Žurnalas „Laimė“ Nr. 10 by Žurnalas LAIMĖ

2 0 2 0 S P A L I S 4,89 Eur

Prenumeratoriams – nuo 2,90 Eur

Kas atsitinka, kai imame gyventi be makiažo

Aistė Paškevičiūtė:

„Srovė mane nešė ne į tą pusę“

Ar mokykla žlugdo kūrybiškumą? N U MER I O T EM A

Gytis Ivanauskas: „Palaidojau mamą – jau tikrai nieko nebebijau“

STIPRUS IMUNITETAS

Organizmo skydas nuo virusų M A DA

Kombinezonų metas Grožis dėvint kaukę L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

Laimė TENDENCIJOS

Viskas paprasta Didžioji XX a. legenda Coco Chanel nebuvo nei šykšti, nei drovi. Ji galėjo keletą metų gyventi „Ritz“ viešbučio apartamentuose, mūvėti pusės karalystės vertą žiedą, šelpti draugus ir meilužius ir taip toliau. Bet vienu atžvilgiu madmuazelė buvo asketiška: jos spintoje vyravo juodi drabužiai, kurių rimtį trikdydavo tik kokia nors balta palaidinė ar šviesus aksesuaras. Dizainerės estetika išugdė kelias prancūzių kartas, tapo elegancijos matu… Ir dabar ja naudojasi moterys, kurios nėra mados įkaitės, bet nori atrodyti nepriekaištingai, būti pastebimos. Fotografė VIK A PAŠ K E LYT Ė Stilistė EGLĖ BABU NAŠVILI Vizažistė ROS ITA D I Modelis LAU RA U RBONAIT Ė

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

Juoda liemenė ant nuogo kūno JIL SANDER liemenė, 760 €, kelnės, 620 € CELINE rankinė, 2000 €

Tradicijos ir gatvės stiliaus sąjunga ISABEL MARANT švarkas, 760 €, kelnės, 540 €, marškinėliai, 95 € Kepuraitė – stilistės nuosavybė

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

Laimė SEZONAS

H&M galvos aksesuaras, 7,99 €

SIMONE ROCHA (BIŽU BY YOU) auskarai, 129 €

H&M megztinis, 39,99 €

ALANUI suknelė, 2205 €

MANGO sijonas, 35,99 €

UTERQUE batai, 199 €

CHLOÉ ROSE TANGERINE tualetinis vanduo, 50 ml – 90 €

ZARA rankinė, 39,99 €

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

JIL SANDER

LORO PIANA kepurė, 720 €

Daiktai, kuriems sakome

MANGO batai, 69,99 €

IVO NIKKOLO kaklo papuošalas, 79,90 €

JACQUEMUS rankinė, 450 €

H&M kepurė, 9,99 €

MAISON MARGIELA pirštinės, 390 €

HERMÈS

LOEWE piniginė, 250 €

STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ ©VIDA PRESS (2)

ZARA liemenė, 59,95 € PIETRO FILIPI sijonas, 239 €

MONTBLANC LEGEND tualetinis vanduo, 100 ml – 84 €

Kai esi pusiau įkalinta namuose, galima megzti, juolab rankdarbiai iš vilnos – šio sezono tendencija. O jei stiprios moters įvaizdis jums artimesnis, nei nėrinių mergaitės, rinkitės kitą mados aktualiją – juodą odą.

BOTTEGA VENETA telefono dėklas, 490 €

RESERVED batai, 59,99 €

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

Laimė VIRŠELIO VEIDAS

Srovė mane

nešė ne į tą

pusę Tekstas L A I S V Ė R A D Z E V I Č I E N Ė

Į viešumą prasibrovusios šykščios žinios ir senos nuotraukos nedaug ką gali pasakyti apie tai, kaip šiandien gyvena buvusi manekenė, televizijos laidų vedėja, gražuolė šviesiaplaukė AISTĖ PAŠKEVIČIŪTĖ. Kažkur, už miesto, su dviem vaikais... Tik tie, kas seka Aistės įrašus socialiniuose tinkluose, galėjo įtarti, kad jos gyvenime gimsta kažkas ypatingo. Radosi tai beveik vienu metu – į pasaulį atkeliavo Fotografas: TOM AS AD OM AVIČ IUS Fotografo asistentas EIM AN TAS PAUL AUS K AS trečiasis Aistės kūdikis ir dienos šviesą išvydo Stilistė ŠARŪN Ė S K IR M AN TAIT Ė jos knyga „Laisvųjų papūgų karta“. Vizažistė ir plaukų stilistė LAUR A K R EIVYT Ė 26

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

BURBERRY paltas, kepurė

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

20 2 0 SPAL I S LA I M Ä&#x2013;

FOTOGRAFĖ GRETA SKARAITIENĖ („ŽMONĖS FOTO“), STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ, VIZAŽISTĖ UGNĖ EŽERINSKAITĖ

Laimė KALBA

Ar mokykla žlugdo kūrybiškumą? Kalbino D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė

Tai nėra išskirtinis menininkų bruožas – kūrybiškumo reikia visiems: ir mokslininkams, ir gydytojams, ir vadybininkams. Dėl to, kad mokinius ir mokytojus spraudžia į pažymių ir reitingų rėmus, galima kaltinti švietimo sistemą, bet, kaip sako Rimvydas Valatka, pirmiausia pati visuomenė turi pradėti gerbti protą, kritiškumą ir kūrybiškumą, draivą ir išskirtinumą. Apie tai susitiko pakalbėti marga kompanija: aktorė ir ankstyvojo ugdymo mokyklėlės „Šilkaus pupa“ įkūrėja KRISTINA SAVICKYTĖ, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos dėstytoja, socialinių mokslų daktarė AUKSĖ PETRUŠKEVIČIŪTĖ, kunigas jėzuitas MINDAUGAS MALINAUSKAS, studijuojantis teologijos doktorantūrą Romoje, ir „Laisvės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas MARIUS JANULEVIČIUS.

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

Laimė ATVIRAI

Arba

karšta, arba ledas! Tekstas D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė

Aktorius, šokėjas, choreografas GYTIS IVANAUSKAS skaičių nesureikšmina. Kas, kad jam neseniai sukako keturiasdešimt, o jo vardu pavadintam teatrui – penkiolika metų: sako, įgimto avantiūrizmo nesumažėjo, tik jis atsiskiedė gyvenimiška patirtimi.

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO (FOTOGRAFĖ JURGA ANUSAUSKIENĖ)

Laimė SIMPTOMAI

CHAMELEONAS

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

ar jumpsuit („šuolių kostiumas“) reiškė tai, ką reiškė: rūbą žemiausios kastos darbininkams ir žmonėms, šokinėjantiems iš lėktuvų, t. y. dirbantiems pavojingą darbą. Tad kombinezonas, atsiradęs XIX a. pabaigoje, garbės nedarė. Beje, jo autorystė priklauso gerai žinomam Levi Straussui: savo pirmą milijoną jis uždirbo ne iš džinsinių kelnių, o iš denimo kombinezonų. Pradžioje niekas net nebandė šio rūbo įterpti į mados kontekstą. Kiek vėliau būta pastangų jį paversti praktiška šiokiadienių apranga. Misijos 1919 m. ėmėsi italų dizaineris futuristas Thayatas (Ernesto Michahellesas); jo sukurtas medvilnės kombinezonas „TuTa“ buvo skirtas darbo liaudžiai – kaip antiburžuazinis manifestas. Tačiau žmogus planuoja, Dievas šaiposi. Thayato idėja adresatų nepakerėjo, bet „TuTa“ tapo populiari tarp Florencijos aukštuomenės stileivų. Dizaineriui tai buvo drama, kone tragedija. Na, o atmetus jo koncepciją lieka nuogas faktas: pirmą kartą kombinezonas tapo mada. Ledai pajudėjo, bet – vangiai. Praėjus dešimčiai metų, proletariški kombinezonai pasimiršo, o jų vietą užėmė kitas junginys – šilkinės pižamos. Jos atrodė kaip margos suknelės (berankovės, su išplatintomis, į sijoną panašiomis kelnėmis), bet ryžtis joms reikėjo drąsos. Todėl tokie kombinezonai buvo vilkimi tik „tarp savų“, uždaruose madingų kurortų paplūdimiuose. Prieš pat karą Elsa Schiaparelli bandė praplėsti rūbo paskirtį – sukūrė hibridą iš darbinio drabužio ir pižamos: funkcionalų, uždarą, su kišenėmis, bet – iš šilko. Schiaparelli buvo įtakinga dama, ir jos modelis padarė įspūdį. Bet – tik tiek. Haute Couture >

©VIDA PRESS (12)

STELLA MCCARTNEY

ULLA JOHNSON

Kas pirmiausia ateina į galvą kalbant apie kombinezoną? Man – visai netipiškas atvejis: Chriso Tuckerio kostiumas filme „Penktasis elementas“ (1997 m.). Jis, kurtas Jeano-Paulio Gaultier, – prisisiurbęs prie kūno, su gepardo raštais ir gilia dekoltė – buvo skersai išilgai ironiškas, bet labai tiko aktoriaus personažui – manieringam narcizui Rubiui Rodui. O bandant įžeminti temą (ar ieškant kito jos poliaus) atmintis perša poros metų senumo „Calvin Klein“ kolekciją; joje Rafas Simonsas interpretavo darbinius kombinezonus. Jei reikia aukso viduriuko, tiktų daugybė safario ar militaristinio stiliaus modelių… Kombinezonas nėra visai įprastas rūbas. Jau vien dėl to, kad milijonai moterų juo niekada nesigundė, jei atmesime jų kūdikystę ir šliaužtinukus. Be to, jis – labai jaunas, palyginti su sijonais, suknelėmis, kelnėmis. Tačiau per šimtą savo gyvavimo metų kombinezonas padarė puikią karjerą: nuo rūdos kasyklų ir katilinių iki raudono kilimo. Nors prireikė daug laiko, kad moterys nustotų jo baidytis. Kas jas gąsdino? Pirmiausia – pats modelis. Nes tradicinis kombinezonas atrodė kaip į kelnes sukišta palaidinė. Vaizdas buvo neglamūrinis, o patogumas (skaičiuojame balais ar žvaigždutėmis) – arčiau nulio, ypač kai prireikdavo pas nykštukus. Be to, vienos dalies kostiumą lydėjo prasta reputacija: kombinezonas buvo juodadarbių apranga. Pamiršti tai buvo sunku – ypač anglakalbiams – drabužio pavadinimai boiler suit („katilinės kostiumas“)

ALBERTA FERRETTI

Dabar kombinezonų metas. Juos vilki su virusais kovojantys medikai ir visos madingos mergaitės. Dvi skirtingos stovyklos naudojasi tuo pačiu daiktu, ir tai – proga pakalbėti apie drabužį, prisitaikantį prie įvairių situacijų.

Devintojo dešimtmečio stileiva

Rodo Stewarto koncertinis kombinezonas, 1976 m.

Davidui Bowie skirta paroda ir dizainerio Freddie Burretti kurtas kostiumas, 2013 m. Uma Thurman filme „Nužudyti Bilą“, 2003 m.

Charlotte Rampling filme „Orka“, 1977 m.

Septintojo dešimtmečio italų kino žvaigždė Virna Lisi

Kalinio uniforma: Andre Braugheris seriale „Vagis“, 2006 m.

Chrisas Tuckeris filme „Penktasis elementas“, 1997 m. Freddie Mercury ir jo garsusis arlekinas, 1978 m.

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

Laimė GROŽIS

Be makiažo

Makiažas – ne tik apie grožį. Jis yra ir apie savivertę, nervus, laiko sąnaudas, poveikį odai... Kuriant vidinę ramybę ir gyvenimo pusiausvyrą permainos šioje moters kasdienybės srityje gali neblogai padėti.

Kai nusipudruojame, paslepiame maskuokliu spuogus, patamsiname antakius ir taip toliau, ne tik pakeičiame savo išvaizdą. Nusimanantieji apie žmogaus psichiką teigia, kad dažydamosi kaskart siunčiame pasąmonei žinią, jog esame nepatenkintos savo natūralia išvaizda, turime trūkumų. Kadangi save pagražintas nuolat renkamės kaip tas, su kuriomis norime tapatintis, atstumiame save tikras. Kitas dalykas: kai nuolat dažomės, tai tampa neatsiejama gyvenimo dalimi ir kartu rutina, kurią smegenys priima ir skatina praktikuoti. O kai dažnai ir ilgai ką nors darome, susikuriame įprotį, kuris padeda jaustis užtikrintai ir komfortiškai. Žodžiu, pasijuntame taip tik tada, kai imame į rankas blakstienų tušą, pudrą, lūpų dažus... Ar įmanoma įpratinti smegenis palan-

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

kiai reaguoti į save kitokią, be makiažo (angl. no makeup)? Ar įmanoma gerai jaustis matant savo veidą veidrodyje, kai blakstienos ir lūpos neparyškintos, oda nepajauninta, nepagražinta pudra ir maskuokliu, juolab rodytis tokiai žmonėms? Amerikos psichologų draugija atliko eksperimentą, kurio dalyvės įsipareigojo kasdien žiūrėti veidrodyje į save be makiažo dvi savaites. Jų diskomforto lygis bėgant laikui keitėsi – mažėjo, pasitikėjimas savimi, savęs priėmimas stiprėjo. Klinikinis psichologas Danielis Sheras pakomentavo, kad tokia psichikos reakcija, galima sakyti, užprogramuota: dažnai darant tai, kas verčia jaustis nepatogiai, nejaukiai, ilgainiui neigiami pojūčiai silpsta. „Kultūriniu lygmeniu nuolat gauname žinią, kad gerai jaustis galime tik atrodydami „prideramai“, – aiškina jis. – Manau, pratinimasis priimti save nepasidažiusią padeda atlaikyti tą sociumo spaudimą ir sąžiningai atsakyti sau į klausimą:

„Dažausi dėl savęs ar kitų?“ Koks gali būti pasąmonei siunčiamos žinios „mano vertė neišmatuojama mano išvaizda“ rezultatas? Psichikos žinovai teigia, kad tai būdas sustiprinti meilę sau ir pagerinti gyvenimą apskritai.

JEI LIAUTUMĖTĖS NAUDOTI MAKIAŽO PRIEMONES, ODA... Karantinas suteikė tobulą galimybę išmėginti gyvenimą be makiažo netgi toms, kurios savo kasdienybės be šio neįsivaizduoja. Daug moterų liudija, kad laisvė nuo susiformuoto įpročio diena dienon gražintis makiažo priemonėmis paveikė odą teigiamai. Kadangi pudra ir kiti veido dažai, sako specialistai, padengia ją plonesniu ar storesniu sluoksniu, oda, priklausomai nuo tipo ir būklės, gali į jį atitinkamai reaguoti. Pavyzdžiui, padidindama išskiriamų riebalų kiekį. Arba, atvirkščiai – sausėdama. Šiuo požiūriu ir produktų sudėtis >

NUOTRAUKOS IŠ INSTAGRAM.COM

JEI LIAUTUMĖTĖS NAUDOTI MAKIAŽO PRIEMONES, SMEGENYS...

CAMERON DIAZ

MICHELLE PFEIFFER

CHRISTINA AGUILERA

JENNIFER LOPEZ

BRITNEY SPEARS

DIANE KRUGER

ADELE

HEIDI KLUM

L A I MÄ&#x2013; 2 0 2 0 S PA LI S

Laimė VEIDO DIENORAŠTIS

Baikšti gražuolė Aktorė, straipsnių ir knygų autorė, fotomodelis... Vedlys, vedęs GRAŽINĄ BAIKŠTYTĘ gyvenimo keliu, pasirūpino, kad būtų visko daug: įkalnių, nuokalnių, pažinčių, atradimų, kūrybos – ir galybė komplimentų.

Fotografė VA I VA A BRO M A I T YT Ė („Mandala“ fotografijos ir dizaino studija) Vizažistė ir plaukų stilistė VA I DA V E N C KUT Ė (grožio ir estetikos namai „WonderTime“)

VISIEMS TURI BŪTI AIŠKU, KAD GERBI IR SAVE, IR KITUS „Dabar – viskas kitaip. Dažnai pasijuntu nemokanti prisitaikyti prie to „kitaip“. Šiandien mados ir grožio standartai demokratiškesni, saviraiškos laisvės kur kas daugiau, bet ne jie svarbu. Tavo stilius, pagarba kitiems žmonėms, kurie tave mato, – štai kas reikšminga, mano akimis. Laikausi principo: eidama į viešumą turi atrodyti taip, kad visiems būtų aišku, jog gerbi ir save, ir kitus. Nesvarbu, kas tu – žinoma ar nežinoma: jei esi moteris, turi prisižiūrėti, būti susitvarkiusi. Saviraiškos laisvė... Sophia Loren daugybę metų nekeičia įvaizdžio, kuris šiandien neatrodo madingai, bet jai jis tinka. Matyt, ji intuityviai jaučia, kad nieko kito nereikia. Ir aš visą gyvenimą vadovaujuosi intuicija, o ne grožio, ma-

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

dos industrijų brukamais standartais. Va mano siuvimo mašina... Mokydamasi Kinematografijos institute Maskvoje nuolat sulaukdavau komplimentų dėl aprangos, o juk dažniausiai vilkėdavau savo pačios megztais ir siūtais drabužiais. Ir vėliau kino festivaliams Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje (ne viename jų buvau vertinimo komisijos narė) sukneles, sijonus, palaidines pasisiūdavau pati. O kai būdama 55-erių pasirodžiau vieno festivalio atidaryme su Ramunės Piekautaitės fuksijų spalvos suknele virš kelių ir ilgaauliais batais, kilo furoras, nes savo apranga labai išsiskyriau iš kitų. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje nematau tokių perlenkimų, kokių pilna Rusijoje. Bene labiausiai ten akis bado net ne perkrautas garderobas, o plastinių operacijų sudarkyti moterų veidai. Pati mačiau, kaip viena aktorė

nusišypsojo ir... nebepajėgė susičiaupti. Turėjo viena ranka prisidengti, kad kita grąžintų lūpas į vietą... Pagarba mūsų plastinės chirurgijos chirurgams, nes Lietuvoje tokių veidų nepastebiu. Ta pusė Lietuvos, kuri galvoja, kad Baikštytė prisidariusi plastinių operacijų, tegu taip ir galvoja. Aš tiesiog bijočiau tai daryti.“

ŽIŪRI Į NEDAILŲ VEIDĄ IR NEGALI AKIŲ ATITRAUKTI „Sophia Loren, Audrey Hepburn, Monica Bellucci... Kai vardiju, kurios moterys man gražios, turiu galvoje ne tik jų išorinį grožį. Žavėjausi Galina Dauguvietyte, nors veidas buvo išvagotas raukšlių. Bet man jos nepaprastai gražios! Ji buvo tokia vienintelė, unikali! Prancūzės Annie Girardot, Isabelle Huppert, italė Giulietta Masina – taip >

L A I MÄ&#x2013; 2 0 2 0 S PA LI S

Laimė SVEIKATA

Gebėjimas apsisaugoti nuo ligų 70–80 procentų priklauso nuo žarnyno būklės.

Svarbiausias

RUDENĮ „Mano organizmas atsparus koronavirusui ir kitiems virusams!“ Gal dieną reikėtų pradėti tokia savitaiga? Jeigu ja papildytume savo pastangas turėti optimaliai veikiantį imunitetą, gal viskas būtų gerai? Jam būti tokiam labai padeda ir mūsų mintys. FAU S T I N A B R U Ž A I T Ė

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

ORGA N I Z M O SKYDAS Mintis apie pusiausvyrą figūruoja visuose svarstymuose apie gerą savijautą ir sveikatą. Imuninė sistema – ne išimtis. Jos esmė ir paskirtis – išsaugoti homeostazę, t. y. užtikrinti pastovią organizmo vidinę terpę. Ši susijusi su įvairiais veiksniais: temperatūra, hormonų, gliukozės, deguonies kiekiais kraujyje, rūgščių ir šarmų pusiausvyra, kraujospūdžiu ir t. t. Tai reiškia, kad kalbėti apie imunitetą, bet palikti nuošaly kitas organizmo sistemas neišeina. Labiausiai akcentuojama imuniteto, nervų ir endokrininės sistemų sąveika. Jeigu kuri nors iš šių sistemų išsibalansuoja, tai paskatina reaguoti kitas dvi. Imuninė sistema dar dažnai lyginama su kareiviu ar skydu. Šitaip pabrėžiama, kad jos užduotis – saugoti organizmą nuo įsibrovėlių ir pasirūpinti, kad jame netrūktų tam tikrų šiai užduočiai atlikti reikalingų medžiagų. Išorinį poveikį patiriame nuolat, todėl ir organizme viskas nuolat kinta. O rudenį „kareivio“ pareigos pasunkėja dėl sezonui būdingų dalykų. Daugelio iš mūsų darbo ir poilsio režimas pasibaigus vasarai pasikeičia. Padaugėja įtampos, kuri buvo atslūgusi per atostogas. Perėjimas nuo vieno ritmo prie kito organizmą labai išderina. Jeigu žmogus nemoka atsipalaiduoti, nelaiko būtinybe daryti pertraukų, pasportuoti, pabūti gryname ore, išsimiegoti, suteikti sau pasitenkinimo veikdamas ką nors malonaus, o vien tik dirba, įtampa silpnina imunokompetentines (lemiančias imunitetą) ląsteles. Paprastai rudenį paspartėja ir virusų plitimas, o prisidėjęs koronavirusas šiemet mus visus pašokdins...

9 požymiai, kad jūsų imunitetas gali būti išbalansuotas

Dažnai patiriate stresą. Nustatyta, kad daugiadienis stresas stipriai išsekina imuninę sistemą. Negana to, jeigu stresas įsisuka jau sergant, ligos simptomai gali pastebimai sustiprėti.

Vadovaujatės pesimistinėmis nuostatomis. Daugybe tyrimų patvirtinta, kad žmonių, nusiteikusių optimistiškai, imuninė sistema veikia geriau nei tuomet, kai jie pasidavę pesimistinėms ir nihilistinėms nuotaikoms, kai dominuoja neigiamos emocijos.

Viršijate savo kūno masės indeksą. Pastebėta, kad per daug sveriančių žmonių organizmas sunkiau susidoroja su gripu. Nutukimas gali lemti hormonų pusiausvyros sutrikimą, o šis silpnina organizmo gebėjimą gintis nuo infekcijų.

Jus traukia saldumynai. 100 g cukraus pastebimai sumenkina baltųjų kraujo kūnelių gebėjimą sudoroti į organizmą patekusias bakterijas ir nusilpę jie būna iki 5 valandų.

Nepakankamai geriate vandens. Jo stygius sukuria puikias sąlygas virusams ir bakterijoms įsikurti organizme. Gripuojant ar peršalus gydytojai ne šiaip sau liepia gerti kuo daugiau skysčių.

Duodate kūnui per didelį fizinį krūvį. Nuo fizinio krūvio imunitetas turėtų stiprėti! Kitaip yra, jeigu treniruočių intensyvumas per didelis: nuolat pervarginamam organizmui tiesiog nelieka jėgų kovoti su infekcijomis. >

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

Laimė SIELOS UNIVERSITETAI

Tikrojo aš

beieškant

Šią akimirką jūs galit aiškiai pajusti save egzistuojant. Pamėginkit... Įkvepiat. Plaučiai prisipildo oro, lyg tai būtų natūraliausias procesas pasaulyje. Jaučiat krūtinėje pulsuojantį kraują, jo šilumą, prie odos glundančius drabužius, gal šiek tiek šąlančias pėdas (rudens kaltė). Pirštų galais čiuopiat slidžią popieriaus faktūrą, matot į žodžius sulimpančias raides. Kažkur viduje tarp kairės ir dešinės ausies girdit jums priklausančias mintis. „Taip. Tai aš, – galit sau pasakyti, – nenuginčijamai aš.“

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

T I K VA I K Š Č I O JA N T Y S S AV Y B I Ų RY Š U L I A I ? Tai kodėl taip dažnai vis ieškom tikrojo savęs? Tarsi didžiąją gyvenimo dalį būtume dar ne tie. Tarsi mums reikėtų ką nors savyje atrasti. Išlaisvinti. Arba kad kiti pasakytų, kas esam. Matyt, šitos paieškos ne iš piršto laužtos. Kartais nuoširdžiai atrodo, kad savęs nepažįstam. Ar įmanoma atsakyti, kas taikliausiai mane apibrėžia? Mano kūnas? Mano protas? Mano mintys? Spiralėmis susivijusios chromosomos, kurių tvarkos pakeisti jau neįmanoma? Kiek tikrosios manęs yra mano priaugtame kilograme arba… kiek savęs aš netekau nusirėžusi kasas? Kas atsakingas už tai, ką sugebu ir ko ne? Kas brėžia mano ribas? Kas kuria mano norus? Dar geriau – ar išvis žinau, ko noriu, o gal tik bandau gyventi sekdama kitų primestą scenarijų? Atsakyti būtų paprasčiau, jei žinotume, pagal kokias taisykles žaidžiam. Pabandykim išskirti du variantus. Pirmas: gimstame baigtiniai ir nekeičiami. Kaip rūpestingų mamų sukrautos priešpiečių dėžutės. Viduje viskas, ko reikia. Tiek, kiek reikia. Mūsų pačių norai čia nulinės reikšmės – esam per maži spręsti. Ten viduje yra ir kažko bjauraus, ir skanaus. Rūgštaus ir saldaus. Sveiko ir gadinančio dantis. Kas nors nepatinka – na, nepasisekė. Bet dėžutės turinio jau nepakeisim. Tenka suktis su tuo, ką turim. Antras variantas: esame kaip šiltas molis savo pačių rankose. Galim jį metų metus lipdyti. Ardyti ir vėl lipdyti. Lėtai, tiksliai ir apgalvotai, prieš akis pasidėję tobulųjų Michelangelo skulptūrų pavyzdį. Arba laisvai ir nebijodami kreivų linijų, kaip daro ekspresionistai. Man atrodo, tiesa slypi kažkur per vidurį. Mokslininkai, psichiatrai ir filosofai neneigia, kad mumyse egzistuojančios genetinės koduotės suteikia mums tam tikrą formą. Nubraižo pradinį eskizą. Bet įdomioji dalis ta, jog pasirinkti spalvas ir pabaigti piešinį galima patiems. Turbūt labiausiai įkvepiantį atradimą šia tema padarė profesorius dr. Brianas Little’as. Mokslininkas, didžiąją karjeros dalį paskyręs žmogaus tapatybės tyrinėjimams. Profesorių iš

proto varė mintis, kad galime būti tik vaikščiojantys savybių ryšuliai. Tokie, kuriuos kaip excel failus paprasta rūšiuoti pagal apibrėžtas koduotes. Ekstravertai žingsnį į priekį, introvertai žingsnį atgal. Jautruoliai prašom į kairę, cinikai – į dešinę, o visiems cholerikams siūlom nesimaišyti su sangvinikais. B. Little’as nesutinka su šiomis etiketėmis ir kviečia jas plėšti nuo savęs kaip galima greičiau. Mes nesame tik įgimtų ir įgytų savybių krepšelis. Egzistuoja kai kas daugiau, leidžiantis kiekvienam būti pasaulyje vieninteliam. Leidžiantis mumyse įžvelgti tikrąją esmę, mus pamilti.

A S M E N I N I A I P R O J E K TA I Atrodo, ilgai tyrinėdamas B. Little’as prisikapstė prie žmogiškojo identiteto šerdies. Ir pavadino tai… asmeniniais projektais. Sukūręs metodologiją, pavadintą Personal Project Analisis (PPA), profesorius suprato: mes – tai maži kasdieniai tikslai ir didžiosios gyvenimo misijos. Tai troškimai, kurie verčia odą šiurpti. Apie kuriuos pagalvojus užsidega akys. Arba suspaudžia širdį. Tikiu, kad kiekvienas jūsų, šią akimirką skaitančių straipsnį, turite savo asmeninį projektą. Galbūt tai dalykas, apie kurį negalite nustoti kalbėti. Arba

į dainavimo pamokas. Nes visada svajojot, nors iki šiol drįsot dainuoti tik duše. Gal jau seniai brandinat norą mesti dirbamą darbą ir pradėti veiklą, kuriai iš tikrųjų jaučiat pašaukimą. Ar kada esate žiūrėję į akis žmogui, jam kalbant apie mylimus dalykus? Ar prisimenat, kaip žvilgsnis ima kibirkščiuoti, rankų mostai – platėti, o veide atsiranda kažkoks nuoširdus gaivalas? Manau, tą akimirką matot tikriausią jo paveikslą. Siekdami didžiųjų asmeninių projektų galime spjauti į savo prigimtį, kuri galbūt mus tempia priešingon pusėn. Mes galime perlipti baimes, griauti įpročius ir traiškyti stereotipus. Mesti save į nežinomus vandenis ir, po galais, išplaukti. Stebinti pačius save. Ne dėl to, kad būtume prigimtinai apdovanoti. Dėl to, kad tai mums iš tikrųjų rūpi. Tad kitą kartą apnikus abejonėms neklauskite savęs, kas esate. Pabandykite atsakyti, kokie yra jūsų didieji gyvenimo projektai.

PA K E I S T I M Ą S T Y M Ą A P I E S AV E Žinoma, gali būti, jog viduje puoselėjate didžiuosius tikslus, bet laikot juos uždarę kaip konservuotus agurkus ir vis dar bijot žengti pirmą žingsnį, nes

Kodėl taip dažnai vis ieškom tikrojo savęs? Tarsi didžiąją gyvenimo dalį būtume dar ne tie. saugote jį tyloje. Bet tai verčia eiti kiaurai sienas. Galbūt laikėte save silpnais, o dabar namie jūsų laukia vaikas, dėl kurio laimės apverstumėt pasaulį aukštyn kojom. Galbūt šiąnakt nemiegojote. Kaip ir praėjusią naktį. Ir naktį prieš tai. Kad slaugytumėt sergančią mamą. Galbūt šiandien ir vėl iš darbo grįžot vėlai, nes iki svajonių paaukštinimo, kurio siekėt metų metus, liko tiek nedaug. O visi sakė, kad ta vieta ne jūsų nosiai. Galbūt vos nulaikote rankose žurnalą, nes per Naujuosius pažadėjot sau kasdien sportuoti. Ir šiandien – šimtoji sumautai sunki diena, kai bėgate tuos dešimt kilometrų, bet jūs nepasiduodat. Galbūt esate visiškas introvertas, bet neseniai pagaliau surinkot tą numerį ir užsirašėt

įsikalėt galvon, kad jūs ne tam sukurtas. Psichologijos mokslų daktarė Carol Dweck daug kalba apie galimybę keistis, kai imamės karpyti užburtus pasikartojančių minčių ir veiksmų ratus, kylančius iš mūsų genetikos bei socialinės aplinkos suformuotų įpročių. Būdas išsukti iš nesibaigiančio žiedo – pakeisti mąstymą apie save. C. Dweck išskiria dvi egzistuojančias mąstymo kryptis: fiksuotą ir augančią. Žmonės, kurių mąstymas fiksuotas, tiki, kad jie gimė arba turėdami talentą, arba ne. Kad jie arba natūraliai kam nors pajėgūs, arba ne. Jie suvokia intelektą kaip užcementuotą savybę. Ir mano, kad tik prigimtiniai bruožai lemia sėkmę. O štai žmones, puoselėjančius augimo požiūrį, >

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

Laimė DAILĖS GALERIJA

K AU KI Ų BA LI US Atrodo, kaukė tapo kasdieniu aksesuaru: viena – ant veido, pora – rankinėje. Net jei dar nesergi – nieko gera. Rasoja akiniai, sunku kvėpuoti ir šiaip trūksta laisvės. Todėl dabar pats metas prisiminti įstabią epochą, kai kaukė buvo geriausia draugė.

albame apie dekadentinę Veneciją ir jos dainių Pietro Longhi (1702–1785). Turbūt niekas netapė tiek kaukėtų personažų, kaip mūsų herojus. Kartais net atrodo, kad mieste, kuriame visi slėpė tapatybę, jis buvo vienintelis žmogus, noriai demonstravęs savo veidą. Vyras nutapė aibę autoportretų, įsiterpdavo į dažną žanrinę scenelę: tai kokios nors damos buduare, tai lošimo namuose. Žodžiu, buvo žinomas ne iš nuogirdų, juolab turėti Longhi paveikslą miestelėnams buvo garbės reikalas. Jei tikėsime tapytojo sūnumi Alessandro, į Longhi duris beldėsi visa Venecijos aukštuomenė, o ir Europos elitas apie jį buvo girdėjęs, nes į menininko studiją atklysdavo ne vien italai. Tačiau Alessandro parašė tėvo biografiją kone telegrafiniu

102

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

stiliumi, ir ji panašesnė į reklamą nei į norą prisiminti garsų meistrą. Tad žinios apie jo gyvenimą – labai šykščios. O kad Longhi buvo madingas menininkas – reikia sutikti. Pietro gimė auksakalio šeimoje, bet tėvas neprieštaravo, kad „nutrauktų dinastiją“ ir eitų mokytis pas tapytojus. Didžiausią įtaką jaunuoliui padarė Antonio Balestra ir Giuseppe Crespi, olandais besižavintis religinių scenų meistras. Longhi bandė sekti jo pėdomis, bet iškart gavo per galvą: jau pirmosios religinės jo kompozicijos buvo nuožmiai sukritikuotos. Kitas gal būtų pasispardęs ar pasitempęs, bandęs dar kartą. O Longhi iškart kapituliavo. Nutarė, kad tapys žanrines sceneles; jas akademikai laikė žemiausia tapybos rūšimi, tad nelindo aiškintis, ar jų autorius ko nors vertas. >

RAGANOSĖ KLARA. 1751. Venecijos muziejus Ka Reconiko rūmuose

KAUKIŲ POKALBIS. 1760. Venecijos muziejus Ka Reconiko rūmuose

GYDYTOJAS ŠARLATANAS. 1763. Los Andželo apygardos dailės muziejus

KAUKIŲ VAKARĖLIS RŪMUOSE. 1755. Sent Luiso meno muziejus

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

103

Laimė NEMIRTINGA ISTORIJA

Ne teksto MOTERYS

Jei JEROMEʼAS SALINGERIS išties norėjo gyventi inkognito, jam reikėjo nė iš tolo neprisileisti moterų. Nes joms rašyti laiškai, taip pat dukters ir jaunutės gyvenimo draugės atsiminimai atskleidė apie rašytoją gerokai daugiau, nei jis būtų norėjęs.

106

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

Jerome’as Salingeris su savo garsiausiu romanu „Rugiuose prie bedugnės“ 1952 metais

PA S L A P T Y S I R N U T Y L Ė J I M A I

idysis Amerikos atsiskyrėlis, kaip jį vadino, saugojo savo privatumą kaip galėdamas: nedalijo autografų, nedavė interviu, neleido spausdinti savo laiškų rinkinių, uždraudė ekranizuoti kūrinius, pirmiausia, žinoma, „Rugiuose prie bedugnės“, seniai masinusį prodiuserius. Rašytojo žodžiais, knygos veiksmas vyksta personažo galvoje – tai kaip jį perkelsi į ekranus? Gyveno nuo visų užsidaręs Korniše, tik ne toje paslaptingoje keltų grafystėje Anglijoje, o 1640 gyventojų turinčiame Naujojo Hampšyro miestelyje. O į jo namus bet kokia kaina taikėsi prasiskverbti žurnalistai ir ypač žurnalistės. Legenda pasakoja, kad viena iš damų ilgai susirašinėjo su juo laiškais, galiausiai įsigudrino susitikti, įrašyti pokalbį ir net padaryti kelias nuotraukas. Bet gali būti, kad tai literatūros mistifikacija: žurnalistė Betty Eppes, kuriai priskiriamas šis žygis, vėliau atsisakė šios garbės, nors 1980 metų birželį paskelbtas interviu buvo paskutinis tikras pokalbis su rašytoju. Jei nėra interviu, balsą įgyja knygos. 1998 metais atsiminimus apie Salingerį parašė viena iš mylimųjų Joyce Maynard, praleidusi su juo devynis mėnesius; knyga vadinosi „Namie pasaulyje“ (angl. „At Home in the World“). 2000 metais – jo pirmagimė Margaret, arba Peggy; knyga vadinosi „Svajonių gaudytojas“ (angl. „Dream Catcher“). Puikiai dokumentuota dar viena meilės istorija: jauno Salingerio laiškai pirmajai mylimajai Oonai O’ʼNeill, auksinei Manhatano mergaitei, amerikiečių literatūros klasiko Eugene’o O’Neillo dukrai, įkvėpė Frédéricą Beigbederį parašyti romaną „Oona & Salinger“. Sakoma, jie buvo tokie literatūriškai puikūs, kad Oonai leidus jų draugė Carol Marcus perrašinėdavo ištraukas ir siųsdavo savo vaikinui, rašytojui Williamui Saroyanui. Galiausiai Williamas ir Carol susituokė, tačiau Oonai ir Jerome’ui taip ir nebuvo lemta tapti pora – tarnybos Europoje metu jam į rankas pakliuvo garsenybių gyvenimo žurnalas, kuriame buvo pranešta apie panelės O’Neill ir pono Charlie Chaplino vestuves. Įsiutęs Jerome’as nusiuntė jai piktą laišką, kuriame rašė įsivaizduojąs pirmąją vestuvių naktį su seniu, geriančiu potenciją didinančias tabletes, – penkiasdešimt ketverių Chaplinas buvo triskart vyresnis už Ooną. Linkėjimas neišsipildė – Chaplinai daugiau ar mažiau laimingai nugyveno 35 metus iki pat aktoriaus mirties, išaugino aštuonis vaikus. Visos Salingerio santuokos baigėsi skyrybomis, o rašydama memuarus pirmagimė dukra nutraukė santykius su tėvu.

Margaret Salinger galima suprasti – knygoje ji svarsto, jog tėvai nebūtų susituokę ir ji nebūtų gimusi, jei Jerome’as nebūtų susižavėjęs Lahiri Mahasayos, vieno iš begalės budizmo guru ir krijajogos pradininko, mokymu, kad šeimos tėvas galįs eiti nušvitimo keliu. Su pirmąja žmona, vokiete Sylvia Welter, jis buvo seniai išsiskyręs. Net gaila, kad apie šią 1945 metais nugalėtoje Vokietijoje užgimusią meilę (jei tai buvo ji) niekas neparašė romano. Tik kai kurie biografai svarsto, kad Salingeris, ko gero, buvo vienintelis žydas, savo valia susisaistęs su nace. Tiesa, įtarimai, kad juodaplaukė gražuolė bendradarbiavo su gestapu, nepasitvirtino (kontržvalgyboje tarnavęs ir nacių persekiojime dalyvavęs Salingeris pats ją areštavo ir netrukus paleido). O kitądien nusprendęs atsiprašyti panūdo susitikti. Dar po poros savaičių jie tapo vyru ir žmona, nors amerikiečių kareiviams tai buvo griežtai draudžiama. Ir saugodama vyrą nuo tribunolo Welter suklastojo gimimo liudijimą – iš vokietės tapo prancūze. Po demobilizacijos Salingeris parsivežė jauną žmoną į Ameriką, tačiau 1947-aisiais anuliavo santuoką ir išsiuntė Sylvią namo. Gali būti, kad moteris vis dėlto buvo susitepusi ryšiais su fašistais: rašytojo dukters žodžiais, Welter nekentė žydų taip pat, kaip Salingeris – nacių. Pats jis yra minėjęs, kad ši sąjunga buvusi pernelyg audringa ir emociškai, ir fiziškai, kad ir ką tai būtų reiškę vyrų kalba. Šiaip ar taip, iki gyvenimo galo Jerome’as pravardžiavo Sylvią Saliva (išvertus iš anglų kalbos – „seile“), o po daugelio metų gautą jos laišką išmetė net neatplėštą. Antra vertus, motina Miriam buvo įsitikinusi, kad sūnus ilgai negalėjo pamiršti savo vokietės. >

Visos Salingerio santuokos baigėsi skyrybomis, o rašydama memuarus pirmagimė dukra nutraukė santykius su tėvu.

Margaret Salinger memuarai „Svajonių gaudytojas“ – tiesioginė polemika ar dialogas su tėvo knyga; originalus jos pavadinimas – „Gaudytojas rugiuose“ („The Catcher in the Rye“). Margaret knygos viršelyje – viena iš retų išlikusių bendrų nuotraukų su tėvu

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

107

Laimė ASMENINIS GIDAS

Provansas AISTĖ JASAITYTĖ-ČEBURIAK

„Gera sugrįžti į jau lankytas vietas ir jas patirti iš naujo“

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO

Jungiškosios krypties psichologei ir buvusiam modeliui AISTEI JASAITYTEI-ČEBURIAK keliauti jaukiausia ten, kur laukia draugai. Dėl to ir šią neįprastą vasarą nebuvo sunku nuspręsti, kur link patraukti – antrą vasarą iš eilės moteris su šeima vyko į Provansą.

114

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

„Keliauti su šeima yra ir malonumas, ir iššūkis, nes reikia suderinti visų norus. Tačiau pastebėjome, kad važiuojant automobiliu tai padaryti žymiai lengviau. Šiemet kelionių maršrutai dėl pandemijos buvo apriboti, bet mūsų tai nenuliūdino, nes vykome pas draugus į Provansą. Iš jų namų kaskart susiplanuojame dienos ar kelių dienų išvykas. Nors ten vykstame jau ne pirmą kartą, visuomet aptinkame dar nematytų kampelių. Be to, keliaujant mašina atsiranda galimybių sustoti, kur užkliūna akys, pakeliui aplankyti dar bent kelias kitas Europos šalis, o pajutus, kad jėgos senka, spontaniškai sustoti nakvynei. Tai unikali galimybė patirti kelionę. Kai jau žinome, kur keliausime, norime susikurti ypatingą nuotaiką. Štai prieš vienas atostogas žiūrėjau juostą „Ir Dievas sukūrė moterį“ (angl. „And God Created Woman“) su Brigitte Bardot. Juk prieš pažintį su nauja šalimi būtina atsiverti ir būti pasiruošus pasiimti iš jos tai, kas gražiausia.

Su vyru labai mėgstame ir kelionių laidas, pavyzdžiui, Ukrainos kelionių televizijos laidą rusų kalba „Herbas ir skaičius“ („Орёл и Решка“).“ Planuodama keliones su šeima, Aistė gana savarankiška: pakanka navigacijos ir booking.com programėlės. „Tačiau kartais įgyvendindami svajones pasitelkiame pagalbą. Kai vykome mėnesiui į Balį, kreipėmės į aktorių Leo Pobedonoscevą, kad turėtume detalų kelionės planą, maršrutus. Keliaudami po Europą esame spontaniškesni. Dirbdama modeliu, daug keliavau po Azijos šalis, bet jose pamačiau žymiai mažiau, nei galėčiau dabar. Nors daug kartų esu buvusi San Tropeze, Nicoje, Monake, Kanuose, prisiminimai greitai ištirpsta, dėl to labai džiaugiuosi, kad vyras turi hobį mūsų akimirkas įamžinti telefonu, o vėliau sumontuoti videofilmuką, kurį bet kada galime pasižiūrėti. Šitaip lengvai galime sugrįžti ten, kur panorime.“ >

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

115

Laimė MUST HAVE

Rudens radiniai Savo madingais šio rudens atradimais dalijasi merginos, kurioms tendencijų taikymas – kasdienis darbas.

GABRIELĖ GZIMAILAITĖ Mados ir gyvenimo būdo tinklaraštininkė, gyvenanti Londone

Madinga mergina ilgaaulius nešioja ištisus metus, nes jie tinka prie visko. Gabrielė avi juos ir su suknelėmis, ir su džinsais ar net šortais. „Mėgstu įvairių spalvų ir tekstūrų ilgaaulius“, – apibendrina Londone gyvenanti mados tinklaraštininkė. SSŌNE ilgaauliai

BAKER BOY KEPURĖ

RUSLAN BAGINSKIY kepurė

118

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

Jau kelerius metus ji – madingas aksesuaras, ypač šaltuoju metų laiku. „Būtent šis modelis man atrodo itin elegantiškai“, – sako Gabrielė, labai mėgstanti kepurę kaip įvaizdžio akcentą.

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO IR IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVŲ

I L G I B ATA I

RUDI AT S PA LV I A I

BURBERRY rankinė

Visi rudi atspalviai Gabrielei „yra tobuli“. Pasižvalgiusi po savo drabužinę mergina konstatuoja, kad rudų atspalvių drabužių joje daugiausia. „Jie tinka prie beveik visų neutralių spalvų, tarkim, kreminės, baltos, žalsvai rudos...“

M E G Z TA SUKNELĖ

„Svarbiausia taisyklė – prie megztos suknelės nedėvėti storų pėdkelnių.“ Kad įvaizdis neatrodytų senamadiškas, Gabrielė megztą suknelę derina su ilgaauliais ir ilgu paltu – tobulas merginos derinys. >

MEGZTINIS PŪSTOMIS R A N KOV Ė M I S

Megztinius Gabrielė vadina savo manija: „Galėčiau juos pirkti ir pirkti...“ Vis dėlto stengiasi verčiau nusipirkti vieną, bet geresnės sudėties ir brangesnį, negu tris pigesnius tik vienam sezonui. „Pūstos rankovės – naujovė mano spintoje, ir ji man labai patinka.“

ISABEL MARANT megztinis ALEXANDER MCQUEEN suknelė

L A I MĖ 2 0 2 0 S PA LI S

119

Laimė MAISTAS

Obuolių ISTORIJOS Fotografė ir stilistė J U R G I T A V A S K E L

„Ir pagaliau ateina diena, kai visur aplink išgirsti krintant nuo medžių obuolius. Iš pradžių vienas pupteli čia, kitas – ten, po to nukrinta trys, keturi, devyni, dešimt, o paskui pasipila obuolių lietus ir, nelyginant arklio kanopos, smenga į minkštą, tamsėjančią žolę.“ Ray Bradbury, „Pienių vynas“

124

20 2 0 SPAL I S LA I M Ė

8-10 PORCIJŲ GAMINTI 1,30 VAL.

Riešutinis pyragas su keptais obuoliais

LAILMĖ A I MĖ 2 0 2200 2RU 0 G S PA S ĖLI JIS

125