‘Nebbiolo’ keliu, arba Rūkų vynuogių kilmės beieškant

Aidas Šemežys, ieškantis autentikos ir vietinio ritmo su „Local Vibes“

„Už mūsų santarvę, vienybę ir Italijos klestėjimą!“ –1870-aisiais sušuko Quintinas Sella, pirmasis suvienytos Italijos finansų ministras, keldamas taurę „Lessonos“ vyno. Bendražygiai, išvarginti ilgo Atgimimo (it. Risorgimento ) periodo, jam pritarė vildamiesi lengvesnio gyvenimo. Tačiau pačiam Quintinui Sellai šie žodžiai nebuvo atsitiktiniai. Tai iš kartos į kartą perduodamas šeimos kredo: Parsimonia , Lavoro , Concordia – taupumas, darbas ir santarvė.

Quintinas Sella (Quintino Sella) gimė ir užaugo kilmingoje Šiaurės Italijos šeimoje, kilusioje iš Bielos miestelio, kukliai pasislėpusio Alpių kalnų Monte Rozos masyvo šešėlyje. Tad, kaip ir visa jo šeima, buvo tikras kalnietis –uždaras, tačiau ryžtingas. Jis tapo garsiausiu šeimos vertybių įkūnytoju, kurį italai juokaudami prisimena ne tik kaip pirmąjį suvienytos

Italijos finansų ministrą, bet ir kaip paskutinį, prie kurio Respublikos balansas buvo teigiamas. Simbo - liška, tačiau būtent „Tenute Sella“ yra viena seniausių Pjemonto vyninių, oficialiai gaminančių elegantiškus „Nebbiolo“ vynus nuo 1671-ųjų. Nieko nuostabaus, kad šeimos, pernai minėjusios 350 vyndarystės metų jubiliejų, vynas pripildė Quintino ir jo bendražygių taures už Italijos santarvę: „Lessona“ taurėse reiškė daugiau nei putojantis vynas – santarvę su savimi ir tradicijomis. Tačiau kur tos tradicijos prasideda ir kiek giliai jos įsišakniję?

ĮVAIROVĖ – ILGOS EVOLIUCIJOS LIUDYTOJA

„‘Nebbiolo’ ir ‘Lessona’? Kaip jos susijusios?” – stebisi daugelis vyno mėgėjų, tokio vyno dažnai nė negirdėjusių. Jeigu jiems tektų bendrauti su vietiniais iš Aukštutinio Pjemonto (it. Alto Piemonte ), greičiausiai nesuprastų, kad kalbama apie ‘Nebbiolo’, nes vietiniai šias vynuoges vadina ‘Spanna’. Galima išgirsti ir kitų autentiškų pavadinimų, pvz., ‘Bolla’, ‘Picoutener’, ‘Prunent’, ‘Nebiolius’, ‘Nibola’, ‘Martesana’, ‘Marchesana’, ‘Melasca’, ‘Chiavennasca’. Be to, kartais ‘Nebbiolo’ vadinamos tiesiog senųjų vyndarystės miestelių vardais: ‘Lessona’, ‘Gattinara’, ‘Ghemme’ ar ‘Pinerolese’. ‘Nebbiolo’ vardas čia girdimas retai, jau nekalbant apie jos klonų vardus iš Langės kalvų – ‘Lampia’, ‘Michet’ bei ‘Rosa’.

Lengva pasiklysti vardų gausoje, juk jų iš viso priskaičiuojama net 98. Tačiau būtent ši klonų ir mutacijų įvairovė, nenutolstanti nuo vienijančio genotipo PN40024, liudija turtingą šių vynuogių evoliucijos istoriją. Šiandien jau ir moksliniais tyrimais patvirtinta, kad ‘Nebbiolo’ – viena seniausių nepakitusių (todėl prestižinių) vynuogių veislių. Visi klonai sudaro septynis genotipus, o juos jungia PN40024, užtikrinantis atsparumą ligoms, tvirtą vyno struktūrą, jautrumą dirvožemio ir klimato skirtumams, ilgą ciklą – ankstyvą sprogimą balandžio pradžioje ir vėlyvą brandą spalio pabaigoje. Šios savybės nekinta keičiantis mažiau svarbioms, kaip uogos dydis, cukraus kaupimo faktorius, kekės kompaktiškumas, odelės storis ir spalva. Vynai iš įvairių augaviečių derliaus gali skirtis, tačiau juos vienija elegancija, svarumas, tvirta struktūra, ilga evoliucija, kol pasiekiamos labiausiai vertinamos savybės.

Tiksli ‘Nebbiolo’ vynuogių kilmė nėra žinoma, tačiau šiandien jos asocijuojasi su garsiomis Langės denominacijomis – Barolo ir Barbaresco . Tai gali būti ir tiesa, ir didžiausias mitas, kurį reikia sugriauti, kadangi DNR ir genomo tyrimai pasitelkiant dirbtinį intelektą iš dalies patvirtino, kad ‘Nebbiolo‘ kilo iš Valtelinos slėnio Lombardijoje.

‘NEBBIOLO’ KILMĖS LEGENDA

Kartais paaiškinti pasaulio tvarką bei reiškinius daug paprasčiau pasitelkiant legendas ir mitus, nei ieškant istorinės tiesos metraščiuose ar vykdant mokslinius tyrimus. ‘Nebbiolo’ irgi turi savo legendą! Ji pasakoja apie vienuolį atsiskyrėlį, labai mylėjusį savo mažąjį vynuogyną, augantį Alpių kalnų papėdėje. Kasdien jis eidavo apžiūrėti vynmedžių ir gėrėjosi vynuogių kekėmis, jas uždengdavo nuo kaitrios saulės svyrančiomis vynmedžio šakomis arba, atvirkščiai, atidengdavo. Tačiau vieną rudens rytą, atėjęs į vynuogyną, vienuolis rado tokį tirštą rūką, kad negalėjo įžiūrėti nei išpuoselėtų kekių, nei paties vynuogyno. Jis labai susikrimto pamanęs, kad užrūstino Viešpatį, ir šis užleido tirštą rūką primindamas, kam derėtų skirti visą savo dėmesį – maldai ir darbui (lot. ora et labora ). Taigi, vienuolis užsidarė celėje atgailai ir šlovino Viešpatį malda. Po atgailos laikotarpio vėl aplankęs savo vynuogyną, jis pamatė, kad rūkas neišsisklaidė, bet tirštai nusėdo ant vynuogių kekių, atspindėjusių saulę it snieguotos kalnų viršūnės. Tuo gėrėdamasis, vienuolis praminė vynuoges ‘Nebbiolo’ – rūkų vynuogėmis (it. nebbia – rūkas).

Auk Tutinio Pjemonto Praeitis Ir Dabartis

Kalbant apie ‘Nebbiolo’, garsiausiai skamba vynų karaliaus ir karalienės – „Barolo“ ir „Barbaresco“ – vardai. Tačiau XIX a. ir XX a. sandūroje buvo kitaip. Aukštutiniame Pjemonte ‘Nebbiolo’ vynuogynai sudarė daugiau nei 40 000 ha, o vynai puikavosi populiarumu. Dar senesniuose šaltiniuose teigiama, kad Aukštutiniame Pjemonte ‘Nebbiolo’ sudarė net 110 000 ha. Įspūdinga?

Tikrai taip. Juk šiandien 11 Barolo kaimelių užima vos 2000 ha, o 3 Barbaresco kaimeliai - vos 700 ha. Tačiau šiandien praktiškai užmirštos Aukštutinio Pjemonto denominacijos yra nykštukinės net ir jų kontekste. Pavyzdžiui, elegantiškosios ‘Lessona’ sudaro vos 17 ha. Struktūriška bei geležinga ‘Gattinara’ – 64 ha, ‘Ghemme’ – 25,7 ha, ‘Bramaterra’ – 26 ha, ‘Boca’ – 9,6 ha. Tik ‘Chiavennasca’ izoliuotame pietinės ekspozicijos Valtelinos slėnyje užima 850 ha. Kartu su kitomis ‘Nebbiolo’ augavietėmis visoje Italijoje šios veislės vynmedžiais apsodinta vos apie 4 700 ha.

Kas gi nutiko, kad garsios augavietės ėmė ir beveik išnyko?

Atsakymai du – tekstilė ir filoksera. XIX a. Bielos Alpių priekalnėse įsibėgėjo tekstilės ir itališkos mados industrija, varoma sraunių kalnų upių – Červo, Stronos ir Sesijos. Taigi, vyndarių šeimos rinkosi turtingesnį gyvenimą. Didelė dalis vilų ir šimtamečių vynuogynų buvo apleisti, ilgainiui apaugo mišku. Tik itin principingos šeimos, išlaikiusios pagarbą tradicijoms ir protėvių darbui, tęsė vyndarystės amatą regione. Viena tokių – jau anksčiau minėta Sellų šeima. Nei tekstilė, nei bankininkystė neprivertė jų atsisakyti vyndarystės. Priešingai, keičiantis madoms ir enologams, šeima išsaugojo nekintantį butelio, etiketės ir vyno stilių. XIX a. pabaigoje regioną užklupusi filoksera sunaikino daugelį dar neapleistų vynuogynų, tad ieškodamos stabilesnės veiklos, vyndarystę apleido ir principingos šeimos, susikoncentruodamos ties daug žadančia tekstilės, vilnos ir mados pramone.

KLIMATO KAITA – KATALIZATORIUS PRASIDEDANČIAM

ATGIMIMUI

Šiandien Aukštutinio Pjemonto vyndarystė pastebimai atsigauna. Atgaivinami senieji ir kuriasi nauji vyno ūkiai, bandoma atkurti senuosius garsius vynuogynus ir augavietes. Tam įtakos turi dėl pramonės iškėlimo į Aziją regione sumenkusi tekstilės ir kita pramoninė veikla. Žmonių rūpestis gamta ir atsigręžimas į regiono tradicijas tampa itin svarbiais veiksniais ieškant naujojo identiteto.

O istoriškai svarbi vyndarystė – tai šansas regionui ir vėl sužibėti.

O štai pietiniame Pjemonte, Langėje, jaučiami šylančio klimato padariniai. Dažnais metais vyrauja sausi ir karšti orai vasarą, žiemą nebūna sniego, o pavasarį nepakanka kritulių. Tai trikdo ilgos evoliucijos suformuotą ‘Nebbiolo’ vynuogių ciklą, ir sezono viduryje vynmedžiai, rodos, negali apsispręsti: ar jų tikslas – sunokinti vaisius, ar tiesiog išgyventi išjungiant mitybos režimą lapijai ir kekėms.

‘Nebbiolo’ vynuogėms itin svarbi lėta rudeninė kekių branda, kada temperatūrų svyravimai tarp dienos ir nakties užtikrina efektyvų fenolinį nokimą, itin svarbų garsiajai vyno struktūrai ir ilgaamžiškumui. Vasaros karštis ir lietaus trūkumas per greitai sunokina kekes. Norėdami išvengti aukšto cukringumo, per daug svarių vynų, vyndariai renka derlių anksčiau, nelaukdami, kol idealiai sunoks fenoliai. Tai gali iš esmės pakeisti „Nebbiolo“ vynų stilių.

Alpių pašonėje daugiau gaivos ir kritulių, tad šie rūpesčiai nekamuoja Aukštutinio Pjemonto vyndarių. Aišku, čia gausu netikrumo dėl stichijų, ypač audrų ir krušos, kuri gali sunaikinti ir visą derlių, tačiau jei jų išvengia, vyndariai sukuria elegantiškų, vidutiniškai svarių, itin ilgaamžių „Nebbiolo“ vynų. Tai tampa šio regiono atgimimo priežastimi bei pritraukia ne tik vyno mėgėjų dėmesį, bet ir turtingų vyndarių iš pietinio Pjemonto investicijų.

GARSIAUSIOS AUKŠTUTINIO PJEMONTO DENOMINACIJOS

Šio regionas išsiskiria ypatinga terroir sandara – Monte Rozos masyvo papėdės mikroklimatas ir niekur pasaulyje daugiau neegzistuojanti labai skirtingos kilmės dirvožemio struktūra, liudijanti apie čia buvusį svarbių geologinių įvykių epicentrą. Tarp Ticino ir Stronos upių aptinkame ilgą kalvų grandinę su vaizdu į Po upės slėnį. Šią kalvų grandinę perpus dalina Sesijos upės slėnis, atskiriantis skirtingos geologinės sandaros zonas. Būtent čia neseniai geologai po žeme aptiko prieš 300 mln. metų išsiveržusį supervulkaną. Jo išsiveržimas paskatino Eurazijos ir Afrikos tektoninių plokščių judėjimą, kurio intensyvumas vis kito. Dėl tokio judėjimo dirvožemiai iš dalies susimaišė, o pats įspūdingiausias to įrodymas – garsusis Materhorno kalnas, kurio pagrindą sudaro afrikinis dirvožemis, kai visur aplink plyti vien eurazinės kilmės uolienos. Tektoninių plokščių judėjimas sukėlė daugybinius Gibraltaro sąsiaurio atsivėrimus ir užsivėrimus, 30–5 mln. metų prieš mūsų erą praktiškai visa šiaurinė dabartinės Italijos teritorija buvo užlieta Padano jūros. Na, o vėliau, ledynmečiais, iš Alpių slinkę ledynai stūmė riedulius ir mineralus, kurie čia ištirpo ir liko.

Šie geologiniai procesai toje pačioje vietoje suformavo tris skirtingos kilmės dirvožemius. Pirmiausia, tai itin senas ir sudūlėjęs vulkaninės kilmės porfyras, atsiradęs po supervulkano išsiveržimo. Porfyras – tai magmos dariniai, smulkus juodos, raudonos ar oranžinės spalvos žvyras ir akmenys, magminės uolienos. Vėliau, atslūgus Padano jūrai, kai kur liko jos dugno pliažai, tiek birūs, tiek kompaktiški smėlio ir nuosėdinių uolienų mišiniai. Galiausiai, ledynmečiai čia paliko gausias terasas ledynų sąnašinio, riedulinio dirvožemio, kur vos pusmetrio gylyje plyti itin kietos uolienos pagrindas, o jame gausu integruoto granito luitų bei smulkių geležies dalelių, sukuriančių raudonos žemės įspūdį.

Taigi, Aukštutinis Pjemontas – tai reto geologinio koncentrato teritorija. Iš joje augančių struktūriškųjų ‘Nebbiolo’ vynuogių galima gaminti subtilios teritorinės išraiškos vynus. Verta paminėti, kad šiuose vynuose dažnai rasime ir kitų tradicinių vynuogių veislių, su kuriomis vyndariai kuria savo vyno stilių ir ieško papildomos išraiškos. Pavyzdžiui, ‘Vespolina’ dažniausiai naudojama dėl tvirtesnės struktūros, bet mažesnio svarumo. O štai ‘Croatina’ suteikia vynui daugiau rubino spalvos, kurios stokoja ‘Spanna’. Raudonų uogų vaisiškumą sustiprina ‘Uva Rara’. Kiekvienas stilius – savaip žavus. Tad verta susipažinti su pačiomis svarbiausiomis denominacijomis.

GHEMME DOCG

Rytiniame Sesijos upės krante, pačioje kalvų papėdėje, yra mažas Gemės miestelis. Iš ‘Spannos’ čia gaminamas unikalus, išskirtinio balanso, švelniai druskingas, geležingas ir neįtikėtinai ilgaamžis vynas. „Ghemme“ vynui būdinga rubino raudonio spalva su granatų atspindžiais. Dominuoja intensyvūs eteriniai aromatai – žolelių ir pušies spyglių, eukaliptų. Burnoje sausas, taniniškas, daugiau gėliškas nei vaisiškas, turintis oksiduotų braškių, pikantiškų, druskingų, „medicininių“ natų, maloniai kartaus poskonio, aksominis ir harmoningas.

BOCA DOC

Taip pat rytiniame Sesijos upės krante, šiek tiek į šiaurę nuo Ghemme, yra Boca denominacijos kalvos, kurių šlaituose auginama „vulkaninė“ ‘Spanna’. ‘Boca’ yra itin svarbi, kadangi jos dirvožemį sudaro supervulkano sprogimo nuosėdos ir pelenai, kuriems yra maždaug 300 mln. metų. ‘Spanna-Nebbiolo’ šiame dirvožemyje yra vidutiniškai struktūriška, tačiau „Vespolina“ tiesiog sprogsta nuo traškių taninų, rūgšties ir mikroelementų gausos. „Boca“ pasižymi rubino raudonio spalva su granato atspindžiais. Dominuoja subtilūs eteriniai žolelių ir pušų spyglių aromatai. Burnoje sausas, taniniškas, gausus pikantiškų, druskingų ir eterinių natų, tačiau harmoningas.

GATTINARA DOCG

Vakariniame Sesijos upės krante, pačioje kalvų papėdėje, yra Gatinaros miestelis. Mišrus sąnašinis ir vulkaninis dirvožemis suteikia šiam vynui druskingo geležingumo, rūdžių pojūčio. „Gattinarai“ būdinga granato spalva su šviesiai oranžiniais atspalviais. Dominuoja švelnūs aviečių, raudonų gėlių aromatai, maloniai pikantiški, neabejotinai minerališki ir rūdžių kvapai.

Burnoje sausas, harmoningas, būdingo kartaus poskonio su itin gerai integruotais aksominiais taninais. Ragaudamas šį vyną, tiesiog išgyveni derliaus metus su visais jų pranašumais ir trūkumais.

BRAMATERRA DOC

Taip pat vakariniame Sesijos upės krante, į šiaurės vakarus nuo Gatinaros, plyti aukštesnės Alpių priekalnės. Tai „Bramaterros“ vyno teritorija, kur dominuoja stambesnės magmos uolienos, prisodrintos geležies ir mikroelementų, o jas epizodiškai keičia itin retas reiškinys – mantijos bazinė uoliena. ‘Spanna’ čia įgauna itin griežtą struktūrą, tad vynui dažnai naudojama gan daug švelnesnės struktūros ‘Croatinos’. Struktūrai pagyvinti dažnai naudojama ‘Vespolina’, leidžianti sumažinti svarumą ir suteikti gaivaus traškumo. Dėl ‘Croatinos’ vynas itin malonus ir jaunas, tačiau mažiau nei „Boca“, kadangi pelenų, žemės pojūtis, pikantiškumas trukdo mėgautis iškart ir reikalauja laiko evoliucijai, tačiau garantuoja ilgaamžiškumą. „Bramaterra“ pasižymi rubino raudonio spalva su granato atspindžiais. Dominuoja intensyvūs eteriniai žolelių ir pušies spyglių aromatai su pelenų, grafito ir juodžemio natomis. Burnoje sausas, maloniai kartus, labiau gėliškas nei vaisiškas, turintis pelenų, grafito ir žemės poskonių, harmoningai taniniškas.

LESSONA DOC

Į vakarus nuo Bramateros yra mažas Lesonos miestelis. „Lessona“ – tai švelniausia ir elegantiškiausia ‘Spannos’ vynuogių išraiška iš visų Aukštutinio Pjemonto denominacijų. „Lessonos“ vynas primena garsiuosius Barolo vynus iš La Moros kalvos, tačiau yra menkesnio svarumo, elegantiškesnis. „Lessona“ itin rafinuotai iškelia vieną rečiausių terroir į absoliučias kokybines aukštumas. Plonas šafrano geltonumo senovinio jūrinio smėlio sluoksnis, padengtas blizgančiomis mineralinėmis dalelėmis, suteikia burną užpildančios aksominės tekstūros. Ją sunku nupasakoti, tačiau būtent šis aspektas vyno mėgėjų tarpe tampa „Lessonos“ vizitine kortele. „Lessonai“ būdinga raudona granatų spalva su oranžiniais atspalviais. Dominuoja žibuoklių, intensyvūs raudonų gėlių, žemuogių ir aviečių aromatai. Burnoje sausas, maloniai taniniškas, druskingas, prieskoniškas, ilgai išliekantis ir evoliucionuojantis skonis.