Laimė Nr. 4

NAUJAS

VARDAS LA IMĖ

2018 GRUODIS 3,89 Eur Prenumeratoriams – nuo 2,08 Eur

(NE)GEROS MERGAITĖS Lina Buividavičiūtė Gabrielė Tuminaitė Andra Kavaliauskaitė 1

RAMIŲ KALĖDŲ Stilingos dovanos, kurioms sakome „taip“ Kitokia kalėdinė parfumerija Šventės skanios ir naudingos

Viršelio veidas

EGLĖ JEZEPČIKAITĖ 20 18 g r uodis 9 771392 256016

12

LAIMĖ SEZON AS

PRADA akiniai, 353 €

H&M paltas, 79,99 €

H&M palaidinė, 99 €

Madingasis leopardas – gerai dienai, geram vakarui

24

MAX MARA pirštinės, 335 € SPORTMAX paltas, 659 €

daiktai, kuriems sakome „TAIP“

AEYDE batai, 300 € ZARA kelnės, 17,95 €

Artėja smagus dovanų pirkimo maratonas. Pirkime jų kitiems, bet negailėkime ir sau. Juk švenčių metas bus visai nešventiškas, jei nesijausime gražios.

RESERVED skrybėlė, 19,99 €

Jie tinka ir prie mažos juodos suknelės, ir prie gučiško ansamblio

EMPORIO ARMANI batai, 975 €

MANGO rankinė, 39,99 €

2 01 8 gru o d i s

STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ

UTERQÜE auskarai, 49 €

BALENCIAGA rankinė, 859 €

Dabar vertinamas kičas, tad viena iš jūsų rankinių gali būti nesolidi

18

LAIMĖ SEZON AS

HOPE kepurė, 80 €

STINE A žiedas, 88 €

Skaros – šio sezono must have, juolab tokios originalios

H&M auskarai, 29,99 €

H&M golfas, 29,99 € UTERQÜE skara, 75 €

EMPORIO ARMANI rankinė, 590 €

Madingi ir stilingi hibridiniai aulinukai

Gėlės, tarsi aptrauktos leduku, – žiemiškos, bet ir šventiškos VOILE BLANCHE batai, 265 € DIOR JOY BY DIOR aromatas, 30 ml EDP – 71 € („Kristianoje“, „Douglas“) ZARA sijonas, 29,95 €

UNDRESS suknelė, 199 €

STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ

MANGO rankinė, 59,99 €

MASSIMO DUTTI batai, 139 €

HOPE paltas, 600 €

2 01 8 gru o d i s

20

LAI M Ė

LA IMĖ

ATV I RA I

Tekstas DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

Nebesu gera mergaitė

FOTOGRAFĖ Reda Mickevičiūtė STILISTĖ Vilija Rušinskaitė VIZAŽISTĖ IR PLAUKŲ STILISTĖ Patricija Butkutė („Make My Day“)

Poetė, literatūrologė LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ kadaise bandė būti tobula – kad kitiems būtų už ką ją girti. Ir gyventi taip, kad būtų gražu pažiūrėti (net odontologiją studijavo!), bet laiku paspaudė stabdį – ir nebaisu jai dabar kalbėti, kaip nelengvai iš tamsos ėjo į šviesą, kaip skaudžiai išgyveno tai, ką ne vienas norėtų nuslėpti.

TWINSET suknelė KAREN MILLEN švarkas

37

20 18 g r uodis

ATV I RA I

LAIMĖ

A

nuometinė Linutė buvo tokia, kokią ją norėjo matyti suaugusieji?

Taip, knygų graužikė, pavyzdinga pirmūnė, konkursų, olimpiadų dalyvė ir nugalėtoja.

Tuometinė Linutė rinko diplomus ir pagyras – jų reikėjo kaip oro. Įsivaizdavau, kad tik tada galiu būti pastebėta, iškovotais laurais pateisinti savo egzistenciją. Labai norėjau būti tobula – kad tik man sektųsi visose srityse, kad tik pripažintų, mylėtų, didžiuotųsi... Ta Linutė buvo mėgstama mokytojų ir nelabai – bendraamžių. Apie tai ir eilėraštį esu parašiusi. Itin jautriai išgyvenau paauglystę, apskritai buvau siaubingai jautri, negalėjau lankyti darželio, tad mane augino močiutė, o jos neišsipildžiusi svajonė buvo tapti mokytoja. Taigi ji atsigriebė užsiimdama su manimi – nuo ketverių skaičiau, greitai išmokau rašyti, skaičiuoti, iškart nuėjau į antrą klasę. Gal tai nebuvo pats geriausias sprendimas, nes iš pradžių trūko socializacijos įgūdžių, mokykloje dažnai byrėdavo ašaros... Močiutė mane saugojo nuo visokiausių buities darbų – paskui buvo sunku dėl to.

Teko mokytis pačiai bulves skusti?

Su buitimi susidūriau išties vėlai... Tik kai ėmiau lauktis sūnaus Viltauto, hormonai trinktelėjo taip, kad ėmiau su malonumu virti sriubas ir kepti kotletus. Buvau dvidešimt trejų, paskutiniame filologijos bakalauro kurse. Bet iki šiol tikrai nesu labai buitiška, didesnė atsakomybė už namus, už finansus gula ant vyro Ričardo pečių. Susipažinome su juo virtualiai, nors niekada netikėjau laiminga tokių pažinčių atomazga. Vienoje kūrybos svetainėje Ričardas pakomentavo mano kūrinį, pamačiau, kad jis, visai ne filologas, rašo haiku, pradėjome virtualiai bendrauti ir visai netikėtai išsivystė rimtesni dalykai. Viskas prasidėjo poezija, o baigėsi vaiku... Ir gražiai tęsiasi. Įsivaizduoju, kad šeimai su manimi nelengva: esu nepiktybiškai išsiblaškiusi ir vis pasidžiaugiu, kad gyvenu su žmogumi, kuris tvirčiau stovi ant žemės.

Kartais poezija virsta gyvenimiška proza ir kaltinimais vienas kitam...

Pernai man buvo galvoje susisukę, kad Ričardas manęs nesupranta ir nepalaiko. Turbūt išgyvenau savotišką sužvaigždėjimo etapą, nes išleidau pirmąją knygą „Helsinkio sindromas“, ėmiau važinėti į susitikimus su skaitytojais, dalyvauti įvairiuose renginiuose. O mane, matote, ne kiekvieną kartą pastebi, manęs nepakomentuoja, nepagiria... Bet laiku stabtelėjau ir savęs paklausiau: „O kas labiau dėl šeimos stengiasi, kas keliones organizuoja, kas visada vaiku rūpinasi?“ Ir supratau, kad buvau neteisi, nes vėl buvau tapusi ta mažąja Linute, kuri laukė pagyrų. Tačiau tas etapas jau baigėsi.

Turbūt artimieji tikėjosi, kad pavyzdingoji Linutė taps odontologe, „susitvarkys gyvenimą“ ir finansiškai stabiliai gyvens?

Na, mano mamos trečiojo vyro buvusi žmona buvo odontologė, taigi patėvis patarė: „Žiūrėk, Lina, čia gera, patikima specialybė – tau ji tiktų, tu juk tokia rami, kruopšti.“ Ir

sutikau – kur tada mano protas buvo?!! Tiesa, pirmasis mano pasirinkimas vis dėlto buvo žurnalistika, antrasis – odontologija, tačiau žurnalistikai pritrūko balų, taigi dvejus metus studijavau odontologiją. Kol mokėmės teoriją, netgi patiko ir netgi sekėsi. O štai kai prasidėjo praktika, išgyvenau tikrą košmarą…

Buvo baisu naršyti po svetimą burną?

Supratau, kad tas mano kruopštumas „veikia“ tik intelektualiuose darbuose. Rankdarbiai mokykloje man buvo baubas: prieš darbelių pamokas jau iš anksto pradėdavau verkti, nujausdama, kad nieko neišeis. Taigi, supratusi, kad teks visą gyvenimą taisyti dantis gyviems žmonėms, pamaniau, kad tai jau virš mano jėgų ir gebėjimų. Štai kas nutinka geroms mergaitėms, kurios klauso patarimų, kaip joms reikia gyventi! Nors daug kas sukiojo pirštą prie smilkinio, vis dėlto apsisprendžiau išeiti. Prieš tai dar bandžiau pakentėti: o gal kas nors pasikeis? Gal priprasiu? Juk močiutė anksčiau vis kartojo: „Pakentėk, vaikeli…“ Tik kad jau nebegalėjau ilgiau ignoruoti savo filologinio kraujo! Labai palaikė ir suprato grupės draugai – turbūt matė, kad esu ne savo vietoje. Ten studijuodama pirmą kartą gerai pasijutau kolektyve, sutikau paprastų, nuoširdžių, nuostabių draugų, atsikračiau stereotipų, kad į odontologiją stoja tik išpuikę turtingų tėvų vaikeliai. Tie mano draugai neišsibarstė iki šiol.

Reikėjo drąsos tai naujienai pranešti artimiesiems?

Kai apsisprendžiau, nurimau. Tik kiek nesmagu buvo prieš tėtį, nes jis man labai padėjo. Paskambinau: „Žinai, mesiu tuos mokslus…“ Jo atsakymas buvo pats geriausias, kokio tik galima tikėtis: „Kad tik tu būtum laiminga.“ Ir taip buvo gera dėl to! Įstojau mokytis filologijos ir reklamos.

Studijos turbūt įdomios. Bet ką veikti po jų? Įsivaizdavau save dėstytoja, nors leidau sau būti neužtikrintai dėl ateities. Rašau recenzijas, apžvalgas, pristatinėju knygas, nukeliavau iki doktorantūros ir netrukus ginsiuosi disertaciją. Pernai net dirbau lietuvių kalbos ir biologijos korepetitore.

Mažas vaikas ir mokslai magistrantūroje – suderinama?

Labai norėjau daug aprėpti: kai sūnui buvo mėnuo, pradėjau mokytis. Naktimis – iki antros, trečios. Turėjau daug energijos, begalinį norą, man sekėsi, o kai sekasi, tada veža ir dirbi dar daugiau. Pertempiau nervų sistemą. Buvau siaubingai pervargusi, kankino nerimas. Įstojau į doktorantūrą, mokiausi toliau, iš pradžių net nesupratau, kas man yra: nebuvo jėgų, nuotaikos, viskas atrodė prėska, ateidavo minčių, kad apskritai neverta nieko daryti. Viską nurašydavau pervargimui, bet kai stiprūs panikos ir nerimo priepuoliai ėmė kartotis vos ne kas valandą, kai beveik nebegalėjau miegoti ir valgyti, rūpintis vaiku, supratau, kad reikia pagalbos. Išgyvenau vidinį pragarą, nebepadėjo net išrašyti antidepresantai.

Buvo aišku, kad reikia gultis į ligoninę. Jaučiausi siaubingai dar ir todėl, kad atrodė, jog psichiatrijos ligoninė – visiškas dugnas. Blogiau būti nebegali… >

Labai norėjau būti tobula – kad tik man sektųsi visose srityse, kad tik pripažintų, mylėtų, didžiuotųsi...

2 01 8 gru o d i s

38

P O

P RE M JE ROS

LAIMĖ

Tekstas

Aš esu marti!

Sukelti sociume ažiotažą nepasitelkus viešųjų ryšių technologijų šiandien nėra paprasta. Vilniaus mažojo teatro režisierė GABRIELĖ TUMINAITĖ, šį spalį pakvietusi į premjerą „Marti“ (pagal to paties pavadinimo Žemaitės apsakymą), sulaukė išties kraštutinių vertinimų: nuo pašaipios šiaudinės kritikos apie purvabridystę iki racionalių argumentų. „Teko girdėti net ir piktų gandų, neva pasirinkusi „Marčią“ suvedinėju sąskaitas su savo anyta“, – sako Gabrielė.

2 01 8 gru o d i s

„Je suis Charlie“, „Aš esu #metoo“, „Aš esu Vanagas“...

Sociumą sukrečiantys, sujaudinantys ar tiesiog sujudinantys įvykiai arba reiškiniai dažnai solidarizuoja piliečius. Jei kiltų judėjimas „Aš esu marti“, nukreiptas į moters pastangas kovoti už savo teises konfliktiškoje šeimoje, irgi nieko nestebintų.

Dar birželį vyko pirmieji „Marčios“ skaitymai, paskui gilinomės į Paulinos Pukytės pagal apsakymą sukurtą spektaklio scenarijų, vėliau įsibėgėjo repeticijos – kiekviename etape tarp aktorių kildavo diskusijų, pribręsdavo įvairių nesupratimų, sunkumų. Su Katrės vaidmens atlikėja Indre Patkauskaite vis aiškiau jutome esminį dalyką: Žemaitė mums savo autentiška kalba pasakoja apie mus pačius. Šiandien. Todėl turime eiti va banque ir nebijoti, kad būsime apkaltinti senamadiškumu, „vyžiniu purvabridžių“ mąstymu. Mes visos vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau esame katrės, kurių vyžos – aukštakulniai bateliai, o lininiai nutįsę sijonai – seksualios kūną aptempiančios mini suknelės ar prigludę džinsai. Žemaitė hiperbolizuotu pasakojimu panardina mus į siaubo

46

NUOTRAUKA IŠ ASMENINIO ALBUMO (FOTOGRAFAS EITVYDAS DOŠKUS)

VA L D A S P U T E I K I S

LA IMĖ

Buvau marti, tačiau mielai apie tai galiu kalbėti esamuoju laiku – esu marti, nes net po skyrybų mudviejų santykiai su mano anyta išliko itin šilti ir draugiški. aplinką ir neduoda nė sekundės atsikvėpti – taip, kaip mes šiandien negalime atsikvėpti nuo darbų, karjerų, pastangų būti tobulos mamos ir žmonos, sociumo moteriai sukurtų ir nuolat primetamų iššūkių, kaltinimų dėl nesėkmių.

Apskritai – tiesiog nebeįmanoma pabėgti nuo aukštų reikalavimų ir standartų. Patarlių scena, kai svaidydamiesi „liaudies išmintimi“ Katrę atstumia gimdytojai, teigdami, kad „viskas pasikeis, tereikia pakentėti“, užmuša paskutinę jos viltį. Argi mažai moterų šiandien irgi praranda paskutinę viltį, kai teismuose pralaimi skyrybų bylas, kai bijo kam nors prasitarti, pasiskųsti dėl patyčių ar diskriminacijos darbe, kai patiria fizinį ir psichologinį smurtą šeimoje? Sykiu Katrė yra ne tik „socialinis vienetas“, bet ir labai individuali, savotiškai keistoka būtybė. Jau vien tai, kad ilgai neištekėjo, yra „įtartina“. Taigi kiek tokių merginų, kurios neatitinka socialinių standartų, todėl šiandien taip pat išgyvena nevisavertiškumo kompleksą, patiria frustracijų ir žudančią aplinkos netoleranciją? Kiek merginų puoselėja aukštesnius gyvenimo kriterijus, tačiau šie subliūkšta atsimušę į visuomenės abejingumą ar net panieką.

47

Mokyklose vis dar veikia stereotipas, kad Žemaitės „Marti“ yra etaloninis simbolinis kūrinys, reiškiantis, kad visa lietuvių literatūra – nieko verta, nes rašo apie „purvus ir kažkokią nesusitupėjusią moterėlę“.

Su Žemaite mokykloje reikėtų susipažinti jau perskaičius keletą XIX a. Vakarų Europos kūrinių, pavyzdžiui, ką nors iš Jane Austen, seserų Charlotte ir Emily Brontë, Charleso Dickenso kūrybos. Pagaliau šiame kontekste gali būti ir rusų absurdo genijus Daniilas Charmsas. Tik taip paaugliai galėtų iškoduoti Žemaitės hiperboles. Laimei, pati baigiau sostinės Salomėjos Nėries gimnaziją: ji formavo stiprų humanitarinį stuburą, lituanistė Onutė Baumilienė plėtė akiratį ir skatino į „Marčią“ žvelgti ne kaip į kažką purvino ir slogaus, o filosofiškiau – kaip „kitokį“ žmogų suvalgo aplinka. Tiesa, Žemaitės skarelė tada vis tiek mus visus erzino ir nesupratau, kodėl Katrė tokia nuolanki ir nebėga iš tos šeimos pakelta galva, kodėl, mūsų kalba šnekant, „nedaro pasirinkimų“. Gaila, tada niekas neatvėrė akių, kad klasėje taip pat yra ne viena katrė, kenčianti nuo patyčių, dusinama dėl savo kitoniškumo ir bijanti kam nors apie tai prasitarti. „Marti“ – juk pats tobuliausias kūrinys kalbėti apie patyčių psichologiją ir lyčių lygiateisiškumą. O nuo požiūrio apie „pakvaišusią moterėlę“ ir prasideda lyčių kovą skatinanti nepagarba moteriai. Išskyrus poeziją, lietuvių literatūrai buvau abejinga, tačiau prieš penkerius metus, kai dar labiau įsigilinau į Juozo Tumo-Vaižganto kūrybą ir ėmiausi statyti „Dėdes ir dėdienes“, iki širdies gelmių pasinėriau į subtiliausius minčių ir jausmų labirintus. Prieš kurį laiką išgirdus svarstymų, kad iš mokyklos programos reikia šalinti ir Žemaitę, ir Joną Biliūną, nes šie gadina skonį ir paauglius atbaido nuo literatūros, mane šiurpas pagavo: pasirodo, apsimetę patriotais švietimo ekspertai kėsinasi kirsti savo šalies ir tautos šaknis. Kai Sąjūdžio dvasią Lietuvoje pakeitė komercinės vertybės ir šalies elitu tapo tie, kas vikriau sukosi savo „kioskuose“, apsinuogino mūsų provincialumas: norėdami būti panašūs į vakariečius, mes pradėjome gėdytis savo kultūros ir savo praeities. Tai pati baisiausia metamorfozė, įsisukusi į mūsų galvas ir, neabejoju, paskatinusi emigracijos procesus. Žemaitę pakeisti kažkokiu kitu neva moderniu autoriumi, neįžvelgiant jos kūryboje modernumo, – tai tas pats, kaip seną dvarą pakeisti plastikiniu „euroremontiniu“ statiniu.

Prieš premjerą iš teatro gerbėjų teko girdėti prognozių ir net pašaipų, kad naujas jūsų požiūris į „Marčią“ scenoje atsiskleis kaip feminizmo manifestas.

Panašiai jis ir atsiskleidė. Ir veikia Žemaitės lūpomis – tai tarsi akibrokštas tiems, kas tikėjosi ultramodernios spektaklio versijos, kai lieka tik originalo replika ar užuomina į jį. Su Londone nuo seno gyvenančia, kosmopolitinėmis pažiūromis gyvenime ir mene besivadovaujančia rašytoja P. Pukyte, paskui ir su visa kūrybine grupe ilgai svarstėme, kaip šį kūrinį paversti šiuolaikišku. Praėjus po vidurinės mokyklos beveik dviem dešimtmečiams dar kartą perskaitėme Žemaitės „Marčią“. Ir visi lyg susitarę pasakėme: „Taigi čia apie mus – viskas taip atitinka šių dienų tipažus...“ Ypač emocingai reagavo moteriškasis teatro flangas. Paulina, įžvelgusi Žemaitės modernumą, pirmoji drąsino remtis tik autentišku autorės tekstu, nieko nelipdant ir nieko nedraskant. Žodžiu, nesistengėme nurišti Žemaitei skarelės ir aprengti jos juodo latekso kombinezonu (šypsosi). Iš aplinkos nuolat jutau spaudimą ir lūkestį išvysti itin modernią „Marčią“. „Bet jūs viską pakeisite, ar ne?“ – teiravosi draugai, pažįstami, šiaip aplinkiniai žmonės, sužinoję apie būsimą rudens premjerą. Kuo didesnį jaučiau spaudimą, tuo labiau norėjau matyti autentišką Žemaitę; >

20 18 g r uodis

A RČ IAU

LAIMĖ

Tekstas LIUDAS DAPKUS

IŠ

NEREGĖTŲ ISTORIJŲ MEDŽIOTOJA Šiais laikais po pasaulį keliauja daugybė žmonių. Tačiau tik vienas kitas jį mato taip, kaip BERTA TILMANTAITĖ, tolimose šalyse atrandanti ne tik įstabių peizažų, bet ir unikalių personažų. Ji įamžina jų gyvenimo istorijas, kurių niekas kitas galbūt niekada nebūtų pastebėjęs.

2 01 8 gru o d i s

daugybėje šalių. Tai – šis tas daugiau nei kelionių ar įvykių įspūdžiai, perteikti raštu arba vaizdu. Multimedija jungia įvairius pasakojimo būdus, todėl rezultatas būna itin paveikus.

Kaip tu surandi istorijų? O gal jos pačios tave susiranda?

Būna visaip, dažniausiai turbūt tiesiog surandame vieni kitus. Iš pradžių paieškas pradėdavau internete, straipsniuose, dokumentiniuose filmuose ar knygose, žurnaluose. Tada bandydavau rasti tas vietas, jau girdėtas, skaitytas istorijas.

Bet kur kas įdomiau tiesiog leistis į kelią ir pakeliui ieškoti istorijų – tokių, kurios dar neaprašytos, negirdėtos.

Azijoje, Europoje, Šiaurės Amerikoje keliavau su kuprine įvairiausiomis transporto priemonėmis. O Pietų Amerikoje su draugu iš autobusiuko pasidarėme namelį ant ratų. Išėmę sėdynes, įsirengėme lovą, spintą, virtuvę ir šitaip keliavome.

Turėjome ir vandens talpyklą su saulės šildomu dušu, tad buvome nepriklausomi. Galėjome likti, kur norėjome ir kiek norėjome, Atakamos dykumoje ar prie vandenyno Kolumbijoje. Viename paplūdimyje Argentinoje banginius stebėjome visą savaitę. Ir istorijų radosi savaime. >

56

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO

A

kistatos tolimuose kraštuose Bertai padėjo suvokti kai ką svarbaus apie Lietuvą, kurioje gimė ir užaugo. Geriau suprasti ne tik savo ištakas, bet ir save pačią. Smalsią, kuklią, atkaklią ir nenustygstančią. Tokią, kokia yra dabar: sulaukusi trisdešimt vienų, aplankiusi daugybę šalių ir ten suradusi istorijų, kurios gal apskritai nebūtų buvusios pastebėtos ir papasakotos pasauliui. Atskleistos kiek kitaip, nei iki šiol buvo įprasta. Galbūt todėl tokios paveikios ir įsimintinos, kad jas mielai skelbia didžiosios žinių vandenyno žuvys: „Al Jazeera“, „National Geographic“, GEO. Pradėjo Berta, kaip ir daugelis, trokštančių pasakoti istorijas, – nuo žurnalistikos studijų. Vėliau pagal mainų programą išvažiavo studijuoti į Daniją, ten rimtai susidomėjo multimedija. Magistro darbą metus rašė Kinijoje. Šioje šalyje ir suprato, ką nori veikti.

Dabar ji jau pati dėsto studentams apie pažangias istorijų perteikimo priemones, tačiau svarbiausia veikla – dokumentiniai projektai, kuriuos vėliau pamato daugybė žmonių

LA IMÄ–

57

20 18 g r uodis

Tekstas DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

PabEgti nuo civilizacijos Jis sako, kad grįžus iš poliarinių ekspedicijų kasdienybė sušvinta anksčiau nepastebėtomis spalvomis.

O kai programuotojo ir šeimos galvos rutina šiek tiek apsineša dulkėmis, ALGIMANTAS KURAS vėl traukia į šiaurę – tos kelionės ne dėl rekordų. Dėl savęs.

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO

PAT I RT I S

LAIMĖ

2 01 8 gru o d i s

62

FOTOGRAFĖ GRETA SKARAITIENĖ („ŽMONĖS FOTO“)

LA IMĖ

63

20 18 g r uodis

Į VA I Z D I S

LA IMĖ

RESERVED švarkas URSULA suknelė

FOTOGRAFAS Vaidas Jokubauskas STILISTĖ Miglė Kazėnaitė MAKIAŽAS, ŠUKUOSENOS IR TEKSTAS Vytautės Žališkevičiūtės MODELIS Eglė Jezepčikaitė

MAGIJA

DETALIŲ

LAI M Ė

Nėra to, kas nebūtų leidžiama šventiniuose vakarėliuose. Nuo blizgučių iki plunksnų – kiekvienai pagal išmonę. Tačiau ne mažiau efektyvūs ir įsimintini dabar itin madingi maži makiažo akcentai, kuriuos lengvai priderinsite prie bet kokio pasirinkto įvaizdžio. Kalbėkite detalėmis – jų magija užburia.

71

20 18 g r uodis

Į VA I Z D I S

LAIMĖ

MK DRAMA QUEEN suknelė H&M palaidinė 1

2

3

4

ATSPINDŽIAI Bene labiausiai puošianti šviesa yra žvakių: ji suteikia odai ypatingo švytėjimo, subtiliai maskuoja jos ar makiažo netobulumus, į antrąjį planą nustumia paviršiaus netolygumus, raukšleles, veidas atrodo jaunesnis ir gaivesnis. Todėl vakarienė žvakių šviesoje ir tapo pirmųjų pasimatymų klasika, joje paliktas įspūdis – nepamirštamas. Šiandien tokį apšvietimą galite „nešiotis“ visur, kur tik einate: tinkamai parinktos priemonės su šviesą atspindinčiomis dalelėmis veidą apgaubs švelnaus švytėjimo „filtru“.

2 01 8 gru o d i s

1. DR. HAUSCHKA „Deep Infinity Illuminating Fluid“ skystą švytėjimo suteikiančią priemonę galima naudoti vieną arba įmaišyti į veido kremą ar makiažo pagrindą.

2. DIORSKIN „Nude Luminizer“ pudra su unikaliu holografiniu „Dior“ atspalviu suteikia veidui skaistumo, prisitaiko prie bet kurio odos tono.

3. SOTHYS matinius dažus galima naudoti keliais skirtingais būdais: vos suteikiant lūpoms atspalvį ar padengiant jas tolygiu sodriu tonu.

4. BY TERRY „Glow Expert“ dvispalvė pieštukinė priemonė paryškina veido kontūrus ir suteikia veido odai spindesio „iš vidaus“.

5. SCHWARZKOPF „Osis+ Session Label Memory Net“ plaukų lakas yra itin sausas, koncentruotas, todėl jų nesulipina, speciali „memory“ fiksacija išsaugo šukuosenos formą net iššukavus.

72

NUOTRAUKOS IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVO

5

ĮKV Ė P IM A I

LAIMĖ

Aromatai gruodžiui sutramdyti Nepriekaištingai sutvarkyti namai, kuriuose ant prašmatniai padengto stalo garuoja tinklaraščio įrašo vertas maistas, atviruko verta kalėdinė eglutė su elegantiškai supakuotomis dovanomis, šventiniais rūbais pasipuošusi šeima, aristokratiškai besielgianti prie kalėdinio stalo, už lango krintant purioms snaigėms ir pildantis slapčiausiems troškimams. Imbierinių sausainių, karšto vyno ir spygliuočių sakų kvapai, tvyrantys ore skambant nostalgiškai kalėdinei muzikai.

Idiliškai tobulos Kalėdos, kurių nuojauta prasideda vos užgesus Vėlinių žvakėms ir tampa siekiamybe kalendoriui paskelbus gruodžio pradžią.

J

eigu gyvenimas būtų nuspėjamas kaip kalėdinio filmo siužetas, rašyti apie gruodžio parfumeriją būtų itin paprasta – užtektų išvardyti aktualiausius ir pasiekiamiausius mandarinais, apelsinais, cinamonu ir kitais tradiciniais Kalėdų atributais dvelkiančius aromatus. Tačiau realybėje gruodį neiškrinta sniegas, dovanos perkamos paskutinę minutę, tvarkos namuose nepriekaištingumas tampa tolerancijos išbandymu, šeimos sudėtis ar šventinės nuotaikos neatitinka privalomojo atviruko standarto, o darbo vakarėlyje nė iš tolo neprimeni šokančios karalienės ar bent jau šokančios Didžiosios Britanijos premjerės. Galiausiai virsti žėrinčiu trapaus stiklo žaisliuku ant lemputėmis žaižaruojančios eglės Rotušės aikštėje ir meldiesi, kad gruodis greičiau pasibaigtų. Pažįstama, tiesa?

Niekas neturi tokios galios prikelti senų įspūdžių ar sukurti naujų kaip aromatai, primenantys išgyventas ar palydintys išgyvenamas emocijas, – žmonės, kurie nemėgsta mandarinų ir imbierinių sausainių kvapų, dažniausiai tam turi skaudžią priežastį. Tačiau net tada, kai būtis ir buitis gruodį paverčia sudėtingiausiu metų mėnesiu, modernioji parfumerija tarsi krikštamotė iš pasakos apie Pelenę daro tikrus stebuklus,

2 01 8 gru o d i s

leisdama patirti visą „apsimetinėk tol, kol toks tapsi“ (angl. fake it till you make it) posakio teisingumą. Krištolo ar deimantų žėrėjimas, burtažodžiai sėkmei ir stipresnė už ilgiausios nakties tamsą raudona – kvapnių įrankių rinkinys beprotiškam gruodžiui sutramdyti ir džiaugsmingai išgyventi.

T

KRIŠTOLO ATSPINDŽIAI

risdešimtmetį jau atšventę žmonės tikriausiai dar prisimena mamų ir močiučių spintose slėptus krištolinius indus, ištraukiamus tik per didžiąsias metų šventes, o kartais apskritai niekada neištraukiamus, jų vertos progos laukiant ateityje. Melodingas indų skambesys, šviesos atspindžiai ir iškilmingumo pojūtis – krištoliniuose induose, rodos, net ir vanduo virsta tauriuoju gėrimu, o po krištoliniais sietynais rūmuose bei operose nutinka pačios teatrališkiausios istorijos.

Gruodis – krištolo metas. Stiklo ir švino lydinys, prieš keletą šimtmečių virtęs privalomuoju prabangos elementu, pačiuose tamsiausiuose kampuose sugeba surinkti visus šviesos spindulius ir nušvisti. Švinas, neišvaizdus sunkus metalas, dažnai tampantis sudėtingo gyvenimo metafora, stiklui suteikia hipnotizuojančios gelmės ir įspūdingo žaižaravimo

86

LA IMĖ

1

2

3

efektą – tinkamesnio derinio išbandymui metų pabaiga nesugalvosi. Į krištolo ruošinį įdėjus 24 karatų aukso dalelių ir pakaitinus iki 540 laipsnių temperatūros, krištolas nusidažys sodria raudona spalva. Auksas lemdavo itin aukštą raudono krištolo kainą, todėl raudono krištolo elementais buvo puošiami tik patys prabangiausi sietynai. Kai „Baccarat“ kompanijos 250 metų jubiliejaus proga Francis Kurkdjianas buvo pakviestas sukurti krištolui skirto aromato, įkvėpimu tapo raudono krištolo gimimo procesas. Visai nenuostabu, kodėl „Maison Francis Kurkdjian“ „Baccarat Rouge 540“ sulaukė tokios milžiniškos pasaulinės šlovės: šiame aromate įkūnyta raudono krištolo istorija, pasitelkiant aukso dulkes pakeitusį šafraną, perregimumo vaidmenį atliekantį jazminą ir visus atspindžius surinkusį ambroksaną, sintetinę ambros kvapo molekulę, o rezultatas – su niekuo nesupainiojamas žaižaravimas ir pojūčių pakylėjimas.

Santūresnis krištolo variantas – perregimos gėlės „Lalique“ kvepaluose „Fleur de Cristal“. Jeigu patys trapiausi eglutės žaisliukai ar Sniego Karalienės aša-

87

4

1. Krištolinis „Maison Francis Kurkdjian“ „Baccarat Rouge 540“ 2. Santūresnis krištolo variantas „Lalique“ „Fleur de Cristal“ 3. Naujausias „Cartier“ kūrinys „Carat“ 4. Raudoną spalvą aukštinantis „Narciso Rodriguez“ „Narciso Rouge“

ros turėtų kvapą, tai tikriausiai būtų „Fleur de Cristal“, švelnus ir subtilus pakalnučių, rožinių pipirų, medienos ir muskuso derinys. Modernioje naujametės pasakos apie žibuoklių paieškas žiemą miške versijoje žibuokles sėkmingai gali pakeisti krištolinės pakalnutės – jos „Fleur de Cristal“ skleidžiasi itin subtiliai, o kvapo elegantiškumas ir universalumas leis šiuo aromatu džiaugtis ne tik gėlių raštais raižytų krištolinių indų naudojimo progomis.

Patarimas tiems, kurie nori papildomo žaižaravimo efekto savo mėgstamiems kvepalams. „Juliette has a gun“ kūrinį „Not a perfume“ arba „Escentric Molecules“ aromatą „Molecule 02“ dėl jų sudėtyje esančio jau minėto ambroksano galima sluoksniuoti su bet kuriais turimais kvepalais, ambroksanui lyg magiškos lazdelės mostu sukuriant įspūdingą žėrėjimo ir įsimintino šleifo įspūdį.

A

DEIMANTAI IR JŲ KARATAI

nglijos karalienė Elizabeth II biografiniame filme apie karūnavimą prisipažino, jog karališkoji karūna yra ypač nepatogi: kad brangakmeniais spindintis valdžios simbolis išsilaikytų ant galvos, tenka itin griežtai kontroliuoti judesius. Taisyklė „pasitaisyti karūną ir visada judėti į priekį“ aktuali ne tik karalienėms, o brangakmeniai šiandien puošia ne tik karūnas ar skeptrus. Visiems skeptikams, ironiškai teigiantiems, kad deimantas – viso labo anglies atmaina ar grafito brolis, galima priminti, kad deimantai yra kiečiausi mineralai, tobulai tinkantys aristokratiškai tvirto charakterio asmenybėms.

Parfumerijoje deimantų įkvėptų aromatų gausu: nuo garsiosios aktorės Elizabeth Taylor, turėjusios vieną reikšmingiausių ir įspūdingiausių privačių briliantų kolekcijų pasaulyje, vardu pavadintų kvepalų serijos su populiariaisiais „White Diamonds“ ar „Diamonds and Rubies“, „Giorgio Armani“ „Emporio Armani Diamonds“ iki „Fragonard“ „Diamant“ ir kt.

Su deimantais susijusi įdomi „Orlov“ aromatų gamintojų pavadinimo istorija: kadaise žalsvo atspalvio 190 karatų deimantą Grigorijus Orlovas padovanojo Rusijos imperatorienei Jekaterinai Didžiajai; valdovė šį ypatingą brangakmenį, vėliau pavadintą tiesiog „Orlovu“, įsodino į imperijos skeptrą. Šiandien „Orlov“ kvepalai savo akordais pasakoja apie legendinius deimantus, pavyzdžiui, apie „Blue Lili“ – vieną garsiausių pasaulio mėlynųjų deimantų, pavadintų šį deimantą šlifavusio meistro žmonos vardu.

1922 metais Monte Karle „Krigler“ aromatų gamintojai pristatė kūrinį, vėliau tapusį legenda, – „Sparkling Diamond 22“. Šampano, žemuogių, kokosų ir muskuso akordai susipynė į žavų aromatą, tačiau legendos vardo „Sparkling Diamond 22“ nusipelnė todėl, kad į kiekvieną >

20 18 g r uodis

SIM PTOM A I

LAIMĖ

Metropolitano parodos fragmentas

Pirmasis Annos Wintour „Vogue“ numeris

„Vaquera“ modelis ar vienuolė?

2018–2019 m. ruduo–žiema

Guo Pei „kupolas“, 2017 m. pavasario– vasaros Haute Couture

dievai nematė

Kai prieš keletą metų domėjausi religijos ir mados santykiais, klausimų buvo daugiau nei atsakymų.

Ir atrodė, kad reikia vaikščioti pirštų galais, nes, neduokdie, kam nors užminsi ant nuospaudos. Dabar taip nebeatrodo. Nepatenkintų katalikybės ir mados gretinimu visada atsiras, bet pasikeitė balsuojančių už ir prieš proporcijos.

Nekuklus Bizantijos menas

Alexanderio McQueeno „Dantė“, 1996–1997 m. ruduo–žiema

2 01 8 gru o d i s

92

©VIDA PRESS (10)

Pusę metų Metropolitano Kostiumų institute vyko paroda „Dangiški kūnai: mada ir katalikiškoji vaizduotė“. Ką ji pakeitė? Pirma, įrodė, kad mada ir religija nėra svetimos, o jų flirtas – toks užsitęsęs, jog būtų kvaila apsimesti, neva jo nėra.

Juolab sunku paneigti tai, kam prireikė net 25 galerijų – tiek vietos užėmė eksponatai. Antra, jei kas nors manė, kad bažnyčia nepritaria mados kišimuisi į katalikų valdas, dabar turėjo progą pakeisti nuomonę. Didelė dalis eksponatų buvo atgabenta tiesiai iš Vatikano: nebūtų pritarę – nebūtų davę. Trečia, parodą aplankė 1 659 647 žmonės, ir tas skaičius – sunkiai suvokiamas. Kad būtų aiškiau, galima jį palyginti su ankstesniu Kostiumų instituto lankomumo rekordu – paroda „Tutanchamono lobiai“ sutraukė „tik“ 298 tūkst. smalsuolių; beje, tai buvo prieš 40 metų.

Trumpiau tariant, dar nė vienas kultūros renginys nebuvo sukėlęs tokio ažiotažo.

Sunku spėti, kas žmones vertė stovėti eilėse. Juk paroda – ne šou, atrakcijų netenka laukti. Ir nebe tie laikai, kai parodose nušvilpdavo autorius. O šioji ekspozicija buvo tokia taktiška, kad net bažnyčios tėvai neturėjo pretenzijų. Ir katalikybė tarp kitų religijų išskirta ne šiaip sau: matyt, ji atrodė saugiausia. Juk, pakračius atmintį, nesun-

93

MARINE SERRE 2018–2019 m. ruduo–žiema

VAQUERA 2018–2019 m. ruduo–žiema

GUCCI 2018–2019 m. ruduo–žiema

Ll A aIM m Ė

Demoniška „JeanCharles de Castelbajac“ tunika, 2013–2014 m. ruduo–žiema

ku atsekti, kad visi didieji mados skandalai buvo susiję su islamu ar kitais nevakarietiškais tikėjimais.

Metropolitane nebuvo „Hussein Chalayan“ 1998 m. kolekcijos hidžabų (ne tik slėpusių, bet ir apnuoginusių modelius) – kone konceptualiausio XX a. projekto. Ten nebuvo ir garsiosios Karlo Lagerfeldo suknelės (1994 m.) su Korano citatomis (dėl jos musulmonai šturmu ėmė mados namus „Chanel“ ir grasino Vokietijai, Karlo ir drabužį demonstravusios Claudios Schiffer faterlandui). Jau nekalbant apie tokį mažmožį, kaip „Roberto Cavalli“ trumpikės su Višnumi ir Rama (2004 m.), kurios dingo tą pačią dieną, kai atsirado, nes išaiškėjo, kad Europos hinduistai neketina taikstytis su savo dievų pažeminimu.

Katalikų bažnyčia turbūt irgi nėra laiminga, kai koks nors neaiškus tipas, kasantis nuo dredų panižusią galvą, vilki marškinėlius su Švč. Mergele Marija. Ir dizaineriai, religinės simbolikos mėgėjai, yra gavę daug kritikos.

Tačiau mados neignoravęs popiežius Benediktas XVI kiek pakeitė klimatą. Bažnyčia tapo pakantesnė – bent jau tiems atvejams, kai su jos paveldu elgiamasi pagarbiai.

Kita vertus, ne taip jau lengva nutraukti katalikybės ir mados bambagyslę. Jos tarsi >

Valentino“ suknia su panašia į votą širdimi, 2014–2015 m. ruduo–žiema

Šv. Rihanna Galime neabejoti, kad Metropolitano „Met Gala“ vakaras sukėlė daugiau kalbų nei pati paroda. Didžiausiu kritikos taikiniu tapo Rihanna, nes jos „Maison Margiela“ drabužiai ir mitra buvo lyg bandymas pasivaržyti su popiežiumi.

20 18 g r uodis

Visi mes – tokie racionalūs, kad nebelieka vietos fantazijai. Tad bent kartą per metus reikia nutrūkti nuo pavadžio.

DISKO

Tarkim, pasinerti į „Šeštadienio nakties karštligę“, kur nebebus jauno, liekno ir plastiško Johno Travoltos (dieną – pardavėjo, naktį – šokių karaliaus), bet liks lengvai atkuriama disko eros atmosfera. Jos hedonizmas, glamūras, rafinuotumas, beprotybė, spalvų kakofonija. Ir jausmas, kad iliuzinis naktinis pasaulis stipresnis už tikrą, nes disko stilių pagimdė ne šiltnamis, o Vietnamo karas, Votergeito skandalas, finansų ir naftos krizė.

Tegu tas blizgesys bus teatralus ir netikras kaip veidrodinio disko rutulio atspindžiai, bet net vienas vakaras ar naktis, išplėšti iš kasdienybės, gali palengvinti, pakeisti gyvenimą.

2 01 8 gru o d i s

PLANETA

M A DA

LAIMĖ

H&M auskarai, 14,99 € ZARA kailinis šalikas, 29,95 € KAREN MILLEN suknelė, 395 € Basutės (stilistės nuosavybė)

FOTOGRAFĖ Greta Gedminaitė STILISTĖ Vilija Rušinskaitė STILISTĖS ASISTENTĖ Gabrielė Ežerskytė VIZAŽISTĖ Reta Jončaitė PLAUKŲ STILISTAS Robertas Rogalskis MODELIS Gabija Rostovskytė („Image Group“)

96

LA IMĖ

H&M auskarai, 14,99 € KAREN MILLEN suknelė, 395 €

97

20 18 g r uodis

LAI M Ė

LA IMĖ V IEŠN IA

Tekstas VA L D A S P U T E I K I S

Keistumas yra mano laisvė

FOTOGRAFAS TEODORAS BILIŪNAS

Svetingumo komplekse „Monte Pacis“ organizuotame kalėdiniame labdaros vakare, kuriame Paryžiuje kuriantis kartvelų kilmės dizaineris Irakli Nasidze pristatė naujausią savo kolekciją, sutikau moterį, kurios drąsus įvaizdis visada atkreipia net „visko“ mačiusių paryžiečių dėmesį. Aksesuarų kūrėja MARIE BELTRAMI, tarsi gyva Paryžiaus mados istorija, pasitiko segėdama juodą gipiūrinį raukiniuotą vintažinį, nebežinia, kurio dešimtmečio, „Yves Saint Laurent“ sijoną ir vilkėdama tokio pat „amžiaus“ „Issey Miyake“ švarkelį.

O jos abiejų rankų pirštus puošė žiedai – bėgančios auksinės pelės.

155

20 18 g r uodis

V IEŠN IA

LAIMĖ

S

avo interneto svetainėje rašote: „Esu priklausoma nuo savo keistumo, nes būtent keistumas yra pati didžiausia mano laisvė.“ Iš prigimties turiu tam tikros rūšies ekshibicionistinį polinkį provokuoti sociumą. Paryžius mane vadina Rožine Dama, Dama „tarp mados ir modernios poezijos“. Tai, kad Paryžiuje nėra net panašios antros tokios moters, neslėpsiu, glosto savimeilę.

Sykį akį patraukė perukų salono vitrinos eksponatas. Kaip tik tuo metu dirbau vieno filmo kostiumų dailininke ir savo gerai bičiulei aktorei Arielle Dombasle, kuri atliko pagrindinį vaidmenį, ieškojau peruko. Užėjau į butiką, pažvelgiau iš arčiau į švelniai rožinį peruką ir supratau, kad tai – mano plaukai. Vėliau susitikau su savo plaukų stilistu ir paprašiau išgauti tokios pačios spalvos dažus. Ilgai ieškojo formulės, tačiau pavyko ir nuo tada esu dažoma taip, kaip matote. O perukas ir šiandien kabo ant medinio manekeno ir puošia namus. Dar labai norėčiau turėti įkypas akis – tokias kaip kinių, bet čia jau kūno plastinių technologijų klausimas, kuriam iš esmės, išskyrus tam tikras su sveikata susijusias išimtis, nelinkusi pritarti.

Pastaruoju metu mano diena Paryžiuje gana paprasta: keliuosi aštuntą, penkios minutės šalto dušo, pusryčiai, elektroniniai laiškai, eskizų kūrimo metas, pietūs – juos dažniausiai gaminuosi namie, o po jų bent porą valandų stengiuosi praleisti prie fortepijono – jis mane ir atpalaiduoja, ir įkrauna energijos. Tai, ką gavau vaikystėje, šiandien labai naudinga.

Kaip matote, muzike netapau, tačiau to neįvyko tik dėl vienos priežasties – mokiausi katalikiškoje mokykloje, nors buvau labai gabi, tačiau beprotiškai pasiutusi ir nesutramdoma, savo elgesiu dažnai versdavau pedagogų akivaizdoje raudonuoti tėvus... Tiesa, giminėje iš motinos pusės išaugo labai daug talentingų menininkų, tarp jų ir viena pianistė, bet tai – ne aš. Taigi grįžkime į mano šiandieną... Jau į pavakarę prasideda įdomioji gyvenimo dalis: audinių, interjero detalių, keistų daiktų, tokių, kaip ir aš pati, paieškos antikvarinėse parduotuvėse ir blusų turguose. Vakarus leidžiu labai paryžietiškai: arba einu į meno ir dizaino parodų atidarymus, arba renkuosi vakarienes su draugais kokiame nors restorane, arba (prisipažinsiu – tai geriausias variantas) lieku namie ir naudodamasi interneto „Netflix“ platforma žiūriu savo mėgstamą serialą „Tėvynė“ („Homeland“). Nesu sukūrusi šeimos, gyvenu viena, tad pasinerdama į serialo siužetą jaučiuosi, tarsi būčiau apsupta žmonių. Kinas turi magijos apgauti ir pavieniui gyvenančius žmones vakarais įtraukti į „tikrų“ įvykių sūkurius.

turgaus – tai vieta, kurią aplankius visada kas nors nustebina.

Kartais, kad pamatytum ir įvertintum daiktą, reikia tam tikro pasirengimo ir išprusimo, dar griežčiau sakant – viso gyvenimo studijų: vienaip, pavyzdžiui, antikvarines seges vertins Balzaco kūrybos gerbėjas ir visai kitokį požiūrį į jas turės žmogus, neskaitęs nė vieno šio autoriaus romano. Abu požiūriai gerbtini, tik klausimas – kuris įdomesnis? Kartais reikia labai didelio, gal net sukrečiančio įspūdžio, kad vėliau pasirinktum kokį nors aksesuarą ar ateitų įkvėpimas jį sukurti. Sykį Italijoje braidžiodama po Viduržemio jūrą pamačiau tarp uolų besirangančią milijoninę mažų omarų virtinę – įspūdis buvo toks stiprus, kad po kurio laiko visiškai nevalingai mano namuose ant dekoratyvinės pagalvėlės atsirado auksinės spalvos krabo aksesuaras (jis gali būti ir kaklo papuošalas, ir segė; galima segėti prie galvos apdangalo ar tiesiog puošti plaukus – kaip patinka pagal nuotaiką). O štai sukurti batelius, kurių kulnas – bananas, o priekinės dalies puošmena – bananų kekė, įkvėpė paprasčiausias gastronominis mano pomėgis valgyti šiuos vaisius. Pirmasis mano kūrinys – taip pat ironiškas: tai du standaus plastiko krepšiai keliaujantiems traukiniu (ir nebūtinai tik jiems). Dizainui panaudojau metro bilietėlių atvaizdą: vieno krepšio geltonoji pusė skelbė „Paris 1“, vadinasi, jis skirtas keliaujantiems pirma klase, ant kito buvo „Paris 2“ – antros klasės keleiviams. Abu identiški, tačiau, savaime suprantama, pirmasis kainavo brangiau (juokiasi). Paskui kilo idėja sukurti rankinę iš didelio sietinio samčio, kuriuo „McDonald’s“ užkandinėse nukošiamos iš aliejaus išgriebtos bulvytės. Nudažiau jį auksine spalva, sukūriau odinį dangtelį, prisegiau diržą per petį – ir štai... Nešamas turinys visiems matyti, bet tada buvo toks Prancūzijos ir visos Vakarų Europos laikotarpis: prieš keturiasdešimt metų nereikėjo nieko slėpti.

Kartais reikia labai didelio, gal net sukrečiančio įspūdžio, kad vėliau pasirinktum kokį nors aksesuarą.

Kuo ypatinga jūsų medžioklė (papuošalų, aksesuarų, interjero elementų, kuriais unikaliai dekoruoti ir jūsų namai-studija) Paryžiuje?

Aš tiesiog mirštu iš malonumo daiktus statyti į jiems neįprastas vietas ar neįprastomis pozomis, transformuoti juos pačius ir jų aplinką taip, kad išgaučiau šiek tiek poetinę, šiek tiek fantasmagorinę barokinę nuotaiką. Taigi mano daiktų medžioklės manija nepanaši į paprasto apsipirkimo maniją.

Tradicinio shoppingo tiesiog nekenčiu, nes jis primena greitą vienos uniformos keitimą kita. Kai sakiau, kad popietėmis išeinu ieškoti įdomių daiktų, turėjau omeny, kad išeinu pasivaikščioti po Paryžių be jokių ketinimų ką nors įsigyti ar kruopščiai atlikti žvalgybą. Patys originaliausi ir patys rečiausi radiniai į mano namus atkeliauja labai atsitiktinai, dažniausiai iš blusų

2 01 8 gru o d i s

Vis dėlto jūsų vizitinė kortelė – oversize laisvalaikio marškiniai Respublikos prezidentui François Mitterrand’ui.

Mano galva, Prancūzija neturėjo geresnio prezidento už François Mitterrand’ą.

Kai 1981-ųjų pavasarį jis buvo renkamas į šalies vadovus pirmajai kadencijai, nėjau balsuoti, tiesiog tada pernelyg nesidomėjau politiniais procesais; tačiau po kurio laiko pajutusi jo išmintingą valdymą supratau padariusi klaidą ir norėjau kaip nors ją ištaisyti – sumodeliavau šilkinius marškinius. Šis Prancūzijos vadovas turėjo visiems piliečiams žinomą pravardę Tonton, todėl nusprendžiau, kad šią pravardę su keliais linkėjimų žodžiais ant marškinių nenuplaunamu flomasteriu užrašytų žinomi Paryžiaus menininkai. Dauguma buvo mano labai artimi bičiuliai: aktoriai Gérard’as Depardieu, Michelis Piccoli, architektas Philippe’as Starckas, grafikos dizaineris ir reklamos kūrėjas Jeanas Paulis Goude’as, režisierius ir fotografas Jeanas Baptiste’as Mondino ir dešimtys kitų, primarginusių marškinius „J’aime Tonton“. Dailiai supakuotą siuntinį išsiunčiau į Eliziejaus rūmus, prezidentūrą. Sulaukiau padėkos ir subtilaus diplomatiško pasiteisinimo ir subtilios užuominos, kad prezidentas jais vis dėlto neapsivilks, nes dovana kiek peržengia prezidento institucijos etiketą. Nors tada nebuvo informacinių technologijų ir socialinių tinklų, tačiau apie šį mano gestą rašė kone visa Prancūzijos spauda, taip pat Jungtinių Valstijų „Time“, „The New York Times“ – buvo sukeltas toks ažiotažas, kad ištisą mėnesį Paryžius tik apie tai ir kalbėjo. Po kurio laiko pasipylė politikai, įskaitant ir Jacquesʼą Chiracą (Prancūzijos prezidentu jis buvo išrinktas pasibaigus antrai François Mitterrand’o kadencijai, 1995-aisiais), kurie taip pat norėjo panašių autorinių marškinių. Toks rimtų vyrų >

156

LAIMĖ BRA IŽAS

Tekstas VA L D A S P U T E I K I S

FOTOGRAFAS IRMANTAS GELŪNAS („ŽMONĖS FOTO“)

Aukštosios virtuvEs pranašai

Visi trys skirtingas pasaulio gastronomijas propaguojantys virtuvės šefai gyvena ir kuria Lietuvoje, matydami mūsų šalį kaip galimybių kraštą ir tikėdami, kad jų patirtis, įgyta mokantis, stažuojantis ir dirbant aukštosios virtuvės restoranuose Prancūzijoje, Italijoje ir Danijoje, čia taip pat sulauks dėmesio ir taps kultūros dalimi.

danija: vikingų sakmės Apie Danijos maisto kultūrą ir Kopenhagos restoranų šedevrus Deivydas Praspaliauskas jau pripasakojo ne viename interviu ir šiandien yra bene pats žinomiausias Užpalių miestelio žmogus, nes iš ten kilęs.

Pasirodo, ne tik jis: trejais metais už Deivydą jaunesnis užpalėnas ŽILVINAS LAURINĖNAS šiandien restorane „Sakmės“ (buv. „Sapiegos bistro“) stebina itin išradingai suvokta danų virtuvės kultūra. Kai sykį, atėjus vasarai, vaikinams atsibodo už grašius nugarą lankstyti vienam miestelio daržininkui, jiedu patraukė į Daniją... Ir štai ką turime...

Beveik pašaukimas. „Kai pirmą kartą vaikystėje įsisukau prie mamos puodų ir pagaminau varškės spurgų, su broliu sukirtome jas apsilaižydami pirštus. Štai tada ir pajutau trauką maisto kūrybai. Aišku, tuo metu visas dėmesys buvo koncentruojamas į tai, kas vaikiui skanu: saldumynus ir kitos rūšies konditeriją. Tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad Deivydą Praspaliauską pažįstu ne nuo parduotų vasarų šiltnamiuose, o

2 01 8 gru o d i s

nuo tada, kai abu vienu metu grojome miestelio pučiamųjų orkestre. Prieš dešimt metų jau apšilęs Kopenhagoje kojas draugas prasidėjus vasaros atostogoms parašė: „Atvaryk indų plauti...“ Nuvariau... Tiesa, dar oro uoste sulaukiau jo skambučio: „Man atrodo, tu iškart pakilsi karjeros laiptais – nebeplausi indų.

Trūksta virėjo – būsi juo.“ Visas veiksmas vyko netoli Kopenhagos esančiame viename seniausių (įkurtas XVI a.) Europos atrakcionų parkų „Bakken“. Į jo restoraną vasaros metu, ypač po arenoje rodomų komedinio žanro spektaklių, valgyti užgriūdavo šimtai žmonių, tačiau jau nuo rugsėjo jis būdavo iškart uždaromas. Taigi darbas – sezoninis, todėl >

182

LA IMÄ–

183

20 18 g r uodis

M A N O

E RDV Ė

LAIMĖ

Lietingomis dienomis ar siaučiant pūgai galime mėgautis vaizdu už lango ir jaustis it kokone.

2 01 8 gru o d i s

192

LA IMĖ

KALĖDOS PILYJE FOTOGRAFAS GWENNAS DUBOURTHOUMIEU

Vienoje ramioje gatvelėje Paryžiaus kaimynystėje, 30 kilometrų nuo sostinės, stūkso pastatas, kurio fasadas neatrodo išskirtinis, greta – ne vienas, panašus į jį. Netikėtumai laukia pravėrus lauko duris – įžengsite į užburiantį pasaulį, apie kurio egzistavimą negalėjote nė numanyti...

193

20 18 g r uodis

M A I STAS

LAIMĖ

KALĖDINIS AGUONŲ PYRAGAS, SULIETAS AGUONŲ PIENU Tai mano mėgstamiausias kalėdinis pyragas. Be jo nepraeina nė vienos Kalėdos. Jis puikus pavyzdys, kad gyvenime reikia keistis ir nestovėti vietoje. Seniau jį kepdavau su maltais džiūvėsėliais ir suliedavau ilgai su dideliu kiekiu cukraus virta riebia grietinėle. Vėliau, pradėjusi maitintis sveikiau, kepiau su maltais riešutais, bet vis dar suliedavau labai saldžiu kondensuotu pienu. Vieną kartą jį iškepusi pagalvojau: juk dabar Kalėdos, tai kodėl nepabandžius sulieti aguonų pienu? Pamėginau ir pyragas puikiai pavyko! Aguonų pieną gaminu visai paprastai: per naktį išbrinkusias aguonas suplaku galingoje kokteilinėje kartu su vandeniu, paskui perkošiu, pasaldinu medumi. Stengiuosi, kad žiemos švenčių laikotarpiu ir tarpušvenčiu aguonų pieno visada turėtume šaldytuve, kad jo nepritrūktų nei kūčiukams, nei aguonų pyragui sudrėkinti.

20 cm skersmens kepimo formai Gaminti 60 min.

PYRAGUI: 200 g aguonų, 1 stiklinės smulkintų migdolų, 100 g nerafinuoto cukranendrių cukraus, 6 kiaušinių, 1 šaukštelio vanilių ekstrakto, žiupsnelio druskos.

SULIETI: 200 ml aguonų pieno, 2 šaukštų medaus.

PUOŠTI: 2–3 šaukštų aguonų.

2 01 8 gru o d i s

Pirmiausia iš anksto pasiruoškite aguonų. Iš vakaro užpilkite karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir palikite per naktį išbrinkti. Išbrinkusias perplaukite, ant kiaurasamčio pasitiesę drobelės. Paskui palaikykite, kad vanduo nuvarvėtų ir jos būtų kuo sausesnės. Išbrinkusias sukapokite elektrinėje kapoklėje. Galite susmulkinti ir kelis kartus maldami mėsmale.

Migdolus irgi kuo smulkiau sukapokite kapoklėje. Kiaušinių baltymus atskirkite nuo trynių.

Trynius išsukite su cukrumi, tada suberkite maltas aguonas ir smulkintus migdolus, paskaninkite vanilių ekstraktu. Baltymus išplakite atskirai su žiupsneliu druskos ir atsargiai įmaišykite į paruoštą tešlą.

Kepimo formos dugną išklokite kepimo popieriumi, o sieneles ištepkite sviestu. Paruoštą tešlą supilkite į formą ir pašaukite į įkaitintą iki 200 °C orkaitę 30 minučių.

Kol pyragas kepa, paruoškite skystį jam sulieti. Aguonų piene ištirpinkite medų. Jei reikia, pieną papildomai perkoškite, kad neliktų aguonų grūdelių. Iškepusį pyragą ištraukite iš orkaitės, bet neišimkite iš kepimo formos. Dar karštą jį suliekite paruoštu aguonų pienu. Aguonų pieną pilkite iš lėto, kol visas susigers. Pyragą palikite visai ataušti ir tik atšalusį išimkite iš kepimo formos. Šis pyragas skaniausias per naktį pastovėjęs šaldytuve. Prieš patiekdami apibarstykite aguonomis.

208

209

20 18 g r uodis