+MADOS GIDAS 2018 M. PAVASARIS VASARA
ISSN 1822-1777
LAIMA Stilius
NR. 1 (26)
1
LAIMA STILIUS
PAVA S A R I S–VA S A R A
201 8
2018 KOVAS Nr. 3 (294) 3,49 Eur
Neringa Varnelytė
Prenumeratoriams – 1,99 Eur
PARAGAUTI MARSELIO NEIŠEINANT IŠ NAMŲ
Prireikė laiko suvokti, kad esu pati sau svarbi
Smagi provokacija:
SAVE REGIU... PRIEŠ 100 METŲ Moteriškumas šiuolaikinėje parfumerijoje
Marius Povilas Elijas Martynenko
Geriausiai sekasi pasakoti savas istorijas
MENAS BŪTI (NE)MALONIAI
LAUKIAME PAVASARIO! 2018-ų jų tendencijos:
kaip atrodysime, ką veiksime, kuo mėgausimės
KOVA S
2O18
LAIMA
1
16
LAIMA
V AKSOAVRAI S
2O18
F O T O G R A FA S T O M A S A D O M AV I Č I U S , S T I L I S T Ė G I E D R Ė A N U Ž Y T Ė , V I Z A Ž I S T Ė U G N Ė E Ž E R I N S K A I T Ė , D R A B U Ž I A I : „W E E K E N D M A X M A R A“ M E G Z T I N I S , K E L N Ė S
Tarp
TÊTE-À-TÊTE
juoko ir ašarų
Pasakodama apie save ji visą laiką šypsosi, niekur neskuba, nė karto karštligiškai nežvilgteli į telefoną ar laikrodį. Nors puikiai žinau, kiek daug slepiasi už šios ramybės. Aktorė Neringa Varnelytė – trijų vaikų mama: pusantrų metų Žygimanto, devynmetės Jorės ir penkiolikmetės Vaigos. Be to, ji – Jaunimo ir „Domino“ teatrų aktorė, laidos „Dviračio šou“ komandos narė, filmų garsintoja, savarankiškų aktorinių projektų kūrėja. J U RGA ČEKATA U S KA ITĖ
KOVA S
2O18
LAIMA
17
TEMA
2018-ųjų tendencijų
gidas KAIP ATRODYSIME, KĄ VEIKSIME, KUO MĖGAUSIMĖS
Baigiantis žiemai apima pažįstamas jausmas: norisikažkokito. Gaivaus, naujo, šviežio. Taigi – neriamės iš senos odos ir pasitinkame naujoves su šypsena! J U LĖ Š IU RKU TĖ, FAUST I N A BRUŽ AI T Ė, DOV I L Ė ŠT UI KI EN Ė 34
LAIMA
KOVA S
2O18
MADOS PROGNOZĖS
©SO P H OTO ( 1 )
©V I D A P R E S S ( 1 )
©SCAN P I X (2 )
Santūresnio stiliaus ar tradicinės elegancijos šalininkėms nereiktų eiti į barikadas. Padėtis – ne beviltiška. Kad ir kokios būtų sezono aistros, madingiausia – sentimentali pastelinė paletė: levandų spalva, žydri, rožiniai, melsvi, gelsvi tonai; iš šviesių audinių siūti kostiumai ir suknelės. Taip pat yra daugybė „printų“, be kurių pavasariai – neįmanomi: langučiai, dryželiai, gėlės, žirneliai. Be to, damų paslaugoms siūloma skarelė: ji – „karščiausia“ sezono naujiena. Skaros ne tik siuvamos prie sijonų ir suknių, kišamos visur, kur nereikia, bet ir elegantiškai ryšimos ant kaklo, užmetamos ant rankinės.
FENDI
Paradui dabar vadovauja „milenialai“, kurių žinios apie mados istoriją – ribotos, o atmintis – trumpa. Jie nepamena nei turkiškų treningų, nei blizgučiais apkibusių suknelių „varšavkių“, nei to, kad ilgą laiką demonstruoti etiketes Vakaruose buvo prasto tono ženklas. Todėl dabar madingiausia tai, kas anksčiau buvo vulgaru, neskoninga, nepadoru, senamadiška. Visi žaižaruojantys klubiniai drabužiai siūlomi gatvei; akį traukia lakuotos odos paltai ir plastikiniai apsiaustai, vaiskūs, kelnaičių neslepiantys sijonai, suknelės su plunksnomis, visoks vintažas; jiems padeda nemarūs leopardo raštai, laukinės spalvos. Snobai triumfuoja, nes išskirtinis sezono požymis – mados namų savireklama: ant rankinių, plaukų juostų, sportinių marškinėlių, suknelių spausdinami „logai“ „Versace“, „Dior“, „Loewe“ ir pan.
BALENCIAGA suknelė LE SPECS akiniai
šiniais ir todėl atrodančią pigiai, tai jau – aukštasis pilotažas. O nusileidus žemiau yra daug būdų atrodyti šauniai. Vienas iš pagrindinių – kuo ilgesni ar masyvesni auskarai, nes visi pirmiausia žiūri į veidą ir pastebi jo „įrėminimą“. Dar geriau juos rinktis skirtingus. Viena vertus, tai – mada, kita vertus, gera komunikacijos priemonė: juk visiems smalsu, kodėl ausyse kabo nepanašūs daikčiukai, ir tai proga užmegzti pokalbį. Kas dar? Iš pigesnių variantų – saulės akiniai „katės akys“, margos kojinės, firminės plaukų juostos. Tinka ir „kovinis“ makiažas: strėlytės, juodi apvadai, ryškūs lūpų dažai – tokiu šį sezoną mėgaujasi italės. Nors kitur labiau vertinami pablukinti antakiai ir beveik nedažytos akys.
OSCAR DE LA RENTA
J
į kiekviena turi kurti pati, net jei perka sezoninius daiktus, ką tik matytus ant podiumo. Todėl pavasario mados tendencijų yra kaip pasakų – tūkstantis ir viena, o realybėje vyrauja vienintelis stilius – eklektika. Klesti demokratija, leidžianti „miksuoti“ tai, kas nesuderinama, ir avėti sportbačius su vakaro suknelėmis.
BALMAIN
Ekspertai skėsčioja rankomis: moterims vis sunkiau ką nors patarti. Nes atrodyti madingai – nebemadinga, o vilkėti nuo galvos iki kojų vieną „brendą“ – ne lygis. Vertinamas tik savitas stilius.
LINDEX auskarai MANGO lietpaltis
MANGO skarelė
BALENCIAGA batai
ZARA rankinė
Kai kas nors perka svaigiai brangią „Prada“ rankinę, margintą komiksų pieOVVAASS 22O O1188 KKO
›› MAA LLAAI IM
35 35
SIMPTOMAI
Neliekanti
ŠEŠĖLYJE
44
LAIMA
Tas mažas daikčiukas gali sukurti bet kokią iliuziją: seksualumo, asketizmo, išminties, tvarkingumo, kilnumo, tyrumo, naivumo.
kė uždedamų, itin kietų apykaklių; mirė (1849 m.) labai paslaptingai, bet ne nuo jų. O tos standžios juostos, vadintos „tėvažudėmis“, nuvarė į kapus ne vieną garbų džentelmeną. Pirma, trikdė kraujo apytaką ir šis ne visada patekdavo į miego arteriją. Antra, tokia apykaklė nuolat gviešėsi pasmaugti šeimininką, ypač jei vyras užsnūsdavo nunarinęs sprandą. Laikraščių kronikose buvo minimas ir trečias atvejis: ponas paslydo gatvėje, krito ir apykaklė jam kone nupjovė galvą… Aišku, siaubo pasakaitės – ne argumentas atsikratyti kurio nors daikto. Mada ne visada būna apdairi ir humaniška. O išsižadėti apykaklių vien dėl to, kad jos nėra būtinos, mados atstovams tikrai neateitų į galvą. Na, nebent labai jauniems dizaineriams, kol jie studijuoja, neturi pagalbininkų. Jaunieji rangosi kaip unguriai, kad tik nereiktų siūti kalnieriaus. Jiems apykaklė – Napoleono kompleksas plius papildomos problemos: tas mažmožis atrodo didelis ir reikšmingas, o pasiūti jį – sunkiau nei visus marškinius ar suknelę. Išmintis ateina su branda. Ir tada net maištininkas Yohji Yamamoto prabyla sentencijomis: „Apykaklė – pati
KOVA S
2O18
››
©V I D A P R E S S ( 6 )
G
alima būtų ilgai vardyti daiktus (o paskui aiškinti, kas jie), kurie trumpai sujaukė mados aukoms smegenis, o paskui išnyko be pėdsakų. Vienu tų daiktų laisvai galėjo tapti apykaklė. Šiandien ji mums yra drabužio dalis, tad svarstyti jos likimą – vėloka. Bet apykaklė galėjo dingti dar tada, kai turėjo autonomiją. Nes, sutikite, tai nėra būtiniausias aksesuaras ir vargo su juo – daug. Iš tiesų, apykaklė – lyg ir nereikalingas atributas. Kai šalta, galima kuo nors apsimuturiuoti. Jei kaklas gražus, kodėl jį reikėtų slėpti? O jei negražus, apykaklė tik paryškins raukšles, pagurklį ir visa, ko nesinori viešinti. Be to (karti patirtis), suknelė ar palaidinė dažniausiai iškeliauja į atsargą kaip tik dėl to, kad kartą išskalbtas ir išlygintas kalnieriukas praranda prekinį vaizdą. Dar gerai, jei ta detalė „laiko distanciją“, nesiglausto prie kūno. Bet būna ir tokių, kurios neleidžia pamiršti savęs: trina, kliūva. Pasidomėjus apykaklių istorija, išvis galima rasti Edgaro Poe plunksnos vertų siužetų. Tiesa, rašytojas nesulau-
©V I D A P R E S S
Sakoma, kad Dievas ir velnias slypi detalėse. Kam geriau tai žinoti, jei ne madai, nepraleidžiančiai progų pažaisti su kokia nors smulkme. Kartais laimėti pavyksta ir ta smulkmė įsitvirtina. Bet kostiumų istorijos kapinės – irgi didelės.
Renesanso laikų apykaklė ir Cate Blanchett filme „Elžbieta I“
1897 m. apykaklaičių įvairovė Rembrandto „Haise van Cleyburg portretas“, 1634 m.
Prieš keletą metų apykaklės buvo parduodamos kaip aksesuarai; Zendaya, 2013 m. GATTINONI 2018 m. pavasaris– vasara
Didelė baltų apykaklių mėgėja Reese Witherspoon
KLASIKA Kodėl visiems taip patinka Erkiulis Puaro? Todėl, kad Agatha Christie sukūrė itin „eklektišką“ herojų. Jo aktyvi protinė veikla, originalus mąstymas smarkiai kertasi su išvaizda: noru nieko nekeisti, atrodyti konservatyviai, net jei lakuoti štibletai spaudžia, o „tėvažudė“ apykaklė smaugia.
KOVA S
2O18
LAIMA
45
MADA GUCCI akinių rėmeliai, 270 € MAX&Co. suknelė, 349,99 € BALENCIAGA aulinukai, 950 €
MAT RI CA
Dėl informacijos gausos ir tempo kartais nebesuvokiame, kur yra realybė, o kur – iliuzija. Stebėdami mados pasaulio diktuojamas taisykles, tarsi tampame filmo „Matrica“ Pirmosios kregždės dar neskrenda, todėl turime laiko pasiruošti herojais. Ir visi turime pavasariui: pasistaipyti prieš veidrodį ar matavimosi kabinoje pasidaryti skirtingas realybes: nuo asmenukių ir suiki draugėmis aptarti, kas tinka, kas – ne. Mada nevaržo. „neturiu ką apsirengti“ Jos klondaike – sportiniai ir romantiniai drabužėliai, vintažinio stiliaus lūžtančių spintų. Artėjant paltukai, suknelės, pavasariui – puiki progakelnės. Spalvos irgi įvairios: vyrauja pastelinė paletė, peržiūrėti garderobą, bet niekas nedraudžia džiaugtis ryškiais ar margais audiniais. pasitikrinti, kurie daiktai spintoje jau tapo iliuzija, Fotografė Reda Mickevičiūtė Stilistė Giedrė Anužytė ir pasinaudoti galimybe Vizažistė Greta Juozaponytė persikelti į kitą realybę Modelis Enrika Stanulevičiūtė („Image Group“) gretinant priešingus dalykus. Fotografuota viešbutyje „Auska“ Palangoje
48
LAIMA
KOVA S
2O18
CHLOE akinių rėmeliai, 260 € MAX&Co. palaidinė, 145,99 €, kelnės, 135,99 €, batai, 299,99 €
KOVA S
2O18
LAIMA
49
©SO P H OTO
PRIE VEIDRODŽIO
70
LAIMA
KOVA S
2O18
Ko nereikia
ODAI?
Jūsų vonios lentynėlėje – keli ar keliolika kosmetikos produktų. Esate tikros, kad juose nėra medžiagų, kurios jūsų odai visiškai nereikalingos, nes kertasi su prigimtiniais jos poreikiais? FAUST I NA BRUŽ AI T Ė
„NETEPKITE ODOS TUO, KAS NEVALGOMA!“ „Mano tikslas – ne grožis, ne populiarumas, o sveikata“, – sako ekologiškos kosmetikos „Dr. Alkaitis“ autorius mokslininkas Saulius Alkaitis. Lietuvoje gimęs, bet dar vaikystėje į JAV patekęs, ten studijavęs ir prekės ženklą sukūręs fizikinės chemijos mokslų daktaras savo rankų gamybos produktus vadina holistiniu ekologišku odos maistu. Jei ne žmonos smalsumas, gyva, arba žalia, jūsų kosmetika gal nebūtų atsiradusi? Oda – sudedamoji mūsų organizmo dalis, todėl maitinti ją gyvu, sveiku maistu itin svarbu. Juk nesiginčijame su mitybos specialistais, kai jie rekomenduoja vengti rafinuotų produktų ir įtraukti į racioną kuo daugiau natūralių? Kosmetika – odos maistas ir jos, tokios, kokią gaminu, idėją išties pasufleravo žmonos klausimai. Kadangi pagal išsilavinimą aš – chemikas, žmona nuolat domėdavosi, ką manau apie kosmetiką, kurios ji parsinešdavo namo. Perskaitęs, ko joje yra, klausdavau savęs: „Ar norėčiau tai suvalgyti?“, ir paprastai pasakydavau žmonai: „Aš šitų medžiagų netepčiau ant odos.“ Žinojau, kad jos per odą pateks į kūną, kitaip tariant, kuo nors tepdami odą mes tai tarsi suvalgome. Pagaliau atėjo diena, kai žmona išgirdo: „Sukursiu kosmetiką, už kurią tavo oda bus amžinai dėkinga.“ Tam prireikė ne tik chemijos žinių. Studijavau vaistinių augalų gydomąsias savybes, gilinausi į tradicinius gydymo augalais būdus. Ne specialistui susigaudyti, kuo odą tepti, o kuo – ne, kokia kosmetika – gyva, sudėtinga. Tarsi aišku, kad ta, kurioje pilna „chemijos“, – negyva... Tačiau, anot kritikų, natūrali kosmetika neretai sudirgina odą, tradicinė kosmetika ją nukonkuruoja veiksmingumu, tekstūra... KOVA S
2O18
Pamėginsiu paaiškinti, kaip aš suprantu, kokia kosmetika veiksminga ir vertinga. Tokia, kuri užtikrina odos sveikatą holistiškai, padeda pasiekti odos homeostazę ir ją išsaugoti (homeostazė – pastovios vidinės terpės palaikymas, red. past.). Kita mano nuostata, kuria vadovaujuosi kurdamas odai skirtus produktus: jiems tinka tik gyvi ingredientai – augaliniai ir vientisi. Matote, gamtoje visa sąveikauja, todėl šiuolaikinėje grožio industrijoje taikomas principas išskaidyti, išgryninti, išgauti iš augalų neva efektyviausius ingredientus ir juos naudoti, o kitus atmesti kaip nereikalingus, rodo pernelyg supaprastintą pasaulio suvokimą. Mano vertinimas holistinis: kiekvienas gamtos komponentas daugybe ryšių susijęs su savo aplinka ir būtent nuo jos priklauso, kodėl skirtingų augalų, turinčių tos pačios medžiagos, poveikis kitiems gyviems organizmams nevienodas. Man pavyko įgyvendinti išsikeltą tikslą – sukurti sistemą, kuri, pirma, leidžia išgauti augalinį ekstraktą, išsaugantį visą augalo „asmenybę“, antra, leidžia sukurti viena kitą papildančių „asmenybių“ kompozicijas ir šitaip užtikrinti maksimalų terapinį produktų poveikį. Kad ingredientai liktų gyvi, nenaudoju aukštesnės nei kūno temperatūros. Savo sistemos pagrindu gaminu produktus, kurie idealiai tinkami odai – irgi gyvam, vientisam organizmui. Kodėl nekuriate kremų sausai, riebiai, brandžiai odai – kuriate tiesiog odai? Sausa, riebi, jautri, aknės kamuojama oda byloja apie sutrikusią pusiausvyrą. Kai produktas gyvas, dėl savo kompleksiškumo jis pajėgus prisiderinti prie kiekvienos odos (visada turėkite galvoje, kad jūsų oda – unikali!), tenkinti jos poreikius, padėti jai susigrąžinti ir palaikyti homeostazę, pusiausvyrą. O dėl jūsų pastabos apie dirginimą... Tokia reakcija – normali pakeitus kosmetikos produktus, ypač jei naujieji atstovauja natūraliai kosmetikai. Odai reikia laiko prisitaikyti. Noriu pabrėžti: ekologiškai išauginti, laukinėje gamtoje etiškai surinkti, tausojamai apdoroti augalai, būdami gyvosios gamtos dalis, naudingi ne tik odai – visam organizmui, nuo kurio ji neatsiejama. Kaip tik dėl šios priežasties oda lyg veidrodis atspindi virškinimo trakto būklę. Kad oda būtų sveika (ir todėl graži), jos pusiausvyrą reikia palaikyti ir gyvomis išorinėmis priemonėmis, ir sveiku gyvu maistu, ir sveiku gyvenimo būdu.
››
LAIMA
71
ĮKVĖPIMAI
MOTERIŠKUMAS šiuolaikinėje parfumerijoje Įsivaizduokite pasaulį, kuriame galite tapti, kuo tik panorėjusi: nekilminga moterimi, ištekančia už Anglijos princo, laikmečio išvaizdos ir gyvenimo būdo standartus atitinkančia socialinių tinklų žvaigžde, turinčia tūkstančius sekėjų, ar elegantiškai su buitimi susitvarkančia oria ponia, savo malonumui veriančia papuošalus. Tokio galimybių meto, kokiame gyvename dabar, iki šiol dar nebuvo; kita vertus, tokio reikalavimų būti sėkminga supermoterimi meto – taip pat. RIMANT Ė BUDRYT Ė-KV I ET KAUSKI ENĖ
Šarvai ir svajonės
Socialiniai ir kultūriniai moteriškumo idealai, moterį vaizduojantys kaip švelnią mūzą, į kurią malonu žiūrėti, pralaimi realybei, kurioje dažniau primeni jauniklius ginančią liūtę ar šarvuotą karžygę nei romantišką dievaitę, kuri dėl milijono priežasčių negali ar nenori sau leisti nėriniuotų apatinių, ilgesingų atodūsių ir įsimylėjėlių atvaizdais ištapytų porceliano puodelių. Mėgstamų kvepalų aromatas – pati intymiausia moteriškumo deklaracija ir asmenybės išraiška, prasiskverbianti pro šarvus, socialinius vaidmenis ar nuotraukų koregavimo programų filtrus, buitį bent akimirkai paverčiančius švente. Parfumerija – tikras svajonių fabrikas, gaminantis kvepalų buteliuko formos ginklus manipuliacijai realybe. Pagrindiniai klausimai, kuriuos užduodi sau, atsakingai rinkdamasi kvepalus parfumerijos parduotuvėse: „Kuo aš norėčiau būti šiandien?“ ir „Kokį įspūdį apie save noriu palikti aplinkiniams?“, nors dažniausiai užtenka tiesiog įkvėpti kvepalų aromato ir jam pasiduoti, prisimerkiant iš malonumo, tik vėliau suvokiant, kad įsigijai svajonę, – tai, ko tau slapta trūksta, kompensuodama kvapo sukeliama emocija. Pirmasis mano susidūrimas su moteriškumu parfumerijoje įvyko maždaug 1985 metais, kai išmokau atsirakinti devyniais užraktais nuo mano smalsumo saugomą mamos lobyną ir į „Lancôme“ „Climat“ kvepalų ekstrakto buteliuką pripyliau vandens. Darželinukės protas sufleravo, kad jeigu skysčio kiekis buteliuke bus toks pats, koks buvo, mama nepastebės tokio nepaaiškinamo jo sumažėjimo. Kvepalų skystis virto balkšvu pienu, mano planas išlikti nepastebėtai neišdegė, o pamačiusi sugadintus kvepalus išdidžioji mano mama apsiverkė – „Climat“ buvo jos svajonių kvepalai, deficito laikais gauti itin sunkiai. Ypatingojo mamos kvepinimosi ritualo stebėjimas, aromato lašams subtiliai pražystant ant odos įmantriausiais akordais, man suformavo aiškią ateities viziją: noriu būti kosmonautė, mokslininkė ir būtinai turėti daug kvepalų. Kosmonaute, tiesa, taip ir netapau, tačiau parfumerijos, moteriškumo ir svajonių išsipildymo koreliacija tikiu ir dabar. Kvepėti tuo, nuo ko jautiesi pakylėta, uoslės ir emocijų ryšiui atliekant savo darbą, ir jaustis laimingai, nesiteisinant, kodėl taip jautiesi, – emancipacija, modernioji visuomenė ir šiuolaikinė parfumerija tam suteikia visus įrankius ir priežastis. 84
LAIMA
Rožės ir bijūnai
Moteriškumui tradiciškai priskiriamos švelnumo, subtilumo, jautrumo, trapumo ir laikmečio standartus atitinkančios estetinio grožio savybės parfumerijoje virsta maloniais gėlių akordais ir natomis. Tarsi gėlių žiedlapius primenantys skaistalai, paryškinantys romantiškus damų portretus, rožės, bijūnai ir vyšnių žiedai skleidžia aromatus iš prašmatnių buteliukų ir dalija žaismingos, jaunatviškos ir romantiškos būties pažadus. „Maison Francis Kurkdjian“ „Féminin Pluriel“ su klasikine romantiškų gėlių puokšte ar to paties kūrėjo „À la rose“, dvelkiantys rasotomis rūmų sodo rožėmis ankstyvą rytą, – vieni gražiausių subtilaus moteriškumo atvejų šiuolaikinėje parfumerijoje. Šiai grupei taip pat priskirčiau „Acqua di Parma“ „Rosa Nobile“ ar „Peonia Nobile“ – tas pats rasotas rūmų sodas, kuriame norisi skaityti popierines knygas ir gerti popietės arbatą iš porcelianinio puodelio. Populiarieji „Parfums de Marly“ „Delina“, kurių kvapą pastaruoju metu galima atpažinti daugelyje masinio susibūrimo vietų, tobulai iliustruoja socialinių vaidmenų modernioje visuomenėje ir romantiškos prigimties sankirtas: tarsi iš praėjusių laikų romanų atkeliavę rožės, bijūnai ir svajingu sultingumu dvelkiantys ličiai sutramdomi griežtais žalumos akordais, mediena ir prieskoniais. Šiuolaikinės moters aromatas, sujungiantis svajingą moteriškumo klasiką ir išmaniojo amžiaus modernumą itin fotogeniškame matiniame kvepalų buteliuke.
››
KOVA S
2O18
KKOOVVAASS 22OO1188
LLAAI IMMAA
85 85
PA U L I A U S J U Š KO S D R O B Ė „ AT R A N D A N T S AV E “ I Š C I K L O „ M O T E R I Š K U M A S “, „ C R È M E D E L A C R È M E “ KO L E KC I J A
SIELOS UNIVERSITETAI
Menas (ne)maloniai Noras patikti aplanko anksti – greičiausiai dar tada, kai jaudinamės, kad tėvai jaunėlį brolį myli labiau už mus, o kiemo draugė smėlio pyragaičius pradės kepti su kita mergaite. Suaugusios norime atrasti savo vietą pasaulyje, todėl, atrodytų, parankiau būti žmogumi, kuris visada sako „taip“. Ar tikrai?
Vieną vakarą po ilgos kaip gyvenimas darbo dienos su kolege trypčiojome laukdamos autobuso. Buvau nuvargusi, sušalusi ir atrodė, kad viską atiduočiau už spurgą – didžiulę, riebią, su plikyto kremo įdaru, apšlakstytą dantis geliančiu glajumi. Sakykim, kaip prizą už iššvaistytas nervų ląsteles. Greta stotelės buvo įsikūrusi cukrainė. Pasidalijusi mintimis su kolege, paklausiau, ar ji ko nors norėtų, ir, išgirdusi griežtą „ne“, žengiau į vidų. Man dar nespėjus užsisakyti, iš paskos atsekusi kolegė dūrė pirštu į amerikietišką sausainį su šokolado gabalėliais ir, tarusi: „Nepirk spurgos, kam tau tos kalorijos nakčiai. Verčiau paimk šitą – pasidalysim perpus.“, klausiamai pakėlė antakį. Po kelių minučių tebetirtėdama stotelėje trupinau įsiūlytą jį (ir greičiausiai vakarykštį) sausainį ir tebesvajojau apie spurgą. O kolegė, kai jai pasiūliau pasivaišinti, kažką suniurnėjo apie apetito stoką ir nusuko akis į šalį. Pajutau kylant susierzinimo bangą. Šalta nebebuvo – kankino karštos mintys apie tai, kaip ką tik išleidau sunkiai uždirbtus beveik du eurus už sausainį, kurio visai nenorėjau, ir kodėl, na, kodėl ir vėl užlipau ant to paties „būk mandagi ir pamalonink kitą“ grėblio.
T
ą vakarą ilgai galvojau, kodėl nevalingai noriu įsiteikti ir aukoti savo interesus. Džiaugsmingai linksiu galva broliui, pasiūliusiam vakarienės susitikti amerikietiško maisto restorane, nors žinau, kad vartydama meniu užtruksiu pusvalandį, galiausiai išsirinksiu tą patį, ką ir jis, ir pusę patiekalo vėl paliksiu nepaliestą, nes staiga prisiminsiu, „kad valgiau labai sočius pietus“. Aš esu tas žmogus, kuris (visada) važiuos pasiimti draugės į kitą miesto galą pakeliui į teatrą, nors šis arčiau mano namų nei jos. Aš metai iš metų
92
LAIMA
aukojau savo laiką ir nervus braudamasi į minios priekį maratono varžybose, kad pamatyčiau penkias savo vaikino šlovės sekundes prieš pat finišą (ne, jis niekada neatbėgdavo pirmas; ir, taip, mes jau išsiskyrėme). Anglai tokį žmogų vadina people pleaser – lietuviškai tai skambėtų kaip įsiteikėjas, arba tiesiog žmogus, pernelyg malonus kitiems – bet ne sau. Žinau, kad nesu viena – tokių nevalingų įsiteikėjų yra visa minia. Ir mūsų visuomenė, neretai prisidengdama mandagumo normomis, prie tos armijos gausinimo mielai prisideda – versdama eikvoti energiją bei laiką ir leisti pinigus dalykams, kurių nenorime ar mums nereikia. KOVA S
2O18
Žmonės, prisiimdami pasiaukojančiojo vaidmenį, neretai painioja troškimą įtikti su mandagumu. Kodėl taip elgiamės? Psichologai teigia, kad dėl kaltės, įsipareigojimo ir nerimo. Trijų nevalingų prievolių – dramblių, ant kurių laikosi malonaus, jautraus ir sakyti „ne“ nemokančio žmogaus pasaulis. Tai priežastys, kodėl leidžiamės į nuotykius, nors jų visai netrokštame, švaistome laiką ir pinigus, kurių neturime, žmonėms, kurių – būna ir taip – tiesiog nemėgstame. Mūsų elgesys dažnai nulemiamas ir savivertės trūkumo. Baimė suklysti gali kilti iš ankstyvos patirties, kai itin kritiški tėvai ar mokytojai bausdavo net dėl menkiausių klaidų. Ir nors greta nebėra tėvų ar kito žmogaus, turėjusio įtakos mūsų gyvenimui, nerimas yra emocija, linkusi įsikeroti ilgam. Stengdamosi su ja susidoroti, verčiamės per galvas mėgindamos laiku užbaigti darbus, pasirodyti taip, kaip pridera, kad tik visi būtų laimingi. Manome, kad viskam sakydamos „taip“ jausimės mėgstamos ir geresnės. Žmonės, prisiimdami pasiaukojančiojo vaidmenį, neretai painioja troškimą įtikti su mandagumu. Kalbėdami apie nenorą atmesti prašymą dėl paslaugos, tokie žmonės sako nenorėję būti savanaudžiai, siekę pasirodyti geri ar mandagūs. Ilgainiui jie ima leisti kitiems naudotis jų minkštumu ir nelankstumu. Matematika paprasta. Tik kokie galėtų būti sprendiniai?
AUKOTIS AR NE?
Tam, kad atsikratytume kaltės, įsipareigojimo jausmo, nerimo ir pasirodytume malonios, aukojame dalykus, kurie galėtų džiuginti. Einame žiūrėti maratono gyvai ir kenčiame alkūnių mūšį minioje, nors didesnį malonumą patirtume namie priešais televizorių ar įsijungusios tiesioginę interneto transliaciją. Tingią sekmadienio jogą iškeičiame į džiaugsmą užmušantį stepą, nes kai kas taip norėjo, o pusryčių su drauge traukiame į veganiško maisto
KOVA S
2O18
LAIMA
›› 93
TEMA
Saveprieš regiu...
FOTO G R A F Ė EG L Ė ŠČ E R B I N S K A I T Ė , D IZ A I N E R Ė M I L DA B O R D E AU X
100 metų
Kokį save įsivaizduotumėte prieš šimtą metų? Klausimas, užduotas mūsų valstybingumo šimtmečio proga, reikalauja ne tik lakios fantazijos, bet ir tam tikro pasirengimo bei istorijos žinių. Ačiū visiems garbingiems pašnekovams, pasidavusiems šiai nedidelei žurnalistinei provokacijai ir skyrusiems laiko paimprovizuoti. VAL DAS PUT EI KI S 114
LAIMA
KOVA S
2O18
MARIJA PALAIKYTĖ,
mados tendencijų prognozuotoja:
Kelionės laiku man yra ne fantazija, o kūrybinių ieškojimų realybė. Nuoširdžiai simpatizuoju amerikiečių kino režisieriaus Woody Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ herojams, aistringai romantizuojantiems praeities nostalgiją. Aš madą ir jos reiškinius matau plačiąja prasme; pagaliau – ir savo pačios stilių vertinu kaip praeities romantikos ir ateities vizijų derinį. Manau, kad ateitis neįmanoma be praeities, nes ateitis neatsiejama nuo mūsų įgytos patirties. Tarpukario periodas madai buvo drastiškų pokyčių metas tiek estetikos atžvilgiu, tiek dėl požiūrio į ją. Bet neabejoju, kad mada yra emocija ir ji myli emocijas! Todėl tikėtina, kad ir prieš šimtą metų būčiau buvusi tokia pati: visų pirma, aistringa gyvenimui, o galiausiai – aistringa madai... Nenorinti atsisakyti praeities žavesio, bet drąsiai besidominti globaliomis aktualijomis, kurios, žvelgiant plačiau, nors ir nebyliai, bet aiškiai sufleruoja ateities tendencijas. Man daugiau nei akivaizdu, kad aprangą mada paverčia būtent detalės! O žinant, kaip žaviuosi galvos apdangalais, tarpukario skrybėlaičių kultas man neabejotinai būtų suteikęs daug kasdienių stiliaus žaidimų džiaugsmo ir visa tai būtų darę aiškią įtaką mano profesiniam įvaizdžiui. Esu nepakeičiama miestietė, tad visais laikais įsivaizduoju save tik kultūros įvykių epicentre. Kas žino, gal prieš šimtą metų būčiau buvusi įvairius menus jungiančio salono įkūrėja ir savininkė? Turiu pripažinti, kad net ir ši fantazija man vėlgi artimesnė ne kaip įsivaizduojama praeities iliuzija, o kaip realiai įgyvendinama ateities vizija. O kalbant apie namų jaukumą, šeimą ar mylimąjį, tikiu, kad šie pamatiniai dalykai laikui nėra pavaldūs. Meilė ir prieš šimtą, ir po šimto metų buvo ir bus tokia pati. Ta, kurią reikia išgyventi, o ne įsivaizduoti ar atpasakoti.“
Pamatiniai dalykai laikui nėra pavaldūs. Meilė ir prieš šimtą, ir po šimto metų buvo ir bus tokia pati.
VIKTORAS PAUKŠTELIS, tapytojas ir pianistas:
FOTO G R A F ĖS : AU Š R A VO LU N G Ė I R M O N I K A P E N K U T Ė
XX a. pradžia ir jo pirmoji pusė pasauliui padovanojo begalę talentų. Net ir gyvendamas Lietuvoje, būčiau stengęsis su kai kuriais būtinai susitikti, pasikalbėti, pasiklausyti jų koncertų ar pamatyti parodų. Tačiau tuo metu Europoje siautėjo ispaniškojo gripo pandemija. Kadangi tarp mano senelių ir prosenelių yra buvę gydytojų, pasitelkdamas jų žinias būčiau sukęs galvą, kaip išgelbėti nors kelis šia liga susirgusius menininkus. Deja, gripo vakcinos bus išrastos gerokai vėliau, po Antrojo pasaulinio karo. Pirmiausia būčiau ištiesęs ranką savo mylimam prancūzų poetui Guillaume’ui Apollinaire’ui – jis nuo ispaniškojo gripo mirė kovodamas Pirmajame pasauliniame kare, sulaukęs vos 38-erių. Jei tuo metu būčiau buvęs Paryžiuje, būčiau stengęsis susitikti su dailininku Amedeo Modigliani ir paprašęs jo, kad... mažiau gertų. Tada, ko gero, nebūčiau net nujautęs, kad, praėjus šimtmečiui, jis taps vienu brangiausių pasaulio tapytojų. Tragiškiausia, kad, menininkui 1920 m. mirus nuo tuberkuliozės sukelto meningito, po kurio laiko, būdama devintą mėnesį nėščia, nusižudė jo draugė. Taigi apokaliptinės Paryžiaus nuotaikos neišvengiamai būtų įtraukusios į savo sūkurį. Grįždamas į Vilnių, būtinai būčiau aplankęs Dresdeną, vieną gražiausių pasaulio miestų, kol jis dar nebuvo nuniokotas Antrojo pasaulinio karo. O svajonių Vilnius – tas, kuris prie Lukiškių aikštės (ten stovėjo Marijos mergaičių gimnazija ir miesto cirkas, kuriame 1911 m. koncertavo pats Sergejus Rachmaninovas), šalia dabartinės Vašingtono aikštės, kur nūnai driekiasi Kražių ir J. Savickio gatvės. Mano, kaip pianisto, smalsumą būtų žadinę tai, kas vyksta trijose svarbiausiose miesto salėse: dabartinėje Rotušėje, Prezidentūroje ir Filharmonijoje. Tiesa, trečiojo dešimtmečio pradžioje būčiau daręs viską, kad nuvykčiau į Kijevą paklausyti, kaip skambina ligšiolinis mano autoritetas, tuomet dar labai jaunas talentas, Vladimiras Horowitzas. Sulaukęs 22-ejų, 1925-aisiais, jis bėgs nuo bolševikų, santaupas susikišęs į kojines, atsidurs Vokietijoje, paskui Jungtinėse Valstijose ir taps pasaulio piliečiu. Šiandien labai dažnai koncertuoju Paliesiaus dvare, vasaromis ten rengiu tapybos plenerus. Abejoju, ar ta vieta būtų buvusi man žinoma prieš šimtą metų, kai nuo 1921-ųjų iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios dvarą valdė Romualdas Brzezinskis. Nors... nieko negali sakyti... Juk mes niekada nežinome nei savo vietos, nei laiko... Žinau tik kad prieš šimtą metų, kaip ir šiandien, nuo fortepijono būčiau ėjęs prie molberto, o nuo molberto – prie fortepijono.“ KOVA S
2O18
LAIMA
›› 115
PAŽINTIS
ŽALIŲ SAUSAINIŲ
F O T O G R A F Ė G R E TA S K A R A I T I E N Ė , S T I L I S T Ė E J O N A X H I K U , V I Z A Ž I S T Ė U G N Ė E Ž E R I N S K A I T Ė , D R A B U Ž I A I I R A K S E S U A R A I : „ E M P O R I O A R M A N I “ S U K N E L Ė , „W E E K E N D M A X M A R A“ S U K N E L Ė , K A K L O PA P U O Š A L A S
RECEPTAS
Socialinių mokslų daktarė, lektorė, psichoterapeutė Agnė Matulaitė ne itin mėgsta dalyti apie save interviu, o juo labiau pasakoti apie savo vyrą, Vilniaus merą Remigijų Šimašių. Tačiau savo knygoje „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ ji blyksteli ir labai atvirais prisipažinimais. VAL DAS PUT EI KI S Žinoma, viskas suderinta ne tik su juo, bet ir trimis vaikais – Una, Anupru bei Morta. O štai kad „sausainiai“ pakils į pirmą perkamiausių negrožinės literatūros knygų sąrašo vietą, iš anksto nebuvo derinta su niekuo. JURGA ČEKATAUSKAI T Ė 126
LAIMA
KOVA S
2O18
KOVA S
2O18
LAIMA
127
„LAIMOS“ KNYGŲ KLUBAS
Lena Andersson „Be įsipareigojimų“ Romanas Vertė Sigutė Radzevičienė Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m., 328 p.
Švedų žurnalistė, septynių romanų autorė Lena Andersson (g. 1970 m.) vadinama meilės temos eksperte, galinčia aštriai ir tiksliai lyg su chirurgo skalpeliu išoperuoti žmogaus jausmus. Su vienu didžiausių Švedijos dienraščių „Dagens Nyheter“ bendradarbiaujanti kūrėja gilinasi į moters psichologiją, lyčių santykius. Dviejų lietuvių kalba išleistų šios autorės romanų („Estera. Romanas apie meilę“, 2016 m.; „Be įsipareigojimų“, 2017 m.) centre – jauna nepriklausoma kūrėja, poetė, eseistė Estera ir jos santykiai, atskleidžiantys šiurpią prarają tarp žmonių. Nes kiekvienas mūsų žodis, veiksmas ir jausmas yra interpretuojami kito pagal jo supratimą. Ir, atvirkščiai – kiekvieną kito žmogaus būseną, žodį ar veiksmą mes suvokiame pagal savąjį. Negebėdama atskirti savo smegenų sukurtų vaizdinių nuo tikrovės, Estera keliauja savinaikos, savigarbos praradimo, saviapgaulės keliu. Vis dėlto antrajame romane atrasime daugiau vilties – kruopščiai analizuodama veikėjų mintis ir veiksmus, autorė pateikia nuorodų, kaip išeiti iš priklausomybės nuo kito žmogaus rato.
Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“
„Meilė yra alkanas žvėris.“ – Lena Andersson
1959 m. gimusi Zeruya Shalev – viena savičiausių šiųmetės knygų mugės viešnių. Gimusi ir augusi Izraelyje, apgynusi magistro darbą Šventojo Rašto temomis, ji įdomi ne tik kaip Izraelio kultūros atstovė, bet ir kaip savitos, magiškos, drauge kasdienės poezijos ir prozos kūrėja. Daugiau nei į 20 kalbų išverstas „Meilės gyvenimas“ – pirmoji autorės knyga lietuvių kalba. 2007 m. pagal ją buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas. Tai sukrečianti istorija apie priklausomybę nuo santykių, apie kelionę savo šaknų, kartu ir išsivadavimo nuo praeities šešėlių link, apie meilės žaidimus ir žaizdas, atsirandančias nesutikus atsiverti autentiškam, savo, gyvenimui. Aštri, provokatoriška ir drauge poetiška Z. Shalev kūryba įvertinta prestižinėmis Izraelio, Vokietijos, Prancūzijos literatūrinėmis premijomis bei apdovanojimais.
„Meilės gyvenimas“ – viena geriausių per pastaruosius 40 metų pasirodžiusių knygų.“ – „Der Spiegel“ 132
LAIMA
Įsimintiniausi SUSITIKIMAI Šiemet Vilniaus knygų mugė dosni tikrų istorijų, naujų vardų ir įsimintinų susitikimų. Šių autorių knygos ir vizitai į Lietuvą tarsi įtvirtina pastaraisiais metais neabejotinai ryškėjantį posūkį moteriškos perspektyvos link – vis garsiau, aiškiau, raiškiau, su tarptautiniais moterų maršais, meninėmis bei socialinėmis akcijomis, #metoo judėjimu. KOVA S
2O18
©V I D A P R E S S ( 3 )
Romanas Vertė Olga Lempert „Sofoklis“, 2017 m., 320 p.
Selja Ahava „Iš dangaus krintantys dalykai“ Romanas Vertė Urtė Liepuoniūtė „Homo liber“, 2017 m., 224 p.
Evie Wyld „Visi paukščiai gieda“ Romanas Vertė Aušra Lapinskienė „Alma littera“, 2017 m., 216 p. 1980 m. Londone gimusi Evelyn Rose Strange Wyld vaikystę praleido Australijoje gyvenančių senelių ūkyje. Šiuo metu Brikstone, Londone, su šeima gyvenanti kūrėja yra baigusi kūrybinio rašymo bakalauro ir magistro studijas. Dar 2010 m. „The Daily Telegraph“ ją įtraukė į geriausių jaunųjų Didžiosios Britanijos autorių (iki 40 metų) sąrašą, o 2011 m. BBC ją pristatė kaip vieną iš dvylikos stipriausių pradedančiųjų rašytojų. Kaip romanų kūrėja E. Wyld debiutavo 2009 m., o Lietuvos skaitytojams buvo pristatyta 2017 m. pradžioje romanu „Visi paukščiai gieda“. Savo kūryboje autorė drąsiai keliauja tarp žemynų, nevengdama tamsių potėpių lieja britų, australų ir vaizduotės tikroves, meistriškai dozuoja baimę ir juoką, lengvumą ir gelmę. E. Wyld įvertinta įvairiomis tarptautinėmis premijomis, tarp jų ir Europos Sąjungos literatūros (2014 m.).
„Man svarbu jausti, kas po kojomis. Tai ir yra būdas nukeliauti ten kažkur, ką siekiu aprašyti, – užmerkti akis ir įsivaizduoti, kaip jausčiausi būdama būtent toje erdvėje.“ – Evie Wyld KOVA S
2O18
Selja Ahava – 1974 m. gimusi jaunosios kartos Suomijos rašytoja, dramaturgė ir scenaristė, derinanti žodinę kūrybą su erdviniais performansais. Suomijoje ji išgarsėjo pirmuoju romanu „Paklydėlio užrašai“ (2010 m.), jis buvo nominuotas dienraščio „Helsingin Sanomat“ įsteigtai premijai už geriausią literatūrinį debiutą. Už šį kūrinį jai taip pat buvo suteikta vardinė rašytojos Leilos Hirvisaari premija, skirta karjerą pradedantiems Suomijos autoriams paskatinti. Antrasis romanas „Iš dangaus krintantys dalykai“ (lietuvių kalba išleistas 2017 m.) sulaukė dar geresnio literatūros bendruomenės įvertinimo ir buvo apdovanotas prestižine Suomijos literatūros premija. S. Ahava pasakoja apie tai, kad gyvenime pasitaiko akimirkų ir įvykių, kurių niekaip nenuspėtum iš anksto, kai atsitiktinumas viską pakreipia taip, jog gyvenimas pasikeičia negrįžtamai. Ir, nepaisant visko, tenka gyventi toliau, nuolat grįžtant prie klausimo, o kodėl tai nutiko būtent man. Penkerius metus gyvenusi Londone, S. Ahava šiuo metu yra grįžusi į Suomiją, augina vaikus, kuria ir renovuoja savo seną medinį namą.
„Kartais kas nors numiršta taip nepastebimai, kad nespėji nė suvokti.“ – Selja Ahava
V I TA L IJA P I L I PAU S K A I T Ė- BU T K I E N Ė
LAIMA
133
Balkonas priešais
FRANKO
136
LAIMA
KOVA S
2O18
FOTO G R A F Ė J U RG A R A DZE V I Č I Ū T Ė
MANO ERDVĖ
Jauniausiu mūsų šalies milijonieriumi tituluojamas verslininkas Benediktas Gylys sostinėje įsikūrė ten, kur labiausiai juntamas miesto pulsas. Jo buto langai išeina į XIX amžiaus gydytojo Josepho Franko namą: čia įsikūrusi Prancūzijos ambasada. O balkone plevėsuojančios vėliavos su Vyčiu raudonis, regis, nuspalvina visas pilkšvas barokinio Vilniaus sienas. Net ir naktimis, kai vėliavą apšviečia gatvės žibintas.
NAMĄ KOVA S
2O18
LAIMA
137
KRYPTIS
Mažasis brolis iš Pietų
Paragauti
MARSELIO
Miestas iš Alexandre’o Dumas romano, kurį turistai neretai vis dar išbraukia iš lankytinų vietų sąrašo, o jo gyventojai, kalbantys savitu prancūzų kalbos dialektu, vadina „Marso planeta“, turi daug veidų. Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regiono centras ir antras pagal dydį Prancūzijos miestas žavesiu Paryžiui nė kiek nenusileidžia. O ir kaip galėtų, kai vien saulėtų dienų Marselyje suskaičiuojama bent trys šimtai... JURGI TA VASKEL 146
LAIMA
KOVA S
2O18
Senajame uoste it sulipę vienas prie kito plūduriuoja laiveliai ir jachtos − atrodo, kad jais žengdamas nė kojų nesušlaptum
A U T O R Ė S N U O T R A U KO S ( 7 )
MIESTAS, TURINTIS CHARAKTERĮ
tinginių ir vagių miestas. Šį – nusikaltėlių miesto – įvaizdį visuomenės akyse vis dar nesunkiai pateisina dėl tokių filmų, kaip šeš„Tie, kurie galvoja, kad Marselis yra graži vieta, labai klys- tojo dešimtmečio „Prancūzų ryšininkas“ („The French Connecta“, – prieš kelionę perskaičiau kelionių vadove. Tuo nesunku tion“), kurio siužetas grįstas tikra istorija apie heroino prekybos patikėti į miestą vykstant autobusu iš oro uosto. Moderniojo tinklą, ar jį įkvėpusio mūsų dienų „Prancūziško tranzito“ („The Marselio niūrios prieigos slegia. Architektūra, tiesa, gniaužia Connection“). Patys prancūzai miestą vadina le petit Chicago kvapą – bet tik dėl to, kad yra neįtikėtai... neįnoringa. Neįsivaiz- (pranc. „mažąja Čikaga“) – ir nesunku suprasti, kodėl. duojamo aukščio blokiniai monolitai, aplipdyti palydovinėmis Kai Marselis priklausė graikams ir buvo vadinamas Massalia antenomis, langus dengiančios metalinės žaliuzės, čia pat, pro (iš jos jūreiviai pasiekė ir Baltijos jūros pakrantes), senamiesčio tuos pačius langus, kadaruojanLe Panier kvartalas buvo turgavietys rūbai... Pirmas įspūdis kalba tė – iš čia kilo ir pavadinimas (pranc. apie miestą ne iš atvirukų. Visai le panier – „krepšys“). Ir jis – žaSiaurose Le Panier gatvekitas Marselis atsiveria nuo kalno, vingas. Siauros gatvelės dažnai lėse vargiai prasilenktų ant kurio įsikūrusi Saint Charles prasideda ir pasibaigia kylančiais automobiliai, todėl mostotis – vartai į miestą. Įspūdingi ir besileidžiančiais laiptais, iš abietoroleriai čia – populiari XIX amžiaus stoties laiptai, sergėjų pusių įrėmintais keliaaukščių transporto priemonė jami dviejų liūtų, – didinga keliospalvingų pastatų su grakščiomis nės po didmiestį pradžia... jei tik langinėmis. Karščiausiomis dieneturi sunkaus lagamino. nos valandomis apsnūdęs ir tylus, Darbo klasės miestas, „mažasis sandariai užvertomis namų langibrolis iš Pietų“, ilgus šimtmečius atnėmis, Marselis gyventi pradeda verdavo glėbį imigrantams, ypač – vakarop. Miestas glosto akį nesugajūreiviams ir žvejams. Marselis, uždinta dangoraižių panorama, žavi imantis strategiškai patogią vietą ir stebina moterimis, susisupusioprie jūros, visada buvo viliojantis mis nuo galvos iki kojų į čadras, po ir neretai pavojingas. Ilgus šimtmealyvmedžiais į ūsą pučiančiais darčius jį valdė kariaujančios gaujos. bininkais. Marselio įvaizdis daugeliui pranPrancūzai sako, kad Marselis cūzų išlieka nepakitęs: tai mafijos, nėra Prancūzija. Kitaip tariant, jis KOVA S
2O18
LAIMA
›› 147
KRYPTIS
Provanso virtuvė
©W W W. D U O N O S I R Z A I D I M U . LT ( 3 )
Saulės VIRTUVĖ
Provanso virtuvė, dar vadinama cuisine du soleil (pranc. „saulės virtuve“), – šventė pojūčiams ir akims. Šviežios daržovės, prieskoninės žolelės, jūrų gėrybės, alyvuogių aliejus, džiovinti vaisiai yra nepamainomi daugelio patiekalų palydovai.
156
LAIMA
KOVA S
2O18
DARŽOVIŲ APKEPAS TIAN Jis šiek tiek primena garsų jį troškinį ratatouille, bet yra gerokai spalvingesnis ir patrauklesnis, nes daržovės ne troškinamos, o kepamos dailiai sudėjus jų riekeles į kepimo indą. 3–4 porcijos Gaminti 1,5 val. ↑ 1 baklažanas, ↑ 1 cukinija, ↑ 3–4 pomidorai, ↑ 1 geltona saldžioji paprika, ↑ 1 raudonasis svogūnas, ↑ 2 šaukštai alyvuogių aliejaus, ↑ 1 nedidelis svogūnas, ↑ 4 česnakų skiltelės, ↑ 400 g konservuotų smulkintų pomidorų, ↑ 2 šaukštai pomidorų tyrės, ↑ 2 šaukšteliai Provanso žolelių, ↑ saujelė šviežių bazilikų lapelių, ↑ druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų pagal skonį. Orkaitę įkaitinti iki 180 laipsnių. Baklažaną, cukiniją ir pomidorus supjaustyti riekelėmis, svogūną ir papriką – griežinėliais. Prikaistuvyje įkaitinti aliejų. Sudėti smulkiai pjaustytus svogūną ir česnakus. Pakepinti maišant kelias minutes, kol suminkštės. Supilti konservuotus pomidorus, sukrėsti tyrę, suberti žoleles ir smulkintus bazilikus, pasūdyti, įberti pipirų. Troškinti 10 min. retsykiais pamaišant. Į 20 cm skersmens kepimo formą sukrėsti padažą, vieną greta kitos sudėti pjaustytas daržoves. Pašlakstyti aliejumi, pabarstyti druska ir pipirais. Formą uždengti folija ir kepti 30 min. Tada foliją nuimti ir kepti toliau dar 30 min. Patiekti karštą su šviežia duona.
BOURRIDE Bourride sriuba gal ir ne tokia žinoma kaip bouillabaisse, tačiau ji laikoma Provanso virtuvės klasika. Šiai žuvienei, sutirštintai česnakų padažu ajoliu, reikia gerokai mažiau jūrų gėrybių, todėl ir pagaminti ją paprasčiau. 4 porcijos Gaminti 50 min. AJOLIS ↑ 3 šaukšteliai citrinų sulčių, ↑ 3 česnakų skiltelės, ↑ 2 kiaušinių tryniai, KOVA S
2O18
↑ druskos pagal skonį, ↑ 125 ml alyvuogių aliejaus. SULTINYS ↑ 2 šaukštai alyvuogių aliejaus, ↑ 1 svogūnas, ↑ 4 česnakų skiltelės, ↑ 1/2 pankolio, ↑ 1 poras, ↑ 250 ml sauso baltojo vyno, ↑ po kelias petražolių ir čiobrelių šakeles, ↑ 1 lauro lapas, ↑ apelsino žievelės juostelė, ↑ 750 ml vandens, ↑ 300 g menkių filė, ↑ 10 nuvalytų krevečių, ↑ 1/4 šaukštelio šafranų, ↑ druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų pagal skonį. Citrinų sultis, išspaustus česnakus, trynius ir žiupsnį druskos sumaišyti metaliniame dubenėlyje. Dėti jį ant puodo su verdančiu vandeniu (dubenėlio dugnas vandens siekti negali) ir nuolat maišant
kaitinti apie 2 min., kol sutirštės. Tada sukrėsti į maišytuvą ir, labai maža srovele pilant alyvuogių aliejų, maišyti iki vientisos masės. Atidėti. Puode storu dugnu įkaitinti aliejų. Sudėti smulkintus svogūną, česnakus, pankolį ir porą. Kepti 5 min. Supilti vyną, leisti užvirti ir virti 3–4 min., kol nugaruos. Sudėti čiobrelius, petražoles, lauro lapą ir apelsino žievelę, įpilti 750 ml vandens, pasūdyti ir virti ant lėtos ugnies 20 min. Menkę supjaustyti gabalėliais, krevetes nuvalyti. Sultinį perkošti ir supilti atgal į puodą. Sudėti menkę, krevetes, suberti šafranus, pagal skonį pasūdyti, įberti pipirų. Virti 2–3 min., kol krevetės taps rožinės. Žuvį ir krevetes išgriebti kiaurasamčiu ir sudėti į 4 dubenėlius. Į sultinį supilti ajolį ir pavirti 4–5 min., kol sultinys šiek tiek sutirštės. Išpilstyti jį į dubenėlius su žuvimi ir krevetėmis, pabarstyti smulkintomis petražolėmis, patiekti su kepintos duonos riekelėmis.
››
LAIMA
157