LA IMĖ
2019 BIRŽELIS 3,89 Eur Prenumeratoriams – nuo 2,33 Eur
+ VYRŲ MADA LA IMĖ
DĖMESIO CENTRE – VYRAI Tendencijos ir vyriškumas Ką reiškia būti vyru? Pabaisų grožis
Viršelio veidas
VAIVA RYKŠTAITĖ
TARP TENDENCIJŲ IR VYRIŠKUMO
MARIJOS PALAIKYTĖS NUOTRAUKA
LĖTINAME TEMPĄ Kaip gyventi nešvaistant? Poilsio kryptis – muziejai Menas ir gastronomija 1
©VIDA PRESS
T E M A
Ar pastebėjote, kad mada tapo ypač madinga? Madinga domėtis mada, madinga norėti tapti mados pasaulio dalimi, madinga žinoti arba sąmoningai ignoruoti naujausias tendencijas ir t. t. O pastaruoju metu dar ir labai madinga kalbėti apie vyrų madą.
69
2 0 1 9 bi r ž e l i s
20 19 bir ž e l is
V E IDAS
LAIMĖ
Tekstas JULĖ ŠIURKUTĖ
VIRŠE LIO
Namai ir pasaulis Bepigu VAIVAI RYKŠTAITEI rašyti knygas. Jos pačios gyvenimas kaip romanas, kupinas išorinio ir vidinio veiksmo, pasaulio ir savęs pažinimo kelionių. Skamba kiek patetiškai, bet taip yra. Vaivos patirties amplitudė – nuo glamūrinio modelio iki sauskelnes keičiančios slaugės, nuo išlepintos panelės iki planetos gelbėtojos; nuo Kauno iki Kapitono Kuko miestelio Havajuose. O svarbiausia – nuo moters, sąmoningai apsisprendusios būti bevaike, iki atsidavusios mamos.
Esate ketvirtos kartos kaunietė. Jums tai svarbu? Svarbu, vis tiek yra buvimo vienoje vietoje tęstinumas. Man jau norisi grįžti į Kauną. Būtų smagu, jei mano vaikai čia augtų. Ir šeimos istorija man rūpi: išaugau su pasakojimais apie tragišką savo prosenelių gyvenimą. Tai nėra niekinis dalykas. Jei žmogus nežino savo šaknų, jis – kaip naujai gimęs. Aš ir vyro visą istoriją žinau. Jo protėviai airiai Anglijoje turėjo avių fermų, paskui kėlėsi į Ameriką, ten tapo mormonais. Jie buvo pirmoji emigrantų karta, per Ameriką važiavo dengtais vežimais – kaip filmuose. Vyro močiutė augo prie indėnų rezervato, indėnės ją sūpavo čiūčiavo, apdovanojo visokiais dabar jau neįkainojamais navahų genties amuletais... Labai noriu užrašyti savo ir vyro giminių istorijas, kad dukros matytų žmonijos kaitą, jos pakilimus ir nuosmukius, kad žinotų, iš kur atėjo. Tada gal joms bus aiškiau, kur pačios eina. Grįžti į Kauną – realu? Tikiuosi, kad realu, nors vyras prisibijo. Jam jau išsikraustyti iš Portlando į Havajus, iš Amerikos žemyno į salyną, atrodė didelis iššūkis, o užsienyje jis išvis nėra gyvenęs. Aš – kas kita, man keisti aplinką yra įprasta: tie pirmi metai, kai visai neturi draugų, kai reikia tvarkyti dokumentus, perlaikyti teises, gauti sveikatos pažymėjimus... Todėl vyras bando nukelti pervažiavimą; nori būti tikras, kad jei kas nors nepasiseks, vis tiek išgyvensime, nes bus tvirtas finansinis pagrindas. O jo kol kas nėra, nors mes Havajuose turime dvi kavines. Bet aš vis
2 01 9 b i rž eli s
tiek norėčiau pagyventi Kaune, kol mergaitės dar mažos, kol lengvai viską perima, o ne tada, kai jau bus paauglės ir Lietuvą vertins kaip svetimą kraštą. Nebūtų gaila iškeisti gerą klimato juostą į tokią, kur nėra nei tikros žiemos, nei tikros vasaros? Aš taip pasiilgstu metų laikų kaitos! Kai rudenį keičia žiema, o žiemą – pavasaris, gyvenimas tampa aiškesnis. O ta nesibaigianti vasara – kaip déjà vu, kažkoks sustojęs laikas. Būna, pagalvoju: „Reikia greičiau sodinti pomidorus ar sunešioti vasarinius rūbus, kol neatėjo žiema.“ Paskui prisimenu, kad jokia žiema neateis. Tarsi nuolat lauki pokyčio, bet jo nėra... Aš apie Lietuvą galvoju optimistiškai. Čia juk nieko nereiškia nuskristi į kokią Ispaniją ar kitą šiltą šalį. Amerikoje nuskristi į kitą valstiją trunka ilgiau, nei Europoje – į kitą valstybę. Be to, nemanau, kad grįžtume visam laikui. Havajuose išnuomotume savo namą, pagyventume čia keletą metų, o paskui žiūrėtume. Havajų jūs pati nesirinkote, jie buvo tarsi priedas prie meilės. Pamenate pirmąją reakciją: galėsiu ar negalėsiu čia gyventi? Negalėsiu! Ypač toje saloje, kurioje gyvenu. Ji – pati didžiausia (gal tik kiek mažesnė už Lietuvą), bet laukinė, labai atšiauri. Pati Amerika, ypač po Anglijos, man buvo šokas. Kultūrinis vakuumas, izoliacija; paviršutiniški, familiarūs, nuo bet kokių realijų atitrūkę žmonės. Tai buvo neperprantama, vargino. >
34
LA IMĖ
KAREN MILLEN švarkas, kombinezonas Skrybėlė – stilistės nuosavybė
35
20 19 bir ž e l is
Ž VILG SNIS
LAIMĖ
Trikdantis vyriškumas Vyriškumas mane ypač trikdo. Kai mąstau apie šią sąvoką, jaučiuosi labai pasimetęs. Mąstau apie savo gyvenimą be tėvo. Tuomet susimąstau apie savo sūnų, kuris turėtų gimti po keturių mėnesių. Ir kai lyginu visą praeitį su galima ateitimi, jaučiuosi dar labiau pasimetęs. Nes jau būdamas mažas suvokiau, kad esu panašesnis į tėtį nei į mamą. Augantis berniukas stebi tėvą – vyrą pasaulyje. Ir susikuria vaizdinį, kaip reiktų egzistuoti šiame pasaulyje. Kaip reikšti savo jausmus. Kaip elgtis, kai skauda. Ką daryti kilus problemai. Kaip bendrauti su moterimis. Kaip reaguoti į kitų agresiją. Bet mano atveju ten – tuštuma. Ir dažnai jaučiuosi be galo neužtikrintas, abejojantis, silpnas. Man regis, kad vyriškumo fenomenas kažkodėl žlunga. Dideliu mastu. Mūsų visuomenėje. Mane apėmęs pasimetimo jausmas nėra vien mano individualus patyrimas. Tai panašiau į epidemiją. Užtenka susirasti Lietuvos statistikos departamento duomenis apie ištuokas. Duomenis apie vienišas mamas. Ir suprantu, kad labai daug mano bendraamžių ir dar užaugsiančių vyrų auga be tėvų... Mus apsėdęs šis pasimetimas. Iš kažko reikia mokytis vyriškumo. Jei nėra tėvo – lieka bendraamžiai ir popkultūra. Koks vyro standartas ir modelis yra pateikiamas popkultūros? Negalėčiau atsakyti labai tiksliai. Bet kuo daugiau apie tai mąstau, tuo nejaukiau darosi. Bendraamžiai kaip vyriškumo mokytojai? Prisimenu savo paauglystę ir manau, kad paaugliui mokytis vyriškumo vien iš savo bendraamžių... Tai primena bandymą išmokti glamonėti moterį iš pornografijos. Tuose filmuose vyras dažniausiai net neliečia moters, kad neužstotų kamerai jos kūno
vaizdo. Bandymas sukurti savastį vien iš bendraamžių pavyzdžio dažnai veda prie nevisavertiškumo komplekso, agresijos ar emocijų slopinimo. Nežinojau, kaip skustis. Kaip užsirišti kaklaraištį. Kaip deramai pagaląsti peilį. Buvo sunku suvokti, kaip elgtis lyčių žaidimuose. Ir viso to pradėjau mokytis iš „Google“. Labai dažnai apninka abejonės dėl savo pasirinkimų, netvirtumo, neužtikrintumo. Nesu visiškai užtikrintas, kad tėvo buvimas būtų pagerinęs man gyvenimą. Neturiu su kuo palyginti. Ir gal mano žodžiai jau skambės senamadiškai, bet... norėčiau savo sūnų išmokyti skustis, užsirišti kaklaraištį, pagaląsti peilį. Gal „Google“ tai padarytų geriau nei aš, bet mano pasiryžimas dėl to nekinta. Neseniai vyriškumas buvo iš naujo apibrėžtas. Mes, kaip visuomenė, nusprendėme, kad tradiciškai „vyriškos“ iki tol dorybės – drąsa, stiprybė, ryžtas, ištvermė ir kt. – yra ne vyriškos, o neutralios. Tai, kas buvo pozityvu kalbant apie vyriškumą, dabar tėra tiesiog pozityvu. O kas palikta vien tik „vyriškumui“? Negatyvios „vyriškos“ savybės. Iš čia kyla mano pasimetimas. Regis, pamažu atsiranda nesąmoninga visuomenės tendencija vyriškumą vertinti negatyviai. Dabar vyrų mažėja akademinėje aplinkoje. Ir darbo rinkoje. Vyrai dažniau ir ilgiau lieka gyventi su tėvais. Tarp kalinių daugelis vyrų yra užaugę be tėvų. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje vyrai savižudybėmis daugiau nei penkis kartus lenkia moteris. Tokios yra dabartinės tendencijos. Žvelgiant į tokį pasaulį, man baugu dėl savo sūnaus. Norėčiau, kad jis nebūtų toks pasimetęs šiame pasaulyje. Čia užtektinai chaoso. Norėčiau, kad jo viduje nuolat
DAINIAUS DIRGĖLOS NUOTRAUKA
MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO
Savo tėvą esu matęs kelis kartus gyvenime. Jis kartais peržiemodavo mūsų namuose, tada grįždavo į kaimą. Kelis kartus buvo išsivežęs mane ir brolį stovyklauti į mišką. Nedaug teprisimenu apie jį. Prisimenu tuštumą.
Man regis, kad vyriškumo fenomenas kažkodėl žlunga. Dideliu mastu. Mūsų visuomenėje. 2 01 9 b i rž eli s
52
LA IMĖ
tvirtai egzistuotų jo paties vidinė tiesa, jo dorybinis, vertybinis stuburas. Ir jo tiesa gali visiškai neatitikti manojo tiesos suvokimo. Bet nežinau, ar galėsiu jam aiškiai pasakyti, ką reiškia būti vyru. Mes sukuriame savo tapatybę dirbdami. Anksčiau taip vyrai išsipildydavo. Buvom agrariniai, turėjom ūkininkaut, verstis savo rankų darbu. Paskui tapom industrine visuomene. Vyrai nebesididžiavo savo darbu, nes dirbo ne sau, o kitam žmogui. Dabar mes – paslaugų teikimo visuomenė. Vyrai dar labiau tolsta nuo savo darbų, t. y. nemano, kad jie yra reikšmingi ar prasmingi. Amatai patys savaime yra labai sveikintinas dalykas, tačiau mūsų visuomenė nurašo tuos, kurie ketina imtis amatų. Išties, gimnazijoje buvome skatinami gerai mokytis, o profkės scenarijus buvo piešiamas kaip pats blogiausias variantas. Yra be galo daug šiandienių tendencijų, kurios išmuša tvirtą pagrindą iš po kojų. Šis požiūris – tik ledkalnio viršūnė. Prisimenu metus, kuriuos praleidau gyvendamas su vienuoliais. Tai buvo vyrų vienuolynas. Kasdien dirbdavome – miško kirtavietėje, medžio dirbtuvėse, sode, darže, su gyvuliais, bitėmis ar maldavom grūdus ir kepdavom duoną. Buvimas tarp jų buvo bene prasmingiausias laikotarpis mano gyvenime. Galbūt toks požiūris kaip jų jau atgyvenęs, bet didžiulė jėga slypi vyruose, kurie šlovina ir išpažįsta tą pačią tiesą. Kurių žodyne dar gyvi žodžiai „garbė“, „drąsa“. Kurie gali atsiklaupti ant kelių pasimelsti ir atsistoti tvirtesni nei tie, kurie niekada nepriklaupė. Prisimindamas brolius vienuolius suvokiu, kad dabar to trūksta pasaulyje. Ir neketinu skirstyti savybių į vyriškas ar moteriškas. Visi mes pirmiausia esame žmonės ir tik tada – moterys arba vyrai. Ir manau, kad tas pasimetimo jausmas apninka ne vien vyrus. Beprasmiška būtų skirstyti pasaulį į vyrišką ar moterišką – iš esmės dualistinis žvilgsnis labai primityvus. Dažnai tai priveda prie teiginio, kad moteriškumo priešybė yra vyriškumas. Bet tai ne priešybės – tai lygiavertės žmogaus dalys. Kiekvienas pats sau esame ir tėvas, ir motina. Mūsų sąmonėje telpa ir animus, ir anima. Prisimenu mintį, kad tai, kas vyksta su mūsų planeta, yra tiesiog žmonių santykių vienų su kitais išraiška. Aplink daug chaoso ir mes pasimetę. Greitai man gims sūnus ir aš nežinau, ar galėsiu jį ko nors išmokyti. Jis užduos man klausimų, o aš neturėsiu atsakymų. Aš tik bandysiu klausytis ir padėti. Kad ir kaip banaliai, paprastai tai skamba.
53
20 19 bir ž e l is
LA IMĖ
FOTOGRAFAS Vaidas Jokubauskas STILISTĖ Miglė Kazėnaitė TEKSTAS, MAKIAŽAS IR ŠUKUOSENOS Vytautės Žališkevičiūtės MODELIS Monika Orentaitė („Supermodels“)
Lūpų kolekcija Tie, kurie savo garderobą planuoja kapsulės principu, žino, kad iš tinkamai parinktų detalių galima kurti nesuskaičiuojamą daugybę vis naujų derinių. Makiažo pasaulyje ši taisyklė taip pat galioja: jei vasaros pradžioje savo kosmetinėje turėsite gerai apgalvotą lūpų dažų trio, kosmetikos naujienas galėsite ignoruoti iki pat rudens. Lūpos – pagrindinis šios vasaros „aksesuaras“! H&M palaidinė SHE SHE auskarai
55
20 19 bir ž e l is
ĮVAIZ DIS
LAIMĖ
Antspaudas Ilgai išliekantys ir nejuntami ant lūpų „tint“ ir „powder“ tekstūrų dažai neužleidžia populiariausiųjų pozicijos ir šį sezoną. Tai – lyg vos pastebimas spalvos antspaudas, idealiai tinkantis kasdienai ir minimalistiniams vasaros įvaizdžiams. Šalčio efektą suteikiančios tokių dažų versijos puikiai tiks karščiausioms vasaros dienoms, kai norisi kuo daugiau gaivumo.
2 01 9 b i rž eli s
ZARA kepuraitė, auskarai MANGO suknelė
56
LA IMĖ T E M A
MARIJOS PALAIKYTĖS NUOTRAUKA
TARP TENDENCIJŲ IR VYRIŠKUMO Ar pastebėjote, kad mada tapo ypač madinga? Madinga domėtis mada, madinga norėti tapti mados pasaulio dalimi, madinga žinoti arba sąmoningai ignoruoti naujausias tendencijas ir t. t. O pastaruoju metu dar ir labai madinga kalbėti apie vyrų madą.
69
20 19 bir ž e l is
P OŽ IŪR IS
LAIMĖ
Pasaulis jau seniai švenčia vyrų mados renesansą – net jei, stebint mados podiumus, kartais atrodo, kad sunku apčiuopti ribas tarp lyčių. Mada ne tik niveliuojasi, bet ir sugrąžina tikrą vyrų estetikos atgimimą. Ar gali būti taip, kad vyrų mada dabar mus domina labiausiai? Ta pati vyrų mada, kuri dar vos prieš keletą metų slėpėsi absoliučiai dominuojančiame moteriško turinio šešėlyje ir apie kurią niekas nenorėjo kalbėti? Taip, nes mes esame alkani naujienų. Moterų madoje jau sunku rasti netikėtumų, o būtent vyrų mada pagaliau nebėra suvaržyta gausybės stereotipų, ribojančių spalvų ar silueto pasirinkimus, stilistines nuotaikas ar emocinę raišką. Pagaliau modernus vyras nori savitumo plačiąja prasme ir jau drįsta būti įdomus ne tik savo vidumi. Kai kalbame apie naujausias tendencijas, visada būtina vertinti jas iš dviejų perspektyvų: globalios ir sezoninės. Globaliai mada kviečia švęsti laisvę, o aktualios tendencijos mums parodo dau-
2 01 9 b i rž eli s
gybę būdų, kaip tas idėjas interpretuoti. Kalbėdama apie vyrų madą aš labai romantizuoju džentelmenišką stilistiką. Tačiau dar labiau romantizuoju mados tendencijų gebėjimą įsismelkti į visas įmanomas stiliaus kryptis. Nesvarbu, ar renkatės klasikinį stilių, ar mėgaujatės sportinės mados populiarumu, o gal net nebijote eksperimentinio prieskonio turinčių derinių – aktualios metų tendencijos pritaikomos visur, užtenka tik kūrybiškos interpretacijos. Šį straipsnį pasirinkau iliustruoti pačios darytomis nuotraukomis iš legendinės „Pitti Uomo“ vyrų mados savaitės, vykstančios italų mados sostinėje Florencijoje. Penkiolika sezonų šiame renginyje mane ne tik įkvėpė profesiniam keliui plačiąja prasme, bet ir paskatino garsiai švęsti šio renginio misiją. Mano akimis, ši mados savaitė yra ne šiaip mados šventė ar mados industrijos sistemos dalis. Tai renginys, įprasminantis mados be ribų savoką, kai mada neturi nei amžiaus, nei rasės, nei
tautybės, nei kokiais nors kūno išmatavimais apskaičiuojamų ribų. Todėl gana manyti, kad kuri nors spalva iš vyrų mados atima vyriškumą, gana abejoti vyrų aksesuarų svarba ir jau tikrai laikas atsikratyti abejonių dėl savo kūno netobulumo ar amžiaus ribų. Esu įsitikinusi, kad absoliučiai visi žmonės, pasitelkdami madą, gali jaustis ir atrodyti patrauklesni, antra vertus, net gražiausia asmenybė gali paslėpti savo grožį po nevykusia apranga. Garsiai kalbama apie moteris slegiantį spaudimą dėl išvaizdos, jaunystės ar saviraiškos ir tik tyliai linguojama galva, kai šneka pasisuka apie vyrus. „Vyrus puošia randai“, „vyrai turi būti ne gražūs, o protingi“, „vyrai turi būti drąsūs ir bebaimiai“ ir dar daugybė pamokymų apie tai, kokie neva turi būti vyrai. Neabejoju, kad šiuolaikinis vyras jau gali būti ir protingas, ir dėmesingas savo kūnui, kuriame tas protas gyvena, jis gali būti bebaimis, bet jautrus, kai jam to norisi, jis gali investuoti į žinias, bet nenusisukti nuo to, kaip pats atrodo,
70
MARIJOS PALAIKYTĖS NUOTRAUKOS
T E M A V Y R Ų MADA
M A DĄ
LAIMĖ
Tekstas
SUP R AST I
ARNOLDAS REMEIKA
VYRIŠKO DRABUŽIO FILOSOFIJA Viską daryti nuosekliai ir lėtai, bet argumentuotai ir iš esmės. Tokiais principais vadovaujasi šiemet į Lietuvą iš Islandijos gyventi ir kurti grįžęs kostiumo dizaineris DAINIUS BENDIKAS. Pokalbis su pripažintu vyriškos mados kūrėju tik patvirtina: turiu reikalų su vis rečiau šiuolaikinėje madoje sutinkamu tikru dizaino filosofu ir profesijai atsidavusiu darboholiku, kuriam dizainas – visas gyvenimas, o drabužis – neišmatuojamai daugiau, nei tik daiktas nuogumui pridengti.
Septynerius metus praleidai Islandijoje, bet šiemet nusprendei grįžti. Kokiais profesiniais saitais buvai ir esi susijęs su Reikjaviku ir ar šie saitai nenutrūks vėl namais pasirinkus Vilnių? Galima sakyti, kad šiemet sukeičiau šalis. Pastaruosius kelerius metus į Lietuvą grįždavau dukart per metus rengti dizaineriams savo kūrybinių dirbtuvių. O Islandijoje visu tempu dirbau mados versle, dėsčiau akademijoje. Dabar viskas apsisuko: dukart per metus važiuosiu į Reikjaviko menų akademiją vesti intensyvių kursų, o gyvensiu ir dirbsiu Vilniuje. Jau nuo vasario grįžau į savo alma mater – Vilniaus dailės akademijoje dėstau būsimiems kostiumo dizaineriams.
Kalnų parke – ten sukūriau pirmuosius savo darbus ir atradau neatsiejamą ryšį su gamta. Ilgainiui pajutau, kad privalau praplėsti kūrybinius horizontus, reikėjo naujo impulso. Tuo impulsu ir pagrindu naujai save atrasti tapo Islandija, kuri įkvepia daugelį žmonių ir kurios gamta yra ypatinga – daugiasluoksnė, prislegianti didingumu. Iš kurso draugės sužinojęs, kad galima teikti paraiškas mainų programai į Islandiją, jau kitą rytą su visais dokumentais stovėjau prie akademijos Tarptautinių ryšių skyriaus durų. Ar pasidomėjau Reikjaviko menų akademija? Atvirai – net interneto svetainės neatsiverčiau, nes man tiesiog žūtbūt reikėjo būti kuo arčiau tos gamtos, kurios dar nebuvau patyręs.
Dar anksčiau, 2010-aisiais, būdamas studentas į Islandiją vykai dėl kitko. Kokie keliai nuvedė iki šios mūsų akiai vis dar egzotiškos šalies? Išvykau dėl įspūdingos Islandijos gamtos. Dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje daug laiko leisdavau
Taigi taip įsimylėjai tenykštę gamtą, kad pasilikai ne metams ir ne dvejiems? Taip išėjo, kad pasilikau ne visai dėl gamtos. Į Islandiją nukeliavau sausį, buvo niūru ir tamsu. Porą mėnesių net neišlindau iš akademijos ir namų,
2 01 9 b i rž eli s
jaučiausi izoliuotas. Todėl pasibaigus studijoms nusprendžiau pasilikti ir pamatyti, kaipgi ten atrodo vasara, nes išvykti namo dar tikrai nebuvau pasirengęs. Nutariau susirasti kokį darbą. Jo ieškojau sunkaus, juodo, net pas žvejus ėjau darbintis, nes girdėjau, kad tai – viena sudėtingiausių profesijų Islandijoje. Buvau nusiteikęs iššūkiams, rašiau motyvacinius laiškus žvejų kompanijoms. Aišku, be patirties ir pažinčių niekas į mano pusę net nežiūrėjo. Beje, šito darbo taip ir neteko paragauti, nes bendri pažįstami parekomendavo nueiti susipažinti su vienu žinomu Reikjavike kuriančiu dizaineriu. Taip ir padariau. Nuėjęs į jo studiją buvau sužavėtas: viskas atrodė lygiai taip, kaip ir pats norėčiau. Minimalistiška, išjausta, su visais reikiamais įrenginiais bei įrankiais... Mačiau, kad turiu ko pasimokyti: dizaineris kūrė tarptautinei rinkai, iš kūrybos sėkmingai darė verslą. Taigi pasilikau ten atlikti praktikos. Tris mėnesius dirbau prie pirmosios jo vyriškos kolekcijos, nemažai išmokau (su drapiravimu, kuris buvo šio dizainerio >
74
LA IMĖ
FOTOGRAFĖ LINA MARTINKĖNAITĖ. STILIUS IR DRABUŽIAI – DAINIAUS BENDIKO
T E M A V Y R Ų MADA
Labai įdomu stebėti, kaip grynai vyriškos kostiumo konstrukcijos pabrėžia moteriškumą. 75
20 19 bir ž e l is
SIM PTO M A I
LAIMĖ
T E M A V Y R Ų MADA
JIE ATEINA
Šiemet rašyti apie kostiumą paprasčiau: atrodo, šis sezonas – jo aukso amžius. Aišku, visus naujuosius švarkus ir kelnes sukabinus į vieną spintą, ant jos drąsiai būtų galima prikalti lentelę „Vintažinis stilius“. Bet pokytį rodo ne rūbų dizainas, o tai, kad kostiumų – labai daug. Prieš metus jie buvo tik viena iš keliolikos tendencijų – dabar atrodo kaip mados okupantai, jos jėga. Klasikinių švarkų ir kelnių buvo kone visose pavasario ir vasaros kolekcijose. Na, bent jau tų mados namų, kurie kažką lemia. Net atmetus brendus, visada kūrusius bankininkams ir verslininkams, kostiumų kiekis atrodė rekordinis. Baltą vėliavą iškėlė net Virgilas Abloh, aršiausias kovotojas už hudžius ir treningus. Ir jo („Louis Vuitton“) podiumu ėjo kostiumuoti modeliai, panašūs į moterų geismo objektus. Bet džiaugtis, kad tikrasis vyriškumas grįžta į madą, – ankstoka... Pradėkime nuo savęs. Dinozaurai dar neišnyko, ir kiekvienoje giminėje atsirastų vyras, kuris turi vienintelį vestuvėms pirktą kostiumą. Išsitraukia jį tik tada, kai eina kur nors su žmona ir šioji paskelbia ultimatumą: „Arba – kostiumas, arba skiriamės.“ Menka tikimybė, kad jis – maištininkas, menininkas ar trečios kartos hipis. Veikiau – žmogus, nelabai suvokiantis sociumą ir nieko neišmanantis apie
2 01 9 b i rž eli s
ETALON AS Anglai tvirtina, kad niekas kitas taip nemoka vilkėti kostiumo, kaip Davidas Beckhamas. Jie, be abejo, šališki, bet šiuokart galima pritarti. Pirma, Beckhamas turi stilingiausio vyro titulą. Antra, kostiumas kiekvienam britui įaugęs į kraują. Akivaizdu ir tai, kad futbolininkas su juo visada nepriekaištingai atrodo, nors tarsi nededa pastangų.
stilių. Ar (kaip pasekmė) – tiesiog nelaimingas vyras, kuris paniškai bijo kostiumo, nes šis jam asocijuojasi su stresu: ėjimu į darbo pokalbį, vizitu pas uošvę, laidotuvėmis. Vieną ribinį atvejį keiskime kitu – irgi ribiniu. Kam labiausiai reikia kostiumo? Atmetus tuos, kuriems šis drabužis atstoja antrą odą, pirmumo teisę turi karjeristai. Nekvaili vyrai supranta, kad kostiumas – kokybės ženklas. Tai tarsi suartėjimas su Niujorko Volstrito ar Londono Sičio publika, kuri visada asocijuojasi su dideliais pinigais ir su tuo, kad esi ne nulis. Net persimetus į kitas sferas, šio drabužio vertė nesmunka. Kostiumų niekada nevilkėjo kokie nors gitarų brązgintojai, bet juos vilkėjo bitlai ir „The Rolling Stones“. Kažkada lietuvių dailininkai didžiavosi tuo, kad jų nutįsę megztiniai – protestas prieš sistemą. O Andy Warholas ir narkomanas gatvės menininkas Basquiat už kostiumus mokėjo tūkstančius dolerių. Įstatymui paklusnūs piliečiai galėjo atrodyti įvairiai, o gangsteriai ir mafija norėjo būti elitas, tad oficiali šių vyrukų uniforma buvo dryžuoti kostiumai ir brangios skrybėlės. Nesu čiupinėjusi gyvo gangsterio, o ir Warholą su švarku mačiau tik senose juostose. Bet pats faktas, kad tų įrašų esama, >
78
©VIDA PRESS (9)
Jei pernai būčiau sumaniusi rašyti apie vyrišką kostiumą, tai būtų buvęs nykus ir niekam nereikalingas opusas. Nes švarkas yra švarkas, o kelnės – kelnės, ir jokio dviračio čia neišrasi. Žinoma, visada galima pagudrauti: pasakyti, kad pora centimetrų platesni pečiai tapo sezono sensacija, o dizaineris N padarė perversmą, nes prisiuvo ne keturias, bet penkias sagas.
LA IMĖ
Woody Alleno filme „Aukštuomenės klubas“ gangsteris (kairėje) atrodo kaip stileiva: Corey Stollas ir Saulas Steinas
Visada elegantiškas Džeimsas Bondas ir jo draugė: Danielis Craigas ir Olga Kurylenko
Filme „Parkeris“ Jasonas Stathamas vaidina vagį
„Louis Vuitton“: diržas su atpažįstamu ženklu ir visa kita
Filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ kostiumų dailininkas Jamie Dornanui siuvo vienodai kirptus drabužius, bet parinkdavo jiems skirtingas pilkas spalvas
„Versace“: jei ne nuogas kūnas, tai nėrinių palaidinukė
Leonardo DiCaprio filme „Volstrito vilkas“
„Acne Studios“: ryškus ir pusnuogis
Nickas Jonas savo muzikiniam klipui jau pasinaudojo mados idėja vilkėti kostiumą ant nuogo kūno
79
20 19 bir ž e l is
LAIMĖ M ADA
Vintažinė pasaka FOTOGRAFĖ AURA SKULSKYTĖ ST I L I ST Ė I V E TA J O N I K A I T Ė V I Z A Ž I ST Ė R Ū TA PA DV E L S KY T Ė MODELIAI: THEO EMILIS, URTĖ KEBLAITĖ D R A B U Ž I A I – I Š PA R D U OT U V I Ų „ H U M A N A“
Jis BASQUE BERETS beretė GERRY WEBER švarkas BOWEN batai Ji PIMKIE švarkas, sijonas N.Y.L.A batai Vintažinė skarelė
Kiekvienas kažkur pasaulyje turi dvynį. Panašiai mąstantį, panašaus temperamento, klausantį tos pačios muzikos, mėgstantį tą patį stilių. Gal net atrodantį taip, kad tą žmogų iškart atpažintum: tai – jis. O paskui būtų visko: meilės, barnių, kvailiojimo, tylos pauzių. Ir nuostabos – kaip gyvenai anksčiau… Visos pasakos būna nenaujos, ši – taip pat vintažinio stiliaus.
2 01 9 b i rž eli s
84
LA IMĖ
Jis C&A švarkas Ji DIESEL odinis kostiumėlis GUCCI rankinė
85
20 19 bir ž e l is
PAŽ INT IS
LAIMĖ
Tekstas E D I TA V I G E LY T Ė
NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO
Pralenkianti laiką Jai dar tik 28-eri, tačiau jos sukurtos kolekcijos jau nepalieka abejingų. Nežabotos fantazijos padiktuoti raštai, spalvų deriniai, sluoksniuoti siluetai dar ir dėvimi – jos drabužiai suteikia kasdienybei ypatingo prieskonio. Šiemet ji buvo audringai sutikta ir ant „Mados infekcijos“ podiumo. Ji – LAIMA JURČA, kylanti mados dizaino žvaigždė iš Latvijos.
2 01 9 b i rž eli s
100
LA IMĖ
Mados dizaino konkursų užkulisiuose kalbama, kad jos kuriama estetika pralenkia laiką, kad netrukus jos kūriniai gali tapti kiekvienos fashionistos geidžiamiausiais kostiumais, niekuo nenusileidžiančiais futuristiniams Šanchajaus mados savaitės svečių apdarams. Latvių mados eksporto profesionalai šnabždasi, kad ji – ateities dizainerė, turinti didžiulę perspektyvą artimiausiu metu tapti kultinė ir geidžiama visame pasaulyje. Pasikalbėti Rygoje su Laima susitikome dar žvarbų sausį. Su kavos puodeliu jaukiai įsitaisiusi vienoje iš populiarių miesto centro kavinių, spėliojau, kaip ryškiai bus apsirengusi netikėtus spalvų derinius mėgstanti kūrėja. Ir štai ji įeina: smulkutė mergina vilki standartinę juodą ilgą striukę, tačiau avi žėrinčius, blizgiais sodrios žalios spalvos žvyneliais nusagstytus aulinukus. Laima, praėję 2018-ieji ir prasidėję 2019-ieji tokie sklidini įvykių kūrybiniame ir profesiniame gyvenime, kad sunku išskirti svarbiausius. Kokie Tau atrodo esminiai šio laikotarpio momentai? Taip, pastaraisiais metais esu stebinama kasdien. Bet, žinai, nepaisydama vienas kitą vejančių konkursų, kelionių ir naujų netikėtų patirčių, svarbiausiu dalyku įvardyčiau kolekcijos „Piecgades generalmeginajums“ („Generalinė penkmečio repeticija“) kūrimą. Šiam darbui buvau maksimaliai atsidavusi, spalvų derinius, grafinius piešinius, drabužių proporcijas komponavau tarsi medituodama, be skubos, sumaišties ir deadline’ų (šypsosi). Visuomet labai vertinu ir stengiuosi visiškai išjausti kolekcijos gimimo procesą – nuosekliai, neskubėdama gryninu idėją ir žinutę žiūrovui bei vartotojui. Tai – itin svarbi kolekcijos pateikimo dalis, juolab kad tuo mados dizaino darbas skiriasi nuo tiesiog įdomaus siuvinio. Mada
101
yra stipri komunikacijos su pasauliu priemonė, toks komunikavimas man yra unikalus ir idealiai tinka. Labai smagu būti šiame procese, ir nors skiriu tam visą energiją bei laiką, pasiekusi rezultatą jaučiuosi gavusi šimteriopai daugiau. Kolekcija „Piecgades generalmeginajums“ įkvėpta tėvelio ir kitų giminaičių bei pažįstamų pasakojimų apie mano kartai nežinomus tarybinio deficito laikus. Laikus, kai jie, smalsūs, mados naujienas visais (tada – sunkiai prieinamais) būdais gaudantys Latvijos provincijos jaunuoliai, išsvajotus madingus drabužius susikurdavo patys, naudodami po ranka esančias priemones ir beribį kūrybingumą. Tėvelis iki šiol pamena istoriją apie dviejų Latgalos miestelių mokyklų renginių salėse kabojusias sunkaus aksomo užuolaidas. Vienoje mokykloje užuolaidos buvo tamsiai žalios, kitoje – sodrios raudonojo vyno spalvos. O jaunuoliai svajojo apie tuo metu absoliučiai trendines labai ilgas kliošines kelnes, taigi jas pasisiuvo iš tų aktų salėse kabojusių užuolaidų. Kurdama kolekciją, begalinį įkvėpimą gavau būtent iš tų pokalbių. Klausydama tokių pasakojimų ir prisiminimų, patvirtinau ir sau – mes TIKRAI galime daugiau, nei patys manome.
Kolekcija „Piecgades generalmeginajums“ atrodo labai moderni, netgi futuristinė. Ją puikiai sutinka ir jauni mados fanai bei blogeriai, ir patyrę mados dizaino profesionalai konkursų komisijose. Kaip manai, kodėl? Kad negalvoju apie laimėjimus ir įvertinimus... „Piecgades generalmeginajums“ – mano baigiamasis pirmo kurso magistrantūros studijų darbas, jį ruošiau studentų darbų peržiūrai. Tačiau iki peržiūros susikaupiau ir nuvykau į Estiją, į Taline du kartus per metus vykstantį labai populiarų pradedančių mados dizainerių konkursą „ERKI Moeshow“. Pačiai buvo sunku patikėti, kai santūriame skandinaviškame spalvų ir formų kontekste mano marga ir ypač spalvinga kolekcija sulaukė dėmesio ir labai palankaus vertinimo, tapau trečiosios vietos prizininke. Vasaros pradžioje vykusioje Latvijos meno akademijos Mados dizaino katedros studentų baigiamųjų darbų peržiūroje kolekcija buvo labai gerai įvertinta ne tik kolegų ir akademijos dėstytojų, bet ir Latvijoje veikiančio banko jauniems talentams palaikyti įsteigtu piniginiu prizu. Pernai spalį dalyvavau konkurse Lenkijoje, Lodzės mieste, „Lodz Young >
20 19 bir ž e l is
T E NDE NCIJ O S
LAIMĖ
Pastelinis šerbetas, vandens ir jūros mėlio mozaika, 50 žalių džiunglių atspalvių, raudoni ir fuksijų spalvos gėlių žiedų sprogimai, ugniniai saulėlydžiai aperolio taurėse – tipinės spalvinės ekspektacijos vasarai. Ir su tuo susiję atgyjantys jutimai per prisiminimus.
CELINE saulės akiniai MAX MARA lietpaltis SPORTMAX liemenė HUGO BOSS marškiniai HUGO BOSS sijonas WANDLER rankinė Batai – stilistės nuosavybė
Kaip stilistė vilkėtų...
...puritonišką rudą vasarą?
O aš ir vėl būsiu nepatogi. Kokių jausmų jums kelia ruda? Su kuo ji siejasi? Man tai pati puritoniškiausia spalva. Kai viską norisi paslėpti po padoriomis manieromis, ženklais ir archetipais, rengiesi rudai. Suprask, pirmame plane – šeima, tradicinės vertybės, senosios religijos, žemės ūkis ir gamta. Truputį šaržuoju, bet mūsų kolektyvinėje pasąmonėje viskas maždaug taip ir suskirstyta rudajame stalčiuje. Kita vertus, primestos vasaros taisyklės gali kelti nemažai įtampos, jeigu lieki miesto šešėliuose su vis dar alebastro spalvos oda ir įtraukta darbinės rutinos, kol visi kiti bombarduoja instagramą atostogų euforija. Ruda gali tapti netikėtu išsigelbėjimu: padeda visiškai išsivaduoti iš kūniškų lūkesčių ir išlaikyti fokusą judant savo tikslų link. Nes rami, nes neblaško, nes brandžiausia ir mažiausiai dėmesio reikalaujanti spalva. Paplūdimiui nušlifuotos formos, įdegusi satininė oda – visiški niekai, palyginus su kilnia ir dora asmenybe. Ir vėl jus tampau už ūsų. Jeigu jau santūriai – tai visu 100 procentų. Brain is the new sexy, prisimenat? Mano mintims (arba instinktyviai aš – jų) savo pavasario ir vasaros kolekcijose antrina ir „Acne Studios“, ir „Burberry“, ir „Givenchy“, ir „Fendi“. „The Row“ skandina savo modelius karamelinio audinio gausoje ir klostėse, o „Miu Miu“ dar prie viso rudo ansamblio priderina baltutėles pėdkelnes – sveika, nekalta vaikyste! Suviliojau nauja vasaros spintos kryptimi? Tada jums reikės kvėpuojančio rusvų tonų laisvo silueto natūralaus audinio kostiumo su kelnėmis, rudų kaubojiškų aulinių, ryžai rudo liemenuoto dvieilio verstos odos švarko, šokoladinės vidutinio dydžio nepretenzingos formos rankinės, tarp murzinos chaki ir raudonų plytų skalės telpančio tono ilgo masyvaus lietpalčio, pieno, kremo, sviesto, rožinių bijūnų pumpurų spalvų jungiančių dalių (palaidinių, sijonų, džinsų, batų, nagų lako, kelnių diržo) ir natūralesnių, prigesintų tonų plaukų spalvos. Nepaminėjau didžiausio natūralių žemės spalvų privalumo – jos padeda sukurti sofistikuoto žmogaus efektą. Tokio, kuriuo tiki, kuriam pritaria ir kurį palaiko dauguma. Štai ir nukrypau į šeimininkės patarimų skiltį (šalutinis rudos poveikis). VILIJA RUŠINSKAITĖ
MAJE palaidinė
2 01 9 b i rž eli s
FOTOGRAFĖ MONIKA PENKUTĖ
BURBERRY auskarai ir rankinė
SANDRO švarkas, kelnės ir batai
11 4
LA IMĖ
AUTORĖS NUOTRAUKOS
Tikrasis gyvenimas be šiukšlių Iš pradžių maniau, kad gyvenimas be atliekų (angl. zero waste) yra labai lengvas ir paprastas. Tačiau taip nėra. Kasdienybė mane moko, grūdina ir nuolat tikrina, ar tikrai esu pasiryžusi gyventi nieko neišmesdama. 115
20 19 bir ž e l is
KRYPTIS
GIDAS
LAIMĖ
MENAS VAIKŠČIOTI PO MUZIEJUS Geriausias muziejus – lauko kavinė, kur galima stebėti žmones? Galbūt, galbūt. Bet, atradę muziejus, atrasite dar vieną džiugų kelionių privalumą.
Perspėjame – meno turizmu užsikrečiama (ne veltui į apžvalginę Pieterio Bruegelio parodą Vienoje nebeliko bilietų kone mėnuo iki jos pabaigos). Ir tada planuoklyje atsiras įrašai: pavasarį Turine rodomas Leonardo da Vinci autoportretas, iš miesto Karališkosios bibliotekos saugyklos išgabenamas tik ypatingais atvejais; Paryžiuje „Louis Vuitton“ fondas eksponuoja 100 šedevrų iš Londono „Courtauld“ galerijos, kuri dar metus bus remontuojama; Viletės parko Didžiuosiuose rūmuose – Tutanchamono auksas, pirmąkart per pusantro dešimtmečio atgabentas iš Egipto. Apie „Dior“ ekspoziciją Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone nesakysime nieko. Tik sufleruojame – jei negausite bilietų, o pamatyti labai reikia, vienas iš būdų patekti į parodą yra
2 01 9 b i rž eli s
nusipirkti metinę muziejaus narystę: ją turėdami visus metus galėsite vaikščioti į laikinąsias parodas. Net jei tokie planai – dar aukštasis pilotažas, išmokę muziejuose ne tik žiūrėti, bet ir matyti, į Luvrą, Prado ir Vatikano muziejus (ar į Valdovų rūmus) žvelgsite kitu žvilgsniu. Galų gale, be gėrėjimosi menu, muziejuose juk galima praleisti karščiausias ar lietingas valandas, kino salėje ar salėse, esančiose beveik visuose iš jų, pasnausti ar pailsinti kojas, pasinaudoti – mmm – tualetu, atrasti įdomesnių suvenyrų ir tiesiog atsikvėpti nuo margos miesto minios. Kartais net nemokamai. KALENDORIUS VISKĄ ŽINO Pavyzdžiui, tai, kad neverta kišti nosies į kultinius muziejus moksleivių
pavasario ir žiemos atostogų metu, musulmoniškose šalyse patartina pasidomėti, kaip muziejai dirba per ramadaną, o katalikiškose – didžiųjų religinių švenčių dienomis. Turėkite galvoje, kad daugelis jų nedirba pirmadieniais ir per valstybines šventes, o į laikinąsias ekspozicijas, paprastai – madingiausias, bilietai parduodami atskirai. Ir – taip, prie muziejų nusidriekia eilės, o ypač lankomas parodas galima pažiūrėti tik tam tikru laiku. Gera išeitis – iš anksto įsigyti bilietus internetu; puiki improvizacija – pamačius eilutę prie meno šventovės, nusipirkti elektroninius bilietus čia ir dabar ir išdidžiai ją aplenkti. Na, ir ateiti į menų šventovę netipiškomis turistams valandomis – ankstyvą rytą ar prieš uždarymą.
156
LA IMĖ
Kaip ir skaityti gerą knygą ar žiūrėti puikų filmą, vaikščioti po muziejų – ir emocinė atgaiva, ir drauge dvasinis, psichologinis darbas. Jei jums visai visai nepavyko ir visi muziejai visame mieste paskelbė streiką, ieškokite atidarytos bažnyčios (cerkvės, mečetės ir t. t.) ar senų kapinių – tai irgi meno objektai, o kapinės – dar ir antropologijos studijų vieta. Pažintį su muziejais verta pradėti nuo garsiausių ir lankomiausių – argi ne keista būtų ieškoti neturistinių vietų neapžiūrėjus tų, dėl kurių visi ir vyksta į vieną ar kitą tašką? Panašus principas galioja lankant miestą-muziejų – tokį, kaip minėtieji Luvras, Prado, Uficių galerija ar Pergamo muziejus. Apžiūrėti visko per vieną dieną veik neįmanoma, todėl arba pasirinkite vieną temą, kuri ypač domina (pavyzdžiui, visas Caravaggio ar visi nuogalių atvaizdai), arba pasižymėkite razinų razinas, kurias norėtumėte pamatyti, o kitoms skirkite likusį laiką ir jėgas. IR DARBAS, IR POILSIS Kaip ir skaityti gerą knygą ar žiūrėti puikų filmą, vaikščioti po muziejų – ir emocinė atgaiva, ir drauge dvasinis, psichologinis darbas, o nuo milžiniško kiekio šedevrų galima ir pervargti. Žymiausių pasaulio meno muziejų darbuotojai net mokomi dirbti su lankytojais, paveiktais Stendhalio, arba Florencijos, sindromo (taip vadinamas psichikos ir elgsenos sutrikimas, išgyvenamas pamačius daug ar labai įspūdingų objektų). Patirtis rodo, kad optimalus laikas, praleistas įdomiausioje ekspozicijoje, – keturios ar penkios valandos, paskui dėmesys atbunka. Todėl neplanuokite per dieną aplankyti poros didelių muziejų; ką jau ten – viso Luvro neplanuokite. Gera mintis – padaryti pertrauką ir papietauti muziejaus kavinėje. O tada įgavus naujų jėgų kovoti su Stendhalio sindromu. Ilgam pasivaikščiojimui po muziejaus
157
sales reikia rengtis kaip bet kokiai išvykai – sunku grožėtis Fra Angelico „Apreiškimu“, jei trina batai, šalta ar alpstate iš alkio. Į kai kuriuos muziejus leidžiama įsinešti buteliuką vandens, tačiau net ir tada verčiau išgerti jį koridoriuje, o ne prie „Monos Lizos“ portreto. Gera išeitis – dėžutė ledinukų ar šokoladinis batonėlis kišenėje. Ir pertraukos, pertraukos – pasistiprinti ir informacijai apdoroti. Suolų ar minkštasuolių salėse irgi stovi ne veltui. Patyrę muziejų lankytojai siūlo kas pusvalandį prisėsti bent penketui minučių ir perkrauti smegenis. Nelaukite, kol kojos nebelaikys, – ilsėtis reikia tada, kai dar nejaučiate pervargimo, o nuovargis nekliudo gėrėtis šedevrais. Minėti minkštasuoliai dažniausiai būna pastatyti strateginėse vietose – prieš garsiausius meno kūrinius, prie kurių verta užtrukti ilgiau. Žinovai rekomenduoja įsižiūrėti į paveikslą ar skulptūrą bent penkiolika minučių. Didžiausi fanatai apskritai ateina į parodą pasimėgauti trimis ar keturiais paveikslais, įsitikinę, kad toks išrankus vizitas praturtina labiau nei maratonas po sales ir aukštus. VISI ŠALTINIAI GERI Kelionių vadovai ir enciklopedijos nusibodo? Susiraskite meninį ar dokumentinį filmą, paskaitykite knygą apie dailininką, kurio parodą rengiatės aplankyti. („Laimėje“ ilgus metus spausdinama Julės Šiurkutės rubrika „Dailės galerija“ – irgi žmogiškos informacijos šaltinis.) Leiskite seniesiems meistrams atgyti – su visomis ydomis ir dorybėmis, intrigomis, skurdu, šykštokais mecenatais ir vėjavaikėmis pozuotojomis. Kuo labiau pasinersite į epochą, tuo daugiau išsinešite iš muziejaus salių. Jei muziejus įsikūręs senuose rūmuose, pasidomėkite, kam jie priklausė anksčiau: gal būtent šiomis salėmis vaikščiojo Marija Antuanetė, Lorenzo de’Medici ar Lucrezia Borgia. Įpraskite naudotis audiogido paslaugomis, o jei turite galimybę, eikite su ekskursijų vadovu. Šis pasiūlymas tinka ir mūsų Valdovų rūmams: net jų statybos skeptikai tampa entuziastais, išklausę gerą pasakojimą, kas, kaip ir kodėl čia vyko, o kai kurios parodos be išmaningo vedlio lieka tik brangių eksponatų rinkiniu. Muziejaus programėlė (dabar jas turi beveik visi) ir internetas – apskritai neišsemiami žinių šaltiniai. Būkite smalsūs ir įgūdis vaikščioti po muziejus ir patirti iš to malonumą atsiras.
5 MUZI E JŲ LA NKY TOJ O ETI K E TO TA ISY K L ĖS (I R VI ENAS PATA R IMA S)
1
Nesineškite į sales kuprinės (daugelyje muziejų tai apskritai draudžiama – net miesto, net „Prada“ ar „Givenchy“ kuprines teks palikti drabužinėje). Kuprinė ant nugaros išties kliudo kitiems, be to, ja galima užkliudyti eksponatus. Nepamirškite dezodoranto (pasinaudoti, nesinešti į muziejų) ir pamirškite stiprius kvepalus, kaip ir eidami į teatrą.
2
Kai kurie meno kūriniai saugomi nuo tiesioginių saulės spindulių ir pridengiami audiniais. Nesidrovėkite jų kilstelėti, apžiūrėti eksponato ir grąžinti apsaugos priemonės į vietą – tai visiškai priimta.
3
Jei vaikštinėdami po sales užtikote jus sudominusią ekskursiją, nesitikėkite prisigretinti nemokamai; jus beveik garantuotai demaskuos ir dažniausiai tai parodys. Jei jau ryžotės paieškoti nemokamo sūrio, būkite taktiški: nesibraukite į pirmas eiles, nepertraukinėkite gido, garsiai nekalbėkite.
4
Kai kuriuose muziejuose fotografuoti leidžiama, kai kuriuose – draudžiama. Jei nenorite sulaukti pastabų, verčiau laikykitės nurodymo. Fotografuoti viską iš eilės – blogas tonas, jei tik to nereikia darbui ar mokslui. Mažai šansų, kad kada nors nuosekliai peržiūrėsite tas nuotraukas. Ir apskritai pasaulis ne pro telefono akutę – tikresnis.
5
Fotografuokite be blykstės – dėl salių budėtojų akių ir meno kūrinių saugumo. Nepameskite galvos dėl asmenukių: maldaujame – ne prie kiekvieno eksponato. Ir atsargiai judėkite atbuli, ieškodami geriausio rakurso: salėse, be jūsų, yra daugiau žmonių, o ir kliudyti neįkainojamą vazą ar statulą – menkas džiaugsmas. PATARIMAS. Jei nesate meno profesionalai, vargu ar dažnai atsiversite storą parodos katalogą, be to, bagažo gabenimo taisyklės negailestingos. Atminimui verčiau pasirinkite rašiklį, magnetuką, atviruką. Arba paieškokite įdomesnio suvenyro – pavyzdžiui, papuošalo ar aksesuaro, atkartojančio tą, kuriuo pasipuošusi dama patikusiame paveiksle. >
20 19 bir ž e l is
T E NDE NCIJA
LA IMĖ
Tekstas VA L D A S P U T E I K I S
AKIMS IR GOMURIUI Valgymo kultūra visose epochose buvo labai arti meno: antikinių vilų freskos, Renesanso ir baroko tapyba garsėjo tiek maisto natiurmortais, tiek susijusių su valgymu ritualų vaizdavimu. Nors šiandien kai kurie menininkai įsitikinę, kad eksponuoti savo kūrinius viešojo maitinimo vietose – prastas tonas, tačiau, nepaisant to, ištapyti restorano sienas, valgomosiose erdvėse iškabinti parduodamus darbus pasaulyje jau itin populiaru. Tendencija restoranas ir galerija, du viename, veikia?
161
20 19 bir ž e l is
KRYPTIS
T E NDE NCIJA
LAIMĖ
VI RTU V ĖS Š EFO Ž V I LGS N I S „Stiklių“ restoranų virtuvės šefas
Gerdvilas Žalys prieš kelerius metus
stažavosi ir dirbo Paryžiaus aukštosios virtuvės citadelėse – restoranuose „Pavillon Ledoyen“ ir „L’Atelier de Joël Robuchon Saint-Germain“. Tai dvi labai skirtingos vietos, kurių viena reprezentuoja klasikinę prancūzų virtuvę, o kita – modernią, tačiau jos abi neatsiejamos nuo meno pasaulio. Gerdvilo nuomone, maistas ir menas atlieka tas pačias funkcijas: žadina mūsų emocijas, ugdo estetinius jausmus ir verčia mąstyti apie gyvenimo prasmę. Tiesa, aukštosios virtuvės karjerą pradėjęs Švedijoje, Stokholme, G. Žalys pirmąjį kulinarijos meno ir vaizduojamojo meno įspūdį patyrė būtent šios šalies virtuvės šefo Jono Lundgreno restorane. „Renovuodami seną miesto valgyklą, Jono meistrai ant vienos sienos atrado daugiau nei pusantro šimto metų senumo freską – augalų natiurmortą. Pasirodo, šis įtrauktas į
profesionalus pianistas, operos solistai atlieka įvairių operų arijas. Būtent čia, kur dominuoja jūrų gėrybės ir specialiai šiam restoranui iš Šampanės tiekiamas šampanas, aš pirmąsyk išgirdau ir sužinojau, kas tas Giacomo Puccini, būtent čia pamėgau operos žanrą.“ O štai Gerdvilo patirtis dirbant Londone pas vieną iškiliausių Prancūzijos virtuvės šefų Michelį Roux, kurio restoranas pirmasis Didžiojoje Britanijoje yra laimėjęs tris „Michelin“ žvaigždutes, sufleruoja dar vieną tiesą: aukštosios virtuvės maitinimo įstaigą gali puošti net ir Pablo Picasso originalai. Gerdvilo gastronominė ir meninė Paryžiaus patirtis prasidėjo nuo restorano „Pavillon Ledoyen“ ir pažinties su jo virtuvės šefu Yannicku Alléno, bene pačiu tituluočiausiu visoje Prancūzijoje. Netoli Didžiųjų rūmų į Eliziejaus Laukus įsikertantis restoranas, kurio lubas puošia 1900-aisiais dailininko Louis
Skandinavai apskritai neturi virtuvės – jie valgo daržoves, kokiomis misdavo žmonės urvuose. Aukštoji virtuvė – tai padažų menas!“ „L’Atelier de Joël Robuchon Saint-Germain“ – dar vienas Paryžiaus pasaulis, kur G. Žalys sėmėsi kūrybinės patirties. Čia rungėsi klasika ir modernumas: tradiciniai patiekalai ir jų netradicinis patiekimas, paremtas katalonišku tapas bar principu. Sako, pats Joëlis Robuchonas skridęs į Ispaniją ir milimetrų tikslumu matavęs barus, kad savo restorane įrengtų tokį, jog kiekvienas lankytojas iš visų perspektyvų matytų, kaip virtuvėje ruošiamas maistas. „Aplink barą sukosi įstiklinta vitrina: jos apipavidalinimas keisdavosi pagal metų laikus. Restorano šeimininkas niekada nenaudodavo net vos vos įskilusios ar kitaip mechaniškai pažeistos lėkštės – tokias daužydavo, o iš šukių kurdavo menines instaliacijas.
„Maistas ir menas atlieka tas pačias funkcijas: žadina mūsų emocijas, ugdo estetinius jausmus ir verčia mąstyti apie gyvenimo prasmę.“ Švedijos paveldo objektų sąrašą. J. Lundgrenui tai buvęs atspirties taškas į kulinarijos pasaulį „įvesti meno liniją“: būsimo restorano šeimininkas pasamdė vieną Stokholmo dailininką ir šis restorano sienas originaliai ištapė augaliniais motyvais (stilizuotos žolelės, gėlytės ir pušų pumpurai).“ Anot Gerdvilo, meno ir maisto kultūros sintezę idealiai įkūnija Švedijos karališkosios operos, įkurtos 1773-iaisiais karaliaus Gustavo III, restoranas. Jo meno kūriniais dekoruota valgomoji salė – viena įspūdingiausių visoje Šiaurės Europoje: čia karališki patiekalai „sustiprinami“ karališkais natiurmortais maisto tema. „Šiai vietai originalumu nenusileidžia ir Stokholmo bistro „Wasahof“, įkurtas dar 1899-aisiais: į jį po koncertų ir spektaklių renkasi miesto meno bohema – operos, baleto ir dramos teatrų korifėjai. Šiame restorane menas yra labiau ne vaizdas, o garsas: kiekvieną šeštadienį čia vyksta operos vakarai – skambinant fortepijonu vietiniam someljė, kuris, be kita ko, yra
2 01 9 b i rž eli s
Jacques’o Galland’o sukurtos neoklasikinio stiliaus freskos, prieš porą metų šventė 225 metų jubiliejų. Ta proga virtuvės šefas nusprendė išpuošti dar ir lubas prie įėjimo: dailininkas Olivier Masmonteilis sukūrė poetinę 35 kvadratinių metrų debesuotame danguje skraidančių drugelių freską. Kiekvienas restorano, kuriame vakarieniavo paskutinis Prancūzijos monarchas ir pirmasis šalies prezidentas Napoleonas III, milimetras yra saugomas valstybės, todėl rasti nišą moderniam menui čia nėra paprasta. Be naujos freskos, šiose patalpose Y. Alléno galėjo pakeisti kėdžių spalvą. „Istorinė aplinka, gausi meno (nepamirškime ant lubų ištapyto senojo Paryžiaus žemėlapio), įpareigoja išsaugoti klasikinę aukštąją prancūzų virtuvę, kurioje dominuoja baltieji trumai, omarai, plekšnės, ančių kepenėlės, jaučių liežuviai, juodieji ikrai... Tuo metu, kai paveikti globalizacijos prancūzai ėmė blaškytis tarp japoniškos ir skandinaviškos virtuvių, Y. Alléno griežtai sviedė: „Mes esame prancūzai!
Tai būdavo „Bernardaud“ porceliano lėkštės, kurių kiekvienos kaina siekdavo apie 250 eurų. Kadangi Joëlio žmona buvo japonė, restorane neišvengta ir Tolimųjų Rytų kultūros elementų; detalės – grynos, subtilios, dominuoja juoda, balta ir raudona spalvos. Kaip didelis Salvadoro Dalí gerbėjas, virtuvės šefas sukūrė tokią restorano koncepciją, kad šis veiktų tarsi vientisas meno kūrinys. Neegzistuoja atskiros erdvės: vos pravėręs duris lankytojas patenka į virtuvę, kur užlieja karščio banga, o šnerves atakuoja debesis įvairių prieskonių kvapų, – tik taip „apšilęs“ klientas lydimas prie staliuko. Komponuodamas lėkštės turinį, remiuosi iš Versalio karalių rūmų perimta prancūziška simetrijos, spalvų ir patiekalo „architektūros“ taisykle, o serviruodamas linkstu prie japoniško maisto patiekimo. Kai kuriu degustacinį valgiaraštį, penkių ar daugiau patiekalų kompoziciją, visada taikau draminio kūrinio principus: užuomazga, veiksmo plėtotė, kulminacija ir atomazga.“>
162