Laimė Nr. 11

Prenumeratoriams – nuo 2,33 Eur

2 0 1 9 L A P K R I T I S 3,89 Eur

LA IMĖ

Meilė sau užknisa

BE STRESO Ką išduoda mūsų balsas Velniškai slaptai

Jolita Vaitkutė: „Neturiu daug laiko“

1

VESTUVĖS! Petro imperatorė

Kokia iš tiesų ji buvo?

Savaitgalio kryptis

KIJEVAS 20 19 l a p kr it is

LAIMĖ Striukė bobų vasarai mieste ir snieguotiems kalnų kurortams

SE ZO NAS

MOMENTS BIŽU BY AGNĖ GILYTĖ auskarai, 30 €

ZARA batai, 119 € MARELLA palaidinė, 159 € NIKE striukė, 200 €

daiktai, kuriems sakome „TAIP“

BALENCIAGA suknelė, 1790 €

Smagu, kad ruduo atsikratė rūškano veido ir dabar jo paletė panaši į vasaros. Net atmetus neonus ir gėlių raštus lieka patikrinta, niekada nenuvilianti klasika – baltos ir juodos spalvų deriniai.

BALENCIAGA rankinė, 1350 €

MAX MARA diržas, 279 € STELLA MCCARTNEY batai, 545 €

2 01 9 l apk ri t i s

LANCÔME IDÔLE, 50 ml EDP – 89 €

Būkime patriotai, juolab kad Agnės Kuzmickaitės drugelius jau įvertino Rita Ora

AGNĖS KUZMICKAITĖS megztinis, 169,99 € (www.agnekuzmickaite.com)

16

STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ ©VIDA PRESS (1)

MARELLA kelnės, 197 €

24

MARNI 2019–2020 m. ruduo–žiema

Patrauklus vintažo, kaubojiško stiliaus ir „oksfordų“ hibridas

BERSHKA lankelis, 5,99 €

H&M šalikas, 9,99 €

Diržas vyrui kaip laikrodis – stiliaus ir statuso ženklas

HUGO BOSS diržas, 89 €

ZARA marškiniai, 29,95 €

Klasikinio ansamblio priešnuodis – ryškus, bohemiškas šalikas

ZARA batai, 69,95 €

INAVATI x ARNOLDAS REMEIKA paltas, 350 € FILIPPO LORETI laikrodis, 235 € VANS kepurė, 29,99 €

BURBERRY kelnės, 2290 €

2 01 9 l apk ri t i s

TOM FORD akiniai, 245 €

STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ ©VIDA PRESS (1)

BERSHKA kuprinė, 35,99 €

HERMÈS 2019–2020 m. ruduo–žiema

SE ZO NAS

LAIMĖ

COLLISTAR ACQUA ATTIVA rinkinys vyrams (50 ml EDT, dušo želė ir šampūnas) ir THE BRIDGE kosmetinė, 45,95 € DR. MARTENS batai, 159,99 €

Kai rudenį avimi balti batai, tai jau ne apavas, o manifestas

18

VIRŠE LIO

V E IDAS

LAIMĖ

Tekstas DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

Neįrėminta standartų Beveik per dešimtmetį ji sukūrė daugybę nestandartinių piešinių ir instaliacijų. 23-ejų menininkė JOLITA VAITKUTĖ, kurios kūrybiškumas, regis, peržengia visas įmanomas ribas, per pokalbį nesyk pakartojo: „Neturiu daug laiko.“ Tai priminimas ir mums visiems, mėgstantiems kartoti: rytoj, paskui, vėliau...

Jūsų kūriniai labai įvairūs, jiems pasitelkiate daugybę objektų iš aplinkos: nuo maisto produktų iki kiliminės dangos. Be talento, reikia dar kruopštumo ir gebėjimo skaičiuoti...

Nemėgstu skaičiuoti, bet mėgstu galvoti, o apskaičiuoja, kiek ko reikės, žmonės, kurie tai moka geriausiai. Ir net jei ką nors sukuriu gana greitai, prieš tai ilgai galvoju, ieškau informacijos, gryninu idėją. Dar mokykloje man sunkiai sekdavosi koncentruoti dėmesį, vargindavo kruopštūs darbai, bet tai išugdoma – dabar, kai darbas man pačiai labai įdomus, galiu susikaupti ilgam. Tik jei pastebiu, kad reikia milžiniškų pastangų, jei tiesiog užsiknisu, vadinasi, mano idėja nebuvo gera, tada reikia paieškoti naujo sprendimo. Aišku, būna visko: kartais bandau bandau, niekas neišeina, kyla isterija, bet juk žinau, kad jei ką nors įsivaizduoju, galiu vienaip ar kitaip įgyvendinti. Be to, turiu ir padėjėjų – tarkime, kiliminę dangą instaliacijai Martyno Mažvydo bibliotekoje klijavo keturiolika savanorių. Šiaip jau dirbu ne viena, o komandoje – turiu projektų vadovę, technikos vadovą, nes ilgainiui supratau, kad negaliu švaistyti savo energijos techniniams darbams, kuriuos už mane geriau gali nudirbti kiti. >

2 01 9 l apk ri t i s

28

LA IMĖ

FOTO G R A FA S R O B E RTA S M I S H K A STILISTĖ MIGLĖ KAZĖNAITĖ STILISTĖS ASISTENTĖ NEIMANTĖ V O R O N O VA I T Ė VIZAŽISTĖ IR PLAUKŲ ST I L I ST Ė V Y TAU T Ė ŽALIŠKEVIČIŪTĖ ZARA paltas

29

20 19 l a p kr it is

PASIR INKIM AS

LAIMĖ

Tekstas

Išgirsti savo balsą Lėtai ir jausmingai. Štai taip ir tekėjo mūsų pokalbis prie arbatos iš dailių puodelių. Esu taip pripratusi prie kapotų frazių ir ryžtingų gaidelių, kad, atrodė, aktorė, balso technikos mokytoja ir jau beveik metus – Lietuvos rusų dramos teatro vadovė OLGA POLEVIKOVA savo sruvenančiomis intonacijomis ima ir nukelia tarsi šimtmetį atgal, kai žmonės dar gebėjo ramiai ir neskubėdami kalbėtis ir klausytis. Ar galime to išmokti dabar?

Kartais tėvai mums suteikia daug stiprybės, kartais jų gyvenimą pamatome kitoje šviesoje tik tuomet, kai patys auginame vaikus...

Abu mano tėvai – labai gražūs vidumi žmonės, labai talentingi, nors su menais nieko bendro neturi. Kad tėtis būtų galėjęs tapti menininku, visa savo esybe pajutau jau būdama suaugusi moteris, o mama būtų buvusi talentinga pedagogė, jei kas nors būtų padėjęs jai atrasti save. Taip, kai suaugau, į tėvus pažvelgiau kitu kampu ir nustebau. Gyvenimiškos aplinkybės, kuriomis jie formavosi, buvo labai rūsčios: mama neteko savo mamos būdama aštuoniolikos – jai reikėjo išgyventi ir pasirūpinti broliu. Dabar įdomu paklausyti, kaip ji tada jautėsi, kaip vertėsi. Vaikystėje tokie faktai atrodo kitaip nei dabar, kai man 37-eri. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jai kadaise trūko mamos, nes man jos vis dar labai reikia. Pamenu vieną vaikystės epizodą: augau prie pat Spaudos rūmų, netoliese vyko statybos, mus su drauge užpuolė kažkokie berniukai. Akyse tiesiog stovi epizodas: mama su sijonu ryžtingai perlipa per tvorą ir kažką taip rėkia tiems berniūkščiams, kad jie išsilaksto. Tada maniau: nereikia taip manęs ginti! O dabar manau: reikia. Nes tas jausmas, kad mama tavo pusėje, kad ji visada tave palaikys, tavimi tikės ir visada stovės už nugaros, man teikė stiprybės. O vėliau labai gelbėjo tėčio palaikymas – kai sugalvojau išvažiuoti dirbti į Maskvą, jis pasakė: „Aš tau visada padėsiu, bandyk!“

2 01 9 l apk ri t i s

Tada, po mokslų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, po kelerių metų darbo Lietuvos rusų dramos teatre, ėmėte ir išvažiavote į Maskvą. Kodėl?

Ne Maskvos užkariauti. Ne šlovės ten sulaukti. Mano svajonė buvo vien teatras, nesvarbu, kur jis bebūtų. Jau žinojau, kur važiuoju: buvau nuvykusi į Armeno Džigarchaniano teatrą, ten mane šiltai priėmė ir paskatino dirbti. O išvažiavau todėl, kad mes, kurso vadovės režisierės Dalios Tamulevičiūtės mokiniai, buvome ir turbūt likome absoliutūs maksimalistai. Dabar kartais šiek tiek pridengiame tą maksimalizmą, kartais bandome jį atidėti į šalį, bet jis vis vien – mumyse. Kai buvome antrame magistrantūros kurse, mūsų dėstytoja mirė, jos netektis man buvo toks didžiulis smūgis, kad... viskas, kas vyko teatre, nebepatiko. Bendravimo būdas su manimi, siekis mane suvaldyti. Galbūt to net nebuvo – tik tada taip atrodė. Negalėjau to priimti, taip norėjosi tikro teatro, kuriam galėčiau atsiduoti, norėjosi žmogaus šalia, tokio, kaip Dalia Tamulevičiūtė, o jo nebuvo. Tokio užsispyrimo vedama išvažiavau.

Armeno Džigarchaniano teatre radote tai, ko nebuvo čia?

Taip. Galbūt po dėstytojos netekties man reikėjo stiprių išgyvenimų… Tame teatre buvo kitokie tarpusavio santykiai, labai didelis palaikymas; matyt, pribrendau ir supratau, ką reiškia kūrybiška atmosfera. Ten jaučiausi absoliučiai gerai.

Jaučiausi išsilaisvinusi. >

38

FOTOGRAFĖ MIGLĖ TAREILYTĖ, STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ, VIZAŽISTĖ EVA ŠIDLAUSKAITĖ. DRABUŽIAI: „MARINA RINALDI“ PALAIDINĖ

DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

LA IMĖ

Kalbėti itin aukštais tonais pradedame tada, kai mus apima stresas.

39

20 2019 19 lraug p kr s ėitjis is

LA IMĖ

Temos autorius ARNOLDAS REMEIKA

Kas mus rengs šiandien?

Ką dėvėsime šiandien, rytoj ir visą ateinantį sezoną, dažnai nusprendžiame visai ne mes.

Kas pasufleruoja, kad mums reikia būtent tokių ir ne kitokių mados daiktų, aiškinamės su keturiomis mados verslo ekspertėmis iš Lietuvos ir Didžiosios Britanijos. Kaip šiandien gimsta mada ir kokiais keliais ji atkeliauja iki mūsų spintų? Kaip keičiasi Lietuvos mados vartotojų pirkimo įpročiai ir kokias masines tendencijas „suvalgome“ net nesusimąstydami, o kada ieškome nišinių, dizainerių lyg specialiai mums sukurtų drabužių?

43

20 19 l a p kr it is

LAIMĖ M A DĄ

T EN D E N C I J Ų PR OGNOZU OTOJA I, INFLUENCERIAI

2017 m. Alison Lowe buvo apdovanota Britų imperijos ordinu už nuopelnus madai

ALISON LOWE Mados prekių ženklų konsultantė, dėstytoja iš Didžiosios Britanijos, Britų imperijos ordino narė (MBE) Alison, papasakokite, kaip atsiranda mada ir kas nusprendžia, ką atėjus naujam sezonui dėvėsime. Kas turi didžiausią įtaką mūsų pasirinkimams: dizaineriai, tendencijų prognozuotojai, įžymybių stilistai, didelių prekybos tinklų pirkimo vadovai?

Tai, ką matome vitrinose ir lentynose, paprastai prasideda tendencijų prognozavimo agentūrose. Šios agentūros daro milžinišką įtaką visai mados pramonei – pradedant tiekėjais, dizaineriais ir parduotuvių pirkimo vadovais, baigiant stilistais ir mados žurnalais. Visi klauso, ką pasakys tendencijų prognozuotojai. Šios agentūros dirba su audinių tiekėjais ir taip užtikrina, kad rinkoje atsirastų tam tikrų spalvų tam tikrų audinių ir specifinių, tam sezonui skirtų detalių. Tuomet jos pataria dizaineriams ir prekių ženklų kūrybinėms komandoms, kokias rinktis spalvas, audinius ir priedus naujausioms kolekcijoms, žinodamos, kad šie audiniai ir priedai jau gaminami – juk pačios konsultavo tiekėjus. Savo ruožtu dizaineriai ir prekių ženklai žino, kad jeigu klausys tendencijų prognozuotojų patarimų, drabužių parduotuvės ir jų pirkimo vadovai bus labiau linkę pirkti jų naujas kolekcijas, nes parduotuvės atsižvelgia į karščiausias tendencijas – juk jų dairysis klientai. Mados žurnalai irgi naudojasi tendencijų prognozavimo agentūrų teikiama medžiaga, nes taip užtikrina, kad jų puslapiuose atsiras tik aktualiausios tendencijos. Galiausiai ir stilistai priversti tyrinėti tendencijų prognozes, nes jiems gyvybiškai svarbu

2 01 9 l apk ri t i s

savo madingus klientus rengti tik geidžiamiausiais daiktais, o tiems stilistams, kurie dirba su žurnalais, būtina naujausias tendencijas parodyti ir mados fotosesijose.

Taigi tendencijų prognozavimas veikia visus šios didelės mados grandinės dalyvius.

Išeitų, kad mados tendencijų prognozavimas yra savotiška manipuliacija?

Aš tikiu, kad didelės tendencijų prognozavimo agentūros stipriai manipuliuoja savo galia ir deda daug pastangų, kad įbaugintų mados verslo dalyvius, ypač prekių ženklus. Pažįstu ne vieną prekės ženklo vadovą, kuris yra per giliai įvarytas į kampą, kad nutrauktų šį užburtą ratą ir atsisakytų prognozavimo paslaugų. Tokios situacijos rezultatas akivaizdus: parduotuvės pilnos panašių daiktų. Pirkėjams tai reiškia tik viena: kadangi produktai išoriškai mažai skiriasi, rinktis jie gali iš esmės tik pagal kainos ir kokybės parametrus. Vis dėlto vienas būdas ištrūkti iš šio rato yra: užuot bandę įtikti, prekių ženklai turėtų fokusuotis į savo klientą ir kurti tai, ko reikia jam.

Kita galinga jėga, padedanti auginti tendencijas, yra nuomonės formuotojai, vadinamieji influenceriai. Ar manote, kad ateityje šių daugybę sekėjų turinčių internetinių garsenybių įtaka tik didės?

Influenceriai gal ir tebeturi galios populiarinti madą, bet mados pramonė ima suvokti, kad jų įtaka ne visada turi trokštamą poveikį pardavimui. Vis labiau akivaizdu, kad didžiųjų influencerių generuojami like’ai nevirsta pardavimu, todėl jau atsigręžiama į tikruosius influencerius. Kas jie? Tikrasis nuomonės formuotojas nebūtinai turi didelę auditoriją, bet ji teisinga, atitinkanti prekės ženklo profilį ir dar paprastai labai ištikima. Pavyzdžiui, prabangos prekės ženklui nėra jokio reikalo dirbti su milžinišką auditoriją turinčiu influenceriu, nes tikėtina, kad jo sekėjų amžius – nuo 16 iki 23 metų, o tai tikrai nėra tie žmonės, kurie gali sau leisti pirkti liukso prekes. Kas nutinka tokiu atveju? Jaunasis sekėjas „like“ paspaudžia ant prabangios prekės, bet nueina ir nusiperka jos analogą greitosios mados parduotuvėje. Taigi prekės ženklams reikia rasti tokių influencerių, kurie juos atvestų pas tikslinę auditoriją.

Kokios šiandien globalios mados tendencijos? Kas laukia, tarkim, bjauriosios mados (angl. ugly fashion)?

Globaliu mastu bjaurioji mada tik įgauna apsukas, jos augimas akivaizdus. Kartu vis dar paklausi ir sportiško laisvalaikio tendencija (angl. athleisure), nes žmonės lėtai atsisveikina su patogiu gyvenimo būdu. Tendencijos dabar nebesikeičia taip greitai kaip anksčiau, nes dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis vartotojai dairosi daiktų, kuriuos galės nešioti kelis sezonus.

Tai tiesiogiai susiję ir su augančia tvariosios mados tendencija, kai pirkėjas nori išleisti daugiau, bet ilgaamžiams, kokybiškiems ir nesenstančių siluetų drabužiams, užuot be saiko vartojęs.

Ilgiau naudoti skirti daiktai dažniausiai būna labiau klasikinio dizaino, o tai nėra gera žinia tiems, kas parduoda labai madingus, karštomis tendencijomis grįstus daiktus.

44

NUOTRAUKA IŠ ASMENINIO ALBUMO

SUP R AST I

„Ištrūkti iš užburto tendencijų rato įmanoma“

M ADA

LAIMĖ

CELINE megztinis MARNI sijonas, apyrankė ZARA batai Akiniai – stilistės nuosavybė

2 01 9 lsp apk al iris t i s

64

LA IMĖ

Vasaros ILGESYS Iš pradžių būna smagu žiūrėti į rudeninį peizažą. Vėliau – nelabai, nes dangų aptraukia debesys. Bet juk blogi orai būna tik už lango, o šiapus termometras rodo vasarą. Ir niekas nesmerkia už gėlėtą suknelę ar šviesų kostiumą su „skaliko dantų“ raštais, nors ruduo mėgsta klasikines žemės spalvas.

Paletę renkamės pačios, o mada tik pasufleruoja, kas dabar aktualu: atkreipia dėmesį į odinius drabužius, aukštakaklius megztukus, palaidines su kaspinu surištomis apykaklėmis, po sijonais mūvimas kelnes, vienspalvius ansamblius...

FOTO G R A FA I : AU D R I U S S O LO M I N A S I R R O B E RTA S DA S K E V I Č I U S STILISTĖ A L M I N A V E N C L O VA I T Ė VIZAŽISTĖ A L I N A VA I T K E V I Č I Ū T Ė MODELIS U G N Ė K I RV E L A I T Ė ( „ R U TA M O D E L M A N AG E M E N T “ )

65

20 19 l a p kr it is

SIE LO S

UNIVE RSIT ETA I

LAIMĖ

Gyvenimo scenarijai: kaip (per)rašyti

Tau šešeri septyneri metai – būtent tada nusprendi, koks bus tavo gyvenimo scenarijus. „Privalai būti tobulas“, „nepasitikėk žmonėmis“, „esi nevykėlis“, „būk nepastebimas“, „venk jausmų“, – tai keli mūsų pasąmoninių scenarijų žinučių pavyzdžiai. Nuolat susimaudami, nerasdami tenkinančio darbo, įsipainiodami į toksiškus santykius, prarasdami draugus ar nesileisdami į draugystę pasąmoningai patvirtiname savo scenarijus. Tuos, kurie neleidžia mums kurti turiningo, prasmingo, o svarbiausia – laimingo gyvenimo. „Apmaudžiausia, jog mes dar ir gebame žaisti taip, kad save apgaudinėtume“, – teigia psichoterapeutas, Psichologijos akademijos dėstytojas JUSTINAS BUROKAS.

2 01 9 l apk ri t i s

86

LA IMĖ

Žmonės sako „lemtis“, „likimas“, „prieš vėją nepapūsi“, nesusimąstydami, kad savo lemtį kuria patys. Deja, kartais vadovaudamiesi klaidingais iš ankstyvosios vaikystės atsineštais įsitikinimais apie save, kitus ir aplinką. „Žmogus yra linkęs vadovautis logika, tad, regis, jei jam kas nors nepatinka, turi pradėti elgtis taip, kad patiktų. Bet dažnam pasąmonė sufleruoja atlikti veiksmus, kurie tik patvirtintų pasirinktą netikusio gyvenimo scenarijų.

Greičiausiai visiems pažįstamas atvejis žmogaus, kuris vis skundžiasi dėl nesėkmingo gyvenimo (per mažo atlyginimo, nerandamo darbo, nesusiklosčiusių santykių), o išgirdęs racionalų pasiūlymą visada atsako: „Taip, bet..“, rasdamas pasiteisinimų. Kartoja juos tol, kol aplinka būna priversta pasakyti: „Taip, tu iš tiesų nevykėlis.“ Tai klasikinis žaidimas savo savivertei griauti ir nevykėlio scenarijui patvirtinti“, – teigia psichoterapeutas J. Burokas.

ALEKSANDRO BROKO NUOTRAUKA

Kaip žinoti, kad tai scenarijus, o ne atsitiktinės nesėkmės?

Visus mus ištinka vienokios ar kitokios nesėkmės. Bet jei pastebime pasikartojimų, ima lankyti mintys: „ir vėl...“, „kodėl man vis tai nutinka?“ – tikėtina, kad esame „įkritę“ į vidinį scenarijų.

O kaip keisti tą pasirinktą gyvenimo scenarijų?

Kad galėtume keisti, pirmiausia reikia į jį pažvelgti, identifikuoti. Jei pastebime mums nepatinkančių pasikartojimų, dėsningumų, jei esame nepatenkinti tuo, kaip gyvename, vadinasi, atėjo laikas peržiūrėti savo gyvenimo scenarijų ir jį keisti. Kaip? Pradėkime nuo scenarijų žinučių. Tai mūsų įsitikinimai, kuriais vadovaujamės kaip objektyvia tiesa. Pavyzdžiui, atsimenu atvejį, kai asmuo pasakojo, kad yra silpnos sveikatos. Klausiau, iš kur jis žino, nes man nepasirodė silpnas. Į tai jis negalėjo atsakyti, tik prisiminė, kad taip girdėjo vaikystėje apie jį dažnai šnekant tėvus.

Per paskaitas Psichologijos akademijoje studentus kviečiu padaryti nedidelį eksperimentą: surašyti pirmas mintis, kurios šauna, kai jie galvoja apie save.

Tada padaryti nedidelę pauzę ir surašyti frazes, girdėtas apie save artimoje aplinkoje. Žmonės pamato, kad negatyvūs įsitikinimai dažnai turi šaknis.

Bet gal yra fundamentalių dalykų, kurių kitaip nei likimu nepavadinsi?

Be abejo. Pavyzdžiui, mes visi gimstame turėdami tam tikrų intelektinių gebėjimų – ne visi turime absoliučią muzikinę klausą ar išskirtinius fizinius duomenis.

Bet visi galime būti laimingi. Kai žmonės kalba apie likimą, tarsi nori pasakyti, kad

87

nelaimingumo ir gyvenimo beprasmybės jausmas yra įgimtas, nuleistas iš aukščiau. Bet likimas nėra užprogramavęs, kad žmogus negali būti laimingas.

Tai ir vėl proga mėtyti akmenis į tėvų daržą – jie yra mūsų gyvenimo scenarijaus autoriai?

Scenarijaus autoriai visada esame patys. Aišku, tėvų įtaka didžiulė – pirmas sprendimas, koks bus gyvenimo scenarijus, priimamas šeštais septintais gyvenimo metais, nes artimos aplinkos įtaka yra milžiniška. Jei vaikas auga su dėmesio į jį nekreipiančiais tėvais, jis negali nuspręsti, kad vertėtų pasiieškoti kitų tėvų, kurie geriau jį girdėtų. Vaikas nutaria: esu neįdomus, geriau jiems nelįsti į akis. Gaila, kad ir po dvidešimties ar trisdešimties metų žmonės vadovaujasi vis tuo pačiu sprendimu.

Ir bendraudami ne tik su tėvais, bet ir su aplinkiniais. Pavyzdžiui, moteris, kentėjusi nuo agresyvaus tėvo smurto, renkasi tokį patį vyrą. Protu nesuvokiama, bet tai atitinka jos vidinį scenarijų: aš nenusipelnau vyro meilės ir gražaus elgesio. Iš praktikos, savo klientų ir studentų matau, kad žmonės dažnai gyvena pagal taisykles, kurios sukurtos ne jų, vadovaujasi ne savo vertybėmis – sudedamosiomis scenarijaus dalimis.

Kas pažadina tokius žmones arba kaip atsibusti patiems? Žmonės pradeda suprasti, kad nors turi pinigų, sėkmingą veiklą, santykius, bet nesijaučia laimingi. Kai kada taip nutinka amžiaus vidurio krizės metu, kai pasiekta viskas, ko tikėjosi aplinka: namas, medis, vaikai, – bet nėra vidinės pilnatvės, nors tu ką. Tada pradedama

atsigręžti į save, vidinius išgyvenimus, norus, poreikius ir ieškoti galimybių kurti gyvenimą tokį, kokio jie nori. Tokį, kurį apžvelgęs mirties patale didžiuotųsi ir tartų: „Tai buvo MANO gyvenimo scenarijus, gal ne viskas susiklostė, bet jis man patiko.“ O kaip iš nepatinkančios situacijos ištrūkti?

Reikia grįžti prie idėjos, kad gyvenimo scenarijus mes kuriame patys ir atsakomybė juos keisti gula ant mūsų pečių. Jei supratome, kad nepatinka, – keiskime. Jei reikia pagalbos – ieškokime. Bet sunkiausia yra tiems, kurių gyvenimo scenarijus skelbia: „Nieko čia nepadarysi.“ Kaip nesusipainioti tarp kilnumo ir gyvenimo scenarijaus, juk yra atsakomybė, atjauta, pasiaukojimas, reikia „nešti savo kryžių“?

Jūs vardijate puikius gyvenimo scenarijų pavadinimus. Žmonės galvoja, kad jie negali būti laimingi, patenkinti savimi, kad jų gyvenimas turi būti „kryžiaus nešimas“, „ašarų pakalnė“ ir taip toliau.

Visus scenarijus galima suskirstyti į tris kategorijas: „laimėtojo“, „pralaimėtojo“ ir „nelaimėtojo“. Žmogus, gyvenantis pagal „laimėtojo“ scenarijų, džiaugiasi savo gyvenimu, ir tai nebūtinai reiškia, kad jis daug pasiekęs. Svarbiau, kad jis didžiuojasi pasiekimais. „Pralaimėtojas“ – tas, kuris jaučiasi įkalintas savo gyvenime, kuriam niekas nemiela, jaučiasi „susimovęs“. Na, o „nelaimėtojas“ – tas, kuris gyvena „drungną“ gyvenimą. Tokio scenarijaus savininko paklausę, kaip jam einasi, neretai išgirstume: „Galėtų būti ir geriau.“ >

20 19 l a p kr it is

SVE IKO

GY VE NIM O

KLUBAS

LAIMĖ

Kombučia, arbatos grybas, probiotikai... Kas bendra tarp jų?

Visi susiję su pasaulyje sparčiai populiarėjančiu gėrimu, kuriam priskiriama įvairiausių sveikatai naudingų savybių. Ne viskas – tiesa.

KOMBUČIA: mada ar nauda?

AČ I Ū I M P E R ATO R I Ų GYDYTOJAMS Raugintų produktų būtina nuolat valgyti, teigia sveikatos ekspertai, nes jie žarnynui patiekia probiotikų, arba gerųjų bakterijų. Žarnyno mikrofloroje šių ir taip yra, bet dažnai ne tiek, kiek reikia, kad visokie sveikatai svarbūs procesai vyktų netrikdomai. Gerųjų ir patogeninių bakterijų santykis žarnyne turėtų būti 80:20. Jei blogųjų ten nuolat daugiau, nesitikėkite, kad imunitetas bus stiprus. Šiuolaikiniams mokslininkams modernios technologijos leidžia pamatyti ir įvertinti, kas dedasi žmogaus organizme ir kokios medžiagos bei procesai užtikrina, kad jis veiktų kaip laikrodis.

Prieš kelis tūkstančius metų sveikatos ekspertai turėjo kliautis savo įžvalga ir patirtimi, o ne technologijomis, tačiau kažkaip susigaudė, kad arbatžolių, tam tikrų bakterijų ir mielių pagrindu pagamintas raugintas gėrimas gali būti labai naudingas. Pirmosios žinios apie „nemirtingumo arbatos“ vartojimą datuojamos 221 m. prieš Kristų ir siejamos su Kinijos imperatorių šeima.

Mūsų laikais paplito Japonijoje gimęs jos pavadinimas kombučia, susidedantis iš žodžių „Kombu“ (gydytojo pavardė) ir „cha“ („arbata“). Tai tas pats gėrimas, kurio ne vienas vyresnis Lietuvos gyventojas yra kažkada gėręs.

Tiesa, tada parduotuvėse ir kavinėse jo

2 01 9 l apk ri t i s

nepardavinėjo – jis gimdavo virtuvėje, trilitriniame stiklainyje, iš arbatžolių nuoviro, kuriame plaukiodavo kažkas, panašus į medūzą ar grybą.

NAMINĖ AR PIRKTINĖ?

Grybas, be kurio nebūtų kombučios, – tai simbiozinė bakterijų ir mielių kolonija. (Kombučios gamintojai ją vadina skobiu – pagal angliško kolonijos pavadinimo santrumpą scoby.)

Grybas, atsidūręs saldžioje juodojoje ar žaliojoje arbatoje, paverčia ją probiotiniu gėrimu, pilnu vitaminų, mineralų, fermentų, sveikatai naudingų rūgščių.

Sveikatos specialistai didesnes simpatijas reiškia namų gamybos kombučiai (dar vadinamai arbatos gira), nes žmogus gali pasirinkti, ko į ją dėti, ko nedėti: cukrų galima pakeisti medumi, papildyti žolelėmis ir vaisiais, o ne jų skonį imituojančiomis medžiagomis, ir nėra reikalo jos pasterizuoti. Pirktinių

kokybė įvairi, tad orientyrai jos įsigyjant turėtų būti tokie: nepasterizuota (pasterizuojant žūva probiotikai ir kitos naudingosios medžiagos), tik stiklinėje pakuotėje (plastikinė pakuotė ir rūgštys, esančios kombučioje, – blogas derinys!), su kuo mažesniu cukraus kiekiu ir be dirbtinių priedų.

Iš kur imti grybo, jei norisi gamintis namie? Didcentryje nerasite, bet internetas pateikia įvairių variantų: nuo asmeninių skelbimų „parduodu arbatos grybą“ lietuviškuose skelbimų portaluose iki „Kombucha Kit“ rinkinių, kuriais amazon.com prekiauja fermentuotos arbatos gamintojai. Receptų, iš ko ir kaip gaminti, virtualiojoje erdvėje taip pat pilna. Jutube, pavyzdžiui, yra įdomus filmukas, kurį įkėlė Vilniaus Joachimo Lelevelio inžinerijos gimnazijos moksleivės, moksliškai ištyrusios, kuri arbata – juodoji, žalioji ar raudonoji – palankiausia kombučios gamybai. Jų išvada: žalioji.

90

LA IMĖ

Trys nuomonės

Pasidomėjome, ką apie kombučią mano ją sau gaminanti tinklaraštininkė Jurga Mižutavičiūtė, jos gamybą Lietuvoje plėtojantis verslininkas Martynas Balčiūnas ir ją profesionaliai galinti įvertinti dietistė Ugnė Radzevičienė.

Jurga Mižutavičiūtė, strelkabelka.lt bendraautorė, pernai pasidalijo rauginto gėrimo su arbatos grybu gamybos receptais. Pasidomėjome, ar per metus kombučinis Jurgos (Belkos) entuziazmas neišblėso ir kokį arbatos giros poveikį ji jaučia. „Pirmąjį arbatos grybą užsiauginau iš pirktinės kombučios. Pamačiusi, kad joje plaukioja kažkokių nuosėdų, pagalvojau: „Tai juk besiformuojantis grybas!“ Tą kombučią sumaišiau su saldžia juodąja arbata ir po dviejų ar trijų savaičių turėjau grybą – jį perkėliau į trilitrinį stiklainį. Vis dar gaminuosi šį gėrimą ir pati stebiuosi, kad tai darau.

Kai pabosta vienas variantas, ieškau kitokio skonio: pavyzdžiui, dabar arbatos grybą užpilu ne juodąja, bet rooibos arbata. Mano mėgstamiausi kombučios deriniai – su raudonaisiais greipfrutais, obuoliais ir cinamono lazdele, taip pat šviežiomis mėtomis. Šios vasaros topas buvo kombučios ir šviežių peletrūnų derinys. Kombučią geriu kiekvieną rytą arba vakarą. Taip, jai pripaišoma visokiausių gerų savybių, ji ir gyvybės eliksyru vadinama, bet aš geriu ją pirmiausia todėl, kad skanu. Be to, esu įtikėjusi, kad žarnynui kombučia parūpina naudingų probiotikų. Maniškis jautrokas, bet pajutau, kad tapo ramesnis, kai pradėjau gerti kombučią. Daugiau jokių pokyčių nesu pastebėjusi.“

Martynas Balčiūnas – vienas iš lietuviškos kombučios gamintojų.

Kartu su bičiuliu Laurynu Sužiedėliu sukūrė prekės ženklą „Būkčia“. „Visai netrukus Berlyne vyks pirmasis Europoje kombučios gamintojų suvažiavimas, kuriame su Laurynu dalyvausime. Organizatoriai minėjo, kad jame laukiami tik tie gamintojai, kuriuos aš juokais vadinu baltaisiais. „Juodųjų“ pagamintos kombučios galiojimo laikas – metai, dažniausiai ji būna supilstyta į plastikinius butelius ir jai laikyti nereikia šaldytuvo. Bet tikrai, gyvai kombučiai reikia šaltos aplinkos, stiklinės taros ir galiojimo laikas kur kas trumpesnis nei metai! Lietuvoje kombučia – dar naujiena. Kalbant apie jos naudą, ir Amerikoje, ir Europoje yra gamintojų, tvirtinančių, kad kombučia gydo ligas, netgi vėžį. Legendų apie fermentuotą arbatos grybo gėrimą prikurta daug, bet mes teigiame šiuos dalykus: kombučia, pirma, parūpina gerųjų bakterijų žarnynui, kuriame slypi 85 procentai žmogaus imuniteto. Antra, šarmina organizmą, kuris dėl šiuolaikinės mitybos labai dažnai būna užrūgštėjęs. Trečia, skatina organizmo detoksikaciją ir, ketvirta, turi žmogui labai reikalingų vitaminų. Skirtingų skonių kombučia gali tapti atradimu ieškantiems tradicinių gaiviųjų, energinių gėrimų ir alkoholio alternatyvos.“

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIŲ ALBUMŲ

Ugnė Radzevičienė, pakeitusi mitybos įpročius, per metus sumažino savo svorį 70 kilogramų. Pasiektas rezultatas paskatino tapti profesionalia dietiste. „Kombučios poveikis – toks pat kaip fermentuotų, arba raugintų, daržovių: visi šie produktai turi gerųjų bakterijų probiotikų, kurių nauda žarnynui, virškinimui neginčijama. Kombučioje yra ir labai svarbios gliukurono rūgšties, kuri veikia kaip antioksidantas, skatina metabolizmą, palaiko gerą imunitetą. Natūraliai šio gėrimo fermentacijai reikia 21 dienos ir 20 laipsnių temperatūros.

(Tiesa, naujausi JAV mokslininkų gauti duomenys rodo, kad gliukurono rūgšties pasigamina gerokai daugiau, jei kombučia fermentuojasi 30 laipsnių temperatūroje.) Aš kategoriškai prieš pridėtinį cukrų! Todėl atmetu kombučią kaip naudingą gėrimą, jei ji pagaminta su cukrumi. Kas kita, jei kombučios fermentacijai naudojamas medus. Svarbus ir arbatžolių nuoviras, kuriame auga grybas: jis gali būti pagamintas ir iš kokybiškos, daug naudingų medžiagų turinčios žaliavos, ir iš nevertingų arbatžolių dulkių. Trumpiau tariant, esmė – ne pavadinimas, bet iš ko ir kaip kombučia pagaminta.“

Kaip pasigaminti kombučią?

Pirmiausia reikės užsiauginti grybą (scoby). Galite jo paprašyti kombučią gaminančių draugų, nusipirkti internete (1–3 Eur) arba sumaišyti dalį pirktinės kombučios su saldžia juodąja (arba kita) arbata.

Grybui užauginti reikės: 1 šaukštelio juodosios (arba kitokios) arbatos, 70 g cukraus (dietistai rekomenduoja pakeisti medumi), 800 ml vandens, 200 ml pirktinės kombučios.

Arbatžoles užpilkite verdančiu vandeniu, palaikykite 10–20 min., kad pritrauktų.

Nukoškite, nuovirą sumaišykite su cukrumi (arba medumi). Atvėsinkite iki kambario temperatūros.

Supilkite pirktinę kombučią.

Uždenkite marle arba popieriniu rankšluosčiu. Laikykite kambario temperatūroje tamsesnėje vietoje. Grybas susiformuos po 7–10 dienų.

Po 7 dienų pakartokite, tik naudokite jau naminę kombučią.

Kombučiai pagaminti reikės:

3 litrų stiklainio, 2,5 l vandens, 2 šaukštelių arbatžolių, 200 g cukraus (arba medaus), 200–300 ml „senos“ arbatos, arbatos grybo (scoby).

Užplikykite arbatžoles kaip augindami grybą. Į atvėsintą gėrimą įleiskite grybą, palikite fermentuotis 5–10 dienų marle arba popieriniu rankšluosčiu uždengtame inde. Gyvas grybas turi plaukioti paviršiuje!

Parengta pagal strelkabelka.lt informaciją

FAU ST I N A B R U Ž A I T Ė

91

20 19 l a p kr it is

SANT Y KIAI

LAIMĖ

Grožis gali būti fizinis, emocinis, finansinis, socialinis. Graži kalba, gražus balsas, graži intonacija, gražus elgesys – kiekvienas ieško tos formos grožio, kurio jam reikia. Jeigu neturi ko pasiūlyti, nieko ir neišeina. Arba vyrui laikinai ko nors reikia – pavyzdžiui, praleisti vakarą lovoje, ir moteris tai pasiūlo. Juk vien dėl to vyras nesudarys santuokos. Noras ištekėti už pinigų nėra nei gerai, nei blogai. Jeigu jūsų prekė yra grožis, turite ir atrodyti kaip už milijoną. Atleiskite, brangiosios, bet norint gauti milijoną, reikia jį ir duoti.

Turtuolio žmona Šį kartą su sertifikuotu žmogaus elgsenos ekspertu ROMUALDU MAČIULIU nagrinėjame itin audringas diskusijas keliančią temą – kalbamės apie turtuolių žmonomis siekiančias tapti moteris. Prabangios kelionės, elitiniai vakarėliai, garsių dizainerių kurtos suknelės ir jokių buities rūpesčių – taip daugelis įsivaizduoja šių geresnio gyvenimo ieškotojų kasdienybę.

Romualdai, konsultuojate tiek daug sėkmingų verslininkų. Ar jie dažnai susiduria su santuoka iš išskaičiavimo?

Sudaryti santuoką visada nori tas, kuris jaučiasi silpnesnis ir tikisi, kad kitas ką nors duos. Niekas nemato paslėptos ištekėjimo už pinigų, už milijonieriaus pusės. Santuokos sudarymas irgi vyksta rinkos ekonomikos sąlygomis: susiduria pirkėjas ir pardavėjas. Jei abiem sąlygos tinka, sandoris yra. Dabar daug merginų specialiai vaikšto į vakarėlius, perka žurnalus ir... ...mokosi, kaip ir kur sumedžioti, suvedžioti tuos turtingus vyrus? Tačiau juk konkurencija didžiulė! „Aš sportuoju klube penkis kartus per savaitę ir turiu krūtinės implantus“, o tas turtingas vyras ėmė ir išsirinko, pretendentės vertinimu, visiškai niekuo

2 01 9 l apk ri t i s

neišsiskiriančią netikėlę. Santuoką galima sudaryti tada, kai kiekviena pusė mato, kad jai tai labiau naudinga nei žalinga. Kodėl moterys tų milijonierių dažnai ieško nesėkmingai? Nes jos nori gauti, bet nenori duoti. Įsivaizduoja, kad gali duoti tai, kas joms pačioms vertinga.

Pavyzdžiui, merginos vertybių sistemoje yra grožis, statusas, prabanga, todėl ji mąsto: „Duok man pinigų, o aš tau duosiu grožį.“ Jeigu to verslininko vertybių sistemoje yra verslas, finansai ir grožis nėra taip svarbu, kam jam reikia tokios santuokos, tokios finansinės operacijos?

Ar daug pažįstate sėkmingų vyrų, vedusių moteris vien dėl grožio? Juk grožis – itin plati sąvoka.

Man labai svarbu moters grožis ir kai aš pirmą kartą pamačiau savo būsimą žmoną, supratau, kad man labai gražu...

Jei jau kalbame apie fizinį grožį, kas gali moterį objektyviai įvertinti? Galbūt ji pati sau graži arba tai girdi iš aplinkinių...

Galima įsivaizduoti, kaip tik norisi, bet tada kodėl jos niekas neperka? Pažįstu JAV gyvenančią moterį, kuri neina į pasimatymą, jeigu vyras tam neišleidžia bent pusės milijono. Prie jos durų stovi eilės, nes ji gali supažindinti dar ir su svarbiais žmonėmis. Taip atrodyti, išlaikyti tą grožį kainuoja šimtus tūkstančių. Gal vyrui svarbu statusas, o tu dėvi kelnaites už du eurus iš turgaus. Skaudu, bet tokia realybė: jeigu nori sudaryti tam tikrą verslo sandorį, investuok į save.

Viešai įgarsinti norą ištekėti už turtuolio reikia ir drąsos, nes taip atviraujančios moterys vadinamos ne pačiais gražiausiais vardais.

Sąžiningai pagalvokite: kuri iš moterų nenorėtų, kad jos vyras gerai uždirbtų?

Tarkim, visuomenė ją vadina barakuda.

Man tai yra neutralu – maža žuvytė, kuri, beje, neryja žmonių. Tai tik galbūt savo tikslo siekiančios moters pavadinimas.

Jeigu jūsų toks noras, jis nėra nei geras, nei blogas. Vis tiek turės būti tam tikri mainai. Galbūt norite nedirbti ir karjerą bei finansinę sritį deleguoti vyrui? Kažkur tikrai yra žmogus, kuriam tai tinka.

Jis irgi norės jums kai ką paskirti ir tai turės lygiai tokią pačią kainą, tik išreikštą kita forma. Niekas nemato paslėptos kainos. Mes norime fantazijos, kad vyras gerai uždirba, bet visada yra namie ir vaikais rūpinasi, indus išplauna, šunį išveda. Deja, taip nebūna.

Ką iš tikrųjų reiškia ištekėti už matomo ir turtingo žmogaus?

Tai kruvinas darbas. Toks vyras greičiausiai darys tai, ką ir darė, – klausimas, ko jam ir jums gyvenime labiausiai reikia.

Jei manote, kad tas žmogus jums duos turtą, pamirškite, kad turėsite antrąją pusę. Vyras šykštės savo laiko, dėmesio, emocijų – bus pusiausvyra. Moterys turi vienpusę fantaziją, kad sutuoktinis pirks drabužius, keliaus po pasaulį be jokių rei-

98

LA IMĖ

kalų, nemes jos lovoje ir neišeis kalbėtis telefonu, jeigu jam paskambins verslo partneris. Jeigu vyras į šeimą atneša finansų, ką nors iš šeimos ir atima. Tie indėliai visada bus vienodi. Nori būti šalia vyro, kuris per metus generuoja pusantro milijono pajamų? Įsivertink, ar gali duoti tai, ko jam reikia.

FOTOGRAFĖ EVA GRIN

FOTOGRAFĖ SABRINA HOCHSTETTER

Ar vyrai atpažįsta, kai moterys į jų gyvenimą ateina tik ketindamos praturtėti?

Jeigu jau vyras sugebėjo sukurti ir išplėtoti nuosavą verslą, sukurti turtą, vadinasi, turi kelis susijungusius neuronus. Mums kartais atrodo, kad vyrai galbūt neišsilavinę. Reikia suprasti, kad turtingi vyrai nėra kvaili ir skaičiuoti tikrai moka. Žinoma, gali būti laikinas apakimas, tačiau tokį lyderystės lygį pasiekęs žmogus ir savo emocijas valdo geriau. Laikinas žavesys jam padės nupirkti dvylika tūkstančių eurų kainuojantį žiedelį už naktį – negaila. Na, bet vėliau jūs tiesiog galite susitarti, kas ką kam duoda. Pavyzdžiui, su manimi pragyvenai metus – gaunu šimtą tūkstančių. Gal jam reikia vaikų ir už kiekvieną bus mokami papildomi trys šimtai tūkstančių?

Tie vaikai turi būti irgi kaip už milijoną pagimdyti, išauginti ir išauklėti. Jeigu jūs negalite, jūsų neapsimoka pirkti, o apsimoka tik nuomoti... „Pirkti“ ir „nuomoti“ moterį – skamba tikrai provokuojamai!

Kai kas nuomojasi butą ar automobilį, o kai kas juos perka. Mes skirtingai elgiamės, kai daiktą nuomojamės ir kai jis yra mūsų, tiesa? Viena vertus, rūpinamės labiau, kita vertus, savo namuose galime ir kojas ant sienos užsikelti. Visais atvejais yra sava kaina: kai ką gauname ir kai ką atiduodame.

Ar norite būti su vyru, kuris uždirba tiek, kiek renkantis butelius? Nenorite.

Taip ir vyras nenori būti su moterimi, kuri savo išvaizda, intelektu ar statusu nerodo reikiamo lygio. Galima sudaryti tik lygiavertę santuoką.

Graži moteris ir turtingas vyras – ar tokiu pagrindu sukurtos šeimos tvirtesnės, geresnės, jei jau tiek daug žmonių apie tai svajoja?

Dauguma to negauna. Galbūt jiems ir nereikia. Kai žiūrime iš šalies, matome turtingą vyrą ir gražią jo žmoną. Nors galbūt iš tikrųjų turtinga yra ji. Visuomenė labai dažnai nurašo gražias moteris. Jūs nežinote priežasčių, dėl ko jie kartu. Faktas, kad vienas kitam ką nors duoda. Gali būti, kad tos gražuolės tėvai ką tik paskolino du milijonus jos vyrui, nes verslas skęsta. Labai dažnai paste-

99

Kodėl moterys tų milijonierių dažnai ieško nesėkmingai?

Nes jos nori gauti, bet nenori duoti. biu, kad apie tai kalbama su pavydu, bet mes, žmonės, matome tik vieną pusę...

Galbūt daugelis moterų tokioms poroms pavydi, nes pačios jaučiasi... negražios?

Lietuvoje tikrai yra labai daug moterų, turinčių žemą savivertę: jos jaučia gėdą ir kaltę, jas erzina tai, kas su savimi neišspręsta. Kai už savo gyvenimą perkeliame atsakomybę kitiems, tampame gyvenimo aukomis. Paklauskite savęs: „Ką aš galiu padaryti, kad būčiau graži?

Kaip man tam užsidirbti?“ Gal reikia pakelti užpakalį ir susitvarkyti kūną, veido odą? Gal reikia operacijos?

Grožis su metais nyksta. Kas laukia vien į jį investuojančių moterų?

Atsikeli ryte, o ant užpakalio – celiulitas. Grožis praeina ir, supraskit, teks konkuruoti: bus operacijos, procedūros, juodas darbas. Dabartinės technologijos grožį padeda išlaikyti iki penkiasdešimties. Nebent grožis vėliau pereis į kitą formą ir ši bus abiem priimtina. Daugelis į santuoką ateina naiviai tikėdamiesi, kad jų niekas neapgaus, nepaliks. Paliks iš karto, jei pasitaikys geresnis variantas. Pusė žmonių išsiskiria – duoti ir laužyti pažadą yra žmogiška savybė, kurią visi turi.

Juokaujama, kad kiekviena lietuvaitė svajoja ištekėti už krepšininko. Šių žmonomis iš tiesų neretai tampa tituluotos gražuolės. Vadinasi, paprastai merginai beveik nėra šansų?

Nueini ir pakabini. Išsiaiškink, ko jam reikia: vienam – santykių, kitam – statuso ar varžymosi. Pasaulis duos tiek, kiek jautiesi verta. Jeigu neturi ar nematai, ką gali pasiūlyti, nieko ir negausi. Viduje visi turi ką pasiūlyti. Kiek pasaulyje yra pinigų, tiek visi turi ką pasiūlyti. Žmonėms trukdo kaltės ir gėdos jausmas, baimė būti atstumtiems ir apjuodintiems. Visa tai griauna savivertę. Manote, kad bus kaip pasakoje: kažkas jus suras ir kažką jums pasiūlys? Taip nebus. Jeigu savęs nevertinate, net nematysite ir ne-

girdėsite to žmogaus. Matysite tik tokius, kurie atitinka jūsų lygį, – taip, kaip save iš tikrųjų vertinate viduje.

Lietuvoje daugiau pastebite save nuvertinančių ar pervertinančių moterų?

Labai dažnai moterys per gerai apie save galvoja: „Aš graži ir galiu pasiūlyti santykius, todėl man turi viską duoti.“ Tačiau tai gali pasiūlyti daugelis. Ką jam gali pasiūlyti būtent tu? Galbūt turi kontaktų socialinėje, finansinėje sferose? Jokių.

Galbūt gali padėti nušvisti dvasiškai ar esi gera seksualinėje srityje? Ne. Gal tavo išskirtinis grožis? Ne. Kaip tik todėl ir nepavyksta sukurti santykių. Moterų fantazijos kuria košmarus. Taigi į jų gyvenimą pritraukiamos žeminančios aplinkybės tam, kad būtų grįžta prie pusiausvyros.

Tada realiai pamatome savo galimybes, kai save nuvertiname ir pervertiname.

Dar vaikystėje pamėgta Pelenės istorija mums, moterims, suteikdavo vilties kada nors sutikti svajonių gyvenimą padovanosiantį vyrą. Ko iš tiesų moko ši pasaka? Žmonės neteisingai interpretuoja, kad Pelenė buvo tokia nuoširdi, tyra ir nieko neturėjo. Tai netiesa. Viduje Pelenė turėjo tiek, kad galėjo pasiūlyti daugiau nei kitos. Kilmingos moterys didžiavosi savo statusu, bet Princas pats turėjo tą statusą ir jam reikėjo kitų dalykų. Pelenė buvo ultragraži, liekna, be celiulito ir nepasipūtusi, ji mokėjo bendrauti. O ką galite pasiūlyti Princui tokio, ko dar nebuvo jo gyvenime, kad jumis susidomėtų?

ROMUALDAS MAČIULIS romualdas.maciulis.official

DOVILĖ IMBRASAITĖ Tinklaraščio „Moteris kalba vyrui“ autorė, minčių dizainerė moteriskalbavyrui

20 19 l a p kr it is

P ROTO

A IST RO S

LAIMĖ

Mes – vienkartiniai J O L I TA M I KO L A I T I E N Ė Tinklaraščio www.protoaistros.lt autorė Turite klausimų Jolitai?

Rašykite tavo@protoaistros.lt

Prieš du šimtus, o gal net prieš šimtą metų gyvenusieji mums pavydėtų. Kasdien vilkime skirtingai ir gerai pasiknaisioję spintoje iš sukauptų atsargų galėtume vis kitaip rengtis ištisus metus. Apie šiltą vandenį ir kasdien trenkamas galvas net nekalbėsiu. Plyšdami nuo idėjų galim pradėti verslą, sukurti kokį nors ypatingą apps’ą, paskui sėkmingai jį parduoti, išvažiuoti žiemoti į šiltus kraštus ar persikraustyti į gūdų kaimą ir iš ten su kompiuteriu ant kelių užsidirbti pinigų tokiam gyvenimui, kokio norim. Turim pasirinkimą ne tik kaip, iš ko, bet ir su kuo jį nugyventi.

Nebeliko etapų, kurie kadaise stabiliai skaidė gyvenimą į aiškias dalis: mokykla, universitetas, santuoka, vaikai, paskui truputėlis laisvės, pensija, anūkai. Dabar bet kuriuo metu galime atsistot, nusipurtyt tai, kas nepatinka, ir viską pradėt iš naujo – su švaria sąžine, tuščia sąskaita, kitoje vietoje su kitais žmonėmis. Nuostabu, ar ne?

Gražioj instagramo nuotraukoj žiūrim į dangoraižius, jūrą ar ryžių terasas su laikinu žmogumi šalia ir trumpam dilgteli: kaip gera būtų čia stovėti su tuo, su kuriuo ir po penkerių būtų smagu kartu žiūrėti į tą nuotrauką. Bet...

Mes – vienkartiniai.

Kaip lėkštės, vystyklai, puodeliai, šiaudeliai, rankšluosčiai ar ledo maišeliai.

Mums nereikia to, kas užima vietą namuose ir širdyse, – panaudojam ir išmetam.

Mes taip darom ir taip daro su mumis.

Mes tokie. Mūsų tokių – daug.

Mes nenorim prisirišti, nes asmeninė erdvė ir laisvė atrodo labai vertinga, bet kažkur giliai viduje krebžda noras priklausyti ir būti dalimi – klubo, bendruomenės, šeimos ir poros.

Norim rūpintis ir kad mumis pasirūpintų, o patys didžiosiomis raidėmis užsirašome sau ant kaktos, kad visi matytų, – galiu ir pati. Viena. Vienas.

Visas pasaulis ant delno. Telefone. Tikrus prisilietimus, kurių alkstam, seniai pakeitė žinutės, nesibaigiantys susirašinėjimai net ir tada, kai susitikti reiktų penkiskart mažiau laiko, nei jo ištaškom bendraudami raštu. Mums nebereikia susitikti, leisti laiko kartu, juk ir taip matom, kas vyksta vieni kitų gyvenimuose, – feisbuke, instagrame, vaiberyje ir whatsapp’e. Ten dalijamės atviriausiais dalykais, kurių niekada nepasakytume žiūrėdami į akis. Mes tarsi draugaujam. Žinutėmis. Žinutėmis susipažįstame, žinutėmis išsiskiriame nesivargindami tiesiai į akis pasakyti: „Ačiū už viską, bet – ne.“ Ieškom adrenalino. Aštrių pojūčių. Kompanjonų, su kuriais gera ką nors veikti, bet ne tų, su kuriais gera tada, kai tylim ir laikas sustoja. Mes bijom klausti, nes išgirsime ne tai, ką norime girdėti. O tylėti darosi sunku. Tada pabėgam.

Bėgam ir nenorim sustoti, nes liktume su tais, kurie šalia.

Stabilumas – blogis. Judėjimas – jėga. Bijom prisirišti ir įsipa-

reigojimai mus gąsdina. Nuoširdžiai žavimės tais, kurie gali ilgai ir laimingai, bet teisinamės, kad mes kitokie. „Pastovumas = nuobodulys“, – sakom kitiems ir patys tuo tikim. Ieškom naujo, nepatirto ir ypatingo žvalgydamiesi į naujus žmones.

Norim susižavėti ir sužavėti iš pirmo žvilgsnio. Vilioja nepažintos gelmės, o kas pažįstama – nuobodu. Kai skauda, ieškom tų, kurie išplaus žaizdas, užklijuos pleistrus ir išgydys. Tam kartui.

Mes balsu kaukiam, kad vienatvė smaugia, bet muistomės tada, kai mus įsimyli. Nepatogu, jaučiamės suvaržyti ir priklausomi. Saugūs, bet tarsi prirakinti prie vieno uosto, prie vieno žmogaus. Mes pernelyg praktiški, logiški, protingi, ciniški, kad mylėtume beprotiškai ir besąlygiškai. Jei kartą nusivylėme, nebandysime dar. Bent jau artimiausius keletą metų. Gal tikrai mūsų ego didesnis už mus pačius ir mūsų norą mylėti?

Mes neprisileidžiam per arti ir patys nenorim priartėti, nes tai pavojinga. Tikėdamiesi meilės užsidedam šarvus, kad apsisaugotume. Ir viliamės, kad kažkas kitas nepastebimai juos nuims. Bijom suklupti, įsimylėti, dar kartą sudaužyti širdį ir pajusti skausmą. Kitus skaudinam iš anksto, bijodami, kad mus įskaudins. Kandam, kad tik mums neįkąstų. Susikuriam kokonus, savo įsivaizduojamos laimės burbulus ir stabilumą ant neegzistuojančių pamatų.

Mes atskiriam seksą nuo meilės, arba tikime, kad galim.

Mes – sekso ir išsiskyrimų žmonės. Santykius pradedam nuo sekso, o paskui jau galvojam, ar norim būti kartu su tuo žmogumi. Ne. Juk tai tik seksas.

Mes norim mylėti ir būti mylimi, bet turim jėgų tik trumpiems santykiams ir neturim kantrybės ilgiems. Mes pasvajojam apie tikrus amžinus dalykus, bet patys bijom būt tikri.

Kažkada tokie buvom. Bėgdami vis labiau tolstam nuo laimės pabusti kasryt su tuo pačiu žmogum.

Mes – vienkartiniai. Esam, nors nenorim tokie būti.

Kaip lėkštės, kaip vystyklai, kaip puodeliai, rankšluosčiai ar ledo maišeliai.

Ir jausmai mūsų tokie patys.

Vienkartiniai.

Po metų žiūrim į horizontą, jūrą, dangoraižius ir vėl nuotraukoje – akimirkos džiaugsmas. Jau su kitu žmogumi.

Labai džiaugiuosi #zerowaste judėjimu. Jis kažkaip stebuklingai veikia ir žmonių tarpusavio santykius.

2 01 9 l apk ri t i s

100

LA IMĖ

Viršija lankomumo rekordus „Baltic Tours“ ir „Ukraine International Airlines“ (UIA) duomenimis, Ukrainos sostinės Kijevo lankomumas viršija savaitgalio kelionių rekordus. Prisiekusi keliautoja žurnalistė Neringa Černiauskienė primygtinai siūlo vykti į šį miestą rudenį. Kodėl? Sužinosite p. 120. Taip pat – daug kitų dalykų, dėl kurių verta (bent savaitgalį) aplankyti šį spalvingą vieną gražiausių ir seniausių Rytų Europos miestų.

101

20 19 l a p kr it is

DA ILĖS

G A LE R IJA

LAIMĖ

Žirnelių karalienė Yayoi Kusama, 2012 m.

Haliucinacijos Yayoi Kusama, šiemet atšventusi 90 metų, yra garsiausia iš gyvų menininkių. Kad patektum į jos parodą, reikia pusdienį trypti eilėje. Aukcionuose – irgi brangiausiai parduodama dailininkė, nors, atrodytų, žirnelių dėliojimas nereikalauja didelių dvasinių ar fizinių pastangų ir ji vargiai nusipjaus ausį kaip van Goghas.

Tiksliau būtų sakyti – jau nebenusipjaus, nes anksčiau šis desperatiškas veiksmas buvo visai įmanomas: Kusama, kaip ir van Goghas, sirgo psichikos liga, o ir jos gyvenimas nebuvo idiliškas. Japonei ne viskas sekėsi, ji buvo kamuojama kompleksų, ne kartą bandė žudytis. O ir menas sekino kaip nieką kitą: tapybos seansai neretai baigdavosi ligonine, nes Kusama ištikdavo panikos priepuoliai ar ji tiesiog prarasdavo sąmonę.

Kai Marcas Jacobsas (ir „Louis Vuitton“) 2012 m. sugalvojo su ja bendradarbiauti, vyras pūtėsi kaip Ameriką aptikęs Kolumbas: neva niekas tos damos nežino, o jis ją rado. Bet dizaineris puikiai suprato, ką pakvietė, kad mados namai atsigautų.

Menu besidomintys žmonės Kusamą gerbė kaip avangardizmo pradininkę, o nesidomintys paprasčiausiai pasidavė jos magijai. Nes japonės žirneliai (tegu ir konceptualūs) madoje visada buvo geidžiamiausias polka dot raštas, tirpdantis moterų

2 01 9 l apk ri t i s

širdis ir tuštinantis jų kišenes. Ir išties ši „Louis Vuitton“ reklamos kampanija buvo sėkmingiausia mados namų istorijoje, juolab Kusama apie madą žinojo ne iš nuogirdų: kažkada Niujorke ji turėjo „Kusama Fashion Company“ ir savo kampą prekybos centre „Bloomingdale’s“. Tiesa, su Jacobsu senutė dirbo ne vien iš meilės jam ar madai – mainais ji gavo parodą galerijoje „Tate Modern“…

Visi mes ateiname iš vaikystės. Kusama – ne išimtis. Yayoi šeima (tėvai veisė augalus ir prekiavo sėklomis) buvo respektabilūs piliečiai. Bėda, kad ponas Kusama negalėjo tverti be geišų, o jo žmona žiauriai pavyduliavo. Negana to, įtraukė dukrą į savo dramą: vos tik tėvas susiruošdavo zylioti, motina liepdavo vaikui jį sekti. O kai mergaitė grįžusi pasakodavo, ką matė, gimdytoja įtūžį išliedavo ant jos. Anuomet smurtas artimoje aplinkoje nieko nejaudino, tad Yayoi gyveno amžinoje baimėje.

O kai jai prasidėjo haliucinacijos (su žirneliais), motina tapo piktesnė už pasakų pamotę. Tik, kitaip nei tas personažas, ji norėjo, kad dukra kuo greičiau ištekėtų ir nesimaišytų po kojomis. Bet keistoka, rašanti eiles ir piešianti penius mergaitė buvo įdomi tik tiems kandidatams, kurių motina per patrankos šūvį neprileisdavo. >

108

©VIDA PRESS (4)

Ta moteris su raudonu peruku ir prisiūtais ant suknių skrituliukais visai nesensta ir žada gyventi dar du šimtus metų. Viduramžiais ji būtų buvusi apšaukta ragana ir sudeginta. Romantizmo laikais – įtarta, kad turi stebuklingo eliksyro receptą. Na, o dabar galima tik spėti, kokios jėgos ją saugo. Gal menininkė sudarė kokį nors sandorį su visata: juk ne šiaip sau ji, apskritimų maniakė, tiki, kad šie yra begalybės ženklai.

MOLIŪGAI. Kusama skulptūros Fairchildo tropiniame botanikos sode Floridoje

LA IMĖ

KUSAMATRIX. Paroda Mori meno muziejuje Tokijuje, 2004 m.

GĖLĖS, KURIOS PASAKO VISKĄ APIE DANGUI ATIDUOTĄ MANO ŠIRDĮ.

Paroda Victorios Miro galerijoje Londone, 2018 m.

Iš „Louis Vuitton“ katalogo, 2012 m.

SANKAUPA NR. 1. 1962 m.

109

20 19 l a p kr it is

Netikėtumai „Visada tikiu neatsitiktiniais atsitiktinumais – jų mums nutinka nuolat, o meno pasaulyje veikia kaip įkvėpimo palydovai, idėjų formuotojai ar reformuotojai“, – teigia režisierius IGNAS JONYNAS, rugsėjo pabaigoje kvietęs į savo naujo filmo „Nematoma“ premjerą.

Jį kuriant irgi netrūko lemtingų netikėtumų.

Kasdienybė dosni siurprizų. „Dar režisuodamas teatre kasdien

susidurdavau su tuo, kad nežinai, kokios aplinkybės viena ar kita kryptimi pasuks repeticiją, o gal ir galutinę spektaklio eigą. Taigi sakydavome, jog reikia nuolat laikyti iškeltas antenas, kad nepraleistum svarbios bangos. Net ir visai nevalingai ryte, pakeliui į teatrą, pamatęs akmenį ar už jo užkliuvęs, gali įgauti naujų minčių. Prisimenu, su Rolandu Kazlu repetavome Albert’o Camus „Kaligulą“: čia tas atsitiktinai rastas akmuo tapo viena iš svarbių spektaklio metaforų. Atrodo, kad tada mūsų vaizduotė mito vienais atsitiktinumais.

Kūryba pati juos išprovokuoja ir prišaukia. Kine nuotaikų ir idėjų gaudymas „iš niekur“ irgi labai panašus. Filmuodami juostą „Nematoma“ ieškojome bažnyčios, kuri mus įsileistų, – ne taip paprasta tokią rasti. Ir štai atsidūrėme Zapyškio maldos namuose, vienoje seniausių gotikinių bažnyčių Lietuvoje. Ji staiga privertė pakeisti tam tikrų filmo scenų įsivaizdavimą, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tas pokytis išėjo į gera. Filme yra keletas scenų su elniais, o jo herojės vardas Marija. Ir štai sužinojau, kad Zapyškio bažnyčios simbolis yra elnias, ant ragų nešantis Dievo Motiną Mariją.

Kaip paaiškinti tokį sutapimą: ar tai iš tiesų atsitiktinumas, ar dėsninga likimo

2 01 9 l apk ri t i s

padiktuota įvykių eiga, minčių išprovokuota aplinkybė? Panašiai atsitiko ir su pagrindine aktore Paulina Taujanskaite: ji mano akiratyje, kažkam rekomendavus, atsirado dar prieš pradedant filmuoti; prieš tai repetavusi aktorė buvo tikrai įdomi, nors giliai viduje jaučiau, kad Saulės vaidmuo – ne šimtu procentų jai, tad buvo didelė dilema pasakyti „ne“, tačiau negalėjau savęs apgaudinėti ir elgtis ne pagal sąžinę.“

Užprogramuota realybė.

„Kurdamas reklamas susibičiuliavau su ukrainiečių operatoriumi Denisu Luščiku. Kai dairiausi filmavimo erdvės ir mąsčiau apie Lenkiją, Denisas pasiūlė nuvykti į Karpatus Ukrainoje. Masyvūs statūs kalnai ir gigantiški tamsūs pušynai juose – gotikinė grėsminga gamta iškart pavergė. Sodyba, kurioje filmavome, buvo vos pasiekiama kariniu sunkvežimiu, neelektrifikuota. Čia patekęs išgyvenau ir nuostabą, ir jausmą, kad radau tokią vietą, kurios net neįsivaizdavau, kurią tik pamatęs supratau, kad būtent jos man ir reikia.

Supratau, kad kuo daugiau savo smegenis užkrausi informacija ir vaizdiniais, tuo didesnė tikimybė, kad vieną dieną visa tai patirsi realybėje. Kai su filosofu Kristupu Saboliumi kuriame scenarijus, renkamės tokį naratyvą, kad šis

nekeltų didesnių dvejonių – o kodėl taip darome, o kam tai bus įdomu? Paprastai į tokius klausimus jau būname atsakę iš anksto. Nesu iš tų režisierių, kuriuos kurti filmus skatina, pavyzdžiui, sapnai.

Statydami „Lošėją“ daug skaitėme su medicina susijusios literatūros, ilgai kalbėjomės su paramedikais, kurie turi patirties iš mirties nasrų traukti savo pacientus. Tačiau ir čia neapsiėjau be atsitiktinumo. Sykį važiuodamas automobiliu pamačiau gatvėje stovintį greitosios pagalbos automobilį ir vikriai dirbančią paramedikų komandą. Scena, kurią išvydau, mane stipriai paveikė: žmogus, parbloškęs pėsčiąjį, sėdėjo užsikniaubęs ant vairo ir verkė, o nuo priekinio stiklo tekėjo kraujas. Greitajai su nukentėjusiuoju išdūmus, vairuotojas išlipo iš mašinos ir pirštais atsargiai ėmė liesti ant asfalto telkšančią kraujo balą. To realiai matomo vaizdo įtaiga buvo tokia stipri, kad jos nepralenks joks gydytojo pasakojimas ar skaitoma kriminalinė kronika. Taigi jei nori būti geras režisierius, turi būti akylas gyvenimo ir jo detalių stebėtojas bei vertintojas, turi gebėti sieti įvykius ir reiškinius.“

Autoritetai. „Tai, kad sutinki mylimą žmogų, su kuriuo sukuri šeimą ir pragyveni dvidešimt penkerius

112

PAULIAUS ZABORSKIO (ŽURNALAS „ŽMONĖS“) NUOTRAUKA

IM P R ESIJA

LAIMĖ

LA IMĖ

Reikia nuolat laikyti iškeltas antenas, kad nepraleistum svarbios bangos.

tam tikra prasme labai atsitiktinė: kai jis buvo „Pravdos“ redaktorius ir mane pakvietė į „Vienos minutės“ kino festivalio žiuri, pagalvojau, o kodėl gi į kino kūrybą nepakvietus žmogaus, valdančio žodį ir dramaturginius konstruktus, iš filosofijos pasaulio, juolab kad jo „Bloga knyga“ man padarė labai teigiamą įspūdį. Jutau, kad tai – žmogus, neatšokęs nuo realybės ir neužsidaręs vien bibliotekose; tai – filosofas, mokantis sudėtingus dalykus pateikti labai patraukliai.“

metus, – bene didžiausias atsitiktinumas. Juk kodėl taip įvyko būtent su tuo žmogumi, sutiktu konkrečią akimirką ir konkrečiame taške, o ne su kitu? Galima interpretuoti, kad čia jokio atsitiktinumo, kad žmones suveda iš anksto nulemtas likimas, kad viskas vyksta pagal Dievo planą. Bet kuriuo atveju netikėti susitikimai dažnai mus nustebina. Scenarijaus meistriškumo studijose sutiktas britų teatro, kino, televizijos ir medijų specialistas Simonas van der Borgh’as man atvėrė akis ir, galima sakyti, išmokė scenarijaus rašymo pradmenų. Viešnagė lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussio namuose, pokalbiai su juo ir jo kolega Krzysztofu Kieślowskiu atrakino duris į šiuolaikinio kino laboratoriją. Pagaliau mano pažintis su Kristupu Saboliumi

113

Netikėtas susitikimas. „Viena iš „smegenų antenomis“ mudviejų su Kristupu sugaudytų bangų buvo istorija apie neregį vaikiną, kuris ambicingai pasiryžo išmokti šokti ir kurio ryžtą palaikė viena televizijos šokių projekto dalyvė ir choreografė: pakvietė jį į savo studiją ir išmokė šokti. Ši istorija gal ir nebuvo tiesmukas paskatinimas imtis filmo scenarijaus, tačiau veikė kaip vienas inspiracinių taškų. Beje, su profesionaliais šokiais neturiu nieko bendra, išskyrus komiškus prisiminimus, kaip mums, režisūros specialybės studentams, įvairiausios kompleksijos vaikinams ir merginoms, buvo privalomos baleto pamokos. Tačiau šiandien jau neabejočiau, kad mano filmui „Nematoma“ netiesioginės įtakos turėjo, atsklido kaip tolimas atgarsis LIFE festivalyje (1993 m.) matytas belgų choreografo

Alaino Platelio šokio spektaklis „Bonjour madame...“ Nors tada teatre jau nebuvau naujokas, bet nuo šio spektaklio tragikomiško lyrizmo, aštriabriauniškumo patyriau sukrėtimą – niekada netikėjau, kad šokis gali taip veikti emociškai. O su atsitiktinumo tema kine susijęs kitas įvykis. Prieš šešerius metus San Sebastiano kino festivalyje, toje pačioje konkursinėje programoje, kurioje dalyvavo ir mūsų „Lošėjas“, pagrindinį prizą laimėjo islandų juosta „Apie arklius ir žmones“. Tada man didelį įspūdį padarė pagrindinį vaidmenį joje kūrusio aktoriaus Ingvaro Eggerto Sigurðssono darbas. Pagalvojau, kaip būtų įdomu su juo pasikalbėti. Deja, San Sebastiane susitikti nepavyko. Po kurio laiko su „Lošėju“ skridome į Portugaliją. Lisabonos oro uoste mus pasitikęs žmogus paprašė palaukti, kol nusileis lėktuvas iš Reikjaviko ir prie mūsų kompanijos prisijungs islandai. Pamačiau, artinasi žmogus – taip, tas pats Ingvaras Eggertas Sigurðssonas. Kol važiavome iš oro uosto į miesto centrą, galėjome išsikalbėti į valias, apsikeitėme telefonų numeriais. Mene, ypač kine, atsitiktinumas, tiksliau sakant, netikėtumo efektas žadina mūsų emocijas. Iš meno būtent to ir laukiame bei tikimės.“ VA L D A S P U T E I K I S

20 19 l a p kr it is

ISTO R IJ O S

L A BIR INT UO SE

LAIMĖ

Valia išlikti

Jei įkandin Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ išsitrauksite rusų klasiką – negailestingą Aleksejaus Tolstojaus romaną „Petras Pirmasis“, Martos Skawrońskos (Skowrońskos – rašo Sabaliauskaitė) likimas pasirodys dar nuostabesnis.

Neįprasta ne tik tai, kad svetimšalė, lyg skalbėja, lyg bajoraitė, lyg vyrų karo trofėjus (viena kitam netrukdo), tapo caro žmona ir imperatore. Stebuklas jau tai, kad ji išgyveno, – moters gyvybė andai buvo verta dar mažiau nei tiesiog žmogaus.

Tiesiog žmogus irgi nedaug kainavo (greta „Petro Pirmojo“, kuris, šiaip ar taip, paremtas istorijos kronika, net „Sostų karai“ atrodo ne tokie žiaurūs).

Sakote, aktoriukė Meghan Markle taip lengvai tapo princo žmona ir hercogiene? Bet Meghan ir princą Harry skyrė kur kas mažesnė praraja nei favorito meilužę, prigriebtą karo lauke, ir visagalį carą. Dievai žino, ką tokio turėjo ar sugebėjo

2 01 9 l apk ri t i s

ta moteris, ko gero, vienintelė nebijojusi nevaldomo Petro I būdo ir neleidusi jam nuobodžiauti. Nebūkime vulgarūs, suvesdami viską į seksą, nebūkime naivūs, pateisindami viską meile, – Petras I neskaičiavo meilužių ir nesantuokinių vaikų ir negerbė nieko: nei papročių, nei religijos, nei pačios Rusijos, kurią negailestingai laužė. Buvo dėl ko – to meto prancūzų pasiuntinys laiške tėvynėn beviltiškai skundėsi, kad be didžiulių kyšių rusų valdininkams neįmanomos jokios derybos, o kai caras kartą pareiškė norįs pakarti visus iždo vagis, jo favoritas ir bendražygis Pavelas Jagužinskis ištarė istorinę frazę, kad Jo Didenybė rizikuoja likti be pavaldinių.

116

LA IMĖ

Išliko apie 170 Petro tekstų Jekaterinai. Visa korespondencija niekada nebuvo paskelbta – sakoma, kad leidėjus atbaido vulgarybių gausa.

Biologinis Martos Skawrońskos – Jekaterinos I – nuopelnas – duota pradžia Romanovų dinastijai, valdžiusiai šalį iki pat 1917 metų revoliucijos. Rusų istorikai neretai linkę primenkinti pirmosios imperatorės nuopelnus, girdi, ir carui gyvam esant Jos Didenybė nepasižymėjo saiku ir dorove, o po jo mirties miegamajame viešėjo visas dvaras. Ir valdė vos trejus metus – mirė keturiasdešimt trejų.

Kokiai didvalstybei patiks, kad prie jos carų dinastijos ištakų stovėjo ne etninė rusė, o lyg latvė, lyg lietuvė, lyg lenkė, kilusi iš buvusių LDK žemių, o gal švedė ar net – neduok Viešpatėliau – žydė. Tačiau Martos, tai yra Jekaterinos I, garbei buvo įsteigtas ordinas, pavadintas Jekaterinburgas, jai valdant įsteigta Rusijos mokslų akademija, pati imperatorė garsėjo kaip gailestinga valdovė, rūpinosi bedaliais, o ypač našlaičiais. Ir sprendžiant iš visko buvo per akis apdovanota moteriška charizma ir vitališkumu. Gaila, kad pas mus ji taip ilgai buvo pamiršta, bet lapkritį Rygos „Grand Palace“ viešbutyje rengiama penktoji Martos puota taip pavadinta jos garbei. O Kristina Sabaliauskaitė grąžino šią veikėją Lietuvai. Šalia dorovingosios karalienės Mortos mūsų panteonui pravers ir imperatorė Marta. Gal ne dorovinga, bet tikras istorinis personažas, turėjęs valios išlikti vyrų pasaulyje.

MOTERYS IR MOTERIS Amžininkai, aprašantys Petro I rūmus, mini, kad pirmosios jo žmonos, carienės Jevdokijos, dvarą sudarė apie keturi šimtai damų ir „damų“ – be kilmingų rusių, buvo ypač daug vokiečių: tarnaičių, skalbėjų, kambarinių, virėjų. Beveik visos puikavosi prabangiai aprengtais mažyliais, o svetimšalių paklaustos, kieno šitie vaikai, lenkdamosi atsakydavo, kad tai caras jas pagerbęs.

Turėdamas šimtus moterų – beveidę minią, kuria galima bet kada pasinaudoti: tai jėga, tai už pinigus, bet visada paskubomis, nekreipiant dėmesio į kiekvieną atskirai, – nepažinosi nė vienos. Su sava žmona irgi nebuvo ko pažindintis: kukli, nuolanki, daug meldžiasi, amžininkų liudijimu – ne itin protinga ir visai priešingo nei Petras būdo. Nenuostabu, kad praėjus mėnesiui po vestuvių caras išvyko pramogauti prie vandenų ir net sūnaus, caraičio Aleksejaus, gimimas santykių nepataisė, o po kurio laiko Jevdokija buvo išsiųsta į Suzdalės vienuolyną, kur visai neblogai praleido aštuoniolika gyvenimo metų ir net įsigudrino turėti meilužį.

Už pirmą pasimatymą Petras sumokėjo Martai dukatą, nors vertino moteris pigiau: sakė, kad už kapeiką turėtų bent triskart gauti glamonių. Sunku pasakyti, ar pragmatišką moterį įžeidė nemaži pinigai, – ji ilgai buvo „pulko žmona“ ir vargu ar tikėjosi iš vyrų ko nors geriau nei moneta.

Tiksliai nežinoma, nei kokios ji buvo tautybės, nei kokios kilmės, net pavardė rašoma skirtingai, o įvairiuose šaltiniuose jos skiriasi anaiptol ne viena raide. Enciklopedijos teigia, kad jos tėvas buvo į Latviją persikėlęs valstietis, sąmokslo teorijos – kad žydas, vardu Samuilas. Pirmosios tikslesnės žinios byloja apie dvylikametę (o gal septyniolikmetę) našlaitę, tarnaitę Martą Skawrońską, iš prieglaudos paimtą į Livonijos pastoriaus Johanno Ernsto Glücko, Biblijos vertėjo į latvių kalbą,

117

namus. Sakoma, kad ji raidžių taip ir nepažino (laiškus diktavo ir klausėsi skaitomų) ir tik tapusi imperatore išmoko pasirašyti. Ir dar sakoma, kad pati savo vaikystės ir jaunystės dienų neprisiminė arba nenorėjo prisiminti.

Per Šiaurės karą rusų armijai užėmus Livoniją, pastoriaus tarnaitė pateko į nelaisvę (trumpas sakinys gali talpinti dar vieną romaną – turint galvoje, kaip XVIII amžiaus karuose buvo elgiamasi su gražiomis belaisvėmis), bet Martą gelbėjo jos neįtikėtina sėkmė. Gana greitai gyvybingą jauną moterį globoti ėmėsi feldmaršalas, grafas Borisas Šeremetjevas, o vėliau atmušė kur kas jaunesnis aristokratas, irgi grafas, kunigaikštis, Petro I bendražygis ir favoritas Aleksandras Menšikovas. Pastorių Glücką su šeima Menšikovas išsiuntė į Maskvą, o Martą pasiliko savo namuose Peterburge – kaip meilužę ir... kaip tarnaitę bei skalbėją. Išties, negi leisi geroms rankoms dykoms stovėti.

Sakoma, kad dirbančią tarnaitės darbą ją ir pastebėjo atvykęs pas favoritą Petras. Vėlgi, versijos skiriasi: pagal vieną – Marta, koketiškai pasikaišiusi sijoną, plovė rūmų langą; pagal kitą – buvo viena iš pokylyje patarnaujančių moterų. Šiaip ar taip, netrukus caras sumokėjo jai minėtąjį dukatą ir... gana ilgai gyvavo iš pirmo žvilgsnio šokiruojantis meilės trikampis: ne paslaptis, kad caras nesibodėjo vyriškos meilės. Moteriškos – irgi: be Martos, jo miegamajame viešėjo ir kitos favoritės.

Ir net tapusi vienvalde caro nuosavybe ir persikėlusi į rūmus, ji niekada nebuvo vienintelė. Ir vis dėlto sugebėjo tokia tapti.

KO NORI MOTERIS 1704 metais ji pagimdė carui sūnų ir pavadino taip pat Petru. Po metų perėjo į stačiatikių tikėjimą, gavo naują vardą ir net tėvavardį: Marta Skawrońska (vyras vadino ją kitu vardu ir pavarde), Samuilo duktė, tapo Jekaterina Aleksejevna Michailova. Aleksejevna – krikštatėvio, caraičio Aleksejaus garbei, o Michailovu vadinosi pats Petras, norėdamas likti inkognito.

Netrukus Jekaterina pagimdė dar vieną atžalą. Abu pirmagimiai greitai mirė, kaip ir dauguma kitų jos vaikų, išskyrus Aną ir Jelizavetą, dar vieną būsimą Rusijos imperatorę.

1708 metais, išvažiuodamas iš Maskvos, Petras paliko Menšikovui nurodymą, jei kas nors jam nutiksią, perduoti Jekaterinai 3000 rublių. Žingsnis po žingsnio ji darėsi vis reikalingesnė sudėtingam vyrui, užsivertusiam ant pečių sudėtingą misiją. Įgudo atpažinti artėjančios epilepsijos priepuolius ir juos palengvinti. Kaip niekas kitas skyrė karštakraujo valdovo nuotaikas ir neretai užbėgdavo už akių sprogimui.

Nepaliko jo nė akimirkos: lydėjo į Lenkiją, Vokietiją, septintą mėnesį nėščia dalyvavo 1711 metų karo žygyje į Moldovą. Pastarajame Jekaterina pribloškė ne tik meilužį – ant Pruto upės kranto gerokai mažesnė rusų armija buvo apsupta totorių ir turkų, Petrui grėsė žūti arba patekti į nelaisvę. Tada dalykiška ir vyrų psichologiją išmananti moteris patarė papirkti turkų karo vadą: pirmoji nusisegė brangenybes ir pasiūlė karininkams padaryti tą patį. Turkui neįkainojamas dėmesys patiko, jis sutiko pasirašyti taiką. O po poros metų Petras įsteigė Šv.

Jekaterinos ordiną – moterims skiriamą aukščiausio laipsnio apdovanojimą, ir juo pirmąją pagerbė savo Jekateriną. >

20 19 l a p kr it is

LAIMĖ M ADA

Tekstas ARNOLDAS REMEIKA

KRYPTIS

Kadaise sau duotą pažadą užkariauti Paryžių ji jau išpildė – šiame mieste rodyta daugybė jos kolekcijų, čia prieš kelerius metus ji buvo nominuota prestižiniam LVMH geriausio jaunojo dizainerio apdovanojimui, jai skambėjo Kanye Westo ir Karlo Lagerfeldo komplimentai. Į mados pasaulį įžengusi vos devyniolikos ir jau tada vadinta mados vunderkinde, šiandien 28-erių ANNA OCTOBER yra kone labiausiai atpažįstamas Ukrainos mados veidas. Anna vis dar gyvena Kijeve, čia kuria savo garsiąsias sukneles ir niekur kraustytis nesiruošia.

„Pabrėžti moteriškumą neužgožiant pačios moters“, – taip savo suknelių braižą įvardija Anna October

VISOS NORI ANNOS SUKNELIŲ 2 01 9 l apk ri t i s

128

LA IMĖ

Anna, jau esate gerai žinoma visame pasaulyje, Jūsų sukneles dėvi moterys JAV, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tačiau savo pirmąją parduotuvę gimtojoje Ukrainoje atidarėte tik dabar, ir iškart TSUM’e. Koks jausmas?

TSUM’as yra istorinė vieta, kur žmonės nuo seno atvažiuodavo svarbių pirkinių, dovanų. Mane pačią mama iš Zaporožės, kur gyvenome, čia atveždavo per žiemos atostogas, pirkdavo dovanas. Taigi man, kaip ir daugeliui kitų ukrainiečių, ši vieta turi simbolinę reikšmę. Tik dabar pradedu pažinti Ukrainos klientę, ir ši parduotuvė neabejotinai padės suprasti, ko nori vietos moterys. Malonu, kad nuo pat pirmos dienos pardavimas tikrai džiuginantis, – tai reiškia, kad mūsų moterims mano kūryba patinka! „Anna October“ suknelės yra moteriškumo sinonimas, jos dvelkia vasara, na, mažų mažiausiai geguže, bet tikrai ne spaliu, kuris mūsų kraštuose jau būna gana niūrus ir šaltas. Kodėl pasivadinote October (liet. „spalis“)?

Tai ne apie romantiką. Šią pavardę turiu iš senelio. Jis buvo atiduotas į vaikų globos namus ir ten jam buvo duota ši pavardė – Октябрь (iš rusų k. – „spalis“). Taigi, kai kūriau savo prekės ženklą, klausimų dėl pavadinimo nekilo.

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO

Papasakokite daugiau apie save, savo šeimą, kelią į mados pasaulį, kuriame praleidote kone pusę savo gyvenimo. Ar turėjote laiko pasidžiaugti paauglyste, kaip kiti bendraamžiai?

Dailė mane lydėjo visada, piešti ėmiau nuo aštuonerių. Augau labai paprastoje aplinkoje – mama, kuri dirbo tardytoja, mane augino viena. Beje, ji visada rengėsi labai elegantiškai, mokėjo kasdienybę paversti estetiška, turbūt tai ir buvo stipriausias mano įkvėpimo šaltinis. Tačiau namie neturėjome nė vienos dailės knygos. Viskas, ką tada kurdavau, gimdavo mano fantazijose, mano galvoje. Įstojusi į akademiją, septyniolikos išvykau studijuoti dailės į Odesą. Po dvejų metų mane iš ten išmetė, nes tada jau kūriau savo pirmąsias kolekcijas ir laiko studijoms nebeužteko. Taigi aukštojo išsilavinimo aš neturiu. Devyniolikos jau ėmiausi verslo, ir nuo tada viskas juda tik pirmyn. Aišku, aplinkybės susiklostė taip, kad nuo paauglystės turėjau dirbti, pasirūpinti savimi, – dirbau padavėja, vėliau reportere laikraštyje. Anksti tapau suaugusi.

Džiaugsmą rasdavau darbe, kūryboje ir, tiesą pasakius, man nelabai rūpėjo tai, kas rūpėjo bendraamžiams.

Suprantu, kad dabar jau turite laiko ir sau. Kaip tai įmanoma turint tiek pareigų?

Tik palyginti neseniai išmokau rasti pusiausvyrą tarp darbo ir privataus gyvenimo. Randu laiko ir pomėgiams, ir kelionėms, ir asmeniniam gyvenimui – pagaliau turiu draugą.

Gyvenu! Įsitikinau: kuo turtingesnis ir spalvingesnis mano pačios gyvenimas, tuo gražesnes kuriu sukneles. Aišku, būna ir pervargimo, ir bemiegių naktų. Bet nemanau, kad chroniškas nuovargis ir darboholizmas turi būti siekiamybė, nors visuomenėje šie dalykai ir romantizuojami. Man kur kas labiau patiktų kitas scenarijus: mažai dirbi, daug laiko skiri sau, bet verslas dėl to nesustoja. Esu hedonistė, moku ir mėgstu gerai gyventi, įdomiai keliauti, skaniai valgyti, paversti artimųjų gyvenimą švente, pavyzdžiui, gaminti savo draugams.

Koks maistas Jums skaniausias?

Blyneliai. Su raudonaisiais ikrais ir šampanu.

Spėju, kad Jūsų kurtos ir jau gerai atpažįstamos suknelės yra tokioms moterims kaip Jūs?

Tikrai taip. Mes su klientėmis kalbame ta pačia kalba. Su mano suknelėmis reikia švęsti gyvenimą: valgyti picą, gerti vyną, voliotis žolėje... Ir aš, ir mano klientė – tai besišypsanti

129

Su mano suknelėmis reikia švęsti gyvenimą: valgyti picą, gerti vyną, voliotis žolėje... mergina, kuri džiaugiasi gyvenimu. Todėl ir dangaus žydrumo spalvos kolekcijose daugiausia – ją mėgstu labiau už visas kitas. Lengvumas, permatomumas taip pat yra skiriamieji mano kūrybos bruožai, nes tiksliai atspindi mano pačios požiūrį į gyvenimą.

Ar tiesa, kad dar paauglystėje sau pasakėte: „Aš užkariausiu Paryžių!“?

Tiesa. Ir Paryžių, ir Londoną, ir Niujorką, ir kitas mados sostines. Neseniai pagalvojau: „Ogi tikrai nemažai jau nuveikiau!“ Taip, turint galvoje, kur pradėjau, kelias nueitas nemažas. Tik kai visa tai gauni, nebeatrodo taip įspūdinga – atrodo visai įveikiama. Mano sukneles parduoda geriausios pasaulio parduotuvės, jas dėvi įžymybės, ir visa tai puiku. Bet kyla vis didesnis poreikis eiti dar toliau, klausti, kaip produktą paversti geresniu, gražesniu, pigesniu, labiau socialiai atsakingu. Jaučiu, kad esu gimusi kažkokiai ypatingai misijai, ir noriu būti žmonėms naudinga. Šiandien mano prioritetas – maksimaliai atsakingas verslas.

Kaip ir kada patyrėte šį sąmoningumo lygmenį?

Prieš kurį laiką teko nukeliauti į šiaurę – rogėmis keliavome po Špicbergeno salą pačioje Norvegijos šiaurėje. Tai yra šiauriausia žmonių apgyventa vieta. Toliau – jau poliarinis ratas. Kelias dienas buvome tik mes, šios ekspedicijos nariai, ir balta sniego dykuma. Visą savaitę tas pats vaizdas. Akys greitai atprato nuo kasdienio vizualinio triukšmo, o į galvą ėmė plūsti klausimai: ar tikrai man kasdien reikia tiek daiktų?

Ar tikrai turiu gaminti dar daugiau to, ko jau yra tiek daug prigaminta? Ką galiu padaryti kitaip kaip kūrėja ir kaip vartotoja? Grįžusi namo labai apsivaliau: daug daiktų išmečiau, padovanojau, pardaviau. Visada norėjau, kad mane suptų tik sąmoningai ir kruopščiai parinkti daiktai, tad buvo proga dar kartą sau apie tai priminti. Neturiu namie spintų – visi mano drabužiai sukabinti ant dviejų kabyklų.

O kur matote galimybių mados verslą daryti dar labiau socialiai atsakingą? Ką darote pati, kaip verslo vadovė? Ši kelionė mane taip pat pastūmėjo atsakingiau kurti ir gaminti – įsitikinti, kad kūrinys harmoningai įsilieja į mano jau sukurtą asortimentą, kad jis tikrai bus reikalingas, geresnis už jau sukurtus, kad jam pagaminti nebus eikvojami pertekliniai resursai. Pavyzdžiui, užuot užsakinėjusi naujus audinius, kuriems pagaminti reikia milžiniškų išteklių, ėmiau gaminti iš sandėlio audinių, kurių ir patys turime nemažai, o jeigu reikia – papildomai įsigyjame. Juk tiek darbo, laiko, energijos, žaliavos yra įdėta į kilometrus audinio, kuris guli nenaudojamas... Toks verslo principas gerokai sumažina kaštus ir atpigina produktą galutiniam vartotojui, o tai man labai svarbu.

Man atrodo, kad versti klientus mokėti už suknelę po kelis >

20 19 l a p kr it is

KRYPTIS

G AT VĖS

M E NAS

LAIMĖ

SIENOS KALBA Pastarasis penkmetis laikomas gatvės meno atgimimo Kijeve laikmečiu ir miestas, vienas seniausių Europos didmiesčių, virsta gyvybinga kūrėjų Meka.

KOTRYNA KARALEVIČIŪTĖ

2 01 9 l apk ri t i s

132

LA IMĖ

Valstybės ir aktyvių visuomenininkų iniciatyva kviečiami garsūs vietos ir užsienio menininkai nuo 2014 metų savo kūryba puošia pastatų, esančių ir atokesniuose Kijevo rajonuose, sienas. Jų ryškūs, neretai milžiniški darbai (dabar jų – apie 200) abipus Dniepro krantų kuria naują miesto istoriją.

Pažinti Kijevą per šiuolaikines jo freskas – lyg kvapą gniaužianti lobių medžioklė, kurios metu miestas pražysta netikėčiausiomis formomis ir spalvomis. Spalvingų Kijevo sienų žemėlapis veda neatrastais miesto akligatviais, gatvėmis ir rajonais, į kuriuos šiaip sau čia besilankantys turistai nesugalvotų ir kojos įkelti. Visų darbų pamatyti trumpos kelionės metu neįmanoma – jie išsibarstę po miestą ir apima maždaug 285 kv. km plotą.

Gatvės meno sklaidą skatina aktyvūs judėjimai, tokie kaip „ArtUnitedUs“, vedini visų laikų menininkų sentencija „Menas išgelbės pasaulį“ ir skatinantys puoselėti taiką Žemėje (projekto metu buvo sukurta daugiausia gatvės meno darbų Kijeve); „The City Art Project“, siekiantys atgaivinti sostinės centrą ir sukurti jame meno erdvę; „More Than Us“, meną perkeliantys po žeme, į metro stotį „Osokorky“; ar „Mural Social Club“, tikintys miesto kultūros decentralizacija – meno projektų įgyvendinimu tolimuose Kijevo rajonuose.

Tapytojų ir grafičių meistrų iš Ukrainos ir kitų pasaulio šalių, tokių kaip Ispanija, Portugalija, Pietų Afrika, Lietuva (menininkė Eglė Žvirblytė), Brazilija ir Australija, darbai suteikia gyvybės pilkiems ir niūriems sovietmetį menantiems pastatams. Nuo idiliškų gamtovaizdžių iki detalių portretų ir atvirų politinių žinučių – jaunatviška energija, nacionalinė dvasia ir gyvybė kūrėjų darbuose trykšta per kraštus. Aliejiniai ar aerozoliniai dažai, margaspalvės plytelės, išraižytos sienų plytos ir betonas – priemones kvapą gniaužiančiam tikslui pasiekti renkasi kiekvienas menininkas.

Vienų gyventojų vadinamas rimtu menu, kitų – kiču, trečių – tiesiog proga nukreipti žvilgsnį nuo nutrupėjusių betoninių daugiabučių virtinių, gatvės menas neša laisvės mąstyti ir kurti žinią. Darbai dažnai puošia aukštų pastatų sienas (aukščiausias – 80 m), todėl Kijeve vaikščioti nuolat svajingai užvertus galvą į dangų – geras tonas.

Interaktyvus Kijevo gatvės meno vietų žemėlapis –

www.kyivmural.com

133

20 19 l a p kr it is

ISTO R IJ O S

LAIMĖ

KULINAR INĖS

KIJEVAS LĖKŠTĖJE

KRYPTIS

Frankfurto dešrelės, Vienos šnicelis, makaronai su Bolonijos padažu... Iš visų miestų, paskolinusių savo vardą patiekalams, Kijevas gali labiausiai didžiuotis rezultatu: Kijevo kotletai užkariavo pasaulį. Na, bent jau šaldyto maisto lentynas vakarietiškuose prekybos centruose.

2 01 9 l apk ri t i s

136

LA IMĖ

Didžiojoje Britanijoje Kijevo kotletas į šalies kulinarijos aukštikalnes užkopė praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tuo metu patiekalas buvo neginčijamas vakarėlių karalius ir – pirmasis šaldytas pusgaminis šalies istorijoje. Jis buvo toks mėgstamas, kad Jungtinės Karalystės statistikos departamentas jį įtraukė į vartojimo prekių krepšelį, skirtą infliacijai matuoti. Lietuvoje vyresni vilniečiai neabejotinai prisimena „Neringos“ restorano kijevus, kurie buvo laikomi skaniausiais mieste. Pomidorų roželės, įžambiai pjaustyti agurkai, virtos bulvės, jų kroketai arba ryžiai, kai kada – česnakinės morkų salotos ir tarkuoti virti burokėliai (ar kopūstai su saldžiarūgščiu padažu) garnyrui, – Kijevo kotletas daugeliui lietuvių buvo ir iki šiol yra labiau valgyklų klasika nei aukštosios virtuvės pasididžiavimas.

Niekas nežino tikrosios kijevo kilmės istorijos.

Jų daug, jos prieštarauja viena kitai, susipina ir pradingsta laiko labirintuose. Populiariausia teorija teigia, kad patiekalo pirmtakas buvo sukurtas XIX amžiaus pradžioje Paryžiaus grietinėlei. Tuo metu prancūzų virtuvė ir kultūra buvo beprotiškai madingos Rusijoje ir šalies aukštuomenė į Prancūziją siuntė virėjus semtis patirties iš prancūzų kolegų – šitaip patiekalas atsidūrė ant rusų aristokratų stalų.

Ne mažiau diskusijų kelia ir patiekalo pavadinimas. Jei laikytumės prancūziškosios teorijos, į dabartinį Kijevo kotletą panašūs patiekalai buvo vadinami côtelettes de volaille (paukštienos kotletais; beje, côtelette yra ir „kauliukas“) arba poulets à la Maréchale (maisto gaminimo būdas mėsą apvoliojant duonos trupiniuose ir verdant aliejuje). Iš abiejų į Rusiją pargabentų receptų ilgainiui buvo sulipdytas vienas ir prancūziška maniera vadinamas tiesiog côtelette de volaille. Prancūziškas pavadinimas, sakoma, buvo pasmerktas dėl antiburžuazinių jausmų, kuriuos kėlė prancūzai Sovietų Sąjungoje, – per sudėtinga, per prašmatnu, lūžta liežuvis, todėl prireikė paprastesnio, proletarinio termino. Manoma, kad jį sukūrė pirmą visiems žinomą Kijevo kotletą 1965 metais Maskvoje pagaminęs vieno viešbučio restorano virėjas ukrainietis, kilęs iš Kijevo. Kita vertus, šią istoriją užginčija kai kurie maisto istorikai, teigiantys, kad ukrainietišką pavadinimą sugalvojo amerikiečiai vien dėl to, kad po Antrojo pasaulinio karo į Ameriką emigravusius Rytų europiečius, daugiausia

rusus ir ukrainiečius, pritrauktų į aukštos klasės amerikietiškus restoranus...

Kad ir kaip ten būtų, grįžkime į Ukrainą. Čia patiekalas daugiausia viešbučių restoranų meniu atsirado tik septintajame dešimtmetyje ir virto kone nacionaliniu patiekalu, kai jo ėmė pageidauti turistai, – taip kijevas išgarsino Kijevą. Kijevo kotletai buvo tokie mėgstami viešbučių restoranuose sovietmečiu, kad turistams skirtuose lankstinukuose buvo spausdinami įspėjimai apie galimybę nudegti dėl karšto sviesto...

Ukrainoje laikoma, kad tikrasis Kijevo kotletas gaminamas be česnako ir petražolių, kaip įprasta Amerikoje ar Didžiojoje Britanijoje, o tik su sviesto įdaru. Reikalas aukštuomeniškas: patiekalas istoriškai (prisiminkime prancūziškas jo šaknis) buvo skirtas aukštesnės klasės atstovų kulinariniams poreikiams patenkinti, o česnaku kvepėti gali tik prasčiokai... Tinkamai paruošto kotleto luobelė yra traški ir standi, vidus – sultingas ir minkštas, o dalis sviesto įdaro, perpjovus patiektą kotletą, – neištirpusi. Ukrainoje virtuvės šefai buvo mokomi ir kaip paruošti patiekalą, ir kaip jį patiekti bei supjaustyti klientams, kad šių neaptaškytų įdaras ar kotletas, nepataikius įsmeigti šakutės, neatsidurtų po stalu (dabar ši paslauga nebeteikiama, tad, užsisakydami kijevą pirmo pasimatymo metu, apsvarstykite riziką). Klasikinis Kijevo kotletas gaminamas su kauliuku, à la côtelette de volaille: vištos krūtinėlė atpjaunama taip, kad prie jos būtų likęs kauliukas (côtelette) nuo sparnelio, ant kurio dedama karpyto popieriaus papiliotė. Tiesa, šitaip patiekalas jau retai begaminamas.

Mūsų dienomis Ukrainoje Kijevo kotletas prarado populiarumą ir jo greičiau paragausite nebe high end restoranuose, o tuose, kurie siūlo greitąjį maistą ar vilioja turistus „autentiška ukrainietiška virtuve“. Įdomu, kad kulinarinėms madoms apsukus ratą, sovietinės virtuvės reliktas vėl pamažu skinasi kelią į Vakarų Europos, pasiilgusios „jaukaus vakardienos maisto“, restoranų meniu, tik dabar Kijevo kotleto receptūra taikoma prie maisto tendencijų – sviestą keičia ar papildo triufeliai, pelėsinis sūris arba mocarela ir bazilikai. Jo istorija tęsiasi. Juk, kaip „Meistre ir Margaritoje“ rašė Michailas Bulgakovas: „Iš tiesų, kodėl turi pražūti vištienos kotletai de voliai?“ KOTRYNA KARALEVIČIŪTĖ

Didžiojoje Britanijoje Kijevo kotletas buvo neginčijamas vakarėlių karalius.

137

20 19 l a p kr it is

LAIMĖ NA M Ų P SICHO LO GIJA

GY VI NAMAI Jeigu staiga tektų palikti namus ir galėtumėte išsinešti tik vieną ar du jums svarbiausius daiktus, kas tai būtų? Ne telefoną, piniginę ar kompiuterį – ką pasiimtumėte iš tiesų brangaus širdžiai?

Gali būti, kad jūsų namuose kaip tik labai trūksta ko nors, kas atspindėtų jūsų vidinį pasaulį.

2 01 9 l apk ri t i s

1 42

LA IMĖ

LINO VAITULEVIČIAUS NUOTRAUKA

DA I K TA I I R J Ų I STO R I J O S Mano kolegė ir mūsų knygos „Namų psichologija“ bendraautorė Irma, kaip paaiškėjo, pasiimtų seną siuvimo mašiną.

Knygoje ji yra pasidalijusi šio daikto istorija ir paaiškina, kodėl sunkus, nemažai vietos užimantis prietaisas yra toks brangus ir turi ne vieną simbolinę reikšmę.

Namai – tai ne tik buitis, rutina, kasdienybė; žvelgiant giliau, tai mes patys. Straipsnio įžangoje ne be reikalo paklausiau apie daiktus – būtent jie ir jų išdėstymas erdvėje sudaro namų „kūną“, arba fizinį pavidalą. Tačiau kartu tai yra ne tik daiktai – kiekvienas jų turi savo istoriją (kaip buvo sukurtas, kaip atsirado šiuose namuose, kaip apskritai tokį daiktą žmonės pradėjo naudoti ir t. t.). Nėra namų elemento – ar tai būtų kilimas, raktai, langas, tualetas, kuris neturėtų dar ir simbolinės prasmės.

Pavyzdžiui, ar žinojote, kad įprasta kėdė yra kilusi iš sosto? Sėdėti soste reiškė sėdėti dievybei ant kelių. Štai kodėl sostas būdavo privilegijuota pateptųjų karalių ir faraonų sėdėjimo vieta. Ilgą laiką žmonės sėdėdavo tiesiog ant žemės ar suolų.

Kėdė ilgą laiką buvo skirta hierarchijai išreikšti, o ne suteikti sau patogumo.

O tarkime, kilimas islamo sufijų tradicijoje – tai Dievo atvaizdas (žmogiško pavidalo juose pavaizduota nebūdavo, tik ornamentai). Medituojantis žmogus kilimą suvokdavo (kai kur ši tradicija vis dar gyva) kaip langą, pro kurį žvelgiama į anapusybę. Ant žemės ar grindų patiestas kilimas parodo, kad ši vieta išskirtinė (prisiminkime raudoną kilimą, kuris tiesiamas įžymybėms ir itin garbingiems svečiams).

Net toks, atrodytų, įprastas dalykas kaip lubos turi įvairialypę istoriją. Nepelnytai jos mūsų gyvenime taip nuvertinamos – gulėjimą ir žiūrėjimą į lubas dažnai siejame su apatija, nuoboduliu. O juk lubos – tarsi namų „dangus“. Štai kodėl bažnyčiose jos kaip tik būna ypatingos: skliautai, ornamentai, freskos ir įspūdingi šviestuvai tarsi savaime traukia žvelgti aukštyn. Gali būti, kad luboms tiek mažai dėmesio šiuolaikiniuose namuose skiriama dar ir todėl, kad esame pripratę prie vertikalaus gyvenimo (stovėjimo, sėdėjimo), o norint žiūrėti į lubas reikia išsitiesti horizontaliai. Tad akiai malonus, jaukiai šviesą skleidžiantis šviestuvas – jau šis tas (šviestuvas, kaip ir saulė, simbolizuoja sąmonę, nušvitimą), su juo lubos nebėra plikos.

Taigi kur tik pažvelgsime namuose – vis istorijos. Taip pat ir asmeninės. Įsižiūrėkite į savų namų aplinką ir juose esančius daiktus ar tiesiog namų elementus: kokią simbolinę asmeninę prasmę turi vienas ar kitas objektas? Kurie iš jų

1 43

labiausiai atspindi jus pačius ir jūsų istoriją? Galbūt tai dar iš močiutės paveldėta papuošalų dėžutė, kurią prisimenate iš vaikystės kaip mažytę paslapčių ir grožio buveinę? O gal itin brangus širdžiai paveikslas, knyga ar muzikos instrumentas? Gali būti, kad jūsų namuose kaip tik labai trūksta ko nors, kas atspindėtų jūsų vidinį pasaulį, – kas tai galėtų būti?

TIKRA IR NETIKRA NAMŲ S AVA S T I S Jei norite, kad namai būtų tikrai savi, o ne sukonstruoti dirbtinai pagal patogumą ir madas, dar nereiškia, kad turite kurti juos išskirtinai tik patys, be interjero specialistų pagalbos. Tikiu šiuo principu: 1+1=3. Tai reiškia, kad kai du žmonės sujungia savo kūrybines pajėgas, gimsta trečia – kažkas naujo ir savito, kas neatsirastų šiems dviem žmonėms kuriant atskirai. Bet tai nereiškia, kad negalima sukurti puikių namų ir patiems. Tuomet į pagalbą „ateina“ interjero žurnalai, įvairios anksčiau kitų namuose matytos detalės ir jų panaudojimas. Tas „antrasis“ vis tiek atsiranda.

Situacija kitokia, kai savų namų kūrimas visiškai perleidžiamas specialistui, o paskui stengiamasi išlaikyti ir šiukštu savaip nepakeisti kito žmogaus sukurto interjero ir tvarkos. Psichologijoje yra sąvokos „tikra savastis“ ir „netikra savastis“. Tikroji savastis atspindi tai, koks žmogus yra iš tikrųjų: kokios jo vertybės, būdo savybės, gebėjimai ir galios. Žmogus, kuris gyvena su tikrąja savastimi, turi savo nuomonę (ji gali kisti ir būti lanksti, bet asmuo geba ją turėti ir išreikšti), vadovaujasi savomis, o ne visuomenės ar tėvų primestomis vertybėmis ir tiesiog yra gana natūrali asmenybė. Netikra savastis kyla iš psichologinio sužeidimo, dažniausiai patirto dar vaikystėje, kai vaiko emociniai poreikiai būna nepakankamai patenkinami arba iš viso neatliepti. Tenka prisitaikyti prie emociškai traumuojančių aplinkybių, surasti būdų, kokiam būti ir kaip elgtis, kad skaudėtų mažiau. Taip arba žmogus susikuria tarsi kitą asmenybę (ne tokią, kuri būtų augant sveikoje aplinkoje), arba nuolat stebi, ką daro kiti, ir stengiasi įtikti – kito matymas ir kito nuomonė nuolatos atrodo geresni, protingesni. Tai gali atsispindėti ir kuriant namus – nepasitikėjimas tariamai savo skoniu, o iš tikrųjų tiesiog savo sprendimais toks didelis, kad namų, kurie yra tarsi išplėstinis mūsų kūnas, kūrimas perleidžiamas kitam žmogui. Tokiu atveju namai gali būti labai gražūs kaip interjero kūrinys, bet... negyvi.

Jei jaučiate, kad būtent taip jums yra nutikę, pabandykite savo istorijoje ir pri-

siminimuose paieškoti momentų, kada namai (net jei ir nesavi) ar jų detalės jus traukė, atrodė jaukūs. Gal tai bus scena iš filmo ar knygos, gal prisiminimas iš viešnagės pas senelius ar gimines – svarbu, kad tai būtų asmeniškas šiltų jausmų keliantis prisiminimas. O tada paieškokite, kaip tas prisiminimas galėtų atsispindėti dabartiniuose namuose, tegul ir simboliškai. Tai jau bus reikšminga pradžia kuriant tikrus – gyvus – namus.

J U N G I A N T Y S T I LT U K A I Kai su kolege rašėme knygą apie namus, iš pradžių norėjome ją pavadinti „Atrasti namus“. Ne todėl, kad įmanoma atrasti namus, kurie būtų savi nieko nekeičiant ir visiems laikams. Mums norėjosi parodyti, kad žvelgiant į namus kitaip – įdėmiai, smalsiai ir su nuostaba, galima juos tarsi atrasti iš naujo.

Namai kuriami nuolatos. Jei jie tam tikru metu visiškai „sustoja“, tarsi „užšaldomi“, praranda gyvybę. Knygoje „Didieji lūkesčiai“ vestuvių dieną jaunikio išduota nuotaka taip ir lieka gyventi savo pilaitėje viską palikusi taip, kaip tądien būta. Po daugelio metų vaizdas atrodo nekoks: visur voratinkliai, namai sklidini nuoskaudos, psichologiškai kalbant – neintegruotos trauminės patirties.

Galbūt gyvenime ir nebūna taip dramatiška, bet kartais namai iš tiesų tarsi sustingsta – tokiuose namuose nebūna gera; kaip tik atrodo, kad kažkas čia ne taip: gali būti gražu, tvarkinga, patogu, bet vis tiek ne taip, trūksta būtent gyvybės.

Tai nereiškia, kad namus reikia keisti ir perkurti nuolatos. Gali keistis santykis su jais, tik tam tikros detalės: atsirasti naujas augalas ar kažkurie daiktai iškeliauti.

Kismas nebūtinai turi būti radikalus, svarbu, kad namai atspindėtų vidinio pasaulio dinamiką. Be to, vidinių namų vaizdinys neturi ir negali tobulai sutapti su išoriniais namais, nes vidinis pasaulis pernelyg daugiasluoksnis ir įvairialypis.

Svarbu simboliais, asmeninėmis istorijomis tarsi pastatyti tiltukus, jungiančius vidines būsenas su išorine erdve. Tokiuose namuose iš tiesų vyksta gyvenimas ir juose geriausiai jaučiamės savimi.

EGIDIJA ŠEPUTYTĖVA I T U L E V I Č I E N Ė Psichologė, knygos „Namų psichologija“ („Alma littera“) viena iš autorių

20 19 l a p kr it is