viršelio istorija
Buvau tokioje emocinėje duobėje, kad žadėjau
viską mesti...
20
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
„Patrizia Pepe“ („Premium“) marškiniai, „Zara“ ir „Stradivarius“ drabužiai
Įprasti dvidešimtmečių džiaugsmai ir rūpesčiai Karolinai TOLEIKYTEI (20) nebūdingi – ji jau gerokai nubėgusi laiku į priekį. Vienas žymiausių Lietuvos modelių sparčiai daro karjerą užsienyje, imasi verslo ir steigia savo vardo prekės ženklą, o paklausta apie vaikinus nesudvejoja: „Jau turėjau dvi skaudžias patirtis, tad žinau: šiuo metu man to tikrai nereikia.“ GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ
Gedimino Žilinsko nuotraukos Austėjos Jablonskytės stilius Stilistės asistentė Lauryna Skrebytė Deimantės Kazėnaitės makiažas ir šukuosena
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
21
iš pirmų lūpų
Paskutiniai
jaunamartės išbandymai
Keliaraištį būsimai nuotakai draugės išsiuvinėjo karoliukais ir akmenėliais
30
Vestuvėms besirengianti „gelbėtoja“, televizijos laidų vedėja Gerda STIKLICKIENĖ (36) savo mergvakario nepamirš, matyt, visą gyvenimą. Dešimties geriausių draugių kompanija jai parengė tiek staigmenų, kad linksmybės ir išbandymai truko beveik parą! REMIGIJA PAULIKAITĖ
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
I
Teodoro Biliūno, Viganto Ovadnevo ir asmeninio albumo nuotraukos
štekėti už televizijos prodiuserio Andriaus Žemaičio (45) planuojančiai Gerdai draugės neleido išsisukti neatlikus būsimai nuotakai privalomų išbandymų. Šeštadienio rytą jos užgriuvo į „gelbėtojos“ namus Marijampolėje ir ją pakvietė į kelionę. „Prieš porą dienų gavau jų laišką. Ten buvo sąrašas, ką turėčiau būtinai pasiimti į tą išvyką. Buvo prirašyta daug visokių dalykų, net botai. Prašiau, gal bent be jų apsieikime – juk darbe, rengdama reportažus laidai „TV pagalba“, kaimuose po dumblą prisibraidau. Tačiau draugės manęs neklausė, – Gerda neslepia iš pradžių turėjusi dėl ko nerimauti. – Išgyvenau, kad jos tik nebūtų sugalvojusios kokio nors išbandymo ore, nes labai bijau aukščio. Dienos planą bičiulės slėpė iki paskutinės minutės, o visokių daiktų liepė pasiimti, kad kuo labiau mane suklaidintų. Guminių batų, ačiū Dievui, neprireikė.“
Gerda tikėjosi, kad grožio procedūros bus skirtos jai, bet pirmą kartą gyvenime teko daryti masažą ir dar – nepažįstamam vyrui
Netrukus paaiškėjo, kad tai – šokėjas Dainius Dimša
Tiulio sijonais ir odiniais švarkais pasipuošusių stilingų moterų vienuoliktukas pirmiausia pajudėjo link Kauno. Gerda draugių riešus padabino gėlėmis, o jos ištraukė keliaraištį, kurį, palydėdamos linkėjimais, visos dekoravo karoliukais ir akmenėliais. Buvo gražu iki graudulio. Kaune romantiškasis autobusiukas pasuko į SPA. Gerda nudžiugo, kad galės pasimėgauti masažu, bet įėjusi į patalpą rado gulintį ir jos masažo jau laukiantį pusnuogį vyrą. „Gelbėtoja“ dar labiau sutriko, kai šis pakėlė galvą ir ji atpažino jau iširusios grupės „Džentelmenai“ narį, šokėją Dainių Dimšą. „Rankos pradėjo drebėti, nes masažų daryti nemoku, – juokiasi prisimindama. – Man padėjo,
Mojuodama beisbolo lazda ir plaktuku Gerda šukėmis pavertė viską, kas iš stiklo, – taip ji atsisveikino su Stiklickienės pavarde
Merginoms teko įdėti pastangų, kad per valandą spėtų ištrūkti iš „Maniako irštvos“ 31
36
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
„MARK and MIGLE Photography“ nuotrauka, Luko Juodžio stilius, Rimutės Večeraitės makiažas, „Cortefiel“, „Lindex“, „Baltman“ drabužiai, fotografuota vegetariškame šeimos restoranėlyje „Namai“ Vilniuje
profilis
Nėra prognozės, kurios nebūtų įmanoma patikslinti rytoj
„Jei Šulijos orų prognozė nepasitvirtino, vadinasi, orai suklydo“, „Jei Naglis, išeidamas iš namų, pamiršo skėtį – bus giedra“ – tokios liaudies išminties apie TV3 orų pranešėją, astrologą Naglį ŠULIJĄ (52) sklidinas internetas. Kiekviename anekdote yra tiesos, na, o šis – gryniausia teisybė: „Naglis tapo garsus iš oro.“ DALIA MUSTEIKYTĖ
I
šties profesijos aktualumas, – juk koks rytoj bus oras, rūpi kiekvie nam, – prisidėjo prie Naglio virs mo gatvėje atpažįstama įžymybe, apie kurią pasakojami anekdotai. Žino ma, nepaneigsi ir charizmos bei šmaikš taus liežuvio. „Atėjo metas pravėdinti kai linius“, – sodriu balsu iš ekrano praneša apie būsimą atšalimą. „Jūs galite kailinius nešioti visą žiemą ne todėl, kad gražu, bet todėl, kad reikia“, – prognozių sausumu pirmojo Lietuvos televizijos „orų berniu ko“ tikrai neapkaltinsi. Nesausi ir komen tarai „Lietuvos talentuose“, kurių komisi jos narys yra Naglis, lengva ranka smagiai suraityti „Žmonėms“ rašomi horoskopai. Negana to, kad amžinai bėga ir yra devyndarbis, jis – Kris tupo (27), Augustino (25) ir linksmos, energingos šešerių su puse Elžbietos tėtis, jos mamos, matematikos mokytojos Gied rės Dulkaitės (40), gyvenimo draugas.
Visada galima pavydėti tiems, kurie darbe gali legaliai klysti, – juk ir orai, ir horoskopai – tik prognozės.
Išties nėra prognozės, kurios nebūtų įmanoma patikslinti rytoj (šypsosi). Mano darbo savaitė įprasta kaip daugumos – apie orus per televiziją kalbu penkias dienas. Kas rytą, kai atsikeliu ir Vilniaus taksų veislės šuo Pliusas išveda mane pa sivaikščioti, pakeliu akis į dangų, apsižiū riu, ar yra taip, kaip galvojau vakar ir pa pasakojau žmonėms, ar kitaip. Visa tai – ir darbas, ir gyvenimo būdas. Arba – gyve
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
nimo būdas, turintis darbo požymių. Šuo yra kai kurių minčių bendraautoris: einu paskui jo uodegą ir galvoju, nes nėra ką daugiau veikti. Pasirodo, tai produktyvu. Kaip tapote sinoptiku ir atsidūrėte televizijoje?
Baigiau Vilniaus universiteto Gam tos mokslų fakultetą, o diplome užrašyta: „Geografas, meteorologas“. Dirbau uni versitete, Bendrosios geografijos ir karto grafijos katedroje. Tai nebuvo mano vieta – tiesiog jutau, kad nelimpa. Gyvenau Žir mūnuose, o Hidrometeorologijos tarnyba tuo metu buvo Rudnios gatvėje, Šnipiš kių šabakštynuose, greta vadinamosios Žalgirio ligoninės. Pėsčiomis nuo namų
ti tiesiog nebuvo prasmės, nes vieta buvo užimta. Dirbau sinoptiku: dorojau sinoptinius žemėlapius, braižiau izobares, sekiau atmosferos frontus, rašiau prognozes. Tarnyboje vyko darbas, o Lietuvoje tuo metu – Sąjūdis. Ir į sąjūdžiaujančią šalį iš JAV atsibastė toks pilietis, vardu John Fang. Jis buvo televizijos žinių rengimo specialistas ir tada vienintelio mūsų ka nalo – Lietuvos televizijos – darbuotojus mokė dirbti, o jo hobis buvo orai. Surinko į kompaniją sinoptikų viršininkę – labai šarmingą moterį Jūratę Mikalajūnienę, mane, dar kelis ir aiškino, rodė. Taip ko kiais 1989 metais sinoptikai atėjo į LTV. Paskui tapome nepriklau somi ir labai alkani, nes eko nominė situacija buvo bloga. Būdavo, grįžti namo ir iš girsti: „Štai tau bulvių košė ir dešrelė, o į šaldytuvą nelįsk, nes tenai nieko nėra.“ Rei kėjo kažkaip suktis, ieškoti išeičių. Taip prasidėjo flirtas su žiniasklaida. Ėmiau dirbti radijo stotyje „Vilniaus var pas“, ten sutikau nepaprastai charizma tiškų asmenybių. Tuometis „Vilniaus var po“ šeimininkas Kęstas Sakalauskas – taip pat išeivis iš LTV. Radijuje susipažinau su Daiva Tamošiūnaite, Algirdu Klova, Gin taru Plytniku, Aru Lukšu, Vitalijumi Ka rakorskiu, Romu Mironu, Pauliumi Kor saku. Buvo tokia, sakyčiau, intelektuali, charizmatiška publika. Gaila tik, kad „Vil niaus varpas“ ekonomiškai laikėsi prastai. Dėl to atsidūriau „Lietuvos ryte“.
Štai tau bulvių košė ir dešrelė, o į šaldytuvą nelįsk, nes tenai nieko nėra.
– penkiolika minučių. Prasikankinęs uni versitete maždaug metus, vieną gražią dieną pašokau nuo sofos: „Einu ieškotis darbo.“ Nudrožiau į Hidrometeorologijos tarnybą, kurioje jau buvau atlikęs prak tiką, ir, įsirovęs į vyriausiosios sinoptikės kabinetą, išrėžiau: „Laba diena, ieškau darbo.“ – „Labai gerai, ateik, Šmigelskytė prieš savaitę išėjo į pensiją.“ Taip nutiko, kad mano vidinis laikrodis savaitės tikslu mu nuvedė ten, kur reikia. Anksčiau atei
37
patirtis
Šunys man
pakeitė draugus Vilnietės Agotos JAKUTYTĖS (22) istorija galėtų tapti filmo scenarijumi, kuriame – ir gniuždanti depresija, ir laiminga pabaiga, už kurią mergina turi būti dėkinga ne tik savo būdui, bet ir... šunims. BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ
Ž
velgdamas į sėkmingai savo verslą kuriančią Agotą, niekada nepagalvotum, kad ne taip ir seniai – prieš pusantrų metų – gyvenimas jai atrodė nemielas, o ašaros veidą puošė dažniau negu šypsena. Kada tiksliai ir dėl ko susirgo depresija, dar ir dabar Agota pasakyti negali, bet kiek prisimena, slogi nuotaika užplūsdavo dar mokykloje. „Vienuoliktoje klasėje turėjau sunkią, skausmingą operaciją ir jau tada labai atitrūkau nuo žmonių, – savo istoriją „Žmonėms“ pasakoja Agota. – Ilgus metus man skaudėjo koją, tino pėda, o gydytojai niekaip nesuprato, kas yra. Galiausiai nustatė, kad man – displazija: pėdos kraujagyslės taip susiraizgiusios ir spaudžia nervus, kad reikia kuo skubiau operuoti. Mano atvejis buvo retas, o dešimtis tūkstančių eurų kainuojančią devynių valandų trukmės operaciją atliko užsienio gydytojai. Jau tada pykau ant pasaulio, kodėl aš turiu gulėti skausmuose ir gerti morfijų, o mano bendraklasiai laimingi vaikšto į mokyklą... Negana to, praėjus dviem mėnesiams po operacijos mirė mano mylimas senelis, kuris man buvo lyg antras tėtis. Po šios netekties užsisklendžiau savyje. Modelio darbas irgi nepridėjo pasitikėjimo savimi. Nors man gerai sekėsi, gana daug keliavau po Europą ir Ameriką, greitai supratau, kad šis užsiėmimas – ne man. Modeliavimas nieko gero žmogui neduoda intelektine prasme, tik atlygis už
tai neblogas. Jaučiau, kaip degraduoju, o trankytis iš miesto į miestą visą dieną, kad kažkas kastinguose pasakytų, esu graži ar ne, – visiška tuštybė. Iš pradžių buvo viena liūdna diena, tada kita, per daug dėl nuotaikos kaitos nesijaudinau, nes maniau, kad visa tai dėl nepatinkančių teisės studijų universitete ar blogo oro. Taip galvojau iki tol, kol vieną dieną mane ištiko panikos priepuolis. Stovėjau priešais veidrodį, dažiausi blakstienas ir jau ketinau važiuoti į paskaitas, bet sau garsiai pasakiau: „Agota, tu dar atkentėk šią dieną...“ Ir susmukau ant žemės. Jaučiau, kaip nekontroliuoju savo kūno, tapo sunku kvėpuoti, ėmiau drebėti, verkti, dusti, sukosi galva. Namuose bu-
Nepaisydama to, griežtai sau pasakiau, kad antidepresantų negersiu ir ieškosiu būdų, kaip pasveikti be jų. Susiradau žolininką, kuris mokėsi pas Tibeto vienuolius, jis man atsiuntė žolelių rinkinį. Nežinau, ar žolelės tikrai padėjo, bet griebiausi visko, o psichologiškai atrodė, kad tai kažkiek veikia. Jaučiau, kad esu dugne, nes minčių apie savižudybę buvo ne kartą. Dabar net sunku suvokti, kad taip blogai galėjau jaustis... Psichologė liepė kasdien rašyti dienoraštį – dabar skaitau jį ir negaliu patikėti, kaip savęs nekenčiau. Labai sunkus buvo laikas... Aš visai nesigėdiju apie tai kalbėti, o pirmą sykį šią istoriją papasakojusi vienoje televizijos laidoje sulaukiau beveik trijų šimtų žinučių feisbuke su prašymais padėti. Rašė ne tik jaunimas, bet ir šeimas turinčios moterys: „Aš kasdien galvoju apie savižudybę. Ką man daryti su šiomis mintimis? Patarkite!“ Begalę laiko užėmė laiškų atrašinėjimas, bet atsakiau kiekvienam. Jūs net neįsivaizduojate, koks didelis procentas žmonių Lietuvoje susiduria su panašiomis psichologinėmis problemomis, bet bijo apie tai kalbėti. Aplinkiniams pradedi atrodyti kažkoks kitoks, jie nebežino, kaip su tavimi bendrauti, todėl žmonės ir bijo prisipažinti, kad serga. O aš niekada to neslėpiau, nes noriu padėti ir kitiems, atsidūrusiems panašioje situacijoje: padėti kasdien apie tai negalvoti, padėti išbristi iš to liūno, nes kai jausdavausi blogai, man trūkdavo gyvo bendravimo.
Psichologei papasakojau, kas su manimi dėjosi ir kokius žodžius sau tada ištariau žiūrėdama į veidrodį. Ir tik ji man paaiškino, kokie stiprūs jie buvo: „Tu nenori gyventi!“
46
vau viena, o panikos priepuolis truko apie valandą. Nekviečiau greitosios pagalbos. O ką medikai būtų darę? Davę raminamųjų, ir tiek. Suvokiau, kad mano būsena nenormali, ir kreipiausi į psichologą. Psichologei papasakojau, kas su manimi dėjosi ir kokius žodžius sau tada ištariau žiūrėdama į veidrodį. Ir tik ji man paaiškino, kokie stiprūs jie buvo: „Tu nenori gyventi!“
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
Tomo Kaunecko nuotrauka, Austėjos Jablonskytės stilius, stilistės asistentė Lauryna Skrebytė, Rimutės Večeraitės makiažas, „Massimo Dutti“ suknelė, fotografuota viešbutyje „Comfort Hotel LT“ Vilniuje
47
iš arčiau
52
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
Pamokslas –
lyg dienoraštis.
„MARK and MIGLE Photography“ nuotrauka, Austėjos Jablonskytės stilius, stilistės asistentas Lukas Juodis, Giedrės Stašinskienės makiažas
Mano sielos dienoraštis „XXI amžiaus kunigo kreipimasis į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius“, – taip šviesaus atminimo profesorius Leonidas Donskis apibūdino Lietuvos policijos kapeliono kunigo Algirdo TOLIATO (38) knygą „Žmogaus ir Dievo metai“. JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
K
nygą, populiarumu konkuruojančią su grožinės literatūros leidiniais. Knygą, bandančią prisibelsti į kiekviename mūsų slypintį dvasingumą.
Per šiųmetę knygų mugę prie jūsų stendo išsirikiavo tikros minios. Kaip gimė tokia pamokslų knyga ir kaip ji sulaukė tokio neįtikėtino populiarumo?
Knygų mugė man buvo tikras išbandymas – nė pats nesitikėjau tiek dėmesio. Ji gimė iš bendruomenės poreikio: net nesakau, kad aš ją parašiau, – mes parašėme. Ji gimė iš sekmadieninių pamokslų, kuriuos sakiau bažnyčioje. Knygos priešistorė – ilgoka. Prasidėjo nuo to, kad tapęs kunigu vis lankydavau skirtingas policijos pareigūnų bendruome-
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
nes. Kažkas paklausė, kodėl policijos bendruomenei negalėtų būti aukojamos atski ros mišios? Nebuvau tikras, kad kas nors į tokias susirinks. Bet klausinėjantys puolė žadėti, kad tikrai ateis. Pabandykime – sutikau. Žinoma, didžiausi šitų mišių entuziastai per pastaruosius trejus metus buvo atėję vos kelis sekmadienius, užtat man tai tapo svarbiu gyvenimo impulsu. Kartais reikia, kad kas nors stumtelėtų... Taip prieš trejus metus mane paskyrė Lietuvos policijos kapelionu, o mišios su policijos bendruomene išaugo dar ir į savotiškus šeimų susibūrimus, nes po mišių mes visada susirenkame, susinešame vaišių, bendraujame, vaikai parengia kokį vaidinimą, kas nors pagroja ar padainuoja, įdomų žmogų paskaityti kokios aktualios paskaitos pasikviečiame – norisi, kad tai būtų šviesos ir gerumo
sekmadieniai. Vieną iš tokių sekmadienių vyras su žmona, kurie nuolat lankosi bažnyčioje, prasitarė: „Per pamokslą kažką nugirdai, kažko nelabai, vienas taip suprato, kitas – kitaip. O ar negalėtum savo pamokslų surašyti?“ Na, gerai, įrašysiu aš juos į diktofoną, bet kur dėti tuos įrašus? „Į feisbuką“, – pasiūlė. Bet aš net feisbuko neturėjau tuo metu. Kitą dieną ta pora skambina: „Mes padarėme tau puslapį feisbuke.“ Tai buvo 2013-aisiais. Pirmus įrašus sukėlė jie, vėliau jau pats perėmiau puslapį tvarkyti. O pernai paskambino leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė ir pasiūlė parašyti pamokslų knygą. Buvau gana skeptiškas: vargu ar tai žmonėms bus įdomu, vargu ar pamokslų žanras bus labai perkamas. „Bet jeigu jūs tikite, tai aš tikrai netrukdysiu. Darome“, – galiausiai sutikau. Per metus padarėme knygą: nuo Kalėdų iki Kalėdų – vienų metų kelionė. Džiaugiuosi, kad knyga išėjo ne statiška, ne per daug mokslinė. Kiekvienas ją skaito savaip, interpretuoja ir išgyvena savaip. Šita knyga ir jos populiarumas – net ne mano laimėjimas. Esu tikras: jos nebūtų, jeigu nebūtų žmonių, kurie renkasi į mano mišias, jei nebūtų paskatinimo pamokslus įrašinėti, jeigu nebūtų tiek minčių surinkta, tiek išgyventa ir išjausta... Pamokslas – lyg koks dienoraštis. Mano sielos dienoraštis. Kaip manote, žmonėms stinga dvasingumo, kad pastaruoju metu jo ypač ieškoma religinėse, teologinėse ir filosofinėse knygose?
Mano įsitikinimu, žmogus iš esmės sukurtas daryti gera. Ir dvasingumo dimensija yra kiekviename. Ją turi net tie, kurie nevaikšto į bažnyčią; tie, kurie nusiteikę priešiškai; tie, kurie nusivylę ir netiki niekuo geru. Tiesiog dvasingumo juose reikia ieškoti įvairiais būdais. Tokios knygos kaip ši – vienas iš būdų. Galbūt jos privalumas, kad parašyta šių laikų kalba, kad joje – šiandien 53
menas gyventi
Velykinis šurmulys Renatos (31) ir Mariaus (38) JAMPOLSKIŲ šeimoje – savos Velykų tradicijos: pirmą dieną jie švenčia arba pas Renatos močiutę, arba pas Mariaus tėvus, o antroji skirta draugams – juos pasikviečia į namus. GERDA PRANCŪZEVIČIENĖ ir „MARK and MIGLE Photography“ (nuotraukos)
Virtuvėje sukiotis mėgsta ir Renata, ir Marius
80
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
Čia niekada netyla linksmas šurmulys: metukų ir keturių mėnesių Viltė, Renata, Marius ir Senamiesčio kilmingasis Džekas
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
81
menas gyventi
Aš spjaunu į paviršių... Vilniaus centras krūptelėjo, kai vieną besibaigiančios žiemos dieną ristele prabėgo pusnuogis vyras. Alanas PETRAUSKAS bėgo ramiai, nekreipdamas dėmesio į šokiruotus aplinkinius. Vieni manė išvydę beprotį, kiti grožėjosi raumeningu vyro kūnu. Vinco Alesiaus nuotraukos
DAIVA KAIKARYTĖ
88
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
Papasakokite – kas jūs.
Visada domėjausi tiksliaisiais mokslais ir jais tikėjau. Maniau, kad svarbiausia yra būti matematiškai tiksliam, logiškam ir priežastingumo dėsniai patys tau atsivers. Sovietų Sąjungoje buvau absoliučiai pirmas chemikų olimpiadose, vėliau – ir tarptautinėse. Vilniaus universiteto profesoriai man patarė studijuoti Maskvoje, jie buvo teisūs, kad grįšiu kitoks. Pamažu atėjo suvokimas, kad visuomenėje vyrauja vienmatis, geriausiu atveju – dvimatis mąstymas, nors iš tiesų žmogus sukurtas turėti daugiamatę logiką. Vienmatė logika yra formali, žmogus vadovaujasi paprastu principu „teisinga–neteisinga“. Tai pats žemiausias – destrukcinis – lygis. Kūrybinis lygmuo yra daug aukštesnis – daugiamatis. Apie visus lygius sukūriau filmukus, ketinu juos paversti animaciniais įvairiomis kalbomis vaikams. Kai baigiau universitetą, griuvo Sovietų Sąjunga. Maskvoje mokslininkai tapdavo verslininkais milijonieriais arba išvykdavo į Jungtines Amerikos Valstijas, ten irgi tapdavo nebiednais žmonėmis, trečias kelias – likti aukštojoje mokykloje, mokslo įstaigoje ir zulinti kelnes. Aš išvažiavau į Ameriką, į farmacijos kompaniją Sinsinatyje. Supratau, kad jie ten nesupranta chemijos. Grįžau į Maskvą, studentams pasiūliau steigti įmonę, kuri padės amerikiečiams kurti vaistus. Įkūrėme „ACD/Labs“ – iki šiol gyvuoja. Programinė įranga su algoritmais – tai pagalba žmonėms, kurie nemėgsta tiksliųjų mokslų, tačiau jų reikia darbui. Bet kažkas buvo ne taip, kad jūs šiandien – ne Amerikoje, o Lietuvoje, bėgiojate žiemą vasarą ir maudotės eketėse?
Kiekvienam normaliam žmogui viduje kirba dvejonė. Pradėjau į tai gilintis iš matematinės pusės. Nesuprasi mokslo, jei nesuprasi savo jausmų. Tikslieji dvasiniai mokslai – štai kaip galima nusakyti tai, kuo užsiimu pastaruoju metu.
Geriausias būdas įveikti baimę – žengti į ją.
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
Gretos Skaraitienės nuotrauka
T
ą akimirką pavyko įamžinti žinomam gatvės fotografui Vincui Alesiui – nuotraukos sukeltą efektą šį kartą tikrai galima apibūdinti kliše „susprogdino internetą“. Jis panašus į beprotį, bet jis – milijonierius... Jis panašus į beprotį, bet jis – kietas mokslininkas... Tokie spėliojimai iškart ėmė sklandyti apie Tarzanu pramintą vyrą. Dažniau kursuojantys Vilniuje Žaliųjų ežerų link matydavo jį kur kas anksčiau ir dar atšiauresnėmis aplinkybėmis – bėgantį basą, kai spaudė daugiau nei 20 laipsnių šaltis. Ir kai aš nesugebėjau rasti Alano buto, jis, užuot aiškinęs telefonu, iššoko basas į kiemą manęs pasitikti. Sakniavos kaime jo fotografuoti atvykusios kolegės taip pat atidundėjo pasitikti pusnuogis. Negana to – šoko į eketę. Alanas maudosi visus metus. Nebijo susirgti? „Geriausias būdas įveikti baimę – žengti į ją. Kas blogiausia gali nutikti – susirgsi, – kalba pildamas į stiklinę savo ruoštą puikų vaisių ir riešutų kokteilį. – Mano draugas sako, kad dar nematė iš eketės išnirusio nusiminusio žmogaus – kiekvienas išlipa laimingas, įkvėptas, lyg naujai gimęs.“ Neslėpsiu, buvo nedrąsu susitikti su žmogumi, apie kurį beveik nieko neįmanoma sužinoti. Nebent paklaidžioti jo sukurtame interneto puslapyje laimeskelias.lt, bet be vedlio jame gali pasiklysti. Gal koks sektantas? Gal Psichikos sveikatos centro pacientas?.. Įprasta miestiečio aplinka bute ramina, virtuvėje – dubenys pripjaustytų daržovių, riešutų kupini dubenėliai. Vėsoka, bet Alanas puikiai jaučiasi basas ir su lengvais lino drabužiais. Kiek tam Tarzanui metų? Koks skirtumas. Toks jo atsakymas lydi daugelį klausimų, kuriais būtų galima išgauti bent kokių visuomenei suprantamų atsakymų. Turi tris dukras, vyriausiai – per 30 metų, vidurinėlė – 18-os, o mažylei – 7-eri. Pastaroji mokosi, kaip sako Alanas, buvusios žmonos išrinktoje elitinėje mokykloje, „kažkokioje amerikiečių“. Šis faktas patvirtina gandą, kad keistasis yra pasiturintis, nes mokslai tokiose mokyklose brangūs. Pokalbio, kurio herojus greičiausiai nelaikė interviu, metu netrūko angliškai tariamų frazių, chemijos, matematikos ir fizikos dėsnių bei formulių, kurias buvau laiminga pamiršusi dar mokykloje. Mokytojai tikino, kad jos svarbios, bet greičiausiai ne ta prasme, kuria jas naudoja Alanas Petrauskas. Pasitelkęs tiksliuosius mokslus jis apskaičiavo, įvardijo, kas yra laimė, meilė, kaip siekti šių dalykų, kaip auginti vaikus laimingus. Tą dieną, kai pusnuogis bėgo Gedimino prospektu, tiesiog tvarkė reikalus – lėkė į agentūrą nusipirkti lėktuvo bilietų. Skrido į Rusiją – Krasnodare ir Čeliabinske kelios mokyklos taiko Alano Petrausko sukurtą mokymo sistemą. Buitinius reikalus Alanas derina su malonumu: subėgiojo į miesto centrą iš sostinės pakraščio ir atgal, taip susidarė jam priimtina dienos norma – apie 20 kilometrų, kartu ir reikalus sutvarkė. Nors elgesys, išvaizda stebina, Alanas paiso civilizuotam pasauliui priimtinų taisyklių. Į biurą pasiimti lėktuvo bilietų nuogas jis nežengė – jau turi sistemą: už kelnių užkišti marškinėliai atstoja rankšluostį, kai įšoka į ežerą ar upę, o juos apsivelka, kai reikia įžengti į įstaigą.
Koks skirtumas tarp vienmačio mąstymo lygmens ir daugiamačio?
Vienmatis lygmuo leidžia matyti gyvenimo kelią tik tiesiai ir atgal. Visumą išvysti gali tik būdamas aukštesniame lygmenyje. Jame žmogus atsiduria, kai įsimyli. Įsimylėjęs žmogus būna daugiamatis. Bet tas jausmas praeina, žmogus grįžta į savo primityvią būseną, nusimena. Taip nutinka dėl to, kad jis neturi jausmų kultūros, nemoka puoselėti įsimylėjimo momentu sudygusių daigelių. Gabus sodininkas iš jų išaugina gražias gėles, o vienmačiai padarai tuos daigelius sutrypia. Tokia asmenybė vaikus žlugdo, jei jų turi: vietoj atsakomybės ugdymo naudoja draudimus, vietoj drąsos ir žingeidumo – šnipinėjimą ir kontrolę. Visi šie dalykai neliečia žmonių, sukūrusių geras šeimas. Jie gyvena savo daugiamačiame pasaulyje. Retai sutiksite tokių laimingų šviečiančių žmonių. Tam reikia, kad ir patys švytėtumėte. Šeimos būna nestabilios, nes jas kuria žmonės, nesuprantantys jausmų kultūros. Kaip orkestras, į kurį įsiliejo prastai grojantys smuikininkai.
89
menas gyventi
Norėčiau, kad metai taip greitai nebėgtų „Nebūtina siekti milijonieriaus laimės, kai tavo paties laimė verkia už kampo, kad jos nepastebi. Reikia gyventi savo gyvenimą“, – įsitikinusi žurnalistė, rašytoja, žurnalo „Happy 365“ vyriausioji redaktorė Jurga BALTRUKONYTĖ (46). Tai – jos pozityvaus požiūrio į pasaulį ir save bei plačios šypsenos receptas. REMIGIJA PAULIKAITĖ
sąjungininkai, nes esą įgyja daugiau proto, mažiau nervinasi, turi daugiau laiko sau ir vardija kitas puikias savybes. Man metai kartais būna išdavikai, jie paveda, jiems bėgant netenki artimų žmonių ar fizinės galios. Ir ne kiekviena atsiradusi raukšlė džiugina, tikrai. Ne kiekviena yra juoko ir laimės raukšlelė. Nebijau pasakyti – nekenčiu tų, kurios atsirado netekus tėvų. Jos gilios, liūdnos ir, kaip filosofiškai bežiūrėčiau, man primena tik širdies skausmą. Norėčiau, kad metai taip greitai nebėgtų. Savimi lengviausia būti su savais Tačiau gimtadienius būtinai švenčiu. Į namus prikviečiu – dukra Paula ir vyru fotografu, daugybę draugų, senų ir naujų, nebūna jokios programos, menininku Algiu Kriščiūnu jokio dreskodo, jokio įmantraus maisto – tiesiog plepalų ir linksmybių vakarėlis. Beveik kiekvieną kartą grįžtu iš darbo ūs atrodote... skanaujanti gyvenimą. Kaip save įkvepiate, kad valanda prieš šventę su pilnais maišais ir puolu ko nors kurti, kasdien pavyktų mėgautis tuo, ką turite? o penkios minutės iki pradžios lendu į dušą, plaunu galvą. Yra vienas geras receptas – nustoti save lyginti su Makiažo darytis dar neišmokau, tik lūpas pasidažau. Prieina kitais ir galvoti, kad kitiems kažkodėl sekasi, o tau ne. pilnas namas žmonių! Tiesa, kartą vyras Algis per gimtadienį Žurnaluose ar feisbuke visi laimingi ir deda gražiausias savo surengė savo grupės koncertą, tai buvo nuostabu. nuotraukas, bet realybė turi daugiau spalvų. Tie, kurie laimingi Ar jaunatviškai atrodyti įpareigoja darbas: juk daug metų vadovaujate pozuoja paplūdimyje ar prie omarais nukrauto stalo, irgi dėl ko jaunimui skirtiems žurnalams? nors verkia įsikniaubę į pagalvę. Kiekvienam sekasi savaip. Kai Turbūt negalėčiau dirbti banke, nes vis dar neturiu jokio man užeina liūdnos savigraužos akimirkos, dienos ar valandos, padoraus darbui skirto drabužio. Mano mama vis tikėjosi, kad pradedu skaičiuoti ne, ko neturiu, o kiek turiu gero. Sąrašas būna kada nors jų įsigysiu, prašydavo, kad eitume kartu, išsirinkčiau, o ji begalinis. Mane užveda būsimos kelionės, įdomūs darbai, geros knygos, buvimas su draugais, iššūkiai ir, be abejo, meilė. Cukruota, nupirksianti net brangiausią, jei tik panorėsiu. Tačiau paskui net ji viltį prarado. druskuota ji, kaip ir visų, būna visokia. Tobulų gyvenimų nebūna, Turbūt darbą rinkausi pagal save, todėl jis manęs niekuo kuo anksčiau tą supranti, tuo skanesnis ima atrodyti tavasis. neįpareigoja. Man tai – gyvenimo būdas, jis sutampa su Metai – jūsų sąjungininkai? pomėgiais, pasaulėžiūra, noru išbandyti naujoves, kalbėtis, Deja, nesu iš tų, kurios drąsiai sako, kad metai yra keisti pasaulį – kaip paauglystėje! Tiesiog taip stebuklingai
J
92
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
Pamenu, keliavome su grupe į kalnus. Jam buvo septyneri, man – gerokai per dvidešimt. Autobuse per naktį žaidėme kortomis – tada iš bendrakeleivių ir sužinojau, kad visi manė, jog su broliu keliauju. Vėliau sūnaus draugai yra apsirikę ir jo pana palaikę... Bet dabar tas laikas, kartais sąjungininkas, o kartais – išdavikas, viską sudėliojo į savo vietas. Niekas su niekuo nebepainioja.
Algio Kriščiūno nuotraukos
Iš visų bandytų ir dabar praktikuojamų sporto šakų Jurgai daugiausia adrenalino suteikia banglentės
Dukrą auginate kitaip nei jį?
sutapo, kad man nereikia vaidinti rimtos ponios, vadovaujančios rimtam verslui. Paulos ispaniškoje mokykloje kabo mokinių taisyklės, viena jų tiksliai atspindi mano santykį su darbu: net rimčiausiuose darbuose nebūtina būti rimtam. Smagu, kad to gero jausmo moko jau pradinukus.
Gyvenime turbūt viską darome šiek tiek kitaip, nes keičiasi aplinkybės, sąlygos, pagaliau keitiesi pats. Tačiau esminiai auklėjimo motyvai liko tie patys – aš vaikus labai myliu, noriu, kad jie pažintų ir priimtų pasaulį, būtų geri žmonės. Ir laimingi. Tiek Julius, tiek Paula vaikystėje buvo labai emocionalūs, prisigalvodavo juokingų žaidimų, turėjo lakią fantaziją. Vėliau sūnus pradėjo eiti į rimtą, griežtą mokyklą, kurioje net nešvęsdavo karnavalų, ir labai surimtėjo. O gimus Paulai nutarėme motinystės atostogų žiemą praleisti Kanarų saloje Fuerteventūroje. Taip ėmė suktis ratas, ir jis pamažu keičia mūsų gyvenimus – Paula pradėjo ten eiti į pirmą klasę, jai labai patinka, nors dar sunkiai supranta ispaniškai. Po pamokų lekia tiesiai į vandenyną, kuprinę numetusi į juodą smėlį. Ir mes nežinome, kas bus kitais metais. Gal viskas pasikeis ir Paula eis į rimtą mokyklą Vilniuje su tvarkinga uniforma, o mes valandą stovėsime automobilių kamštyje, kad ją ten nuvežtume. Bet nesukame galvos dėl ateities, nes dažniausiai likimas atsiunčia kokį nors ženklą ir jį tereikia priimti.
Kas pamanytų, kad turite ir suaugusį sūnų!
Netrukus judvi galėsite eiti į tas pačias parduotuves pirkti drabužių.
Mano Juliui jau dvidešimt treji, jis baigęs universitetą. Bandė stoti į žurnalistiką, deja, neperėjo konkurso. Tačiau įstojo į informologijos specialybę tame pačiame fakultete. Sutariame puikiai, visada yra kas parveža iš vakarėlių! Anksčiau būdavo situacijų, kai žmonės manydavo, kad mes – brolis ir sesuo.
Paula jau vilki mano marškinėlius, kurie skalbiant susitraukė, arba pasigamina iš jų sukneles. Turbūt nemoku skalbti, nes daug tokių – susitraukusių... Tikrai greitai eisime į tas pačias parduotuves, nes dukra sparčiai auga ir vaikiški drabužiai jai nebepatinka. O aš mėgstu
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
93
žvaigždynas
Pirmieji Agnę pasveikino vyras Saulius Prūsaitis ir tėtis Bronislavas Kuzmickas
Dizainerė Agnė Kuzmickaitė ir modelis Dovilė Girdvainytė, kuri įkūnijo nuotaką
KOLEKCIJA
Drugelis be skafandro
Sportiniai džemperiai, džinso motyvai, geometrinės figūros ir šen bei ten nutupiantys drugeliai – visa tai buvo galima išvysti naujausioje dizainerės Agnės Kuzmickaitės kolekcijoje, kuri praėjusį ketvirtadienį pristatyta Menų spaustuvėje. Ši jos kolekcija – jau penktoji, ir per tą laiką dizainerės gerbėjų būrys gerokai išaugo: į pristatymą susirinko daugybė žymių stileivų, tikėtina – netrukus jie puošis kolekcijos kūriniais. Viganto Ovadnevo nuotraukos
100
Ž M O N Ė S N R . 1 5 | w w w. ž m o n ė s . l t
Jogaila Morkūnas klusniai atsikando ledų iš žmonos Indrės rankų
Indrė KavaliauskaitėMorkūnienė ant podiumo tapo reklamine mergaite: ledus gaminanti kompanija buvo viena iš pagrindinių kolekcijos rėmėjų
Modelis Simona Starkutė ir rinkodaros specialistas Saugirdas Vaitulionis
Televizijos laidų vedėja Indrė Stonkuvienė. Jos drabužis – „House of Holland“ iš „Newmood.lt“
Mada labai artima tituluotai gražuolei Astai Muralytei
Modelių agentūros „Image Group“ bendraturtė Julija Ulvydienė su vyru Nerijumi
Dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu su mylimuoju Donatu Ivanausku. Įspūdingas Justės megztinis – Shorenos Janiashvili prekės ženklo „DeaChione“
101