LA IMĖ
2019 KOVAS 3,89 Eur Prenumeratoriams – nuo 2,08 Eur
+ MADOS GIDAS 1 p.
Nr. 1 (28)
STILIUS
2019 m. pavasaris– vasara
Laimė STILIUS
2019 m. pavasaris–vasara
KUR VEDA PAŠAUKIMAS Dainininkė Miglė Vilčiauskaitė-Migloko Modelių agentė Meda Jonaitytė N.1Zelandijos premjerė Jacinda Ardern
SEZONO TENDENCIJOS 2019-ųjų spalva Laikui nepavaldus raštas Blondinių bumas
Viršelio veidas LAURA VAGONĖ
20 19 ko v as
9 771392 256016
03
SEZON AS
LAIMĖ
IVO NIKKOLO kaklo papuošalas, 99,90 €
UTERQÜE švarkas, 199 €
MAX MARA skara, 95 €
PEET DULLAERT auskarai, 375 €
Pirmas pirkinys – akinukai: grožiui, stiliui, sveikatai JIMMY CHOO batai, 695 €
DANSE LENTE rankinė, 385 €
24 LOEWE akiniai, 320 €
LʼORÉAL PARIS TRUE MATCH pudra, apie 14 €
BALENCIAGA švarkas, 2450 €
daiktai, kuriems sakome „TAIP“
Kai apnuoginame rankas, laikrodis tampa stilingu aksesuaru
ZARA batai, 39,95 €
Brangokas, kaip ir visos svajonės, bet kultinis „Vetements“
MAX MARA rankinė, 369 € VETEMENTS džemperis, 890 €
2 01 9 k o vva as
KAPTEN & SON laikrodis, 269 €
20 2
STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ
Gal ir sunku patikėti, bet iki pavasario – vos kelios dienos. Vadinasi, pats laikas pagalvoti, kokių naujų daiktų mums netrukus prireiks.
LA IMĖ
COACH raktų pakabutis, 275 €
RESERVED akiniai, 12,99 €
MARNI auskarai, 273 €
Masyvūs auskarai vis dar tebėra trendas
SOPHIA WEBSTER basutės, 420 €
BALENCIAGA rankinė, 1090 €
DR. HAUSCHKA EYE CRAYON DUO akių pieštukas, 19 €
ISABEL MARANT suknelė, 450 €
VETEMENTS diržas, 455 €
BOTTEGA VENETA paltas, 3200 €
MANGO rankinė, 39,99 €
Labai vintažinė rezginė – viena iš mados favoričių
Ryškiausia sezono mada – holograminiai drabužiai ir rankinės
GUCCI batai, 785 €
3 21
STELLA MCCARTNEY kelnės, 725 €
20 19 ko v as
V E IDAS
LAIMĖ
V IRŠE L IO
ŠILTI APKABINIMAI
Tekstas
DOVILĖ ŠTUIKIENĖ
FOTOGRAFĖ Lina Aidukė STILISTĖ Vilija Rušinskaitė VIZAŽISTĖ Greta Remeikytė
Žinoma vestuvių planuotoja ir mados mokyklos „Vilnius Fashion Hub“ bendraturtė LAURA VAGONĖ mano, kad, trokštant laimės begalinės, iš pradžių neprošal pasiekti, kad būtų gera pačiam su savimi, o jei negera – susikurti geresnę savo versiją.
S
sutinki kartais žmogų, o jis visiškai nepanašus į tą savo antrininką, kurį yra susikūręs instagrame ir feisbuke. Betgi niekas to nepripažins... Kalėdiniame vakarėlyje susipažinau su vienu žinomu žmogumi, kuris priėjo ir pasakė komplimentą, kad esu tokia pati, kaip instagrame. Socialiniai tinklai nėra mano pragyvenimo šaltinis, todėl nesistengiu ten kurti kitokio savo įvaizdžio, man nereikia dėtis tuo, kuo nesu. Duonytę dar valgau iš vestuvių planavimo. Turite nemenką patirtį. Bus jau keturiolika metų. Užsakymų vis daugėjo ir daugėjo, aš vis kėliau ir kėliau kainą, o dabar viskas stabilizavosi, nors vis dar svajoju dirbti šiek tiek mažiau, gal imtis ir kitokių veiklų. Na, niekas neateis ir nepasakys: „Laura, dirbk mažiau.“ Tai reikia nuspręsti pačiai. Pažįstu žmonių, kurie dešimt metų sako, kad kažko norėtų, bet niekas nesikeičia... Laikausi požiūrio, kad jei kurį laiką jautiesi blogai, neverta laukti, jog padėtis pasikeis savaime. Turi pats inicijuoti pokyčius. Čia kaip su skyrybomis – jei bandai klijuoti, derinti, amžinai tai tęstis negali: turi nusistatyti terminą, kiek dar kovosi, ir padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso. O jei nepavyksta – nereikia kankintis. Lygiai taip pat su gyvenimo būdu – jei net mylimame darbe nesijauti gerai, vadinasi, verta ką nors keisti. Anksčiau darbe esu patyrusi net panikos priepuolių, kai trūksta oro, atrodo, jog sutriko širdies ritmas, tačiau tyrimai nieko blogo nerodydavo. Bet tai galima valdyti: keisti gyvenimo būdą, požiūrį, nes renginių organizavimo rinkoje stresas yra nuolatinis palydovas. >
2 01 9 k o v a s
24 4
LA IMĖ
EGIDIJAUS RAINIO suknelė
25 5
20 19 ko v as
IŠ
A RČ IAU
LAIMĖ
CREMER KULT apsiaustas ZARA šortai AIRIDA SKRICK batai
2 01 9 k o v a s
32 6
LA IMĖ
C H MEDITACIJA O S E Tekstas
JULĖ ŠIURKUTĖ
Su MIGLE VILČIAUSKAITEMIGLOKO smagu bendrauti. O dar smagiau ją matyti scenoje. Jai dainuojant apima keistas jausmas: akivaizdu, kad merginai muzikos reikia labiau nei pilnos salės, kad ji tiesiog pasineria į transą. Ir publika nori nenori įtraukiama į tas mišias.
FOTOGRAFĖ Rūta Jankauskaitė STILISTĖ Vilija Rušinskaitė VIZAŽISTĖ Reta Jončaitė Fotografuota Lino Cicėno studijoje
33 7
20 19 ko v as
LAIMĖ
SPALVŲ BLYKSNIAI „Chanel“ lūpų dažai „Rouge Coco Flash“ – tai lūpos, atrodančios neprilygstamai be pastangų. Tai – pojūčių komfortas, spalvų gausa ir spindesys. FORMULĖ. Ar įmanoma tarp 27 lūpų dažų atspalvių nerasti sau tinkamo? Juolab šie dažai taip lengvai slysta lūpų odele, ištirpsta vos ją palietę ir suteikia begalinio komforto. Simondsijų, mimozų ir saulėgrąžų aliejai ima tuoj pat lūpas drėkinti ir dėl ypatingos dažų formulės šis poveikis tęsiasi iki 8 valandų – lūpas dengia lengvas, šilkinis, spalvotas, puoselėjantis „paltukas“. PALETĖ. Jai tinka apibūdinimas „aistringa užgaida“. „Nude“, įvairių tonų rožiniai, oranžiniai, slyviniai, beveik juodi ir raudoni atspalviai – subtilūs, drąsūs ir ryškūs. Kad žaidimas jais teiktų dar didesnio malonumo, „Chanel“ į kolekciją įtraukė permatomus dažus, skirtus sukurti viršutiniam sluoksniui: vieni iš jų prideda lūpoms auksinio mirgėjimo, kiti – oranžinio karščio, treti (turintys juodų pustonių) – gylio bet kuriai pasirinktai spalvai. Į kolekciją įtraukti ir du nauji „Rouge Coco“ dažų atspalviai – gaivus koralinis („Ami“) ir gilus raudonas („Lover“). Teirautis „Kristianoje“, „Douglas“. 2 01 9 k o v a s
54 8
LAUROS MIZGIRYTĖS-LATOUR ILIUSTRACIJA
M E T Ų
S PA LVA
LA IMĖ
KORALIŠKA VIENYBE
Spalva nėra tik spalva. Ji yra simbolis, reakcija, veiksmas, poveikis – skirtingai matomas ir suvokiamas. „Pantone“ spalvų institutas, spalvų prognozuotojų lyderis, išmano jų psichologiją ir renka metų spalvą paisydamas mados, dizaino, socialinių, ekonominių, meno tendencijų, populiarių kelionių ir gyvenimo būdo krypčių. >
9 55
20 19 ko v as
MARC CAIN rankinė, 159,99 €
H&M HOME puodelis, 19,99 €
H&M HOME žvakidė, 19,99 €
MARC JACOBS rankinė, 413 €
STEFANEL megztinis, 115 €
COCCINELLE rankinė, 108,50 €
VASKALA rankinė, 239 €
MARELLA batai, 219 €
MARC JACOBS raktinė, 63 €
H&M HOME žvakės „Colar“, po 4,99 € SOIRE dekoracija, 14 €
COCCINELLE piniginė, 139 €
FOTOGRAFĖ IR STILISTĖ JURGA RADZEVIČIŪTĖ
M E T Ų
S PA LVA
LAIMĖ
LAIMĖS RECEPTAS
Ne visi žvelgia į pasaulį pro rožinius akinius, bet visi nori, kad gyvenimas būtų gražesnis. Šiemet madinga koralų spalva gali labai praskaidrinti aplinką. Ji yra šilta, išskiria laimės hormonus, o ir nevaržo – juk koralai turi galybę atspalvių. Net jei mūsų namuose ar garderobe bus tik vienas toks rausvas daiktelis, jis taps akcentu, trauks kaip židinio liepsna.
2 01 9 k o v a s
58 10
LA IMĖ ROKH kelnės, 545 €
STELLA MCCARTNEY saulės akiniai, 170 €
ZARA marškiniai, 29,95 €
GIVENCHY batai, 315 €
MANGO bateliai, 25,99 € ALEXANDER MCQUEEN skara, 206 €
TWINSET megztinis, 123 €
STEFANEL paltas, 219,50 €
EMPORIO ARMANI sijonas, 875 €
STELLA MCCARTNEY batai, 297 €
59 11
MARNI rankinė, 1550 €
20 19 ko v as
Į VA I Z D I S
LAIMĖ
S TERAPIJA A L V Ų Geriausias iki gyvo kaulo įgrisusio lietuviško pavasario pradžios pilkumo priešnuodis – ryškios spalvos. Pradėkite nuo vieno atspalvio taisyklės ir pamatysite, kokią galią turi kelios tos pačios spalvos detalės viename derinyje!
FOTOGRAFAS Vaidas Jokubauskas STILISTĖ Miglė Kazėnaitė MAKIAŽAS, ŠUKUOSENOS IR TEKSTAS Vytautės Žališkevičiūtės MODELIS Monika Račiūnaitė
2 01 9 k o v a s
62 12
LA IMÄ–
13 63
20 19 ko v as
SIM PTOM A I
LAIMĖ
Patrakusi 7-ojo dešimtmečio mada
Romantiška XX a. pradžios panelė, 1910 m.
Ekspresyvi Eduardo laikų ledi, 1910 m.
Nebyliojo kino era
Nekonservuoti
ŽIRNELIAI Juvelyrė Monica Sordo, 2018 m.
Yra raštų, kuriems nei šilta, nei šalta, kokios už lango mados tendencijos. Jie, it kokie VIP’ukai, patys nusprendžia, kada būti, kada – ne. Vienas iš tokių raštų – žirneliai: infantilūs, linksmi, žaismingi, aktyvūs, visur prasismelkiantys. Ir tokie mieli, kad ant jų net negalima pykti.
Praeivė, 2019 m.
©VIDA PRESS (3)
Yayoi Kusamos instaliacija, 2018 m.
1951 m. žurnalas su jaunute Brigitte Bardot ir Dioro stiliaus suknia
2 01 9 k o vva as
80 14
LA IMĖ
Žirnelių niekada nebuvo per daug, 1989 m.
Turbūt garsiausia taškuota suknia – iš filmo „Graži moteris“, 1990 m.
©VIDA PRESS (10)
Taškuoti Justinas Bieberis ir Hailey Baldwin, 2018 m.
Žirneliai labai išpopuliarėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo badmetis. Mados žinovai paskaičiavo, jog tai – optimalus raštas, tinkamas visiems gyvenimo atvejams: neva viena taškuota suknia atstoja penkias kitas (juolab tų penkių niekas negaudavo). Bet tai buvo seniai. O dabar svarstau, ar esu mačiusi bent vieną taškuotą biuro kostiumą, ir nepamenu. Raudono kilimo suknelės irgi nebūna labai margos. Tiesa, septintajame dešimtmetyje Londono policininkės vilkėjo taškuotas palaidines, bet tai buvo prasta idėja, todėl – labai trumpalaikė. Žirneliai moderniam žmogui atrodo lengvabūdis, naivus, pasitikėjimo nekeliantis ornamentas. Tai patvirtina ir jo tarptautinis pavadinimas polka dots: ko galima tikėtis iš rašto, gretinamo su kažkokiu liaudies šokiu? Nors dėl pavadinimo sąsajų su polka galima pasiginčyti. Jų esama, bet – visai atsitiktinių. Tiesiog Anglijoje (kur ir atsirado šis terminas) XIX a. viduryje tas šokis sukėlė tokią masinę paranoją, kad jo vardu buvo vadinama viskas, ką tik krautuvininkai norėjo parduoti. Ant lentynų neliko paprastų produktų – buvo vien polkos skrybėlės, polkos bateliai, polkos replės, polkos padažai, polkos kumpiai ir taip toliau. Ir niekas nekaltas, kad tas žodis ilgam prikibo tik prie
81 15
žirnelių... Riebų klaustuką galima padėti ir prie stereotipo, kad tas raštas yra nerimtas. Mes paprasčiausiai negalvojame apie jį, žinomą nuo vystyklų. Tikrai nė viena, sumokėjusi už taškuotą palaidinę, neina ieškoti Simbolių žodyno. Gal ir gerai – taip sutaupome laiko: tam, kad atsiskleistų mistinės ir kitokios apskritų formų reikšmės, tektų daug jo sugaišti. Net jei tos apskritos formos – žirnio dydžio. Kitas dalykas, kad audiniai gyvena savo gyvenimą, nepriklausomai nuo mūsų noro ar nenoro jį aiškintis. Ir paskui juos driekiasi informacijos šleifas. Reikia pavyzdžio? Prašom. Šis pavasaris ir vasara – žirnelių metas. Jų buvo „Prada“, „Marc Jacobs“, „Burberry“, „Max Mara“, „Kenzo“, „Dolce & Gabbana“, „Andrew GN“, „Carolina Herrera“, kitose kolekcijose. Ir buvo tiek, kad kai kam kilo nerimas – ar tik dizaineriai nenori grąžinti patriarchato! Mados žurnalistai dabar instinktyviai visur ieško vintažo ir nauja žirnelių banga jiems pirmiausia asocijuojasi su šeštuoju dešimtmečiu – serialo „Mad Men. Reklamos vilkai“ laikais. Iš tiesų, polka dots bumas buvo ne tik karo, bet ir pokario metais. Jį sukėlė „Christian Dior“ suknia – tamsi su baltais žirneliais: jos buvo nupirkta nepalyginti daugiau >
Priklausomybė Yra dizainerių, kurie negali gyventi be žirnelių. Pirmas į galvą atėjęs pavyzdys – Carolina Herrera. Jos mados namų kolekcijose visada būdavo taškuotų drabužių ir aksesuarų; net jos kvepalų dėžutės puošiamos žirneliais.
20 19 ko v as
M A DA
LAIMĖ
FOTOGRAFĖ Greta Gedminaitė STILISTĖ Vilija Rušinskaitė STILISTĖS ASISTENTĖ Dovilė Kavaliauskienė VIZAŽISTĖ Alina Vaitkevičiūtė MODELIS Paulina Smirnovaitė („RUTA Model Management“)
viena namuose SPORTMAX lietpaltis, 1379 € SANDRO palaidinė, 115 €, sijonas, 165 €
2 01 9 k o vva as
Niekas nenori sėdėti tarp keturių sienų. O ir nereikia. Bet kur, jei ne vienumoje, galima drąsiai staipytis prieš veidrodį, įvertinti naujus pirkinius ir naujus derinius, patikrinti – tinka jie tau ar ne? O tikrinti yra ką: laukia naujas margas sezonas, kurio spektras – nuo androginiškų kostiumų iki labai moteriškų suknelių, nuo santūrios smėlio spalvos iki akiplėšiškų rožių raštų.
92 16
LA IMĖ
H&M STUDIO auskarai, 24,99 €, švarkas, 59,99 €, kelnės, 39,99 € MANGO aulinukai, 49,99 €
17 93
20 19 ko v as
Tekstas VA L D A S PUTEIKIS
Per klaidą užklydęs į Vilnių Prancūzų rašytoją, buvusį profesionalų ledo ritulininką FRANÇOIS HENRI DÉSÉRABLE’į plačioji literatūros auditorija išgirdo 2017-ųjų rudenį, kai jo romanas „Toks ponas Piekielnis“ („Un Certain M. Piekielny“) buvo nominuotas net penkioms prestižinėms Prancūzijos literatūros premijoms, tarp jų ir Goncourt’ų. Jei prieš kelerius metus nebūtų atsitiktinai užklydęs į Vilnių ir visiškai atsitiktinai praėjęs pro Romaino Gary skulptūrėlę, šiandien šio romano tikriausiai nebūtų buvę. Kaip nebūtų buvę šio interviu Monmartre ir rašytojo viešnagės šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje.
2 01 9 k o v a s
FOTOGRAFĖ FRANCESCA MANTOVANI
IŠSKIRT IN IS
IN T E RV IU
LAIMĖ
130 18
LA IMĖ
P
iekielnio istoriją pradedate nuo to, kad jūsų personažas atvyksta į Vilnių būti draugo santuokos liudininku. Tačiau šia fikcija toli pabėgate nuo tikrosios savo paties viešnagės priežasties... Esu profesionalus ledo ritulininkas. Mano sportinė karjera ant ledo truko daugiau nei dešimt metų. Prieš penkerius metus pasaulio ledo ritulio čempionatas vyko Minske, tačiau Paryžiuje negavome lėktuvo bilietų ir nutarėme skristi į Vilnių, o iš jo Minską pasiekti traukiniu. Vilniaus geležinkelio stotyje per savo neatidumą buvau apvogtas, netekau dokumentų ir pinigų, taigi kurį laiką teko slampinėti jūsų sostinės gatvėmis. Šią nesėkmingą mano sportinę kelionę šiandien prilyginčiau posakiui „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Kai išėjęs pasivaikščioti patekau į Jono Basanavičiaus gatvę ir man prieš akis išniro batelį apkabinusio mažo berniuko skulptūrėlė su dvikalbiu užrašu po ja, gerokai nustebau: buvo sunku patikėti tuo, ką matau, – Romainas Gary. Tą pačią akimirką prisiminiau jo romaną „Aušros pažadas“, kurį perskaičiau dar būdamas septyniolikos ir kuris buvo ir tebėra privalomas Prancūzijos vidurinio mokslo programos kūrinys ir viena skaitomiausių knygų visoje Prancūzijoje. Jis tada padarė tokį įspūdį, kad kiekvieną puslapį skaičiau mėgaudamasis emocijų ir minčių gilumu bei jautrumu, ir iki šiol „Aušros pažadas“ man yra kaip geriausios literatūros pavyzdys. Būtent dėl jo gavau aukščiausią licėjaus baigiamojo egzamino įvertinimą. Vėliau skaičiau jį dar ne kartą – tai geros literatūros požymis, nes, anot Oscaro Wilde’o, jei knyga neteikia malonumo skaitant ją antrą kartą, vadinasi, ji nebuvo verta skaityti ir pirmą. Kai prieš metus pasirodė režisieriaus Erico Barbier filmas „Aušros pažadas“ (su Charlotte Gainsbourg ir Pierre’u Niney), eidamas į premjerą kiek nuogąstavau, ar tai nebus pernelyg akademiškas darbas, tačiau kinematografas nenuvylė. O tada Vilniuje, stovėdamas prie skulptūros ir dar kartą skaitydamas įrašą metalinėje plokštelėje, iškart prisiminiau septintą romano skyrių, kur autorius dar kartą pamini Vilnių, kaip vėliau istorinės žinios leido suprasti, amžiaus pradžioje buvusį Wilno, Lenkijos dalį (tada stebėjausi dar ir tuo, kad Vilnius ir Wilno – tai tas pats miestas); kur atskleidžia savo žydės motinos maksimalius lūkesčius – ji tarsi užprogramuoja vaiko ateitį: tu būsi didis rašytojas, tu būsi Victoras Hugo (šiandien ji galbūt sakytų – tu būsi Pierre’as Michonas), tu būsi ambasadorius, tu būsi antrasis Gabriele D’Annunzio (italų rašytojas ir politinis ir karo veikėjas, po Pirmojo pasaulinio karo palaikęs ryšius su Benito Mussolini ir kūręs fašistinę ideologiją, kuria vėliau rėmėsi ir Hitleris, aut. past.).
kvepėjo tabaku (vėliau išsiaiškinau, kad lenkiškai „piekielny“ yra „pragariškas“, „baisus“, „atgrasus“) ir kuris istorijos pasakotojo, taigi paties rašytojo, prasilenkdamas su juo laiptinėje, prašo, kad kai šis bus garsus ir susitiks su Anglijos karaliene, Prancūzijos prezidentu Charles’iu de Gaulle’iu, Jungtinių Valstijų prezidentu Johnu Kennedy ir kitomis galingomis pasaulio figūromis, tegu pasako jiems, jog Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvės šešioliktame name (dab. Jono Basanavičiaus g. 18, aut. past.), gyveno toks ponas Piekielnis. Kadangi „Aušros pažadas“ – autobiografinis romanas, aš buvau patikėjęs šio personažo realiu egzistavimu ir leidausi ieškoti istorinių jo pėdsakų. Tai dar vienas patvirtinimas, kad rašytojas Gary yra nepralenkiamas mistifikuotojas, kurio užrašyta bet kokia fraze gali patikėti net ir pats racionaliausias istoriografas. Nebereikia stebėtis, kad šis autorius sugebėjo taip sumėtyti pėdas, kad dukart gautų Goncourt’ų premiją – sykį kaip Romainas Gary ir kitąkart kaip Émile’is Ajaras. Akivaizdu, kad Romainas Gary herojaus pageidavimą apie jį pranešti visam pasauliui sukūrė kaip užuominą į Nikolajaus Gogolio „Revizoriaus“ personažus Bobčinskį ir Dobčinskį: šie irgi revizoriaus prašo, kad žinia apie jų buvimą pasaulyje, apie jų, mažų ir neįtakingų žmogelių, gyvenimą mažame miestelyje nuskrietų iki generalgubernatoriaus. Romainas Gary tarsi pasinaudojo mano lengvatikyste, švelniai apgavo ir suvedžiojo, aš ištisas valandas leidau Vilniaus archyvuose, akylai tyrinėjau Didžiosios Pohuliankos gatvės šešiolikto namo gyventojų registrą, vildamasis aptikti Piekielnio pavardę... Iki pat paskutinės paieškų akimirkos buvau įsitikinęs, kad toks žmogus iš tikrųjų gyveno, juo labiau kad ir pats rašytojas įtaigiai romane tvirtina, jog ponas Piekielnis savo gyvenimą baigė Antrojo pasaulinio karo metais ištremtas į koncentracijos stovyklą ir nunuodytas dujų kameroje... Ir vis dėlto tai buvo mistifkacija. Būtent ji įkvėpė ir sustiprino mano ambiciją parašyti romaną „Toks ponas Piekielnis“. Ir paakino suprasti, kokia trapi riba tarp fikcijos ir tikrovės, tarp mūsų vaizduotės ir realiai apčiuopiamo pasaulio. O gal tos ribos net nėra?
Riba tarp fikcijos ir tikrovės, tarp mūsų vaizduotės ir realiai apčiuopiamo pasaulio tokia trapi. O gal tos ribos net nėra?
Kuo jums patrauklus pasirodė Romaino Gary „Aušros pažado“ personažas ponas Piekielnis, kad taip atkakliai, vėliau dar kelis kartus lankydamasis Vilniuje, ėmėte ieškoti jo autentiškumo pėdsakų Lietuvos archyvuose? Mane pagavo azartas. Ir, praėjus vos kelioms savaitėms, grįžau į Vilnių. Kai esi Jono Basanavičiaus gatvėje, vos per kelis žingsnius nuo jos šešioliktu numeriu pažymėto pastato, kur su savo mama gyveno Romanas Kacewas, būsimasis Romainas Gary, negali pamiršti ir pono Piekielnio, jų kaimyno, apie kurį autorius septintame romano skyriuje rašo kaip apie žmogų, panašų į liūdną pelę, apie žmogų, kurio parudavusi barzda
131 19
Kokį šiandienės Lietuvos įvaizdį buvo suformavusi žiniasklaida, socialinės medijos iki jūsų pirmo vizito į Vilnių? Dainius Zubrus! NHL ledo ritulininkas, dešiniojo krašto ir centro puolėjas. Taigi šis talentingas sportininkas buvo vienintelis, kuris kėlė tam tikrų asociacijų išgirdus Lietuvos vardą. Kaip jau sakiau, į Vilnių patekau atsitiktinai. Prisipažinsiu, nežinau, ar kada nors būčiau aplankęs jūsų šalį, taip pat ir jos sostinę, jei ne minėtas kuriozinis atvejis geležinkelio stotyje, nes niekada neketinau čia atvykti. Paprastai prieš kur nors važiuodamas stengiuosi iš anksto susipažinti su vietomis, kurias žadu aplankyti, todėl netingiu panaršyti internete. Šiuo atveju Vilniaus neguglinau, jo įsivaizdavimas buvo labai stereotipinis ir blankus: maniau, pasitiks pilkas Rytų Europos miestas, vis dar bundantis po ilgų sovietinės okupacijos metų. Kažkada buvau lankęsis Minske, taigi ir Vilnių įsivaizdavau labai panašų. Tačiau vos tik įžengęs į senamiestį turėjau pamiršti visus stereotipus: jaučiausi patekęs į labai spalvingą, šviesų ir labai europietišką barokinį miestą su begale pačių gražiausių kavinių ir stilingų butikų, meno galerijų, puikių muziejų. Jūs turėjote tokį talentingą skulptorių – Romą Kvintą: šį vardą labai gerai įsidėmėjau, nes sunku įsivaizduoti kitokį Romaino >
20 19 ko v as
KA L E N D ORIU S
LAIMĖ
Tamara de Lempicka, „The Green Turban“, 1930 m.
Moterys – apie moteris „Nekaltybė“ (rež. Lucile Hadžihalilović), 2004 m.
Laisvydė Šalčiūtė, „Meilė tvyro ore“, 2015 m.
Moterys moterims arba moterys apie moteris. Prisiminiau, kiek tekstų, muzikos, filmų, paveikslų jos sukūrė įkvėptos vienos kitų. Mamos, dukros, seserys, draugės, kolegės, pamokančios arba besimokančios šio gyvenimo kartu. Viena kitai galime tapti ir išruošiančiomis į puotą gerosiomis fėjomis, ir raganomis su užnuodytų obuolių pintine. Judita Vaičiūnaitė MERGAITĖ SU ŠERMUONĖLIU
Remedios Varo, „Papilla Estelar“, 1958 m.
2 01 9 k o vva as
Toj cukrainėj po reprodukcijom – Botičelio ir Leonardo da Vinčio – šermuonėlio švelnumą slepia širdy tamsiaplaukė mergaitė su džinsais. O už kaustytų durų – vaikystė senamiesčiu skrieja ant skolinto dviračio. – Aš tave iš priglostytų lygiai plaukų, iš keistų akių atpažinsiu... Cinamonas, vanilė ir saulė. Sekmadienio tylios spindinčios sienos. Geria kavą ir sklaido dulkėtas gaidas tamsiaplaukė mergaitė su džinsais. O už kaustytų durų – pavasario gatvė ir sielos – susietos. – Aš tave iš juodų karolių, iš pirštų virpėjimo atpažinsiu...
Louise Bourgeois, „Be pavadinimo“, 1996 m.
136 20
LA IMĖ
„Jaunosios savižudės“ (rež. Sofia Copolla), 1999 m.
CHIYO-NI (1703–1775)
SABINOS BRILO IR CHIYO-NI POEZIJA BUVO SPAUSDINTA 2016 05 13 LEIDINYJE „LITERATŪRA IR MENAS“ IR 2017 05 05 „ŠIAURĖS ATĖNUOSE“
„Fortepijonas“ (rež. Jane Campion), 1993 m.
SABINA BRILO *** – Padėk man, mama, aš kraustaus iš proto. Šiandien praverkiau ištisą naktį, lig ryto. – O tu įsivaizduok, dukrele, kaip ant kabliuko sliekui. O tu įsivaizduok, kaip veršeliui skerdykloje. – Nesuprantu, mama, kuo aš kalta. O juk žinau, mano kaltei nėra atleidimo. – Visa, kas paslėpta, dukra, būtinai bus atverta. Apvyniok kol kas bintu, pakišk po bintu vatos. – Patark man, mama, patark, kaip išsigelbėti. Aš norėčiau nubusti, o nubudus pradėti gyventi. – Prižiūrėk tešlą, dukrele, saugok broliuką. Ir šukas štai paimk, susišukuosi, kaip pridera. VERTĖ GINTARAS GRAJAUSKAS
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
GROJARAŠTIS Goldfrapp“ „Annabel“ „Pumarosa“ „My Grue some Loving Friend“ „Cocteau Twins“ „Pand ora“ Yoko Ono „Death Of Sa mantha“ „Bat For Lashes“ „Laura “ Joni Mitchell „Little Gr een“ Tori Amos „Cornflake Girl“ Janis Joplin „Little Gir l Blue“ Anna Calvi „Eliza“ Paula Cole „Carmen“ „Beach House“ „Gila“ „Hole“ „Celebrity Skin“ „Jefferson Airplane“ „White Rabbit“ „Groove Armada“ „Lo ok Me In The Eye Sister “ „Garbage“ „Stupid Gir l“ Jain „Makeba“ „Yeah Yeah Yeahs“ „Is is“ Lana del Rey „Art Deco “ Nico „Chelsea Girl“ Neko Case „Margaret vs. Pauline“ „The Kills“ „Damned If She Do“ Sheryl Crow „Run, Ba by, Run“ Cat Power „Woman“ Édith Piaf „Jezebel“ Amy Winehouse „Valer ie“ „Cat’s Eyes“ „Girl In Th e Room“
drugelis iš priekio ir iš paskos: moters takas XXX moters troškimų šaknys gilios – laukinės žibuoklės XXX persivelka kimono žiedų kvapai temato jos nugarą XXX išeiginė: prostitutė nubunda viena – nakties žvarba XXX pamiršta kad lūpos dažytos – tyras šaltinio vanduo I N D R Ė VA L A N T I N A I T Ė
„Kleo nuo 5 iki 7“ (rež. Agnès Varda), 1961 m.
137 21
20 19 ko v as
MADĄ
LAIMĖ
SUPRASTI
N pradžios u j o s Tekstas
ARNOLDAS REMEIKA
Pirmą kartą ant podiumo pakilusi vos keturiolikos, o aštuoniolikos jau pati įkūrusi iki šiol sėkmingai veikiančią modelių agentūrą „Image Group“, šiandien viena garsiausių šalies manekenių MEDA JONAITYTĖ panėrusi į dar vieną profesinę avantiūrą.
FOTOGRAFAS Vaidas Jokubauskas STILISTĖ Miglė Kazėnaitė VIZAŽISTĖ Alina Vaitkevičiūtė
2 01 9 k o v a s
1 42 22
LA IMĖ
RESERVED marškiniai MICHAEL KORS akiniai H&M STUDIO kelnės, skara MELISSA batai
1 43 23
20 19 ko v as
UŽ RAŠA I
LAIMĖ
KE L IAU TOJO
PASKUTINIS NEATRASTAS KRANTAS
KRYPTIS
Ten radau tai, ko niekur kitur šiame pasaulyje dar nemačiau. Viskas labai gražu ir įdomu, todėl negailėjau nei laiko, nei pastangų, nei pinigų, kad visa tai išvysčiau savo akimis.
Garsiąją Katedros grotą Šiaurės saloje dar labiau išgarsino čia nufilmuotas juostos „Narnija“ epizodas
2 01 9 k o vva as
166 24
AUTORIAUS NUOTRAUKOS
LA IMÄ–
25 167
20 19 ko v as
ASM E N Y BĖ
LAIMĖ
MOTERYS VALDO GERIAU
FOTOGRAFĖ OLIVIA HEMUS, STILISTĖ SONIA GREENSLADE, VIZAŽISTĖ IR PLAUKŲ STILISTĖ LISA MATSON
KRYPTIS
Arba bent ne blogiau už vyrus, nes nei nėštumas, nei motinystė, nei kiti moteriškumo atributai nekliudo JACINDAI ARDERN antrus metus būti Naujosios Zelandijos ministre pirmininke.
2 01 9 k o v a s
176 26
LA IMĖ Populiaria ministre pirmininke – terminai „Jacindos manija“ ir „Jacindos efektas“ neatsirado iš niekur. Ir vis dėlto Ardern iki šiol kartais sako, kad politika – ne jos sritis. „Aš nemėgstu ir niekada nemėgau rizikuoti. Labai bijau suklysti. O politikoje viskas taip trapu – pakanka kartą suklupti ir visam laikui įeisi į istoriją“, – prisipažino ji ne viename interviu. Jei kalbėtume apie Jacindos pažiūras, ji – visuotinės gerovės valstybės šalininkė. Aktyviai kovoja su skurdu ir socialine atskirtimi; viena iš jos iniciatyvų – prieinamo būsto statyba. Stoja prieš bet kokią nelygybę ir apribojimus: pritaria lengvųjų narkotikų įteisinimui, tos pačios lyties santuokoms, moterų teisei į abortą. Ir prieš seksizmą, su kuriuo susidūrė netikėčiausiu momentu: pačiame sudėtingos parlamento rinkimų kampanijos įkarštyje Jacinda sužinojo besilaukianti pirmagimės. O 2018 metų sausio 19-ąją, praėjus trims mėnesiams, kai tapo keturiasdešimtąja ir jauniausia (vasarą jai sukaks trisdešimt devyneri) šalies premjere, oficialiai paskelbė apie nėštumą. Per visą Naujosios Zelandijos istoriją nebuvo ministro pirmininko, atsidūrusio tokioje delikačioje situacijoje. Tiesą sakant, ir pasaulyje: net nūdienos laikais tokia istorija – tik antroji. Ir nors didžioji dalis gyventojų ir rinkėjų palaikė jauną moterį (socialiniuose tinkluose net prasidėjo judėjimas #knitforJacinda (#mezguJacindai), kurio entuziastės ir entuziastai mezgė šiltus vaikiškus daiktus ir dovanojo juos našlaičiams), atsirado ir tokių, kurie pasmerkė politikę ir moterį už nėštumą. Laimei, savisaugos sumetimais ji beveik neskaito straipsnių apie save. Toks poelgis skeptikams pasirodė esąs nepriimtinas ir įžeidžiantis rinkėjus. Pagrindinis argumentas – Jacinda nepranešė planuojanti turėti vaikų, o per rinkimų kovą į tokius klausimus tik šypsojosi: girdi, viskam savas laikas. Ką gi, mažajai Neve Te Arohai, gimusiai praėjusių metų vasarą, netrukus bus metai, ir nepanašu, kad ji trukdytų mamos darbui – net motinystės atostogų ši buvo išėjusi vos šešias savaites. Jacinda nemelavo – viskam savas laikas. (Jei kam įdomu, ką reiškia mažylės vardas:
Neve – angliškas airiško vardo Niamh, reiškiančio „ryški, šviesi“, variantas. Te Aroha – kalnas netoli Ardern gimtojo kaimo Morinsvilyje, o pats žodis Aroha maorių kalba reiškia „meilė“).
„Aš – Jacinda Ardern“ Išties Jacinda – ne pirmoji naujausių laikų politinė lyderė, pagimdžiusi kūdikį tokiame svarbiame poste. Šiesaus atminimo Pakistano ministrė pirmininkė Benazir Bhutto tapo šalies vadove, kai jos pirmagimiui dar nebuvo trijų mėnesių, o antrąjį pagimdė vadovaudama. Nenuostabu, kad dvi moteris neretai gretina, juolab ir jų propaguojama politinė linija panaši. Dar Ardern neišvengiamai lyginama su kitais išskirtiniais politikais, tokiais kaip Barackas Obama ar Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau. Bet, kaip pati moteris sakė interviu „Guardian“, ji gali būti tik savimi ir neketina kopijuoti kitų lyderių. Ji – Jacinda Ardern. Kitaip nei daugelis politikų, Jacinda Ardern nebijo klausimų apie asmeninį gyvenimą. Juk ir taip visi Naujojoje Zelandijoje žino, kad jos vaiko tėvas – jos partneris Clarke’as Gayfordas, populiarus televizijos laidų vedėjas. Pora kartu septinti metai ir neskuba tuoktis, kas irgi erzina konservatorius, kurių netrūksta net liberalioje valstybėje. Per visą jos politinę karjerą apie Jacindos nėštumą Naujosios Zelandijos žurnalistai fantazavo ne rečiau, nei britų geltonoji spauda kuria versijas apie Kembridžo hercogų šeimos padidėjimą. Ardern net sugebėjo išpešti naudos iš tokio smalsumo: prisipažino suprantanti, kad žmonėms įdomu, kai antroji pagal rangą valstybės vadovė pastoja ir susilaukia kūdikio, tik tikisi, kad ilgainiui susidomėjimas išblės. Ministrė pirmininkė įsitikinusi, kad tokius klausimus galima užduoti tik jai – politikei. O štai teirautis kitų moterų apie jų amžių ir planus dėl šeimos padidėjimo – tai diskriminacija, prieš kurią stoja nedvejodama. Ir dar viena išlyga: kad ir kokia būtų atvira, Clarke’as nefigūruoja jos socialinių tinklų sraute. Tai sąmoningas sprendimas: tiesiog ji pasirinko politiką, o jos gyvenimo draugas – ne.
Net jaunimas susidomėjo politine partija, kurios vadė laisvalaikiu stodavo prie didžėjaus pulto. 27 17 7
Antrasis valstybės ponas Su Gayfordu būsimoji valstybės vadovė susipažino 2012 metais per bendrą draugą. O susitikinėti jie pradėjo kiek vėliau, kai Clarke’as kreipėsi į ją kaip į parlamento narę dėl vieno įstatymo projekto. Po dalykinio susitikimo buvo kvietimas kavos – ir netrukus jie jau ne tik apsigyveno kartu, bet ir pasiėmė iš prieglaudos katiną, kas šiais laikais – rimtesnis santykių patvirtinimas nei bendra instagramo paskyra. Beje, pirmasis Naujosios Zelandijos katinas, vardu Paddlesas, iki pat tragiškos žūties po automobilio ratais 2017 metų rudenį, turėjo savo paskyrą tviteryje ir buvo tikras visuomenės veikėjas. Sprendimas neįteisinti santykių su mylimu vyru – nuosekli politikės pažiūrų dalis. Tačiau kūdikio gimimui jie jau seniai buvo pasirengę ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ponia Ardern ilgai atsisakinėjo tapti Leiboristų partijos vadove ir juolab ministre pirmininke. Bet, kaip sakoma, gyvenimas yra tai, kas jums nutinka, kai turite kitų planų. Gayfordas nemėgina apsimesti, kad gyventi su valstybės vadove – savaime suprantama ir visai paprasta. „Kaip kitaip, jei ne absurdu, galima pavadinti akimirką, kai tavo partnerei skambina pats Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas“, – rašė jis skiltyje leidiniui „Spinoff“. Beje, dėl Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento: Donaldas Trumpas buvo vienas pirmųjų užsienio lyderių, pasveikinusių Jacindą su pergale, nors ponia Ardern dalyvavo garsiajame moterų marše prieš Amerikos vadovą. Tiesa, vėliau Trumpas jai krimstelėjo: tyčia ar ne per vieną susitikimą supainiojo Naujosios Zelandijos lyderę su Kanados ministro pirmininko Justino Trudeau žmona Sophie Grégoire.
Deivė iš kairės pusės Taip jau susiklostė, kad mergina, išaugusi tikinčioje mormonų šeimoje, tetos siūlymu tapo Leiboristų partijos nare. Politika įtraukė (nors, kaip minėjome, Jacinda kartais ir sako, kad tai – ne jos sritis) ir nulėmė karjerą: politinės komunikacijos studijos, praktika parlamente, tuometinės ministrės pirmininkės Helen Clark komandoje. Moteris, 1999–2008 metais valdžiusi šalį, ilgai buvo Ardern idealas ir pavyzdys. Vėliau – darbas Didžiojoje Britanijoje, ministro pirmininko Tony Blairo politine konsultante. Ji neslepia asmeniškai nebendravusi su politiku, o buvusi tik nedidelis varžtelis 80 žmonių skyriuje, kokių vyriausybėje buvo daugybė. Ne, jai nepatiko Blairas, kaip ir visi kiti politikai, prisidėję prie karo su Iraku, bet laikas >
20 19 ko v as