Dovanokite sau šventinius ketvirtadienius su žurnalu ŽMONĖS
ŽMONĖS 12 mėn. prenumerata su 46 % nuolaida kainuoja 99 Eur (prekybos vietose išleistumėte 181,48 Eur). Kartu su prenumerata gausite ir dovaną – namų kvapą Curious Crafts iš Aromatic •89•, kurio vertė – 17,99 Eur. Perkant prenumeratą galėsite mėgautis naujiena – tik prenumeratoriams skirtu Žmonės.lt turiniu ir žurnalu internete, taip pat ŽMONĖS Cinema, 15min ir naujienlaiškio BNS Sprintas prenumeratomis. Dovanų vertė – 155,75 Eur. Pasinaudokite pasiūlymu iki sausio 4 dienos.
„Tai buvo geri, labai turiningi ir gausūs metai. Atnešę dideles ir svarbias permainas. Kartu ir lengvi – tokie, kaip būna, kai žinai, kad elgiesi teisingai. Kai darai iš širdies“, – sako aktorius, keturių „Auksinių scenos kryžių“ laureatas, teatro ir meno studijos „Arūnas Sakalauskas / Art House“ įkūrėjas Arūnas SAKALAUSKAS (60), žvelgdamas į žmoną Gabiją LAUBNER-SAKALAUSKIENĘ (42) –klinikinės toksikologijos gydytoją, RVUL Ūminių apsinuodijimų ir Toksikologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių vedėją. Būdami tokie skirtingi jie jaučiasi laimingi drauge.
JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Kūrybininkas Lukas RAMONAS (34) mėgsta išbandyti žmonių pakantumo ribas ir kaskart nustemba, kokios jos plačios. Lukas gali išjuokti nors ir prezidentą, fikciniame scenarijuje jį sumaišyti su žemėmis – vis tiek skaitytojai žers liaupses. Susivaržymo ir politinio korektiškumo laikais Luko akiplėšiškumas daugeliui tapo malonia atgaiva. „Nejaučiu jokios cenzūros. Bent į teismą kas paduotų dėl šmeižto – galėčiau teisininko praktiką atnaujinti“, – juokiasi.
DOVILĖ LEBRIKAITĖLukai – tu kaip vaiduoklis, prieš interviu radau visai mažai informacijos apie tave.
Nenoriu, kad nuskambėtų pretenzingai, bet man atrodo, kad ne visi žmonės turi ką apie save papasakoti. Aš tesu bičas, kuris internete rašo nesąmones.
Būtent – laido riteris. Moku rašyti taip, kad žmonėms patiktų, –tą gebėjimą ir rodau socialiniuose tinkluose. Niekad neplanavau savęs kelti į pirmą planą – tą padaręs greitai tampi influenceriu, o tada vieną dieną supranti, kad jau pardavinėji kremukus.
Nesi sukūręs nė vienos reklamos?
Už pinigus – ne. Norėdamas reklamuoti turi palaikyti santykį su sekėjais, nuolat skelbti apie save. Būtų juokinga, jei aš, turintis gal dvylika nuotraukų instagrame, staiga pasirodyčiau su čipsų reklama. Man tai natūraliai neišeina. Bet ką gali žinoti, gal po penkerių metų būsiu parsidavęs žmogus.
Stebėtinai mažai sulaukiu pasiūlymų reklamuoti. Rašau politinėmis temomis, o jos verslui neatrodo kaip erdvė produk tams parduoti. Bet ir grasinimų nesu daug sulaukęs – gal tiesiog neužsiraunu. Didžiausia rizika kyla aprašant prekių ženklus, nes
jie gali sau leisti bylinėtis, rašinėti pretenzijas. Kurį laiką dirbau teisininku, tad gerai žinau, kad rimtu teisiniu tekstu surašyta pretenzija eilinį žmogų kaip reikiant išgąsdina. Bet su manimi neapsimoka bylinėtis – didelės istorijos žiniasklaidoje nebus, o aš dar ir feisbuke išjuoksiu.
Kada supratai, kad rašai jau ne tik draugams?
Prieš dešimtmetį buvo tie keisti laikai, kai parašai ką nors feisbuke ir turi septyniasdešimt sekėjų. Po metų – jau tūkstantį (šiandien jų per 33 tūkstančius – red. past.). Kurį laiką rašiau visiškas nesąmones, šiandien būtų gėda jas skaityti, tačiau nieko neištryniau. Jei manote, kad esu intelektualus, paskrolinkit mano feisbuko paskyrą ir paskaitykit ankstesnius įrašus (juokiasi).
Kai „valstiečiai“ tapo valdančiaisiais, prasidėjo Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės istorija – rašiau seriją apie tai, kaip Rolandas Paksas neva patarinėja Karbauskiui, kaip suktis iš delikačios padėties. Tie rašinėliai išpopuliarėjo, mieste žmonės prieidavo pakalbinti – tada ir supratau, kad mane skaito jau platesnė auditorija. Pamažu išėjau į mases – tik ne realaus gyvenimo, o feisbuko. Mūsų feisbuko burbulas mažiukas – gali labai lengvai kuo nors tapti.
„Kartais žiūriu prieškarines nuotraukas: baltoji vakarienė, gimtadienis Zanzibare, dar viena fotosesija žurnalo viršeliui... Galvoju, kokie vaikiški žaidimai mums tada rūpėjo. Prasidėjus karui iš sykio subrendome. Supratome, kad taip, kaip buvo tuomet, niekada nebebus, nes nebeliko naivumo“, – ramiai sako Charkive ir Ukrainoje žinoma verslininkė, visuomenininkė, o dabar – savanorė Olga ZMIJIVSKA (47).
REMIGIJA PAULIKAITĖ
Karas tęsiasi jau dešimtą mėnesį. Kaip laikotės šiandien?
Dabar – naujas etapas: be šviesos, vandens, interneto ryšio... Elektra įjungiama tik dviem trims valandoms, ir tai dažniausiai – tik naktį. Tačiau ir mano, ir daugumos charkivie čių nuotaika – kovinė. Žinoma, neramina atėjusi žiema. Kol kas tik vienas laipsnis šalčio, kažkaip šildomės, šiltai rengiamės. Kai įjungia elektrą – įsijungiame šildytuvus. Kai namuose šalta, einame pas tuos draugus, kurių namuose elektra yra. Kai ji atsiranda, reikia spėti įkrauti telefonus, daug kam paskambinti. Tada visi gamina maistą, skalbia, tvarkosi. Tarkim, mano kom panijos buhalterija dirba nuo pusės dviejų nakties iki penkių ryto, nes tuo metu yra elektra. Dabar gyvename kiek kitaip...
Prasidėjus karui gal pusė Charkivo gyventojų buvo išvažiavę. Labai daug jų grįžo, bet ką čia veikti – juk viskas uždaryta: dirba kokios trys parduotuvės ir kavinė. Tačiau vis tiek visi kažkur važiuoja, stovi kamščiuose. Ir manęs draugai klausia patarimo, ar važiuoti namo. Sakau, grįžkite, bet turite sugalvoti, ką čia veiksite.
Na, o mes toliau padedame žmonėms: ieškome šiltų drabužių, maisto, generatorių. Aš toliau palaikau ryšius su įvairių šalių „Rotary“ klubais – prašau jų pagalbos. Per karą buvau bent porą
kartų ir Lietuvoje: važiavau čia ir padėkoti už palaikymą, pagalbą, ir rinkti lėšų atidaromam karių reabilitacijos centrui. Jam lietuviai paaukojo dvidešimt tūkstančių eurų. Labai norėjau į Vilnių atvažiuoti prieš Kalėdas, surengti ukrainietiškų melodijų koncertą – aš juk groju pianinu! Tačiau neturėjau galimybių pasiruošti...
Jūs net sveikinatės lietuviškai. Iš kur tokie ryšiai su mūsų šalimi?
Su Vilniaus rotariečiais bendradarbiaujame penkerius metus. Anksčiau pas jus atvažiuodavau keletą kartų per metus. Tai, kaip dabar Lietuva mums padeda, yra tarsi vienos šeimos ryšys, pagalba broliui ar sesei. Kai vasario 24-ąją penktą ryto rusai pradėjo bombarduoti Charkivą, pirmieji paskambino draugai lietuviai. Jie liepė automobilio baką pripildyti kuro ir skubiai, kol nėra spūsčių keliuose, palikti šalį. Tačiau negalėjau: jei visi išvažiuos, kas ją gins? Supratau, kad jei turiu jėgų ir galimybių būti naudinga, turiu tai išnaudoti.
Kas buvote prieš karą?
Turiu kompaniją, atliekančią statybos projektų ekspertizę. Joje prieš karą dirbo keturiasdešimt žmonių. Vis dar visiems
moku atlyginimus – noriu išsaugoti komandą, nes po karo turėsime labai daug darbo. Svajoju Charkive vietoj vieno sugriauto rajono pastatyti naują, modernų, ekologišką. Neabe joju, kad ateityje Ukraina bus labai populiari. Visas pasaulis studijuos, kur tas X faktorius, kodėl žmonės nepasidavė.
Ar stipriai karas palietė jus asmeniškai?
Rusai sunaikino dvejus mano namus. Mėnuo prieš karą už visus savo pinigus nusipirkau namą. Karo išvakarėse susitikau su dizainere, aptarėme, kad vonia stovės miega majame priešais didžiulį langą – kad maudydamasi galėčiau grožėtis miško vaizdais. Jį tankai suniokojo pirmą karo dieną...
Gyvenau miesto centre, gražiame madingame daugiabu tyje. Butas – septintame aukšte, per stiklines jo sienas buvo matyti Charkivo panorama. Baltas pianinas, iš viso pasaulio parsivežtos interjero detalės – mėgau prašmatnų gyvenimą... Kovo pradžioje jis buvo subombarduotas.
Gal nuojauta suveikė, kad tą naktį namie nenakvojau... Kai vėl leido mums užeiti į savo namus, ten viskas skendo stiklo šukėse ir betono nuolaužose. Per stebuklą nepaliestos liko mano kanarėlė ir porceliano lėlė.
Baisiausia, kad nukentėjo instrumentas – į jį susmigo langų šukės, neįmanoma jų išrinkti.
Po eilinio rusų lėktuvų reido man atėmė kojas: sėdėjau ant lovos ir negalėjau pakilti.Asmeninio albumo nuotraukos
Asmeninio albumo nuotrauka
Projekto „Lietuvos talentai“ publiką žavėjo plastiški choreografo, šokėjo Raido PETRAUSKO (25) judesiai ir kruopščiai apgalvoti pasirodymai. Iki laimėjimo šiek tiek pritrūko, tačiau dėl to jis nesisieloja. Vilniuje su kolegomis neseniai atidarė antrąją šokio studiją ir yra geidžiamas įvairių renginių svečias. Tiems, kurie juo netikėjo, Raidas seniai parodė jų vietą. Į šokėjo pamokas iš įvairių šalies kampelių veržiasi entuziastai, patarimų prašo scenos žvaigždės.
Lietuvius su vogue šokio kultūra supažindinęs jaunas vyras dėmesį kausto ryškiais drabužiais, ilgais purpuriniais nagais ir elegantiška eisena. Visgi labiausiai jį garsina neeilinis talentas. „Man klijuoja vaikino su aukštakulniais etiketę, bet norint šokti vogue jie visai nebūtini“, – šypteli Raidas.
Išvertus iš anglų kalbos žodis „vogue“ reiškia „populiarus, madingas“. Šokis toks gali būti? Žinoma! Vogue gimtinė – mados sostinė Niujorkas. Tai –stilizuotas, žurnaluose besipuikuojančių modelių manierų ir pozų įkvėptas šokis. Užsienyje kultūra, iš kurios jis kilo, vadina ma „ballroom scene“. Vogue – ryškus jos akcentas. Grakščius judesius ir panašią stilistiką prieš daugelį metų pirmosios demonstravo drag karalienės. Dalis jų Jungtinėse Amerikos Valstijose kentė diskriminaciją, užgauliojimus dėl rasės. Vogue šokis suklestėjo Harleme, kai juodaodės ir lotynoamerikietės atsiskyrė ir įkūrė savo bendruomenę. Šiandien su drag karalie nėmis jis taip stipriai nebesiejamas, bet viskas prasidėjo nuo jų.
Kaip tapai vogue šokio treneriu? Niujorkas ir tai, ką pasakoji, labai toli nuo Lietuvos.
Iki Niujorko taip ir nenuvažiavau, bet svajoju (šypsosi). Euro poje mano labai mėgstamos kultūros širdis – Paryžius. Jis daug arčiau, ten vyksta nemažai įvairių renginių, kurie pritraukia ir amerikiečių. Iš už Atlanto atvykę šokėjai pasisemia įkvėpimo.
Gimiau ir augau uostamiestyje. Iki dvylikos metų lankiau buriavimo mokyklą. Pagal populiariausią pasaulyje mažųjų sportinių jachtų klasę vienvietes jachtas vadinome „opti mistais“. Vėliau supratau, kad ir aš kaip tas laivelis gyvenime apiplaukiau kliūtis, papūtus stipresniam vėjui ieškau teisingos krypties (juokiasi). Nuo mažens namų svetainėje rengiau pasirodymus. Tikriausiai giminaičiai iškart mane perkando –labiau už jūrą domėjausi scena. Pats to kurį laiką nesuvokiau. Kai nustojau buriuoti ir įnikau į kompiuterinius žaidimus, dešimčia metų vyresnė sesuo išsigando, kad mano potencialas atsidurs šiukšliadėžėje. Prisiminusi mano namie rengtus performansus, užrašė į šokių repeticiją ir patėvio paprašė neišduoti, kur vyksime.
Modelis Mia Regan vilki „Mark Fast“ apdarėlį, pirktą garsių mados ženklų dėvėtų drabužių internetinėje parduotuvėje „Vestiaire Collective“
Britų mados apdovanojimai – viena iš švenčių, kurios patvirtina, kad švęsti pirmadienį – gerai. Tamsų gruodį Karališkąją Alberto salę nušvietė visos žvaigždės.
Kalbant rimtai, Britų mados tarybos rengiamas vakaras atiduoda pagarbą mados ir kultūros sandraugai. Renginys suburia garsiausių ir daug žadančių prekių ženklų atstovus, kūrėjus, dizainerius, modelius, menininkus, skonio ir stiliaus diktatorius, iš esmės nevaržomus nei aprangos kodo, nei apribojimų, nei išankstinių nuostatų. Daugiau čia beveik visada yra daugiau, kūnas – kaip mados spektaklio dalis, ant raudono kilimo susirinkusios žvaigždžių žvaigždės iš viso pasaulio – nenuostabu, kad Britų mados apdovanojimai (arba tiesiog Mados apdovanojimai – „Fashion Awards“) laikomi vienu svarbiausių šios srities renginių. Be kita ko, turintys kilnų tikslą – vakaro metu renkamos lėšos jauniems dizaineriams remti. O nuo pandemijos vargstančiai mados pramonei ir pradedantiems kūrėjams tokios pagalbos ypač reikia. Tarp šiemetinių pagerbtųjų – metų modelis Bella Hadid, prisidėjusi prie renginio iš Los Andželo, metų dizaineris Pierpaolo Piccioli, britų mados kūrėjai Katie Grand, Grace Wales Bonner, S. S. Daley, įtakingas mados, stiliaus ir gyvenimo būdo žurnalų leidėjas Jeffersonas Hackas bei mados ženklas „Burberry“, įvertintas už nuopelnus, reikšmingas naujoves ir eksperimentus metavisatai. Už šį neįprastą apdovanojimą balsavo pasaulinė mados pramonės ekspertų komisija. Ji ypač palankiai įvertino „Burberry“ ir kompiuterinių žaidimų „Blankos Block Party“ bei „Minecraft“ bendradarbiavimą. Bilietai į renginį buvo išparduoti gerokai iki gruodžio penktosios, o apie iš anksto užsakomus stalelius be įtakingo tarpininko galėjai tik pasvajoti.
Pierpaolo Piccioli viešnia Florence Pugh, pasipuošusi „Valentino“ Naomi Campbell specialiai jai kurta Pierpaolo Piccioli sukniaLaidų vedėjos Mayos Jamos derinio autorės – Uzbekistano mados ženklo „Sabina Bilenko“ kūrėjos seserys Sabina ir Diana Bilenko. Papuošalai –„Messika“
Modelis Roxy Horner visoms lytims kuriančio mados ženklo „Mithridate“ suknia
Karališkoji Alberto salė gruodžio penktosios vakarą virto mados šventove
Fantastišką moterį Tildą Swinton rengė škotų dizaineris Charlesas Jeffrey, dažnai vadinamas Alexanderio McQueeno įpėdiniu
Sabrina Elba rinkosi vintažinį Johno Galliano laikų „Dior“ apdarą. 1999-ieji vėl aktualūs