„Ant rankos turiu tatuiruotę. Užsirašiau „Švelniau“ – kad kaskart, žvilgtelėjusi į tą žodį, sau priminčiau, jog su savimi turiu elgtis minkščiau, atsargiau. Manau, visi turėtume pabandyti būti draugiškesni sau“, – sako atlikėja Monika LINKYTĖ (30). Ji prisipažįsta, jog po kelerių nerimo, panikos priepuolių, perdegimo sindromo pažymėtų metų regi vis daugiau šviesos ir spalvų.
REMIGIJA PAULIKAITĖ
Kaune gimęs, bet Kanadoje augęs Ignas BRAZDEIKIS (23) šiemet į gimtinę grįžo ilgesniam laikui. Krepšininkas džiaugiasi Kaunu, lietuvišku maistu ir tuo, kad apsivilko „Žalgirio“ marškinėlius, o juos pasimatavo dar vaikystėje.
ARNAS ŠARKŪNAS
Kiek žinau, puikiai suprantate lietuviškai – kada bus pirmasis interviu šia kalba?
Tikiuosi, anksčiau ar vėliau jis bus. Galiu palaikyti pokalbį lietuviškai, bet kol kas man lengviau ir greičiau bendrauti anglų kalba – lietuvių kalboje yra sunkesnių žodžių, dar kyla sunkumų ir užtrunka juos ištarti. Tačiau tobulinu įgūdžius, lietuviškai stengiuosi kalbėti su komandos draugais ir treneriais, taksistais, pardavėjais ir sirgaliais. Pastarieji dažniausiai, manau, iš mandagumo kreipiasi angliškai ir labai nustemba išgirdę mane kalbant lietuviškai.
Būdamas vos kelerių metų su tėvais iš Kauno persikėlėte į JAV, o tada – į Kanadą. Ar jaučiatės esąs lietuvis?
Nors augau Kanadoje, kuriai esu už daug ką dėkingas, Lietuva taip pat visada buvo svarbi, jaučiausi esantis lietuvis ir tuo didžiavausi – juk augau lietuvių šeimoje, daugybė mano giminaičių, su kuriais palaikiau ryšį, gyvena čia ar kitur Europoje. Labai džiaugiuosi įgyvendinęs ilgametę savo svajonę apsivilkti Lietuvos nacionalinės rinktinės marškinėlius – tai buvo ypatinga akimirka, oda perbėgo šiurpuliukai.
Gal pamenate, kada pirmąkart grįžote į Lietuvą?
Daug istorijų apie Lietuvą girdėdavau iš tėvų, mus aplankančių senelių ir kitų giminių, o pats pirmąkart čia grįžau maždaug šešerių. Tokios kelionės nebuvo dažnos, nes trukdavo daug laiko, be to, mums esant penkiems – tėvai, aš, brolis ir sesuo – keliauti nelengva ir brangu. Puikiai pamenu išvyką į Lietuvą, kai tik baigiau dešimtą klasę. Buvome sužavėti tos išties ypatingos ir linksmos kelionės: aplankėme gimines, Kryžių kalną, Vilniaus senamiestį ir daugybę kitų gražių vietų, o ryškiausiu akcentu tapo viešnagė Nidoje. Pamenu, tuomet vandenyje pamatėme tiek daug medūzų, kad buvo sunku maudytis prie jų nesiliečiant. Iš pradžių buvo kiek baisu, bet įsitikinę, kad jos nėra pavojingos, juokaudami su broliu pradėjome jas mėtyti vieną į kitą (juokiasi).
Manau, esame linksma šeima. Mėgstame leisti laiką drauge –žaidžiame stalo žaidimus, žiūrime filmus, einame į žygius, keliaujame, vasarą daugiau laiko praleidžiame sodyboje, ten pasidžiaugiame gamta, pažvejojame. Sakyčiau, kad šeimoje esu geriausias žvejys.
Tiek daug laiko praleidžiant drauge, turbūt nemažai įtakos jūsų pasaulėžiūrai padarė tėvai Diana ir Sigitas.
Augindami mus jie atliko puikų darbą – išmokė būti nepriklausomais ir stipriais žmonėmis, davė puikių gyvenimo pamokų, įdiegė nemažai vertybių. Taip pat visada – ir geromis, ir blogomis gyvenimo akimirkomis – galėjau jais pasitikėti, į juos atsiremti. Tėvams esu labai dėkingas už viską, nes be jų turbūt nebūčiau čia – visa šeima daug paaukojo, kad įgyvendinčiau svajonę žaisti krepšinį. Todėl šeima man yra ypač svarbi.
Pirmos mano komandos spalvos buvo kaip „Žalgirio“ – žalia ir balta. Vaikystėje turėjau net šios komandos marškinėlius.
Susipažinęs su nuotaikingu Lietuvos rinktinės kolektyvu, Ignas kiek vėliau apsivilko ir „Žalgirio“ marškinėlius
Jūsų tėtis taip pat nemažai sportavo, gal todėl tai paskatino pradėti ir jus?
Žinoma. Apskritai esame labai atletiška šeima: mama lanko sporto salę, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, tėtis visą gyvenimą sportuoja, yra labai disciplinuotas, jo pavyzdys mus su broliu paskatino eiti į imtynes – tai buvo pirmas mano išbandytas sportas. Vėliau išmėginau ir muai tai kovos meną, boksavausi. Ateityje, kai turėsiu daugiau laiko, galbūt prie to grįšiu.
Krepšinio rinktis manęs niekas nevertė, jį atradau pats –šalia namų esančioje krepšinio aikštelėje kasdien leisdavau daugybę valandų. O tėvai, matydami šią mano aistrą, nuvedė į lietuvių bažnyčios komandos treniruotes, vasaromis su ja pradėjau dalyvauti krepšinio turnyruose JAV ir Kanadoje. Įdomu, kad šios komandos spalvos buvo kaip „Žalgirio“ – žalia ir balta. Pamenu, vaikystėje turėjau net šios Kauno komandos marškinėlius. Tad rinkdamasis, kur žaisti Europoje, jau nemažai žinojau apie „Žalgirį“. Kadangi buvau prisilietęs prie šalies kultūros, pažinojau trenerių kolektyvą, atrodė, kad viskas puikiai tinka. Sprendimas čia atvykti buvo geras, juolab sezonas klostosi išties neblogai, augame kaip komanda.
Juokais sakoma, kad pasaulyje tokių kaip vilnietė Dominyka ADOMAITYTĖ (32) yra mažiau nei astronautų. Kino filmuose ji įgarsina herojų veiksmus, drabužių šiugždėjimą, gamtos reiškinius ir kitus įvairius objektus. Užsienyje šios profesijos atstovai vadinami folių menininkais (Foley artists), Lietuvoje – sinchroninio triukšmo kūrėjais. MONIKA URBONAITĖ
„Kaip prisistatyčiau močiutei iš provincijos? Sveiki, aš – Denisas, kuo galiu padėti?“ – juokiasi Denisas KOLOMYCKIS (30). Trumpai – menininkas. Išsamiau – aktorius, skulptorius, tapytojas, choreografas ir performanso meistras. Greičiausiai būtų galima pridėti dar kokį „titulą“, tačiau už visas pareigybes svarbesnis jo noras padėti silpnesniems. Ne dėl savęs, o dėl kitų, išgyvenusių panašų košmarą, jis ryžosi prabilti ir apie vaikystėje patirtą prievartą.
DOVILĖ LEBRIKAITĖTuomet netrūko kalbančių, kad tai – tik pigus triukas siekiant sulaukti pripažinimo. Tačiau ir iki tol Denisui jo netrūko: menininko kūriniai buvo eksponuojami galerijose nuo Vilniaus iki Londono ar Niujorko, jis pelnė M. K Čiurlionio ir Jaunojo kūrėjo premijas, dirbo neatsikvėpdamas. Ir šis ruduo Denisui buvo įtemptas, vos per vieną savaitę įvyko dvi premjeros, prie kurių jis prisidėjo: šiuolaikinės operos „Sporto grupė“, kur muzikos instrumentais virto sporto salės treniruokliai, ir paaugliams skirtos tiktoko operos „Planeta Deluxe“. O kur dar skulptūros magistro studijos Vilniaus dailės akademijoje ir politikos bei saugumo mokslai Kauno technologijos universitete... Kuo menininką patraukė politika? „Tikrai nenoriu turėti su ja nieko bendro, –nusijuokia Denisas. – Tiesiog tikiu, kad visi meniniai ir socialiniai procesai yra politiniai. Kadangi menu noriu kvestionuoti opius dalykus, svarbu būti tikram tuo, ką kalbu.“
Kodėl nori su menu susieti politines temas? Juk vis dar gajus požiūris, kad menas turi būti „gražus“, mugėje „ArtVilnius“ girdėjau sakant: „Jei tai menas, ir aš galiu būti menininku“...
Netrokštu kurti politinio meno, tiesiog noriu suprasti politiką, nes ji yra visur. Eidamas į interviu sustojau nusipirkti kavos ir baristas manęs paklausė, kokias pupeles malti: Kenijos ar Brazilijos? Tai, kad turime kavos iš Kenijos ir Brazilijos, yra politika. Kad miname kreivas šaligatvio plyteles – irgi politika. Kad vienoje gatvėje dega šviesa, o kitur mirguliuoja arba nedega – vėlgi politika. Gal įprastai tuos dalykus kitaip įvardijame, bet iš esmės visa tai yra politika.
O posakis „ir aš taip galiu“ – amžinas (šypsosi). Žiūri žmonės į Andy Warholo skardines, murma, kad ir jie taip gali, bet niekas nieko net panašaus nepadarė. Šį posakį lemia žinių trūkumas, juk dažnai į meną žiūrime paprastai: tiks prie mano geltonos sofos ar ne?
Veži savo kūrybą už Vilniaus ribų, į mažesnius miestus?
Kiekvieną vasarą. Šiemet vykau į Užpalius prie Molėtų ir Aleknaičius Panevėžio rajone. Miestukų žmonės nori meno, visada ateina, klausinėja. Aišku, kartais pokalbis būna juokingas – jei pristatau konceptualų darbą, mažai kas jį supranta. Bet svarbiausia kalbėti ir tada viskas tampa kur kas aiškiau.
Nuo vaikystės svajojusi daug keliauti, Viktorija dar prieš gimstant vaikams jau buvo aplankiusi kelias dešimtis šalių, o paskui savo aistrą perdavė ir jiems. „Pirmąjį Violos gimtadienį šventėme Maroke. Šalyje, kuri pasiglemžia savo spalvomis, kvapais ir skoniais. Per antrąjį, įsupę Violą į kailinius, leidomės į atšiaurią Islandiją, –pasakoja. – Kelionės su vaikais visiškai nepanašios į vienos ar dviejų išvykas. Rodos, viską matai ir patiri jų akimis, per juos. Pamažu gimtadienio kelionės virto laukiama metų tradicija, o aš su fotokamera rankose – istorijų pasakotoja.“ Šeima iš anksto nežino, į kurią šalį vyks. „Laukiame ženklų, kartais ir tiesioginių kvietimų. Mano fotografuojami žmonės išsibarstę po visą pasaulį, su šeima esame daug šalių aplankę ir jų kvietimu. Artėjant spaliui, dairomės ir lėktuvo bilietų akcijų. Pavyksta rasti gundančiai nebrangius bilietus – priimame kaip ženklą. Taip prieš kelerius metus visi keturi apkeliavome Kiniją. Kai kurios šalys pranoksta vaizduotę!“ – džiaugiasi. Šįkart širdis pakvietė į Armėniją. „Tai – pirma krikščionybę kaip valstybinę religiją priėmusi šalis. Kalnuose išslapstyta daugybė nuostabių vienuolynų, bažnyčių. Daug jų aplankėme, vaikams jau buvo sotu, o aš norėjau be galo be krašto. Glosčiau jų ornamentais išraižy tas sienas ir norėjosi dar, uodžiau labai viliojantį specifinį smilkalų kvapą, klaidžiojau erdvėse akmeniniais skliautais ir tirpau nuo gražumo šviesos, besiskverbiančios į vidų šuorais, – sako fotomenininkė. – Apeigos bažnyčiose nepa našios į jokias kitas iki šiol matytas. Atrodė kaip ritualiniai mistifikuoti spektakliai, įsupantys į veiksmo centrą...“
„Keliauti galima įvairiai. Šios kelionės – sekant paskui Violą“, –sako fotografė, dukrai kurianti ypatingas gimtadienio istorijas
Neprilygstama Kylie Jenner vilkėjo paties Thierry Muglerio kurtą suknią iš 1995-ųjų aukštosios mados kolekcijos
2019-aisiais Monrealyje pristatyta paroda „Thierry Mugler: Couturissime“ grįžo į Naująjį Pasaulį. Jos atidarymą Niujorko Bruklino muziejuje papuošė didžiausi mados ir meno gerbėjai.
Skulptūrinės linijos ir žaisminga skrybėlaitė papuošė Laverne Cox