Žurnalas „Legendos" nr. 3(30)

Legendos Nr. 3 (30)

2017 m. vasara

JADVYGA TŪBELIENĖ Moteris, kuriai viskas buvo įmanoma

IŠTEKĖTI UŽ DVIEJŲ KARALIŲ

Gražina

Balandytė Už viską esu dėkinga gyvenimui: net ir už skausmus, ligas, netektis...

Neįtikėtina dievdirbio

LIONGINO ŠEPKOS ir jo DANUTĖS meilės istorija

ELVIS PRESLEY

Nuo kvapą gniaužiančios karjeros iki paslaptingos mirties

Kas sieja Burbiškio dvarą ir Baltuosius rūmus?

DVARO TEATRO DIREKTORIUS Pranas Treinys – apie darbą su garsiausiomis aktorėmis ir sovietine nomenklatūra

www.zlg.lt

Kaina – 2 Eur

Stop kadras

6

LEGENDOS

Nr. 3

Mildos Juknevičiūtės nuotrauka

1977 Kieno kojos? Į Žiogelių kaimą greta Druskininkų filmo „Riešutų duona“ kūrybinė grupė atsikraustė visai vasarai (tiesa, nakvoti nelikdavo, po filmavimo darbų išvažiuodavo į kurortą), čia sulaukė ir rudens. „Antanas Šurna, ką tik išgyvenęs asmeninio gyvenimo dramą, iš pradžių buvo labai niūrus, visi bijojo jį net užkalbinti, – prisimena fotografė Milda Juknevičiūtė.

– Ilgainiui jis atgavo nuotaiką ir aštrų liežuvį, vakarėliuose visus pralinksmindavo iki ašarų, nors tuo metu pats gėrė tik pieną.“ Kieno kojas aktorius nulydi tokiu iškalbingu žvilgsniu? „Visi to klausia, – nusikvatoja fotografė. – Reginos Arbačiauskaitės!“

LEGENDOS

Nr. 3

7

Legendos

Viršelio istorija

Aš taip beprotiškai myliu gyvenimą... „Žmogus šioje žemėje gyvena vos akimirką. Tik pasisuki už kampo... ir jau senas... Todėl kiekvieną dieną reikia branginti ir mylėti. Puikiai suprantu, kad mano laikas čia pamažu baigiasi. Nors Kauno dramos teatras, kurio scenoje stovėjau kone šešiasdešimt metų, po šiai dienai saugo paskutinių mano spektaklių dekoracijas ir netgi tikisi, kad grįšiu... Aš irgi tikiu! Bet žinau, kad to nebebus... Ir aš vis tiek beprotiškai myliu gyvenimą“, – taip jaukiai ir kiek liūdnai skamba aktorės Gražinos BALANDYTĖS žodžiai. Tas aštuoniasdešimtmetis, kurį ji ką tik pasitiko, irgi – lyg viena akimirka.

Jūratė RAŽKOVSKYTĖ

16

LEGENDOS

Nr. 3

LEGENDOS

Nr. 3

Tomo Kaunecko nuotrauka, Austėjos Jablonskytės stilius, stilistės asistentė Lauryna Skrebytė, Rimutės Večeraitės makiažas ir šukuosena, fotografuota Nacionaliniame Kauno dramos teatre

17

Atvirai

32

LEGENDOS

Nr. 3

kad tu ateisi „Mūsų gyvenimas normaliems žmonėms, jei būtų galėję jį stebėti tarsi per stiklą, būtų atrodęs nenormalus, nes buvo kaip žaidimas“, – prisimena Danutė. Tačiau jai gyventi kitame – Liongino pasaulyje – patiko

Antano Miežausko ir Rokiškio krašto muziejaus nuotraukos

žinojau,

Paprastiems Rokiškio krašto žmonėms jo medžio dievai atrodė nepadabni į dievus – šventoriuje tokių nepastatysi... Menotyrininkų akimis, tie drožiniai – unikalūs. Garsiausiu XX amžiaus dievdirbiu vadinamas Lionginas ŠEPKA (1907–1985) artimai jo nepažįstantiems atrodė dar ir žmonių vengiantis keistuolis. Atsiskyrėlis brandžiame amžiuje į savo varganą trobelę ir sugrubusią širdį įsileido žurnalistę Danutę DIGRIENĘ.

Remigija PAULIKAITĖ LEGENDOS

Nr. 3

33

Legendos

Žvaigždė Atodangos

Marija Liudvika Gonzaga siekė valdžios bet kokia kaina, pasitelkdama savo guvų protą ir visą moteriškų gundymo gudrybių arsenalą. Prancūzijos karališkojo dvaro dailininkas Justas van Egmontas tokią nutapė Nevero kunigaikštienę, šiai prieš išvykstant į Lenkiją (Justus van Egmont, 1645-ieji, Nacionalinis muziejus Varšuvoje)

42

LEGENDOS

Nr. 3

Marija Liudvika Gonzaga ir du jos vyrai Vladislovas ir Jonas Kazimieras Vazos

Prancūzijos karaliaus krikšto dukra Marija Liudvika GONZAGA (1611–1667) iš jo dvaro buvo ištremta net porą sykių, tačiau tai nesutrukdė jai ant galvos užsidėti Lenkijos karūnos. O kai pirmasis vyras, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza (1595–1648), netikėtai mirė, ji išsilaikė soste, nes ištekėjo... už šio brolio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672).

Gimusi

Gina VILIŪNĖ

karūnai Į

Gdanską 1646 metų pradžioje atvyko gausi prancūzų svita, lydėdama trisdešimt ketverių Mariją Liud­ viką Gonzagą, Nevero kunigaikštienę, pas būsimą vyrą – Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Vladislovą Vazą. Prancūzai buvo pasitikti ištaigingai, su sveikinimo kalbomis ir triumfo arka, juos pagerbė galingiausi šalies magnatai, tačiau tarp sutinkančiųjų nebuvo svarbiausio asmens – jaunikio. Pasiskundęs paaštrėjusiu podagros priepuoliu, Vladislovas Vaza liko nuotakos laukti Varšuvoje.

Atvykę į Lenkiją prancūzai neliko sužavėti, jiems neįtiko maistas, mados, papročiai. Būsimoji karalienė Marija Liudvika Gonzaga buvo tvirtai pasiryžusi visa tai pakeisti, ji neslėpė, kad atvyksta į Abiejų Tautų Respubliką valdyti. Tačiau nežinojo, kad karalius buvo tvirtai pasiryžęs viso to jai neleisti...

Veikli ir ambicinga karalienė kartais lyginama su kita valdove – itale Bona Sforca, tačiau prancūzės valdymas, kitaip nei Bonos, nepaliko Lietuvai ir Lenkijai nieko ypač vertingo. Lietuvos istorijai svarbi tik detalė: Marija Liudvika buvo paskutinė karalienė, kuri lankėsi Vilniuje ir gyveno Valdovų rūmuose.

„trijų muškietininkų“ dvasia

Marija Liudvika gimė 1611 metų rugpjūčio 18 dieną Paryžiuje, Karolio I Gonzagos ir Kotrynos de Giz šeimoje. Jos tėvas priklausė Mantujos kunigaikščių prancūziškajai atšakai, valdė Nevero ir Retelio kunigaikštystes, o kilme nenusileido Prancūzijos valdovui.

Nuo septynerių, mirus motinai, Marija Liudvika augo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII dvare, globojama tetos – hercogienės de Longvil. Pats Prancūzijos karalius ir jo motina Marija Mediči buvo Marijos Liudvikos krikšto tėvai, tad tikriausiai neatsitiktinai mergaitė turėjo abiejų krikštatėvių vardus.

LEGENDOS

Nr. 3

Valdingas Marijos Liudvikos charakteris pasireiškė dar vaikystėje – pasak amžininkų, ji buvo gimusi valdyti. Jos išsilavinimas buvo išskirtinis net to meto aukštuomenėje – Marijos Liudvikos mokslus kuravo garsus kolekcininkas, eseistas, istorikas Michelis de Marolles. Nuo vaikystės jai didelę įtaką turėjo rašytoja ir mąstytoja Marie de Gournay, artima prancūzų filosofo Michelio de Montaigne draugė, vadinta labiausiai išsilavinusia to meto moterimi. Viename iš savo veikalų ji rašė apie pavojus, kurių patiria moterys, tapusios priklausomos nuo vyrų. Ir primygtinai teigė, jog moterys privalo gauti išsilavinimą. Tokios mintys negalėjo nepalikti pėdsako išsilavinusiai merginai. Tad Marija Liudvika turėjo ne vieną ginklą – ne tik puikią išvaizdą, bet ir guvų protą. Ji netruko perprasti dvaro papročių ir būdama vos šešiolikos apsuko galvą karaliaus broliui Gastonui, Orleano hercogui. Jaunesnysis karaliaus brolis buvo našlys, nors tik trejais metais vyresnis už Mariją Liudviką. Karalius tada dar neturėjo sūnaus, todėl Orleano hercogas buvo laikomas sosto įpėdiniu. Tačiau Liudvikas XIII pasipriešino jų vedyboms, kad įsimylėjėliai nepabėgtų, mergina buvo uždaryta vienuolyne ir ten praleido trejus metus.

Marija Liudvika neketino atsižadėti dvaro gyvenimo. Ji buvo vienos įtakingiausių Prancūzijos giminių atstovė ir galėjo pasitarnauti tuo metu šalį valdžiusiam ministrui pirmininkui kardinolui de Richelieu – glaudžiai su karališkąja šeima susijusi nuotaka buvo svarus argumentas diplomatiniuose žaidimuose, bandant sustiprinti įtaką Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Marijos Liudvikos kandidatūrą kardinolas pasiūlė žmonos ieškančiam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vladislovui Vazai dar 1634 metais. Tačiau tuokart šis pasirinko sąjungą su Austrijos dvaru ir vedė Ceciliją Renatą Habsburgaitę.

43

Asmenybė

Moteris, kuriai viskas buvo įma

48

LEGENDOS

Nr. 3

Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Audronės Baltuškaitės asmeninio archyvo nuotraukos

noma Tarp 1918 metų Nepriklausomybės Akto signatarų nėra Jadvygos tŪBELiEnĖs (1891–1988) pavardės. Tačiau ši drąsi ir talentinga moteris, premjero žmona ir prezidento Antano Smetonos svainė, labai prisidėjo ne tik prie nepriklausomybės paskelbimo, bet ir prie viso tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo. „Vaikystės istorijos apie tai, kaip močiutė svarbų valstybinį dokumentą vežė per sieną paslėpusi bate, atrodė tarsi pasakos, – „Legendoms“ prisipažino vienintelis Tūbelių palikuonis Peteris Kuhlmannas.

– Tik vėliau supratau, kokia nepaprasta ji buvo.“

Grytė LIANDZBERGIENĖ

Jadvyga ir Juozas Tūbeliai su dukrele Marija namuose, 1929-ieji

J

eigu Jadvyga būtų gimusi keliais šimtmečiais anksčiau kur nors Vakarų Europoje, apie ją tikriausiai jau būtų prirašyta nuotykinių romanų ir sukurta istorinių filmų. Tačiau lietuviai – kuklūs ir nuosaikūs: jei kurias nors praeities asmenybes ir vadina didvyriais, tai dažniausiai – karvedžius vyrus, o kalavijais nemojuojančios moterys tarsi lieka istorijos paraštėse.

Prisimenant tarpukario Lietuvą, visi puikiai žino prezidentą Antaną Smetoną, dažnas – ir ministrą pirmininką bei Lietuvos banko valdytoją Juozą Tūbelį, bet apie jųdviejų žmonas – seseris Sofiją ir Jadvygą – beveik nėra girdėję, nors abi damos aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose turėjo svarų autoritetą ir jų balsai dažnai nulemdavo vyrų priimamus valstybinės reikšmės sprendimus. O dar labiau nustebina faktas, kad būtent dėl Jadvygos jaunatviškos drąsos 1918-aisiais pasaulis sužinojo, jog Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

Už vyrų stovi žmonos

Istorinės prezidentūros Kaune istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė Tūbelių šeima susidomėjo prieš penkerius metus, kai buvo pakviesta dalyvauti Juozui Tūbeliui skirtoje konferencijoje. „Rengėjai paprašė paruošti pranešimą apie Tūbelio šeimą. Pamaniau – tai nėra sunku, paieškosiu medžiagos ir greitai paruošiu, – prisimena istorikė. – Tačiau tuoj paaiškėjo, kad nėra kur ieškoti, – apie šeimą beveik nieko nebuvo rašyta. Duomenų LEGENDOS

Nr. 3

49

Gretos Skaraitienės nuotrauka

Susitikimai

Pranas Treinys tik patvirtina legendą, kad įėjimą į teatrą vainikuojantį skulptoriaus Stanislovo Kuzmos darbą „Trys mūzos“ įkvėpė to meto ryškiausios scenos žvaigždės Lidija Kupstaitė, Monika Mironaitė ir Kazimiera Kymantaitė. „Kiekvienas pokštas juk turi pagrindą, ne veltui jie atsiranda“, – kvatoja

58

LEGENDOS

Nr. 3

Romanas su

teatru

„Norėjau būti artistas. Kaip visi norėjau vaidinti Hamletą, tačiau... trisdešimt trejus metus vadovavau teatrui“, – kiek teatrališkai rankomis skėsteli neseniai aštuoniasdešimt devintąjį gimtadienį atšventęs Pranas TREINYS, ilgametis Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro direktorius.

Irma LAUŽIKAITĖ

I

r nors Hamleto jam neteko įkūnyti, per tuos metus – teatrui Pranas Treinys vadovavo nuo 1958-ųjų iki pat 1991-ųjų – ne kartą turėjo progą mintyse pasikartoti garsųjį monologą „Būti ar nebūti“. Juk į direktoriaus kėdę klestelėti lyg į minkštą fotelį ne taip jau dažnai pavykdavo, neretai joje pasijusdavo lyg krečiamas elektros srovės.

Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro scena buvo akylai stebima iš valdžios rūmų, jos vadovui tekdavo ne tik susirinkti liaupses, bet ir atremti kritikos ietis. O kur dar teatro viduje nuolat kylančios audros... Ne pagal pjesės scenarijų, o tokios žmogiškos. „Kodėl pavyko taip ilgai išbūti toje kėdėje? Todėl, kad kartu išgyvenau visų bėdas. Tai buvo ir mano bėdos. O savo pasiutimą dėl nesuvaidintų vaidmenų nuleidau rašydamas“, – sako Pranas Treinys, ne tik direktorius, bet ir rašytojas, kurio sąskaitoje – per dvidešimt knygų, ne vienos jų siužetas susijęs su teatru. „Palik mus vienus, nes kai pasisuks kalbos apie tuos romanus...

– prieš pokalbį su „Legendomis“ žaismingai mesteli žmonai Lenai ir pagavęs jos žvilgsnį priduria: – O kaip teatras be meilės?“

LEGENDOS

Nr. 3

Draugystė su aktore ir režisiere Kazimiera Kymantaite išliko iki pat šios mirties: „Velniška optimistė. Tikiu, kad laukia manęs ten“

Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Jono Staselio ir asmeninio albumo nuotraukos

Aktoriaus duonos jam teko ragauti neilgai, vos trisdešimties reikėjo imtis kiek kitokios veiklos – suvaldyti didžiulį teatro kolektyvą: „To meto teatras, jo žmonės buvo kaip šeima.

Išsidraskydavome iki marškinių...“ Nuotraukose (iš kairės) – Pranas Treinys „Vyšnių sode“ su Agne Gregorauskaite ir Galina Jackevičiūte bei grimo kambaryje besiruošiantis spektakliui

59

Legendos

Likimai

Seserys Dionne nuo pat gimimo traukė minias – smalsuoliai nepatingėdavo atstovėti didžiulės eilės prie jų namo, kad galėtų bent per tvorą pažiūrėti į garsųjį penketuką. Galybė žmonių suplūdo prie vienuolių prižiūrimos prieglaudos SainteAgathe-des-Monts miestelyje ir tada, kai pasklido žinia, jog sulaukusi vos dvidešimties čia ką tik mirė viena iš seserų

68

LEGENDOS

Nr. 3

Penkios sesutės DIONNE, prieš aštuoniasdešimt metų gimusios neturtingo Kanados ūkininko šeimoje, tapo tikra aukso gysla. Jų istorija nuo pat pradžių buvo visuomenės turtas ir neišsemiama žiniasklaidos priemonių tema.

Tačiau nei pinigai, nei šlovė neatnešė joms laimės.

Rolanda KISNIERIŪTĖ

Išdidaus tėvo Olivos Dionne rankose – penkios dukros

Pasaulis už tvoros

Holivudas sukūrė net tris filmus, kurių herojėmis tapo unikalios seserys. Juostoje „Five of a Kind“ jos filmavosi sulaukusios ketverių

S

eserys Yvonne, Annette, Cécile, Émilie ir Marie Dionne į istoriją pateko ne tik kaip pirmasis žinomas išgyvenęs identiškas penketas – didelio atgarsio sulaukė ir nepavydėtinai susiklostę jų likimai. Iš garsiųjų seserų iki šiol gyvos dvi – Annette ir Cécile Dionne, pavasarį jos atšventė aštuoniasdešimt trečiąjį gimtadienį.

LEGENDOS

Nr. 3

69

Mada

Linkėjimai nuo

Dianos Šiemet pasaulis mini liūdną datą – dvidešimtąsias princesės DIANOS (1961–1997) mirties metines. Aišku, minima šiuolaikiškai – didžiausia gerbėjų armija rikiuojasi virtualiojoje erdvėje: socialinius tinklus užtvindė princesės fotografijos.

Julė ŠIURKUTĖ

76

LEGENDOS

Nr. 3

Jiedu vienas kitam turėjo daug priekaištų, tačiau bent jau viešumoje Diana nenuvildavo princo Charleso: ji visada išsiskyrė minioje ir atrodė karališkai, 1993-ieji

LEGENDOS

Nr. 3

77

Iš pirmų lūpų Kai galų gale jaunavedžiai atėjo prie Palangos tilto, saulė jau slėpėsi už horizonto. „Tik riktelėjau – „bėgam!“ – tas vakaras ir po keturiasdešimt trejų metų gyvas Irenos GIEDRAITIENĖS atmintyje. Po kelių akimirkų fotomenininkė ir nuspaudė kadrą, kuris jai pelnė pasaulinį pripažinimą.

Irma LAUŽIKAITĖ

Vestuvių

vakarą 86

LEGENDOS

Nr. 3

LEGENDOS

Nr. 3

87

Irenos GiedraitienÄ—s nuotrauka

Legendos

Žvaigždė

Karalius

ir jo

legenda Viena ikoninių Elvio Presley nuotraukų – kadras iš 1957-ųjų filmo „Jailhouse Rock“ („Kalėjimo rokas“).

Taip pat pavadinta daina, skambanti juostoje, tapo vienu didžiausių atlikėjo hitų

96

LEGENDOS

Nr. 3

Iš didžiausių XX amžiaus pramogų verslo žvaigždžių ši išsiskiria fenomenaliu ryškumu ir ypatinga įtaka.

Rugpjūčio 16-ąją sukanka 40 metų nuo Elvio PRESLEY (1935–1977) mirties.

Kostas GINTALAS

LEGENDOS

Nr. 3

97

Skonis

Tirpstanti

pagunda Burnoje tirpstantys, gaivinantys, įvairiausio skonio ir aromato LEDAI – šiam desertui atsispirti neįmanoma.

Gerda PRANCŪZEVIČIENĖ

S

u ledo gabaliukais ar sniegu maišyti desertai (šerbeto pirmtakai) buvo žinomi nuo neatmenamų laikų. Jais mėgavosi biblinis karalius Saliamonas, Aleksandras Makedonietis gaivinosi „sniegu su medumi“, o imperatorius Neronas taip buvo pamėgęs šaltus saldumynus, kad jiems gaminti į rūmus Romoje ledą gabendavo iš Apeninų kalnų.

Ilgus amžius, kol buvo išrasti šaldymo prietaisai, šis desertas buvo išskirtinai elito privilegija, nes iš kalnų atsigabenti ledo luitų ar nuo žiemos juos išsaugoti iki vasaros karščių galėjo tik turtingieji.

Istorikai iki šiol nesutaria, kas pirmieji ėmė mėgautis pieniniais ledais. Vieni teigia, kad arabai ir persai šerbetui gaminti pirmieji

pradėję naudoti pieną. 400 metų prieš Kristų minima, kad valdovams buvo patiekiamas šaldytas desertas falūde iš rožių vandens ir vermišelių tipo makaronų, pagardintas šafranu bei vaisiais. Kai kas daro prielaidą, kad šiam desertui jie galėję naudoti ir pieną.

Kita stovykla atradėjų laurus atiduoda kinams. Pastarieji jau beveik 2000 metų prieš Kristų buvo įvaldę šaldytų desertų, vadintų sirupais, meną: ingredientai (ne tik vaisių tyrės, sultys, bet ir ryžiai, prieskoniai) būdavo supilami į metalines cilindro formos talpyklas, šios nuleidžiamos į ledo luitų pripildytą šulinį ir ten užšaldavo. Ledas šulinyje dar buvo apibarstomas tirpti neleidžiančia salietra ar druska. Kadangi dauguma azijiečių netoleruoja laktozės, pieno produktų tam vartoti, manoma, 108

negalėję. Tik VII amžiuje, kai imperija apėmė ir vakarines gyvulių augintojų teritorijas, atsirado šių „sirupų“ receptų su ožkų, avių ir buivolių pienu, dažna jų sudedamoji dalis buvo ir miltai, o gardinti jie netgi... kamparu!

Gastronomijos istorikas profesorius Rimvydas Laužikas kelia hipotezę, kad šaldyti mokėjo ir prūsai: „Keliautojas ir pirklys Vulfstanas IX amžiuje rašė: „...Yra aisčių giminė, kuri geba gaminti šaltį. Todėl ten numirėliai ilgai guli, o nepūva, kadangi jie juos įšaldo.

Lygiai taip pat du indus, pripiltus alaus arba vandens, jie padaro, kad abu įšąla, ar tai būtų žiemą, ar vasarą...“ Tai – vienintelis toks liudijimas, rašytiniai šaltiniai apie šaldymą dabartinėje Lietuvos teritorijoje neužsimena beveik tūkstantį metų.

Ginčijamasi ir kokiais keliais pieniniai ledai atkeliavę į Vakarų Europą. Manoma, kad juos į Pietų Italiją galėję atgabenti

užkariautojai arabai jau VIII amžiuje. Pastarųjų dešimtmečių tyrimai paneigė legendą, jog ledų receptą iš Kinijos rūmų išvogė ir į Europą XIII amžiaus pabaigoje atvežė garsusis Venecijos pirklys Marco Polo. Greičiausiai drauge su juo galėjo atkeliauti maisto produktų šaldymo technologija, kai naudojamas salietra ar druska apibarstytas ledas. XVI amžiuje Italijos mokslininkai daug eksperimentavo, bandydami užšaldyti maisto produktus, tarp jų – ir pieną, taip, kaip jau ne vieną šimtmetį darė kinai. Todėl istorikai pieninių ledų sukūrimo Europoje laurus atiduoda italų mokslininkams, ne kulinarams.

LEGENDOS

Nr. 3

Iki šiol veikianti „Café Procope“ Paryžiuje kadaise garsėjo ne tik ledais, bet ir tuo, kad čia buvo intelektualų susibūrimų vieta

1686-aisiais Paryžiuje sicilietis Francesco Procopio dei Coltelli atidarė kavinę „Café Procope“, ji be pertraukų veikia iki šiol. Procopio pirmasis pradėjo prie kavos patiekti ledų, pavadintų itališkai – „gelato“, jiems gaminti naudojo pieną, grietinę, sviestą ir kiaušinius. O pirmasis traktatas apie ledus „Ledų gaminimo menas“ pasirodė 1768-aisiais Prancūzijoje, jame – melionų, šokolado, karamelės ir net žibuoklių bei rožių skonio ledų receptai.

Tuo metu visa, kas madinga, Lietuvos ir Lenkijos dvarus dažniausiai pasiekdavo iš Prancūzijos. Tas madas

atsiveždavo tiek patys didikai, tiek Vakaruose samdomi jų kuchmistrai – virtuvės šefai. Ne išimtis ir ledai, nepaprastai išpopuliarėję visagalio Prancūzijos valdovo Liudviko XIV – Karaliaus Saulės – rūmuose. Manoma, kad bent jau šerbeto Abiejų Tautų Respublikos diplomatai galėjo būti ragavę kur kas anksčiau, lankydamiesi Osmanų imperijoje ar Persijoje.

Ant Lietuvos didikų stalo, teigia gastronomijos istorikas Rimvydas Laužikas, pieniniai ledai puikuotis galėjo kiek vėliau – nuo XVIII amžiaus vidurio: „Kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio žmonos Aleksandros Oginskienės Siedlcų dvare buvo ir ledainė. Kaip aprašyta prisiminimuose apie 1783-iaisiais įvykusį karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio vizitą kunigaikštienės dvare, svečiams šalia limonado, kavos, vaisių, saldainių buvo patiekti ir ledai – rafinuočiausias ir elegantiškiausias desertas.

Toks dosnus stalas liepos mėnesį svečiams turėjo padaryti didelį įspūdį, nes tai buvo retenybė ir gana brangi inovacija. Subtilaus skonio ir dailios formos ledai, turint mintyje sentimentalų Apšvietos amžiaus jautrumą, buvo laikomi idealiu skanėstu.

Pats jų gaminimo būdas ar netgi valgymas vasarą atrodė kažkas neįprasta, susiję su mokslu, ypač su chemijos pažanga.“ Prabrangus desertas plito Europoje ir... „perplaukė“ Atlantą. Jungtinėse Amerikos

Valstijose pirmoji ledainė atidaryta 1770-aisiais Niujorke.

1843-iaisiais amerikietis Nancy Johnsonas patentavo rankinę ledų sukimo mašinėlę, jos veikimo principas nepasikeitė iki LEGENDOS

Nr. 3

Pasigaminti ledų vos per kelias minutes gali kiekvienas: 1902-ųjų ledų gaminimo mašinėlės reklama

Gastronomijos istorikas Rimvydas Laužikas neabejoja, kad ledų mašinėlės netruko atsirasti ir Lietuvoje. Daugelio kartų kulinarijos

enciklopedija vadintos Vincentos Zavadskos „Lietuvos virėjoje“ (pirmąsyk Vilniuje ši knyga lenkų kalba pasirodė dar 1854-aisiais, per pusę amžiaus atsirado keliolika atnaujintų leidimų, 1907-aisiais į lietuvių kalbą ją laisvai išvertė poetas Liudas Gira) pateikiama įvairiausių ledų receptų – nuo paprastų grietininių iki pistacijų.

Autorė pradedančioms šeimininkėms paaiškina, kad „dabar ledai gaminami įvairaus dydžio švediškais prietaisais, kuriuos sudaro medinis kibiriukas su viduje statmenai sukama metaline forma.

Formos viduje statmenai įdėta ledų maišyklė. Sukant prie kibirėlio pritvirtintą rankeną, forma sukasi leduose, o nejudrūs maišyklės sparneliai maišo ledų masę“.

Nepriklausomoje Lietuvoje „Pienocentras“ amerikoniškų ledų fabriką Kaune atidarė apie 1920-uosius. Ir kilo didžiulis karas su tais, kurie gatvėse siūlė namuose gamintų ledų. Kaip rašė „Lietuvos žinios“ 1923-iųjų vasarą: „Vos išaušta pirmosios vasaros dienos ir saulė labiau ima šildyti, Kauno gatvėse, ypač kryžgatviuose, pasirodo žmonės, baltais chalatais apsivilkę, vežimėliais vežini.

Tai ledų pardavėjai!“ Straipsnyje teigiama, jog pardavinėti ledus tą vasarą savivaldybėje leidimus buvo gavę maždaug 300 žmonių, peikiamas namuose gamintas desertas ir jam prikišamos nebūtos nuodėmės: „Gamina, žinoma, primityviškiausiu būdu, menkai tebodami higienos ir sanitarijos reikalavimų. Prekiauja taip pat primityviai, vėjo arba pravažiuojančių sukeltose dulkėse. Be to, ledai gaminami natūralinių ledų pagalba, tai, karštam orui esant, sušilę vaikai tokių ledų užvalgę neretai ir apserga bronchitu, slogomis, net kokliušas prisikabina.“ Kaune tuo metu buvo populiarūs ir „itališki ledai“, kuriuos jau kelintą vasarą gamino į Lietuvą atvykstantis italas. „Tačiau masiniu desertu ledai Lietuvoje tapo tik tada, kai masiškai paplito šaldytuvai, tai yra – sovietmečiu“, – pabrėžia Rimvydas Laužikas. Galbūt todėl, kad jų buvo galima įsigyti parduotuvėse ar šiltuoju metu iš gatvėje stovinčių vežimėlių, sovietinių šeimininkių namuose neliko ledų gaminimo mašinėlių.

Tik pastaraisiais metais jos vėl prisimintos, ir ne vienas mėgstantis pasisukioti virtuvėje pabandė pats pasigaminti ledų. Juolab aparatai ne taip jau ir pasikeitė – tik tiek, kad nebereikia sukti rankenos, tai daro elektra. n 109

SHUTTERSTOCK ir VIDA PRESS (3) nuotraukos

šių dienų: metalinis cilindras su ruošiamų ledų mase įstatomas į medinį kibirėlį, į kurį pridėta ledo, apibarstyto druska ar salietra. Į ledų masę panardinamos mentelės su rankenėle, konteineris sandariai uždaromas, kad nepatektų druskos. Sukant rankenėlę, mentelės maišo ledų masę ir ji šąla tolygiau, ledai tampa purūs ir be kristalo gabaliukų.

Jau 1851 metais Baltimorėje pienininkas Jacobas Fussellas atidarė pirmąjį pasaulyje ledų fabriką ir prabangus desertas nuo turtuolių stalo po truputį užliejo mases – gatvėse atsirado kioskelių bei vežimėlių, kuriuose be perstojo buvo sukami ledai.

Manoma, kad pirmą kartą ledai vafliniame ragelyje viešai patiekti per 1904-aisiais Sent Luise (JAV) vykusią pasaulinę parodą.

Nors valgomuosius ledų puodelius, tik iškeptus iš migdolų miltų, kulinarijos knygoje dar 1888-aisiais aprašė garsi anglų kulinarė, ledų karaliene tituluota Agnes Marshall. 1920 metais Amerikoje atsirado ir eskimo ledai: idėją Christianui Kentui Nelsonui pakišo berniukas, jo krautuvėlėje ilgai negalėjęs apsispręsti, ką pirkti – ledų ar šokoladuką. Taip atsirado šokoladu aplieti ledai, pavadinti „Eskimo Pie“ – „Eskimų pyragaitis“.

Legendos Vieta

Ieškant

Eldorado Pastaraisiais metais vienas po kito atgimstantys Lietuvos dvarai sulaukia vis daugiau besidominčių jų palikimu. Greta Anykščių atsiradusią naują traukos vietą – BURBIŠKIO DVARĄ – įvertins ieškantys autentiškumo.

Irma LAUŽIKAITĖ

Kai Burbiškio dvaras buvo tik atidarytas lankytojams, ne vienas jį supainiojo su bendravardžiu dvaru, esančiu Radviliškio rajone, kuris garsėja tulpėmis. Iš autobusų išlipę turistai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninės Latvijos pasigesdavo žydinčių gėlynų...

Lietuvoje yra dar vienas Burbiškio dvaras – Raseinių rajone

110

LEGENDOS

Nr. 3

P

er penkiasdešimt procentų mūsų dvaro – autentiška“, – pabrėžia Burbiškio dvaro direktoriaus pavaduotojas Romas Dudėla, vedžiodamas po prieš trejus metus atgimusius rūmus. Tai ir traukia lankytojus: pravėrus dvaro duris – užsukus į restoraną, apsigyvenus viešbutyje ar klausantis ekskursijos vadovo pasakojimo – galima pasijusti taip, lyg laiko mašina būtų nugabenusi į XIX amžiaus vidurį.

Sovietmečiu buvo naikinama viskas, kas tik galėjo priminti, jog keletą šimtmečių Lietuvos dvaruose kunkuliuote kunkuliavo visavertis gyvenimas, – ne vieni jų nuniokoti, atiduoti kolūkiams, rūmuose įkurdintos jų kontoros, sandėliai, kiek labiau pasisekė tiems, kuriuose įsteigtos mokyklos. Pastarasis dešimtmetis, ypač paskutiniai metai, – dvarų atgimimo laikas, kai prisiminta jų buvusi didybė ir jie pabandyti prikelti antram gyvenimui. „XX amžiaus pradžioje Lietuvoje buvo 3300 dvarų, po šimtmečio – 500, o iš jų rekonstruotų ir visuomenei atvėrusių duris – tik 28“, – liūdną statistiką pamini Romas Dudėla. Dabartinės savininkės – bendrovės „Altora“ – rūpesčiu Burbiškio dvare preciziškai atkurta tai, kas įmanoma: nuvalius tinką ir restauravus, sušvito autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, atnaujintos senos uosio durys, pataisyti židiniai ir krosnys, o erdvės apstatytos aukcionuose po visą Europą įsigytais XIX amžiaus baldais.

Cigarų kambario parketas – toks, kokį kadaise paklojo dvaro statytojai

Gretos Skaraitienės nuotraukos

Didinga pokylių salė buvo virtusi bažnyčia, sovietmečiu išdaužius krosnis ir altorių – sporto sale

LEGENDOS

Nr. 3

Duoklė XIX amžiaus madai – kiniška svetainė

Pagarba atiduota dvaro statytojui Anuprui Venclovavičiui – prie rūmų stovi jo biustas

111