Laimė Nr. 3 by Žurnalas LAIMĖ

NAUJAS

VARDAS LA IMĖ

2018 LAPKRITIS 3,89 Eur

Prenumeratoriams – nuo 2,08 Eur

GILYN Į SAVE Indrė Makaraitytė: „Viskas – į gera“ Lūžio taškas: 3 istorijos Laimės pojūtis kasdienybėje 1

KAIP KURTI SANTYKIUS? Vasanta Das: „Mylėti reiškia tarnauti“ 30 dienų be socialinių tinklų Šešių elementų terapija

Viršelio veidas

JŪRATĖ BITINAITĖ

20 18 l a p kr it is 9 771392 256016

SEZON AS

LAIMĖ

LE SPECS akiniai, 115 €

PENNYBLACK palaidinė, 95 € CLUSE laikrodis, 100 €

ZARA batai, 59,95 €

H&M skara, 24,99 €

SPORTMAX paltas, 659 €

daiktai, kuriems sakome „TAIP“ Gamta keičia veidą, bet tai – ne laidotuvės. Rinkimės daiktus, kurie įžūliai nepaiso rudens darganos, gerina nuotaiką ir neleidžia sušalti.

MANGO rankinė, 29,99 €

Rudens svajonė – jaukus, minkštas ir šiltas paltas

IVO NIKKOLO auskarai, 19,90 €

MAYBELLINE NEW YORK COLOR SENSATIONAL SHINE COMPULSION lūpų dažai, 9,50 €

STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ

Viena iš sezono favoričių – aukštakaklė palaidinė

JIL SANDER paltas, 2950 €

Mados sekėjoms ir gyvūnų mylėtojoms

STRADIVARIUS diržas, 9,99 €

ZARA kelnės, 49,95 €

2 01 8 l apk ri t i s

RESERVED batai, 49,99 €

YVES SAINT LAURENT COUTURE PALETTE vokų šešėliai, 59,95 € MANGO rankinė, 49,99 €

Tokio snapelio pakanka, kad nušvistų visa gatvė

DIOR snapelis, 313 €

H&M STUDIO puspaltis, 149 €

CELINE akiniai, 270 €

Madingi ne tik „Versace“, bet ir a la versace

ZARA džemperis, 49,95 €

UTERQUE batai, 99 €

ZARA sijonas, 49,95 €

Kai nesinori daug leopardo raštų…

COCCINELLE rankinė, 270 €

UNDRESS suknelė, 229 €

MAX MARA batai, 669 €

HENRIK VIBSKOV megztinis, 250 €

20 18 l a p kr it is

SEZON AS

LA IMĖ

R E P O RTAŽAS

LAIMĖ

Dvynės @guesstudio visada ir visur tik dviese

Visų Londonas Į Londono mados savaitę nuvyko ir fotografė Reda Mickevičiūtė. Štai į kokius gatvės stilinguolius nukrypo jos objektyvas.

Tinklaraštininkė @ps.shadesofmylife

Londono mados savaitė domina margą publiką iš viso pasaulio. Dauguma – populiarūs ar norintys tokie tapti tinklaraštininkai, esami ir būsimi nuomonių formuotojai. Arba... tiesiog pasipuošę prašalaičiai, susirinkę nusifotografuoti prie pastatų, kuriuose vyksta mados šou. Tam nė nereikia turėti kvietimo. Yra net nuolatinių, vadinamųjų etatinių pozuotojų. Tarp jų ne tiek daug garsiausių blogerių – jos pozuoja nebe visiems fotografams – tik garsiausių leidinių, kuriuos per tiek metų jau pažįsta. Beje, ir šie bet ko nefotografuoja. Visų tikslas tas pats – kuo labiau atkreipti į save dėmesį.

2 01 8 l apk ri t i s

LA IMĖ

Stilingiausia ageless kategorijos tinklaraštininkė @lindafargo

Stilistas @chido.obasi @esc.fashion Tinklaraštininkė @euerikasantos

FOTOGRAFĖ REDA MICKEVIČIŪTĖ

Trynukės tinklaraštininkės @thetripletsss

Stilistė @mrsemilyevans

20 18 l a p kr it is

Tekstas ADRĖ ZAKRAUSKAITĖ

Matau prasmę

FOTOGRAFAI: „Mark & Migle Photography“ STILISTĖ Almina Venclovaitė VIZAŽISTĖ Aurelija Krebsaitė PLAUKŲ STILISTAS Edvardas Kulvičius

Ar pasiryžti rimtiems gyvenimo pokyčiams – lengva? Ir ar sunku išgirsti širdies balsą, tyliai kuždantį apie tavąją paskirtį ir kelią? Apie tai tikrai turi ką papasakoti buvusi TV laidų vedėja JŪRATĖ BITINAITĖ.

STELLA MCCARTNEY megztinis KMX FASHION kelnės LINDEX skrybėlė ALDO batai, auskarai

20 18 l a p kr it is

HE ROJĖ

LA IMĖ

V IRŠE L IO

LAI M Ė

V IRŠE L IO

HE ROJĖ

LAIMĖ

Su Jūrate teko intensyviai bendrauti pusę metų, kol rengėme spaudai jos knygą „Pasaulis tavo širdyje“. Žinau, kad per pastarąjį dešimtmetį moters gyvenime įvyko labai didelių permainų. Pakalbėti apie jos ieškojimus ir atrastą pilnatvės jausmą šįkart susitinkame prie puodelio arbatos jaukioje vegetariškoje kavinėje. Laiko turime ne tiek daug – namie Jūratės laukia mažoji dukrytė Kaia, kuri popietę pasiliko su jos mama. Kai pasirodys šis interviu, mano pašnekovė jau krausis lagaminus į Meksiką, pas mylimąjį Mario. Prieš mane sėdinti Jūratė atrodo kitokia nei tada, kai mačiau ją prieš dukrytės gimimą: atsirado dar daugiau brandos, išminties ir moteriškumo. Motinystė Jūratei tikrai tinka, pagalvoju...

ūrate, buvo laikas, kai tavęs buvo daug – televizijoje, socialiniame gyvenime… Kodėl staiga ėmei ir iš visur pasitraukei? Paradoksalu, kad šiandien kalbamės tuo laikotarpiu, kai manęs ir vėl labai daug (juokiasi). Tačiau labai tuo džiaugiuosi ir tas džiaugsmas kyla dėl to, kad turiu ką pasakyti! Jeigu ne įvykęs atsitraukimas ir patirčių bei išgyvenimų gausa, dabar nebūčiau ta, kas esu. Gamtoje egzistuoja metų laikai; žmogaus gyvenimas – ne išimtis. Tai, kas aš buvau prieš dešimt metų, pasibaigė. Per tą laiką spėjau pagyventi keturiuose žemynuose, tik tuo metu niekas manęs nefotografavo ir viešajame gyvenime nesiejo su vienu ar kitu žmogumi, nelipdė etikečių (šypsosi). Kodėl pasitraukiau? Tiesiog pavargau, išsisėmiau būdama didelė žuvis mažoje kūdroje. Pritrūko erdvės, o viešumo ir veiklos, kurioje buvau anksčiau, man buvo tiesiog gana. Tai, kokia buvau viešumoje, neatspindėjo to, kas aš esu iš tikrųjų. Televizijos ekranuose dar būdama devyniolikos pasirodžiau kaip tam tikrą laidos formato standartą atitinkanti atstovė, ir tai iš pradžių buvo tikrai įdomus nuotykis, avantiūra. Vis dėlto, viešumui sparčiai šoktelėjus į viršų, prasidėjo ir vidiniai konfliktai. Jaučiau, kad man visuomenės lipdomos etiketės toli gražu neatspindi to, kas esu. Na, ir apskritai niekam nerūpėjo, ką iš tikrųjų norėjau pasakyti ar kaip jaučiausi, kas buvau, – žmonės tiesiog laikėsi viešojoje erdvėje sukurtos nuomonės. O darbai ar projektai, į kuriuos buvau kviečiama dalyvauti, man neleido būti savimi ir atsiskleisti taip, kaip būčiau norėjusi… Atėjo laikas, kai pajutau: šis ciklas baigėsi. Norėjau pasitraukti iš erdvės, kurioje „manęs“ tarsi buvo labai daug, nors tai ir nebuvau tikroji aš. Viešumas mane vargino, nebeteikė vertės ar prasmės. Norėdama pradėti naują kokybišką ciklą, išsikėliau sau iššūkį pradėti viską nuo nulio ir iškeliavau. Išvažiavau, kur niekas manęs nepažįsta ir nesako: „Šita tiek visko pasiekė, nes ji blondinė arba draugauja su turtingu vyru.“ Ten, kur išėjau, būti blondinei tikrai ne privalumas ( juokiasi)… Per tą laiką padariau didelę korporacinę karjerą, apkeliavau kone visą pasaulį ir spėjau pagyventi ketu-

riuose žemynuose – bet ir tai dabar jau yra praėjęs etapas. Savo knygoje kalbi apie sąmoningumą, moteriškumą, drąsą keistis ir užsiimti mėgstama veikla, užsimeni apie kūno ir pasąmonės ryšį… Kas tave paskatino atsigręžti į šiuos dalykus? Dalykais, kurie yra už mūsų suvokimo ribų, domėjausi nuo mažumės. Kai pernai grįžau į savo senus namus po dešimtmečio kelionių, maloniai nustebau pastebėjusi knygų lentyną, sukauptą dar 2006-aisiais: joje radau knygų apie psichologiją, karmą, žmogaus energijos sandarą, netgi astrologiją… Šiandien suprantu, kad visą tą laiką aš tiesiog kolekcionavau žinias, bet nebuvau jų įsisąmoninusi. Nors buvau smalsi, tikrieji pokyčiai prasidėjo, kai pasirinkau investuoti laiką ir pastangas į patyriminius procesus: ėmiau lankytis įvairiose sąmoningumo stovyklose ir retrituose. Netrukus pamačiau, kiek naudos jie man atneša! Suvokiau, kad kartais per 3–7 patyriminio proceso dienas gali sužinoti ir suvokti kur kas daugiau, nei perskaičiusi 10–15 knygų ta tema. Po vieno interviu 2016 metais sulaukiau kvietimo iš leidyklos, ir tai priėmiau kaip ženklą. Kaip tik buvau bežengianti pirmuosius žingsnelius į savo svajonių veiklą – sąmoningumo stovyklų ir retritų organizavimą, ir tuo metu sutikau daugybę moterų, kurioms mano istorija pasirodė vertinga. Taigi supratau, kad ją užrašyti ir paatvirauti temomis, kurios aktualios daugeliui panašaus amžiaus ir profilio bendraminčių, galėtų būti prasminga. Kokių lemtingų atsitiktinumų išgyvenai savo kelionėje? Tuos lemtingus atsitiktinumus suvokiu kaip ženklus, kuriuos siųsdama su mumis kalba aplinka ir pasaulis. Mūsų aplinka – tai mūsų gyvenimo būdo ir to, kaip kuriame savąją realybės projekciją, atspindys. Beje, manau, kad atsitiktinumų nėra, – yra tiktai VĖL susiklostančios aplinkybės, kurios ragina atkreipti dėmesį į save arba į tai, kodėl esame ten, kur esame… Tas aplinkybes galime pavadinti lemtingomis, nes dažnai jos turi gan aiškią žinutę. Ar pamatysime tuos ženklus, priklauso nuo mūsų sąmoningumo. Egzistuoja priežastingumo dėsnis. Pavyzdžiui, jei sąmoningai žvelgtume į savo kūną, pastebėtume, kad jis kur kas anksčiau prieš susirgdamas siunčia mums signalų apie besiartinančią ligą. Tik nesąmoningai gyvendamas žmogus staiga pasako: „Oho, liga smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus!“ Tačiau viskas turi savo priežastį. Tas pats dėsnis egzistuoja ir kitose gyvenimo srityse. >

Atsitiktinumų nėra – yra tiktai VĖL susiklostančios aplinkybės, kurios ragina atkreipti dėmesį į save arba į tai, kodėl esame ten, kur esame…

2 01 8 l apk ri t i s

ATV I RA I

LAIMĖ

Tekstas DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

KARTU SU TĖKME

FOTOGRAFĖ NATALIA KOINOVA, STILISTĖ VILIJA RUŠINSKAITĖ, VIZAŽISTĖ VYTAUTĖ ŽALIŠKEVIČIŪTĖ.

Praėjęs dešimtmetis jai buvo pilnas atradimų ir praradimų: gimė vaikai Jonas Kazimieras ir Upė Elena, iš gyvenimo išėjo abu jos tėvai, įvyko skyrybos, keitėsi darbai ir pomėgiai, ir kartais žinoma politikos apžvalgininkė INDRĖ MAKARAITYTĖ turbūt jautėsi kaip galingos srovės nešama. Bet nepakito vertybės, neišsibarstė širdžiai artimi žmonės ir neišblėso tikėjimas, kad viskas – į gera.

MANGO megztinis ALDO auskarai

2 01 8 l apk ri t i s

ATV I RA I

LAIMĖ

ūsų vaikai tikrai turi humoro jausmą – socialiniuose tinkluose mačiau dešimtmečio Jono nuotrauką: puode užpilti vandeniu akmenukai esą bus verdami kaip sriuba, nes mama vis dar darbe, o namus ištiko tuščio šaldytuvo diena. Oi, mano Jonas viską moka pasigaminti: ne tik kiaušinienės pasikepa, bet ir vištienos pasitroškina, ir puikų „burgerį“ pasidaro. Skatinau jį būti savarankišką, nors gal jam ir per didelė atsakomybės našta buvo uždėta – vaikas matė, kaip sirgo močiutė, ir, kiek galėjo, stengėsi jai padėti, bet tokie dalykai žmogų brandina. Pastaruoju metu mums visiems buvo sunkus tarpsnis: tėčiui staiga ir netikėtai mirus, mama gyveno su mumis, o sirgo ji jau nuo pat Jono gimimo. Tiesiog lėtai lėtai ir labai skausmingai geso. Jūsų jaunesnė sesuo – teisininkė, jūs studijavote tarptautinius santykius ir politiką, o juk išaugote menininkų šeimoje. Net nelankėte dailės mokyklos? Tėvai neskatino sukti meno link, gal matė, kad mums tai ne itin įdomu. Mama, akvarelininkė, vaikystėje mokė piešti, bet man labiau patiko stebėti, kaip ji pati lieja akvareles. Tėtis, vienas iš pirmosios kartos dizainerių, užsiėmė metalo plastika, yra sukūręs nemažai medalių. Dabar labai sunku, kai iš tėvų ir mūsų vaikystės namų, juos pardavus, daugybė daiktų liko pas mane arba pas sesę. Jiems mūsų pačių dovanotos dovanos, vežti kelionių suvenyrai, atvirukai – tiesiog negali išmesti, tai jų gyvenimo dalis, bet visa tai nuolat primena tą laiką, kai tėvai dar buvo su mumis. Ir kaskart jų likę darbai, daiktai tiesiog perveria širdį. Vieni nelinkę bendrauti su giminėmis, kitiems svarbi ta „didžioji šeima“ su visais pusbroliais ir pusseserėmis. Kaip jums? Mudvi su seserimi buvome ir esame labai artimos mamos sesers šeimai, po mamos mirties teta su dėde atvažiavo iš Kauno ir pasakė, kad jie, aišku, tėvų neatstos, bet stengsis būti visada šalia. Išties ir mums, ir mūsų vaikams jie – artimiausi žmonės. Kaip tėvai ir seneliai. Tai man labai svarbu – kaip ir bičiuliautis su kitais giminėmis, bendrauju ir su savo antros eilės pusseserėmis ir pusbroliais. Man atrodo labai svarbu saugoti giminystės ryšius. Neseniai pradėjote vadovauti LRT Žurnalistinių tyrimų skyriui, prisistatėte, jog stengsitės dirbti, kad Lietuvoje būtų šviesiau ir skaidriau, o ne vien tenkinti savo žurnalistines ambicijas. Manote, kad tokių kolegų, dirbančių dėl savo įvaizdžio, yra nemažai? Gal pasakiau aštriai, bet esmė buvo tokia, kad nebūtina pasikabinti medalį, jei iškapstai ką nors reikšmingo. Toks darbas yra kolektyvinis – mes, penki žurnalistai, vieni kitiems labai padedame, kuo tik galime. Taip, yra vienas žmogus, atsakingas už tyrimą, bet jis visada sulaukia kolegų pagalbos. Lygiai taip pat prieš kažkiek metų mes dirbome „Atgimimo“ savaitraštyje – su šiluma prisimenu tą bendrumo jausmą, kai dirbome už minimalų atlygį, bet su tokiu užsidegimu. Nors negaliu nieko blogo pasakyti ir apie kitas savo darbovietes.

Televizija yra visai kitoks „formatas“, bet jei nori dirbti, jei įdomu, jei matai, kad gali, tai daug dalykų ir pasidaro. Net nesvarbu, kad savo laisvo laiko sąskaita. Man tikrai visada buvo įdomu dirbti. Ar išsilavinimas suteikia šiek tiek kitokį vertinimo kampą, galima svarstyti. Galvoju, kad tiesiog visada įdomesni buvo politikos užkulisiai, ten, kur priimami sprendimai, gal dėl to ir mano dėmesio jie sulaukia daugiau. Jau žiūrėdama, kaip mama lieja akvareles, domėjotės visuomeniniu gyvenimu? Mane natūraliai įtraukė tėtis, kuris tais laikais buvo tylus išsilavinęs inteligentas, turintis nuomonę apie visa tai, kas vyksta. Namie niekada nebuvo komunistinės spaudos, niekada gyvenime nesu mačiusi tėvo rankose „Komjaunimo tiesos“ ar „Tiesos“, o kai prasidėjo Sąjūdis, šeštadieniais mūsų virtuvės stalas ir grindys būdavo nukloti kultūriniais laikraščiais ir Sąjūdžio spauda – iki šiol turiu tuomečius tėčio įrištus „Šiaurės Atėnų“, „Atgimimo“, „Literatūros ir meno“ komplektus. O kai važiuodavome į giminės pasibuvimus, tėtis veždavosi portfelį šitų supresuotų laikraščių giminėms šviesti. Pamenu aštrias jų diskusijas... Tai negalėjo manęs neveikti. Kartais pagalvoju, kad vyrams politikos apžvalgininkams leista daugiau: niekas nesistebi, jei jie aršiai pašnekovą atakuoja klausimais, nutraukinėja, bet jei tai (netgi daug švelniau) daro moteris, iškart sulaukia kritikos. Patyrėte? Tikrai, jei taip kalbina vyras – tai kieta ir solidu, jei moteris – esą nepagarbu. O ir pati kalbintoja – šalta bejausmė kalė... Tai nors kiek keičiasi? Ar vis dar esame patriarchalinė ir netolerantiška visuomenė? Sutinku – gerokai patriarchalinė. Ir gerokai traumuota, pilna baimių. Tai galbūt patyrėte ir po #metoo tyrimo, prie kurio praėjusį pavasarį prisidėjote dirbdama „Info TV“ televizijoje? Jauna mergina viešai apkaltino žinomą politiką seksualiniu priekabiavimu. Po tyrimo labai išgyvenau. Man tikrai buvo skausminga visa ta kilusi reakcija ir nors, regis, jau buvau užsiauginusi storą odą, tiesiog sukrėtė suvokimas, kokie neapykantos klodai vis dėlto slypi mūsų visuomenėje. Sukrėtė, kad nėra jokio moterų solidarumo, jokios atjautos aukai – tai man buvo labai netikėta. Komentaruose skambėjo leitmotyvas: „Pati kalta, kodėl užėjo vėlų vakarą pas vyriškį.“ Juokingiausias argumentas: „O kaip atsiginti gražiam vyrui, jei jam tiek daug dėmesio rodo?“ Gavau ir nemažai tiesiog baisių asmeninių žinučių iš moterų, bet, aišku, buvo ir palaikančių – daugiausia palaikymo sulaukiau iš jaunų žmonių, merginų ir vaikinų, iš tos kartos, kuri jau kitaip mąsto: tu nesi kalta, jei dėvi trumpesnį sijoną ar užeini pas vyrą vėlų vakarą. Niekada nesu susidūrusi su priekabiavimu, manęs mama niekada nemokė, kad pas vaikiną ar vyrą negalima užeiti vakare. Bet man ir nėra tekę susidurti su tokiu elgesiu – nei dėstytojų, nei bendradarbių ar darbdavių. Tad aš tikrai mąstau, kaip man auklėti dukrą, ar jai sakyti: „Žinai, jei tave pasikviečia bendramintis vakare tik trumpam „užšokti į namus telefono“, jau reiškia, kad jei sutinki, tai eini norėdama sekso“? >

Man tos vienatvės nereikia. To buvimo, kaip žmonės sako, „su savimi“.

2 01 8 l apk ri t i s

Tekstas JULĖ ŠIURKUTĖ

Paprasti stebuklai

BARBORA ADAMONYTĖ-KEIDŪNĖ – produkto ir industrinio gaminio dizaino kūrėja. Tai, kad ji išmano profesiją, rodo aukščiausias tarptautinis „Red Dot Award: Design Concept“ įvertinimas ir kalnelis kitų apdovanojimų. Barboros kūriniai – labai praktiški ir logiški, bet geriau nespėlioti, ką ji daro: kiekvienas dizainerės projektas – atskira unikali istorija.

inau, kad dėstai Vilniaus dailės akademijoje. O kitu laiku esi laisvoji menininkė? Ne visada. Labai džiaugiuosi, kai turiu laiko savo projektams įgyvendinti – tokiems, sugalvotiems iš oro. Padarau ką nors, tada viešinu, publikuoju. Žmonės išgirsta mano vardą ir pradedu gauti užsakymų. O šiaip porą metų kuriu prekės ženklui „Namuos“; man patinka jų požiūris, kad produktas būtų lietuviškas, iš natūralių medžiagų, kad liktų kuo mažiau išmetamos žaliavos ir pan. Mano projektai – labai įvairūs: nuo stalo aksesuarų, sagų, segtukų iki karstų. Gerai išgirdau? Taip, sukūriau urnų ir deginimo karstų kolekciją, nors man ši sfera buvo visiškai nepažįstama. Visi susiduriame su mirtimi, bet kai reikia galvoti apie konkretų daiktą, kyla daug klausimų. Pasirodo, Lietuvos įstatymai draudžia urnas laikyti namie. Ir jų formą lemia standartinio dydžio kapsulė, pagal kurią daromas indas. Bet aš galvojau apie mažesnę urną, kuri (bent jos dalis) stovi namie ir į kurią galima pamerkti gėlių ar įstatyti uždegtą žvakutę. Mūsų urnų pirmoji partija jau

2 01 8 l apk ri t i s

pardavinėjama, jei neklystu, Islandijoje. Pasaulyje įstatymai liberalesni. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ir kitur yra net apyrankių, pakabučių su pelenais. Netrikdo tokie užsakymai? Juk vaikystėje nesvajojai daryti karstų? Tikrai – ne. Ir užsakovai į mane kreipėsi atsargiai: pasakė, kad jiems patinka mano estetika ir jie norėtų naujo dizaino savo produktui. „Gerai. Ką jūs gaminate?“ – „Karstus.“ O kai nuvykau su jais susitikti, išvis išsižiojau. Dažniausiai būnu vedžiojama po sandėlius, kur nuo grindų iki lubų prikrauta puodelių, lėkščių ar kokių nors mielų smulkmenų, o čia – vien karstai, visaip dekoruoti. Bet buvo įdomi patirtis. Ir juodojo humoro pakako, kai domėjausi, kaip karstus išmuša medžiagomis, kaip matuoja jų ilgį. „Ateik, Pranai, atsigulk, pažiūrėk, ar kojos nekyšo. Ateik, pažiūrėk, ar pralįs tavo krumpliai per rankeną.“ Ir ateina žmogus, kurio ranka – kaip bokso pirštinė... Mano senelis, keramikas Juozas Adomonis, kažkada buvo sumąstęs gaminti urnas, tai turėjo man visokių patarimų; pasirodo, ir jo tėtis vienu metu gamino karstus. Taigi pratęsiau giminės tradiciją. >

FOTOGRAFĖ REDA MICKEVIČIŪTĖ, STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ, VIZAŽISTĖ ALINA VAITKEVIČIŪTĖ, PLAUKŲ STILISTAS EDVARDAS KULVIČIUS. FOTOGRAFUOTA MO MUZIEJUJE VILNIUJE

IŠ

A RČ IAU

LAIMĖ

LA IMĖ

SANDROS STRAUKAITĖS marškiniai ZARA kelnės

20 18 l a p kr it is

P OKYČ IA I

LAIMĖ

B ško , a t ir e iki tam nka ikalo A e s e t r ko kly už taš me, ęsti og be ui. o i o r e, j u nd ž isp yd ąn eli is. Ba aps stum skr k ų a ų is a ies gzag arta supr parn t s s k i i d ez .O ka me rta Ka ikiam ome čių – štino įve band inu ank m vėl kių u nem n ia e p ksč an

Tekstas DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

„Patirtys mus užaugina“ Kadaise KĘSTUTIS VINGILIS baigė Švedijos karo akademiją ir įsivaizdavo, kad jo pašaukimas – karyba. Tačiau dabar jis – lektorius, žmogiškųjų išteklių ir patyriminio ugdymo specialistas. Karjeros suvokimą dar vaikystėje formavo tėvų karta – jų vertybė buvo vienintelis darbas visam gyvenimui. Augau aplinkoje, kur tiesiog niekas negalėjo parodyti, jog būna ir kitokių alternatyvų, taigi buvau gana apribotas. Rinkdamasis gyvenimo kelią tvirtai tikėjau, kad jis yra mano, tačiau kai grįžau iš Švedijos, daug kas pasirodė visiškai kitaip. Buvau entuziastingas, jaunatviškai norėjau daug ką pakeisti, bet supratau, kad sistema pernelyg inertiška. Susidėjo nemažai nusivylimų, jaunatviškas maksimalizmas – mačiau, kad arba reikia susitaikyti, arba ką nors keisti. Pasirinkau keisti ir keistis – nutraukiau karininko karjerą. Dar prieš apsispręsdamas išeiti įgyvendinau vieną savo svajonių – daug keliavau po Rytų šalis. Daugelį ten traukia romantinis įsivaizdavimas apie nušvitimus ir dvasingesnę atmosferą, bet >

2 01 8 l apk ri t i s

FOTOGRAFAS GEDMANTAS KROPIS („ŽMONĖS FOTO“)

LA IMĖ

Nevadinu savęs sėkmės mokytoju, nedėstau teorinių tiesų – mokau iš patyrimo. 63

20 18 l a p kr it is

M A DA

LAIMĖ

PA BĖ

FOTOGRAFĖ REDA MICKEVIČIŪTĖ STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ VIZAŽISTĖ ALINA VAITKEVIČIŪTĖ MODELIS GIEDRĖ ŠEKŠTELYTĖ („Baltic Model Management“)

MANGO striukė, 99,99 € BALENCIAGA šalikas, 760 € URTĖS KATILIŪTĖS kelnės, 200 €

GI MAS H&M CONSCIOUS EXCLUSIVE suknelė, 149 € MAX MARA šalikas, 355 €, pirštinės, 335 €

Kai kam akmenuotas pajūris atrodo atšiaurus, kai kam – romantiškas. Nors kiekviena vieta tampa tokia, kokios norime pačios. Su juodais science fiction stiliaus rūbais tas gamtovaizdis tampa Mėnulio peizažu. Su puošniu sijonu ir šilta parka – nebanalia pasimatymo vieta. Gatvės stiliaus drabužiai padeda pajusti, kad iš didmiesčio pabėgome į laukinę gamtą, o marga eklektika kuria iliuziją, kad atostogų sezonas dar tęsiasi.

2 01 8 l apk ri t i s

LA IMĖ

MAX MARA sijonas, 1205 € SACAI striukė, 2170 € ZARA batai, 59,95 € MANGO auskarai, 12,99 €

20 18 l a p kr it is

LAIMĖ PAT I RT I S

Tekstas FAU ST I N A B R U Ž A I T Ė

Meilės sau spalvos Tikra tiesa, kad išorę ir gyvenimo kokybę įmanoma keisti makiažu, kad yra įvairių priemonių ir gudrybių tam pasiekti. Laimės spalvų tiek daug – kas pasakys, kuri teisingiausia?

Aliona Kovalionok ryžosi pradėti grožio tinklaraštį „Lithuanian Beauty Blog“ 26-erių; būdama tokio pat amžiaus Aistė Krušinskaitė atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje, nes susilaužė stuburą. Jų kasdienybė ir gyvenimo būdas kardinaliai skiriasi – tuo įdomiau, kas Alionai ir Aistei yra laimė, kaip labai ją sieja su savo išore.

2 01 8 l apk ri t i s

108 112

LA IMĖ

„gERAI ATRodYTI – MANo ĮVAIZdŽIo dALIS“

„L FOTOGRAFĖ REDA MICKEVIČIŪTĖ, STILISTĖ VILIJA RUŠINSKAITĖ DRABUŽIAI: „IVO NIKKOLO“ SUKNELĖ. FOTOGRAFUOTA „BACKSTAGE CAFE“

ithuanian Beauty Blog“ skelbiamas peržiūrų skaičius – virš 3 milijonų. Jis rodo, kad tinklaraščio skaitytojoms skirtas Alionos linkėjimas „Būkite gražios, savimi pasitikinčios ir laimingos, o gera kosmetika tegul nors truputį jus priartina prie svajonės!“ rezonuoja su daugybės įvairaus amžiaus moterų norais.

Darau prielaidą, kad jums svarbus laimės komponentas – pojūtis, jog gerai, gražiai atrodote? Manau, kad taip. Juk mus formuoja aplinka, didelę įtaką daro socialiniai tinklai ir jų žinia aiški: „Būkime gražūs!“ Noriu, kad tokią mane matytų vyras, vaikai, tinklaraščio skaitytojai ir visi kiti, kurie šypsosi man (mums) gatvėse. Ar tai reiškia, kad atsikėlusi ryte, kol makiažu nepatobulinate išvaizdos, jaučiatės nelaiminga? Visada sakau, kad ne vien makiažas mus gražina. Turime taip gyventi, taip rūpintis oda, kad atsikėlusios būtume iškart sau gražios. O svarbiausia – jaustis mylimoms. Tai tikrai svarbiausia! Yra moterų, teigiančių, kad negalėtų išeiti iš namų nepasidažiusios, nes jaustųsi blogai. Bet jūs joms nepriklausote? Noriu būti savimi ir su šeima, ir su artimaisiais, ir su savo skaitytojais. Rytais instagramo paskyroje pasirodau be makiažo, šukuosenos, kontaktinių lęšių – tokia, kokia esu. Taip noriu pasakyti: „Žiūrėkit, štai kaip aš atrodau, ir esu laiminga!“ Tad išnešti į kiemą šiukšles ar išeiti į miestą be makiažo man visiškai nesudėtinga. Labai daug dėmesio skiriu išvaizdai eidama į renginius, nes gerai atrodyti – mano darbo, įvaizdžio dalis. Privalau būti graži prieš fotografus. Tačiau renginiai ir realus gyvenimas – skirtingi dalykai.

109 113

Renginiai ir realus gyvenimas – skirtingi dalykai. O anksčiau? Niekada nebuvo taip, kad atsikeliate – ir iškart prie veidrodžio gražintis? Buvo. Paauglystėje, kai turėjau spuogų ir juos labai stengiausi paslėpti

po storu pudros sluoksniu. Tada iš pat ryto naudodavau ir tušą, ir visas kitas priemones. Kas paskatino pakeisti požiūrį? Vienas išmintingas žmogus paprotino. Pasakė man tai, ką aš dabar sakau merginoms: problemą reikia ne slėpti, bet spręsti. Tada patekau pas gydytoją – jis man padėjo ir psichologiškai priimti save tokią, kokia buvau, ir sutvarkyti odos problemas. Kas jums yra laimė? Laimė man – būti savimi ir parodyti save kitiems. Jaučiuosi laiminga būdama atvira, nuoširdi, atsiverdama pasauliui ir savo skaitytojams. >

20 18 l ap a p kr it is

M A N O

ISTORIJA

LAIMĖ

LAIMĖ VALGYTI 2 01 8 l apk ri t i s

VALGIAU IŠ BAIMĖS

„Vaikystėje buvau gerokai „išskridusi“, atsiskyrusi nuo kūno. Tėvai ir seneliai nerimavo, kad nevalgau. Galėdavau visą dieną sėdėti kieme, suptis ir žaisti. Atrodė, man nereikia jokio maisto. Tačiau suaugusieji jaudindavosi: „Valgyk, vaikeli.“ Grįžusi namo sėdėdavau prie lėkštės gal valandą. Valgydavau lėtai, svajodama, žiūrėdama pro langą. Dabar galiu suvokti, kad tas didžiulis (ypač senelių) jaudulys buvo susijęs su tuo, jog jiems teko išgyventi karą. Jiems turbūt buvo keista, kad maisto yra, o vaikas pats nevalgo. Dėl to jie stengėsi mane visaip primaitinti. „Jei nevalgysi, neisi į kiemą“, – bijodavau šios bausmės, todėl stengdavausi valgyti. Kitas su kūnu susijęs prisiminimas – iš ankstyvos paauglystės, kai vaikų stovykloje laimėjau grožio konkursą. Žaidžiau tenisą, todėl mano kūnas buvo atletiškas ir gražus. Tačiau tada jo taip nesuvokiau. Užsisegdavau trumpą sijoną ir nesuprasdavau, kodėl berniukai į mane žiūri. Mane įkalbėjo stovyklos vadovės. Sakė, kad esu graži. Tuomet pirmą kartą pradėjau tyrinėti veidrodyje savo veidą ir figūrą. Negalėjau suprasti, graži aš ar negraži. Vis dėlto nusprendžiau dalyvauti. Labai nustebau, kai užėmiau pirmąją

128

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO

Mokyklos diskoteka. Aistę pakviečia šokti vaikinas. Jos draugė iškelia pavydo sceną. Aistė kaltina save, kad sutiko šokti su draugei patinkančiu vaikinu. Ji nežino, ką daryti su jos kūną ir protą užvaldžiusia įtampa. Tada ima kimšti saldumynus. Valgo, valgo, valgo, o paskui viską išvemia... Taip prasidėjo Aistės liga, kankinusi ją vienuolika metų.

Jaukiai sutvarkytuose Aistės Marion namuose laksto penkerių Juta, pati mažiausioji – dar vienų nesulaukusi Jamuna. Moters sutuoktinis Scottas ruošia indišką chai – arbatą su pienu ir prieskoniais. Kai matau romantišką filmą primenantį vaizdą, sunku patikėti, kad ši gyvybinga moteris daugiau kaip dešimt metų kentėjo bulimijos priepuolius. Ji atskleidžia kai kurias šokiruojančias ligos detales atvirame laiške skaitytojams. „Savo mintis skiriu toms, kurios švaisto laiką mąstydamos, kaip numesti ar priaugti svorio, ką valgyti, kaip atrodyti, ir taip – nuolatos... Sutikau pasidalyti savo istorija, nes tikiu: pradėsite skaityti ir nustosite slėptis nuo savęs. Mano pasakojimas – ne stebuklinė pasaka. Kaip ir gyvenimas nesibaigia vestuvėmis. Gyvenimas esi Tu, ir jis tęsiasi, kol Tu esi jame.“

LA IMĖ vietą. O dar gavau titulą „Mis tenisas“. Daugelis vaikų sveikino. Tačiau iš kai kurių mergaičių sulaukiau net pavydo scenų: „Tu laimėjai? Tai aš su tavimi nebedraugausiu.“ Man buvo vienuolika metų. Scenoje klausė, kokia mano grožio paslaptis. Aš to klausimo net nesupratau. Juk dar žaidžiau su lėlėmis! Tuomet nesureikšminau savo kūno. Tik daug vėliau, kai pradėjo rūpėti vaikinai, ėmiau galvoti, ar aš graži.“

LIGOS PRADŽIA

„Įnikau svertis, matuotis kūno apimtis. Prasidėjus brendimui, kūnas pastorėjo – tarsi ištino. Nuolat lyginausi su labai gražiomis bendraklasėmis: viena jų jau buvo pakviesta į modelių agentūrą, kita – šiaip labai išraiškinga. Tarp draugių jaučiausi it Pelenė. Man, šešiolikmetei, buvo sunku save išreikšti. Patiko vyresni berniukai – vienuoliktokai, dešimtokai. Atrodė, jų dėmesio nesulaukiu dėl to, kad nesu graži. Atsirado gėdos jausmas. Gėdijausi net baseine būti su maudomuku: juk esu tokia baisi, o mano draugės tokios gražios. Būdama septyniolikos nuėjau į vakarėlį. Šokti pakvietė vaikinas, kuris patiko mano draugei. Ji man iškėlė didžiulę pavydo sceną. Jaučiau kaltę, kad sutikau su juo šokti. Juk jei būčiau atsisakiusi, galbūt jis būtų pakvietęs ją? Tą vakarą grįžusi namo nežinojau, ką daryti su didžiuliu nerimu. Tuomet labai daug prisivalgiau ir ėmiau vemti. Atrodė, išsivėmus palengvėjo. Ši liga – tai noras „suvalgyti“ įtampą. Išsivėmimas – tarsi įtampos atsikratymas. Toms, kurios neišgyveno šios ligos, gali skambėti keistai. Tačiau patyrusios vėmimo priepuolių gerai žino: išvemti maistą yra tam tikras malonumas. Paskui atsiranda palengvėjimas, tuštumo jausmas. Ši liga dažnai yra ilgalaikė. Tai – rimtas psichikos sutrikimas. Visas gyvenimas ima suktis aplink kūno apimtis: kiek šiandien sveriu, kiek gramų numečiau, kiek suplonėsiu rytoj.“

PRIE LĖKŠČIŲ SU MAISTU

„Į valgymo sutrikimų specialistus kreipiausi tik po architektūros bakalauro. Studijas baigiau labai sunkiai, vakarus leisti prie maketų man buvo kančia. Po baigiamojo egzamino ištisai verkiau, nes bijojau blogo pažymio; paskui paaiškėjo, kad gavau dešimt. Išgėriau pusę butelio viskio, prisikimšau maisto ir viską išvėmiau. Grįžusi namo pareiškiau tėvams, kad sergu. Į Valgymo sutrikimų centrą nuėjau su mama. Tačiau ji atsisakė dalyvauti susitikimuose. Dvi savaites centre lankiausi kasdien. Terapijos dalis buvo valgymas. Sėdėdavome su merginomis valgykloje prie lėkščių su maistu. Valgio – daug: sriuba, salotos, mėsa. Prižiūrinčios darbuotojos liepdavo viską suvalgyti. „Nenori salotų? Valgyk, reikia viską suvalgyti“, – tai man priminė vaikystėje iš suaugusiųjų patirtą spaudimą. Matydama trisdešimt keturiasdešimt kilogramų sveriančias merginas, kurių nė vienai nebuvo mėnesinių, pasijutau dar blogiau. Mano svoris buvo normalus, mėnesinės reguliarios – kūnas prie ligos buvo prisitaikęs. Galiausiai nustojau vaikščioti į susitikimus. Man skambino,

129

Tikiu, kad mano kūnas suvirškins viską. Žinoma, cukrų valgyti nėra sveika, tačiau bausti save – dar blogiau.

sakė, kad nuo to priklauso mano gyvenimas. Atsikalbinėjau: „Negaliu, turiu dirbti, tikrai nesu tokia ligonė kaip kitos. Man viskas gerai.“ Tai buvo didžiulis terapijos neigimas: man viskas gerai, nors šešiskart per dieną vemiu. Būdavo dienų, kai vemdavau tik kartą. Neabejojau, kad man viskas gerai. Svoris normalus. Tik baisu būdavo žiūrėti į kitas perkarusias mergaites, kurios kankinasi. Daugiau į Valgymo sutrikimų centrą nėjau. Tačiau esu labai dėkinga už paskatinimą pildyti kalendorių. Nusipirkau metams skirtą darbo kalendorių. Jame žymėdavausi, ką valgau ir kokios emocijos mane apima. Specialiu kodu žymėdavau vėmimą. Juk tai – didžiausia paslaptis. Atrodė, jei kiti sužinos, mirsiu iš gėdos. Kai prastas santykis su savimi pačia, negali užmegzti ir tvirto santykio su kitais. Vienam vaikinui papasakojau apie ligą. Jis reagavo nuoširdžiai, mąstė, kaip galėtų padėti man pasveikti. Tačiau aš galvojau: „Jis nieko nesupranta. Čia juk tokia kančia. Juk kaskart apsivėmusi meldžiuosi Dievui, kad mane pagydytų ir būčiau kaip visi.“ Dabar suvokiu: mėgavausi aukos būsena.“

GYVENIMO BŪDO POKYČIAI

„Vieną sykį darbe patyriau didelę įtampą ir paskui stipriai vėmiau. Mano bendradarbė tai nujautė. Ji man pasakė: „Žinai, bus toks reiki seminaras.“ Nežinojau, kas yra reiki, tačiau ji papasakojo, kad tai padėjo jai išsigydyti sunkią ligą. Nurodė po kelių mėnesių vyksiančio seminaro datą, davė telefoną. Tai buvo prieš dešimt metų. Tuomet baigiau architektūros studijų magistrą. Po studijų pabaigos vakarėlio gėrėme vyną. Nakvojau pas draugą. Ryte atsikėliau ir prisiminiau: „Taigi šiandien vyksta tas seminaras.“ Draugas nustebo, kad taip skubiai atsisveikinau. Seminaras vyko dvidešimt kilometrų už Vilniaus. Nuvažiavusi nusprendžiau lauke dar parūkyti. Įėjau vidun – sėdi merginos, žmonių gana daug. Girdžiu man nieko nesakančius žodžius: „joga“, „rebefingas“. Šviesių akių mokytoja klausia, ar aš praktikuoju jogą. Prisipažinau apie ją nieko nežinanti. Pasakiau, kad atvykti pasiūlė bendradarbė. Po seminaro išėjusi pasivaikščioti miške išsiverkiau. Nustebau, kad nebenoriu rūkyti, ir visam laikui išmečiau cigaretes. Tą patį vakarą susitikau su chebra, kuri kvietė vyno. Nuėjau. Tačiau atsisėdau prie taurės – nebeskanu. Reiki praktika atgaivino mano prigimtinį jautrumą. Klausiau mokytojos, kodėl esu tokia jautri. Ji pasakė: „Tokia tu ir gimei.“ Ji man paaiškino, kad problema yra ne jautrumas – juk vaikystėje visi esame jautrūs. Bėda, kad nežinau, kaip reaguoti į kylančius neigiamus pojūčius. Būtent tai mane skatina valgyti, o paskui – vemti.“ >

20 18 l a p kr it is

LAIMĖ

SIE LOS

U N I V E R S I T E TA I

Kai slogu ir tuščia

Mes, gyvenantys šiuolaikiniame technologizuotame pasaulyje, sergame ligomis, kurios mūsų protėviams, medžiotojams ir rinkėjams, nebuvo žinomos. Viena jų – depresija. Šis žodis dabar skamba taip dažnai, kad ima atrodyti, jog depresijos auka – kas antras žmogus. Taip nėra, tačiau prielaidų pakliūti depresijai į nagus XXI amžiuje – daugybė. Ką daryti, kad nepakliūtume?

2 01 8 l apk ri t i s

1 42

Ramybė – didžiausia vertybė

LA IMĖ

DEPRESIJA APLANKO IR SĖKMINGIAUSIUS

ai žmonės sako „Man depresija“, ar jie teigia, kad serga viena iš ligų, įtrauktų į tarptautinį klasifikatorių? Dažniausiai ne. Pasidarė įprasta šiuo žodžiu apibūdinti savijautą, kai liūdna, vieniša, ilgu, nuotaika prasta... Bet klinikinė depresija – kas kita. Tai išties liga, sukelta psichikos sutrikimų, kuriuos skatina įvairios vidinės ir išorinės priežastys. Jos simptomai reiškiasi mėnesį ir ilgiau bei daro įtaką jausmams, mąstymui, elgesiui. Šiai ligai nesvarbu amžius, lytis, išsilavinimas, profesija, socialinė padėtis ir pan. Įrodymas – sėkmingi, turtingi, gražūs, žinomi ir... gerai pažįstantys depresiją žmonės. Modelis Cara Delevingne: „Kentėjau nuo depresijos ir dirbau modelio darbą tuo metu, kai ypač savęs nekenčiau.“ Aktorė Kristen Bell: „Depresija – ne liūdesio ar blogos dienos sinonimas. Ne poreikis būti apkabintai. Tai – absoliučios izoliacijos ir vienatvės pojūtis. Jaučiausi visiškai bevertė, tarsi neturėčiau ką duoti pasauliui. Dabar, pabaigusi gydymą, suprantu, kad tos mintys buvo absoliučiai klaidingos.“ Dainininkė Adele: „Aš labai linkusi į depresiją. Gan lengvai galiu į ją nuslysti. Tai prasidėjo, kai buvau dešimties: tada mirė mano senelis. Niekada negalvojau apie savižudybę, bet daug kartų gydžiausi.“ Aktorė Brooke Shields: „Susirgau depresija po gimdymo. Negalėjau pakęsti dukrelės verksmo. Troškau, kad ji išnyktų. Troškau pati išnykti. Kritiškiausiais momentais ateidavo minčių praryti visas buteliuke esančias piliules arba iššokti pro langą.“ Apie depresiją vis garsiau ir viešai socialiniuose tinkluose kalba ir atpažįstami mūsų veidai. Atlikėjas Vaidotas Valiukevičius: „Kai eidavau į darbą, fiziškai pykindavo, o netrukus depresija užpuolė visa jėga. Nesinorėdavo keltis iš lovos, visur lydėdavo mintis, kad esu absoliučiai niekam nereikalingas. Bjaurėjausi savimi, netekau apetito, jaučiausi esąs niekas, nulis, tik trukdantis kitiems gyventi... Net pats sau trukdžiau.“ Tinklaraštininkė Simona Burbaitė: „Pabudau su didžiuliu nerimu širdyje: tarsi kažko bijau, tik nežinau ko. Po kelių dienų dingo apetitas, nebegalėjau valgyti. Gerklėje nuolat stovėjo gumulas, be priežasties riedėjo ašaros, nebegalėjau miegoti, nesupratau, kas su manimi darosi... Mane kamavo fiziniai skausmai: degino krūtinę, pakaušį, kraujo spaudimas buvo labai žemas, todėl tirpo galūnės. Dirbu su socialine medija, reikia įkelti nuotrauką – o aš net telefono nematau, akyse liejasi, nebežinau, ką rašyti, nieko nebemoku... Nebesugebėjau bendrauti su žmonėmis, suregzti sakinių, lindo tik juodos mintys.“ Atvirai apie gyvenimo išbandymus ir kaip juos įveikti, knygoje „Šokis su tamsa“ (leidykla „Alma littera“) prakalbo aktorius Marius Repšys: „Pavyzdžių yra tūkstančiai, kai nereaguojama į pagalbos šauksmą, nes nežinoma, kaip reaguoti, sutrinkama, o tada artimasis nusižudo. Aš pats nesulaukdavau pagalbos, kai kliedėdavau, nes kiti nesuprasdavo, aš čia juokauju ar kaip. Nesuprasdavo: negi toks linksmas vyras galėtų iš tiesų taip tamsiai kalbėti.“ >

Ramybės augalų puokštė nervų sistemai ir miegui.

Jaučiantiems nerimą, įtampą, nuolat skubantiems ar dažnai negalintiems užmigti ypač naudingi augalai, kurie padeda nervų sistemai adaptuotis prie stresinių situacijų, gerina miego kokybę. Pavyzdžiui, gerai žinomas, mokslo ir laiko patikrintas, derinys iš ramunėlių, melisų, pipirmėčių, apynių ir valerijonų. Tai ramybės augalų puokštė, kuri pritaikyta būtent moters nervų sistemai. Vaistiniai valerijonai palaiko normalią nervų sistemos būklę, vaistinės melisos, pipirmėtės ir vaistinės ramunėlės atpalaiduoja, vaistinės melisos, paprastieji apyniai padeda lengviau užmigti, gerina miego kokybę ir palaiko normalią savijautą menopauzės metu. Tokį derinį rekomenduojama vartoti bent 1 mėnesį. Beje, jei dėl nervinės įtampos susiduriate su virškinimo negalavimais, padėti gali augalinės kilmės 7 fermentų kompleksas su eleuterokokų šaknų ekstraktu. Būtent šis augalas slopina virškinimo sutrikimus, atsirandančius dėl streso.

Maisto papildas

Ramybė – didžiausia vertybė. Išsaugoti ją padeda ir augalai.

RAMEVAL® padeda: · palaikyti normalią nervų sistemos būklę (vaistiniai valerijonai), · atsipalaiduoti (vaistinės melisos, pipirinės mėtos, vaistinės ramunės), · palengvinti užmigimą ir palaikyti miego kokybę (vaistinės melisos, paprastieji apyniai), · palaikyti normalią savijautą menopauzės metu (paprastieji apyniai). Sukurtas moterims.

1 43

20 18 l a p kr it is

Svarbu įvairi ir subalansuota mityba ir sveikas gyvenimo būdas.

M A DA

LAIMĖ

MODERNISTAI Kūryba prieinama kiekvienam. Tereikia nesitaikyti prie situacijos ir, jei fonas pilkas, tapti ryškiu jo kontrastu. Žmonija juda į priekį ne dėl to, kad paiso senų taisyklių, o todėl, kad kuria naujas. Ir tegu tai būna nors mažmožiai – kaip peržengusi ribas M raidė MO muziejaus logotipe ar vaikinas su samurajaus kelnėmis ir nuogu torsu to paties muziejaus salėje.

Fotografai: Audrius Solominas ir Robertas Daskevičius Stilistas Marius Stanevičius Vizažistė ir plaukų stilistė Tania Popova Modeliai: Giedrė Šekštelytė („Baltic Model Management“) ir Arminas Šalkauskas Fotografuota MO muziejuje Vilniuje

BOC’CARO LAB žvakė (specialiai MO muziejui) BALENCIAGA marškiniai (,,Mados linija“) JUOZO STATKEVIČIAUS džinsai Adomo Danusevičiaus paveikslas ,,Rūbinėje“ (2015 m., drobė, aliejus)

2 01 8 l apk ri t i s

162

LA IMĖ

BALENCIAGA paltas (,,Mados linija“)

163

20 18 l a p kr it is

PAVOJINGOS TENDENCIJOS romatas – tai visų pirma kūrėjo emocija, tada – žinios, pajautimas ar patirtis ir, galiausiai, vėl emocija, tik jau kitokia, išjausta nebe vieno kūrėjo, o gavusi misiją ir skirta galutiniam adresatui – vartotojui, parfumerijos mėgėjui. Būtent galutinis aromatas, o ne pavienės esencijos turi magišką galią atitraukti nuo realybės ir sugrąžinti į kažkada patirtą jauseną, gal net sukurti naują lemtingą patirtį. Ne veltui sakoma, kad įsimylime ne iš pirmo žvilgsnio, o iš pirmo įkvėpimo.“ Taip aš rašiau mielo draugo ir parfumerijos kūrimo pradininko Lietuvoje Aisčio Mickevičiaus knygos įžangoje. Tuo metu pasaulis norėjo kvepėti bažnytiniais miros ir smilkalų tonais, o Lietuvoje dar tik buvo atėjęs suvokimas, kad kvepalai gali neturėti lyties. Bažnytiniai kvapų akordai iš tendencijų niekur nedingo, bet temperamentas, geismas ir noras įsimylėti iš pirmo įkvėpimo šiemet, mano akimis, yra pagrindinė parfumerijos kūrėjų tema. Nevaržoma, kartais net begėdiška aistra. Kuo daugiau šiemet kalbėjausi su parfumeriais, kuo daugiau skirtingų naujų aromatų bandžiau, tuo dažniau nevalingai kartojau tą patį epitetą – „tai tikrai pavojingas kvapas“. Ir kaip piktdžiugiškai nušvisdavo parfumerijos ženklų atstovų veidai! Taip, jie mane suviliojo. Vilionės dabar drąsios: gundoma ne tik kvapų kombinacijomis, bet ir akivaizdžiai meilę, aistrą gyvenimui ir aplinkiniams įprasminančiomis pakuotėmis. Širdies formos buteliukai – ypač ryški naujiena. Bet tos širdys nebe stilizuotos ar infantiliai romantizuotos – jos atrodo realios. Ir, pačių autorių žodžiais tariant, jos tampa meilės, mūsų sielos buveinės,

2 01 8 l apk ri t i s

Nišinė parfumerija pastaruoju metu tiesiog užvaldžiusi pasaulį. Tačiau ar tai, kuo žavisi visas pasaulis, vis dar galima vadinti niša? Ir, jeigu taip, kuo ji virsta dabartinėje mūsų realybėje? Besikeičianti kvepalų industrija ir aktualiausios tendencijos geriausiai matyti vienoje įtakingiausių tarptautinių parfumerijos parodų „Pitti Fragranze“ – joje lankiausi jau septintus metus iš eilės.

išraiška, kurioje neretai kvepalai metaforiškai liejasi tiesiai iš kuklumo iki tol užmaskuotų arterijų. Viena pagrindinių laikmečio makrotendencijų yra asmeniškumo jausmas, unikalumas, vienetinio daikto efektas. Vartotojų troškimai tampa gamintojų siekiamybe. Kaip kiekvieną gaminį priartinti prie unikalaus kliento? Niekam ne paslaptis, kad vis labiau populiarėja galimybė susikurti individualius kvepalus. Bet labiausiai intriguoja, kad šiam tikslui bandoma pasitelkti ypatingus technologinius laimėjimus. Ateities individualūs kvepalai bus sukurti atlikus tyrimus su jūsų individualia DNR siekiant nustatyti ne tik koks kvapas jums labiausiai tinka, bet ir kokia jo versija geriausia kvepintis skirtingu paros metu. Jau legenda tapo istorija apie tai, kaip vienas parodos dalyvių savo gamybos kvepalus visų akivaizdoje papildė savo šlapimu ir tą patį skatino daryti visus, įsigyjančius jo gaminį. Šis manifestas buvo personalizavimo viršūnė, nors mėginančių eksperimentuoti su prakaitu jau buvo ne kartą. Šiemet tokių agresyvių idėjų nebematyti, tikslai išlieka tie patys, bet įgyvendinimo būdai akivaizdžiai subtilesni. Pavyzdžiui, malonus atradimas buvo „The Harmonist“ kvepalai, kuriuos gamintojai kiekvienam norinčiam įsigyti padeda pagal fengšui. Viskas trunka vos kelias minutes: tereikia pasakyti gimimo datą, vietą ir tikslų laiką. Kompiuteris apdoroja individualius duomenis ir nukreipia juos tam tikra gamtos, gyvybės ir harmonijos simbolių kryptimi, o pabaigoje kaip prizas jūsų laukia potencialiai jums tinkamiausi kvepalai. Bandžiau: procesas

174

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO

ĮSP Ū DŽ IA I

LAIMĖ

LA IMĖ

intriguoja, o kvapas vis dar lydi mane kasdienybėje – tiko, patiko. Nuostabu, kaip kartais žaidimai virsta realybe. Parfumerijos pasaulio neaplenkė ir ekologijos mados. Jau praėjusiais metais oficiali „Pitti Frangranze“ renginio konferencija buvo dedikuota tvarumo temai: skatino sąmoningumą ir kvietė gilintis į kvepalų gamybos procesus, gamtosaugą ir galiausiai tai, kokią žalą kvepalai gali daryti mūsų organizmui. Iniciatyva buvo pasitikta plojimais, ir pelnytai. Tik šiemet, jau tarsi pagauti inercijos, nebegalime sustoti: neretai gamintojai, pristatydami savo gaminius, oriai prideda epitetą – „veganiški“ kvepalai. Atsiranda tokių, kurie šią natūralumo tendenciją interpretuoja paprasčiau ir į topų viršūnes kelia daržovių ir žolelių kvapų aliuzijas. Apie etiką gyvūnų atžvilgiu kalbėti net nebereikia – tai savaime suprantama. Bet vis dar intriguoja neblėstanti prieštara tarp šimtaprocentinio natūralumo aktyvistų ir tų, kurie kovoja už išsivysčiusias technologines galimybes kurti sintetinius esencijų pakaitalus. Natūralumas yra aktualus ir patrauklus, bet juk kartais pagal parfumerines tradicijas jis būna gyvūninės kilmės. Tad tiesa kaip visada, matyt, slypi kažkur per vidurį. Gurmaniški kontrastai. Prieskoniniai aromatai ypač būdingi Artimųjų Rytų kvepalams, o šių nuolat auganti įtaka, vertinant tiek gamybos apimtį, tiek vartotojų kultūrą, nelieka nepastebėta. Gurmaniškų nuotaikų vis daugiau ir kitų gamintojų tendencijose, siūlančiose, pavyzdžiui, šokolado natą, saldumo ir sūrumo ar kitų kontrastų. Aš tikiu tendencijomis, mielai išbandau naujoves ir lygiai taip pat noriai pasitinku grįžtantį klasikinių rožių aromato dvelksmą, kurio gal ir ne visi pasiilgo. Vis dėlto tenka pripažinti, jog sofistikuotoje parfumerijoje vis dar tradiciškai dominuoja vyriškojo prado natos. Nieko nuostabaus, kad nišinė parfumerija apsuko galvas pasauliui, nes tai, kas mistifikuota, tolima ir išskirtina, ilgainiui pasidaro ir visuotinai trokštama. Taip kažkada išskirtinės prabangos išrinktųjų atributas ne tik pakeitė mūsų požiūrį į

kvepalus ir kvepinimosi kultūrą, bet ir nejučiomis pakito pats. Kasmet dalyvaudama šiame renginyje, suburiančiame daugiau nei 200 prekių ženklų, vis dažniau keldavau sau klausimą: kaip ilgai niša lieka niša, o kada ji jau visa ko centras? Ar tik nenutiko taip, kad mes išpaikinome nišinę parfumeriją ir pavertėme ją godžia? Šis godumas šiemet net nebesislapstė po romantiškais meninės raiškos šydais. Kasmet organizuojamos renginio konferencijos tema šįkart nustebino taip stipriai, kad, mano akimis, sudrebino pamatinius idėjinius šios industrijos pamatus ir apskritai loginę misiją. „Pitti Fragranze“ 2018 metus skyrė Azijos rinkos turtingo jaunimo auditorijai užkariauti. O ten, kur kalba pasisuka apie Azijos rinką arba apie auksinio jaunimo tikslinę auditoriją, vietos nišinėms idėjoms kaip ir nebelieka. Vis dėlto verslas turi prigimtinį troškimą augti, plėstis ir, paprastai tariant, didinti pelną, tad turbūt galiausiai taip tiesiog turėjo nutikti. Net vadinamosios masinės parfumerijos gamintojai, didieji rinkos žaidėjai, susižavėjo šiuo subtiliu žaidimu ir nusprendė pamaloninti vartotojus papildomomis, išskirtinėmis, limituotomis nišinės parfumerijos linijomis. Net tokie prekių ženklai, kaip „Chanel“ ar „Tom Ford“, jau gali būti nišinių kvepalų gamintojų sąrašuose. Taigi, kur tos ribos? Kur niša, o kur tik nišos idėja? O gal viskas apsivertė ir nišinė parfumerija jau lyderiauja pasaulio kvepalų tendencijose – juk tai ji mums sugrąžino taip išsiilgtą originalumą, individualumą. Mes esame laisvi kvepėti taip, kaip norime, esame laisvi savo pasirinkimu kurti nematomą, bet ypač galingą istoriją aplink save. Po truputį mokomės rinktis sąmoningai ir kvepintis atsakingai. Aš už individualumo triumfą ir visokeriopą pagarbą – pagarbą kvepalų autoriui, kvepalų istorijai iki mūsų ir su mumis.

Temperamentas, geismas ir noras įsimylėti iš pirmo įkvėpimo šiemet yra pagrindinė parfumerijos kūrėjų tema.

M A R I JA PA L A I KY T Ė 175

20 18 l a p kr it is

GATV ĖS

ST IL IU S

LAIMĖ

KRYPTIS

NAUJOJI MADOS SOSTINĖ Žinomiausioms mados sostinėms teks susiremti su Kopenhaga, nors, kitaip nei Paryžiaus, Milano, Londono ir Niujorko gatvės savaičių, Kopenhagos kol kas (!) netvindo pasaulio madų paparacai ir influencerės su showroom’ų drabužiais iš naujausių dizainerių kolekcijų.

2 01 8 l apk ri t i s

184

LA IMĖ

Europa ir likęs pasaulis garbina skandinavišką interjero ir dizaino minimalizmą bei funkcionalumą, Kalifornija godžiai savinasi danišką midcentury modern stilių (šeštojo bei septintojo dešimtmečių interjerą, estetiką) ir net pavertė jį savu. O kaip su mada? Vos prieš kelerius metus Kopenhagos mados savaitė buvo tik vietinės reikšmės įvykis, tačiau Skandinavijos dizainerių ir gatvės pamaivų dėka šis renginys pamažu tampa naujienų ištroškusių mados redaktorių ir fotografų dėmesio centru. Nepajudinamam „kaip prancūzė“ stiliui įgijus raumeningų konkurentų (athleisure) ir tapus tiesiog konservatyviam (nepykit, frankofilės…), mados gerbėjai ėmė šniukštinėti, kas tos ryškios, atsipūtusios mados savaičių šviesiaplaukės pamaivos, kurios net ir be vyšnių ir arbūzų ant galvų – atpažįstamų, dar šiltų nuo podiumo drabužių ar derinių siekiant paparacų dėmesio – atrodo išties effortless („be pastangų“), koks turėtų būti (ir kažkada buvo) „prancūziškas stilius“. Tos pamaivos – skandinavės, ypač – danės. Bet... Kopenhaga – mados sostinė? Taip savaime suprantamai, kaip Paryžius ar Milanas, neskamba. Be to, ten šalta ir lyja. Nors, nelabai ilgai pagalvojus, Lietuvos madistėms būtent į tą miestą ir vertėtų žvalgytis – pasisemti daniškų idėjų, kaip stilingai rengtis gerokai nepalankesniu oru nei lietuviškas. Kopenhagos gatvės pamaivos, dizaineriai ir mados namai, išpopuliarėję pasaulyje („Saks Potts“, „Ganni“, „Lovechild“, Mortenas Ussingas, Malene Birger, Stine Goya, Astrid Andersen), sugebėjo rasti aukso viduriuką tarp prabangos, funkcionalumo, modernumo ir šiuolaikiškiausių tendencijų. Nepaisant atšiauraus klimato, jiems nepriekaištingai sekasi derinti stiprias spalvas, raštus, įspūdingus siluetus ir ryškias

185

detales. Dar pridėkime danišką hygge („laimės pojūtį kasdienybėje“) ir įperkamus tų dizainerių drabužius – nežinau, kaip jums, bet man tai skamba kaip stiliaus rojus žemėje. Danės, skirtingai nei didžiųjų mados sostinių gatvės stiliaus vilkės, tarsi nepuola į tendencijų tornadą, o stebi jį iš šono. Neišmeta praėjusio sezono drabužių, kad išliktų ant bangos, bet, kaip sako danė stilistė, autorė, tinklaraštininkė Pernille Teisbaek, senus drabužius derina naujais būdais ir palaipsniui kaip kokį kaladėlių namą dėlioja savo stilių. Visos žinome jausmą, kai išsitraukusios dešimties metų senumo palaidinę išgirstame susižavėjimo pilnų šūksnių: „Kur pirkaaiii?!!“ Mėgstamiausios danų madistės: Jeanette Friis Madsen, Pernille Teisbaek, Marie Hindkaer Wolthers, Anine Bing, Laura Tønder, Stine Mo ir kitos, turinčios šimtus tūkstančių sekėjų, priklauso gerokai retesnei matomų mados mylėtojų ir blogerių kategorijai. Tiksliau, tų kategorijų yra dvi: pirmoji reprezentuoja prekių ženklus (brand awareness) – kaip Aimee Song, Chiara Ferragni; antroji – stilių (style awareness). Abi turi savo auditoriją. Sakykim, niujorkietės, apsirengusios nuo galvos iki kojų naujausiais dizainerių drabužiais, kurie smalsiai madistei yra atpažįstami ir be logotipų, atrodo puikiai, tačiau ne autentiškai (jau matėm ant podiumo, ačiū). Skandinaves priskirčiau antrajai kategorijai moterų, kurios suderina ką nors seno, naujo, brangaus, pigaus, atpažįstamo, netikėto ir sukuria tai, ko visos siekiame, – autentišką ir unikalų stilių.

L AU R A M I ZG I RY T Ė - L ATO U R

20 18 l a p kr it is

M A ISTO

K U LT Ū R A

LAIMĖ

FOTOGRAFĖ EGLĖ JUZUMAS

Turgus be blizgučių Simpatiją turgui jaučiau visada, kiek save pamenu. Pasakojama, kad mieste, kuriame augau, visi keliai veda į turgų. Nesvarbu, koks metų laikas ar oras už lango, – visi šeštadieniais traukia ten.

2 01 8 l apk ri t i s

198

LA IMĖ

eštadieniais miestas atgyja, žmonės susitinka, sveikinasi, bendrauja, derasi. Sakoma, kad jei nori šeštadienį sutikti seniai matytą draugą ar pažįstamą, kulniuok į miesto turgų – tikrai jį ten sutiksi. Ir, išties, kur geriau sutikti seną pažįstamą, paplepėti apie tai, kas įvyko mieste praėjusią savaitę, sužinoti naujienas, jei ne turguje prie ūkininko, iš kurio abu nuolat perkate, prekystalio? Tad kai vieną ankstyvo rudens sekmadienio rytą nusprendėme pradėti pusryčiais mieste, akys gastronominiame žemėlapyje nukrypo į dar nelankytą sostinės Benedikto turgų. Turiu pripažinti – prekyvietė išties įspūdinga. Nors teko girdėti, kad rengiant projektą buvo ieškoma būdų, kaip sukurti autentišką turgaus atmosferą, prekyvietės modernumą sunku nuneigti. Kaip tik todėl šis Benedikto turgaus projektas nė kiek neprimena prieš tai čia stūksojusio senojo ūkininkų turgaus angaro. Šviesus ir erdvus pastatas dideliais langais alsuoja vakarietiško turgaus dvasia: šarmingo charakterio ir panašumo į Viduržemio jūros regiono turgavietes jam suteikia specialiai iš Ispanijos atkeliavusios plytelės. Einant pro pedantiškai išrikiuotus prekystalius sunku nepamesti galvos: ekologiškos daržovės, vaisiai, uogos – nuo sezono pirmųjų storašonių moliūgų, sultingų slyvų, rudeninių aviečių, dydžio sulig geros vyšnaitės, iki sultingų, traškių, atrodo, ką tik skintų salotų ir dar vasara kvepiančių pomidorų.

199

Tolesnėse vitrinose – itališki sūriai, portugališki šaltai spausti nerafinuoti ir „kilmingi“ „kilmingų“ alyvuogių aliejai, keliolika, o gal ir keliasdešimt skirtingų rūšių konservuotų sardinių, ekologiška ir įvairiai brandinta jautiena, šviežios ir rūkytos žuvys, vitrinose atrodančios geriau nei kokybiškame reklaminiame lankstinuke, rūkytos žvėrienos dešros, ispaniški kumpiai – sąrašą galima tęsti be galo. Viskas – aukščiausios klasės, kad tik šitam rojuj galvą jau spėjusio pamesti gurmano širdis dainuotų. Ir kava čia pat, ir vietoje gaminami sumuštiniai, šviežiai kepti pyragai, sekmadienio nuodėmės verti pyragėliai, šviežiai iš čia pat įsigytų daržovių spaustos sultys. Ir austrės bei šampanas sekmadienio pusryčių evangelijai. Įsitaisome prie lango su kava ir garuojančiais, ką tik iš krosnies, sumuštiniais. Sau nemeluoju – skanu, bet kažkaip viskas ne taip. Svetima, nejauku, pritempta ir tarsi netikra. Negirdėti turgui būdingo šurmulio, derėjimosi (dėl smagumo ir dėl to, kad galima), emocingų pardavėjų, įtikinamu balsu pasakojančių, kaip vienaip ar kitaip paruošti parduodamą produktą. Ir pirkėjų nedaug – maždaug tiek, kiek gerai apšviestuose kubeliuose, panašiuose į auksinius narvelius, nuobodžiaujančių pardavėjų. Tiesą sakant, pastarųjų gal net ir daugiau. Sėdžiu ir garsiai svarstau, kad mano turgus kitoks. Mano turgus – tikras ir nuoširdus. Nebūtinai tobulai išlaižytas, nebūtinai pats švariausias ar šviečiantis iki akinamos švaros nublizgintomis vitrinomis (nesupraskit neteisingai –

pedantiška švara man patinka). Bet gyvas, pilnas žmonių, dūzgiantis su tikrais pardavėjais, kurių nuo daržovių auginimo sugrubusios rankos rodo, kad jos augintos gal ir ne ekologiškai, bet su meile. Mano turgus be blizgučių. Turgaus neromantizuoju. Mano šeštadienio rytai nė per trupinį nepanašūs į prancūziškuose ar itališkuose filmuose rodomą idilę – į turgų einu ne nešina pintu krepšiu, nerūpestingai permestu per petį, ir ne pasipuošusi priekyje susagstoma lengvo krepo suknele. Ir fone neskamba romantiški akordeono akordai. Nors kartais norėčiau ir taip. Tikriau, visada norėčiau, o pavyksta gal tik kokį kartą per metus. Geriausiu atveju. Kur kas labiau tikėtina, kad mane turguje sutiksite vilkinčią džinsus, paprastus marškinėlius ir nebūtinai susišukavusią. O rankose dažniausiai atsiduria paprastas pirkinių krepšys (arba du, arba trys). Tobulo šeštadienio ryto scenarijus ilgą laiką man buvo tada, kai išgėrus rytinę kavą pavykdavo susiruošti į gretimai veikiančią Halės turgavietę. Šiltas vasaros rytas, kai įžengi pro pagrindinio įėjimo kairėje esančius metalinius vartus ir patenki į… savotišką dangaus karalystę. Akys mato ir nori daugiau, nei žmogus gali suvalgyti, rankos tiesiasi prie visko, kas atrodo tik šįryt nuskinta. Na, kada ir kur daugiau žmogus sugalvosi nusipirkti didžiųjų pupų, saldžių cukrinių žirnių, visų spalvų serbentų, saldžiausių agrastų, grikių, kelis ryšulėlius mėtų, šalavijų, būtinai krapų ir puokštę bijūnų iš sodo. >

20 18 l a p kr it is