LA IMĖ
2019 RUGPJŪTIS 3,89 Eur Prenumeratoriams – nuo 2,33 Eur
GYVENTI KITAIP Naujasis vyriškumas: Vytautas Raudonius Sociumo provokatoriai Monika Furmana, Olegas 1 Šurajevas, Evaldas Jansas
ATOSTOGŲ ĮKARŠTIS Visa tiesa apie tinderį Prikišti nagus prie tendencijų Vasaros knygų ir filmų gidas
Viršelio veidas MONIKA LINKYTĖ
20 19 r ug p jūt is
VIRŠE LIO
V E IDAS
LAIMĖ
RESERVED suknelė BETWEEN marškiniai BIŽU BY AGNĖ GILYTĖ auskarai
2 01 9 ru g p j ū t i s
24
LA IMĖ
Tekstas DOVILĖ ŠTUIKIENĖ
NORIU BŪTI UPĖ Šią vasarą dainininkė MONIKA LINKYTĖ baigė muzikos kūrybos studijas BIMM institute Londone, o nuo pernai vasaros jai irgi nutiko gražių dalykų: koncertai Lietuvoje su vienu geriausių pasaulyje gospelo chorų, dalyvavimas kalėdiniame koncerte vienoje prestižiškiausių – Karališkojoje Alberto salėje Londone. Ar ji dabar laiminga?
25
20 19 r ug p jūt is
A P SKR ITO J O
STALO
KLUBAS
LAIMĖ
AUKŠTOS, GRAŽIOS IR LAIMINGOS! Tekstas
DOVILĖ ŠTUIKIENĖ
TATJA N A Z U B K O VA
2 01 9 ru g p j ū t i s
DOMINYKA VENCIŪTĖ MILDA GOVEDAITĖ
36
LA IMĖ
I D Ė J O S AU TO R Ė M I L DA G OV E DA I T Ė FOTO G R A F Ė G R E TA S K A R A I T I E N Ė ( „ Ž M O N Ė S FOTO “ ) STILISTĖ A L M I N A V E N C L O VA I T Ė VIZAŽISTĖS A L I N A VA I T K E V I Č I Ū T Ė , AG N Ė T U M A I T Ė , R E N ATA P E Č I Ū R A I T Ė DRABUŽIAI: „ L I N D E X “ , „ H & M “ , „ Z A R A“
Kartais per vasarą jos praaugdavo visus klasės berniukus, o vėliau neatsigindavo stereotipinio klausimo „O, kokia aukšta – turbūt krepšininkė?“ ir parduotuvėse nerasdavo savo dydžių drabužių nei batų. Bet tai tik smulkmenos: mūsų herojės, kurių ūgis 184–187 cm, sako, kad aukštas ūgis – tik privalumas!
KOTRYNA ZYLĖ
I V E TA PETRAITYTĖ
37
Susibėgame jaukiame Užupio bute, pas MILDĄ GOVEDAITĘ, vestuvių planavimo įmonės „KM Vestuvės“ bendraturtę. Į duris paskambinu kartu su IVETA PETRAITYTE – ji sveikatos priežiūros specialistė. Rašytoją, grafikos dizainerę KOTRYNĄ ZYLĘ jau buvau mačiusi vienoje televizijos laidoje, bet ten ji sėdėjo. Kol geriame vandenį su ledukais, prisijungia DOMINYKA VENCIŪTĖ – ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytoja bei asmeninės ženklodaros ir rinkodaros konsultacijų įmonės „Persona Cognita“ įkūrėja. Laukiame TATJANOS ZUBKOVOS – IT paslaugų vadybininkė vėluoja, bet pasirodo su pačios gamintu ledų tortu!
20 19 r ug p jūt is
PAŽ INT IS
LAIMĖ
Tekstas DOVILĖ ŠTUIKIENĖ
Ir žolė, ir asfaltas Sėdime lauko kavinėje, markstomės nuo popietės saulės, ausys pilnos miesto gaudesio – vakarinio piko valandos. Pro šalį pėdinanti moteriškė stabteli ir Mariui ištaria: „Sveikinu, mačiau jus su ąžuolo vainiku.“ Po kelių minučių pora su mažu vaiku išklausia, kur artimiausias „McDonald’s“. Bet iš pirmo žvilgsnio neatspėsi, kuriems tos poezijos reikia, o kurie pragyvena gyvenimą jos nė neskaitę.
Vyrai rašytojai kurti kartais bėga nuo šeimų į sodybas; moterys tos prabangos dažniausiai neturi. JURGITA: Pirmąją knygą išleidau, kai Jūrė buvo dar visai mažytė, bet sudėjau į ją net studijų metų eilėraščius – viską, ką jau buvau parašiusi. Nors minčių knygos leisti neturėjau, daug metų rašiau į stalčių, bet vis būdavo kolegų, kurie paragindavo, kad norėtų ją turėti.
Jūsų dukroms Ugnei ir Jūrei Jotvilei jau dešimt ir septyneri, kūrybiška namų aplinka, aišku, veikia vaikus? JURGITA: Jūrė Jotvilė mūsų šeimoje tvirčiausiai stovinti ant žemės, bet tai nereiškia, kad ji nekūrybinga, anaiptol. Ji toks vaikas – išmintis ir „rūstumėlis“. MARIUS: O Ugnė – knygų žiurkė. JURGITA: Jau pajutusi skaitymo džiaugsmą. Marius pastebėjo, kad net turi tokį slaptą sąsiuvinuką ir į jį rašo eilėraščius. Jūrė šiandien vietoj darželio pasiprašė su manimi į darbą ir visą dieną ramiai išsėdėjo knygas vartydama, nors skaityti dar nemoka ir nesiveržia mokytis. Žinau iš savo patirties, kad geriausia daryti tai, ko niekas tavęs neverčia. MARIUS: Ugnė su malonumu ir fleita groja tai, kas neužduota ir nebūtina. O vakarais namie nuolat skamba jos priedainis: „Tuoj tuoj, tik pabaigsiu puslapį!“ JURGITA: Malonus tas priedainis. Turbūt vaikai ateina pas tokius tėvus, kokių jiems reikia. MARIUS: Kartais pritrūksta laiko su jomis pabūti, kartais tingisi, bet, tikiuosi, nesu blogas tėtis... Galiu daug ką, bet iki šiol niekaip nepataikau suknelėmis aprengti: vis nugara į priekį...
Abu rašėte nuo vaikystės? JURGITA: Aš – taip. Pirmą eilėraštį parašiau antroje klasėje. MARIUS: O aš iki vienuoliktos klasės visai nerašiau. Daug skaičiau, bandžiau versti Stepheno Kingo romaną, nors maniau, kad būsiu biologas. Bet paskui viskas prasidėjo nuo geros lietuvių kalbos mokytojos, kuri pamačiusi, jos nuomone, nestandartinius mano rašinius pasiūlė „ką nors rašyti“. JURGITA: Man buvo labai anksti aišku, kad studijuosiu lietuvių kalbą, džiaugiuosi, kad nepasirinkau nei istorijos, nei filosofijos – vienu metu tai buvo šovę į galvą. Dabar atrodo, jog ten, kur esu, man ir vieta. Dirbu bibliotekoje, rašau. Myliu kalbą ir knygas.
2 01 9 ru g p j ū t i s
Jūsų namuose, aišku, pilna knygų. Marius dar ir vertėjas, ir knygų apžvalgininkas. Viename jo eilėraštyje yra tokios eilutės: „Knygos yra mano / takeliai / ir sodas / prieglobstis / ir ligoninė.“ MARIUS: Taip, tikra teisybė. >
42
FOTOGRAFAS PAULIUS ZABORSKIS, STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ, VIZAŽISTĖ ALINA VAITKEVIČIŪTĖ
Poetai gyvena pavydėtinai kitaip – paprasčiau ir švariau. Negrieždami danties dėl to, ko neturi, ir mėgaudamiesi tuo, į ką dažnas dėmesio neatkreiptų. MARIUS BUROKAS, šiųmečio „Poezijos pavasario“ laureatas, įvertintas už ketvirtąją poezijos knygą, ir jo žmona JURGITA JASPONYTĖ, pavasarį išleidusi antrąją savo poezijos knygą, nesideda mūzų numylėtiniais, bet prašalaičiui vis vien atrodo, kad jų kasdienybė ne tokia proziška, kaip mūsų.
DRABUŽIAI: „ZARA“, „APRANGA“, „MANGO“
LA IMĖ
43
20 19 r ug p jūt is
LA IMĖ
FOTOGRAFAS Vaidas Jokubauskas STILISTĖ Miglė Kazėnaitė STILISTĖS ASISTENTĖ Neimantė Voronovaitė TEKSTAS, MAKIAŽAS IR ŠUKUOSENOS Vytautės Žališkevičiūtės MODELIS Jogailė Čojūtė
Tropikai Įdegusi oda ir raudonos lūpos, strazdanos ir sunkios blakstienos – madingų vasaros kontrastų sąrašą sezono pabaigoje papildo ir spalvinga vieno tono šešėlių bei „nuogos odos“ tendencija. Kai karšta, nesinori (o ir nereikia!) odos apkrauti storais sluoksniais, bet ryškaus akcento trūksta. Vienspalviai ilgai išliekantys akių šešėliai – geriausias pasirinkimas. Tokiems nebaisus ir tropikų karštis!
49
ASOS skara ZARA marškiniai, auskarai
20 19 r ug p jūt is
ĮVAIZ DIS
LAIMĖ
Purpurinė Net ir vieno atspalvio šešėliai gali atrodyti ypatingai: šiandien gamintojai siūlo išbandyti tekstūras, kurios turi spindinčių skirtingo intensyvumo dalelių, jos judant gaudo šviesą ir leidžia pagrindinei spalvai paslaptingai žėrėti. Jei tokios priemonės neturite, panašų efektą išgausite akių vokus padengusios blizgučiais, o ant viršaus užtepusios intensyvaus atspalvio pigmento.
2 01 9 ru g p j ū t i s
MANGO palaidinė
50
T E NDE NCIJ O S
LA IMĖ
PRIKIŠTI NAGUS Plaukai – tai aksesuaras, kurį „dėvite“ nuolat, o nagai leidžia ryžtis kardinaliems pokyčiams nors ir kas savaitę ar dvi. Jeigu nevaržo protokolas, vasaros manikiūrui jokios taisyklės negalioja: nebūtina derinti nei prie rankinės, nei prie batų, nei prie lūpų dažų.
Nagų lakavimo tendencijos keičiasi taip pat dažnai, kaip ir makiažo ar šukuosenų, – kiekvieną naują mados savaičių sezoną. Šįmet sau patinkančių variantų ras tiek siekiančios tiesiog tvarkingai atrodančių rankų, tiek norinčios manikiūrą paversti stilingu akcentu.
55
20 19 r ug p jūt is
T E NDE NCIJ O S
LAIMĖ
KINETICS „Solar Gel“ nagų lakas
N ESTA NDA RTA S Viena ryškiausių sezono tendencijų – šiltajam metų laikui rinktis ne ryškias spalvas ar pastelę, bet griežtus ir preciziškumo lakuojant reikalaujančius tamsius atspalvius. Tamsiai mėlyna, violetinė, ruda ar tiesiog juoda – ar netaps ši tendencija vasariška „mažos juodos suknelės“ versija?
SONIA RYKIEL
GY V ŪN Ų R A ŠTA I
JEREMY SCOTT
2 01 9 ru g p j ū t i s
PUCCI
©VIDA PRESS (4)
Be tradicinių zebrų, tigrų ar gyvačių, šįmet populiariausių printų topus papildė ryškūs egzotinių driežų, vėžlių kiautų ir karvių odų raštai. Atspalviai nebūtinai turi atitikti gamtos sukurtą tikrovę! L’OCCITANE „Nail & Cuticle“ nagų ir odelių aliejus
56
SIM PTO M A I
LAIMĖ
AKIŲ LY G I U Saulės akiniai – turbūt demokratiškiausi iš kada nors sukurtų daiktų. Jiems netaikomas amžiaus cenzas, jie neženklinami kompleksus brandinančiais XS ar XL, juos nešioja įžūlūs ir drovūs, sveiki ir ligoti, partiniai ir tie, kam politika kelia alergiją. Išvada peršasi savaime: tie akiniai – praktiški. Nebūtini (apie UV padiskutuokite su piliečiais, tūnančiais paplūdimyje nuo saulėtekio iki saulėlydžio), bet taip lengvinantys gyvenimą, kad atsisakyti jų būtų kvaila. Andai, dėdės vežama į kaimą, bandžiau jį provokuoti – kodėl markstosi, kodėl ignoruoja saulės akinius? Tikėjausi išpešti kokių nors argumentų akinių nenaudai. Tačiau mano žurnalistinis tyrimas baigėsi vos prasidėjęs: „Gerai, kad paklausei. Ištrauk iš daiktadėžės kuriuos nors.“ O ten – visa kolekcija... Išties, sunku rasti žmogų, kuris nenorėtų komforto. Faktas, kad užtamsinti vaizdą yra geriau, nei ašaroti, raukytis ar plačiai atmerktomis akimis sukelti avarinę situaciją. Net neieškant sąmokslo teorijų akivaizdu, kad žmonija akinius vertina nevienodai. Statistika po truputį keičiasi, bet vis dar vyrauja eiliniai piliečiai, kurie saulės akinius susiranda pavasarį, o prasidėjus rudens lietums slepia į stalčių. Negalima tvirtinti, kad šie žmonės – mados atsilikėliai ar nežino stebuklingo akinių poveikio. „Sezoniniai“ akinių nešiotojai būna labai madingi ir stilingi, tačiau saviraiška nėra jų tikslas: akiniai – tiesiog galimybė praktinius poreikius derinti su įvaizdžiu. Kita kategorija žmonių nepriklauso nuo
2 01 9 ru g p j ū t i s
P OL KA S U RAG UČIAIS Apskriti akiniai taip ilgai buvo vienintelis pasirinkimas, kad moterys ėmė nerimti. Madingiausios pradėjo eksperimentuoti, ir jų iniciatyvą perėmė akinių gamintojai. Taip atsirado spalvotų rėmelių, o pabodusį apskritimą patobulindavo žiedlapiai ar ragučiai.
sezono. Ji – ne tokia gausi, bet įtakinga. Tarkim, tamsių akinių verkiant reikia muzikantams, kurie: a) vengia akių kontakto; b) nenori būti akinami prožektorių; c) nori atrodyti paslaptingi, originalūs, seksualūs. Kažkada tamsūs lęšiai tamsioje salėje buvo vertinami tik kaip „c“, o vėliau tas šleifas driekėsi iš inercijos. Kiek kita istorija – aktoriai. Jau seniai ištirpo mitas, kad garsenybė su skara ir saulės akiniais yra sunkiau atpažįstama (geras paparacas verčiau įamžins šimtą pašalinių damų, nei praleis vieną žvaigždę), taigi akiniai dėvimi ne konspiracijos tikslais. Tiesiog didžiausias aktorių koncentratas – Los Andžele, o ten – visada saulėta, be to, žvaigždžių akys patiria daug išbandymų: joms paprasčiausiai reikia tamsių akinių, kad ir kaip tai būtų vertinama. Tačiau suplakęs į krūvą muzikų, aktorių, modelių, blogerių ir panašių veikėjų fotografijas eilinis žmogus daro išvadą, kad saulės akiniai – šaunumo ženklas. Jei turėčiau akinių fabrikėlį, labiausiai geisčiau trečiosios vartotojų kategorijos dėmesio. Pelno būtų šnipštas, bet atsipirktų reklama. Tai žmonės, kuriems saulės akiniai neatsiejami nuo veido: prisiminkime Anną Wintour, Victorią Beckham, Bono, Yoko Ono, Eltoną Johną (jo kolekcijoje – per tūkstantį akinių), amžinatilsį Karlą Lagerfeldą, Michaelą Jacksoną... Atrodo, kad jie buvo akiniuoti jau vystykluose ir mamos galėjo tik spėlioti, kokios jų kūdikėlių akys. Aišku, kiekvienas tų žmonių turi (ar turėjo) svarią priežastį maskuotis. Bet kadangi kalbame ne apie taksi vairuotojus, o apie stiliaus influencerius, jie – didelė akinių pramonės paspirtis. >
80
©VIDA PRESS (8) ©SCANPIX (1)
Yra toks žodis „aksesuaras“. Jis reiškia daiktą, be kurio galima kuo puikiausiai gyventi. Jei moteris principingai nesegi auskarų ar diržu neveržia talijos, dėl to nenukenčia nei jos grožis, nei aura. Tačiau vieną aksesuarą ( jam irgi tinka vertimas iš prancūzų kalbos – „šalutinis, antraeilis“) perka visi be išimties. Tai – saulės akiniai.
LA IMĖ
Dokumentinio filmo „Motley’s Law“ plakatas, 2015 m.
Ekologiški „Stella McCartney“ akiniai, 2017 m. pavasaris– vasara
Tokie akinukai buvo madingi visą tarpukarį
Britų dainininkė Sade su „RayBan“, 1984 m. Svinguojančio Londono mergina, 1968 m.
Brigitte Bardot Jeano Luco Godard’o filme „Panieka“, 1963 m.
Siurrealistiniai Goldie Hawn akiniai komedijoje „Už borto“, 1987 m.
Rihannos pasirinkimas Kanų raudonam kilimui – matricos stiliaus „Andy Wolf Ojala“ akinukai, 2017 m.
Tinklaraštininkė Caroline Daur su „Loewe“, 2018 m.
81
20 19 r ug p jūt is
M ADA
LAIMĖ
Vyrų kaubojų filmuose pasitaiko dažniau nei mūsų akiratyje. Moterys kaubojės – kas kita. Mada nuolat grįžta prie drabužių su kutais, įkirptų aulinukų, skrybėlių. Ir visai nesvarbu, su kokiais rūbais jie kryžminami: flamenko stiliaus suknele ar leopardo raštais margintu ansambliu. Žinoma, jakų fermoje leopardas atrodo gana paradoksaliai, bet juo geriau – stilingas drabužis turi audrinti vaizduotę.
F e
r m a FOTOGRAFAS PAULIUS ZABORSKIS FOTOGRAFO ASISTENTĖ MAGDALENA SIMUTYTĖ STILISTĖ VILIJA RUŠINSKAITĖ VIZAŽISTĖ RETA JONČAITĖ MODELIS DEIMANTĖ KAZĖNAITĖ Fotografuota ūkyje „Highland Cattle Farm“, highland.lt
DIANOS PAUKŠTYTĖS švarkas, 170 €, sijonas, 90 € PYKOK diržas, 40 € Batai – modelio nuosavybė
2 01 9 ru g p j ū t i s
92
LA IMĖ
MAJE suknelė, 195 €, batai, 245 €
ZARA marškiniai, 39,95 € GANNI sijonas, 385 € MANGO rankinės, po 35,99 € Skrybėlė ir batai – modelio nuosavybė
93
20 19 r ug p jūt is
P IR KINIAI
LAIMĖ
KETRI kaklo papuošalas, 65 € LOQI pirkinių krepšelis, 11,50 €
PARROT ausinės, 349 €
COCCINELLE kuprinė, 188,30 €
JUSBOX aromatas „No Rules“, 160 €
LAROCHE šokoladas, 5,50 € GAVIN STRANGE knyga „Do Fly“, 12 €
DOIY kojinės, 8,39 €
KOH-I-NOOR spalvotas pieštukas, 9,50 €
LEUCHTTURM1917 užrašų knyga, 15 €
MARGIN užrašų knygelė, 6,50 €
KOH-I-NOOR trintukai, po 1,50 €
MARJANA VON BERLEPSCH auskarai, 270 €
SUECOMMA BONNIE šlepetės, 197 €
COCCINELLE apyrankė, 49 € ONE WOLF saulės akiniai, 69 €
KODA S: GELTONA Laimei, įstatymo, limituojančio biuro spalvas, dar niekas nesugalvojo išleisti. Ir tavo darbo stalas yra tavo, nepriklausomai nuo to, ar jis stovi po klevu, ar verslo centre. Taigi niekas nedraudžia prisijungti prie madingos geltonos spalvos fanatų, rinktis stilingų, optimizmu trykštančių daiktų, kad gyvenimas būtų saulėtas kaip penkios šypsenėlės. PARROT aksesuarai: „iDeal“ – Vilnius, Saltoniškių g. 9 („Panorama“), Ozo g. 18 („Ozas“); Kaunas, Karaliaus Mindaugo pr. 49 („Akropolis“), Islandijos pl. 32 („Mega“); Klaipėda, Taikos pr. 61 („Akropolis“); www.ideal.lt; LOQI, MYWALIT aksesuarai: „C&D Style“ – Vilnius, Trakų g. 17, Konstitucijos pr. 7A („Europa“), Saltoniškių g. 9 („Panorama“); Kaunas, Laisvės al. 45, Karaliaus Mindaugo pr. 49 („Akropolis“); Klaipėda, Taikos pr. 61 („Akropolis“); www.cdstyle.lt; KETRI, LAROCHE, ONE WOLF aksesuarai: „Locals.lt“ – Vilnius, Konstitucijos pr. 7A („Europa“), Saltoniškių g. 9 („Panorama“); www.locals.lt; JUSBOX aromatai: „Crème de la Crème“ – Vilnius, Didžioji g. 28, Ozo g. 25 („Akropolis“), Saltoniškių g. 9 („Panorama“); Kaunas, Karaliaus Mindaugo pr. 49 („Akropolis“), Islandijos pl. 32 („Mega“); Klaipėda, Taikos pr. 61 („Akropolis“); Šiauliai, Aido g. 8 („Akropolis“); THE DO BOOK Co. knygos, MARGIN, LEUCHTTURM1917, KOH-I-NOOR aksesuarai: „Raštinė“ – Vilnius, J. Basanavičiaus g. 2; DOIY aksesuarai: www.pegasas.lt; MARJANA VON BERLEPSCH, SUECOMMA BONNIE aksesuarai: „Premium“ – Vilnius, Konstitucijos pr. 7A („Europa“); Kaunas, Laisvės al. 45; Klaipėda, Herkaus Manto g. 11A; COCCINELLE aksesuarai: „Coccinelle“ – Vilnius, Konstitucijos pr. 7A („Europa“)
2 01 9 ru g p j ū t i s
102
FOTOGRAFĖ IR STILISTĖ JURGA RADZEVIČIŪTĖ
MYWALIT piniginė, 49 €
LAIMĖ T E NDE NCIJ O S
Kaip stilistė vilkėtų... liną?
WEEKEND MAX MARA kostiumėlis Basutės, skrybėlė, saulės akiniai ir auskarai – asmeninė nuosavybė
SPORTMAX auskarai, skarelė, rankinė MAX MARA švarkas, kelnės SANDRO šlepetės
2 01 9 ru g p j ū t i s
O taip, natūralūs kvėpuojantys audiniai yra mūsų mamų ir močiučių obsesija nuo neatmenamų laikų. Beveik nesvarbu, kas iš to audinio padaryta, svarbu juk, kad bus nekaršta ir ne sintetika (šitą žodį reikia tarti su gižia panieka). Linui tenka visi ditirambai ir šlovinimo odės. Dar medvilnei, bet šiandien ne apie ją. Ironiją į šoną – dabar rimtai imuosi dekonstruoti lino fenomeną ir jam gimusios meilės mano jaunoje 32 metų širdyje. Arba – istorija, kaip baigėsi antipatija. Tiesiog atsirado nauji, šiuolaikiški siluetai, kurie buvo tinkami už daržo ir menopauzinių karščio bangų ribų. Pamačiau, nusipirkau, negaliu nukrapštyti nuo kūno. Lininiai drabužiai nebeapsiriboja vien karlsoniškais bridžiais ir beformėmis tunikos stiliaus palaidinėmis (fuksijų spalvos tunikoms pagiežos turbūt nepavyks išgyvendinti, bet aš su šiuo žinojimu gyvenu taikoje). Po truputį su talentingų ir įžvalgių prekių ženklų kūrėjų ir dizainerių pagalba linas įgavo neabejotiną cool arba it faktorių. Ir tai nėra tokia akivaizdi tendencija, bet jos egzistavimas yra apčiuopiamas skenuojant parduotuvių turinį kad ir šiandien. Dar liną prikelti iš užmaršties ir pamilti padėjo prerijų romantikos tendencija, kuri nors ir trumpalaikė, bet tokia ryški ir svajinga, sukelianti beatodairišką wanderlust jausmą, kad cinikių gretas praretino efektyviai. Nekalbu apie vasarinius vyriškus lininius drabužius. Marškinių pavidalu jie gali atrodyti patraukliai, bet viso kostiumo pavidalu – nebent ant „Armani“ podiumo arba Giedriaus Šarkausko kolekcijoje. Jeigu norisi lininių kvapą gniaužiančių suknelių ar palaidinių, siūlau pasidairyti australų „Joslin“, Stevie May ar „Elliatt“ internetinėse parduotuvėse. Toookios detalės, siluetai, raštai ir delikatumas ištirpdys net didžiausių niurzgų nepatiklumą. Nežinau kodėl, bet australai tokį lietuvišką audinį dievina ir šiuo metu yra jį įvaldę kaip niekas kitas. Galiu tai paaiškinti nebent tuo, kad ten visada karšta ir niekas nenorėjo mirti sintetikos gniaužtuose (vėl ta sintetika). Pagarbiai ir su polėkiu liną savo 2019 m. kruizinėje kolekcijoje naudojo ir „Dior“. „Uniqlo“ vasarai pristatė nebrangių lino gaminių kolekciją, orientuotą į jaunąją rinkos dalį, nes tai yra prabangus audinys ir tokių drabužių kainos įprastai būna didesnės. Aš slaptai vis džiūgauju, kad niekada neteko dirbti biure ir leistis pažabojamai vis dar konservatyvių smart casual taisyklių. Nes lininis kelnių kostiumas pagal jas būtų didelis NE. Jis labiau tiktų viskam kitkam, tik ne garbingam darbo stalui. Tegu besiglamžantys audiniai netemdo jūsų likusios vasaros džiugesio ir savo natūralia gruoblėta tekstūra išvaiko obsesinį kompulsišką tobulybės poreikį visur kur. Tegyvuoja linas! VILIJA RUŠINSKAITĖ
104
FOTOGRAFĖ NATALIA KOINOVA
Kaip pasitikrinti, ar jau tikrai suaugai ir gana „rimtai“ žiūri į gyvenimą? Paklausti savęs, ar jau lydaisi dėl lininių drabužių. Jeigu murmesys mintyse vis dar nevienareikšmiškas, teks atsidaryti spintos duris ir įsivertinti kabančiais lininiais vienetais.
LA IMĖ
Ar pasakysim vaikams, kaip susipažinom? Nemaniau, kad kada nors teks viešai tai prisipažinti. Internetinių pažinčių ganyklose jaučiuosi gerai – tam turiu ir asmeninių interesų, ir profesinių: vis dar esu vieno tarptautinio pažinčių portalo moderatorė – prisižiūriu tokių anketų ir nuotraukų, net kartais apetitas dingsta, bet dažniau kyla noras sužinoti, kodėl ir kaip žmonės elgiasi norėdami užmegzti santykius. Nesvarbu – nakčiai, mėnesiui ar visam gyvenimui.
105
20 19 r ug p jūt is
SANT Y KIAI
LAIMĖ
ŠIEK TIEK SKAIČIŲ Ta juokingai skambanti frazė „Tu esi Tinder coach“ irgi ne iš oro. Draugėms, draugams ir net nelabai pažįstamiems žmonėms teko padėti nardyti skaidriuose internetinių pažinčių vandenyse. Kaip pasirinkti tinkamas nuotraukas, kaip parašyti anketos tekstą, kuris nepraslystų nepastebėtas ir užkabintų tuos, kurie ieško to paties. Nė kiek nesijaučiu kalta, kad net teko padėti susirašinėti. Taip, buvau trečia, nematoma, pusė tame pokalbyje. Ne todėl, kad beraščius konsultavau, – ir raštingiems buvo krizinių momentų, kur vienos galvos neužteko. Žinau ne vieną ilgesnės ar trumpesnės pažinties istoriją, kuri atsirado mano padedama. Kai kurios pažintys tęsiasi. Kiek tęsis? Nebe mano reikalas ir ne mano darbas. Jų abiejų.
TINDERLANDAS – U Ž K E I K TA Š A L I S ? Gal geriau pakalbėkim faktais ir skaičiais apie Tinderlandą, kuris, visuomenės nuomone, yra tik neįpareigojančių pažinčių vieta. Tinderis turi nemažai privalumų. Didžiausias yra tas, kad čia negausi nepageidaujamo dėmesio. Gali merkti akį kiek nori tiems, kas tau patinka, ko tikrai nepadarytum gatvėje. Gali ieškoti mėlynbarzdžių princų ar rausvaplaukių kačių mylėtojų. Ieškoti šalia namų ir išvykusi atostogauti ar komandiruotėje užsienyje. Net oro uoste. Nebandėt? Įdomu, nes gali netoliese apžiūrėti simpatiją. Kaip jis veikia? Tinderis anonimiškai randa pageidautinos lyties žmonių (18–100+ metų amžiaus) netoliese (maksimalus leidžiamas nemokamos programėlės atstumas – 161 km) ir juos suporuoja, jei abu susidomi vienas kitu. Tik tada gali prasidėti pokalbis. O jei nesusikalbat – padėkojai už dėmesį, apsisukai ant kulno, pasakei tinderiui – mes nebe pora, ir ieškai toliau. Kaskart įjungus programėlę matomi nauji kandidatai. Braukti dešinėn, jei patiko; kairėn, jei – ne. Visi brūkštelėjimai anonimiški. Jei jis nepatiko – nesužinos, kaip ir tu nesužinosi, kad jam nepatikai. Jei abu brūkšteli dešinėn – turi galimybę pradėti savo istoriją. Programėlėje galima atšaukti simpatiją be priežasties, galima informuoti apie nederamas nuotraukas, žinutes, šlamštą, nurodyti kitas priežastis. Po 100 brūkštelėjimų teks palaukti 12 valandų iki kitos galimybės. Prisijungus per feisbuką, kandidatas gali matyti
2 01 9 ru g p j ū t i s
Tinderio telefono programėlės pradžia – 2012 m. JAV yra daugiausia tinderio vartotojų. Juo naudojasi 196 šalyse ir 30 kalbų. Tinderio programėlė buvo atsisiųsta per 100 mln. kartų. 50 mln. registruotų vartotojų, iš kurių kasdien aktyvūs 10 mln. Tinderyje 62 proc. vyrų, 38 proc. moterų ir 54 proc. iš jų – vieniši. Kasdien programėlė sukuria 20 mlrd. porų iš 1,6 mlrd. pasirinkimų. Geriausias laikas – 21 val. ir savaitės pradžia (pirmadienis ar antradienis). Vidutinis tinderio vartotojas įsijungia programėlę 11 kartų per dieną. Šilta šypsena nuotraukoje 14 proc. padidina moterų populiarumą. Tie, kurie pasidalija savo „Spotify“ klausoma daina, gauna 84 proc. daugiau dėmesio nei tie, kurie nepraneša apie mėgstamą muziką. Tinderio vyrai 20 proc. dažniau renkasi moteris, apsirengusias formaliai, o 53,3 proc. moterų dažniau renkasi vyrus, kurie nuotraukose demonstruoja puikų kūną. 80 proc. žmonių teigia tinderiu ieškantys ilgalaikių santykių.
jūsų bendrus draugus. Instagramo profilis anketoje suteiks daugiau (ne) būtinos informacijos.
TINDI RINDI RIUŠKA, KAS TEN MIŠKE TRIUŠKA? Tinderyje tie patys žmonės, kaip ir gyvenime, nepastebėjot? Ir kaimynas, ir kolega, ir anas ponas oro uoste, laukiantis lėktuvo, ir jūsų šefė, ir taksistas, ir asmeninis treneris. Ir verslininkas, ir smulkus niekšelis, ir jūsų sesuo, ir dukra, ir sūnus. Na, gal močiutės ar išsiskyrusio tėčio ten nėra, nes tai jaunesnių žmonių pažinčių vieta. Tinderis labai greitai pelnė trumpalaikių
neįpareigojančių seksualinių santykių programėlės reputaciją, todėl tie, kurie ten užsiregistravo, tarsi ir patys tokie. Neįsipareigiojantys. Tokią tinderio reputaciją padėjo sukurti privatūs reklaminiai programėlės kūrėjų vizitai į koledžus ir universitetus, o jauniems žmonėms ne visada norėjosi galvoti apie ilgalaikę perspektyvą, jiems labiau trūko kompanijos vakarėliams ir pramogoms. Nors tinderis ir laikomas trumpalaikių santykių be įsipareigojimų programėle, tačiau sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad ne toks vilkas juodas, kokį jį piešia. Profesorės Leah LeFebvre iš Alabamos universiteto vadovaujama tyrėjų grupė pirmiausia klausė 18–34 m. žmonių, kodėl jie pradėjo naudotis tinderiu. 48,3 proc. atsakė, kad tinderis populiarus, madingas, todėl norėjosi pabandyti. 13,8 proc. – juo paprasta naudotis. Maždaug 8,9 proc. ieškojo romantinių santykių, 7,9 proc. vedė smalsumas. Tik 5,1 proc. tiriamųjų atsakė, kad jų tikslas – trumpalaikiai neįpareigojantys santykiai, o 3 proc. tinderį susikūrė pramogai. Gal nieko stebėtina, kad vyrai dažniau nei moterys tinderyje ieškojo atsitiktinio sekso. Sindy Sumter tyrimas Olandijoje patvirtino daugelį ano amerikiečių tyrimo išvadų, tačiau kiek kitaip pažvelgė į naudojimosi programėle motyvus. Pasirodo, tinderio vartotojai čia tenkina įvairiausius psichologinius poreikius – ne tik tuos, kuriems programėlė buvo sukurta. Dažniausiai tikimasi ir ieškoma susijaudinimo virpulio. Paaiškėjo dar vienas įdomus motyvas, kuris tyrėjų ataskaitų procentuose įsiterpia tarp meilės ir atsitiktinio sekso paieškos. Jei manote, kad tinderyje žmonės yra tam, kad surastų kitą žmogų susipažinti, galvokit dar kartą. Tinderyje daugelis yra ne dėl kitų – dėl savęs. Tai lyg akcijų birža – žmonės ateina čia pasitikrinti asmeninių akcijų vertės, nes į porą krintančios abipusės simpatijos smagiai kutena ego ir kilsteli savivertę. Apsidairę aplink, vien iš savo pažįstamų rato lengvai padarysite išvadą, kad tinderis yra dažnas vaistas pasibaigus santykiams – dabar aišku, ne todėl, jog gamta šaukia ir kūnas pasiilgo šilumos ir prisilietimų, nors siela dar neišgijo. Taigi kitą kartą, kai žiūrėsite į anketas, pagalvokit, jog kas penktas čia pirmiausia dėl to, kad vėl patikėtų esąs įdomus ir geidžiamas. Beje, tų pačių tyrėjų nuomone, nepakankamas populiarumas tinderyje yra pagrindinė priežastis, kodėl programėlę žmonės ištrina. >
106
LAIMĖ SV E IKATA
Ar tikrai mums reikia saulės akinių? Kaip ginti odą nuo per didelio UV spindulių kiekio, žinome: kremas su SPF, kūną dengiantys drabužiai, skrybėlė... Saulės akiniais medikai rekomenduoja saugoti akis. Bet yra žmonių, tvirtinančių, jog saulės spinduliai gali būti naudingi akims.
KĄ SAKO MEDIKAI Saulė vargina ir žeidžia nuo jos neapsaugotas akis. Jei šios ima ašaroti, bijo šviesos, skauda, blogiau mato, atsiranda spazmų, patinsta vokai, gali būti, kad tai – UV spindulių darbas. Vasarą pasitaiko fotokeratitų ir fotokonjuktyvitų – ragenos ir junginės uždegimų, nulemtų
2 01 9 ru g p j ū t i s
trumpo, bet intensyvaus UV spindulių poveikio. Tokį nesunku įsitaisyti, pavyzdžiui, žvejojant ir žiūrint į raibuliuojantį ir blizgantį vandenį. Kiti šviesą atspindintys paviršiai (smėlis, kelio danga) taip pat kelia pavojų akims. Gerai, kad tokie uždegimai laikini, ko nepasakysi apie kataraktą. O PSO duomenimis, 20 proc. kataraktos, dažnos vyresniame
amžiuje, atvejų siejami su ilgalaikiu UV poveikiu. Ligos prielaidų gali atsirasti vaikystėje, nes jauname amžiuje akys ypač jautrios saulei. Dėl jos kartais susiformuoja ir junginės klostė, vadinama sparnine plėve (šalinama tik chirurginiu būdu). Kai geltonosios dėmės, centrinės tinklainės dalies, degeneracija konstatuojama ne išėjus į pensiją, o
112
LA IMĖ anksčiau, žmogus iš gydytojų paprastai išgirsta, kad įtakos galėjo turėti ir UV spinduliai. Tai liga, kuri labai smarkiai pakenkia regėjimui, provokuoja aklumą. Akių vokų vėžys, akies obuolio melanoma... Ir dėl šių bjaurasčių medikai kaltina UV spindulius. Žinovai atkreipia dėmesį, kad UV spinduliai į mus sminga ir debesuotą dieną, aktyviausi būna 10–16 val. Dėmesio: kuo žmogus arčiau pusiaujo, kuo aukščiau virš jūros lygio, tuo stipriau akis veikia saulė. „Vertindami saulės poveikį odai, randame ir teigiamų dalykų, pavyzdžiui, būdami tiesioginiuose saulės spinduliuose gauname vitamino D. Bet vertinant UV spindulių poveikį akims nenustatyta jokio naudingo poveikio, priešingai – tik žala“, – tvirtina „Vision Express“ optometrininkė Božena Kuftin. Saulė – ne vienintelis veiksnys, keliantis riziką akims. Vasarą jas gali suerzinti vėjas, dulkės, smėlis, nešvarus vanduo, o išsausinti – kondicionieriai.
K Ą S A K O N AT Ū R A L I S TA I Jane Kabarguina – viena iš tų žmonių, kurie išmėgino akių pratimus ir įsitikino, kad kantriai juos darant įmanoma pasiekti puikius rezultatus. „Kai suskaičiavau, kad visokiems regėjimą gerinantiems dalykams išleidau 12 000 dolerių, mane ištiko šokas. Nebenorėjau toliau eikvoti pinigų ir vis tiek prastai matyti! – prisimena ji. – Prieš pradėdama mankštinti akis aš net su akiniais sunkiai įverdavau siūlą į adatą – dėl astigmatizmo ir trumparegystės. Bet kaip viskas pasikeitė! Atėjo diena, kai galėjau atsisakyti akinių. Bendradarbiai, kurie mėgo traukti mane per dantį dėl atstumo tarp mano nosies ir kompiuterio monitoriaus, liovėsi šaipytis ir pradėjo prašyti patarimų, kaip tvarkyti regėjimo problemas.“ Jane savo sukurtą akių mankštos ir atpalaidavimo pratimų sistemą aprašė knygoje „Kaip susigrąžinti grožį ir aiškų regėjimą“ („How To Return Beauty and Clear Vision Back to Your Eyes“). Tai štai ji mano, kad mes tapome tokie neatsparūs saulei, nes visą dieną sėdime biuruose su dirbtiniu apšvietimu, o saulėje atsiduriame tik per atostogas ar savaitgaliais. „Mūsų protėvių akys gebėjo sugerti saulės šviesą nepatirdamos žalos, bet mes, nuolat jos stokodami, praradome tą gebėjimą“, – rašo Jane. Savo interneto svetainėje www.snezha.com ji teigia, kad naudinga pratinti akis prie saulės, pataria, kaip tai daryti, ir tikina: „Pastebėsite, kad saulėtą dieną nebeprisimerkiate, kad jums nebereikia akinių, kai važiuojant saulė šviečia į akis. Saulės akiniams ir regėjimui stiprinti skirtiems akiniams galioja ta pati taisyklė – nešioki-
113
Šiuolaikinių žmonių vyzdžiai silpni, nes būdami lauke jie nešioja tamsius akinius, o šie silpnina vyzdžius. te juos tik tada, kai to tikrai reikia.“ Meiras Schneideris dėl įgimtos kataraktos buvo pasmerktas gyventi tamsoje. Tėvai mėgino sūnui padėti – jam buvo atliktos penkios akių operacijos, tačiau reikalai ne pagerėjo, o dar pablogėjo. Gydžiusių medikų verdiktas: padėtis beviltiška, Meiras visą gyvenimą bus aklas. Bet šiandien jis mato, vairuoja automobilį ir daugybei žmonių yra padėjęs pagerinti akių sveikatą. Stebuklas? Ne, kasdienis darbas su akimis naudojant jų raumenų treniravimo ir atpalaidavimo būdus. Juos Meiras, vadinamas sveikatinimo vizionieriumi, tarptautiniu edukatoriumi, natūralaus regos gerinimo žinovu, sudėjo į savo knygas. Lietuvių kalba išleista „Rega visam gyvenimui“ („Vision for Life“). „Šiuolaikinių žmonių vyzdžiai silpni, nes būdami lauke jie nešioja tamsius
akinius, o šie silpnina vyzdžius. Automatinė organų veikla, pavyzdžiui, vyzdį uždarančių ir atveriančių akies raumenų darbas, priklauso nuo tų organų veiklos ir naudojimosi jais“, – rašo jis ir norintiems pagerinti regą pataria būtinai daryti ir pratimą saulės šviesoje. Šis pratimas (kartu su žvelgimo į dangų pratimu) – 4 žingsnis Meiro Schneiderio 10 žingsnių programoje. Atliekant pratimą reikia užsimerkti (bet vokų nesuspausti), atsigręžti veidu į saulę ir sukioti galvą nuo vieno peties prie kito. „Kai atsigręžiate į saulę, rainelės sutraukiamasis raumuo užveria vyzdžius. Kai galvą pasukate į šoną, plečiamasis raumuo išplečia vyzdžius net tada, kai jūsų akys užmerktos, – aiškina edukatorius. – Saulė yra viena geriausių augimą ir vystymąsi skatinančių priemonių, kurias mums davė gamta. Vis dėlto labai svarbu pripratinti akis prie stiprios saulės šviesos. Buvimas saulės šviesoje – puikus pratimas šiam tikslui pasiekti, nes jis atpalaiduoja akis ir gali padėti užmigti.“ Meiro programos 10 žingsnio dalis – patarimas vengti prisimerkti. „Polinkis prisimerkti – viena didžiausių kliūčių kelyje į regos gerinimą. Prisimerkimas – tai fizinio ir protinio pasipriešinimo tobulėjimui ir pokyčiams išraiška. Jei neprimerkiate akių ryškioje šviesoje, jūsų smegenys reikalauja susiaurinti vyzdžius. Kai tai įvyksta, vaizdas tampa daug ryškesnis.“
K A I P PA S I R I N K T I S AU L Ė S A K I N I U S Kieno ir kokiais patarimais vadovautis? Nešioti ar nenešioti saulės akinius? Optometrininkė Božena Kuftin sako, kad „vienintelė ir geriausia apsauga akims vis dar išlieka saulės akiniai, tačiau tai tikrai nereiškia, kad bet kokie akiniai gali apsaugoti akis tinkamai“. Beje, specialistė pabrėžia, kad vaikams, kurių akys itin jautrios saulei, apsauginiai akiniai ypač aktualūs. Vadovaukitės šiais kriterijais:
1
Kai tamsu, vyzdžiai plečiasi. Tamsūs akiniai kaip tik tai ir skatina juos daryti, o jei akiniai neturi reikiamos apsaugos, dėl jų į vyzdžius patenka dar daugiau šviesos. Apie apsaugos tinkamumą sufleruoja užrašai ant rėmelių „UV-400“, „UV-380“, „UV 100 proc.“ arba CE. Taip pažymėti akiniai atitinka medicininius reikalavimus. Saulės akinių lęšiai būna 4 kategorijų. Kasdien nešioti tinkamiausi 2 ir 3 kategorijų. 1 kategorijos lęšiai šviesūs ir nepagelbės saulėtą dieną, nes praleidžia 43–80 proc. šviesos. Bet juos galima nešioti apniukusiu oru. 4 kategorijos – stipriai tamsinti, pro juos prasiskverbia 3–8 proc. saulės šviesos. Jie gelbsti kalnuose, bet kitais atvejais gali tapti traumos ar eismo įvykio priežastimi, nes labai prastina matomumą. Privalumas, jei akiniai nesmukinėja nuo nosies, gerai priglunda prie veido, nespaudžia. Optikoje galima pasigaminti akinius „du viename“ – su dioptrijomis ir apsauga nuo UV spindulių. Optikos privalo turėti specialius kokybės sertifikatus, patvirtinančius, kad parduodami saulės akiniai atitinka esminius Europos Sąjungos jiems keliamus saugos reikalavimus. Perkant kitur reikėtų pasitikrinti, ar pardavėjas turi tokį dokumentą.
2
3 4 5
FAU ST I N A B R U Ž A I T Ė
20 19 r ug p jūt is
Tekstas VA L D A S P U T E I K I S
Sociumo provokatoriai Nebūtina tapti populiariausiu socialinių tinklų nuomonės lyderiu ar Selu, kad pasigriebtum publiką. Bene jau tris dešimtmečius, balansuodami ant perversijų ribos, meno kūriniais sociumą provokuoja dailininkai MONIKA FURMANA ir EVALDAS JANSAS, o komikas, scenaristas ir prodiuseris OLEGAS ŠURAJEVAS tam pasirinko stand-up žanrą.
MONIKA FURMANA: „Neįprastas moters seksualumas glumina publiką“ Su tapytoja Monika Furmana susitikome MO muziejaus bistro. Pirma impresija, nuo ko, tramdydama ašaras, pradėjo pokalbį, buvo apie tai, kaip ji pusvalandį sėdėjo kiemelyje ant muziejaus laiptų ir stebėjo vieną moterį – su kokia didele meile ši išsikėlė iš vežimėlio gal aštuonerių cerebriniu paralyžiumi sergantį savo sūnų, pasisodino ant kelių ir visą laiką su juo kalbėjosi. „Man atrodo, kad jau turiu vieno paveikslo siužetą“, – sako dailininkė, keturių vaikų (iš pirmos santuokos – 18-metės Indrės ir 17-metės Saulės, iš antros – 4-erių Zigmo ir 3-ejų Adelės) mama. Jos kūriniuose tvinkčioja ir tragikomiška fantasmagorija, ir makabriška ironija. Neseniai praūžusiame dešimtajame meno forume „ArtVilnius ’19“ Monika pristatė savo masyvų paveikslą, kurio idėja gimė likus vos mėnesiui iki mugės. Jame dailininkė pavaizdavo uroborą, mitologinę būtybę – gyvatę: ji apjuosusi Žemės rutulį ir nasrais įsikabinusi į savo uodegą. „Tai aliuzija į modernų moteriškumą. Juk ką mes, moterys, visą gyvenimą darome? Ogi amžinai graužiamės. Dėl visko ir dėl nieko“, – šypsosi tapytoja. Nutapiusi šį kūrinį, ji iki mugės dar spėjo
2 01 9 ru g p j ū t i s
savaitę pailsėti Londone. Būtent – pailsėti, nes, iš prigimties būdama asfalto vaikas, niekur kitur taip gerai nesijaučia, kaip didmiesčiuose, apsupta begalinio judėjimo. „Sėdint parkuose, skveruose, kavinių terasose, man patinka stebėti minią, atskirus individus ar individų grupes, jų tipažai, elgesys įkvepia naujiems siužetams. Negana to, turiu polinkį žmones užkalbinti, provokuoti, pokalbiais panardinti į paradoksalias ar nepatogias situacijas. Tai darau ir Vilniuje: kai po keturių intensyvios tapybos valandų išsisemiu ir fiziškai, ir emociškai, išeinu pasivaikščioti, kad pabendraučiau su minia. Labiausiai sutrinka ir išsigąsta užkalbinti vyrai. „Ko ji nori, ta beprotė?“ – perskaitau daugelio jų veiduose. Moterys nepalyginti geranoriškesnės ir siūlomą dialogą priima kur kas laisviau – ypač Vakaruose. Mes, Rytų europietės, perdėtai įsitempusios, niekada nepaleidžiame minties, ar tušas nenubėgo, ar lūpų dažai nenusitrynė, ar kojinė neprairo, – esame įsikalinusios kažkieno sukurtuose grožio ir „tobulo moteriškumo“ kanonuose. Esu kitokia – kaip berniūkštis, nes augau kaip berniūkštis ir su berniūkščiais (futbolas, karų žaidimai, šaudymai iš lanko, visi robinhudai, karstymaisi po medžius). Su jais kurį laiką ir tapatinausi. Iki keturiolikos nė neįsivaizdavau, kad gali būti mergaičių kompanijų.“ Daugelį mūsų esaties ir susiformavusio pasaulėvaizdžio dalykų paaiškina vaikystės kodai. „Dėl to, kad esu tokia, kokia esu, reikėtų kaltinti mano vaikystę, kuri buvo ir labai žavi, ir gana dramatiška. Esu vienturtė muzikų akordeonininkų atžala, šių dienų kategorijomis kalbant, #metoo vaisius, nes, prieš susipažindamas su mano mama, tėtis buvo jos dėstytojas. Tiesa, dėstytojo ir studentės meilė, >
118
FOTOGRAFAS MARIUS ŽIČIUS
KŪR ĖJA I
LAIMĖ
LA IMĖ
119
20 19 r ug p jūt is
IM P R ESIJA
LAIMĖ
NAUJASIS VYRIŠKUMAS*
R E A LY B Ė S I M PU L S A S
„Kai gimė vyresnėlis Vytautas (dabar jam pustrečių, o mažajam Jogailai – pusantrų) ir po skiepų ant kūno atsirado žaizdelių, apimtam didelio nerimo teko kurį laiką kartu gulėti ligoninėje. Štai tada pastebėjau labai svarbų niuansą: kad ir kokioje civilizuotoje ligoninėje būtume, kad ir kokie profesionalūs gydytojai mus prižiūrėtų, vaikui to negana. Skaudu žiūrėti į tėvų gydytis paliktas atžalas, dar skaudžiau – į našlaičius iš globos namų. Vienas mano bičiulis pasakojo liūdną istoriją apie tai, kad ligoninės personalas bendrauja su globos namų auklėtiniais kaip su antrarūšiais. Taigi ši mano patirtis, kuri vėliau iš esmės pasikartojo, kai, susirgęs tymais, ligoninėje buvo prižiūrimas
2 01 9 ru g p j ū t i s
Jogaila, man sukėlė bejėgiškumo jausmą. Štai kodėl šiandien net nedvejoju ir visas lėšas, gautas pardavus albumą (tiražas – 700 kompaktinių plokštelių), skiriu iniciatyvai „Niekieno vaikai“ (neparduotus dovanosime sergantiems vaikams).“
T Ė V YS T Ė S I M PU L S A S
„Kai kūriau šeimą, buvau arti trisdešimties. Tačiau dar gerokai iki santuokos buvau įsisąmoninęs, kad tėvystė vienodai svarbi, kaip ir motinystė, ir kad vaikų gimimo, auginimo ir auklėjimo procesuose tikrai labai aktyviai dalyvausiu. Kai gimė Vytautas, tėvystės atostogas rinkausi ne šeimos finansiniais sumetimais, kaip dažnai daroma ir deklaruojama apie tėvo svar-
bą, o iš vidinės būtinybės. Abu su Greta, žmona, namuose buvome kartu ir išvien dalijomės rūpesčiais, kol iš pradžių pirmam, o paskui gimusiam ir antram sūnums suėjo vieni. Šeimos, kuriose vyras kala pinigus, aprūpina vežimėliais, sauskelnėmis ir pieno mišiniais, man niekada neatrodė visavertės, nes matydavau, kad net ir materialiai aprūpintos moterys jausdavosi įkalintos su vaikais ir patirdavo depresiją. Tarkime, grįžta pavargęs vyras, randa piktą sutuoktinę, ginčijasi, kuriam keltis naktimis vaikui pravirkus, – žodžiu, visa užgriuvusi buitinių rūpesčių lavina ardo santykius ir artina prie skyrybų. Jutau, kaip mudu su Greta, gimus Vytautui, pusę metų buvome įsitempę, kažko sudirgę ir žiauriai pažeidžiami. Žinoma, su tuo susijęs ir sutrikęs poros seksualinis gyvenimas – manau, apie tai pernelyg mažai kalbama, ši tema vis dar – tabu. Tai, kad mėnesį ar kelis po gimdymo moteris tiesiog fiziškai negali turėti lytinių santykių, vyras turi labai išmintingai vertinti ir pasitelkti fantaziją kitokios rūšies intymiems malonumams su savo mylima moterimi. Tada nekils minčių, neva „gimdymas užmuša seksualinį potraukį“ „ir kodėl gi ji nebenori mylėtis, kas čia atsitiko?“, „jos kūnas neestetiškas ir neerotiškas“... Taigi pabrėžčiau, kad tėvystės atostogos reikalingos ne tiek vaikui prižiūrėti, kiek sutuoktinei fiziškai padėti ir psichologiškai palaikyti, kad nesijaustų viena nešanti šeimos naštą ir išgyvenanti stresą dėl organizmo pokyčių. Pirmiausia, patys partneriai turi apie tai labai atvirai ir
128
FOTOGRAFAS GEDMANTAS KROPIS („ŽMONĖS FOTO“)
Dainininkas VYTAUTAS RAUDONIUS – vienas iš tų naujos kartos tėvų, kuriems būti su vaikais yra tiesiog BŪTI. Štai kodėl Vytautui kilo mintis su Česlovu Gabaliu įrašyto albumo „Viską gali pakeist“ lėšas skirti iniciatyvai „Niekieno vaikai“ remti. „Pats auginu du sūnus, su abiem esu gulėjęs ligoninėje, todėl gerai žinau, kaip vaikui svarbu, kad tuo metu šalia būtų tik jam dėmesį, šilumą ir rūpestį galintis skirti žmogus“, – savo idėja feisbuko paskyroje dalijosi atlikėjas.
LA IMĖ nuoširdžiai pasikalbėti. Ramiai geriama rytinė kava, pusryčiai, kelias į darželį su vyresnėliu, grįžus – buvimas su mažuoju, tada – metas kartu pasivaikščioti... Tokia iš pirmo žvilgsnio banali kasdienybė, įskaitant ir pokalbius apie vaikų ligas, maistą, maudymą, drabužėlius, sauskelnes, esu įsitikinęs, yra be galo prasminga. Stumdyti parke vežimėlį, kai kiti daro karjeras, kažkur keliauja, man nesukuria pojūčio, kad esu paraštėje ar kažkokiame paraleliniame gyvenime. Iki tol buvau išmėginęs save įvairiuose versluose, sėkmingesniuose ir ne taip sėkminguose, todėl karjera niekada neatrodė svarbiau už buvimą su vaikais. Jaustis lyderiu darbe, būti kiečiausiam kolektyve – tai kaip niekas, kaip mažas savo ego tenkinimas, palyginti su lyderyste auginant vaikus. Valandos, kai su namiškiais intensyviai leidžiu laiką ir pramogauju, – pačios brangiausios, tai pati geriausia gyvenimo investicija. O manantiems, kad auginti vaikus „finansiškai neapsimoka“, linkiu keisti požiūrį ir prioritetų skalę.“
I M PU L S A S I Š T Ė V Ų N A M Ų
„Visa šeimos filosofija ir ideologija susiformavo gana anksti ir, neabejoju, ateina iš mano tėvų namų, nes tėvo vaidmuo mano gyvenime buvo ir tebėra be galo svarbus. Mama labiau rūpinosi šeimos organizacija ir logistika, o tėtis, beje, buvęs Raseinių rajono laikraščio žurnalistas, man buvo autoritetas kalbantis ir diskutuojant politikos, geografijos, istorijos klausimais. Nors jis mažiau nei mama su manimi praleisdavo laiko, tačiau tos kasdienybės valandos ir savaitgaliai, ką nors veikiant visiems drauge, būdavo tokie intensyvūs, tokie tiršti įvykių ir emocijų, kad atrodydavo, jog prabėgo visa savaitė. Dar vaikystėje matydavau teigiamus vyresnių pusbrolių pavyzdžius ir stebėdavau, kaip jie užsiima su savo vaikais. Šiandien, kai palydžiu Vytautą į darželį (Jogaila jį lankys nuo rugsėjo) ir stebiu kitų tėvų elgesį su savo atžalomis, galiu drąsiai nuspėti psichologinį tų namų klimatą. Matau, kad nemažai tėvų vargsta nuo savo tėvystės, nuo įsipareigojimų šeimai, jie tarsi sunkiai lipa į didelį kalną, nejausdami satisfakcijos ir perspektyvos kada nors tą viršūnę pasiekti. Nežinau, gal manyje tėvystė užkoduota? Kai dar prieš dabartinę žmoną draugavau su viena panele, jaučiausi laimingas, tačiau mudu išskyrė esminis dalykas – ji nenorėjo vaikų, nes gimdyti ir auginti juos jai atrodė tarsi prarasti gyvenimą, o man vaikai – gyvenimo atradimas. Stebiu savo kartą ir darosi vis aiškiau, kad vaikų klausimas – turėti jų ar neturėti – poroms tampa esminiu santykių
129
išbandymu ir – apmaudžiausia – dažniausiai dėl to santykiai nutrūksta. Susidaro įspūdis, kad šiandien vaikinams tėvystės jausmas ir instinktas kur kas stipresnis nei merginoms – motinystės. Kone iš kiekvienos draugės teko girdėti: „Vyras labai norėtų antro vaikelio, bet aš tai jau tikrai nenoriu, man karjera svarbiau.“ Mintis, kad būsiu atsakingas už gimusį žmogų ir turėsiu juo rūpintis iki gyvenimo pabaigos, manęs neslegia: atvirkščiai – pakylėja ir įkvepia. O būna akimirkų, kada pats pasijunti vaikas, kai nedrąsiai drebančiomis rankomis kerpi virkštelę, nedrąsiai pirmąkart naujagimį imi ant rankų, kai skambini mamai ar anytai, kad patartų, kaip kūdikį maudyti. Regis, elementaru, tačiau pirmąkart atliekami šie dalykai atrodo gana sudėtingi, nes, apimtas džiaugsmo euforijos, idealizuodamas gimimo stebuklą, bijai suklysti, bijai padaryti kažką ne taip, netobulai, ypač kai iš visų pusių esame spaudžiami būti tobuli.“
Dar gerokai iki santuokos buvau įsisąmoninęs, kad tėvystė vienodai svarbi, kaip ir motinystė.
I M PU L S A I , A P I E K U R I U O S NUT YLIMA
„Niekam ne paslaptis, kad tėvystė prasideda ne tada, kai gimsta žmogus, o tada, kai tavo mylima moteris pradeda lauktis. Emociškai kartu išgyventi nėštumo periodą – vienas nuostabiausių dalykų. Iki tol maniau, kad apie žmogaus gimimą beveik viską žinau, tačiau lankydamas pasirengimo gimdyti kursus atradau daugybę nežinomų labai naudingų dalykų. Taip pat ir kraupių keistenybių – neįsivaizdavau, kad žmogus vis labiau tampa savo kūno inžinerijos auka ir vaiko gimimą gali suplanuoti kone valandų tikslumu, pavyzdžiui, pagal pageidaujamus astrologinius kalendorius ir dangaus kūnų išsidėstymą visatoje ar nusistatydamas kitus, asmeninius, prioritetus. Nemaniau, kad yra žmonių, kurie tuo įtiki ir kuriems tai svarbu, todėl jaunos poros, padedamos sąmoksliškai ir finansiškai paveiktų gydytojų akušerių-ginekologų, ryžtasi cezario pjūviams. Akivaizdu, tai prasilenkia su žmogiškąja etika, o medikams – ir su profesine. Taigi ir šioje srityje jau viską galima suvadybinti ir sulogistinti. O iš tikrųjų, juk gyvenimas tuo ir žavus, kad žmogaus gimimo diena ir valanda išlieka paslaptis. Kitas medicininės inžinerijos trendas – galimybė panorėjus susilaukti dvynukų: pagalbinio apvaisinimo klinikos šią technologinę paslaugą taiko ir jau randasi vis daugiau porų, kurios tuo naudojasi, nes remiasi utilitaristine gyvenimo „filosofija“ – vienu nėštumu, „per vieną kartą“ susilaukti dviejų vaikų ir šeimos kūrimo planuose tarsi padėti pliuso ženklą.“
* „Naujojo vyriškumo“ sąvoką pirmąkart prieš tris dešimtmečius mūsų sociumo diskurse pavartojo literatūros profesorė, feministinio judėjimo Lietuvoje pradininkė Marija Aušrinė Pavilionienė, akcentuodama, kad seniai atėjo lyčių lygybės ir lygių galimybių laikas: vyras savo tapatybę gali atrasti ne tik medžiodamas, bet ir vaikus augindamas. VA L D A S P U T E I K I S
20 19 r ug p jūt is
INT E RV IU
LAIMĖ
Tekstas VA L D A S P U T E I K I S
IŠSKIRT INIS
Niekada nenorėjau būti parfumeriu Ciuriche gyvenantis šveicarų parfumeris ANDY TAUERIS visada akcentuoja, kad parfumerija nėra menas, o jis nėra kvepalų kūrėjas – viso labo savamokslis amatininkas. Ir toks pareiškimas – ne šiaip sau biochemijos mokslų daktaro poza. Tiesiog šveicarai mėgsta daiktus vadinti tikraisiais vardais: tuo, kas įrašyta universitetų ar kolegijų diplomuose. Visa kita jiems – hobis. Andy Tauerio atveju tai hobis, atskleidęs parfumerio talentą.
Charakteristika. Andy Taueris, kurio įvaizdžio skiriamieji ženklai yra mėlyni džinsai, balti marškiniai, ūsai ir nedidelė barzdelė, gyvena Ciuriche. Savo namus yra pavertęs ir nedideliu biuru, ir gyvenamąja erdve. Jis dirba vienas, tiesa, padedamas širdies draugo, todėl viskas, ką matome „Andy Tauer“ pažymėtose nišinės parfumerijos vitrinose, yra jo paties rankų darbas. (Beje, apie vitrinas: Andy Tauerio butikų niekur nerasime, o viena didžiausių jo aromatų kolekcijų yra... Vilniuje, Užupyje, Visokių daiktų krautuvėlėje, kurios kvietimu A. Taueris ir lankėsi mūsų sostinėje, red. past.) Andy kuria formules, perka medžiagas, komponuoja sudedamąsias dalis, priima ir realizuoja užsakymus, pats kvepalus pakuoja, pats eina į paštą ir juos išsiunčia. Jau daugiau nei penkiolika metų taip gyvena žmogus, užvaldytas aistros, kuri žingsnis po žingsnio virto nuolat augančiu nišinės parfumerijos verslu. Ir įvaizdis, ir laikysena, ir nuoširdus, be galo paprastas bendravimas perteikia atsipalaidavusio,
2 01 9 ru g p j ū t i s
racionalaus, žemiško žmogaus, darančio tai, ką mėgsta, įspūdį. Dažnai į parfumerius žvelgiame tarsi į ateivius iš kitos planetos, kaip į alchemijos magus, bet Andy Taueris kitoks, tolimas nuo rafinuoto stiliaus, pernelyg „normalus“, kad vadintume parfumeriu. Jis turi ir daugiau pomėgių: piešia, eina į kalnų žygius, rašo laiškus, užpildo buteliukus, klijuoja etiketes, savo idėjomis dalijasi susikurtame tinklaraštyje ir socialiniuose tinkluose. Įtakingi parfumerijos ekspertai ir kritikai Luca Turinas ir Tania Sanchez šveicarą yra apdovanoję 5 žvaigždučių įvertinimu.
Šveicariškas komfortas. „Ką veikiu ryte? Natūraliai pabudęs apie šeštą, pirmiausia apsimaunu kelnes (juokiasi), tada įpilu vandens į paprastu būdu ruošiamą kavą. Kiek vėliau, gurkšnodamas ją, skaitau laiškus, popierinius laikraščius, kuriuos paštininkas jau būna atnešęs prieš man pabundant, peržiūriu socialinius tinklus. Jei turiu >
130
LA IMĖ
131
20 19 r ug p jūt is
GIDAS
LAIMĖ
ASM E NINIS
7 ISTORIJOS IŠ VENECIJOS Venecijoje nėra kitų lauko reklamų, kaip dideli ir maži skelbimai apie šiuo metu vykstančią 58-ąją meno bienalę ar papildomas parodas.
Christoph Büchel, „Barca Nostra“
2 01 9 ru g p j ū t i s
dalį, bet ir išsirikiavusius už jos šalių paviljonus. Antrąją – skirti Giardini parke esančiai antrajai kuratorinės parodos daliai ir aplink ją išsibarsčiusiems paviljonams. Turinčių dar ir trečią dieną (ir užtektinai jėgų) laukia po visą Veneciją išsisklaidę atskirų šalių paviljonai ir bienalės proga čia atvežtos išskirtinės parodos. Tekstų apie bienalę gausu visomis kalbomis: trumpų rekomendacijų, išsamių refleksijų, subjektyvių pasakojimų ir interviu su kuratoriumi ar menininkais. Ruošiantis kelionei jų nereiktų ignoruoti – išankstinis pasirengimas padės nepasiklysti ir nepervargti. Mano išskirti septyni punktai ketinantiems vykti gal bus kaip siūleliai, kuriuos dar reiks išvynioti patiems. Tiems, kurių keliai aplenks Veneciją, gal bus įdomios kelios bienalės istorijos.
AUTORĖS NUOTRAUKOS (4)
Pirmas kartas bienalėje greičiausiai nebus lengvas. Tai – šventė, o juk kiekviena didelė šventė yra ir išbandymas. Vis dėlto įdomi šių metų kuratorinė paroda, intriguojantys atskirų šalių meno paviljonai, daug kokybiškų bienalę lydinčių parodų ir, žinoma, lietuvių menininkių triumfas – vargu ar kada bus daugiau priežasčių išsiruošti į Veneciją šiemet, iki lapkričio. Ne mano vienos asmeninė patirtis sako, kad šiam kas dvejus metus vykstančiam renginiui reiktų skirti bent tris dienas. Turintiems tik pusdienį patarčiau rinktis lietuvių paviljoną, o paskui sukti į šalimais esantį Arsenalą ir apžiūrėti jo pradžioje esančią pirmąją kuratorinės parodos „Kad gyventum įdomiais laikais“ dalį. Turint dvi dienas, per pirmąją galima suspėti apžiūrėti ne tik kuratorinę
134
LA IMĖ Pancūzijos paviljonas. Laure Prouvost, „Deep See Blue Surrounding You“
Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės sukurtas Lietuvos paviljonas „Sun & Sea (Marina)“ tuo metu, kai nevyksta opera
Augustas Serapinas, „Kėdė prižiūrėtojui (mėlyna)“
Belgijos paviljonas. Jos de Gruyter ir Harald Thys, „Mondo Cane“
1 . L I E T U V O S PAV I L J O N A S Aprašytas, išfotografuotas ir išfilmuotas lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės sukurtas Lietuvos paviljonas „Sun & Sea (Marina)“ mums kainavo dvi valandas, praleistas eilėje kepinant saulei. „Buvo verta“, – sakėm ne tik mes, bet ir eilėje kartu stoviniavę žmonės iš kitų šalių. Vis dėlto fotografijos neperteikia bendro įspūdžio: preciziškos šviesos, puikaus garso, ypatingos atmosferos. Galiausiai – pirmą kartą Lietuvos paviljone mačiau tokius draugiškus darbuotojus. Žinoma, tai smulkmenos. Bet iš jų ir susidaro auksas. Jei niekaip nepavyksta Venecijos aplankyti šeštadienį ir trečiadienį, kai paviljone demonstruojama opera, verta ten užeiti bet kurią kitą dieną. Tuomet ten tuščia, groja muzika, o ant balto smėlio tyli išsibarstę vieniši pledai, paplūdimio kamuoliai ir skėčiai. Opera klausia, kaip gyvename šiandien, o tuščias paviljonas tarsi rodo situaciją tam gyvenimui pasibaigus.
2 . KU R ATO R I N Ė PA R O DA „KAD GYVENTUM ĮDOMIAIS LAIKAIS“ Šių metų Venecijos bienalės kuratorius amerikietis Ralphas Rugoffas paro-
135
dos pavadinimui parinko dviprasmišką palinkėjimą gyventi įdomiais laikais. Pagrindinės temos ne tik įdomios, bet ir aktualios mums visiems: ekologija, naujosios technologijos, fake news. Kuratorius įdomiai sujungė Arsenalo ir Giardini dalis, kiekvienoje iš jų rodydamas po du skirtingus tų pačių menininkų kūrinius. Menininkams tai leido atskleisti platesnį savo kūrybos spektrą, žiūrovams smagu atpažinti jau kartą matyto menininko darbus ir taip jį įsiminti. Mums svarbu ir tai, kad kuruojamoje parodoje tarp 79 menininkų iš viso pasaulio dalyvauja ir vienas lietuvis – Augustas Serapinas. Jis, beje, ir jauniausias šios parodos autorius. Giardini parodoje rodoma jo skulptūra, sukurta iš demontuotos Ignalinos atominės elektrinės sienos dalių: ją sudėliojo trys vaikai iš Visagino. Arsenale rodomos Serapino sukurtos keistos paaukštintos kėdės parodos prižiūrėtojams – tai kėdės-pakylos, leidžiančios įprastai nepastebimiems, bet sunkų ir svarbų darbą dirbantiems žmonėms kiek pailsėti nepaliekant savo darbo vietos.
3 . PAV I L J O N A I A R S E N A L E Po kuratorinės parodos Arsenale peržiūros, prieš einant toliau, turbūt
norėsis išgerti puodelį espreso kavos ar „Spritz“ kokteilį. Kur tai daryti – šiemet svarbus klausimas. Galima rinktis neutralią kavinę arba kavinę, esančią šalia skandalingiausio bienalės kūrinio – ištraukto 2015 metais nuskendusio laivo, kuriame žuvo apie 800 pabėgėlių, tarp jų daug vaikų. Jei rinksitės staliuką greta šio laivo, greičiausiai prie jūsų prieis moteris su plastikine lėkšte, ant kurios ranka surašyta informacija apie katastrofą. Nejauku. Ar laivo ištraukimas ir rodymas bienalėje – menas ir, dar svarbiau, ar tai etiška – diskutuoja visa Venecija. Iš paviljonų reiktų nepraleisti vizualaus ir patyrimų kupino Filipinų paviljono, kviečiančio basomis kojomis pasivaikščioti virš optinės apgaulės būdu sukurtų šulinių. Kritikai giria pirmą kartą bienalėje dalyvaujančios Ganos ekspoziciją. Ji sudaryta iš šešių kambarių, kuriuos sieja specifinis keistas kvapas – visos sienos išteptos moliu iš Ganos. Atskirose erdvėse rodomi šešių Ganos menininkų kūriniai: objektai, fotografijos, videoinstaliacija. Pilnas paslapčių Čilės paviljonas tiria Vakarų hegemoniją ir jų įtaką Lotynų Amerikos šalims, o pačioje pabaigoje laukia du didieji – Kinijos ir Italijos – paviljonai, abu skirtingi ir kaip visada įspūdingi. >
20 19 r ug p jūt is
L AISVAL AIKIO
GIDAS
LAIMĖ
AT I D U OT I SKOLAS Jei ir jums iki atostogų susikaupė nemaža krūvelė knygų, kurias ketinote perskaityti, ir sąrašas filmų, kuriuos norėjote, bet dėl kokių nors priežasčių nespėjote pažiūrėti, antra vasaros pusė labai tinkamas laikas skoloms sau grąžinti. O jei tokio sąrašo neturite, mūsų žurnalo autoriai dalijasi savaisiais.
Jolita Mikolaitienė, autorė, tinklaraštininkė „Yra filmų, kuriuos reikia žiūrėti dideliame ekrane ir eiti su kompanija, kad pakalbėtum apie tai, ką matei. Yra tokių, kuriuos norisi žiūrėti vienatvėj. Lovoj, su nosinėm ir trešnėm. Kai bėga snarglys, kai skauda širdį arba kai norisi individualios juoko terapijos. „Ir visi jų vyrai“ (rež. Donatas Ulvydas, 2019 m.) – filmas mergaičių atostogoms ir gera pradžia išpažintims su šampanu iki ryto. François Ozono „Dvilypis meilužis“ (2017 m.) – apie tai, kuo mes žiūrime ir ką matome, kas esame, ko apie save net nenutuokiame ir ko šaukiasi tas pats kūnas, kai jį pažadina skirtingi žmonės. „Mūsų pirmosios atostogos“ (rež. Patrickas Cassiras, 2019 m.) – linksma prancūziška komedija. Po tinderinio pasimatymo lietuviai tikrai nenuspręstų bendromis atostogomis pasitikrinti poros suderinamumo. Gal dar nemokame į viską žiūrėti paprasčiau? „Tobuli melagiai“ (rež. Paolo Genovese, 2016 m.) – tobulas vasaros filmas, jei tik dar yra jo nemačiusių. Ne viskas yra taip, kaip atrodo, o telefonai slepia dar vieną paralelinį gyvenimą. Jūsų telefonas irgi? Natalijos Krasnovos „Buvusieji“ („Liūtai ne avys“, 2019 m.) – paplūdimio knyga, kurią aštuoniolikmetės skaitys kaip santykių vadovėlį, paremtą tikrais faktais, o būdamos keturiasdešimtmetės galėtų parašyti ne blogesnę knygą iš savo gyvenimo. Susan Forward „Emocinis šantažas“ („Vaga“, 2019 m.) – dar vienas vadovėlis, kaip atpažinti manipuliacijas santykiuose su tėvais, vaikais ir mylimais žmonėmis. Bus nejauku pamatyti, bet sveika. Erikos Umbrasaitės „Prancūzija Mon Amour“ („Alma littera“, 2017 m.) – gera, ilga, šmaikšti ir naudinga pamoka tiems, kas mokosi pajusti gyvenimo skonį.“
2 01 9 ru g p j ū t i s
1 42
LA IMĖ
Indrė Valantinaitė, poetė, kultūros žurnalistė FILMAI
„T R A N Z I TA S “ (rež. Christianas Petzoldas, 2018 m.)
„Galbūt netyčia prateriojote šį filmą praėjusių metų „Scanoramoje“? Tikrai verta leistis į 101 minutę trunkančią kelionę paskui Georgą, kuris blaškosi po šiandienį Marselį ir jame vykstančią išgalvotą politinę suirutę. Uostamiestis – tarsi menama skaistykla, iš kurios tegali išvaduoti išsvajotoji viza. Iki išvykimo – trys savaitės, per jas Georgas išgirsta daug istorijų ir tampa jų dalyviu. Netrukus paaiškėja, kad šios tėra dirva jo paties keistajai istorijai vykti. Kiek visko pasaulyje turi nutikti, kad susitiktų du žmonės! Po šio kritikų depresyviojo magiško realizmo žanrui priskirto kūrinio, kaip ir po dažno gero filmo, galvoji apie gyvybės vertę, gyvenimo prasmę, atsitiktinumų logiką. Ir galvoji dar ilgai...“
„ DV I G U B A S V E R O N I KO S GY V E N I M A S “ (rež. Krzysztofas Kieślowskis, 1991 m.)
„Nuostabus kiekvienas šio meistro filmas, ypač spalvų („Mėlyna“, „Balta“, „Raudona“) trilogija. Visgi labiausiai įsiminė pats mistiškiausias jo kūrinys apie dvi Veronikas. Pirmą kartą jį pamačiau būdama kokių 17 metų ir supratau kaip labai gražią, tačiau su realybe nieko bendra neturinčią pasaką apie identiškas merginas. Ši istorija vyksta iš tiesų ar yra sapnuojama? Kas nutinka sutikus savo atspindį? Kur baigiesi tu ir kur prasideda kitas? Kaip jautriai filme per gausybę simbolių yra pateikiami atsakymai į šiuos klausimus. Tačiau juos „perskaičiau“ tik dabar. Džiaugiuosi netikėtai aptikusi ir pasižiūrėjusi šį kūrinį dar sykį.“
„ PAT E R S O N A S “ (rež. Jimas Jarmuschas, 2016 m.)
„Neįveikiama ramybe ir dėmesingumu smulkmenoms žavi poeto Patersono, vairuojančio autobusą Patersono mieste, istorija. Su nuosaikia šypsena įsitrauki į hipnotizuojančią Patersono rutiną, kurioje oriai darda poeto vairuojamas autobusas. O paprastučiai dialogai, vykstantys čia ir dabar, susipina su režisieriaus idėja panardinti žiūrovą į Patersono minčių tėkmę, taip suteikiant galimybę stebėti eilėraščio gimimo procesą. Viena mano draugė pasakė: „Bet taip nieko ir neįvyko per tą filmą... Be reikalo laukiau.“ O man atrodo, kad įvyko. Ir dar kiek! Ši žavi odė paprastumui padeda iš naujo įsimylėti kasdienybę. Geriau pagalvojus – gal tik vienetai iš mūsų nėra poetai...“
1 43
KNYGOS
O l g a To k a r c z u k „BĖGŪNAI“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.).
„Bent mano rate esantys skaitūnai jau įpusėjo, baigia arba taupo, dozuoja, mėgaujasi šia knyga. Ji poetiška, lengvai skaitoma, gražiai nugula galvoje ir širdyje. Knyga užkliudo visus – keliaujančius ir sėsliuosius, rašančius ir tuos, kurie tampa aprašytaisiais. O esminius „tris keliautojų klausimus: iš kur esi? iš kur atvykai? kur vyksti?“ neišvengiamai sau užduoda kiekvienas skaitytojas. Visgi ties viduriu pastebėjau, kad srauni istorijos upė, išsišakojusi į begales intakų, pradeda sekti. Autorė, tikra pasaulio ir žmogaus anatomijos ekspertė, visa išnarsto taip smulkiai, kad išties pajunti – „pasaulio yra per daug“. Bet kuriuo atveju linkiu susidaryti savo nuomonę apie turbūt šios vasaros skaitomiausiąją.“
R a s a A š k i ny t ė „G L E S U M “ („Vaga“, 2016 m.)
„Knygoje aprašomas II amžiaus aisčių genties gyvenimas. Tai – ketvirtoji vienos puikiausių ir keisčiausių šiuolaikinių lietuvių prozininkių knyga. Ji tiek pat apie meilę, kiek ir apie išlikimą, joje tiek pat žiaurumo, kiek ir švelnumo. Ši knyga apie žmones ir jų jausmus, apie lemtį ir jos monus. Bėgantys laikmečiai nepakeičia įnoringos žmogiškosios prigimties, instinktų. Mėgstu Rasos „trumpai drūtai“ stilių. Kūrinys įtraukia taip, kad jį suryji per kelias valandas. Norisi kuo greičiau sužinoti, o kaipgi baigsis rašytojos pasakojama istorija. Tampi nekantrus lyg tos genties moterys, vis geidžiančios sužinoti „tikrąją Dievų Motinos valią, kuri šiemet žadėjo ir to, ir ano, ir geriau, ir blogiau“.“
M i c h a i l a s B u l g a kova s „ M E I S T R A S I R M A R GA R I TA“ („Trigrama“, 2017 m.)
„Sakoma, kad klasika – tai tokios knygos, kuriose kas kartą perskaitęs atrandi vis ką nors naujo. Daugelis šį kūrinį skaito ne po kartą ir ne du. Aš – ne išimtis. Tie keli šimtai puslapių sutalpina savy žemę, rojų ir pragarą. Meilę, juoką ir ašaras. Ne viena mano draugų pora juokais kreipiasi vienas į kitą šios knygos herojų vardais. Priklausau gausiam šio kūrinio fanų klubui ir jau porą dešimtmečių kiekvieną juodą katiną vadinu Begemotu. Turiu lentyną knygoms, kurias dar kartą norėsiu perskaityti senatvėje. „Meistras ir Margarita“ čia užima vieną pirmesnių vietų.“
20 19 r ug p jūt is
KULINAR INĖ
KE LIO NĖ
LAIMĖ
KRYPTIS
Magiškasis maisto realizmas Meksikiečiai dievina maistą: paklauskite, kur rasti skaniausius mieste huevas rancheras, ir netruksite įsivelti į aistringą gardžių detalių gausų pokalbį. Visgi panorėję sužinoti, kuris virtuvės šefas gamina gardžiausiai, greičiausiai išgirsite vieną atsakymą: mi madre.
Aliejuje virtos kiaulių odos (chicharrón) valgomos kaip užkandis – jų gabalėliais labai patogu semti gvakamolę arba salsą
2 01 9 ru g p j ū t i s
168
LA IMĖ
Ruošiant masa – kukurūzų miltus, iš kurių tešlos kepamos tortilijos, kukurūzų grūdai termiškai apdorojami ir mirkomi kalcio hidroksido tirpale, vėliau džiovinami ir malami
Meksika yra bene vienintelė šalis pasaulyje, kurios nacionalinis herbas skirtas laukinės kulinarijos aktui švęsti – jo centre erelis kapoja gyvatę. Simbolinių prasmių, neabejotinai, ne viena, visgi, kaip sako meksikiečiai, šalis, turinti tokį herbą, negali būti rami ar mėgautis paprastu maistu. Ir išties meksikiečių maistas – pavojingas malonumas. Aitriųjų paprikų įvairovė atrodo begalinė kaip Visata – tos pačios veislės paprika gali vienaip vadintis šviežia ir visai kitaip – džiovinta, be to, esama regioninių kalbinių niunansų. Džiovintos chalapos paprikos vadinamos chipotle, o aštriausiomis laikomos habaneros. Nors meksikiečiai tiki, kad yra atsparūs pačioms aitriausioms paprikoms, ir jie neišvengia vadinamojo Montesumos keršto – vidurių bėdos, kuri įprastai nukamuoja į šalį atvykusius turistus. Montesuma II, actekų imperatorius, gal ir pralaimėjo įsibrovėliams, bet vis dar keršija kitataučiams aštriomis salsomis. Tiesa, priešingai populiariam mitui, ne visas meksikietiškas maistas aštrus. Aitriosios paprikos vartojamos kaip skonio ir pikantiškumo suteikiantys ingredientai, ypač padažams, tokiems kaip moles (gaminamam iš į pastą sumaltų paprikų, prieskonių ir pomidorų) ir pipiáns (panašus į moles, tik sutirštintas moliūgų sėklomis). Taisyklė renkantis iš meniu paprasta: aitriosios paprikos, naudojamos padažuose, juos padaro vidutiniškai aštrius, o įpjaustytos į salsas ar pagardus – pragariškai deginančius. Kukurūzai, pupelės, moliūgai, pomidorai, aitriosios paprikos ir šokoladas – pagrindiniai produktai, suformavę Meksikos virtuvę. Išsilaipinę dabartinės Meksikos teritorijoje, europiečiai indėnų maisto kultūrą papildė rugiais, ryžiais, duona, sūriu, kalendromis, alyvuogėmis ir jų aliejumi, aviena, vištiena, kiauliena ir prieskoniais (cinamonu, kuminu, gvazdikėliais). Avokadai, tapę tradicinės gvakamolės pagrindu, iš Meksikos paplito po pasaulį ir virto ekonominiu įrankiu, grasinančiu šalies miškams, – pastarąjį dešimtmetį, išaugus eksportuojamų avokadų paklausai, nelegaliai kertami miškai apsodinami avokadų medžiais. Vienas maisto autorius poetiškai rašė, kad Meksikos gatvės kupinos magiškojo maisto realizmo – šitokį įspūdį jam paliko regis visa apgaubiantis kukurūzų kvapas. Meksikos virtuvė išties sudaryta iš kulinarinių burtažodžių. Tacos, tamales, tortas, tortillas – meksikiečiai juokauja, kad žodžiai, prasidedantys raide „T“, jiems yra lyg vitaminai. Jei meksikietis pasijunta prastai, gatvės maistas yra geriausias vaistas: kukurūzų tešlos, įdarų ir prieskonių kombinacija – kultūrinio identiteto simboliai – gali išgydyti kiekvieną, nepaisant laiko ar vietos. Nors gatvės maisto galima paragauti visoje šalyje, tvirčiausias tradicijas jis turi Meksike, kur per 8 mln. gyventojų kasdien naudojasi visuomeniniu transportu. Tapę spūsčių įkaitais, žmonės malšina alkį maistu, parduodamu ant šaligatvių. Klajoklių ir varguolių virtuvė maitina žmones ne ten, kur juos suima alkis, o ten, kur nubloškia eismas. >
169
Meksikoje yra 64 pripažintos vietinės kukurūzų veislės ir per 21 tūkst. – regioninių adaptuotų
Tamales, kukurūzų tešlos suktinukai su įdarais, įvyniojami į bananų lapus ir verdami garuose, yra pridarę rūpesčių JAV prezidentui Geraldui Fordui: viešbutyje Meksikoje išalkęs jis puolė juos valgyti su lapais. Šis įvykis spaudos buvo pakrikštytas „Didžiuoju tamales incidentu“
20 19 r ug p jūt is
M AISTAS
LAIMĖ
KRYPTIS
Buen provecho, * amigos! Meksikietiškas maistas – lyg nesibaigianti fiesta: kvapnus, spalvingas ir skirtas dalytis!
©WWW.DUONOSIRZAIDIMU.LT (4)
*skanaus, draugai!
2 01 9 ru g p j ū t i s
172
LA IMĖ
Kreminė kukurūzų sriuba 1 svogūnas, 1 česnako skiltelė, 2 šaukštai aliejaus, 600 g šviežių kukurūzų burbuolių, 1 nedidelė bulvė, 700 ml daržovių sultinio, 1 šaukštelis maltos rūkytos paprikos, 200 ml grietinėlės, spragintų kukurūzų, aitriųjų paprikų, kalendrų, pašildytų tortilijų patiekti.
6 porcijos Gaminti 30 min.
Puode įkaitintame aliejuje pakepinti susmulkintus svogūną ir česnaką, kol pagels. Sudėti supjaustytą bulvę, nuo kotelio nupjautus kukurūzų grūdelius, supilti sultinį. Užvirti, ugnį sumažinti ir virti 15–20 min., kol kukurūzai suminkštės. Baigiant virti, suberti papriką. Sriubą sutrinti rankiniu trintuvu su grietinėle. Patiekti su spragintais kukurūzais, smulkintomis aitriosiomis paprikomis, kalendromis ir tortilijomis.
173
20 19 r ug p jūt is