LAIMĖ Nr. 11 by Žurnalas LAIMĖ

Prenumeratoriams – nuo 2,90 Eur

2 0 2 0 L A P K R I T I S 4,89 Eur

Meghan Markle Pasiklydusi biografijoje

Ieva Patapavičiūtė: „Esu viena, bet turiu vaikų, tai – pliusas!“

Altruizmas

ar egoizmas?

Ar tikrai keičiasi vartojimo įpročiai? NUMERIO TEMA

Jogaila Morkūnas, Laura Vagonė, Marija Palaikytė, Eglė Babunašvili

Atsisakiau prestižinės profesijos Nepakeičiamieji MARŠKINĖLIAI 1 LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Laimė TENDENCIJOS

Mada ir interjeras Podiumo įkvėpti interjero akcentai ir išskirtinės detalės atspindi naujausias mados tendencijas ir leidžia susikurti stilingus ir jaukius namus.

KRISTE STAN paveikslas

CHLOÉ apyrankė

GUSTAF WESTMAN veidrodis LOUISE ROE pagalvė

Modernus minimalizmas Švarios formos ir ramios spalvos atsikartoja ir vengrų mados namų „Nanushka“ kolekcijose, ir minimalistinio dizaino objektuose. NANUSHKA

FREDERIC MALLE namų kvėpiklis

RUBY ATELIER šviestuvas

NORR11 fotelis

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

TIM ORR vaza

& TRADITION staliukas

KHAITE megztinis

POLS POTTEN staliukas BEA BONGIASCA žiedas

REFLECTIONS COPENHAGEN kvepalų buteliukas

LOEWE skarelė

THE ELDER STATESMAN pagalvė

HERMÈS

CABANA MAGAZINE lėkštės

KHAITE basutės

Spalvų pliūpsnis

GUSTAF WESTMAN širma

NUOTRAUKOS IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVŲ

Raudona, geltona, mėlyna ir žalia spalvos kontrastuoja su klasikiniais „Hermès“ siluetais ir tradiciniais kirpimais, o ryškūs akcentai namams suteikia žaismingumo ir gyvybės.

CUBO sofa

IMI KNOEBEL paveikslas

DOVILĖS KUBKRAKOVAITĖS BAKUTĖS paveikslas LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Laimė VIRŠELIO VEIDAS

Savęs

nelaidoju ir kačių neperku Tekstas D A I V A K A I K A R Y T Ė

Penkios valandos – maždaug tiek laiko praėjusią vasarą saule ir jūra tepasimėgavo Palangos sveikatingumo centro bendraturtė IEVA PATAPAVIČIŪTĖ. Net žiemą Baltijos jūroje maudėsi dažniau. Malonumams laiko neliko, kai, be „Mados infekcijos“ rengimo, ji ryžosi dar vienam grandioziniam projektui – ėmė prekiauti Lietuvos dizainerių darbais. Bet Ieva nesigaili: norėjo pabūti ne tik mama trims savo vaikams, o ir intensyvi veikla padeda pravaikyti skyrybų pilkumas. Fotografė R E DA MICK E VIČIŪT Ė Stilistė ŠARŪN Ė SK IR MAN TAIT Ė Vizažistė ir plaukų stilistė GR E TA J UOZ APON Y T Ė Fotografuota „Vytautas Active“ Birštone

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

GLANCE CONCEPT STORE palaidinė, sijonas

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MÄ&#x2013;

FOTOGRAFĖ GRETA SKARAITIENĖ („ŽMONĖS FOTO“), STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ, VIZAŽISTĖ UGNĖ EŽERINSKAITĖ

Laimė KALBA

Ar tikrai keičiasi vartojimo įpročiai? Kalbino B E A T R I Č Ė J U R E V I Č I Ū T Ė

Kartais lengva pasiklysti tarp sąmoningo vartojimo ir emocinio pirkimo, nenumaldomo noro kas sezoną atnaujinti drabužinę ar valgomojo kėdes. O kai jau nusprendi šį mėnesį susilaikyti nuo pirkinių, žiūrėk, mėgstamas brendas paskelbia išpardavimą. Yra teigiančių, kad pirkimo terapija net gydo efektyviau už kai kuriuos vaistus, bet kai pasaulis vis labiau atsigręžia į tvarumą ir ekologiją, esame priversti susimąstyti, ar tikrai visko tiek reikia? Pasikalbėti apie tai susėdo stilistė EGLĖ BABUNAŠVILI, vestuvių planuotoja LAURA VAGONĖ, mados tendencijų analitikė MARIJA PALAIKYTĖ ir renginių organizatorius JOGAILA MORKŪNAS.

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Onkologinė chirurgija man yra

darbas širdžiai Tekstas J Ū R A T Ė R A Ž K O V S K Y T Ė

Kai į redakciją paskambino moteris ir pradėjo pasakoti apie patirtą operaciją ir kokie stebuklai daromi Nacionalinio vėžio instituto Galvoskaklo ir odos navikų chirurgijos skyriuje, prisipažinsiu, gana skeptiškai reagavau. Juk visi gydytojai dirba, kad pacientai pasveiktų. Bet šio skyriaus veido ir žandikaulių chirurgė OTILIJA KUTANOVAITĖ – iš tiesų ypatinga. Ji grąžina žmones į socialinį gyvenimą.

Šešeri metai medicinos studijų, penkeri – veido ir žandikaulių chirurgijos rezidentūroje. Ir jau treji – chirurgo darbas Galvos-kaklo ir odos navikų chirurgijos skyriuje Vėžio institute. Otilija sako, kad čia net budėjimai kitokie...

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

odėl kitokie? Kai mokiausi rezidentūroje, budėdavau Žalgirio klinikoje: ten dažniausiai atvažiuoja žmonės, patyrę veido traumų, supūliavusiais dantimis, su liežuvius prikandusiais ar žandikaulius susižeidusiais vaikais. Publika – be galo įvairi, per naktį kartais net neprisėsdavau, vos spėdavau suktis. Čia – kitokia specifika. Arba gana ramiai praleidžiu savo budėjimą: perrišu skyriuje gulinčius pacientus, pakonsultuoju, jeigu kam skauda, paskiriu vaistų ir galiu knygą skaityti, – arba gelbėju gyvybę. Pavyzdžiui, per budėjimą atveža dūstantį žmogų ir jam reikia skubiai suformuoti vadinamąją tracheostomą – paprastai sakant, padaryti trachėjoje skylutę, per kurią jis galėtų kvėpuoti. Jeigu nespėsi, žmogus uždus. Dažniausiai sprendžiame gyvybės ir mirties klausimą. Per maždaug dvidešimt minučių turi žmogų apžiūrėti, nuspręsti, ką daryti, ir tai atlikti. >

FOTOGRAFAS AISTIS ROKAS VYŠNIAUSKAS, STILISTĖ ŠARŪNĖ SKIRMANTAITĖ, VIZAŽISTĖ IR PLAUKŲ STILISTĖ GRETA JUOZAPONYTĖ. DRABUŽIAI: „UNDRESS“ SUKNELĖ

Laimė PASIRINKIMAS

LAIM Ä&#x2013; 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Laimė TEMA

Atia,

prestižinis

įvaizdi! Temos autorė D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė

Tie svetimi lūkesčiai slegia kaip presas: iš tavęs, brangioji, daug tikimės, taigi, nenuvilk! Rinkis prestižinę profesiją, išdidžiai nardyk po blizgančius ofisus, siek karjeros! Jeigu tai suderinama su širdies balsu – tik pirmyn! Tačiau kartais tas silpnas balselis giliai viduje ilgai pypčioja: kažin, ar tai tikrai tavo vieta? Visada galima rinktis – nutildyti jį ar paklausyti.

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

Ten, kur širdis Kadaise medicinos rezidentė RŪTA MERKYTĖ buvo palydėta pašaipokais kolegų žvilgsniais, nes nutarė prestižinę profesiją iškeisti į kosmetikos verslą. Natūralios kosmetikos „Manilla“ ženklą sukūrusi jauna moteris dabar sako, kad pagaliau jaučiasi laiminga ir realizuojanti save.

NUOTRAUKA IŠ ASMENINIO ALBUMO

Jaučiau šiokį tokį aplinkos spaudimą rinktis praktišką, turinčią svorio visuomenėje specialybę. Tada ir pati šventai tikėjau – būsiu gydytoja! Sekėsi tikslieji ir gamtos mokslai, itin mėgau chemiją – taigi abejonių, kuo tapti, neturėjau. Mokslai buvo sunkūs, bet studijavau smagiai, džiugino ir žmonės – į šią specialybę stoja tikrai įdomios asmenybės. Be to, juk turėjau aiškų tikslą – tapti gydytoja ir visą gyvenimą ja dirbti. Nebuvo net minčių, kad gyvenimas gali – op – ir kitaip pasisukti. Tuo labiau kad pirmu numeriu įstojau į savo išsvajotą pulmonologijos rezidentūrą. Tai tik sustiprino įsitikinimą, kad tikrai esu savo vietoje. Bet ligoninės realybė ir mano lūkesčiai gerokai prasilenkė... Po pirmųjų rezidentūros metų supratau, kad viskas yra ne taip, kaip tikėjausi. Įsivaizdavau, kad darysiu smulkias operacijas, o atsidūriau paliatyvių, sunkiomis plaučių ligomis sergančių ligonių skyriuje – jų išgydyti jau nebegalėjome, tik palaikyti gyvybines funkcijas. Vis kildavo klausimas: ką aš čia veikiu? Kiekvieną rytą keldavausi penktą su tamsa, paverkdavau, kad reikia į darbą, septintą būdavau ligoninėje, kur belangiame kambarėlyje pildydavau gydymo protokolus, – ir taip diena iš dienos skęsdavau popierių kaugėse. Grįždavau su tamsa arba dar budėdavau – mano rekordas buvo 52 valandos ligoninėje. Atrodė, kad skendžiu ne tik nuolatinėje naktyje, bet ir depresijoje. Žinojau, kad tai etapas, kurį reikia pereiti, juk vėliau galėsiu dirbti ir kitur, tačiau į galvą vis lindo mintys: ar tikrai ta specialybė man? Niekada nenorėjau kentėti – jei kas man netikdavo, stengdavausi situaciją gerinti, ieškoti sprendimų, buvau impulsyvaus būdo, nenorinti taikstytis su monotonija. O juk stojau į mediciną norėdama bent šiek tiek pakeisti pasaulį, savo žiniomis ir talentais pagerinti žmonių būtį, jiems padėti! Kituose skyriuose, tiesa, matydavau prasmingesnį darbą, kai ištiri, gydai žmogų, matai progresą, o grįžusi į savo skyrių su beviltiškais ligoniais tarsi vėl atsitrenkdavau į sieną. Suprantu, kad ir toks darbas labai reikalingas, bet jaučiausi nelaiminga ir visiškai savęs nerealizuojanti. Pasakiau sau: išeisiu akademinių atostogų, gal tada tikrai sugalvosiu, ką gyvenime veikti. Buvau ta, kuri įveikia sunkumus ir nepasiduoda vidury kelio, tad tėvams išgirsti apie akademines atostogas buvo šioks toks šokas. Galiausiai jie turbūt nutarė, kad esu pervargusi – juk rimtai studijavau jau

aštuonerius metus, ir mane suprato. Pusę metų, iki pasiėmiau tas atostogas, svarsčiau, kur pasukti savo gyvenimą. Buvau atsargi – medicinai durų neuždariau ir aklai nerizikavau. Tiesiog prisiminiau tai, ką dariau jau keletą metų, – ogi gaminau natūralius kremus, turėjau jau nemažą įdirbį ir net savą klientūrą. Tai, ką rasdavau parduotuvėse, manęs netenkino, todėl pati pradžių pradžia buvo kremai sau ir mamai. Tai buvo ir hobis, ir man įdomi kūrybinė veikla – neplanavau jokio verslo. Juokais save vadinau alchemike-chemike, man labai patiko pats gamybos procesas, cheminės reakcijos, kai jungi botaninius ekstraktus su aliejais, kitomis medžiagomis ir gauni galutinį produktą. Kai sutikau verslo partnerį Vytautą, su kuriuo kartu tebedirbame, užsibrėžėme tikslą – jei per metus interneto parduotuvėje surinksime tam tikrą sumą (ji man tada atrodė fantastiška!), verslą plėtosime, o jei ne, tai jo nebepuoselėsime. Taip nenorėjau grįžti į mediciną, kad siekiau tikslo įnirtingai dirbdama. Ir mes tą nerealią pinigų sumą surinkome per penkis mėnesius. Tada pasidarė aišku – darom! Artimieji nelabai sekė mano veiklą ir, atvirai pasakius, nelabai tikėjo, kad „iš tų kremukų“ išaugs kas nors daugiau. Nes kam gi jie įdomūs – rinkoje jų pilna. Ir, žinoma, neįtarė, kad dėl to mesiu mediciną. Apsidraudžiau dar kartą – pasiėmiau antras akademines atostogas, o paskui vis išsisukdavau nuo klausimų, kada mokslai vėl prasidės... Tuometinis draugas mane labai palaikė ir nuo pirmų minučių patikėjo mano projektu – tai suteikė drąsos, o man vis labiau sekėsi, augo ir komanda, ir produktų krepšelis. Gavome pripažinimą, aplinka susitaikė, kad gydytoja nebebūsiu. Gal atėjo ir mano branda, kai jau nebebijojau pasakyti, ko noriu iš gyvenimo. Buvo be galo svarbu, kad pagaliau turėjau širdžiai mielą darbą, kuriuo tikėjau, ir man jau ketverius metus tai net ne darbas, o malonumas! Turbūt kolegos jau matė, kad nesu savo vietoje, jų akimis – nebuvau „daktarės tipas“, tačiau kai pasakiau, jog išeinu, mačiau nuostabą ir lengvą pašaipą. Gi išėjo mergina „kremukų darytis“... Bet kai man greitai pradėjo sektis, jų požiūris irgi pasikeitė – daug kas tapo mano klientais, kiti pagiria ir pasidžiaugia. Laikui bėgant, supratau, kad dėl medicinos turėjau nepasvertų ambicijų ir, ko gero, tai specialybei netikau. Džiaugiuosi, kad į mano vietą gal atėjo žmogus, kuris bus daug geresnis specialistas už mane. O aš būsiu ten, kur traukia širdis!“ >

Turėjau aiškų tikslą – tapti gydytoja ir visą gyvenimą ja dirbti. Nebuvo net minčių, kad gyvenimas gali – op – ir kitaip pasisukti. LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Laimė SIMPTOMAI

Niekuo nepakeičiami

MARŠKINĖLIAI Kim Jones

Kendall Jenner Landiana Cerciu

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

Yra moterų, kurios namuose nenusimeta aukštakulnių batelių ir vilki taip, lyg už lango tykotų paparacai. Yra vyrų, kurie vakarais neatpalaiduoja kaklaraiščio. Tačiau jie – mažuma. O daugumos atstovai, gavę progą patinginiauti ar padirbėti namuose, nuogybę pridengia pirmu po ranka pasitaikiusiu daiktu. Kuo? Dažniausiai – teniso marškinėliais. Statistika skelbia, kad tų marškinėlių (neturinčių nieko bendra su tenisu) kasmet nuperkama per du milijardus. Tai panašiau į stichiją nei į madą. O ir ant podiumų neįmantrių medvilnės rūbų pasitaiko retai. Mados namams tai neapsimoka. Na, sukūrė Maria Grazia Chiuri „Dior“ marškinėlius su šūkiu: „Visos turėtume būti feministės.“ Keli modeliai su jais pavaikščiojo po Niujorką ir Paryžių, kažkas įsiamžino instagrame, žinia pasklido mados kanalais. Tai įkvėpė dar kažkiek damų juos nupirkti: veikiausiai, už jas išlaikančių vyrų pinigus. O vėliau marškinėlius ėmė tiražuoti darbšti kinų liaudis. Ir tie, kas pardavinėjo (ligi šiol parduoda) „feministes“ po 20 eurų, uždirbo daugiau nei per septynis šimtus kainavusio originalo autoriai… Marškinėlių istorija paprasta. Jie, atsiradę kaip plebėjiškas rūbas, niekada nepakilo iki aristokratų: nori įtikti miniai, taikosi prie gatvės. Mados namai juos siuva, bet dizaineriai įkvėpimo semiasi subkultūrose. Nes marškinėliai iš esmės yra demokratiškas daiktas, pirmasis antimados (nūnai vadinamos normkoru) pranašas. Aišku, nė vienas žmogus neperka rūbo, kuris jam atrodo negražus, bet medvilnės palaidinė tarsi skelbia, kad jos šeimininko drabužiai nejaudina. O jei ir jaudina, tai tik kaip plakatas. Marškinėliai dažnai tampa maišto ar simpatijų išraiška, tad jų savininkui svarbu, kas atspausta ant pilvo.

Kartais sunku atsakyti į klausimą, kodėl vienas drabužis populiarus, kitas – ne. Spėlioti, kuo ypatingi teniso marškinėliai, – juokų darbas. Pagrindinis argumentas – paprastas: tai – tiesiog jaukus, universalus rūbas. Gerai atsimenu dramatišką savo biografijos momentą, kai į Paryžių vėlų vakarą atvykau tik aš, o mano lagaminas dingo tarptautinių oro linijų erdvėse. Keistoje parduotuvėje (matyt, skirtoje mano nelaimės broliams ir sesėms) buvo prekių visiems gyvenimo atvejams. Jos savininkai sukūrė tam tikrą žmogaus poreikių modulį: dantis valytis – būtina, šukuotis –būtina, dušui pakanka muilo, o jei nėra drabužių, pirmo poreikio daiktas – teniso marškinėliai, su kuriais galima ir miegoti, ir šlaistytis po Eliziejaus laukus. Marškinėlius vilki visi, nepriklausomai nuo amžiaus ir statuso. Net sunku įsivaizduoti situaciją, kad kas nors kam nors pasakytų: „Gal tu persivilk, tie marškinėliai – nei šis, nei tas.“ (jei žmogus – ne marazmatikas ir neatėjo su jais į black tie balių). Švari, nenuskalbta palaidinė tinka visiems be išimties: ir tiems, kurie nori paryškinti savo six pack, ir norintiems paslėpti figūros trūkumus. Pilvukas, kuris kliudo gyventi vilkint kostiumą ar suknelę, staiga išnyksta įnirus į kiek per didelius marškinėlius. Jei kas nors lieptų užkasti į žemę kapsulę su žinia, kas mūsų laikais labiausiai mėgo tą rūbą, būtų keblu. Jį vilki stiliaus ikonos ir >

©VIDA PRESS (12)

Emma Morrison

Labai populiarus Bobo Marley atvaizdas; šiuokart – ant aktoriaus ir reperio Idriso Elbos marškinėlių, 2008 m. Modeliai projekte „Fashion Targets Breast Cancer“, 2010 m.

Marškinėlių krikštatėvis Marlonas Brando filme „Geismų tramvajus“ (1951 m.) Panašių marškinėlių su logotipais turi kone visi mados namai: nuotraukoje – kinų aktorė Ju Jingyi, 2019 m.

Marškinėliai visada siejosi su karine uniforma: Brigitte Bardot filme „Babetė eina į karą“ (1959 m.) „Comme des Garçons“, 2006 m. pavasaris– vasara

Praeitame amžiuje t-shirt kultūra buvo neatsiejama nuo koncertų, 1994 m.

Marškinėliai prisitaiko prie bet kokio stiliaus, net jei jo autorius – Jeremy Scottas, 2016 m.

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Laimė MADA

Kitas kodas

Menininkai žino nerašytą taisyklę: jei nori, kad daiktas atrodytų originaliai, – įdėk jį į tam daiktui neįprastą kontekstą. Mada – atvirkščiai: kuria aprangos kodus, mėgsta, kad viskas būtų savo vietoje. Tad kostiumas miške ar prie ežero, anot jos, – nesąmonė. O jei mums kyla noras tiesiai iš biuro mestis kur nors į gamtą, įkvėpti oro, paleisti vėjais stresą? Kai kodai trukdo gyventi, kaip norisi, verčiau jų nepaisyti.

Fotografas VA I DAS J OKUBAUS K AS Stilistė A L MI NA VEN C LOVAIT Ė Vizažistė ir plaukų stilistė ROS ITA D I Modelis U G NĖ SABALYT Ė ( „BALT IC M OD E L MAN AGE ME N T “ )

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

REDA PAULA palaidinė, sijonas MANGO švarkas, auskarai Fotografuota italų dizaino namuose „IDN Home “

REDA PAULA marškiniai, braletė

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Laimė GROŽIS

garbanos Jeigu vaikystėje turėjote banguotus plaukus, bet ilgainiui jie tapo tiesūs, arba nuolat kovojate su besišiaušiančiais ir besipučiančiais plaukais – gali būti, kad jūsų plaukai iš tikrųjų yra garbanoti, tačiau visą gyvenimą jais netinkamai rūpinotės. Ir didelė tikimybė, kad, pritaikius banguotis linkusiems plaukams skirtą rutiną, jūsų plaukai kardinaliai pasikeis.

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

MARC BY MARC JACOBS

(Ne)atrastos

Mano plaukų išvaizdą visiškai pakeitė socialiniuose tinkluose aptikta jų formavimo gudrybė. Visą gyvenimą turėjau tiesius ir labai paslankius plaukus. Susukti žnyplėmis, jie garbanas išlaikydavo iki kito plovimo, džiovintuvu galėdavau juos ištiesinti taip, kad spindėtų it veidrodis, o panaudojusi atitinkamas priemones – paversti puresniais, optiškai vešlesniais ir niekuomet neteko kovoti su šiaušimusi. Nors galiu džiaugtis gan tankiais plaukais, tačiau pats pavienis plaukas – gana plonas, trapus: prieš kelerius metus po eksperimento „Blondinė“ plaukai ėmė smarkiai lūžinėti, trupėti – jų plona tekstūra nebuvo pajėgi atlaikyti agresyvaus šviesinimo. Todėl, kaip ir daugelis, patyręs smarkių plaukų pažeidimų, prisiekiau sau pirmenybę teikti sveikatai, o ne madingiems atspalviams ar nuolatiniam formavimui karščiu ir taip per dvejus metus atsiauginau jau naujus, peroksido neliestus plaukus. O tada pasaulyje prasidėjo pandemija, uždariusi mus namie bent keliems mėnesiams (ir privertusi kuriam laikui atsisveikinti su reguliariais vizitais plaukų salone). Kadangi beveik neišeidavau iš namų, nusprendžiau leisti plaukams pailsėti ir visiškai atsisakiau jų džiovinimo, formavimo karštais prietaisais ir bet kokių formavimo priemonių naudojimo. Savotiškas plaukų detoksas! Ir mano plaukai ėmė keistis tiesiog akyse. Pirmiausia pastebėjau, kad, nenaudojant džiovintuvo, sruogos aplink veidą raitosi. Ne šiaip galiukai riečiasi, o susiraito į akivaizdžias garbanas. Kurį laiką į tai nekreipiau dėmesio, bet su kiekviena savaite bangavimasis vis ryškėjo. Profesinė liga – pradėjau ilgą guglinimo kelionę, norėdama išsiaiškinti, kas tiksliai vyksta su mano plaukais. Ir, savo nuostabai, atsakymą radau per karantiną smarkiai išpopuliarėjusiame socialiniame tinkle „TikTok“: netikėtai aptikau vaizdo įrašą, kuriame buvo pasakojama apie Curly Girl Method („garbanotos merginos metodas“). Tai – tam tikra plaukų priežiūros sistema siekiant išryškinti natūralias bangas ar garbanas. Jos sumanytoja – plaukų stilistė Lorraine Massey, išleidusi knygą „Curly Girl: The Handbook“. Negaliu suskaičiuoti, kiek valandų praleidau „YouTube“ žiūrėdama įrašus, kurtus metodo sekėjų, skaitydama portalų straipsnius ir garbanių įrašus instagrame, tačiau gan greitai supratau, kad tai – sudėtingas ir įgūdžių reikalaujantis procesas. Tačiau rezultatai, kuriais puikavosi šio metodo sekėjai, labai viliojo. Privalėjau išbandyti savu kailiu, tiksliau, plaukais. Ir negalėjau patikėti savo akimis: atlikus visus metodo žingsnius, mano plaukai susiraitė į akivaizdžias garbanas! >

(BE VE IK ) ATSISVE IK INKITE SU DŽ IOVIN TU VU. IR ŠUKOMIS! Viena pirmųjų garbanotų plaukų taisyklių – jokio formavimo karščiu. Tai reiškia: jokių žnyplių, jokio tiesintuvo, jokių plaukų formavimo šepečių. Plaukams leidžiama išdžiūti natūraliai, tiesa, ne paliekant juos likimo valiai, o naudojant priemones ir kruopščiai susukant į turbaną. Šis procesas vadinamas plopping. Kaip tiksliai šį veiksmą atlikti, galima pamatyti „YouTube“ paieškos langelyje įrašius „Hair Plopping“. Džiovintuvas? Tik su specialiu antgaliu-difuzoriumi ir ne džiovinti, o garbanoms paryškinti. Beje, jei neturite specialaus antgalio, galima naudoti... virtuvinį sietelį – internetas randa bet kurios problemos sprendimą! Taip pat galite atsisveikinti su šukomis: plaukus leidžiama šukuoti tik šlapius, prieš išplaunant plaukų kondicionierių ar kaukę.

ELCHIM plaukų džiovintuvas su difuzoriumi

HH SIMMONSEN „Wonder Brush“ plaukų šepetys

Plaukams nusausinti naudokite nebedėvimus natūralios medvilnės marškinėlius, geriausia – ilgomis rankovėmis.

MARC BY MARC JACOBS

©VIDA PRESS (4), INSTAGRAM.COM IR GAMINTOJŲ ARCHYVO NUOTRAUKOS

Garbanotos merginos metodas

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Laimė VEIDO DIENORAŠTIS

Gerbti kitų

Fotografė VA I VA A BRO M A IT Y T Ė („Mandala“ fotografijos ir dizaino studija) Vizažistė ir plaukų stilistė VA I DA V E N C KU T Ė (grožio ir estetikos namai „WonderTime“)

pasirinkimus „Man labai patinka bendrauti, dirbti labiausiai patinka tiesioginiame eteryje“, – sako ŽIVILĖ VAŠKYTĖ-LUBIENĖ. Tačiau dabar TV žurnalistės gyvenime – užkadrinis etapas, o prasmingiausiai jai skamba žodis „mama“.

KAIP VADINASI TA LIGA , KAI ŽIŪRI Į VEIDRODĮ IR SAU PATINKI? „Turiu draugių, kurios darosi grožio injekcijas. Viena vertus, jos išties padeda palaikyti veido lygumą ir skaistumą, kita vertus, kai kalbiesi su keturiasdešimtmete, tu žinai, kad jai – ne dvidešimt. Jauti žmogaus išmintį, patirtį... Be to, Gražinos Bigelytės laikais galėjai nuslėpti savo amžių, o dabar pakanka gugle surinkti: „Živilė Vaškytė... gimimo metai“... Jei moteriai tik tiek trūksta iki pilnatvės – matyti veidrodyje lygią veido odą, tegul naudojasi tomis galimybėmis. Bet aš adatų bijau. Ir man patrauklesnės moterys, kurios išsiskiria šarmu, nesinervina dėl raukšlių, nepaisydamos solidaus am-

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

žiaus, stilingai rengiasi, skaldo juokelius, leidžia sau daryti tai, ko nori, žodžiu, nėra teisingos, nesuka galvos dėl to, kas ką sako. Žinoma, viskas priklauso nuo asmenybės. Jei gyveni kupinas vaikystėje, jaunystėje įdiegto nepasitikėjimo savimi, turi labai daug su savimi dirbti, kad jo atsikratytum, arba ta uodega vilksis visą gyvenimą ir lems tai, ką galvoji ir darai. Be abejo, reikia prisižiūrėti, stengtis būti pasitempusiai – tai moteriškumo dalis. Bet nepersistengti. Kai buvau paauglė, studentė, ragindavau mamą daryti tai, ką darė kitos: teptis kremais, ryškiau dažytis. Tačiau mama turėjo tvirtą nuomonę: „Vis tiek reikės pasenti. Aš patinku sau tokia, kokia esu. Kaip vadinasi ta liga, kai žiūri į veidro-

dį ir sau patinki?“ Kai dabar matau mamą tarp jos bendraamžių, kaskart pasidžiaugiu, kaip gerai ji atrodo! Super atrodo ir ilgametė TV laidų vedėja Algimanta Žukauskienė, mano akimis, ji – karalienė. Kas dar labai gražios? Jei reikėtų rinktis: Angelina Jolie ar Meryl Streep, vienareikšmiškai rinkčiausi Meryl Streep. Cate Blanchett, Diane Keaton, Juliette Binoche... Žiūriu naujus filmus su Juliette Binoche ir galvoju: „Kada ši moteris pasens?! Įdomu, ką ji daro?“ O žiūrėdama į dabartinę Catherine Deneuve mąstau, kad šios moters pastangos stabdyti laiką pernelyg akivaizdžios ir kelia gailestį. Kažkada su vyru kalbėjomės apie injekcijas. „Labai tikiuosi, kad jų nesidarysi. O jei pasidarysi, man nesakyk“, – paprašė jis.“ >

LAIM Ä&#x2013; 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Laimė SVEIKATA

AKYS ILSISI J U D Ė DAM OS Ir iki pandemijos kasdien stebeilijomės į kompiuterių ir telefonų ekranus, tačiau dėl COVID-19 dar labiau sulipome su technologijomis. Kaip tai gali atsiliepti akims? Kaip mažinti ekranų poveikį joms?

KOMPIUTE RINI S REGOS SI N DROMAS Šiuolaikinį žmogų nuolat lydi įtampa – dėl darbo, pinigų, sveikatos ir t. t. Šitas sąrašas šiandien nebeįsivaizduojamas ir be skaitmeninės akių įtampos, dar vadinamos kompiuteriniu regos sindromu. Jo pasireiškimas labai priklauso nuo praleisto prie ekrano laiko. „Skaitmeninis vaizdas, sudarytas iš smulkių taškelių (pikselių) nėra toks vientisas ir ryškus kaip rašytinis tekstas. Maža to,

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

jis nuolat ir greitai kinta, akys priverstos stebėti jo mirgėjimą. Jei leidžiate daugiau nei dvi valandas per dieną prie kompiuterio, esate potencialus akių gydytojo pacientas“, – aiškina gydytoja oftalmologė, medicinos mokslų daktarė Rasa Sirtautienė. Dažniausiai juntami skaitmeninės akių įtampos simptomai – sausumo pojūtis, peršėjimas, paraudimas, akys gali ašaroti, vaizdas

lietis, be to, gali atsirasti galvos, kaklo ir pečių srities skausmų. „Tačiau įtampą įmanoma mažinti paprastais sąmoningais veiksmais. Pamirksėkite, pabūkite užsimerkę, nukreipkite žvilgsnį į tolį, pasivaikščiokite. Vadovaukitės „2020-20“ taisykle: kas 20 minučių nors 20 sekundžių žiūrėkite į 20 pėdų (6 m) atstumu esančius daiktus“, – pataria specialistė.

Akiniai akis silpnina Ar įmanoma, jei akys ėmė blogiau matyti, savo pastangomis jas sustiprinti ir akinių nebenešioti? Mūsų pašnekovė – gydytoja optometrė-iridologė JŪRATE ALEŠKEVIČIŪTĖ-KISIELĖ. Ji – ir natūralios regos terapijos gydytoja, mokyklos „Aiškus matymas“ įkūrėja.

NUOTRAUKA IŠ ASMENINIO ALBUMO

Teigiate, kad akiniai regėjimo problemų neišsprendžia, o pagerinti ar atkurti regėjimą įmanoma alternatyviais būdais. Kaip gydytojai oftalmologai priima tokį požiūrį? Gydytojai oftalmologai gana geranoriškai priima tai, ką dėstau apie regėjimą, vadovaudamasi savo žiniomis ir praktika. Tai neprieštarauja medicinai. Nors akiniai – tik akių protezas, leidžiantis matyti čia ir dabar, o ne regėjimą iš tiesų gerinanti priemonė, nesiūlau iškart mesti jų į šoną, kaip tai daro kai kurie sveikuoliai. Jei žmogus jau stipriai neprimato, vaduotis nuo akinių reikėtų palengva. Bet jei trumparegystė ar toliaregystė – 3 ar mažiau dioptrijų, akinių galima iškart atsisakyti ir aktyviai imtis regėjimo terapijos: mankštos, vandens procedūrų, palmingo ir kitų priemonių. Aš pati akinius nusiėmiau, kai mano matymas buvo minus 2,5 dioptrijos. Man, turinčiai dirbti kompiuteriu, nebuvo lengva be jų, tačiau per mėnesį persilaužiau. Bet aš žinojau, ką turiu daryti. Mano tikslas – išmokyti žmones naudotis akiniais saikingai, nepadaryti jų būtina gyvenimo dalimi. Be to, noriu skleisti informaciją, kad regėjimą įmanoma pagerinti savo pastangomis. Turiu galvoje funkcinius sutrikimus – tuos, kurie nesukelti ligų, traumų, neatsinešti gimstant. Ar galime būti tikri, kad optometrijos salonuose parenkami akiniai optimaliai papildo mūsų akis? Kadangi esu gydytoja optometrė, galiu išrašyti akinius, jei žmogui jų reikia, tačiau visada rekomenduoju nepaisyti protokolo (juo paprastai vadovaujasi gydytojai oftalmologai) ir pasitenkinti silpnesniais akiniais, nei reikėtų pagal jį. Ypač ši rekomendacija tinka tiems, kuriems reikia akinių, kad matytų toli

esančius objektus. Kai parenkami silpnesni akiniai, akys priverstos bent šiek tiek dirbti ir tai gerai, nes labiausiai jas žaloja tinginystė. Matymo testas, kurį atlieka žmogus, kai jam renkami akiniai, neužtikrina tikslumo, nes per dieną regėjimas kinta ne kartą. Įtakos turi dienos metas, fizinė bei emocinė būklės, ko žmogus valgė ir kita. Taigi norint akinius parinkti pagal protokolą reikėtų regėjimą tikrinti mažiausiai penkis kartus. To niekas nedaro. Bet užtat daromi kiti dalykai, kuriuos lemia optometrijos salonų poreikis išgyventi. Anksčiau aš pati turėjau kelis tokius salonus, todėl žinau, ką kalbu. Įprasta siūlyti akinius net ir tiems, kuriems jų dar nereikia.

Visada rekomenduoju nepaisyti protokolo ir pasitenkinti silpnesniais akiniais. Pavyzdžiui, vyresniam žmogui pasidaro šiek tiek sunkiau skaityti – jam pasiūloma įsigyti 0,5 dioptrijos pliusinius akinius. Bet jų nereikia! Šiam žmogui turėtų būti pasiūlyti ne akių protezai – jis turėtų išgirsti patarimų, kaip mankštinti pasilpusius akių raumenis, pareguliuoti darbo vietos apšvietimą, sėdėjimą, kokiu režimu dirbti... Visa tai pradėjus daryti matymas pagerėtų. O akiniai tik skatins jo blogėjimą ir 0,5 dioptrijos ilgainiui virs keliomis dioptrijomis. Esu tvirtai įsitikinusi: vyresniems žmonėms per anksti uždėti skaitymo akinius – didžiulė klaida.

Regėjimas gali pablogėti ne tik dėl fizinių pokyčių? Regėjimo problemos gali būti susijusios ir su fiziniais, ir su psichologiniais pokyčiais. Esu mačiusi daug vaikų, kurių akys sveikos, bet jie staiga ima blogai matyti į tolį – pavyzdžiui, tai, kas parašyta lentoje. Taip nutinka, kai vaikas patiria įtampą tolyje žiūrėdamas į nepažįstamus dalykus – raides ir skaičius. Bet ir suaugęs žmogus nėra apsaugotas nuo tokių kūno reakcijų. Jis gali stresuoti dėl besikeičiančio su amžiumi kūno, ištuštėjusių namų, nes vaikai išėjo ir pradėjo gyventi savarankiškai... Su vyresniais žmonėmis pradedame gerinti regėjimą fiziškai, bet jei tai nepadeda, ieškome priežasčių psichikos lygmeniu. Kalbant apie regėjimo mechaniką: kiekviena akis turi 6 raumenis – jų grupės susispausdamos ir atsipalaiduodamos leidžia matyti iš toli ir iš arti. Tačiau metams bėgant šie raumenys glemba ir praranda jėgą lygiai taip pat, kaip ir kiti kūno raumenys. Tarkim, kad gerai matytume iš arti, reikia, kad akių obuoliai pakeistų formą – pailgėtų, o tai užtikrina raumenys. Jei jie nebeturi galios, akių obuoliai nepailgėja ir žmogus ima prasčiau matyti iš arti. Vėliau susilpnėja ir kiti raumenys – dėl to akių obuoliai dar ir suplokštėja. Kai taip nutinka, žmogus blogiau mato ir arti, ir toli esančius objektus. Tie, kas domisi alternatyviomis regėjimo stiprinimo galimybėmis, girdėjo apie amerikiečių gydytojo oftalmologo Williamo Horatio Bateso metodą. Tačiau Tibeto vienuoliai daug anksčiau sugalvojo savų būdų. Naudingos žinios mus kaip visada pasiekia iš Rytų? Gydytojas Batesas – regos terapijos tėvas. Jo pasiūlytos terapijos dalys: >

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Laimė SIELOS UNIVERSITETAI

kitų – galiausiai pametam save. Aplinka taip pat nepasikuklina paauklėti abiem atvejais: arba patiriam spaudimą, kad per gerai gyvenam, arba gailestį, kad per daug kankinamės. Ar neatrodo, kad amžinai balansuojam ant lyno tarp egoizmo ir altruizmo, kur pusiausvyros taškas neegzistuoja? Tai kaip išlaikyti vidurį? Ar išvis įmanoma?

PA S E N Ę S M Ą S T Y M A S

(Altru) izmas (ego) Ką rinktis?

Tikiu, ne kartą esat susidūrę su įkyriais balsais galvoje, provokuojančiais užsiimti saviplaka, vos tik nusprendžiat skirti laiko maloniems dalykams. Lygiai taip pat tikiu, kad neką rečiau tenka gyventi pagal priešingą scenarijų. NIEKAIP NEGERAI

ažiūrėkim, ar siužetas nieko neprimena? 6:30, pusryčiai penkiems. Plakti kiaušinius viena atmerkta akim – įpratus visai įmanoma. Tada serviruojat stalą. Tada ieškot spintoj pamestų ne savo kelnių. Tada kojinių. Sodinat vaikus į automobilį, vežat mokyklon. Pakeliui skambina iš darbo: „Klausyk, gal gali padaryt paslaugą, aš nespėju?..“ Aišku, kad galit. Pipirai su kuprinėm išbyra pro galines dureles. Per spūstis važiuojat į kitą miesto galą. Pakeliui pastebit, kad susiplėšėt pėdkelnes (keiksmų pasirinkimo nebandysiu spėti). Gražu. Gal niekas nepastebės. Darbe

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

visiems šypsotės vaškine šypsena, sakot „sveiki“, „prašau“ ir „atsiprašau“. Sutinkat pridengti kolegą susitikime – juk mandagiai paprašė. Nors taip savo noru pasirašėt sau nuosprendį, vadinamą viršvalandžiais. Galiausiai vakare atrodot kaip dehidratavusi razina. O rytoj viskas iš pradžių. Vieną dieną kas nors tiesiai į veidą lepteli – jeigu ir toliau gyvensi dėl kitų, greit pati sugriūsi. Tai kaip tada elgtis? Tas klausimas gyvas kasdien, kiekvienam iš mūsų. Nesvarbu, kokius vaidmenis atliktume – tėvų ar vaikų, vyrų ar žmonų, draugų ar nepažįstamųjų, trumpam užklydusių į kieno nors gyvenimą. Kai skiriam laiko sau, jaučiamės kalti. Kai aukojamės dėl

Galimas daiktas, problema įsišaknijusi giliau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Viskas per tą mūsų žmogišką norą kategorizuoti dalykus į juodas ir baltas dėžutes. Jau nuo pelenais byrančios senovės altruizmas buvo savaime suprantamas kaip aukščiausia dorybė, o egoizmas – absoliutus blogis. Daugiau jokių klausimų. Kurgi tu prieštarausi, kai tokie filosofai kaip Kantas ir kiti postringauja apie žmogaus asmeninių užmojų bevertiškumą. Nori ieškoti prasmės – paskirk gyvenimą kitų interesams. O savo norus geriau užkask, kur nerastum net bandydamas. Sakysite, senovės filosofų mintys taip apaugusios kerpėm, kad nebegali būti aktualios šiandienai? Tačiau šita „gėrio“ ir „blogio“ kova atsivijo mus į gerokai artimesnius laikus nei antika. Drįstu manyti, kad mūsų visuomenė vis dar vaduojasi iš komunistinio palikimo, kuris daugelį metų siekė pakišti visus po kolektyvinės gerovės lubomis ir baudė tuos, kurie norėjo iškelti galvą aukščiau už kitus. Darbas „visų labui“, dalijimosi bendru turtu suvokimas ir individualizmo menkinimas taip giliai įsirėžė žmonių pasaulėžiūron, kad jo liekanos neišsiplauna iš kraujo net keičiantis kartoms. Šitas pagedusio požiūrio rūgštumas jaučiasi ne tik filosofijoje. Jis mus lydi darbe, šeimoje, mokyklose, yra pumpuojamas į galvas per filmus, literatūrą, meną. „Nebūk savanaudis“, – frazė, kuri pradeda aidėti ausyse nuo vaikystės. Galiausiai vaikai tuos du žodžius pasigauna patys, tik jau subrendę juos puikiai vartoja argumentuose prieš savo antrąsias puses ir netgi savo pačių vaikus. Tačiau beveik niekas nesusimąsto, kad šiuo liepimu svaidantis kairėn ir dešinėn pasąmoniniu lygmeniu pastarasis galiausiai ima reikšti „negink

savo interesų“, „nemylėk savęs“, „nebūk savimi“. Juk nauda sau neprivalo būti vien negatyvi. Tai kodėl mes jos taip gėdijamės?

PA Ž I Ū R Ė T I K I T U K A M P U

Nebandau pasakyti, kad reikia apversti stereotipus aukštyn kojom, egoizmą užkeliant ant pjedestalo, o altruizmą paliekant tik kvailiams. Anaiptol. Sakau, kad vertėtų iš naujo peržvelgti jų reikšmes. Žodynas labai aiškiai apibrėžia altruizmo ir egoizmo sąvokas, tačiau nei vieno, nei kito nevertina kaip „teigiamo“ ar „neigiamo“. Perkošti šiuos žodžius per moralinį filtrą – mūsų darbas. Gera žinia, kad tai suteikia laisvę pamatyti dalykus kitomis akimis. Tokia laisve naudojosi Ayn Rand, filosofinės krypties, pavadintos objektyvizmu, pradininkė. Dievaži, iš pirmo žvilgsnio pamanytum, kad ta moteris mintimis gali į ožio ragą suriesti geležies gabalą – tokia griežta, konkreti ir užtikrinta jos kalbėjimo maniera. Tačiau toje kalboje slypi idėja, kurią verta išgirsti be išankstinių nuostatų. Ji metė iššūkį nusistovėjusiam altruizmo moraliniam kodui: nuomonei, kad žmogaus vertybinė pareiga yra gyventi dėl kitų. Kad jis privalo atiduoti save kitiems, norėdamas pateisinti savo paties egzistavimą. Viename iš interviu filosofė išdėstė viską paprastai: „Aš tikiu, kad kiekvienas turi teisę į savo asmeninę laimę. Ir kad kiekvienas privalo tą laimę pasiekti pats. Tačiau žmogus negali reikalauti, kad kiti dėl jo laimės aukotų savo gyvenimus. Aš tikiu, kad žmogus turi turėti pakankamai pasitikėjimo savo paties jėgomis.“ Žurnalistas, išpūtęs akis, paklausė: „O kaip meilė? Kaip gali būti savanaudis meilėje?“ A. Rand pateikė pavyzdį: „O ką reikštų mylėti be asmeninio intereso? Įsivaizduokit, jei vyras pasakytų moteriai, kad veda ją tik jos pačios labui. Kad jis neturi jokio asmeninio noro, tačiau yra toks nesavanaudis, jog šį žingsnį žengia tik dėl jos? Kam tai patiktų? Aš pati esu ištekėjusi ir jaučiu pilnatvę, kaskart padėdama savo vyrui. Tačiau nevadinu to altruizmu. Aš pripažįstu, kad padėti mylimam žmogui man suteikia asmeninį malonumą. Aš tai pasirenku pati.“

Skamba gal ir neblogai. Tačiau pasakyti lengviau, nei padaryti. Bėda ta, kad mes per dažnai sumenkiname savo asmeninės gerovės svarbą. Tartum apie savo pačių norus būtų galima kalbėti tik pašnibždomis. Lyg tai būtų kas nors gėdingo. O štai kito, tokio pat žmogaus, norai – aukštesnės lygos vertybė. Tas pats, kaip lyginti olimpietį ir kūno kultūros mokytoją. Kaip tiramisu ir grikių košę. Kaip Kalėdas ir eilinį pirmadienį. Skirtingos lygos... Juokas juoku, bet iš tiesų taip neturėtų būti. Kiekvieno žmogaus (taip, įskaitant jus pačius) egzistavimas savaime yra vertybė. Tai, kad jūsų širdis plaka, kad plaučiai pumpuoja orą, kad gavot šansą pagyventi ant šitos Žemės plutos, yra neįtikėtina proga, kurią reikėtų išnaudoti. Todėl dažniau paplekšnokit sau per petį už tai, kad esat, ir pasidžiaukit tuo spalvingu gyvenimu, į kurį pakliuvot.

M E I L Ė S AU

Jeigu atrodo, kad bandau romantizuoti egoizmą, kviesdama visus žiūrėti ne toliau savo nosies, dar nemeskite žurnalo į kampą. Yra viena smulkmena (kur ten smulkmena – visa esmė!), sudėliojanti viską į vietas. Aš tikiu, kad daug kartų girdėjot iki kaulų smegenų pažįstamą

Kai skiriam laiko sau, jaučiamės kalti. Kai aukojamės dėl kitų – galiausiai pametam save.

frazę, kurią saviugdos knygose ir vaizdo įrašuose pašvelnintais balsais kartoja pranešėjai: „Mylėkite save, kad galėtumėt mylėti kitus.“ Žinau, taip saldu, kad verčia vemt. Paradoksas, bet iš esmės ši frazė man atrodo teisinga. Minėtoji A. Rand sako, kad žmogus, kuris nevertina savęs, negali vertinti nieko kito. Tam pritaria ir mokslas. Psichiatras Nathanielis Brandenas įsitikinęs: „Pasakykit, kaip žmogus žiūri į save, ir aš pasakysiu, kaip jam sekasi kiekvienoje gyvenimo sferoje.“ Sociologas Erichas Frommas atlikdamas tyrimus taip pat priėjo išvadą, kad požiūris į save ir požiūris į kitus toli gražu nėra skirtingi dalykai. Jie gali egzistuoti tik lygiagrečiai. Kad meilė kitiems ir meilė sau nėra alternatyvos. Priešingai – mylėti kitus gali tik tie, kurie su tokia pat meile priima save. O meilė – kaip atsinaujinanti elektros energija. Ją reikia patiems pasigaminti. Skirdami laiko sau, klausydamiesi savęs, vertindami save galop sukaupiam tiek meilės, kad ji ima piltis per kraštus. Tada esam ir fiziškai, ir emociškai pajėgūs ta energija dalytis su kitais. Ir žinot, toji energija būna daug kokybiškesnė, tikresnė ir „sotesnė“, kai dalijamės ja iš pilno indo. O ne gremžiam paskutinius prisvilusios košės likučius. Patys būdami pilni meilės net nepastebėsit, kaip pasidarys lengviau apkabinti mamą, nusišypsoti kasininkui, pasiūlyti pagalbą nepažįstamajam, neskaičiuoti laiko klausantis apie draugo dieną, kai jam labai reikia, kad kas nors išklausytų. Ir štai čia įvyksta kai kas netikėto... Turėdami pakankamai drąsos pasirūpinti savimi ir lygiai taip pat gerbdami kitų asmeninius troškimus, mes tarsi panaikinam aštrius kampus tarp žodžių „altruizmas“ ir „egoizmas“. Galbūt tarp šių dviejų polių rinktis ir nereikia. Gal egzistuoja būsena, kai dovanojame kitiems, nieko neatimdami iš savęs. Ir dovanojame sau, nieko neatimdami iš kitų. Pasirodo, reikia tik žinoti, nuo ko pradėti. Nuo tikrosios meilės sau. Tada viskas bus įmanoma. O dabar eikit, išsivirkit sau kavos. Jau seniai laikas.

M O R TA Š M I TA I T Ė

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Laimė WELLBEING

KAIP NETAPTI MULTITASKINIMO NINDZE Gebėti vienu metu atlikti kelis darbus – nuostabus dalykas, ar ne? Pasirodo – iliuzija, kad žmogaus smegenys pajėgios efektyviai tai daryti.

STRESAS IR VIDINĖ RAMYBĖ Šiltas rudens vėjelis glamonėja veidą, grybai džiugina akis, augmenijos aromatai malonina uoslę... Tačiau iš kišenės atsklinda SMS signalas ir aš sugriaunu idilę. Suvokiu, kad elgiuosi kvailai, kad dabar – mano laikas tik su savimi ir mišku, bet... mano dėmesį jau pasiglemžė telefonas. Ir tuo esu panaši į

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

daugybę kitų žmonių, kurie multitaski-

informacijos, vienu metu tiek visko

na ir dirbdami, ir laisvalaikiu.

atlikti, kad galva ima sproginėti. Kokį

Multitaskinimas, arba daugiaveika, –

poveikį tai turi darbingumui, produk-

tai, kas prieš kelis dešimtmečius buvo

tyvumui, psichinei ir fizinei sveikatai?

priskiriama tik Homo sapiens sukur-

Žmogaus gyvensenos, psichologijos eks-

toms technologijoms, tačiau dabar jau

pertai tvirtina, kad daugiaveika visa tai

neatsiejama nuo jo smegenų veiklos.

akivaizdžiai blogina. Jie turi omeny ne

Kasdien mėginame aprėpti galybę dar-

sriubos virimą ir kalbėjimą telefonu, ne

bų ir įvairiais kanalais mums tiekiamos

ėjimą ir kebabo valgymą tuo pat metu.

Išsiaiškinta, jog žmogus pajėgus sėkmingai daryti iškart du dalykus, jei vienas iš jų taip įsišaknijęs, kad vyksta be pastangų, tarsi autopiloto režimu. Tačiau kai smegenys tuo pat metu gauna dvi neautopilotines užduotis, vienodai reikalaujančias dėmesio koncentracijos, situacija pasikeičia. Tyrimai rodo, kad jos nepajėgia apdoroti su abiem užduotimis susijusios informacijos ir pradeda tarp jos blaškytis. O jei tų užduočių trys, keturios?.. Viena didžiausių daugiaveikos žalų, apie kurias kalba smegenų veiklos tyrinėtojai, – vidinės ramybės praradimas.

ĮDOMUS TYRIMAS Sasekso universiteto mokslininkai aiškinosi, kas vyksta su smegenimis, kai vienu metu naudojamas išmanu-

sis telefonas, nešiojamasis kompiuteris ir kiti prietaisai, parūpinantys informacijos. 75 suaugusieji pirmiausia užpildė klausimyną apie savo įpročius, paskui jiems buvo atlikta magnetinė tomografija. Tada ir paaiškėjo, kad žmonių, kurie dažnai vienu metu naudojo kelis prietaisus, pilkosios medžiagos tankis priekinėje smegenų žievės dalyje buvo mažesnis nei vidutinis. O juk ši dalis atsakinga už pažintines funkcijas ir emocijų kontroliavimą. Vis dėlto mokslininkai pažymėjo, jog reikia daugiau panašių studijų, nes neaišku, ar dalies tyrimo dalyvių smegenų struktūra pakito dėl įpročio multitaskinti, ar šis įprotis susiformavo dėl to, kad mažesnis pilkosios medžiagos tankis padarė tuos žmones labiau linkusius į daugiaveiką.

Priežastys nesižavėti daugiaveika Klaida manyti, jog daugiaveika – tai efektyvus dėmesio sutelkimas į kelis darbus iškart ir galimybė atlikti daugiau užduočių per tą patį laiką. Iliuzija tikėtis, kad smegenys vienu metu gali aprėpti daugiau informacijos, nei gamtos numatyta. Tokia prievarta joms kenkia. Kaip tai pasireiškia? Įvairūs daugiaveikos tyrimai rodo, kad dėl jos: l Mažėja produktyvumas. Skaičiuojama, kad šokinėjimas nuo užduoties prie užduoties gali lemti 40 proc. produktyvumo praradimą. Be to, daugiaveika ne tik lėtina mąstymą, bet ir tampa klaidų priežastimi. l Silpsta tam tikri gebėjimai. Tyrėjai teigia, kad dėl nuolatinės daugiaveikos gali silpti gebėjimai mokytis, įsiminti, koncentruoti dėmesį, kontroliuoti emocijas, kūrybiškai spręsti kylančias problemas. l Kyla pavojus sau ir aplinkiniams. Turimos galvoje situacijos, kai multitaskintojai kalbasi telefonu ar siuntinėja SMS vairuodami, eidami gatve ir pan. Pavyzdžiui, nustatyta, kad JAV 25 proc. transporto avarijų vyksta dėl SMS siuntimo vairuojant. l Stiprėja stresas. Nustatyta, kad jau po 20 minučių šokinėjimo nuo vienos veiklos prie kitos imama jausti daugiau įtampos, spaudimo, susierzinimo. Įdomu tai, kad tokią jauseną skatina ir malonūs užsiėmimai, tarkim, kai žmogus vienu metu žaidžia vaizdo žaidimą ir žiūri TV.

©VIDA PRESS (1)

l Smegenys sensta anksčiau. Tai vyksta ląstelių lygmeniu, nes dėl streso trumpėja telomerai – iš baltymų sudarytos DNR atkarpos. Kai telomerai kritiškai sutrumpėja, ląstelės nustoja dalintis ir žūva. l Gali susiformuoti priklausomybė. Kai pasitelkus daugiaveiką pavyksta greitai susidoroti su užduotimis, smegenyse aktyvinamas atlygio mechanizmas ir išsiskiria laimės hormonas dopaminas. Geras pojūtis skatina žmogų kartoti tai, kas padidino dopamino kiekį, bet taip pat sukuria iliuziją, kad jis labai efektyvus.

Jennifer Lopez priemonės susistyguoti Regis, kai turi tiek pinigų, kiek Jennifer Lopez, tikrai gali susitvarkyti kasdienybę taip, kad joje būtų daug laisvo laiko ir to, ką apibūdina sąvoka wellbeing. Tačiau, matyt, prigimtis verčia šią garsenybę daryti tiek visko: vaidinti, dainuoti, prodiusuoti, dalyvauti TV vertinimo komisijose, kurti savo vardu pavadintą kosmetiką ir kvepalus, užsiimti labdara... „Pastaruosius keletą metų gyvenu be pauzių. Pripratau prie tokio tempo, prie daugiaveikos. Manau, dauguma moterų – geros šitos srities specialistės. Viskas padaroma, bet turiu labai gerai planuoti mintyse, jei noriu, kad viskas pavyktų puikiai. Man teikia pasitenkinimo kiekviena mano kelio Holivude minutė ir aš tikiuosi veikti tai, ką veikiu, dar labai ilgai. Sakoma, kad jei esi kūrėjas, menininkas, tu nesustoji. Darai tol, kol parkrinti. Manau, kad man taip ir bus.“ Nėra taip, kad žvaigždė neturėtų priemonių nuo pervargimo ir perdegimo. Viena iš jų – transcendentinė meditacija. „Išmokau medituoti, nes vienu metu darant daug dalykų lengva pasijusti nešamai lavinos, – sako ji. – 20 minučių ryte ir tiek pat vakare. Pradėjau medituoti, nes pajutau būtinybę. Lyg mano smegenys man būtų sakiusios: „Kandi daugiau, nei gali sukramtyti.“ Meditacija, šokiai, sportas, dienos pabaigoje – buvimas su vaikais, iš kurių gaunu tiek meilės ir džiaugsmo... Visa tai padeda susistyguoti ir nesijausti it išprotėjusiai.“ >

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MÄ&#x2013;

Laimė

IŠ ARČIAU

Rašydama vaikams,

aš sumažėju

MONIKOS POŽERSKYTĖS-KALVELĖS NUOTRAUKA

Viena sėkmingiausių knygų vaikams rašytojų, buvusi televizijos laidų vedėja ir komunikacijos specialistė, o dabar – namų šeimininkė ir keturių vaikų mama EVELINA DACIŪTĖ savo istorijas vaikams pasakoja ir eilėmis – šiais metais ji išleido eilėraščių rinktinę „Paslapčiausia paslaptis“. „Vaikams reikia kalbėti apie tai, ką jie mato, – neabejoja Evelina. – Klasika yra gerai, bet galiausiai vaikai pradeda kalbėti apie tai, ko nesuvokia. Aplink juos dangoraižiai, o deklamuoja jie apie vieversius ir arimus.“

amų šeimininkė poetė, namų šeimininkė rašytoja. Apie tave beveik galima kurti filmą... Namų šeimininkės karjera – ne pati ilgiausia mano gyvenime. Susiklosto aplinkybės – ja tampu. Atsiklosto – viskas keičiasi. Esu dirbusi nuo šou verslo iki telekomunikacijų, nuo žurnalistikos iki visuomeninės organizacijos. Buvau ir projektų vadovė, ir laidos vedėja. Bet su filmais tai tiek to. Yra kur kas įdomesnių asmenybių, pataupykime joms kino juostas. Tavo pirmosios knygos gimė toli

Tekstas L A I S V Ė R A D Z E V I Č I E N Ė

nuo Lietuvos. Kas jas inspiravo? Jūsų vaikai? Pirmąsias keturias knygas parašiau gyvendama Kinijoje. Keli mėnesiai iki pradedant rašyti istorijas vaikams manęs kelis kartus paklausė, ko norėčiau imtis ateityje. Atsakiau, kad norėčiau būti istorijų pasakotoja. O tada dėlionė ir ėmė dėliotis. Pastebėjau ir netgi keletą kartų pasitikrinau, kad papasakota istorija vaikus veikia stipriau nei moralizavimas. Po kurio laiko feisbuke po akimis pasimaišė Rasos Kaper, su kuria į vieną darželį leidome savo vaikus, meškių piešiniai. Po vienu iš jų leptelėjau, kad meškiai tiesiog reikalauja istorijų. „Tai rašyk“, – pasakė Rasa. Tai ir parašiau. Idėjas inspiravo mano vaikai, jų draugai, draugų vaikai.

Matyt, gerokai paprasčiau, kai namuose, tiesiai prieš akis, laksto siužetai ir sklaidosi dialogai. Visa tai surenki, o tada medžiagą reikia apžaisti, įžodinti, išvynioti pasakojimą. Naujausia mano knyga vaikams – eilėraščių rinktinė „Paslapčiausia paslaptis“. Joje – daug mamiškos bendravimo su vaikais patirties. Pažįstami jau skaitė, sakė, mato joje mane. Tie skaitytojai, kurie manęs nepažįsta, eilėraščiuose sako atradę save. Greičiausiai tai, kad jau gerus septyniolika metų kone kas vakarą skaitau knygas vaikams, irgi gelbsti. Ir vaikams gerai, ir man – savotiška profesionalioji literatūra. Kai kurios moterys leidžia pinigus suknelėms ir batams, aš – paveikslėlių knygoms. >

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Michèle Lamy. Fotografas Manuelis Pallhuberis

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

Laimė DAILĖS GALERIJA

Šamanė Menininkas ir jo kūryba – dvi skirtingos temos. Niekšas gali lieti sentimentalias akvareles, o žmogus, kurio galvoje chaosas, stebinti harmonijos pojūčiu. Bet šį kartą renkamės atvejį, eliminuojantį asmenybės sudvejinimą. Mūsų herojė negali būti kitokia nei jos darbai, nes ji pati – meno projektas.

urnalistams interviu su Michèle Lamy (g. 1944 m.) atrodo kaip gyvenimo testas; kolegos eina pas ją linkstančiomis kojomis. O vėliau nesugeba nuslėpti euforijos: ji – ne tokia! Ne – kokia? Na, sklinda gandų, kad ji – vampyrė ir ragana, gyvenanti jau 1600 metų. Imant tokį atskaitos tašką, visai smagu įsitikinti, kad Lamy nemiega karste, turi gerą humoro jausmą, yra protinga, svetinga, normali moteris. Kitas dalykas, kad niekas nedrįstų tvirtinti, jog ji – tokia, kaip visos. Lamy puikiai gamina žuvį, savo Paryžiaus namų terasoje augina vaisius ir daržoves, turi tris kates, o ant namo stogo laiko avilius. Regis, bandymas ją priplakti prie mirtingųjų tuo ir baigiasi. Nes pakanka ją pamatyti, kad suprastum, jog ta moteris gyvena ne virtuvėje ir jos misija – ne bitininkystė. Lamy kūryba prasideda ja pačia: tatuiruota, dažyta, vilkinčia nežinia ką. Jei mėginčiau įsivaizduoti, kaip atrodė druidų žynės, prieš akis iškiltų Lamy. Pirmas argumentas – jos drabužiai ir grimas, vienus gąsdinantys, kitus gluminantys. Ji bjauroja save, bet yra graži kaip kūrinys ir įdomi kaip objektas, kurio paslaptį norisi įminti. Tad jos įvaizdis – ne banalus moters noras pritraukti žvilgsnį, o koncepcija, bandymas pasiųsti žinią. Antra, visai nesunku patikėti, kad ji gyveno prieš mūsų

erą kur nors Galijoje, o dabartinėje reinkarnacijoje bando atkurti būtąją patirtį. Viskas, ką daro Lamy, dvelkia šamanizmu ir archaika (be to, ji kolekcionuoja priešistorinius daiktus ir vudu kaukes). Galiausiai, jiedu su vyru vienas kitą meiliai vadina ne zuikučiais, o barbarais; tas žodis yra ir bendroje jų instagramo paskyroje #RickOwensHun. Ji kuria madą, juvelyriką, baldus, instaliacijas. Jei reikia jos veiklos svarumo įrodymų – Lamy net du kartus dalyvavo Venecijos bienalėje – 2015 ir 2019 m., o pernai visi rašė ir apie jos pasirodymą Niujorko bienalėje „Performa“. Ši neordinari moteris turi muzikos grupę, puikiai šoka. Neseniai atidarė savo bokso klubą Londono „Selfridges“ prekybos centre; jis buvo pop-up, laikinas, bet Lamy sugebėjo ten keliskart pakeisti interjerą ir surengti performansų. Sporto ji taip pat nepamiršta; pora valandų ringe įeina į menininkės dienotvarkę. Jei tamstos tai nestebina, patikrinkite jos gimimo datą. Lamy boksuojasi jau keliasdešimtį metų, ir labiausiai ją jaudinantį klausimą: „Už ką kovojame?“ išprovokavo boksas... Jos talento apimtys išvis sunkiai nustatomos. Net kai atrodo, kad jau viską įvardijai, staiga atsiranda koks nors reperis, kuris su ašara akyse ima porinti, kaip Lamy sukurtas jo disko vokas apvertė aukštyn kojomis reperio gyvenimą, atvėrė jam meną... >

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

Rizikinga mylėti RAŠYTOJAS Pagal logiką tokie skirtingi žmonės neturėjo susieiti, juolab – dešimt metų praleisti kartu. Tačiau GEORGE SAND ir FRYDERYKO CHOPINO sąjunga ne tik davė genialių literatūros ir muzikos kūrinių, bet ir padovanojo neįtikėtiną meilės istoriją.

104

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

Laimė NEMIRTINGA ISTORIJA

is buvo tipiškas XIX amžiaus romantikos kūdikis – trapus, ligotas, jautrus; tokius ryžtingos moterys mielai įsideda į sterblę ir globoja kaip dar vieną vaiką, nors išties vos šešeriais metais vyresnė Aurore Dupin (Sand – literatūros slapyvardis) niekaip negalėjo būti Chopino motina. Bet ji tikrai buvo ryžtinga: vadinosi vyrišku vardu, nes tai buvo vienintelis būdas prasimušti į literatūros pasaulį, nešiojo vyrišką kostiumą ir nesiskirdavo su cigaru – tada tai buvo akibrokštas, erzinantis davatkas ir padorius žmones. Iki trisdešimt dvejų spėjo pagyventi vienuolyne, buvo ištekėjusi, išsiskyrusi – tikriau, pasiekusi teisinę separaciją, turėjo platoniškų mylimųjų ir meilužių – nuo Alfredo de Musset iki Prospero Mérimée, ir sūnų bei dukrą. Galbūt net ir meilužę – nemylėję konkurentės kolegos vyrai visada pabrėžė jos ir aktorės Marie Dorval ryšį kaip anaiptol ne draugišką. Dvidešimt šešerių Chopinas savo ruožtu buvo gyvas muzikos genijus, laukiamas visuose Europos salonuose (didelių koncertų jis nemėgo ir per visą karjerą surengė vos trisdešimt). Ir vyras, kurį ką tik atstūmė mylima moteris – grafaitė Maria Wodzińska... Ne taip seniai archyvuose buvo aptikta kūrėjo ir jo mylimosios korespondencija su jo ranka pridėtu lenkišku pavadinimu – „Mano tragedija“. Pats tas globos objektas – tik grafienės d’Agoult muzikos vakare pristatytas Sand jis visai nesusižavėjo nauja pažįstama. Ypač jam nepatiko aštrus Kelno vandens kvapas – odekolonas irgi buvo vyriškas atributas. „Kokia nesimpatiška moteris – toji George Sand. Ir ar tikrai ji moteris?“ – šitas Chopino replikas grafienei cituoja daugelis jas girdėjusių amžininkų. Nors memuarai neretai neką patikimesni už gandus ir daugeliui populiarių XIX amžiaus autorių nebuvo nieko lengviau, nei pagražinti ar pabjaurinti istoriją. Didžiausiais liežuvautojais, mielai įtraukiančiais gandus į savo literatūros kūrinius, laikyti Théophile’is Gautier ir Honoré de Balzacas. Žodžiu, ji jam nepatiko, o jis jai pasirodė vertas nuodėmės ir dėmesio („Vienas jūsų valsas vertas visų mano romanų“, – sakoma, nepagailėjusi komplimento ji. O juk knygų jau buvo parašiusi dešimt, tarp jų ir tokias žinomas, kaip „Indiana“, „Valentina“, „Leonė Leonis“). Galų gale kompozitorių ir

pianistų jos vyrų sąraše dar nebuvo – vis rašytojai, poetai, dramaturgai, filosofai, net aktorius, keliautojas ir politikas. Rimtai susižavėjusi ji netgi rašė Chopino globėjui, filantropui Albertui Grzymałai, teiraudamasi apie jo aistrą grafaitei.

M E I LĖ AT E I N A M Y LI N T Vis dažniau susitikdamas su Sand vakarėliuose, Chopinas liovėsi abejojęs jos moteriškumu. Na, taip, ji buvo visiškai kitokia nei Maria, nepaisė luominių prietarų (vedyboms su grafaite Wodzińska pirmiausia kliudė Chopino kilmė: tėvas – nekilmingas prancūzas, motina – neturtinga lenkė; ir diagnozė – rausvos dėmės vyro veide aiškiai rodė nepagydomą to amžiaus ligą tuberkuliozę). Sand, palikusi jos nemylintį ir apgaudinėjantį vyrą ir su vaikais gyvenanti Paryžiuje, pati buvo aristokratė, kurios genealoginis medis siekė Saksonijos kurfiurstą Augustą Stiprųjį. Ir neturėjo iliuzijų mėlyno kraujo klausimais. Ji apskritai buvo labai kandi visuomenės atžvilgiu – ilgainiui toks blaivus žvilgsnis net ėmė erzinti Chopiną. Faktas, kad ji apskritai erzino vyrus – per didele drąsa imti ką panorėjusi, pernelyg sodriu odekolono kvapu ir akiplėšiška nuostata, kad moteriai reikia meilės, sekso ir nuosavybės. Išties – kokia revoliucinė mintis, kad moteris irgi žmogus. Tačiau net ir pykdami jie patekdavo į ponios Sand tinklus. Ir, kas paradoksaliausia, ji neslėpė daugeliui jautusi kone motinišką švelnumą. Ne išimtis ir Chopinas – po kelių mėnesių ji nebeatrodė jam nepatraukli. O rimtai pametusi galvą Sand nepraleisdavo nė vieno jo muzikinio pasirodymo. Pasak romantiškų biografų, Chopinui prireikė pusantrų metų susivokti, kad nebegalįs be šios moters. Praradusiam tėvynę pasaulio piliečiui (jis išvyko iš Lenkijos mėnuo iki 1830-ųjų sukilimo ir niekada nebegrįžo; net su tėvais tebuvo susitikęs vienintelį kartą Karlsbade) Sand gyvumas, žemiškumas ir beprotiškas jausmingumas buvo kaip vaistai. Sunku pasakyti, ar ji buvo graži. Pati vadino save moters grožio priešybe ir sakėsi stokojanti grakštumo, kuris galėtų jį atstoti. Amžininkų liudijimu, buvo nedidelė – 1,52 metro, tvirtai sudėta, niūraus veido, didelėmis akimis ir pageltusia nuo rūkymo oda. Ir vis dėlto gerbėjai vertino jos išvaizdą ir nenusakomą dailumą, paveldėtą iš aristokratės senelės. >

Chopinui prireikė pusantrų metų susivokti, kad nebegalįs be šios moters.

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

105

Laimė ŽVAIGŽDŽIŲ KELIAIS

Pasiklydusi

biografijoje Ji mūsų amžininkė ir kiekvienas jos žingsnis skrupulingai dokumentuotas. Bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad Sasekso hercogienė Meghan pasiklydusi bent keliose prieštaringose savo biografijos versijose.

108

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

artais net suabejoji, ar pati Meghan Markle žino, kas ji tokia ir kokio tikslo siekia. Ir kas nutiko per skandalingą laikotarpį po vadinamojo megzito, kai mažiau nei prieš metus Jungtinės Karalystės jaunasis princas su žmona pareiškė paliekantys karališkąją šeimą. Nes iki tos dienos viskas buvo aišku: Holivudo aktorė (išties vienas serialas – tai dar ne žvaigždė) išteka už kiek jaunesnio princo, dirba širdžių princese, rūpinasi Tautų Sandraugos reikalais (Meghan su princu Harry ir šiandien yra Karališkojo Tautų Sandraugos fondo viceprezidentė ir prezidentas), globoja jai patikėtas organizacijas, myli vaikus, dievina brangius apdarus, elgiasi kiek ekscentriškai, kaip ir dera jankei karalienės Elžbietos II rūmuose. Gimdo įpėdinius ar bent įpėdinį (britų karališkoji šeima proanūkių nestokoja, taigi, vaikų klausimas – visiškas šeimos reikalas). Daugiau ar mažiau laikosi tradicijų (garsusis PROTOKOLAS, draudžiantis lakuotis nagus tamsia spalva, pasirodyti plikomis kojomis ir fotografuotis asmenukėms, dažniausiai paaiškėja esąs pramanytas: karališkosios šeimos narių, ypač esančių ganėtinai toli nuo sosto: princas Harry dabar – šeštas, tokie draudimai neriboja). Tačiau kaip keliais žodžiais pasakyti, kas yra Meghan Markle šiandien? Na taip, vis dar Sasekso hercogienė – JAV nieko nereiškiantis titulas prisimenamas išrankiai, bet prireikus ištraukiamas. Princo Harry žmona. Ne princo, o tiesiog pusantrų metų sūnaus Archie Harrisono Mountbatteno-Windsoro motina. Ieškovė, besibylinėjanti su keliais britų geltonosios spaudos leidiniais. Visų sričių aktyvistė, ginanti dramblius, vaikus, juodaodžius, moteris, raginanti aktyviai balsuoti JAV prezidento rinkimuose ir čia pat netikėtai kelių sekundžių trukmės vaizdo įrašu pasirodanti „America’s Got Talent“ talentų šou. Atrodo, ji vis dar nerado savo nišos ir kartu su viešųjų ryšių agentūra jos atkakliai ieško. Gali būti, kad net turi kokį nors toli siekiantį tikslą, kurio niekas kitas nemato, – mūsų distopiniame pasaulyje net mintis apie JAV prezidento rinkimuose susiremiančias Ivanką Trump ir Meghan Markle neatrodo visiškai fantastinė. Tačiau net nebūnant Markle nekentėju Donaldo Trumpo sėkmės palinkėjimas princui Harry skamba kaip draugiškas persergėjimas. Prezidentas ir buvusi aktorė seniai ir viešai nemėgsta vienas kito, nors Meghan ir neištesėjo 2016 metais duoto pažado moteris niekinančio Trumpo pergalės atveju palikti JAV. >

„Meghan gauna tai, ko nori“, – šie dar iki vestuvių pasakyti žodžiai priskiriami princui Harry.

Laikoma, kad paskutiniu dirbančios karališkosios šeimos narės pasirodymu per pamaldas Vestminsterio abatijoje, skirtas Tautų Sandraugos atminimo dienai, Sasekso hercogienė įgėlė Kembridžo kolegei Catherine, pasirinkusi jos numylėtos dizainerės Emilios Wickstead derinį

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

109

Laimė ASMENINIS GIDAS DOVILĖ URBANAITĖ

Berlynas „Esu spontaniška keliautoja“

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO, REDAKCIJOS IR GAMINTOJŲ ARCHYVŲ

Verslininkė, moterų verslumo įgūdžius skatinančio projekto „She is Glowing“ įkūrėja tiesiog dievina keliones! Net ir šis interviu vyko prieš pat jai įlipant į lėktuvą, skraidinantį į Oslą. Šįkart veikli moteris dalijasi savo patarimais, ką išvysti Berlyne, kuriame ką tik apsilankė dešimtą kartą, – Dovilės širdies draugas Kai kilęs iš šio miesto.

114

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

„Bar 25“

„The Curtain Club“

„Benedict Restaurant“ galima mėgautis benediktais visą parą

„Tiek aš, tiek mano antroji pusė („Kempinski Hotel Cathedral Square“ generalinis direktorius Kai Schukowski – red. past.) – karjeristai, tikrai daug dirbame, tad savaitgaliais labai mėgstame kasdienybę paįvairinti ir leistis į trumpas keliones. Mane jos pripildo naujų idėjų ir minčių, įpučia naujų vėjų. Grįžusi būnu be galo produktyvi ir nuverčiu kalnus, idėjos, atrodo, netelpa galvoje. Be to, suprantu, kad mūsų kelionių planai atrodys kitaip, kai kažkada būsime nebe dviese (šypsosi). Tad dabar maksimaliai išnaudojame kiekvieną galimybę trumpai kelionei. Dažniausiai mūsų kriterijai būna paprasti – skrendame ten, kur laisvomis nuo darbo dienomis randame tinkamų skrydžių. Pavyzdžiui, neseniai kelionei į Berlyną išvis nesiruošiau – turbūt dėl to, kad tai buvo jau koks dešimtas kartas šiame mieste per pastaruosius kelerius metus. Su mylimuoju gyvename Lietuvoje, bet dažnai sugrįžtame aplankyti ten gyvenančių jo artimųjų. Jie visuomet būna patys geriausi gidai, kokius tik galėčiau įsivaizduoti, – būtent jų dėka šis miestas tapo tikrai gerai pažįstamas. Berlynas mane žavi tuo, kad ten gali rasti visko – prabangos, hipsterių, kultūrinių renginių, pašėlusių vakarėlių, viso pasaulio virtuvių ir žmonių su pačiomis įdomiausiomis gyvenimo istorijomis iš viso pasaulio. Tai labai laisvas miestas, į jį tinka keliauti turint bet kokį biudžetą – čia laukiami ir priimami visi be išimties.

Dar nesu patyrusi blogos kelionės, kiekviena mane džiugina – ir kaimynė Latvija, ir egzotiškasis Abu Dabis. Svarbiausia – nekurti tikrovės neatitinkančių lūkesčių. Nesuprantu žmonių, kurie, pavyzdžiui, piktinasi, kad Dubajus – netikras, dirbtinis. Juk jame ir nereikia ieškoti Romos atmosferos! Kiekviena šalis vis kitokia ir kuo nors ypatinga, būtent tai mane labiausiai ir žavi. Visuomet noriu pajusti tos šalies unikalumą. Labai mėgstu aplankyti naujas vietas, bet mano širdyje itin reikšmingą vietą užima Ispanija. Ispanijos saloje Tenerifėje gyvenau nemažai metų, tad užmezgiau su ja stiprų ryšį. Ten dažnai sugrįžtu dėl darbo reikalų, nes šioje saloje tebeturiu vestuvių verslą. Žaviuosi ir Sevilija, Ronda, Barselona, Valensija. Be galo didelį įspūdį paliko Jordanija. Pasitaikius galimybei skubu į Dubajų. Prieš atsikraustydamas į Lietuvą, ten keletą metų gyveno ir dirbo mano antroji pusė, tad atvykus mūsų visuomet laukia daugybė draugų. Esame susikūrę tradiciją į Dubajų skristi per mano gimtadienį sausio viduryje. Kitais metais labai noriu aplankyti Ibizą – ne dėl vakarėlių, bet dėl autentiškos atmosferos, apie kurią visi kalba. Be to, dar nesu buvusi Graikijoje – planavome ten vykti šiais metais… Savaitgalį labai norėčiau aplankyti ir Kopenhagą. Apie tolimas keliones šiuo metu negalvojame – palauksime, kol situacija pasaulyje taps ramesnė.“ >

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

115

Laimė MUST HAVE

5 rudens būtinybės Sostinės madinguolės dalijasi savo rudens sezono mados aktualijomis.

SIMONA BURBAITĖ Tinklaraštininkė, knygos „Tavo geriausia draugė“ autorė, DJ

KLASIKINIS I L G A S P A LT A S

SAINT LAURENT suknelė

120

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

SIDABRAS

Šį sezoną į savo garderobą Simona nevengia įtraukti šiek tiek spindesio ir blizgesio – nuo drabužių derinių, papuošalų iki makiažo.

Simona vadina šį drabužį tiesiog must have kiekvienos moters spintoje. „Tai vienas svarbesnių rudens sezono pirkinių. Jų savo spintoje turiu net keletą ir skirtingų audinių.“ Labiausiai jai patinka oversized paltų modeliai (ypač su padidintais pečiais) – su jais jaučiasi ne tik patogiai, bet ir stilingai. „Tokius paltus lengva derinti tiek prie laisvalaikio, tiek prie klasikinės aprangos.“ BOTTEGA VENETA paltas

OVERSIZED AUSKARAI

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO (FOTOGRAFĖ MONIKA RUKAITĖ) IR IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVŲ

ISABEL MARANT auskarai

„Kuo didesni – tuo geriau!“ – taip apie masyvių auskarų tendenciją atsiliepia tinklaraštininkė. Tokius auskarus ji mėgsta segėti prie ramesnių derinių. „Oversized auskarai dažniausiai tampa mano įvaizdžio pipiru.“

M Ė LY N A S PA LVA

„2020 metų spalva! Džiaugiuosi, nes man labai patinka visų atspalvių mėlyna.“ Simona drąsiai renkasi švelniai mėlyną su sodresne turkio spalva ir pan., mėgsta ir vienatonius derinius.

BOTTEGA VENETA palaidinė

JUODAS KLASIKINIS KO S T I U M A S

„Tokie siluetai man suteikia jėgos ir charakterio. Kostiumas gali būti ir vyriškas!“ Visada, derindama vyriško stiliaus daiktus, Simona stengiasi, kad jie ne užgožtų, o kaip tik pabrėžtų moteriškumą. >

VALENTINO švarkas

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

121

Laimė MAISTAS

Jaukumo

Vėstančios ir trumpėjančios dienos atveria kelius primirštam laikui namuose. Gardus maistas – viena malonių to laiko sudedamųjų. Karšta sriuba, liežuvį kandančiame padaže troškinti suktinukai ir gabalėlis sodraus šokoladinio pyrago. Susikurkime jaukumą lėkštėse – sušils ir širdys. Fotografė ir stilistė J U R G I T A V A S K E L

4–6 PORCIJOS GAMINTI 45 MIN.

Moliūgų ir batatų sriuba su avinžirniais

126

20 2 0 L AP K R I T I S LA I MĖ

4–6 PORCIJOS GAMINTI 1,10 VAL.

Keturių sūrių ir grybų lazanija

LAIM Ė 2 0 2 0 LA P KRI T I S

127