50p. MADA
1993–2018 m.
2018 RUGPJŪTIS Nr. 8 (299) 3,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 2 Eur
N umer io veida s
MONIKA LIU: „Reikia eiti į priekį“ KA S M E S E SA M E Įd omiau s i kū rėja i S t il i n g i au s ios a smen ybė s Li etuvių g r oži o ypatum a i Ką skaito m e ir ži ū r i me
GITANA BUKAUSKIENĖ
25
20 laimingų metų su „Laima“
VISKAS PRASIDEDA NUO SVAJONĖS! Kitok s
VILNIUS
VIRŠELIŲ ISTORIJOS
Men a s val g y ti l ietuvi šk ai
RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
1
SEZONAS
1
ŽMONĖS X MORTĀSH marškinėliai, 29 €
MINIMALISTINĖ FORMA, MAKSIMALISTINIS TURINYS
S T I L I S T Ė A L M I N A V E N C L O VA I T Ė
25kuriems DAIKTAI, sakome TAIP Nieko nėra smagiau, kaip išgirsti komplimentą Berlyne ar Londone: „Kur gavai švarką? Šauniai atrodai!“, ir atsainiai numoti ranka: „Ai, čia tokio lietuvių dizainerio.“ Tad nesnauskime, dažniau domėkimės sava mada – ji neatsilieka nuo pasaulio.
12
LAIMA
RUGPJŪTIS
2O18
2
OKIIKO auskarai, 56 €
FAUST laikrodis, 169 €
4
ERIKAHOC delninė, 119 €
3
DEAR FREEDOM švarkas, 199 €
MADINGAS NE TIK SANDALŲ MODELIS, BET IR ODOS „KARČIŲ“ DEKORAS
MANGO rankinė, 69,99 €
D. EFECT suknelė, 229 €
6
5 8 9 7 19 11 10 13 12 HOUSE OF NAIVE sandalai, 260 €
MELLOW žiedas, 85 €
UOGA UOGA blakstienų tušas, 17,95 €
D. EFECT palaidinė, 149 €
METAS, KAI DIRŽAS AR DIRŽELIAI TAMPA ĮDOMESNI UŽ PAČIĄ RANKINĘ
VILMOS STATKUVIENĖS apyrankė, 97 €
DISTYLED rankinė, 280 €
NAIVE šokoladas, 7 €
Kur įsigyti, žr. p. 178
RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
13
TÊTE-À-TÊTE
MONIKOS PUS I AUSVY RO S DĖSNIAI Kai klausaisi įdomaus žmogaus, aplinka nueina į antrą planą. Bet yra dalykų, kuriuos išgirsta pats pašnekovas, ypač jei jis – muzikantas. Taip, sėdint mažoje Vilniaus kavinukėje su Londone gyvenančia dainininke ir kompozitore Monika Liu, ji staiga įsiklauso: „Beje, šitą dainą buvau įrašiusi.“ Ir ima pritarti neįkyriai skambančiai „Gorgon City“ „Imagination“.
Fotografas Vaidas Jokubauskas Stilistė Vilija Rušinskaitė Vizažistė Alina Vaitkevičiūtė 18
LAIMA
JUL Ė ŠI URKUT Ė
RUGPJŪTIS
2O18
H&M auskarai MY FACE kimono H&M sijonas
RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
19
28
LAIMA
RUGPJŪTIS
2O18
N U O T R A U KO S I Š R E D A KC I J O S A R C H Y V O
B
ent jau „Laimos“ redakcijoje tai buvo aksioma. Todėl viršelių nekentė dizaineriai, stilistai ir fotografai, o žurnalistai jiems pavyduliavo: dirbi, nemiegi, stengiesi, o atrodo, kad „Laima“ perkama tik dėl to, kad yra gražesnė už kitus lentynose gulinčius leidinius. Bet tas lentynas dar reikėjo pasiekti. Tad pragarėlis kodiniu pavadinimu „viršelis“ visada prasidėdavo gerokai anksčiau ir baigdavosi įprastu ritualu: dvi Gitanos, Bukauskienė ir Rimšaitė, įvyniodavo 2–3 viršelių maketus į plastiką ir su jais atlikdavo dienos žingsnių normą – eidavo per kitų įmonės leidinių redakcijas, tardydavo buhalteres, vadybininkes, administratores, atsitiktines aukas, kol paaiškėdavo, kuris maketas patraukliausias. Tiesa, žurnalo istorija prasidėjo ne nuo tų akcijų. Daug metų viskas vyko paprasčiau... Įdomu, kokį įspūdį padarė 1993 m. debiutavusi „Laima“? Žiūrint iš šios dienos pozicijų, ji atrodo toookia vintažinė! Žurnalo įkūrėjas Vilius Užtupas paskaičiavo, kad Laimos vardas – populiariausias Lietuvoje, tad kitų pavadinimų neieškojo. Taip pat neieškojo pigių būdų jo leidybai. Pirmą žurnalo viršelį fotografavo ne bet kas, o Nacionalinės premijos laureatas Romualdas Požerskis. Tačiau modelį kažkas turėjo apvilkti, sušukuoti, apsaugoti nuo netinkamo konteksto. Matyt, anuomet tai buvo per didelis rebusas. Tad tame pirmajame viršelyje mergina su dirbtine rože ir puošnia suknele buvo apglėbta grėsmingai skambančios antraštės „Paskutinis pomidorų derliaus sudorojimas“. Vėliau tokių nesusipratimų pavykdavo išvengti. Keitėsi žurnalo formatas, popierius, šriftas, viršeliai tapo glianciniai. Jiems jau buvo imamos užsienio agentūrų fotografijos. Jos nekėlė nei eretinių minčių, nei klausimų: tai buvo modernizuota klasika – gražios merginos su madingais makiažais, šukuosenomis, kepuraitėmis. Nepriekaištingos, bet nieko nesakančios. Tai, kas labai teisinga, greitai pabosta. Tad tuometinė žurnalo vyriausioji redaktorė Gitana Bukauskienė pakeitė viršelių politiką. Buvo fotografuojamos savos merginos, ir tai darė „Laimos“ komanda. Kas iš to? Tiesiog viršeliai tapo įvai-
TARP FOTOGRAFŲ net sklido legendų, KAD „LAIMOS“ viršelio rinkimai YRA NEĮMENAMA PASLAPTIS.
resni, ne tokie pedantiški, ėmė atspindėti dienos ar sezono realijas, atrodė natūraliau; galiausiai – būdavo kam duoti per galvą, jei kas nors nepasisekdavo. O visa kita buvo nesibaigianti istorijų virtinė ir neprognozuojamas procesas. Tarp fotografų net sklido legendų, kad „Laimos“ viršelio rinkimai yra neįmenama paslaptis. Iš tiesų visada rūpėjo, kaip atrodys kitas žurnalas, nes niekas nenorėjo kartotis. Stilistė Giedrė Anužytė su siaubu prisimena naujametinius numerius, kuriuos darydavo spalio mėnesį, kai nebūdavo nei švenčių, nei sniego. Bet visiems, kūrusiems „Laimos“ viršelius, užtekdavo išbandymų – su užsienyje dirbančiais modeliais, ten rengiamomis fotosesijomis, vietomis, su Bukauskienės eksperimentais. Bene įžūliausias jų buvo stilizuota italų „Glamour“ viršelio kopija. Na, o paskui atėjo metas pagerbti žurnalo herojes. Kai kurios jų net nežinodavo, kad yra fotografuojamos viršeliui. Kartais to nežinodavo ir patys fotografai, kad, neslegiami atsakomybės, nuspaustų natūralesnių, geresnių kadrų. O kartais, atvirkščiai, tie geriausi kadrai atsirasdavo stresinėmis aplinkybėmis. Antai Giedrė mirs – nepamirš, kaip kūrė viršelį su Jurgita Jurkute: „Tai buvo turbūt trumpiausiai trukusi mūsų fotosesija. Jai pasiruošti beveik neturėjome laiko. Viską reikėjo organizuoti taip, kad mama tapusi Jurgita kuo greičiau grįžtų pas dukrytę. O, likus valandai iki fotosesijos, aš dar net neturėjau meškinų, kurių reikėjo viso kalno... Bet tai buvo vienas geriausių mūsų komandos kurtų viršelių, jis ir dabar skleidžia meilę.“ Norisi tikėti, kad tos meilės yra ir kituose viršeliuose ir kad romanas su „Laima“ truks dar ilgai. Tad laukime tęsinio. J U L Ė Š I U RKU T Ė
RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
29
20 metų
Visada stebėjausi, kaip tau pavyksta padaryti, kad redakcijoje visi vienas kitą traukia per dantį, bet nėra jokių pykčių, jokių plytų užantyje? Niekada to neanalizavau. Bet aš žiauriai nemėgstu intrigų. Jei ką manau, stengiuosi pasakyti tiesiai. Man labai patinka dirbti su talentingais žmonėms. Yra du vadovų tipai: vieni renkasi žmones, kurie yra akivaizdžiai silpnesni ir jiems nesudaro konkurencijos, kiti ieško talentingų. Aš esu antro tipo, nors ir žinau, kad tie gabieji kartais būna sudėtingesni. Stengiuosi pamatyti, kuo jie stiprūs. Neleidžiu jokių asmeniškumų, jokių meilių ar nemeilių. Dalykiškumas, tiesumas, humoro jausmas – trys dalykai, kurių reikia, ir viskas savaime išsisprendžia. Bet kuriame kolektyve. Dar yra vadovų, kurie deda labai daug pastangų, kad jų būtų bijoma. Gal aš kitokia todėl, kad turiu ilgą komandinio sporto patirtį. Kai nuo penktos klasės pergalių sieki su chebra, supranti, kokia tai jėga. Jei tik pavyksta sukurti galimybę atsiskleisti stipriausioms žmonių savybėms, gali nuveikti labai daug. Net neturėdamas komandoje itin ryškių žvaigždžių. Kai tapai „Laimos“ redaktore, tuometinis įmonės savininkas Vilius Užtupas kaip nors motyvavo, kodėl – tu? Tada dirbau „Savaitgalio žurnale“, buvau į jį paimta iš „Laimos“, nes ten buvo visiškas chaosas ir skubiai reikėjo redaktoriaus. Mano paskyrimai niekada nebuvo tokie, kad tu dirbi, dirbi, kažkas tave įvertina ir pasako: „Miela Gitana, jums jau reiktų žengti žingsnelį į priekį, 34
LAIMA
Kalbinu Gitaną Bukauskienę ir nežinau, nuo ko pradėti. Juk ją, išauginusią „Laimą“ ir dvidešimt metų buvusią vyriausiąja redaktore, reiktų pristatyti kažkaip oriai. Bet Gitana nemėgsta patetikos, į komplimentus visada atsako pašaipiai, o savo nuopelnais dalijasi su kitais. Nors vieno fakto turbūt neneigtų: ji mokėjo pasirūpinti, kad redakcijos patalpos būtų atokiau nuo kitų ir kaimynų nenervintų „Laimoje“ griaudėjantis juokas.
keisti pareigas.“ Nuolat atsiduriu karštoje zonoje: esu įmetama, kad išspręsčiau problemą. Taip buvo ir su „Laima“. Prieš mane redaktorės keitėsi kas porą metų. Ir tada, kai atėjo mano eilė, ten buvo kilęs konfliktas, mikroklimatas buvo gana sudėtingas, nes į vieną vietą suėjo daug labai stiprių asmenybių. Vilius matė, kad reikia permainų. Pakvietė jis mane kavos ir pasakė labai atvirai: „Matau, kad redakcijoje reikia kai ką keisti, ir matau du žmones, kurie gali tai padaryti – tave ir Gitaną (Rimšaitę, aut. past.).“ Tada žurnalas buvo daromas dviejuose miestuose ir jaučiu, kad Vilius pasirinko mane vien dėl to, kad aš buvau Vilniuje, o kita Gitana – Kaune. Taip ir susiformavo dviejų Gitanų
tandemas: aš – redaktorė, ji – pavaduotoja. Mudvi taip dirbame iki šiol. O tada kaip buvai sutikta? Manau, kad garbios žurnalistės buvo šokiruotos. Net buvo komentarų: „O Dieve, Vilius išprotėjo! Tas vaikas sužlugdys vieną populiariausių žurnalų!“ Matyt, galėjo būti ir kitokių kalbų, bet Vilius buvo ką tik vedęs antrą kartą, tai kolegos lovos man nepripaišė... Atėjau į kūrybingą kolektyvą, man tereikėjo suorganizuoti darbą ir pakeisti mikroklimatą, kad žmonės dirbtų, o ne aiškintųsi, kas geresnis ar gražesnis. Palaipsniui tai ir dariau. Pusę metų Vilius profesiškai mane labai globojo. Nors ir nebuvo iš tų darbdavių, kurie aiškiai pasako, ko nori. Jis numesdavo mintį, bet ją suprasti, iškristalizuoti turėdavai pati. „Žinai, čia dar kažko trūksta...“ – ir turėdavai išmąstyti – ko. Tuo jis man ir buvo fainas: kai tik vykdai nurodymus, neaugi. Nekliudė tai, kad atėjai iš žurnalistikos? Dar viena Viliaus mokymo kryptis (neįkyri, nepedagoginė) buvo ta, kad žurnalo kūrimas nėra tavo asmeninių ambicijų, interesų įgyvendinimas. Pagrindinė užduotis – jausti, su kokia auditorija komunikuoji, ir kurti jai, o ne sau. Ir tai buvo vienas sudėtingiausių dalykų, nes aš buvau žurnalistė ir mane jaudino tik iškilios asmenybės, nusipelnę artistai. O staiga turėjau persijungti, į savo akiratį įsileisti įvairių sričių žmonių: misių, grožio industrijos atstovų, kitų specialistų. Taisyklė paprasta: turi gerų konsultantų – turi gerą medžiagą. Didžiausias deficitas buvo (ir tebėra) ne vadovėlių frazėmis kalbantys psichologai ir seksologai... Pati su tuo susidūriau. Kai tik atėjau dirbti į „Laimą“ žurnaliste, RUGPJŪTIS
2O18
FOTO G R A F Ė R E DA M I C K E V I Č I Ū T Ė
BLITZ
Vilius nusprendė, kad žurnale reikia imti atviriau kalbėti apie seksą: argi Lietuvos moterys nenusipelnė būti laimingos visais atžvilgiais? Ir patikėjo tą darbą man. Neslėpsiu, buvo šokas, nesupratau – kodėl, už kokias nuodėmes? Apie tai niekas Lietuvoje garsiai nekalbėjo, nerašė. Buvo labai didelis iššūkis pirmą kartą praverti seksopatologo V. Šapurovo duris. Bet – nieko, išgyvenau. O mano vyras gal net gavo iš to naudos. Liko žurnale neįgyvendintų vizijų? Gal dėl to ir nedramatizavau atsisveikinimo su „Laima“, kad čia spėjau įgyvenRUGPJŪTIS
2O18
dinti viską, net didžiausias svajones. Pirma jų buvo išleisti mados priedą. Vilius tai vertino skeptiškai, bet vieną dieną atvežė kažkokį užsienietišką didžiulio formato žurnalą ir pasakė: „Galite bandyti. Tik aš nieko negalėsiu patarti, nes visiškai to neišmanau.“ Taip sukūrėme „LAIMA. Stilių“. Vėliau paleidome į apyvartą pramogų ir prekybos centrų žurnalų, atnešėme į Lietuvos rinką šitą madą: pirmieji pradėjome kurti leidinius „Panorama“ ir „Ozas“... Dar vienas projektas, kuriuo labai džiaugiuosi, – „Velvet“: daug metų derėjausi, kad skaitytojos, užaugusios su
„Laima“, gautų savo žurnalą, skirtą nebe tokiam audringam gyvenimo būdui. O „Laimos“ tinklinio klubas – iš vizijų srities? Iš idėjos buvusių sportininkių tinklinio klubą pavadinti „Laimos“ vardu. Tuometiniai įmonės vadovai iš to sumanymo pasijuokė, bet nedarė kliūčių: „Norite – vadinkitės.“ O tas humoras virto visai rimtu dalyku, nes mūsų komanda tapo ir pasaulio, ir Europos čempione; ir visi titulai buvo iškovoti su „Laimos“ vardu. Logiška: žurnalas visą laiką buvo orientuotas į modernią, sportuojančią moterį.
››
LAIMA
35
FOTO G R A F Ė A I S T Ė DAU N O R AV I Č I Ū T Ė , S T I L I S T Ė A L M I N A V E N C LOVA I T Ė , V IZ A ŽI S T Ė A L I N A VA I T K E V I Č I Ū T Ė , D R A B UŽI A I I R A KS ES UA R A I : „ H & M “ L I E T PA LT I S , „ BA L E N C I AG A“ BATA I
PAŽINTIS
Karštas entuziazmas ir pirmūnės intonacijos balse gali padaryti klaidingą įspūdį. Ir visai ne tokios istorijos, kokios tikiesi, sulauki, ironiškai pradėjusi pokalbį: „Na, gerų tėvų gera mergaite, pasekit pasaką apie savo sėkmę!“ Iniciatyvos, žurnalo, radijo laidos ir podcast’o „Ką žmonės dirba?“ įkūrėja Rasa Jusionytė nevaidina gyvenimo. DOVILĖ Š TU IKIENĖ
Grįžusi
pamačiau
38
KITĄ Lietuvą LAIMA
RUGPJŪTIS
2O18
RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
39
PASIRINKIMAS
Gyvenimas kaip
DŽIAZ AS Kadaise pamilęs klasikinę muziką, šiandien jis lygiai taip pat dievina džiazą. Jaunosios kartos pianistas Vytautas Straižys negalėtų tiksliai atsakyti, kur jo namai, – devintus metus jis leidžia tai Olandijoje, kur groja su geriausiais džiazo muzikantais, tai plaukioja kruiziniais laivais vis kitais maršrutais. DOVILĖ Š TU IKIENĖ
46
LAIMA
F O T O G R A FA S G E D M A N TA S K R O P I S , S T I L I S T Ė A L M I N A V E N C L O VA I T Ė
Nėra jo kaktoje įspaustos susireikšminimo raukšlės, o akyse – apsimestinio nuovargio. Iš tolo, mindžikuojantis kavinės prieangyje, jis, tiesą sakant, man panašesnis į žvitrų verslininką, lūkuriuojantį dalykinio partnerio. Kai jam tą pasakau, ilgai juokiamės.
RUGPJŪTIS
2O18
Svajonės pildosi? Man – beveik visada. Viskas susiklosto gana palankiai per daug nesistengiant. Vienus metus pasimokiau džiazo Muzikos ir teatro akademijoje pas Artūrą Anusauską, susipažinau su Lietuvos džiazo aplinka, o paskui pavyko įstoti į Hagos karališkąją konservatoriją. Vytautai, jūs – komunikabilus, visada gerai nusiteikęs, nesusireikšminęs. Ar charakterio savybės daug lemia tokiame karjeros kelyje, kaip jūsų? Jos padeda. Kai nuvykau studijuoti į Hagos karališkąją konservatoriją, iš pradžių buvau uždaras, nedrąsus, nevaikščiojau į jokius vakarėlius. Paskui ėmiau pastebėti, kad pasiūlymų šen ar ten pagroti gauna žmonės, kurie nėra geresni muzikantai už mane. Ilgainiui susivokiau, kad daug ką lemia bendravimas, pažintys, pozityvus nusiteikimas. Kai tik pradėjau daugiau bendrauti, pasipylė pasiūlymai.
Neabejojote savimi? Buvau neblogai pasirengęs techniškai – ačiū dėstytojams iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos. O ir dar Lietuvoje netikėtai laimėjęs džiazo improvizacijų konkursą, jaučiausi toks „visai nieko“, bet kai išgirdau, kaip groja mano konkurentai... Supratau, kad iš mūsų šešiolikos, suvažiavusių iš viso pasaulio ir atrinktų pagal įrašus, priims tik keturis... Buvau laimingas, kai patekau tarp jų. Pirmuosius metus Hagoje koncentravausi tik į muziką ir adaptavausi po kultūrinio šoko, paskui pradėjau groti džiazo klubuose.
››
Bet turbūt nebuvo lengva integruotis į tą terpę? Taip, yra šiokia tokia atskirtis tarp Olandijos džiazo scenos, kur lygis labai labai aukštas, ir ten studijuojančių užsieniečių. Bet geriausieji sulaukia pasiūlymų ir prisijungia. Tai normalu. Visur pirmiausia dėmesys krypsta į „savus“. Kai ten mokaisi tarp suvažiavusių iš viso pasaulio muzikantų, pajunti įvairių gyvenimo spalvų: groji su brazilu, italu, japonu, amerikiečiu, jungiesi su jais į fantastiškiausius projektus, imi pažinti skirtingus jų stilius ir manieras. Kiekvienas muzikantas į muziką įlieja kitokios spalvos ir tai labai įdomu. Jūsų mama – pianistė, tėtis – violončelininkas. Gyvenimo scenarijų parašė jie? Galėjote, pavyzdžiui, tapti didžiu astronomu, kaip jūsų giminaitis profesorius Vytautas Straižys, atradęs asteroidą. Esu iš tų, kurie stengiasi nesiskųsti, – man visada gerai taip, kaip yra. Aišku, kai vaikui šešeri arba penkiolika, jis dažniausiai nenori mokytis groti – geriau dūkti kieme arba žaisti kompiuterinius žaidimus. Bet man labai patikdavo eiti į sceną, nuo mažens tiesiog mėgaudavausi dėmesiu – tai viską atpirkdavo! Juk kai jausdavau, kad scenoje gerai pavariau, galėdavau nebekreipti dėmesio, kad, pavyzdžiui, tėvai kasdien mane pasiimdavo iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir veždavo tiesiai namo (kad niekur nenuklysčiau) – vėl groti. Jokių vakarėlių, jokių parūkymų su draugais, bet nesiskundžiau – jaučiau, kad gyvenu įdomų, nors ir kitokį nei mano bendraamžiai gyvenimą. O namie gaudavau vertingų patarimų iš tėčio ir senelio, kuris dar sovietmečiu vadovavo bigbendui ir sieloje buvo džiazo muzikantas. Senelis, beje, itin vertino mokslą bei technologijas; kai paaugau, dažnai sakydavo, kad muzika gali būti hobis, bet pasaulis pilnas įdomių dalykų – reikia dar ir jais pasidomėti. Astronomija, fizika mane traukė, tačiau groti sekėsi labai gerai, buvau giriamas, vežiojamas į pianistų konkursus, juos dažnai laimėdavau, taigi pagalvojau, kad gal verčiau likti prie to, kas geriausiai sekasi, – klasikinės muzikos. Bet, žinote... dabar tikrai norėčiau būti astronomas, nors tai nereiškia, kad gailiuosi. Kai geriausi dėstytojai tau nuolat kartoja: „Toli eisi, vaikine.“, galima išpuikti. Kad – ne. Nors tikrai buvo metas, kai jaučiausi iškeltas ant pjedestalo, man buvo pranašaujama žėrinti ateitis. Tas jausmas tikrai geras, bet tada tik dar labiau norisi gilintis į specialybę, tuo labiau kad mane supo tikrai genialūs mokytojai. Man tiesiog tiko būti scenoje, kaip tinka iki šiol – mėgaujuosi kiekviena akimirka! Džiazas mane pavergė turbūt senelio dėka: nuo pat mažų dienų jis mane išmokė tam tikrų dermių, akordų, šiek tiek mėgėjiškai pabandžiau improvizuoti. Tas potraukis manyje ilgai tūnojo, todėl tyliai svajojau išvažiuoti studijuoti džiazo pas geriausius Europos dėstytojus. RUGPJŪTIS
2O18
ESU IŠ TŲ, KURIE stengiasi nesiskųsti, – MAN VISADA GERAI TAIP, kaip yra. LAIMA
47
SIMPTOMAI
1993– 2018 M.
Kai dirba armija mados prognozuotojų ir galybė dizainerių kas sezoną pristato naujas kolekcijas, galima pagalvoti, kad pastarieji 25 mados metai yra kone neaprėpiamas laiko tarpas, kur pats velnias išsisuktų kanopas. Bet gal ne viskas taip painu, kaip atrodo?
Visas pasaulis spėliojo, kas sieja Claudią Schiffer ir Davidą Copperfieldą – meilė ar tik piaras? 1995 m.
THIERRY MUGLER 1998 m. pavasaris– vasara
P
rieš rašydama šią apžvalgą varčiau daug senų angliškų, amerikietiškų, itališkų mados leidinių – nuo 1994 metų. Nepatikėsite: juose įklijuoti kvepalų mėginukai ligi šiol neprarado aromato. Ir nė vienas žurnalas neatrodė beviltiškai pasenęs – tik juose ne Kaia Gerber, o jos mama Cindy Crawford… Aišku, trikdo cigarečių reklamos ir tai, kad maištingoji Madonna buvo „Versace“ veidas. Bet labiau – jausmas, kad ketvirtis amžiaus beveik nieko nereiškia. Dingo vadinamosios mados epochos: jei šiandien vilkėčiau drabužius iš tų žurnalų, jie atrodytų labai modernūs… Todėl užduotį „25 mados metai“ nesunku palengvinti – atmetus spirale besisukančias tendencijas ir palikus tai, kas realiai keitėsi: talmudų nepaisančius dizainerius ir trendseterius, politikos, religijos, popkultūros, kino, dailės įtaką madai.
50
LAIMA
Uma Thurman Quentino Tarantino filme „Bulvarinis skaitalas“
Kaia Gerber ir jos mama Cindy Crawford
›› RUGPJŪTIS
2O18
©V I D A P R E S S ( 7 ) © S C A N P I X ( 1 )
TOLI ARTI:
Tiems laikams įprastas modelių protestas prieš kailinius
Legendinis supermodelių penketukas: Naomi Campbell, Linda Evangelista, Tatjana Patitz, Christy Turlington, Cindy Crawford
1993–1998 m. Tai buvo mados aukso amžius. Jai buvo skiriamos geriausios tabloid’ų vietos ir riebiausios antraštės. Spauda visada ieško to, kuo kliedi masės, o anuomet supermodeliai tapo populiaresni už kino ar roko žvaigždes. To meto herojės buvo Naomi Campbell, Christy Turlington, Linda Evangelista, Cindy Crawford, Tatjana Patitz; jos, visos penkios, įamžintos George’o Michaelo klipe „Freedom! ’90“. Ne mažesnį susidomėjimą kėlė laukinukė Kate Moss, meilutė Claudia Schiffer, ilgiausių planetoje kojų savininkė Nadja Auermann, tuzinas kitų nuostabių merginų. Kai Naomi tėškėsi ant podiumo (ko ir reikėjo tikėtis avint Vivienne Westwood platformas), apie tai buvo rašoma daugiau nei apie JAV ir Rusijos prezidentų sutarimą mažinti branduolinę ginkluotę. Be to, pasipylė straipsniai apie platformų žalą sveikatai, nors jomis niekas nepiktnaudžiavo. Kai 1994 m. gyvenimą baigė Kurtas Cobainas ir padarė tai avėdamas konversus, gatvės mada tapo balti sportbačiai su žvaigždute. Dar jaunimas drengė dokmartensus. O ir damos ėjo iš proto ne dėl platformų: 1997 m. Christianas Louboutinas užpatentavo raudonus padus, kurių spalva tapo kone simbolinė, nes tais metais buvo nušautas Gianni Versace. Supermodeliai turėjo geidžiamiausius meto vyrus. Cindy – Richardą Gere’ą, Kate – Johnny Deppą, Linda – Kyle’ą MacLachlaną („Tvin Pykso“ agentą Kuperį) ir t. t. Ir nereikia manyti, kad mados atstovių aistros jaudino tik kažkokią nebrandžią liaudį. Robertas Altmanas, dešimtį metų dvejojęs, 1994 m. sukūrė „Gatavus drabužius“ – geriausią filmą apie madą. Julia Roberts, Sophia Loren, Kim Basinger ir kitos žvaigždės ten tik šmėžavo, nes pagrindinė herojė buvo Paryžiaus mados savaitė ir realūs jos personažai. 1994 m. Lietuvoje susikūrė grupė „7+“ ir įvyko pirmoji Mados savaitė. Tai nebuvo pirmas mados renginys mūsų žemėje, bet tik jis sukėlė ažiotažą ir mikliai viską sustatė į vietas. Atsirado ir savų supermodelių (kurių tykodavo vyrukai su avietiniais švarkais), ir iliuzija, kad esame ne prastesni už pasaulį. Nes tie žmonės – Sandra Straukaitė, Juozas Statkevičius, Daiva Urbonavičiūtė, Julija Žilėnienė (dab. Janus), Seržas Gandžumianas, Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus, plius Eglė Rakauskaitė – buvo gabūs. Ir iškart deklaravo, kad menas jiems svarbiau už sezono tendencijas. Aišku, anuomet, kai negalėjai paguglinti, kas madinga Milane ar Londone, norėjosi, kad lietuviai būtų arčiau pasaulinių trend’ų. Bet dabar galima didžiuotis: jau 1994-aisiais Sandros vaikinai segėjo sijonus, merginos ėjo su plastikinėmis kuprinukėmis ir kailiniais šortais – tuo, ką eksploatuoja dabartinė mada. Septynetas buvo per daug novatoriškas, kad kas nors būtų pakišęs jam tvirtą petį. Renginį perėmęs dienraštis „Diena“ pradėjo dėmesio nevertą istoriją. Bet net joje „7+“ kvietė režisierius, scenografus, choreografus, kompozitorius; šou paversdavo performansais. Deja, prastas kontekstas privertė dizainerius skirstytis. O ir prasidėjo individualizmo era. 1996 m. Ramunė Piekautaitė įkūrė studiją „Mados aikštė“, Statkevičius ėmė rengti savo šou, Julija ėmėsi verslo. Atsirado kitų įdomių vardų ir ženklų, pavyzdžiui, GK – klubinės mados adeptai Kristina Maselskytė ir Gitis Bertulis. Pasaulinė mada kažkaip evoliucionavo. Bet tai, kad visos supermerginos buvo labai skirtingos, net tamsoje nesupainiojamos, rodė, kad vieno grožio recepto nėra. Tad ir to meto stiliaus ikonos buvo tarsi rinktos užsimerkus, labai jau įvairaus plauko: Drew Barrymore, Björk, Gwyneth Paltrow, Britney Spears, Chloë Sevigny. Po „Bulvarinio skaitalo“ visos kino gerbėjos panoro Umos Thurman minimalizmo. Komedija „Jokio supratimo“ ir Alicia Silverstone išpopuliarino preppy, gerų koledžų stilių, o „Raganų klubas“ paveikė gotus kaip sparnus keliantis „Red Bull“. Žinoma, buvo ir rimtesnių dalykų, antai 1995 m. 60 garsių dizainerių pasisakė prieš Vidurinių Rytų konfliktą. O visai jaunas Alexanderis McQueenas per naktį tapo garsenybe, kai parodė kolekciją „Highland Rape“, kur madingas grandžo stilius buvo siejamas su istorija: XVIII–XX a. britų prievarta prieš Škotiją.
››
RUGPJŪTIS
2O18
YOHJI YAMAMOTO 1999 m. pavasaris– vasara
Ilgiausių pasaulyje kojų savininkė Nadja Auermann
Jau tada sportbačiai buvo derinami su suknelėmis: aktorė Géraldine Pailhas
Turbūt garsiausia visų laikų estė Carmen Kass (ir „Carolina Herrera“)
LAIMA
51
MADA
AIRIDA SKRICK korsetas, sijonas, taftos kaspinai, 800 € MELLOW auskarai, 120 €
56
LAIMA
RUGPJŪTIS
2O18
Pabėgusi
nuotaka
Fotografai: „Mark & Migle Photography“ Stilistė Vilija Rušinskaitė Vizažistė Reta Jončaitė Modelis Unė Jonynaitė („DUO Management“)
Visos mes šiek tiek esame pabėgusios nuotakos. Nes, nepriklausomai nuo įrašo pase, svajonių gyvenimą dalijame proporcijomis: truputį vietos skiriame altoriui, raukiniams, kaspinams, o visa kita turi būti, kaip norime. Jei nepadeda žodis, gresia maištas: militaristinis stilius, perplėštos rankovės, nesankcionuotas vakaras klube su 9-ojo dešimtmečio ar „Saint Laurent“ stiliaus suknele. Kur įsigyti, žr. p. 178
RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
57
AKSESUARAI
Tautos BALSAS Patriotizmo tema prie mados kartais visai nelimpa. Mūsų dizaineriai nori būti kosmopolitai ir kreipiasi į pasaulį jam suprantama kalba. Bet turėti lietuvišką daiktą vis tiek maloniau nei svetimą, net jei jis angliškai skelbia, kad berniukai neverkia – taigi nėra labai optimistinis. Optimizmą skatina kiti dalykai. Pavyzdžiui, mūsų dizainerių apdovanojimai tarptautinėse erdvėse. Arba asmeninė patirtis – kai kas nors užsienyje paklausia: „Iš kur tie karoliai?“ ar „Kuo taip skaniai kvepi?“, ir gali išdidžiai atsakyti: „Tai – lietuvių kūryba.“
7
1
5 2
1. LABÀDIENÀ kepurė, 35 € 2. MARCH marškinėliai, 24,50 € 3. PRUT indas, 99 € 4. EGYBOY X DISTYLED kuprinė, 339 € 5. EGYBOY marškinėliai, 40 € 6. DISTYLED kuprinė, 239 € 7. MARCH staltiesė, 45 €
3
4
6
66
LAIMA
RUGPJŪTIS
2O18
1
F O T O G R A F Ė J U R G A R A D Z E V I Č I Ū T Ė , S T I L I S T Ė S : J U R G A R A D Z E V I Č I Ū T Ė I R A L M I N A V E N C L O VA I T Ė
3
6
5
2 4
7
1. CERAMAGE CERAMICS vaza, 119 € 2. MUNÉ DESIGN kaklo papuošalai, 29,19 € 3. COOCOOMOS namų kvepalai, 45 € 4. COOCOOMOS akiniai, 129 € 5. MARCH rankinė, 35 € 6. MARCH rankinė, 24 € 7. LT IDENTITY marškinėliai, 29 €
RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
67
STILIUS Juozas Statkevičius
VERSLIOSIOS MADISTĖS
Marija Palaikytė – viena iš nedaugelio, gelbėjančių lietuvišką vyrišką madą nuo postmodernistinio nihilizmo ir turgaus.
Deimantė Kazėnaitė
Marija Palaikytė
Austėja Jablonskytė
Arnoldas Remeika
MADOS INDUSTRIJOS PROFESIONALAI
Geras stilius yra jų vizitinė kortelė.
Žurnalų puikiausieji
Nepraėjo nė 20 metų, ir lietuviška mada ir stilius įgavo dėmesio vertą pagreitį – nuo lenkiškų ir turkiškų Gariūnų, pseudomeniško avangardo iki beveik gyvybingo gatvės stiliaus, už kurį turime būti dėkingi jaunajai gatvės pamaivų kartai.
Patricija ir Ali Gadžijevai
N U O T R A U KO S I Š R E D A KC I J O S A R C H Y V O I R Ž U R N A L O „ Ž M O N Ė S “
Monika KazakevičiūtėKriščiūnienė
A
Kęstas Rimdžius
70
LAIMA
r Lietuva turi savo stiliaus ikonų? Ne. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, per mažai laiko praėjo joms „susikurti“. Tai nei blogai, nei gerai – sovietmečiu domėtis mada buvo laiko švaistymas, tad jį švaistė tik saujelė. Tiesa, Lietuvoje yra viena mados ikona, ji matoma (ikona privalo būti matoma – tai titulo dalis) ir visada skoninga: Alma Adamkienė. Šiuo metu yra kelios madistės pakeliui link ikonos statuso – jos jau turi pasiglemžusios influencerių titulus (ar bent jau nusitaikiusios į juos): Karolina Meschino, Reda Mickevičiūtė, Austėja ŠIUOLAIKINIAI Jablonskytė, Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė, Monika DENDŽIAI Kazakevičiūtė-Kriščiūnienė, Neringa Zeleniūtė, Patricija Lietuvos vyrų mados Žuromskytė-Gadžijeva su vyru Ali, ekstravagantiškoji dipilkoje masėje yra zainerė Katrina Knizikevičiūtė ir dar saujelė kitų. stulbinantis stiliumi būrelis. Antra, patį terminą „ikona“ laikau per daug pretenzingu, kad eilinis mados mylėtojas galėtų susilyginti, nesijausdamas prastesnis, – kone dieviškoji ikona, kas turėtų būti suprantama su humoro jausmu, tačiau iš patirties esu linkusi manyti, kad šis žodis užmina ant nuospaudos ne vienam. Lukas Gricius Tikiu, kad visokia mada – klasikinė, gatvės ar prispaudusi RUGPJŪTIS
2O18
Ieva Marija Andrulytė
Saulius Prūsaitis su žmona Agne Kuzmickaite
Reda Mickevičiūtė
PAKELIUI Į IKONAS
Agnė Gilytė
Kelios madistės, jau pasiglemžusios influencerių titulus.
Indrė Valantinaitė
LAISVIEJI MENININKAI
Poetei Indrei Valantinaitei priklauso atskiras titulas – jos romantiškam Amelijos iš Monmartro, Botticelli Veneros, mūzos stiliui.
Indrė KavaliauskaitėMorkūnienė
pirštelį ant tendencijų pulso – turi būti įkvepianti, skatinanti kūrybiškumą tiems, kas jos nori. Tad šiuos pamaivas pavadinsiu neabejingais, prisidėjusiais ne tik prie stiliaus ir įvaizdžio formavimo, bet ir prie lietuviškos mados apskritai – verslo idėjomis, užsidegimu, įkvepiančiomis knygomis ir tekstais. Prie versliųjų madisčių priskirčiau šį būrelį: Marija Palaikytė – viena iš nedaugelio, gelbėjančių lietuvišką vyrišką madą nuo postmodernistinio nihilizmo ir turgaus; Agnė Jagelavičiūtė – tough love ir lietuviškos mados sąžinė; Agnė Gilytė – už taip reikalingus stiliaus pagrindus. Kita kategorija – mados industrijos profesionalai arba pakeliui ten, kuriems geras stilius yra jų vizitinė kortelė: spalvomis ir rafinuotumu išsiskirianti stilistė, lietuviškoji Linda Tol Vilija Rušinskaitė (jūs ne giminaitės?); lietuviškos vyrų mados senbuvis Seržas Gandžumianas; dizainerė ir stilistė Ieva Daugirdaitė; seksuali ir ryški vizažistė Deimantė Kazėnaitė; dizainerė Eglė Žiemytė; butiko „Basa“ įkūrėja ir modelis Ieva Marija Andrulytė su savo moderniu, konceptualiu ir maloniai atsainoku stiliumi bei menišku instagramu. Lietuvos vyrų mados situacija paprasta – pilkoje masėje yra stulbinantis būrelis, šiuolaikiniai dendžiai: minimalistiškasis „L’Officiel Mada“ vykdomasis redaktorius Arnoldas Remeika su įspūdingu instagramu; modernusis Kęstas Rimdžius; prabangusis Mantas Petruškevičius; klasikinė dendiška porelė Eugenijus Skerstonas ir Vytenis Pauliukaitis; dendiškas gatvės stiliaus padauža Lukas Gricius. Dar yra laisvieji menininkai, kūrėjai, dizaineriai, kurie nepriklauso jokioms kategorijoms: Juozas Statkevičius su sportiniu fetišistiniu kutiūru; dainininkas Saulius Prūsaitis su savo meile vienspalviams deriniams ir raumeningoms spalvoms; visada glamūriškas Daivos Lialytės ir Arūno Pemkaus duetas. Poetei Indrei Valantinaitei priklauso atskiras titulas – jos romantiškam Amelijos iš Monmartro, Botticelli Veneros, mūzos stiliui.
Karolina Meschino
Vilija Rušinskaitė
L AU R A M I ZG I RY T Ė- L ATO U R RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
71
ĮKVĖPIMAI
Permainų
KVAPAS
Mano bendraamžių karta, gimusi šaltojo karo metais, o paauglystėje išgyvenusi Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą ir su tuo susijusias permainas, patenka į legendinio palinkėjimo „kad tu gyventum permainų laikais“ schemą.
D
arželyje šventėme partijos gimtadienius su raudonomis vėliavėlėmis, pradinėse klasėse išmokome žegnotis ir Sąjūdžio mitinguose dalyvavome tėvams ant pečių, 1992-aisiais nešildomose mokyklose sėdėjome su striukėmis ir pirštinėmis, susidūrėme su uždraustaisiais Vakarų pasaulio vaisiais pirmosiose komercinėse parduotuvėse, kurios žadėjo visų svajonių apie kitokį pasaulį išsipildymą ir visišką ateities miglotumą. Žurnalas „Laima“, pavadintas lietuvių laimės deivės vardu, taip pat atsirado rizikingu pokyčių laikotarpiu. Jubiliejaus proga metas atsigręžti, sustoti ir įkvėpti didžiųjų permainų, lydėjusių „Laimos“ gimimą, kvapo.
74
LAIMA
RUGPJŪTIS
2O18
SVAJONĖS IR IŠGYVENIMO INSTINKTAS
KARTU SU DIDŽIULĖS APIMTIES šukuosenomis IR DRABUŽIAIS neproporcingai dideliais PEČIAIS GALINGI GĖLIŲ IR VAISIŲ kvapai tapo SKIRIAMUOJU DEŠIMTMEČIO ŽENKLU.
„Laimos“ gimimo metais, 1993-iaisiais, parfumerija Lietuvoje išgyveno didžiąsias permainas. Po ekonomiškai ypač sunkių 1992 metų ir rekordinės infliacijos pavargusiems žmonėms norėjosi stebuklo: gražesnio pasaulio vizijos ir šviesios ateities pažado. Vadinamosios komercinės parduotuvės, o tiksliau – kioskai, šiandien keliantys atlaidžią šypseną, tapo tikrais svajonių fabrikais, kuriuose buvo galima įsigyti visko: nuo erotinių žurnalų, kramtomosios gumos su kolekcionuojamais popierėliais, pirmąkart matomų egzotinių vaisių iki nenusakomo aromato ir spalvos kvepalų, kurie taip ryškiai skyrėsi nuo permainų laikais populiariausiųjų „Dzintars“ asortimento. Beje, apie „Dzintars“: visai neseniai į rankas pateko 1993 metais gaminti „Dzintars“ kvepalai, ketvirtį amžiaus saugiai išgulėję vėsiame rūsyje, – kadaise vienos Vilniaus parduotuvės neparduoto asortimento likučiai. Tobulai išlaikyti, niekada neatidarinėti, nepriekaištingai nepakitusio kvapo – tikras prisiminimų generatorius iš laiko kapsulės, o tiksliau – iš pilko, paties pigiausio, kartono dėžutės. Vadinamoji tūkstantmečio karta nuoširdžiai nesupranta, kodėl 1993-iuosius išgyvenusios moterys, pamačiusios mano turimų „Dzintars“ „Laiks“ buteliuką, ima ašaroti: šiame kukliame buteliuke slypėjo to meto svajos ir reikšminga šeimos biudžeto dalis. Kvepinimosi poreikį 1993-iaisiais mielai prilyginčiau išlikimo instinktui: nepaisant finansinių sunkumų, kurių patyrė daugelis šeimų, ir pirmųjų savarankiškumo žingsnių, norėjosi jaustis oriai ir gražiai, turėti asmeninių ritualų, pajusti pakylėjimo jausmą, kuriuo apdovanoja mėgstamų kvepalų aromatas, ir išgyventi neprarandant vilties. Pirmosios kelionės į užsienį su lietuvišku pasu ir šokiruojantis susidūrimas su to meto parfumerine realyRUGPJŪTIS
2O18
be kvepinimosi poreikį tik sustiprino: iki šiol gyva tradicija iš kelionės lauktuvių parvežti kvepalų. Didysis virsmas Lietuvos parfumerinėje sąmonėje vyko 1993–1994 metais, kai buvo atidarytos pirmosios parfumerijos ir grožio prekių parduotuvės: 1993-iaisiais – „Sarma“, 1994-aisiais– „Kristiana“. Staiga garsieji kvapų namai, iki tol magiškais burtažodžiais skambėję pasakojimuose apie stebuklingąjį užsienį ir jo gėrybes, pasidarė ranka pasiekiami, o pirmosios parfumerinės reklamos, pasirodžiusios televizijoje bei grožiui ir stiliui skirtų žurnalų puslapiuose, aromatus tarsi pavertė regimais ir bent ketvirčiui amžiaus įrašė lygybės ženklą tarp žodžių „kvepalai“ ir „geismas“. Praėjo ištisas ketvirtis amžiaus, tačiau ir dabar populiariuosiuose parfumerijos mylėtojų forumuose ieškoma seksualių kvepalų ir šleifo – visai kaip 1993-iaisiais, kai kvepalų reklamos formavo parfumerinio seksualumo sampratą, o aromato šleifas turėjo įrodyti savininkės statusą bei finansinį pajėgumą: įpirkti kvepalus iš reklamos ir jais gausiai kvepintis – tikra prabanga. Tie, kurie neįpirkdavo „Sarmos“ ir „Kristianos“ asortimento kvepalų, bet kvepintis vis tiek norėjo, atsigręžė į turgavietes ir komercinius kioskus, kuriuose pasirodė pirmieji parfumuoti dezodorantai „Impulse“. Kokybiškus kvepalus sėkmingai primenantys „Impulse“ kvapai driekėsi nenusakomo ilgio šleifais: jais buvo kvepinami megztiniai, kasdien užpurškiant naują kvapnaus skysčio porciją. Magiškasis kvapo, veikiančio savivertę ir nuotaiką, poveikis 1993-iaisiais buvo būtinas kaip kasdieninė duona: jis taip pat padėdavo nuslėpti dėvėtų rūbų parduotuvėse perkamų drabužių skiriamąjį kvapą. Mano asmeninis parfumerinių svajonių fabrikas buvo Kauno senamiestyje, Vilniaus gatvėje, kur aptariamuoju laikotarpiu veikė „Eliza“ – pirmoji į atmintį įsirėžusi parfumerijos parduotuvė, prie kurios vitrininių langų tikriausiai duobę išstovėjau, nedrįsdama užeiti vidun. Lentynose išdidžiai išstatyti kvepalų buteliukai ir dar nepažinta prabanga viliojo ir kvietė nedrąsiai svajoti apie ateities galimybes; po keliolikos metų „Panoramoje“ atidaryta pirmoji „Crème de la Crème“ svajones veikė panašiai. 2018-aisiais, kai parfumerijos asortimentas Lietuvoje yra peržengęs bet kokias fantazijos ribas, verta prisiminti pradžių pradžią – tai padeda įvertinti, kokį milžinišką kelią nuėjome nuo „Impulse“ dezodorantų ir mindžikavimo prie parfumerijos parduotuvių langų.
››
LAIMA
75
PRIE VEIDRODŽIO
Lietuvaičių
GROŽIS: nuo vytelių iki purvo Jei imtume vardyti, kokias gamtines medžiagas naudoja šiandieninės grožio ir sveikatinimo industrijos, ilgai užtruktume. Visos jos – laiko išmėgintos ir tikrai veiksmingos, bet... Sakoma, kad žmogaus organizmas geriausiai priima tai, kas išaugo, susiformavo ten, kur ir jis.
Vibroakustinis vytelių MASAŽAS Galime lažintis, kad visiems, kas išbandė vibroakustinį žilvičių vytelių masažą, patiko. Žmogus guli atsipalaidavęs, o masažuotojas džiovintų vienodo ilgio vytelių ryšulėliais tai lėčiau, tai greičiau plaka kūną. Tegu negąsdina tas „plaka“: vytelių keliami pojūčiai labai malonūs, juolab kad masažuotojas jomis ne tik muša, bet ir brauko, glosto. Tam tikrame procedūros etape vytelių galais badomi ir aktyvinami akupunktūriniai taškai. Šiuos pojūčius papildo ir uoslę glamonėjantis vytelių kvapas, ir liūliuojantis jų barškėjimas, primenantis lietaus garsą. Kai kuriuos žmones procedūra tiek atpalaiduoja, kad jie užsnūsta. Šio masažo meistras pirtininkas Antanas Bagdonas teigia, kad žilvičių vytelių vibracija gydo. Šiaip ar taip, ji tikrai aktyvina kraujotaką, mažina raumenų įtampą, sąstingį, šalina stresą. KUR GALIMA IŠBANDYTI? Pirtyse, SPA centre „Saulėja“, „Medicalamber Gintaro kambaryje“ ir kt.
Gintaro TERAPIJA
Grikių TERAPIJA
Dalyvauti sveikatinimo seanse gintaro kambaryje... Pasikaitinti gintaru dekoruotoje infraraudonųjų spindulių pirtyje... Pasimėgauti masažu ant gintarinio stalo ar gintarinio čiužinio... Išmėginti refleksoterapinį pėdų masažą, viso kūno šveitimą, įvyniojimą, masažą, kurių metu gali būti naudojami smulkintas gintaras, jo gabalai, rutuliukai, pintos, aliejus, balzamas, smilkalai... Pasilepinti jauninamąja odos procedūra su priemonėmis, turinčiomis gintaro rūgšties... Pasidaryti gintarinę plaukų kaukę... Lietuvoje – daugybė galimybių išmėginti, kokia prieš milijonus metų susidariusios dervos įtaka žmogaus kūnui ir sielai. Teigiama, kad veikiant gintarui sparčiau atsinaujina, jaunėja oda, gerėja medžiagų apykaita, stiprėja imunitetas, rimsta uždegimas, nervai ir t. t. Gintaras parūpina neigiamų jonų – kvėpavimas jais prilygsta kvėpavimui grynu kalnų oru. O gal norėtumėte gintaro arbatos, trauktinės, pagalvės, diržo, žaislų? Saulės mineralas – labai universali medžiaga, todėl žmonės sugalvojo įvairių pritaikymo būdų.
Grikiai padėjo masažo meistrei Reginai Branickaitei tarptautiniame SPA masažo čempionate Maskvoje pelnyti aukso medalį. Pasak jos, apie terapines grikių savybes žinoma jau labai seniai. Dėl ypatingos, primenančios piramidę, formos grikiai, supilti į drobinį maišelį, tampa „gyvu sidabru“ – pakanka šį truputį pajudinti. Procedūros metu grikių mikrovibracijos perduodamos žmogui ir labai ramina, atpalaiduoja. Regina pašildytų jų maišelių po kūno masažo uždeda ten, kur daugiausia reflektorinių taškų: ant sprando, plaštakų ir pėdų. Kiti specialistai grikių ryšulėliais, arba pintomis, atlieka ir masažą. Grikių terapija suaktyvina kraujotaką, padeda atsikratyti įtampos, veikia aromaterapiškai. Teigiama, kad drobiniai maišeliai su grikiais – puiki priemonė ištraukti iš kūno toksinus, išsiskiriančius su prakaitu. KUR GALIMA IŠBANDYTI? SPA viešbutyje „Europa Royale Druskininkai“, SPA centre „Ingante“, grožio salone „Beauty Zone“ ir kt.
››
KUR GALIMA IŠBANDYTI? Grožio terapijos ir chirurgijos klinikoje „Sugihara“, masažo namuose „Nidos kopos“, SPA centre „Amber Palace“ ir kt. 78
LAIMA
RUGPJŪTIS
2O18
RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
79
ĮVAIZDIS
Undi nės Vandenynas, jūra, ežeras ar gaivus baseinas – vanduo diktuoja ne tik atostogų, bet ir vasaros makiažo nuotaiką.
Modernios miesto undinės aksesuaras – vandens atspalviais ir kreminėmis tekstūromis žaižaruojantis akių makiažas: nuo subtilių minimalistinių akcentų iki „šlapio“, dėmesį prikaustančio žvilgsnio.
Fotografė Natalija Koinova Stilistė Almina Venclovaitė Vizažistė Vytautė Žališkevičiūtė Plaukų stilistas Edvardas Kulvičius Modeliai: Danielė („Ruta Model Management“), Gintarė („Ruta Model Management“) ir Roberta („Modilinos“ modelių agentūra) Tekstas Vytautės Žališkevičiūtės
98
LAIMA
RUGPJŪTIS
2O18
RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
99
KITOKS MARŠRUTAS
VILNIAUS meilės stotelės
G R E T O S S K A R A I T I E N Ė S ( 2 ), D O N AT O G E N D V I L O S ( 5 ) N U O T R A U KO S
„Yra begalė būdų pažinti Vilnių, bet jo ypatingą dvasią padeda pajusti žmonės, jį kūrę, jame gyvenę, jį ir jame mylėję“, – įsitikinusi profesionali gidė Liuda Matonienė. Ji siūlo ypatingą ekskursijos po šį miestą maršrutą.
152
LAIMA
RUGPJŪTIS
2O18
ROMANTIŠKAS MIESTAS Pašnekovė sako, kad šios knygos pradžia buvo romantiška, nes ji prasidėjo nuo ekskursijų. „Šiais laikais gana populiaru švęsti Valentino, dar vadinamą Meilės, dieną. Kitas klausimas – kaip kūrybingai, nebanaliai tai padaryti. Man kilo mintis ta proga surengti ekskursiją. Jau nuo seno Vilniuje visų didžiausių švenčių metu vykdavo procesijos, o ekskursija – labai artima tam“, – sako knygos sumanytoja. Paklausyti Vilniaus meilės istorijų pirmiausia ji pasiūlė savo vyrui. „Pamenu, tąsyk žiema buvo kaip reikiant įsismarkavusi, maniškis tokia promenada nebuvo itin patenkintas. Įtariu, norėjo kur nors šiltai, jaukiai pasisėdėti. Tuomet susimąsčiau, kad galbūt šaltą žiemos dieną pasivaikščiojimas po Vilnių ir nėra labai smagus. Tačiau pačiai rengti tokią ekskursiją, rinkti jai medžiagą, kapstytis po praeitį buvo gyvenimo stebuklas, dovana, nes mano šaknys čia: močiutė iš mamos pusės yra gimusi Vilniuje, jos mama, mano prosenelė, būdama aštuoniolikos, į Vilnių ieškoti darbo atvyko iš Žemaitijos, Kaltinėnų, ir mielai prisijungė prie lietuvių grupelių, kurios tuo metu Vilniuje labai rėmė viena kitą. Prosenelės vyrą dirbti į savo knygyną priėmė Vileišiai. Augdama girdėjau ją minint ir Joną Basanavičių, ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Tokioje tat aplinkoje brendau...“
1
Asmenines senųjų Vilniaus gyventojų – šalies valdovų, kunigaikščių ir karalių, didikų, intelektualų, menininkų ir paprastų miestiečių – istorijas beveik 15 metų ekskursijas po Vilnių vedanti L. Matonienė sudėjo į knygą „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“ („Tyto alba“, 2017 m.). Jų knygoje – dvidešimt, mes siūlome susipažinti su aštuoniomis.
Aleksandras ir Elena
1493 metų pabaigoje politiniais tikslais suderėtos vedybos tarp caro Ivano III dukters Elenos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro turėjo sutvirtinti taiką tarp dviejų valstybių. Kai Elena išvažiavo į Vilnių, tėvas dar du kartus ją pasivijo – norėdamas ne tik apkabinti, bet ir įteikti „atmintinę“, kaip ji turinti elgtis Lietuvoje: pranešti visas naujienas, ginti jo interesus ir niekada neišsižadėti stačiatikių tikėjimo. Visa iškilminga vilkstinė keliavusi vasario mėnesį, bet orai Lietuvoje buvę tokie šilti, kad pražydusios vyšnios. Nuogąstauta, kad tai nelaimes pranašaujantis ženklas, tačiau pakeliui ją sveikino Lietuvos didikai, teikdami brangias dovanas, o Aleksandras, pasitikęs jaunamartę, padavė jai ranką ir apkabino, nors etiketas to nereikalavo. Toks nelauktas valdovo gestas palenkė Elenos širdį vyro pusėn amžiams.
Gotikinė stačiatikių Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė (Maironio g. 14) prie Vilnios vingio buvo ta vieta, kur pirmiausia įžengė Elena. Po iškilmingų pamaldų cerkvėje Elenai buvo išpintos kasos, uždėtas vestuvinis kykas, pagal tradiciją ji buvo apiberta apyniais, simbolizuojančiais vaisingumą.
2
Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė
Po pirmosios žmonos Elžbietos mirties Žygimantui Augustui buvo peršama daug moterų, tačiau valdovas delsė, nuolat rasdavo pasiteisinimų ir vis artimiau bendravo su gražuole Barbora – pokyliuose, kaukių baliuose, turnyruose ir medžioklėse. Matyt, juodu suartino panašus amžius, panaši gyvenimiška patirtis (abu našliai, bevaikiai), pomėgis puoštis ir linksmintis iš širdies, o ir didelis religingumas. Lietuvos metraštyje netgi užfiksuota, kad karalius Augustas pas Barborą vaikščiojo naktimis specialiai tam įrengtu slaptu tuneliu. Deja, judviejų spalvingas santuokinis gyvenimas buvo trumpas... Po karalienės Barboros mirties Žygimantas Augustas labai pasikeitė: surimtėjo, ėmė rengtis tik juodai, vengė pramogų. Jis surašė testamentą, kuriame nurodė rūmų teritorijoje nugriovus apirusią gotikinę Šv. Onos bažnytėlę pastatyti didesnę Šv. Onos ir šv. Barboros šventovę (Arsenalo g. 1), o joje įrengti jo karališkosios šeimos mauzoliejų. Deja, Žygimanto Augusto noras nebuvo įgyvendintas, liko stūksoti tik pradėti šventovės pamatai. Sakoma, kad Aušros vartų (Aušros Vartų g. 14) Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveiksle įamžinti Barboros Radvilaitės bruožai. Nors menotyrininkai nepatvirtina nuomonės, kad Vilniaus madonos paveikslas galįs būti karalienės Barboros portretas, jos ir Žygimanto Augusto meilės legenda jau beveik penkis šimtus metų vis atgyja meno kūriniuose: paveiksluose, romanuose, poemose, miuzikluose.
››
RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
153
Architektės VIENKIEMIS Rytų Aukštaitijos miškuose per kelis kilometrus viena nuo kitos pasklidusios sodybos nebeprimena tarpukario trobelių ar sovietmečio nomenklatūrininkų vilų – šiandien į kaimą ateina skonį, saiką ir gamtos jausmą išsiugdžiusių miestiečių karta. Jau net ne vartotojų! Architektės Jurgitos Liubartaitės filosofija „kaimo klausimu“ ir jos susiprojektuotas namas – iškalbingas to pavyzdys. RUGPJŪTIS
2O18
LAIMA
161
FOTO G R A F Ė J U RG A R A DZE V I Č I Ū T Ė
MANO ERDVĖ MANO ERDVĖ
Būsto centre prie lubų prikabintos sūpynės liudija čia gyvenant šeimą su trimis vaikais, o trofėjai ant sienos – šeimininko aistrą medžioti
162
LAIMA
RUGPJŪTIS
2O18
MAISTAS
Sena, nauja
©W W W. D U O N O S I R Z A I D I M U . LT ( 6 ) LT
S TA LT I E S Ė S I Š W W W. N AT I V E .
Juoda duona, grikiai, bulvės, burokėliai, varškės sūris... Visiems puikiai žinomi ingredientai suskambės kitaip, jei tik pasitelksite lašelį fantazijos. Lietuviška virtuvė gali būti labai netikėta!
172
LAIMA
RUGPJŪTIS
2O18
Grikių, sėklų ir riešutų dribsniai 4 porcijos Gaminti 40 min.
RUGPJŪTIS
2O18
↑ 200 g neskrudintų grikių, ↑ 125 g avižinių dribsnių, ↑ po 70 g lukštentų saulėgrąžų ir moliūgų sėklų, ↑ po 50 g lazdynų riešutų ir džiovintų spanguolių, ↑ po 1 šaukštą linų sėmenų ir aguonų sėklų, ↑ 3 šaukštai medaus, ↑ 2 šaukštai rapsų aliejaus, ↑ 1/2 šaukštelio cinamono, ↑ žiupsnis druskos.
Įkaitinti orkaitę iki 150 laipsnių. Kepimo skardą padengti kepimo popieriumi. Visus grūdus ir sėklas sumaišyti dubenyje. Prikaistuvyje pakaitinti, kol užvirs, medų, aliejų, druską ir cinamoną. Užpilti riešutus ir sėklas. Paskleisti kepimo skardoje lygiu sluoksniu. Kepti apie 30 min., kas 10 min. pamaišyti. Ištraukti iš orkaitės, palikti atvėsti. Patiekti su pienu, kefyru, jogurtu, uogomis. Saugoti orui nelaidžiame inde.
LAIMA
173