LAIMĖ Nr. 5

Page 1

Prenumeratoriams – nuo 2,90 Eur

2 0 2 0 G E G U Ž Ė 4,89 Eur

Neli

Beliakaitė: „Tapusi mama įgavau antrą kvėpavimą“

Ko nepadarysi

Karantino atradimai

Emilija Dagytė Reda Mickevičiūtė Agnė StanikūnaitėPocienė Toma Jankauskaitė Agnė Povilonytė

iš meilės...

SAUGUS MANIKIŪRAS

Birutė Mar ir Rolandas Savickas Mindaugas Juodis ir Aušra Martinkutė-Juodienė

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

1


Laimė MUST HAVE

Oda Daug sezonų karaliavę džinsai garbingai užleidžia pozicijas naujų formų odai. Ji gali atsirasti spintoje lakuoto palto pavidalu, tarsi modernūs šarvai, gali įgyti ir koketiškų, glamūriškų ar BDSM motyvų. Ir, žinoma, dirbtinė nusveria moralės svarstykles.

1

SANDRO palaidinė, 185 €, sijonas, 365 €, rankinė, 265 € MANGO bateliai, 35,99

5 spintos naujokai

Fotografė G R E T A S K A R A I T I E N Ė („ŽMONĖS Foto“) Stilistė V I L I J A R U Š I N S K A I T Ė Vizažistė ir plaukų stilistė M A R I J A S TA N I S L A U S K A I T Ė Modelis MORTA KO NTRIM AITĖ („Baltic Model Management“)

Atėjus naujam sezonui akys visada smalsiai laksto parduotuvių vitrinomis. Dažnai užkliūva už jau matyto ar turėto daikto naujos versijos, kartais ieško preteksto visai nereikalingam grobiui įsigyti arba renka nuolat pozityviai nusiteikusios draugės, kuri ir vėl be didelių abejonių audringai pritars naujam pirkiniui, numerį. Mes siūlome savas penkias mėnesio rekomendacijas.

Tekstas V I L I J A R U Š I N S K A I T Ė

20

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ


Kutai Nedrąsiai atgijęs ir įsitvirtinęs vesterno kultas šį pavasarį drąsiai ir moderniai mutuoja: maksimaliai ilgi kutai puoš sukneles, sijonus, palaidines, marškinių apykakles, sukurdami neapibrėžto, nuolat kintančio silueto įspūdį ir laisvės pojūtį. Vengdami perkrautų derinių, rinkitės vienspalvius, aiškaus sukirpimo kutuotus drabužius.

2

WEEKEND MAX MARA kelnės, 219 €, kaklo papuošalas, 115 € JIL SANDER liemenė, 1570 € MAJE rankinė, 245 € SANDRO basutės, 195 € MANGO apyrankė, 29,99 €

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

21


Laimė SEZONAS SELF-PORTRAIT suknelė, 385 €

MONTON kaklo papuošalas, 19,95 €

ZARA palaidinė, 39,95 €

GUERLAIN METEORITES HAPPY GLOW EDITION pudros perlai, 59,98 €

ALEXANDER MCQUEEN

PENNYBLACK palaidinė, 89 €

UTERQÜE rankinė, 89 €

WEEKEND MAX MARA rankinė, 319 €

26

Daiktai, kuriems sakome UTERQÜE basutės, 125 € MANGO suknelė, 59,99 €

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

WANDLER basutės, 495 €


GUCCI akiniai, 356 €

JOHANNA ORTIZ X H&M suknelė, 39,99 €

MAC DAZZLESHADOW EXTREME SMALL akių šešėliai, 22,95 €

ISABEL MARANT švarkas, 1490 €

DOLCE & GABBANA

MAJE rankinė, 225 €

ISABEL MARANT šortai, 890 €

ZARA auskarai, 15,95 €

STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ ©VIDA PRESS (2)

ZARA marškiniai, 29,95 €

MAJE batai, 245 €

RESERVED rankinė, 24,99 €

Kai namuose tenka leisti daug laiko, labai praverčia virbalai ir vąšelis, ir dar – kokia nors sezono mados informacija. Nes tai, kas dabar pinama, neriama, mezgama, yra įkvėpta vintažo, tačiau labai nepanašu į mūsų mamų ar močiučių rankdarbius. O jei norisi ne „genčių meno“, bet tikros egzotikos, mada siūlo prisiminti atogrąžas: safario stilių, džiunglių raštus.

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

27


Laimė VIRŠELIO VEIDAS

ROBI AGNES megztinis, suknelė

Jos aukso amžius Žvelgiant iš šalies, jai visada velniškai sekėsi. Pagrindiniai vaidmenys baleto spektakliuose Lietuvoje, puikiai susiklosčiusi karjera JAV, o grįžus įkurta jos vardu pavadinta baleto akademija. Ir dabar, su mylimu vyru sūpuodama sūnelį Vincentą, NELI BELIAKAITĖ sako: „Jokia karjera neatstos kūdikio gimimo.“ Tekstas D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė

28

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ


Fotografė „ M IG LE TA PHOTO G RAPHY“ Meno redaktorė LAU RY NA SKREBY TĖ Stilistė ŠARŪ NĖ SKIRMANTAITĖ

LAIM LA IĖ MĖ2 022002 0BAGLA EGND U ŽĖ IS

29


Laimė ATVIRAI

Tada pasirinkau mamą... Tekstas D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė

Pernai pavasarį jis parskrido iš Australijos, kur sėkmingai klostėsi karjera. Metams paliko vaidmenis operoje, kad Klaipėdoje galėtų slaugyti sunkiai sergančią mamą. Australijoje ir Europoje garsus tenoras ANTANAS ZAKARAUSKAS, kartais pavadinamas lietuviškuoju Caruso, dabar jaučiasi sugrąžinęs moralinę skolą žmogui, kuris kadaise juo besąlygiškai tikėjo ir dėl jo aukojosi.

N

etrukus jis viename Zalcburgo muzikos festivalių repetuos du vaidmenis, kurie atiteko kaip laimėto konkurso „Grandi Voci Competition Istanbul 2020“ prizas. Po konkurso vykusiuose operos žvaigždės Grace Bumbry meistriškumo kursuose pati primadona sutiko nuolat globoti šį lietuvių tenorą ir dalytis dainavimo meno meistriškumo subtilybėmis. Paskui Antanas grįš į Australiją, kur vienintelis iš lietuvių vokalistų turi išskirtinio talento statusą, garantuojantį jam nuolatinį gyvenimą žemyne.

38

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

Turite mėlyno kraujo, Jūsų mamos prosenelis buvo grafas Alexandre’as de Choiseulis-Gouffier, grafaitės Sofijos Tyzenhauzaitės sūnus, kurį pakrikštijo rusų caras Aleksandras I. Nuo vaikystės apie tai žinojote? Laikai buvo tokie, kad niekas apie tai nešnekėjo. Bet jau laisvoje Lietuvoje, susirinkę po senelio sesers laidotuvių, išsilavinę giminės atstovai, mokslininkai ir menininkai, nutarėme, kad reikia pasirausti didingoje praeityje ir sudaryti genealoginį medį. Mano mama – iš dešimties vaikų šeimos. Iš to, ką ji pasakojo apie savo vaikystę, susidariau įspūdį, kad net tais tamsokais laikais vaikai buvo auklėjami šiek tiek aristokratiškai, kiekvieną gerbiant kaip asmenybę. Jų tėvas, mano senelis, gimus kūdikiui susisodindavo visus vaikus atskirame kambaryje ir tardavo: „Vaikai, jums gimė brolis (ar sesuo), prašau mylėti ir gerbti, jis toks pat, kaip jūs!“ Senelis grojo keliais pučiamaisiais instrumentais, turėjo subūręs orkestrėlį, visi vaikai irgi buvo mokomi groti vienu ar kitu instrumentu, o per šventes vaidindavo namų teatre. >


Ji man kartodavo, kad ne turtus kaupčiau, o investuočiau į savo protą ir sveikatą, nes tik tada įdomiai gyvensiu. Fotografas N AGL IS BIE RANCAS Stilistė ŠARŪ N Ė S KIRM ANTAITĖ Vizažistė ir plaukų stilistė MA R IJA S TAN IS LAUS KAITĖ Fotografuota Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

39


Laimė PASIRINKIMAS

Ko nepadarysi

iš meilės... Pasirinkęs vieną gyvenimo kryptį ir manydamas, kad tame kelyje jau esi atradęs savo pašaukimą, kartais imi ir pasuki kitu, kuriuo eina sutiktas mylimas žmogus. VA L D A S P U T E I K I S

Nuo verslo – prie teatro Aktorė BIRUTĖ MAR, tarptautiniuose teatro festivaliuose ne kartą įvertinta monospektaklių kūrėja, mūsų meno institucijose dažnai jausdavosi nereikalinga. Sutikusi mylimą žmogų, verslininką ROLANDĄ SAVICKĄ, sukūrė šeimą ir kartu įgyvendino seną svajonę – turėti teatrą. O Rolandas atrado dar vieną hobį. Jųdviejų įkurto „Solo“ teatro repertuare – ir Marguerite Duras „Meilužis“, ir Julie Otsukos „Buda palėpėje“, ir numatoma premjera – Marguerite Duras „Agata“... ROLANDAS. „Teatras traukė nuo paauglystės: iš Kuršėnų važiuoti į Šiaulius žiūrėti kokio nors spektaklio būdavo didelis įvykis, o kur dar televizijos – Žemaitės „Marti“, Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ ar Kazio Binkio „Atžalynas“... Studijų metais teko stovėti milžiniškose eilėse bilietų į Jaunimo teatrą, kad pamatyčiau ankstyvuosius režisieriaus Eimunto Nekrošiaus darbus. Laukti bilietų būdavo didelis azartas: gausi–negausi – tas nepasiekiamas vaisius dar labiau uždegdavo norą lankyti spektaklius. Režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtukas, aktorės Jūratė Onaitytė ir Rūta Staliliūnaitė buvo scenos talento etalo-

46

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

nai. Kodėl visa tai žavėjo, juo labiau kad studijavau ekonomiką ir neturėjau su menu nieko bendra? Dėl santykių psichologijos ir vertybinių svertų, nes visa tai aktorių išgyventose ir spektakliuose perteiktose emocijose visada rasdavau. Birutę pirmiau pažinau gyvenime, tik paskui pamačiau scenoje. Vienu savo gyvenimo periodu buvau pamišęs dėl Indijos. Šeima – žmona, dukra ir sūnus – mano aistrą kelionėms į Indiją bei su jomis susijusiam savęs pažinimui, tikėjimo paieškoms suprato, toleravo ir niekada nepriekaištavo dėl egoistiškų šeimos atžvilgiu atsiskyrimų. Šeimynykščiams gal tik būdavo neramu, kad man „stogas nenuvažiuotų“ ir neįpulčiau į kokią neaiškią sektą, kuriai kaip auką perleisčiau visą užgyventą turtą. Iš tiesų, tada buvau dvasinių ieškojimų kelyje, žinojau, kad vieni važiuoja į Indiją iš smalsumo, kiti – iš šiokio tokio snobizmo, treti – iš vidinio poreikio. Ar mano poreikis toks stiprus, kad ten turiu važiuoti? Kai perskaičiau Vytauto Bubnio ir Elenos Kurklietytės knygą „Slaptingoji prema“, dvejonės išsisklaidė. Taigi pirmoje savo kelionėje bene prieš penkiolika metų vienų Kalėdų laikotarpiu pietinės Indijos miestelio Putaparčio ašrame tarp kelių dešimčių lietuvių sutikau ir Birutę. Kaip vėliau paaiškėjo, ji jau trečią kartą lankėsi Indijoje. Mus tada supažindino ten buvę lietuviai. Vilkėdami baltais drabužiais, po meditacijų, vedų ir badžanų giedojimų gurkšnodavome kokosų sultis, kartu šventėme Kūčias. Tuomet sužinojau, kad Birutė – aktorė. Mane, kaip verslo pasaulio žmogų, menas visada traukė, atrodė kaip kažkokia visiška priešingybė, kaip kažkas labai tolimo, sykiu ir labai artimo, tik niekada nebuvo progos iš arčiau su meno žmonėmis susipažinti. Mano akiratyje netgi nebuvo nė vieno draugo menininko.


„Kartais tenka pabūti ir rekvizitininku, ir vairuotoju, ir bilietėlių plėšytoju, ir gėrimų žiūrovams prieš spektaklį pilstytoju.“ – ROLANDAS

FOTOGRAFĖ GRETA SKARAITIENĖ („ŽMONĖS FOTO“)

Taigi sutikta aktorė tapo tiltu į meno pasaulį. Žmogumi, su kuriuo galėjau dalytis rašomo apmąstymų dienoraščio ištraukomis. O pirmas Birutės monospektaklis, kurį su dukra Klementina aplankiau ir kuris paliko gilų įspūdį, buvo Salomėjos Nėries gyvenimo motyvais Birutės sukurta ir pastatyta pjesė „Poetė“.“

BIRUTĖ. „Grįžus į Lietuvą, mane nustebino Rolando kvietimas į restoraną pavakarieniauti: vedęs vyras, dviejų vaikų tėvas, kviečiasi netekėjusią moterį vakarienės. Jo argumentas: o kodėl vien dėl to, kad aš esu moteris, o jis – vyras, negalime pavakarieniauti? Iš pradžių galvojau, ir ko gi jis iš manęs nori. Tuo gyvenimo etapu buvau atsidėjusi dvasinei Rytų praktikai, jau beveik ketinau stoti į kokį nors vienuolyną, tad neieškojau jokių pokyčių. Bėgant laikui supratau, kad bendrauju su „normaliu žmogumi“, įtarumai traukėsi. Nutiko netgi taip, kad buvau pakviesta į Rolando sidabrines vestuves skaityti eilėraščių. O nepraėjus nė metams po jų Rolando šeimą ištiko nelaimė – staiga mirė jo žmona... Po kurio laiko visai netikėtai susitikome pianisto Petro Geniušo koncerte Valdovų rūmuose, šnektelėjome; dar po kurio laiko jis paskambino ir vėl pakvietė vakarienės, ir aš atėjau... su drauge... (Juokiasi.) Vėliau Rolandas priminė keistą sutapimą – mano Indijoje rašytoje rytietiškų dienoraščių knygoje „Cinamonu kvepiantys namai“, išleistoje 2007-aisiais, dalyje „Pakeleiviai“ (kurioje prisimenu kelionių metu sutiktus dvasinius ieškotojus), 108 puslapyje paminėjau ir Rolando vardą. Indų religijoje skaičius 108 yra ir simbolinis, ir magiškas, ir mistinis. >

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

47


Laimė SIMPTOMAI

ROŽĖS Tallulah Fontaine segė

VA R D A S

V

isos moterys svajoja, kad joms kas nors po kojomis bertų rožes ar dovanotų raudoną jų puokštę (tiek, kiek telpa į glėbį, bet nėra pagarba velioniui). Man tas idealas susiformavo kone kūdikystėje, pamačius filmą „Juokinga mergiotė“: jame gražuolis su porcelianiniais dantimis Omaras Sharifas įteikia Barbrai Streisand kibirą rožių. Vėliau tokių filmų buvo dešimtys ir jie įkalė į galvą, kad dygliuotos gėlės yra investicija į ateitį: jausmus, meilę, šeimą, ilgą gyvenimą ir net rožinį finalą, kai abu, tapę kretinčiais marazmatikais, supami vaikų ir anūkų, miršta vieną dieną. Pavydas kalba mano lūpomis, juolab tema – ne pasakos, o mados aktualijos. Rožės dizaineriams parūpo 2017 metais, ir meluotume sakydami, kad aistra, vos plykstelėjusi, užgeso. Ir šią žiemą suknios buvo panašios į rožių krūmus, jau nekalbant apie 2020 metų pavasario ir vasaros madą. Viešpats žino, kodėl? Gal dizaineriai nutarė tapti intelektualais. Jie neina iš proto dėl Coco Chanel pamėgtų kamelijų ar – ramunių, bijūnų, aguonų, vilkdalgių, astrų. Taip, kartais jas renkasi, bet tai būna tik ornamentas. Rožei tas „tik“ netaikomas.

52

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

Joje slypi tiek prasmių, kad menininkus labiau žavi jos kodai, o ne akiai malonus vaizdas. Pasigilinus į rožės printų istoriją tenka sutikti: ji, įveikusi ilgą kelią nuo liturginių arnotų iki „Gucci“ odinių striukių ir treningų, nėra tiesiog botaninis raštas... Kodėl rožę atskiriame nuo kito gėlyno? Mūsų sąmonę formuoja stereotipai. Paprasčiausią jau aptarėme: rožė (kaip ir raudona spalva) reiškia meilę. Geriausiai tai žino prekybos centrų darbuotojos, per Valentino dienas dalijančios pabuvusius žiedus; bet šiek tiek žinome ir mes. Prie to paties galima priplakti romantiką. Imame antrą klišę: rožė, gal net pigesnė už kitas gėles, yra siejama su prabanga, ekskliuzyvu. Menka tikimybė, kad šio požiūrio šalininkės domisi aristokratijos istorija ir žino, jog Lankasterių herbą puošė raudona rožė, o Jorkų – balta; apie tai išvis nereiktų kalbėti, tik britai (vis dėlto – mados diktatoriai) velniškai tuo didžiuojasi ir laiko rožę tautine gėle. Bet, kalbant apie jos išskirtinumą, nebūtina knistis po praeitį. Įjunkime pasąmonės srautą. Visi žiedai vadinami tiesiog sodo ar pievų gėlėmis, o vieta, kur auginamos rožės, – rozariumu (sutikite, skamba aristokratiškai). Prestižiniuose renginiuose moterys fotografuojasi ne prie gvazdikų, o prie rožių sienelės. Ir prabangūs kvapai >

©VIDA PRESS (7)

Niekas neburia „myli–nemyli“ skabydamas rožės žiedlapius. Paprastai dėl to nukenčia ramunėlės. O kai iš rožės lieka tik stiebas, klausimas apie meilę atkrinta savaime: akivaizdu, kad gėlę naikinęs barbaras svajoja apie tave, nori įtikti, patikti, įrodyti, kad geresnio – nerasi. Žinoma, jei tas barbaras nėra aromaterapijos specialistas ar kokio nors SPA centro darbuotojas.


CAROLINA HERRERA 2020–2021 m. ruduo–žiema

LELA ROSE 2020 m. pavasaris–vasara

BLUMARINE 2020 m. pavasaris–vasara

Mados tinklaraštininkė Caroline Daur su „Valentino“ puspalčiu

Kvepalai „Floral Street Neon Rose“

©VIDA PRESS (22)

Aktorė Zoey Deutch, vilkinti „Dolce & Gabbana“, 2016 m.

Mados tinklaraštininkė Jessica Wang su „Richard Quinn“ paltu, 2020 m.

Holivudo žvaigždė Lauren Bacall, 1945 m.

„Adidas Originals Superstar II“

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

53


Kolekcijos „Life Is Sweet“ žiedas su safyru, rubinu ir Londono topazu, 1734 €; auskarai su konjakiniais deimantais, smaragdais ir safyrais, 2411 €

56

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

„TIWID PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKOS

Laimė MADA


Žie dų val do vė

Mados ženklo kūrėja Vidmantė MartikonytėMedišauskienė įsitikinusi: ne tik suknelės puošia moterį.

Kolekcijos „Rock & Roll“ auksinis žiedas su kvarco drūza, 758 €; auksinė apyrankė su kvarco drūza ir juoduoju deimantu, 990 €

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

57


Laimė VEIDO DIENORAŠTIS

Gražūs DALYKAI Poetė, kultūros žurnalistė INDRĖ VALANTINAITĖ – apie tapsmą moterimi, kuri sau atrodo gražiausia tada, kai pavyksta išlikti ramiai, neįsileisti tamsių minčių, kad ir kas dėtųsi aplinkui. „Stengiuosi nuolat sakyti žmonėms gražius dalykus“, – tokia taisykle kasdien vadovaujasi. Fotografė VA I VA A BRO M A I T YT Ė („Mandala“ fotografijos ir dizaino studija) Vizažistė ir plaukų stilistė VA I DA V E N C KUT Ė (grožio ir estetikos namai „WonderTime“)

N AT Ū R A L U M A S L E M I A NEĮKAINOJAMĄ UNIKALUMĄ „Poezija ir grožis panašūs tuo, kad yra vieni subjektyviausių dalykų, sunkiai įvertinami. Viena aišku: forma nėra svarbi. Kas yra tas dalykas, paverčiantis eilėraštį poezija, o moterį gražuole? Sunku, neįmanoma to paaiškinti. Tik pajusti. O juntame kiekvienas skirtingai. Toji esmių esmė yra nematoma ir neapčiuopiama. Ir neįperkama. Priešingai, dažniausiai kuo daugiau investuojama siekiant priartėti prie standarto, tuo labiau tolstama nuo natūralumo, kuris ir lemia neįkainojamą unikalumą.“

P R I P R ATA U M AT Y T I S AV E IŠ ŠALIES „Mano tėvas, fotografas, turėjo įprotį – likusius juostelių kadrus skirti man. Ne visada man tai patikdavo, bet dabar galvoju, kad dėl to pripratau matyti save iš šalies tokią, kokia esu, nepozuojančią. Džiaugiuosi, kad turiu

72

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

tiek įamžintų nuotaikų iki septynerių metų, kai išsiskyrė tėvai.“

M A N O P U O K Š T Ė VA D I N O S I „ L A PA S “ „Vasaromis mama dirbdavo vaikų stovyklose vadove. Būdavau kartu su ja ir vis bandydavau susidraugauti su gerokai vyresniais už save. 1989-aisiais tapau stovyklos „mis“ . Konkurso metu vos paskelbus puokščių komponavimo rungtį mergaitės apspito vazas su žiedais. Man nepavyko prasibrauti arčiau gėlių ir šių paprasčiausiai nebeliko. Kitų puokštės ir jų pavadinimai buvo išties įspūdingi, o aš pasičiupau vieną vienintelį telikusį lapą ir pasakiau, kad mano puokštė taip ir vadinasi – „Lapas“. Neabejotinai tądien ant scenos buvo kur kas dailesnių mergaičių už penkerių metų pyplę, bet vienintelė sugebėjau visus prajuokinti. Jau tada supratau, kad vien už dailius veido bruožus ar išskirtinę išvaizdą nėra apdovanojama karūnomis. Net ir popierinėmis.“

BRANDOS IŠŠŪKIAI „Kiekvienoje klasėje būna anksčiausiai subrendusi mergaitė, kuri turi atlaikyti ne pačią maloniausią berniukų dėmesio laviną. Savo klasėje tokia mergaitė buvau aš. Ne itin protingai dorojausi su gana intensyviu ir grubiu padaužų dėmesiu. Turėjau aštrų liežuvį ir pernelyg karštakošišką būdą, kad gebėčiau išlaviruoti iš situacijų. Atsirevanšuodavau replikomis jiems atsakinėjant prieš klasę. Kartais sugebėdavau iš to pasijuokti, bet buvo ir liūdesio, ašarų. Dabar man ir ši patirtis atrodo vertinga. Galbūt, jei ne tėvų namų aplinka, būčiau įsitaisiusi kokį kompleksą, tačiau, kiek pamenu, džiaugiausi besikeičiančiu, moteriškėjančiu kūnu, nepatyriau jokių gėdų, susijusių su tuo natūraliu procesu. Manau, tarsi savaime visa priėmiau todėl, kad augdama nuo mažumės vartydavau meno albumus, kuriuose kūnas – gražus ir vertingas meno objektas. Mano supratimą apie jį formavo įvairūs dalykai: nuo „Nemuno“ žurnalo, >


LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

73


Laimė SVEIKATA

Kaip numarinti

vėžį

Britė Jane McLelland – žydinti 55-erių moteris, dviejų vaikų mama, laiminga žmona. Į Lietuvą ji atvežė žinią, jog net ir tada, kai atrodo, kad nebėra jokios vilties, nuleisti rankų nevalia. Kad ketvirtos stadijos vėžys – jokiu būdu ne mirties nuosprendis.

N

I R J U O D A , I R B A LTA

eįtikėtina Jane istorija – tai nesėkmingai susiklosčiusių, vos į kapus jos nenuvariusių, ir sėkmingai susiklosčiusių, išgyventi padėjusių, aplinkybių dėlionė. „Kai sergi vėžiu, geras gydytojas tavo talkininkų komandoje – pats svarbiausias asmuo“, – sako J. McLelland. Tačiau ją likimas suvedė ir su tokiais medikais, kurių neprofesionalumas, siauras

76

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

požiūris į gydymo metodus jai kainavo labai daug.

TA I G A L Ė J O PA S K AT I N T I L I G Ą „Kol nebuvo diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys, gyvenau gyvenimą, kurį šiandien vertinu kaip vieną iš ligos priežasčių. Su draugais dažniausiai bendraudavau baruose, kur tuo metu dar buvo leidžiama rūkyti. Taigi aš buvau pasyvi rūkalė. Per daug varto-

jau alkoholio. Labai mėgau buriuoti, o mums, buriuotojams, buvo įprasta misti angliavandeniais ir gerti daug romo su kola. Kai esi jaunas, tau atrodo, kad esi nepažeidžiamas. Galėjo turėti įtakos ir santykiai, pažymėti psichologiniu ir fiziniu smurtu. Juos, trukusius kelerius metus, nutraukiau, bet netrukus sužinojau, kad sergu. Ligą galėjo paskatinti ir ŽPV – žmogaus papilomos virusas. Aišku, kad vėžys neatsirado per naktį ir jį provokavo įvairūs veiksniai.“


„Nuo 1994-ųjų iki 2003-iųjų triskart išgirdau, kad sergu vėžiu. Trisdešimties – kad man gimdos kaklelio vėžys. Trisdešimt penkerių – kad jis metastazavo į plaučius ir yra ketvirtos stadijos. Trisdešimt devynerių – kad man leukemija. Per tą laiką buvo daugybė išgyvenimų ir patirčių: nuo žinios, kad negalėsiu susilaukti vaikų, juodos depresijos, išsiskyrimo su naujuoju draugu Andrew, mamos mirties nuo krūties vėžio, mirties baimės iki santuokos su Andrew, ryžto perprasti ir įveikti ligą, daugybės valandų ir dienų, praleistų ieškant mokslinės informacijos apie vėžio gydymą ir sprendimų, kaip ta informacija pasinaudoti savo labui. Kai manęs klausia, kas padėjo išsikapstyti, pradedu vardyti: gydytojai, artimieji, buriavimas, savikontrolė, pasitikėjimas, kurio suteikė sukauptos žinios, griežta dieta, papildai, „Off Label“ vaistai, mankšta, pozityvus mąstymas, psichoterapija, meditacijos, afirmacijos, dvasinio pobūdžio knygos... Dariau, ką galėjau. Vienu metu vartojau ir antidepresantus, bet gan greitai supratau, kad jie nesugrąžins to, ką praradau. Atsisakiau jų. Kovodama už savo gyvenimą nesivadovavau intuicija – vadovavausi protu ir logika.“

10 vėžio marinimo žingsnių

P I R M A S K A R TA S , A N T R A S , TREČIAS...

1

GILINKITĖS Į INFORMACIJĄ . Daug jos pateikiama Jane interneto svetainėje www.howtostarvecancer.com ir feisbuko paskyroje Jane McLelland Off Label Drugs for Cancer. Ten aptariami mokslinių tyrimų rezultatai, vyksta diskusijos, skelbiamos įkvepiančios istorijos. Jane padėjo ir vadinamieji Off-label vaistai. Nors buvo sukurti ne vėžiui gydyti, išanalizavusi mokslinių tyrimų duomenis J. McLelland padarė išvadą, kad Off-label jai pagelbės. Ir neapsiriko.

2

PASI DO M Ė KI TE NE STANDARTI NI AI S VĖŽIO GYDYM O M E TO DAI S. Tarkim, tokie taikomi Didžiosios Britanijos klinikoje „Care Oncology Clinic“ (www.careoncologyclinic.com). Nestandartiniai vėžio gydymo metodai gali efektyviai papildyti tradicinius ir atliekamus pagal nustatytą tvarką. „Prie pagrindinio gydymo nedelsdami privalote prijungti ir papildomus gydymo metodus“, – ragina knygos autorė.

3

BE NDRADARBI AUKI TE SU GYDYTOJU. Integruotoji ir funkcinė medicina, endobiogenika – tai naujos kryptys, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą ir ieško silpnų, ją griaunančių grandžių.

4

BE NDRADARBI AUKI TE SU DI E TO LO GU IR PATYS DO M Ė KI TĖ S, KAS M AI TI NA VĖ ŽĮ . Juo susirgus privalu susirinkti kuo daugiau informacijos, ką valgyti, kokio mitybos režimo laikytis, kad maistas vėžio nestiprintų. Pravartu rasti dietologą, turintį patirties ir žinių apie protarpinį badavimą, ketogeninę, mažo glikeminio indekso, makrobiotinę ar sumažinto baltymų kiekio dietas.

5

BE NDRADARBI AUKI TE SU SAVO GYDYTOJU ONKO LO GU. Jane feisbuko paskyroje arba www.howtostarvecancer.com tinklalapyje paieškokite mokslinių straipsnių apie savo vėžio rūšį ir parodykite juos gydančiam onkologui. Gyvybiškai svarbu, kad jūsų gydytojas turėtų visą reikalingą informaciją. Jums reikalingas bendradarbiaujantis gydytojas, o ne diktatorius!

6

SPO RTUO KI TE . Visa esmė – kada, o ne kiek sportuoti. Greitas ėjimas praėjus 15–20 minučių po valgio ištraukia gliukozę iš kraujo ir nukreipia į raumenis. Tai teigiamai veikia visą vėžinių ląstelių mikroaplinką ir priverčia jas badauti.

Nuo 1994-ųjų iki 2003-iųjų triskart išgirdau, kad sergu vėžiu. PA Š AU K I M A S „Kai kurie žmonės vadina ligas likimo dovanomis. Jei galėčiau rinktis, tokių dovanų, kokių gavau, mielai atsisakyčiau. Bet nelaikau jų atsitiktinumu, jaučiu, kad veikla, kurią vykdau, – mano pašaukimas. Parašiau knygą „Kaip priversti badauti vėžį... pačiam nebadaujant“: į ją sudėjau patarimus, kaip ligą įveikti, savo jausmus ir pasakojimą, kas vyko su manimi, – tikiu, kad tokia ji gali būti naudinga ir eiliniams žmonėms, ir gydytojams. Keliauju po pasaulį ir pasakoju, kaip man pavyko išsigelbėti. Ketinu sukurti savo papildus.“ >

7 8

SE KI TE GL I UKOZĖ S KI E KĮ KRAUJYJE . Sergantiems vėžiu, kaip ir turintiems cukrinį diabetą, itin svarbu sekti ir kontroliuoti gliukozės, kuri labai patinka vėžiui, koncentraciją kraujyje. I ŠSI M I EGO KI TE I R VE NKI TE STRE SO. To reikia, kad organizmo imuninė sistema gerai funkcionuotų. Pasitelkite jogą, meditaciją, mankštą ir kitas emocinę, psichologinę sveikatą gerinančias priemones.

9 10

DRĖ KI NKI TE O RGANI ZM Ą . To reikia, kad mažėtų gliukozės koncentracija kraujyje, silptų uždegimas aplink vėžines ląsteles. NE PASI DUO KI TE . Vidinis nusiteikimas labai aktyviai ieškoti kelių, kurie leistų susidoroti su užklupusia bėda, nepaprastai svarbus. „Imkitės veiksmų. Nebūkite pasyvūs. Nieko nedaryti – ne išeitis. Priverskite savo vėžį badauti. Neleiskite jam plisti. Išspirkite jį iš savo organizmo.“

Parengta pagal Jane McLelland knygą „Kaip priversti badauti vėžį... pačiam nebadaujant“ (leidykla „Vitae litera“)

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

77


Laimė KŪRĖJA

Aštrių siužetų moteris

Kanadoje gimusi ir Paryžiuje nuo studijų laikų gyvenanti rašytoja NANCY HUSTON perėjo viską, ką dažniausiai pereina emancipuotos moterys: komplikuotas ryšys su motina, stiprūs jausmai studijų draugui, rašytojos ir semiotikos mokslininkės karjera, feministinės idėjos, pagaliau – dešimtys tarptautinį pripažinimą pelniusių romanų, tarp kurių „Dolce Agonia“, išleistas ir lietuvių kalba. Susitikimas su Nancy įvyko literatūriniame „Vilniaus lapų“ festivalyje. VA L D A S P U T E I K I S

iandien mene itin ryški autobiografiškumo, vadinamoji non fiction, tendencija. Ar dozuojate ir filtruojate savo asmeninę patirtį rašydama romanus? Pasirinkęs menininko kelią, nuo patirčių ir išgyventų emocijų niekur nepabėgsi. Vieni tai darome atvirai, nebijodami būti nuogi, kiti situacijas kiek maskuojame, perkeldami jas į savo veikėjų gyvenimą, tačiau niekas kitas mūsų taip nemaitina, kaip realybė, kad ir kaip ją fantazija transformuotų. Kai prieš keturiasdešimt metų Nobelio premijos laureato Samuelio Becketto dienraščio „Libération“ žurnalistai paklausė: „Kodėl rašote?“, jis atsakė: „Tik tai ir temoku...“ Tą patį galėčiau patvirtinti ir aš. Mano, kaip rašytojos, istorija prasideda Kalgaryje, Albertos provincijoje, Kanadoje. Prasideda nuo tada, kai man buvo šešeri ir kai mo-

80

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

tina, iš profesijos pedagogė ir psichologė, įkvėpta feministinių idėjų ir norėdama nusimesti šeimos naštą, nusprendė palikti namus: vyresnis mano brolis, jaunesnė sesuo ir aš, vidurinėlė, likome gyventi su tėvu. Prieš atsisveikindama Kalėdų proga ji man padovanojo milžinišką ir gausiai iliustruotą britų pasakų rinktinę – ją iki šiol saugau ir vadinu didžiausiu gyvenimo lobiu. Ta knyga – ir jos fizinis pavidalas, ir turinys – man buvo kaip jungtis su išėjusia motina. Pasakų nepaleisdavau iš rankų net ir eidama į mokyklą užpustytomis Kalgario gatvėmis: tiesiog žingsniuodavau gurgždančiu sniegu ir skaitydavau... Su gimdytoja ryšį palaikiau laiškais: rašymo terapija ir rašytinės kalbos ir naratyvo ugdymas, kaip šiandien suprantu, išėjo man į naudą. O laiškų laukimas kartu su supakuotomis dovanėlėmis, atvirukais kėlė tokių išgyvenimų, kokie šiandien neįsivaizduojami. Motina mus aplankė tik po trejų metų, per vasaros atostogas, o tėvas po kurio laiko sukūrė kitą šeimą. Kelis >


LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

81


Laimė DAILĖS GALERIJA

AIŠKIAREGIS

V

alentinui Serovui (1865–1911) teko kaip tik tas metas, kai rusams nebuvo jokių sunkumų išvažiuoti į užsienį, ir tapytojas su šeima ten leisdavo daugiau laiko nei Sankt Peterburge. Jis puikiai žinojo, kuo gyvena pasaulis, ypač žavėjosi Italija; ir savo garsųjį paveikslą „Mergaitė su persikais“ nutapė grįžęs iš ten. Anuomet galingiausios Rusijos meno pajėgos – akademistai ir „peredvižnikai“, šiaip jau riejęsi kaip šunys, sutardavo tik vienu atžvilgiu: Serovas buvo svetimas ir tiems, ir aniems. Dabar Serovo kūryba vadinama rusų meno pasididžiavimu. Išties truputis impresionizmo ar kokio kito europietiško modernizmo nieko nereiškia. Juolab Serovas garsėjo ne kaip išskirtinio braižo autorius, animalistinių ar žanrinių scenų magas, o kaip geriausias portretistas. Ir jam pozavo ne Paryžiaus ar Niujorko žvaigždės, o rusų aukštuomenė, buržua, kultūros elitas. Kitas klausimas – ar šie portretai buvo jo pašaukimas? Vieno atsakymo nėra. Kai kuriuos žmones jis tapė labai nenoriai; net sklandė anekdotas, kad jei paveiksle yra koks nors gyvūnas, tai menininkas kūrė būtent jo (buldogo, takso, triušio) portretą, o panelė ar ponas ten – tarp kitko. Tačiau jei kas nors patikdavo, Serovas nenurimdavo, kol neįamžindavo savo favorito. Taip buvo su jo paskutiniu – garsiausiu ir skandalingiausiu – šokėjos Idos Rubinštein portretu: jį solidariai nušvilpė ir Europos, ir Rusijos publika. Ida buvo Serovo tautietė, milijonieriaus duktė, bet Sankt Peterburge nesugebėjo prasimušti net su tėvo pinigais – rusams atrodė per keista, o ir žiūrėti nebuvo

88

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

į ką: vieni griaučiai. Tačiau Prancūzijoje šokėja padarė tokią karjerą, kad ją atpažindavo ne tik iš plakatų, bet ir iš saldainių ar tabako dėželių, kurias puošė jos veidas. Serovas Idą pamatė Paryžiuje, „Rusų sezonų“ balete „Kleopatra“, ir neteko žado: ji išties atrodė kaip Egipto dievaitė, nužengusi iš jam žinomų reljefų. Menininkas buvo taip sukrėstas, kad pats net nedrįso su ja pakalbėti, – rado bendrą pažįstamą Leoną Bakstą. Kai Ida sutiko pozuoti, negana to – nuoga, Serovas padarė viską, kad jų darbas būtų tarsi misterija, kažkokia šventa apeiga. Tapybos seansai vykdavo apleistoje bažnyčioje; ten buvo leista lankytis tik virėjai, o ir jai prigrasinta darbuotis taip, kad niekas jos nematytų, neužuostų, negirdėtų… Serovo mokytojas Ilja Repinas pavadino Idos Rubinštein portretą „galvanizuotu lavonu“. Kiti – ne mažiau šmaikščiai, piktai, įžeidžiamai. Kritikai turėjo sukaupę dideles žodžių atsargas, bet Serovas iškeliavo anapilin. Ir kažkaip staiga visus piktinantis portretas atsidūrė Rusų muziejuje, o publika laukdavo kelias valandas, kad pamatytų apnuogintą, bet kampuotą, panašią į žiogą, visai neseksualią Idą Rubinštein… Serovą visi apibūdindavo kaip beviltišką introvertą, bendrauti ir kalbėti nelinkusį žmogų. Tie, kam tekdavo kontaktuoti, net bijodavo menininko, neištverdavo jo vilko žvilgsnio: kai kam atrodė, kad jis kiaurai permato pašnekovą, kai kas įtarė, kad jis – ateitį matantis aiškiaregis. Po šiais tvirtinimais būtų galima surinkti šimtus parašų. Bet tai buvo Rusijoje. O užsienyje dailininkas neatpažįstamai pasikeisdavo: tapdavo jautrus, paprastas, drovus, atviras, charizmatiškas, ir jo

©VIDA PRESS (11)

Jam pasisekė ir nepasisekė. Labai gaila, kad jis mirė anksti, bet – nuo stenokardijos. Nesunku nujausti, kas dailininko būtų laukę, jei širdis būtų geriau tarnavusi šeimininkui. Žmogus, tapantis rusų aristokratiją, po revoliucijos negalėjo tikėtis nei malonės, nei įkalinimo: jį būtų kur nors nugabenę ir sušaudę be teismo, kaip jam pozavusį carą Nikolajų II su visa šeima.


MERGAITĖ SU PERSIKAIS. 1887. Valstybinė Tretjakovo galerija, Maskva

VAIKAI. SAŠA IR JURA SEROVAI. 1899. Rusų muziejus, Sankt Peterburgas

KARALIŠKOSIOS MEDŽIOKLĖS KURTAI. 1901 SERGEJAUS DIAGILEVO PORTRETAS. 1909

žvilgsnis niekam nekliūdavo. Gimtinėje jis sakydavo: „Kai Rusijoje sėdi, rusiškas giesmes giedi.“ Matyt, tai reiškė, kad Sankt Peterburge geriau užsisklęsti, patylėti. Viešpats žino, kas lėmė tokias jo permainas. Dailininkė Ana Ostroumova Lebedeva aprašė situaciją, visiškai nesuderinamą su džentelmeniškomis menininko manieromis. Esą kažkur svetur, brangiame restorane, prie jų priėjo vyras ir rusiškai paklausė, ar galėtų pasėdėti su tėvynainiais. Suirzęs Serovas atkirto „ne!“ ir sugadino visą vakarą, nes kaipmat „įjungė“ sunkų žvilgsnį ir sulindo į sraigės kiautą. Menininko nekalbumo priežasčių geriau ieškoti ne Rusijoje, o Austrijoje. Ten gimė Sigmundo Freudo teorija apie tai, kad mūsų gyvenimą lemia vaikystės patirtys. Gal tai tiko ir ne visiems, bet Serovas buvo potencialus Freudo klientas. Viena vertus, jam tėvų daug kas pavydėjo, kita vertus, vaikui reikėjo ne pavydo, o realių mamos ir tėčio. Tačiau kompozitorius Aleksandras Serovas ir jo 26 metais jaunesnė žmona pianistė Valentina buvo per daug panirę į meną, kad juos būtų dominęs vaikas. Kol tėvas buvo gyvas, mažasis Valentinas bent jautėsi kažkam reikalingas: namuose visada būdavo triukšminga, ir svečiai kartais jį pakalbindavo. Tačiau kai tėvas mirė (Serovui buvo 6 metai), mama nedvejodama paliko sūnų internate, o pati išrūko į Miuncheną. Deja, privatus internatas (vadintas komuna) po metų nutraukė veiklą, ir berniukas buvo grąžintas gimdytojai, nors jai, aktyviai ieškančiai naujo vyro, vaikas buvo kaip prie kojos prikabinta girnapusė. >

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

89


Laimė NEMIRTINGA ISTORIJA

DABAR jau visai VIENA

Po romano su juo MARINA ABRAMOVIĆ paskelbė manifestą: menininkui nevalia mylėti kito menininko. Dabar istorijos nė nebeįmanoma pakartoti: Ulay, arba Frankas Uwe Laysiepenas, mirė.

92

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

didelė paguoda žinoti, kad Ulay menas ir paveldas gyvuos amžinai. Kaip ir meilės bei kūrybos istorija, 1976 metais suvedusi vokietį Ulay ir Jugoslavijoje gimusią Mariną, spėjusią išsiskirti su pirmuoju vyru, ir pavertusi juos viena garsiausių kūrybinių porų, lyginamų su Gala ir Salvadoru Dalí ar Frida Kahlo ir Diego Rivera. Ir galbūt kada nors bus išleisti bendri memuarai, rašyti dvejus metus: Ulay žodžiais, jie turėjo keletą neįtikėtinų, vertų užrašyti istorijų, apie kurias beveik niekas nežinojo.

V I E N O K Ū N O D A LY S 1988 metais surengtame paskutiniame bendrame performanse „Meilužiai“ jie nuėjo 2500 kilometrų (Ulay – iš Gobio dykumos, Marina – nuo Geltonosios jūros) ir, susitikę ir apsikabinę kelio vidury, pasuko į skirtingas puses. Galbūt tam, kad susitiktų daugiau nei po dvidešimties metų MoMA, performanse „Menininkas yra čia“, ir mažiau nei per tris minutes papasakotų vieną tikroviškiausių, gražiausių ir sąžiningiausių istorijų apie meilę, išsiskyrimą ir laiką. Ir nors išties Abramović žinojo apie Ulay apsilankymą, tai nė kiek nesumenkino akimirkos įtaigumo. Senstelėjusi (reabilituokime žodį nedangstydami eufemizmais) ir labai graži Abramović raudona suknele. Pasenęs, labai liesas >

©VIDA PRESS

J

ie kūrė genialius performansus, prieš trisdešimt metų dramatiškai išsiskyrė prie Didžiosios kinų sienos, prieš dešimt – jausmingai susiėjo Niujorko moderniojo meno muziejuje (MoMA) ir bylinėjosi dėl autorių teisių: 2016 metais teismas nurodė Abramović sumokėti buvusiam mylimajam 250 tūkstančių eurų kompensaciją. Dar po metų, atsitiktinai susitikę ajurvedos klinikoje Indijoje, susitaikė. O kovo 2-ąją Ulay (slapyvardis sudarytas iš pirmųjų antrojo vardo ir pavardės raidžių: U + Lay) surengė paskutinį intymų performansą: 76-erių sulaukęs konceptualiojo meno kūrėjas tiesiog mirė. Kad nereikėtų guglinti, mirties priežastis – limfomos komplikacijos, nors 2014 metais ir tikino nugalėjęs ligą. Triesto kino festivalyje pristatydamas Damjano Kozole’o dokumentinę biografinę juostą „Vėžio projektas“, jis neslėpė karjeros viršūnėje itin negailestingai elgęsis su savo kūnu, kurį visada laikė instrumentu, tačiau kaip tik kūryba įpratino, kad protas turi jį valdyti... Senovės romėnų frazė primena, kad gyvenimas trumpas, o menas ilgalaikis: net toks trapus žanras kaip performansas išlieka nuotraukose ir vaizdo įrašuose. Liūdėdama dėl buvusio partnerio mirties, panašiai svarstė ir Abramović:


Marina Abramović ir Ulay 2017 m. Stokholme

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

93


KARANTINO ATRADIMAI Ką veikti namie per karantiną? Tokio klausimo fotografei REDAI MICKEVIČIŪTEI, interjero dizainerėms AGNEI STANIKŪNAITEI-POCIENEI ir AGNEI POVILONYTEI, dizainerei TOMAI JANKAUSKAITEI ir stilistei EMILIJAI DAGYTEI nekyla. Ko tikrai visos išmoko – sekdamos fotografės Redos Mickevičiūtės instrukcijomis online, fotografuotis telefonu žurnalui! Temos autorė R E D A M I C K E V I Č I Ū T Ė

104

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO IR GAMINTOJŲ ARCHYVŲ

Laimė MANO ERDVĖ


FILMAI „Esu visiška kinomanė. Neseniai per namų kino platformą zmonescinema.lt žiūrėjau dokumentinį filmą „Billas Cunninghamas: Niujorkas“ apie kultinį mados fotografą, tapusį Niujorko gatvių žvaigžde. Visą gyvenimą praleidęs mažyčiame kambarėlyje Carnegie Hall, Billas atsisakė žemiškųjų malonumų ir išliko paslaptis su juo dirbusiems žmonėms.“

MUZIKA „Nė dienos be muzikos. Klausau įvairios – nuo Billie Eilish iki Janis Joplin.“

M A I S TA S „Skaniausias gėrimas per karantiną – imbierų arbata su citrina ir medumi. Nors gaminu kasdien, kartais labai smagu užsisakyti maisto iš savo mėgstamo restoranėlio, taip dar ir palaikant mažuosius verslus. Dažniausiai namo užsisakomas patiekalas – midijos.“

N A M Ų S PA „Prieš miegą paguliu karštoje vonioje. Ji atpalaiduoja visus raumenis. Be to, suaktyvina medžiagų ir kraujo apykaitą. Kartą per savaitę užsitepu veido kaukę – ją tepu ne tik ant veido, bet ir ant rankų. Dėl dažno dezinfekcinio skysčio naudojimo ir plovimo rankos dabar turi būti palepinamos.“

REDA MICKEVIČIŪTĖ Fotografė

A R C H Y VA I „Kadangi fotografuoti karantino metu negaliu, turiu laiko susitvarkyti nuotraukų prigrūstus kietųjų diskų archyvus ir pagyventi atsiminimais apie fotografuotus žmones ir keliones.“

INTERNETO ĮKVĖPIMAI „Man tai yra meditacija. Labai patinka pasiklysti pinteresto vaizdų pasaulyje, pabėgti nuo kasdienybės, pakeliauti, pasvajoti ir pasirankioti idėjų ateities fotosesijoms.“

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

105


Laimė MAISTAS

Aukštyn galvas Nors ši daržovė nuo seno garsėja afrodiziakinėmis savybėmis, ja labai tinka papildyti ir pavasario racioną (gausu vitaminų, mikroelementų, maistinių skaidulų). Balandis ir gegužė – pats smidrų sezonas. Todėl ruošti šiuos storaūglius galima nuo ryto iki vakaro.

Pusryčių bandelės su smidrais, šonine ir putpelių kiaušiniais

4 PORCIJOS GAMINTI 20 MIN.

1. Smidrų ūglius nuplauti, nupjauti sumedėjusią apatinę dalį (apie trečdalį). 2. Keptuvėje pakaitinti alyvuogių aliejų, sudėti smidrus ir 5 minutes apkepti pavartant. Pabarstyti druska ir pipirais. 3. Smidrus išimti, toje pačioje keptuvėje iš abiejų pusių pakepinti šoninę, kol griežinėliai taps traškūs. 4. Kitoje keptuvėje ištirpinti sviestą, iškepti putpelių kiaušinius. 5. Paskrudinti perpjautas per pusę bandeles. Vieną pusę aptepti grietine, uždėti paruoštus smidrus, šoninę, keptus putpelių kiaušinius, užvožti kita bandelės puse ir patiekti.

„Kas išsivirs šparagų, pakepins riebaluose, įdės kiaušinių trynių, paskanins prieskoniniais milteliais ir šitą patiekalą suvalgys, pamatys, kad jo geismai ir galios labai sustiprėjo.“ (Isabel Allende, „Afroditė“)

110

20 2 0 G EG UŽĖ LA I MĖ

©SOPHOTO NUOTRAUKOS

20 žaliųjų smidrų ūglių, 2 šaukštai alyvuogių aliejaus, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų, 8 riekelės šoninės, 2 šaukštai sviesto, 12 putpelių kiaušinių, 4 kvietinės bandelės, 4 šaukštai grietinės.


Tarte flambée su žaliaisiais smidrais 3 kiaušiniai, 150 g parmezano, 4 šaukštai maltų migdolų, 200 g tepamo sūrio, 500 g žaliųjų smidrų, 100 g rūkytos šoninės, 120 g grietinės, ½ citrinos sultys ir žievelė, druskos, šviežiai maltų pipirų. 1. Į dubenį įmušti kiaušinius, suberti tarkuotą parmezaną, maltus migdolus ir sumaišyti su tepamuoju sūriu. 2. Orkaitę įkaitinti iki 185 laipsnių temperatūros. Skardą (20 x 35 cm) iškloti kepimo popieriumi, supilti tešlą,

išlyginti paviršių ir kepti apie 15 min. 3. Smidrus nuplauti, nupjauti sumedėjusią dalį. Įmerkti į pasūdytą verdantį vandenį 3–4 min. Nupilti vandenį, perlieti šaltu vandeniu ir nusausinti. 4. Šoninę supjaustyti plonomis juostelėmis. Sumaišyti grietinę su tarkuota citrinos žievele ir sultimis, įberti šiek tiek druskos ir pipirų, išmaišyti. 5. Apkepusią tešlą aptepti gauta mase, sudėti smidrus, apibarstyti šoninės juostelėmis ir kepti orkaitėje dar 15 min.

4 PORCIJOS GAMINTI 25 MIN.

LA I MĖ 2 0 2 0 G EG U ŽĖ

111


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.