, – sako Mindaugas.

Magistrantę Rūtą Adomavičiūtę senokai viliojo medicina, todėl šią studijų programą ji pasirinko neatsitiktinai ir savo sprendimu džiaugiasi. „Programa patraukė įvairiapusiškumu, didesne orientacija į praktinę profesinę veiklą. Studijos yra tikrai dinamiškos, kupinos įvairių užsiėmimų. Tai ne tik įprastos paskaitos ir seminarai, bet ir susitikimai su psichologais įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose, laboratoriniai darbai, kviestinių lektorių paskaitos. Labai atsižvelgiama ir į studentų nuomonę bei pastabas. Tai džiugina ir skatina labiau įsitraukti į studijų procesą. Sveikatos psichologijos studijos leidžia labiau įsigilinti į sritis, susijusias su asmens fizinės ir psichologinės sveikatos palaikymu, ligų prevencija, sergančių lėtinėmis ar somatinėmis ligomis asmenų psichologine gerove, reabilitacija. Vienoje šių sričių norėčiau dirbti ateityje“, – pasakoja studentė.

Prof. L. Bulotaitė įsitikinusi, kad dabar ši savarankiška programa atveria daug platesnes specialistų rengimo ir jų įsidarbinimo galimybes.

Elektroninis mokymasis – studijų ateitis Kodėl šiandien aktualiau kalbėti apie e. mokymosi privalumus, o ne trūkumus? „Trūkumus puikiai žino e. mokymosi priešininkai, o beveik visų trūkumų, teisingai kuriant ir pateikiant mokymosi turinį, galima išvengti“, – sako VU Elektroninių studijų ir egzaminavimo centro direktorius dr. Saulius Preidys. Tad jis ir vyriausiasis specialistas doc. Povilas Abarius, kalbėdami apie šiandieninę virtualią mokymosi aplinką (VMA), pabrėžė jos privalumus, juk tai, anot šių specialistų – mokymosi ateitis.

Virtualios mokymosi aplinkos leidžia lanksčiai valdyti mokymosi išteklius ir jų teikimą tikslinėms auditorijoms, naudoti įvairias komunikacijos rūšis, vykdyti mokymosi procesų stebėseną ir, remiantis jos rezultatais, tobulinti ar koreguoti mokymosi turinį ar jo teikimo metodus. Be to, yra sukurta daugybė nemokamų pagalbinių priemonių kursų kūrėjams ir vartotojams. „Nesvarstant terminologijos (elektroninis, nuotolinis, virtualus, mišrus mokymasis), galima drąsiai teigti, kad tai mokymosi ateitis“, – sako doc. P. Abarius.

VU naudojami du tradiciniai mokymosi turinio parengimo lygiai: e. konspektai ir e. kursai. „E. konspektais vadiname VMA pateiktą mokymosi medžiagą (pateiktis ar vadovėlius), papildytą aplinkoje turimomis komunikacijos priemonėmis (el. paštas, diskusijų forumas, realaus laiko

balta lenta, vaizdo konferencijos) ir stebėsenos priemonėmis (tarpiniai ar galutiniai atsiskaitymai, studentų aktyvumo statistika, grįžtamasis ryšys). E. konspektai tinka tik mišriam mokymuisi, derinant juos su tradicinėmis paskaitomis ar konsultacijomis.

E. kursais vadiname VMA pateiktą interaktyvią e. mokymosi medžiagą, valdančią studento mokymosi procesą, priklausantį nuo jo pažangą vertinančių užduočių ir klausimų sprendimų, papildytą modeliavimu ir kitomis informacinėmis technologijomis, turinio atvaizdavimų korekcijomis padarant juos lengviau įsisavinamus, naudojant ir daugialypės terpės technologijas bei paprastesnius metodus (paveikslus, animacijas, schemas,

grafikus). Taip pat juos papildant ir minėtomis komunikacijos bei stebėsenos priemonėmis“, – apibūdina dr.

S. Preidys.

Ką suteikia studentams ir dėstytojams e. mokymasis? Dr. S. Preidys išskiria nemažai e. konspektų privalumų. „Mokymosi medžiaga pateikiama studentams VMA, todėl nereikia gaišti laiko konspektuojant.

Atsiranda daugiau galimybių mokytis savarankiškai bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje. Mažiau laiko reikia praleisti auditorijoje, kurioje sprendžiami sudėtingesni klausimai, konsultuojamasi. Studentas pagal savo gebėjimus gali padidinti mokymosi spartą, o nespėjantis studentas vėliau gali peržvelgti pateiktą medžiagą

www. pexels.com nuotr.

ir pakartoti, kas buvo nesuprasta.

Toje pačioje aplinkoje dėstytojas gali pateikti papildomos mokymosi medžiagos. Diskusijos leidžia priartinti socialinę aplinką prie tradicinės, be to, studentai kurso diskusijose padeda vieni kitiems, kartu sprendžia sudėtingesnes problemas. Aišku, tam reikalingas aktyvus dėstytojo dalyvavimas VMA. Keletas sinchroninių vaizdo konferencijų padeda spręsti motyvacijos klausimą ir tada studentas neatidėlioja mokymosi užduočių vykdymo. VU turimos technologijos leidžia dėstytojui iš savo darbo vietos atlikti vaizdo transliaciją studentams, parengti savo paskaitų vaizdo įrašus, kaupti jų archyvą. Dėstytojas be didelių išteklių gali nesunkiai per semestrą tobulinti ar koreguoti kursus. Studentams gali būti pateikiama prieiga prie anksčiau mokytųsi ar kitų pageidaujamų kursų. Taip studentas gali turėti mokymosi medžiagą visą studijų laikotarpį“, – komentuoja dr.

S. Preidys.

Nors e. mokymosi kursai turi daug tų pačių privalumų kaip ir e. konspektai, specialistai įvardija esminius jų skirtumus. „E. mokymosi kursai dėl specifinės struktūros (susideda iš nedidelių mokymosi objektų (MO), dažniausiai realizuojančių vieną ar kelis mokymosi tikslus) ir interaktyvumo (MO savikontrolės, leidžiančios efektyviau reguliuoti mokymosi spartą) yra daug efektyvesni kokybės ir spar-

tos požiūriu; patogi išorinė ir vidinė navigacija (tarp mokymosi objektų ir kurso žodyno), leidžianti laisviau migruoti mokymosi žemėlapyje ar kurso hierarchinėje piramidėje, nepametant prieigos prie kitų mokymosi objektų; kursuose naudojamos atvaizdavimų korekcijos, siekiant paprasčiau ieškoti sprendimų (tuos atvaizdavimus, tarp jų ir daugialypės terpės technologijas, kuria mokymosi turinio dizaineriai); e. mokymosi kursams keliami aukštesni paveikslų, animacijų, schemų, grafikų kokybės reikalavimai“, – e. mokymosi kursų pranašumus komentuoja doc. P. Abarius.

Specialistai pabrėžia, kad gerai e. mokymosi medžiagai kurti reikalingi dideli resursai, netgi didesni negu infrastruktūrai. Šis klausimas jau yra įtrauktas į VU strateginį planą, yra numatyta ir dėstytojų skatinimo bei mokymo sistema.

Elektroninių studijų ir egzaminavimo centro vadovas labai tikisi ir VU administracijos, ir fakultetų vadovybės supratimo bei palaikymo diegiant e. mokymosi sistemą, taip pat prašo ir studentų išsakyti savo poreikius padalinių vadovams, o universiteto dėstytojus domėtis e. mokymosi, technologijų diegimu savo darbe.

Norintieji sužinoti apie tai daugiau visada gali kreiptis į šio centro darbuotojus. „U. V.“ inform.

universitas

vilnensis

2016 m. gruodis

7

VU muziejaus direktorius

Buksvileris įsikūręs 45 km į šiaurės vakarus nuo Strasbūro. Šis Elzaso miestelis praeityje buvo Hanau-Lichtenbergo grafystės sostinė. 1776 m. liepos 16 d. jame gimė žymus gamtos mokslininkas, lyginamosios anatomijos Rytų Europoje ir visoje carinės Rusijos imperijoje pradininkas, daugelio mokslinių atradimų autorius, Vilniaus universiteto profesorius Liudvikas Henrikas Bojanus (vok. Ludwig Heinrich, pranc. Louis Henri).

Buksvileryje jis lankė gimnaziją, bet Prancūzijoje prasidėjus 1793 m. revoliuciniam terorui su tėvais emigravo į Darmštatą, kur tęsė medicinos mokslus Jenos universitete. 1797 m. jam suteiktas medicinos ir chirurgijos mokslų daktaro laipsnis. 1806 m.

L. H. Bojanus atvyko į Vilnių ir ėmė dėstyti veterinariją, vėliau lyginamąją anatomiją, įsteigė anatomijos teatrą.

Didžiausio mokslinio pasaulio pripažinimo sulaukė jo veikalas apie Europos vėžlius – „Anatome Testudinis Europaeae“ (Vilnius, 1819). 1970 m. šis veikalas buvo išverstas į anglų kalbą. Vilniuje L. H. Bojanus gyveno iki 1824 m. Tais metais dėl pablogėjusios sveikatos sugrįžo į Darmštatą, kur po trejų metų mirė (1827 m.). Prieš išvykdamas dalį savo bibliotekos mokslininkas paliko universitetui.

Praėjusį pavasarį į Vilnių, ieškodamas ikonografijos, susijusios su L. H. Bojanumi, atvyko Elzaso ir Lietuvos asociacijos pirmininkas Philippe‘as Edelis. Vilniaus universiteto Mažosios aulos balkone, tarp kitų žymių profesorių biustų, Ph. Edelis rado ir L. H. Bojanaus biustą. Tuomet jis kreipėsi į mane, Vilniaus universiteto muziejaus direktorių, dėl galimybės įsigyti biusto kopiją. Universitetui

Buksvilerio (Bouxwiller) miestelio rotušėje atidengtas L. H. Bojanaus biustas, kurį miestui padovanojo Vilniaus universiteto muziejus.

Ramūnas Kondratas, Jonas Jagėla ir Rūta Trimonienė prie L. H. Bojanaus biusto

1979 m. besiruošiant švęsti 400 metų jubiliejų, buvo užsakyta nulipdyti 14 žymių universiteto profesorių biustus. Juos kūręs skulptorius Jonas Jagėla pagamino po du egzempliorius, o L. H. Bojanaus radau dar ir trečią kopiją. Universiteto vadovybė mielai sutiko padovanoti vieną kopiją Buksvilerio miestui. Pervežant biustą į Prancūziją tarpininkavo Lietuvių–prancūzų draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Karolina Paliulienė ir Lietuvos Respublikos ambasada Paryžiuje. Biustas pasiekė Buksvilerio miesto rotušę kaip tik prieš Naujuosius metus.

Rugsėjo 24 d. biusto atidengimo ceremonijoje Rotušės pagrindinėje salėje Buksvilerio meras Alainas Janus, pabrėžęs didelį miestiečių ir kraštiečių pasididžiavimą L. H. Bojanumi ir jo pasiekimais, širdingai dėkojo Vilniaus universitetui už labai gražią dovaną, už L. H. Bojanaus „grįžimą į Buksvilerį“. Ph. Edelis trumpai nušvietė L. H. Bojanaus gyvenimą, darbus ir biusto atradimo istoriją. Jis taip pat padėkojo Vilniaus universitetui ir jo

muziejui už dovaną. Prancūzijos parlamento deputatas Patrickas Hetzelis kalbėjo apie istorijos ir mokslo svarbą, apie asmenybių bendradarbiavimo bei idėjų sklaidos reikšmę mokslui.

Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Dalius Čekuolis atkreipė dėmesį, kad tokia proga – puikus pavyzdys, kokie ilgamečiai Prancūzijos ir Lietuvos santykiai, ir pabrėžė, kad mes vėl kartu dalyvaujame Europos gyvenime.

Ceremonijoje taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie Europos Tarybos ambasadorė Laima Jurevičienė, skulptorius Jonas Jagėla su žmona Rūta, Buksvilio / Hanau žemės apygardos prezidentas; Tarptautinės elzasiečių sąjungos (Union Internationale des Alsaciens) pirmininkas, istorinių draugijų Elzase federacijos pirmininkė, Elzaso ir Lietuvos asociacijos, Lietuvos sąjungos Strasbūre ir jauni Strasbūro lietuvių bendruomenės nariai.

Tokiais žingsniais Vilniaus universitetas vėl grįžta į tarptautinę areną, primindamas savo, kaip svarbaus mokslo židinio centrinėje Europoje, vaidmenį tiek praeityje, tiek dabar.

Ramūnas Kondratas, Philippe’as Edelis ir Dalius Čekuolis prie L. H. Bojanaus namo Buksvileryje Elzaso ir Lietuvos asociacija įkurta 1991 m. vasario 27 d. Jos pagrindinis tikslas buvo padėti Lietuvai išeiti iš izoliacijos po pusės amžiaus okupacijos.

Buvo skatinami kultūriniai, moksliniai, medicininiai, ekonominiai ir švietėjiški mainai. 2000-aisiais Strasbūre asociacijos iniciatyva pradėtas leisti žurnalas „Cahiers Lithuaniens“ jau 16 metų publikuoja geriausių Lietuvos istorijos, kultūros, meno, literatūros ir kalbos sričių žinovų straipsnius, dailės kūrinių reprodukcijas, taip skatindamas Prancūzijos gyventojus geriau pažinti mūsų šalį. Nuo pat leidybos pradžios žurnalo

Vilniaus universitete eksponuojama unikali Italijos meno vertybė

Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Taliani De Marchio ir VU rektorius prof.

Artūras Žukauskas apžiūri XVI–XVIII a. Italijos dokumentus, saugomus VU bibliotekoje

Vilniaus universitete (VU) Šv. Martyno dieną – lapkričio 11-ąją – pradėta eksponuoti išskirtinė Italijos kultūros ir meno vertybė – Šv. Martyno skydų instituto (Florencija, Italija) įteikta sidabrinė skydų liejimo forma, kurios pagrindu kaldinami bronziniai ir sidabriniai nuopelnų skydai, dovanojami asmenims, pasaulyje ypač pasižymėjusiems geranoriškumo ir solidarumo darbais.

Išvysti šį meno kūrinį, vaizduojantį šv. Martyną iš Tūro, kalaviju atrėžiantį pusę apsiausto sušalusiam varguoliui, bus galima VU bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje iki 2017 m. spalio mėnesio. Vėliau ši garbė, tikėtina, bus perleidžiama Prancūzijoje įsikūrusiam Sorbonos universitetui.

VU rektorius prof. Artūras Žukauskas sako, kad suteikta galimybė eksponuoti geranoriškumą simbolizuojantį kūrinį įpareigoja universitetą atsigręžti į visuomenę, globoti ir minėti solidarumą skatinančias iniciatyvas. „Ši garbė mus įkvepia ir kartu primena, kad privalome prisiminti

VU bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje eksponuojama išskirtinė Italijos kultūros ir meno vertybė

savo, kaip intelektinio elito, misiją ir puoselėti bei pagerbti iniciatyvas, nusipelniusias daugiau dėmesio, negu įprastai jo gauna. Suprasdami šių darbų reikšmę, ketiname tokių iniciatyvų, vykdomų Lietuvoje, į dienos šviesą iškelti daugiau“, – sako prof. A. Žukauskas.

Simbolinių nuopelnų skydų, kaldinamų pagal šią formą, gavėjų sąraše galime išvysti ir du lietuvius – už stiprybę ir atsidavimą, dirbant su

S. Kondratienės nuotr.

Dr. Ramūnas KONDRATAS,

J. Šilanskienės nuotr.

Liudvikas Henrikas Bojanus grįžta į tėvynę

redakcijai vadovauja Philippe‘as Edelis.

Nuo 2010 m. asociacija veikia kaip „Cercle d‘Histoire Alsace-Lituanie“ (Elzaso ir Lietuvos istorijos ratas), jai vadovauja Ph. Edelis. Ji skatina istorinius ryšių tarp Elzaso ir Lietuvos tyrimus ir publikuoja mokslinius straipsnius bei monografijas. Praėjusiais metais asociacija išleido Philippe‘o Edelio ir Piotro Daszkiewicziaus knygutę apie L. H. Bojanaus gyvenimą ir darbus „Louis Henri Bojanus – Le savant de Vilnius“ (Strasbourg, 2015). Dabar ji verčiama į lietuvių kalbą.

kraujo vėžiu sergančiais ligoniais ir jų artimaisiais, apdovanotą poetę Dalią Bielskytę ir kunigą salazietį, misionierių, globos namų, amatų mokyklos ir gimnazijos Ruandoje ir Jaunimo sodybos Kretingos rajone Kėkštuose steigėją Hermaną Joną Šulcą. Tarp kitų apdovanotųjų – Motina Teresė iš Kalkutos, Černobylio ir Niujorko katastrofų ugniagesiai, Nobelio premija įvertinta organizacija „Medikai be sienų“.

VU tapo pirmąja aukštojo mokslo institucija pasaulyje, kuriai patikėta saugoti šią skydų liejimo formą. Iki tol ją saugodavo išskirtinai karinės Italijos institucijos. Užmegzti glaudesnį bendradarbiavimą tarp Šv. Martyno skydų instituto ir VU paragino Lietuvos garbės konsulas Florencijoje Enrico Palasciano. Šv. Martyno skydų institutas įkurtas 1983 m. Florencijoje, Italijoje. Šv. Martynas iš Tūro laikomas vienu reikšmingiausių žmogiško universalaus solidarumo simbolių.

E. Kurausko nuotraukos

naujienos.vu.lt inform.

universitas

vilnensis

8

2016 m. gruodis

Atšventinta Šv. Jonų bažnyčia ir viena 25-oji jos istorijos Žinote, kiek per metus Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje sutuokiama porų? Maždaug aštuoniasdešimt. O štai XVIII a. joje santuokų būdavo dešimt kartų daugiau. Ir tuokdavosi dažniausiai 25–40 metų vyrai su merginomis iki 25 metų amžiaus.

Audrė SRĖBALIENĖ, Vidmantas ŠIMKŪNAS, SJ Tai – tik mažytis krislas iš Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios istorijos, aprėpiančios bene 625 metus. Tos, kuri aktuali miestiečiams. Ir tos, kuri neišvengiamai siejama su Vilniaus universiteto istorija. O kartu – ir pačios naujausios.

Spalio 8–9 d. buvo paminėta šios bažnyčios atšventinimo 25 metų sukaktis.

Tai – bažnyčia, kurioje stipri tikinčiųjų bendruomenė. Kurioje puoselėjamas tėvų jėzuitų dovanotas ignaciškasis dvasingumas. Ir kuri, pasak VU Medicinos fakulteto prodekano dr.

Alekso Pikturnos, yra ypatinga istorinė vieta.„Prieš ketvirtį amžiaus čia rinkosi ir universiteto žmonės, jautė nerimą, viltį ir tos įsimintinos dienos, kai buvo atšventinama bažnyčia, istorinę reikšmę. Šv. Jonų bažnyčia ir šiandien yra ta vieta, kur vyksta patys svarbiausi VU renginiai ir kur absolventams įteikiami diplomai, jau daugiau kaip dvidešimt metų šioje bažnyčioje rengiami VU ir Vilniaus akademinės bendruomenės pamėgti Advento vakarai“, – sakė dr.

A. Pikturna.

Žvilgsnis iį 1991-uosius

„Prieš tuos 25 metus buvau pirmakursis, kai 1991-aisiais besikurianti iš naujo bendruomenė paveldėjo įmelstus, išniekintus tikėjimo namus. Į šią bažnyčią tuo metu turėjo sugrįžti ir tie žmonės, kurie joje meldėsi iki 1948-ųjų – iki tol, kai ji buvo atimta iš tikinčiųjų ir išniekinta. Tie senieji maldininkai ir sujungė naująją bendruomenę su senąja – naująją istoriją su šešis amžius trukusia bažnyčios istorija“, – sakė istorikas doc. Liudas Jovaiša.

Docento teigimu, Šv. Jonų bažnyčios istorija yra dalijama į penkis svarbiausius laikotarpius. Pirmasis jų skendi ūkanose – nežinoma, kada tiksliai buvo įsteigta jos parapija.

Numanoma, kad tai įvyko Lietuvos krikšto laikais. Ir kad bažnyčia buvo skirta viso miesto gyventojams.

Paskutinis istorijos etapas – tai metai nuo 1991-ųjų, kai bažnyčia gavo naują statusą – kai ji buvo atšventinta ir grąžinta tikintiesiems. Jos barokinis pastatas liko VU pastatų komplekso dalimi.

Bažnyčioje – jėzuitų tarnystė

1991-ųjų spalio mėnesį atšventinus Šv. Jonų bažnyčią, į ją sugrįžo ir Jėzaus draugijos (jėzuitų vienuolijos) kunigai, paprastai vadinami tėvais jėzuitais. Kadangi atšventinta bažnyčia netapo parapine, tai jos vadovas turi ne klebono, o pagal jėzuitų tradiciją prefekto titulą. Pirmasis jos prefektas buvo Jonas Boruta SJ, dabar Telšių vyskupas. Netrukus iš jo pareigas perėmė tėvas Eitvydas Merkys SJ, vėliau Antanas Saulaitis SJ, paskui Leo Leise SJ, Algis Baniulis SJ, Stasys Kazėnas SJ. Nuo 2014-ųjų iki šiol bažnyčios prefektas ir VU kapelionas – Vidmantas Šimkūnas SJ. Bemaž nuo bažnyčios atšventinimo sielovados darbuose kunigams talkina vienuolės seserys eucharistietės ir ilgametis zakristijonas Saulius Slankauskas.

Nuniokota karinių sunkvežimių, vežančių spaudai skirto popieriaus rulonus – tuos, ant kurių buvo spausdinama „Tiesa“, ši bažnyčia sovietmečiu pora dešimtmečių buvo paversta sandėliu. Septintajame dešimtmetyje ji buvo atiduota VU. Rengiantis švęsti universiteto jubiliejų bažnyčia restauruota ir paversta mokslo muziejumi.

Anot dabartinio prefekto V. Šimkūno SJ, sovietmetis iki šiol bažnyčioje yra palikęs savo pėdsaką. Kokį? „Tai – al-

E. Kurausko nuotr.

Šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, pirmasis atkurtos bažnyčios kunigas, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis, tėvas Antanas Saulaitis SJ, tėvas Stasys Kazėnas SJ, tėvas Artūras Sederevičius SJ, dabartinis bažnyčios rektorius kunigas tėvas Vidmantas Šimkūnas SJ torius: universiteto rektorato apskrito stalo segmentas. Praėjo ketvirtis amžiaus, o mes vis dar neturime jo kitokio.“

Bendruomenė ir tradicijos

Pasak vienuolės sesers Gerardos Šuliauskaitės, būtent tėvas J. Boruta anuomet į atšventinti rengiamą bažnyčią atnešė tai, ką galėjo ir ko reikėjo, kad būtų galima aukoti šv.

Mišias. Viena jo dovanų – iki šiol išlikęs violetinis arnotas. Tėvas J. Boruta iš Katedros parnešė ir medinę Loreto Švč. Mergelės Marijos statulėlę, kuri į ją buvo išnešta uždarius Šv. Jonų bažnyčią. Ji dabar stovi už centrinio altoriaus. Anksčiau prie jos melstis mėgo studentai, uždarius bažnyčią ši tradicija nutrūko. Tačiau pastaraisiais metais bendruomenės iniciatyva po sekmadienio Mišių žmonės renkasi prie jos maldai, o už patirtas malones ją puošia padėkos ženklais votais.

Tėvas Antanas Saulaitis SJ prisimena, kaip jo paties akyse buvo kuriamos Šv.

Jonų bendruomenės tradicijos, kurių dauguma išliko gyvos iki šiol. „Mano

vaikų. Be daugelio kitų grupelių, Mišių metu vaikus globoja vaikų tarnyba. Ši bažnyčia dabar nėra parapinė, jos bendruomenę sudaro įvairiose Vilniaus vietose gyvenantys žmonės, taigi ji yra atvira visiems. Dėl gražaus pastato ir galimybės, pavyzdžiui, santuoką švęsti įvairiomis kalbomis ją mielai renkasi besituokiantieji su kitakalbiu/-e. Pirmiausia esame pasirengę patarnauti universiteto bendruomenės nariams, alumnams. Įvairūs keliai atveda žmones į šią bažnyčią. Kartais esami ar buvę studentai drąsiau kreipiasi dėl santuokos, nes šioje bažnyčioje yra gavę universiteto baigimo diplomą.

Kad ir kokia būtų pirmoji pažintis, ji gali išaugti į ilgalaikę draugystę. Taip ir su šia bažnyčia. Ne vienas, užsukęs bemaž atsitiktinai, atranda ir dvasinio augimo bendruomenę.

Vilniaus universiteto kapelionas, Šv. Jonų bažnyčios rektorius, jėzuitų provincijos ekonomas kun. Vidmantas Šimkūnas lapkričio 7 d. paskirtas naujuoju Jėzaus draugijos (jėzuitų) generaliniu vyresniuoju Lietuvos ir Latvijos provincijolu.

Saulėtekio slėnyje įsikūrė Biotechnologijų verslo inkubatorius

Botanikos sode – vienintelis Lietuvoje žaliasis pastatas Spalio 3 d. Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose pristatytas modernus, ergonomiškas, unikalus žaliojo dizaino statinys. Šio pastato rekonstrukcija – išskirtinis pavyzdys ne tik mūsų šalyje.

Pastatas išsiskiria ne tik išorės dizainu, savitais apželdinimo sprendiniais, bet ir unikaliomis techninėmis bei energetinėmis savybėmis, kurios leidžia statinį naudoti ne tik akademinėms, bet ir kitoms sodo veikloms.

Pastato stogą puošia apžvalgos aikštelė su žaliuojančių medžių ir krūmų oaze. Žemesniuose aukštuose esančios erdvės švietėjiškai veiklai, darbuotojų kabinetai, laboratorija ir prie jos prisišliejęs šiltnamis aprūpinti modernia įranga, skirta augalų mikrodauginimui, tyrimams, eksperimentams.

Investicinis projektas „VU Botanikos sodo Kairėnuose infrastruktūros rekonstrukcija ir išplėtojimas“ (2004– 2016 m.) finansuotas Valstybės inves-

pažintis su bažnyčia prasidėjo kunigo Eitvydo Merkio laikais. Tai jo nuopelnas, kad turime daugybę jo sukurtų ir iki šiol išsaugotų tradicijų. Pavyzdžiui, jis sumanė Didįjį Penktadienį padėti ant žemės kryžių, kad žmonės jį pagarbintų taip, kaip jiems priimtina. Nuo jo laikų Didįjį Šeštadienį maldininkai vieni kitus laimina, šlaksto šventintu vandeniu“, – pasakoja A. Saulaitis. Jis prisimena, kad E. Merkys SJ, kilus įtampai tarp bažnyčios ir universiteto, staiga atsisakė prefekto pareigų. Kartu su juo Šv. Jonų bažnyčią paliko ir dalis tikinčiųjų. Tačiau tradicijos nemirė, vienus tikinčiuosius pakeitė kiti. Žmones joje vienija ne šalti akmenys, bet jausmas ir suvokimas, kad esame vieni kitiems reikalingi.

Gražia, visus sujungiančia tradicija tapo ir tėvo A. Saulaičio pradėti, vėliau VU, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Vilniaus akademinės bendruomenės pamėgti Advento vakarai.

Bažnyčia svetinga jaunoms šeimoms. Tai – vieta, kur jauni tėvai gali ramiai melstis ir nebijoti, kad kas nors juos ims barti už tai, jog nesuvaldo per Mišias dūkstančių ar klegančių

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

ticijų programos lėšomis. Projektas „VU Botanikos sodo administracinio/ laboratorinio pastato su priestatais modernizavimas, pagerinant energetinių sąnaudų balansą“ (2015–

2016 m.) finansuotas Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo „Klimato kaitos specialiosios programos“ lėšomis.

Parengta pagal naujienos.vu.lt

Rugsėjo 30 d. VU Saulėtekio slėnyje atidarytas Biotechnologijų verslo inkubatorius. Naujajame verslo inkubatoriuje galės įsikurti mažosios ir vidutinės įmonės, dirbančios gyvybės mokslų ir susijusiose srityse. Jų paslaugoms inkubatorius siūlo 22 laboratorijas su specialiai pritaikyta įranga, technologines bendro naudojimo patalpas ir pačius moderniausius įrenginius, taip pat galimybę semtis idėjų iš VU mokslininkų ir bendradarbiauti su jais tikrinant ir įgyvendinant savo sumanymus.

Vilniaus universiteto kartu su VšĮ „Saulėtekio slėnis“ įgyvendinamam biotechnologijų inkubatoriaus sukūrimo projektui skirta beveik 2,3 mln. eurų Ūkio ministerijos administruojamų ES struktūrinių fondų parama.

Parengta pagal naujienos.vu.lt

universitas

vilnensis

2016 m. gruodis

9

Kas sieja rektorių, „Pink Floyd“ ir tapybą?

Lapkričio 22-ąją Rektoriaus aula VU centriniuose rūmuose buvo atvira visiems ir visą darbo dieną. Galimybės pamatyti netradicine šviesa apšviestų puošnių šios aulos freskų (dailininkas Antanas Kmieliauskas) nepraleido daugelis bendruomenės narių.

(Iš kairės) VU rektorius prof. A. Žukauskas, bendruomenės reikalų prorektorė doc. B. Švedaitė-Sakalauskė, ir Rektoriaus aulos freskų autorius dailininkas A. Kmieliauksas Tai buvo proga ne tik apžiūrėti, kaip nušvinta aulos erdvės ir netikėtai naujai atsiveria įspūdingos freskos, bet ir sužinoti, kas sieja rektorių, „Pink Floyd“ ir tapybą. Tą dieną VU rektorius prof. Artūras Žukauskas šventė ir savo 60-metį.

Ar laisvalaikiu tapo, rektorius neatskleidė, tačiau su menu jį sieja mokslinė veikla. Turbūt dažnas yra girdėjęs apie rektoriaus indėlį į meno kūrinių tausojimą – jo vadovaujama grupė sukūrė patentuotą kietakūnio apšvietimo technologiją. Raudonos, gintarinės, žalios ir mėlynos spalvų šviestukai (ang. LED), valdomi nuotoliniu būdu naudojant planšetinį kompiuterį, leidžia keisti meno kūrinio spalvas pagal

numanomą tapymo metu naudotą apšvietimą ar paveikslo keliamas emocijas. Be to, šioje spinduliuotėje nėra žalingų UV bei IR spindulių, tad toks apšvietimas tausoja patį kūrinį.

Tai – tarsi tapyba šviesomis, nes originalia programine įranga galima patiems keisti apšvietimo parametrus ir suteikti meno kūriniui naujų ypatybių.

O vis dėlto – kas sieja rektorių, „Pink Floyd“ ir tapybą? Pasirodo, dar mokykloje būsimasis profesorius domėjosi šviesos muzika, o įstojęs studijuoti fizikos rengė diskotekas – kaip pats intriguodamas sako, „sėdimas“. „Tada ir grodavo „Pink Floyd“ ir visokios panašios grupės, o mane kai kurios jų

įkvėpė. Kita sąsaja veda 1975-ųjų link: buvau bebaigiantis universitetą diplomantas, kai, artėjant VU jubiliejui, strigo remonto darbai ir mane mobilizavo į centrinius rūmus prie statybų. Būtent į šį aukštą, šiuos kabinetus, nešiojau plytas, skiedinį“, – prisiminė rektorius. „Geriausia šviesa freskoms – dienos, bet žiemą čia jos per maža. Aš labai dėkingas, kad jas taip gražiai apšvietė. Pirmą kartą taip padaryta“, – džiaugėsi freskų autorius dailininkas Antanas Kmieliauskas. Menininkas prie Rektoriaus aulos sienų ir lubų darbavosi dešimt metų – nuo 1979 iki 1989-ųjų. Tiesa, pati tapyba truko vos dvejus metus, o didžiąją laiko dalį užėmė remonto darbai, kuriuos neretai atlikdavo pats dailininkas, nesulaukęs tinkamos statybininkų pagalbos.

Tamsiomis ir šiltomis spalvomis alsuojančiose kompozicijose pavaizduota

Prof. Alfredo Bumblausko jubiliejus: tarp intelektualumo ir sąmojo Vilniaus universitetas pirmiausia didis savo žmonėmis. Viena tokių asmenybių – Istorijos fakulteto profesorius, Istorijos teo­rijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, televizijos laidų ir projektų autorius bei vedėjas Alfredas Bumblauskas lapkričio 18 d. atšventė 60 metų jubiliejų.

žmogaus kelionė mitologiniu laiku ir erdve. Tuo tarpu lubos – kontrastingos, šaltesnės ir šviesios. Lubų skliautuose pinasi mitologinės dievybės ir svarbesni Lietuvos istorijos įvykiai, tokie kaip Durbės, Vorsklos, Žalgirio mūšiai, XIX a. sukilimų scenos ir istorijai svarbios asmenybės – Vytautas Didysis, Steponas Batoras. Įkvėpimo šiai architektūrinės erdvės ir meninės kalbos sintezei autorius sėmėsi iš Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“. „U. V.“ inform.

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

VU Kinetinės trupės kronika • VU Kinetinė trupė rugsėjo mėnesį Kolumbijoje, Manisalese, vykusiame pasauliniame AITU teatrų kongrese įvertinta kaip viena inovatyviausių ir perspektyviausių trupių. Ji renginyje pristatė spektaklį „Equilibrium“.

• Kinetinės trupės spektaklis „Relation chips“ vainikavo finalinį VU ir Kražių kolegijos renginį.

• Spalį Estijoje, Tartu festivalyje „A-fest“, trupė pelnė publikos prielankumą ir gavo daug pasiūlymų dėl tolimesnio bendradarbiavimo.

• Lapkričio 17 d. trupė baigė savo gastrolinį turą festivalyje „Camera obscura“ Ukmergėje, kur pristatė spektaklį „Relation chips“ .

Trupės arch. nuotr.

Pučiamųjų instrumentų orkestras kviečia į šventinį koncertą

E. Kurausko nuotr.

Tęsinys 11 psl.

„Kol už lango siaus žiema, mes dovanosime Jums muzikos garsų pūgas – bus daug šildančios muzikos su gardžiais džiazo prieskoniais“, – žada VU pučiamųjų instrumentų orkestro meno vadovas ir dirigentas Albinas Kučinskas.

Pasitikdamas didžiąsias metų šventes, orkestras kviečia į šventinį koncertą, kuris vyks gruodžio 17 d. 17 val. VU Didžiojoje auloje (M. K. Čiurlionio g. 21).

Naujoje programoje – visame pasaulyje žinomi džiazo klasikos šedevrai: Benny Goodmano, Stevie Wonderio, Glenno Millerio ir kitų kompozitorių kūriniai. Kartu su orkestrantais scenoje pasirodys ilgamečiai „Oktavos“ solistai – vokalistai Julija Šturo ir Paulius Noreika bei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentė Martyna Kučytė. Taip pat išgirsite saksofono tenoro Adomo Ališausko solo su orkestru instrumentiniame Carloso Santanos kūrinyje „Europa“.

universitas

vilnensis

10

2016 m. gruodis

Atkelta iš p. 9 Dr. Aurelijus GIEDA, dr. Inga LEONAVIČIŪTĖ, Istorijos fakultetas

Šia proga Istorijos fakultete visą dieną vyko renginiai, kuriuos pats humoro jausmo nestokojantis profesorius suskirstė į dieninę ir vakarinę dalis. Pirmoji buvo pavadinta „Pusdieniu, skirtu intelektualinėms ir kitokioms mažumoms (visai kitokie nekviečiami)“, antroji – „Antimoksline teatrališka vakarone „Pasitik naktį“.

Renginių ciklas Istorijos fakultete prasidėjo jau ryte klausytojus įtraukusia polemika apie Hymanso II projektą ir 1921-ųjų Kūčių vakarą. Programoje pažadėtoji rimčiausia politistorinė dvikova tarp Lietuvos diplomatijos istorijos žinovo Vytauto Žalio ir prof.

A. Bumblausko virto, be jokios abejonės, tikra intelektine švente: pagrindinėms prof. A. Bumblausko tezėms dėl Hymanso II projekto kaip neišnaudotos Lietuvos istorijos alternatyvos nuosekliai, logiškai ir su diplomatijos istorikui būdinga išskirtine erudicija prieštaravo V. Žalys. Polemikos įtampą, pusiausvyrą ir žaismingumą padėjo išlaikyti

trumpos, tačiau taiklios ir tikslios prof.

Zenono Butkaus pastabos. Antrajame akademinio pusdienio renginyje prof.

A. Bumblauskas skaitė paskaitą „Katė ateina į Lietuvos istoriją“, kurios pagrindinė hipotetinė tezė –„Nėra katės, nėra ir civilizacijos“. Keltas klausimas: kada šis patogumus mėgstantis civilizacijos fenomenas atsiranda senojoje Lietuvoje? Klausimai ir prielaidos buvo gvildenamos padedant fakulteto archeologams prof. Aleksiejui Luchtanui ir doc. Gintautui Vėliui.

Kiek vėliau nemažai dėmesio buvo parodyta ir nepamirštamai, vienuolika metų (1993–2004) net iki tol istorija nesidomėjusius žmones prie televizijos ekranų traukusiai LRT laidai „Būtovės slėpiniai“. Pristatyta jau antroji „Būtovės slėpinių“ knyga „Užmirštoji Lietuva“. Pristatyme dalyvavo ir istorikų diskusijas knygoje iliustravęs (įvaizdinęs) fotografas Algimantas Aleksandravičius. Šią didaktišką prof.

A. Bumblausko temą papildė ir susitikimas su Nacionalinės ekspedicijos „Nemunu per Lietuvą“ komanda, kuriame žaismingai buvo dalytasi įspūdžiais iš jau įvykusių ekspedicijų, o vėliau pristatyta ir būsimoji kelionė, šį kartą – Vysla.

Apskritasis stalas, kurį pats profesorius sarkastiškai įvardijo istorio-

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Prof. Alfredo Bumblausko jubiliejus: tarp intelektualumo ir sąmojo

Prof. A. Bumblauskas vaidina karalių Ūbą grafijos nuobodybes nagrinėjančiu forumu „Bumblauskas po stalu“, vyko moderuojamas prof. Alvydo Jokubaičio. Dr. Aurelijus Gieda nurodė kelis svarbius kelius, kuriais eidamas prof.

A. Bumblauskas aiškiai artėjo prie istoriografijos nuobodybės įveikos.

Tai pastebėjo ne tik Lietuvos, bet ir Europos istoriografijos tyrinėtojai. Prof.

Edvardo Gudavičiaus ir pagrindinio priešo prof. Mariaus Povilo Šaulausko tezės sukūrė platų poleminį lauką diskusijai, prof. A. Bumblausko idėjų ir darbų įvertinimui. Prof. E. Gudavi-

čiaus pranešimui („Kuo skiriasi Vakarų traperiai ir Rytų prochodimcai?“) virsti pernelyg akademine užsitęsusia diskusija sutrukdė kitas perspektyvas ir požiūrius siūlantys Rimvydo Valatkos ir Vytauto Bruverio pasisakymai.

Nuobodžiauti klausytojams neleido ir Tomo Bartninko stendinis pranešimas apie prof. A. Bumblausko lietuvių tapatybės apmąstymus. Žinomas švedų istorikas Rolfas Torstendahlis 2000 m. išleistoje knygoje apmąstydamas istoriko profesijos tapsmą pasaulyje (plačioje

pasaulinėje perspektyvoje nuo JAV iki Naujosios Zelandijos, nuo Afrikos iki Indijos ir Japonijos) teigė:„Kai kuriems istorikams pavyko įvaldyti naująsias medijas, tokiems, pavyzdžiui, kaip Lietuvos istorikas A. Bumblauskas. Jo Lietuvos istorijai skirtos laidos atsidūrė nacionalinio susidomėjimo centre.“ Taigi galima sakyti, kad A. Bumblauskas išplaukė ne tik į Europos, bet ir į pasaulio istoriografijos vandenis.

Per fotografijų parodos atidarymą profesoriui buvo įteikti du jam netikėti leidiniai. Tai pokalbiai su profesoriaus kolegomis ir bičiuliais „Visa tiesa apie Alfredą Bumblauską“ (parengė Nijolė Bulotaitė ir Agnė Grinevičiūtė) ir profesoriaus darbų bibliografijos rodyklė „Alfredas Bumblauskas: „Man viskas yra istorija“. Bibliografijos rodyklė 1980–2016 m.“ (parengė dr. Inga Leonavičiūtė). Vakarinę renginių ciklo dalį vainikavo prof. A. Bumblausko pastatyta legendinio langų teatro spektaklio „Karalius Ūbas“ (puošusio 1982–1985 m. Istorikų dienas) scena.

Prof. A. Bumblauskui skirtų renginių ciklas parodė, kokia plati, įvairiašakė, idėjiškai turininga, o kartu ir didaktiškai įtraukianti bei sąmojinga yra profesoriaus veikla.

KHF bendruomenę uždegė sveikatingumo programa VU Kauno humanitarinis fakultetas (KHF), bendradarbiaudamas su Lietuvos sporto universitetu (LSU), vykdo sveikatingumo programą. Jos tikslas – stiprinti bendruomenės narių sveikatą skatinant fizinį aktyvumą ir taisyklingą mitybą.

11 val. vyksta aktyvios gyvensenos entuziastų apmokymai, pramankštos ir užsiėmimai su šiaurietiškomis lazdomis. Pasak šias treniruotes lankančio finansų apskaitos ir taikomųjų sistemų II k. studento Dariaus Dijoko, savaitgalį anksti keltis sunku, tačiau jam labai patinka kolektyvas, pasirinkta vieta ir organizatorių entuziazmas. „Vandens turistų“ vadovė Ovidija Undzėnaitė džiaugiasi partneryste su KHF bendruomene, kuri prasidėjo prieš kelerius metus, kai fakulteto 50-mečio proga buvo surengta trijų dienų regata baidarėmis iš Vilniaus į Kauną, o šiemet baidarių plaukimu buvo paminėta ir Vasario 16-oji. „Jeigu bus sniego, nuo gruodžio 11 d. pradėsime lygumų slidinėjimo užsiėmimus, o gruodžio 25 d. susitiksime šventinėje treniruotėje“, – žada O. Undzėnaitė.

Fakulteto dekanas doc. Kęstutis Driaunys – vienas iš aktyviausių šiaurietiško vaikščiojimo užsiėmimų dalyvių. Dekanas mėgaujasi galimybe

pabūti pačiam su savimi ir atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, fiziniu krūviu išvalyti per savaitę darbe susikaupusias emocijas ir pajusti, kaip tvirtėja kūnas. „Kuo bjauresnis oras tokių užsiėmimų metu, tuo stipresnė motyvacija įveikti ne tik save, bet ir oro sąlygas“, – sako dekanas.

Tai ne pirmas sveikatingumo programos projektas, į kurį įsitraukia KHF bendruomenė. Vasarą fakulteto atstovai sėkmingai dalyvavo interaktyviame projekte „VU vasaros iššūkis“, kurį organizavo Sveikatos ir sporto centras. KHF dekanas doc. K. Driaunys pelnė antrąją vietą. Šio fakulteto bendruomenė pasirengusi įgyvendinti dar ne vieną sveikos gyvensenos projektą.

VšĮ „Vandens turistai“ nuotr.

Padedant LSU sporto ir sveikos gyvensenos specialistų komandai, KHF administracijos darbuotojams, dėstytojams ir studentams sudarytos galimybės nemokamai lankyti užsiėmimus LSU sporto bazėse: jie gali rinktis baseiną, treniruoklių salę, aerobiką ir funkcines treniruotes, šiaurietiško ėjimo treniruotes su žygiais, tai či ir kt. Dalyvaujantiems treniruotėse suteikiama ne tik visapusiška trenerių ir mitybos specialistų pagalba, bet ir galimybė prisijungti prie interaktyvių vaizdo treniruočių ir mankštų darbo vietoje portalo. Administracijos darbuotojus, dėstytojus ir studentus, norinčius keisti gyvenimo būdą ir sportuoti, konsultuoja KHF sporto ir sveikatingumo koordinatorius Deividas Plerpa.

Nuo šio rudens KHF prisijungė ir prie VšĮ „Vandens turistai“ vykdomo projekto – šiaurietiško ėjimo ir lengvo bėgimo treniruočių bei lygumų slidinėjimo žygių. Kleboniškio miške iki gruodžio 4 d. kiekvieną sekmadienį

VU Kauno humanitarinis fakultetas ir Lietuvos sporto universitetas bendradarbiauja pagal universitetų konsorciumo (UNIKON) sutartį.

KHF inform.

Treniruotė miške

universitas

vilnensis

2016 m. gruodis

11

Lituanistikos sklaida pasaulyje Studentai turi mokytis ir tarptautinė Jono Jablonskio valdyti savo karjerą konferencija Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra ir Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos skyrius, padedami studentų savanorių, surengė pačią gausiausią 23-iąją tarptautinę mokslinę Jono Jablonskio konferenciją „Reikšmė kalboje ir kultūroje“ (angl. Meaning in Language and Culture).

V. Kardelio nuotr.

Nuotraukoje (iš kairės): V. Zubaitienė (VU), M. Jankowiak (Lenkijos mokslų akademija), V. Sakalauskienė (Lietuvių kalbos institutas), I. Isajevas (Rusijos mokslų akademija), D. Mikulėnienė (Lietuvių kalbos institutas), A. Stafecka (Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas), V. Ragaišienė (Valstybinė lietuvių kalbos komisija)

Dr. Gintarė JUDŽENTYTĖ

V. Kardelio nuotr.

J. Jablonskio vardu pavadinta mokslinė konferencija Lietuvių kalbos institute ir VU Filologijos fakultete pakaitomis rengiama jau nuo 1993 m.

Ilgą laiką tai buvo lokali, daugiausia Lietuvos mokslininkus sukviečianti konferencija. Ši konferencija nuo savo pirmtakių skyrėsi keliais aspektais. Pirmiausia tuo, kad pirmą kartą konferencijos istorijoje dėmesys buvo sutelktas į iki šiol mažiausiai akcentuotą mokslininko tyrimų sritį – semantiką. „Faktas, kad kiekviena Jono Jablonskio konferencija turi atskirą temą, rodo esant jablonskinės minties gylį ir plotį“, – pažymėjo konferencijos mokslinio komiteto pirmininkė prof.

Grasilda Blažienė.

Kadangi semantiniai tyrimai yra įvairialypiai, konferencijoje buvo aptariamos semantikos problemos senojoje raštijoje, tarmėse ir bendrinėje kalboje. Ne ką mažiau svarbus šioje

terpėje yra kultūrinis aspektas, todėl organizatoriai išskyrė Etnolingvistikos sekciją, kurioje buvo gvildenami kultūriniai reikšmės niuansai, daug dėmesio buvo skiriama kognityviniams reikšmės tyrimams.

Renginyje dalyvavo ir pranešimus pristatė 69 tyrėjai iš įvairių pasaulio šalių: Čekijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Švedijos, Šveicarijos ir Vokietijos, taip pat iš skirtingų Lietuvos institucijų: Klaipėdos universiteto, Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos edukologijos universiteto, Šiaulių universiteto, Vilniaus universiteto, VU Kauno humanitarinio fakulteto. Per konferenciją dvi dienas buvo dirbama keturiose sekcijose.

Tarp plenarinio posėdžio pranešėjų buvo gerai pasaulyje žinomų mokslininkų: lenkų kognityvinės mokyklos įkūrėjas prof. Jerzy Bartmińskis iš Marijos Skłodowskos-Curie universiteto Liubline (Lenkija) ir VU garbės daktaras, Pizos universiteto Baltų filologijos katedros prie Kalbotyros

departamento vedėjas prof. Pietro Umberto Dini (Italija). Plenariniame posėdyje pranešimus skaitė garsūs Lietuvos mokslininkai – Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vadovė prof. Danguolė Mikulėnienė ir Filologijos fakulteto dekanas doc.

Antanas Smetona. Keturi kviestiniai pranešėjai atstovavo svarbiausioms konferencijos kryptims: J. Bartmińskis – etnolingvistikai, P. U. Dini – diachroninei kalbotyrai, D. Mikulėnienė – dialektologijai, o A. Smetona – sinchroninei kalbotyrai.

J. Jablonskio konferencija akademiniam dialogui subūrė įvairių kalbos lygmenų reikšminiais aspektais besidominčią tarptautinę patyrusių ir jaunų lingvistų bendruomenę.

23-iąją tarptautinę mokslinę Jono Jablonskio konferenciją „Reikšmė kalboje ir kultūroje“ finansavo Lietuvos mokslo taryba, vykdydama Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 m. programą. Prie konferencijos finansavimo prisidėjo Lenkijos institutas Vilniuje, taip pat VU Filologijos fakultetas.

V. Kardelio nuotr.

Tarp plenarinio posėdžio pranešėjų buvo gerai pasaulyje žinomų mokslininkų: lenkų kognityvinės mokyklos įkūrėjas prof. Jerzy Bartmińskis (kairėje) iš Marijos Skłodowskos-Curie universiteto Liubline (Lenkija) ir VU garbės daktaras, Pizos universiteto Baltų filologijos katedros prie Kalbotyros departamento vedėjas prof. Pietro Umberto Dini (Italija)

Dinamiška šiuolaikinė darbo rinka diktuoja naujus reikalavimus jauniems specialistams. Jiems šiandien svarbu ne tik turėti žinių bagažą, bet ir mokėti tyrinėti karjeros galimybes ir prognozuoti ateities tendencijas. Apie karjeros valdymo paslaugų svarbą studentams, karjera.lt sistemos naudą ir galimybes kalbame su Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyriaus specialistu Martynu Kleinausku.

Kodėl studentams svarbu mokėti valdyti savo karjerą ir kodėl tam reikia skirti daugiau dėmesio?

Jaunam specialistui gali būti nelengva įsitvirtinti dinamiškoje darbo rinkoje – dėl šios priežasties didėja poreikis gebėti prisitaikyti prie sparčių darbo rinkos pokyčių, įgyti naujų kompetencijų, mokėti tyrinėti karjeros galimybes ir prognozuoti ateities tendencijas. Ugdydamas specialius įgūdžius ir mokydamasis valdyti savo karjerą asmuo tampa atsparesnis darbiniams ateities pokyčiams, lengviau įsitvirtina darbo rinkoje. Siekiame, kad studentai suvoktų karjeros valdymo ir atitinkamų įgūdžių įgijimo svarbą jau studijų metu, todėl kviečiame juos ne tik dalyvauti įvairiuose seminaruose ir mokymuose, bet ir aktyviai naudotis karjeros valdymo informacine sistema karjera.lt.

Kokias paslaugas studentas gali gauti naudodamasis karjera.lt sistema?

Sistemoje įdiegtas labai platus karjeros valdymo paslaugų paketas. Tuo ši sistema yra išskirtinė. Joje studentas gali kurti savo karjeros planus ir viziją, spręsti savęs pažinimo testus, rasti praktikos ir darbo vietas, užmegzti ir palaikyti ryšius su galimais darbdaviais, registruotis į jų rengiamus susitikimus, naudotis karjeros biblioteka.

Svarbiausi šios sistemos privalumai – interaktyvi aplinka, pasiekiamumas ir tiesioginio bendravimo galimybės.

Naudojimasis šia sistema nereikalauja jokių specialių įgūdžių, studentai gali naudoti svetainės informacinius ir techninius resursus savo reikmėms – ar tai būtų konkrečių žinių įgijimas, pasirengimas darbo rinkai, ar tikslinga darbo ir/ar praktikos galimybių paieška. Studentams užtikrinama ne tik visiška naudojimosi laisvė, bet ir privatumas – jie patys kontroliuoja dedamos informacijos prieinamumą aukštosios mokyklos karjeros konsultantams ir/ar darbdaviams.

S. Baltkojytės nuotr.

Jovita ŠNEIDERIENĖ

Karjeros ir konsultavimo skyriaus specialistas Martynas Kleinauskas siūlo studentams pradėti valdyti savo karjerą jau studijų metu Svarbus sistemos privalumas – tiesioginio bendravimo galimybė.

Sistemoje užsiregistravę studentai ne tik gauna prieigą prie karjera.lt publikuojamų įmonių darbo skelbimų, bet ir gali asmeniškai bendrauti su sistemoje užsiregistravusių įmonių atstovais.

Nuolat didėjantis užsiregistravusių įmonių skaičius ir jų aktyvus dalyvavimas karjera.lt pristatymo renginiuose rodo augantį įmonių susidomėjimą sistemos teikiama nauda ieškant potencialių darbuotojų tarp studentų. Per ganėtinai trumpą laikotarpį sistemoje jau užsiregistravo daugiau nei 500 skirtingų sričių įmonių ir šis skaičius vis auga. Studentams siūlyčiau pasinaudoti šiuo suaktyvėjimu – raginu juos prisijungti prie sistemos ir pradėti valdyti savo karjerą jau studijų metu.

Kur studentams galima gauti daugiau informacijos apie karjera.lt sistemą ir ko reikia norint tapti jos vartotoju?

Karjera.lt informacinė sistema keliuose padaliniuose jau buvo pristatyta renginių cikle „Karjeros dienos“. Jau aplankėme Istorijos, Gamtos mokslų fakultetus, Orientalistikos centrą ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Artimiausi susitikimai – su Teisės ir Ekonomikos fakultetų studentais. Žinoma, karjera.lt sistemą studentas gali „atrasti“ ir bandymų būdu – prisijungti prie jos ir išbandyti, kokias paslaugas ir informaciją gali čia rasti.

Studentai, norintys daugiau sužinoti apie karjera.lt informacinę sistemą, karjeros valdymą ir ieškantys atsakymų į klausimus, visada laukiami Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyriuje.

Geriausiems už mokslą mokantiems studentams – studijų kainos kompensavimas Geriausiems už mokslą mokantiems bakalauro ir vientisųjų studijų studentams valstybė kompensuoja sumokėtą studijų kainą. Kaip numatyta Mokslo ir studijų įstatyme, studijų įmoką gali atgauti iki 10 proc. geriausiai besimokančių studentų. Šiais metais kompensacijos paskirtos 263 Vilniaus universiteto studentams.

Studijų kainos kompensavimą administruoja Valstybinis studijų fondas. Aukštosios mokyklos savo nustatyta tvarka atrenka geriausiai besimokančius studentus ir pateikia Valstybiniam studijų fondui sąrašą asmenų, kurie turi teisę gauti už studijas sumokėtos kainos kompensaciją.

Apie galimybę gauti kompensaciją Valstybinis studijų fondas studentus informuoja asmeniškai – išsiųsdamas pranešimą aukštosios mokyklos nurodytu asmens elektroninio pašto adresu.

Gavę pranešimą studentai turi užpildyti nustatytos formos elektroninius prašymus Valstybinio studijų fondo interneto svetainėje www.vsf.lt. Preliminari prašymų priėmimo pradžios data – 2016 m. lapkričio 25 d.

Pranešimus apie suteiktą kompensaciją el. paštu šiemet gavo tie studentai, kurie šiuo metu studijuoja III kurse, ir tie, kurie 2016 m. baigė studijas. Dėl šios priežasties raginame studentus pateikti kontaktinius duomenis savo padalinio studijų administratoriams.

Studijų direkcijos inform.

universitas

12

konferencijos

vilnensis

2016 m. gruodis

„Sugyventi negalima pertvarkyti“.

Kur dėti kablelį?

Chemijos ir geomokslų fakultetas

Spalio 21 d. VU Gamtos mokslų fakultete vykusioje konferencijoje dekanas prof. O. Rukšėnas atkreipė dėmesį į tai, kad šiandien turime realesnę galimybę priimti sprendimus, įvertinti visas – ekonomines, ekologines ir socialines-kultūrines sąlygas, poreikius ir padarinius, remtis istorinėmis pamokomis, įvairių sričių tyrimais, tarpdisciplininių sąsajų supratimu.

Konferencijoje nagrinėtas laikotarpis – nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, kai prasidėjo stipri, daugiausia ekonominiais kokybės kriterijais paremta Lietuvos kaimo ūkinė, socialinė pertvarka, kurios tikslas – sukurti pramoninį agrokraštovaizdį.

Remiantis technikos laimėjimais ir ekonomine žemės gerinimo darbų svarba, sovietmečiu buvo įgyvendinama politinė valia – keisti tradicinę visuomeninę sanklodą, ardyti susiklosčiusį kaimo gyvenamųjų vietovių tinklą, naikinti tapatybę, organiškai besivysčiusią pasaulėžiūrą.

Tarp 1965 ir 1990 m. Lietuvoje nusausinta 2,5 mln, o visoje Sovietų Sąjungoje – apie 80 mln ha žemių.

Dr. P. Aleknavičius, apibūdindamas agrarinio kraštovaizdžio pokyčiams įtaką darančius veiksnius, pabrėžė sąmoningą, Konstitucijoje įtvirtintą apsisprendimą didinti žemės ūkinę vertę. Didėjantys dirbamos žemės plotai davė ekonominį efektą, tačiau masiškas, hipertrofuotas ir priverstinis ekonominių tikslų įgyvendinimas turėjo skaudžių ekologinių, demografinių, socialinių ir net etinių padarinių.

Dr. F. Kavoliutė vaizdžiai atskleidė politinius sovietinės valdžios motyvus, kodėl buvo siekiama sunaikinti sodybinę gyvenseną ir visus vienkiemių žmones sukelti į 3100 kolūkinių

Mokslinėje konferencijoje „Lietuvos kraštovaizdis permainų laikotarpiu: gamta, visuomenė, kultūra“ aptarta per pastaruosius penkiasdešimt metų vykusių didžiųjų kaimo kraštovaizdžio pertvarkymų eiga, mastai, visa tai lydėjusios mokslinių ir politinių idėjų sankirtos, tragedijos ir pasiekimai.

R. Skorupsko nuotr.

Dr. Giedrė GODIENĖ,

gyvenviečių. 1959 m. buvo 25 143 kaimo gyvenamosios vietovės, jose – net 300 000 sodybų, o 1989 m. liko 21 549 kaimo gyvenamosios vietovės, iš kurių 2026 be gyventojų, o 4597 gyveno tik po 1–5 žmones. Kaimas tuštėjo ir nyko – dėl taikomų išmokų išsikeliantiems ir dėl įvairiapusės prievartos tiems, kurie nesutiko išsikelti, dėl bendro industrializacijos nulemto masinio kėlimosi į miestus. Kartu nyko

senieji vietovardžiai, pasaulėžiūra, kultūrinės tradicijos, savimonė.

Prof. R. Pakalnis, J. Stasinas priminė tų laikų žemės gerinimo darbus lydėjusius politinius šūkius, beatodairišką socialistinį lenktyniavimą, kitokios minties reiškimo kainą. Dr. R. Bertašiūtė kalbėjo apie tai, kaip kaimiškąją tradiciją keičiantis miesto modernumas keitė lietuvio pasaulio suvokimą: nuo paveldėto, vietos dvasia parem-

to – iki mados lemiamo tapatumo, nuo atvirumo, bendruomeniškumo, susiliejimo su aplinka – uždarumo, individualumo, vartotojiško santykio su aplinka link.

Masiniai sausinimo ir kultūrtechniniai darbai buvo labiausiai nepriimtini, žalojantys kalvotose žemėse. Prof.

R. Pakalnis papasakojo, kaip susidariusi artima katastrofiškai ekologinė padėtis konsolidavo ir mokslininkus, ir pačią tautą. 1984 m. parengtoje LTSR kompleksinėje gamtos apsaugos schemoje pirmąsyk konstatuota kritiškai sudėtinga šalies ekologinė būklė, iškelti pasiūlymai kurti saugomų teritorijų sistemą. 1988 m. birželio pradžioje įsteigtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, o tų pačių metų liepą paskelbta 3 mokslinių institutų ir 15 vedančiųjų mokslo „galvų“ parengta ,,Kalvotų žemių melioravimo metodika“. Dokumente pirmąsyk buvo įvardyta net 13 neįsisavintinų, nemelioruotinų, natūraliai gamtinei kaitai paliekamų žemių kategorijų, pabrėžiama tyrimų, analizės, kompleksinių priemonių taikymo svarba, nurodomi kraštotvarkiniai apribojimai ir reikalavimai. Svarbiausi šios metodikos teiginiai tapo pagrindu ir nepriklausomos Lietuvos teisės aktų nuostatoms. Ji įtvirtino sisteminį požiūrį į žemės pertvarkymą ir pabaigė beatodairiškų, vienpusių sprendimų priėmimo erą.

Dr. P. Aleknavičius priminė, kad dėl gamtinių procesų poveikio brangiai kainuojančioms ir sudėtingai įrengtoms melioracinėms sistemoms kasmet apie 6 proc. gali mažėti tinkamos žemės ūkiui žemės plotai, todėl privalu saugoti ir atnaujinti šį valstybės mastu reikšmingą turtą. Žemės gerinimo darbai turi būti tęsiami, tačiau kaip?

Savo pranešime apie melioraciją ir šiuolaikinę aplinkosaugą Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius V. Bezaras kalbėjo apie dabar-

tinius kraštotvarkos iššūkius. O jie aktualūs: atkurti ir palaikyti praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio drenažo sistemas ar kurti modernesnes, lankstesnes, kokybiškai naujas; apie etinį pasirinkimą – ištiesintus upelius laikyti „melioracijos grioviais“ ir taip atimti vardą apie 80 proc. ištiesintų vandentėkmių ar teisės aktuose laikytis „upės“ sąvokos ir taikyti didesnius aplinkosauginius apribojimus; apie metodologinius ginčus – želdiniai prie vandentėkmių pagerina ar pablogina vandens pratekamumą ir vandens kokybę; apie globalius poreikius prisitaikyti prie klimato kaitos ir saugoti biologinę įvairovę, Europoje vykdomus labai brangius upių, pelkių regeneracijos projektus ir nacionalinius prioritetus – investuoti į darnų gamtinio karkaso teritorijų, vandens telkinių apsauginių juostų tvarkymą. Žemių sausinimo veiksmų įtakai ir pastarojo dešimtmečio hidrologinio režimo atkuriamųjų darbų veiksmingumui nustatyti, gamtinių ekosistemų kaitai prognozuoti, kaimo gyvenviečių savasčiai ir pačių žmonių tapatumui išsaugoti ir puoselėti reikalingi išsamūs įvairių sričių moksliniai tyrimai, darnūs įvairių institucijų veiksmai. Apie juos kalbėjo R. Skorupskas, K. Mackevičius, dr. J. Kažys, dr.

V. Karvelytė Balbierienė, dr. G. Ribokas, prof. dr. A. Bučienė, A. Davenis ir kiti.

Kaip taikliai pasakė dr. F. Kavoliutė – šiandiena prasidėjo vakar. Sprendimą, kur dėti kablelį tarp žodžių „sugyventi negalima pertvarkyti“, priima kiekviena karta, atskiri žmonės, vadovaudamiesi ir asmeninėmis vertybėmis, ir laikotarpio situacija. Apie tradicinę lietuvių pasaulėžiūrą pasakojusio dr.

D. Razausko žodžiais, „būtent išorinis, fizinis, kūniškas pasaulis padeda kalbėti apie vidinį“. Kokią krašto būklę ir kokį jo įvaizdį paveldės ateities kartos, priklauso nuo to, ką ir kaip mes veiksime šiandien.

Taikomosios kalbotyros konferencijai palinkėta dar labiau plėstis Dokt. Justina BRUŽAITĖLISECKIENĖ, Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra

Ketvirtoji taikomosios kalbotyros konferencija „Kalbos ir žmonės: įvairovė ir darna“ buvo skirta naujausiems Lietuvos ir kitų šalių taikomosios kalbotyros mokslininkų tyrimams. 72 mokslininkai iš 13 skirtingų Europos valstybių dalijosi naujausių tyrimų rezultatais, diskutavo ir žvelgė į įvairių taikomosios kalbotyros sričių ateities perspektyvas.

Didelio konferencijos klausytojų ir svečių dėmesio sulaukė plenariniai pranešėjai, daugelio straipsnių ir skirtingoms taikomosios kalbotyros sritims skirtų knygų autoriai – Zoltánas Kövecsesas, Anne Pauwels ir Norbertas Schmittas. Londono universiteto profesorė A. Pauwels

savo pranešime dėmesį sutelkė į kalbinės įvairovės, globalizacijos ir paveldėtosios kalbos išlaikymo XXI a. problemą. Notingamo universiteto profesorius N. Schmittas aptarė svarbiausius svetimosios kalbos mokinių žodyno testavimo klausimus, o Eötvös Lorándo universiteto profesorius Z. Kövecsesas pasiūlė konceptualiosios metaforos teorijos pritaikymo būdus mokant svetimųjų kalbų. Kiti konferencijos pranešėjai dalijosi savo atradimais sociolingvistikos, kalbų politikos, įvairiais kalbų mokymo ir mokymosi, įsisavinimo, testavimo klausimais, taip pat aptarė diskurso analizės, vertimo, psicholingvistikos problemas.

Akademinės konferencijos „Kalbos ir žmonės: įvairovė ir darna“ dalyviai džiaugėsi Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vakarone, ekskursija po Vilniaus universitetą.

Daug įsimintinų akimirkų dalyviams

E. Kurausko nuotr.

Konferencijos atidarymo akimirka

paliko išvyka į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Mokslininkai džiaugėsi, kad kultūrinė konferencijos programos dalis suteikė progą pažinti Vilniaus universiteto, mūsų valstybės istoriją ir tradicijas.

Kaip teigė prof. Z. Kövecsesas, pažintis su Vilniaus universiteto architektūriniu ansambliu, galimybė savo moksliniais atradimais dalytis būtent šioje aplinkoje jam paliko neišdildomą įspūdį. Prof. N. Schmittas linkėjo, kad ši tradicija neblėstų, o tik dar labiau augtų ir į konferenciją pritrauktų ne tik akademinę Lietuvos ir Europos universitetų bendruomenę, bet ir mokytojus, vertėjus ir kitus specialistus, kuriems taikomosios kalbotyros teikiamos žinios galėtų būti naudingos kasdieniame darbe.

Konferenciją organizavo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra ir Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacija.

universitas

vilnensis

2016 m. gruodis

13

Medžiai simbolizuos naujų bendruomenių draugystę Radvilė RIMGAILĖ-VOICIK Spalio viduryje prie VU Gyvybės mokslų centro pasodinti medeliai.

Draugystės kalnelyje šio centro laikinasis vadovas prof. Eugenijus Butkus, VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė bei Fizinių ir technologijos mokslų centro direktorius prof.

Gintaras Valušis pasodino po vieną pušaitę. Šie trys medžiai simbolizuos naujų bendruomenių Saulėtekyje bendradarbiavimą. „Ši akcija – tik pradžia puoselėjant ir gražinant aplinką aplink Saulėtekyje iškilusius naujus modernius pastatus. Mažiau aplinkiniams pastebima buvo stogo daržo iniciatyva, kuria ypač džiaugėsi penktajame aukšte pietaujantys mokslininkai ir studentai, skanavę ne tik salotų, petražolių, bet ir žirnių, morkų ar virę arbatas iš kiemelyje užaugusių mėtų“, – pa-

Centrų vadovai, dėstytojai ir studentai pasodino beveik penkiasdešimt medelių

(Iš kairės) VUB generalinė direktorė I. Krivienė, GMC laikinasis vadovas prof. E. Butkus, lektoriai S. Skuja ir A. Meldžiukienė, FTMC direktorius prof.

G. Valušis sakojo idėjos sumanytoja Audronė Meldžiukienė.

Nemažas būrys mokslininkų ir studentų pasodino beveik penkiasdešimt

medelių. Daugiausia – kalninių (Pinus mugo) ir keletą paprastųjų pušų (Pinus sylvestris). Teritoriją papuošė du europiniai maumedžiai (Larix decidua) ir

kedrinės pušys (Pinus cembra), kuriuos padovanojo VU biblioteka. „Medelių sodinimo akcijai ruošėmės ilgai ir sunkiai: po statybų suplūktame dirvožemyje buvo sunku kasti duobes, kalti kuolus. Esame be galo dėkingi VU Botanikos sodo direktoriui dr. Audriui Skridailai už padovanotus medelius ir sodinimui

reikalingą dirvožemį. Pavasarį ruošiamės pratęsti lapuočių sodinimo akciją ir tikimės aktyvaus bei įvairiapusiško bendruomenės dalyvavimo“, – sakė A. Meldžiukienė.

Kas žino, galbūt tokie susitikimai paskatins burtis naujas tarpdisciplinines mokslininkų grupes?

V. Markevičiaus nuotraukos

Kūnų donorystė svarbi medicinos studijoms

Lina KOCIENĖ Kremuoti Julijonos Aldonos Balkevičienės, Dalios Marteckaitės ir Kazimiero Kaušpėdo palaikai su ypatinga pagarba buvo pašarvoti Medicinos fakulteto auditorijoje. Su mirusiaisiais galėjo atsisveikinti artimieji ir visi norintieji. Šv. Jonų bažnyčioje už šiuos ir už visus universiteto bendruomenės mirusiuosius buvo aukojamos mišios. Pagal iš anksto numatytą pageidavimą vieną urną palaidos Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros kolektyvas, o dvi bus atiduotos artimiesiems.

Kūno aukojimo tema yra aktuali ir labai subtili. Pasikalbėti apie tai pakvietėme Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros asistentą Mantą Minsevičių.

Mantai, ar galite bendrais bruožais nusakyti, kokie žmonės aukoja savo kūną mokslui?

Didžioji dalis žmonių yra vyresnio amžiaus, nors, žinoma, pasitaiko ir jaunų. Tokie žmonės dažnai būna dėkingi mokslui, medicinai, gydytojams už gydymą, galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Kita grupė yra vieniši žmonės, kurie neturi artimųjų, šeimos ir tikisi po mirties būti palaidoti fakulteto lėšomis (pastaba: universitetas palaidoti gali tik tuos palaikus, kuriuos žmonės palieka universitetui). Jaunesni žmonės atviriau žvelgia į galimybę aukoti savo kūną.

Bet visi besikreipiantieji yra išsilavinę, šviesūs žmonės.

Gal galite trumpai papasakoti, kokia yra žmogaus sutikimo aukoti savo kūną mokslui procedūra? Kaip tai yra atliekama?

Pirmiausia tokio žmogaus prašome pabendrauti su savo artimaisiais, nes

reikia ne tik žmogaus sprendimo, bet ir artimųjų pritarimo. Idealu, jei artimieji parašo raštišką sutikimo dokumentą. Vienašalis asmens pareiškimas tvirtinamas su notaru, nurodomos svarbiausios detalės. Svarbu sutarti, kuriam laikotarpiui aukojamas kūnas (minimalus laikas – dveji metai).

Dažnai žmonės sutinka aukoti kūną neribotam laikui. Taip pat suderiname, kaip žmogus nori būti palaidotas.

Stengiamės atsižvelgti į visas, net ir smulkiausias detales. Kai pageidavimai dokumentuojami, nekyla jokių ginčų ar artimųjų nepasitenkinimo.

Jums yra tekę bendrauti su žmonėmis, ketinančiais atiduoti savo kūną medicinos studijoms. Ar galite išskirti, kokios yra pagrindinės šių žmonių nerimo priežastys?

Daugiausia nerimo tokiems asmenims kelia jų artimųjų reakcija. Tikrai yra buvę atvejų, kai žmonėms mirus niekas nepranešė mums apie tokį faktą ir palaidojo įprasta tvarka, nors prieš tai paties mirusiojo buvo priimtas kitoks spendimas. Kartais pasitaiko kuriozinių situacijų, kai skambina ir klausia, kiek pinigų galima gauti už kūno paaukojimą. Tokiu atveju tenka paaiškinti, kad tai – tik savanoriškas sprendimas norint padėti mokslui.

Ar visuose medicinos universitetuose / fakultetuose studentų mokymo procese yra naudojami žmonių kūnai?

Kiek man žinoma, Europos Sąjungos valstybėse ir kitur pasaulyje toks mokymosi metodas yra gana populiarus. Taip pat ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas naudoja tokią pačią mokymo metodiką. Galbūt situacija komplikuotesnė labiau krikščioniškose valstybėse: Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje. Nors kunigai jau ne kartą nevienareikšmiškai yra išsakę palaikymą mokslui šioje srityje.

Vokietijoje, pavyzdžiui, netgi ne visus kūnus priima, žiūri, kad būtų be ligų, anatomiškai tvarkingi, kad nebūtų traumų ir panašiai.

Ar galima studentus išmokyti anatomijos, gerai juos parengti, naudojant tik teorinę medžiagą?

Manau, kad taip. Bet mokymosi procesas būtų kur kas sudėtingesnis. Šiuo metu turime daug knygų, šiuolaikinės technologijos leidžia stebėti žmogaus kūną įvairiausiais aspektais.

Tačiau knygose, programose mes matome tą idealųjį vaizdą. Realybė yra kitokia. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, turi unikalų raumenų, nervų, kraujagyslių išsidėstymą. Žinoma, muliaže ar knygoje yra daug lengviau identifikuoti. Realybėje pamatai, kad atpažinimas gerokai komplikuotesnis, audiniai atrodo panašiai, kraujagyslės panašios į nervus, raumenys ne visi išlavinti, sunykę. Taigi mokymosi procesas su žmogaus kūnu yra praktiškesnis, padeda tvirtesnius pagrindus būsimiems specialistams.

Ar visi medicinos studentai turi galimybę mokytis naudodami paaukotus kūnus?

Studentų kiekviename kurse būna per 200, o kūną, bent jau šiuo metu,

L. Kocienės nuotr.

Lapkričio 2 d. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra pakvietė visus bendruomenės narius atiduoti paskutinę pagarbą ir atsisveikinti su mirusiaisiais, kurie gyvi būdami sutiko po mirties paaukoti savo kūną Medicinos fakulteto anatomijos studijoms.

Jų dėka net keli šimtai fakulteto studentų turėjo galimybę geriau suprasti žmogaus kūno sandarą.

Kremuoti Julijonos Aldonos Balkevičienės, Dalios Marteckaitės ir Kazimiero Kaušpėdo palaikai su ypatinga pagarba buvo pašarvoti Medicinos fakulteto auditorijoje turime tik vieną. Natūralu, kad visi negali su juo dirbti. Pirmo ir antro kurso studentus suburiame į komandas, kad jie galėtų mokytis kartu ir vieni iš kitų – tokiu atveju užtikrinamas mokymosi nuoseklumas, žinių įtvirtinimas. Procesą, žinoma, visada prižiūri dėstytojai. Jei kūnų būtų daugiau, mokymasis būtų paprastesnis.

Dabar visiems studentams galime tik parodyti praktinius dalykus vizualiai.

Bet tai yra nesulyginama su galimybe pačiam preparuoti.

Kiek šiuo metu yra žmonių, ketinančių paaukoti po mirties savo kūną mokslui?

Iš tikrųjų, tokį sąrašą mes darome. Šiuo metu jame yra įrašyta apie 120 asmenų, išreiškusių tokią valią.

Jauniausiam yra tik devyniolika,

vyriausiems – aštuoniasdešimt ir daugiau metų. Žmonių, ketinančių po mirties paaukoti savo kūną mokslui, daugėja. Aišku, tam labai padeda ir informacijos apie tokią galimybę sklaida. Nemažai žmonių, su kuriais tenka bendrauti, prisipažįsta visada norėję padėti mokslui, bet nežinoję, kaip tai padaryti, neturėję informacijos. Kai kurie, išsiaiškinę visas detales, apsigalvoja ir atsisako. Tačiau daugelis vis dėlto parašo sutikimą ir patvirtina savo valią.

Ar gali žmogus, priėmęs sprendimą paaukoti savo kūną, vėliau nuomonę pakeisti?

Tikrai taip. Visada galima apsigalvoti ir mes prašome, jei tik taip nutinka, nedelsiant mus informuoti.

Dėkoju už pokalbį.

Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorės Janinos Tutkuvienės komentaras: Dėl mokslo ir technologijų pažangos visame pasaulyje nuolat tobulėja kūno, organų, audinių ir ląstelių tyrimai. Keičiasi ir anatomijos studijų metodai bei programos, tačiau darbas su žmogaus kūnu išlieka itin svarbi šių studijų dalis. Daugelyje Europos ir kitų pasaulio šalių žmogaus kūno panaudojimo studijoms ar mokslui galimybės ilgą laiką teisiškai nebuvo reglamentuotos. Dažniausiai anatomijos studijoms būdavo naudojami po mirties neatsiimti kūnai. Dabar, pasikeitus žmogaus palaikų tvarkymo ir naudojimo studijoms teisinei bazei, dauguma medicinos mokymo įstaigų susiduria su mirusių kūnų anatomijos studijoms stygiumi, ne išimtis – ir Vilniaus universitetas. Šiuo metu vyraujanti pasaulinė praktika leidžia mirusio žmogaus kūną naudoti mokymo tikslais tik esant raštiškam žmogaus sutikimui. Tokios praktikos pavyzdžių galime matyti labiausiai išsivysčiusiose Europos Sąjungos šalyse – Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Šveicarijoje. Šią praktiką perėmėme ir mes.

Netgi turint žmogaus sutikimą ne visada palaikai būna panaudojami mokymo tikslais. Gana dažnai anatomijos padaliniai pavėluotai sužino apie asmens mirties faktą, nes apie tai tiesiog neinformuoja artimieji. Todėl ypač svarbu nuolat priminti plačiajai visuomenei apie kūnų donorystės svarbą. Preparavimas yra itin svarbi anatomijos studijų dalis.

Paaukoti kūnai, naudojami per paskaitas ir praktinius darbus, leidžia studentams, būsimiems gydytojams, geriau pažinti žmogaus sandarą, ateityje tapti geresniais savo srities specialistais.

universitas

vilnensis

14

VU Taryba savo veiklą pradėjo 2014 m. gruodžio 16 d. Tarybą sudaro 11 narių, iš kurių 9 yra renkami. Tarybos sudėtis sudaroma penkerių metų kadencijai.

Prof. Mykolui Michelbertui – garbingas apdovanojimas

E. Kurausko nuotr.

Lapkričio 23 d. Vilniaus universiteto (VU) Tarybos pirmininku išrinktas aukštųjų technologijų plėtros atstovas, verslininkas Rimantas Kraujalis. Jis pakeitė iki tol pareigas ėjusią ir į šalies parlamentą išrinktą Ingridą Šimonytę.

R. Kraujalis – aukštąsias technologijas kuriančios „Eksmos“ grupės prezidentas. Jam priklauso ir vieno pirmųjų Lietuvoje lazerių pritaikymo išradimų bendraautorystė. R. Kraujalis taip pat yra naujai įsteigto VU fondo – pirmojo universitetinio neliečiamojo kapitalo fondo Lietuvoje – valdybos narys.

VU Taryba tiesiogiai dalyvauja didžiausio šalies universiteto valdyme ir yra vienas pagrindinių jo valdymo organų.

Taryba taip pat užtikrina jos atskaitomybę visuomenei ir sparčią bei veiksmingą reakciją į aplinkos pokyčius.

Susipažinkite – bibliotekos gidai

E. Kurausko nuotr.

Naujuoju VU Tarybos pirmininku išrinktas Rimantas Kraujalis

Bibliotekos gidai skleidžia žinią apie Vilniaus universitetą plačiau, svečiams parodo, kuo didžiuojasi universitetas ir Lietuva

Nijolė BULOTAITĖ,

E. Kurausko nuotr.

VU bibliotekos Komunikacijos ir informacijos skyrius

Spalio 20 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriui emeritui Mykolui Michelbertui iškilmingai įteiktas prof. Jozefo Kostrzewskio apdovanojimas.

Tai aukščiausias Lenkijos mokslinės archeologijos draugijos apdovanojimas. Nors jis Lenkijoje teikiamas jau beveik trisdešimt metų, tačiau pirmą kartą skirtas užsienio mokslininkui.

Lenkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje Jarosławas Czubińskis šį įvertinimą prilygino archeologijos Nobeliui.

Prof. M. Michelbertas apdovanotas už ryšių su Lenkijos archeologais stiprinimą ir plėtojimą, už didelį indėlį sprendžiant Europos archeologijos problemas. Įkūrus VU Archeologijos katedrą, profe-

sorius užmezgė glaudžius ryšius su Lenkijos mokymo ir mokslo institucijomis, pirmiausia – su Krokuvos ir Varšuvos universitetais. Pastaraisiais metais labai produktyvūs abiejų šalių mokslininkų archeologų ryšiai su Poznanės A. Mickevičiaus ir Vroclavo universitetais. Minėtuose universitetuose prof. M. Michelbertui teko skaityti paskaitas, recenzuoti daktaro disertacijas, habilituotus darbus, šie Lenkijos universitetai ir VU Archeologijos katedra nuolat keičiasi moksline informacija, vyksta studentų mainai.

VU archeologas tyrinėja senąjį geležies amžių, arba romėniškąjį laikotarpį I–IV a. po Kristaus. VU mokslininkai kartu su kai kuriomis Lenkijos mokslo institucijomis nagrinėja panašias problemas.

VU Verslo mokyklos direktore tapo dr. Birutė Miškinienė Lapkričio 15 d. vykusiame VU Verslo mokyklos (VM) tarybos posėdyje VU VM direktore paskirta laikinai šias pareigas ėjusi dr. Birutė Miškinienė.

Naujoji vadovė yra eksternu įgijusi socialinių mokslų daktaro laipsnį Vytauto Didžiojo universitete, vadybos magistro laipsnį Norvegijos vadybos institute BI, vaadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį ISM Vadybos ir ekonomikos universitete ir fizikos bei astronomijos mokytojo kvalifikaciją tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute.

Dr. B. Miškinienė yra vadovavusi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų mokyklai (ISM Executive School), Švietimo ir mokslo ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamente sukaupė valstybinės aukštojo mokslo

2016 m. gruodis

S. Šlauterytės nuotr.

politikos formavimo patirties. Nuo 2015 m. rugsėjo dr. B. Miškinienė paskirta laikinąja VU TVM direktore ir šias pareigas ėjo iki mokyklos integracijos į VU. Dr. B. Miškinienė vadovo pareigas oficialiai pradėjo eiti nuo lapkričio 16 d. naujienos.vu.lt inform.

Vilniaus universiteto biblioteką gausiai lanko ne tik mokslininkai ir studentai, bet ir universiteto bei valstybės svečiai. Juos su universiteto rūmais, bibliotekos lobynais supažindina gidai, pasirengę parodyti universitetą ir apie jį papasakoti net keliomis kalbomis.

Kas tie žmonės, pristatantys universiteto svečiams, studentams, moksleiviams universiteto rūmus, jų istoriją?

Ekskursijų vedimas – ypatinga bibliotekos misija

Ekskursijas vedantys bibliotekos darbuotojai – tai skyrių vadovai, bibliotekininkai, informacijos specialistai. Ekskursijų vedimas šiems darbuotojams – papildoma veikla. „Būdama, matyt, vienintelė istorijos ir dokumentinio paveldo saugotoja universitete, biblioteka geriausiai gali pristatyti svečiams čia sukauptą kultūros paveldą, parodyti ne tik biblioteką, bet ir visą universiteto centrinių rūmų ansamblį, kaip Lietuvos mokslo istorijos dalį. Džiaugiuosi, kad bibliotekos gidų gildija yra draugiška, profesionali, lanksti. Juk kartais tenka staiga atidėti kitus darbus ir eiti vesti ekskursijos. Dar nėra taip nutikę, kad atėję į biblioteką svečiai liktų be gido“, – sako Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Ne kartą bandyta perduoti ekskursijų vedimą kitiems, įtraukti į šią veiklą Istorijos, Filologijos fakultetus, bet visi bandymai buvo nesėkmingi. Mat nemažai universiteto ir Lietuvos svečių atvyksta neplanuotai. Staiga rasti ir atsikviesti vesti ekskursijų studentus ar fakultetų darbuotojus būtų labai sudėtinga, o bibliotekos darbuotojai yra čia pat. Nors jie dirba bibliotekos darbus, dėl svečių juos kuriam laikui atideda.

Pati direktorė savo darbo bibliotekoje pradžioje irgi dirbo gide: vedė ekskursijas vokiečių ir rusų kalbomis.

Ji ir dabar dar puikiai pamena jaudulį, kai tekdavo pristatyti biblioteką ypatingiems, aukšto rango svečiams.

Direktorė džiaugiasi profesionaliai dirbančiais bibliotekos gidais, neretai gauna padėkos laiškų iš svečių, giriančių jų profesionalumą. „Mūsų gidai skleidžia žinią apie Vilniaus universitetą plačiau, svečiams parodo, kuo didžiuojasi universitetas ir Lietuva. Tai, kad vedame ekskursijas keliomis kalbomis, taip pat yra labai svarbu. Matyt, atliepiame universiteto vadovų lūkesčius, kaip reikia pristatyti universitetą ir jo istoriją“, – sako direktorė.

Įtampa prieš valstybinius vizitus, pasiklydę svečiai ir kiti nutikimai

Informacijos paslaugų centro Informacijos išteklių formavimo skyriaus vedėja Odeta Pakalnienė, atsakinga už naujų gidų parengimą, iš pradedančiųjų gidų tikisi žinių, plataus akiračio, gebėjimo bendrauti, diplomatiškumo, lankstumo, noro parodyti savo universitetą ir miestą, meilės istorijai, humoro jausmo, gebėjimo diplomatiškai išsisukti iš bet kokios situacijos. „Vieniems svečiams reikia daug informacijos, kitiems pakanka kelių datų, jie nori pamatyti, ne išgirsti. Išmokti vesti ekskursijas, jei pakanka atkaklumo, tikrai galima.

Bet ne visi sugeba tai daryti“, – sako O. Pakalnienė. Ji pripažįsta, kad būna labai apmaudu, kai parengti gidai taip ir nepradeda dirbti, nes juos parengti užtrunka nemažai laiko ir pastangų.

O. Pakalnienė ir pati veda ekskursijas.

Kiekviena svečių grupė, anot jos, turi savų interesų, todėl gidui labai svarbu užmegzti ryšį su grupe, išsiaiškinti poreikius. Kartais ekskursantai patys nori papasakoti, o ne paklausyti.

Kalbėdama apie jai sudėtingiausias, reikšmingiausias ekskursijas, patyrusi gidė prisiminė didelę įtampą prieš LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitą, nes matė, kad ir kiti aplinkui labai nervinasi. Jos Ekscelencija jai paliko labai mielo ir šilto žmogaus įspūdį. „Kartais vizitą reguliuojantys žmonės sukelia gidams labai daug neigiamų emocijų, reikalaudami priversti universiteto vadovus laikytis reglamento, trumpinti pokalbius etc.“, – nelengvas situacijas apibendrina O. Pakalnienė.

O kokia linksma istorija jai buvo nutikusi? „Kartą ekskursijos metu rektorius B. Juodka su svečiu kažkur nuklydo ir man su likusiais svečiais teko jų ieškoti, – pasakoja ji. – Viena ikimokyklinukė, nusileidusi iš Baltosios salės bokštelio, labai apsidžiaugė, kad ji vėl Žemėje. Įsiminė ir šeštokų reakcija į profesoriaus istoriko repliką: NEKENČIU ISTORIJOS.“ Bibliotekos senbuvė Nijolė Giniotienė pradėjo vesti ekskursijas 1970 m., artėjant universiteto 400 metų jubiliejui.

Ekskursijos buvo vedamos anglų, vokiečių, prancūzų, bet dažniausiai – rusų kalba. Vienu metu buvo nurodyta vesti ekskursijas visiems bibliotekos darbuotojams. Dabar savanoriaujanti Nijolė pasakoja, kad anksčiau gidai su grupe keliaudavo net iki Trakų gatvės parodyti rūmų, kur pas dailininką J. B. Lampį gyveno ir mokėsi tapybos žymusis ukrainiečių rašytojas T. Ševčenka. Ji prisimena, jog sovietmečiu užsieniečių būdavo labai nedaug. Neretai buvo reikalaujama nekalbėti angliškai, į anglų kalbą versdavo lydintys gidai iš Maskvos, nors kartais jie angliškai kal-

bėdavo daug prasčiau. Per universiteto jubiliejų buvo labai daug svečių. Jai yra tekę vesti ir 50, ir didesnę žmonių grupę. Kartais per dieną tekdavo vesti po 2–3 ekskursijas.

Buvusi bibliotekos darbuotoja, dabar rektoriaus padėjėja Aistė Skrebytė taip pat vesdavo ekskursijas lietuvių ir anglų kalbomis. Aistei patiko vedžioti svečius iš Azijos šalių, nes ją labai domina jų kultūra, patiko dirbti su moksleiviais. Ji prisipažįsta, kad labai nemėgo neplanuotų ekskursijų, kai tekdavo staiga „persijungti“ nuo vieno darbo prie kito.

Patikdavo teminės ekskursijos.

i Ekskursija gali įkvėpti mokslo ir mokymosi prasmę

Milda Morkūnaitė-Adelšin – tas žmogus, į kurį reikia kreiptis norint užsakyti ekskursiją. Ji suranda gidus reikiamomis kalbomis, derina visus organizacinius reikalus. Milda labai didžiuojasi bibliotekos gidais, džiaugiasi jų žinių troškimu, geranoriškumu ir aktyvumu. „Tai žmonės, kuriems neužtenka kasdienybės, kurie neapsiriboja tik savo darbu. Jie noriai dalijasi savo žiniomis, skleidžia žinią apie universitetą, jo istoriją, švietimo istoriją, mecenatus.“ Milda sako, kad nuolat gidauja maždaug 12–15 aktyvių žmonių, pasirengusių vesti ekskursijas. Gidų amžius labai įvairus: nuo ką tik pradėjusių dirbti labai aktyvių ir smalsių studentų – iki ilgamečių gidų, vedančių ekskursijas jau 20, 30 ar net 40 metų. Populiariausios ekskursijų kalbos – lietuvių ir anglų, nemažai jų vedama rusų ir lenkų kalbomis. Daugiausia bibliotekoje lankosi Lietuvos moksleivių grupės – apie ketvirtadalis visų lankytojų. Nemažai ir studentų, tiek iš Vilniaus universiteto, tiek iš kitų aukštųjų mokyklų. Pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademijos studentams įdomūs ir specialieji bibliotekos rinkiniai, ne tik ekskursijos. Kitų universitetų studentai dažnai ateina čia semtis žinių iš mokslo istorijos, nes Vilniaus universiteto istorija glaudžiai susijusi su Lietuvos ir mokslo istorija. Šios ekskursijos labai populiarios. „Sulaukiame ir išskirtinių užsakymų. Vienas labai man įsiminęs dėstytojos prašymas – vesti studentams ekskursiją taip, kad įskiepytų meilę mokslui. Dėstytoja, Vilniaus universiteto alumnė, dirbo kitame universitete, kur labai pasigedo istorinės akademinės aplinkos. Gidei teko gerai pasukti galvą, kaip surengti tokią ekskursiją, kaip sutelkti studentus ir parodyti jiems mokymosi prasmę.“ Kasmet VU bibliotekoje ir architektūros ansamblyje surengiama apie 700 ekskursijų (2011–2015 m. duomenys). 2015 m. apsilankė 9247 asmenys iš 50 šalių.

universitas

vilnensis

Dainų ir šokių ansamblio sėkmės Donata VAITKŪNAITĖ Dainų ir šokių ansamblis su koncertine programa „Sutartinės“ pasirodė tarptautiniame medinių pučiamųjų instrumentų festivalyje „Medynės“ . Šiemet festivalyje aidėjo itališkos, ukrainietiškos, lietuviškos melodijos, atlikta specialiai parengta programa „Hindewhu – skambanti Afrika“.

Jaukioje Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčioje pasirodė ir VU dainų ir šokių ansamblis su koncertine programa „Sutartinės“. Koncerte skambėjo V. Bartulio, A. Martinaičio, V. Aleksandravičiaus, E. Čiplio liaudies dainų ir sutartinių aranžuotės.

VU dainų ir šokių ansamblis kartu su Marijampolės meno mokyklos skudučių ansambliu „Tūto“ (vadovė D. Vosylienė) atgaivino lietuviško miško garsus. Birbynių, skudučių, ragų, švilpynių, kanklių, smuikų ir choro balsų pynėje skleidėsi lietuviškos melodijos. Koncertą vainikavo E. Čiplio aranžuota sutartinių pynė, kurią taip pat kartu atliko VU dainų ir šokių bei „Tūto“ ansambliai. Šiemet prie VU dainų ir šokių ansamblio prisijungusiai Gabrielei Morozovaitei šis koncertas buvo pirmasis. „Ta saulėta (lyg užsakyta) diena Marijampolėje maloniai įstrigo širdyje. Turbūt dėl tokių vieningų ir nuoširdžiai besijuokiančių ansamblio

narių, dėl malonų šiurpulį keliančios mūsų pačių sukuriamos muzikos.

Turbūt dėl to, kaip atrodėm su tautiniais drabužiais – visi tokie grakštūs, jauni, laisvi, linksmi ir lygūs. Ir dėl tos nepaprastos akimirkos, kada visiems kartu nusilenkus prieš susižavėjusią publiką apima nuostabus jausmas, pripildantis širdį laimės, su kaupu atlyginantis už visą įdėtą darbą. O kur dar smagi kelionė iš koncerto atgal – su dainom ir juoku“, – nauja patirtimi ir įspūdžiais džiaugiasi mergina. „Medynės“ – tarptautinis medinių pučiamųjų instrumentų festivalis, kuriame siekiama atskleisti etnosąskambius šiuolaikinėje muzikoje.

Lapkričio 12 d. Klaipėdoje vykusiame Respublikiniame tautinių šokių kolektyvų ir ansamblių festivalyje-konkurse „Klumpakojis 2016“ VU dainų ir šokių ansambliui suteiktas šio konkurso laureato vardas.

Konkursas buvo skirtas Klaipėdos universiteto Šokio katedros įkūrėjo, lietuvių tautinių šokių kūrėjo, profesoriaus Juozo Gudavičiaus 90-osioms gimimo metinėms ir sceninės „Klumpakojo“ kompozicijos 65-mečiui paminėti. Jubiliejiniame penktajame festivalyje-konkurse dalyvavo dvi dešimtys kolektyvų iš visos Lietuvos – scenoje rungėsi daugiau nei 500 tautinio meno atlikėjų.

VU dainų ir šokių ansamblis, be svarbiausio įvertinimo, dar buvo apdovanotas už originaliausiai atliktą šokį „Klumpakojis“ ir aukštą meninį lygį, gavo specialų J. Gudavičiaus šeimos įsteigtą prizą, kurį įteikė profesoriaus dukra su anūke.

kultūra 15 Skaitovų šventė – dar viena proga studentų saviraiškai Rimantas VENCKUS Spalio18–22 d. Vilniaus universitete vyko Vilniaus miesto studentų skaitovų šventė.

Konkurso laureatais tapo ir finaliniame renginyje dalyvavo VU doktorantė Lina Buividavičiūtė, VU studentai Liepa Kazlauskaitė, Aurelijus Pocius, Matas Baltrėnas, Grita Raibužytė, VGTU studentai Darius Bruzgulis, Raimondas Urbas, LEU studentė Šarūnė Bartė Staponaitė, Vilniaus kolegijos studentės Greta Antanavičiūtė ir Ieva Zieniūtė.

Pagrindinį vertinimo komisijos prizą laimėjo VU teatro trupės narys Matas Baltrėnas. Žiūrovų ir pačių konkurso dalyvių prizus pelnė Vilniaus kolegijos studentė Greta Antanavičiūtė.

Konkurse dalyvavo 23 studentai iš VU, Vilniaus Gedimino technikos, Lietuvos edukologijos universitetų, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo Pagrindinio prizo laimėtojas Matas Baltrėakademijos, Vilniaus kolegijos. nas ir žiūrovų bei pačių konkurso dalyvių Toks renginys populiarina prizus pelniusi Greta Antanavičiūtė meninio skaitymo žanrą, ugdo Tikimės, kad šis įdomus, turiningas studentų saviraišką interpretuojant renginys taps gražia tradicija, stiprigrožinį tekstą, puoselėja šios meno nančia studentų ryšį su knyga. rūšies tradicijas. Tai buvo nauja galiŠventinę baigiamojo renginio mybė Vilniaus studentams kūrybiškai dvasią palaikė vargonininko Jono Papasireikšti, pabendrauti tarpusavyje, liaukos atliekama muzika ir meniškos o žiūrovams – pasidžiaugti studentų Šarūno Kuckailio videoinstaliacijos. gabumais.

Renginio organizatoriai – VU ir VGTU Meninio skaitymo žanras nėra teatrai, kuratorius – Universitetų teatrų lengvas, nes teksto interpretatorius asociacijos primininkas Olegas Kesminegali pasislėpti už dekoracijų, munas. Skaitovus vertino komisija: aktorės zikos, choreografijos ar partnerio.

Alvyda Čepaitytė, Nijolė Bižanaitė-MaJis lieka vienas – akistatoje su tekstu zūrienė, Gabrielė Aničaitė, teatrologė, ir klausytoju. Džiugu, kad studentų menotyrininkė Dalia Karatajienė, poskaitomi kūriniai buvo aukšto menietas, filosofas Liutauras Degėsys ir VU nio lygio. Tai liudija gerą jaunuolių teatro režisierius Rimantas Venckus. literatūrinį skonį.

Aurelijaus Pociaus nuotr.

2016 m. gruodis

Spalio 23 d. tarptautiniame chorų konkurse „Cantu Gaudeamus“ Vilniaus universiteto chorai „Pro musica“ ir „Virgo“ (meno vadovė ir vyr. dirigentė Rasa Gelgotienė) iškovojo aukščiausius apdovanojimus. Merginų choras „Virgo“ pelnė aukso medalį, o mišrusis choras „Pro musica“ – pirmąją vietą ir konkurso Grand Prix. „Tai kruopštaus pasirengimo, ištvermės, susikaupimo ir patirties rezultatas“, – džiaugėsi vyr. dirigentė R. Gelgotienė. Anot chorvedės, lietuviams teko susirungti su stipriais lenkų chorais. „Ten chorinis judėjimas vis labiau auga, kaimynai turi ne tik daug įvairiausio lygio chorų, bet ir nemažai įdomių kompozitorių, rašančių chorams, todėl lenkų chorų repertuaras labai įdomus“, – pabrėžė ji.

Konkursas vyko buvusiuose Abiejų Tautų Respublikos didikų Branickių rūmuose Baltstogėje (Lenkija), jame dalyvavo 14 chorų, kolektyvai varžėsi 7 kategorijose. Dainininkai turėjo atlikti keturias užduotis: a cappella atlikti vieną baroko arba renesanso epochos kūrinį, kitą – parašytą 1750–1950 m. laikotarpiu, trečią – sukurtą po 1950 m. ir paskutinį – laisvai pasirinktą kūrinį.

Auksinis diplomas, laimėtas Lenkijoje, papildo netrumpą merginų choro „Virgo“ apdovanojimų sąrašą. Per 35

Kultūros centro arch. nuotr.

VU chorai tarptautiniame konkurse iškovojo aukščiausias vietas

gyvavimo metus kolektyvas iš viso yra laimėjęs per 12 tarptautinių konkursų, dalyvavęs apie 50 tarptautinių festivalių.

2013 m. choras „Virgo“ pripažintas geriausiu moterų choru Lietuvoje. Šiemet pavasarį studentų chorų forume „Papa-

rac Kvetka“ Minske (Baltarusija) „Virgo“ pelnė geriausio choro vardą.

Choras „Pro musica“ 2012 m. taip pat Lenkijoje 31-ajame Hajnowkos stačiatikių sakralinės muzikos konkurse iškovojo pirmąją vietą. Šis jau dvylika

metų gyvuojantis kolektyvas iš kitų Lietuvos chorų išsiskiria pasirinkta stambių chorinių-simfoninių formų repertuarine kryptimi. Choras jau yra atlikęs tokius didžiuosius klasikos šedevrus kaip W. A. Mozarto ir G. Verdi „Requiem“,

G. Rossini ir A. Dvorako „Stabat Mater“, J. S. Bacho „Magnificat“, L. van Beethoveno IX simfoniją, D. Fanshawe „African Sanctus“, S. Rachmaninovo „Nakties vigiliją“ ir daugelį kitų kūrinių.

Kultūros centro inform.

universitas

16

paskutinis puslapis

vilnensis

2016 m. gruodis

„Vilnius iGEM“ komanda neketina sustoti

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Studentai sukūrė veikiantį- prototipą VU studentai Bostone (JAV) spalio pabaigoje pristatė daugiau nei du mėnesius laboratorijoje kurtą žarnyno bakterijų programavimo metodą, kuris palengvintų įgimta fenilketonurijos liga (PKU) sergančių vaikų gyvenimą. PKU ligoniai negali valgyti daug baltymų turinčio maisto: mėsos, pieno produktų, žuvies. Tokių žmonių dieta labai apribota, todėl jie daugiausia valgo vaisius, daržoves, taip pat turi nuolat gerti specialius mišinius, kurie gana brangūs. Vienam vaikui Lietuvoje šiems mišiniams įsigyti per metus skiriama apie 12 tūkst. eurų. Iš viso Lietuvoje PKU serga apie 190 įvairių amžiaus grupių žmonių, tačiau parama skiriama tik vaikams iki 18 metų. „Vilnius iGEM“ komanda siekė ligonių dietą palengvinti taip, kad jie turėtų gerokai platesnį pasirinkimą. Šiam tikslui pasitelktos žarnyne natūraliai gyvenančios bakterijos. Į jas „įdedamas“ trūkstamas fermentas, kuris skaido fenilalaniną. Taip šios bakterijos tarsi kempinė susiurbia amino rūgšties perteklių ir kontroliuoja fenilalanino kiekį, ką sveikų žmonių organizme atlieka fermentas. Taigi PKU ligoniams reikėtų tiesiog kartą per mėnesį išgerti bakterijų mišinį tabletės ar jogurto pavidalu. Šio idėjos autorius, Medicinos fakulteto studentas Karolis Šablauskas pasakoja, kad visuotinis naujagimių tikrinimas dėl PKU įvestas 1975 m. „Lietuva šį tikrinimą ir gydymą pradėjo dešimčia metų vėliau. Atrodo, gal šiek tiek pavėlavome, bet buvome

pirmieji tuometėje Sovietų Sąjungoje, įsivedę šį tikrinimą ir pradėję gydyti fenilketonuriją. Tad jau turime sukaupę nemažai patirties. Deja, tačiau per 50 metų, kiek jau gydoma šita liga, niekas nesugalvojo naujo metodo, išskyrus dietinį. Pagalvojome, kad galime pasiūlyti kai ką naujo“, – paaiškina mediciną šeštame kurse studijuojantis K. Šablauskas. Jis svajoja tapti gydytoju genetiku, kad galėtų toliau dirbti su paveldimomis ligomis, tarp jų – PKU, ir taip šį projektą pritaikyti praktikoje. Šiųmetės VU studentų komandos vadovas, biochemijos ketvirtakursis Marius Jatautas pažymi, kad konkurse pristatė prototipą, t. y. parodė, kad jis veikia ir netolimoje ateityje galėtų padėti palengvinti PKU ligonių mitybos režimą. „iGEM“ komisija tai vertina kaip didelį privalumą, nes tai rodo projekto išbaigtumą. Dėl to automatiškai nurungėme kitas komandas, kurios neturėjo veikiančio prototipo“, – pasakoja M. Jatautas.

Komanda džiaugiasi, kad jų projektas iš maždaug keturių dešimčių pateko tarp penkių geriausių medicinos kategorijoje. Ji laikoma ir populiariausia, ir konkurencingiausia. VU studentai įrodė, kad gali varžytis su komandomis iš Londono universiteto koledžo, Oksfordo universiteto, Kalifornijos universiteto Los Andžele ir SunYatsen universiteto Kinijoje. „Šalia tokių universitetų, kurie specializuojasi medicinoje, stovėti tikrai ne gėda“, – šypteli „Vilnius iGEM“ komandos nariai.

E. Kurausko nuotr.

Prestižinio sintetinės biologijos konkurso „iGEM“ auksas ir susitikimas su Vilniaus universiteto rektoriumi antrąją VU studentų komandą „Vilnius iGEM“ įkvėpė siekti, kad dalyvavimas šiame konkurse taptų gražia universiteto tradicija. Studentai jau paskelbė atranką į trečiąją komandą, nes jaučia atsakomybę ir pareigą didinti konkurso žinomumą, skatinti naujų idėjų atsiradimą.

Studentų pasiekimais džiaugėsi ir VU administracija – rektorius prof. A. Žukauskas ir vicerektorius prof. R. Jankauskas, asmeniškai pasveikinę jaunuosius mokslininkus kiti rūpinosi projekto komunikacija, treti – rinkodara. Nors, kaip pasakoja jaunieji mokslininkai, šiemet komandą suburti buvo daug lengviau, tačiau sunku sutelkti tvirtą, tarpdisciplininę komandą.

Studentai jau paskelbė registraciją į trečiąją „Vilnius iGEM“ komandą.

Tiek pernai, tiek šiemet komandos branduolį sudarė gamtos mokslų atstovai. Tačiau labai laukiami studentai iš Komunikacijos, Teisės, Matematikos ir informatikos, Filosofijos, kitų fakultetų. Svarbiausia – naujų narių motyvacija, žinios ir noras dirbti. Studentai tikina, kad stengsis suburti dar stipresnę komandą, kuriai perduos sukauptą patirtį. „Vilnius iGEM“ nariai vienareikšmiškai tvirtina, kad susidomėjimas konkursu vis labiau auga. Tai pastebėjo ir lankydamiesi įvairiose šalies mokyklose, kur pristatydavo tiek patį „iGEM“, tiek savo studijas bei VU.

Jaunieji mokslininkai iš moksleivių ne kartą išgirdo, kad jie nori studijuoti būtent tuos dalykus, kurių žinias galėtų pritaikyti „iGEM“ konkurse. „The COINS“ konferencijoje dalyvavusi VU komanda taip pat sulaukė dėmesio. „Mano kurso draugai, sužinoję, kad esu „Vilnius iGEM“ komandoje, taip pat klausinėjo apie konkursą, domėjosi, ar galės kitąmet dalyvauti“, – sako mikrobiologijos ir biotechnologijos ketvirtakursė Kotryna Čekuolytė.

Pavasarį„Vilnius iGEM“ nariai įsteigė Sintetinės biologijos organizaciją.

Pasak genetikos ketvirtakursės Miglės Kalvaitytės, taip siekiama populiarinti sintetinę biologiją, šviesti visuomenę, užmegzti dialogą tarp jos ir mokslininkų.

Kaip ir pernai, VU studentus globojo profesorius Virginijus Šikšnys, kurio laboratorijoje buvo atliekami tyrimai. Dauguma reikalingų reagentų aprūpino„Thermo Fisher Scientific“,

o „Amilina“ skyrė finansinę paramą trūkstamiems reagentams įsigyti ir kelionės išlaidoms padengti.

Lietuva konkurse „iGEM“ dalyvavo jau antrą kartą. Pernai VU studentų komanda buvo apdovanota taip pat aukso medaliu už projektą „Coli Clock“, kuris sprendžia bakterijų senėjimo klausimus. „iGEM“ yra kasmetis tarptautinis sintetinės biologijos renginys, skatinantis jaunųjų mokslininkų inovatyvumą, iniciatyvumą ir verslumą. Baigiamojoje konferencijoje komandų pristatytos idėjos dažnai pritaikomos praktikoje sprendžiant aktualias aplinkosaugos, medicinos, gamybos ir kitas problemas. 11 kartą vykusiame konkurse dalyvavo per 300 komandų iš didžiausių pasaulio universitetų.

Burs naują komandą Iš pat pradžių konkursu susidomėjo 40 studentų, tačiau galiausiai jam ruošėsi 15. Vieni dirbo laboratorijoje,

ISSN 1822-1513 Ad­re­sas: Uni­ver­si­te­to g. 3, LT-01513 Vil­nius, VU centriniai rūmai, I aukštas, 107 kab.

Tel. 268 7089, mobil. tel. 8 687 49 018, el. p. liana.binkauskiene@cr.vu.lt Ti­ra­žas 4000 egz. 4 spau­dos lankai. SL 321 Ma­ke­ta­vo VU lei­dyk­la. Spaus­di­no UAB „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius Vyr. redaktorė Liana Binkauskienė Vyresn. redaktorė Ilma Dunderienė Vyresn. korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Redakcija pasilieka teisę atsirinkti publikuotinus tekstus.

Už reklamų turinį ir kalbą redakcija neatsako.

nuotr.

E. Kurausko

Komandos arch. nuotr.

rtas Rektoriaus to

studentams

„Vilnius iGEM“ komanda Bostone (JAV)