Laimė Nr. 9 by Žurnalas LAIMĖ

Prenumeratoriams – nuo 2,33 Eur

2 0 1 9 R U G S Ė J I S 3,89 Eur

LA IMĖ

Gabija Grušaitė: „Labai gerai, kad supurtėme visuomenę“

Nuoga tiesa

APIE ODĄ

Išvengti skyrybų

Šiuolaikinės supermamos

NORI DIRBTI! 1

Vėlyvųjų pusryčių GIDAS

Naujas sezonas Darbo aprangos kodas

20 19 r ug s ė jis

VIRŠE LIO

V E IDAS

LAIMĖ

Aš – tau, tu – man

H&M STUDIO palaidinė, sijonas, batai Auskarai ir žiedas – stilistės nuosavybė

Tekstas

DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

Analogų neturintis reiškinys, vasaros pradžioje sukėlęs tiek karštų aistrų Lietuvoje, jau sėkmingai skinasi kelius į pasaulį. Tai rašytojos, antropologės GABIJOS GRUŠAITĖS ir jos vyro verslininko Justo Janavičiaus bendras kūrinys – programėlė „HumansApp“. Aistros pamažu rimsta, o Gabija džiaugiasi, kad pasiteisina sena tiesa: naujovės iš pradžių atrodo gąsdinančios, keistos, kai kam – net amoralios, bet po kurio laiko žmonės stebisi, kaip iki šiol galėjo be jų gyventi.

2 01 9 ru g sėj i s

LA IMĖ

20 19 r ug s ė jis

PAŽ INT IS

LAIMĖ

Tekstas DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

Tai, į ką anksčiau buvo žvelgiama nepatikliai, jau tampa realybe – pavyzdžiui, ankstyvas kūdikių lavinimas. Mama, edukologė, kūdikių akademijos ir vaikų darželio „Mažųjų valdos“ įkūrėja, knygos „Vienas vaikas – 7 intelektai“ autorė RENATA LAZDIN teigia, kad sąvoka „per anksti“ tūno tik mūsų galvose.

Jūsų darbai, planai ir svajonės susiję su vaikais. Gal buvote iš tų merginų, kurios, kaip sakoma, pro svetimus vaikus negalėdavo praeiti? O ne, gal net priešingai! Baigusi mokyklą Švenčionyse, tikrai žinojau, kad mano svajonė – gyventi Vilniuje, studijuoti senamiestyje ir turėti savo verslą. O dar viena svajonė – būti vienišai. Vaikai, namai, buitis tada tikrai nebuvo prioritetas. Įdomu... Po kokių ketverių metų vienatvės vizija, aišku, pasikeitė... Baigiau žurnalistikos studijas, jau pirmame kurse žinodama, kad tikrai nedirbsiu to darbo, bet mokytis buvo naudinga, studijos suteikė bendro išprusimo, kaip ir vėliau sociologijos magistro laipsnis. Na, o paskui blaškiausi: gilinausi į ryšius su visuomene, traukė ir Azijos studijos, bet jas mečiau. Dabar vėl esu studentė – studijuoju edukologiją.

2 01 9 ru g sėj i s

Sakėte, kad norėjote savo verslo. Turėjote minčių – kokio? Pats gyvenimas pamėtėjo idėjų: buvau su kolege įsteigusi ryšių su visuomene agentūrą, vėliau su partneriais – rinkos tyrimų kompaniją. Ją pardaviau, įsteigiau kitą... Svajonė apie šeimą ir vaikus vis dėlto pakeitė vienišos karjeristės gyvenimo tikslą? Vienai buvo gerai tik tam tikrą laiką. Daug kas pasikeitė, kai mane pakvietė į Užsienio reikalų ministeriją būti ministro atstove spaudai. Jau po kokių keturių mėnesių paaiškėjo, kad kažin, ar norėčiau ten toliau dirbti, bet negalėjau apvilti žmonių, kurie manimi tikėjo, taigi juokauju, kad vienintelis mandagus būdas iš ten išeiti buvo nėštumas! Kai gimė sūnus Dovydas, pradėjau daug skaityti. Kuo dažniausiai domisi jaunos mamos? Košytėmis, madingais drabužėliais, vaiko kambario įrengimu. Man tos temos buvo visiškai neįdomios – įtraukė >

FOTOGRAFĖ GRETA SKARAITIENĖ („ŽMONĖS FOTO“), VIZAŽISTĖ JULIJA ESTKO

Gyvenk, dirbk, mėgaukis!

LA IMĖ

20 19 r ug s ė jis

Nuoga tiesa apie odą Akys – sielos veidrodis, o oda – mūsų gyvenimo atspindys. Ji pirmoji išduoda nuovargį, miego trūkumą, nesubalansuotą mitybą, stresą... Dabar oda – kaip ant delno: tokios tendencijos, kaip #nofilterskin, verčia į antrą planą nustumti maskavimą, visas jėgas skirti jos priežiūrai, tikintis pasiekti natūraliai spindinčios odos efektą.

FOTOGRAFĖ GRETA SKARAITIENĖ („ŽMONĖS FOTO“)

INT E RV IU

LAIMĖ

Tik nuo ko pradėti, kai informacijos – tiek daug, priemonių – dar daugiau, o eksperimentuoti nesinori? Profesionalus „Fillmed by Filorga“ mokymų vadovas, žymus mokymų plėtros specialistas ANDREW HANSFORDAS yra vienas tų, kurie šia odos „nuogumo“ tendencija itin džiaugiasi. Jau daugelį metų Andrew specializuojasi odos kokybės gerinimo srityje, gydytojus ir grožio specialistus visame pasaulyje moko įvairių estetinės medicinos protokolų. Jo filosofija – netrukdyti odai: saugoti ją nuo aplinkos poveikio, atidžiau rūpintis probleminėmis vietomis ir vadovautis „mažiau yra daugiau“ taisykle. Rinktis nesudėtingą kasdienę veido priežiūros rutiną ir reguliariai leisti profesionalams atlikti odos gerinimo procedūrų, padedančių ilgiau džiaugtis jaunatviška išvaizda ir išvengti skalpelio.

2 01 9 ru g sėj i s

LA IMĖ

Pradėsiu nuo sunkiausio klausimo: ar egzistuoja svarbiausia odos priežiūros taisyklė? Paprasčiausias odos priežiūros principas yra toks: oda – tai organas, o kad organas gyvuotų, jis maistinių medžiagų turi gauti iš kraujo. Mes suprantame, kad širdis, kepenys – tai organai, nors jų kasdien ir nematome. O štai odą pamirštame, nors ji – didžiausias mūsų organas. Odos priežiūra prasideda viduje ir veikia tai, iš ko sudaryti ir mes, mūsų organizmas: vitaminus A, B, C, cinką, varį – kūnas šiuos elementus iškart atpažįsta, gavęs jų, papildo savo atsargas. Vienintelis būdas ilgiau išsaugoti jaunatvišką išvaizdą, odos elastingumą ir taip toliau – daugiausia dėmesio skirti būtent odos priežiūrai iš vidaus, o ne visas viltis dėti į priemones, kuriomis odą tepame. Žinoma, egzistuoja tikrai efektyvių ir veiksmingų išoriškai naudojamų priemonių, bet dažnu atveju tai, ką žada viena ar kita nauja pakuotė, – paprasčiausi reklamos triukai, kuriais patikime. Kartais net aš „pasimaunu“ (juokiasi)! Kalbant apie odos priežiūrą, dažniausiai patariama arba atlikti daug žingsnių turinčią rutiną (pavyzdžiui, korėjietišką, kurioje – 12 ir daugiau žingsnių), arba turėti vos kelias priemones. Kuriai stovyklai priklausote Jūs? Antrajai. Galima įsivaizduoti, kad oda – lyg kempinė, kuri gali sugerti tik ribotą kiekį priemonių ir nė lašo daugiau. Todėl jei naudojate serumą, losjoną ir dar kitų produktų, didelė tikimybė, kad suveiks tik du pirmi, o kiti tiesiog „sėdės“ odos paviršiuje, kol juos nuvalysite ar nuplausite. Verčiau naudoti mažiau, investuoti kad ir į vieną, bet tikrai kokybišką priemonę, turinčią vitaminų, antioksidantų, kurie itin svarbūs kalbant apie saulės poveikį ir t. t. Visiems reikia naudoti apsaugą nuo saulės (priemonių, turinčių SPF filtrą) ir serumą, skirtą būtent jūsų odos tipui. Serumą tepkite tik tose vietose, kur jo poveikio reikia! Tarkim, jeigu jums aktualu kovoti su odos senėjimo požymiais – raukšlelėmis, tada verta ten tepti serumą su retinoliu, jei kenčiate nuo saulės poveikio – priemonę, turinčią vitamino C. Galvosūkis prasideda tada, kai reikia rasti priemonę, kurioje yra būtent toks vitamino C (ar kitos veikliosios medžiagos) koncentratas, koks jums reikalingas. Ir ar priemonėje esantis vitaminas C apskritai efektyvus? Jei pasirinkta priemonė – pakuotėje su nusukamu dangteliu, vos tik pirmą kartą tą dangtelį nusuksite, vitaminas C išgaruos. Kad

taip neatsitiktų, reikalinga pakuotė, kurioje produktas neturi sąlyčio su oru (pavyzdžiui, indelis su dozatoriumi). O tuomet turite maždaug 10 dienų džiaugtis priemonės poveikiu, nes tiek dažniausiai būna efektyvus vitaminas C, tas pats galioja ir vitaminui A. To nežinodami, mes dažnai perkame placebą gražioje, bet visiškai netinkamoje pakuotėje. Stipriai koncentruoti vitaminai yra be galo efektyvūs, jie turi akivaizdų poveikį, bet toli gražu ne visiems reikia naudoti visą jų koncentraciją. Priemones reikia rinktis pagal odos poreikius, o ne pagal amžių ar tuo labiau reklamą. Nenuostabu, kad kai kurios dermatologinės priemonės parduodamos tik su receptu, kad stiprieji preparatai būtų naudojami tik kai tikrai reikalingi. Tarkim, priemonės su steroidais parduodamos tik su receptu ir pacientai dažnai išsigąsta išgirdę žodį „steroidas“, nes jis turi nekokią reputaciją sveikatingumo kontekste. O iš esmės steroidai yra cholesterolis, kurio kiekvienas mes turime, todėl ir veikia. Lygiai tas pats galioja ir garsiajam receptiniam „Retin A“ kremui (Lietuvoje šis preparatas nėra išrašomas, aut. past.) – tai vitaminas A, todėl jis toks efektyvus kovojant su akne. Naudokime tai, iš ko patys esame sudaryti, – tik tai veikia. O prieš pirkdami

Oda – lyg kempinė, kuri gali sugerti tik ribotą kiekį priemonių ir nė lašo daugiau. atlikime namų darbus: juk automobilio ar namo neperkame, nepasidomėję visomis svarbiomis detalėmis, tai kodėl veido priemones perkame aklai?! Kaip atrodo Jūsų namų darbai? Aš pasitikiu tik tomis priemonėmis, kurių veiksmingumas patikrintas metų metus trukusiais klinikiniais tyrimais, paprastai tariant – priemonėmis, turinčiomis visus reikalingus dokumentus. Kitaip jų net neliečiu. Šiandien, kai naujovės pristatomos kas penkias minutes, kai tokios personos kaip Kylie Jenner leidžia savo vardu pavadintas veido priežiūros linijas, nesudėtinga visoje toje gausoje sutrikti. Kylie Jenner – puiki

verslininkė, bet jos kuriamos priemonės tikrai neturi jokio poveikio. Žinau, kur ir kaip jos gaminamos (juokiasi). Beje, man yra tekę susipažinti su Kylie seserimi Kim Kardashian, tiesa, tais laikais, kai Kim dar buvo įspūdingai graži, bet mažai žinoma. To jos grožio po visų operacijų nebeliko, dabar matydamas jos nuotraukas galvoju, kas nutiks visiems tiems implantams po 10–20 metų... Susidaro įspūdis, kad be medicininio išsilavinimo kremą išsirinkti – beviltiška... Jeigu pamatėte naują priemonę, kuri žada amžiną jaunystę, turiu jus nuvilti: ji tiesiog neegzistuoja. Apskritai bandoma uždrausti odos priemones žymėti ženklu „anti-aging“, nes tai paprasčiausias melas, senėjimo nė vienas neišvengsime, laiko atgal neatsuksime. Suteikti odai gerą išvaizdą nėra sudėtinga, bet nesitikėkite gauti „naujos“ odos. Tai sakydavau ir privatiems savo klientams: „Aš galiu jums sugrąžinti veidą, koks jis buvo prieš 10 metų, bet naujo veido iš manęs nesitikėkite.“ Daug metų teko dirbti Prancūzijoje, ten susipažinau su man labai priimtinu prancūzų požiūriu į veido priežiūrą. Jų rutina itin paprasta, tiesa, beveik visas veidui skirtas priemones perka vaistinėse, taip užsitikrindami, kad jos turės visus reikalingus veiksmingumo įrodymus. Valyti, šveisti ir drėkinti – tiek iš esmės užtenka odos sveikatai palaikyti, bet prancūzai dar šventai tiki ir mezoterapijos galia. Jie reguliariai lankosi dermatologijos klinikose: ten jiems parenkami veiksmingiausi veikliųjų preparatų mišiniai, leidžiami tiesiai į odą. Bet negalvokite, kad veidas badomas įprastu švirkštu, toli gražu ne. Naudojamos specialios „mikroadatos“, kurios tam tikru kampu slysta odos paviršiumi atlikdamos mini injekcijas. Procedūra neskausminga, po jos tikrai niekas savaitę nevaikšto raudonu veidu. O efektas matomas iškart! Tikriausiai vos pažvelgęs į veidą galite pasakyti, ar juo tinkamai rūpinamasi. Oda parodo viską, kas dedasi mūsų viduje. Aš iškart galiu pasakyti, kokia žmogaus mityba. Užsikimšusi kaktos sritis – tai bandantys per odą pasišalinti toksinai; skruostai atspindi kepenų, skrandžio būklę; smakras rodo hormonų svyravimus. Tai pasitvirtina 100 procentų. Tikriausiai turite nuotraukų, kuriose esate patenkinti savo oda. Prisiminkite tas aplinkybes, ką tuo metu darėte kitaip. Galbūt tai atostogų, kai lengvai >

20 19 r ug s ė jis

M A KIAŽ AS

LAIMĖ

Kadras iš filmo „Ir velnias dėvi „Prada“

Sasekso hercogienė Meghan

TEMA BIURO KO DA S

Nerašytos taisyklės

Žmogaus teisių advokatė Amal Clooney

V Y TAU T Ė Ž A LI ŠK EVI Č I ŪT Ė „Laimės“ grožio redaktorė, vizažistė

2 01 9 ru g sėj i s

S AVA S B R A I Ž A S

VIETOJE IR LAIKU

Prancūzės geriau nei bet kas kitas išmano, kaip puikiai jaustis savame kailyje, nesvarbu, ar esate svarbiame posėdyje, ar poilsiaujate. Dažna prancūzė iki savo 30-ojo gimtadienio būna atradusi asmeninį makiažo ir šukuosenos braižą ir šis metams bėgant tik nežymiai keičiasi. Jos mėgsta žaisti drabužiais ir aksesuarais, bet štai kardinalių šukuosenos ir makiažo pokyčių vengia. Plaukų ir veido odos priežiūra prancūzėms – prioritetas, todėl dekoratyvinės kosmetikos priemonių naudoja vos kelias. Tačiau jei prancūzė nusprendė, kad jos skiriamasis bruožas – juodai apibrėžtos akys ar ryškios lūpos, ras būdą kasdien atrodyti taip pat, nesvarbu, kokioje situacijoje atsidurtų. Atradus „savą“ veidą nebereikia blaškytis po kosmetikos parduotuves ar akylai sekti tendencijų: kiekvieną rytą atliekamas makiažas tampa tik kelias minutes trunkančiu ritualu.

Kosmetikos parduotuvėse dirbančių konsultančių dažnai prašoma atspindėti atstovaujamą prekės ženklą: ryškiomis spalvomis garsėjantys gamintojai reikalauja į darbą atvykti pasidažius ne mažiau nei trijų skirtingų spalvų šešėliais ar kas savaitę pirkėjams demonstruoti vis naujus lūpų dažus. Toks „protokolas“ – išimtis. Tos, kurių darbas – ne pristatinėti ir pardavinėti makiažo priemones, turi daugiau laisvės, žinoma, jei jų pasirinkimai nepažeidžia vadinamųjų nerašytų taisyklių. Dūminis makiažas, kontrastingi, neoniniai atspalviai, ryškus kontūravimas, prilipintos blakstienos – puikios detalės vakarėliui, bet ne biurui. Profesionaliai atrodantis biuro makiažas – tas, kuris nekrinta į akis (paprasčiau tariant – yra nepastebimas), užmaskuoja netobulumus ir lengvai paryškina gražiausius veido bruožus.

©VIDA PRESS (1)

Makiažas – vienas tų individualių dalykų, kur taisykles nustatome pačios. Būna situacijų, kai nori nenori tenka paklusti tam tikram protokolui ir jo diktuojamoms spalvų gamoms, ryškumui ir t. t. Biuras – viena tokių vietų: kartais darbovietės suteikia visišką įvaizdžio laisvę, kitos darbo sutartyse nurodo, kaip dažytis bus galima ir kaip – nevalia. Tačiau dažniausiai darbo vietoje tenka vadovautis sava nuojauta ir paklusti „nerašytoms taisyklėms“.

LA IMĖ NEUTRALIAI SKONINGA Niekada nesuklysite „biuro veidui“ pasirinkusios tuos atspalvius, kurie yra arčiausiai natūralių odos tonų. Makiažo pagrindas – priderintas idealiai (nepamirškite, kad svarbu jo ieškoti ne tik pagal parametrą „šviesiau ir tamsiau“, bet ir vadinamąjį undertone, kurį, geltoną ar rožinį, padiktuoja jūsų odos pigmentas), bronzantas – vienu tonu tamsesnis nei veidas, skaistalai ir lūpų dažai – vos vos rausvesni nei natūralus lūpų atspalvis. Venkite gryno nude atspalvio lūpoms – jos atrodys išteptos pudra ir optiškai pranyks.

BŪTINIAUSIOS PRIEMONĖS Jeigu darbo diena trunka aštuonias valandas, bent tiek turi ištverti ir pasirinktas makiažas. Auksinė taisyklė – kuo mažiau sluoksnių ant veido, tuo mažiau galimybės jiems „pajudėti“, t. y. subėgti į raukšleles, nusitrinti ir pan. Vis dėlto yra situacijų, kai makiažą tenka atnaujinti (karšta diena, buvote užkluptos lietaus per pietų pertrauką, veido oda itin riebi ar išsausėjusi), todėl po ranka būtinai turėkite keletą reikalingiausių priemonių. Svarbiausia – kompaktinė pudra: ja galėsite pakoreguoti paakių maskuoklį, makiažo pagrindą, užmaskuoti blizgėjimą ir t. t. Taip pat pravartu turėti vienus ryškesnius lūpų dažus, jei po darbo tektų skubėti į vakarėlį ar renginį. Nemėgstate raudonos spalvos? Rinkitės matinius vyšnių tono dažus, juos reikalui esant panaudosite ir kaip akių šešėlius.

M I N U Č I Ų TAU PY TOJA I Taupant brangų rytinį laiką verta investuoti į „gudrias“ daugiafunkces priemones ar procedūras, kurios leis praleisti keletą makiažo žingsnių. Ilgalaikis blakstienų rietimas, antakius tankinantys serumai, iš vakaro naudojamos savaiminio įdegio kaukės, odą skaistinantys ir saugantys nuo saulės purškikliai – kasdieniam makiažui pakanka natūralaus efekto ir neapkrautos odos įvaizdžio, kuris dabar – pats populiariausias ir už biuro ribų.  REVITALASH „RevitaBrow“ antakių augimą skatinantis serumas

DIOR „Diorshow Pump ’N’ Brow“ antakių želė

DRIU BEAUTY valomasis makiažo šepetėlių muilas. 9 €, www.driubeauty.lt MAC „Prep + Prime“ makiažo purškiklis su SPF 30

CATRICE „Luminice Glow“ veido paletė

20 19 r ug s ė jis

LAIMĖ SIM PTO M A I

TEMA BIURO KO DA S

DARBO LEDI

2 01 9 ru g sėj i s

N ETG I TA IP Mums įprastas kostiumas su kelnėmis pakilo į dalykinių drabužių rangą tik amžių sandūroje. Ir iškart tapo toks populiarus, kad net kompanijos, ligi tol siuvusios vien vyrams (pavyzdžiui, „Brioni“, „Kiton“, „Kilgour“), paleido verslo damoms skirtas kostiumų linijas.

dirbančių moterų. Ir pati nemanau, kad dalykinė apranga yra blogis. O dabar taip manyti būtų net ne trendas – kai po 2019–2020 m. rudens–žiemos mados savaitės atsirado terminas „naujosios buržuazijos mada“. Jis pirmiausia buvo taikomas Hedi Slimane’ui („Celine“), o iš paskos – visiems, kas ignoravo gatvės stilių: siūlė kostiumus, švarkus, palaidines su kaspinais pakaklėse, ypač – vintažo įkvėptus modelius. Aišku, žurnalistai mikliai paguglino, kas ta buržuazija ir su kuo „valgoma“. Atsakymą būtų galima perfrazuoti maždaug taip: ji turi pinigų, nors nedirba, o visi kiti dirba, nes neturi pinigų. XIX amžiuje taip ir buvo. Kažkada naujai iškilusi klasė išties norėjo pranokti dirbančius tautiečius, bet nerizikavo vilkėti taip atsainiai ar ekstravagantiškai, kaip aristokratai. Buržuazija visada buvo konservatyvi, baidėsi rizikingų idėjų ir permainų. Tad jos mada net nebuvo mada mums įprasta prasme. Pagrindiniai rodikliai buvo labai kokybiškos medžiagos, nepriekaištingas kirpimas ir švarūs, akinamai balti palaidinė ar marškiniai. Vyrams galiojo dar viena sąlyga: turtingas džentelmenas turėjo kas savaitę keisti batus, o kartą per tris savaites – fraką. >

©SCANPIX (1)

Šiaip jau biuro drabužiai nėra tema, įkvepianti poetus ar klaidžiojanti instagramo paskyrose. Be to, dauguma žmonių dirbdami vilki, ką nori. Pavyzdžiui, aš neįsivaizduoju, kaip turėčiau atrodyti, kad sulaukčiau pastabos dėl netinkamos išvaizdos. Redaktorė gal ir nustebtų, jei ateičiau su frotiniu chalatu, bet jai labiau rūpėtų, ar turiu tekstą. Ir, atvirkščiai, visai tikėtina, kad to teksto nebūtų, jei mėgčiau dalykinius drabužius. Gera pusė pašnekovų taptų nekalbūs, jei juos tardytų žurnalistė su krakmolyta apykakle ir susagstytu švarku. Esu patyrusi „kostiumų periodą“, turėjau tokį darbą. Nepasakyčiau, kad tai buvo kančia: kostiumus perimdavau iš karjeros laiptais pakilusios draugės ir, juos vilkėdama, nemaniau, kad tie drabužiai išsiurbia mano sielą ar paverčia kažkokio didelio mechanizmo detale. Bet man nepatiko, kad esu priversta apsimetinėti – atrodyti konservatyvesnė, santūresnė, patikimesnė negu tikroji aš. Juk su kostiumu negali kvatotis taip, kad matytųsi krūminiai dantys, ir net žiovauti nepatartina – tinka tik tie veiksmai ir poelgiai, kurie nesukelia jokios aplinkinių reakcijos. Žinau, kad man pritartų gal tik 10 proc.

©VIDA PRESS (8)

Nieko nėra paprastesnio už darbo aprangos kodą. Jis tam ir sugalvotas, kad žmogus neatrodytų išsišokėlis, kad jo drabužiai nekeltų pavydo ar nuostabos. Žinoma, darbo vietų būna įvairių, bet renkamės stereotipinį variantą: tarkim, vietą, kurioje skatinama klasika ir neleidžiama didinti iškirpčių ar trumpinti sijonų.

LA IMĖ Trileryje „Klientas“ Susan Sarandon vaidina advokatę, tad ir kostiumas – neišvengiamas, 1994 m. Luiso Buñuelio filme „Dienos gražuolė“ kostiumą vilkėjo elitine prostitute dirbanti herojė (Catherine Deneuve), 1967 m.

Leidybos namų vykdomosios redaktorės (Sandra Bullock) stilius komedijoje „Piršlybos“

Jackie O stilius ir ji pati, 1962 m.

Galios drabužių šalininkė Margaret Thatcher, 1989 m.

Melanie Griffith filme „Dirbanti mergina“, 1988 m.

Stilinga jupių pora, 1998 m.

Nicole Kidman kostiumas filme „Vertėja“, 2005 m.

Mados žurnalo aprangos kodas – „Ir velnias dėvi „Prada“, 2006 m.

Viena iš dabartinės mados įkvėpėjų Romy Schneider (su Tomu Courtenay), 1968 m.

20 19 r ug s ė jis

M ADA

LAIMĖ

FOTOGRAFĖ G R E TA G E D M I N A I T Ė STILISTĖ VILIJA RUŠINSKAITĖ VIZAŽISTĖ IR PLAUKŲ STILISTĖ JUSTYNA ALEX MODELIS G A B I J A G A S P E R AV I Č I Ū T Ė („SUPERMODELS“)

Kas tu esi?

RŪTOS KVAŠČEVIČIŪTĖS suknelė, 250 €, kelnės, 120 € ZARA rankinė, 45,95 € MANGO batai, 35,99 €

Menininkai nemėgsta bendrų parodų, o kai jos neišvengiamos, kiekvienas kaunasi dėl papildomų erdvės centimetrų. Mada – irgi menas. Ji yra tam, kad išsiskirtum minioje ar susilietum su ja, bet kiekvieno drabužio kodą lengviausia perskaityti tyloje – ten, kur nėra žmonių, kur niekada nebuvo sezoninių tendencijų. Tik ten lengviausia suvokti, kuo išskirtinis tavo drabužis ir kokia esi tu, jei jį pasirinkai.

2 01 9 ru g sėj i s

LA IMĖ

NIKĖ KOTRYNA lietpaltis su perlinėmis sagomis, 420 €, švarkas su perlinėmis sagomis, 350 €, vilnonės kelnės su taktine kišene, 220 € MANGO rankinė, 15,99 €, auskarai, 12,99 € Batai – modelio nuosavybė

20 19 r ug s ė jis

IM P R ESIJA

LAIMĖ

Nekilnojamojo turto ekspertas EDGARAS JASELIONIS feisbuko paskyroje savo gyvenimo meniu palygino su virtuvės valgiaraščiu: „Dish – Real Estate, dessert – Men Style, drink – Fitness.“ Kokie žingsniai ir atsitiktinumai nulėmė tokią Edgaro likimo dėlionę, šiandien kvepiančią „Tom Ford Black Orchid“?

Pagrindinis patiekalas. „Mano gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu, kai, studijuodamas tuomečiame Edukologijos universitete kūno kultūrą, vieną vasarą su bičiuliu išvykau padirbėti į Daniją. Tiesiog reikėjo pinigų, nes labai norėjau įsigyti automobilį, o jų stygius lydėjo visą ankstyvą jaunystę: augau pas mamą su broliu, tėvo niekada nepažinojau, iki penktos klasės mane išlaikė močiutė – gyvenau pas ją... Taigi užaugau, turėdamas didelį alkio (plačiąja prasme) jausmą ir vilko instinktą, taip pat patirties visur prasimušti – dar nepilnametis sugebėdavau įsidarbinti prekybos centruose. Neskaičiuodamas kitų dramatiškų asmeninio gyvenimo įvykių, mėnesius, praleistus Danijoje,

2 01 9 ru g sėj i s

pavadinčiau pačiu baisiausiu gyvenimo tarpsniu. Įsikūrėme palapinėje, keldavomės penktą ryto ir ieškodavome darbo statybose, rinkdavome braškes, kasdavome griovius, raudavome pas ūkininkus svogūnų derlių... Nors dirbome legaliai, tačiau... prabundi ryte ir nežinai, gausi darbo ar ne, uždirbsi ką nors ar ne. Vietinių darbdavių požiūris į potencialius emigrantus ir darbo jėgą iš trečiojo pasaulio šalies, konkurencija dėl kąsnio su lenkais, čekais, slovakais kūrė pačią nuožmiausią išlikimo atmosferą. Tokioje vargingoje ir slegiančioje padėtyje gelbėjo ausinukas ir „MP3“ grotuvas, kur draugas buvo įrašęs keletą knygų – apie tai, kaip siekti užsibrėžtų

tikslų, kaip ugdyti lyderio charakterį, kaip nugalėti pokyčių baimę... Nors grįžau į Vilnių be svajonių automobilio – įsigijęs prastesnį, tačiau jaučiausi pats laimingiausias pasaulyje: man kvepėjo ir medžiai, ir žolė, ir asfaltas... Supratau, kad kūno kultūros studijos ir darbo perspektyvos po jų – ne mano kelias. Dar labiau įnikau skaityti knygas apie profesinės sėkmės mechanizmus, bendravimo psichologiją, lankiau įvairius seminarus panašiomis temomis, o gavęs pasiūlymą dirbti vienoje nekilnojamojo turto įmonėje vėl metus jaučiausi kaip medžiojantis vilkas: gyvenau be atlyginimo, tik iš komisinių – realizuoto darbo procentų. Pradėjau tada, kai jau buvo įsisukusi pasaulinė ekonomikos krizė, kai sustojo butų pirkimas ir šiek tiek judėjo tik nuomos procesai. Nuo to laiko praėjo dešimt metų, tačiau bendravimo ir paslaugos pardavimo meną tenka šlifuoti kasdien. Šiandien esu užsitarnavęs nuolatinių klientų pasitikėjimą ir galiu mėgautis prie biuro nepri-

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO

Kiekvieną dieną renkis ir atrodyk kitaip

LA IMĖ

rišto laisvojo agento statusu. O vasaros mėnesiai, praleisti Danijoje, padėjo suprasti, kad galiu daugiau, kad noriu daugiau. Grįžau subrendęs ir motyvuotas, turėdamas aukštesnę savivertę. Grįžau toks, kuris niekada nepateisins ir netoleruos visų išvykusių iš Lietuvos ekonominių emigrantų, „varančių“ ant gimtojo krašto ir piešiančių jį pačiomis niūriausiomis pykčio spalvomis.“

Šis tas apie desertą. „Hobį – vyrų stiliaus konsultacijas ir su tuo susijusią veiklą socialiniuose tinkluose bei savo tinklaraštyje – vadinu desertu. Nežinau, šis pomėgis įgimtas ar įgytas. Kai buvau dar vaikas ar paauglys, mama manęs vis teiraudavosi, ar gerai atrodo, kokie aksesuarai labiau tiktų prie suknelės, o kokie – prie švarko, kokios spalvos lūpų dažai ją daro patrauklesnę. Šiandien suprantu, kad nepataikaujančiais patarimais tada pataikydavau į dešimtuką. Natūralu, kad berniukas, augdamas tik su mama, pasisemia daug dalykų, priklausančių moterų pasauliui, tačiau stokoja vyriškos aplinkos ir vyriško prado; nematydamas namuose stipriosios lyties pavyzdžio, jo ieško sociume. Turbūt todėl profesinę veiklą neatsitiktinai labai organiškai ir intuityviai susiejau su tuo, ką tradiciškai vadiname „vyrų pasauliu“. Mano domėjimasis verslo strategijomis ir taktikomis, pardavimo psichologija yra nulemtas didelio noro pažinti save kaip vyrą, atrasti savyje vyriškumo pradų ir tarsi išlaikyti in ir jang pusiausvyrą. Mamos netekau labai anksti, tačiau tie mudviejų labai nerimti spontaniški komentarai įvaizdžio temomis, toks bla bla bla plepėjimas, kaip ir kartu išgyventa patirtis, ko gero, taip stipriai visam gyvenimui nusėdo pasąmonėje, kad pastaruoju metu itin susidomėjau vyrų mada ir stiliumi. Studijų metais net turėdamas minimalų biudžetą sugebėdavau rengtis išskirtinai ir gana kūrybiškai. Matydami mano savitumą, draugai klausdavo patarimų – taip pamažu stiliaus konsultacijos tapo didelio pomėgio, bet labai nedidelio verslo dalimi. Nors vyrų mados industrija Lietuvoje jau įsibėgėjo, tačiau daugelis jų dar labai kompleksuoti ir nelaisvi, kad savo įvaizdžiu atskleistų charakterį. Viena vertus, pasirinktas rengimosi stilius neturi kelti psichologinio diskomforto, kita vertus, kartais reikia nebijoti išeiti iš komforto zonos ir nugalėti tą „o kaip čia aš atrodysiu?“ Štai kodėl „vadybininko klasiką“ nesunkiai iškeičiau į principą „kiekvie-

Mano domėjimasis verslo taktikomis, pardavimo psichologija yra nulemtas noro atrasti savyje vyriškumo pradų.

ną dieną renkis ir atrodyk kitaip“. Kad pabėgtų nuo juodų, pilkų, baltų spalvų ir išdrįstų apsivilkti rožinius marškinius, vyrui reikia nepalyginti didesnio padrąsinimo, stipresnės motyvacijos ir aiškesnių argumentų nei, pavyzdžiui, moteriai, kad ji radikaliau keistų įvaizdį. Ekspresyviau besirengiantis žmogus beveik visada sulaukia komplimentų iš aplinkos – vyrams jų išgirsti yra dvigubai svarbiau nei moterims. Su širdies drauge Vaida dėl stiliaus apsikeičiame ir komplimentais, ir kritika; pastarosios iš manęs ji gauna gal net daugiau nei aš iš jos.“

Sporto klubas – kaip kokteilis.

„Kone kasdien darbinėje aplinkoje man tenka susitikti su daugybe nepažįstamų žmonių, todėl taisyklė „pasitinka pagal drabužį, palydi pagal protą“ veikia kiekvieną akimirką ir pasitvirtina beveik šimtu procentų. Kad apranga kurtų simpatiško ir patrauklaus žmogaus įspūdį, reikia būti pasitempusiam ir dailiai nuaugusiam. Kažkada aktyviai sportavęs (lengvoji atletika, krepšinis), paskui pasirinkęs kūno kultūros pedagogo specialybę ir jos atsisakęs, supratau, jog ankstesnio sportinio įdirbio, kad gerai atrodyčiau ir gerai jausčiausi, nepakaks. Kai draugas pakvietė į sporto klubą, buvau nusiteikęs skeptiškai, bet po pirmos apšildomosios treniruotės su svarmenimis (konsultuojamas trenerio) pajutau tokį kūno palengvėjimą ir organizmo tonusą, kad nedvejodamas įsigijau mėnesio, o vėliau ir trijų mėnesių abonementą. Tai buvo tiesiog būtina: darbinis stresas, mamos netektis veikė taip, kad ėmė augti svoris. Kita vertus, niekada nemaniau, kad patiks kilnoti geležis ir kad atsiras šiokia tokia priklausomybė nuo jų. Kai po mėnesio kito pamatai besiformuojančius krūtinės, pečių juostos, rankų ir kojų raumenis, apima azartas dar labiau šlifuoti ir dailinti kūną, paisant kanoninių proporcijų (dažnai, treniruodami viršutinę kūno dalį, vaikinai pamiršta kojų raumenis, todėl ima atrodyti kaip čiupa čiupsai). Nepasportavęs jaučiuosi tarsi mokinukas, neatlikęs namų darbų, tarsi praleidęs svarbų gyvenimo momentą ir baisiai savimi nepatenkintas. Malonus kasdienis nuovargis po dvi valandas trukusios treniruotės sporto klube dovanoja tokį endorfinų kokteilį, kad darbe jaučiuosi ne tik žvalus, bet ir savimi pasitikintis.“ VA L D A S P U T E I K I S

20 19 r ug s ė jis

LA IMĖ

Supermamos nori dirbti!

„Moksliškai įrodyta, kad dirbančios mamos, palyginti su vaikus auginančiomis namuose, vaikų laimei nepakenkė. Galima teigti, kad net turėjo teigiamą poveikį. Dirbančių mamų dukterys uždirba daugiau, o sūnų požiūris į lygias galimybes yra daug pozityvesnis. Tokie suaugę vaikai savo šeimoms skiria daugiau laiko“, – tikina įkvėpimų trenerė Inga Jablonskė. Visą jos tekstą apie motinystę ir karjerą skaitykite p. 98.

20 19 r ug s ė jis

P OŽ IŪR IS

LAIMĖ

Didžiausias mano gyvenimo projektas INGA JABLONSKĖ Asmeninio augimo mentorė, motyvatorė, socialinių projektų organizatorė

„Numetė vaiką ir išėjo į darbą...“, „Buvo puiki vadovė, o dabar – tik namų šeimininkė!“, „Ji viską paaukojo dėl vaikų!“, „Laimėjimai darbe jai svarbiau už vaiko laimę...“ Mes, mamos, nuolat girdime įvairių nuomonių, kaip turėtume gyventi.

Jei siekiame karjeros ir norime save išreikšti darbe arba versle – būtinai sulaukiame pabaksnojimų, kad esame egoistės ir vietoj vaiko laimės savanaudiškai renkamės savąją. O jei, atvirkščiai, nusprendžiame likti namuose ir atsiduoti vien šeimai, anksčiau ar vėliau būtinai būsime paprotintos, kad esame ir vargšės, ir aukos... Vienas pačių geriausių kažkada iš mentoriaus gautų patarimų skambėjo taip: „Kad ir ką darytum gyvenime, tavo aplinkoje visada bus trijų tipų žmonės. Vieni tau plos ir sakys, kad esi šaunuolė. Antri nuolat viską neigs, kritikuos ir tau nepritars. Trečiajam tipui priklausantys žmonės bus tiesiog abejingi, nes jie užimti savais reikalais ir jiems nėra kada apie tave galvoti.“ Šis patarimas mane išlaisvino nuo noro visiems patikti ir įtikti, būti dirbtinai gerai ir fainai, daryti tai, kam būtinai reikėtų pritarimo ir aplodismentų. Kai nėra noro įtikti, iškyla nuostabus klausimas – o ką noriu daryti aš, Inga, kad jausčiausi laiminga ir galėčiau kurti tai, kas gražu ir prasminga? Tai, ko reikėtų ne tik man, bet ir kitiems? Kai mano sūnui buvo vos keturi mėnesiai, man ir bendramintei Andrei Amiyai Pabarčiūtei kilo idėja organizuoti konferenciją, skirtą mamoms. Tokioms, kaip tu – ieškančioms atsakymų, norinčioms surasti pusiausvyrą ir meistriškai sujungti asmeninį gyvenimą ir saviraiškos pojūtį. Tokioms, kurioms reikia daugiau, o kartais – tiesiog paprasčiau. Dauguma mūsų, girdėdamos ir skaitydamos gražias veiklių mamų istorijas, pagalvojame, kad viskas joms ėjosi lengvai, kad jos turi tai, ko neturime mes. Kad mums, kaip joms, nėra taip paprasta su viskuo susitvarkyti. Tai netiesa! Atvirai prisipažinsiu – buvo nežmoniškai sunku. Viską reikėjo padaryti nuo nulio: sukurti konferencijos koncepciją ir turinį, suburti komandą, surasti rėmėjų ir pritraukti dalyvių. Be viso to, buvau žindanti mama. Projekto ambicijos nebuvo kuklios – užsibrėžėme pritraukti apie tūkstantį moterų. (Pirmojoje konferencijoje sulaukėme 700 dalyvių!) Bet mano akys žibėjo! Viso to nebūčiau padariusi, jei ne puikus vyras greta, nuostabi auklė pagalbininkė, supratinga komanda ir visas būrys palaikančių žmonių ir savanorių. Kiekviena veikli mama turi savo ištikimą komandą pagalbininkų – vyras, senelis, močiutė, auklė. Tokia mama turi būti disciplinuota, reikalui esant, spontaniška ir mokanti greitai keisti planus (pavyzdžiui, netikėtai apsirgus vaikui), kūrybiškai ieškoti išeičių ir visada

būti motyvuota. Kitaip sakant, žinoti, ką ir kodėl daro. Be to, ji turi būti lanksti ir pasiruošusi per akimirką viską mesti. Juk vaiko auginimas – tai sparčiausiai kintantis procesas, prie kurio turime akimirksniu prisiderinti. Neliūdėkime ir tiesiog prisiderinkime! Išlikime budrios, gyvos, smalsios, šiek tiek avantiūristiškos ir crazy… Prognozuojama, kad žmogus ateityje per gyvenimą pakeis virš 30 profesijų. Tapusi mama, atsisakiau beprasmių darbų, nes prasmingiausia buvo laiką leisti su vaiku. Nusprendžiau neklausyti patarimų, kaip man gyventi, tačiau visada išklausau kitų išminties, kad priimdama sprendimus turėčiau kuo daugiau galimų scenarijų. Aš netikiu, kad mama, būdama su vaiku, praranda socialinius įgūdžius ir nuvertėja darbo rinkoje. Manau, kad tai – visiška nesąmonė! Kiekviena mama tampa itin stipri, kai staiga atsiveria akys ir ji pamato, kad „mamystė“ – tai asmeninis universitetas, kuriame kasdien moko spontaniškumo, rizikuoti, bendradarbiauti, motyvuoti, empatiškumo (arba intuicijos), finansinių gudrybių (iš mažai sukuriama nemaža šventė), lankstumo, žaismingumo, kūrybiškumo, bendravimo (juk susišnekėti su vienų metų ožiuku kartais gerokai sudėtingiau nei su reikliausiu bosu), su puodeliu arbatos pailsėti vos per penkias minutes ir toliau entuziastingai kibti į darbus, būti itin organizuotai: vienu metu aprėpti ir gebėti atlikti begalę darbų, džiaugtis mažais rezultatais ir pasiekimais; galiausiai – būti komandos siela, palaikančia visus, esančius šalia. Manau, toks savybių rinkinys – kiekvieno sąmoningo darbdavio idealas. Be to, dirbanti mama iš darbo išeina laiku. Ir nė minutės vėliau! Vadinasi, ji daro viską, kad užduotis atliktų efektyviai ir operatyviai. Vakaras, praleistas su šeima, kitai darbo dienai ją įkraus teigiamų emocijų ir veiklios nuotaikos. Vis dėlto, dirbti ar visą laiką skirti šeimai, yra tik pačios moters sprendimas. Jį moteris turi priimti klausydama savo širdies. Jei didžiausias jūsų gyvenimo projektas yra vaikas ir dėl to nesijausite auka, tai ir yra jums tinkamiausias atsakymas! „Ieškok, ką darant kasdien švyti tavo akys“, – sakydavo man močiutė. Tu irgi motinystės atostogas skirk tam, kad sau atsakytum į klausimą: ką darant švyti tavo akys? Taip pat ieškok atsakymų į klausimus: ko lengvai atsisakytum, ką norėtum pažinti, atrasti, sukurti, išmokti, išbandyti, kokias svajones ir norus pažymėtum savo drąsiu TAIP? Pirmyn! 

Kiekviena veikli mama turi savo ištikimą komandą. 2 01 9 ru g sėj i s

SKAIT INIAI

LAIMĖ

DAN A SUSK IN D „Trisdešimt milijonų žodžių“ „Vaga“, 2018 m., 320 p.

„Vaikai negimė protingi. Tokiais jie tampa padedami tėvų“, – teigia knygos autorė, medicinos mokslų daktarė, o jų lavinimas ir ugdymas prasideda dar kūdikystėje – ir tam užtenka žodžių. Tik viena sąlyga – jų reikia kuo daugiau. Vieno atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad kai kurie vaikai iki savo ketvirtojo gimtadienio išgirsta net 30 mln. žodžių mažiau už savo bendraamžius. Šio atotrūkio pasekmės skaudžios – jos turi įtakos ir vaiko žodynui, ir mokymosi rezultatams. Vienas svarbiausių atotrūkį lemiančių veiksnių – skirtinga ankstyvoji kalbinė patirtis. Knygos siunčiama žinutė – kalbėtis, o autorė pataria, kaip tai daryti kuo efektyviau.

Apie vaikus Senovėje ant vieno Tibeto akmens buvo užrašyta: „Vaikai neklauso tėvų, tėvai nesusikalba su vaikais. Tikriausiai artėja pasaulio pabaiga.“ Pasaulis nesugriuvo, bet... tėvais būti taip niekas ir neišmokė. To, kaip ir empatijos, vaikų auklėjimo ir ugdymo mokomės patys ir mokome savo mažuosius. Kartais ir iš knygų – juk į upę, kurią kitas perbrido, bristi visada saugiau.

AUŠR A KUR IENĖ „Kaip užauginti žmogų. Mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės“ „Alma littera“, 2016 m., 224 p.

„Tėvystė ar motinystė yra viso gyvenimo užsiėmimas. Jis gali būti gąsdinantis ir labai džiuginantis tuo pat metu. Mes patys turime sąmoningai pasirinkti, kokį ryšį norime kurti.“ Knygos autorė psichologė-psichoterapeutė ieško racionalių mažųjų žmonių problemų sprendimo ir auklėjimo būdų, akcentuodama vaiko emocinį gyvenimą ir jo ryšį su tėvais. Knyga pritaikyta mūsų šalies kultūriniam kontekstui ir jos temos plačios – nuo pasiruošimo tėvystei iki vaikų paauglystės rūpesčių. Šeimos santykių procesas dinamiškas, o pasistengti užauginti žmogų apeinant „vaikų auklėjimo baubą“ ir leisti pačiam suformuoti požiūrį į pasaulį – nemenka užduotis.

JO SH SHIPP „Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį“ „Vaga“, 2018 m., 352 p.

„Paaugliai šiek tiek pasimoko iš to, ką mes sakome, truputį daugiau iš to, ką darome, bet labiausiai… iš to, kas mes esame.“ Po neretai rožinės kūdikystės ir šviesios vaikystės ateina metas paauglystei, o ši pasitaiko dygliuota. Tai – virsmo periodas, bene jautriausias žmogaus gyvenimo tarpsnis, nelengvas laikotarpis tiek patiems paaugliams, tiek jų tėvams. Pokyčiai, kuriuos vaikas išgyvena paauglystės laikotarpiu, yra natūralūs, bet... kaip rasti kelią į paauglių pasaulį? Knygos autorius remiasi savo patirtimi – pašėlęs paauglys, keitęs įtėvių namus ir nuolat su jais konfliktavęs, galiausiai rado žmogų, priėmusį jį tokį, koks jis yra. Ši knyga – paties sunkiausio paauglio patarimai, kaip elgtis su sunkiais paaugliais.

KOTRYNA KARALEVIČIŪTĖ

Visas šias knygas galima rasti ir internetiniame knygyne www.zmonesknygos.lt.

2 01 9 ru g sėj i s

102

LAIMĖ SKA IT INIAI

Mamos rekomenduoja Kartais knyga apie vaikų ugdymą ir auklėjimą – tik vienas iš daugelio laisvalaikio skaitinių, o kartais ji – tarsi gelbėjimosi ratas nelengvomis aplinkybėmis. Juk mokykloje ir universitete mūsų niekas nemokė būti mamomis...

VI L MA MA ŽEIKIENĖ „Kai augti sunku“ „Tyto alba“, 2019 m., 215 p

„Esu psichologė-psichoterapeutė, todėl knygoje skyriau dėmesio įvairiems vaiko ir paauglio auklėjimo niuansams, psichologinėms problemoms ir pateikiau galimus praktinius jų sprendimo būdus. Kiekvienai mamai ir tėčiui, neabejingiems vaiko asmenybės formavimuisi, aktualu žinoti, kaip galima padėti savo paaugliui. Tai nėra sudėtinga, jei tėvai dėmesingi ir klausosi vaikų. Viena knygos dalis skirta atleidimo savo tėvams temai, nes tik jiems atleidę galime judėti į priekį. Noriu patvirtinti, kad daugumą problemų įmanoma išspręsti – svarbu meilė vaikui ir tikėjimas juo, svarbu ne nusisukti nuo problemų, o laiku jas spręsti! Beje, labai patariu skaitytojams pirmiau perskaityti „Pratarmę“, paskui „Vietoj pabaigos“ ir tik tada pereiti prie kitų knygos skyrių – bus lengviau suvokti praktinių patarimų esmę.“

2 01 9 ru g sėj i s

B E ATA NICHOLSON

R E N ATA Š A K A LY T Ė J A K O V L E VA

J ULIE LY T HCOT THA IMS „How to Raise an Adult“

AUŠR A KUR IE N Ė „Kaip užauginti žmogų“

„St. Martin’s Griffin“, 2016 m., 368 p.

„Alma littera“, 2016 m., 224 p.

„Dažniausiai arba skaitau knygas „Kindle“ skaityklėje, arba klausausi garsinių knygų vairuodama – taip sutaupau laiko, juk mamos gyvenime nėra daug akimirkų prisėsti ir tiesiog skaityti... Viena knyga gyvenimo nepakeičia, skaitai, renkiesi, kartais iš jos pasiimi tik vieną mintį, bet ir ši vertinga. Sykį kelionėje pamačiau, kad šią knygą anglų kalba skaito draugė, ir susidomėjau. Ją parašė mokslininkė, o esmė yra tokia: mažiau visko darykime už vaikus, o labiau leiskime jiems pasirūpinti savimi ir padėti buityje. Apie tai kalbama vis daugiau ir daugiau, nes šiuolaikiniai tėvai savo vaikams tikrai tapo malūnsparniais ir buldozeriais – jais tiesiog persirūpina. Todėl užaugusios jų atžalos nebesugeba spręsti savo problemų. Ši knyga yra sulaukusi nemažai dėmesio – bent jau Amerikoje.“

„Turbūt nesu vienintelė mama, kuri šią knygą išskirs, bet ji man buvo naudingiausia. Parašyta taip aiškiai, paprastai ir suprantamai, kad skaitant apima savotiška ramybė. Pirmiausia dėl to, kad viskas su manimi – mama – yra gerai. Kad vaikams nereikia tobulų tėvų – užtenka tiesiog gerų. Ir, norint būti tokia mama ar tėčiu, šioje knygoje galima rasti daug praktiškų patarimų. Maža to, skaitydama šią knygą paglosčiau ir savo, kaip mamos, savivertę. Nes ji dažnai pradeda svyruoti, kai susiduri su auklėjimo iššūkiais. Knygoje tikrai galima rasti atsakymų, kaip juos įveikti ir išspręsti skirtingų vaikų amžiaus tarpsnių problemas. Nuoširdžiai rekomenduoju!“

R E N ATA LAZDIN

R E N ATA L A Z D I N „Vienas vaikas – 7 intelektai. Kaip padėti vaikui atrasti savo supergalias“ „Alma littera“, 2018 m., 240 p.

„Mes, tėvai, esame užimti, pasimetę rekomendacijų jūroje, gundomi velnių, kurie skatina vaiką palikti savieigai, atsitiktinumui. Šios knygos misija – papasakoti vaikystės esmę. Parodyti, kad mažo vaiko mokymas yra ne mokymas, o galimybių mokytis sudarymas. Knyga apie tai, kad mažo vaiko mokymas yra meilė, dėmesys, kartais – tiesiog kalbėjimasis, kartais – palaikymas žvilgsniu, kai nori bėgti. O svarbiausia – jo intelektinio pajėgumo suvokimas. Tikiu, kad knyga padeda suvokti vaiko fantastiškumą, vaikystės patarimų fatališkumą ir siūlo kasdienių prasmingų žaidimų praktikų.“

Parengė DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

104

DOVILĖS JAKŠTAITĖS („BEATOS VIRTUVĖ“) NUOTRAUKA

VILMA MAŽEIKIENĖ

SANT Y KIAI

LAIMĖ

Kvadratai ir rombai Šį kartą sertifikuotas žmogaus elgsenos ekspertas ROMUALDAS MAČIULIS pataria, kaip išvengti skyrybų ir kaip elgtis su buvusiu partneriu, kai kelio atgal į meilę nebėra.

Meilė yra nuostabus reiškinys, tačiau ir be galo neapibrėžtas laike. Kas nutinka porai nusprendus pasukti skirtingais keliais? Keturi variantai: santykiai nutrūksta, gali transformuotis į kitus santykius, atsinaujinti arba grįžti. Nors grįžimas gali būti tik laikinas bandymas juos sulipdyti. Kartais lieka daliniai dalykai, pavyzdžiui, santykių nebėra, bet yra seksas. Kažkuriuo momentu jo prireikia – taigi grįžtama ne visiškai, o konkretaus dalyko. Paplitęs mitas: jei neturėsi santykių, nebūsi laimingas, bet nėra jokių to įrodymų ir duomenų. Žmonės būna nelaimingi palaikydami santykius ir būna laimingi be jų.

2 01 9 ru g sėj i s

Ko tada norime iš santykių, jei ne laimės? Iš tikrųjų išsirenkame kitą žmogų ir būname su juo dėl vienos vienintelės priežasties: jei tikime ir kol tikime, kad jis duoda daugiau naudos nei žalos, daugiau palaikymo nei atstūmimo. Į santykius ateiname patenkinti savo vertybių. Mes ieškome žmogaus, kuris gali duoti, kas svarbiausia – geriausią kombinaciją, padengiančią daugiausia mūsų vertybių. Visa tai yra mūsų pačių vertinimas ir kiti to gali nesuprasti ar nematyti. Sveikiausi santykiai įmanomi tik tarp žmonių, kurie yra subrendę ir patys sau pakankami. Tada santykiai gali augti, duoti ir tęstis iki mirties. Tai nereiškia,

kad niekas nesipyksta, nešaukia. Labai dažnai einame į santykius, nes ko nors trūksta, ką nors skauda ir norisi, kad kitas išspręstų mūsų problemą. O jeigu tos problemos išspręsti kartu nepavyksta, ar laikas ieškotis kito partnerio? Kai santykiai neina, žmonės pradeda ieškoti vadinamosios antrosios pusės. Bet aš nenoriu būti pusė – aš noriu būti visas. Manome, jeigu esu vienas, kažkas yra blogai ir galbūt reikia su kuo nors būti, nors kvadratas su rombu nesutampa. Gyvename visuomenėje, kuri nori uždengti skyles. Dažnai ateiname į santykius ir nustembame – praėjus

110

LA IMĖ

cheminėms reakcijoms pamatome visas žmogaus savybes. Jos buvo visada, tik jų nematėme. Jeigu to apsvaigimo nebūtų, greičiausiai daugelis porų nesusieitų. Taigi jei ieškojome švelnumo, partneris duoda ir grubumą, jei ieškojome palaikymo, gauname ir pasipriešinimą, jei ieškojome dosnumo, partneris demonstruoja ir šykštumą. Tada santykiai pradeda klibėti. Kartais žmonėms pavyksta juos susireguliuoti.

FOTOGRAFĖ EVA GRIN

FOTOGRAFĖ SABRINA HOCHSTETTER

Kas įvyksta, kai vis nesiseka susireguliuoti santykių? Ateina momentas, kai pradedame vertinti kitą žmogų kaip neduodantį to, ko reikia. Tada pradedame demonstruoti visas savybes, kurios visuomenėje tradiciškai vertinamos neigiamai. Iš pradžių reikalaujame, keliame balsą, tyčia bandome sukelti pavydą, įskaudinti, nes jau pažįstame savo partnerį. Įtampa vis kyla, nes darome viską, kad žmogų priverstume duoti tai, ko norime. Bandymas išsireikalauti paprastai baigiasi laikinu laimėjimu: kuo labiau partnerio nepriimame, tuo labiau jis nori būti savimi. Kažkuriuo metu santykiai sušlubuoja ir tada vienas žmogus sako: „Viskas, nebeišeina.“ Tą sekundę įvyksta du dalykai: praradimas ir atradimas. Kodėl praradimo jausmas būna toks ryškus? Mums atrodo, kad prarandame demonstruojamas teigiamas savo partnerio savybes, ir dėl to jaučiame sielvartą. Sykiu jaučiame palengvėjimą, nes iš mūsų gyvenimo išeina ir visos tos savybės, kurias vertinome neigiamai. Nusprendę skirtis manome, kad jei liktume kartu, būtų daugiau žalos nei naudos. Tada santykiai nutrūksta. Jei tie santykiai atnešė daugiau žalos, kodėl kartais taip norisi į juos sugrįžti? Gyvenime niekas neatsiranda ir nedingsta. Kiek gavome laisvės ir palengvėjimo dėl atsikratytų neigiamų savybių, tiek jaučiame sielvarto dėl prarastų dalykų, kurie patiko, kuriuos taip aukštinome. Niekada negirdėjau, kad kas nors siektų grįžti į santykius, kur juos muštų, ant jų rėktų. Nors – ne, buvo vienas klientas, kuriam žmonos rėkimas sukeldavo daug streso namie, todėl labai padėdavo susikoncentruoti į verslą. Kartais labai greitai grįžta stiprus ilgėjimasis, nes mūsų organizmas

111

Įtampa vis kyla, nes darome viską, kad žmogų priverstume duoti tai, ko norime. Ir kuo labiau partnerio nepriimame, tuo labiau jis nori būti savimi. bando atkurti pusiausvyrą, ir tai visiškai normalu. Tada staiga prisimename viską, ką praradome. Kadangi neišmokome mylėti ir tų partnerio savybių, kurios nepatinka, grįžę vėl gauname per galvą. Juk norime būti mylimi su visomis savybėmis, o ne su kai kuriomis. Mums ir vėl blogai. Besiskiriančios poros kartais jaučia tiek nuoskaudų, kad turtą išsidalija iki šaukštelių... Mūsų protas nieko nepamiršta. Daug prarandame ir finansiškai – ypač santuokoje. Skyrybų metu labai daug žmonių nemato pusiausvyros ir iš to išsibalansavimo pelnosi advokatai, mediatoriai, aplinkiniai. Taip norime pabėgti iš santykių, kad net esame pasirengę atiduoti dalį savo turto. Advokatams labai patogu, nes tokia byla visada bus išspręsta – tik laiko klausimas, kada teismas išskirs. Skirdamiesi išryškiname neigiamą santykių pusę, nors buvo visko: ir naudos, ir malonių dalykų, ir kas patiko. Ar įmanoma su tuo pačiu žmogumi santykius atkurti, viską pradėti iš naujo? Įmanoma bet kada. Klausimas, ar yra noro. Skyrybų metu reiktų blaiviai pamatyti viską, kas vyksta, ir suprasti, kad išėjimas iš santykių neduos daugiau naudos, negu likimas juose. Žmonės bijo pamatyti, kad pliusų ir minusų yra

vienodai, bijo, kad tada turės likti. Neturės likti, bet galės teisingai nuspręsti. Kai pasiekiama riba, svarbu pamatyti tų savybių, kurias partneryje niekiname, privalumus ir tų savybių, kurios labai patinka, žalą. Pavyzdžiui, vyras labai seksualus, bet mes negalime darbų padaryti, nes itin dažnai norime mylėtis. Vadinasi, labai faina, bet yra ir žalos. Jei per skyrybas pamatai, kad nėra už ką partnerio aukštinti, ir jį nuvainikuoji, supranti, kad nėra ko prarasti. Tada nebus tos keistos neracionalios traukos, kuri atsiranda ant emocijų. Esu girdėjusi istorijų, kad žmonės net antrą kartą susituokia su tuo pačiu partneriu. Ar toks žingsnis rodo, kad pora nuo šiol gyvens darniai? Jei matymo kampas nepasikeičia, viskas bus kaip buvę. Galbūt partneris irgi jaučia išsiskyrimo skausmą, nes mato naudą, bet ne žalą. Abu laikinai nori būti tik geri, bet tai neįmanoma – juk mes visi turime visokių savybių. Kai buvimas kartu atitinka mūsų vertybes – viskas puiku, o kai ne? Jei abu žmonės vertina, kad santykį praranda, laikinai atsiranda vertybių sistema ir jie tų santykių vėl nori. O dar yra žavinčios savybės, kurios traukia. Buvę partneriai gali vėl susibėgti, bet jei nepradės vienas kito vertinti neutraliai, atsidurs ten pat, kad ir ką vienas kitam žadėtų. Nebent tai yra poros žaidimas. Juk skyrybos irgi gali būti žaidimas: vieniems – seksualinis, kitiems – emocinis.

ROMUALDAS MAČIULIS romualdas.maciulis.official

DOVILĖ IMBRASAITĖ Tinklaraščio „Moteris kalba vyrui“ autorė, minčių dizainerė moteriskalbavyrui

20 19 r ug s ė jis

KRYPTIS

KINO

Ž E M Ė L AP IS

LAIMĖ

Kinas po palmėmis Viskas prasidėjo nuo politikos, nes menas su ja tampriai susijęs. Istorija liudininkė: Europoje vis labiau įsitvirtinant fašistiniam režimui, tebuvo vienas tarptautinis kino festivalis – Venecijoje, o pagrindinius jo prizus 1938 metais, spaudžiant Hitleriui, pasidalijo vokiški ir itališki filmai – ir vienas, ir kitas politiškai angažuoti. Prancūzija, neapsikentusi politinės korupcijos, nutarė organizuoti kino šventę savo šalyje. Visgi laikas nebuvo palankus: Festival International du Film, prasidėjęs 1939 m. rugsėjo 1-ąją ir spėjęs parodyti vos vieną filmą, buvo nutrauktas Vokietijai įžengus į Lenkiją ir Prancūzijai įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą. Antras bandymas 1946 metais buvo sėkmingesnis – nuo jo ir skaičiuojama

2 01 9 ru g sėj i s

Kanų kino festivalio istorija. Tai, kas prasidėjo kaip protestas, tapo garsiausiu kino festivaliu pasaulyje. 1948 ir 1950 metais festivaliai nevyko dėl finansinių aplinkybių, o 1968-aisiais vos prasidėjęs buvo nutrauktas dėl protestuojančių studentų. 1951 metais festivalis iš rugsėjo persikėlė į balandį, dar vėliau – į gegužę. Penktajame ir šeštajame dešimtmečiais dominavo europietiškas kinas. Federico Fellini „Saldus gyvenimas“ sukėlė skandalą, kai jį, laimėjusį Auksinę palmės šakelę, boikotavo Vatikanas (dėl atviro homoseksualumo ir kitų nekrikščioniškų dalykų). Festivalis buvo ir starto aikštelė į kino pasaulį tokiems režisieriams, kaip Stevenas Soderbergh’as ir Quentinas Tarantino, kurie savo juostas pristatė

138

FOTOGRAFAS AUDRIUS FELIXAS BROEDE SOLOMINAS

Kasmet gegužę po kaitria Prancūzijos Rivjeros saule Kanų filmų festivalis plaka svaigų intrigų, glamūro, kultūros, komercijos ir skandalų kokteilį. Spalvinga kultūrinio ir komercinio gyvenimo karuselė į miestą dviem savaitėms sutraukia kino kūrėjus, aktorius, komercinio kino platintojus ir tiesiog kino ir apie kiną žmones. Čia laukiami visi – ir visi tikisi išeiti nugalėję.

LA IMĖ

būtent Kanuose. 1976 metais Martinas Scorsese į Kanus atsivežė „Taksi vairuotoją“ ir buvo toks tikras, kad filmas, tuo metu smarkiai kritikuotas dėl nihilizmo ir smurto scenų, neturi galimybių laimėti, jog išvažiavo nesulaukęs festivalio pabaigos. Žinia, kad juosta laimėjo pagrindinį prizą, jį pasiekė jau Niujorke. Auksinė palmės šakelė buvo sukurta 1955 metais – dėl trofėjo kūrėjo vardo varžėsi juvelyrai. Buvo pasirinktas Lucienne’o Lazono kūrinys, o nuo 1998 metų už apdovanojimo gamybą atsakinga šveicarų kompanija „Chopard“. Šakelė kainuoja apie 20 tūkst. eurų ir kasmet pagaminamos dvi – jei būtų du laimėtojai (taip nutiko ne vieną kartą) arba įvyktų kitas force majeure. Klausimas „kas laimės Auksinę palmės šakelę?“ Kanuose sklando iki pat apdovanojimų paskelbimo akimirkos. Abejoti galutiniu komisijos sprendimu jau taip pat tapo tradicija. Iš to kadaise pasijuokė poetas ir filmų kūrėjas Jeanas Cocteau: „Apdovanokite amerikietį – ir būsite apkaltintas parsidavęs Amerikai; apdovanokite rusą, ir visi sakys, kad esate komunistas.“ Kanų kino festivalis garsėja aktyvia auditorija. Nemažai filmų nušvilpiami, bet tai ne visada reiškia, kad jie prasti. Publika nušvilpė Sofios Coppolos „Mariją Antuanetę“, minėtą M. Scorsese „Taksi vairuotoją“ ir Quentino Tarantino „Bulvarinį skaitalą“ (jai nepatiko, kad pastarasis laimėjo Auksinę palmės šakelę, nugalėjęs Krzysztofo Kieślowski juostą „Trys spalvos. Raudona“), o Larso von Triero „Antikristas“ buvo nušvilptas vos įpusėjęs. Tiesa, žiūrovai nešykšti ir aplodismentų – Kanuose įprasta ploti bent 3 minutes, o 2006 metais režisieriaus Guillermo del Toro „Pano labirintui“ buvo plojama atsistojus net 22 minutes, ilgiausiai festivalio istorijoje. Kanai visada garsėjo solidaus komercinio kino festivalio reputacija, o kokybė, novatoriškumas, kūrybiškumas bei kino kalbos naujumas – tie filmų atrankos kriterijai, kuriais vadovaujamasi jau daugelį metų. Festivalio organizatoriai stengiasi, kad, nepaisant natūraliai gimusių ir surežisuotų skandalų, čia kiekvienas rastų sau tinkamų pramogų. Vieniems pakanka pasidairyti į ant raudono kilimo prieš fotografų blykstes pozuojančias pasaulio garsenybes, kitiems mielesnis asmeninis kontaktas su filmų herojais išsijungus šviesoms kino salėje. KOTRYNA KARALEVIČIŪTĖ

139

20 19 r ug s ė jis

Penki pavasariai ant Kanų kilimo Būti vos per kelis metrus nuo kino ir mados industrijos žvaigždžių, kiekvieną gegužę einančių raudonu Kanų kino festivalio kilimu, – ypatingas šansas. Kiekvieno snobo svajonė ir smalsumo patenkinimas. Tačiau kai matai fotografų grūstį ir jų (ne)privilegijuotas vietas, supranti, koks tai alinamas darbas. Jau penkerius metus toje kamerų sumaištyje sukasi ir VIFF „Kino pavasaris“ fotografas AUDRIUS SOLOMINAS.

Permaina. „Fotoreporterio darbas Lietuvoje suteikia daug profesinės ir gyvenimiškos patirties, tačiau greit pajunti, kad jis vis dėlto labai sunkus: vieną akimirką fotografuoji verslininkus, po pusvalandžio keliauji į teismo salę, dar po kurio laiko – į turgų, galiausiai – į atidaromos parduotuvės vakarėlį ar krepšinio varžybas... Visa tai blaško, alina, tampa sunkiau susikoncentruoti į vieną sritį ir būti tik jos profesionalu, bet kartu ir užgrūdina, suteikia žinių, naujų potyrių. Kai VIFF „Kino pavasaris“ fotografijos vadovas Robertas Daskevičius pakvietė į komandą, jau po pirmų metų festivalyje supratau, kad esu savo aplinkoje ir savo stichijoje. Traukė ir pats kinas, ir dvi savaites mieste vyraujanti šventiška atmosfera. Būtent šis festivalis leido suprasti, kokie ne menami, o tikri kino šedevrai slepiasi ir Europoje, ir Azijoje, ir Artimuosiuose Rytuose, ir Lotynų Amerikoje – ne tik Holivude; leido suprasti, kas yra autorinis Europos kinas ir kas yra art house žanras. Tiesa, savęs sinefilu nepavadinčiau, tačiau kinas vis labiau ir labiau traukia juo domėtis. Kita vertus, prie jo prisiliečiau dar paauglystėje, nes draugės mama dirbo tuomečiame „Lietuvos“ kino teatre, kuriame, beje, ir prasidėjo „Kino pavasario“ festivalis. Taigi patekti į salę nebūdavo didelių kliūčių. Pirmoji kaip kino fotografo patirtis – fiksuoti kadrus filmavimo aikštelėje, kai buvo kuriamas režisieriaus Emilio Vėlyvio „Zero 3“. Nestebino milžiniškos komandos darbas – maniau, kad reklamos, mados fotosesijoms kurti reikia didelės komandos, tačiau, pasirodo, kino industrijoje dalyvauja dešimtkart didesnis būrys. Ir tame katile labai svarbu fotografui rasti savo vietą, kartais būti nematomam. Štai šiandien ką tik grįžau iš aikštelės, kur prie vieno amerikiečių filmo dirbo per 120 žmonių. Mane masina ir techniniai šiuolaikinio kino triukai (pavyzdžiui, kaskadininkai), ir begalinio

2 01 9 ru g sėj i s

talento reikalaujantis apšvietėjų darbas; pagaliau komandos darbas įkvepia naujoms idėjoms, kurias galiu pritaikyti, panaudoti fotosesijoms.“

Įsivaizduojami ir realūs Kanai. „Apie didžiausią Europos kino forumą Žydrajame Krante turėjau labai standartinį ir stereotipinį įsivaizdavimą: daug kino garsenybių, puošnūs drabužiai, geriausi filmai, „sportinė“ konkurencinė atmosfera, žėrinčios Auksinės palmės šakelės... Galiausiai, įsivaizdavau, kad ta aplinka niekada nebus pasiekiama paprastam mirtingam fotografui iš Lietuvos. Pirmasis mano darbinis vizitas į Kanų kino festivalį sutapo su „Ypatingo žvilgsnio“ programoje rodyto Šarūno Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ premjera. Iš pradžių susidūriau su akreditacijų, kurios būna net kelių lygių, keblumais: privalu atstovauti kokiam nors su kino industrija susijusios medijos kanalui, todėl laisvai samdomam fotografui ten patekti šansų iš esmės nėra. Kortelė, kurią gavau spaudos centre, pasirodė esanti beveik niekinė – su ja gali pasivaikščioti festivalio teritorijoje, tačiau neturi jokios teisės fotografuoti, kas vyksta ant raudono kilimo. Tik antrą dieną pavyko išprašyti specialią kortelę, žyminčią mano nišą fotoreporterių zonoje, ant raudono kilimo laiptelių, kur susispiečia apie 500 fotografų ir kino operatorių. Judėjimo erdvė nėra čia labai reglamentuota, išskyrus pirmąją eilę, kur dirba agentūrų fotoreporteriai ir kurių užfiksuotas kadras, pavyzdžiui, su aktorės Helen Mirren atvaizdu, portale „Žmonės“ gali atsidurti greičiau nei per dvi minutes. Nežmoniškas informacijos greitis, todėl, būdamas ant trečios pakopos laiptelių, supratau, kad man daryti tą patį, ką daro plušantys pirmoje eilėje, – beprasmiška: kam >

1 42

FOTOGRAFAS GEDIMINAS GRAŽYS

KRYPTIS

ĮSP ŪDIS

LAIMĖ

LA IMĖ

1 43

20 19 r ug s ė jis

M A NO

E R DVĖ

LAIMĖ

Butikinė varjetė Kultūros vadybos specialistė ir tarptautinių renginių organizatorė, o šiandien – dar ir viena profesionaliausių vestuvių planuotojų KAROLINA MEGINYTĖ, pasitelkusi interjero kūrėjos Jurgos Plette išmonę, įrodė, kad standartiniame modernios statybos bute įmanoma susikurti glamūrinę pramoginio teatro ir butikinio viešbučio atmosferą.

2 01 9 ru g sėj i s

152

FOTOGRAFĖ GRETA SKARAITIENĖ („ŽMONĖS FOTO“)

LA IMĖ

Interjero kūrėjos Jurgos Plette nuomone, paveikslų rėmelių ornamentika – ne mažiau svarbus namų dekoro elementas nei patys tapybos darbai

153

20 19 r ug s ė jis

ASM E NINIS

GIDAS

LAIMĖ

Mane būtų galima vadinti vėlyvųjų pusryčių krikštamote Lietuvoje. Pamenu, dar prieš gerus penkerius metus, kai mūsų šalyje vėlyvuosius pusryčius gamino vos kelios vietos, parašiau pirmąjį straipsnį apie juos ir pati surengiau keletą sekmadieninių brunch’ų. Nuo tada ir dar dėl to, kad pusryčių patiekalai yra mano virtuvės fetišas, analizuoju pusryčių rinką ir bandau atsakyti į dažnai iškylantį klausimą: kur eiti vėlyvųjų pusryčių? Vėlyvųjų pusryčių kultas Šis terminas atsirado sujungus du angliškus terminus breakfast („pusryčiai“) ir lunch („pietūs“). Mat vėlyvieji pusryčiai atstoja ir pusryčius, ir pietus, jie būdavo tiekiami dažniausiai sekmadieniais iki pirmos ar trečios valandos. Dabar jie jau gaminami ir šeštadieniais. Esti vietų, kurios pusryčių patiekalus ruošia visą dieną visomis savaitės dienomis. Pirmieji vėlyvieji pusryčiai buvo patiekti Anglijoje, Londone, apie 1800 metus. Jie ypač išpopuliarėjo JAV po Antrojo pasaulinio karo (būtent dėl žavesio sekmadienio rytus praleisti lovoje ir pusryčiauti vėliau).

2 01 9 ru g sėj i s

Dabar net būna keista, kad restoranai ar maisto užeigos negamina savaitgalio pusryčių. Atsirado poreikis ruošti ir ankstyvuosius pusryčius darbo dienomis, tad vis daugiau vietų siūlo ir tokius. Prieš gerus dešimt metų būtume sunkiai įsivaizdavę ir tai, kad pirmą puodelį kavos gersime ir kiaušinienę 8 val. ryto valgysime restorane… Populiariausi patiekalai Benedikto kiaušinį pagaminti bando visi. Ne visiems sekasi, tačiau tarp valgytojų jis vis dar populiariausias patiekalas. Benedikto kiaušinis (angl. Eggs Benedict) – tai ant specialios duonelės ar angliško keksiuko (angl. muffin) patiekiamas be lukšto virtas kiaušinis su šoninės skrebučiu ir olandišku padažu (angl. Hollandaise sauce). Yra ir daugiau jo versijų: Hemingvėjaus, arba dar kitaip vadinami Eggs Royale su rūkyta lašiša, Huevos Benedictos – su meksikietiška dešra ir gvakamole, Eggs Florentine – Benedikto kiaušinių interpretacija su špinatais ar Portobello Benedict su Portobelo grybais. Į madą ir į meniu grįžo tobulai paruošti omletai, plakta kiaušinienė. Amerikie-

tiškuose filmuose išgarsėję skrebučiai persikėlė į pusryčių valgiaraščius, tik tapo įmantresni, ruošiami su ožerškio uogomis, datulėmis, kokosais, bananais, ekologišku riešutų sviestu bei kitais pagardais. O skrebutis su avokadu #avocadotoast jau tapo šio šimtmečio (ar bent jau instagramo) žvaigžde. Avižinės košės virsta ispaninių šalavijų ir vingrūnių košėmis, o sotieji vaisių, uogų, kruopų ir kitų ingredientų bowl’ai gražiai atrodo ir tapo mėgstamu sveiko maisto patiekalu. Pusryčių valgiaraščiai praplečiami ir meksikietiškais, ir Pietų Amerikos, Azijos, Artimųjų Rytų ar primirštais Vakarų Europos patiekalais. Viena ryškiausių žvaigždžių – šakšuka – būdinga Marokui, Tunisui, Izraeliui, Libijai. Ji ruošiama į pomidorų, aitriųjų paprikų, svogūnų ir įvairių prieskonių padažą įmušant kiaušinius. Iš Meksikos atkeliavusi žvaigždė – huevos rancheros, kiaušiniai ant tortilijos su pupelėmis, pomidorų ir aitriųjų paprikų padažu bei gvakamole. O štai kokias vietas ir patiekalus rekomenduoju vėlyviesiems pusryčiams Lietuvoje.

158

RESTORANŲ ARCHYVŲ IR AUTORĖS NUOTRAUKOS

LABAS RYTAS IR LABA DIENA

15 geriausių vietų Lietuvoje, kur galima pasimėgauti puikiais vėlyvaisiais pusryčiais.

LA IMĖ

PUSRYČIAI VISĄ DIENĄ #breakfastalltheday

NIEKO NETRŪKSTA #fullexperience Kas ir kur? Restoranas „TELEGRAFAS“ (viešbutyje „Kempinski“), Universiteto g. 14, Vilniuje. Ko tikėtis? Jus pasitiks su sveikuolišku sulčių shot’u, o norintiems pripildys taurę burbulų ir pasiūlys kavos. Šių gėrimų gausite nemokamai ir kiek norite. Siūlomas švediškas stalas ir a la carte valgiaraštis. Gausu naminių duonų: be glitimo, sėklų duonelių, tradicinių; kelios ikrų rūšys su gardžiais mini blyneliais, daug žuvies. Pagrindiniame meniu: nuo klasikinių omletų, Benedikto kiaušinių, kiaušinienių iki specialios „Telegrafo“ pusryčių versijos su elnienos dešrelėmis. Vafliai – klasikiniai su klevų sirupu arba uogomis, o blynų fanai čia ras tiesiog tobulai paruoštų blynelių. Eikite, jeigu norite už 30 eurų patirti visišką prabangą. Be to, ir pasimėgauti vienu įspūdingiausių vaizdų Vilniaus centre. Rekomenduoju kviesti gimtadieniui, vestis svečius arba išalkus keliauti visam sekmadienio pusdieniui.

Kas ir kur? „KAVOS ERA“, Savanorių pr. 6, Vilniuje. Ko tikėtis? Čia pusryčių meniu – didžiulis. Siūlomi įvairių šalių įkvėpti omletai, pavyzdžiui, graikiškas ar itališkas. Benedikto kiaušiniai ne tik klasikiniai, bet ir su plėšyta kiauliena. Beigeliai su įvairiais pagardais: pesto, sūrio ir šoninės ar bri. Valgytojai pamėgo ir poliarinius suvožtinius su humusu arba pestu, vištiena ir mocarela. Eikite, jeigu esate pusryčių patiekalų mėgėjas. Mano nuomone, tai viena geriausių pusryčių vietų Lietuvoje. Meniu nuolat papildomas ir atnaujinamas, klasikiniai receptai smagiai interpretuojami.

telegrafas kempinskivilnius

dailypoison dailypoison

kavosera kavosera

Kas ir kur? „DAILY POISON“, J. Jasinskio g. 14A–101, Vilniuje. Ko tikėtis? Čia bene didžiausias sveikų košių ir sveikųjų supermaisto dubenėlių pasirinkimas. Visų grūdo dalių avižinės košės, ispaninių šalavijų sėklų pudingas, košės su vingrūnėmis su avižų ar karvės pienu... Didelis visų grūdo dalių duonos skrebučių asortimentas, avokado skrebutis ant itin madingos sourdough duonos ir, žinoma, patiekalai su kiaušiniais. Vizitine vietos kortele tapo patiekalas „Barber“ – ant tamsios čiabatos plakti kiaušiniai su bananais, šonine ar karameliniu sirupu. Eikite, jeigu prijaučiate sveikam ir itin gardžiam maistui, pusryčius galite valgyti nuo ryto iki vakaro.

DEGUSTACINIAI PUSRYČIAI #tastingbrunch Kas ir kur? Restoranas „EL MERCADO“, Didžioji g. 3, Vilniuje. Ko tikėtis? Įvairiausių tapas: nuo vytintų mėsyčių, vytinto tuno, ispaniško kumpio, gausybės marinuotų ir šviežių jūrų gėrybių iki garsiųjų ispaniškų bulvių tortilijų, įvairių salsų, marinuotų daržovių bei visų mėgstamų padrón pipiriukų. Pasitiks austrės ir burbulai. Vėliau vieni po kito nešami patiekalai skirti dalytis: moliuskai su žolelėmis ir padažu, paelija, ispanišku būdu ruošta ėrienos koja. Puikus pasirinkimas ir vaikams, jiems skirtas atskiras kampelis su maistu. Eikite, jeigu esate ispaniškos sielos, ispaniško maisto fanas arba tiesiog dievinate maisto fiestą. elmercado.lt el_mercado_vilnius

159

Kas ir kur? Restoranas „AMANDUS“, Pilies g. 34, Vilniuje. Ko tikėtis? Meniu kinta pagal sezoną ir šefo Deivydo Praspaliausko kelionių kryptis. Beveik visada meniu yra šviežios duonos (vienos gardžiausių) su čia pat purentu sviestuku, užkandžių, sriubų, pagrindinis patiekalas, desertas. Ir, žinoma, patiekalas su kiaušiniu. Labai patiko vanduo, patiekiamas su aktyvintąja anglimi. Eikite, jeigu norite praplėsti vėlyvųjų pusryčių meniu.

amandus.restoranas amandus.restaurant

20 19 r ug s ė jis

M AISTAS

LAIMĖ

Č EM P I O N Ų P U S RYČ I AI Vėlyvas sekmadienio rytas. Su kompanija pasistumdę madingiausioje miesto gatvėje, gaunate stalelį. Meniu žada Benedikto kiaušinius su olandišku padažu, kvapnius kokosinius vaflius ir mimozas ar belinius. Kol už stalo ošia pokalbiai, atkeliauja patiekalai ir... darsyk pripildomos taurės ir puodeliai. Laikrodis rodo vos vienuoliktą priešpiet, bet skubėti nėra kur, prieš akis – ilgos kelios valandos maisto ir istorijų.

2 01 9 ru g sėj i s

skaniai valgyti ir kvatodamos narstyti šeštadienio nakties nuotykius ilgiau numigusios sekmadienio rytą. Nors merginos televizoriaus ekrane valgė gerokai rafinuotesnius patiekalus, maisto istorikai mano, kad dėl to, jog brunch’o meniu labai primena tradicinius britiškus medžiotojų pusryčius (kiaušiniai, mėsos gabalėliai, šoninė ir pan.), restoranai, klientams ėmę siūlyti vėlyvuosius pusryčius, nuėjo lengviausiu keliu, tik ilgainiui dar pridėjo desertų, šampano ir lengvų kokteilių. Dabar žodis „brunch’as“ neretai siejamas su barzdotais hipsteriais, sekmadienių vėlyvais rytais su draugais užgulančiais kavines, jaunomis šeimomis, parkuojančiomis atžalas vežimėliuose tarp staliukų, ir tiesiog kompanijomis, norinčiomis smagaus laiko ir skanaus maisto. Žinoma, tai tik dalis paveikslo. Brunch’as yra ir tiesiog ilgesni pusryčiai, kuriems laikas neskaičiuojamas; tingūs namiškiai, savaitgalį tįsantys lovose iki 10 val. ryto, o tada ruošiantys vidurdienio puotą – juk vėlyvaisiais pusryčiais, pereinančiais į pietus, ne mažiau kokybiškai galima mėgautis ir namuose. Tai maisto šventė, nors ir be fejerverkų ir vakarėlių jaudulio. Brunch’ui namuose paruošti užteks vieno sotesnio kiaušinių patiekalo ir dar kelių greitų, paprastų, nereikalaujančių didelių pastangų. Juk geras maistas ir draugija – viskas, ko reikia norint savaitgalį patirti kelių valandų malonumą.

Jei šitai skaitote ką tik sutrupinę skrebutį su džemu pataluose, rizikuojate tapti mažuma, nes jaukius savaitgalio rytus dviem jau kurį laiką pasiglemžė pasirytinėjimai mieste su draugais ar šeima: brunch’as (kitaip – vėlyvieji pusryčiai), dar neseniai tik viena ausimi girdėtas žodis, sparčiai virsta ir lietuviška kulinarine pramoga. Populiari teorija teigia, kad pusryčiai ir priešpiečiai (iš čia ir terminas – angl. breakfast + lunch) į vieną žodį pirmąsyk susiklijavo 1895 m. kažkodėl medžiotojams skirtame laikraštyje pasirodžiusioje esė „Brunch: A Plea“ („Vėlyvieji pusryčiai: reikalavimas“), kurią parašęs toks britas Guy Beringeris pareiškė, kad po šeštadienio nakties linksmybių pagiriotiems keltis anksti stačiai nepriimtina, jų skrandžiai pageidauja įvairesnio maisto (jokių kalbų apie košes), o sekmadienio skonio kelionę derėtų užbaigti arbata su pyragaičiais. Užuot smaknojus prie stalo vienam, Beringeris tikėjo idėja dalytis maistu ir praėjusios nakties istorijomis su draugais (nes tai pataiso nuotaiką, palengvina pagirias ir nutiesia kelius lengvesnei būsimos savaitės pradžiai), todėl brunch’as įsitvirtino ir kaip socialus bei smagus pasimatymas. Po kurio laiko vėlyvųjų pusryčių idėja persikėlė per Atlantą ir įsitvirtino JAV – o iš jos vėl sugrįžo į Europą. Sakoma, kad JAV brunch’ai piką pasiekė serialo „Seksas ir miestas“ populiarumo metu – visos draugės norėjo puoštis,

164

LA IMĖ

3 porcijos Gaminti 30 min.

Be lukšto virti kiaušiniai su jogurtu ir aitriųjų paprikų padažu JOGURTAS 250 g graikiško jogurto, 70 g šviežio ožkų sūrio, 1 šaukštas smulkintų krapų, 1 česnako skiltelė, ½ šaukštelio druskos. AITRIŲJŲ PAPRIKŲ PADAŽAS 50 g sviesto, 1 maža raudona aitrioji paprika, 1 šaukštelis maltos saldžiosios paprikos. ŽALIASIS PADAŽAS 2 česnakų skiltelės, 1 šaukštas konservuotų chalapos paprikų, po 2 šaukštus smulkintų paprikų, krapų ir mėtų, 3 šaukštai alyvuogių aliejaus, 1 šaukštelis citrinos sulčių, druskos pagal skonį. 3 kiaušiniai, 1 šaukštas acto, šviežios kepintos duonos patiekti. Jogurtui visus ingredientus sumaišyti dubenyje (česnako skiltelę išspausti) ir padėti į šaldytuvą. Sviestą ištirpinti keptuvėje. Sudėti smulkintą aitriąją papriką, suberti maltą papriką. Kelias minutes pašildyti ant lėtos ugnies ir palikti šiltai. Žaliajam padažui visus ingredientus sumalti maisto smulkintuvu. Puode užvirti vandenį ir supilti actą. Ugnį sumažinti, kad kiltų burbuliukai. Kiaušinius įmušti į atskiras stiklinaites ir po vieną suleisti į vandenį. Virti 3-4 min. Išgriebti kiaurasamčiu ir nuvarvinti. Į dubenėlius įkrėsti jogurto, įdėti po kiaušinį. Apšlakstyti raudonuoju ir žaliuoju padažais ir nedelsiant patiekti su kepinta duona.

165

20 19 r ug s ė jis